Tarptautinės sutartys

TARPTAUTINĖS SUTARTYS

TURINYS

Įvadas 3

1. Tarptautinių sutarčių atsiradimas ir tarptautinių sutarčių teisė istorija 5

2. Tarptautinės sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai 5

3. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšys 6

4. Tarptautinių sutarčių rūšys 7

5. Tarptautinės sutartys ir LR teisės sistema 8

6. Tarptautinių sutarčių sudarymas 9

7. Tarptautinių sutarčių galiojimas 10

8. Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai 11

9. Tarptautinių sutarčių įsigaliojimas ir taikymas 13

Išvados 15

Naudota literatūra 16

ĮVADAS

Tarptautinė teisė – tarptautinės teisės normų sistema, reglamentuojančių santykius tarp valstybių.

Tarptautinė teisė – tai tarptautinių sutarčių ir paprotinių teisės normų sistema, normų :

Ų atsirandančių iš esmės, valstybių valių derinimo procese;

Ų reglamentuojančių tarptautinės teisės santykius tarp ttarptautinės teisės subjektų,;

Ų siekiant užtikrinti pasaulyje taiką ir saugumą, vystyti valstybių bendradarbiavimą;

Ų o užtikrinant normas taikyti individualias ar kolektyvines poveikio priemones;

Tarptautinės teisės šaltiniai:

Ų sutartys;

Ų papročiai;

Teisės sistema – tai teisės vidinė struktūra su tam tikrais diferencijuotais ir kartu priklausomais elementais:

Ų Teisės šakos;

Ų Teisės institutas;

Ų Teisės normomis;

Tarptautinės teisės sistema sudaryta iš bendrosios ir ypatingosios (specialiosios) dalies. Dalis susideda iš šakų ir pašakių:

Ų Bendrojoje dalyje numatomi pagrindai (principai, tikslai, metodai);

Ų Ypatingoji dalis – tai skirstymas į šakas, institutus, normas.

Tarptautinės teisės šakos:

Ų Diplomatinė ir konsulinė teisė,

Ų Tarptautinė sutarčių teisė,

Ų Tarptautinė oro teisė,

Ų Tarptautinė kosmoso teisė,

Ų Tarptautinė humanitarinė teisė

Tarptautinės ssutartys – terminas reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės, nepriklausomai nuo to, ar jį sudaro vienas, du ar daugiau dokumentų ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo (1969 m. Vienos konvencija).

Tarptautinę sutartį gali sudaryti ir kkiti tarptautinės teisės subjektai – tarptautinės organizacijos, valstybiniai-teritoriniai vienetai ir t.t. Praktikoje žinomos ir tarptautinės sutartys sudarytos žodžiu – taip vadinami džentelmeniški susitarimai.

Tarptautinės sutartys yra dviejų ir daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja tarptautinė teisė. Ji grindžiama šalių sutikimu. Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente (išskyrus džentelmeniškus susitarimus)

1. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ ATSIRADIMAS IR TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ ISTORIJA

Tarptautinių sutarčių teisės istorija sudaro šie laikotarpiai:

Ų Senovės;

Ų Viduramžių;

Ų Naujieji laikai;

Tarptautinės sutartys glaudžiai siejasi su tarptautinių santykių vystymusi. Tarptautinė sutartis – tai viena seniausių tarptautinės teisės institutų.

Tarptautinės sutartys atsirado prieš 5000 m. Pirmą tarptautinę sutartį sudarė Akadijos karalius ir Elamo kunigaikštis 23 amžiuje prieš mūsų erą.. Nežiūrint į tarptautinių sutarčių objektų įvairovę, jos buvo siejamos ssu karu .

Tarptautinių sutarčių subjektai :

Ų Valstybės

Ų Miestai

Ų Valstybių ir miestų sąjunga

Ų Religinės organizacijos

Daugiausia buvo dvišalių sutarčių.

Tarptautinių sutarčių forma buvo paprasta, ją sudarė :

1. Preambulė

2. Pagrindinė dalis

3. Baigiamoji dalis

Pagrindinės sutarties tekstas buvo vientisas, be skaidymo į dalis.

Tik Senovės Romoje atsirado naujoji eilutė. Baigiamojoje dalyje fiksuojama ištikimybės priesaika, bet nenumatant pratesimo. Tarptautines sutartis sudarė vienu egz. rašoma ant drobės iškalant ant sienų, metalo. Apsaugai buvo taikoma religinė priesaika, įkaitų paėmimas iš garsių šeimų.

Sutartys buvo terminuotos ir neterminuotos. Romos sutartys sudaromos amžiams, paskelbus paliaubas. Tarptautinės sutarties galiojimą ddažniausiai nutraukdavo karas.

2. TARPTAUTINĖS SUTARČIŲ TEISĖS SĄVOKA IR ŠALTINIAI

Tarptautinės sutarčių teisės vaidmuo pastaruoju metu labai išaugo, nes tarptautinė sutartis, kaip pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės šaltinis labai išplito.

Tarptautinė sutarčių teisė – tarptautinių teisės normų, kurios reguliuoja tarptautinių sutarčių sudarymą, veikimą, pasibaigimą, sistema.

Pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės objektas yra tarptautinė sutartis. LR nuo 1990 m. pasirašė virš 400 tarptautinių sutarčių.

Pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės šaltinis yra laikomas 1969 m. priimta Vienos konvencija „Dėl tarptautinės sutarčių teisės“. 1992 m. LR prisijungė prie Vienos konvencijos.

Ši konvencija reglamentuoja tarptautinių sutarčių sudarymo tvarką, pateikia definiciją, reglamentuoja galiojimo ir pasibaigimo klausimus Konvencija reglamentuoja tik tas sutartis, kurias sudaro valstybės.

1986 m. JTO iniciatyva buvo pasirašytas Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių tarp tarptautinių organizacijų ir valstybių ir tarptautinių organizacijų. Iki šiol neįsigaliojo.

Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą ir nutraukimą ir t.t. reguliuoja ir tarptautiniai papročiai. (tuos klausimus, kurie yra nesureguliuoti Konvencijos).

Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti šios valstybės organų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti šios valstybės tarptautines sutartis. (pvz.: LR Konstitucija – prisiminti Prezidento įgaliojimus – pasirašo LR tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; taip pat – Tarptautinės sutartys yra LR teisinės sistemos dalis.

Tarptautinių sutarčių teisė – tai visuma tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių tarptautinių sutarčių sudarymo, ttarptautinių sutarčių galiojimo, tarptautinių sutarčių pasibaigimo bei kitus klausimus.

Tarptautinių sutarčių teisė – viena iš seniausių tarptautinės teisės šakų. Jos reikšmė auga didėjant tarptautinės sutarties reikšmei:

Ų tarptautinė sutartis tampa vienu iš pagrindinių TT šaltinių;

Ų gausėja pačių tarptautinių sutarčių;

3. TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKA IR RŪŠYS

Tarptautinė sutartis (Vokietija) – tai tarptautinės teisės reguliuojamas susitarimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kuris pakeičia, nustato ar panaikina šių valstybių tarpusavio teises ir pareigas (doktrininis apibrėžimas).

Tarptautinė sutartis yra aiškiai išreikštas, dažniausiai rašytine forma, susitarimas tarp dviejų ar kelių valstybių dėl jų savitarpio teisių ir pareigų nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo .

“Sutartis” reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.” Išsireiškimas “reguliuojamą tarptautinės teisės tarptautinį susitarimą”, reiškia, kad turimos omenyje tik tarptautinės viešosios teisės sutartys. Tačiau yra išlyga, nes tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu – “džentelmeniški susitarimai”, kuriem netaikoma minėta konvencija.

Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Praktikoje tarptautinė sutartys gali būti vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, apsikeitimais notomis ar laiškais ir kt.

Tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina ssukurti tarptautinius įsipareigojimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus.

Tarptautinės sutartys registruojamos JTO Sekretoriate. Jos yra skelbiamos. Dabar – per 10000 tomų tarptautinių sutarčių.

Tarptautinės sutarties struktūroje yra išskiriamos 3 dalys:

I. preambulė;

II. tarptautinės sutarties turinys (dispozicija);

III. baigiamoji dalis;

Preambulėje nurodomi sutarties tikslai, uždaviniai. Dispozicijoje formuojamos konkrečio elgesio taisyklės. Baigiamojoje dalyje nurodoma, nuo kokio momento sutartis įsigalioja, kokia sutarties kalba, kas yra sutarties depozitaras.

Neretai tarptautinę sutartį lydi priedai (kartais vadinami protokolais). Jie – neatskiriama sutarties dalis.

4.TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS

Tarptautinių sutarčių rūšių yra labai daug, todėl apžvelgti įmanoma tik svarbiausias:

Ų Pagal sutarties šalių skaičių:

§ Dvišalės;

§ Daugiašalės, kurios dar skirstomos į:

A. universalias (bendrąsias), jose gali dalyvauti visos valstybės, tai yra dalyvių skaičius neribojamas – tai dažniausiai yra sutartys, sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose;

B. lokalines (grupines), dar vadinamos regioninėmis, jos yra uždaros, turinčios apibrėžtą dalyvių ratą ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų tokios sutarties dalyvių sutikimu.

Ų Pagal objektus:

§ Politinės (sąjungos, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo);

§ Ekonominės (laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos). Tačiau šis skirstymas sąlyginis, nes sunku įsivaizduoti “nepolitinę” sutartį tarp valstybių;

Ų Priklausomai nuo to, kaip jos veikia valstybės teritorijoje:

§ Tiesioginio veikimo – galioja teisinėje sistemoje be papildomų dokumentų;

§ Netiesioginio veikimo – jos galiojimui valstybės teritorijoje reikia priimti papildomus dokumentus;

Ų Pagal tai, kokias sritis sutartis reguliuoja:

§ Bendrapolitinės;

§ Konsulinės konvencijos;

§ Dėl teisinės pagalbos;

§ Bendradarbiavimo

branduolinio saugumo srityje;

§ Turizmo klausimais;

Ų Pagal tai, kaip valstybės prisiima teisinius įsipareigojimus:

§ Ratifikuojamos – turinčios įstatymų galią;

§ Neratifikuojamos – neturinčios įstatymų galios;

Ų Pagal sutarčių priėmimo ir parengimo iniciatorius:

§ JTO tarptautinės sutartys;

§ Europos Tarybos tarptautinės sutartys;

§ JTO specializuotų įstaigų tarptautinės sutartys;

Ų Priklausomai nuo galiojimo laiko:

§ Teminuotos;

§ Neterminuotos;

5. TARPTAUTINĖS SUTARTYS IR LR TEISĖS SISTEMA

Per neilgą laikotarpį 1998 01 01 Lietuva pasirašė 324 tarptautines sutartis, tame tarpe apie 130 universalių tarptautinių sutarčių.

Tarptautinių sutarčių teisė ilgą laiką buvo paprotinė. Rašytinių šaltinių nebuvo. Tik 1969 metais JTO iniciatyva priimta universali Vienos konvencija dėl tarptautinių ssutarčių teisės, kuri įsigaliojo 1980 m. 1991 m. konvencijos šalimis buvo per 60 valstybių. 1992 02 14 įsigaliojo ir Lietuvoje.

Ši konvencija – 3 tomų leidinyje. Konvenciją sudaro 85 straipsniai, 8 dalys, kuriose reglamentuojami sutarties sudarymo, įsigaliojimo, sutarties taikymo, aiškinimo, negaliojimo, sustabdymo, pasibaigimo klausimai.

Nacionaliniai teisės aktai:

Ų LR Konstitucija;

Ų specialus LR įstatymas dėl tarptautinių sutarčių, priimtas 1991 05 21 nustato, kaip sudaromos LR tarptautinės sutartys, kaip jos vykdomos, kas yra tarptautinė sutartis.

6. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMAS

Tarptautinės sutarties sudarymas – sudėtingas procesas, susidedantis iš eilės stadijų. LLiteratūroje skiriamos šios stadijos:

1. Sutarties teksto parengimas

2. Sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga

3. Sutarties promulgacija (paskelbimas).

Ji priklauso nuo rodomos iniciatyvos.

Svarbu įvertinti ar tikslinga sudaryti sutartį, prisijungti ir ratifikuoti. LR sprendimą dėl tikslingumo priima LR Prezidentas, LRV ar jos pavedimu ministerija.

Sutarties sudarymo iniciatyva &– asmenys turi turėti atitinkamus įgaliojimus tarptautinei sutarčiai sudaryti. LR Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyvą turi LR Prezidentas, Ministras Pirmininkas, UR ministras, LR Vyriausybė ar jos nustatyta tvarka ministerijos ar jos įstaigos. Specialiųjų misijų vadovai turi gauti tokius įgaliojimus.

Įgaliojimus sudaryti tarptautines sutartis, kurios yra ratifikuojamos Seimo suteikia Prezidentas. Kitas tarptautines sutartis gali sudaryti asmenys gavę Ministro Pirmininko, ministerijos ar vyriausybės įstaigos įgaliojimus, pritarus URM. Įgaliojamuosius raštus išduoda URM.

1. Tekstas yra ruošiamas diplomatinėse konferencijose, diplomatiniais kanalais dvišalių derybų keliu. Sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties tekstas yra galutinis; fiksuojanti procedūra – parafavimas – inicialų parašymas arba sutarties delegacijos vadovų pasirašymas. Tada yra balsuojama dėl galutinio teksto. Kai sutartis pasirašyta -tekstas galutinis. Sutarties pasirašymas yra valstybės sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai pprivaloma. Prisijungiant prie sutarties ji nepasirašoma.

Apsikeitimas dokumentais, sudarančiais sutartį taip pat laikomas sutikimu, kad sutartis taptų privaloma.

2. Sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga, prisiimami įsipareigojimai. LR tarptautines sutartis ratifikuoja LR Seimas. Ratifikavimas – tai priemonė parlamentui dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje. Jas Seimui teikia Prezidentas. Sutartys yra ratifikuojamos įstatymu. Sutartys nereikalaujančios ratifikavimo yra patvirtinamos vyriausybės. Sutarties ratifikavimo stadijos: kiekviena valstybė gali daryti išlygas. Išlygos yra negalimos kai pati sutartis draudžia daryti išlygas, kai išlyga prieštarauja sutarties tikslams. Valstybė, padariusi išlygą turi pranešti vvisoms sutarties šalims. Paprastai yra informuojamas depozitaras – sutarties sergėtojas. Jo pareigos: saugoti sutartį, dauginti autentiškas sutartis ir jas išsiuntinėti, saugoti papildomus dokumentus, užregistruoti tarptautinę sutartį JTO sekretoriate. Užregistruotos sutartys turi būti paskelbtos per 6 mėn.

LR sutartys registruojamos URM. Ratifikuotos sutartys skelbiamos „Valstybės žiniose“.

Priėmimas ir tvirtinimas – tai taip pat valstybės sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomumo formos. Šių aktų paskirtis panaši į ratifikavimo paskirtį – jais pritariama tarptautinės sutarties sudarymui.

7. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ GALIOJIMAS

Tarptautinės sutarties įsigaliojimas:

Ų Dvišalės sutartys įsigalioja pasikeitus ratifikaciniais raštais (pavyzdžiui, Vienos konvencija (1969) įsigaliojo po 30 dienų nuo XXXV-ojo ratifikacinio rašto įteikimo. Kiekviena sutartis numato kitaip.

Tarptautinių sutarčių galiojimas:

Ų terminuota sutartis turi terminà, kurį galima pratęsti. Tas veiksmas vadinamas prolongavimu. Prolongavimas gali būti ir automatinis;

Ų Sutarties galiojimu trečiosios valstybės turi pareiga savo veiksmais nekliudyti, kad būtų vykdoma tarptautinė sutartis;

Tarptautinė sutartis gali būti nutraukta šiais būdais:

Ų denonsavimu – tai teisėtas sutarties nutraukimas, laikantis sutartyje numatytų sąlygų. Nutraukti sutartį gali ta institucija, kuri ją patvirtino ar ratifikavo;

Ų anuliavimu – tai atsisakymas nuo sutarties, kada denonsavimas nėra numatytas.

Remiantis Vienos konvencija, galima išskirti 3 sutarčių negaliojimo pagrindus:

1. dėl sutarties šalių teisnumo;

2. dėl sutarties šalių sutikimo tikrumo;

3. dėl sutarties objekto teisėtumo;

Vienos konvencijoje nurodoma, kad kiekviena valstybė gali sudaryti tarptautines sutartis. Kalbama apie konkrečių asmenų teisnumą, kai pavyzdžiui sutartis sudaryta viršijant įįgaliavimus. Sutikimo tikrumas: atskleidžia ydos – klaida, apgaulė, prievarta, valstybės atstovo papirkimas. Abu šie pagrindai yra ginčytini, ir tokios sutartys – ginčytinos. Jeigu nustatomas sutarties objekto neteisėtumas, tokios sutartys laikomos niekinėmis.

Sutarties veikimas gali būti sustabdomas nutraukiant diplomatinius ir konsulinius santykius, jeigu tokių santykių buvimas siejamas su tarptautinių santykių įvykdymu- pavyzdžiui karo atveju.

8. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ NEGALIOJIMO PAGRINDAI

Tarptautinėje teisėje labai svarbu kada sutartis laikoma negaliojančia. Sutarties galiojimo sąlygų nesilaikymas sudarant sutartį gali sukelti sutarties negaliojimą. Negaliojimas gali būti absoliutus, kai sutartis negalioja nuo pat pradžių ir santykinis, kai valstybė gali ginčyti savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo jos atžvilgiu. Absoliutaus negaliojimo atveju, sutartis negalioja ir nesukuria jokių teisių ir įsipareigojimų.

Remiantis 1969 m. Vienos konvencija “dėl tarptautinių sutarčių teisės”, skiriami tokie sutarties negaliojimo pagrindai:

Ų dėl sutarties šalių teisnumo;

Ų dėl sutarties šalies sutikimo tikrumo;

Ų dėl sutikimo objekto neteisėtumo.

Pirmas – dėl valstybės teisnumo problemų nekyla, tačiau sutartys sudaromos per įgaliojimus turinčias institucijas, kurios gali viršyti savo įgaliojimus, kas sukeltų sutarties teisnumo problemą. Pavyzdžiui, kai atstovas įgaliotas išreikšti valstybės sutikimą, tačiau nesilaiko šio apribojimo, išskyrus kai apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai dalyvavusiai derybose valstybei prieš jai išreiškiant savo sutikimą.

Antras – į tarptautinę teisę ydų sąvoka atėjo iš CT (klaida, apgaulė, prievarta). Valstybė gali remtis klaida, kkai ji nori užginčyti sutarties privalomumą, jei ši klaida yra susijusi su faktu ar situacija, kuriuos ši valstybė manė egzistuojant, ir kai ji suklydo dėl esminės sutarties sąlygos. Apgaulė yra tada kai valstybė sudarė sutartį paveikta kitos dalyvavusios derybose valstybės apgaulingo elgesio. Konvencija išskiria ir specialią ydą – tai valstybės vadovo papirkimas, kai valstybės sutikimas gautas kitai derybose dalyvavusiai valstybei tiesiogiai ar netiesiogiai papirkus jos atstovą. Šie negaliojimo pagrindai yra ginčytini, t.y. santykiniai. Ir tik prievarta, kaip tarptautinės teisės principo pažeidimas, daro sutartį niekinę, tai absoliutus negaliojimo pagrindas. Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymas išgautas grasinimo jėga ar jos naudojimo būdu pažeidžiant JT įstatuose įtvirtintus principus. Jungtinių Tautų narės įsipareigojo savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš bet kokios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais. Jėgos panaudojimas gali būti teisėtas, pvz., kai tai yra savigyna prieš ginkluotą užpuolimą. Bendras principas: valstybės valios suvaržymas sudarant sutartį gali padaryti šią sutartį negaliojančia taip pat politinio bei ekonominio šantažo panaudojimo atveju.

Trečias – vyravo nuomonė, kad niekas negali varžyti valstybių susitarimo laisvės. Prof. Jelnikas tvirtino, kad bet kokį tarptautinį aktą ar sutartį galima padaryti juridiškai pagrįstą, jei įjungsim į tarptautinės sutarties

turinį. Šiuolaikiniai autoriai (Ross’as) teigia, kad neegzistuoja jokių apribojimų, jei dvi valstybės nori susitarti. Dėstytojo nuomone, tokie teiginiai klaidingi. Vienos konvencijos 53 str. sakoma, kad sutartis laikoma niekine, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja jus cogens normoms. Imperatyvinė tarptautinės teisės norma tai tokia norma, kurią pripažino tarptautinė bendrija ir kurios atžvilgiu negalimas nukrypimas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma. Kiekvieną kartą jus cogens normos egzistavimas turi būti patikrintas Tarptautinio Teismo, kuris savo kkompetencijoje turi teisę išaiškinti ar ta norma imperatyvinė ar ne, ir ar ji gali būti taikintina kaip imperatyvinė, nes šių normų išsamaus sąrašo nėra. Šis pagrindas yra priskiriamas prie absoliučių.

Tarptautinių sutarčių negaliojimo pasekmės:

Ų Negaliojančios sutarties nuostatos neturi teisinės galios;

Ų Jei buvo atlikti kokie nors veiksmai, kiekviena iš sutarties šalių gali reikalauti padėties atstatymo;

Ų Jei prieš negaliojimą buvo atlikti veiksmai gera valia, tai jie nėra neteisėti;

Ų Jei sutartis prieštarauja imperatyvinei normai, tai šalys turi pašalinti visas pasekmes ir sutvarkyti savo santykius pagal jus cogens reikalavimus;

Ų Negalioja nnukentėjusios valstybės sutikimas dėl imperatyvinės normos pažeidimo jos atžvilgiu.

9. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ ĮSIGALIOJIMAS IR TAIKYMAS

Tarptautinių sutarčių įsigaliojimas reiškia, kad tarptautinių sutarčių nuostatos tapo privalomos šalims ir, kad tarptautinių sutarčių nuostatos paleidimas sukels tarptautines pasekmes.

Tarptautinių sutarčių įsigaliojimas aptariamas tarptautinės sutarties baigiamojoje ddalyje. Dažniausiai terminas 5-10 m., galima pratęsti. Jei sutartis nenustato įsigaliojimo pradžios ir nėra susitarimo, tai tarptautinė sutartis įsigalioja, kai šalys išreiškia sutikimą įsipareigoti. Iki įsipareigojimo šalys turi susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų sutarties dalyką, objektą. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas turi Konstitucines nuostatas. Pagal LR konstituciją tarptautinės sutartys turi būti ratifikuojamos. Daugiašalėse tarptautinėse sutartyse įsigalioti šalims gali skirtingu metu, prisijungimo atveju.

Tarptautinėse sutartyse gali būti numatytas jos laikinas taikymas. Tai reiškia, kad valstybė, sutikusi tarptautinę sutartį taikyti laikinai, gali bet kada tokio taikymo atsisakyti, jei to nedraudžia pati sutartis ar valstybės nesusitarė kitaip.

IŠVADOS

Viena senaičių tarptautinės teisės šakų yra tarptautinių sutarčių teisė.

Tarptautinių sutarčių teisė – tai visuma tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių galiojimo, tarptautinių sutarčių pasibaigimo bei kitus kklausimus.

Tarptautinės sutartys po II pasaulinio karo tarptautinėje teisėje atlieka vis didesnį vaidmenį. Tarptautinėms sutartims taikomi visi 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės nustatyti reikalavimai aiškinimui, vykdymui ir t.t.

Tarptautinių sutarčių teisinei galiai, prie kurių yra prisijungusi LR, negali būti taikomos vien tik LR vidaus teisės normos. Atsižvelgiant į tarptautinės teisės principus iškyla kausimas kaip tarptautinės sutartys taikomos.

Mano nuomone teisingausiai tarptautinės sutarties apibrėžimą sudarė profesorius Kniuras.: „Tarptautinė sutartis – tai susitarimas, kaip taisyklė sudaromas raštu, tarp valstybių ar kitų tarptautinės tteisės subjektų, siekiant sukurti, pakeisti ar panaikinti šalių teises ir pareigas“.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. 1969m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės.

2. Kūris P. Požarskas M. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius: Mintis, 1995;

3. V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 1998;

4. A.Čiočys. Teisės pagrindai.Vilnius, 2002;

5. A. Vaišvila, Teisės teorija, Vilnius, 2000;

6. www.konspektai.cjb.net