Kazimiero teisynas

Turinys

Įvadas 3

Dėstomoji medžiaga 4

Išvada 8

Literatūra 9Įvadas

Referato tikslas yra susipažinti su ypatingai visai Lietuvos valstybės bei jos teisės raidai svarbiu dokumentu – Kazimiero teisynu ir jo pagrindiniais bruožais. Išanalizuoti tų laikų teisėkūros ypatumus. Išsiaiškinti, kam teisynas buvo skirtas.

Vieni pirmųjų žingsnių kodifikuoti LDK teisę buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos sūnaus Kazimiero 1447 metų privilegija ir 1468 metų jo teisynas. Privilegija įvairių tautų Lietuvos bajorams leido nuosavybės teisėmis turėti dalį valstiečių, į valstybės pareigas skirti tik vietinius feodalus, leido patiems teisti savo valstiečius. Tai ppagreitino baudžiavos formavimąsi. Taip pat buvo praplėstos ir miestiečių luomo teises – pirklių, amatininkų. Leista rinktis savivaldybes ir teismus.

Teisynas apėmė baudžiamąjį, civilinę, administracines teises bei pačių teismų reformą. Tai buvo svarbus žingsnis į teisinę valstybę bei rašytinės teisės išplėtimą. Kazimiero teisynas tapo pagrindiniu dokumentu kartu su ankstesnėmis didžiųjų kunigaikščių privilegijomis sudaryti Lietuvos statutą.

Privilegija parašyta lotyniškai, Teisynas – rusėniškai.

Kazimiero teisynas yra vienas iš įdomiausių teisės šaltinių. Šis aktas išlikęs įvairiuose Vairuojančių knygų nuorašuose, neturi jokios antraštės, jokio oficialaus vardo. Teisynu jį ppavadino 19 amžiaus rusų mokslininkai. Lenkų mokslininkai jį vadino statutu. Teisynu taip pat buvo vadinami įvairūs tiek norminio, tiek individualaus pobūdžio didžiojo kunigaikščio ir kitų LDK pareigūnų aktai. Iki šiol iki galo nežinomos aplinkybės, kuriomis šis teisynas buvo išleistas, taip ppat nežinoma ir tiksli jo išleidimo data. Manoma, kad teisynas išleistas 1468 metų vasario mėnesį Vilniaus seime, kadangi pačiame teisyne teigiama, kad Kazimieras jį išleido pasitaręs su Ponų tarybos nariais ir kitais feodalais, o tai galėjo įvykti jau minėtame LDK seime.

Kazimiero teisyno populiarumą daugiausiai lėmė tai, kad tyrinėtojai jį vertino kaip pirmąjį LDK teisės kodifikacijos bandymą. Tačiau tyrinėtojai nesutaria dėl jo vietos LDK bendrojoje istorijos ir teisės šaltinių sistemoje. Polemizuota, ar Kazimiero teisynas buvo bendras valstybės aktas, tai yra, galiojęs visoje LDK ar tik vietinės reikšmės dokumentas.

Teisynas savo turiniu skiriasi nuo 1447 metų Kazimiero ir kitų Žemės privilegijų. Jis susideda daugiausiai iš baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės normų ir nesuteikia bajorams jokių naujų teisių.

Kazimiero teisynas yra vienas iš didžiojo kunigaikščio tteisės aktų , kuriuo buvo siekta suvienodinti bajorų luomui ir nuo jų priklausiusiems žmonėms taikytą baudžiamąją politiką bei bausmių už turtinius nusikaltimus skyrimą. Tokį žingsnį skatino intensyvėjantis luomų formavimasis ir socialinis visuomenės diferencijavimasis.

Teisyno baudžiamosios normos apima vien turtinius nusikaltimus: vagystę, savavališką miško kirtimą ir turto atėmimą užpuolant.

Teisyno tekstas suskirstytas į 25 straipsnius. 1 – 7 straipsniuose vagis ar plėšikas įpareigojamas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą iš savo ar šeimos turto. 8 straipsnyje nustatyta, kad valkatos nusikaltimu padarytą žalą turi atlyginti tas, kkuris jį yra slaptai laikęs ir nepristatęs teismui. 9 – 11 straipsniuose nustatyta, kas ir kaip turi teisti, kai skundėjas ir kaltinamasis yra skirtingų valdovų valdiniai. 12 straipsnyje įpareigojama skundėją, kuriam nusikaltėlis atiduotas nuosprendžiui vykdyti, jį nubausti pagal nuosprendį. 13 – 19 straipsniuose kalbama apie bausmes už vagystę. 20 – 22 straipsniuose draudžiama savo valia užgrobti žemes ir keisti ežias, taip pat kirsti mišką ir daryti užpuolimus. Kas turi ginčą su kuo dėl žemės, turi ieškoti tiesos teisme. Vagyste buvo laikomas ir paklydusio arklio, žirgo arba ratų daiktų pasisavinimas, kai jie po viešo apskelbimo nebuvo atsišaukiami, nes tokie daiktai „pagal senovę“, kaip numato 23 straipsnis, buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe, apmokama radybomis. Į turto vagystės sąvoka, be įpr.astų daiktų įeina ir nelaisvieji valstiečiai (žmonės arba nelaisva šeimyna). Šiai nuostatai teisyne atsirasti pagrindą davė 1447 metų žemės privilegija, įstatymiškai įtvirtinusi didžiojo kunigaikščio ir feodalų tarpusavio pasižadėjimus nepriimti svetimų valstiečių. Matyt, todėl teisyne vieną iš nelaisvų valstiečių pasitraukimo nuo savo pono formų – jų prisiviliojimą – imta traktuoti kaip vagystę. 24 straipsnyje už tai numatyta bausmė. Pagal teisyną turto vagystė yra aktyvus veikimas, o vagystė pasisavinant – ir neveikimas, nes rastas daiktas turėjo būti nugabenamas į kunigaikščio kiemą. Nelaisvų valstiečių vagystė buvo kkvalifikuojama tada, kai jie nuo vieno bajoro pabėgdavo pas kitą, aktyviai talkininkaujant tam, kuris juos prisiviliodavęs. Pagal normą nebūtinai čia turėdavo dalyvauti pats feodalas. Pakako, kad tai buvo padaryta feodalo valdinių ir jam žinant. Vogimo būdas nusikaltimui kvalifikuoti įtakos neturėjo. Tačiau 18 straipsnyje esanti nuoroda į „gerus liudytojus“ leidžia manyti, kad atviroji vagystė lengvino kaltės įrodymą. 25 straipsnyje įpareigojama bajorus taisyti tiltus pagal seną paprotį ir reikalaujama atlikti šį darbą dar ta pačią vasarą. Matyti, šis straipsnis yra to paties seimo, kuris priėmė teisyną, nutarimas arba didžiojo kunigaikščio įsakymas, kartu su teisyno tekstu nurašytas ir pasilikęs prie jo nuorašų.

Nusikaltimo subjektai galėjo būti ir bajorai ir visi nuo jo priklausomi žmonės. Nuo bajorų priklausomi žmonės nėra išsamiai išvardinti. Atskirai paminėti valkatos, pono ir bajoro žmonės, didžiojo kunigaikščio žmonės. Esminis skirtumas tarp jų nedaromas.

Baudžiamosios atsakomybės atsiradimo amžiaus riba teisyne nėra aiški. Jame kalbama tik apie vaikų materialinės atsakomybės atsiradimo pradžią nuo septynerių metų. Ar ši riba ir baudžiamosios atsakomybės pradžia, iš teisyno spręsti negalima.

Sprendžiant iš turinio teisynas skirtas didžiojo kunigaikščio urėdams ir žemvaldžiams feodalams, 1447 metais gavusiems tėvoninio teismo teisę, kad šie vienodai teistų savo priklausomus žmones.

Kazimiero teisyne pažangiai išspręstas nusikaltėlio ir jo šeimos narių atsakomybės santykis – nusikaltėlis, kaip nusikaltimo ssubjektas, visiškai atribojamas nuo šeimos. Šeima už savo nario vagystę privalėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo, ir tik materialiai, o ne kaip nusikaltimo bendrininkė. Priežastis, dėl kurios nusikaltėlis materialinės atsakomybės požiūriu buvo atribojamas nuo savo šeimos narių buvo siekis išsaugoti ūkinį vienetą.

Pagal Kazimiero teisyno 9 – 11 straipsnius, nukentėjusieji dėl vagystės, vadinasi, kartu ir ieškovai, sprendžiant baudžiamąją bylą, galėjo būti ir bajorai, ir nuo jų priklausomi valstiečiai, tai yra, didžiojo kunigaikščio, kunigaikščių, bajorų, ponų žmonės. Jie turėjo tapti nusikaltimo subjektais tais atvejais, kai neįvykdė teismo sprendimo nubaustam mirti asmeniui.

Recidyvo, susieto su bausmės padidinimu, iškėlimas Kazimiero teisyne išplečia ir bausmės tikslą,. Tuo norima pasakyti, kad bausme įstatymų leidėjas nori ne tik patenkinti nukentėjusįjį ir įbauginti nusikaltėlį, bet ir įspėti nusikaltėlį ateityje nenusikalsti. Taigi, bausmės tikslas turi ir nusikaltimo prevencijos užuomazgų.

Kaltės įrodymas pagal Kazimiero teisyną buvo vagies sugavimas su vogtu daiktu, savanoriškas prisipažinimas, įrodymai „gerais liudytojais“, prisipažinimas kankinant. Pabrėžiama, kad seklio parodymai, kai nerastas vogtas daiktas, jeigu anksčiau apkaltintasis nebuvo įtariamas vagyste, negali būti mirties nuosprendžio pagrindas. Detalus įrodymų rinkimo ir įvertinimo reglamentavimas rodo, kokia svarbi vieta teisyne buvo skirta kaltei nustatyti.

Kokia bausmė laukia nusikaltusio bajoro, teisyne nepasakyta. Konstatuojama, kad tai nusikaltimas teisei, už kurį

jis bus nubaustas didžiojo kunigaikščio, pasitarusio su Ponų taryba, nuožiūra.

Bausmė valstiečiams už vagystę susidėjo iš dviejų komponentų. Vienas komponentas buvo prievolė atlyginti padarytą žalą. Kitas kompo.nentas – pati bausmė.

Kai pavogtas daiktas buvo prarastas, o nusikaltėlis neturėjo turto iš kurio galėtų atlyginti žalą, jis būdavo baudžiamas mirties bausme.

Bausmė galėjo būti ketveriopa. Pirmoji – pavogtas daiktas turėjo būti atimamas teismo naudai. Antroji – jeigu pavogto daikto nebebuvo, priteisiama teismo naudai tokia suma, kiek vertas pavogtas daiktas. Trečioji – taikoma tik parobkams – iišplakimas ir įdėjimas į kaladę. Ketvirta – pakorimas.

Mirties bausmė pagal teisyną buvo skiriama kaip papildoma priemonė, nes ja baudžiant vis vien buvo priteisiamos teismo pajamos. Mirties bausmė buvo taikoma recidyvo atveju arba kai pavogto daikto vertė viršijo pusę kapos grašių. Teisyne nurodyti tokie daiktai – karvė, arklys, žirgas.

Aptartoji baudžiamoji teisė iš esmės buvo skirta bajorų luomo nuosavybei ginti. Joje pagal kėsinimosi objektą yra dvi veikos rūšys. Viena nusikalstama veika buvo paprasta bajorui priklausiusio žmogaus vagystė įvairiomis formomis, kita – bajorų ssavivaliavimas.

Pagal šiuos kėsinimosi objektus teisyne teismai skirstomi į dvi rūšis. Tai bajorų luomų teismai spręsti įvairių vagysčių bylas ir didžiojo kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų savivalės.

Teismingumas pagal nusikaltėlio priklausomybę teisyne buvo nustatytas taip: didžiojo kunigaikščio žmones ir vagyste nusikaltusius bajorus tteisti privalėjo didžiojo kunigaikščio vietininkas arba tijūnas, o kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones – patys bajorai arba jų įgalioti asmenys.

Nesant tiesioginių kaltės įrodymų, teisynas leido seklių susektą įtariamąjį kankinti.

Bajorų tarpusavio turtiniams ginčams spręsti teisyne numatyti dviejų rūšių teismai. Kai ginčo objektas buvo žemė, šalys turėjo kviestis trečiuosius asmenis – tekūnus, kurie dalyvaujant ginčo šalims, sprendė bylą. Kitiems, mažiau svarbiems civiliniams ginčams spręsti, turėjo būti kviečiami teisėjai, kurių sprendimus privalėjo vykdyti abi šalys.

Daug klausimų palikta reglamentuoti paprotinei teisei. Pavyzdžiui, teisyno 9 ir 11 straipsniuose leidžiama kreiptis į vadinamąjį bendrą teismą, bet nenustatyta jo organizacija ir darbo tvarka, 20 straipsnyje reikalaujama pasikviesti teisėjus, bet nenurodoma, nei kuriuos, nei iš ko. Kazimiero teisyne nieko nesakoma apie jo galiojimą erdvėje ir per laiką. Spėjama, kkad teisynas galiojo visoje LDK iki išleidžiant Pirmąjį Lietuvos Statutą.Išvada

Kazimiero teisyne asmuo visų pirma vertinamas kaip tam tikro luomo narys. Tai – bajorai ir priklausomi žmonės. Teisyne užfiksuota teisė jau remiasi ne papročiu, o teisiniu papročiu, tai yra, tokia elgesio norma, kurioje susiformavę visuomeniniai santykiai yra įtvirtinti įstatymo leidėjo ir privalomai taikyti konkrečiam luomo atstovui. Teisynas apėmė baudžiamąjį, civilinę, administracines teises bei pačių teismų reformą. Tai buvo svarbus žingsnis į teisinę valstybę bei rašytinės teisės išplėtimą. Sprendžiant iš turinio teisynas sskirtas didžiojo kunigaikščio urėdams ir žemvaldžiams feodalams, 1447 metais gavusiems tėvoninio teismo teisę, kad šie vienodai teistų savo priklausomus žmones.Literatūra

1.„Lietuvos teisės istorija“ V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenavičius. Vilnius 2002.

2.„LDK teisės šaltiniai“ J. Machovenko. Vilnius 2000.

3.Internetas.