Prezidento kompetencija ir įgaliojimai

įvadas

Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančios konstitucinę tvarką,

garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumų, aukščiausiu

lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo

valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su

įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis.

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Respublikos Prezidento statusas –

vienas iš aktualiausių klausimų tiek Lietuvos konstitucinės teisės

istorijoje, tiek nūdienos Lietuvos valstybės konstitucinėje praktikoje. Jau

tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Respublikos Prezidento statusas buvo

tapęs demokratijos realizavimo, visuomenės politinių tradicijų vystymosi

kliuviniu. Taip pat ir šiomis dienomis gausios publikacijos spaudoje,

mokslinės konferencijos, politikos bei visuomenės veikėjų pasisakymai, oo ir

pati politinė, ekonominė, socialinė, taip pat moralinė tautos ir valstybės

raida verčia atkreipti dėmesį į Respublikos Prezidento statusą, ieškoti

būdų, kaip Respublikos Prezidento statusas galėtų būti efektyvesnis

sprendžiant visuomenės ir valstybės problemas.

Nė viena kita Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliai

pateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta pagal konstitucinį

statusą, kaip valstybės vadovo institucija. Būta ir kolegialaus

(triumviratiško), ir vienašmenio valstybės, leidusio ne tik dekretus, bet

ir įstatymus, galėjusio pirmininkauti ir Valstybės gynimo tarybos, ir

Vyriausybės posėdžiams, rinkto tiek Seimo, tiek specialiųjų rinkikų ir visų

piliečių trejiems, penkeriems ir septyneriems metams. Visa tai turi

įtakos, kad visuomenėje ir jurisprudencijoje iki šiol nėra konceptualiai

(iš esmės) vieningo Respublikos Prezidento funkcinės paskirties ir leistino

ar deramo „politinio aktyvumo“ supratimo.

Darbo objektas. Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija ir

įgaliojimai.

Darbo tikslas. Analizuojant literatūrą išsiaiškinti kokie yra Lietuvos

Respublikos PPrezidento įgaliojimai ir kompetencija.

Darbo uždaviniai:

– aptarti valstybės vadovo sampratą;

– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimus: užsienio politikoje;

krašto apsaugoje, santykiuose su Seimu Vyriausybė ir teismine valdžia;

skirti ir atleisti valstybės pareigūnus; skirti valstybinius apdovanojimus;

spręsti pilietybės, malonės teikimo klausimus;

– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimų pasibaigimą;

– aptarti kokius įgaliojimus valstybės vadovas turėjo pagal 1922

m., 1928 m., ir 1938 m. Konstitucijas.

1. valstybės vadovo samprata

Valstybės vadovo sąvokos neapibrėžtumo negalima pašalinti taikant

pažodinį aiškinimo metodą. Pažodinis aiškinimas ne tik neatskleistų

reikiamo teisinio turinio, bet ir suponuotų ydingą mintį, kad Respublikos

Prezidentas yra pagrindinė ar svarbiausia institucija, kuri panašiai kaip

„vadovaujanti ir vairuojanti jėga“ pakylėta „virš“ valstybės, t. y. gali

vadovauti kiekvienai kitai institucijai, pavyzdžiui,Vyriausybei ar

teismams. Taigi pažodinis interpretavimas sudarytų klaidingą įspūdį, kad

Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis prieštarauja 5 straipsnio

pirmajai daliai (valdžių atskyrimo principui), tuo paneigiant Konstitucijos

vientisumo principą (6 str. l d.).[8, psl. 94]

Vadinasi, valstybės vadovo sąvoka atskleistina, taikant kitus

aiškinimo metodus, visų pirma istorinį, lyginamąjį ir sisteminį metodus.

Istoriniu ir lyginamuoju požiūriu valstybės vadovo rango suteikimas

Respublikos Prezidentui nėra Lietuvos Respublikos teisinės kūrybos ypatumas

ar naujadaras, neturintis atitikmens. Tiesa, analogiškos nuostatos nėra

Lietuvos valstybės 1918-1928 m. konstitucijose. Tačiau pagal 1938 metų, t.

y. paskutinės tarpukario Lietuvos valstybės Konstituciją (3 str. l d. ir 2

d.), respublikos priešakyje yra Respublikos Prezidentas, vadovaujantis

valstybei. Taigi dabartinės KKonstitucijos 77 straipsnio pirmąją dalį galima

atitinkamai suprasti ir aiškinti pagal konstitucinį perimamumą

(nuoseklumą). Tuo labiau kad Lietuvos Respublikos 1990 m. Laikinasis

Pagrindinis Įstatymas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką kvalifikavo kaip

aukščiausią valstybės pareigūną, atstovaujantį valstybei tarptautiniuose

santykiuose (86 str. l d.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvai

artimų (geopolitiniu požiūriu ir pagal konstitucijų priėmimo politines

aplinkybes) valstybių – Estijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, Bulgarijos

– galiojančiose konstitucijose šių valstybių prezidentai taip pat

apibūdinami žodžiais „valstybės vadovas“.[8, psl. 95]

Sisteminiu požiūriu Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis susijusi

su to paties straipsnio antrąja dalimi. Pagal ją, Respublikos Prezidentas

privalo daryti tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Taigi Seimas,

būdamas savarankiška įstatymų leidžiamoji institucija pagal valdžių

atskyrimo principą, gali pavesti Respublikos Prezidentui spręsti kurį nors

valdymo klausimą, net jei to jis nepageidauja. Ir atvirkščiai -Seimas gali

panaikinti ankstesnio Seimo pavedimus Respublikos Prezidentui, nors šis tam

nepritaria. Pavyzdžiui, priešingai Respublikos Prezidento nuomonei, Seimas

1997 m. kovo 13 d. pakeitė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnį, siekdamas

įtvirtinti, kad generalinį prokurorą skiria ne Respublikos Prezidentas, bet

Seimas (nors pagal pirminę minėto įstatymo redakciją generalinį prokurorą

skyrė Respublikos Prezidentas). Visa tai suponuoja mintį, kad valstybės

vadovo rangą ydinga pernelyg sureikšminti, neigiant kitų valdžios

institucijų – Seimo, Vyriausybės ir teismų – konstitucines galias dalyvauti

vadovaujant valstybei. Tokią mintį galima papildomai pagrįsti, pavyzdžiui,

konstituciniais Seimo įgaliojimais iš naujo priimti Respublikos Prezidento

grąžiną įstatymą (72 str.), naikinti Respublikos Prezidento sprendimą

įvesti karo padėtį (144 str. 2 d.) taip pat įstatymiškai nustatyta

policijos generalinio komisaro skyrimo (atleidimo) procedūra, pagal kurią

Respublikos Prezidento sprendimą lemia atitinkamas Vyriausybės teikimas.

Pažymėtini ir įstatymo galią turintys Konstitucinio Teismo nutarimai,

kuriais valstybės vadovo dekretas ar tautos atstovybės įstatymas gali būti

pripažintas antikonstituciniu.[8, psl. 96]

Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose.

Monarchijose valstybės vadovo funkcijas vykdo monarchas (imperatorius,

karalius, didysis hercogas, šeichas, cmiras), respublikose – prezidentai.

Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtys yra

nevienodos. Vienose šalyse jų funkcijos yra nominalios, kitose – realios.

Tačiau visų valstybių vadovams yra suteikti išskirtiniai (būdingi tik šiam

pareigūnui) įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir už

jos ribų. Atstovaujamoji funkcija pasireiškia teisinėmis galiomis,

suteikiančiomis valstybės vadovui tam tikrus valdžios įgaliojimus (teisę

pasirašyti tarptautines sutartis, skirti savo atstovus šalies

regionuose).[5, psl. 732]

Valstybės vadovo teisinę ir faktinę padėtį lemia konkrečios šalies

istorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Konstitucinės monarchijos

šalyse (Danija, Švedija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Japonija bei kt.)

valstybės vadovai „karaliauja bet ne valdo“. Todėl šių šalių valstybių

vadovų funkcijos vertintinos tik kaip atstovaujamosios – reprezentacinės.

Panašias galias turi parlamentinių respublikų (Italija, Čekija, Vokietija,

Latvija ir kt.) vadovai – prezidentai. Tačiau prezidentinių (JAV, Meksika,

Urazilija ir kt.) bei pusiau prezidentinių (Prancūzija ir kt.) valstybių

vadovai yra ryškūs vykdomosios valdžios atstovai ir dalyviai, turintys

plačius įgaliojimus.[5, psl. 732]

Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybinės valdžios sistemoje,

tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios,

vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas

kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai

priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar

teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su

visomis trimis valdžiomis. Prezidentas įstatymų kūrybos procese naudojasi

veto teise, turi galimybe skirti teisėjus bei suteikti malone

nuteistiesiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos

vykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėse

prezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su vyriausybe.

Prezidentinėse valstybėse šalies vadovas taip pat yra ir vykdomosios

valdžios vadovas.[5, psl. 733]

Kaip jau buvo minėta, Prezidentas valstybinės valdžios sistemoje gali

turėti skirtingus įgaliojimus: būti tik valstybės vadovu (Vokietija); ir

valstybės, ir vykdomosios valdžios vadovu (Jungtinės Amerikos Valstijos,

Egiptas); ir valstybės, ir faktiškai vyriausybės vadovu. Tokiu atveju, nors

yra savarankiškos vyriausybės vadovo pareigos, bet prezidentas ir

vyriausybė yra vienos politinės pakraipos, dar prezidentas yra ir

vadovaujančios jėgos lyderis, valstybės vadovas dominuoja ir vyriausybėje

(Prancūzija). Priklausomai nuo valstybės vadovo įgaliojimų yra skiriamos

prezidentinės, parlamentinės bei mišraus (pusiau prezidentinio) tipo

respublikos. Tačiau doktrinoje aktyviai diskutuojama dėl kriterijų,

išreiškiančių tam tikrą valdymo formą. Todėl ir Lietuvoje egzistuojanti

valdymo forma yra nuolatinių diskusijų objektas. Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarimo konstatuojamojoje

dalyje nurodo, kad Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma gali būti

vertintina kaip parlamentinė respublika, turinti kai kurių mišrios (pusiau

prezidentinės)

valdymo formos ypatumų.[5, psl. 733]

Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šalies

Konstitucijoje, Prezidento įstatyme bei kituose norminiuose teisės aktuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str. skelbia, jog

„Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos

valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“.

Respublikos Prezidentas vykdo dalį valstybės valdžios (Konstitucijos 5

str. l d.). Kyla klausimas, kokiai konkrečiai valdžiai priskirtinas

valstybės vadovas.

Viena vertus, pažymint jungtuką „ir“ Konstitucijos 5 straipsnio

pirmosios dalies žodžiuose „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė“, galima

teigti kad valstybės vadovas sietinas su vykdomąja valdžia. Tokį teiginį

galima papildomai pagrįsti konstituciniais Respublikos Prezidento

įgaliojimais įstatymų nustatyta tvarka teikti pilietybę (84 str. 21 p.) ar

nustatyta tvarka skirti įstatymų numatytus pareigūnus (84 str. 10

p.).[8, psl. 96]

Kita vertus, galima samprotauti, kad Respublikos Prezidentas, būdamas

susijęs tiek su įstatymų leidžiamąja, tiek su vykdomąja ir teismine

valdžia, nėra klasikinė (įprasta) vykdomosios valdžios institucija, t. y.

priskirtinas specifinei – „mišriajai“ ar „ketvirtajai“ – valdžiai.

Konkretinant prieš tai pateiktą samprotavimą, galima nurodyti, kad: a) su

įstatymu leidžiamąja valdžia Respublikos Prezidentas susijęs įgaliojimu

vetuoti įstatymus (71 str., 84 sstr. 24 p.); to dėka valstybės vadovas gali

kvestionuoti kolektyvinės tautos atstovybės teisinę kūrybą, nebūdamas

įgaliotas leisti įstatymus (69 str.); b) su teismine valdžia – įgaliojimu

teikti malonę nuteistiesiems (84 str. 23 p.); to dėka valstybės vadovas

gali modifikuoti teismų – teisingumą vykdančių institucijų – sprendimus,

nebūdamas teisingumą vykdančia institucija pagal Konstitucijos 109

straipsnio pirmąją dalį.[8, psl. 97]

Taigi pagal įgaliojimų apimtį ir pobūdį Respublikos Prezidentas –

įvairialypė institucija. Siauresniu požiūriu Respublikos Prezidentas,

negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisingumo, priskirtinas vykdomajai

valdžiai. Platesniu požiūriu valstybės vadovas, tik jam būdingais

įgaliojimais susijęs su įstatymu leidyba ir (iš dalies) su teisingumo

vykdymu, įkūnija specifinę – „mišriąją“ ar „ketvirtąją“-valdžią.[8, psl.

97]

2. LR prezidento įgaliojimai

Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio

gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo

kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais,

kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. Šias

galias realizuoti galima tik Konstitucijos ir įstatymų numatytos „stabdžių

ir atsvarų“ sistemos ribose. Ši sistema pašalina galimybę atsirasti

autoritariniams ar kitokiems neteisiniams valdymo metodams. Lietuvos

Respublikos 1992 m. Konstitucija, Prezidento bei Prezidento rinkimų

įstatymai yra ppagrindiniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys valstybės

vadovo įgaliojimų apimtį ir ribas.

Respublikos Prezidento kompetencija pateikiama punktų eile, kuri nėra

baigtinė. Viena vertus, Konstitucijos 84 straipsnyje nenurodyti visi

Respublikos Prezidento konstituciniai veiksmai, pvz., dispozityvi įstatymų

leidybos iniciatyvos teisė (K 68 str. l d.) ar galimybė kreiptis į

Konstitucinį Teismą (K 106 str. 3 d.). Kita vertus, konstitucinis valstybės

vadovo įgaliojimų katalogas nenurodo to, kas atliekama vykdant įstatymus

(laikantis Konstitucijos nuostatos „daro viską, kas jam pavesta /./

įstatymų“; K 77 str. 2 d.). Antai Konstitucijos 84 straipsnyje nekalbama

apie tai, kad Respublikos PPrezidentas skiria ir atleidžia administracinių

teismų teisėjus, kurie, priimant Konstituciją, buvo numatyti kaip

fakultatyvūs (K 111 str. 2 d.). Visa tai leidžia teigti, kad Konstitucijos

84 straipsnis – daugiau imperatyvių gairių (krypčių, kuriomis

konstituciškai privalu veikti) nei dispozityvių įgaliojimų sąrašas.

Mėgaujantis sisteminiu metodu, aiškumo (ir teisinės „sistematizacijos“)

dėlei visus Konstitucijos 84 straipsnio punktus ir juose įtvirtintus

įgaliojimus E. Šileikis siūlo grupuoti, įžvelgiant jų loginį ryšį. Antai 1-

3 punktai leidžia kalbėti apie įgaliojimus, susijusius su užsienio politika

ir tarptautinėmis sutartimis. Savo ruožtu 4-9 punktai rodo įgaliojimus,

susijusius su Vyriausybės formavimu ir jos veikla (bei to nulemtus

santykius su Seimu). Tuo tarpu 10-14 punktai išreiškia įgaliojimus,

susijusius su valstybės pareigūnų skyrimu (atleidimu) ir to nulemtus

santykius su Seimu. Analogiškai 15-18 punktuose galima matyti įgaliojimus,

susijusius su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynybai.

Paskutiniai, t. y. 19-24 punktai rodo „mišrius įgaliojimus“, susijusius

tiek su valstybės vadovo integravimo funkcija (ją išreiškia malonės,

apdovanojimų ir pilietybės teikimas), tiek su sąlygine „notaro funkcija“ –

įstatymų promulgavimu, ar organizavimo funkcija – Seimo rinkimų datos

nustatymu, neeilinės Seimo sesijos šaukimu.[6, psl. 449-450]

Respublikos Prezidento įgaliojimams nustatyti Konstitucijoje yra

skirtas 84 straipsnis, Respublikos Prezidento įgaliojimai numatomi ir

kituose Konstitucijos straipsniuose: 58 str. 2-4 d., 64 str. 2 d., 65 str.,

68 str. l d., 70 str. l d., 71 str. 1-4 d., 72 str. 3 d., 77 str. 2 d., 84

str., 85 str., 92 str. 1-2 d., 97 str. 2 d., 100 str., 101 str. 5 d., 103

str. 1-2 d., 106 str. 3, 5 d., 112 str. 2-4 d., 114 str. 2 d., 126 str. 2

d., 133 str. 2 d., 140 str. 1-2 d., 142 str. 2 d., 144 str. 2d., 149 str. 1-

2 d.

Klasifikuojant pagal reguliavimo objektą, P. Vinkleris siūlo tokią

Respublikos Prezidento įgaliojimų klasifikaciją:

a) įgaliojimai užsienio politikoje;

b) įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu;

c) įgaliojimai, ribojantys Seimo valdžią;

d) įgaliojimai įstatymų leidybos srityje;

e) įgaliojimai atliekant konstitucinę priežiūrą;

f) įgaliojimai ginant valstybę;

g) įgaliojimai įvedant nepaprastąją padėtį;

h) įgaliojimai skiriant ir atleidžiant asmenis iš pareigų;

i) įgaliojimai sprendžiant pilietybės klausimus;

j) įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus;

k) malonės teikimo įgaliojimai.[7, psl. 91]

Kai kurių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų negalima

priskirti nė vienai iš šių kategorijų. Tai, pavyzdžiui, konstitucinis

Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimas daryti Seime metinius

pranešimus.

Be konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų, dar yra

įgaliojimai, nustatomi įstatymu. Pavyzdžiui, įstatymu nustatomas

Respublikos Prezidento įgaliojimas Lietuvos Respublikos ministro pirmininko

teikimu skirti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininką bei

narius. Apskritai, Lietuvoje stiprėja tendencija įstatymu suteikti

Respublikos Prezidentui vis daugiau įgaliojimų. Tokiam Prezidento

įgaliojimų plėtimui sukurta palanki konstitucinė bazė, numatyta

Konstitucijos 84 str. 10 p.[7, psl. 91]

Be to, daugeliui iš Konstitucijoje numatytų Lietuvos Respublikos

Prezidento įgaliojimų juos realizuojant įstatymu yra suteikiamas

normatyvinis turinys, todėl kartu su konstitucine norma turi būti

nagrinėjamos ir ją realizuojančios įstatymų normos.[7, psl. 91]

2.1. lr prezidento įgaliojimai užsienio politikoje

Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos

klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Politikos mokslų

literatūroje pabrėžiamos didelės Lietuvos Respublikos Prezidento galios

užsienio politikoje: „įgaliojimai vidaus ir užsienio politikos srityje yra

aiškiai asimetriški: pirmieji gana menki, o antrieji įspūdingi“. Lietuvos

Respublikos Prezidento įgaliojimus užsienio politikoje nustato Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 84 str. 1-3 p. Vyriausybės teikimu Prezidentas

skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio

valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių

diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia

aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Be to, šalies

vadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas

Seimui ratifikuoti.[4, psl. 743; 7, psl. 92]

Respublikos Prezidento įgaliojimas spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus. Iš visų Respublikos Prezidentui suteiktų įgaliojimų

reikšmingiausiu ir problematiškiausiu tenka laikyti Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 84 str. l p. nustatomą įgaliojimą:

„Respublikos Prezidentas:

1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su

Vyriausybe vykdo užsienio politiką“.

Ar realizuodamas pastarąjį jam suteiktą įgaliojimą Respublikos

Prezidentas yra įgaliotas ir realiai gali nulemti daugelį esminės svarbos

sprendimų valstybėje? Ar, pavyzdžiui, realizuodamas šią Konstitucijos normą

jis galėjo priimti sprendimą, ar derybose dėl Lietuvos stojimo į Europos

Sąjungą iš tiesų verta aukoti Ignalinos atominę elektrinę?

Reikia pastebėti

– nė vienu iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentas nebuvo pagrindinis

sprendimus priimantis veikėjas. Pavyzdžiui, sutartis su „Williams“ pasirašė

Vyriausybė. Atstovaudamas Europos Sąjungos valstybių interesams, Seimas

2000 m. gegužės 5 d. Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojo

bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymu nustatė, jog Ignalinos AE pirmojo

bloko eksploatavimo darbai turi būti baigti iki 2005 m. sausio l d.[7, psl.

97]

Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui priklauso

spręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kurie pagal kitas

Konstitucijos normas nėra priskirti kitų valstybės institucijų

kompetencijai. Respublikos Prezidentui Lietuvoje pagal Konstitucijos 84

str. l p. turi priklausyti spręsti šiuos pagrindinius užsienio politikos

klausimus:

a) diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis užmezgimas, jų

pobūdžio nustatymas bei diplomatinių santykių nutraukimas;

b) dalyvavimas kuriant tarptautinius papročius;

c) sprendimų dėl stojimo į tarptautines organizacijas bei dalyvavimo

jose priėmimas;

d) reikalavimų pareiškimas pagal tarptautinę teisę, atsakymas į tokius

reikalavimus ir sprendimo priėmimas dėl priemonių, skirtų šiems ginčams

spręsti, panaudojimo;

e) bendros valstybės pozicijos ir pozicijos kitų valstybių atžvilgiu

nustatymas bei jų keitimas;

f) ėmimasis pagal kompetenciją veiksmų, reikalingų, tinkamai

sureguliuoti ir realizuoti valstybės tarptautinius santykius, pvz.,

realizuojant savo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, atitinkamų įstatymu

projektu telkimas;

g) kreipimasis į Konstitucinį Teismą, dėl tarptautinių sutarčių

atitikimo Konstitucijai pagal Konstitucijos 105 str. 3 d. 3 p.[7, psl. 99]

Šis sąrašas yra tik pavyzdinis. Tai reiškia, jog ir kitos

tarpvalstybinių aarba santykių tarp valstybės ir tarptautinių organizacijų

problemos gali būti suvokiamos kaip pagrindiniai užsienio politikos

klausimai. Iškyla problema – kaip atriboti Konstitucijos 84 str. l p.

minimus pagrindinius užsienio politikos klausimus nuo ne pagrindinių,

kuriuos gali spręsti kitos valstybės institucijos.[7, psl. 100]

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos

Prezidentui paveda spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus. Tai

reiškia, jog Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją įgaliojamas pats

asmeniškai, savo įsitikinimu, priimti sprendimą pagrindiniais užsienio

politikos klausimais. Kitų valstybės institucijų arba tarptautinių

organizacijų ir užsienio valstybių pozicija šios Respublikos Prezidento

prerogatyvos nesuvaržo.[7, psl. 100]

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos

Prezidentas įgaliojamas ne tik spręsti užsienio politikos klausimus, bet ir

juos vykdyti. Šis Respublikos Prezidento įgaliojimas vykdyti užsienio

politiką pagrindiniais klausimais loginiais ryšiais susijęs su jo kaip

pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija – jei

Prezidentas priima sprendimą užsienio politikos klausimais, jis gali tai

nedelsdamas pradėti vykdyti.

Pagal Konstitucijos 84 str. l p. užsienio politikos vykdymas

Respublikos Prezidentui pavedamas „kartu su Vyriausybe“. Respublikos

Prezidentas yra principinis pagrindinių užsienio politikos klausimų

sprendimo subjektas, pagrindinis jos vykdytojas. Jis gali pats imtis

vykdyti savo priimtą sprendimą ir jį užbaigti pasirašydamas tarptautinę

sutartį. Tačiau jei Prezidentas nenori aktyviai vykdyti savo priimto

sprendimo, jo sprendimo vykdymo iniciatyvą gali perleisti Vyriausybei ir

Užsienio reikalų ministerijai.[7, psl. 101]

Vyriausybei pagal Konstituciją projektuojamas vaidmuo vykdant užsienio

politiką tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aktyviai užsienio politiką

vykdys pats Respublikos Prezidentas ir kiek jis pats kvies ir remsis

Vyriausybe, turinčia daug didesnį žmonių ir techninį potencialą. Pagal

Konstituciją nebūdama įgaliota priimti sprendimus pagrindiniais užsienio

politikos klausimais Vyriausybė pagal Konstitucijos 84 str. l p. turi

padėti Respublikos Prezidentui įgyvendinti valstybės užsienio politiką. Nuo

paties Respublikos Prezidento aktyvumo priklauso, ar Vyriausybei ir

Užsienio reikalų ministerijai teks žymesnis vaidmuo vykdant valstybės

užsienio politiką. Nebūdama įgaliota spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija neturėtų

kelti pretenzijos dominuoti valstybės užsienio politikoje tiek pagrindinių

užsienio politikos klausimų sprendimo, tiek jų vykdymo atžvilgiu.[7, psl.

102]

Respublikos Prezidento kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus konstituciniai apribojimai. Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. suteikta kompetencija

spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus yra saistoma daugybės

konstitucinių apribojimų. Juos galima skirstyti į materialinius ir

institucinius. Instituciniai apribojimai išdėstyti aukščiau, todėl toliau

nurodomi konstituciniai Respublikos Prezidento įgaliojimo spręsti

pagrindinius užsienio politikos klausimus materialiniai apribojimai: tai,

visų pirma, jam suteiktą kompetenciją spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus apriboja Konstitucijos l str. norma, pagal kurią

„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Ši

konstitucinė norma kartu yra pamatinis valstybės principas. Respublikos

Prezidento sprendimai pagrindiniais užsienio politikos klausimais turi

nepažeisti Konstitucijos – nebūti nukreipti prieš Lietuvos valstybingumą,

demokratiją, taip pat respublikinę valdymo formą.[7, psl. 103]

Respublikos Prezidentas yra saistomas Lietuvos valstybės užsienio

politikos principų: jis turi vadovautis visuotinai pripažintais

tarptautinės teisės principais, siekti užtikrinti šalies saugumą ir

nepriklausomybę, taip pat piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei

laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos

kūrimo.[1 – 135 str.]

Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus suvaržo ir kitos Konstitucijos normos: tai

Konstitucijos 135 str. 2 d. norma, pagal kurią „Lietuvos Respublikoje karo

propaganda yra draudžiama“, Konstitucijos 136 str. norma, pagal kurią

„Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai

neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei”. Prie tokių

Respublikos Prezidento valią užsienio politikoje suvaržančių normų

priskirtina ir Konstitucijos 137 str. norma, teigianti, kad „Lietuvos

Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio

valstybių karinių bazių“ .[7, psl. 103]

Gana žymiai Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius

užsienio politikos klausimus suvaržo Lietuvos Respublikos Konstitucijos

sudedamosios dalies – Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos

Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas“ išdėstytos normos,

reikalaujančios niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS

pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias

valstybių sąjungas bei sandraugas, nes tokia veikla laikoma priešiška

Lietuvos nepriklausomybei. Atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Taip

pat, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos,

Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių šalių karinių bazių ir

kariuomenės dalinių.[7, psl. 104]

Be šių konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencijos

spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus apribojimų, tam tikri

šios jo kompetencijos apribojimai išplaukia iš Respublikos Prezidento

priesaikos teksto. Prisiekdamas Respublikos Prezidentas be kita ko

įsipareigoja „saugoti Lietuvos žemių vientisumą“, taip pat „visomis

išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę“.[2 – 3 str.]

Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus, susijusius su Europos Sąjunga ir NATO. Europos

Sąjungos sutarties (Amsterdamo redakcija) 11 straipsnis nustato, kad

„Sąjunga išvysto ir įgyvendina bendrą užsienio – ir saugumo politiką visais

užsienio ir saugumo politikos klausimais“. Todėl ES sutarties 12

straipsnis:

a) nustato bendrus užsienio ir saugumo politikos principus;

b) priima sprendimus dėl bendrų strategijų;

c) imasi bendrų akcijų;

d) išreiškia bendras pozicijas.[7, psl. 104]

Bendros akcijos ir bendrų pozicijų išreiškimas suvokiami kaip bendros

užsienio ir saugumo politikos priemonės.[7, psl. 104]

Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika yra ne kas kita

kaip valstybių narių veiklos koordinavimas. Bendros ES užsienio ir saugumo

politikos atveju valstybių aukščiausiųjų institucijų, turinčių teisę

spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus, įgaliojimai neperduodami

ES institucijoms. Sprendimai dėl bendros ES užsienio ir saugumo politikos

priimami vienbalsiai, tad kiekviena valstybė aktyviai balsuodama gali

užblokuoti sprendimų šiais klausimais priėmimą. Kai bendros strategijos

pagrindu priimamas sprendimas dėl bendros akcijos, bendros pozicijos arba

kito sprendimo arba nusprendžiama dėl bendros akcijos arba bendros

pozicijos įgyvendinimo priemonių, tai sprendimą ES Taryba priima

kvalifikuota dauguma. Tačiau, jei bet kuri ES Tarybos narė „dėl svarbių

nacionalinės politikos priežasčių“, kurias ji turi nurodyti, pareikštų, kad

nesutinka su ES Tarybos sprendimu, tai sprendimas kvalifikuota dauguma bus

nepriimtas.

Todėl darytina išvada, jog Respublikos Prezidento konstitucinės

kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ES teisė

nesuvaržo.[7, psl. 104]

NATO sprendimų priėmimo pagrindinė institucija yra Šiaurės Atlanto

Taryba. Nors kiekvienai šaliai Šiaurės Atlanto Taryboje atstovauja

ambasadoriaus rangą turintis nuolatinis atstovas, taryba gali susitikti ir

ministrų lygiu arba Valstybių (vyriausybių) vadovų lygiu. Sprendimai

Šiaurės Atlanto Taryboje priimami remiantis vieningu ir bendru sutarimu, o

balsavimo ar daugumos metodu pagrįsto sprendimų priėmimo procedūros nėra.

Kiekviena šalis išlaiko visišką suverenumą ir atsakomybę už savo veiksmus.

Todėl Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus ir ššiuo atveju lieka nesuvaržyta.[7, psl. 105]

Respublikos Prezidento įgaliojimai pasirašyti tarptautines sutartis ir

teikti jas Seimui ratifikuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 2

p. numato, jog Respublikos Prezidentas:

– pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas

Seimui ratifikuoti.

Didelė dalis svarbiausių užsienio politikos klausimų reguliuojami

pasirašant ir ratifikuojant tarptautines sutartis. Kaip reguliuojančios

svarbiausius užsienio politikos klausimus turi būti suprastos tik tokios

sutartys, kuriomis nustatomas reguliavimas reikšmingas valstybės

egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių

bendruomenėje. Galima teigti, jog tai – pačios svarbiausios tarptautinės

sutartys. Lietuvos Respublikoje pačių svarbiausių tarptautinių sutarčių

rūšys įtvirtinamos Lietuvos pozityvinėje teisėje – visų pirma Konstitucijos

138 str. l d. Konstitucijoje įtvirtinamas reguliavimas detaliai

realizuojamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str.

l d. Tokiomis normomis įtvirtintų sutarčių rūšių svarbos pačiam valstybės

egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių

bendruomenėje turi šios tarptautinės ssutartys:

a) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo,

išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;

b) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio

pagalbos, taip pat dėl valstybės gynimo;

c) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos

sutartys;

d) dėl valstybės ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio

valstybių teritorijose;

e) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse bei

regioninėse tarptautinėse organizacijose;

f) daugiašalės arba ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų

laikotarpiui, ekonominės sutartys;

g) dėl užsienio valstybės kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso

Lietuvos Respublikos teritorijoje.[7, psl. 106]

Šių sutarčių didelę svarbą parodo ir tai, jog jos turi būti Seimo

ratifikuojamos. Valstybės egzistavimui, valstybės nepriklausomybei, jos

statusui tarptautinėje valstybių bendrijoje gali būti svarbios ir kitos

tarptautinės sutartys. Pavyzdžiui, tos tarptautinės sutartys, kurios

nustato kitokias teisės normas nei galiojantys Lietuvos Respublikos

įstatymai, arba tos tarptautinės sutartys, kuriose yra numatytas jų

ratifikavimas. Ar tarptautine sutartimi yra sprendžiami svarbiausi

valstybės užsienio politikos klausimai, turi būti nustatoma konkrečiu

atveju.[7, psl. 107]

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 str. l d.

numatoma, jog sprendimą dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių

sudarymo tikslingumo turi teisę priimti Lietuvos Respublikos Prezidentas,

Vyriausybė arba jos pavedimu ir nustatyta tvarka Užsienio reikalų

ministerija. Būtent Vyriausybė įgaliojama duoti pavedimus pačiai Užsienio

reikalų ministerijai, priimti sprendimus dėl tarptautinių sutarčių sudarymo

tikslingumo. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių

įstatymas Vyriausybę pagal jjai suteiktą kompetenciją priimti sprendimus dėl

tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo įtvirtina kaip lygiateisį, ar

net daugiau teisių turintį nei Respublikos Prezidentas teisės subjektą.

Vyriausybė taip pat yra ir alternatyvinis šiuo atžvilgiu subjektas, nes

savo sprendimo dėl tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo ji neprivalo

derinti su Respublikos Prezidentu.[7, psl. 107]

Abejotina, ar tokia pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių

įstatymo 4 str. sukurta situacija atitinka Konstitucijos kūrėjų mintį,

pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimų konstituciniu subjektu

nustatyti Respublikos Prezidentą ir ar tarptautinių sutarčių įstatymo 4

str. 2 d. atitinka Konstitucijos 84 str. l dalį.[7, psl. 107]

Be tarptautinių sutarčių pasirašymo, Konstitucijos 84 str. 2 p.

Respublikos Prezidentą įgalioja teikti tarptautines sutartis Seimui

ratifikuoti. Respublikos Prezidentas yra išskirtinis tarptautinių sutarčių

teikimo ratifikavimui subjektas – jokia kita valstybės institucija nėra

įgaliojama atlikti šį teikimą.

Respublikos Prezidento įgaliojimai valstybės diplomatinių santykių

atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str. l p.

Vyriausybė: „užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio

valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis“.

Ši konstitucinė norma taip pat nustatoma Vyriausybės įstatymo 22 str.

l d. 10 p. Diplomatinių santykių užmezgimas su kita valstybe ar tarptautine

organizacija neabejotinai yra vienas iš svarbiausių valstybės užsienio

politikos klausimų. Svarbiausių užsienio politikos klausimų sprendimas

pagal Konstitucijos 84 str. l p. yra Respublikos Prezidento prerogatyva.

Aiškinant šią Konstitucijos 94 str. l p. normą pagal jos sisteminius ryšius

su Konstitucijos 84 str. l p. norma, rreikia teigti, jog Konstitucijos 94

str. l p. numatomas įgaliojimas Vyriausybei užmegzti diplomatinius

santykius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis yra ne

sprendimų priėmimo, o būtent vykdomasis įgaliojimas, todėl Vyriausybės

veikla šiuo požiūriu turi apsiriboti diplomatinių santykių užmezgimo su

užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis vykdymu. Sprendimo

dėl diplomatinių santykių užmezgimo, jų pobūdžio bei nutraukimo

konstitucinis subjektas – Respublikos Prezidentas.[7, psl. 108]

Diplomatinius santykius užmezga Vyriausybė. Sprendimai dėl

tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo dažnai priimami be Respublikos

Prezidento dalyvavimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p.

norma Lietuvos įstatymuose arba tik iš dalies realizuota, iškreipiant jos

tikrąją prasmę, arba iš esmės nerealizuota.[7, psl. 109]

Peršasi išvada – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p.

nepakankamai realizuojamas šalies teisės sistemoje įtvirtinant Respublikos

Prezidentą kaip pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo subjektą.

Nepaisant šios normos, dėl pagrindinių užsienio politikos klausimų

sprendimo savo pretenzijas kelia ir kitos valstybės institucijos. Todėl

didelį, net esminį vaidmenį įgauna Respublikos Prezidento asmenybė, jo

išsilavinimas, kalbų mokėjimas, patirtis, Seimo ir Vyriausybės tarpusavio

santykiai, sugebėjimas paveikti Vyriausybę. Jei Respublikos Prezidentas

priima sprendimus pagrindiniais užsienio politikos klausimus, tai šie jo

sprendimai tampa realybe tiek, kiek energingai ir aktyviai jis realizuoja

savo priimtus sprendimus, t.y. kiek jis pats imasi iniciatyvos vykdyti

užsienio politiką.[7, psl. 109]

Respublikos Prezidento įgaliojimai skiriant ir atšaukiant Lietuvos

Respublikos diplomatinius atstovus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84

str. 3 p. nustato, jog Respublikos Prezidentas:

„Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos

diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių

organizacijų“. Diplomatinis atstovas yra asmuo, oficialiai atstovaujantis

Lietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje.

Tai gali būti tik toks diplomatas, kuris turi LR nepaprastojo ir įgaliotojo

ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir

įgaliotojo ministro diplomatinį rangą.[7, psl. 110] Pagal Lietuvos

Respublikos Prezidento įstatymo 16 str. l d. l p. Respublikos Prezidento

dekretas, kuriuo skiriamas arba atšaukiamas Lietuvos Respublikos

diplomatinis atstovas, turi būti kontrasignuotas Lietuvos Respublikos

ministro pirmininko.

Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 68 str. l d. 9 p., iki

diplomatinio atstovo kandidatūros pateikimo Respublikos Prezidentui, ji

turi būti apsvarstyta Seimo užsienio reikalų komitete, kuriam suteikta

kompetencija teikti išvadas ir rekomendacijas dėl Lietuvos Respublikos

diplomatinių atstovų skyrimo užsienio valstybėse ir tarptautinėse

organizacijose bei jų atšaukimo. Pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės

tarnybos įstatymo 31 str. l d., jei gaunamas užsienio valstybės sutikimas

(agremanas), Vyriausybė teikia diplomatinio atstovo kandidatūrą Respublikos

Prezidentui . Visa ši „iki prezidentinė“ diplomatinių atstovų parinkimo

procedūra Respublikos Prezidento valios neapriboja. Jis gali skirti

Vyriausybės teikiamą kandidatą diplomatiniu atstovu arba vadovaudamasis

savo diskrecija jo neskirti. Šia linkme formuojasi ir Lietuvos Respublikos

diplomatinių atstovų skyrimo praktika.[7, psl. 110]

Respublikos Prezidento įgaliojimas priimti užsienio valstybių

diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus. Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 84 str. 3 p. nustato, jog Respublikos

Prezidentas:

„priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir

atšaukiamuosius raštus“.

Pagal 1992 m. Konstituciją pradėjus

funkcionuoti Respublikos

Prezidentui kaip konstitucinei institucijai, akreditavimas, kuris vyksta

būtent diplomatinių atstovų įgaliojamųjų raštų įteikimo forma, išskyrus

užsienio valstybių reikalų patikėtinius, turi vykti ir vyksta prie

Respublikos Prezidento. Dėl šių motyvų Respublikos Prezidentas negali būti

atribotas nuo sprendimo dėl užsienio valstybės diplomatinio atstovo

kandidatūros priėmimo. 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių

4 str. nustatoma diplomatinį atstovą siunčiančios valstybės pareiga gauti

iš priimančios valstybės agremaną, tačiau kaip subjektas, kuris turi duoti

agremaną, yra įvardijama pati valstybė, o ne jos institucija. Satou

teigimu:

„Siekiant išvengti nemalonumo, kuris atsiranda kai diplomatinis

atstovas yyra nepriimamas, nusistovėjo praktika iš anksto pateikti norimo

paskirti asmens pavardę Valstybės vadovui, prie kurios šis asmuo turės būti

akredituotas“.[7, psl. 111]

Sprendimas dėl agremano suteikimo diplomatinio atstovo kandidatūrai

turi priklausyti Respublikos Prezidentui. Užsienio reikalų ministras turėtų

atlikti tik jau priimto sprendimo pranešimo užsienio valstybei procedūrą.

Kaip rašo apie agremano suteikimą Satou, „kartais jį suteikia užsienio

reikalų ministras, veikdamas tos valstybės institucijos, prie kurios

diplomatas turi būti akredituotas, vardu“.[7, psl. 112]

Respublikos Prezidentas taip pat įgaliojamas teikti aukščiausius

diplomatinius rangus ir specialius vardus. Pagal Lietuvos Respublikos

diplomatinės tarnybos įstatymo 42 str. l d., Respublikos Prezidentas

užsienio reikalų ministro teikimu suteikia ir atima šiuos diplomatinius

rangus: Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus bei

Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro.[7,

psl. 112] Pagal LR Prezidento įstatymo 16 str. l d. 2 p. Respublikos

Prezidento ddekretas dėl pastarųjų diplomatinių rangų suteikimo turi būti

kontrasignuotas užsienio reikalų ministro.

Tuo tarpu Konstitucijos nuostata dėl specialiųjų vardų šiuo metu nėra

realizuota, todėl Respublikos Prezidentas specialiųjų vardų kol kas

neteikia.[7, psl. 112]

2.2. lr prezidento įgaliojimai santykiuose su Vyriausybe

Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą

Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio mėn. nutarimo

konstatuojamoje dalyje išaiškino, jog Respublikos Prezidentui tenka skirti

Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę,

kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių nariu balsų

dauguma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl Lietuvos

Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Vilnius, 1998 m. nutarimas). Tad Respublikos Prezidento teisė skirti

Ministrą Pirmininką nėra absoliuti. Ministro Pirmininko kandidatūra šalies

vadovas tturi derinti su Seimu.[5, psl. 743]

Reikia pripažinti, jog Vyriausybės formavimas apima daugybę

Respublikos Prezidento ir Seimo veiksmų. Visų pirma Respublikos Prezidentas

teikia Seimui svarstyti ministro pirmininko kandidatūrą. Seimui pritarus,

Respublikos Prezidentas skiria ministrą pirmininką. Po to Respublikos

Prezidentas ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus.

Respublikos Prezidentas dar tvirtina Vyriausybės sudėtį. Todėl pačiame

Vyriausybės formavimo procese Respublikos Prezidento įgaliojimai tikrai ne

mažiau reikšmingesni nei Seimo, kuris tėra įgaliotas pritarti arba

nepritarti Respublikos Prezidento teikiamai ministro pirmininko

kandidatūrai. Net jei prie šių įgaliojimų būtų pridėtas Seimo įgaliojimas

pritarti arba nepritarti Vyriausybės programai, Respublikos Prezidento

vaidmuo vis tiek negalėtų būti vertinamas kaip mažiau reikšmingas nei

Seimo. Būtent Respublikos Prezidentas įgaliojamas priimti lemiamus

sprendimus ministro pirmininko ir ministrų – t.y. tų asmenų, kurie vykdys

Vyriausybės programą, atžvilgiu. Tuo tarpu Seimo įgaliojimai abiem

nurodytais atvejais yra apriboti iki pritarimo arba nepritarimo, t.y. iki

kitų valstybės institucijų teikiamos kandidatūros arba Vyriausybės

programos priėmimo arba atmetimo, bet ne šios programos taisymo arba

keitimo.[7, psl. 119]

Ministras pirmininkas ir Vyriausybė privalo turėti ir Respublikos

Prezidento, ir Seimo pasitikėjimą. Respublikos Prezidento aktai formuojant

Vyriausybę reikšmingi suteikiant Vyriausybei įgaliojimus dirbti – be jų

Seimas negalėtų pritarti nei ministro pirmininko kandidatūrai, nei

Vyriausybės programai. Vadinasi, be jų negalėtų atsirasti ir Vyriausybės

įgaliojimai, todėl Konstitucijos 92 str. 5 d. numatytas Seimo pritarimas

Vyriausybės programai negali būti aiškinamas izoliuotai nuo kitų

Konstitucijos normų kaip vienintelis veiksmas, kuriuo Vyriausybei teikiami

įgaliojimai. Pritardamas Vyriausybės programai, Seimas užbaigia visą

pasitikėjimo Vyriausybe ir įgaliojimų jai teikimo procesą, kurį pradeda

Respublikos Prezidentas teikdamas Seimui ministro pirmininko

kandidatūrą.[7, psl. 119]

Teisingai pastebima, jog Prezidento kaip valstybės vadovo teisė teikti

Seimui ministro pirmininko kandidatūrą nėra griežtai determinuota.

Tvirtinant Vyriausybės sudėtį Prezidento pasirinkimo teisė nėra iš anksto

nulemta politinės daugumos Seime, nes toks teigimas prasilenktų su

Prezidento teise paleisti Seimą, kai šis du kartus iš eilės nepritaria

Vyriausybės programai.[7, psl. 120]

Tai, kad vien Seimas nėra įgaliojimų Vyriausybei teikimo subjektas,

įrodo ir Konstitucijos 58 sstr. 2 d. 2 p.: Seimui pareiškus tiesioginį

nepasitikėjimą Vyriausybe, ji neprivalo mechaniškai atsistatydinti. Ji gali

siūlyti Respublikos Prezidentui skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Taigi

tik Respublikos Prezidento pasitikėjimo pakanka, kad Vyriausybė iki naujo

Seimo išrinkimo tęstų savo darbą. Nei vien tik Seimui, nei vien tik

Respublikos Prezidentui nepakanka pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe, kad

ji atsistatydintų. O taip negalėtų būti, jei įgaliojimus Vyriausybei teiktų

tik Seimas, pritardamas jos programai. Tiesa, kiek palankesnė konstitucinė

padėtis nagrinėjamu atžvilgiu suteikta Seimui, nes jei Respublikos

Prezidentas pareiškia iniciatyvą atleisti ministrą pirmininką, jis yra

saistomas Seimo pritarimo. Tuo tarpu Seimui pareiškus nepasitikėjimą

Vyriausybe, Respublikos Prezidentas betarpiškai kištis negali, tam dar

reikia Vyriausybės sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui skelbti

pirmalaikius Seimo rinkimus. Tačiau ši aplinkybė lemiamos reikšmės neturi.

Galutinį Seimo – Vyriausybės konfliktą sprendžia Tauta.[7, psl. 120]

Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės atsistatydinimą ir

prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų

eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.

Prezidentas taip pat priima ministru atsistatydinimą ir gali pavesti jiems

eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras. Išrinkus naują Seimą,

Prezidentas priima Vyriausybės gražinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti

pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Vyriausybei atsistatydinus ar

Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, Prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienu

teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kol nėra Ministro

Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigu, Respublikos Prezidentas ne

ilgesniam kaip 60 ddienu laikotarpiui Ministro Pirmininko teikimu paveda

vienam iš ministru jį pavaduoti, jeigu tokio teikimo nėra, Respublikos

Prezidentas vienam iš ministru paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką.[5,

psl. 743]

Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui, sprendžia, ar leisti

patraukti Ministrą Pirmininką ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duoda

leidimą juos suimti ar kitaip suvaržyti jų laisve. Nors Respublikos

Prezidento institucija yra priskirtina vykdomosios valdžios grandžiai,

Konstitucijoje nėra numatyta galimybė šalies vadovui dalyvauti Vyriausybės

posėdžiuose. Respublikos Konstitucija numato, jog ministrai yra atskaitingi

Respublikos Prezidentui, tačiau šalies vadovas nėra nei Vyriausybės narys,

nei vadovas.[5, psl. 743]

2.3. lr prezidento įgaliojimai santykiuose su seimu

Šalies vadovo įgaliojimai nekonkuruoja su atstovaujamosios

institucijos – Seimo įgaliojimais. Lietuvos Respublika numato griežtą šių

valstybės valdžios institucijų funkcijų pasidalijimą. Tačiau Respublikos

Prezidento įgaliojimai santykiuose su Seimu leidžia vertinti valstybės

vadovą, kaip svarbų įstatymų leidybos proceso dalyvį. Net naujai išrinktas

Seimas j pirmąjį savo posėdį renkasi Prezidento kviečiamas. Taip pat

Prezidentas turi įgaliojimus skelbti eilinius Seimo rinkimus, o tam tikrais

atvejais ir pirmalaikius parlamento rinkimus. Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo galimybė yra apribota

aplinkybių.[5, psl. 740]

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 58 str. numato vienareikšmes

konstitucinių teisinių santykių situacijas. Tik joms egzistuojant,

Respublikos Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Tai

gali įvykti, kuomet:

1) Seimas per 30 dienu nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos

Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per

60 dienu du kartus iš eilės

nepritarė Vyriausybės programai;

2) Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe pastarajai

pasiūlius.

Valstybės Konstitucija nenumato kitokiu priežasčių, kurioms esant

Respublikos Prezidentas įgytų teisę paleisti šalies parlamentą. Galimybę

Prezidentui naudotis šiais įgaliojimais nepagrįstai riboja Lietuvos

Respublikos 87 str. numatantis, kad „kai Konstitucijos 58 straipsnio

antrojoje dalyje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbia

pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių

balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti

pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus“.

Konstitucija numato jog Respublikos Prezidentas negali skelbti

pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos

pabaigos lliko mažiau nei 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo

rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.

Įstatymų leidyba yra svarbiausia Seimo veiklos funkcija. Jokia kitai

institucijai nėra suteikta įstatymų leidybos teisė. Tačiau Respublikos

Prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų šioje srityje. Pirma, Respublikos

Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Antra, Seimo priimti

įstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia

Lietuvos Respublikos Prezidentas, išskyrus atvejus, kai pačiuose

įstatymuose yra numatoma kita jų įsigaliojimo data.[5, psl. 741]

Po įteikiamu Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai

paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymo tekstu Seimo statuto nustatyta

tvarka būtinas įrašas su Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo parašu. Taip

patvirtinamas Seimo priimto įstatymo autentiškumas. Lietuvos Respublikos

įstatymai, kurie įteikiami Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai

paskelbti, registruojami specialioje knygoje. Vėliau nurodoma jų pasirašymo

bei paskelbimo data arba pažymima apie jų grąžinimą Seimui pakartotinai

svarstyti. Lietuvos Respublikos įstatymo teksto pabaigoje prieš Respublikos

Prezidento parašą yra įrašyta: „Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo

priimtą įstatymą“. Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau

kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia,

arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.[5, psl. 741]

Įstatymai ir kiti norminiai aktai yra skelbiami oficialiame leidinyje

„Valstybes žinios“. Grąžindamas nepasirašytą įstatymą Seimui, Respublikos

Prezidentas turi nurodyti, kodėl jis šio įstatymo pasirašyti negali ir kaip

jį reikėtų taisyti. Jei nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos

Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, tas įstatymas įsigalioja po to, kai jį

pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. „Susidūrus su

prezidento veto, parlamentas gali reaguoti trejopai: I) priimti prezidento

pastabas, 2) jas atmesti arba 3) „numarinti išbraukiant iš politines

darbotvarkės“.[5, psl. 742] Respublikos Prezidento grąžinta įstatymų Seimas

gali iš naujo svarstyti ir priimti. Pakartotinai Seimo apsvarstytas

įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento

teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymų balsavo daugiau nei

1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.

Paprastai įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo

narių, dalyvaujančių posėdyje. Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už

juos balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip

3/5 visų Seimo narių halsų dauguma. Tokius įstatymus Respublikos

Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir

nedelsdamas oficialiai ppaskelbti.

Priimtų įstatymų dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos

Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Jeigu

nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir

nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai

paskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja

ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo. Referendumu priimtų

įstatymų ar kitų aktų ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir

oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio

įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas

įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo

Pirmininkas.

Konstitucijoje numatytais atvejais (ginkluoto užpuolimo atveju,

įvedant karo padėtį ir skelbiant mobilizacijų arba įvedant nepaprastųjų

padėtį) tarp Seimo sesijų Prezidentas šaukia neeilinę Seimo sesijų.

Respublikos Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus,

Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras. Taip pat Lietuvos

Respublikos Konstitucija įpareigoja šalies vadovų daryti metinius

pranešimus Seime apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir

užsienio politikų. Seimo pritarimu Prezidentas skiria ir atleidžia

kariuomenės vadų ir saugumo tarnybos vadovų; pastarojo teikimu skiria ir

atleidžia saugumo tarnybos vadovo pavaduotojus.[5, psl. 742]

2.4. lr prezidentas ir teisminė valdžia

Teisminė valdžia yra labai svarbi valstybės valdžios grandis. Teismai

yra vienintelė institucija, kuri vykdo teisingumą (Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 109 str.). Šios valdžios šakos savarankiškumą ir

nepriklausomumą garantuoja šalies Konstitucija ir įstatymai. Tačiau

Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas dalyvauja šios institucijos

formavimo procese. Respublikos Prezidentas yra vienintelis pareigūnas,

kuris gali skirti ir atleisti teismų teisėjus. Šalies vadovas teikia Seimui

Aukščiausiojo Teismo teisėju kandidatūras. Seimui paskyrus Aukščiausiojo

Teismo teisėjus, iš jų Respublikos Prezidentas teikia Seimui skirti

Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus iš

paskirtu teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius

Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Tad skiriant Aukščiausiojo Teismo

teisėjus, būtinas Respublikos Prezidento ir Seimo sutarimas dėl

kandidatūrų.[5, psl. 744]

Prezidentas skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio

teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Teisėjų

kandidatūras Prezidentui teikia teisingumo ministras. Apylinkių, apygardų

ir specializuoto teismo teisėjus bei pirmininkus skiria, jų darbo vietas

keičia Respublikos Prezidentas.

Įstatymo numatytais atvejais Prezidentas atleidžia arba teikia Seimui

atleisti teisėjus. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar

atleidimo iš pareigu Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo

numatyta teisėjų institucija – Teisėjų taryba. Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamojoje

dalyje teigiama, kad „Atsižvelgiant j Konstitucijoje nustatytą teismų

formavimo tvarką, taip pat į Respublikos Prezidento ir specialios teisėjų

institucijos santykių konstitucinį reguliavimą, darytina išvada, kad

Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija

turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesines

karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Šios institucijos

patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos

patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo

paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų“.[5, psl. 744]

Taigi pagal Konstituciją speciali teisėjų iinstitucija ne tik padeda

Respublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara Respublikos

Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų

korpusą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. 5 d.

numatyta, kad „. speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip

svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas“

(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas

„Dėl Lietuvos Respublikos teismu įstatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36,

40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73 straipsniu atitikimo Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“).[5, psl. 745]

Respublikos Prezidentas įstatymo nustatytais atvejais nustato arba

teikia Seimui nustatyti teisėju skaičių teismuose, tvirtina teisėjų

valdžios simboliu etalonus, pažymėjimu pavyzdžius. Teisėjas negali būti

patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta

jo laisvė be Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos

Prezidento sutikimo. Tačiau Respublikos Prezidentas negali daryti įtakos

teismų sprendimams konkrečiose bylose.

Ypatingą vietą valstybės institucijų sistemoje užima Konstitucinis

Teismas. Nepriklausydamas bendrųjų teismų sistemai, Konstitucinis Teismas

vykdo tik jam būdingas funkcijas. Šis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir

kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir

Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Šalies

vadovas turi įgaliojimų Konstitucinio Teismo formavimo procese. Prezidentas

teikia Seimui trijų (iš devynių) Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras.

Paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui

Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą.[5, psl. 745]

Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl

Vyriausybės

aktų neprieštaravimo Konstitucijai arba įstatymams. Tačiau

šalies vadovas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo priimtų

įstatymų neprieštaravimo Konstitucijai. Taip pat Respublikos Prezidentas

gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų

įstatymai per Seimo narių rinkimus, taip pat dėl tarptautinių sutarčių

atitikimo Konstitucijai.[5, psl. 745]

2.5. lr prezidento įgaliojimai krašto apsaugoje

Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis

Seimo pritarimu skiria kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius karinius

laipsnius. Prezidentas vadovauja konsultacinei Valstybės gynimo tarybai,

kuri svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos klausimus.

Sprendimus dėl mobilizacijos, kkaro padėties, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo

ir sprendimą gintis nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos

Prezidentas. Tačiau šalies vadovas privalo tokį savo sprendimą pateikti

tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.[5, psl. 745]

Jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės

rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti

nepaprastąją padėtį. Jos trukmė – iki šešių mėnesių. Tarp Seimo sesijų

neatidėliotinais atvejais tokį sprendimą turi teise priimti Respublikos

Prezidentas, taip pat šaukdamas neeilinę Seimo sesiją šiam klausimui

svarstyti. Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento

sprendimą. Taikos metu Prezidentas tvirtina kariuomenės dislokavimo vietas

ir manevravimo teritorines ribas. Sprendimus dėl kariuomenės dalinių

perkėlimo į kitą dislokavimo vietą savo dekretu turi teise priimti tik

Respublikos Prezidentas. Tik šalies vadovas savo dekretu gali įsakyti

krašto apsaugos ministrui suformuoti karių padalinius valstybės sienų

apsaugai.[5, psl. 746]

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 140 str. 2 d. Respublikos

Prezidentas yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, o pagal

Konstitucijos 140 str. 3 d. nustatoma, jog už valstybės ginkluotųjų pajėgų

tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto

apsaugos ministras, kariuomenės vadas. Tokia šių Konstitucijos normų

redakcija ir jų išdėstymas yra problematiški: aiškinant šių dviejų

Konstitucijos 140 str. dalių santykį gali atrodyti, jog Respublikos

Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas yra vien tik

formalus, simbolinis, nominalus, ceremoninis.[7, psl. 170]

Tačiau Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado

statusas nėra simbolinis. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė

valstybės suverenumui ir teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas

pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 142 str. 2 d. įgaliojamas priimti

šiuos sprendimus:

– nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos

agresijos;

– įvesti karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje;

– skelbti mobilizaciją.

Šių įgaliojimų ssuteikimas Respublikos Prezidentui parodo Konstitucijos

kūrėjų siekį padaryti Respublikos Prezidentą ne formaliu, simboliniu, o

realiu Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu. Jei Respublikos

Prezidentas būtų ne realus, o tik nominalus Vyriausiasis valstybės

ginkluotųjų pajėgų vadas, šie įgaliojimai būtų priskirti ne jam, o kitai

valstybės institucijai, realiai valstybės ginkluotųjų pajėgų

viršininkei.[7, psl. 171]

Respublikos Prezidento įgaliojimai nedelsiant priimti sprendimą dėl

gynybos nuo ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją

yra preliminariniai. Juos Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti

artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukti

neeilinę Seimo sesiją.

Lyginant Respublikos PPrezidento ir Seimo valstybės gynimui užtikrinti

skirtus įgaliojimus, galima daryti išvadą, jog reikšmingiausia valstybės

institucija, kuriai pavedami svarbiausi valstybės gynimo įgaliojimai, yra

Seimas. Pagal Konstitucijos 140 str. l d. Seimas yra principinė karo

padėties įvedimo, mobilizacijos ir demobilizacijos skelbimo, sprendimo

panaudoti ginkluotąsias pajėgas priėmimo institucija.[7, psl. 171]

Iš Konstitucijos 140 str. 2-3 d. galima suprasti, kad tam tikri

įgaliojimai turi priklausyti Respublikos Prezidentui, o tam tikri –

Vyriausybei, krašto apsaugos ministrui, kariuomenės vadui.

1996 m. gruodžio 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos nacionalinio

saugumo pagrindų įstatymas, kuriuo Respublikos Prezidentui pavedami šie

įgaliojimai valstybės ginkluotųjų pajėgų atžvilgiu:

– sprendimų dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo taikos metu priėmimas;

– visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietų

ir teritorinio manevravimo ribų patvirtinimas savo dekretu;

– išskirtinės teisės dekretu duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų

dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą taikos metu realizavimas. [7,

psl. 172]

Šio Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlis nustato, jog

gynybos veiksmų civilinę vadovybę sudaro Respublikos Prezidentas ir krašto

apsaugos ministras. Taip pat nustatoma Respublikos Prezidento kompetencija

vadovauti karinėms operacijoms: operacinio vadovavimo karinėms operacijoms

ir kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Respublikos Prezidento

ir per krašto apsaugos ministrą paprastai eina kariuomenės vadui, o jeigu

yra išskirtinių aplinkybių – tiesiai lauko pajėgų vadui, reguliariųjų

pajėgų rūšių vadams ar savanorių pajėgų vadui. Valstybės ginkluotosios

pajėgos taikos metu – visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas.

Tuo tarpu įvedus karo padėtį ar ginkluotos agresijos metu ginkluotosioms

pajėgoms priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijos

daliniai, koviniai Šaulių sąjungos būriai bei savanorių piliečių ginkluoto

pasipriešinimo (partizanų) būriai.[7, psl. 173]

Kadangi pagal pastarojo įstatymo priedėlį Respublikos Prezidentas

ginkluoto užpuolimo arba karo padėties atvejais kariuomenės vadą privalo

skirti visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pats Respublikos

Prezidentas šiais atvejais savo vadovavimo įgaliojimus ginkluotosioms

pajėgoms perleidžia visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadui. Tai

reiškia, jog Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu Respublikos

Prezidentas yra tik taikos metu. Atlikdamas vadovavimo Lietuvos Respublikos

ginkluotosioms pajėgoms veiksmus taikos metu, Respublikos Prezidentas

vadovauja kur kas mažesnėms ginkluotosioms pajėgoms nei ginkluoto užpuolimo

ar karinės padėties atveju visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų

vadu paskirtas kariuomenės vadas.[7, psl. 173]

Šios Respublikos Prezidento ir krašto apsaugos ministro įgaliojimus

nustatančios normos iš esmės atkartojamos ir 1998 m. gegužės 5 d. priimto

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos

įstatyme. Šiame įstatyme įtvirtinamos ir kitos normos, kurių nebuvo

Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje. Tai

šios normos:

– strateginiu lygmeniu Respublikos Prezidentas, Valstybės gynimo

taryba, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir gynybos štabas

priima strateginius valstybės apsaugos ir gynybos sprendimus bei duoda

užduotis ginkluotosioms pajėgoms atlikti gynybos operacijas ir kitokius

veiksmus;

– tik Respublikos Prezidentas krašto apsaugos ministro teikimu

suteikia pirmąjį karininko laipsnį profesinės karo tarnybos kariams

-Lietuvos karo akademijos ir kitokių karininkus rengiančių mokyklų

absolventams.[7, psl. 174]

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo

priedėlį – taikos metu sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo priima

Respublikos Prezidentas, o pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos

sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą – Respublikos Prezidentas

tik patvirtina kariuomenės dislokavimo taikos metu vietas ir manevravimo

teritorines ribas bei sprendimus dėl kariuomenės dalinių perdislokavimo.

Pastaruoju atveju Respublikos Prezidento kompetencija mažesnė, nes

nustatomas ne jo savarankiškas sprendimų priėmimas kariuomenės dislokavimo,

manevravimo teritorinių ribų nustatymo bei kariuomenės perdislokavimo

klausimais, o tik kitų valstybės institucijų priimtų sprendimų šiais

klausimais tvirtinimas.[7, psl.174]

Respublikos Prezidentas pagal Konstitucijos 140 str. 2 d. yra

Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Tuo būdu vyriausiasis

vadovavimas valstybės ginkluotosioms pajėgoms yra Respublikos Prezidento

konstitucinė prerogatyva.[7, psl. 175]

Sąvoka „vadovavimas valstybės ginkluotosioms pajėgoms“ nėra tapati

sąvokai „krašto apsaugos sistemos valdymas“ arba „krašto apsaugos sistemoje

įgyvendinamas valstybinis valdymas“, kuriam pagal Konstitucijos 140 str. 3

d. įgaliojamas krašto apsaugos ministras. Šiomis sąvokomis apibūdinamos

funkciniu požiūriu skirtingos įgaliojimų grupės. Sąvoka „vadovavimas

ginkluotosioms pajėgoms“ reiškia, jog Respublikos Prezidentui priklauso

pagal savo esmę karinių teisių, kurios leidžia jam realizuoti vadovavimą

ginkluotosioms pajėgoms, visuma.[7, psl. 175]

Kadangi pagal Konstituciją Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra

Respublikos Prezidentas, įstatymai turėtų įtvirtinti kariuomenės vado

pavaldumą ne krašto apsaugos ministrui, o Respublikos Prezidentui. Juo

labiau, kad krašto apsaugos ministras iš viso nedalyvauja konstitucinėje

kariuomenės vado skyrimo procedūroje.[7, psl. 176]

Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų

vado

įgaliojimų realizavimą žymiai apriboja norma: „Ginkluoto užpuolimo ar karo

padėties atveju kariuomenės vadas Respublikos Prezidento dekretu skiriamas

visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu gynybos

veiksmų civilinei vadovybei“. Analogiška norma įtvirtinama ir Lietuvos

Respublikos karo padėties įstatymo 2 str. 2 d. Kaip minėta, tokiu atveju

Respublikos Prezidentas turi atsisakyti savo aktyvaus vadovavimo vaidmens

valstybės ginkluotosioms pajėgoms.[7, psl. 177]

Atsižvelgiant į specialių žinių ir patyrimo poreikį Respublikos

Prezidentui gali būti sunku realizuoti karinius kaip Vyriausiojo

ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimus asmeniškai. Įstatymu galėtų būti

numatyta Respublikos Prezidento teisė -jei jis tai laiko reikalinga –

perleisti savo aktyvaus vadovavimo ginkluotosioms pajėgoms įgaliojimus

kariuomenės vadui kartu jį skiriant visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų

pajėgų vadu.[7, psl. 177]

Lietuvos teisės sistemoje Respublikos Prezidentui yra pavedami ir kiti

pagal savo kilmę karinio turinio įgaliojimai. Pagal Tarptautinių operacijų,

karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo pakeitimo įstatymą Respublikos

Prezidento įgaliojimus galima suskirstyti į jo įgaliojimus kolektyvinės

gynybos operacijų atžvilgiu ir įgaliojimus kitų operacijų atžvilgiu.

Kolektyvinės gynybos operacijų atžvilgiu Respublikos Prezidentas

įgaliojamas:

– teikti Seimui sprendimo projektą dėl karinių vienetų išvykimo ir

kolektyvinės gynybos panaudojimo operacijos tikslais kitų valstybių

teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir

panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos

teritorijoje;

– Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties

šalių užpuolimo atveju nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo

ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos

operacijoje;

– Lietuvos RRespublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties

šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant priimti sprendimą išsiųsti ir

panaudoti karinius vienetus kitų valstybių teritorijoje;

– taip pat Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos

sutarties šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant priimti sprendimą

leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius

vienetus;

– Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties

šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant imtis kitų priemonių,

reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti. Respublikos

Prezidento sprendimas ginkluoto užpuolimo atveju, kurį jis priima

nedelsdamas, turi būti tuoj pat vykdomas. Pastaruoju atveju šį savo

sprendimą Respublikos Prezidentas privalo pateikti artimiausiam Seimo

posėdžiui arba sušaukti neeilinę Seimo sesiją, tad Seimas ir yra įgaliotas

priimti galutinį nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo

patvirtinimo.[7, psl. 180]

Šie Respublikos Prezidento įgaliojimai yra svarūs realizuojant

Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado

statusą. Tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas įgaliojamas teikti

Seimui sprendimo projektą, Respublikos Prezidentui priklauso šio sprendimo

parinkimo ir paruošimo teisė, įgalinanti realizuoti jo kaip Vyriausiojo

valstybės ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimus. Kai Respublikos Prezidentas

įgaliotas nedelsiant priimti sprendimą, jo įgaliojimai taip pat vertintini

kaip pakankamai svarūs, tuo tarpu Seimo įgaliojimai apriboti iki Prezidento

sprendimų tvirtinimo arba atmetimo.[7, psl. 181]

Pagal P. Vinklerį Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų

pajėgų vado statusas yra problematiškas tiek jo sampratos požiūriu, nes

stokoja aiškios pamatinės koncepcijos, tiek ir realizavimo įstatymuose

požiūriais, nes yra realizuojamas fragmentiškomis, aiškios sistemos

stokojančiomis įįstatymų nuostatomis.[7, psl. 181]

2.6. lr prezidento įgaliojimai skirti ir atlesti valstybės pareigūnus

Konstitucijoje reglamentuojant aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimą

ir atleidimą iš pareigų, diferencijuotai vartojamos trys sąvokos:

„skyrimas“, „teikimas“ ir „pritarimas“.[7, psl. 160] Nors Respublikos

Prezidentas skirdamas arba atleisdamas valstybės pareigūnus daugeliu atvejų

yra suvaržytas kitų valstybės subjektų valios, kai kuriuos valstybės

pareigūnus jis skiria vien savo nuožiūra. Taip yra, pavyzdžiui, su 4

Lietuvos radijo ir televizijos tarybos nariais, kuriuos Respublikos

Prezidentas skiria 6 metams. Respublikos Prezidentas įgaliojamas teikti

Seimui skirti asmenis į šias pareigas ir atleisti iš jų:

– neprivalomu Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu, Aukščiausiojo

teismo teisėjus;

– paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, patarus

Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, iš jų teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo

pirmininko kandidatūrą ir atleisti jį iš pareigų;

– iš paskirtų Aukščiausiojo Teismo teisėjų patarus Aukščiausiojo

Teismo pirmininkui teikti Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo skyrių

pirmininkus;

– skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus pirmą kartą, teikti Seimui

trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras;

– teikti valstybės kontrolieriaus kandidatūrą;

– teikti Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą;

– gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą Valstybės

kontrolieriumi ir Lietuvos banko valdybos pirmininku;

– Vertybinių popierių komisijos pirmininką ir narius penkeriems

metams.[7, psl. 161]

Kai Respublikos Prezidentui numatomas tik kandidatų pareigoms užimti

teikimo įgaliojimas, tai reiškia, jog Respublikos Prezidentas įgaliojamas

tik parinkti kandidatūrą. Šių valstybės pareigūnų skyrimo įgaliojimai

numatomi Seimui.[7, psl. 161]

Kitas Respublikos Prezidento įįgaliojimas yra jo valstybės pareigūnų

skyrimo įgaliojimas Seimo pritarimu. Tokia tvarka, neskaitant jau aptarto

ministro pirmininko skyrimo ir atleidimo, Respublikos Prezidentas skiria ir

atleidžia šiuos valstybės pareigūnus:

– patarus Teismų tarybai, Apeliacinio teismo teisėjus;

– iš paskirtų Apeliacinio teismo teisėjų – Apeliacinio teismo

pirmininką, šio teismo skyrių pirmininkus;

– Kariuomenės vadą;

– Saugumo tarnybos vadovą;

– Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių.[7, psl. 161]

Iš esmės Respublikos Prezidentas nėra varžomas Seimo pritarimo jo

pateiktai kandidatūrai, nes po jo jis gali vėl teikti jau kitą kandidatūrą

toms pačioms pareigoms.[7, psl. 162]

Dar kitus valstybės pareigūnus į pareigas Respublikos Prezidentas

skiria kitų valstybės institucijų arba aukštesnių valstybės pareigūnų

teikimu arba patarimu. Pastebėtina, jog tokia valstybės pareigūnų skyrimo

tvarka, realizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 10 p.,

pagal kurį Respublikos Prezidentas įgaliojamas skirti ir atleisti įstatymu

numatytus valstybės pareigūnus, neretai nustatoma įstatymu. Be jau aptarto

ir Konstitucijos 84 str. 9 p. nustatomo ministrų skyrimo ir atleidimo,

tokia tvarka skiriami ir atleidžiami:

– Vyriausybės teikimu – diplomatiniai atstovai užsienio valstybėse

ir prie tarptautinių organizacijų;

– Vyriausybės teikimu – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės

komisija;

– Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu – Lietuvos banko

valdybos pirmininko pavaduotojai ir valdybos nariai devyneriems metams;

– Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus teikimu – jo pirmasis

pavaduotojas ir pavaduotojas;

– Policijos generalinis komisaras vidaus reikalų ministro siūlymu ir

Vyriausybės teikimu;

– Saugumo tarnybos direktoriaus teikimu – Saugumo tarnybos

direktoriaus pavaduotojai;

– Krašto apsaugos ministro teikimu – lauko pajėgų vadas;

– Lietuvos Respublikos ministro pirmininko teikimu – Lietuvos

Respublikos konkurencijos tarybos pirmininkas ir nariai;

– Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimu – generalinio

prokuroro pavaduotojai;

– Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas ir pirmininko

pavaduotojas;

– Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai;

– apygardų teismų teisėjai, apygardos administracinių teismų teisėjai;

– apygardų ir apygardų administracinių teismų pirmininkai, jų

pavaduotojai ir skyrių pirmininkai;

– apylinkių teismų teisėjai;

– apylinkių teismų pirmininkai;

– Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimu – Nacionalinės teismų

administracijos direktorius.[7, psl. 163]

Tokios pat kilmės yra ir Respublikos Prezidento įgaliojimas keisti

apygardų ir apylinkių teismų teisėjų ir šių teismų pirmininkų darbo vietas.

Apygardų apylinkių teismų teisėjus ir šių teismų pirmininkus Respublikos

Prezidentas skiria ir atleidžia patarus Teismų tarybai.

V. Adamkui pavyko bent iš dalies padidinti Respublikos Prezidento

įgaliojimus aukščiausiųjų valstybės pareigūnų skyrimo ir jų atleidimo

atžvilgiu. Pavyzdžiui, vien per 2000 m. Respublikos Prezidentas įgijo

naujus įgaliojimus Seimo pritarimu skirti Specialiųjų tyrimų tarnybos

direktorių, šio teikimu – jo pirmąjį pavaduotoją ir pavaduotoją, taip pat

vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu Policijos generalinį

komisarą.[7, psl. 164]

2.7. lr prezidento įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus

Pagal LR valstybės apdovanojimų įstatymo 4 str. – valstybės

apdovanojimai – tai Respublikos Prezidento dekretu skiriami ordinai,

medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai.

Ordinai yra šie:

1. Vytauto Didžiojo ordinas;

2. Vyčio Kryžiaus ordinas;

3. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas;

4. Ordinas ,,Už nuopelnus Lietuvai”.

Medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai yra šie:

1. Vyčio Kryžiaus ordino vėliava;

2. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius;

3. Vyčio Kryžiaus ordino medalis;

4. Vytauto Didžiojo ordino medalis;

5. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis;

6. Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” medalis;

7. Sausio 13-osios atminimo medalis.

Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų

vyriausiasis tvarkytojas yra Lietuvos valstybės ordinų kancleris,

veikiantis pagal RRespublikos Prezidento patvirtintus nuostatus. Jis yra

Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas.[4 – 8 str. 1 d.]

Valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais

Respublikos Prezidentas apdovanoja Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės

atkūrimo dienos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo

karūnavimo) dienos proga. Tačiau ypatingais atvejais gali būti apdovanojama

ir kitu laiku.[4 – 10 str.]

Teisę Respublikos Prezidentui teikti kandidatus apdovanoti ordinais,

medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais turi:

1. Vyriausybė – Vytauto didžiojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordinų ir ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” didžiaisiais kryžiais

bei Vyčio Kryžiaus oordino Didžiuoju kryžiumi ir Vyčio Kryžiaus Komandoro

didžiuoju kryžiumi;

2. Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, Ministras Pirmininkas,

Vyriausybės nariai – Vytauto Didžiojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordinų ir ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” kitais laipsniais bei

medaliais;

3. krašto apsaugos ministras, teisingumo ministras, vidaus reikalų

ministras –– Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro, Karininko ir Riterio kryžiais

bei šio ordino medaliu.[4 – 11 str. 1 d.]

Tačiau Respublikos Prezidentas valstybės ordinais, medaliais ir

kitais pasižymėjimo ženklais gali apdovanoti ir be minėtų valstybės

institucijų bei pareigūnų teikimo.

Teikimai ordinų kancleriui pristatomi ne vėliau kaip prieš du

mėnesius iki apdovanojimo dienos. Teikimai apdovanoti valstybės ordinais,

medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais svarstomi Apdovanojimų taryboje

ir jos išvados pateikiamos Respublikos Prezidentui. Tačiau Respublikos

Prezidentas gali apdovanoti ir Apdovanojimų tarybai nesvarsčius.

Ordinais apdovanojama nuosekliai – pradedant nuo žemiausio laipsnio:

Riterio, Karininko, Komandoro, Komandoro didžiuoju ir Didžiuoju kryžiais.

Tačiau išimtinais atvejais Respublikos Prezidentas gali apdovanoti bet

kurio laipsnio ordinu.[4 – 13 str. 1,2 d.]

Jeigu apdovanotųjų veika žemina apdovanotojo vardą, Respublikos

Prezidentas gali išbraukti šiuos asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais,

kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo. Valstybės ordinais,

medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotus asmenis, kurie

atsisako apdovanojimo, nustačius atsisakymo faktą, ordinų kanclerio teikimu

Respublikos Prezidentas išbraukia iš apdovanotojų sąrašo.[4 – 18 str. 1,2

d.]

2.8. lr prezidento įgaliojimai sprendžiant pilietybės, malonės teikimo

klausimus

Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas suteikia šalies

pilietybę, taip pat tenkina asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos

pilietybės atsisakymo ar grąžinimo. Šalies vadovui yra suteikta teisė

suteikti šalies pilietybe išimties tvarka.

Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams preliminariai svarstyti

Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją, taip pat

tvirtina pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles.

Pilietybės reikalų komisija teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus

tenkinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, o atsisakiusi

rekomenduoti suteikti pilietybę – pareiškėjui apie tai praneša raštu ir

nurodo atsisakymo motyvus. Tačiau galutinį sprendimą pilietybės klausimu

priima šalies vadovas. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos

atsisakymo, grąžinimo, netekimo, taip pat aklo dėl pilietybės suteikimo

pripažinimo negaliojančiu klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas

leisdamas dekretus. Respublikos Prezidento dekretus dėl pilietybės teikimo

pasirašo ir vidaus reikalu ministras. Respublikos Prezidento dekretai dėl

Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, palikimo, netekimo,

taip pat akto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pripažinimo

negaliojančiu skelbiami ,,Valstybės žiniose”.[5, psl. 746]

Respublikos Prezidentas teikia malone nuteistiesiems. Malone paprastai

teikiama pagal pačiu nuteistųjų prašymus. Svarstomi malonės prašymai tų

asmenų, kuriuos yra nuteisę Lietuvos Respublikos teismai, taip pat tų

Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir

kurie atlieka bausmę Lietuvoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė

sutartis nenumato kitaip. Nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto

ir pasiūlymus dėl jų teikia Malonės komisija, kurios posėdžiams vadovauja

Respublikos Prezidentas. Malonės komisiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo

.Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministras, Lietuvos Respublikos generalinis

prokuroras, Respublikos Prezidento patarėjas valstybės ir teisės

klausimais, Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas, Lietuvos

Respublikos policijos kapelionas, Lietuvos kalinių globos draugijos

atstovas.[5, psl. 747]

Malonė nuteistiesiems teikiama šiais būdais:

1) mirties bausmę pakeičiant laisvės atėmimu;

2) visiškai arba iš dalies atleidžiant ir nuo pagrindinės, ir nuo

papildomosios bausmės;

3) nneišbūtų laisvės atėmimo dali pakeičiant švelnesne bausme.[5, psl.

747] Malonė nuteistiesiems teikiama Respublikos Prezidento dekretu.

2.9. lr prezidento įgaliojimų pasibaigimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 str. nurodomos aplinkybės, kada

gali nutrūkti Prezidento įgaliojimai. Konstitucijoje įvardytos Prezidento

Įgaliojimų nutrūkimo aplinkybės:

1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas:

2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkiniai;

3) Respublikos Prezidentas atsistatydina iš pareigų;

4) miršta;

5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;

6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadų, 3/5 visų

Seimo narių balsų dauguma priima nutarimų, kuriuo konstatuojama, kad

Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.

Viena iš Prezidento įgaliojimų pasibaigimo aplinkybių yra pašalinimas

iš pareigų. Tai gali tik Seimas specialios teisinės procedūros – apkaltos

-reikalavimų ribose. Reikalavimai apkaltos procesui yra numatyti Lietuvos

Respublikos Seimo statute. Respublikos Prezidentas gali būti prieš laikų

pašalintas iš pareigu, tik šiurkščiai pažeidus Konstitucijų arba sulaužęs

priesaikų, taip pat paaiškėjus, jog padarė nusikaltimų. Spręsdamas

Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimų, Lietuvos Respublikos

Seimas privalo griežtai laikytis Konstitucijos, Seimo statuto ir kitų

teisės aktų suformuluotų reikalavimų.[5, psl. 739]

3. prezidento įgaliojimai pagal 1922 m., 1928 m. ir 1938 m. konstitucijas

Pagal 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidentas

– sudėtinė Vyriausybės dalis. Pagal 1922 m. Konstituciją Respublikos

Prezidentas yra priklausomas nuo Seimo valios per du konstitucinės teisės

institutus: per Respublikos Prezidento rinkimų būdą ir per Respublikos

Prezidento kadencijos priklausomybę nuo Seimo valios.[7, psl. 30]

1922 m. Konstitucijos 46 paragrafas suteikė Respublikos Prezidentui

reprezentacinius valstybės atstovavimo įgaliojimus. Konstitucijoje nėra

detalizuota, kurie Respublikos Prezidento įgaliojimai yra valstybės

atstovavimo įgaliojimai. Analizuojant šią Konstitucijos normą pagal jos

sisteminį ryšį su Konstitucijos 55 str., numatančiu visų Respublikos

Prezidento aktų kontrasignaciją, galima daryti išvadą, jog tokiems

Respublikos Prezidento įgaliojimams kontrasignacija nereikalinga.[7, psl.

32]

1922 m. Konstitucija pavedė Respublikos Prezidentui skelbti įstatymus.

Per 21 dieną Respublikos Prezidentas privalėjo arba paskelbti įstatymą,

arba grąžinti jį Seimui antrą kartą apsvarstyti su savo pastabomis. Šį

Respublikos Prezidento veto Seimas antru svarstymu galėjo įveikti

absoliučia visų atstovų balsų dauguma. Tokia Respublikos Prezidento veto

teisė išnyksta tuomet, jei Seimas 2/3 visų atstovų balsų dauguma pripažįsta

įstatymo paskelbimą esant skubotu. Taigi ar Respublikos Prezidentas galėjo

pasinaudoti Konstitucijos 50 paragrafo 3 d. įtvirtinta veto teise, sprendė

tik Seimas. Tuo tarpu Seimui suvaržymai paskelbti įstatymo paskelbimą

skubotu nebuvo nustatyti.[7, psl. 32]

1922 m. Konstitucija nustatė tik keletą normų, skirtų Respublikos

Prezidento įgaliojimams nustatyti Seimo darbo atžvilgiu. Konstitucijos 25

paragrafo 2 d. buvo nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai

valstybėje, kai vyksta karas arba kai daugiau kaip pusėje jos teritorijos

įvestos karo padėties atvejais pailginti laiką, kuriam Seimas buvo

išrinktas. Konstitucijos 26 paragrafo l d. Respublikos Prezidentui nustatė

pareigą skelbti naujojo Seimo rinkimų dieną prieš pasibaigiant senojo Seimo

kadencijai.[7, psl. 32]

Taip pat Respublikos Prezidentui

buvo nustatyta pareiga trisdešimties

dienų po rinkimų pasibaigimo laikotarpyje skirti dieną Seimui susirinkti.

Tačiau 1922 m. Konstitucija nustatė ir Seimo paleidimo institutą, kurio

panaudojimo įgaliojimas buvo suteiktas Respublikos Prezidentui. Šis

Respublikos Prezidento įgaliojimas buvo suprantamas ne kaip jo konstitucinė

pareiga, o kaip jo konstitucinė teisė, nesuvaržyta kokiais nors

konstituciniais Seimo paleidimo pagrindais. Vis dėlto tokio Seimo paleidimo

atveju savo pareigas toliau turėjo eiti Seimo prezidiumas, turėjęs dirbti

iki naujo Seimo susirinkimo. Ši Respublikos Prezidento teisė čia pat buvo

žymiai suvaržyta Konstitucijos 52 paragrafo 2 d. nustatant, jog susirinkus

naujam Seimui, RRespublikos Prezidentas perrenkamas. Pastaroji norma Seimo

paleidimą darė sunkiai įmanomą, nes jei Respublikos Prezidentas Seimą būtų

paleidęs nepritariant Seimo daugumai, o ši vėl laimėjusi Seimo rinkimus,

tai Seimą paleidęs Respublikos Prezidentas vargu ar galėjo viltis būti

išrinktu dar vienai kadencijai. Seimo paleidimo instituto panaudojimas

galėjo reikšti politinę Respublikos Prezidento savižudybę. Esant tokiai

Seimo paleidimo konstrukcijai Respublikos Prezidentas galėjo ryžtis

paleisti Seimą tik pritarus toms politinėms partijoms, kurios turėjo

daugiausia galimybių laimėti rinkimus į Seimą.[7, psl. 33]

Kitą Respublikos Prezidento įgaliojimų grupę sudarė Respublikos

Prezidento įgaliojimai Vyriausybėje. Respublikos Prezidentui 1922 m.

Konstitucija pavedė:

a) kviesti Ministerį pirmininką;

b) pavesti Ministeriui pirmininkui sudaryti Ministerių kabinetą;

c) tvirtinti jau sudarytą Ministerių kabinetą;

d) priimti Ministerių kabineto atsistatydinimą.[7, psl. 33]

Konstitucijos 57 paragrafas suteikė Respublikos Prezidentui Ministerio

pirmininko pristatytų ministerių tvirtinimo ir jų atleidimo teisę. Tokiu

būdu Respublikos Prezidentui teko svarbus vaidmuo formuojant Vyriausybę.

Formaliai žiūrint Respublikos Prezidentas nebuvo suvaržytas kviesti

Ministerių pirmininku būtent tą asmenį, kuris yra partinės daugumos Seime

lyderis, tačiau jo padėtį silpnino tai, jog jis pats buvo labai

priklausomas nuo Seimo, netgi galėjo būti bet kada atstatytas. Nors

formuojant Vyriausybę Respublikos Prezidento įgaliojimai buvo esminiai,

tačiau suformuota Vyriausybė atsakė ne jam, o Seimui, todėl formuojant

Vyriausybę buvo užprogramuotas nelygiavertis Respublikos Prezidento ir

Seimo bendradarbiavimas.[7, psl. 33]

Respublikos Prezidentas taip pat turėjo teisę dalyvauti Ministerių

kabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti. Respublikos Prezidentui 1922

m. Konstitucija suteikė ir teisę reikalauti iš Ministerių kabineto ar

atskirų Ministerių pranešimų raštu apie jų darbą.[7, psl. 34]

Respublikos Prezidento aktai tam, kad įgytų galios, turėjo būti

pasirašyti Ministerio pirmininko arba atitinkamo Ministerio. Reikėtų

atkreipti dėmesį ir į tai, jog kontrasignuojami turėjo būti visi

Respublikos Prezidento aktai. Šio kategoriško visų Respublikos Prezidento

aktų kontrasignacijos reikalavimo negalima suderinti su kai kuriomis

kitomis Konstitucijos normomis, pvz. Konstitucijos 47 paragrafo norma,

paveda Respublikos Prezidentui kviesti Ministerį pirmininką. Teiginys, jog

pats Ministeris pirmininkas turėtų pasirašyti savo paskyrimo aktą ir taip

prisiimti už jį politinę atsakomybę, prieštarauja pačiai kontrasignacijos

esmei.[7, psl. 34]

Pagal 1922 m. Konstitucijos 53 paragrafo l d. Respublikos Prezidentas

yra Vyriausiasis visų Respublikos ginkluotųjų pajėgų viršininkas. Tačiau

sekant seimokratine šios Konstitucijos vedamąja idėja, už ginkluotųjų

pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui atsako Ministerių kabinetas ar

atitinkamas ministeris.[7, psl. 34]

Respublikos Prezidentui 1922 m. Konstitucija pavedė dar vieną svarbų

įgaliojimą – Seimo 3/5 visų atstovų balsų dauguma priimtą Konstitucijos

pakeitimo arba papildymo sumanymą reikalauti perduoti spręsti Tautai

visuotinio balsavimo keliu. Ši Respublikos Prezidento teisė galioja tris

mėnesius nuo Konstitucijos pakeitimo ar papildymo paskelbimo dienos. Teisė

atiduoti Seimo priimtą ir jau paskelbtą Konstitucijos pakeitimą ar

papildymą Tautos referendumui yra svarbus konstitucinės teisės institutas,

kuriuo buvo ribojama Seimo galia. Be to, šis konstitucinis paskelbtų

Konstitucijos pakeitimų arba papildymų perdavimo Tautos referendumui

mechanizmas buvo veiksminga kliūtis Seimui pačiam 3/5 visų atstovų balsų

dauguma dar labiau išplėsti savo konstitucines galias. Be Respublikos

Prezidento, šią paskelbtų Konstitucijos pakeitimų arba papildymų perdavimo

Tautos referendumui teisę turėjo dar ir 1/4 dalis visų atstovų bei 50 000

tūkstančių piliečių.[7, psl. 35]

1922 m. Konstitucijos sukurtame seimokratiniame valstybės valdymo

modelyje Respublikos Prezidentas nebuvo ta konstitucinė institucija,

galėjusi varžyti nepaprastai didelę Seimo galią. Todėl Prezidento padėtis

buvo viena iš priežasčių, dėl kurios Lietuvos valstybės santvarka pavirto į

seimokratiją. Respublikos Prezidento konstitucinį statusą pagal 1922 m.

Konstituciją sudarantys institutai iš principo nėra sektinas pavyzdys. Jei

būtų bandoma remtis minėtais institutais, tai Respublikos Prezidento

padėtis būtų tik susilpninta ir jos konstitucinė evoliucija sužlugdyta. Tik

vienas iš šių institutų nusipelno dėmesio – tai Respublikos Prezidento

konstitucinė teisė atiduoti Seimo priimtą ir jau paskelbtą konstitucijos

pakeitimą ar papildymą Tautos referendumui.[7, psl. 35]

1922 m. Konstitucija yra pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės

Konstitucija. Nors ji įtvirtino palyginti silpną, nuo Seimo priklausomą

Respublikos Prezidentą, žavi jos ištikimybė demokratijai, kuri kaip viena

iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinių vertybių

buvo suformuluota jau 1918 m. vasario 16 d. akte. Vėlesnės Lietuvos

Respublikos Konstitucijos tobulino Respublikos Prezidento konstitucinį

statusą, tačiau tai darė demokratijos kaip konstitucinės vertybės sąskaita,

absoliutindamos vieno asmens valią.[7, psl. 35]

Seimo hegemonijos naikinimo ir Respublikos Prezidento kaip valstybės

institucijos kėlimo tendencija buvo įforminta pagal Lietuvos Valstybės 1928

m. Konstituciją, kuri buvo paskelbta 1928 m. gegužės 15 d. Respublikos

Prezidento aktu.[7, psl. 36]

Pagal 1928 m. Konstitucijos 42 paragrafą iš abiejų valstybės

institucijų, sudarančių Vyriausybę, Respublikos Prezidento konstitucinė

padėtis yra žymiai aukščiau nei Ministerių kabineto. Respublikos Prezidento

konstitucinė padėtis buvo stiprinama ne tik suteikiant Respublikos

Prezidentui reikšmingus įgaliojimus, bet ir netiesioginiu būdu – per

plebiscitarinio elemento iškėlimą, Seimo konstitucinės padėties žeminimą,

taip pat sukuriant faktinę, konstitucijai prieštaraujančią konstitucinę

tikrovę. Galima butų paminėti ir kitus teisės institutus, kuriais palyginus

su 1922 m. Konstitucija, pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją buvo

stiprinama Respublikos Prezidento konstitucinė padėtis:

– Respublikos Prezidentas yra renkamas ne Seimo, o teisinės tautos

per specialiai tam tikslui išrinktus rinkikus;

– Respublikos Prezidento kadencija yra pailginama iki septynerių

metų. Šis tautos rinkimų titulas turėjo daug reikšmės Respublikos

Prezidento autoritetui, jis tapo visos tautos pasitikėjimo asmeniu, o Seimo

narių mandatas nebuvo ttikrinamas visos teisinės tautos balsavimu;

– Respublikos Prezidento kadencijų skaičius neberibojamas, o tai

reiškia, jog Respublikos Prezidentas gali būti perrenkamas iki gyvos

galvos;

– Respublikos Prezidento imunitetas tiksliau apsaugomas nustatant,

jog norint patraukti Respublikos Prezidentą baudžiamojon atsakomybėn,

reikia, palyginus su 1922 m. Konstitucija, didesnės 3/4 visų Seimo narių

balsų daugumos;

– politinė Respublikos Prezidento atsakomybė Seimui iš viso

naikinama;

– Konstitucijos 49 str. nustato, jog Respublikos Prezidentas skiria

Valstybės kontrolierių pristatomą Ministro pirmininko, ir jį paleidžia. Tuo

Valstybės kontrolieriaus skyrimas prilyginamas ministerių skyrimui;

– Respublikos Prezidento veto reformuojamas dvejopai: panaikinant

1922 m. Konstitucijos nuostatą, pagal kurią Seimas galėjo 2/3 dauguma

paskelbti įstatymo paskelbimą skubotu, ir taip sudarant galimybes

Prezidentui taikyti veto bet kuriam Seimo priimtam įstatymui. Be to,

Prezidento veto sustiprinamas nustatant, jog Seimas Prezidento veto gali

įveikti ne absoliučia dauguma kaip buvo pagal 1922 m. Konstituciją, o

kvalifikuota 2/3 dauguma;

– Respublikos Prezidentas įgaliojamas perduoti Tautos referendumui ne

tik Seimo priimtą Konstitucijos pakeitimą ar papildymą, bet ir Seimo

atmestą Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektą;

– numatomas iš principo naujas Vyriausybės įgaliojimas Vyriausybės

arba 50 000 turinčių teisės rinkti Seimą piliečių iniciatyva perduoti

tautai spręsti atsiklausimo keliu Seimo priimtą ar atmestą įstatymą. Šio

įgaliojimo pavedimas Vyriausybei reiškiąs, jog jo iniciatyvos teisė

pavedama Respublikos Prezidentui su Ministerių kabinetu kartu, o vykdomas

jis formaliu Respublikos Prezidento aktu, kontrasignuojamu solidaraus

Ministerių kabineto nario;

– suteikiamas

Respublikos Prezidentui nesant Seimo arba tarp Seimo

sesijų įstatymų leidybos įgaliojimas. Teisingu M. Riomerio pastebėjimu,

Seimo nesant arba tarp Seimo sesijų visa įstatymų leidžiamoji funkcija

koncentruojama Respublikos Prezidento galioje be jokių sąlygų ar

procedūros;

– nustatoma, jog Seimo nesant arba negalint sušaukti nepaprastosios

sesijos, Respublikos Prezidentas vykdo Seimo teises, numatytas 31, 32 ir 64

paragrafuose. Tuo būdu Respublikos Prezidentas pagal šią 1928 m.

Konstitucijos normą įgaliojamas: a) tvirtinti valstybės biudžetą ir jo

realizavimą; b) Seimo nesant arba tarp Seimo sesijų ratifikuoti

tarptautines sutartis, jei jos susijusios su klausimais, kurie tvarkomi

įstatymų keliu; c) iškelti bylą dėl tarnybos nusikaltimų Ministeriui

pirmininkui, ministeriams bei Valstybės kontrolieriui;

– Seimo paleidimo institutas Prezidento naudai sustiprinamas nustatant

reguliavimą, pagal kurį Respublikos Prezidentui Seimą paleidus naujai

susirinkęs Seimas nebeturi teisės perrinkti Respublikqs Prezidentą. Be to,

paleidus Seimą, naujojo Seimo rinkimai turi įvykti per 6 mėnesius, t.y. per

tris kartus ilgesnį laikotarpį, nei buvo pagal 1922 m. Konstituciją. 1928

m. Konstitucija išplėtė Respublikos Prezidento įgaliojimus ir Ministerių

kabineto atžvilgiu. 1928 m. Konstitucijos 49 str. nustatoma, jog

Respublikos Prezidentas skiria Ministerį pirmininką, kitus ministerius ir

Valstybės kontrolierių, iir paleidžia tiek visą Ministerių kabinetą, tiek

atskirus ministerius ir Valstybės kontrolierių.[7, psl. 37-38]

Profesorius M. Riomeris Respublikos Prezidento instituciją pagal 1928

m. Konstituciją laiko arbitru tarp Seimo ir Ministerių kabineto, valdžios

tvarkytoju, netgi valstybinės taikos valdžioje reguliatoriumi, o tai žymiai

didina Respublikos Prezidento aautoritetą valstybėje.[7, psl. 39]

Pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidento

konstitucinė padėtis toliau sustiprinama institutais:

– priešingai 1922 m. Konstitucijai, iš viso nenumačiusiai

Respublikos Prezidento įgaliojimų tarptautinių sutarčių ratifikavimo

procedūroje, Respublikos Prezidentui suteikiamas įgaliojimas ratifikuoti

tarptautines sutartis. Jei tarptautinė sutartis buvo susijusi su

klausimais, tvarkomais įstatymo keliu, tai jai ratifikuoti reikėjo Seimo

sutikimo. Tačiau nesant Seimo, Respublikos Prezidentas turėjo teisę

ratifikuoti visas tarptautines sutartis;

– priešingai 1922 m. Konstitucijai, 1928 m. Konstitucija ginkluotųjų

pajėgų tvarkymą Respublikos Prezidentui atidavė tiesiogiai. Be to, karo

metu Respublikos Prezidentas nebeprivalėjo skirti Vyriausiąjį kariuomenės

vadą, o turėjo teisę pats atlikti Vyriausiojo kariuomenės vado funkcijas.

Netgi tokio dalyko, kaip bausmės dovanojimo teisė atžvilgiu Respublikos

Prezidento konstitucinė padėtis pakeliama dvejopai – be bausmės dovanojimo

teisės, pagal 1928 m. Konstituciją jis papildomai įgaliojamas grąžinti

Seimo atimtas ar mažintas teises. Be tto, dovanodamas bausmę ministeriams,

baustiems dėl tarnybos nusikaltimų, Respublikos Prezidentas nebėra

saistomas Seimo sutikimo;

– 1922 m. Konstitucijoje kompetencija pradėti ir baigti karą

įtvirtinta Seimui, o 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje –

Vyriausybei, Seimas įgaliojamas tik duoti arba neduoti savo pritarimą

Vyriausybės veiksmams;

– 1922 m. Konstitucijoje, kilus karui, ginkluotam sukilimui arba

kitokiems pavojingiems neramumams valstybėje ir Ministerių kabinetui

pasiūlius, Respublikos Prezidentas gali visoje valstybėje arba jos dalyse

įvesti karo arba kurią kitą nepaprastą padėtį, laikinai sustabdyti

konstitucines piliečių teisių garantijas, bei imtis priemonių pavojui

atremti bei pašalinti, naudojant ir ginkluotą pajėgą, t. y. nebėra

saistomas Seimo tvirtinimo arba atmetimo;

– kitaip nei pagal 1922 m. Konstituciją, bylą Respublikos

Prezidentui dėl tarnybinių nusikaltimų arba dėl Valstybės išdavimo gali

iškelti ne absoliuti, o tik 3/4 visų atstovų balsų dauguma.[7, psl. 39-40]

Respublikos Prezidento konstitucinę padėtį stiprino ir netiesioginiai

veiksniai, tokie kaip tiesioginės demokratijos gilinimas ir plėtimas, kurie

kartu reiškė ir Seimo galios bei autoriteto susilpninimą. Suteikus

Respublikos Prezidentui įgaliojimą bet kada atleisti Ministerių kabinetą,

kontrasignacijos institutas neteko savo reikšmės kaip veiksminga

Respublikos Prezidento valią suvaržanti priemonė. Dėl tos pačios

priežasties ir Respublikos Prezidento teisė dalyvauti Ministerių kabineto

posėdžiuose, taip pat jo teisė atlikti Ministerių kabineto bei atskirų

ministerių veiklos kontrolę turėjo didesnį svorį.[7, psl. 40]

Vis dėlto daugelis 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos

Respublikos Prezidento statusą nustatančių normų liko nerealizuotos. Pagal

1928 m. Konstituciją užprogramuoti du konstitucinės tikrovės modeliai,

numatantys nevienodą Respublikos Prezidento statusą. Pirmasis iš jų – kai

Seimas yra. Tada Respublikos Prezidento kaip konstitucinės institucijos

reikšmė sumažėja. Pavyzdžiui, leisti įstatymus esant Seimo sesijai

įgaliotas Seimas kaip principinis įstatymų leidėjas, ir tik Seimo sesijų

metu – Respublikos Prezidentas.[7, psl. 41]

Kai Seimo nėra, Respublikos Prezidento kaip konstitucinės institucijos

reikšmė padidėja. Pagal 1928 m. Konstitucijos 28 str. l d. nustatoma, jog

pasibaigus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas, arba paleidus, naujojo Seimo

rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius. Tačiau jau 28 str.

2 d. nustatoma, jog pusės metų laikotarpis netaikomas pirmajam Seimui

rinkti. Pagal pastarąją normą Seimo rinkimai nebuvo organizuojami iki 1936

m. vidurio. Taigi nesant Seimo Respublikos Prezidentas tampa monopoliniu

įstatymų leidėju, taip pat įgyja kitas teises, padarančias Respublikos

Prezidentą pačia stipriausia ir iškiliausia konstitucine institucija.[7,

psl. 41]

K. Račkausko vertinimu 1928 m. Konstitucija, nors galiojo iki 1938 m.

gegužės 12 d., daug tiesioginės svarbos Lietuvos valstybės konstitucinei

raidai neturėjo, kadangi esminė jos dalis ištisai nebuvo vykdoma. Dėl to

šis laikas galįs būti apibūdintas kaip autoritarinio prezidentinio valdymo

laikas de facto. Seime daugumą sudarančios partijos vadui einant

Respublikos Prezidento pareigas, visuomenėje plintant Tautos vado kultui,

pagal Konstituciją numatyta kompetencijų atribojimo ir valdžių atsvaros

sistema nebuvo funkcionali, nes visus svarbiausius sprendimus priimdavo

Respublikos Prezidento pareigas einantis partijos vadas. Ši žymi

Respublikos Prezidento persvara prieš Seimą po Seimo išrinkimo 1936 m. vedė

prie dar didesnio Respublikos Prezidento konstitucinės padėties

išaukštinimo pagal 1938 m. gegužės 12d. Lietuvos Konstituciją.[7, psl. 42]

Seimas priėmė naują Konstituciją 1938 m. vasario 11 d. Ji įsigaliojo

Prezidentui paskelbus 1938 m. gegužės 12 d. Šios Konstitucijos 4 str.

skelbė, jog valstybės valdžia yra viena ir nedaloma, o ją vykdo Respublikos

Prezidentas,, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Įtvirtintas Konstitucijos I

skyriuje „Bendrieji nuostatai“, šis principas reiškė ne tik praktinį, bet

ir teorinį valdžių atskyrimo principo atsisakymą.[7, psl. 42]

Konstitucijos 3 str. nustatoma, jjog „Jis (t.y. Respublikos Prezidentas

-P. V.) vadovauja valstybei“. Taip įtvirtinamas dar vienas pagal 1938 m.

Konstituciją svarbus konstitucinės santvarkos principas – vedančioji

Respublikos Prezidento kaip valstybės vadovo konstitucinė padėtis.[7, psl.

42]

Nors 1938 m. Konstitucija pasižymi aukšto lygio detalumu nustatant

Respublikos Prezidento konstitucinį statusą, šios Konstitucijos 61 str.

nustatoma, jog Respublikos Prezidentas „daro kita, kas Konstitucija ir

įstatymais jam pavesta“. Tuo būdu Respublikos Prezidento statusas pagal

1938 m. Konstituciją yra tik bazė, jam įgaliojimai taip pat gali būti

suteikiami ir įstatymais, kuriuos leidžiant jam buvo suteiktas pagrindinis

vaidmuo.[7, psl. 42]

Labai svarbi Respublikos Prezidento statuso pagal 1938 m. Konstituciją

savybė – absoliutus jo imunitetas. 1938 m. Konstitucijos 73 str. nustatomos

dvi normos – šios Konstitucijos 73 str. l d. numato, jog Respublikos

Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Pastaroji norma sisteminiais

ryšiais susijusi su Konstitucijos 74 str. l d. norma, pagal kurią

Respublikos Prezidento aktui reikia Ministro pirmininko arba atitinkamo

ministerio parašo. Pasirašęs Ministeris pirmininkas ar ministeris buvo

atsakingas už tokį Respublikos Prezidento galios aktą. Tačiau 1938 m.

Konstitucijos 73 str. l d. antroji norma nustatė, jog Respublikos

Prezidentas neatsako ne tik už savo galios, bet ir už kitus veiksmus, kol

jis vadovauja valstybei. Ši norma Respublikos Prezidentui suteikė

absoliutų, paprastai tik monarcho institutui būdingą imunitetą. Niekaip

neatšaukiamas ir neribotas Respublikos Prezidento imunitetas Respublikos

Prezidentą padarė konstitucine institucija, kurios veiksmai nėra varžomi

konstitucine

atsakomybe.[7, psl. 43]

1938 m. Konstitucija labai išplėtė Respublikos Prezidento įgaliojimus

Seimo atžvilgiu. Seimo kadencija yra penkeri metai, tačiau Seimo rinkimų

balsuojamąsias dienas skiria Respublikos Prezidentas. Šios dienos turėjo

būti paskirtos ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo Seimo buvimo laiko

pasibaigimo. Respublikos Prezidento poziciją prieš Seimą labai sustiprino

ir tokie jam Konstitucijos suteikti įgaliojimai, kaip paprastųjų Seimo

sesijų šaukimo ir jų uždarymo teisė. Šaukti paprastąją Seimo sesiją

Respublikos Prezidentas privalėjo 1938 m. Konstitucijos 87 str. l d.

nustatytais terminais, o uždaryti ją buvo įgaliojamas ir prieš pasibaigiant

sesijos llaikui. Taip Seimo pavasario ir žiemos sesijų laikas, kuris pagal

Konstituciją turėjo tęstis ne ilgiau kaip 5,5 mėnesio, galėjo būti dar

sutrumpintas. Be to, Respublikos Prezidentas turėjo teisę sušaukti ir

nepaprastąją sesiją savo sumanymu arba trijų penktadalių Seimo narių

pareiškimu. Jei sesija turėjo būti šaukiama trijų penktadalių Seimo narių

pareiškimu, Respublikos Prezidentui buvo suteikta teisė papildyti tokios

sesijos darbų programą. Jei jis savo sumanymu šaukia nepaprastąją Seimo

sesiją, tuomet įgaliojamas pats nustatyti tokios sesijos darbų eilę. Beje,

nepaprastąją Seimo sesiją Respublikos Prezidentas galėjo uždaryti ir

nesvarsčius numatytų dalykų. [7, ppsl. 44]

Labiausiai Respublikos Prezidento įgaliojimai pagal 1938 m.

Konstituciją Seimo atžvilgiu didinami išplečiant Respublikos Prezidento

įgaliojimus paleisti Seimą. Numatomas ir vadinamasis priešlaikinis Seimo

paleidimas, t.y. Respublikos Prezidentas įgaliojamas paleisti Seimą jam

neišbuvus penkerių metų.[7, psl. 34]

Įspūdingi įgaliojimai pagal 1938 m. Konstituciją Respublikos

Prezidentui ssuteikiami įstatymų leidybos srityje. Tai įstatymų grąžinimo

Seimui antrą kartą svarstyti nurodant sumetimus, kuriais įstatymas

netvirtinamas, taip pat įstatymų tvirtinimo bei jų skelbimo įgaliojimai.

Jei Respublikos Prezidentas pasinaudoja savo įstatymo projekto grąžinimo

Seimui įgaliojimu, o Seimas pagal Konstitucijos 108 str. 2 d. antrą kartą

priima tą patį įstatymo projektą nepataisytą, Respublikos Prezidentas

privalo arba šį įstatymo projektą tvirtinti ir skelbti įstatymu, arba

paleisti Seimą. Nors, nepaisant to, jog Respublikos Prezidentas net du

kartus – pasinaudodamas veto bei Seimo paleidimo institutu – gali blokuoti

įstatymo priėmimą, Seimui paliekama teorinė galimybė įveikti Respublikos

Prezidento valią. Jei Respublikos Prezidentui paleidus Seimą naujai

išrinktame Seime bent ketvirtadalis Seimo narių pasiūlo svarstyti tą patį

įstatymo projektą ir jeigu Seimas jį nepataisytą priims Seimo narių

dauguma, Respublikos Prezidentas tokį įstatymo projektą privalo skelbti

įstatymu.[7, psl. 45]

Anot P. Vinklerio, jog ši konstrukcija buvo sumanyta taip, kad

konstitucinėje tikrovėje Seimas, nenorėdamas būti paleistas, nesipriešintų

Respublikos Prezidento valiai ir nemėgintų priimti įstatymo trijų

penktadalių Seimo narių dauguma.[7, psl. 45]

Be principinės, t.y. Seimo atliekamos, įstatymų projektų leidybos

procedūros 1938 m. Konstitucija numato ir subsidiarinę įstatymų leidybos

tvarką. Šios Konstitucijos 110 str. nustato, jog kai Seimo ar jo sesijos

nėra, įstatymus leidžia Respublikos Prezidentas. Nors pastaroji norma tokį

įgaliojimą Respublikos Prezidentui suteikia tik tada, kai Seimo ar jo

sesijos nėra, atsižvelgiant į neilgą, trunkančią tik 5,5 mėnesio per

kalendorinius metus Seimo veiklą, į galingus Respublikos Prezidento

įgaliojimus, leidžiančius jam nustatyti Seimo sesijų pradžią ir pabaigą,

taip pat paleisti Seimą bei disponuoti Seimo sesijomis, šis Respublikos

Prezidento įgaliojimas įgauna išties įspūdingą svorį. Taigi konstitucinėje

tikrovėje reikšmingesniu įstatymų leidėju laikytinas Respublikos

Prezidentas.[7, psl. 45]

Pagal 1938 m. Konstituciją Respublikos Prezidentas yra savarankiškas

konstitucinis subjektas.

1938 m. Konstitucija įtvirtino svarius Respublikos Prezidento

įgaliojimus Vyriausybės atžvilgiu. Jis įgaliojamas:

a) skirti ir atleisti ministrą pirmininką;

b) Ministro pirmininko pristatymu skirti ir atleisti Ministro

pirmininko

pavaduotoją;

c) Ministro pirmininko pristatymu skirti ir atleisti kitus ministrus;

d) priimti ministrų priesaiką arba iškilmingą pasižadėjimą;

e) dalyvaujant Ministrų Tarybos posėdyje, šiam posėdžiui

pirmininkauti;

f) šaukti Ministrų Tarybą posėdžiui;

g) duoti sutikimą kelti bylą ministrui pirmininkui.[7, psl. 46]

Ministrų Tarybos atsakomybė Respublikos Prezidentui yra solidarinė:

atleisdamas ministrą pirmininką, jis kartu turi atleisti ir kitus

ministrus. Ministras pirmininkas tiesiogiai atsakingas Respublikos

Prezidentui – pastarasis gali bet kada atleisti ministrą pirmininką. Seimas

3/5 kvalifikuota dauguma gali nutarti, jog atsakymą laiko nepatenkinamu,

tačiau tada Seimas gali būti paleistas. Tik naujai susirinkusiame Seime ¼

Seimo narių vėl pasiūlius svarstyti šį klausimą ir Seimo narių daugumai

nutarus atsakymą į interpeliaciją laikyti nepatenkinamu – tik tokiu atveju

Respublikos Prezidentas privalo atleisti ministrą pirmininką. Palyginus šią

Ministrų Tarybos atsakomybę su Ministrų Tarybos atsakomybe Seimui, galima

konstatuoti, jog atsakomybė Respublikos Prezidentui nusveria atsakomybę

Seimui.[7, psl. 46]

Šią pagal Konstituciją nepaprastai stiprią Respublikos Prezidento

konstitucinę padėtį gerai konservuoja Respublikos Prezidento kadencijos

nustatymas septyneriems metams. Dar labiau šiam tikslui pasitarnauja

Konstitucijos norma, numatanti Respublikos Prezidento perrinkimą neribotam

kadencijų skaičiui.[7, psl. 46]

išvados

1. Apibendrinant galima sakyti, kad valstybės vadovas konstituciniame

Lietuvos valstybės modelyje – tai asmuo, kuris formaliai yra valstybės

priešakyje ir kaip visos valstybinės bendruomenės atstovas vykdo

integruojančią veiklą pagal savo įgaliojimus, nepaneigdamas Seimo,

Vyriausybės ir teismu galių dalyvauti vadovaujant valstybei. Panašios

valstybės vadovo sampratos laikosi Konstitucinis Teismas, nurodydamas, kad

„Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios

institucijų sąveiką“.

Platesniu valdžių atskyrimo požiūriu valstybės vadovas, tik jam

būdingais įgaliojimais susijęs su įstatymų leidyba ir (iš dalies) su

teisingumo vykdymu, gali būti kvalifikuojamas kaip specifinės –

„mišriosios“ ar „ketvirtosios“-valdžios institucija.

2. Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui suteikiama

kompetencija spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus turi būti

aiškinama visų Konstitucijos normų kontekste. Respublikos Prezidentui

pavedama spręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kurie

pagal Konstituciją nėra įsakmiai priskirti kitų valstybės institucijų

kompetencijai – Seimui arba Vyriausybei. Galima teigti, kad pagal Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui turi

priklausyti spręsti bent šiuos pagrindinius užsienio politikos klausimus:

– priimti sprendimą dėl diplomatinių santykių užmezgimo su užsienio

valstybėmis, jų pobūdžio nustatymo bei diplomatinių santykių nutraukimo;

– priimti sprendimą dėl pagrindinių valstybės tarptautinių sutarčių

su užsienio valstybėmis sudarymo tikslingumo;

– dalyvauti savo veiklos precedentais kuriant tarptautinius

papročius;

– priimti sprendimus dėl valstybės stojimo į tarptautines

organizacijas bei dalyvavimo jose;

– priimti sprendimą dėl reikalavimų pareiškimo pagal tarptautinę

teisę, atsikirtimo į tokius kitų valstybių reikalavimus bei priimti

sprendimus dėl priemonių, skirtų iškilusiems ginčams spręsti, panaudojimo;

– nustatyti bendrą valstybės poziciją kitų valstybių atžvilgiu bei

ją keisti;

– prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl tarptautinių sutarčių

atitikimo Konstitucijai.

Šis sąrašas yra ne baigtinis, o tik pavyzdinis.Lietuvai tapsiančiai ES

ir NATO nare, ši Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius

užsienio politikos klausimus teisine prasme nebus suvaržyta.

Respublikos Prezidento įgaliojimas pagal Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 84 str. l p. ne tik spręsti, bet ir vykdyti pagrindinius

užsienio politikos klausimus loginiais ryšiais susijęs su jo kaip

pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija. Respublikos

Prezidentui (Konstitucijos 84 str. l p.) esant principiniu pagrindinių

užsienio politikos klausimų sprendimo subjektu, kyla ir jo primatas

užsienio politikos vykdymo procedūroje. Vyriausybei pagal Konstituciją

projektuojamas vaidmuo vykdyti užsienio politiką tiesiogiai priklauso nuo

to, kiek aktyviai užsienio politiką vykdys Respublikos Prezidentas ir kiek

jis pats pageidaus remtis Vyriausybe.

Apibendrinant Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veiklą bei šių

institucijų santykius valstybės užsienio politikos srityje, galima

suformuluoti šiuos teiginius: priklausomai nuo Respublikos Prezidento ir

Vyriausybės santykių yra galimas tiek glaudus Respublikos Prezidento ir

Vyriausybės bendradarbiavimas vykdant užsienio politiką, tiek abiejų šių

institucijų konkurencija sprendžiant užsienio politikos klausimus ir juos

vykdant.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 4-5

p. išdėstytų

Respublikos Prezidento įgaliojimų Seimo pritarimu skirti ir atleisti

ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Vyriausybę bei tvirtinti jos

sudėtį taip pat Konstitucijos 84 str. 9 p. nustatyto Respublikos Prezidento

įgaliojimo ministro pirmininko teikimu skirti bei atleisti ministrus

analizės pagrindu galima teigti, jog Vyriausybės formavimo procese

Respublikos Prezidento įgaliojimai tikrai yra ne mažiau reikšmingesni nei

Seimo. Nors Konstitucijos 92 str. 3 d. mini „ministro pirmininko sudarytą

Vyriausybę“, būtent Respublikos Prezidentas yra įgaliojamas priimti

lemiamus sprendimus ministro pirmininko ir ministrų atžvilgiu – t.y. tų

asmenų, kurie vykdys Vyriausybės programą, kai ttuo tarpu Seimo įgaliojimai

abiem aukščiau nurodytais atvejais yra apriboti iki pritarimo arba

nepritarimo – t.y. iki kitų valstybės institucijų teikiamos kandidatūros

arba Vyriausybės programos priėmimo arba atmetimo. Respublikos Prezidento

aktai formuojant Vyriausybę reikšmingi įgaliojimų Vyriausybei dirbti

suteikimui – be jų Seimas negalėtų pritarti nei ministro pirmininko

kandidatūrai, nei Vyriausybės programai. Šiuo atžvilgiu tenka pritarti dr.

E. Kūrio pareikštai nuomonei apie Respublikos Prezidento vaidmenį

formuojant Vyriausybę.

Respublikos Prezidento įgaliojimai dėl aukščiausiųjų valstybės

pareigūnų skyrimo ir atleidimo gali būti suskaidyti į: a) teikti Seimui

skirti asmenis į šias pareigas ir atleisti iiš jų; b) Seimo pritarimu skirti

ir atleisti valstybės pareigūnus; c) kitų valstybės institucijų teikimu

arba patarimu skirti ir atleisti valstybės pareigūnus.

Respublikos Prezidentas nėra varžomas Seimo pritarimo jo pateiktai

kandidatūrai, nes po jo jis gali vėl teikti jau kitą kandidatūrą į tas

pačias ppareigas.

Taip pat bet kuriuo iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentas

teisiškai nėra suvaržytas vienokios ar kitokios Seimo pozicijos.

Apskritai Respublikos Prezidento įgaliojimai aukščiausiųjų valstybės

pareigūnų skyrimo ir jų atleidimo atžvilgiu pastebimai didėja.

Valstybės apdovanojimų įstatymą, pristatymo valstybės apdovanojimams

ir jų teikimo problemos jų atitikties Konstitucijai požiūriu deramai

išspręstos.

Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų

vado statusas lemia Respublikos Prezidento narystę Valstybės gynimo

taryboje ir vadovavimą jai.

Tai, kad Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų

vado statusas nėra simbolinis, įrodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 142

str. 2 d. nustatomas reguliavimas: ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla

grėsmė valstybės suverenumui ir teritorijos vientisumui, Respublikos

Prezidentas įgaliojamas nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo

ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje

bei skelbti mobilizaciją. Šių įgaliojimų suteikimas Respublikos Prezidentui

parodo Konstitucijos kūrėjų siekį padaryti Respublikos Prezidentą ne

formaliu, simboliniu, o realiu Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų

vadu. Paminėti įgaliojimai Respublikos Prezidentui priskirti todėl, kad

būtent jis yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Jei

Respublikos Prezidentas būtų ne realus, tik nominalus Vyriausiasis

valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, šie įgaliojimai būtų priskirti ne jam,

o realiam valstybės ginkluotųjų pajėgų viršininkui. Tačiau šie Respublikos

Prezidento įgaliojimai nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo

ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją yra

preliminariniai, nes juos Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti

artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukti

neeilinę Seimo sesiją.

Pagal Konstituciją Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra

Respublikos Prezidentas, todėl įstatymai turėtų įtvirtinti kariuomenės vado

pavaldumą ne krašto apsaugos ministrui, o Respublikos Prezidentui.

Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado

statusas yra problematiškas tiek jo sampratos, tiek ir realizavimo

požiūriais. Lietuvos Respublikos 140 str. 2 d. yra arba nepakankamai

realizuota šalies teisinėje sistemoje, arba apskritai nerealizuota. Be to,

„sugyventinio režimo“ laikotarpiu priimtuose įstatymuose pastebima

tendencija mažinti Respublikos Prezidento vadovavimą ginkluotosioms

pajėgoms atitinkamai didinant krašto apsaugos ministro įgaliojimus.

3. Krašto demokratinių politinių tradicijų vystymosi sustabdymas,

asmens kultas, žmogaus teisių ir laisvių suvaržymai, kurių viena iš

pagrindinių priežasčių pernelyg iškeltas Respublikos Prezidentas kaip

valstybės institutas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, buvo įveikti

įtvirtinant Respublikos Prezidento instituciją pagal 1992 m. Lietuvos

Respublikos Konstituciją. Būdama kompromiso padarinys Respublikos

Prezidento institucija nėra nei silpna, kokia ji buvo pagal 1922 m.

Lietuvos Valstybės Konstituciją, nei sustiprinta, kokia ji buvo pagal 1938

m. Lietuvos Konstituciją. Tačiau Respublikos Prezidento institucija dėl jai

suteiktų įgaliojimų ribotumo negali pakankamai veiksmingai prisidėti prie

krašto pažangos, demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinės

visuomenės ir teisinės valstybės kūrimo. Kompromisinis jai suteiktų

įgaliojimų pobūdis sudaro prielaidas vystyti ir tobulinti Respublikos

Prezidento instituciją taip, kad šis vystymasis atitiktų ir nepažeistų

demokratijos, nepriklausomybės, konstitucinės santvarkos vertybių. Jei

Respublikos Prezidento įgaliojimai kada nors butų padidinti, manyčiau, jog

pirmiausia reikėtų jam suteikti teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl

įstatymų atitikties Konstitucijai bei teisę perduoti Seimo priimtus teisės

aktus Tautos referendumui. Kita didelė problema – Respublikos Prezidentui

suteiktų konstitucinių įgaliojimų realizavimas Lietuvos teisės sistemoje.

Šiuo atveju pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į nepakankamą Konstitucijos

84 str. l p. bei 140 str. 2-3 d. realizavimą. Ir trečioji – Respublikos

Prezidento kaip politinės asmenybės problema. Stipri, valinga,

išsilavinusi, tikinti demokratijos vertybėmis, patraukli visuomenei

asmenybė sugebės užpildyti dabartinius Respublikos Prezidento konstitucinio

statuso trūkumus ir daugiau įtakos tolesnę Lietuvos valstybės raidą.

naudota ir cituota literatūra

1. LR Konstitucija // VŽ 1992, Nr. 33-1014.

2. LR Prezidento įstatymas // VŽ 1993, Nr. 5-89.

3. LR Pilietybės įstatymas // VŽ 2002, Nr. 95-4087.

4. LR Valstybės apdovanojimų įstatymas // VŽ 2002, Nr. 68-2762.

5. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės

universiteto leidykla, 2002.

6. Šleikis Egidijus. Alternatyvi konstitucinė teisė. – Vilnius: VĮ Teisinės

informacijos centras, 2003.

7. Vinkleris Paulius. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir jo

įgaliojimai. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2002.

8. Teisė – T.38 (Egidijus Šileikis ,,Valstybės vadovo statusas: teoriniai

ir praktiniai aspektai) – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.