Pažintinės praktikos užduotys

PAŽINTINĖS PRAKTIKOS UŽDUOTIS

PRAKTIKOS ĮVADAS

Teisėsaugos institucijos, kurių veikla yra šio praktikos darbo pagrindas, atlieka ypatingą vaidmenį teisinėje valstybėje. Jų svarbą įrodo atliekamos funkcijos, užsibrėžti uždaviniai bei iškelti tikslai. Todėl svarbu tinkamai suvokti kiekvienos institucijos vietą ne tik teisės specialistams, bet ir kiekvienam žmogui.

Šio pažintinės praktikos darbo specifika kitokia nei įprastų referatų. Todėl, kad nepakanka knygose ir straipsniuose pateikiamos teorinės medžiagos, būtina analizuoti teisės aktuose išdėstytas teisės normas, tačiau vien analizuoti nepakanka, o būtina jas tinkamai pritaikyti duotai situacijai. Todėl rašant darbą ssvarbiausias dėmesys skiriamas teisės aktams, o doktrina atlieka tik pagalbinį vaidmenį. Doktrina padeda suprasti teisės akto reikšmę bei užveda ant kelio pateikdama normų komentarus, kurie dažnai būna plečiamojo pobūdžio.

Be to, Lietuvoje teisės aktų leidyba vyksta labai sparčiai, nuolat keičiami, pildomi, naikinami ir priimami nauji teisės aktai, todėl knygose, straipsniuose išdėstyta medžiaga dažnai nebeatitinka realybės, nes neįmanoma suspėti taisyti knygas priėmus kiekvieną pakeitimą ar papildymą. Todėl rašant šį darbą remiamasi naujausiais teisės aktais, o taip pat siekiant atskleisti esminius pasikeitimus, kai kkuriose situacijose naudojami bei lyginami ir nebegaliojantys teisės aktai.

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMO ANALIZĖ

Koks klausimas buvo svarstomas?

Kieno iniciatyva buvo svarstomas aptariamas klausimas Konstituciniame Teisme?

Kas atstovavo šalims?

Kokia svarstomo klausimo esmė ir problema?

Kokias išvadas padarė Konstitucinis Teismas?

Norėčiau paanalizuoti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sspalio 17 d. nutarimą dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nors įstatymas, kurio straipsnių atitikimas Konstitucijai buvo svarstomas, jau nebegalioja, nes yra priimtas naujas Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas, tačiau, mano manymu, minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra labai svarbus, nors ir keliantis daug ginčų. Todėl norėčiau jį trumpai aptarti.

Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuriai Konstitucinio Teismo viešame posėdyje atstovavo Teisingumo ministerijos sekretorius Gintaras Švedas.

Pareiškėjas prašė Konstitucinį Teismą ištirti, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“:

1) 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai; Pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ tarptautines sutartis sudaryti galima: patvirtinus jas Vyriausybei ar Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybės nustatyta tvarka, pprisijungus prie jų ar ratifikavus jas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Minėto įstatymo 12 straipsnis nustatė, kad visos „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią“, o tuo tarpu Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis skelbia, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“.

2) 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal normos turinį neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui. Ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“, o tuo tarpu Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas numato, kad Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“.

Konstitucinio Teismo nuomone, tiek Konstitucijos 138 straipsnis, tiek ginčijamo įstatymo 12 straipsnis leidžia teigti, jog Lietuvos Respublikoje pasirinkta tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją). Taigi ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata „turi.įstatymo galią“ neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiosios dalies nuostatai „yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“. Konstitucinis Teismas abi šias nuostatas jau išaiškino savo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Palyginus Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje ir ginčijamo įstatymo 12 straipsnyje reguliuojamą dalyką akivaizdžiai matyti, kaip jis skiriasi pagal apimtį. Konstitucijos 138 straipsnyje kalbama tik apie vieną Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių rūšį – Seimo ratifikuotas sutartis, tuo tarpu ginčijamo įstatymo 12 straipsnyje tarptautinės sutartys neskirstomos į atskiras rūšis. Todėl Teismo nuomone, ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata, jog įstatymo galią turi „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“, t. y. ir Seimo neratifikuotos tarptautinės sutartys, nepagrįstai išplečia jų juridinę galią LLietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje. Šiuo požiūriu ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi . įstatymo galią“, prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad neratifikuotos tarptautinės sutartys turi kiekvienam teisės aktui būdingą teisinių santykių subjektams privalomąją galią. Tačiau jų juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams.

Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas nustato, kad Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui ratifikuoti“. Kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžios institucijų kompetenciją, nenurodyta, kad Vyriausybė ar kokie nors kiti valdžios subjektai turi teisę teikti Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis. Ši teisė pagal Konstituciją kaip vieningą aktą yra Respublikos Prezidento prerogatyva. Todėl Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui ratifikuoti“.

Galima pastebėti, kad priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, o ypač jame pateikti išaiškinimai dėl neratifikuotų tarptautinių sutarčių teisinės galios, sukėlė nemažai diskusijų. Ypač pastebimas nesutarimas tarp konstitucinės teisės ir tarptautinės teisės specialistų. Ir nors Konstitucinis Teismas pateikė savo išvadas, kurios yra galutinės ir neskundžiamos, tačiau nutarimas susilaukė nemažai kritikos, o vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra iki šiol.

Dar reikėtų paminėti, kad 1999 m. priimtas naujasis Tarptautinių ssutarčių įstatymas nebenumato Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų. Įstatymo 11 straipsnis numato, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Taigi įsigaliojusioms ratifikuotoms tarptautinėms sutartims suteikta viršenybė prieš nacionalinius teisės aktus.

O įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktą atitinkanti nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seimui teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas savo iniciatyva ar pasiūlius Vyriausybei.

TEORINIAI KLAUSIMAI

1. Kas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas? Kokius klausimus jis sprendžia?

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato sudėtį, kompetenciją bei posėdžių organizavimo tvarką numato Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 24-26 str. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatą sudaro Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, taip pat po septynis Civilinių bylų skyriaus ir Baudžiamųjų bylų skyriaus didžiausią Aukščiausiojo Teismo teisėjo darbo stažą turinčius teisėjus. Taigi tai kolegiali teisėjų institucija, turinti savarankišką įstatymo nustatytą kompetenciją.

Pagrindinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato funkcija – tvirtinti teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus atskirų kategorijų bylose apibendrinimo apžvalgas ir teikti rekomendacinius išaiškinimus. Taigi Senatas aprobuoja teismų sprendimus. Teismų įstatymo 25 straipsnyje numatytos kompetencijos sąrašas nėra baigtinis, nes nurodyta, kad

Senatas sprendžia kitus jam priskirtus klausimus.

2. Kam kasacine tvarka galima apskųsti Apygardos teismo priimtą nuosprendį, jei byla išnagrinėta pirmąja instancija Apygardos teisme?

Teismų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti. Taigi jei byla pirmąją instancija išnagrinėta Apygardos teisme, tai toks nuosprendis pirmiausia turės būti apskųstas apeliacine tvarka. Pagal Teismų įstatymo 21 straipsnį, Lietuvos Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų teismų sprendimų, nnuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų. Ir tik tada, jei netenkins Lietuvos Apeliacinio teismo priimtas nuosprendis, jį bus galima apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacine tvarka.

3. Kaip formuojamas Teisėjų garbės teismas? Kokias funkcijas jis atlieka?

Pagal Teismų įstatymo 114 straipsnį, Teisėjų garbės teismas yra viena iš teismų savivaldos sistemos dalių. 120 straipsnis numato, kad Teisėjų garbės teismo narius skiria Teismų taryba. O 122 straipsnis detalizuoja iš kokių teismų yra parenkami Teisėjų garbės teismo nariai. Minėtas straipsnis numato ir apribojimus, t.y. teisėjus, kurie negali būti TTeisėjų garbės teismo nariais. Teisėjų garbės teismas sudaromas ketveriems metams iš septynių narių.

Teisėjų garbės teismas nagrinėja teisėjų drausmės bylas bei teisėjų prašymus dėl teisėjo garbės gynimo. Teismų įstatymo 86 straipsnis nustato, kokius sprendimus, išnagrinėjęs drausmės bylą, gali priimti Teisėjų ggarbės teismas, o 87 straipsnis numato, kokias drausmines nuobaudas gali paskirti.

4. Kas priima į darbą ir atleidžia iš darbo apylinkės prokurorą? Kokie reikalavimai keliami pretendentui į prokurorus?

Visų lygių prokurorai, tarp jų ir apylinkės prokurorai yra valstybės pareigūnai, juos priima ir iš darbo atleidžia Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, remdamasis Atrankos komisijos teikimu.

Į tarnybą prokuratūroje remiantis savanoriškumu ir atranka priimamas asmuo, kuris yra nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, mokantis valstybinę lietuvių kalbą, turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir yra įgijęs teisės magistro ar teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį arba teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, išlaikė pretendentų į prokurorus egzaminą ir turi Atrankos komisijos teikimą. Tokius reikalavimus numato Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 25 straipsnio 1 dalis.

Minėtas įstatymo straipsnis detalizuoja iir sąvoką nepriekaištinga reputacija: laikoma, kad asmuo yra nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis nepiktnaudžiauja alkoholiu, nevartoja narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, nebuvo atleistas iš tarnybos ar darbo už šiurkštų drausmės pažeidimą arba nuo jo atleidimo yra praėję penkeri metai ir jo elgesys atitinka Prokurorų etikos kodekso nuostatas. Taip pat numatyti apribojimai, dėl kurių asmuo negali eiti prokuroro pareigų.

Priėmimo į tarnybą prokuratūroje numato to paties įstatymo 26 straipsnis. Jame numatyta kokius dokumentus privalo ppaduoti ir kokius veiksmus atlikti asmuo, norintis tarnauti prokuroru.

5. Kas ir kada įrašo asmenis į praktikuojančių advokatų sąrašus?

Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymo 18 straipsnis numato, kad į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą įrašoma Lietuvos advokatūros sprendimu. 17 straipsnyje nustatytos sąlygos, kada advokatas įrašomas į praktikuojančių advokatų sąrašą: kai jis prisiekia, apsidraudžia dėl civilinės atsakomybės ir yra pasirengęs verstis advokato veikla. Reikia pažymėti, kad turi būti išpildytos visos trys sąlygos. Advokato įrašymas į praktikuojančių advokatų sąrašą suteikia jam teisę verstis advokato veikla.

6. Kokias bendrąsias funkcijas vykdo policija?

Policijos funkcijos yra policijos veiklos kryptys, išplaukiančios iš teisės aktuose numatytų policijos uždavinių. Policijos funkcijos buvo numatytos Lietuvos Respublikos Policijos įstatymo 18-24 straipsniuose. Tačiau Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu Policijos įstatymo straipsniai, reglamentavę policijos funkcijas, buvo pripažinti netekusiais galios, tačiau pačiame Policijos veiklos įstatyme policijos funkcijos nebuvo apibrėžtos. Tai vertintina kaip šio įstatymo trūkumas, kadangi būtent pagal teisės aktuose įtvirtintas funkcijas yra nustatoma institucijos vieta valstybės institucijų sistemoje ir atribojama teisėsaugos institucijų kompetenciją.

Tačiau tai, kad Policijos veiklos įstatyme nėra numatytos policijos funkcijos, nereiškia, kad policija nevykdo jokių funkcijų. Policijos bendrąsias funkcijas galima išvesti iš Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje numatytų policijos uždavinių. Taigi policija atlieka tokias funkcijas: nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją; atskleidžia ir tiria nusikaltimus ir kitus tteisės pažeidimus; saugo viešąją tvarką, visuomenės rimtį ir saugumą; teikia socialinę pagalbą gyventojams ir kitas. Reikia pažymėti, kad uždavinių sąrašas įstatyme nėra baigtinis, nes kiti teisės aktai gali nustatyti ir kitų uždavinių, iš kurių gali išplaukti ir kitos policijos vykdomos funkcijos.

Policijos funkcijos taip pat apibrėžiamos kituose teisės aktuose, detalizuojančiuose policijos veiklą. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, kad vykdydama saugaus eismo priežiūrą policija: prižiūri, kaip eismo dalyviai laikosi šio įstatymo nuostatų ir Kelių eismo taisyklėse nustatytos eismo tvarkos; reguliuoja eismą; tiria Kelių eismo taisyklių pažeidimus, atlieka ikiteisminį tyrimą eismo įvykių bylose, įstatymų numatytais atvejais surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas bei skiria administracines nuobaudas ir kitas įstatymų numatytas priemones; tikrina, ar neviršyti leistini transporto priemonių masė ir matmenys; pažymi eismo įvykio vietą ir imasi kitų priemonių, būtinų saugiam eismui užtikrinti; bei atlieka kitas šiame įstatyme numatytas funkcijas.

7. Kurie teisėsaugos institucijų pareigūnai savo turtu neatsako už žalą, padarytą vykdant įstatymo suteiktus įgaliojimus? (Atvejų, kai teisėsaugos institucijų pareigūnas padaro nusikaltimą, aptarti nereikia).

Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 5 dalis numato, kad Policijos pareigūnas, veikiantis pagal įstatymų ir kitų teisės aktų jam suteiktus įgaliojimus, neatsako už žalą, padarytą veikiant pagal įstatymų ir kitų teisės aktų ssuteiktus įgaliojimus.

Neteisėta policijos pareigūno veika fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą atlygina valstybė teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikoje yra priimtas Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas, pagal kurį asmenys gali kreiptis dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimo.

PRAKTINĖS SITUACIJOS

1. Klaipėdos apygardos teismas už sugyventinės nužudymą dvylikos metų laisvės atėmimo bausme nuteisė Pavelą Sokolovskį. Pasipiktinęs dėl per griežtos bausmės paskyrimo P.Sokolovskis nutarė apskųsti nuosprendį Konstituciniam teismui. Kokį sprendimą turėtų priimti Konstitucinis teismas? Kodėl?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnis numato, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

Konstitucinis Teismas yra teisminės valdžios dalis, tačiau atskirtas nuo bendrosios jurisdikcijos teismų sistemos. Be to, Konstitucijos 106 straipsnis bei Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnis numato, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą gali tik tam tikros valstybės institucijos (Seimas, Teismai, Prezidentas) bei numatytais atvejais Seimo narių grupė. Taigi pavieniai asmenys negali kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Nurodytoje situacijoje P.Sokolovskis negali apskųsti nuosprendžio

Konstituciniam Teismui, nes toks skundas nėra žinybingas Konstituciniam Teismui. P.Sokolovskis pagal Teismų įstatymo 21 straipsnį gali apygardos teismo nuosprendį apskųsti apeliacine tvarka Lietuvos Apeliaciniam Teismui. O jei jo netenkins ir šio teismo priimtas nuosprendis, tai galės jį apskųsti kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Žinoma P.Sokolovskiui būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse numatytą skundų padavimo tvarką bei terminus.

2. 75 metų amžiaus pensininkė Ona Bružienė sunkiai susirgo, todėl buvo paguldyta į ligoninę. Būdama ligoninėje ji nusprendė savo pilnametei dukrai padovanoti jai ppriklausantį žemės sklypą. Kadangi O.Bružienė sunkiai vaikščiojo, be to sirgo, paprašė, kad notaras patvirtinti žemės sklypo dovanojimo sutarties atvyktų į ligoninę. Notaras tai daryti atsisakė, paaiškindamas, kad notariniai veiksmai atliekami tik notaro biure. Ar teisus notaras ir kodėl?

Notaras nėra teisus. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 28 straipsnis numato notarinių veiksmų atlikimo vietą. Bendroji taisyklė įtvirtinta straipsnyje nustato, kad notariniai veiksmai atliekami notaro biure. Tačiau minėtas straipsnis numato ir išimtis, kai suinteresuotas asmuo dėl svarbios priežasties negali atvykti į notaro biurą. Tokiu aatveju notarinius veiksmus galima atlikti ne notaro biuro patalpose. Kaip svarbių priežasčių pavyzdžius įstatymas įvardija ligą, invalidumą. Taigi tokiais atvejais notaras gali būti kviečiamas į namus, medicinos pagalbos ar kitą įstaigą. Duotoje situacijoje O.Bružienė dėl ligos negali nuvykti į notaro bbiurą, todėl notaras turi vykti pas moterį į ligoninę.

3. Policijos pareigūnas būdamas ne tarnyboje ir neuniformuotas, neblaivus vairavo automobilį, kurio nesuvaldęs įvažiavo į tvorą. Įvertinus šį administracinį teisės pažeidimą, policijos pareigūno veiksmai buvo kvalifikuoti kaip pareigūno vardo pažeminimas ir jam paskirta tarnybinė nuobauda-atleidimas iš tarnybos. Kokie yra atleidimo iš tarnybos policijoje pagrindai? Ar pagrįstai policijos pareigūnui buvo paskirta griežčiausia nuobauda-atleidimas iš pareigų. Kodėl?

Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnis numato bendrąsias policijos pareigūno atsakomybės nuostatas, kurias detalizuoja Vidaus tarnybos statutas. Statuto 2 straipsnyje apibrėžta, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Už tarnybinius nusižengimus, atsižvelgiant į jų pobūdį, padarymo priežastis, nnusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes, pareigūnui gali būti skiriama viena iš Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnyje numatytų tarnybinių nuobaudų. Straipsnyje numatytos šešios įvairaus griežtumo nuobodaus, nuo pačios lengviausios – pastabos, iki griežčiausios – atleidimo iš vidaus tarnybos.

Kadangi atleidimas iš vidaus tarnybos yra griežčiausia tarnybinė nuobauda, tai ji gali būti paskirta tik Statute numatytais atvejais, t.y. už:

1. Statuto 24 straipsnyje pareigūnui taikomų apribojimų pažeidimą; minėtas straipsnis numato apribojimus daugiausiai susijusius su draudimu dirbti kitose įstaigose, būti renkamu ar eeiti daugiau nei vienas pareigas valstybės tarnyboje, taip pat pareigūnams numatytas draudimas streikuoti, dalyvauti politinių partijų veikloje.

2. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems;

3. nebuvimą tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties;

4. buvimą darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų;

5. tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai jam nors vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas ar griežtesnė nuobauda.

Taigi reikia atkreipti dėmesį, kad atleidimas iš tarnybos numatytas už buvimą darbo metu apsvaigusį nuo alkoholio. Tuo tarpu duotoje situacijoje pabrėžiama, kad policijos pareigūnas buvo ne tarnyboje ir ne uniformuotas. Todėl šis atvejis atkrinta. Pirmieji trys išvardinti atvejai taip pat netinka prie situacijos konteksto. Policijos pareigūno atleidimą iš tarnybos būtų galima pateisinti nebent 5 punkte numatytu atveju, tačiau duotoje situacijoje nepateikiama smulkesnė informacija apie policijos pareigūno praeityje gautas nuobaudas, o būtent pabrėžiama, kad jis buvo atleistas dėl situacijoje numatyto įvykio, t.y. už administracinį pažeidimą, kuris buvo įvertintas kaip pareigūno vardo pažeminimą. Todėl straipsnio 5 punktas taip pat atkrinta.

Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnyje numatyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žžeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Taigi galima sutikti, kad policijos pareigūno įvykdytas administracinis teisės pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip pareigūno vardo pažeminimas, nes kaip nurodyta pateiktame apibrėžime pareigūno veiksmai gali būti ir nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu. Tačiau kaip jau minėjau, Statutas imperatyviai numato atvejus, kada gali būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Tarp minėtų atvejų nėra numatytas pareigūno vardo pažeminimas. Todėl, mano nuomone, policijos pareigūnui buvo paskirta per griežta nuobauda.

4. Apylinkės teismo teisėjas pretenduoja tapti apygardos teismo teisėju ir atitinka įstatyme numatytus reikalavimus. Į ką jis turi kreiptis? Kaip sprendžiami teisėjų perkėlimo į aukštesnės grandies teismą klausimai?

Teismų įstatymo 65 straipsnis numato teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą, t.y. asmuo, siekiantis tapti aukštesnės pakopos teismo teisėju, įrašomas į tokį registrą, kurį tvarko Nacionalinė teismų administracija. O duomenys apie tokius asmenis perduodami Atrankos komisijai, Respublikos Prezidentui ir Teismų tarybai.

Teisėjų karjeros siekiančius asmenis atrenka Atrankos komisija. Šios komisijos sudėtį, formavimo tvarką bei įgaliojimų terminą numato Teismų įstatymo 55(1) straipsnis.

Teisėjų karjeros siekiančių asmenų atranka į laisvas teisėjų vietas vyksta pagal Teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos nuostatus, kuriuos tvirtina Teismų taryba. Atrenkant teisėjų karjeros siekiančius asmenis, įvertinami kiekvieno pretendento darbo teisėju kokybė, dalykinės ir aasmeninės savybės, organizaciniai gebėjimai bei pirmenybę suteikiantys privalumai. Teisėjų karjeros siekiančių asmenų vertinimo kriterijus nustato Teismų taryba.

Atrankos komisija savo išvadą dėl pretendentų į teisėjus pateikia Respublikos Prezidentui, tačiau Atrankos komisijos išvados dėl pretendentų į teisėjus Respublikos Prezidento nesaisto. Taigi teisėjus skiria Respublikos Prezidentas, o jam pataria Teismų taryba.

5. Kretingos rajono PK apylinkės inspektorius bei jo kolega įlipo į maršrutinį autobusą Mažeikiai-Klaipėda ir visų vyrų, važiavusių šiuo autobusu, paprašė pateikti asmens dokumentus. Keleivis S.Pranaitis Generalinei prokuratūrai parašė skundą ir jame nurodė, kad policijos pareigūnai grubiai pažeidė jo konstitucines teises ir laisves. Pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose paaiškino, kad autobuse ieškojo iš Mažeikių areštinės pabėgusio įtariamojo. Ar jie turėjo teisę tikrinti visų asmenų dokumentus?

Policijos veiklos įstatymas numato policijos pareigūnų teises bei pareigas. Įstatymo 18 straipsnyje išdėstytos bendrosios policijos pareigūnų teisės. Straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti. Taigi manau, kad remiantis išdėstyta policijos pareigūnų teise, duotoje situacijoje policijos pareigūnai turėjo teisę tikrinti visų autobuse važiavusių vyrų asmens dokumentus, nes jie ieškojo iš areštinės pabėgusio įtariamojo.

21 įstatymo

straipsnis apibrėžia policijos pareigūnų pareigas. Viena iš pareigų – gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves. Tačiau policijos pareigūnai turi sugebėti balansuoti tarp jiems suteiktų teisių ir uždėtų pareigų. Manau, kad duotoje situacijoje policijos pareigūnai neperžengė savo pareigų ir veikė pagal įgaliojimus, tam, kad įgyvendintus jiems numatytus uždavinius bei atliktų funkcijas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.

2. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas // Valstybės žinios, 2004, Nr. 50-1632.

3. Lietuvos Respublikos įįstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” // Valstybės žinios, 1992 Nr.30-915, negalioja nuo 1999 07 09.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas // Valstybės žinios, 1993, Nr. 6-120.

5. Lietuvos Respublikos notariato įstatymas // Valstybės žinios, 1992, Nr. 28-810.

6. Lietuvos Respublikos policijos įstatymas // Valstybės žinios, 1991, Nr. 2-22; Negalioja nuo 2003 05 01.

7. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 90-2777.

8. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas // Valstybės žinios, 1994, Nr. 81-1514; 2003, Nr. 42-1919.

9. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas // Valstybės žinios, 22000, Nr. 92-2883.

10. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas // Valstybės žinios, 1999 Nr.60-1948.

11. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas // Valstybės žinios, 1994, Nr. 46-851; 2002, Nr. 17-649.

12. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas // Valstybės žinios, 2003, Nr. 42-1927.

13. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų nneteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr. 56-2228.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimą dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės Žinios, 1995, Nr.9-199.

16. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Konstitucinė teisė. – Vilnius, 2002.

17. Kuconis P., Nekrošius V. Teisėsaugos institucijos. – Vilnius, 2001.