Viešojo administravimo pagrindai
Viešojo valdymo samprata
Nagrinėjant klausimą, kokios yra Prezidento funkcijos viešojo valdymo srityje, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas tai yra viešasis valdymas, nes daugumoje atvejų Prezidento funkcijos yra susijusios būtent su viešuoju valdymu.
Pačia plačiausia prasme valdymas reiškia kam nors vadovavimą. Valdyti – reiškia kažkam daryti įtaką, įpareigoti, pavesti vykdyti. „Apskritai sąvoka valdymas reiškia įvairaus pobūdžio veiklą. Yra mechaninis, arba techninis valdymas, biologinių procesų valdymas, taip pat socialinis valdymas“ . Pastarasis būna „privatus“ ir viešasis. Kalbant apie viešąjį valdymą vartojama labai nevienoda terminija: valstybinis vvaldymas, viešasis valdymas, viešasis administravimas, valstybinis administravimas, vykdomoji valdžia, administracinis reglamentavimas, administracinė valdžia, administracinė priežiūra ir kt. Pastaruoju metu teisės terminologijoje labiausiai paplitusi sąvoka yra viešasis administravimas. Taigi skirtingi autoriai viešąjį valdymą apibūdina skirtingai.
Doc. Egidijus Šileikis viešąjį valdymą vadina administravimu. Viešasis administravimas viešojo administravimo įstatyme yra apibrėžiamas taip: „įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti“ (VAĮ 33str. 1 d.). Taigi valdymas ir administravimas yra iš esmės tapačios sąvokos.
„Viešasis administravimas siejamas su vykdomąja veikla, t.y. praktiniu vykdomosios valdžios įgyvendinimu. Viešojo administravimo subjektai turi veikti pagal jiems priskirtą kompetenciją, kurią nustato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai“ .
Kadangi vviešuoju valdymu sprendžiami pirmiausia valstybinio lygmens uždaviniai, kyla natūralus klausimas, kuri valstybės valdžia juos sprendžia. Čia susiduriama su valstybės vykdomosios valdžios problematika. Instituciniu požiūriu vykdomoji valdžia yra visuma tam tikrų valstybės institucijų ir jų pareigūnų, vykdančių viešąjį valdymą. Funkciniu požiūriu terminas vykdomoji valdžia reiškia ne ką kita, kaip viešojo valdymo (administravimo) veiklą. Kitaip tariant, vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai – tai viešojo valdymo uždavinių sprendimas, atitinkamoms valstybės institucijoms naudojant įstatymo joms suteiktus valdingus įgaliojimus.
E. Šileikis sako, jog viešasis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės valdžios funkcijų, kurią labiausiai įkūnija Vyriausybė (ir jos koordinuojmos ministerijos ir kitos Vyriausybės įstaigos), kai kuriuos įgaliojimus įgyvendindama kartu su Respublikos Prezidentu. Vėliau autorius šią mintį išplėtoja sakydamas, jog apskritai valdymo funkciją galima suprasti keliais požiūriais:
siauruoju ppožiūriu – kaip išimtinai Vyriausybės nutarimų leidybą, kuri išreiškia įstatymų ar Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių Vyriausybės įgaliojimus, taikymą, remiantis arba „įstatyminiu pagrindu“, arba Vyriausybės konstitucine kompetencija ir iš jos logiškai ir sistemiškai kildintina politine diskrecija.
platesniuoju požiūriu – kaip valstybės valdžią vykdančių ir todėl politinę diskreciją turinčių institucijų valdymo aktų (Seimo nutarimų, Respublikos Prezidento dekretų), taip pat savivaldybės vietos gyventojų tiesiogiai išrinktos (ir tam tikrą politinę ir dalykinę diskreciją turinčios) savivaldybės tarybos sprendimų leidybą.
plačiausiuoju požiūriu – kaip politinės diskrecijos neturinčių „„klasikinių“ valdymo institucijų (ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, aukštesniųjų administracinų vienetų) aktų leidybą remiantis „įstatyminiu pagrindu“ (arba konstitucingu Vyriausybės įgaliojimu).
visų plačiausiuoju požiūriu – kaip visų politinės diskrecijos neturinčių „neklasikinių“ valdymo, t.y. teisėsaugos ir kontrolės institucijų (pvz., Seimo kontrolierių įstaigos, Valstybės kontrolės, Lietuvos banko) ar valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymo aktų leidybą, remiantis tik „įstatyminiu pagrindu“.
„Kitaip tariant, valdymas – tai ne tik įstatymų detalizavimas, bet ir gana politiškai ir teisiškai savarankiška teisėkūra, susijusi su krašto reikalų tvarkymu (K 94 str. 1d., 1p.) ar vadovavimu pavestoms valdymo sritims (K 96 str. 2 d)“ .
Remiantis E. Šileikiu galima daryti išvadą, kad Prezidentas nėra pagrindinis subjektas, įgyvendinantis viešojo valdymo funkciją.
Doc. Arvydo Andruškevičiaus nuomone, didžiąją viešojo valdymo dalį sudaro valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai., tačiau su viešuoju valdymu yra susijusi ne tiktai pati valstybės vykdomoji valdžia, bet ir teisėkūros bei teisėsaugos institucijos: pirmosios prisideda formuojant vykdomąją valdžią, antrosios šią valdžią „aptarnauja“, spręsdamos joje kylančius nesutarimus (konfliktus).
Viešojo valdymo formos
Šiuolaikinės teisės moksle nurodomos skirtingos valdymo veiklos rūšys. Daugelis autorių išskiria tokias valdymo formas:
teisinės – tai norminių ir individualių valdymo aktų išleidimas bei kitokių veiksmų, kurie turi teisinę reikšmę, atlikimas, pavyzdžiui, asmens dokumentų išdavimas.
neteisinės – organizacinių priemonių vykdymas, tai yra pasitarimų, ssusirinkimų organizavimas, instruktavimas ir materialinės techninės operacijos – raštvedyba, apskaitos tvarkymas ir pan.
„Skiriant teisines ir neteisines viešojo valdymo formas remiamasi tuo, kad pirmosios sukelia teisinius padarinius, tai yra šiais veiksmais nustatomos, keičiamos ar panaikinamos teisės normos arba dėl šių veiksmų atsiranda teisiniai santykiai, tuo tarpu neteisinės valdymo formos yra pagalbinės, jos padeda atlikti juridiškai reikšmingus viešojo valdymo veiksmus“ .
Anksčiau paminėtoji viešojo valdymo formų klasifikacija yra tikslintina. „Pirma, materialinių techninių funkcijų vykdymas nėra tipinis viešojo valdymo veiksmas. Tai ne viešojo administravim teises turinčių subjektų, bet institucijose, įstaigose dirbančio pagalbinio personalo veikla“ .
Dar vienas minėtos klasifikacijos trūkumas yra neišsamus valdymo veiksmų, turinčių teisinę reikšmę, išdėstymas, o toks gana paviršutiniškas požiūris į viešojo valdymo teisines formas savo ruožtu lemia tam tikrą šių formų klasifikacijos nenuoseklumą.
Taigi reikia apibrėžti tipiškiausias valdymo veiksmų grupes, kurios kuo aiškiau ir visapusiškiau perteiktų viešojo valdymo veiklos turinį. Atsižvelgiant į tai, išskiriamos tokios viešojo valdymo subjektų administracinės veiklos formos:
1) rašytinių valdymo aktų leidyba;
2) kontrolė, administracinės priežiūros veikla, prevenciniai veiksmai;
3) sankcionavimo veiksmai – registravimas, licencijavimas, atestacija, patentavimas, sertifikavimas;
4) žodiniai paliepimai, konkliudentiniai valdymo veiksmai;
5) administracinis reagavimas į teisės pažeidimus viešojo valdymo srityje.
„Administracinės teisės požiūriu tai yra tipiškiausios viešojo valdymo formos. Išskyrus administracinį reagavimą į teisės pažeidimus, visos nurodytos valdymo veiksmų grupės atspindi vviešojo valdymo tikslą, jį galima pavadinti valdymo tvarkos nustatymu ir palaikymu. Galima sakyti, kad šiais veiksmais bandoma sukurti ir išsaugoti tokią visuomeninių santykių būklę, kai derinami asmens, visuomenės ir valstybės interesai“ .
Dabartiniam šalies viešajam valdymui tenka ir tokios įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos pareigos – piliečių priėmimo vykdomosios valdžios įstaigose organizavimas, asmenų pasiūlymų ir pareiškimų priėmimas ir nagrinėjimas, informacijos teikimas apie priimtus administracinius sprendimus ir kitais asmeniui rūpimais klausimais, pažymų, kitokių dokumentų išdavimas, asmenų skundų dėl jų teisių pažeidimo viešojo valdymo srityje priėmimas ir nagrinėjimas ir pan.
Tačiau viešojo valdymo veikla apima ne tiktai viešojo administravimo (administracinio reglamentavimo, vidaus administravimo bei viešųjų paslaugų teikimo administravimo), bet ir tiesioginio administracinio poveiko (administracinio kišimosi) veiksmus. „Šie veiksmai yra įvairūs. Tai prevencinių ir kardomųjų priemonių naudojimas, administracinių nuobaudų skyrimas, įmonių, įstaigų, organizacijų finansinės ir ūkinės veiklos patikrinimas bei kitokie kontrolės ir priežiūros veiksmai. Antai Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra įtvirtintos pažeidėjo pristatymo, administracinio sulaikymo, asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo, daiktų ir dokumentų paėmimo ir kitokio administracinio poveikio sąlygos“ .
„Visi minėti santykiai neabejotinai yra administraciniai, nes juose demonstruojama atitinkamiems viešojo valdymo subjektams įstatymų suteikta administracinė valdžia“ .
Viešojo valdymo turinys
„Galima pastebėti, kad viešojo administravimo veiklos pagrindą sudaro valdymo teisinių aktų leidyba, vadinama administraciniu reglamentavimu. Vidaus
administravimas yra pagalbinė veikla, skirta užtikrinti viešosios institucijos ar įstaigos tinkamą veiklą. Pagaliau viešųjų paslaugų teikimo administravimas yra viešoji veikla, kuri apima nors ir labai svarbią, bet ribotą socialinių santykių sritį – viešąsias švietimo, kultūros sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas“ .
Paprastai viešojo valdymo turinį lemia jam keliami uždaviniai: valdymo aktais apibrėžti teisės subjektų elgesio ribas; valdomose sferose palaikyti atitinkamą tvarką; šalinti viešojo valdymo santykių pažeidimo pasekmes. Tokiu būdu siekiama įgyvendinti įstatymų nustatytus valstybės uždavinius vidaus reikalų, sveikatos priežiūros, švietimo, ūūkio, aplinkosaugos ir kitose valstybinio reguliavimo srityse.
„Vadinasi, valdymo socialinį reiškinį administracinės teisės objekto požiūriu galima apibrėžti kaip procesą, kuriame:
vykdant įstatymus, priimami valdymo sprendimai ir leidžiami norminiai bei individualūs valdymo aktai;
vyksta institucijų, įstaigų vidaus valdymas;
administruojamos viešosios paslaugos;
atliekami administracinės valdžios veiksmai – kontrolė, priežiūra, registravimas, prevencinis darbas, reaguojama į teisės pažeidimus viešajame valdyme“ .
Viešojo valdymo požymiai
Kaip minėta, socialinis valdymas būna „privatus“ ir viešasis. Kiekvienas iš jų turi jam būdingus požymius, kuriais remiantis „privatus“ ir viešasis valdymai yra aatskiriami vienas nuo kito. Viešąjį valdymą apibūdina tokie požymiai:
tai valstybinio lygmens veikla;
šia veikla siekiama įgyvendinti įstatymus ir kitus teisės aktus visoje valstybėje (politinėje, socialinėje, ūkio valdymo srityse) arba valdymo uždaviniai sprendžiami didelėje valstybės teritorijos dalyje, pvz., apskrityje;
viešąjį vvaldymą atlieka daugiausia specialiai šiam tikslui sudarytos valstybinės ir savivaldybių institucijos, turinčios įstatymų suteiktus atitinkamus įgaliojimus bei teisės nustatytus įpareigojimus;
šioje veikloje valdomieji asmenys organizacine prasme dažnai būna nesusiję su valdančiuoju subjektu;
siekiant valdymo tikslo gali būti taikomos administracinės valstybinio poveikio priemonės, net ir tiesioginė (fizinė) prievarta.
„Taigi šiuolaikinis viešasis valdymas nėra vien visuma paliepimų ar represinių veiksmų. Dabartinio Lietuvos konstitucinio reguliavimo kontekste viešojo valdymo institucijos ir įstaigos kartu yra ir asmens konstitucinių teisių įgyvendintojos, savitos administracinių paslaugų teikėjos“ .
LR Prezidentas – valstybės vadovas
Valstybės vadovo samprata
Lietuvių kalbos žodis „prezidentas“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „praesidens“ (sėdintis priešakyje). Tarptautinių žodžių žodynas nurodo, jog prezidentas – tai renkamas respublikinės valdymo formos valstybės vadovas.
Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose. Monarchijoje valstybės vadovo funkcijas vvykdo monarchas (imperatorius, karalius, didysis hercogas, šeichas, emiras), respublikose – prezidentas.
„Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybinės valdžios sistemoje, tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Prezidentai įstatymų kūrybos procese naudojasi veto teise, turi galimybę skirti teisėjus bei suteikti malonę nuteistiesiems“ .
KKonstitucijos 5 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Iš šios Konstitucijos nuostatos darytina išvada, kad Respublikos Prezidentas vis dėlto priskirtinas prie vykdomosios valdžios. Nors pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas nėra vykdomosios valdžios vadovas, tačiau jo vaidmuo, funkcijos ir įgaliojimai šioje srityje yra gana reikšmingi ir įvairiapusiški. Apie tai įtikinamai liudija Konstitucija, įstatymai ir Respublikos Prezidento teisės aktai (dekretai).
Apskritai prezidento įgaliojimų apimtis priklauso nuo respublikos valdmo formos. Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šalies Konstitucijoje, Prezidento įstatyme, bei kituose norminiuse teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str. deklaruoja, jog „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“. Kadangi Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus leisti dekretus (juos privalo pasirašyti Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras) vykdomosios valdžios veiklos ribose, tai (kaip jau buvo minėta) šią instituciją galima priskirti institucijoms, atstovaujančioms vykdomajai valdžiai valdžių padalijimo mechanizme. Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentas, negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisingumo, pirmiausia sietinas su valdymo funkcija.
Kaip valstybės vadovas, Respublikos Prezidentas yra žmogaus bei piliečių teisių ir laisvių, daugiausia įgyvendinamų viešojo valdymo (administravimo) srityje, garantas, užtikrina koordinuotą valstybės valdžios institucijų funkcionavimą ir bendradarbiavimą, sprendžia pagrindinius valstybės vidaus ir užsienio politikos kklausimus, kuriuos įgyvendinti aktyviai padeda ir vykdomosios valdžios institucijos. Kai kurių Europos šalių (pvz., Švedijos Suomijos) konstitucijose, taip pat seniausioje iš galiojančių ir savotišku etalonu laikomoje JAV Konstitucijoje visų socialinių vertybių, nacionalinio saugumo, teritorijos vientisumo garantu laikomas ne valstybės vadovas, bet pati Konstitucija.
Konstitucinis Teismas savo 1998 m. sausio 10 d. nutarime nurodė, kad „Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sveiką“.
Prezidento rinkimai
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų tvarka yra numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir 1992 m. gruodžio 22 d. priimtame Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme.
„Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu“ (K 78 str. 2 d.). Tačiau Lietuvos istorijoje valstybės vadovą ne visada rinkdavo gyventojai (žr. 1 lentelę).
„Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės“ . Tad dešimt mmetų yra maksimaliai galimas laiko tarpas vienam asmeniui būti Respublikos Prezidentu. Konstitucijos 79 str. 1 dalyje numatyta, kad, norint tapti kandidatu į Respublikos Prezidentus, reikia surinkti ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų. Šios nuostatos esmė – organizuotai vesti Prezidento rinkimų kampaniją, kad ji būtų prognozuojama ir kartu būtų išvengta situacijos, kai kandidatuoti į Prezidentus pretenduoja asmenys, kurie, neturėdami autoriteto ir paramos visuomenėje, iškelia į viešumą, o neretai ir tikrąja to žodžio prasme ekshibicionuoja savąjį „aš“ ir naudojasi tokių kampanijų teikiamomis savireklamos galimybėmis.
„Išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidento vietą, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.
Jeigu pirmajame balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų.
Jeigu pirmajame rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai“ (K 81 str.). Šiuo atveju išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidentus, kuris gavo daugiau kaip pusę
(50 proc. plius vienas balsas) visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų parašų.
Siekiant tinkamo pareigų atlikimo reikalaujama, kad valstybės vadovas būtų apolitiškas. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 7 str. skelbia, jog „Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios“.
Prezidento įgaliojimų pasibigimas
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra numatyti atvejai, kada gali nutrūkti Prezidento įgaliojimai.Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;
2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;
3) Respublikos Prezidentas atsistatydina iš pareigų;
4) mmiršta;
5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;
6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų (K 88 str.).
„Viena iš Prezidento įgaliojimų pasibaigimo aplinkybių yra pašalinimas iš pareigų. Tai gali tik Seimas specialios teisinės procedūros – apkaltos – reikalavimų ribose. Reikalavimai apkaltos procesui yra numatyti Lietuvos Respublikos Semo statute. Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų, tik šiurkščiai pažeidęs KKonstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarė nusikaltimą. Spręsdamas Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą, Lietuvos Respublikos Seimas privalo griežtai laikytis Konstitucijos, Seimo statuto ir kitų teisės aktų suformuluotų reikalavimų“ .
Pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai
Kai Konstitucijoje numatytais atvejais Respublikos PPrezidentas skelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus (K 87 str. 1 d.).
„Respublikos Prezidentas, pageidaujantis dalyvauti rinkimuose, iš karto įregistruojamas kandidatu“ (K 87 str. 2 d.).
„Tokiuose rinkimuose pakartotinai išrinktas Respublikos Prezidentas laikomas išrinktu antrajai kadencijai, jeigu iki rinkimų praėjo daugiau kaip treji metai jo pirmosios kadencijos laiko. Jeigu praėjo mažiau negu treji metai jo pirmosios kadencijos laiko – Respublikos Prezidentas renkamas tik likusiam pirmosios kadencijos laikui, kuris nelaikomas antrąja kadencija“ (K 87 str. 3 d.). Taigi pirmalaikiuose rinkimuose pakartotinai išrinktam Respublikos Prezidentui yra nustatyti jo kadencijos trukmės apribojimai. Jų tikslas – eliminuoti autoritarinio režimo formavimosi prielaidas ir kartu suteikti galimybę Šalies vvadovui tapti tokiam politikui, su kurio asmenybe rinkėjai sieja savo lūkesčius ir geresnio gyvenimo perspektyvas.
‚Jeigu pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai skelbiami jo antrosios kadencijos metu, tai esamas Respublikos Prezidentas gali būti išrinktas tik likusiam antrosios kadencijos laikui“ (K 87 str. 4 d.).
„Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas“ (K 89 str. 1 d.).
„Išvardytais atvejais Seimas ne vvėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus, kurie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius. Seimui negalint susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė“ (K 89 str. 1 d.).
Apkaltos procesas
„Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarė nusikaltimą. Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka“ (K 86 str 2 d.). Kaip reglamentuoja Konstitucija Respublikos Prezidentas, kol eina savo pareigas, baudžiamojon atsakomybėn negali būti patrauktas. Valstybės vadovas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik apkaltos proceso tvarka, esant vienam iš trijų pagrindų. Vadinasi, Prezidentas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ne iki apkaltos proceso, bet tik po to, jeigu nustatyta tvarka priimamas sprendimas pašalinti jį iš pareigų.
Prezidento neliečiamybė
„Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn“ (K 86 str. 1 d.). Šia Konstitucijos nuostata yra įtvirtintas Respublikos Prezidento imunitetas. Imunitetas – tai asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms tinkamai atlikti. Respublikos Prezidento kaip valstybės vadovo, įgyvendinančio jam Konstitucijos ir įstatymų pavestas pareigas, imunitetas turi užtikrinti Respublikos Prezidentui nekliudomai vykdyti Konstitucijoje numatytas funkcijas (LR KT 2000 005 08 nutarimas).
Valstybės vadovo asmens neliečiamybės instituto paskirtis – užtikrinti aukščiausiojo šalies pareigūno, kuris įgyvendina konstitucinius Respublikos Prezidento įgaliojimus ir atstovauja Lietuvos valstybei, padidintas asmens saugumo garantijas.
„Respublikos Prezidento gyvybę, garbę ir orumą gina Lietuvos Respublikos įstatymai. Įstatymai numato atsakomybę už viešą Respublikos Prezidento įžeidimą arba šmeižimą“ .
Prezidento simboliai
„Respublikos Prezidentas turi vėliavą – valstybės vadovo simbolį“ .
„Respublikos Prezidento vėliava iškeliama virš Respublikos Prezidento rezidencijos, kai Vilniuje arba vasaros rezidencijos buvimo vietoje yra Respublikos Prezidentas“ .
„Respublikos Prezidento vėliava taip pat iškeliama laivuose ir ant kitų transporto priemonių, kur yra Respublikos Prezidentas“ .
„Respublikos Prezidentas naudojasi apvaliu antspaudu, dokumentų blankais su Lietuvos valstybės herbu. Antspaude yra įrašyta „Lietuvos Respublikos Prezidentas“ .
Prezidento aprūpinimas ir aptarnavimas
„Nustatytas toks Respublikos Prezidento valstybinis aprūpinimas ir aptarnavimas:
1) darbo užmokestis – 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio;
2) rezidencija Vilniuje ir vasaros rezidencija, taip pat tarnybinis butas Vilniuje;
3) specialios paskirties lėktuvas ir 2 automobiliai;
4) apsauga, kuria rūpinasi specialios paskirties tarnyba;
5) atstovavimo išlaidos šalies viduje ir lankantis užsienio valstybėse – pagal tarptautinę diplomatinę praktiką atsiskaitytinai ir 25 procentai Respublikos Prezidento mėnesinio darbo užmokesčio neatsiskaitytinai“ .
„Išėjusiam iš valstybės tarnybos Respublikos Prezidentui iki gyvos galvos:
1) nustatoma 50 procentų Respublikos Prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per mėnesį;
2) suteikiama poilsiavietė su aptarnavimu, taip pat aapsauga ir transportas. Aptarnaujančių asmenų skaičių, apsaugos ir transporto priemonių kiekį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“ .
„Respublikos Prezidento vardas juo buvusiam asmeniui išlieka iki gyvos galvos“ .
„Respublikos Prezidentai laidojami valstybės lėšomis“ .
Respublikos Prezidentas turi rezidenciją, kurioje yra Respublikos Prezidento darbo, reprezentacijos ir gyvenamosios patalpos, taip pat jį aptarnaujančių pareigūnų darbo patalpos.
Respublikos Prezidentui kaip valstybės vadovui valstybiniame radijuje ir televizijoje suteikiamas laikas pasisakyti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais. Esant neatidėliotinam reikalui, Respublikos Prezidentui turi būti suteikiamas laikas, nenumatytas radijo ir televizijos programose.
Respublikos Prezidentas – vienasmenė institucija. Išskirtinį vaidmenį organizuojant valstybės vadovo darbą atlieka jo sudaryti ir jį aptarnaujantys padaliniai. Respublikos Prezidento instituciją aptarnauja įvairios paskirties aptarnaujantys padaliniai, kurių tikslas – užtikrinti Respublikos Prezidento veiklą ir sudaryti sąlygas jam tinkamai vykdyti Konstitucijos priskirtus įgaliojimus. Šalies vadovui vykdyti suteiktus įgaliojimus padeda 20 aptarnaujančių padalinių. Juose dirba politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir karjeros valstybės tarnautojai. Daugelyje aptarnaujančių padalinių (Ūkio, Transporto, Personalo, Vertimų, Informacinių sistemų skyriuose ir buhalterijoje) dirba tik vienas valstybės tarnautojas.
Kompetencija
Valdymo aktų priėmimas yra vienas iš svarbiausių valstybės valdymo institucijų bruožų. Valdymo aktai yra viena valstybinio valdymo formų. Kadangi Respublikos Prezidentas yra vienas iš subjektų, įgyvendinančių viešąjį valdymą, jis taip pat savo kompetencijos ribose leidžia tam tikrus teisės aktus. LR Konstitucijos 85 str.
nustatyta, kad „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus“. Šalies vadovas visus sprendimus, kuriuos priima įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, įformina dekretais. Valstybės vadovo dekretai yra individualūs valdymo aktai, kuriais nenustatomos teisės normos. Šie dekretai registruojami Respublikos Prezidento dekretų knygoje ir jiems suteikiamas atitinkamas eilės numeris.
Respublikos Prezidentas dėl savo rezidencijos, dėl jį aptarnaujančių padalinių struktūros, dėl etatų ir vidaus darbo organizavimo leidžia potvarkius.
Respublikos Prezidento įgaliojimus galima grupuoti. Paprastai skiriami valstybės vadovo santykiai su Vyriausybe, santykiai su Seimu, įgaliojimai užsienio politikoje, tteisė kreiptis į Konstitucinį teismą ir pan.
Santykiai su Seimu
Valstybės vadovo įgaliojimai nekonkuruoja su atstovaujamosios institucijos – Seimo įgaliojimais. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato griežtą šių valstybės valdžios institucijų funkcijų pasidalijimą.
Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos Prezidentui numatomi įvairūs įgaliojimai, kuriuos realizuodamas jis susiduria su Seimu. Konstitucijos 58 str. 2 d. yra numatyti atvejai, kai Respublikos Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus:
1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų ddu kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;
2) Vyriausybės siūlymu jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.
Šios Konstitucijos nuostatos sukuria teorinę Respublikos Prezidento arbitražinę funkciją tarp Vyriausybės ir Seimo.
„Kita grupė Konstitucijos normų reglamentuoja Respublikos Prezidento teisę šaukti neeilines Seimo sesijas. Konstitucijos 64 sstr. 2 d. ir 84 str. 19 p. įtvirtinama principinė Respublikos Prezidento teisė Konstitucijoje numatytais atvejais šaukti neeilines Seimo sesijas, o Konstitucijos 142 str. 2 d. ir 144 str. 2 d. šie atvejai nustatomi – tai ginkluoto užpuolimo atvejis, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui ir Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, paskelbia mobilizaciją arba visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įveda nepaprastąją padėtį“ .
Dar vienas Respublikos Prezidento įgaliojimas Seimo funkcionavimo atžvilgiu yra numatytas Konstitucijos 143 str.: „Jeigu karo veiksmų metu turi būti rengiami eiliniai rinkimai, Seimas arba Respublikos Prezidentas gali priimti sprendimą pratęsti Seimo įgaliojimus“. Tame pačiame Konstitucijos straipsnyje nustatyta, jog tokiu atveju rinkimai turi bbūti skiriami ne vėliau kaip po trijų mėnesių karui pasibaigus.
Prezidento įgaliojimai įstatymų leidyboje
Respublikos Prezidento įgaliojimai santykiuose su Seimu leidžia vertinti valstybės vadovą kaip svarbų įstatymų leidybos proceso dalyvį. Nors Lietuvoje išimtinė įstatymų leidybos teisė yra suteikta Seimui, tačiau Konstitucija tam tikrus įgaliojimus suteikia ir Respublikos Prezidentui. Pirmiausiai reikia pasakyti, kad Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Jam taip pat suteikta teisė įstatymus pasirašyti ir paskelbti. Nuo šių valstybės vadovo įgaliojimų realizavimo priklauso Seimo priimtų įstatymų įsigaliojimas. Konstitucijos 70 str. sskelbia, kad „Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas“. Įstatymai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo. Atskirais atvejais gali būti taip, kad pačiame įstatyme yra numatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Šiuo atveju Respublikos Prezidento pasirašytas Seimo priimtas įstatymas ir oficialus jo paskelbimas įstatymo įsigaliojimui reikšmės neturi – įstatymas įsigalioja nuo vėlesnės šiame įstatyme nurodytos datos.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 str. 1 d. numato, kad „Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti“. Čia reikia paminėti, kad Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją įgaliojamas pasirašyti tik įstatymus. Kitokios formos Seimo priimtus aktus įgaliojamas pasirašyti Seimo pirmininkas. „Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą Respublikos Prezidentas turi pasirašyti ir oficialiai paskelbti per 5 dienas (K 71 str. 3 d.), t.y. per dvigubai trumpesnį laiko tarpą nei Seimo priimtą įstatymą. Šis trumpesnis laikotarpis pagrįstas tuo, kad referendumu priimtas įstatymas yra pačios Tautos pareikšta teisė, jokio atstovaujamojo organo neiškraipyta, autentiška Tautos valia, todėl įstatymo pasirašymas ir jo oficialus paskelbimas priklauso ne Respublikos Prezidento diskrecijai, tai – jo absoliuti konstitucinė pareiga. Šio referendumu išleisto įstatymo pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas negali ir vetuoti“ .
Konstitucijoje nustatyta, kad jjei yra priimtas įstatymas dėl Konstitucijos keitimo, jį Respublikos Prezidentas pasirašo ir ne vėliau kaip per penkias dienas oficialiai paskelbia. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir oficialiai nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo (K 149 str.).
Jei Respublikos Prezidentas Seimo priimto įstatymo nusprendžia nepasirašyti, jis gali pasinaudoti Konstitucijos jam suteikta veto teise. Grąžindamas nepasirašytą įstatymą Seimui, Respublikos Prezidentas turi nurodyti, kodėl jis šio įstatymo pasirašyti negali ir kaip jį reikėtų taisyti. Valstybės vadovas neatstovauja kurios nors partijos ar koalicijos interesams, todėl sprendžiant įstatymo pasirašymo klausimą yra niekieno nesaistomas. Pritariu nuomonei, jog Prezidentui suteikta veto teisė yra svarbiausia jo konstitucinės teisės dalyvauti teisėkūroje dalis, nes tai neleidžia įsigalėti kuriai nors vienai politinei jėgai.
Respublikos Prezidento veto teisinės pasekmės gali būti keleriopos. Jei Respublikos Prezidentas pasinaudoja savąja veto teise, Seimo pirmininkas apie tai praneša artimiausiame Seimo posėdyje. Tada Seimas ne vėliau kaip kitą posėdžio dieną balsuodamas turi nuspręsti, ar svarstyti grąžintą įstatymą iš naujo, ar laikyti jį nepriimtu . Taigi pirmoji galima teisinė pasekmė yra Seimo sprendimas dėl įstatymo laikymo nepriimtu.
Jeigu Seimas priima tokį sprendimą, kad grąžintas įstatymas turi bbūti svarstomas iš naujo, pirmiausia yra balsuojama ar priimti visą įstatymą be pakeitimų. Priimti tokiam įstatymui reikia didesnės Seimo narių balsų daugumos, nei paprastam įstatymui: pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jei balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą – ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių (K 72 str. 2 d.). Jeigu Seimas šiuo balsavimu įstatymą priima, tokiu atveju Respublikos Prezidentui atsiranda pareiga tokį įstatymą pasirašyti ir oficialiai paskelbti ne vėliau kaip per tris dienas (K 72 str. 3 d.). Tai yra antroji po Respublikos Prezidento veto galima teisinė pasekmė.
Trečioji alternatyvinė teisinė pasekmė atsiranda tada, kai Seimas nepriima įstatymo be pakeitimo. Tokiu atveju yra balsuojama, ar priimti įstatymą su visomis Respublikos Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais . Šiuo atveju didesnė balsų dauguma nereikalinga: jis laikomas priimtu, jei už jį balsavo dauguma posėdyje dalyvavusių Seimo narių, o už konstitucinį įstatymą – daugiau kaip pusė Seimo narių .
Gali būti tokia situcija, kai Respublikos Prezidentas per dešimt dienų po Seimo priimto įstatymo įteikimo jo motyvuotai negrąžina pakartotinai svarstyti ir nepasirašo. Konstitucinis Teimas yra išaiškinęs, kad, kad ši Konstitucijos 71 str. 2 d. nuostata neturi būti interpretuojama kaip reiškianti Prezidento teisę nepasirašyti ir oficialiai nepaskelbti Seimo priimto įstatymo. Šia nuostata yra įtvirtinama
tokia faktinė situacija, kai Respublikos Prezidentas dėl kokių nors priežasčių nei promulguoja Seimo priimtą įstatymą, nei pasinaudoja atidedamojo veto teise.
Tokiu atveju įstatymą pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas. Tokią teisę Seimo pirmininkas įgyja tada, kai eidamas savo pareigas, Respublikos Prezidentas per dešimt dienų po Seimo priimto įstatymo įteikimo jo nei pasirašo ir oficialiai nepaskelbia, nei motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.
Analogiškai Seimo pirmininkas gali pasirašyti ir referendumu priimtą įstatymą ar kitą teisės aktą, jei Respublikos Prezidentas jo nepasirašo per penkias dienas.
Paprastai pparlamento dauguma nebūna linkusi rimtai atsižvelgti į Prezidento argumentus. Prof. Alfonsas Vaišvila Prezidento veto efektyvumą laiko labai menku ir yra pasisakęs už tai, kad Seimas Prezidento veto galėtų įveikti 2/3 visų Seimo narių balsų dauguma. Jis remiasi JAV pavyzdžiu, kur Prezidentui vetavus įstatymo projektą, antrą kartą jis gali būti priimamas tik gavus 2/3 balsų daugumą Atstovų ir Senato rūmuose. Dėl šios priežasties JAV Prezidento veto yra daug efektyvesnis nei Lietuvos.
„Aptartų Prezidento ir Seimo tarpusavio įgaliojimų santykio esmė – užtikrinti, kad vvalstybės valdžios elgtųsi racionaliai ir apgalvotai, atsakingai priimtų sprendimus ir nepiktnaudžiautų savo įgaliojimais. Savo ruožtu atsveriantys vieni kitus valstybės valdžių įgaliojimai yra šių valdžių pusiausvyros prielaida. Konstitucijos normų, įtvirtinančių Prezidento įgaliojimus, sisteminė analizė leidžia teigti, kad Prezidentas turi realias galimybes ttiek užtikrinti tokią pusiausvyrą, tiek panaudoti ją kaip normalaus valstybės valdžių funkcionavimo instrumentą“ . Kaip Prezidentas gali tai įgyvendinti, priklauso nuo realios politinės situacijos ir Prezidento sugebėjimų daryti poveikį šiai situacijai.
Santykiai su Vyriausybe
Vaidmuo formuojant Vyriausybę
Respublikos Prezidento vaidmuo Vyriausybės formavimo procedūroje visų pirma pasireiškia Ministro Pirmininko kandidatūros parinkimu ir jos teikimu Seimo pritarimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 4 p. skelbia, jog Respubikos Prezidentas „Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį“. Reikia pripažinti tą faktą, jog Vyriausybės formavimas apima daugybę Respublikos Prezidento ir Seimo veiksmų. Konstitucijoje įtvirtinta, jog visų pirma valstybės vadovas teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Jeigu Seimas pritaria, Respublikos Prezidentas skiria Ministrą Pirmininką. Tada Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu skiria ministrus (tokia ppati procedūra yra ir ministrus atleidžiant). Respublikos Prezidentas taip pat tvirtina Vyriausybės sudėtį.
Gali kilti klausimas, ar, parenkant Ministro Pirmininko kandidatūrą ir teikiant ją Seimui svarstyti, Respublikos Prezidentas yra laisvas ir niekieno nesaistomas. Šiuo klausimu yra pasisakęs Konstitucinis Teismas. 1998 m. sausio 10 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog po Seimo rinkimų Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Konstitucijos 84 str. 6 p., priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
Tuo tarpu po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė taip ppat privalo grąžinti įgaliojimus. Konstitucinio Teismo teigimu, Konstitucijos normose nėra numatyta, jog po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė turinti atsistatydinti. Pasak Konstitucinio Teismo, taip esą todėl, kad psikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe, todėl ji neprivalo atsistatydinti. Įgaliojimų grąžinimo prasmę sudaro, anot Konstitucinio Teismo, du elementai. Pirmasis iš jų – pagarbos valstybės vadovui pareiškimas. Antrasis iš jų – tai galimybės suteikimas Respublikos Prezidentui patikrinti, ar Seimas ir toliau pasitiki Vyriausybe. Todėl Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad Vyriausybei grąžinus įgaliojimus po Respublikos Prezidento rinkimų pastarasis, remdamasis Konstitucijos 92 straipsniu, 84 straipsnio 8 punktu bei atsižvelgdamas į parlamentinės demokratijos tradiciją, privalo nustatyta tvarka teikti Seimui įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą.
Taigi Respublikos Prezidento teisė skirti Ministrą Pirmininką nėra absoliuti, nes Ministro Pirmininko kandidatūrą šalies vadovas turi derinti su Seimu. Praktikoje Respublikos Prezidentas sprendimą dėl Ministro Pirmininko kandidatūros priima po konsultacijų su Seime dominuojančių politinių jėgų lyderiais ir Seimo statuto nustatyta tvarka teikia šią kandidatūrą Seimui. Kai Seimas pritaria Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai, Prezidentas dekretu skiria šį asmenį Ministru Pirmininku. Paprastai to paties dekreto kitu straipsniu Prezidentas paveda Ministrui Pirmininkui per Konstitucijos 92 straipsnio trečiojoje dalyje nustatytą terminą – ne vėliau kaip per 15 dienų – sudaryti Vyriausybę ir pateikti jos ssudėtį jam tvirtinti. Tame pačiame 1998 m. sausio 10 d. nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, jog Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma.
Problema, ar teikdamas arba skirdamas, taip pat atleisdamas Ministrą Pirmininką Prezidentas yra varžomas parlamentinės daugumos pozicijos, yra išspręsta kai kurių užsienio valstybių Konstitucijose. Antai kai kuriose Europos valstybėse (Graikijoje, Makedonijoje, Čekijoje) Prezidentas Ministru Pirmininku privalo skirti parlamentinės daugumos atstovą. Apskritai daugumos valstybių praktikoje yra įsitvirtinusi tokia faktinė situacija, jog, nepaisant to, kad Ministrą Pirmininką ir ministrus neretai skiria prezidentas, Vyriausybė vistiek privalo turėti parlamento pasitikėjimą. Kitaip jos darbas taptų neefektyvus.
Taigi galima matyti, kad pačiame Vyriausybės formavimo procese Respublikos Prezidento įgaliojimai yra tikrai ne mažiau reikšmingi nei Seimo, kuris tėra įgaliotas pritarti arba nepritarti Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai. Netgi prie šių įgaliojimų pridėjus Seimo įgaliojimą pritarti arba nepritarti Vyriausybės programai, Respublikos Prezideto vaidmuo vistiek negalėtų būti vertinamas kaip mažiau reikšmingas nei Seimo. Būtent Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus priimti lemiamus sprendimus Ministro Pirmininko ir ministrų – t.y. tų asmenų, kurie vykdys Vyriausybės programą, atžvilgiu.
Respublikos Prezidento aktai formuojant Vyriausybę yra ypač reikšmingi. Jais Vyriausybei suteikiami įgaliojimai dirbti. Be jų Seimas negalėtų pritarti nei MMinistro Pirmininko kandidatūrai, nei Vyriausybės programai. Išvada tokia, kad be jų negalėtų atsirasti ir Vyriausybės įgaliojimai, todėl Konstitucijos 92 str. 5 d. įtvirtintas Seimo pritarimas Vyriausybės programai negali būti aiškinamas izoliuotai nuo kitų Konstitucijos normų kaip vienintelis veiksmas, kuriuo Vyriausybei suteikiami įgaliojimai. Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, tik užbaigia visą pasitikėjimo Vyriausybe ir įgaliojimų jai suteikimo procesą, kurį pradeda Respublikos Prezidentas teikdamas Seimui Ministro Pirmininko kandidatūrą.
Kiti santykiai su Vyriausybe
Konstitucijoje yra įtvirtinti ir kitokie respublikos Prezidento santykiai su Vyriausybe. Būtent tai, kad Respublikos Prezidentas „Priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė“ (K 84 str. 7 p.). Prezidentas taip pat „Priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras“ (K 84 str. 7 p.). Išrinkus naują Seimą, Prezidentas „Priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė“ (K 84 str. 6 p.). Kartu po Seimo rinkimų Vyriausybė privalo ne tik grąžinti savo įgaliojimus, bet ir atsistatydinti. Šiuo atveju, Konstitucinio Teismo nuomone, įgaliojimų grąžinimas yra pirmas žingsnis į privalomą, Konstitucijoje įsakmiai nurodytą Vyriausybės atsistatydinimą. „Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, Prezidentas ne vėliau kaip per 15
dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą“ (K 84 str. 8 p.). „Kol nėra Ministro Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigų, Respublikos Prezidentas ne ilgesniam kaip 60 dienų laikotarpiui Ministro Pirmininko teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti, o kai tokio teikomo nėra, Respublikos Prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką“ (K 97 str. 2 d.).
Nors Respublikos Prezidento institucija yra priskirtina vykdomosios valdžios grandžiai, Konstitucija nenumato galimybės šalies vadovui dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog ministrai yyra atskaitingi Respublikos Prezidentui, tačiau valstybės vadovas nėra nei Vyriausybės narys, nei vadovas.
„Siejant daugumą Respublikos Prezidento įgaliojimų (K 84 str.) su valdymo funkcija, reikšminga nurodyti ir keletą Respublikos Prezidento bei Vyriausybės statuso skirtumų:
a) kitaip nei Vyriausybė, respublikos Prezidentas neprivalo turėti Seimo ar kurios nors valstybės institucijos pasitikėjimą;
b) priešingai nei Vyriausybė, Respublikos Prezidentas neprivalo atsiskaityti Seimui ar kuriai nors kitai institucijai už savo veiklą;
Pažymėtina, kad metinis Respublikos Prezidento prnešimas, skaitomas Seime (K 84 str. 18 p.), negali būti kvalifikuojamas kaip valstybės vvadovo atsiskaitymas Seimui už savo veiklą“ .
Nereglamentuoti Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykiai
„Konstitucijoje ir įstatymuose tiesiogiai neužsimenama apie santykius, tikrovėje atsirandančius Respublikos Prezidentui kaip valstybės vadovui imantis iniciatyvos nagrinėti vieną ar kitą valstybės valdymo klausimą (pvz., muitinės pareigūnų darbą), kurį sspręsti įgaliota Vyriausybė ar atitinkamos valdymo srities ministras. Siekdama užpildyti tokią teisės spragą, Vyriausybė 1999 m. balandžio 16 d. priėmė nutarimą „Dėl sprendimų ir projektų derinimo valstybinės valdžios institucijose“, preambulėje nurodydama siekį konstruktyviau bendradarbiauti su Respublikos Prezidentu bei tam trukdančią aplinkybę – „iki šiol nereglamentuota, kaip Respublikos Prezidentas gali dalykiškai nagrinėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijoje esančius klausimus“. Minėtu nutarimu buvo sudaryta darbo grupė atitinkamam teisės akto projektui parengti. Toks projektas nebuvo parengtas, nors jo idėja iš dalies realizuota Vyriausybei 1999 m. spalio 27 d. patvirtinus naują Vyriausybės darbo reglamento redakciją. Pagal modifikuoto reglamento 133 punktą, Respublikos Prezidento iniciatyva Ministras Pirmininkas ir ministrai (Vyriausybei, Ministrui Pirmininkui ar ministrams pavaldūs, atskaitingi ir atsakingi tarnautojai) kartu su Respublikos Prezidentu (taip pat jam pavaldžiais aasmeninio ar politinio pasitikėjimo Prezidentūros tarnautojais, atskaitingais ar atsakingais tarnautojais) nagrinėja ir sprendžia valstybės valdymo klausimus Respublikos Prezidento ir Ministro Pirmininko suderintais bendradarbiavimo būdais ir formomis“ .
Taigi galima daryti išvadą, jog kai kurie valstybės valdymo santykiai, kuriuose dalyvauja Respublikos Prezidentas kart su Vyriausybe, nėra įstatymiškai reglamentuoti. Doc. E. Šileikis mano, kad tokie Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykiai, asirandantys valstybės vadovo iniciatyva, ir dėl jų kylantys galimi nesutarimai vargu ar gali būti veiksmingai reglamentuojami teisės normų. Būčiau linkęs pritarti šiai nuomonei, nnes viską įstatymiškai reglamentuojant šalies vadovas būtų „įspraustas“ į įstatymo rėmus, o tai valstybės valdymo mechanizmą darytų neefektyvų.
Respublikos Prezidento viešas nepasitikiėjimas Ministru Pirmininku
Respublikos Prezidento įgaliojimų sąrašas (K 84 str.) neapima įgaliojimo reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku. Sprendžiant problemą, ar valstybės vadovo žodžiu viešai išreikštas nepasitikėjimas premjeru apskritai suderinamas su Konstitucija ir nereiškia šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo (K 74 str.), galima samprotauti, kad pagal Konstitucijos 77 str. 2 dalį toks nepasitikėjimas neteisėtas, nes jis nenumatytas nei Konstitucijoje, nei įstatymuose. Tačiau anot doc. E. Šileikio, toks samprotavimas paneigia valstybės vadovo nereglamentuotos politinės iniciatyvos ar savarankiškumo galimybę (tai jau buvo minėta), išplaukiančią iš Konstitucijos 77 str. 1 dalies ir pasireiškiančią, pvz., įgaliojimu teikti malonę nuteistiesiems ar pilietybę užsieniečiams už nuopelnus Lietuvai išimties tvarka. Todėl nepagrįsta teigti, kad Respublikos Prezidentas negali kviesti pokalbiui, pvz., Muitinės departamento prie Finansų ministerijos vadovą, nes tai tiesiogiai nenumatyta nei Konstitucijoje, nei įstatymuose. Tas pats pasakytina ir apie valstybės vadovo nepasitikėjimo Ministru Pirmininku žodinę išraišką. Todėl manytina, kad bandymas politiškai priversti atsistatydinti Seimo pasitikėjimą turintį premjerą nėra konstitucinis deliktas – konstitucinių normų neatitinkantis veikimas ar neveikimas, už kurį galima konstitucinė atsakomybė. Visa tai išplaukia iš Konstitucinio Teismo teiginio „negalima ignoruoti, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio ppoveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui“ . Aišku, politinės Respublikos Prezidenti iniciatyvos, formaliai neatitinkančios konstitucijos „raidės“ (t.y. Seimo prerogatyvos reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku), iš principo konstituciškai galimos tik ypatingais atvejais.
Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamą valstybės vadovo poelgį premjero atžvilgiu galima pateisinti pagal Konstitucijos 77 str. 1 dalį: ši nuostata įtvirtina Respublikos Prezidento statuso pagrindą ar jo veiklos pagrindinį principą, kuris kitų Konstitucijos principų kontekste gali būti vertinamas kaip fundamentalus įgaliojimas, papildantis Konstitucijos 84 straipsnyje pateiktą Respublikos Prezidento įgaliojimų sąrašą. Tokiu požiūriu valstybės vadovo įgaliojimų sąrašas, pateiktas Konstitucijos 84 straipsnyje, nėra baigtinis, nors minėto straipsnio paskutinis punktas neįtvirtina blanketinės normos „vykdo kitas pareigas, kurias paveda Konstitucija ir kiti įstatymai“.
Vis dėlto tokie Respublikos Prezidento veiksmai yra ginčytini. Bandymas politiškai priversti atsistatydinti Seimo pasitikėjimą turintį Ministrą Pirmininką yra nesuderinamas su Konstitucinio Teismo išsakyta pozicija. Viename iš savo nutarimų Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės demokratijos valdymo formai, kurios viena iš esminių savybių – Seimo (bet ne Respublikos Prezidento) pasitikėjimo saistoma Vyriausybė.
Įgaliojimai skiriant ir atleidžiant valstybės pareigūnus
Konstituciškai reglamentuojant aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimą ir atleidimą iš pareigų, diferencijuotai vartojamos trys sąvokos: „skyrimas“, „teikimas“ ir „pritarimas“. Nors Respublikos Prezidentas skirdamas arba atleisdamas valstybės pareigūnus daugeliu atvejų yra suvaržytas kitų valstybės subjektų valios, kkai kuriuos valstybės pareigūnus jis skiria ir vien savo nuožiūra. Respublikos Prezidentui suteikti įgaliojimai teikti Seimui skirti asmenis į šias pareigas ir atleisti iš jų:
– Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu, Aukščiausiojo Teismo teisėjus ;
– paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą ir atleisti jį iš pareigų ;
– iš paskirtų Aukščiausiojo Teismo teisėjų patarus Aukščiausiojo Teismo pirmininkui teikti Seimui skirti ir atleisti Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininkus ;
– teikti Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikti Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą (K 84 str. 12 p.);
– teikti valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras (K 84 str. 13 p.);
– gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą valstybės kontrolieriumi ir Lietuvos banko valdybos pirmininku (K 84 str. 13 p.);
– Vertybinių popierių komisijo pirmininką ir narius .
Kai Respublikos Prezidentui numatomas tik kandidatų pareigoms užimti teikimo įgaliojimas, tai reiškia, jog Respublikos Prezidentas įgaliotas tik parinkti kandidatus, tačiau jis jų į pareigas neskiria.
Kitas Respublikos Prezidento įgaliojimas yra valstybės pareigūnų skyrimo įgaliojimas Seimo pritarimu. Tokia tvarka, neskaitant jau anksčiau minėto Ministro Pirmininko skyrimo ir atleidimo, Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia šiuos valstybės pareigūnus:
– patarus Teismų Tarybai, Apeliacinio teismo teisėjus ;
– iš paskirtų Apliacinio teismo teisėjų
– Apeliacinio teismo pirmininką, šio teismo skyrių pirmininkus ;
– Kariuomenės vadą (K 84 str. 14 p.);
– Saugumo tarnybos vadovą (K 84 str. 14 p.);
– Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių ;
– Generalinį prokurorą (K 84 str 11 p.).
Reikia pasakyti, kad iš esmės Respublikos Prezidentas nėra varžomas Seimo pritarimo pateiktai kandidatūrai, nes po to šalies vadovas gali vėl teikti jau kitą kandidatūrą toms pačioms pareigoms užimti.
Dar kitus valstybės pareigūnus į pareigas Respublikos Prezidentas skiria kitų valstybės institucijų arba jų pareigūnų teikimu, siūlymu arba ppatarimu. Be jau aptarto ir Konstitucijos 84 str. 9 p. nustatyto ministrų skyrimo ir atleidimo, tokia tvarka skiriami ir atleidžiami:
– Vyriausybės teikimu – diplomatiniai atstovai užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų (K 84 str. 3 p.);
– Ministro Pirmininko teikimu – Valstybinė kainų ir energetinės kontrolės komisija ;
– Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu – Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojai ir valdybos nariai ;
– Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus teikimu – jo pirmasis pavaduotojas ir pavaduotojas ;
– Policijos generalinis komisaras vidaus reikalų ministro ssiūlymu ir Vyriausybės teikimu ;
– Saugumo tarnybos direktoriaus teikimu – Saugumo tarnybos direktoriaus pavaduotojai ;
– Ministro Pirmininko teikimu – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininkas ir nariai ;
– Generalinio prokuroro teikimu – generalinio prokuroro pavaduotojai ;
– Teismų tarybos patarimu – Vyriausiojo aadministracinio teismo pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas ;
– Teismų tarybos patarimu – Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai ;
– Teismų tarybos patarimu – apygardų teismų teisėjai, apygardos administracinių teismų teisėjai ;
– Teismų tarybos patarimu – apygardų ir apygardų administracinių teismų pirmininkai, jų pavaduotojai ir skyrių pirmininkai ;
– Teismų tarybos patarimu – apylinkių teismų teisėjai ;
– Teismų tarybos patarimu – apylinkių teismų pirmininkai ;
– Aukščiausiojo Teismo pimininko siūlymu – Nacionalinės teismų administracijos direktorius .
Respublikos Prezidentas taip pat turi įgaliojimus tokiu pat principu keisti apylinkių ir apygardų teismų teisėjų bei šių teismų pirmininkų darbo vietas (K 84 str. 11 p.). Papratai apylinkės teismo ir apygardos teismo teisėjai jų sutikimu gali būti perkelti į kitą tos pačios pakopos teismą. Teisėjo sutikimo nereikia, kai dėl objektyvių priežasčių pprireikia jį laikinai perkelti į kitą tos pačios pakopos teismą, kad būtų užtikrinta normali šio teismo veikla. Šiais atvejais teisėjai perkeliami į kitus teismus be egzamino ir atrankos Respublikos Prezidento dekretu. Pažymėtina, kad bet kuriuo iš pastarųjų atvejų – valstybės pareigūnų kandidatūrų teikimo Seimui skirti juos į pareigas, jų skyrimo Seimo pritarimu arba skyrimo kitų valstybės institucijų arba pareigūnų teikimu – Respublikos Prezidentas teisiškai nėra suvaržytas vienokios ar kitokios parlamentinės daugumos. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų RRespublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija – Teismų taryba. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime teigiama, kad „Atsižvelgiant į Konstitucijoje numatytą teismų formavimo tvarką, taip pat į Respublikos Prezidento ir specialios teisėjų institucijos santykių konstitucinį reguliavimą, darytina išvada, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų.
Reziumuojant galima pasakyti, kad pagal Konstituciją speciali teisėjų institucija ne tik padeda Respublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą.
Įgaliojimai užsienio politikoje
Politikos mokslų literatūroje pabrėžiamos didelės Lietuvos Respublikos Prezidento galios užsienio politikoje. Anot E. Nekrašo, Respublikos Prezidento „įgaliojimai vidaus ir užsienio politikos srityje yra aiškiai asimetriški: pirmieji gana menki, o antrieji įspūdingi“.
Reikšmingiausiu ir problematiškiausiu iš visų Respublikos Prezidentui suteiktų įgaliojimų reikėtų laikyti Konstitucijos 84 str. 1 p. nustatytą įgaliojimą., kuris skelbia, jog Respublikos Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“. Kyla klausimas, ar realizuodamas pastarąjį jam suteiktą įgaliojimą Respublikos Prezidentas yra įįgaliotas ir realiai gali nulemti daugelį esminės svarbos sprendimų valstybėje. Pirmiausia reikia pasakyti, kad sąvoka „pagrindiniai užsienio politikos klausimai“ apima ne tik veiklą tarptautiniuose santykiuose, kai atstovaujama valstybei, bet ir veiklą valstybės viduje, kuri iš esmės reikalinga valstybės tarptautiniams santykiams ar supunuoja kitokias valstybės tarptautinių santykių pasekmes.
Konstitucijos 84 str. 1 p. nustatytas įgaliojimas reiškia, jog Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją įgaliojamas pats asmeniškai, savo įsitikinimu priimti sprendimą pagrindiniais užsienio politikos klausimais. Vadovaudamasis Konstitucijoje, konstituciniuose ir kituose įstatymuose įtvirtintais šios politikos principais, prioritetais ir tikslais, Prezidentas nubrėžia užsienio politikos prioritetines kryptis, kurios išreiškia valstybės oficialią politiką šioje srityje. Kitų valstybės institucijų ar tarptautinių organizacijų ir užsienio valstybių pozicija šios Respublikos Prezidento teisės nesuvaržo.
Remiantis Konstitucijos 84 str. 1 p., užsienio politikos vykdymas Respublikos Prezidentui pavedamas kartu su Vyriausybe. Valstybės vadovas yra principinis pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo subjektas, pagrindinis jos vykdytojas. Jis gali pats nedelsdamas imtis vykdyti savo priimtą sprendimą ir jį užbaigti pasirašydamas tarptautinę sutartį. Tačiau jei Prezidentas nenori aktyviai vykdyti savo priimto sparendimo, jo sprendimo vykdymo iniciatyvą jis turi teisę perleisti Vyriausybei ir Užsienio reikalų ministerijai.
Vyriausybės vaidmuo užsienio politikoje priklauso nuo to, kaip aktyviai užsienio politiką vykdys pats Respublikos Prezidentas ir kiek jis pats kviesis ir remsis Vyriausybe, turinčia daug didesnį žžmonių ir techninį potencialą. Taigi nuo paties Respublikos Prezidento aktyvumo priklauso, ar Vyriausybei ir Užsienio reikalų ministerijai teks svarbesnis vaidmuo vykdant valstybės užsienio politiką.
Vis dėlto Respublikos Prezidentas yra saistomas Lietuvos valstybės užsienio politikos principų: jis turi vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekti užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo (K 135 str. 1 d.).
Apibendrinant Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veiklą bei šių institucijų santykius valstybės užsienio politikos srityje, galima teigti, kad: priklausomai nuo Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykių yra galimas tiek glaudus Respublikos Prezidento ir Vyriausybės bendradarbiavimas vykdant užsienio politiką, tiek abiejų šių institucijų konkurencija sprendžiant užsienio politikos klausimus ir juos vykdant. Tačiau praktikoje yra susiklostę taip, kad sprendimai dėl tarptautinių sutačių sudarymo tikslingumo dažnai priimami be Respublikos Prezidento dalyvavimo. Pažymėtina, kad Lietuvos teisės sistemoje Respublikos Prezidentą įtvirtinant kaip pagrindinį užsienio politikos klausimų sprendimo subjektą, Konstitucijos 84 str. 1 p. norma Lietuvos įstatymuose arba tik iš dalies realizuota, iškreipiant jos tikrąją prasmę, arba iš esmės nerealizuota.
Konstitucijos 84 str. 2 p. numato, jog Respublikos Prezidentas „Pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“. Gali kilti klausimas, koks šios Konstitucijos normos santykis su
Konstitucijos 84 str. 1 p. Nemaža dalis svarbiausių užsienio politikos klausimų reguliuojami pasirašant ir ratifikuojant tarptautines sutartis. Kaip reguliuojančios svarbiausius užsienio politikos klausimus turi būti suprastos tik tokios sutartys, kuriomis nustatomas reguliavimas reikšmingas valstybės egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių bendruomenėje. Galima sakyti, jog tai – pačios svarbiausios tarptautinės sutartys. Tokių sutarčių svarbą parodo ir tai, jog jos turi būti Seimo ratifikuojamos. Respublikos Prezidentas yra išskirtinis tarptautinių sutarčių teikimo ratifikavimui subjektas – jokia kita valstybės institucija nėra įgaliota atlikti šį tteikimą. Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarime taip pat konstatavo, kad ši teisė pagal Konstituciją yra Respublikos Prezidento prerogatyva. Pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 7 straipsnio 2 dalies ”a“ punktą valstybės vadovas, kaip ir vyriausybės vadovas bei užsienio reikalų ministras, pagal einamas pareigas laikomas savo valstybės atstovu, turinčiu teisę visiems su sutarties sudarymu susijusiems veiksmams atlikti be specialių įgaliojimų.
Konstitucija taip pat nustato, jog Respublikos Prezidentas „Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse iir prie tarptautinių organizacijų“ (K 84 str. 3 p.). Pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 16 str. 1 d. 1 p. Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo skiriamas arba atšaukiamas Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas, turi būti kontrasignuotas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko. Šiuo atveju ššalies vadovas taip pat nėra niekieno varžomas ir vadovaudamasis savo diskrecija Vyriausybės teikiamo kandidato gali ir neskirti. Būtent tokia linkme formuojasi ir Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų skyrimo praktika.
Respublikos Prezidentas taip pat „Priima užsienio valstybių diplomtinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus“ (K 84 str. 3 p.). Vadovaujantis vien tiktai gramatiniu šios Konstitucijos normos aiškinimu, gali atrodyti, jog Respublikos Prezidentas yra įgaliojamas vien formaliam užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamųjų ir atšaukiamųjų raštų priėmimui, tačiau jei Respublikos Prezidentui yra numatoma pareiga priimti užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus, kokia yra jo kompetencija priimant sprendimus dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovų akreditavimo? Pagal dabartinę Lietuvos Respublikos Konstituciją pradėjus funkcionuoti Respublikos Prezidentui kaip konstitucinei institucijai, akreditavimas, kuris vyksta būtent diplomatinių atstovų įgaliojamųjų raštų įteikimo fforma, išskyrus užsienio valstybių reikalų patikėtinius, turi vykti ir vyksta prie Respublikos Prezidento.
Be viso to Respublikos Prezidentas dar „Teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus“ (K 84 str. 3 p.). Pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 42 str. 1 d., Respublikos Prezidentas užsienio reikalų ministro teikimu suteikia šiuos diplomatinius rangus: Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus bei Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 16 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad Respublikos Prezidento dekretas dėl ppastarųjų diplomatinių rangų suteikimo turi būti kontrasignuotas užsienio reikalų ministro.
Tuo tarpu Konstitucijos nuostata, dėl specialiųjų vardų teikimo kol kas dar nėra realizuota, todėl, Respublikos Prezidentas specialiųjų vardų šiuo metu neteikia.
Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą
Lietuvos Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ar įstatymams (K 106 str. 3 d.). Taigi iš visų subjektų, galinčių kreiptis į Konstitucinį Teismą, Respublikos Prezidento įgaliojimai šioje srityje yra patys mažiausi. Tai kelia tam tikrų diskusijų.
Anot P. Vinklerio, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai subjektų, turinčių teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, sistemai trūksta vidinio loginio nuoseklumo ir reikiamo teorinio pagrindimo. Pavyzdžiui, dėl įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Konstitucijai gali kreiptis Vyriausybė, kurios statusas valstybės institucijų sistemoje žemesnis nei Seimo ar Respublikos Prezidento. Tuo tarpu Respublikos Prezidentas, kuris yra valstybės vadovas, ir kurio konstitucinis statusas yra aukštesnis nei Vyriausybės, neturi teisės kreiptis dėl įstatymų atitikties Konstitucijai. Užtat jam suteikta teisė kreiptis dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai. Ir atvirkščiai, Vyriausybė dėl Respublikos Prezidento aktų atitikties Konstitucijai kreiptis negali, nors, pagal Konstituciją, jos formavimas, veiklos pradžia ir pabaiga priklauso ir nuo Respublikos Prezidento valios.
„Šiuo metu specializuotos konstitucinės priežiūros institucijos yra įsteigtos beveik visose Rytų Eurpos ir iš buvusios TSRS atsiradusiose valstybėse. Iš šių valstybių tik LLietuvos Respublikos Prezidentui nėra numatytas įgaliojimas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų attitikimo Konstitucijai. Tai reiškia, jog Prezidentas turi teisę kreiptis į konstitucinės priežiūros instituciją tokiose šalyse, kuriose Prezidentas pagal įgaliojimų visumą yra silpnesnis nei Lietuvos, – Estijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir kitose parlamentinėse valstybėse, kuriose, nepaisant ryškaus parlamento dominavimo, įtvirtintas ir silpnas Prezidentas. Kita vertus, tai reiškia, jog Prezidento kaip valstybės institucijos teisė kreiptis į konstitucinės priežiūros istituciją egzistuoja ir tose šalyse, kuriose egzistuoja labai stiprus Prezidentas, tačiau kurios pagal teisinės kultūros lygmenį yra žemiau nei Lietuva – Baltarusijoje, Kazachstane“ .
Pritarčiau tokiam variantui, kai pasinaudojęs veto teise Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo priimto įstatymo atitikimo Konstitucijai. Šitaip būtų atkreipiamas Seimo dėmesys į priimto įstatymo teisinio reguliavimo tikslingumą, socialinę, ekonominę problematiką, taip pat būtų realizuojamas Prezidento kaip valstybės vadovo rūpestis, kad Seimo priimami įstatymai atitiktų Konstituciją kaip Tautos priimtą aukščiausią įstatymą.
Prie viso to dar reikėtų pasakyti, kad Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo narių rinkimus, taip pat dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai (K 106 str. 5 d.).
Respublikos Prezidentas kaip Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas
Konstitucijos 140 str. 1-2 d. nustatyta, jog „Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto iir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas“.
Analizuojant šį Konstitucijos straipsnį matyti, jog iš Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statuso išplaukia Respublikos Prezidento narystė Valstybės gynimo taryboje ir vadovavimas jai. Kaip valstybės gynimo tarybos vadovas jis įgaliojamas kviesti reguliarius Valstybės gynimo tarybos posėdžius, paprastai ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Respublikos Prezidentui taip pat numatomas įgaliojimas šaukti neeilinius Valstybės gynimo tarybos posėdžius savo iniciatyva arba bent vieno Valstybės gynimo tarybos nario siūlymu. Tokiu būdu Respublikos Prezidentui pagal įstatymą numatoma vedančioji padėtis organizuojant Valstybės gynimo tarybos veiklą.
Valstybės gynimo tarybos įstatymo 7 str. 3 d. numatyta, jog Valstybės gynimo tarybos nutarimai yra rekomendaciniai. Jos vaidmuo konstitucinėje tikrovėje priklauso nuo narių aktyvumo teikiant klausimus Valstybės gynimo tarybos svarstymui bei nuo to, ar atsakingi už valstybės gynybą pareigūnai (visų pirma pats Respublikos Prezidentas) savo sprendimų priėmimo ir jų realizavimo praktikoje atsižvelgs į šiuos Valstybės gynimo tarybos nutarimus.
Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado klausimas yra problematiškas tuo požiūriu, jog Konstitucijos 140 str. 3 d. skelbiama, kad „Už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui
yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas“, nors Konstitucijos 140 str. 2 d. nustatyta, jog „Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas“. Gali atrodyti, kad Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas yra formalus, simbolinis, nominalus, ceremoninis. Tačiau sprendžiant pagal Konstitucijos 140 str. 2 d., vyriausiasis vadovavimas valstybės ginkluotosioms pajėgoms yra Respublikos Prezidento konstitucinė prerogatyva.
Vis dėlto šalies vadovo kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas nėra simbolinis. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, RRespublikos Prezidentas įgaliojamas priimti šiuos sprendimus:
– nedelsdamas priimti sprendimą nuo ginkluotos agresijos;
– įvesti karo padėtį visoje Valstybėje ar jos dalyje;
– skelbti mobilizaciją .
Šių įgaliojimų suteikimas Respublikos Prezidentui parodo, kad Konstitucijos kūrėjai siekė padaryti Respublikos Prezidentą ne formaliu, simboliniu, bet realiu Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu. Jeigu valstybės vadovas būtų ne realus, o tik nominalus Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, šie įgaliojimai būtų priskirti ne jam, o kitai valstybės institucijai.
Tačiau Respublikos Prezidentas nėra savarankiškas priimant sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, kkaro padėties įvedimo, mobilizacijos skelbimo. Tokius sprendimus šalies vadovas turi teikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukti neeilinę Seimo sesiją (K 142 str. 2 d.).
„Tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas įgaliojamas teikti Seimui sprendimo projektą, Respublikos PPrezidentui priklauso šio sprendimo parinkimo ir paruošimo teisė, įgalinanti realizuoti jo kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimus. Kai Respublikos Prezidentas įgaliotas nedelsiant priimti sprendimą, jo įgaliojimai taip pat vertintini kaip pakankamai svarūs, tuo tarpu Seimo įgaliojimai apriboti iki Prezidento sprendimų tvirtinimo arba atmetimo“ .
„Jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį. Jos trukmė – iki šešių mėnesių. Tarp Seimo sesijų neatidėliotinais atvejais tokį sprendimą turi teisę priimti Respublikos Prezidentas, kartu šaukdamas neeilinę Seimo sesiją šiam klausimui svarstyti. Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą“ (K 144 str. 1-2 d.). „Jeigu karo veiksmų metu turi būti rengiami eiliniai rinkimai, Seimas arba Respublikos Prezidentas priima sprendimą pratęsti Seimo, RRespublikos Prezidento ar savivaldybių tarybų įgaliojimus“ (K 143 str.).
Taikos metu Prezidentas tvirtina kariuomenės dislokavimo vietas ir manevravimo teritorines ribas. Sprendimus dėl kariuomenės dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą savo dekretu turi teisę priimti tik Respublikos Prezidentas. Tik šalies vadovas savo dekretu gali įsakyti krašto apsaugos ministrui suformuoti karių padalinius valstybės sienų apsaugai.
„Išnagrinėjus Respublikos Prezidento įgaliojimus vykdomosios valdžios srityje galima teigti, jog šioje srityje jis turi plačiausiu įgaliojimus, palyginti su kitomis valstybės valdžios rūšimis. Tačiau daugumos svarbiausių įgaliojimų minėtoje srityje Respublikos PPrezidentas negalėtų savarankiškai įgyvendinti be Seimo pritarimo ir palaikymo, t.y. kai kuriuos įgaliojimus neformaliai dalijasi su Seimu. Be Ministro Pirmininko arba Vyriausybės teikimo Respublikos Prezidentas negali skirti į pareigas arba atleisti iš jų ir atitinkamus vykdomąją valdžią įgyvendinančius valstybės pareigūnus. Anot K. Jovaišos, „Prezidentas iš esmės, be išlygų įgyvendina tik įgaliojimus, susijusius su atstovaujamosiomis ar ritualinėmis funkcijomis (pvz., su užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamųjų ir atstovaujamųjų raštų priėmimu, valstybinių apdovanojimų skyrimu, malonės teikimu)“. Daugiausia laisvės vykdydamas įgaliojimus vykdomosios valdžios srityje Respublikos Prezidentas turi užsienio politikos srityje. Čia jis yra centrinė figūra, nes kiti politikos dalyviai yra tiesiogiai arba netiesiogiai nuo jo priklausomi. Vadinasi, Respublikos Prezidentas, vykdydamas savo įgaliojimus vykdomosios valdžios srityje, yra priklausomas nuo daugumos Seime, taip pat ir nuo Ministro Pirmininko bei Vyriausybės. Tai pabrėžia ir A. Lukošaitis: „[.], ar racionalu turėti visuotiniuose rinkimuose renkamą Prezidentą su „neaiškiomis“ jo galiomis, kurias lemia ne tik Konstitucijos normos, bet ir kiti veiksniai?“
PRIEDAS
Valstybės vadovą renkantis institutas 1919 1920 1922 1928 1938 1992
Valstybės taryba +
Steigiamasis Seimas +
Seimas +
„Ypatingi“ Tautos atstovai (rinkikai) + +
Piliečiai (rinkėjai) +
