Civiliniai įstatymai ir poįstatyminiai aktai
KAUNO KOLEGIJOS
EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETO
Apskaitos ir finansų katedra
Teisės pagrindų savarankiškas darbas
„CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR POĮSTATYMINIAI AKTAI“ TEZĖS
Darbo vadovas:
R.
Krygerienė
Darba atliko: FN4/2 gr.
studentė
Giedrė
Jefremovaitė
Kaunas 2005
1. pav. Civiliniai įstatymai
1. CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR POĮSTATYMINIAI AKTAI
Civiliniai įstatymai ir poįstatyminiai aktai, kurie priskiriami
prie civilinės teisės šaltinių, apibrėžiami CK 1.3 straipsnyje:
„1. Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos
Konstitucija, šis kodeksas, kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys.
3. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės
aktai civilinius ssantykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų
nustatyta. Jeigu vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas
prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito
įstatymo normos“.
Šiame straipsnyje civilinės teisės įstatymai ir poįstatyminiai
aktai sugrupuoti pagal jų teisinę galią.
1.1. Lietuvos Respublikos Konstitucija
Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos nustato civilinės teisės
pagrindus. Dėl šios priežasties CK 1.3 straipsnyje Konstitucija priskiriama
ir prie civilinės teisės šaltinių. Lietuvos Konstitucija yra tiesioginio
taikymo aktas, todėl ja gali būti remiamasi, kai reikia užpildyti civilinės
teisės spragas. Tais atvejais, kai taikant ccivilinės teisės normas iškyla
klausimas, ar taikoma teisės norma neprieštarauja Konstitucijai, teismas
nagrinėdamas konkrečią bylą, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis
į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar konkretus įstatymas ar
atskiros jo normos neprieštarauja Konstitucijai.
1.2. Civilinis kodeksas
Civilinis kodeksas – po Konstitucijos ssvarbiausias ir didžiausios
teisinės galios civilinės teisės įstatymas. CK tokia reikšmė teikiama
todėl, kad jis parengtas kodifikavimo būdu. Kodifikavimas pasižymi tuo, kad
jis apima visą civilinės teisės šaką, o ne atskirą jos institutą. Teisės
normos CK išdėstomos sistemiškai, sugrupuojant jas į institutus ir pošakes,
jungiančias kelis institutus, taip pat suskirstant jas į bendrąją ir
specialiąją CK dalis. Priimant CK, į jį įtraukiamos normos iš galiojančių
įstatymų, taip pat kuriamos naujos normos, šalinamos nereikalingos teisės
normų kolizijos, užpildomos teisės spragos. Priėmus CK netenka galios
daugybė atskirų įstatymų, nes jie nebereikalingi, civilinės teisės normos
tampa tikslesnės, suprantamesnės.
Lietuvoje CK priimtas 2000m. rugsėjo 17 d., o įsigaliojo nuo
2001m. liepos 1 dienos. Iki tol Lietuva neturėjo savo CK, okupacijos
laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitose SSSR respublikose, buvo priimtas CK
91964m.0 pagal SSSR civilinių įstatymų pagrindus.
1918-1940m. nnepriklausomybės laikotarpiu buvo pradėtas rengti CK,
bet 1941m. karas ir okupacija šį darbą sustabdė. Naujasis Lietuvos CK yra
plačios apimties – jį sudaro šešios knygos, kuriose yra 1994 straipsniai.
Pirmoje knygoje suformuluotos bendrosios civilinės teisės nuostatos –
reglamentavimo dalykas, principai, civilinių teisinių santykių atsiradimo
pagrindai ir jų įgyvendinimo tvarka. Antroji knyga skirta civilinės teisės
subjektams, trečioji – šeimos santykiams, ketvirtoji – daiktiniams
santykiams, penktoji – paveldėjimui ir šeštoji – prievoliniams santykiams
reglamentuoti. Visas šešias CK knygas į vieną įstatymą sujungia specialus
CK įstatymas „ Dėl civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo iir
įgyvendinimo“. Šis įstatymas labai svarbus pirmuosius kelerius metus,
įsigaliojus CK, nes šiuo įstatymu nustatoma senojo ir naujojo CK normų
taikymo tvarka santykiams, kurie atsirado prieš įsigaliojant naujajam CK.
Naujajam CK įtvirtinti visi šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse
išplėtoti civilinio teisinio reglamentavimo principai, o visi svarbiausi CK
institutai pritaikyti prie Europos Sąjungos teisės bei tarptautinių
turtinių santykių reglamentavimo standartų.
1.3. Kiti civiliniai įstatymai
CK paprastai neapima visų turtinių santykių, todėl kartu su CK
galioja ir kiti specialūs civiliniai įstatymai, kurie tam tikrus santykius
reglamentuoja papildomai, t.y. papildydami CK reglamentavimą, arba
tiesiogiai, t.y. reglamentuoja tokius santykius, kurių CK nereglamentuoja.
Pirmajai įstatymų grupei priskiriami įmonių, kitų rūšių juridinių asmenų
bei jų susivienijimų steigimą ir veiklą reglamentuojantys įstatymai (pvz.,
Įmonių, Akcinių bendrovių, Ūkinių bendrijų, Kooperacijos, Prekybos
laivybos, Koncesijų ir kiti įstatymai). Antrajai grupei priskiriami
įstatymai, reglamentuojantys asmeninius neturtinius ir su jais susijusius
turtinius santykius dėl mokslo, meno ir literatūros kūrinių, išradimų ir
kitų intelektinės nuosavybės objektų apsaugos ir jų apyvartos. Šie
santykiai yra gana specifiški, todėl CK jų nereglamentuoja. Juos
reglamentuoja specialūs įstatymai. Svarbiausi iš jų – Autorinių teisių ir
gretutinių teisių, Patentų, Prekių ženklo, Pramoninio dizaino įstatymai.
CK santykį su kitais civiliniais įstatymais nustato CK 1.3
straipsnio 2 dalis:
„Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos
šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia
kitų įstatymų normoms“.
Šio straipsnio esmė yra ta, kad LLietuvos civilinės teisės šaltinių
sistemoje CK suteikiama didesnė teisinė galia nei kitiems civiliniams
įstatymams. Tokia CK prioritetinė padėtis sumažina chaosą teisėkūroje,
suteikia stabilumo verslo ir kitiems turtiniams santykiams.
1.4. Poįstatyminiai aktai
CK 1.3 straipsnis nustato, kad:
„Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai
civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta.
Jeigu vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja
šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo
normos“.
Šia norma leidžia teisės taikymo procese netaikyti poįstatyminių
aktų, jei jie neprieštarauja CK, o remiantis atitinkamomis CK normomis. Be
to, šio straipsnio 4 dalis suteikia teisę suinteresuotiems asmenims
kreiptis į administracinį teismą dėl pripažinimo negaliojančiu:
„Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės
aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo
kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs
tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo
nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs
teismo sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.
CK Pirmosios knygos komentare nurodoma, kad remiantis šiuo
straipsniu gali būti pripažinti negaliojančiais ne tik norminiai, bet ir
individualaus pobūdžio valstybės ir savivaldos institucijų bei jų pareigūnų
priimti aktai.
2. CIVILINIŲ ĮSTATYMŲ IR POĮSTATYMINIŲ AKTŲ GALIOJIMO SĄLYGOS
CK 1.6 straipsnis įtvirtina įstatymų žinojimo prezumpciją:
„Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas
neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų
reikalavimų nnevykdymo ar netinkamo jų vykdymo“.
Kad ši prezumpcija būtų veiksminga ir nebūtų pažeisti civilinių
teisinių santykių dalyvių interesai, CK 1.7 straipsnis įtvirtina pagrindinę
civilinių įstatymų (šiuo atveju ši sąvoka vartojama plačiąja
prasme)galiojimo sąlygą:
„(.) galioja tik įstatymjų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai
įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai“.
Tame pačiame straipsnyje nustatoma ir kita civilinių santykių
dalyvių garantija:
„Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius
reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka“.
Ši nuostata reiškia, kad civiliniai įstatymai nagali būti taikomi
tiems civiliniams santykiams, kurie atsirado iki to įstatymo paskelbimo,
nes galimi atvejai, kad asmenys, žinodami, kad yra toks įstatymas, nebūtų
sukūrę sau šių teisinių santykių. Reikia pažymėti, kad tuo požiūriu
civilinė teisė iš esmės skiriasi nuo baudžiamosios ir administracinės
teisės, kurios nustato, kad atsakomybę švelninantis ar panaikinantis
įstatymas veikia atgaline data. Civiliniai teisiniai santykiai susiklosto
tarp teisiškai lygių subjektų, kurių teisės ir pareigos atspindi jų
priešpriešinius interesus, todėl tai, kas naujame įstatyme vienam pagerina
sąlygas, kitam paprastai pablogina. Taigi dažniausiai neįmanoma vienodomis
sąlygomis proporcingai pagerinti abiejų šalių padėties. Todėl kiekvienas
norminis aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykimas, kurie
atsiranda aktui įsigaliojus. O santykiams, atsiradusiems iki norminio akto
įsigaliojimo, taikomos anksčiau galiojusio norminio akto taisyklės. Teismų
praktikoje susiformavo nuostata, kad:
„(.) tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos
galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas
šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas
pozicijos
pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma“. (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 1999m. gegužės 3d. nutartis AB „Turto bankas“ prieš S.
Kviklį byloje).
Civilinių, kaip ir kitų, įstatymų paskelbimo tvarką reglamentuoja
specialus įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų
skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Pagal šį įstatymą visi teisės aktai turi
būti paskelbti „Valstybės žiniose“.
LITETARŪRA
1. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, 1 leidimas 2000-09-22,
Vilnius 2000
2. LTU, Kiršienė J., Pakalniškis V., Rūškytė R., Vitkevičius P.
Civilinė teisė, Bendroji dalis, I Tomas. Vilnius, 2004.
3. Vasarienė D. Civilinė teisė. Vilniaus vadybos kolegija.
Vilnius, 2002.
4. Civilinė teisė. VIJUSTA, Kaunas 1997.
———————–
CIVILINIŲ ĮSTATYMŲ REGULIUOJAMI SANTYKIAI
– asmenų turtiniai santykiai ir su šiais santykiais susiję asmeniniai
neturtiniai santykiai, taip pat šeimos santykiai, pagrįsti subjektų
lygiateisiškumu, nuosavybės neliečiamumu, sutarties laisve, nesikišimu
į privačius santykius, civilinių santykių teisminė gynyba.
– Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės.
CIVILINIŲ ĮSTATYMŲ ŠALTINIAI
LR Konstitucija
LR Civilinis Kodeksas
Kiti LR įstatymai
LR Tarptautinės sutartys
Poįstatyminiai aktai
Papročiai