Teisės ir valstybės santykis

PLANAS

I Valstybės ir teisės sąveikos problema (įžanga)

II Valstybės ir teisės santykis skirtngais požiūriais į teisės

sampratą

1. Pozityvistinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) valstybės įtaka teisei.

2. Vertybinis (aksiologinis) požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) teisinė valstybė,

c) kritika,

d) teisės įtaka valstybei.

3. Sociologinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) teisės ir valstybės sąveika ir santykinis savarankiškumas.

4. Lietuvos kelias į naują valstybės ir teisės suvokimą.

III Išvados

Šiame ddarbe nesistengiama išspręsti pačios teisės – valstybės santykio

problemos, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vieną

vienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą – nesugebančią vystytis.

Reikia suprasti įvairias teorijas, atrasti jų privalumus ir trūkumus. Tik

taip galima suvokti šį klausimą. Be to, ko gero, nei vienas teisės teorijos

klausimas negali būti išspręstas kartą ir visiems laikams. Kaip rašo A.

Vaišvila, “teisės sampratos šiuolaikiškumas – tai jos apibrėžimų atitikimas

konkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialinio

kompromiso bei socialinės santarvės poreikius. Todėl istoriškai vėlesnės

teisės definicijos nebūtinai turi būti nūdienos požiūriu

moderniškesnės”[1]. Analogiškai ir teisės bei valstybės santykio klausimas

sprendžiamas konkrečių aplinkybių kontekste.

Teisės sampratos, teisės ir valstybės santykio klausimais Lietuvoje

iki šiol buvo vengiama diskutuoti. Nors kardinaliai pasikeitė Lietuvos

padėtis, Lietuvoje vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės

sistemos pagrindas – pats ppožiūris į teisę. Atrodo, kad šie klausimai vis

dar laikomi reikšmingais vien teisininkams teoretikams. Bet teisės ir

valstybės santykio klausimas nėra vien teorinis. Jo praktinės reikšmės esmė

yra ta, ar valstybė yra susaistyta teisės, ar valstybei ir jos valdymo

organams galioja visuomenei nustatyta tvarka, ar valstybė gali savo

nuožiūra šią tvarką keisti[2]. Teisės ir valstybės santykio klausimas iš

tiesų yra svarbus. Kaip rašo P.Leonas, “kai tenka kalbėti apie teisės

pagrindinius klausimus, neišvengi nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kai

kalbi apie visuomenės ir valstybės pagrindinius klausimus, negali

nepaliesti teisės”[3]. Todėl ateityje padėtis turėtų keistis, praktiniai

sprendimai negali visą laiką pirmauti prieš teorinius. Taigi, kas žino, ar

jau dabar prasidedantys šių klausimų svarstymai neperaugs į radikalius

teisės teorijos problemų svarstymus.

Valstybės[4] ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir

požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir

vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau.

Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten,

kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai

santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas

kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, kaip rašo

N.I. Matuzovas, “istoriškai valstybė ir teisė atsiranda vienu metu,

veikiant toms pačioms priežastims”[5]. Tai, kad vienu metu – nereiškia, kad

tuo pačiu momentu ir adekvačiai. Tai sąlyginai ilgas periodas. Šiuo

požiūriu valstybė ir teisė išauga iiš papročių ir ekonominių poreikių. Savo

nuomonę, be abejo, turi visos skirtingai teisę suvokiančios kryptis (ir

normatyvistinė, ir sociologinė, ir kt.).

Galų gale, tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad teisei

reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas

įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos

etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms

reguliuojant teisinius santykius.

Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija jos

prieštaringumą, tačiau kartu ji “įkūnija stipriausią socialinį veiksnį

visuomenėje – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek

negatyvią reikšmę”[6]. Anot S.S. Aleksejevo, o taip pat ir S. Vansevičiaus,

ši pozityvi reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant

užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos

funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus

gyventojų interesus. Tačiau tuo pat metu veikia ir negatyvioji destruktyvi

socialinė psichologinė valstybės dalis. Mat valstybinę valdžią įgyvendina

specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai

patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios

įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų”[7] įtaką. Štai dėl šių

savo ypatybių ir dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus

reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline

prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo,

nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą

reikšmę, atmetimo”[8] keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios

problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir

humanizmo idėjoms, konkrečiuose vvisuomenės vystymosi etapuose demokratijos

būveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas

politinės valstybės valdžios ribojimas”[9]. O tai kelias į teisės progresą.

Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam

tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą

tvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės

institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori

būti socialiai veiksminga”[10], tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį

visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė. Štai

kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo

procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai

kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.

Kaip bebūtų, net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybė ryšiui,

šio santykio prioritetų nustatymas nėra beprasmiškas – per daug reikšmingi

jo rezultatai. Sprendžiant šį klausimą, daug kas priklauso nuo teisės

sampratos, kuria remiamasi. Teisės kaip visuomeninio susitarimo (socialinio

kompromiso) samprata verčia manyti, kad ir valstybė yra tokio kompromiso

institucinis pagrindas. Ir atvirkščiai, jei teisė suprantama, kaip

pajungimo priemonė, jei ji remiasi jėga, tai ir valstybė turi būti

suprantama, kaip prievartos įrankis. Tačiau remiantis vien bendru požiūriu

į teisę kaip į kompromiso priemonę, neįmanoma nustatyti, kam šiame

santykyje priklauso prioritetas. Čia svarbu, kam teikiama pirmenybė pačiame

ontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę: teisinėms idejoms,

normoms ar santykiams. Teisės – valstybės santykis keičiasi atitinkamai

vertybinėje, normatyvistinėje iir sociologinėje teisės sampratose.

“.sprendiniui “geras“

duoda pradžią ne tie,

kuriems tas “gera“

yra daroma! Veikiau

jau patys “gerieji“,

t.y. kilmingieji, galingieji,

aukštesnieji

pareigūnai.“

Friedrich Nietzche

Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėta suvokti

kaip suverenų politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė

žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik

pozityvioji teisė iš tikrųjų laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę

imta laikyti artimesnėmis moralei, nei teisei. Vėliau politinė praktika

ilgą laiką šį požiūrį palaikė, nes valstybė buvo linkusi teisę laikyti

savotišku priedu.

Normatyvizmas, arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas.

Būtent jos pripažįstamos teisės šerdimi ir svarbiausiu elementu.

Normatyvizmas “kalba tik apie teisės normas, o ne apie jų turinį. Jis

abejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybinė valdžia nustato,

sankcionuoja, paverčia privalomo elgesio taisykle, čia laikoma teise.”[11]

Todėl šios teorijos šalininkai nesutiko su teisės ir valstybės atskyrimu.

Štai Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip ir

teisė be valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigi

teisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus

(taigi teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta. “Teisė kaip socialinis

institutas yra valstybingumo elementas, organiškai įeinantis į valstybės

struktūrą.“[12]

Jei remsimės normatyvistiniu teisės supratimu, tai teisės ir

valstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldi

valstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai.

Vienintelis teisės

šaltinis yra valstybės valia: nėra teisės šalia

valstybės ir be valstybės. “Teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota

bendro elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta ir dėl to

visuotinai privaloma“.[13] Aišku, tada neįmanomas joks valstybės ribojimas

teise: juk jei valstybės (t.y. jos valdančiųjų organų) teisė netenkina, tai

teisės normos paprasčiausiai keičiamos. Šiuo atveju “pilietinės visuomenės

interesus teisė atspindi tik tada, kai jie transformuojasi į valstybinius

interesus“.[14] Teisė tėra valstybės produktas, jos logiška pasekmė.

Istoriškai teisė buvo sukurta valstybės, tačiau kartu normatyvistinėje

interpretacijoje “teisė nėra istorinis procesas, o tik viena iiškarpa iš to

proceso, nes teise čia laikoma tik pozityvioji teisė.“[15] Visa teisės esmė

čia sutelpa vienoje jos istorinio tapsmo stadijoje.

Yra skirtingų normatyvistinių teorijų, nors jos visos ir laiko teisę

valstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie jas rašo G.N. Manovas. Anot jo,

kraštutinis normatyvizmas “teisės esmę beveik visiškai ištirpdo valstybėje,

teisę nagrinėja kaip antrinį reiškinį lyginant su valstybe, kaip valstybės

funkciją, jos instrumentą.“[16] Tada teisė neturi realios galios ir privalo

visiškai remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susieti

valstybę su visuomene, tarpininkaujant teisei; arba, kaip rašo M.I.

Baitinas, iškilo būtinybė pažinti teisę “ir iš bendražmogiškų

pozicijų“.[17] Tačiau ir čia ryšys veda “nuo valstybės prie visuomenės, nuo

aktyvios kūrybinės jėgos prie įtakojamos, chaotiškos ar silpnai

organizuotos terpės“.[18] Teisė tėra valstybės priemonė reguliuoti

visuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje įkūnytą valstybės

valią. Todėl teisė vvisuomenėje gali būti tik viena, ir ji yra “vieninga ir

vienarūšė su valstybe”[19]. Anot to pačio M.I. Baitino, šiuolaikiniam

normatyvizmui būdinga teisės, kaip valstybės sukurto, bet atspindinčio

visuomenės valią, tapusią valstybine valia, oficialaus teisėtumo ir

teisingumo kriterijaus samprata.

“Ji [valstybė], savo

nuožiūra, jei jos valdymo

interesai pareikalaus,

gali sulaužyti

priesaiką ir padaryti

šventvagystę. Joks

melas, jokia apgaulė,

joks žiaurumas

svetimiems ar saviems

piliečiams negali

būti peikiamas, jeigu

tuo pačiu jai

atneša naudą.”

Johanas Cheizinga

Be abejo, normatyvizmas – tai sudėtinga ir įvairialypė teorija, tačiau

ji dažnai kritikuojama. Kodėl?

Normatyvizmas, atmesdamas sociologinį ir ideologinį teisės aspektą,

skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamas

etikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. “Jei viskas, ką valdžia

reglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės

valios ribose.”[20] Teisėje dorovę “lygiaverčiai pavaduoja valstybės

prievarta”[21]. Valstybės veiksmams netaikomi žmogiškos moralės kriterijai.

Net ir ppati šiurkščiausia valdžios savivalė įstatyme įforminta tampa teise,

o “įstatymų leidėjui užtenka tik žinoti, ko jis nori ir kaip tą savo norą

(dažnai savavališką) paversti visiems privalomo elgesio taisykle”[22]. Čia

teisė yra privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vien

procedūrinėmis normomis. Taip šis požiūris nuošalyje palieka teisės turinį,

neapima teisingumo ir teisėtumo turiningojo kriterijaus, todėl neskiria

įstatymų nuo valdžios savivalės.

Tokioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, tačiau

kartu, neigdama pliuralizmą ir valdžių susiskirstymą, ji pasmerkia valstybę

totalitarinio režimo grėsmei. Būtent teisiniu etatizmu, kaip rašo A.

Vaišvila, “buvo siekiama legalizuoti valstybės globojamą agresyvumą tų

socialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymu nustatytoje

socialinėje tvarkoje.Todėl pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaip

priemonė.savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, ją

legalizuoti bei sankcionuoti”[23]. Taip yra, nes čia siekiama konflikto,

kuriame laimės jėga, o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankama

jėga paremti interesai. Taigi kaip tik etatizmas trukdo pereiti nuo

tarnybos valdžiai prie tarnavimo žmogui. Normatyvistiškai suprantamoje

teisėje “nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalės

varžančios teisės, o yra tik pozityviosios teisės normose įtvirtinta

valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui su

prigimtinėmis žmogaus teisėmis”[24].

Kitą normatyvizmo pavojaus aspektą nurodo G.N. Manovas. Jis teigia,

kad logiškas normatyvizmo išbaigimas yra valstybės kultas, kuriame

teisininkai “į įstatymų leidybą ir įstatymų tekstus žiūri kaip į Šventą

Raštą”[25]. Tokiu būdu normatyvizmas tampa vidumi prieštaringas, nes

atmesdamas vertybinį (aksiologinį) požiūrį į teisę, jis aukščiausia vertybe

paskelbia valstybę.

Taigi teisės ir valstybės santykį normatyvizme galima apibūdinti kaip

totalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė

(politinė) valdžia yra sukoncentruota). Iš tiesų, toks politinis terminas

čia visai tinka, nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, tai

matysime, kad politinis režimas teisės – valstybės santykį smarkiai

įtakoja, dažnai nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Be to, politinis

režimas, tiesiogiai veikdamas visuomenės būtį, tiesiogiai veikia ir teisės

funkcionavimą bei vystymąsi. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, “autoritarinio

režimo sąlygomis teisė iš viso atlieka gana siauras, sutrauktas

funkcijas.iš esmės veikia kaip “valdžios teisė” – jos įnagis,

instrumentas”[26]. Čia teisė faktiškai neveikia, vietoje jos veikia

“įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė”[27], nereikalinga

išvystytos teisės sistemos. Ir teisė praranda savarankišką reikšmingumą.

Normatyvizmo kritika atskleidžia, kad ši koncepcija nepriekaištinga

tik iš pažiūros, o iš tiesų turi nemažai spragų bei trūkumų. Istoriškai

normatyvizmas susikompromitavo fašistiniuose ir komunistiniuose režimuose.

Jo atsisakymas “yra itin svarbus”, kaip rašo E. Kūris, tai “ypač išryškėja

žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos, kai Vakarų politinės ir teisinės

minties socialinis kryptingumas bene visuotinai įvardijamas teisinės

valstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law) kategorijomis”[28].

Tačiau ir dabar toks etatistinis – normatyvistinis požiūris randa

savo šalininkų. Juk normatyvistinę teisės sampratą palaiko ir tai, kad

praktikoje teisininkai daugiausia dirba su teisės normomis, o tai yra jiems

pagrindas teisės normas laikyti pagrindiniu lygmeniu. Praktikos atveju

teisės normos tebelieka ypatingoje pozicijoje. Štai S.A. Komorovas rašo:

“Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė] yra tiesioginis jos

[valstybės] produktas,.[teisė] gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos –

teisėkūros procese. teisė yra politikos instrumentas.”[29]. Anot jo:

TEISĖ

kyla iš valstybės

išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią

valstybės saugoma

yra visuomeninių santykių reguliatorius

charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,

b) normativiškumu,

c) sistemiškumu,

tai yra teisės normų

d) dinamiškumu,

bruožai

e) nepersonifikuotumu.

yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė čia yra su valstybe susijęs juridinis instrumentas. Nors,

reikia paminėti, kad autorius pripažįsta, jog teisė turi riboti valstybę.

Panašiai ir M.I. Baitinas linksta prie normatyvizmo. Tiesa, tai

“šiuolaikinis normatyvizmas”, kuriame stengtąsi ištaisyti praeities

klaidas. Jei anksčiau, anot jo, teisės normos buvo vertinamos kaip vertybės

savaime, tai dabar normatyvizmas tiesiog priima teisę kaip teisės normų

visumą, o tai atskleidžia aiškią, apibrėžtą teisės esmę – teisės kaip

valdingo visuomeninių santykių reguliatoriaus.

“.[valstybė] yra

įstatymų šaltinis, ji visiems

valstybės

nariams nustato – jų tarpusavio

santykių ir

santykių su valstybe atžvilgiu –

normą, kas yra

teisinga ar neteisinga.”

J.J. Rousseau

Normatyvizmas – tai plati teisinės minties kryptis: be abejo, ji

negali būti visiškai klaidinga. Galime lengvai įsitikinti teisės ir

valstybės ryšių reikšmingumu teisėkūros ir teisės įgyvendinimo bei

priežiūros lygiuose.

Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys.

Ji pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra ir

teisinė sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai

veiksminga ir išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moralinius

pageidavimus, ji (teisė) privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe

galimybės, “teisės institucionalizacija – tai jos socialinio veiksmingumo

užtikrinimas”.[30]

Ši institucinė teisės samprata mus ir nukreipia į tą teisės tapsmo,

ontologinio vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės apsijungimo su

valstybe būtinybė, ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis.

Valstybė įgyja stulbinančią reikšmę teisei tame jos materializavimosi

laike, kai reikia, įtvirtinti ir įgyvendinti teisės normas. Valstybės

aktyvumas yra būtina to

sąlyga. A. Vaišvila teigia, kad “valstybė užtikrina

triadinį teisės egzistavimą, garantuoja teisės perėjimą nuo vieno

ontologinio lygio prie kito.Teisės nebūtų, jei nevyktų šis ontologinis

perėjimas.Valstybė tampa tuo organizaciniu mechanizmu, kuris užtikrina

teisės kelią nuo teisės idėjų iki socialinės santvarkos realybės”.[31]

Taigi valstybė teisine kategorija tampa atlikdama dvi fukcijas:

1)teisėkūros ir 2) priežiūros.

Kaip matome, normatyvistai savo teorijos kūrimui turėjo tvirtą

pagrindą. Be abejo, suabsoliutindami valstybės vaidmenį teisei, jie

apribojo pačią teisę, atmetė reikšmingus jos bruožus. Tačiau kitų teisės

sampratų kūrėjai (su retomis išimtimis) jokių būdu neneigė valstybės

reikšmės. “Valstybinis nihilizmas ne mažiau pavojingas už teisinį

nihilizmą”[32], – rašė V.V. Lazarevas. Istorinė patirtis rodo, kad teisės

įgyvendinimas be valstybės būtų neįmanomas. Juk, kaip rašė S.S.

Aleksejevas, “Jai [teisei] būdingas matomas ar nematomas valstybinis

komponentas, ją žymi valstybinės valdžios “pėdsakas”[33]. Daugelis autorių

kaip pagrindinius teisės bruožus iškelia jos: valstybinį valinį,

normatyvinį, valdingą – reguliacinį pobūdį, jos privalomumą ir valstybinio

poveikio garantijas, jos neatskiriamumą, nuo valstybės etc. Šie bruožai

dažnai tik kitais žodžiais išreiškia tą patį – dvi jau anksčiau minėtas

valstybės, kaip teisinės sąvokos, funkcijas. Plačiau atskleistos jos ir

parodys teisės santykį ssu valstybe, bei kiek pagrįstas yra tų teiginių

iškėlimas.

Teisė kaip humanistinė idėja yra bejėgė, bet tam kad ji taptų teisės

norma, visuotinai privalomo elgesio taisykle, prireikia politinės valdžios

organizacijos – valstybės. Visuotinį privalomą “teisei iš šalies įneša

valstybės valia, kuri suteikdama teisės normoms vvisuotinį vykdymo įsakmumą

atskiria teisę nuo moralės”.[34] Šiuo požiūriu valstybė kuria teisę. Per

teisėkūrą valstybė tampa institucinės teisės dalimi. Teisėkūros prosese

valstybė ir teisė susijungia į vieną.

Valstybė veikia ir kaip teisės normų vykdymo garantas. Ji iškyla, kai

reikia užtikrinti, kad teisės normos būtų įgyvendintos socialiniuose

santykiuose, virstų teisiniais santykiais. “Teisėje įforminta valia

oficialiai patvirtinama ir užtikrinama valstybės”.[35] Taigi valstybė

užtikrina teisės gyvybingumą. Garantuojant teisės normų įgyvendinimą,

valstybė naudoja savo poveikio priemones, o nevykdant teisės normų

reikalavimų, ji gali panaudoti valstybinę prievartą – atitinkamą sankciją.

Tada atrodo, kad šis privalomumas “yra tik valstybinės valdžios organų

savavališkų sprendimų, valstybės paliepimų, įsakymų ir nurodymų privalomumo

pasekmė”.[36] Čia ir slypi normatyvizmo nuostatos šaknys.

Tai viena teisės – valstybės santykio pusė: valstybės įtaka teisei,

bet ši įtaka nėra absoliuti. Ko gero, nė kiek nemažesnę įtaką daro ir teisė

valstybei. Bet kad tai nustatyti, reikia pirmiau išsiaiškinti kitą požiūrį

į teisę, kuris leis kitaip pažvelgti ir į teisės – valstybės santykį.

Trumpai apibrėžiant normatyvistinį valstybės – teisės

santykį:[37]

“Vis dėlto yra

tikrasis įstatymas, teisingas

protas, –

atitinkantis prigimtį, galiojantis

visiems,

nekintamas ir amžinas, įsakmiai

raginantis

atlikti pareigas, draudimais

atgrasantis

nuo piktadarysčių.”

Ciceronas

Jau XVIII – XIX a. Vakarų Europoje atgimė dar antikos laikais iškelta

pažiūra, kad pozityvioji teisė turinti atitikti tam tikrą aukštesniąją

teisę. Nors etatizmui ir neturėta alternatyvos, bet teisės moralumo ir

teisingumo klausimas buvo keliamas ir tada, iir prieš tai.

Žvelgiant iš vertybinės sampratos, pagal kurią teisės turinį ir esmę

sudaro bendražmogiškos idėjinės

vertybės, pozicijų, galima kalbėti apie teisės viršenybę valstybei. Teisė

su savo turiningosiomis vertybėmis apsprendžia valdžios veikimą, todėl

galima kalbėti apie teisės prioritetinę padėtį lyginant su valstybe ir apie

teisinę valstybę. Net viduramžiais teisė nebuvo visiškai subordinuota

politinei valdžiai – įstatymai ją (valdžią) varžė tol, kol nebuvo

pakeičiami. Jau tada (XI – XII a.) buvo pasakyta, kad “yra teisė, turinti

didesnę (juridinę) galią už valstybės sukurtąją.”[38]

Aksiologinį požiūrį atstovauja skirtingos teorijos (pavyzdžiui,

solidarumo, prigimtinės teisės, psichologinė ir kitos), todėl ir

aukščiausios vertybės iškeliamos skirtingos. Bet kas tai bebūtų: dievo

valia, įgimtos žmogaus savybės ar visuomeninė santvarka, bet tai pagrindinė

teisės dalis, ir reali teisė turi orientuotis į šias vertybes. O jei teisė

be valstybės turi tvirtą pagrindą ir todėl yra aukščiau už ją (valstybę),

tai valstybė turi būti pajungta teisei, tapti teisei tarnaujančia jėga.

Bene tipiškiausia ir populiariausia yra prigimtinės teisės teorija.

Prigimtinės teisės teorija sudaro esminį šiuolaikinės demokratinės teisės

sampratos pagrindą. Šios krypties šalininkai teisės viršenybę kildino iš

“prigimtinio įstatymo nesugriaunamumo ir juo besiremiančių individo

subjektinių teisių neatskiriamumo.”[39] M.N. Marčenko pabrėžia tokias

vertybes: teisė turi būti visų ir kiekvieno laisvės priemonė (matas),

įstatymai turi realiai tarnauti tautos ir valstybės interesams, o

realizavimas privalo būti maksimaliai teisingas.[40]

Todėl valstybė negali savavališkai nustatyti teisės normų ir yra

idėjinio tteisės turinio suvaržyta. Taigi čia įmanomas, etatistų požiūriu,

paradoksas: ne visada valstybės priimti įstatymai yra teisiniai.[41] Ir net

išvystyta įstatymų leidimo sistema nėra ženklas, kad įstatymai ir valstybė

atitinka teisės reikalavimus. Tai akivaizdžiai parodo totalitarinių

valstybių pavyzdžiai. Kaip apie tai rašo E. Kūris, įstatymų leidėjai yra

viršesni už pozityviąją teisę ir neprivalo jai paklusti, kadangi patys ją

kuria, bet, kurdami pozityviąją teisę, jie negali nukrypti nuo dieviškosios

ar prigimtinės teisės reikalavimų.[42] Pačios teisės normos tėra teisinių

idėjų įsikūnijimas. Prigimtinė teisė, kylanti iš pačios žmogaus prigimties,

yra privaloma visiems, tačiau nepakankamai pritaikyta konkretiems gyvenimo

atvejams ir tik todėl detalizuojama pozityviojoje teisėje. Ji yra

pozityviosios teisės kriterijus. Taigi teisė ir istoriškai, ir logiškai

atsiranda anksčiau už valstybę, yra viršesnė už ją, o valstybė niekada

negali pretenduoti į pirminio teisės kūrėjo vietą. Čia, skirtingai nuo

normatyvizmo, teisė nėra tapatinga įstatymams, o įstatymai tėra “viena iš

teisės išraiškos formų.”[43] Įstatymai yra tik tiek teisinis reiškinys,

kiek išreiškia teisę. Neatitinkantis teisės idėjų ir principų įstatymas

teise negali būti, todėl teisė nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios. Tik

teisinis įstatymas gali būti laikomas “oficialia forma pripažinta,

konkretizuota ir ginama teise.”[44] Ir taip atsiranda pozityvioji teisė,

turinti visus objektyviai suprantamus teisės bruožus. Valstybė privalo

gerbti ir saugoti aukščiausias vertybes (pavyzdžiui, prigimtines žmogaus

teises). Taigi įstatymas ne todėl yra privalomas, kad jis kyla iš

valstybės, bet todėl, kad jis yra teisinis ir ttokiu būdu ateina būtent kaip

teisė. Ne teisė yra valstybinio privalomumo pasekmė, o šis privalomumas yra

teisės pasekmė; pats savaime “įstatymas neturi savo nuosavo turinio,

skirtingo nuo teisės turinio”[45], rašo V.S. Nersesianc. Teisės primato

iškėlimas įtakoja ir žmogaus viršenybės prieš valstybę iškėlimą. Buvęs

priemone, dabar žmogus tampa tikslu.

Be abejo, valstybė yra būtina, kaip įgyvendinanti institucinę teisės

būtį, paverčianti teisę visuotinai privaloma elgesio taisykle, numatančia

jos vykdymą ginančią sankciją. Jei pirmiausia teisė pasireiškia žmonių

sąžinėje, tai vėliau išreiškiama teisės normose ir jos vykdymas prižiūrimas

valstybės. Tokiu atveju galima pasakyti, kad “valstybė nesukuria teisės,

tačiau užtikrina jos veikimą visomis stadijomis”[46]. Ji teisę išveda ar

suformuluoja iš realybės sąlygų. Bet valstybė ir jos kuriama pozityvioji

teisė yra vertinamos teisinių vertybių atžvilgiu, todėl teisė yra valstybės

ir jos leidžiamų įstatymų tikslas. Valstybės reikšmė ir prasmė

apsprendžiama tuo, kiek ji nukreipia savo veiklą į teisės reikalavimų

įgyvendinimą. Bet tai nesupriešina visuomenėje pavyzdžiui, prigimtinės ir

pozityviosios teisės savaime. Demokratinėje visuomenėje teisinių idėjų

(vertybių) svarbos iškėlimas neprieštarauja pozityviajai teisei, nes šios

paskirtis yra jas (vertybes) įtvirtinti. Ir todėl, pavyzdžiui, prigimtinė

teisė ir pozityvioji teisė gali sudaryti vientisą socialinių santykių

reguliavimo sistemą. Vertybinio vertinimo lygiu įstatymo ir valstybės

reikšmę lemia jų ryšiai su teise; valstybė ir įstatymas privalo būti

teisiniais.

“Jie tobulins tuos [valstybės] apmatus,

žiūrėdami

dviejų dalykų: kas prigimtyje

yra

teisinga, gražu, nuosaiku ir panašiai

ir, antra,

kaip visa tai pasireiškia

žmonėse.”

Platonas

Vien kalbant apie teisės prioritetą prieš valstybę, galima kalbėti ir

apie teisinę valstybę. Kaip rašo R.Z. Livščicas, “apsprendžiantis

turiningas teisinės valstybės požymis yra valstybės suvaržymas teise”[47],

valstybės veiklos apribojimas teise, kuris, aišku, nėra tikslas pats

savaime, o tik būdas užkirsti kelią valstybės (valdžios) savivalei.

Valstybės apribojimas teise remiasi tuo, kad teisinėje valstybėje politika

ir valdymas turi būti teisės, kaip teisingumo įsikūnijmo, įgyvendinimo

priemonė. Vertybinis požiūris ir buvo filosofinis teisinės valstybės

pagrindas, tai yra praktinio teisės viršenybės idėjos įgyvendinimo

pagrindas.

Atrodo, kad pirmasis teisinę valstybę ir teisės viršenybę teoriškai

pagrindė A.V.Dicey. Jis rašė: “Anglija yra valdoma pagal teisės

viešpatavimo principą”[48], kuris reiškia, kad yra esminių teisingumo

principų, kurių niekas negali pažeisti, net valstybė. Teisės vystymasis,

jos principai, žmogaus teisės ir laisvės lemia valstybės veikimą ir

vystymąsi. Šiuos principus ginant “teisės viešpatavimas yra

priešpriešinamas kiekvienai valdžios sistemai, kuri remiasi valdžioje

esančių žmonių plačiais ir diskretiškais įgaliojimais, užtikrinamais

prievarta”[49],- rašo A.V. Dicey. Tokių būdu, piliečiai gali per teisę

apsiginti nuo valstybės savivaliavimo. Nors valstybė yra suvereni, bet

prievartos taikymas joje paremtas teise, o tai daro neįmanoma savivalę.

“Teisinėje valstybėje neturi bbūti jėgos sąvokos, o prievartos sąvoka turi

būti interpretuojama kaip teisinė prievarta, kuri įgyvendinama įstatymų

nustatytomis formomis ir procedūromis.”[50] Aišku, valstybės apribojimas

teise nepadaro asmens laisvės absoliučia. Ją irgi riboja teisė (kitų žmonių

teisės ir interesai). Valstybė ir asmuo tampa abipusiai atsakingais.

Nepaisant teisinės vvalstybės specifikos, ji yra ir lieka valstybe.

Suverenitete pasireiškia politinė jos prigimtis, ji turi specialų valdymo

aparatą ir teisinių priemonių sistemą, taigi valstybė neištirpsta

visuomenėje. Bet, iš kitos pusės, jos ypatingumas parodo pagrindines

veiklos kryptis – 1) žmogaus, kaip svarbesnio už valstybę ir visuomenę,

teisių įtvirtinimas ir gynimas ir 2) valdžių atskyrimas, užtikrinantis

demokratiją.

Žmogaus teisės ir laisvės iškyla kaip pagrindinė vertybė, jos yra

aukščiau už kitus visuomeninius ar valstybinius sprendimus, yra

neatskiriamos nuo žmogaus ir ne iš valstybės gautos. Neprieštaringumo

žmogaus teisėms reikalavimas valstybės teisėkūrą padaro pavaldžia teisei,

teisingumui ir dorovei, pozityviąją teisę – žmogaus teisių saugotoja,

valstybę – žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisine organizacija. Kaip

rašo A. Vaišvila, būtent “būtinybė padidinti žmogaus teisių apsaugą

pašaukia į pozityviosios teisės leksiką tokias sąvokas kaip teisinis

įstatymas, teisinė valstybė, teisinė tvarka ir kitas”[51]. Ir jei teisinė

valstybė reikalauja įtvirtinti įstatymo viršenybę, kaip rašo A.B.

Vengerovas, kad “teisinėje valstybėje realizuojamas pagrindinis

valstybiškai organizuotos visuomenės imperatyvas “įstatymo valdžia”[52],

tai įstatymas suprantamas tik kaip objektyvios, nuo valstybės

nepriklausomos, vertybės, garantija, apsauganti nuo valstybės savivalės.

Valdžia save apriboja ne savo pačios leidžiamais įstatymais, o šiomis

vertybėmis; ir tik šiuo būdu valstybė tampa valdoma teisės. Juk valstybės

ir teisės uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius, derinti

priešingus interesus. Jei pripažįstamas teisės viešpatavimas, o

visuomeniniai santykiai grindžiami ne jėga, o teise, tai tokia tvarka bus

kompromisų tvarka. Tada jei teisė – socialinio kompromiso priemonė, tai

valstybė – jo siekianti organizacija. “Teisė.turėtų virsti visuomenės

savivaldos ir socialinės inžinerijos priemone.socialiniu institutu,

vienijančiu valstybę ir civilizuotą pilietinę visuomenę.ir suteikiančiu

pastarajai autonomijos galimybę.”[53]

Valdžių atskyrimas vėl nukreiptas prieš piktnaudžiavimą teise. Teisės

ir valstybės vystymosi procese susiformavo tam tikros taisyklės ir

procedūros teisėkūros ir jos atitikimo teisei kontrolei. Teisinės valstybės

formavimasis atspindi perėjimą nuo nedemokratinių sistemų prie pilietinės

visuomenės, prie teisės viršenybės, prie demokratijos.

Kodėl reikia kalbėti apie teisinę valstybę, kalbant apie teisės ir

valstybės santykį? Nes kaip tik teisinėje valstybėje teisės ir valstybės

santykis gali būti pozityvus. Žinoma, teisinė valstybė yra greičiau

idealas, nei realybė, greičiau procesas, nei greitai tam tikrais

pakeitimais pasiekiamas taškas, bet kartu ji gali būti esminis teisės ir

valstybės santykio problemos sprendimas. Kaip rašo S.S. Aleksejevas,

teisinės valstybės ribose teisė valstybei suteikia “civilizuotumo

bruožų”[54], ją įjungia į demokratinės valstybės institucijų sistemą ir

taip panaikina ar bent jau sumažina negatyvius valdžios esybės

pasireiškimus.

Etatizmas vertybiniam požiūriui priekaištavo dėl jo pernelyg moralinio

pobūdžio. Teisės etinis – dorovinis krūvis, jo manymu, panaikina pačią

teisę. Moralė etatistams tėra romantika ir poezija, nes “valstybės

prievarta labiau pasitikima negu savanorišku žmogaus pasidavimu teisės

imperatyvams”[55]. O juk, normatyvizmo požiūriu, aukšti abstraktūs

moraliniai idealai, kad ir kokie reikšmingi jie būtų, negali veikti kaip

teisingumo (teisėtumo) kriterijai, nes humaniškumo, demokratiškumo ir

teisingumo lygio neįmanoma objektyviai įvertinti. Taigi taip į teisę

vietoje valstybės ateina subjektyvios nuomonės. Bet vertybinio požiūrio

atstovai, iškeldami ideologinį teisės elementą, pasiūlo kriterijų teisinei

įstatymų ir valstybės vertei nustatyti. Tada teisė ir dorovė suvokiamos,

“kaip du skirtingi tos pačios pagarbos žmogaus teisėms semantiniai

lygiai”[56]. Aišku, tam rekalingas tam tikras moralinis visuomenės

subrendimas, o be jo dorovės kriterijus nebus objektyvus ir liks

vienintelis būdas visuomenei socializuoti – valstybės prievarta, jos

vykdomas teisių siaurinimas ir smulkmeniškas reglamentavimas. Iš kitos

pusės, demokratijos plėtra – valstybės smulkmeniškų paliepimų mažėjimas ir

leidimas piliečiams ar jų bendrijoms tvarkytis savarankiškai – yra

tiesiogiai susiję su teisės vystymusi ir tobulinimu. Tačiau pačių

vertybių ir asmens teisių į tas vertybes sutapatinimas yra teisės

ontologizavimas. Tada žmogaus teisės kildinamos ne iš visuomenės, o iš

gamtos, taigi atskiriamos nuo pareigų. Bet taip teisė atsiskiria ne tik nuo

valstybės ar visuomenės, bet ir nuo savo istorinio tapsmo, ir net nuo

mokslinio suvokimo, tampa duotybe. Todėl šios vertybės yra ne absoliučios,

o tik būtinos individui ir visuomenei vystytis, tai – teisės, susijusios su

pareigomis.

M.I. Baitinas[57] priekaištauja vertybinei sampratai, nes, jo

požiūriu, ši pernelyg nutolusi nuo ištakų – prigimtinės teisės teorijos, ir

todėl pati teisė čia prarado būtiną apibrėžtą poziciją – tampa beforme.

Teisė negali egzistuoti be savo institucinės išraiškos, o griežtas teisės

ir įstatymo atskyrimas veda į jų supriešinimą. Bet iš esmės, kaip jau buvo

minėta, teisės ir įstatymo atskyrimas, aksiologiniu požiūriu, nėra

valstybės atmetimas. Tai tik teisės ir savivalės atribojimas bei

supriešinimas. Skirdami įstatymą nuo teisės, kartu pripažįstame, kad

egzistuoja objektyvios vertybės, nepriklausančios nuo valstybės. Teisinėje

valstybėje teisė neatskiriama nuo valstybės ir jos politikos. Jei ši yra

demokratiška ir humaniška, vykdoma tautos ir jos pačios interesais, tai

valdymas gali remtis teise. O jei neatitinka šių rekalavimų, tai negali

remtis teise, tik įstatymu (kuris ne visada yra teisinis).

Kitas aspektas yra tas, kad žvelgiant į teisę iš šių vertybinių

pozicijų, kartais niveliuojasi valstybės vaidmuo. Teisės prioriteto

iškėlimas ir plati jos reikšmė užtemdo valstybę, jos didelę reikšmę teisės

ontologinio vystymosi procese. Bet realiai valstybės valdžios apribojimas

valstybę padaro demokratine, ir tada ji ne tiek ištirpsta teisėje, kiek

įgauna naują kokybę. Tada demokratijai būtina teisė platesne prasme, nei

tiesiog valstybės nustatytų teisės normų visuma. Anot S. Vansevičiaus, kad

demokratija ir laisvė nevirstų savivaliavimu, reikalingos “adekvačios

teisės formos, užtikrinančios apribojimus, valstybinės valdžios sutvarkymą,

būtiną savivaldos erdvę, teisiškai reikšmingą tautos valios pasireiškimą ir

kartu užkirstą kelią griaunantiems procesams, minios savivalei, prievartai

ir panašiai”[58].

Normatyvistai kritikavo vertybinį požiūrį daugiausiai dėl to, kad jų

manymu, teisė negali lygiavertiškai konkuruoti su valstybe, nes tėra jos

pasekmė ir įrankis. Aksiologinės krypties šalininkai negali sutikti su

tokiu siauru teisės traktavimu. Teisė gali būti valdymo ir politikos

priemone tik savo demokratinio teisingo pagrindo dėka, ir tik tada, jei

valstybė atitinka prigimtinės teisės reikalavimus. Teisė dargi egzistuoja

ir vystosi prieštaroje su valstybe. Tarp jų

gali būti nesutarimų ir

neatitikimų. Nors ir glaudžiai tarpusavyje susijusios, teisė ir valstybė

tam tikra prasme gali būti laikomos priešingybėmis (bet sąlyginai: nereikia

pamiršti, kad jos civilizuotoje demokratinėje visuomenėje nebūtinai

supriešinamos, o veikia išvien ir sudaro vienybę). Priešingos jos ta

prasme, kad realiai jų pozicijos nevisuomet sutampa, ir jei valstybė siekia

išsiveržti iš teisinių ribų, tai teisė siekia valstybę tam tikru laipsniu

suvaržyti. Teisė, “kaip civilizacijos ir kultūros reiškinys, formuojasi bei

vystosi tik iki tol, kol pagal demokratijos principus riboja valstybinę

valdžią.”[59] Todėl teisė tampa galingu demokratiniu, antitotalitariniu

veiksniu. TTaip žvelgiant į teisės – valstybės problemą, teisė kyla ne tiek

iš valstybės, kiek iš priešingos jai srities. Valstybė tampa ne tik

formuojančia ir garantuojančia teisę jėga, kam pritaria normatyvistai, bet

ir tam tikru veiksniu, iššaukiančiu būtinybę kito, be valstybės, socialinio

reguliatoriaus. Na, o teisė čia tampa pagrindiniu veiksniu, galinčiu

apriboti valstybę ir jos savivalę.

Ko gero, šiais laikais, kai Vakarų teisinės minties kryptingumas “bene

visuotinai įvardijamas teisinės valstybės arba teisės viešpatavimo

kategorijomis”[60], nedaug terasime griežtai kritikuojančių vertybinę

sampratą ir, tuo labiau, iš jos kylančią teisinės valstybės teoriją.

“Neverta davinėti

nurodymų

nepriekaištingai

išauklėtiems žmonėms.

Daugeliu atveju

jie ir patys lengvai

supras, kokie

įstatymai čia reikalingi.”

Platonas

Aišku, kad vertybinis požiūris iškelia milžinišką teisės reikšmę,

kartais net valstybę “ištirpindamas” teisėje. Be abejo, tam turėta svarių

priežasčių.

Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negali

būti ssuabsoliutinama, tokiu būdu suprantant ją siaurai – etatistiškai.

Jei teisės veikimą užtikrina valstybė, tai šis klausimas turi du

aspektus. Iš vienos pusės, pozityvioji teisė, kaip valstybės darinys,

užtikrinama valstybės paramos ir gynimo, ir todėl šis garantavimas gali

būti suprantamas kaip valstybės savarankiškas sprendimas. Bet iš kitos

pusės, šis garantavimas valstybės leidžiamai teisei (pozityviajai teisei)

suteikiamas tik dėl teisinės jos prigimties, todėl “privalomumas – teisės

pasekmė”[61]. Teisės objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės,

nepriklauso nuo įstatymų leidėjo (valstybės). Valstybės įtaka teisei

neabsoliuti, teisė tam tikra prasme yra savarankiškas ir nepriklausomas

reiškinys, turintis savų dėsningumų. Jos privalomumas (besiremiantis tomis

pačiomis objektyviomis teisės savybėmis) priklauso ir nuo įstatymų leidėjo

valios (kuris oficialia valdinga forma teisėkūros procese išreiškia teisės

reikalavimus), ir nuo kitų aplinkybių – “sociumo išsivystymo lygio,

prielaidų teisinių įstatymų atsiradimui ir veikimui būvimo ir kitų”[62].

“Valstybė negali ppanaudoti teisės prieš jos tikrąją paskirtį.”[63] Yra

valstybės poveikio teisei ribos: visų pirma, kaip jau sakyta, pačios teisės

savitumas, pavyzdžiui, jos reguliacinis potencialas. Ir pati valstybė turi

savo galimybių ribas, jos ir jos institucijų galimybės užtikrinti teisės

veikimą konkrečiomis sąlygomis irgi apriboja valstybės poveikį teisei.

Valstybės pagrindinis uždavinys yra suteikti teisei ypatingą kokybę, o tada

ji ima veikti pati savarankiškai, ir jos veikimas gali būti nukreiptas taip

pat prieš valstybę (valdžią). Valstybė ne kuria (formuoja) teisę, o tik

“užbaigia teisėkūros procesą, suteikdama teisei tam tikras juridines

formas”[64] – tai yyra, valstybė kuria teisę tik instituciniu lygiu ir

pirmine teisės priežastimi laikoma negali būti. Valstybė yra išimtinė

įstatymų kūrėja, bet ne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti. Be to,

jei valstybė atsiranda tam, kad palaikytų tvarką visuomenėje, tai teisė

kuria tam teisinius mechanizmus. Visuomenėje teisė – tai valstybinis

socialinių santykių reguliatorius, bet valstybės veikla demokratinėje

visuomenėje yra teisinio pobūdžio.

Taigi, kaip motome, egzistuoja ir atgalinis valstybės – teisės ryšys.

Ne vien valstybė įtakoja teisę. Dar daugiau, valstybei teisė reikalinga ne

mažiau kaip teisei valstybė. O anot V.V. Lazerevo, teisės įtaka valstybei

pasireiškia dviejuose dalykuose: valstybės vidinėje organizacijoje ir jos

veikloje[65]. Teisė demokratinėje sistemoje tampa ne tiesiog valstybės

priedu (ar dar blogiau – įrankiu), bet ji gali tapti reikšmingu valstybę

apribojančiu veiksniu.

Jau tam, kad valstybė egzistuotų kaip organizacija, reikalinga teisė.

Teisė garantuoja valstybės stabilumą, jos organizavimo racionalumą ir

pačios sistemos veiklos efektyvumą. Teisė valstybei suteikia civilizuotą

demokratinę formą, šiuolaikiškumą. “Valstybingumas nesuvokiamas be teisės

arba už teisės”[66], todėl teisė valstybę daro pilnaverte.

Teisė formuoja valstybės vidinę struktūrą, vidinius valstybės

organizavimo santykius, jos mechanizmo dalių santykius. Taip padedant

teisei, įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, jos forma, valdymo

mechanizmai ir jų sandara, valstybinių organų ir pareigūnų statusas ir

kompetencija, valdžios padalijmo principai, būtini institutai, pačios

valstybės ir jos mechanizmo dalių vieta, vaidmuo ir funkcijos, sąveika su

kitomis institucijomis ir gyventojais. Savo veiklos reglamentacijai

valstybė irgi kuria tteisę.

Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą,

sukurdama valdžios padalijmą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės

valdžios vienose rankose. Ir tada “valstybinių struktūrų santykiai

teisiškai sureguliuojami, virsta teisiniais santykiais”[67].

Taigi teisė atlieka nemenką vaidmenį valstybės atsiradime, vystymesi

ir tobulėjime. Teisė tampa esminiu valstybinės visuomenės organizacijos

bruožu, leidžiančiu žmonėms ne “susiorganizuoti” į valstybę, o “sukurti”

valstybę.

Kitas teisės poveikio aspektas yra tas, kad valstybė būtent per teisę

vykdo savo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką,

individo padėtį. “Teisės reikšmė valstybėje pareina.nuo to, kaip valstybės

valdžia vykdo savo uždavinius, kaip ji valdo”[68], rašo P. Leonas. Kaip jau

buvo sakyta, demokratinė valstybė veikia per teisę ir teisinėmis

priemonėmis. Totalitarinė valstybė gali valdyti remdamasi prievarta, o

demokratinė – socialinius procesus įtakoja per teisę. Paradoksalu, bet

atsisakymas nuo teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina ir

atveda prie jos nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Valstybė

negali veikti už teisės ribų ir be teisės. Teisė yra būtina valstybinės

veiklos pusė, savybė, nes teisė nepakeičiama socialinių santykių

reguliavimo sferoje, o jos panaudojimo būtinybė kyla ne vien iš valstybės.

Valstybė negali atmesti teisės, nekenkdama visuomenei. Atsisakymas nuo

teisės sukelia “rimtas ekonomines, politines ir dorovines pasekmes”[69],-

rašo V.V. Lazarevas. Teise nesiremianti valstybė yra gilios krizės apimtos

visuomenės požymis. Taigi teisė įtvirtina ir įteisina valstybės veiklą,

kartu nustatydama jos ribas, galimybes, kontroliuoja valstybės veiklos

teisėtumą, atitikimą visuotinai priimtiems standartams. Pavyzdžiui, V.V.

Lazarevas išskiria septynias teisės poveikio vvalstybei kryptis.

Tai ir teisės veikimas per atskirus asmenis – valstybė piliečius

veikia per teisę ir jos ribose, o piliečiai valstybę veikia irgi per teisę.

Jei valstybės ir individo satykyje nėra teisės, tada jis verčiamas

valstybės sraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus yra priemonė,

o valstybė – tikslas. Teisė į valstybės ir atskiro individo santykį įneša

kitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, o

valstybė – priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemta

jos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisė

apriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Bet

teisė ir legalizuoja valstybės veiklą, taigi ir valstybinio poveikio

priemones (prievartą), kurioms suteikia teisinę formą, tai jau buvo minėta.

Bet koks prievartos panaudojimas, nesurištas su teise, yra valstybės

neteisėto veikimo pavyzdys. Galimybę valstybės veiklą kontroliuoti vėlgi

suteikia teisė, kurdama prielaidas abipusei valstybės ir visuomenės

atsakomybei. Teisė valstybei tampa vienintele bendra “kalba” su visuomene

ar atskiromis jos grupėmis (pavyzdžiui, V.V. Lazarevas išskiria tautines),

o taip pat su “ kitomis valstybėmis ir apskritai pasauline bendrija”[70].

Reikia pridurti, kad teisės vaidmuo demokratinėje valstybėje tik

stiprėja. Bene visuotiniu idealu tampa teisinė valstybė, apribota,

“surišta” teisės. Kaip rašo V.V. Lazarevas, “Tik būdama teisės apribota,

valstybė gali veikti “laisvai”. O taip pat, – kuo labiau teisė atspindi

visuomeninio vystymosi reikalavimus, tuo labiau ji suriša valstybę”[71].

“.labiausiai ir

aukščiausiojo gėrio siekia

ta

bendrija, kuri

yra visų svarbiausioji ir

apima visas kitas;

ši bendrija ir vadinama

valstybe.”

Aristotelis

Sociologinė kryptis yra viena iš pagrindinių XX a. teisės krypčių. Ji

ypač paplito JAV. Šis požiūris į teisę taip pat įtakojo teisinės valstybės

teorijos vystymąsi, nes teisę pripildė socialinio turinio ir įrodė, kad

visuomenėje teisė yra pusiausvyrą atstatanti jėga.

Jei remsimės sociologiniu teisės supratimu, kur teisė suprantama kaip

visuomenėje realiai susiklostę santykiai, tai teisė ir valstybė yra viename

lygyje. Teisė formuojasi ir per valstybę, ir per visuomenėje

besiklostančius santykius. Todėl teisė nėra nulemta valstybės (nes

formuojasi ir šalia jos), o valstybė nesuvaržyta teisės (nes teisė

formuojasi ir per valstybę). Teisė nėra grynai valstybinis fenomenas, ji

yra “socialinė”[72]. Visuomenėje yra daugybė socialinių junginių, kurie

turi savo teisę, todėl ir teisė yra nevienalytė. Šiuo požiūriu, teisė,

išskyrus nedidelę dalį, ne pačios valstybės kuriama, o pasirenkama iš

atskiruose socialiniuose santykiuose susiformavusios. Teisė “gyvuoja ir

veikia ne tiktai valstybėje ir ne tiktai valstybėje gimsta”[73]. Prieš

valstybės užtikrinimą teisė yra socialinė teisė, kuri nuo valstybinės

skiriasi tik paliepimų griežtumu ir garantavimo priemonėmis. Kiekviena

organizacija turi savo faktinę ttvarką, taigi ir savo teisę, kuri egzistuoja

šalia valstybės. Valstybės pasirenkama teisė apsaugoma ypatingai, nes

valstybė yra viešpataujantis socialinis junginys, tačiau kartu ir antrinis.

Įsikūrus valstybei, tam tikra socialinės teisės dalis yra suvalstybinama ir

tampa privaloma žemesniems junginiams. Valstybė tampa teisės poveikio būdu,

ir atskiri ssocialiniai junginiai, norėdami ją paveikti, siekia valstybinės

valdžios. “Kova dėl valdžios visuomet yra kova už teisę”[74], – rašo

M.Romeris. Teisė kuriama tarpusavy kovojančių interesų. Bet socialinė

teisė, jei tik ji neprieštarauja valstybei ar liečia valstybės

nereglamentuojamus santykius, gali laisvai kartu veikti, nesutikdama

valstybės prieštaravimų.

Taigi įstatymų formavimasis – tai tik vėlyvoji teisės vystymosi

stadija. Įstatymų leidėjas ne sukuria, o atranda teisės normą, kai ji jau

būna įsigaliojusi žmonių santykiuose, todėl ir teisė yra ne vien tai, ką

valstybė įtvirtina įstatymuose, bet tai, kas socialinių santykių praktikoje

susiklosto. Teisė čia ir yra ypatinga pačių socialinių santykių savybė. O

ir patys įstatymai tik tiek teisės požiūriu naudingi, kiek yra

įgyvendinami, kiek veikia teisinius santykius, nes teisė yra ne tai, kas

valstybės buvo sugalvota, o tai, kas realybėje gavosi. Teisiniai santykiai

ne tik yra pirminė medžiaga, bbet ir vienintelė terpė, kurioje teisė realiai

veikia; taip suprantama teisė vadinama “gyvąja teise”, nes, anot jos

šalininkų, valstybės įtvirtinamų teisės normų visuma tėra negyvybinga

abstrakcija, jei neįvertinami visuomeniniai santykiai. Todėl valstybės

kuriama teisė (įstatymai) ir besiformuojanti santykiuose teisė gali

skirtis. Įstatymų tekstuose teisė negali pilnai atsiskleisti. Teisė yra ir

normų visuma, ir jų faktinė realizacija, ir tam tikra tvarka, bet pirmenybė

teikiama būtent visuomenėje susiklosčiusiai tvarkai, žmonių abipusės

pagarbos ir apsikeitimo paslaugomis santykiams.

Sociologinė kryptis, iškelianti visuomenės vaidmenį kuriant teisę,

kartu parodo siekį, decentralizuojant valdymą, silpninti imperatyvinį

valstybės vaidmenį iir apriboti jos kišimąsi į socialinius santykius. Čia

net teismai tampa ne valstybės, o visuomenės institucija. Mat jei teisė yra

ne taisyklė, o konkretus sprendimas, tai teisėkūroje iškeliamas ne

valstybės, o teismų vaidmuo. Teisė suteikia visuomenei savarankiškumo

galimybę ir kartu, vienija ją su valstybe. Todėl ši teorija aiškiai yra

demokratinio, antitotalitarinio pobūdžio.

Sociologinės teisės sampratos teorija reikalauja aukšto visuomenės

kultūros (ir teisinės kultūros) lygio. Stiprūs savivaldos ir

savireguliacijos mechanizmai neįmanomi be išvystytos teisės. O jei

nenustatomas protingas santykis su valstybe, tai visuomenei iškyla

dezorganizacijos pavojus. Perdėtas sociologinio prado sureikšminimas

pasireiškia, kai teise vadinami ir tokie socialiai reikšmingo elgesio

veiksniai, kurių normatyvinis turinys yra abejotinas. Bet šie trūkumai kyla

ne tiek iš pačios teorijos, kiek iš galimo jos iškreipimo. O štai kokius

sociologinės krypties trūkumus iškelia M.I. Baitinas[75].

Anot jo, teisė – ne pati subjektų veikla, bet ypatingas šios veiklos

reguliatorius. Ši veikla gali būti ir teisę pažeidžianti, todėl negalima

tapatinti tvarkos su normatyviniu reguliavimu, ji pati yra teisinio

reguliavimo objektas. Teisė negali būti vienu metu ir reikalavimas, ir

esamybė. Faktinė santykių tvarka – teisė negali reguliuoti tos pačios

tvarkos, nes čia susilieja tai, kas reguliuojama, su tuo, kas tai daro. Iš

kitos pusės, sociologinio požiūrio atstovams teisė yra ne tiek visuomeninė

veikla, kiek ypatingas jos pobūdis ir “esminė socialinio bendravimo

funkcija”[76]. Be abejo, taip suprantama teisė ne tik gali būti, bet iir yra

prieštaringa, nes skirtingų socialinių grupių tikslai ir iš jų solidarumo

sąmonėje kylantys teisiniai imperatyvai gali susikirsti. Bet tokia

“socialinė” teisė negali būti verčiama ir neverčiama pozityviąja teise.

Kadangi socialinė teisė nėra vieninga, o valstybei reikia vieningos teisės,

tai valstybė, iš karto susidūrusi su egzistuojančia socialine tvarka,

pasirenka iš visuomeninių santykių terpės tas normas, kurias ji mano

suvalstybinti. Ir pati valstybės organizacija priklauso nuo bendrų

interesų, jungiančių žmones į vieną socialinę grupę, valstybę.

Dar sakoma, kad teisės normos nesukuria teisinių santykių, jie kyla iš

realių visuomeninių santykių, bet teisiniais jie tampa ne patys savaime, o

per teisę, nors tai ir nesumažina teisinių santykių, kaip teisės

realizacijos sferos, reikšmės. Tačiau teisė niekada nebuvo “valstybės

monopolinis kūrinys”[77], ir anot sociologinės krypties atstovų, ji lydi

visus socialinius santykius. Taigi, nors šiuos santykius teisiniais padaro

sureguliavimas teisės normomis, tačiau pačias teisės normas valstybė paima

iš tų pačių santykių. Valstybė niekada neateina į teisiškai sterilią

aplinką, nes ten, kur kuriasi valstybė, jau yra visuomenė ir visuomeniniai

santykiai, taigi ir teisė.

Normatyvistinio požiūrio atstovai, kurių teorijos labiausiai kertasi

su kitomis, sociologinei teisės sampratai primeta ir dar vieną, mažai

tikėtiną trūkumą. Anot jų, jei teisė yra faktiniai santykiai, tai bet kokie

valdžios, kuriančios jai patogią santykių tvarką, veiksmai gali būti

laikomi teise. Iš tiesų, sociologinio požiūrio atstovams, kaip jau minėta,

teisė nėra valdančiųjų laisvai ir vienvaldiškai nustatyta, valstybę

smarkiai įtakoja visuomenė. O pati teisė kuriama visuomeniniuose

santykiuose, kurie vyksta taip pat ir nepriklausomai nuo politinių

santykių.

Aišku, kad normatyvizmas sureikšmina valstybės, o aksiologinis

požiūris – teisės vaidmenį; skirtingai nuo jų, sociologinis požiūris

pripažįsta abipusę teisės ir valstybės įtaką ir kartu tam tikrą šių

reiškinių savarankiškumą.

Nuo savo atsiradimo valstybė ir teisė tarpusavy yra susiję,

reikalingos viena kitos, sąlygojančios vieną kitą, jos kartu veikia ir

vystosi ir todėl atskiras jų veikimas neįmanomas. Šiame ryšyje ir teisė, ir

valstybė yra vertingos. Anot N.I. Matuzovo, jų vienovę “išreiškia jų kilmė,

tipologija, ekonominis, kultūrinis ir kitoks determinuotumas, istorinio

likimo bendrumas; tai, kad jos pasireiškia kaip socialinio reguliavimo ir

tvarkos įvedimo priemonės, akumuliuoja ir balansuoja bendrus ir

individualius interesus, garantuoja asmens teises”[78]. Todėl kai kurie

autoriai net teigia, kad ne tik neįmanoma, bet ir beprasmiška svarstyti,

kas pirmiau ir kas svarbiau – valstybė ar teisė. Tokiu požiūriu, šio

klausimo kėlimas tik išduoda išankstinį nusistatymą, o valstybė ir teisė

sudaro vienovę: viena kitą lemia ir viena kitą apima. Tarp jų nėra griežtai

apibrėžto priežastinio ryšio, jas sieja gilesnė abipusė priklausomybė,

todėl jos neįmanomos viena be kitos. Valstybė ne sukuria teisę, bet, iš

vienos pusės, kaip rašo V.V. Lazarevas, yra “jai pajungta jėga, o iš kitos

– galinga teisės galią, jos potencialą visuomeninėje sistemoje palaikanti

ir sustiprinanti priemonė”[79].

Visgi valstybė ir teisė lieka gana atskirais reiškiniais. Kiekvienas

jų turi

savo tikslus ir metodus. Todėl veikdami kartu, jie nesusilieja, o

tai neleidžia valstybės ir teisės sutapatinti. Nors jų vystymasis yra

vieningas procesas, bet jau jis nulemia jų skirtumus. Be to, valstybė ir

teisė gali veikti priešingomis kryptimis.

Valstybė naudojasi teise, siekdama savo politinių tikslų. Tačiau

valstybės vaidmens negalima suabsoliutinti. Valstybė gali teisę panaudoti

visuomeninių procesų reguliavimui tik tiek, kiek teisė tai leidžia. Todėl

galima sakyti, kad teisė yra tam tikru laipsniu nepriklausoma nuo

valstybės. Ji turi savo dėsningumus ir principus. Nors pozityviosios

teisės, kaip institucinio darinio, egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo

valstybės, bet, kaip jau minėta, valstybė nėra vienintelė teisę kurianti

jėga. Čia jos veikimas yra gana apibrėžtas. Kaip rašo S. Vansevičius,

“teisėkūra pradedama, kai visuomenės poreikiai nusistovi, pribręsta

reikalas išleisti naujas normas”[80], bet ir tada valstybė į šį procesą

įsikiša tik tam tikrose stadijose. Teisėkūros procesas gali veikti dvejomis

kryptimis. Valstybė arba pati, numačiusi tam tikrų santykių reglamentavimo

poreikį, nustato teisės normas, arba sankcionuoja jau veikiančias normas.

Ji taip pat gali perduoti šią teisę kitoms organizacijoms. Teisėkūra

nereiškia jokio tiesioginio “valdymo”, ji tik apjungia visuomeninio

gyvenimo reikalavimus su aaktyvia kūrybinga įgaliotų organų veikla. Nors ir

galima pasakyti, kad valstybė tam tikra prasme valdo teisinę visuomenės

sferą, bet “jei ir galima teisę laikyti valstybės instrumentu, tai tik su

sąlyga, kad ir valstybė tuo pačiu lygiu yra teisės instrumentas”[81].

Iš kitos pusės, nors teisės vaidmuo valstybės organizacijoje ir

veikloje yra svarbus, bet tai, kad valstybės leidžiami įstatymai ne visada

atitinka teisę o kartais į įstatymą įvedama savivalė, parodo kad valstybė

irgi turi santykinį savarankiškumą. Anot V.V. Lazerevo, valstybės

“paprastas santykinis savarankiškumas – natūralus reiškinys”[82], o

sąmoningas teisės ignoravimas yra jau per didelis savarankiškumas.

“Lietuvių

tauta.siekdama atviros,

teisingos,

darnios pilietinės visuomenės

ir teisinės

valstybės.”

Lietuvos Respublikos Konstitucija

Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būti

lydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačią

praktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelis

klausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri,

atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujas

vertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminių

teisinės sampratos pasikeitimų.

Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo Tarybų

Sąjungos kažkada mums primestos. Taip aatsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė,

kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertina

daugelį tuometinės ideologijos neigtų vertybių. Vis dar sunku “priimti

nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybės

sukurtoji”[83], ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė –

viso labo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniai

Lietuvoje buvęs vienitele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jau

užleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda ir

valstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės.

Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saugai, taip atsisakoma nuo

įstatymo ir tteisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmas

dar nevisiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi į Vakarų valstybes,

kurios yra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tik

abejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įvekti normatyvistinę sampratą –

tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveiktį ją “determinavusį

bei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina nepakankamas

visuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniško valstybinės valdžios

nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei prievartos”[84]. Kol

visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra būtinos etatistinės

socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas prie kokybiškai kitos

teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir teisės santykį. Štai kodėl

tokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje, negali iš esmės pakeisti šių

dalykų. Ji pati, kildama iš vis dar normatyvistinės teisinės sąmonės, tampa

ribota, teisinės valstybės sąvoka irgi tampa ribota. Bet kokia reforma

reikalinga teisinės sąmonės pokyčių.

Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisės

tradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėje

ir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas,

bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis.

Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungos

pagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes dar

nesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisės

sampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia “adekvačiai suvokti net jau

turimą Vakarų teisinį patyrimą”[85], todėl svetimos teisės kopijavimas

virsta daugiausia neesminių dalykų perėmimu. Valstybei reikalinga

autentiška savo visuomenės teisė, “nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo,

jos tautinio charakterio ir istorinės patirties”[86]. Aišku, jau šių

klausimų svarstymas rodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvai

nepakankama, kad jau žengti pirmieji žingsniai link teisinės valstybės.

Lietuvos teisininkai, iškėlę sau uždavinį kurti tokią valstybę mokosi iš

kitų šalių patirties, bet tik išsiaiškinus visuomenės poreikius, jos

teikiamą reikšmę valstybei, teisei, įstatymui, paaiškės, kokia valstybė ir

teisė reikalinga Lietuvai.

Taigi aišku, kad Lietuva šiuo metu yra savotiškoje kryžkelėje. Pamažu

ji atsisako nuo ilgus metus dominavusio normatyvizmo ir pasirenka

demokratinių valstybių kelią. Štai kodėl Lietuvoje dabar toks reikšmingas

teisės ir valstybės santykio klausimas (kaip ir daugelis kitų teisės

teorijos klausimų).

Aišku, kad teisės ir valstybės santykis yra sudėtingas,

daugiaaspektis. Neabejotina valstybės reikšmė teisei ir teisės reikšmė

valstybei. Teisės – valstybės tema susijusi ir su daugeliu kitų temų, nuo

kurių nagrinėjimo čia buvo atsisakyta. Tai ir pati teisės samprata, kuri

čia paliesta tik tiek, kiek buvo aktuali duotai temai; čia buvo net

atsisakyta platesnės atskirų požiūrių kritikos. Reikšmingos šiam klausimui

ir teisėkūros problemos, kurių platesnis nagrinėjimas atrodė netikslingas

(tai atskira plati tema). Nepaliestos ir teisinės valstybės kūrimo

prielaidos (ekonominės, dorovinės ar socialinės), ir net daugelis

specifinių jos bruožų, nekalbama apie pilietinę (atvirą) visuomenę ar

panašiai. Iš tiesų, tai ne mažiau svarbūs dalykai, tiesiog pats kalbėjimas

apie teisinę valstybę bbuvo šioks toks nukrypimas nuo temos, kurio visgi

neįmanoma buvo išvengti.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad teisės ir valstybės santykio

nagrinėjimas pagal atskirus požiūrius į teisės sampratą leido ne tik

plačiau pažvelgti į šį klausimą, bet ir atskirai atskleisti jo aspektus,

giliau pagrįsti atskirus požiūrius. Štai todėl atsisakyta ir nagrinėti

teisės bei valstybės santykį istoriniu požiūriu, kaip kintantį ir

tobulėjantį per tam tikrą laiką. Iš tiesų, nelabai įtikinamas yra

vertybinio požiūrio atstovų tvirtinimas, esą teisės istorija tėra jos

praeities klydimų istorija, bet istorija dažnai eina ratu, ir pamirštos

teorijos grįžta, o neseniai buvusios naujovėmis nugrimzta į praeitį. Dažnai

istorinis naujumas nereiškia požiūrio vertės savaime.

Pagal požiūrį į teisės sampratą čia išnagrinėtos trys teorijų grupės,

išskiriančios skirtingus teisės elementus: vertybinė, laikanti teisės esme

teisines idėjas (ir padėjusi išsiaiškinti teisės įtaką valstybei),

normatyvistinė, laikanti pagrindu teisines normas (ir parodžiusi valstybės

įtaką teisei), bei sociologinė, laikanti teisės pagrindine dalimi teisinius

santykius (ir atskleidusi teisės ir valstybės ryšių įvairiapusiškumą bei

sudėtingumą). Visos šios teorijos turėjo savo pagrindą susikurti, todėl

negali būti laikomos visiškai klaidingomis. Gal geriau kalbėti apie jų

trūkumus arba atitikimą (neatitikimą) konkrečioms aplinkybėms, istorinėms

sąlygoms. Iš tiesų, normatyvizmas, sukurtas palyginti neseniai, dabar,

atrodo, sparčiai traukiasi. Tuo tarpu vertybinio požiūrio idejos, iškeltos

seniausiais laikais, vis atgimsta ir yra aktualios šiais laikais. Aišku,

kad šių teorijų populiarumas (ar nepopuliarumas) konkrečioje visuomenėje ar

konkrečiu istoriniu laikotarpiu nepanaikina kitose teorijose

sureikšminamų

teisės elementų (jos ontologinio vystymosi pakopų). Taip pat ir valstybė

bei teisė, nesvarbu, kiek jos sureikšminamos atskirose teorijose, negali

būti niveliuojamos kitose.

Taigi valstybės ir teisės santykis sprendžiamas skirtingai įvairiose

teorijose, ir kiekvienu atveju pasirenkamas pagal poreikius, visuomenės

kultūros lygį ir kitas aplinkybes.

LITERATŪRA:

1. A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.

2. M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės tradicijos. V.,

1993.

3. H.L.A. Hart. Teisės samprata. V.,1997.

4. F. A.Von Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. V., 1998.

5. S. Katuoka. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. VV., 1997.

6. W. Lamentovich. Šių laikų valstybė. V., 1998.

7. P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V., 1996.

9. M. Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.

10. V.A. Vaičaitis. Pasvarstymai teisingumo ir etatizmo klausimais //

Justitia. 1997. Nr.5.

11. A. Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.

1998. Nr. 1.

12. A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis //

Teisės problemos. 1997. Nr. 3.

13. A. Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1992.

14. A. Vaišvila. Teisė kaip vvisuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija.

1997. T.7,8.

15. A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // LPA mokslo darbai

“Kriminalinė justicija”. 1997. T.VI.

16. Valstybės ir teisės teorija. Red. S. Vansevičius. V., 1989.

17. S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.

18. С.С. Алексеев. Теория права. М., 11996.

19. А.Б. Венгеров. Теория государства и права. M., 1998.

20. С.А. Комаров. Теория государства и права. M., 1998.

21. Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.

22. Н.И. Матузов, А.В. Малько. Теория государства и права. M., 1997.

23. В.С. Нерсесянц. Философия права. M., 1997.

24. В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.

25. Общая теория государства и права. Под редакцией М.Н. Марченко. M.,

1996.

26. Теория права и государства. Под редакцией В.В. Лазарева. M., 1996.

27. Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M.,1996.

28. В.Н. Хропанюк. Теория государства и права. M., 1995.

———————–

[1] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis //

Teisės problemos. 1997. Nr.3.

[2] Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.

[3] P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.

[4] Nors valstybė dažniausiai yra suprantama kaip sudėtinė sąvoka, pvz.,

kaip tvarka, organizacija ir teisinių santykių ssubjektas arba bent jau kaip

teritorija, valdžia ir gyventojai, bet šiuo atveju, ji dažniausiai bus

vartojama valdžios prasme. Aišku, skirtingose teisės sampratose ji keisis.

[5] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.

[6] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.

[7] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.

[8] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.

[9] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.

[10] A.Vaišvila. 1998-1999m. paskaitos LTA.

[11] A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // Lietuvos policijos

akademijos mokslo darbai “Kriminalinė justicija“. 1997. T.VI.

[12] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. MM., 1996.

[13] Valstybės ir teisės teorija. Red. S.Vansevičius. V., 1989.

[14] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.

[15] A. Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija.

1997. T.7,8.

[16] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.

[17] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.

[18]Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.

[19] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.

[20] A.Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.

1998. Nr. 1.

[21] A.Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1997.

[22] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis. //

Teisės problemos. 1997. Nr.3.

[23] A.Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.

1998. Nr. 1.

[24] A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // Lietuvos policijos

akademijos mokslo darbai “Kriminalinė justicija“. 1997. T.VI.

[25] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.

[26] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.

[27] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.

[28] E. Kūris. Hartas ir mes // H.L.A. Hart. Teisės samprata. V., 1997.

[29] С.А. Комаров. Общая теория государства и права. М., 1998.

[30] A.Vaišvila. 1998-1999m. paskaitos LTA.

[31] A.Vaišvila. 1998-1999m. paskaitos LTA.

[32] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[33] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.

[34] A. Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija.

1997. T.7,8.

[35] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 11998.

[36] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.

[37] Pagal E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų

teisės tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės

tradicijos. V., 1993.

[38] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės

tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės

tradicijos. V., 1993.

[39] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[40] Общая теория государства и права. Под редакцией М.Н. Марченко. M.,

1997.

[41] Tik paskutiniu metu pripažįstama tezė apie teisės ir įstatymo

nesutapimą. Jos dėka keičiasi požiūris į teisės vaidmenį, jos santykį su

valstybe.

[42] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės

tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės

tradicijos. V., 1993.

[43] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.

[44] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.

[45] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.

[46] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.

[47] Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.

[48] A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.

[49] A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.

[50] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.

[51] A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // Lietuvos policijos

akademijos mokslo darbai “Kriminalinė justicija“. 1997. T.VI.

[52] А.Б. Венгеров. Теория государства и права. М., 1998.

[53] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės

tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės

tradicijos. V., 1993.

[54] С.С. Алексеев. Теория пправа. М., 1997.

[55] A.Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1997.

[56] A.Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1997.

[57] Dar reikia pridurti, kad M.I. Baitino ginamas šiuolaikinis

normatyvizmas sugeba kritiškai vertinti valstybės kuriamą teisę, likdamas

ištikimas savo metodologinėms nuostatoms – nenuslysdamas į kartais

spekuliatyvius prigimtinės teisės krypties neapibrėžtumus.

[58] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.

[59] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.

[60] E. Kūris. Hartas ir mes // H.L.A. Hart. Teisės samprata. V., 1997.

[61] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.

[62] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.

[63] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[64] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[65] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[66] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.

[67] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[68] P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.

[69] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[70] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[71] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[72] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.

[73] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.

[74] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.

[75] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.

[76] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.

[77] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.

[78] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.

[79] В.В. Лазарев. Теория

права и государства. M.,1996.

[80] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.

[81] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[82] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.

[83] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės

tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės

tradicijos. V., 1993.

[84] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis. //

Teisės problemos. 1997. Nr.3.

[85] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis. //

Teisės problemos. 1997. Nr.3.

[86] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės

tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės

tradicijos. V., 1993.