Civilinės teisės principai

ĮVADAS

Kad teisės normos vienodai tarnautų visų visuomenės narių ir socialinių grupių pagrindinėms žmogaus teisėms, orientuotu žmones į santarvę, o jų vykdymas nereikalautu didinti prievartos, teisėkūra demokratinėje visuomenėje turi atitikti tam tikrus iš pilietinės teisės sampratos ir teisinio įstatymo koncepcijos išplaukiančius principus.

Lotyniškai principium – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautu teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų hhumanizuojami bei demokratizuojami.

Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne “prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės, gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami.

Teisingumo deivė Temidė vaizduojama užrištomis akimis, su svarstyklėmis vienoje rankoje ir kalaviju – kitoje. Kaip ir kiekvienas simbolis, šis taip pat turi tam tikrą prasmę. Temidė įkūnija visuomenės tvarkos, “visuomenės sąžinės”, socialinio stabilumo siekį, taigi būtinumą sugebėti įžvelgti ir užtikrinti protingą įstatymų taikymą. Jos kalavijo galia skirta ginti išmintį –– sprendimą, priimtą įvertinus visus “už” ir “prieš”. Kaip Dzeusas be Temidės taptu nuožmiu tironu, taip teisė, taikoma atsietai nuo teisės principų, t.y. neatsižvelgiant į tikrają jos prasmę, galėtu tapti necivilizuotu ginklu.

Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai

Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jjų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais.

Civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas yra konstitucinio lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 str.) išraiška civilinėje teisėje. Lygiateisiškumas reiškia diskriminavimo draudimą ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai, nebent dėl labai svarbių ir objektyvių priežasčių būtų pakankamo pagrindo vertinti jas skirtingai.

Lygiateisiškumas reiškia, kad visiems fiziniams asmenims pripažystamas vienodas civilinis teisnumas (CK 2.1 str.) ir atitinkamai vienodas civilinis teisnumas visiems juridiniams asmenims (CK 2.74 str.). Lygiateisiškumas taip pat reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektų nesieja valdžios ir pavaldumo arba subordinacijos santykiai. Todėl valstybė, savivaldybės ir jų institucijos civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais kartu su kitais asmenimis ppagrindais. Nagrinėjant civilinius ginčus teisme lygiateisiškumo principas reikalauja, kad vienodos faktinės sudėties civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai, t.y. esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas būtina aiškinti ir taikyti vienodai. Šį reikalavimą leidžia užtikrinti teismo precedentas ir doktrina.

CK 1.2 straipsnio 1 dalyje lygiateisiškumo principas įtvirtintas pačiu bendriausiu požiūriu. Kituose CK straipsniuose šis principas konkretinamas. Pavyzdžiui, CK 2.76 straipsnyje draudžiama teisės aktuose diskriminavimo tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims; 3.3 straipsnio 1 dalyje ir 3.26 straipsnio 1 ddalyje įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas, o 3.123 straipsnyje – atvejai, kai nuo šio principo galima nukrypti; 3.156 straipsnio 1 dalyje nustatytos lygios motinos ir tėvo teisės savo vaikams; 4.73 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendraturčių lygių dalių prezumpcija ir t.t. Pažymėtina, kad lygiateisiškumo principas taikomas visiems subjektams, t.y. tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.

Tačiau lygiateisiškumas nėra tolygus visų subjektų lygybei. Todėl yra galimi tam tikri kai kurių rūšių subjektų veiklos teisinio reglamentavimo ypatumai. Teisinio reglamentavimo skirtumai ir ypatumai nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo, jeigu tokio reglamentavimo tikslai nėra diskriminaciniai ir yra pateisinami objektyviais kriterijais ir būtinumu apsaugoti tam tikras vertybes.

Lygiateisiškumo principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje. Todėl aiškinant šio principo turinį reikia vadovautis Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Lygiateisiškumas taip pat pripažystamas ir Europos Sąjungos teisės principu, todėl jo turinį būtina aiškinti atsižvelgiant ir į Europos Teisingumo praktiką.

Nuosavybės neliečiamumo principas yra konstitucinis. Jis įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje. Šio principo turinys atskleistas CK 4.37, 4.39, 4.66-4.67, 4.93-4.94, 4.100-4.102 straipsniuose. Nuosavybės teisė, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, yra tiek kiekvieno civilinių teisinių santykių subjekto, tiek ir visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Nuosavybės nneliečiamumas reiškia, kad nuosavybės teisės apsaugą ir gynybą užtikrina įstatymas, o nuosavybės teisė gali būti atimama tik įstatymo nustatyta tvarka, ir tik tenkinti visuomenės poreikius, savininkui teisingai atlyginant. Ši konstitucinė nuostata detalizuojama CK 4.66, 4.100-4.102 straipsniuose.

Nuosavybės neliečiamumas nereiškia, kad savininkas gali daryti su jam priklausančiu turtu viską, kas jam šauna į galvą. Nuosavybės teisės paskirtis yra socialinė. Todėl, siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių ribojimai (CK 4.39.).

Nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.

Nuosavybės neliečiamumo principo taip pat nepažeidžia neatlygintinas daikto paėmimas kaip sankcija už daikto savininko padarytą teisės pažeidimą, pavyzdžiui, daikto konfiskavimas kaip kriminalinė bausmė (CK 4.67 str.).

Nuosavybės teisės neliečiamumas yra žmogaus teisė, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Todėl aiškinant šio principo turinį būtina remtis ir Europos žmogaus teisių teismo praktika. Nuosavybės neliečiamumo principas taikomas tiek materialiajam, tiek nematerialiajam turtui.

Sutarties laisvės principas yra būtina rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga. Jis reiškia, kad kiekvienas veiksnus asmuo turi teisę sudaryti sutartį su kuo nori, o sutarties šalis turi savo teisę susitarimu nustatyti bet kokios sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei, sąžiningumo, pprotingumo, teisingumo ir kitiems teisės principams. Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad negalima asmens priversti sudaryti sutartį prieš jo valią. Šis principas atspindi Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens ūkinės laisvės ir iniciatyvos idėją. Sutarties laisvės principo turinys atskleidžiamas CK 6.156-6.158 straipsniuose.

Tačiau sutarties laisvės principas nereiškia, kad sutarties laisvė neturi jokių ribų. Kadangi sutartis yra socialinio žmonių kooperavimosi teisinė forma, siekiant apsaugoti visuomenės interesus, taip pat silpnesnės šalies interesus įstatyme imperatyvios teisės normos nustato tam tikras sutarties laisvės ribas. Pavyzdžiui, gali būti nurodyta, kokių salygų šalys negali numatyti sutartyje (CK 6.252 str.). Išimtiniais atvejais siekiant užtikrinti visuomenės narių galimybę gauti tam tikras paslaugas įstatyme numatoma pareiga sudaryti sutartį (CK 6.161, 6.184 str.). Siekiant apginti silpnesnės šalies – vartotojo interesus, įstatyme vartojimo sutarčių salygoms keliami spacialūs reikalavimai (CK 6.204, 6.228 str.). Šitaip CK siekiama rasti protingą sutarties paskirties, kuri išreiškia socialinės (visuomenės gerovės) valstybės, arba kolektyvizmo idėją, pusiausvyrą. Šios ir kitos CK nuosatatos detalizuoja Konstitucijos 46 straipsnio 3-5 dalysenurodytą valstybės teisę reguliuoti ūkinę veiklą, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, ginti vartotojo interesus.

Kitas šaltinis, nustatantis sutarties laisvės ribas, yra bendrieji teisės principai. Pavydžiui, negalioja sutarties salygos, prieštaraujančios lygiateisiškumo ar kitiems civilinės teisės principams.

Nesikišimo į privačius reikalus principas atspindi Konstitucijos 22 ir

24 straipsniuose ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą privataus asmens ir jo šeimos gyvenimo neliečiamumo principą. Šis principas detalizuojamas CK 2.23 straipsnyje. Tačiau jis yra platesnis nei fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas. Nesikišimo į privačius reikalus principas reiškia, kad draudžiama kištis ne tik į fizinio asmens privatų jo šeimos gyvenimą, bet ir į asmens užsiimančio verslu (verslininko), reikalus. Kalbant apie verslo santykius šis principas reiškia draudimą įstatyme neleistinais būdais ir metodais kištis į vverslo santykius. Europos žmogaus teisių teismas yra pripažinęs, kad Konvencijos straipsnis yra pažeidžiamas ir kai neteisėtai įeinama į asmens verslo patalpas arba neteisėtai klausomasi jo pokalbių verslo telefonu. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens ūkinė laisvė ir iniciatyva. CK 2.80 straipsnyje detalizuojant šią konstitucinę nuostatą įtvirtintas draudimas įstatymuose nenumatytais administraciniais metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą.

Teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių arba teisinio aiškumo principas yra atėjęs iš Europos Sąjungos teisės, todėl jo turinį būtina aiškinti remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, kkuri šį principą yra suformulavusi. Teisinio apibrėžtumo, arba teisinio aiškumo principo turinį sudaro penkios idėjos;

1) pagarba įgytoms teisėms, t.y. teisėtai įgytas civilines teises privalu pripažinti gerbti ir ginti. Pavyzdžiui, būtina ginti sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisę, todėl daiktą iš sąžiningo įgyjėjo ggalima išreikalauti tik išimtiniais atvejais (CK 4.96 str.).

2) draudimas taikyti civilinius įstatymus atgaline tvarka (CK 1.7 str. 2d.).

3) pagrįstas tikėjimas, arba teisėti lūkesčiai, t.y. draudimas pernelyg dažnai keisti civilinius įstatymus, verslo sąlygas ir t.t. Šis principas reikalauja, kad asmuo, veikdamas šiandien, turėtų garantiją, jog ir toliau civilinių teisinių santykių reglamentavimas drastiškai nepasikeis.

4) suprantamos kalbos reikalavimas, t.y. tiek teisės normas, tiek individualius sprendimus, pavyzdžiui, išduoti licenciją arba jos neišduoti, būtina formuluoti ir reikšti aiškiai, suprantama kalba.

5) senaties termino taikymo reikalavimas, t.y. civilinės atsakomybės ar kitų neigiamų teisinių padarinių, civilinių teisinių santykių subjektams negalima taikyti pasibaigus ieškojimo senaties terminams, o civilines teises galima įgyvendinti tik neperžengiant ieškinio senaties termino ribų, išskyrus atvejus kai ieškinio senatis apskritai netaikoma. Šia nuostata siekiama užtikrinti civilinių tteisių santykių stabilumą ir jų subjektų teisių ir pareigų apibrėžtumą.

Proporcingumo principas yra taip pat Europos Sąjungos teisės principas. Šiaip, jis priklauso viešajai teisei ir reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (pvz., tam tikrų ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams. Visuomenės gaunama naudaturi būti didesnė už praradimus, patiriamus dėl vienokių ar kitokių valdžios veiksmų. Vadinasi, proporcingumo principas reikalauja interesų – tiek viešojo ir privataus, tiek privačių – pusiausvyros, tai yra tam tikra “aukso vvidurio” paieška. Pavyzdžiui, turta iš savininko galima paimti tik siekiant patenkinti viešajį, t.y. visuomenės, o ne kito asmens privatų interesą (CK 4.100 str.). Kitas proporcingumo aspektas yra protingumas. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo, reiškia elgtis protingai (CK 1.5 str.).

Neleistinumo piktnaudžiauti teise principo turinys atskleistas CK 1.137 straipsnio 3 dalyje. Čia nurodyta, kad piktnaudžiavimas teise – tai civilinės teisės įgyvendinimas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ar varžo kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus ar daro žalą kitiems asmenims arba prieštarauja įgyvendinamos civilinės tesiės paskirčiai. Šio principo įtvirtinimas paaiškinamas socialine subjektinių teisių prigimtimi – bet kuri teisė yra nustatoma tam tikram socialiai reikšmingam tikslui. Kadangi gyvena ne vienas, o visuomenėje, žmogus gali laisvai naudotis ir įgyvendinti savo teises tol, kol nepažeidžia kitų asmenų teisių. Todėl bet kuri subjektinė teisė turi ribas – jas nustato imperatyvios teisės normos ir kitų asmenų teisės, bei teisėti interesai (Konstitucijos 28 str.). Asmens veiksmai, kai jis įgyvendina savo teisę ne pagal socialinę paskirtį ir šitaip daro žalą kitiems asmenims, reiškia be ką kitą kaip deliktą, t.y. neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d.). Piktnaudžiavimas teise kartu reiškia ir pagrindinių civilinės teisės principų – sąžiningumo, protingumo pažeidimą, nes nesąžiningai ir nneprotingai besielgiantis asmuo piktnaudžiauja savo teise ir atvirkščiai.

Visokeriopos civilinių teisinių teisminės gynybos principas reiškia, kad į CK yra inkorporuojamos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šio principo esmė, kad asmuo turi teisę teisme ginti bet kurią savo pažeistą civilinę subjektinę teisę (CK 1.138 str.). Todėl visi ginčai, kylantys iš civilinių teisinių santykių, priklauso teismo kompetencijai. Vienų ar kitų civilinių ginčų eliminavimas iš teismo kompetencijos, reikštu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą.

Civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Šis principas reiškia, kad nei viena civilinė teisė nėra absoliuti. Įstatyme siekiant apsaugoti tam tikras teisės ginamas vertybės gali būti nustatyti tam tikrų civilinių teisių ribojimai. Pavyzdžiui, siekiant apsaugoti kito sutuoktinio, nepilnamečių vaikų ir šeimos apskritai interesus, įstatyme nustatyti apribojimai sutuoktiniui laisvai disponuoti savo turtu (CK 3.85, 3.92 str.). Civilinės teisės įstatymo taip pat gali būti ribojamos siekiant apsaugoti viešają tvarką (CK 2.10-2.11 str., 2.25 str. 5 d., 2.26 str. 4 d., 6.308, 6.470 str.), gerą mmoralę (CK 5.6 str.) ir t.t.

Pažymėtina, kad pagal komentuojamą normą, civilines teises gali riboti tik įstatymas. Vadinasi, civilinių teisių negali riboti nei Prezidento dekretas, nei Vyriausybės nutarimas, nei kiti administracinės teisės aktai, išskyrus atvejus, kai, pagal Konstitucijos 142-145 straipsnius, įvedama karo ar nepaprastoji padėtis (CK 2.80 str. 2 d.).

Įstatymo numatytais atvejais civilines teises taip pat gali riboti teismas. Pavyzdžiui, teismas, siekdamas apginti kito žmogaus teisę į privatų gyvenimą, gali uždrausti publikuoti knygą ar straipsnį, kur yra žinių apie privatų asmens gyvenimą, kai skelbti tokias žinias asmuo nedavė sutikimo (CK 2.23 str.). Teismas taip pat gali apriboti asmens veiksnumą ar pripažinti jį neveiksniu (CK 2.10, 2.11 str.).

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Jų taikymas

1. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

2. Kai įstaymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nustatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

3. Jeigu įstatymai ar šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas privalo tai daryti vadovaujantis teisingomo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

4. Teismas aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisingumas – tai universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinę žmogaus

nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai (Konstitucijos 109 str.). Teisingumas ir neteisingumas nustatomi remiantis kitais moraliniais kriterijais – gėriu ir blogiu, lygybe ir nelygybe, žmoniškumu ir nežmoniškumu, protingumu ir neprotingumu, sąžiningumu ir nesąžiningumu ir kitais. Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros. Teisingumas reikalauja atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir pagrįstus skolininko interesus, taip pat reikalauja, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Teisingumas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, ttačiau kartu būtina atsižvelgti ir į žalą padariusio asmens turitnę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t.t. Teisingumas taip pat reikalauja, kad teismai vienodas faktiniu požiūriu bylas spręstu vienodai, t.y. esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, vienodai aiškintu ir taikytu teisę. Teisingumas reikalauja ginti sąžiningą asmenį ir neginti nesąžiningo, teikti pirmumą silpnesnės šalies interesams. Teisingumui prieštarauja vieno asmens nepagrįstas praturtėjimas kito sąskaita, asmenų diskriminavimas ir nelygiateisiškumas, civilinės atsakomybės taikymas asmeniui tais atvejais, kai jis neprivalo atlyginti padarytos žalos.

Protingumas yra bendrasis teisės principas, rreikalaujantis, kad asmuo elgtusi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t.y. iš emės reiškia moralinį imperatyvą: “Elkis su kitais taip, kaip pats norėtum, kad kiti elgtusi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad elgtusi ssu tavimi”. Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai piktnaudžiauja savo teisėmis ir t.t., elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 str. 5 d.). Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t.y. racionalaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pavyzdžiui, protingumas reikalauja, kad pirkėjas, prieš sudarydamas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patikrintu viešame registre, ar pardavėjas tikrai yra parduodamo daikto savininkas ir ar parduodamas daiktas nėra suvaržytas. Šitaip darydamas pirkėjas elgiasi protingai, t.y. objektyviuoju požiūriu jis yra sąžiningas o šito nedarydamas, jis elgiasi neprotingai, t.y. objektyviuoju požiūriu jis yra nesąžiningas.

Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtusi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, jis turi kreiptis teisinės pagalbos į aadvokatą ar kitas institucijas, teikiančias teisinę pagalbą. Kadangi teisės aktai viešai skelbiami ir galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 str.), kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti nežinąs įstaymų ar netinkamai juos suvokiąs (CK 1.6 str.).

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvūjį ir subjektyvūjį.

Sąžiningumas objektyviuoju požiūriu yra toks žmogaus elgesys, kuris atitinka protingumo principų reikalavimus. Taigi sąžiningas yra toks aasmuo, kuris kuris veikia rūpestingai, teisingai. Antai protingas žmogus neleistu padidėti jam padarytai žalai ir imtusi jam prieinamų adekvačių priemonių, pavyzdžiui, kilus gaisrui, protingas žmogus siekia užgesinti gaisrą, o ne pasyviai stebi, kol sudegs visas jo turtas. Objektyviuoju požiūriu toks žmogus elgiasi sąžiningai. Kitaip tariant, objektyvus sąžiningumas yra protingumas ir teisingumas, t.y. šie du principai yra sąžiningumą papildantys kriterijai. Objektyviuoju požiūriu asmuo yra sąžiningas ar ne, nustatoma analizuojant atsakymą I klausimą, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti.

Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Jis nustatomas analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į jo amžių, išsimokslinimą, išprusimą, gyvenimo patirtį, faktines bylos aplinkybes it t.t. Kitaip tariant, subjektyvus sąžiningumas yra faktinis sąžiningumas.

Siekiant nustatyti ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu kriterijus, t.y. asmuo bus sąžiningas tik jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių (pvz. CK 4.96 str. 1 d.), t.y. privalu aiškintis, ar asmuo tinkamai įvykdė savo pareigą išsiaiškinti tam tikras aplinkybes. Pavyzdžiui, asmuo, pradėdamas derybas dėl sutarties sudarymo apsikritai neketindamas jos sudaryti, o tik norėdamas paerzinti kitą šalį, elgiasi nesąžiningai.

Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo, šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į teisėtus iir pagrįstus kitos šalies interesus ir panašiai. Sąžiningumo priešingybė – piktnaudžiavimas teise, pavyzdžiui, nesuteikimas skolininkui protingo termino įvykdyti prievolę; naujos įmonės steigimas perkeliant visą turtą ir gamybą į ją, o senajai įmonei paliekant tik skolas ir nepaliekant turto; nepagrįstas kreipimasis į teismą, žinant, kad reikalavimas yra nepagrįstas ir siekiant tik padaryti žalos atsakovui ir panašiai. Tam tikrais atvejais CK įtvirtina nesąžiningumo prezumpcijas, t.y. nustato aplinkybes, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo yra nesąžiningas (CK 6.67 str.).

Pažymėtina, kad civilinėje teisėje sąžiningumas daugeliu atveju preziumuojamas, todėl asmuo, teigiantis, jog kitas asmuo yra nesąžiningas, privalo nesąžiningumo faktą įrodyti. Iki nesąžiningumo faktas bus įrodytas, asmuo laikomas sąžiningu (CK 4.26 str. 2 d.). Tačiau CK numato ir šios bendrosios taisyklės išimčių, t.y. preziumuojama, kad asmuo nesąžiningas (6.67 str.). Tokiu atveju jis turi įrodyti esąs sąžiningas.

Kaip ir kiti teisės principai, teisingumas, protingumas ir sąžiningumas atlieka keturias funkcijas: reglamentavimo, interpretavimo, teisės spragų užpildymo ir kolizijų šalinimo. Šie trys principai leidžia susiaurinti arba apskritai panaikinti teisės normos taikymo galimbę, jeigu jos taikymas sukeltu aiškiai neteisingą, neprotingą arba nesąžiningą rezultatą, Tai taikymas tiek dispozityviom, tiek imperatyviom teisės normoms. Pavyzdžiui, jeigu vartotojas elgiasi nesąžiningai, gali būti atsisakyta taikyti imperatyvias CK 6.188 straipsnio nuostatas, nes teisė negina ir negali ginti nesąžiningo aasmens.

1 dalyje numatyta civilinių teisinių santykių subjektų pareiga elgtis teisingai, protingai ir sąžiningai. Šiuo atveju kalbama apie aptariamų principų atliekamą reglamentavimo funkciją, t.y. šie principai šalia konkrečių teisės normų yra civilinių santykių subjektų veiklos reglamentavimo šaltinis. Šios pareigos nevykdymas gali reikšti piktnaudžiavimą teise arba kitus asmens veiksmus, sukeliančius civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo elgiasi neteisingai, neprotingai ar nesąžiningai, teismas gali atsisakyti ginti jo teises (CK 1.137 str. 3-5 d.).

CK 1.5 straipsnio 2 dalyje aptariamas dar vienas principų taikymo atvejis – minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikro šalių elgesio arba tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, yra teisės spraga. Tokiu atveju civiliniai santykiai reglamentuojami savireguliacijos principu, t.y. tarpusavio teises ir pareigas šalys nustato sutartyje. Tačiau tokiais atvejais šalys negali elgtis savavališkai – jos privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Savo ruožtu tesimas, aiškindamas šalių sutarties sudarytas sąlygas, privalo jas vertinti šiais principais. Neprotingas, nesąžiningas ar neteisingas sutarties sąlygas teismas, vadovaudamasis šiais principais, turi atitinkamai keisti ir šitaip užtikrinti šalių tarpusavio santykių teisingumą, protingumą ir sąžiningumą ir jų interesų pusiausvyrą (pvz., CK 6.228 str.).

CK, liberalizuodamas civilinių santykių teisinį reglamentavimą, suteikia teismui daug galimybių veikti savo nuožiūra. Tačiau kartu CK reikalauja, kad teismas savo diskrecijos teisę įgyvendintu ne savavališkai, o remdamasis

teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. CK 1.5 straipsnio 3 dalyje sakoma, kad teismas, veikdamas savo nuožiūra, privalo elgtis teisingai, protingai ir sąžiningai. Taigi teismas, įgyvendindamas savo diskrecijos įgaliojimus konkrečioje byloje, privalo siekti paties teisingiausio, protingiausio ir sąžiningiausio bylos baigties rezultato. Ši norma kartu įpareigoja teismą argumentuoti savo priimtą sprendimą, pagrindžiant, kodėl būtent toks teismo sprendimas labiausiai atitiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisės principai – vienas iš teisės aiškinimo

metodų

Teisės principai yra teisės sistemos pamatas, teisės normų hierarchijos viršūnė. Todėl aiškinant bbet kurią teisės normą būtina nustatyti jos santykį tiek su bendraisiais, tiek su atitinkamos teisės šakos principais.

Nėra paprasta atsakyti, kas yra teisės principai. Šiuo klausimu žinoma įvairių nuomonių. Štai H.Hartas nurodo tris teisės principų bruožus, skiriančius juos nuo sąlygiškai paprastų normų. Pirma, principai yra ne konkrečios elgesio taisyklės, o platūs, bendrojo pobūdžio, nekonkretizuoti elgesio standartai. Antra, teisės principai “daugiau ar mažiau aiškiai nurodo nurodo tam tikrą siekį, tikslą, teisės turėjimą ar vertybę, todėl tam tikra prasme manoma, kad pageidautina juos gginti”. Trečia, principams nebūdingas sprendžiamasis pobūdis, t.y. remiantis jais paprastai aiškinamos teisės normos, taikomos sprendžiant konkrečią bylą. Vadovaujantis teisės principais dažniausiai nustatoma, reikia taikyti tam tikrą teisės normą ar jos, kaip prieštaraujančios teisės principui, nedera taikyti.

Ne visi teisės principai yra ppakankamai aiškiai suformuluoti pozityviojoje teisėje. Dažnai teisės principą ir jo turinį galima iššifruoti tik sistemiškai aiškinant teisę, analizuojant teismų praktiką ir teisės doktriną. Šiuo atveju teisė aiškinama dviem etapais. Pirmiausiai nustatoma teisės principo esmė, jo ribos ir nurodoma konkreti teisės norma ar normos, kuria nors forma įtvirtinančios teisės principą. Išsiaiškinus teisės principo esmę, remiantis nustatytu teisės principo turiniu, aiškinama konkreti teisės norma.

Išskirtinę reikšmę aikškinant teisę turi vadinamieji bendrieji teisės principai – teisingumo, lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo. Būdami bendrieji, jie yra ir teisės aiškinimo bei taikymo principai. Tai reiškia, kad teisėjas, aiškindamas teisę, privalo jais vadovautis.

Aiškinant teisės normą, pirmiausiai analizuojamas jos santykis su konstitucijoje įtvirtintais bendraisiai teisės principais. Tai ypač svarbu atminti šiandieninėje Lietuvoje. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis ir nustato, kkad ji yra tiesiogiai taikomas aktas ir kekvienas asmuo savo teises gali ginti ja remdamasis, tačiau inertiškas mąstymas, konstitucingumo tradicijų stoka iš tikrųjų menkina Konstitucijos reikšmę.

Specialią procedūrą, leidžiančią užtikrinti konstitucinių principų laikymąsi nagrinėjant bylas, taiko bendrosios kompetencijos teismai. Neturėdami tiesioginės teisės vykdyti konstitucinę priežiūrą, jie gali tai daryti netiesiogiai, t.y. kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą, Konstitucijos 110 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka. Tačiau siekiant įgyvendinti šią galimybę taikomą teisės normą pirmiausiai butina įvertinti atsižvelgiant į Konstituciją. Tai padeda nustatyti ne tik ttikrąją aiškinamos teisės normos prasmę, bet ir išspręsti jos galiojimo klausimą. Tik aiškinant teisės normą konstitucinių principų kontekste galima nustatyti, ar ji neprieštarauja Konstitucijai. Kadangi teisės principai yra teisės sistemos pagrindas, teisės normos negali jiems prieštarauti. Hierarchijos atžvilgiu teisės principus įtvirtinančios teisės normos yra aukštesnės juridinės galios nei kitos teisės normos. Taigi teisės normą būtina aiškinti ir taikyti nepažeidžiant teisės principų. Kilus teisės normos – principo, ir teisės normos – elgesio taisyklės kolizijai, primenybę privalu teikti teisės principui.

Teisės principai reikšmingi aiškinant teisę ir kitu požiūriu. Be teisės principų – jų analizės ir taikymo – nebūtų įmanoma taikyti teisės pagal analogiją, užpildyti teisės spragų. Tik taikant teisės principus galima priimti ir teismo sperndimą. Pavyzdžiui, esant teisės spragai, ginčas dėl teisės gali būti išspręstas remiantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, sutarties laisvės, teisės būti išklausytam ir daugybe kitų principų.

Dauguma konstitucijoje įtvirtintų bendrųjų teisės principų išreiškia moralines vertybes (teisingumas, lygybė, laisvė ir pan.). Pozityviojoje teisėje įtvirtintos moralinės vertybės nepraranda savo moralinio turinio: jos tampa ne tik moralinėmis, bet ir teisinėmis vertybėmis – pozityviosios teisės principais; moralės klausimai tampa ir teisės klausimais. Todėl bendraisiais teisės principais grindžiamas teismo sprendimas yra ne tik teisinis, bet ir moralinis.

Šiuolaikinės teisės, teismų praktikos ir teisės doktrinos analizė patvirtina, kad įįstatymas ir teisė nėra tapatūs dalykai. Teismai dažnai remiasi nerašytais principais, kurių nerastume pozityviojoje teisėje. Nors dažnai jie vadinami teisės principais, tačiau iš tiesų tai yra moralės kanonai. Teisės principai jie yra tiek, kiek taikomi spręsti teisines problemas. Pavyzdžiui, tokie principai yra apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius; įstatymas atgal negalioja; niekas negali ginčyti veiksmo, kurį atliko pats savo naudai, padarinių; niekas negali pelnytis iš neteisėtų savo vaiksmų; neturi būti prieštaraujama gerai moralei ir geriems papročiams bei daugelis kitų. Pažymėtina, kad šie moralės kanonai įtvirtinti daugelio valstybių teisėje. Pavyzdžiui, Prancūzijos civiliniame kodekse, Vokietijos civiliniame kodekse. Moralinės vertybės, inkorporuotos į konstituciją ir kitus pozityviosios teisės šaltinius, tampa ir pozityviosios teisės principais. Todėl pozityvioji teisė tik leidžia, bet ir įpareigoja teismo procese naudoti moralinius argumentus. Tokiais atvejais moralės klausimas tampa teisės klausimu, ir atvirkščiai. Analizuodami pozityviają teisę galime rasti daugybę pavyzdžių, kad teisės norma iš esmės įtvirtinta moralės nuostata. Pavyzdžiui, CK 3.17 straipsnyje draudžiama tiesiosios aukštutinės ir žemutinės linijos giminaičių, tikrųjų ir netikųjų brolių bei seserų, taip pat įtėvių ir įvaikių santuoka. Ši norma grindžiama ne tik medicinos, bet ir moralės nuostatomis.

Apie teisingą teisės aiškinimą ir teisingą teismo sprendimą neįmanoma kalbėti negrindžiant jų tam tikromis moralinėmis vertybėmis. Teisėjui labai dažnai reikia spręsti ne ttik kelių moralinių vertybių, bet ir formaliojo bei materialiojo teisingumo koliziją. Gyvenimas rodo, kad teikti visišką pirmenybę formaliajam teisingumui ne visada pasiteisina. Antra vertus, kad teismo sprendimas būtų pateisinamas ir teisės, ir moralės požiūriu, būtinas teisės ir moralės ryšys, jų sąveika. Pozityvioji teisė, neturinti ryšio su morale, verčia teisėją priimti neteisingus, amoralius sprendimus. Taigi neteisingumas individualioje byloje galimas dėl dviejų dalykų, o būtent, kad teisėjas nekvalifikuotas ar nesąžiningas arba pozityvioji teisė neteisinga. Tuo tarpu pati pozityviuoji teisė reikalauja, kad teisėjas vykdytu teisingumą (LR Konstitucijos 109 str. 1 d.). Šis pozityviosios teisės tikslas labai aiškiai rodo neišvengiamą jos ir moralės ryšį: net ir pozityviajai teisei esant neteisingai, teisėjas negali ignoruoti visuomenės visuotinai pripažįstamų vertybių. Kai pozityvioji teisė akivaizdžiai neteisinga, pilietinė teisėjo pareiga vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir moralinėmis vertybėmis ieškoti teisingo sprendimo ir net prireikus priimti sprendimą, kuris veiktų įstatymų leidėją ir privertų jį pozityviojoje teisėje ieškoti teisingesnių problemos sprendimo variantų.

Be to, esant ne vienam, o daugeliui principų, dažnai kyla jų kolizija. Teisės principų kolizija laikytina norminiu dalyku, tačiau tik turint omenyje, kad nei vieno teisės principo negalima absoliutinti. Kaip ir subjektinės teisės, teisės principai turi tam tikras ribas. Vieno teisės principo veikimo ribos baigiasi ten, kur prasideda kito teisės principo

veikimo sfera. Vieno principo veikimą galima riboti siekiant užtikrinti, kad veiktu kitas teisės principas. Vadinasi, remiantis teisės principais aiškinant teisės normą dažnai reiškia ne ką kitą, kaip ieškoti principų pusiausvyros, t.y. rinktis ir derinti vertybes.

Labai dažnai proporcingumo, teisinio aiškumo (apibrėžtumo), lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, subsidiarumo, sąžiningo proceso ir kitais teisės principais savo sprendimuose remiasi tarptautinės teismo institucijos, pavyzdžiui Europos Sąjungos teisingumo teismas. Ši teismo institucija yra suformulavusi net atitinkamas teisės normų – principų aiškinimo taisykles: teisės normas, įtvirtinančias principus (pvz., laisvo pprekių ir darbo jėgos judėjimo principą), būtina aiškinti liberaliai, plečiant jų taikymo sferą, o teisės normas, įtvirtinančias principų išimtis, atvirkščiai – ją siaurinant.

Prie privalomų teisės aiškinimo šaltinių priskiriami keli, todėl juos, aiškinant teisę, būtina taikyti hierarchine tvarka.

Kokiais šaltiniais privalu remtis aiškinant teisę, įstatymai tiesiogiai nenurodo. Tačiau kai kurie iš jų šį klausimą aptaria netiesiogiai. Pavyzdžiui, CPK 11 straipsnyje išvardyti teisės šaltiniai, kuriais teismas privalo remtis spręsdamas bylas – ir aiškindamas teisę:

-Konstitucija;

-bendrieji teisės principai (lygiateisiškumo, teisingumo ir t.t.);

-tarptautinės sutartys;

-konstituciniai įstatymai (Konstitucijos 669 str. 3 d.);

-vadinamieji paprastieji įstatymai;

-Konstitucijai ir įstatymui neprieštaraujantys Vyriausybės priimti teisės aktai;

-Konstitucijai ar įstatymui neprieštaraujantys kitų valstybės

institucijų pagal savo kompetenciją priimti teisės aktai;

-papročiai.

Išvados

Vienas iš pradinių prigimtinės teisės doktrinos teologinės krypties atstovų T.Akvinietis teigė, kad teisės pagrindas yra moralė, ttodėl moralės neatitinkantis, neteisingas įstatymas apskritai nėra įstatymas (lex iniusta non rst lex). Pozityvioji teisė turi atitikti moralės principus, laisvės, žmonių gerovės, teisingumo, sąžiningumo ir kitus bendruosius žmogiškuosius reikalavimus. Panašios nuostatos laikėsi ir kiti žymūs filosofai – J.Locke, T.Hobbesas, T.T.Rousseau, I.Kantas, kt.

Matyt tiesa slypi kažkur prigimtinės ir pozityviosios teisės doktrinų sandūroj. Negalima neigti nei pozityviosios, nei prigimtinės teisės (suprantant ją kaip moralę, o prigimtinė teisė ir suprantama ne kaip teisinė, o kaip moralinė kategorija, t.y. kaip žmonių visuomenei evoliucionuojant spontaniškai susiklosčiusios taisyklės, kurių laikomasi dėl šių racionalumo, praktiškumo ir jų bei racionalių žmonių lūkesčių atitikimo). Akivaizdu, kad pozityvioji teisė nėra vienintelis socialinio žmonių bendruomenės elgesio reguliatorius. Be jos, yra ir kitų žmonių elgesio reguliavimo normų sistemų, o būtent bendrieji teisės pprincipai. Tap pat akivaizdu, kad pozityviojoje teisėje nevisada galima rasti atsakymą, kaip išspręsti bylą. Teisę ir teismo sprendimą, neturinčius moralinio pagrindo, visuomenė vertins kaip niekuo nepateisinamą prievartą. Teismas negali aklai remtis įstatymo žodžiais, o privalo taip iškaiškinti teisės normą, kad jos tekstas atitiktų visuomenės teisingumo supratimą. Vadinasi, moraliniais argumentais ne tik reikia, bet ir privalu grįsti teisinę argumentaciją, ypač jei visuomenė homogeniška moralės atžvilgiu.

Antra vertus, teisinių sprendimų negalima grįsti vien teisės principais. Šiuolaikinėje visuomenėje pozityvioji teisė yra vienas iš pagrindinių ssocialinio žmonių elgesio reguliatorių. Todėl kilus teisinei problemai, sprendimo pirmiausiai ieškotina būtent pozityviojoje teisėje. Teisininkas negali jos nepaisyti. Vadinasi ir teismo sprendimo negalima visais atvejais grįsti vien protu, sąžine, teisingumu ar kitomis vertybėmis ignoruojant galiojančias pozityviosios teisės normas. Tačiau nepavykus rasti atsakymo pozityviojoje teisėje arba paaiškėjus, kad čia pateikiamas neaiškus arba akivaizdžiai neteisingas atsakymas, šio ieškotina kituose šaltiniuose ir pirmiausiai – moralės nuostatose. Be jų negalima apsieiti prireikus rinktis iš kelių teisės normų, nevienodai reguliuojančių tą patį klausimą, taip pat taikyti analogiją arba vertinamuosius kriterijus nustatančias teisės normas ar teismui esant būtina įgyvendinti diskrecijos teisę. Tad teisės principai yra papildomas, neretai neatskiriamas teisinės argumentacijos šaltinis, ir jį ignoruojant, kaip rodo žmonijos istorija, galima patirti ne tik didžiulių turtinių ir dvasinių nuostolių, bet ir prarasti milijonų žmonių gyvybę.

Literatūros sąrašas

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas

2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai

4. Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys

5. Riomeris M. Valstybė