Lietuvos tarpukario laikų Konstitucijos

I. Įvadas

Konstitucija – pagrindinis ir svarbiausias oficialiosios teisinės

galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios

valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis

svarbiausius asmens ir valstybės santykius. Būdama kultūros sudėtine dalimi

ir jos atspindžiu, konstitucija išreiškia konkrečios žmonių bendrijos

būdingus bruožus, jos gyvenimo tradicijas, įsigaliojusią pasaulėžiūrą.

Pagal konstituciją galima spręsti ne tik apie konkrečios visuomenės teisinę

kultūrą bei ideologiją, konstitucija atspindi visapusiškus žmonių ir jų

bendrijų gyvensenos reiškinius.

Lietuva turi seną konstitucinę tradiciją. Plačiai žinomas yra Lietuvos

Statutas – Lietuvos įstatymų rinkinys. Jis remiasi senovės lietuvių

papročių teise, vvėlesniais kunigaikščių įstatymais. Lietuvos Statutas virto

lyg ir mūsų konstitucija, nes teisiškai įtvirtino visuomenės ir valstybinės

santvarkos pagrindus, kai kurių valstybės valdymo ir teismo organų sudarymo

principus, sudėti ir prerogatyvas. Jis sulaukė trijų redakcijų 1529, 1566

ir 1588 metais. Paskutinis iš jų galiojo Lietuvos teritorijoje net iki

1840m.

1918 – 1940m. konstitucinės raidos etapas mums įdomus tuo, kad

tai buvo pirmieji nepriklausomos tautos žingsniai, kuriant naują valstybės

santvarką. Lietuvoje nepriklausomybės atgavimas su konstitucinio kelio

pradžia nesutapo, o nuolatinės konstitucijos teko laukti daugiau negu tris

metus. Lietuvos valstybės ir konstitucinei raidai labai didelį poveikį

turėjo išoriniai veiksniai. Šie veiksniai turėjo įtakos žmonių pažiūroms ir

politinių jėgų pasiskirstymui, o tai ir lėmė konstitucinio kelio vingiavimą

tarpukaryje.

Neginčijamu autoritetu Lietuvos Konstitucijos tyrinėjimuose laikomas

M. Romeris, kuris nuodugniai išanalizavo beveik kiekvieną konstitucijų

žodį. Žymiausias jo veikalas šitoje srityje yra „Konstitucinės teisės

paskaitos”. Iš kitų mokslininkų, tyrinėjusių Lietuvos Konstitucijas reikia

paminėti M. Maksimaitį, K. Valančių.

Rašydama darbą remsiuosi fotografuotu leidiniu „Lietuvos valstybės

konstitucijos“, Maksimaičio M., Vansevičius S. „Lietuvos valstybės ir

teisės istorija“ bei jau minėtu M. Romerio darbu.

I. Laikinųjų konstitucinių aktų laikotarpis

1. Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d. Nutarimas.

Šiuolaikinių konstitucijų raida Lietuvoje siejama su valstybingumo

atgavimo siekiais. Tačiau kai XXa. antrojo dešimtmečio pabaigoje buvo

atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, jos atkūrimo paskelbimas ne tik

nesutapo su realia konstitucinės raidos pradžia, bet šiuos du svarbius

valstybei egzistencijos faktus skyrė netrumpas laiko intervalas. Be to,

nėra taip paprasta pasakyti, būtent nuo kurio gi laiko prasidėjo

konstitucinė raida, nes mokslininkai iki šiol nesutaria, kokį teisės aktą

laikyti pirmąja laikinąja konstitucija. Šiuo požiūriu bene pirmas svarbus

konstitucinės reikšmės aktas yra Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d.

nutarimas, nustatęs kai kuriuos Lietuvos konstitucinės santvarkos

pagrindus. Šitame projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdo

karalius ir dviejų rūmų tautos atstovybė. Karaliui pavedama vadovauti

vykdomajai valdžiai, suteikiama įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos

atstovybės priimtų įstatymų tvirtinimo teisės. Šito nutarimo Vokietijos

vyriausybė nepripažino, o pats pretendentas į sostą Vilhelmas fon Urachas,

jo užimti nesiryžo. Taip šis Tarybos nutarimas nebuvo įvykdytas, o Lietuva

netapo konstitucine monarchija.

2. 1918m. lapkričio 2d. Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija

Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralaimėjimas

neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į uužgrobtas šalis, spalio 21

d. Lietuvos Valstybės Tarybai pagaliau buvo leista priimti konstituciją ir

sudaryti vyriausybę. Taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m. spalio 28 d.

Vilniuje skubiai susirinko Valstybės Taryba. Motyvuodama tuo, kad

Vokietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi,

lapkričio 2 d. posėdyje buvo priimta rezoliucija, skelbianti, jog liepos 11

d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o galutinai valstybės

valdymo formos klausimą spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba

priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pagrindinį įstatymą

(pamatinius dėsnius), nustatančius savo pačios teisinę padėtį.[1]

Šis nedidelis konstitucinis dokumentas (6 skyriai, suskirstyti į 29

str.), įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės Tarybą, o įstatymų

iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui.

Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos

Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.

Konstitucinio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės tarybos

Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju organu, bei ir

kolegialiu valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu ministrų

pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Kiekvienam Prezidiumo

aktui reikėjo visų trijų jo narių parašų ir Ministrų kabineto atstovo

kontrasignacijos.

Konstitucijoje buvo paskelbta visų lygybė prieš įstatymus, luomų

privilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos,

spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios „kilus karui, taip

pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti“ galėjo būti

laikinai suvaržytos.

Laikinosios konstitucijos 24 str. skelbė, kad srityse, „kuriose

Lietuvos valstybės nėra išleisiu naujų įstatymų, laikinai palieka tie,

kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios

Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams“.[2] Tai buvo neišvengiamas jaunos

valstybės įsipareigojimas. Atsisakiusi esamo teisinio visuomeninių santykių

sureguliavimo, valstybė būtų patyrusi sunkiai prognozuojama jų chaosą.

Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neaptarė daugelio principinių

klausimų. Konstitucija neužsiminė apie Valstybės Tarybos bei jos Prezidiumo

sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Valstybės valdymo formą turėjo

nustatyti Steigiamasis seimas. Nors ši konstitucija galiojo vos 5 mėnesius,

ji turėjo išliekamąją konstitucinės teisės šaltinio reikšmę. Daugelis jos

nuostatų išliko visose vėlesnėse Lietuvos Respublikos konstitucijose, tarp

jų ir dabar galiojančioje.

3. 1919m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos

Pamatiniai Dėsniai

Siekdama tęsti pradėtą valdžios telkimą Vyriausybės rankose, 1919m.

Balandžio 4d. Valstybės Taryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos Valstybės

Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją.

Dabar konstitucija buvo iš 8 skyrių, suskirstytų į 42 straipsnius. Dauguma

šio konstitucinio dokumento nuostatų žodis žodžiu kartojo 1918m. Pamatinių

Dėsnių nuostatus. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų

sistema. Svarbiausiais tapo vykdomosios valdžios organai – pakeitęs

Prezidiumą Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Be įstatymų leidybos,

Valstybės Tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabinėto veiklą,

Ministrų kabinetas privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Be visų šitų

pakeitimų visai naujas buvo VIII skyrius, kuris įsteigė Valstybės kontrolės

instituciją. Valstybės Prezidento skiriamas Valstybės kontrolierius buvo

nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir Ministrų Kabineto posėdžiuose

turėjo patariamąjį balsą.

4. 1920m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Tolesnį Lietuvos kkonstitucinės raidos etapą žymi Steigiamojo seimo

sušaukimas. 1919 m. spalio 30d. Valstybės taryba priėmė Steigiamojo seimo

rinkimų įstatymą. Į pirmą posėdį Steigiamasis seimas susirinko 1920 m.

gegužės 15 d. Tą dieną baigėsi Lietuvos Valstybės Tarybos valdymo

laikotarpis. Kai tik susirinko Steigiamasis Seimas, Lietuvos Valstybės

Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neteko galios ir iki naujos

laikinosios konstitucijos paskelbimo valstybė atsidūrė Steigiamojo Seimo

diktatūroje[3]. Nuolatinės konstitucijos projektavimas, paruošimas ir

paskelbimas reikalavo ilgesnio laiko, todėl 1920m. birželio 10d.

Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Steigiamajam Seimui konstitucija pavedė išimtinę teisę leisi įstatymus ir

prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti

tarptautines sutartis. Įstatymų iniciatyvos teisė buvo pavesta Steigiamajam

Seimui ir Ministrų kabinetui. Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo

Steigiamojo seimo vaidmenį, konstitucija sumažino Prezidento reikšmę: dabar

jo teisės įstatymų leidyboje apsiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų

skelbimu. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos, laikydama jį

renkamu visam šios Konstitucijos galiojimo laikui. Laikinoji Konstitucija,

palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, praplėtė

piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį

korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip

pat deklaravo mirties bausmės bei titulų panaikinimą. Politinės to meto

sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo ypatingu demokratinių jėgų

pakilimu. Tai turėjo lemiamos įtakos rengiamai pirmai Lietuvos

Konstitucijai. Valstybės valdymo formos klausimu Steigiamajame seime

viešpatavo parlamentinės respublikos šalininkai.

II.. 1922 m. rugpjūčio l d. Lietuvos Valstybės Konstitucija

Pirma, ką reikia turėti galvoje svarstant tiek Lietuvos

1922 m.

Konstituciją, tiek kitas naujų Europos Centro ir Rytų bei Šiaurės Rytų

respublikų konstitucijas, – tai ryškiai užakcentuota demokratija su

kontinentinio parlamentarizmo šablonu, pridengiančiu kiek slepiamus

nacionaldemokratinius palinkimus, kurių idėja buvo ryškiausias socialinis

akstinas, paveikęs patį šios respublikų grupės daugumos įkurimą, su tam

tikru nukrypimu į pusiau tiesioginę demokratiją. Ši regionalinė grupė naujų

respublikų, kurių konstitucijos maždaug vienu laiku tarp 1919 ir 1922 m.

Nustatytos, sudarė giminingą vieno principinio konstitucinės teisės šablono

ekspozitūrą, apėmė Suomiją. Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Vokiečių

Reichą.[4]

Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108

straipsnius. Konstitucijos preambulėje pažymima, kad ją per savo

įgaliotuosius atstovus, susirinkusius i Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos

tauta. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika.

Deklaruojama, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri

suprantama kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma.[5]

Buvo užfiksuotas formalus teisinis konstitucijos prioritetas visų kitų

teisės normų sistemoje. Tačiau buvo laikytasi požiūrio, kad Konstitucija

nėra tiesioginio veikimo teisinis aktas, neturi piliečiui ar valstybės

institucijai privalomos galios.

Konstitucija numatė ir tiesioginio suverenaus tautos įsikišimo

referendumo būdu galimybę: Konstitucijos papildymas ar pakeitimas, Seimo

priimtas 3/5 visų atstovų balsų dauguma, per tris mėnesius turėjo būti

atiduodamas Respublikos Prezidentui, 1/4 visų Seimo atstovų arba 50

tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių spręsti tautai visuotinio

balsavimo keliu.

Konstitucija išvardijo Seimo, kuris renkamas trejiems metams,

prerogatyvas – leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo

vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis (taikos,

teritorines ir kai kurias kitas), spręsti karo ir taikos klausimus,

tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus.

Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklos priežiūra.

Konstitucija nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus teikdamas jam

paklausimus bei interpeliacijas ir skirdamas revizijas. Respublikos

Prezidentą rinko Seimas trejiems metams slaptu balsavimu, absoliučia

atstovų balsų dauguma. Formaliai Prezidentui Konstitucija suteikė

reikšmingas teises: jis buvo pagrindinis valstybės tarptautinių santykių

reprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose

pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus. vadovavo respublikos

ginkluotosioms pajėgoms, naudojosi atleidimo nuo bausmės teise.

Ministrų kabinetas, susidedantis iš Ministro Pirmininko ir ministrų,

skirtingai nuo Prezidento, konstitucijoje buvo traktuojamas kaip bendrosios

kompetencijos valstybės organas. Visi be išimties Prezidento kompetencijos

aktai įsigaliodavo tik juos kontrasignavus Ministrų kabineto atstovui.

Nė viename Lietuvos laikinųjų konstitucinių aktų visai nebuvo užsimenama

apie teismus tuo būdu jų neišskiriant į pparitetinę autonominę funkciją su

atskiromis institucijomis, o faktiškai juos paliekant vyriausybės žinioje.

Ši konstitucija paliko teismams autonomiją, tai nustatą 64 – 65

straipsniuose.[6]

Konstitucija, remdamasi liberaliosios filosofijos nuostatomis, iškėlė

asmenybę, skelbė ją visuomeninio gyvenimo centru. Nustatydama piliečių

teisinę padėtį, Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą

nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo, skelbiamas demokratinių

teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir

sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir

sąjungų laisvės, peticijos bei įstatymų iniciatyvos teisės. Tuo pačiu metu

Konstitucija pabrėžė,kad viskas turi būti įstatymų ribose.

Dėl tuometinės LLietuvos padėties ir dėl kai kurių rengėjų pažiūrų

konstitucija truputį atitruko nuo liberalios koncepcijos. Buvo skelbiama

apie valstybės rūpestį, kad kiekvienas pilietis turėtų darbo, kad būtų

sudarytos sąlygos taisyklingai žemės ūkio gamybai, kad darbininkai būtų

apsaugoti ligoje, senatvėje, nuo nelaimingų atsitikimų, nedarbo.

Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą nurodydama, jog piliečio

turtą galima nusavinti tik įstatymo keliu ir tik esant viešajam reikalui,

bet nutylėjo visuotinai pripažintą reikalavimą apie išankstinį ir teisingą

atlyginimą. Septintame skyriuje nusakyta ir tautinių mažumų padėtis.

III. 1928 m. gegužės 25 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija

1926m. daugumą Seime gavo liaudininkų ir socialdemokratų koalicija.

Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnių

įstatymų, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių amnestiją. Tam

tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes politines sąlygas

komunistinei veiklai reikštis,

kad užtikrintų tautinių mažumų paramą,

koalicijos partneriai turėjo daryti kai kurias nuolaidas, ypač lenkams.

Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai

diskredituoti, kaltino ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu. 1926 m.

gruodžio 17 d. ankstų rytą grupė karininkų nutraukė užsitęsusį Seimo

posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublikos prezidentui K.

Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmokslininkai paskelbė tautininkų

veikėją A. Smetoną Valstybės vadu[7].

1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas įvyko be pasipriešinimo.

Siekiant stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį, atėjusios į valdžią

politinės jėgos tuojau pat pamėgino sukurti valdžios tęstinumo įvaizdį,

legalizuoti perversmo pasekmes. Po perversmo užėmusioms valdžią politinėms

jėgoms 1922 m. Konstitucijos neliko. Todėl buvo nuspręsta Konstituciją

taisyti. 1928 m. gegužės 25 d. oficialiai paskelbtas Prezidento dekretuotas

dokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Į Konstituciją

buvo įtraukia nuostata, jog ne vėliau kaip per dešimt metų bus surengtas

referendumas. Dėl šios aplinkybės Konstitucija neretai laikoma laikino

pobūdžio Konstitucija, pasak M. Römerio, konstituciniu provizoriumi,

konstituciniu pasiūlymu tautai.

Naujoji Konstitucija pakartojo daugelį 1922 m. Konstitucijos nuostatų,

todėl jos išleidimas taip pat kartais interpretuojamas kaip senosios

Konstitucijos reforma, jos nauja redakcija. Būdingiausias 1928 m.

Konstitucijos skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausia,

Respublikos Prezidento galios išplėtimas, autoritarinių elementų į

valstybės valdymą diegimas išsaugant pagrindinių demokratinių institutų,

skyrium imant parlamentarizmo regimybę. Stiprinant Prezidento galią,

pirmiausia buvo pradėtas išsilaisvinimas nuo priklausomybės Seimui. Tuo

tikslu atsisakyta Prezidento rinkimų Seime.

Prezidentas šioje Konstitucijoje jau buvo aktyvus ir savarankiškas įstatymų

leidžiamosios valdžios subjektas. Nesant Seimo arba pertraukų tarp jo

sesijų metu, Prezidentas turėjo vykdyti Seimo funkcijas

Konstitucijoje visiškai nebuvo kalbama kada turi būti sušauktas pirmas

Seimas. Tuo visiškai nuvertimos visos konstitucinės nuostatos dėl Seimo.

Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo

teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitus

ministrus, taip pat paleisti Ministrų kabinetą arba atskirus ministrus.

Pažymėtina, kad pastaruoju atveju prezidento aktams Ministrų kabineto

atstovo kontrasignacijos nereikėjo. Koncentravimas, nesant Seimo,

prezidento rankose jo teisių, ypač įstatymų leidybos bei biudžetinės galios

sferose, taip pat prezidento teisė be kontrasignacijos paleisti Ministrų

kabinetą – pagrindinės Konstitucijos nuostatos, pavertusios Respublikos

prezidentą centrine konstitucine institucija.1928 m. Lietuvos Valstybės

Konstitucija – vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo

demokratijos į autoritarizmą.

IV. 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija

Naujųjų politiniu pažiūrų fone 1928 m. Konstitucija pasirodė esanti

beviltiškai pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino, per kurį leidėjai

buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl užuot rengusis

referendumui, imtasi naujos konstitucijos rengimo. Naują Lietuvos

Konstituciją, Seimas priėmė 1938 m. vasario 11 d. Tai savo turiniu buvo

naujas aktas. Seimui ją priėmus, tekstas jau kitą dieną buvo oficialiai

paskelbtas. Nesulaukus per tris mėnesius nei Respublikos Prezidento, nei 50

tūkstančiu piliečių reikalavimo pateikti ją referendumui, Konstitucija

įsigaliojo tų pačių metų gegužės 12d. Konstitucijoje buvo 21 skyrius,

suskirstytas į 156 straipsnius. Konstitucija buvo autoritarinio pobūdžio.

Ji skelbė, kad Lietuvos Valstybė yra respublika, jos priešakyje yra

Respublikos Prezidentas, kuris ir vadovauja valstybei.[8]

Ketvirtame straipsnyje buvo nuostata: „Valstybės valdžia yra

vienatija ir nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė

ir Teismas.“[9]

Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė.

Konstitucija suteikė Prezidentui tokias pareigas: reprezentuoti Lietuvos

Valstybę, priimti svetimų valstybių atstovus, skirti Lietuvos Valstybės

atstovus, skirti ir atleisi valstybės kontrolierius ir įstatymų nustatytus

pareigūnus, ir daryti visa kita, kas Konstitucija ir įstatymais jam

pavesta. Prezidentas buvo skelbiamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu:

jis galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą. Iškilus pavojui

„viešajai

tvarkai arba valstybės saugumui“, jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjį

metą. Prezidentas, Vyriausybei pasiūlius, sprendė mobilizacijos, karo ir

taikos klausimus. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus.

Išimtinai Seimo kompetencijai Konstitucija pavedė tik savo statuto bei

Konstitucijos pakeitimo projekto priėmimą. Seimas neturėjo išimtinės

įstatymų leidybos teisės: joje nustatyta, kad Seimo ar jo sesijos nesant,

įstatymus leidžia Prezidentas. Tik naujai išrinktas Seimas, vėl priimdamas

tą patį įstatymo projektą, galėjo įveikti Prezidento veto[10].

Pagal Lietuvos 1938 m. Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik

Ministras Pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų Taryba, o

Prezidentas kaip savarankiška institucija į Vyriausybės sudėtį nebuvo

įtrauktas. Suteikdama Prezidentui plačiausias teises, Konstitucija 74

straipsnyje nurodė, jog Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus, o už

kitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja

valstybei. Pavesdama Prezidentui ne tik Vyriausybę, bet ir Seimą,

Konstitucija net ir formaliai atsisakė valdžių padalijimo principo. Tačiau

ši nuostata nelietė teismo, kuris skelbiamas nepriklausomu.

Apibūdindama valstybės ir piliečio santykius, Konstitucija aiškiai

pabrėžė valstybės viršenybę. Apie piliečių teises konstitucijoje kalbama

neatsietai nuo pareigų, pabrėžiama, kad pilietis naudojasi savo laisve,

visuomet atsimindamas savo pareigas valstybei, kkad piliečio pareiga – būti

ištikimam valstybei. Pagrindines piliečių laisves Konstitucija sujungė į

„visuomeninio veikimo laisvę“. Visuomeninė veikla, ypač spaudoje,

organizacijose ir susirinkimuose, turėjo atitikti ištikimybės valstybei

reikalavimą.

Išvados

Šiuolaikinės konstitucijos raida Lietuvoje siejama su nepriklausomybės

atgavimu, tačiau pirmo konstitucinio pobūdžio akto teko laukti 5 mėn.,

pirmos laikinos konstitucijos 9 mėn., o pirmoji nuolatinė konstitucija buvo

priimta nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjus daugiau negu keturiems

metams 1922m. Jeigu 1918m. liepos 11d. aktą laikyti laikinąja konstitucija,

tai tokių nagrinėjamame periode buvo keturios. Be to, Lietuvoje galiojo

tris nuolatinės konstitucijos, iš kurių tik viena buvo demokratinė – 1922

metų.

Nagrinėjamą laikotarpį galima padalinti į tris periodus: laikinųjų

konstitucijų 1918-1922m., demokratinių konstitucijų 1922-1926m. ir

autoritarinių konstitucijų 1926-1940m.. Pirmajame periode valdžios organai

tik formavosi ir vyko valdžios pasidalijimas tarp Valstybės Tarybos,

Prezidento (Prezidiumo), Ministrų kabineto ir vėliau pasirodžiusio

Steigiamojo Seimo. Antrasis periodas pasižymi seimokratija, kai vykdomoji

valdžia ( Prezidentas ir Ministrų kabinetas) buvo labai priklausoma nuo

įstatymų leidžiamosios valdžios (Seimo). Trečiasis periodas pasižymi

autoritarizmu, Prezidentas tampo svarbiausia šalies figūra, nuo jo

priklausė ir Vyriausybė, ir Seimas, kurio svarba palaipsniui mažėjo,

praradus jam išimtines įstatymų leidybos teises. 1938 m. Konstitucijoje

jau nebeliko nuostatos, kad Lietuva demokratinė valstybė. Nebeliko

nuostatų, kurios padėtų įgyvendinti valdžių padalijimo principą.

Pirmojo periodo konstitucijos skelbė visų piliečių lygybę įstatymui,

asmens neliečiamybę, sąžinės, tikybos, spaudos, žodžio, organizacijų laisvę

ir streiko teisę. Antrajame periode šitos laisvės ir teisės išliko, tačiau

buvo numatyti jų ribojimo atvejai – nusikalstamos veiklos buvimas, karas ir

nepaprastosios padėties įvedimas. Trečiajame periode į pirmą vietą iškyla

Valstybė ir Prezidentas.

Didžiausią poveikį 1918-1940m. laikotarpio konstitucinei raidai turėjo

tarptautinės politinės tendencijos. Taip dėl tarptautinio politinio

klimato pasikeitimo Lietuvai vos netapus konstitucine monarchija iš

demokratinės respublikos ji tapo autoritarine. 1940 m. sovietinė okupacija

nutraukė nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą. Prosovietinė vyriausybė

1940 m. birželio 27 d. pasinaudojo 1938 m. Konstitucijos nuostata,

suteikiančią valstybės vadovui teisę Seimą paleisti anksčiau laiko. Šiai

vyriausybei buvo labai patogi ir Konstitucijos nuostata, suteikianti

Prezidentui teisę, nesant Seimo, pačiam leisti įstatymus. Šie naujieji

įstatymai kaip, beje, personaliniai pakeitimai valstybės aparate visuomenei

buvo skelbiami su nuorodomis į atitinkamus 1938 m. Konstitucijos

straipsnius.

———————–

[1] Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – V.: Mintis,1990.

– p. 93

[2] Lietuvos valstybės konstitucijos. – V.:Mokslas, 1989. – 239 p.

[3] Romeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – V.: Mintis,1990

[4] Romeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – V.: Mintis,1990.

– p. 123

[5] Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. –

V., 1997. – p.141

[6] Lietuvos valstybės konstitucijos. – V.:Mokslas, 1989. – 27 p.

[7] Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. –

V., 1997. – p.152

[8] Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. –

V., 1997. – p.160

[9] Lietuvos valstybės konstitucijos. – V.:Mokslas, 1989. – 59 p.

[10] Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis, – Lietuvos teisės universiteto

Leidybos centras, 2001. – p.151