Turto sąvoka
VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA
TEISĖS FAKULTETAS
CIVILINĖS IR KOMERCINĖS TEISĖS KATEDRA
II kurso T 3/1 grupes dieninio skyriaus
Studentė Jelena Antonova
TURTO SĄVOKA
Kursinis darbas
Vadovė: dėstytoja A. Kaušikaitė.
Vilnius, 2005
TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. TURTO SĄVOKA 5
2. TURTO KLASIFIKAVIMAS 9
3. NEKILNOJAMASIS TURTAS 12
4. KILNOJAMASIS TURTAS 14
5. MATERIALUS TURTAS 16
6. NEMATERIALUS TURTAS 18
7. ILGALAIKIS TURTAS 20
8. TRUMPALAIKIS TURTAS 21
IŠVADOS 22
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 24
VADOVO ATSILIEPIMAI 25
ĮVADAS
Lietuvos Respublikos įstatymuose, ypač kalbant apie nuosavybės
institutą, bei kitoje mokslinėje literatūroje dažnai vartojama sąvoka
“turtas”. Ši sąvoka tapo ypač reikšminga nuo Lietuvos Respublikos
nepriklausomybės atgavimo momento. Nuo šiuo laiko vis sparčiau pradėjo
vystytis nuosavybės institutas, kuris buvo oficialiai įtvirtintas
įsigaliojusiame civiliniame kodekse.
Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės šis institutas paprastam
žmogui neturėjo didelės reikšmės, nes socialistinė nuosavybė sudarė 97%
visos tuo metu egzistavusios nuosavybės. Žeme, pastatai, ūkis, išradimai,
meno kūriniai ir daug, daug kito turto priklausydavo buvusios Tarybų
Sąjungos valdžiai. Paprastas žmogus “neturėjo teisės būti turtingas”. Po
Tarybų Sąjungos žlugimo padėtys visiškai pasikeitę. Dabar turtas užima
labai svarbią ir oficialią vietą mūsų gyvenime.
Kalbant ttarpusavyje kiekvienas paaiškins:” turtas – tai daiktai,
kurios aš turiu”. Bet tai nėra tik daiktai. Dar senovės laikose buvo sakoma
: ”Turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris protingas”. Taip, galima
sakyti, buvo įtvirtinta nuostata, kad intelektinės veiklos rezultatai irgi
yra nuosavybės tteisės objektas. Kiekviena valstybė laikoma turtinga, jeigu
išskyrus ekonominius išteklius turi didėli intelektinį potencialą. Kaip
pavyzdys tai gali būti Japonija. Jos gyventoju aukštas intelektinis lygis
sėkmingai veikia visos šalies ekonomika ir savaime aišku – biudžetą.
Ne šiaip sau ir mūsų šalies valdžia susirūpino “proto nutekėjimu”.
Nes kiekvienais metais, netekus vis daugiau intelektinio potencialo, šalis
netenka vis daugiau ir daugiau turto.
Sąvoka “turtas” yra labai plati. Galima drąsiai teigti, kad turto
sąrašas nėra ir niekada nebus baigtas, nes gyvenimas keičiasi daug
greičiau, negu keičiasi įstatymai. Įstatymų leidėjai patys tai suprasdami
paliko turto sąrašą nebaigtu. Pavyzdžiui, ankščiau niekas net negalvodavo
apie kompiuteri, internetą. O dabar tai vienas iš dažniausių nuosavybės
teisės objektu.
Be to, turtas turi labai didelę reikšmę tiek valstybės, tiek
visuomenės ir paprastu žmonių gyvenime. Lietuvos Respublikos įstatymai
skiria turtui vos ne daugiausiai dėmesio (aišku po žmogaus gyvybės ir
Valstybės saugumo). Beveik visas civilinis kodeksas skirtas turtui,
nuosavybei ir kitiems aspektams su jais susijusiems. Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso XXVIII skyrius skirtas nusikaltimams nuosavybei,
turtinėms teisėms ir turtiniams interesams.
Tą patį galima pasakyti ir apie darbo kodeksą. Beveik kiekvienas
dirbantys žmogus prisiima atsakomybė už jam patikėtą turtą.
Šio kursinio darbo tikslas – išanalizuoti turtą kaip teisinę
kategoriją. Tai galima padaryti klasifikuojant turtą pagal skirtingus
kriterijus. Be to, nagrinėjant įvairius įstatymus, nes tokie įstatymai,
kaip pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatymas pateikia turto apibrėžimą remdamasi kriterijais būdingais
verslui, o Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio
įstatymas – visiškai kitais.
Šiam darbui keliami tokie uždaviniai:
1. Nustatyti kuo skiriasi turto sąvoka nuo daiktų sąvokos.
2. Išanalizuoti pagal kokius kriterijus klasifikuojamas turtas.
3. Nustatyti skirtumą tarp materialiojo ir nematerialiojo turto, o taip
pat tarp kilnojamo ir nekilnojamo.
4. Nustatyti požymius pagal kurios turtas skirstomas į ilgalaikį ir
trumpalaikį.
TURTO SĄVOKA
Lietuvos Respublikos įstatymai turtą apibudina taip: ”nekilnojamasis
ir kilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisine registracija arba numatyta
dovanojimo sutarties sudarymo notarinė forma”[1].
Kilnojamuoju turtu įstatymuose taip pat laikomos: akcijos,
obligacijos, vekseliai, kiti vertybiniai popieriai, meno kūriniai,
brangieji metalai, brangakmeniai, pinigai. O taip pat materialios ir
nematerialios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba)
kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti
ekonominės naudos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 str. 1 d. turtą, kaip
civilinės teisės objektą apibudina kaip materialu ir nematerialu. Nurodyta,
kad civilinės teisės objektai yra: daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai,
kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai,
informacija, veiksmai ir veiksmu rezultatai, taip pat kitos turtinės
vertybės.
O kaip gi su žmogumi? Su juo sveikata? Be abejo, tai irgi yra turtas.
Jeigu asmeniui padaryta žala sveikatai jis civilinė tvarka kreipiasi į
teismą dėl neturtinęs žalos atlyginimo. Jeigu teismo sprendimas jam
palankus, ateityje žmogus gauna atitinkamą pinigų ekvivalentą. Reiškia
sveikata irgi yra turtas.
Sakoma, kad kiekviena vertybė yra turtas tik tada, kai turi
savininką. Taigi, kiekvieno teisės subjekto sukauptas turtas turi turėti
savininką. Turtas gali priklausyti pačiam subjektui (t.y. jo savininkams).
Dalis turto gali priklausyti ūkio subjektui, o dalis – skolintojams,
pavyzdžiui, jei kalbama apie įmone, tai jos kreditoriams ar klientams.
Privačios nuosavybės teisės objektu šiuo metu Lietuvos Respublikoje
gali būti bet koks turtas, jeigu įstatymais neuždrausta tą turtą turėti
privačios nuosavybės teisė. Nėra nustatyta ir kiekio apribojimų turtui,
kurį Lietuvos Respublikoje galima turėti privačios nuosavybės teisė. Netgi
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje privati nuosavybė laikoma Lietuvos ūkio
pagrindu
Kalbant apie nuosavybę visada reikia turėti omenyje tą objektą, apie
kurio priklausomybę kam nors kalbama. Taigi, ne tik tam tikro subjekto
sukauptas turtas tiesiogiai priklauso nuo nuosavybės, bet ir nuosavybė
visada išreikšta konkrečiu turtu. Turto kitimas negalimas be nuosavybės
kitimo. Padidėjus turtui, būtinai turi padidėti ir savininko nuosavybė arba
skolos tretiesiems asmenims, kuriems tas turtas priklauso.
Dėl to, labai dažnai tenka girdėti, kad kai kurie mokslininkai “stato”
lygybes ženklą tarp “turto” ir “nuosavybės” sąvokos.
Tačiau šiuos sąvokos nėra tapačios. “Turtas” tai platesnė sąvoka,
apimanti tiek daiktus, tiek teises, tiek informacija ir pan. Turtas
neabejotinai apima ir intelektinės nuosavybės objektus, tokius kaip:
autorinius kūrinius, patentus, paslaugas ir prekių ženklus, firmos vardus
ir teisės į juos. Pažymėtina, kad į terminą “turtas” patenka ir tokios
kategorijos kurias tradicinė teisė nedrįsdavo priskirti prie nuosavybės.
Tai duomenų bazės, vertinga komercinė informacija ir pan. Taigi, ne bet
koks turtas turintis komercinė verte juridinių požiūriu gali būti laikomas
nuosavybė. Kaip pavyzdi galima pateikti banku veikla. Bankas skolindamas
piniginės lėšas, kaip taisyklė, reikalauja tam tikro turto, kuri turi
realią ir objektyvią rinkos kainą, kredito gražinimo užtikrinimui. Šio
atveju, įkeistas turtas negali būti laikomas nei banko, nei tikrojo
savininko visišką nuosavybė.
Pagal turto kieki dažnai vertinama įmonės arba fizinio asmens sėkmingą
veiklą. Bet ne visais atvejais turto kiekis gali tai liudyti, nes turtas
gali būti paveldėtas arba dovanotas. Greičiausiai visoje Lietuvoje
nerastume nei vieno, kuris nenorėtų gauti dovanų, pavyzdžiui, automobilio.
Tačiau brangias dovanas reikia dovanoti pagal įstatymus. Tinkamai
nesutvarkius dokumentų, dovaną gaunantis pilietis praranda galimybę laisvai
ta dovana naudotis – pavyzdžiui, parduoti ar įkeisti. Kuo brangesnė dovana,
tuo daugiau formalumų. Kiekvienas, gaunantis brangesnę nei penkių
tūkstančių litų vertės dovaną, turi pasirašyti rašytinę sutartį. Tuo
atveju, kai dovanojamas nekilnojamasis turtas arba pinigai bei daiktai už
daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių litų, privaloma sutartį pasirašyti pas
notarą.
Beje, naujasis civilinis kodeksas, kaip ir daugelyje kitų sričių,
dovanojimo procese numato nemažai naujovių. Teisininkų teigimu, dovanojimo
sąvoka yra žymiai išplėsta. Dabar numatoma, kad galima dovanoti ne tik
daiktą ar nekilnojamąjį turtą, bet ir turtines teises. Pasak teisininkų,
tai leidžia dovanoti, pavyzdžiui, skolas. Dovanotojas tokiu atveju
atsisako
reikalavimo teisės iš savo skolininko.
Pagal dabar galiojančius įstatymus, sutuoktiniai dovanojant vienas
kitam brangų turtą neišvengs skolų mokėjimo. Sutuoktiniai, vienas kitam
dovanojantys brangų turtą, yra atsakingi už skolas, bet ne daugiau nei
dovanoto turto verte. Taip turėtų būti išvengta piktnaudžiavimų, kai turtas
dovanojamas vien bandant išvengti skolų mokėjimo.
Asmuo negali dovanoti tik to turto, kuris jam nepriklauso. Kai
kuriais atvejais, pavyzdžiui, dovanojant ginklus, reikia atsižvelgti ir į
kitus tai reglamentuojančius įstatymus. Jei dovanojamas nekilnojamasis
turtas, ši sutartis turi būti įregistruojama nekilnojamojo turto registre.
Jei turtas viršija deklaruojamą sumą – keturiasdešimt šešis tūkstančius
litų, jį taip pat teks deklaruoti. Kaip ir anksčiau, jei dovanotojas ir
gaunantis dovana asmuo nėra artimi giminaičiai, ne mažą dalį neuždirbto
turto teks paaukoti valstybei. Mokesčio už dovanotą turtą neturi mokėti tik
sutuoktiniai, vaikai ir tėvai. Kitiems privalomas 10 procentų nuo turto
vertės mokestis.
Beje, Civilinis kodeksas leidžia ne tik dovanoti, bet ir atsiimti
dovaną. Tiesa, to negalima padaryti paprasčiausiai persigalvojus ar supykus
ant savo buvusio draugo ar giminaičio. Kodeksas leidžia atsiimti dovaną
tada, kai pažeidžiama dovanojimo sutartis, dovanos gavėjas įžeidžia
dovanotoją arba jį nnužudo.
Įstatymai šiuo atveju numato ir senaties terminą – atsiimti dovaną
galima tik per metus nuo to momento, kai buvo sužinota tai lemianti
priežastis. Turėdami svarbią priežastį reikalauti, kad teismas grąžintų
dovaną gali ir įpėdiniai. Beje, pretenzijų teisme gali turėti ir dovaną
gavęs asmuo, iišaiškėjus padovanoto turto trūkumams galima reikalauti, kad
dovanotojas juos kompensuotų.
Dauguma bylų teismuose – yra turtinio pobūdžio. Turtas – tai
dažniausias ginčo objektas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų
valstybių. Netgi neturtinęs bylos (pvz. Dėl garbės ir orumo pažeminimo),
tampa iš dalies turtinėmis, nes pabaigoje aptariamas atitinkamas
kompensacijos dydis.
Teisę į žalos atlyginimą turi sugadinto ar sunaikinto turto
savininkas (CK 147 str.) arba asmuo, kuris nors ir nėra savininkas, bet
valdo turtą pagal įstatymus arba sutartį (CK 148 str.). Nuosavybės ir
valdymo daiktinės teisės turi būti ginamos nuo bet kokių pažeidimų, todėl
šių teisių turėtojai gali jas ginti reikšdami ieškinį.
Kaip bebūtu ciniška sakyti, bet turtu galima paversti absoliučiai
visas mūsų vertybės. Tokias, kaip ramybe, sveikata, šeimos gyvenimas ir
netgi vaikus (be abejo, jeigu šitiems vertybėms padaroma žalą ir atsiranda
teisė reikalauti ją atlyginti). Tai tampa aišku analizuojant teismu
praktika. Pavyzdžiui, civilinę bylą Nr. 3K-7-255/2005, kurią nagrinėjo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų
kolegija. Ginčo esmė buvo tame, kad 2001 m. gruodžio 30 d. Marijampolės
ligoninėje Vilma Zdanienė pagimdė dvynukus Lauryną ir Martyną. Tuoj po
gimimo naujagimiai buvo paguldyti ant termoforų, užpildytų per karštu
vandeniu, ir dėl to patyrė sunkių kūno sužalojimų. Gintautas Zdanys patyrė
dar ir didelį fizinį skausmą, nes buvo odos donoras. Ieškovams dvasinius
sukrėtimus sukėlė tiek pats vaikų sužalojimo faktas ir jo nulemtos
operacijos, tiek ppadidintas visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys.
Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo VšI Marijampolės ligoninės 1 000
000 Lt neturtinęs žalos atlyginimą. Kauno apygardos teismas 2004 m.
rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Galutiniam variante, bylai pasiekus Lietuvos Aukščiausioji teismą,
Zdanių šeimai buvo priteista puse prašomos sumos. Iš to aiškiai matosi,
nors teisėjų kolegija ir pasisakė savo nuomonę, kad asmens fizinis
skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė
depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių
sumažėjimas – nėra turtas, bet gali būti paverstas turtu gaunant atitinkama
piniginį ekvivalentą. Šio atveju, vaikų sveikata ir dvasiniai sukrėtimai
buvo “įkainoti” 500 000 lt.
Taigi, turto sąvoka nuo daiktu sąvokos skiriasi tuo, kad daiktai
nuosavybės teisę priklausantys teisės subjektui – tai vieną iš turto
kategorijų. Be to, daiktai gali būti tik materialiaisiais, o turtas tiek
materialus, tiek nematerialus.
2. TURTO KLASIFIKAVIMAS
Teorijoje ir praktikoje naudojamas turto klasifikavimas pagristas
įvairiais kriterijais, o pats turtas apibrėžiamas įvairiomis prasmėmis (
pvz., teisinė, fizinė, ekonominė, socialinė ir kt.).
Lietuvoje galiojančiame Turto vertinimo pagrindų įstatyme turtas
apibūdinamas taip: ”.vertę ir savininką turintys ekonominiai ištekliai,
kuriais disponuoja ekonominis subjektas”. Šiam turto apibūdinimui, kaip
matome, reikia ne tik ekonominių, bet ir teisinių kategorijų.
Jeigu bandysime turto sąvoka struktūrizuoti, tai pamatysim, kad turtą
sudaro materialus ir nematerialus objektai. Turtas pagal savo pobūdį gali
būti kilnojamasis ir nekilnojamasis.
Be to, mes dažnai vartojame sąvokas ““valstybės turtas”, “savivaldybių
turtas”, “sutuoktinių turtas”, “dovanotas turtas”, “nepilnamečių turtas”,
“finansinis turtas” ir t.t. Visą tai yra turto kategorijas, kuriems yra
nustatytas atitinkamas teisinis režimas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ( LR CK ), pateikia tokia
daiktų (t.y. nuosavybės teisės objektų), klasifikacija:
1. LR CK 4.2 str. Kilnojamasis ir nekilnojamasis.
2. LR CK 4.3 str. Pakeičiamas ir nepakeičiamas. Tai yra rūšiniais
požymiais ir individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Rūšiniais
požymiais apibrėžti daiktai pagal teisės normas gali būti pakeičiami
kitais daiktais, o individualiais požymiais – negali.
Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti
daiktai. Šiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami bendrais
visai tai daiktų rūšiai požymiais ir, būdami vienarūšiai, negali būti
vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors požymius.
Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais
apibrėžti daiktai. Šiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiems
būdingus požymius skiriasi nuo kitų panašių daiktų.
3. LR CK 4.5 str. Suvartojamas ir nesunaudojamas. Taip jie skirstomi
pagal pasikeitimus, kurie atsiranda panaudojus daiktą pagal paskirtį.
Vieni daiktai, juos panaudojus, iš karto sunaikinami arba iš esmės
pasikeičia. Kaip pavyzdį – maisto produktai, statybinės medžiagos ir
kt. Tokie daiktai vadinami suvartojamaisiais. Kiti daiktai, juos
panaudojus, išsaugo savo paskirtį ir iš esmės nepasikeičia. Jie
tarnauja ilgesnį laiką. Pavyzdžiui – automobiliai, namų apyvokos
reikmenys. Nors ppakankamai dažnas atvejis, kai nesunaudojamas daiktas,
ji panaudojus pagal paskirtį, lūžta ir tampa suvatuojamuoju.
Pavyzdžiui, tos pačios namų apyvokos reikmenys.
4. LR CK 4.6 str. Dalusis ir nedalusis. Aišku, fiziniu atžvilgiu dalus
yra kiekvienas daiktas. Tačiau, kai kurių fiziškai padalytų daiktų
pasikeičia tikslinė paskirtis, t.y. atskiros dalys nebegali būti
panaudotos toms pačioms funkcijoms atlikti, kurių atlikimui galėjo
būti panaudotas daiktas iki padalijimo. Pavyzdžiui – šaldytuvas.
Padalijus šaldytuvą- jis jau negalės būti naudojamas pagal tikslinė
paskirtį.
Kitus daiktus padalijus į atskiras dalis, nepasikeičia jų
tikslinė paskirtis, o kiekviena daikto dalis gali būti panaudota
atlikti tas pačias funkcijas, kurias būtų galėjęs atlikti daiktas iki
jo padalijimo. Pavyzdžiui – maisto produktai. Pagrindinis daiktų
skirstymo į daliuosius ir nedaliuosius kriterijus yra padalyto daikto
tikslinės paskirties pasikeitimas ar nepasikeitimas.
5. LR CK 4.12 str., 4.13 str. Pagrindinis ir antraeilis. Vienomis
aplinkybėmis daiktai gali būti savarankiški teisinių santykių
objektai, o kitomis – tik su pagrindinių daiktu susiję daiktai, kurių
teisinę padienį dažniausiai lemia pagrindinio daikto likimas.
Pagrindiniais laikomi daiktai galintys būti atskirais teisinių
santykių objektais, pavyzdžiui, namas, automobilis ir pan.
Antraeiliais – laikomi daiktai tik su pagrindiniais daiktais
egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip
su jais susiję. Tai yra pagrindinio daikto dalis arba gaunamos iš
jo
vaisiai, produkcija, pajamas.
Kalbant apie daiktus, kaip apie turto kategorijas, reikia turėti omenyje,
kad daiktai turi turėti savininką, t. y. nuosavybės teisė priklausyti
teisės turėtojui.
Nekilnojamojo turto investuotojai, vadybininkai, vertintojai, teisės
specialistai dėmesį koncentruoja į turtą kaip ekonominę ir teisinę
kategoriją.
Lietuvoje atliekant turto apskaitą skiriamas ilgalaikis turtas, kuris
įmonės veikloje funkcionuoja ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį
(metus), ir trumpalaikis turtas – atsargos, kurios sunaudojamos per metus.
Turto vertinimo metodikoje turtas klasifikuojamas taip:
1. Materialus (kilnojamasis, nekilnojamasis);
2. Nematerialus.
Be to, turtą galima klasifikuoti ppagal jo priklausomybė teisės subjektui.
Turtas gali priklausyti pačiam nuosavybės teisių turėtojui, gali būti
skolintas ar išnuomotas, o gali priklausyti trečiajam asmeniui.
Taigi turtas klasifikuojamas pagal fizinė prigimti, vertė, priklausomybę
t.t. savininkams, ilgalaikiškumą.
3. NEKILNOJAMASIS TURTAS
Nekilnojamasis turtas sudaro žymią pasaulio turto dalį, o Lietuvoje
nekilnojamasis turtas sudaro per 85 procentus nacionalinės turto
struktūros.
Kasdieniniame gyvenime terminas “nekilnojamasis turtas” atrodo aiškus
ir suprantamas. Paprastai juo įvardinama žemė ir statiniai. Tačiau
teoriniam apibūdinimui šito nepakanka. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į
tai, kad nekilnojamasis turtas yra vieno iš turto – “vertę ir savininką
turinčių ekonominių išteklių, kuriais disponuoja ekonominis subjektas”
rūšių. Nekilnojamasis turtas taip pat gali būti suprantamas kaip fizinis
objektas arba teisinė kategorija. Pirmu atveju nekilnojamasis turtas
apibrėžiamas kaip žemė ir jos priklausiniai, t.y. statiniai, ir nurodoma,
kad tai yra materialus turtas. Teisiniu požiūriu nekilnojamasis turtas
apima visus turtinius interesus, privilegijas ir teisės, susijusias su
nuosavybe į fizinį nekilnojamąjį turtą.
Yra aiškinimų, kad nekilnojamasis turtas – tai fizinis objektas,
turintis fiksuotą vietą ir jam priklausančius išteklius po žemė ar virš
žemės, taip pat teisės, interesai, nustatantys naudojimosi objektu sąlygas.
Pirkdamas prekę kaip nekilnojamąjį turtą, klientas įgyja ne turto
“fizinį kūną”, bet nuosavybės teisę, t.y. teisę naudoti šį nekilnojamąjį
turtą kaip ekonominę naudą, prekę ir pajamų šaltinį. Jei nuosavybės
objektas yra atskiras pastatas ar statyba, tai tuo atveju nekilnojamojo
turto objektas ir teisė į jį tampa neatskiriamu vienetu. Tik tokį
nuosavybės atvejį galima laikyti visiška nuosavybe, kai savininkas gali
įgyvendinti visas savo teisės į turtą.
Nekilnojamiesiems daiktams teisininkai priskiria ir makrodaiktus.
Tai yra lėktuvai, laivai, traukiniai, kuriems paprastai nustatomas
nekilnojamiesiems daiktams būdingas teisinis režimas, nors pagal prigimtį
jie yyra kilnojamieji daiktai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 str. 1,2 d. apibrėžia
nekilnojamuosius daiktus kaip:” .daiktus, kurie yra nekilnojami pagal
prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kurios nekilnojamaisiais
pripažįsta įstatymai. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės
sklypai ir su jais susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos
vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės”.
Pastebėtina, kad apie nekilnojamąjį turtą negalima sakyti, kad jis
turi būtinai turėti savininką ir tam tikra verte. Jeigu nekilnojamąjį turtą
ne valdo fizinis arba juridinis asmuo, tai jis būtinai bus valstybės
nuosavybėje. Ir atvirkščiai, jeigu nekilnojamas turtas ne priklauso
valstybei, reiškia jis priklauso privačiam subjektui. Taip pat abejotina,
kad nekilnojamas turtas gali neturėti vertes, nes kaip taisykle,
nekilnojamas turtas tapatinamas su žemė, o žemės sklypai pakankamai
brangiai kainuoja (manau, šio atveju gali būti tik vienas išimtys – kai
pastatas pargriūna ir jau neverta juo atstatyti – tas žemes sklypas
parduodamas kartu su šio pastatu ir dėl to sklypas gali kainuoti daug
mažiau negu be pastato nuo kurio reikės atsikratyti).
Galima daryti išvada, kad teiginys, kad “turtas, tai verte ir
savininką turintys ekonominiai ištekliai”, kalbant apie nekilnojamąjį turtą
netinka.
4. KILNOJAMASIS TURTAS
Lietuvos Respublikos įstatymuose, bei kitose teisės aktuose
kilnojamasis turtas apibūdinamas kaip turtas, kurį galima perkelti iš
vienos vietos į kitą nepakeitus jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo
vertės ar be dideles žalos jo paskirčiai, o taip pat nepakeitus jo turinio.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 str. 3,4,5,6 d. apibrėžia,
kad kilnojamasis daiktas įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo
individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis. Tai yra visiškai
logiška, nes plytos iš kuriu yra pastatytas namas atskirai kilnoti
neįmanoma, nebent namas grius ir tada tos pačios plytos gali būti
naudojamos kaip antrine žaliavą. Bet šio atveju tai reikštu, kad
kilnojamasis turtas gali tapti nekilnojamuoju ir atvirkščiai. Kilnojamasis
daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo
daikto, taip pat įeinantys į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių,
nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.
Kilnojamuoju turtu taip pat laikomi:
1. Akcijos – tai yra nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys jų
savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems
turtinės bei neturtinęs teisės. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos
gali būti materialios (pagal LR Vyriausybės nustatytus reikalavimus
atspausdinti dokumentai), arba nematerialios (įrašai vertybinių
popierių sąskaitose). Akcijos turi būti įregistruotos Vertybinių
popierių komisijoje. Akcijomis galima laisvai disponuoti.
2. Obligacijos – tai yra pripažįstamas vertybinis popierius,
patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio
asmens per obligacijoje nurodytą terminą obligacijos nominalą vertės
dydžio sumą ar kitokį turtinį ekvivalentą. Obligacija taip pat
suteikia jos turėtojui teisę gauti joje nurodytas palūkanas.
3. Vekseliai – vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymu nustatyta
tvarka ir kurio jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar
netiesiogiai sumokėti tam tikra pinigų sumą vekselyje nurodytam
asmeniui. Jis gali padaryti tai pats arba įsakyti kitam asmeniui
4. Kiti vertybiniai popieriai;
5. Meno kūriniai;
6. Brangieji metalai;
7. Brangakmeniai;
8. Pinigai.
Taigi, kilnojamasis turtas – tai yra visos vertybės kurios galima kilnoti
iš vienos vietos į kitą su sąlygą, kad tai nepadarys šitiems vertybėms
žalos.
5. MATERIALUS TURTAS
Civilinės teisės objektų skirstymas į materialiuosius ir
nematerialiuosius yra perimtas iš RRomos imperijos.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.1 str. materialus
turtas tai yra gamybos procese sukurti, ar iš gamtos pasisavinti daiktai.
Bet tam, kad daiktai taptų turtu – jie turi turėti savininką ir verte.
Materialus daiktai būna kilnojamieji ir nekilnojamieji. Be to,
materialus daiktai – tai įvairios asmeninės, daiktinės teisės ir teisės
kylančios iš prievolių tiek, kiek jos yra sudėtinės turto dalys, nes,
pavyzdžiui, jeigu nėra žemės sklypo – neįmanoma parduoti arba kitaip
perleisti turtinės teisės į jį.
Galima teigti, kad materialus turtas tai yra visi daiktai, turintys
savo “kūną”, “res corporales”, priklausantys nuosavybės teisių turėtojui,
arba trečiajam asmeniui.
Materialus turtas tai pat gali būti ilgalaikių ir trumpalaikių.
Materialus turtas priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka tokius
požymius, kaip: turtu ketinama naudotis ilgiau nei vienerius metus,
pagrįstai tikimasi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais
laikotarpiais, galima patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo)
savikainą, turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už
minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, nusistatytai kiekvienai
turto grupei, o jeigu kalbama apie įmonė (o dažniausiai vartojant sąvokos
“ilgalaikis” ir “trumpalaikis” būtent įmonės ir turimos omenyje), tai
įmonei turi būti perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.
Rizikos perdavimu laikomas momentas, kai įmonė įgyja teisę valdyti,
naudoti materialųjį turtą ir juo disponuoti, tampa atsakinga už materialųjį
turtą ir jai priklauso materialiojo turto teikiama nauda. Rizikos perdavimo
momentas paprastai aptariamas sutartyje. Jei turtas
priklauso įmonei
nuosavybės teise arba įmonė valdo, naudoja turtą ir juo disponuoja
patikėjimo teise ir sutartyje nenumatytas kitas rizikos perdavimo momentas,
laikoma, kad su turtu susijusi rizika perduota įmonei sutarties sudarymo
momentu. Nustatant, ar su turtu susijusi rizika yra perduota įmonei, būtina
laikytis turinio svarbos principo, o ne formalių reikalavimų.
Materialusis turtas, sudarantis prielaidas įmonei veikti būsimaisiais
laikotarpiais, nors ir neduodantis ekonominės naudos tiesiogiai,
pripažįstamas ilgalaikiu turtu. Pavyzdžiui, turtas, įsigytas darbo saugos,
gamtosaugos, valdymo tikslams. Be abejo, kalbant apie turto kategorijas,
galima pastebėti, kad jos yra glaudžiai susijusios tarpusavyje. Materialus
turtas gali būti kilnojamuoju arba nekilnojamuoju, ilgalaikiu arba
trumpalaikiu, gali būti pagrindiniu ir antraeiliu, daliuoju ir ne.
Taigi, materialus turtas – tai turtas turintys fizinė prigimti arba
daiktinės teisės ir teisės kylančios iš prievolių tiek, kiek jos yra
sudėtinės turto dalys.
6. NEMATERIALUS TURTAS
Nematerialaus turto (res incorporales), samprata yra platesnė.
Nematerialus turtas – tai objektai, neturintys fizinės prigimties,
naudojami ilgą laiką, fiziškai neegzistuojantys, bet duodantys atitinkamą
naudą fiziniam arba juridiniam asmeniui. Tai yra veiksmai ir veiksmų
rezultatai (nors veiksmu rezultatai gali būti ir materialiuoju turtu),
paslaugos. ŽŽmonių kūrybinės veiklos rezultatai – tai mokslo, literatūros,
meno kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai.
Aš pasakyčiau, kad nematerialus turtas, tai intelektinė veikla ir
intelektinės veiklos rezultatai, kuriu negalima pamatyti, bet kurie yra
civilinės teisės objektai. Be to, tai gali būti ir žmogaus arba valstybės
reputacija – tai ką apie juos galvoja kitos žmonės arba kitų valstybių
atstovai. Už tai ir yra numatyta kaip baudžiamoji, taip ir civilinė
atsakomybė pakenkus žmogaus reputacijai. Pavyzdžiui, šmeižto atveju.
Nematerialaus turto vertę galima išreikšti kaip kainą, už kurią
turtas buvo pirktas, ir tikrosios jo vertės tam tikru laiku skirtumą.
Nematerialus turtas – tai turtas išreikštas teisiniuose dokumentuose,
bei intelekto veiklos produktuose. Tai yra servitutai, teisės į palikimą,
reikalavimo teisės, prekių ženklai, komerciniai paslaptys, autorystes ir
intelektinę nuosavybe.
Intelektinę nuosavybę Lietuvos Respublikoje gina Konstitucija. Tačiau
ši gynyba kartais tampa keblia. Ne visi žino, kas yra laikoma intelektine
nuosavybe, kokios yra teisės į ją. O tai yra: autorinės teisės, gretutinės
teisės, patentai, prekių ženklai, ir t.t.
Intelektine nuosavybe laikomi visi kūriniai – literatūros, meno,
mokslo, nepriklausomai nuo jų vertes. Toliau – išradimai, pramoninė
nuosavybė, t.y. firmų vardai, netgi gaminio kilmės vietos nurodymas.
Perkant prekes, dažnam žmogui kyla klausimas, ar iš tiesų
pirkinio kilmės šalis ar vietovė yra būtent ta, kuri nurodyta etiketėje.
Tokiais atvejais vartotojas ant gaminio pamatęs geografinės vietovės
pavadinimą, tikisi, kad ir prekė bus kilusi iš tos vietovės. Būtent tokias
nuorodas įpareigoja saugoti Paryžiaus konvencija. Jeigu registruojant
prekių ženklus matosi, kad gamintojas nėra iš tos vietovės, o ženkle
naudojamas tam tikros konkrečios vietovės pavadinimas, kuris suteikia
prekei tam tikrą vertę, tai Lietuvoje tokių ženklų jokia institucija
neužregistruos.
Ne vvisada aišku, kas yra intelektinė nuosavybė. Taip yra, tarkim, su
sutarčių projektais. Netgi teisininkams( kaip išaiškėja skaitant teisinė
literatūra), su jais yra gana sudėtinga, kadangi autorinės teisės nuolatos
reglamentuojamos autorių ir gretutinių teisių įstatymų, ir ten yra
apibrėžta, kas yra laikoma autorinės teisės dalyku. Apie sutartis
konkrečiai nėra įstatyme pasakyta, tačiau viskas priklauso nuo kūrybinės
minties, nes autorinės teisės, intelektinės nuosavybės objektu yra tai, kas
yra originalu, sukurta.
Komercinės paslaptys – irgi yra nematerialus turtas.
Civiliniame kodekse atskirame straipsnyje netgi numatyta ir komercinių
paslapčių apsauga. Komercinės paslaptys taip pat yra priskiriamos
intelektinės veiklos rezultatams, jos yra reglamentuojamos pagal
Konkurencijos įstatymą.
Civiliniame kodekse yra nemažai įdomių dalyku paveldėjimo srityje.
Autorinės teisės taip pat yra paveldimos. Autorių turtinės teisės yra
paveldimos. Gretutinių teisių subjektų teisės, jeigu jos priklauso fiziniam
asmeniui, taip pat yra paveldimos. Patentui suteikiamos teisės, t.y. teisės
į išradimą, taip pat yra paveldimos. Taigi, reiškia turtinės teisės yra
paveldimos bendrąja tvarka, ir manau, tai yra visiškai logiška.
Turtinės teisės galima perleisti kitam asmeniui ir už tai gauti
pinigų. Iš to seka, kad turtinės teisės yra turtas, nes gali būti civilinės
apyvartos objektu.
Nematerialus turtas yra vertybe, todėl, kad jis ateityje gali būti
pakeistas į materialią turtą, arba pinigus t.y. gali būti panaudotas kaip
priemone naudai gauti, arba ekonominiams vertybėms kurti.
Labai svarbi nematerialaus turto dalys yra prestižas, kuri sudaro
įmonės aarba asmens reputacija, geras vardas, ryšiai, partneriai ir kita.
Be abejo, galima sakyti, kad nematerialus turtas – tai turtas
neturintys fizinės prigimties, bet duodantys ekonominė naudą savininkui.
7. ILGALAIKIS TURTAS
Lietuvoje atliekant turto apskaitą pirmiausiai skiriamas ilgalaikis
turtas, kuris įmonės veikloje funkcionuoja ilgiau nei vieną apskaitinį
laikotarpį (metus), ir trumpalaikis turtas – atsargos, kurios sunaudojamos
per metus. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikiu turtas laikomas ne
kalendorine, o ekonomine prasme. Turto skirstymas į ilgalaikį ir
trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo keleto
įmonės veiklos aplinkybių.
Pagrindinis požymis pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir
ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tam tikrą laiką, per kurį uždirbamas
pelnas. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai
ir ilgalaikių turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbti pajamas
ilgiau nei vienerius metus.
Priskiriant turtą prie ilgalaikio turto, atsižvelgiama ir į jo kainą.
Net jei turtas naudojamas labai ilgai, bet jo kainą įmonei nereikšmingą
(arba labai maža), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo, kaip
ilgalaikio turto apskaita įmonei būtų per brangi.
Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas. Jo įvairove kartais
lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir
pavaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visas ilgalaikis turtas
grupuojamas į tam tikras vienarūšes klases.
Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse), ilgalaikis turtas
suskirstytas į tris dideles grupes:
1. Nematerialusis turtas – tai yyra plėtros darbai, prestižas, patentai,
licencijos, programine įranga ir kt.
2. Materialusis turtas – tai yra žemė, pastatai ir statiniai, mašinos
ir įrengimai, transporto priemonės, kita įranga, prietaisai,
įrankiai ir įrenginiai, nebaigta statyba ir kt.
3. finansinis turtas – tai yra investicijos į antrines ir asocijuotas
įmonės, paskolas asocijotams ir antrinėms įmonėms, po vienerių metų
gautinos sumos, ir kt.
Taigi, ilgalaikių turtas laikomas, jeigu jis savininkų veikloje
funkcionuoja ilgiau negu metus ir turi reikšmingą savininkui kainą.
8. TRUMPALAIKIS TURTAS
Trumpalaikis turtas – tai turtas, kuris įmonės veikloje naudotinas ne
ilgiau kaip vienerius finansinius metus. Trumpalaikis turtas yra vienas iš
būtinų įmonės gamybos išteklių, be jų įmonė negali funkcionuoti, tai
gamybos proceso dalis, be kurios neįmanoma pagaminti produkcijos ar atlikti
paslaugų.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, iš kur tas turtas gautas ir kas yra
šio turto tikrasis savininkas. Pagal nuosavybę trumpalaikis turtas
skirstomas į :
1. Visiškai įmonei priklausantį turtą – tai yra pačios įmonės jėgomis
įsigytas turtas. Įmonės savininkai gali jį laisvai valdyti ir juo
disponuoti. Todėl tik šis turtas gali būti laikomas užstatu, kai įmonė
gauna kreditą iš banko.
2. Išsinuomotą turtą – paprastosios ar išperkamosios nuomos pagrindu
įmonėje esantis turtas nėra visiška įmonės nuosavybė. Už išsinuomotą
turtą reikia mokėti nuomos mokestį. Nuomos sutartyje numatytos jo
naudojimo,
remonto, perdavimo sąlygos, jas įmonė privalo vykdyti. Be
abejo, išsinuomotas turtas negali būti įmonės garantas gaunant
paskolas, nes nuosavybės teisė jis įmonei nepriklauso.
3. Dovanotas turtas – jam taip pat būdingos kai kurios ypatybės. Dovanai
gautas, o ne pačių užsidirbtas turtas pirmiausia turi įspėti savininkus
ir kitus vartotojus, kad šio turto negalima sieti su sėkminga įmonės
veikla ar tvirta jos finansine būkle.
Prie trumpalaikio turto priskiriamos :
• Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti
sutartys;
• Per vienerius metus gautinos sumos – pirkėjų įsiskolinimai,
antrinių ir asocijuotų įmonių skolos, kitos gautinos sumos;
• Kitas trumpalaikis turtas – trumpalaikės investicijos,
terminuoti indeliai;
• Pinigai ir pinigu ekvivalentai.
Taigi, trumpalaikis turtas – tai gamybos proceso dalis, be kurios
neįmanoma pagaminti produkcijos ar atlikti paslaugų, naudotinas savininkų
veikloje ne ilgiau kaip vienerius finansinius metus.
IŠVADOS
Kiekviena vertybė yra turtas tik tada, kai turi savininką arba
atitinkama verte. Gamtovaizdis už lango – ne turtas, nors jis ir gali
padėti uždirbti daugiau pajamų.
Civilinėje teisėje kalbant apie turtą, svarbiausiu aaspektų yra – ar
priklauso turtas nuosavybės teisės pagrindu teisės subjektui, o
ekonomikoje, versle – turto verte.
Turto nuosavybė apima visas teisės, interesus ir naudą susijusius su
šio turto turėjimu. Turto nuosavybė – teisine sąvoka, skirtinga nuo turto
valdos.
Kalbant apie nuosavybę visada reikia tturėti omenyje tą objektą, apie
kurio priklausomybę kam nors kalbama. Taigi ne tik tam tikro subjekto
sukauptas turtas tiesiogiai priklauso nuo nuosavybės, bet ir nuosavybė
visada išreikšta konkrečiu turtu. Šia prasme galima sutikti su kai kuriais
mokslininkais kurie lygina turtą su nuosavybė, nes turtas – tai viskas, kas
priklauso teisės subjektams nuosavybės teisė, tai bet koks natūrinis arba
nenatūrinis, kilnojamasis arba nekilnojamasis, materialus arba nematerialus
turtas bei teisės dokumentai arba priemonės, įrodančios nuosavybės teisę į
šį turtą arba su juo susijusias teises. Analizuojant teismų praktiką
pastebėtina, kad turtinių kategorijų bylas sudaro daugumą.
Analizuojant turtą kaip teisinis kategorijos turinį darytinos tokios
išvados :
1. Turto sąvoka nuo daiktu sąvokos skiriasi tuo, kad daiktai nuosavybės
teisę priklausantys teisės subjektui – tai vieną iš turto kategorijų.
Be to, daiktai gali būti tik materialiaisiais, o turtas tiek
materialus, tiek nematerialus.
2. Turtas yra klasifikuojamas pagal tokius kriterijus, kaip
ilgalaikiškumas, vertė, fizine prigimti, priklausomybę.
3. Skirtumas tarp kilnojamojo ir nekilnojamojo turto tame, kad
kilnojamąjį turtą galima kilnoti iš vienos vietos į kitą be žalos
turtui, o nekilnojamąjį negalima, nes tai padarys turtui žalą.
4. Skirtumas tarp materialiojo turto ir nematerialiojo tame, kad
materialus turtas turi fizinį prigimtį. Tai pat tai yra daiktinės
teisės ir teisės kylančios iš prievolių tiek, kiek jos yra sudėtinės
turto dalys, o nematerialus – tai turtas neturintys fizinės
prigimties, bet duodantys ekonominė naudą savininkui.
5. Turtas skirstomas į ilgalaiki ir trumpalaikį pagal tokius požymius
kaip ilgalaikiškumas, vertė ir turimą reikšmę savininkui.
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas;
2. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas.
1999 m. gegužes 25 d. Nr. VIII – 1202// Valstybės žinios. 1999. Nr. 52-
1672.
3. Lietuvos Respublikos įstatymuose vartojamų sąvokų žodynas. R.
Mockevičius. 2002 m. vasario 25 d. Vilnius.
4. Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymas.
1995-06-13 Nr. 1-935. Valstybės žinios. 1995. Nr.52-1277.
5. Turto ir verslo vertinimo sistema. Monografija. Birutė Galiunenė.
Vilniaus universiteto leidykla. 2004 m.
6. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. 1998-05-12 Nr. VIII-729.
Valstybės žinios. 1998 Nr. 54-1492.
7. Civilinė teisė. Vadovėlis. Doc. A. Taminskas. Kaunas. 1997 m.
8. www.allpravo.ru
9. www.lat.litlex.lt
10. www.infolex.lt
VADOVO ATSILIEPIMAI
Atsiliepimo tekstas, pastabos
…………………………
…………………………
…………………………
…………………………
…………………………
…………………………
…………………………
…………………………
…………………
Įvertinimas…………………………
Kursinio darbo vadovas……………………..
(vardas, pavardė, parašas)
Data : 2005 m………..mėn. .. d.
———————–
[1] Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymas.
(1995-06-13 Nr. I-935) (Žin., 1995, Nr. 52-1277).
