Civilinė atsakomybė

Civilinė atsakomybė – yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Pagal dabartinį Civilinį kodeksą „ civilinė atsakomybė– tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ( žalą ) ar sumokėti netesybas ( baudą, delspinigius ) , o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius ( žalą ) ar sumokėti netesybas ( baudą, delspinigius )“ .

Bendrojoje teisėje civilinė atsakomybė yra dviejų atskirų institutų, t.y. sutarčių teisės ir deliktinės teisės sudėtinė dalis.

Civilinė atsakomybė sutarčių teisėje yra apibūdinama kaip turtinė prievolė, kkuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų ( sumokėti baudą, delspinigius ) , o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas ( baudą, delspinigius ) .

Deliktinėje teisėje civilinė atsakomybė apibūdinama kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

Sutartinė bei deliktinė aatsakomybė turi kelis bendrus bruožus. Visų pirma šios abi atsakomybės rūšys yra turtinės prievolės, kur kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą, o skolininko pareiga- tą reikalavimą įvykdyti. Tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės pagrindinė funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad ttaikant bet kuria iš jų, siekiama ne nubausti skolininką, o kompensuoti kreditoriui padaryta žalą, t.y. , kad jis būtų tokioje padėtyje, kurioje būtų buvęs tinkamai įvykdžius sutartį. Be to, tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės taikymo metu skolininkas patiria turtinio pobūdžio praradimus.

Civilinę atsakomybę galima paaiškinti siaurąja bei plačiąja prasme.

Plačiąja prasme civilinė atsakomybė yra prievolė, kai viena šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius, padarytus sutartines prievoles ar kitokius pažeidimus.

Siaurąja prasme civilinė atsakomybė aiškinama kaip deliktinė atsakomybė.

Civilinė atsakomybė pasireiškia turtinėmis poveikio priemonėmis. Šias poveikio priemones, jų taikymo sąlygas ir tvarką nustato civilinė teisė.

Civilinė atsakomybė yra tik kaip prievolė atlyginti padarytus nuostolius. Pagrindinis civilinės atsakomybės tikslas – nuostolių atlyginimas, t.y. kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus nuostolius. Civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus privatų interesą, t.y. esant sutarties ppažeidimui. Šios atsakomybės atveju galioja skolininko kaltės prezumpcija.

Esant pasikėsinimui į privatų asmens interesą, jam tuo yra padaroma žala ir jis pirmiausiai sureaguoja, pareikšdamas civilinį ieškinį. Tokio ieškinio tikslas – atstatyti nukentėjusiojo padėtį, kompensuojant patirtus nuostolius.

Pagal vadovėlį “Civilinė teisė” civilinės atsakomybės apibrėžimas skamba taip: „Atsakomybė- prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinės teisės atsakomybei būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis ( neigiamomis ) tturtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementas: ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.“

Taigi civilinė atsakomybė yra aiškinama kaip prievolė. Veikimas arba neveikimas, kuriems esant atsiranda civilinė atsakomybė, pažeidžia asmens turtinius interesus. Todėl civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti, kad būtų kompensuota jos patirta žala, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BYLŲ APŽVALGA

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra padaręs civilinių bylų apžvalgą dėl garbės ir orumo gynimo. Yra nustatyta, kad teismų praktika šios kategorijos bylose nevienoda, teismams kyla neaiškumų, ar ginčas dėl garbės ir orumo gynimo nagrinėtinas baudžiamojo ar civilinio proceso tvarka, pasitaiko, kad netinkamai nustatoma dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi neturintys teisinio subjektiškumo asmenys, neatskiriama žinia nuo nuomonės, ne visada tinkamai derinami konstituciniai principai – garbės ir orumo bei asmens gyvenimo privatumo gynimas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, pasitaiko atvejų, kai nepagrįstai atidėliojamas teismo procesas. Informacijos laisvė yra įtvirtinta Konstitucijoje, tačiau ji nėra absoliuti ir visa apimanti. Visuomenės informavimo įstatymas numato draudimą skleisti žinias, kurios žemina asmens garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės, be asmens sutikimo informaciją apie jjo privatų gyvenimą. Įgyvendindamas teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją asmuo neturi varžyti kitų žmonių teisių ir laisvių, o viešosios informacijos rengėjai, platintojai ir žurnalistai viešąją informaciją turi pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, gerbti nuomonių įvairovę. Bylų dėl asmens garbės ir orumo bei privataus gyvenimo neliečiamumo gynimo sudėtingumą sąlygoja ta aplinkybė, kad teismai, nagrinėdami šias bylas, turi surasti pusiausvyrą tarp asmens teisės į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą ir informacijos laisvės, atsižvelgdami į šių teisių ribojimo pobūdį ir apimtis. Suteikus nepagrįstą prioritetą vienai šių subjektinių teisių, būtų pažeista kitos teisės esmė.

Garbė ir orumas ginami nustačius šių faktų visumą:

1) žinių paskleidimo faktą . Žinių paskleidimu yra laikytinas jų pranešimas vienam, keletui ar neapibrėžtam skaičiui trečiųjų asmenų, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, turi išsiaiškinti, ar žinios tapo žinomos kitiems asmenims. Asmenų skaičius, kuriems žinios tapo žinomos, paskleidimo faktui nustatyti reikšmės neturi. Žinių paskleidimo būdai yra įvairūs, tačiau, kai žinios išsakomos asmeniui, kurį jos liečia, tai nelaikoma žinių paskleidimu. Pvz., jei įrodoma, kad laiškas rašytas konkrečiam asmeniui ir jis buvo užklijuotas, o tą laišką perskaitė kiti asmenys, tai nelaikoma žinių paskleidimu, tačiau jei tai būtų atvirlaiškis ar telegrama, tai jau būtų žinių paskleidimas. Sąžiningas asmens kreipimasis į vvalstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas.

2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą;

3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą .Žeminančiomis garbę ir orumą, gerą vardą pagal CK 7, 71 str., Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę – ūkinę, komercinę veiklą ir pan.; Bylų duomenys rodo, kad teismų praktikoje žeminančiomis asmens garbę ir orumą pripažįstamos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kuriomis teigiama, kad ieškovas pažeidė teisės aktų, bendrųjų gyvenimo taisyklių reikalavimus, visuomenės moralės principus arba jam priskiriamos savybės tų reikalavimų neatitinka. Pavyzdžiui, teismai pripažindavo žeminančiomis žinias, kad ieškovas yra vagis; debilas; sukčius; menkysta; prievartavo duoti kyšį; piktnaudžiavo tarnybine padėtimi; klastojo dokumentus; prekiavo surūgusiu alumi; sumušė savo vyrą; uždegė šieno krūvą; atsisakė suteikti ligoniui pagalbą; buvo neblaivus darbo vietoje ir pan. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės

žalos atlyginimo 1996 05 15 sprendimu ieškovo ieškinį iš dalies patenkino. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovą liečiančios žinios “.gal, kad dažo plaukus, nešioja aptemptas, užpakalį paryškinančias kelnes” žemina jo garbę ir orumą visuomenėje, nes yra įžeidžiančios bendražmogiškos moralės normų požiūriu. Manoma, kad teismas teisingai laikė, kad žinia žemina ieškovo garbę ir orumą, nes bendrame straipsnio kontekste, kuriame ta žinia paminėta, ja buvo siekiama pažeminti ieškovą kaip valstybinės institucijos vadovą, pašiepti jo asmenį. Kitu atveju teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą paneigti žinią ““.ponia deputatė tapo šio teatro režisiere su 175 Lt atlyginimu.“, nes žinia apie ieškovės pareigas atitinka tikrovę; nors atlyginimo dydis kitoks, ta žinia ieškovės garbės ir orumo nežemina (civilinė byla Nr. 2A34 -2071/96). Teisinga manyti, kad tokios žinios paskelbimas nežemina asmens garbės ir orumo, nes ji neturi įtakos asmens vertinimui. Sprendime tik konstatuoti, kad žinia žemina ieškovo garbę ir orumą ar nežemina nepakanka, reikia nurodyti, kokiais motyvais grindžiama tokia teismo išvada.

4) faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Yra įįtvirtinta paskleistų žinių neatitikimo tikrovei prezumpcija, t.y. laikoma, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės, jei atsakovas neįrodo priešingai. Pavyzdžiui, į teismą kreipėsi ieškovas M.O., prašydamas įpareigoti atsakovą V.K paneigti jo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias bei atlyginti moralinę žžalą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas tretiesiems asmenims paskleidė neatitinkančias tikrovės žinias, kad ieškovas darbo vietoje buvo neblaivus. Apylinkės teismas 1997 01 31 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies motyvuodamas tuo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių faktą, jog ieškovas buvo neblaivus darbo vietoje, o tokius įrodymus atsakovas privalėjo pateikti (civilinė byla Nr. 21 –51/97).

Paskleidus informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo, teismui būtina nustatyta:

1) informacijos paskleidimo faktą;

2) faktą, jog paskleista informacija yra apie ieškovą. Paskleistos žinios turi tiesiogiai liesti ieškovą, tačiau nebūtinai turi būti paminėti vardas ar pavardė. Teismai, atsakovams neginčijant, pakankamais įrodymais asmens tapatumui patvirtinti laikė ieškovo inicialus. Laikraštyje vagyste apkaltintas asmuo buvo įvardintas inicialais K.C. ir taip jis buvo sutapatintas su tokius pačius inicialus turinčiu asmeniu.

3) faktą, jjog paskleista informacija yra apie žmogaus privatų gyvenimą;

4) faktą, jog informacija paskleista be asmens sutikimo;

5) faktą, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso.

Ieškovais bylose dėl garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo ir moralinės žalos atlyginimo gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, kurie laiko, kad jų teisės buvo pažeistos. Bylose dėl moralinės žalos, padarytos be asmens sutikimo paskelbus informaciją apie jo privatų gyvenimą, atlyginimo ieškovais gali būti tik fiziniai asmenys. IIeškovu gali būti civilinį teisinį subjektiškumą turintys asmenys, apie kuriuos buvo paskleistos žinios ar informacija. Ieškinys negali būti pareikštas siekiant apginti kito asmens interesus, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CPK 33 str. 2, 4 d., 55 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 31 str. 1 d. 1 p. ir kt.). Fizinio asmens subjektiškumas nustatomas pagal bendrąsias teisnumo ir veiksnumo nustatymo taisykles.

Praktikoje susiduriama su nepilnamečių teisės į garbės ir orumo gynimą įgyvendinimo sunkumais. Byloje dėl nepilnamečio garbės ir orumo gynimo ieškinį nepilnamečio interesais pareiškia nepilnamečio įstatyminis atstovas. Neteisingai pasielgė Radviliškio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-502/97, išnagrinėjęs bylą pagal nepilnamečio tėvų ieškinį, penkiolikos metų neturintį nepilnametį įtraukė dalyvauti byloje suinteresuotu asmeniu. Fizinis asmuo, neturintis tinkamo civilinio ir civilinio procesinio veiksnumo, negali būti savarankišku dalyvaujančiu byloje asmeniu.

Apsaugant mirusiojo gerą vardą ieškinį dėl garbę žeminančių bei tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo turi teisę pareikšti jo artimi giminaičiai.

Praktikoje pasitaiko, kad paduodami ieškiniai ginant kitų asmenų, kurie yra gyvi, veiksnūs, sveiki ir pilnamečiai, garbę ir orumą. Pavyzdžiui, Rokiškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-810/96 buvo pareikštas ieškinys, ginant senelio garbę, Šakių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-296/96 – ginant motinos garbę.

Atsakovais pagal ieškinius dėl garbės ir orumo gynimo bei moralinės žalos atlyginimo gali būti ppaskleidę ieškovo ginčijamas žinias fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių. Tinkamu atsakovu laikomas tas asmuo, kuris yra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas ir turi pareigą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą. Asmens subjektiškumas nustatomas pagal bendrąsias teisnumo ir veiksnumo nustatymo taisykles.

Kai kurie teismai susidūrė su sunkumais, tinkamai nustatydami šalis bylose dėl visuomenės informavimo priemonėse paskleistų žinių. Viešosios informacijos rengėjas ar jo savininkas traukiamas atsakovu, o publikacijos autorius visais atvejais traukiamas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje. Praktikoje šių reikalavimų ne visada laikomasi. Pavyzdžiui, Jonavos rajono apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 22-103/97 pagal ieškovės J.M. ieškinį. Straipsnio autorius UAB “Lietuvos rytas” darbuotojas Ž.D. nebuvo patrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu, o tik apklaustas liudytoju. Pažymėtina, kad teismas negali reikalauti atskleisti anoniminio straipsnio autoriaus ar pseudonimu pasirašiusio autoriaus.

Nepilnamečių ir neveiksnių asmenų galimumo būti atsakovais klausimai sprendžiami pagal bendrąsias civilinės teisės taisykles.

Asmenų ginčai dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės, materialinės žalos atlyginimo pagal CK 7, 71 str., Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. nagrinėjami ieškininės teisenos tvarka, paduodant ieškininį pareiškimą. Ieškovais aptariamose bylose yra asmenys, kurių garbė ir orumas, asmeninio gyvenimo neliečiamumas yra pažeisti, atsakovais – asmenys, pažeidę ieškovo subjektines teises.

Ieškininiam pareiškimui, paduodamam šios kategorijos bylose, įstatymai nenumato sspecialių reikalavimų, todėl jo turinys ir forma turi atitikti bendrus CPK 146, 148 str. nustatytus reikalavimus. Labai svarbu, kad ieškininiame pareiškime ieškovas nurodytų aplinkybes (teisinius faktus), kuriomis grindžia savo reikalavimą bei įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir tiksliai suformuluotų materialinį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 146 str. 2 d. 6, 7 p.). Ieškovas, pareikšdamas reikalavimus dėl garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo bei moralinės žalos atlyginimo, ieškininiame pareiškime turi tiksliai nurodyti, kokios paskelbtos žinios yra žeminančios jo garbę ir orumą ir neatitinkančios tikrovės, turi pateikti argumentus, dėl kurių paskelbtas žinias laiko žeminančiomis, pateikti duomenis, kur ir kada jos buvo paskelbtos, taip pat faktus, kad paskelbtos žinios yra apie ieškovą ir jas paskelbė atsakovas.

Tais atvejais, kai ieškovo garbę ir orumą žeminančios, tikrovės neatitinkančios žinios buvo paskleistos per visuomenės informavimo priemones, prie ieškininio pareiškimo ieškovas privalo pridėti įrodymus, patvirtinančius, kad jis kreipėsi į viešosios informacijos rengėją su prašymu paneigti pareiškime nurodytas žinias, duomenis dėl prašymo tenkinimo.

Asmens garbės ir orumo, gero vardo gynimui yra nustatytas specialus teisinės gynybos būdas – asmens garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas. Asmuo, apie kurį paskleistos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios, turi teisę per teismą reikalauti, kad jos būtų paneigtos

Tais

atvejais, kai žinios buvo paskelbtos per visuomenės informavimo priemones, įstatymas numato išankstinę neteisminę žinių paneigimo tvarką, t.y. asmuo gali ginti pažeistas teises teisme tik tada, jeigu prieš tai kreipėsi į viešosios informacijos rengėją dėl žinių paneigimo, tačiau šis atsisakė paskelbti paneigimą arba paskelbė tokios formos, kad žinių nepaneigė, arba jo nepaskelbė per 1 mėn. nuo paneigimo padavimo dienos tame pačiame leidinyje, analogiškoje radijo ar televizijos laidoje arba kitokiu adekvačiu paskelbimui informacijos būdu.

Civilinė atsakomybė garbės ir orumo gynimo bylose suprantama kaip iiš garbės ir orumo bei asmeninio gyvenimo neliečiamumo gynimo teisinių santykių kilusi subjektinės teisės pažeidėjo pareiga atlikti įstatymų leidėjo numatytus veiksmus, kuriais siekiama moraliniu ir materialiniu būdu kompensuoti priešingais teisei ir kaltais pažeidėjo veiksmais sukeltus dvasinius pergyvenimus, gero vardo sumenkėjimą, patirtus materialinius nuostolius ir pan.

Civilinė atsakomybė atsiranda, esant šioms sąlygoms:

1. Žala;

2. Priešingas teisei elgesys;

3. Priežastinis ryšys tarp priešingų teisei teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos;

4. Teisės pažeidėjo kaltė.

Žala yra civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Ji pasireiškia pakenkimu valstybės saugomoms vertybėms. Žalos padarymas ššioms vertybėms gali pasireikšti garbę ir orumą žeminančių žinių arba informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskleidimu sukeltais dvasiniais išgyvenimais, dvasiniu skausmu, gero vardo praradimu ar sumenkėjimu, materialinių interesų pažeidimu, darbo praradimu ar negavimu, kitos šalies atsisakymu sudaryti sandorį ar pan. DDaugumoje bylų ieškovai prašo žalos atlyginimui priteisti maksimaliai įstatymo leidžiamą moralinės žalos atlyginimo sumą – dešimt tūkstančių litų. Žalos atlyginimo dydžiai yra skirtingi, priklausomai nuo to, ar žinias paskleidė viešosios informacijos rengėjas, ar kitas asmuo. Kada žala asmeniui padaroma ne per visuomenės informavimo priemones, nepriklausomai nuo to, ar jas paskleidęs asmuo prieš ieškovui kreipiantis į teismą žinias paneigė, ar ne, žalos dydis kiekvienu atveju yra nuo penkių šimtų iki dešimties tūkstančių litų

Teisinė atsakomybė atsiranda tik pažeidus teisės normomis nustatytą elgesio variantą. Aptariamuose santykiuose įstatymai įpareigoja asmenį susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pakenkiama bet kurio kito visuomenės nario ar ūkinio subjekto garbei ir orumui, geram vardui, taip pat, kai nesant teisėto visuomeninio intereso kišamasi į žmogaus asmeninį gyvenimą. Šios pareigos turi llaikytis kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo subjektiškumo, amžiaus, psichinės būklės, pilietybės ar pan. kito asmens atžvilgiu, nepriklausomai nuo jo ypatybių.

Atsakomybė atsiranda esant priežastiniam ryšiui tarp priešingų teisei asmens veiksmų ir padarytos žalos. CK 71 str. nurodoma, kad tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą, taip pat informaciją be asmens sutikimo apie jo asmeninį gyvenimą paskleidę asmenys atlygina padarytą žalą.

Paskleidus garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias bei informaciją apie asmens privatų gyvenimą, atsakomybė gali atsirasti tik esant skleidėjo kkaltei (tyčiai arba nerūpestingumui). Kalte suprantamas teisės pažeidėjo psichinis santykis su jo teisei priešingu elgesiu ir pasekmėmis, kurios atsirado dėl pažeidėjo elgesio. Kaltė yra subjektyvioji atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kaltei nustatyti reikalinga įsitikinti, kad asmuo suprato, turėjo ar galėjo suprasti, kad jo elgesys yra priešingas teisei, bei suprato, turėjo ar galėjo suprasti, kad toks elgesys sąlygoja teisės požiūriu nepriimtinų tam tikro dydžio pasekmių atsiradimą.

Norėčiau plačiau aptarti dvi bylas, kai civilinė atsakomybė yra nagrinėjama teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 spalio 27d. nagrinėjo ginčą, kurio esmė tokia: ieškovas nurodė, kad atsakovė viešame laiške, kurį su komentarais išspausdino laikraščiai „Vakaro žinios“, „Respublika“, kurio komentarus spausdino laikraštis „Lietuvos žinios“ bei transliavo televizija „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ melagingai apkaltino ieškovą pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, t. y., kad prieš 15 metų jis kėsinosi atsakovę išžaginti. Viešu laišku atsakovė paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančius duomenis ir tuo pažemino jo garbę bei orumą. Ieškovas mano, kad atsakovė apsiriko ir netiesiogiai nurodė ne tą asmenį, kuris prieš 15 metų pasikėsino ją išžaginti, todėl privalo paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis. Nors atsakovės viešame laiške ir nebuvo tiesiogiai įvardinti jo vardas bei pavardė, tačiau pagal akivaizdžius ir tiesiogiai nurodytus požymius jis buvo atpažintas. Tai patvirtina „Delfi“ internetinio portalo komentarai, o, kadangi jis įįvardijamas kaip asmuo, padaręs nusikaltimą, tokie duomenys savaime yra žeminantys ir šios aplinkybės papildomai nereikia įrodinėti. Jis nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo, todėl duomenys yra neatitinkantys tikrovės. Ieškovas prašė įpareigoti atsakovę paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius ieškovo garbę ir orumą duomenis tokia pačia forma kaip jie buvo paskleisti.

Byla buvo nagrinėta Vilniaus miesto trečiajame apylinkės teisme, ieškinys buvo atmestas motyvuojant, kad atsakovės viešame laiške yra aprašytas kandidatas į Seimo narius ir įvardintos atsakovei žinomos aplinkybės, vykusios prieš 15 metų tarp laiško autorės ir kandidato į Seimo narius. Kandidatas į Seimo narius yra viešas asmuo, todėl visuomenė turi teisę gauti visapusišką informaciją apie šį asmenį. Atsakovės paskelbtame viešame laiške išsakytas teisėtas visuomenės interesas – siekis valdžioje turėti nesusikompromitavusį, moralų asmenį. Atsakovė, viešame laiške paskelbdama informaciją apie visuomeninę reikšmę turinčias viešo asmens asmenines savybes, veikė sąžiningai, siekdama supažindinti visuomenę su kandidato į Seimo narius asmeniu. Viešame laiške atsakovė neįvardino kandidato pavardės, nepavartojo įžeidžiančių ar menkinančių žodžiu, ieškovas neįvardijamas kaip nusikaltėlis, asmuo padaręs nusikaltimą baudžiamojo proceso sąvokų prasme. Ieškovas neįrodė, kad laiške nurodytos išgalvotos, sąmoningai iškreiptos ar naujai sukurtos aplinkybės. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės nurodomas faktas egzistavo, atsakovė laiške aprašė tikrą prieš 15 metų jos gyvenime įvykusį faktą. TTiek 1988 m., kreipdamasi į miliciją ir nurodydama ją užpuolusi asmenį, tiek šiuo metu atsakovė vienareikšmiškai įvardina jos atžvilgiu padarytą veiką, savo nuomonės per tą laiką nepakeitė, ji ir šiuo metu yra įsitikinusi, jog prieš 15 metų jos atžvilgiu smurtavo kandidatas į Seimo narius. Faktines aplinkybes viešame laiške atsakovė išdėstė sąžiningai, todėl neperžengė teisių realizavimo ribų. Ieškovas ir atsakovė į buvusį faktą turi skirtingas nuomones. Atsakovė turi teisę reikšti savo nuomonę, taip pat sąžiningai kreiptis į valstybės institucijas su pranešimu apie padarytus teisės pažeidimus ir tai nelaikytina žeminančių garbę ir orumą žinių paskleidimu. Pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 6 dalį asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, kai paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys, jeigu jie paskelbti apie viešą asmenį, jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o paskelbęs tokius duomenis asmuo įrodo, kad veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu. Nei atsakovė, nei tretieji asmenys neperžengė teisės skleisti informaciją ribų, nesiekė sąmoningai įžeisti ieškovą, viešo laiško paskelbimas buvo sąlygotas viešo intereso, todėl atsakovė atleidžiama nuo civilinės atsakomybės CK 2.24 str., 6 d. pagrindu.

Apeliacinį skundą nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, kuri sprendimą paliko nepakeistą.

Kasacinis skundas buvo nagrinėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, kuri aiškino, kad asmuo, gindamas garbę

ir orumą, gali teismo tvarka reikalauti paneigti paskleistus duomenis, kurie neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, taip pat reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą ( pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį) .

Turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas už asmens garbės ir orumo pažeidimą yra vienas iš pažeistos teisės gynimo būdų (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Tai turtinė prievolė – civilinė atsakomybė. Ji apibūdinama kaip turtinio pobūdžio netekimai, kurie yra nukreipti į privalančio ją vykdyti asmens turtą ir iišieškomi reikalavimo teisę turinčio asmens naudai. Jos atsiradimo pagrindas gali būti susijęs su asmeninių neturtinių vertybių, tokių kaip garbė ir orumas, pažeidimu.

Tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimas šių požymių neatitinka ir nėra civilinė atsakomybė. Tai yra įstatymo numatytas savarankiškas pažeistos teisės gynimo būdas, jeigu buvo pažeisti asmens garbė ir orumas (CK 1.138 straipsnio 8 punktas, CK 2.24 str. 1 d.).

CK 2.24 straipsnio 6 dalis numato, kad esant atitinkamoms sąlygoms asmuo, kuris paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis apie viešąjį asmenį, yra atleidžiamas nuo civilinės aatsakomybės. Paminėtoje normoje įtvirtinta nuostata, kad kito asmens teisę pažeidęs asmuo yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Paminėta nuostata yra taikoma civilinei atsakomybei, o ne kitiems pažeistos teisės gynimo būdams.

Nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas yra paskleistų žinių paneigimas, o ne žalos aatlyginimas. Ar paskleistos žinios turi būti paneigiamos, turi būti sprendžiama taikant CK 2.24 str. 1 d. Sprendžiant dėl įpareigojimo paneigti žinias neturi būti taikoma CK 2.24 str. 6 d., kuri numato atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindus, bet neatleidžia nuo paskleistų tikrovės neatitinkančių, garbę ir orumą žeminančių žinių paneigimo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CK 2.24 straipsnio 1 ir 6 dalis. Tai sudaro pagrindą panaikinti teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Nutartis buvo panaikinta ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2002 balandžio 24d nagrinėjo ieškovo Laimučio Armono ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Lietuvos rytas”, tretiesiems asmenims Audronei Filimanavičienei ir Linai Lileikienei dėl teisės į privatų gyvenimą gynimo, neatitinkančių tikrovės ir garbę bei orumą žžeminančių žinių paneigimo ir moralinės žalos atlyginimo. A. Filimavičienės ir L. Lileikienės straipsnyje „Lietuvos ryte“ teigiama, kad ieškovas yra Gitanos Biruk dviejų vaikų tėvas bei kad jis yra užsirėtęs AIDS. Ieškovas nurodė, kad nei atsakovui, nei tretiesiems asmenims jis nedavė sutikimo viešai skelbti duomenis apie sveikatą. Be to, ieškovas nėra Gitanos Biruk vyras, sugyventinis ar jos vaikų tėvas. Atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovui buvo padaryta didelė moralinė žala – jo ir jo šeimos narių ėmė vengti visi pažįstami, paniškai bijodami užsikrėsti AAIDS. Tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimas pakenkė ieškovo šeimos gyvenimui. Ieškovas prašė paneigti informaciją bei priteisti ieškovo naudai 50 000lt moralinės žalos atlyginimo. Ieškinys buvo patenkintas dalinai, nes buvo paskelbtas paneigimas ir išieškota 11 137 Lt ieškovo naudai. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas informaciją paskelbė tyčia, todėl ieškovui priteistinas įstatymų numatytas didžiausias moralinės žalos atlyginimo dydis.

Byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, kad atsakovas 2001 m. sausio 31 d. numeryje išspausdintame A.Filimanavičienės ir L.Lileikienės straipsnyje „Pasvalio kaimus paralyžavo mirties baimė: nuošalios Lietuvos vietovės gyventojai atsidūrė AIDS grėsmės gniaužtuose” padarė du pažeidimus: paskelbė tikrovei neatitinkančias ir ieškovo L.Armono garbę ir orumą žeminančias žinias, taip pat be ieškovo sutikimo paskleidė informaciją apie jo asmeninį gyvenimą.

Taigi ieškovo atžvilgiu yra padaryti du savarankiški pažeidimai, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę ir paskyrė maksimalų padarytos moralinės žalos atlyginimo dydį, t.y. 10 000 Lt. Įstatymas nenumato, jog esant savarankiškiems pažeidimams už kiekvieną pažeidimą atskirai turi būti nustatomas atlygintinos žalos dydis. Ta aplinkybė, kad yra paskirtas maksimalus dydis, rodo, jog teismai įvertino aplinkybę, kad atsakovas padarė būtent du pažeidimus: paskelbė žinias, neatitinkančias tikrovės ir žeminančias garbę bei orumą, ir be ieškovo sutikimo paskelbė informaciją apie jo asmeninį gyvenimą.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo ttaisyklių, suformuluotų CPK 52-92 straipsniuose, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas informaciją apie jį paskelbė tyčia, todėl nebuvo pagrindo didinti priteistos moralinės žalos dydžio 5 kartus (Visuomenės informavimo įstatymo 54 str. 1 dalis). Ieškovo teiginiai, jog atsakovas paskelbė apie jį žinias tyčia yra paremti prielaidomis, o ne byloje surinktais įrodymais.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindų, kasacine tvarka peržiūrėti apylinkės teismo sprendimą bei apygardos teismo teisėjų kolegijos nutartį.

IŠVADOS

Teisinė atsakomybė yra glaudžiai susijusi su valstybe ir jos prievarta. “ Teisinė atsakomybė- tai valstybinis poveikis teisės pažeidėjui, kuris pasireiškia visuomeniniu-valstybiniu pažeidėjo pasmerkimu, asmeninio, turtinio ir organizacinio pobūdžio apribojimu jam taikymu.”

Taigi teisinės atsakomybės esmė yra saugoti ir ginti reguliuojamus visuomeninius santykius bei užtikrinti teisės reikalavimus, panaudojant valstybės prievartos priemones. Teisinė atsakomybė yra naudojama užtikrinti teisėtvarką, kovoti su teisės pažeidimais bei apsaugoti reguliuojamus visuomeninius tarpusavio santykius

Teisinė atsakomybė negali būti taikoma jeigu nėra teisės pažeidimo. Ji atsiranda tik tada, kai yra padarytas teisės pažeidimas.” Teisės pažeidimas- tai žmonių ir organizacijų, kalta veika, kuria padaroma žala visuomenei.” arba “ Teisės pažeidimas- tai kalta veika, kuri priešinga teisės normoms, daro žalą kitiems asmenims ir už kurią yra patraukiama atsakomybėn.” Taigi asmeniui ppadariusiam teisės pažeidimą t.y. teisinės atsakomybės subjektui turi būti taikomos teisinės poveikio priemonės, o jo elgesys smerkiamas. Tokiu atveju teisės pažeidėjas iš valstybės pusės patiria tam tikrus neigiamus, materialaus, fizinio bei moralinio pobūdžio apribojimus. Jis netenka teisių, laisvių bei kitokių vertybių.

Pagrindinis teisinės atsakomybės reguliavimo elementas yra įstatymai ir kiti norminiai aktai. Be jų negali būti ir teisinės atsakomybės. Taigi teisinė atsakomybė remiasi sureguliuotais norminiais aktais. Jų dėka funkcionuoja. Tačiau vien norminio akto nepakanka, norint atsirasti konkretiems teisiniams santykiams, nes jis tik suteikia galimybę taikyti teisinę atsakomybę. Tam, kad atsirastų teisinė atsakomybė turi būti juridinis faktas, t.y. padarytas teisės pažeidimas.

Taip pat, kad įgyvendintų teisinę atsakomybę kompetentingos valstybinės institucijos ar pareigūnai turi aktyviai reaguoti ir imtis priemonių kaltam asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, taikyti tam tikras poveikio priemones ir jas įvykdyti. Taigi teisinė atsakomybė yra būtina tam, kad valstybėje būtų užtikrintas įstatymų laikymasis. Taip pat ji reikalinga nubausti ar perauklėti asmenis, kurie nesilaiko valstybės įtvirtintų įstatymų.

Literatūros sąrašas

1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas

2. Valstybės ir teisės teorija.-Vilnius „Mintis“, 1989 m.

3. Civilinė teisė. Vilnius 1997 m.

4. V. Mikelėnas. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai.

“ Justitia“ 1995 m.

5. LR Aukščiausiojo Teismo dokumentai iš www.lat/litlex.lt