TARPTAUTINĖS SUTARTYS LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMOJE

LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS RAŠTO DARBAS

TEMA: TARPTAUTINĖS SUTARTYS LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMOJE

Turinys

Įvadas 3

1. Lietuvos tarptautinių santykių istorija. 4

2. Teisės šaltinio samprata. 6

2.1. Teisės šaltinio samprata teisėje 6

2.2. Teisės šaltinio samprata konstitucinėje teisėje. 7

2.3. Teisės šaltinio samprata tarptautinėje teisėje. 7

3. Tarptautinių sutarčių teisė. 9

3.1. Tarptautinės teisės principai. 9

3.2. Tarptautinės sutartys, jų rūšys. 9

3.3. Tarptautinių sutarčių sudarymas ir vykdymas. 11

4. Lietuvos teisės sistema ir tarptautinės sutartys. 13

4.1. Lietuvos teisės sitema konstitucinės teisės požiūriu. 13

4.2. Tarptautinės sutartys Lietuvos teisės sistemoje. 15

5. Išvados. 18

Literatūros sąrašas. 20Įvadas

Lietuvos siekis atgauti nepriklausomybę, kurti teisinę valstybę, neatsiejamas nuo siekio įsijungti į tarptautinius santykius. Šiek tiek daugiau kkaip dešimt metų praėjo nuo pirmojo tarptautinio Lietuvos pripažinimo, ir per tą laiką atliktas didžiulis darbas ne tik įtvirtinant Lietuvą kaip tarptautinių santykių subjektą, bet ir priderinant Lietuvos teisinę sistemą prie pasaulinių standartų. Plečiasi Europos Sąjunga, griuvus Tarybų Sąjungai pasikeitė jėgų pusiausvyra, praeitin nugrimzdo “šaltasis karas”, tačiau nerimsta lokaliniai konfliktai, pavojingą ribą pasiekė tarptautinis terorizmas. Negalima išlikti abejingu visiems šiems procesams, todėl natūralus noras geriau suvokti tarptautinio bendravimo principus, Lietuvos ir tarptautinės teisės santykį, išsiaiškinti egzistuojančius ryšius, priklausomybes, mechanizmus, kurių ppagrindas – tarptautinės sutartys. Tai ir tapo pagrindiniu stimulu pasirenkant temą. Kita priežastis – temos “platumas” – ją nagrinėjant daugiau ar mažiau tenka susidurti su dauguma studijuojamos Konstitucinės teisės mokslo sąvokų, apibrėžimų, pajusti įvairių teisės šakų tarpusavio ryšį.

Vadovėlyje “Lietuvos konstitucinės tteisės įvadas” pateikiamas konstitucinės teisės objekto apibrėžimas: “Konstitucinės teisės mokslo tyrinėjimo ir mūsų studijų objektas yra materialioji konstitucinė teisė – visos teisės normos, reglamentuojančios visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymu bei asmens teisine padėtimi valstybėje” [ 9 , p. 11]. Tema “Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje” išskiria nagrinėjimo poaibius – teisės šaltinio sampratą, tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos teisės sistemos sąvoką ir nusako šių poaibių nagrinėjimo ryšį, kurie ir yra analizės objektais. Nagrinėjama vadovaujantis šiuolaikine teisės samprata, todėl neapsiribojama vien normomis; jų kūrimas, valstybės orientacija, grindžiama asmens interesais, tautos suverenitetu ir valdžios, kaip atstovaujančios institucijos samprata.

Darbe naudojamas sisteminis ( filosofinis) metodas. Jo pagalba nagrinėsime tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje kaip dinamišką ir su eegzistuojančia socialine tikrove susijusį reiškinį, turintį savo raidą iki “čia ir dabar” ; visapusiškai, problemą skaidant į dalis, derinant bendrų sąvokų, požymių apibrėžimą su jų veikimą konkretizuojančiais pavyzdžiais.

Darbo suskirstymas į dalis susijęs su objekto skaidymu – pirmame skyriuje trumpai pateikiama istorinė raida; antrame analizuojama teisės šaltinio samprata, trečiame – tarptautinės sutartys, ketvirtame – Lietuvos teisinė sistema, nustatant tarptautinių sutarčių vietą joje. Penktas skyrius – išvados – apibendrina temą.

Atskirai reikia pažymėti naudotos literatūros sąrašo formavimo principą. Visi norminiai aktai gauti naudojant TTeisinės informacijos centro duomenų bazę “LITLEX”, kuri nėra oficialus šaltinis, todėl jie ir nėra išskirti į atskirą norminių aktų grupę. Gale kaip papildomas priedas įdėti norminių aktų, susijusių su 1991m ir 1999m. tarptautinių sutarčių įstatymais, sąrašai; jie gauti naudojant minėtą “LITLEX” sistemą, įdomūs mokomuoju požiūriu ir gali būti naudingi, ieškant konkrečių sutarčių.1. Lietuvos tarptautinių santykių istorija.

Lietuvos valstybės atsiradimas XIIIa. siejamas su didžiuoju kunigaikščiu Mindaugu, pastangos siekti tarptautinio pripažinimo – Didžiuoju Kunigaikščiu Gediminu. Jo laiškuose Popiežiui ir Vakarų Europos miestams – seniausiuose rašytiniuose Lietuvos tarptautinių santykių dokumentuose – akcentuojami teisiniai klausimai, tame tarpe – pirkliams garantuojama, kad jie galės naudotis savo teise, o jei norės – vietine, kuri ne blogesnė; kalbama apie teismus – atvykęs pirklys gali kreiptis į teismą, o jei sprendimas jo netenkins – į Didįjį kunigaikštį. Šiuose laiškuose galima įžvelgti vienašalių tarptautinių sutarčių – įsipareigojimų bruožus.

XIV-XV a. mūsų temos požiūriu galima vertinti kaip sutarčių sudarymo ir jų nesilaikymo periodą, įdomų ir tuo, kad dalis sutarčių buvo sudaromos su tarptautine organizacija – Kryžiuočių ordinu. Tai daugiausia sutartys, susiję su karais, jėgos ir paramos užsitikrinimu valdžiai perimti, taikos sudarymais – dažniau siekiant laiko jėgos telkimui, pergalės (pralaimėjimo) rezultatų įtvirtinimu, negu abipusiu taikos siekimu lygiateisiais pagrindais.

A.Šapokos “Lietuvos istorijoje” išsamiai aaprašomas vienos pirmųjų tarpvalstybinės sutarties, žinomos “Krėvos unijos” vardu, sudarymas – buvo sudaryta derybų delegacija, vadovaujama Skirgailos, derybiniai susitikimai Krokuvoje ir Krėvoje, sutarties patvirtinimas specialiu aktu 1385.08.14 [17, p.105].

1569m. liepos 1d. Lietuvai ir Lenkijai pasirašius Liublino uniją sudaryta viena svarbiausių Lietuvos istorijoje tarptautinių sutarčių, dažnai vertinama kaip tam tikras Lietuvos suvereniteto praradimas. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į pagrindinį konstitucinės teisės šaltinį ( to meto prasme) – Lietuvos Statutus, kuriais kodifikuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisė ir kuriuose Lietuva buvo konstruojama kaip savarankiška valstybė. Lietuvos diplomatijos pastangomis, pasinaudojus to meto Lenkijos sunkumais, III Lietuvos Statutas, patvirtintas Zigmanto Vazos 1588.01.28 privilegija, įtvirtino lietuviškąjį unijos – lygių suverenių valstybių federacijos – supratimą. Liko atskiros valstybių teritorijos, atskira valdžia, kariuomenė, iždas. Seimai buvo bendri, bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau reikalingus įstatymus. Net pilietybės institucija liko atskira – remiantis Statutu ribotos užsieniečių, tame tarpe lenkų, teisės. Bandymai vietoj federacijos sukurti vieningą valstybę taip ir užstrigo.

Periodas nuo 1795 iki 1918 – Lietuvos okupacija reiškė faktinį suvereniteto, o tuo pačiu ir tarptautinės teisės subjekto statuso praradimą.

Po Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo 1918.02.16 pirmasis svarbus dokumentas, turėjęs didelės įtakos Lietuvos tarptautiniam pripažinimui, buvo Vokietijos kaizerio Vilhelmo II 1918.03.23 pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktas. Jis ypač ssvarbus ir tuo, kad tuo metu Lietuvos teritorija tebebuvo užimta vokiečių kariuomenės ir kitos valstybės nebuvo užtikrintos Lietuvos stabilumu ir sugebėjimu vykdyti valstybės valdymo funkcijas. Pirmieji Lietuvos kreipimaisi dėl nepriklausomybės pripažinimo į Prancūziją, Angliją, Šveicariją, Popiežių buvo nesėkmingi – gauti neigiami atsakymai ( čia ir toliau pagal [ 16, p. 445-453]), todėl ypač svarbia tapo 1920.07.12 Taikos sutartis su Rusija, kuria Lietuva buvo pripažinta de jure. 1921.09.12 Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą ir tapo pilnateise pasaulio valstybių bendrijos nare. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuva užmezgė diplomatinius ryšius su 33 valstybėmis. 1919 – 1940 m. Lietuva sudarė per du šimtus tarptautinių sutarčių. Pusė jų – ekonominės, šeštadalis – ekstradicijos, teismo pagalbos bei taip vadinamos techninės ( geležinkelių, žvejybos, ryšių, sienų) sutartys. Pirmoji tokia sutartis – 1919.01.01 Sutartis su Vokietija dėl pašto susisiekimo. Sudaryta virš 20 politinių sutarčių, kurių pirmoji ir paskutinė – su Tarybine Rusija – reiškė valstybingumo pradžią ir pabaigą (1920.07.12 Taikos sutartis ir 1939.10.10 pagalbos sutartis, pagal kuri.ą Lietuvoje buvo įkurdinti Raudonosios armijos daliniai). Remiantis jėga Lietuva buvo priversta pasirašyti sutartis dėl Klaipėdos krašto ( 1939.03.22), Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį ( dar neįsigaliojusią) ir okupavo Vilniaus kraštą. Pažymėtina ir sutartys su Latvija dėl tarptautinio arbitražo sienos klausimu, 1934.09.12

trišalė Lietuvos, Latvijos, Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis. 1927.09.27 pasirašytas Konkordatas su Šv.Sostu. Viso su Latvija pasirašyta 41 sutartis, mažiau su Vokietija, Anglija, Tarybų Sąjunga, Estija (13).

1940 – 1990m. Lietuva vėl neteko valstybingumo. Dauguma valstybių nepripažino Lietuvos aneksijos, tačiau suvereniteto valdyti valstybę praradimas atėmė teisę būti tarptautinių santykių subjektu.

1990m. kovo 11 atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę įsijungimas į tarptautinę bendriją ir tuo pačiu oficialus pripažinimas taip pat nebuvo lengvi. Pirmoji tarptautinė sutartis ( tuo metu oficialiai taip vertintina dar negalėjo būti) –– Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominio bendradarbiavimo sutartis, pasirašyta 1990.04.12. Vėliau sekė sutartys su kitomis buvusios TSRS respublikomis – Azerbaidžanu, Tadžikija, Kirgizija, Turkmėnija, Armėnija, Tatarstanu, Ukraina, Moldova. Ypatingai svarbi dar iki pučo – 1991.07.29d. sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos Tarybų Federatyvinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Iš “tikrojo” užsienio valstybių vienintelė Islandija 1991.02.11 pripažino Lietuvą, kitos valstybės dvejojo, suvokdamos, kad tai reiškia agresyvaus milžino –Tarybų Sąjungos – irimą ir neprognozuojamas šio proceso pasėkmes tarptautiniam stabilumui. Tačiau po žlugusio 1991.08.19-21d. ppučo situacija iš esmės pasikeitė – valdžia Rusijoje perėjo B.Jelcino vadovaujamai Rusijos vyriausybei, kuri dar iki to buvo įsipareigojusi gerbti visų trijų Baltijos valstybių suverenitetą, ir per mėnesį Lietuvos Respublikos nepriklausomybę pripažino per 80 valstybių. 1991.09.17 Lietuva kartu su Latvija iir Estija konsensuso būdu priimta į Jungtinių Tautų organizaciją, tais pačiais metais tampa Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos nare.

Iki 1997m. užmegzti diplomatiniai ryšiai su 111 valstybių, 1999m. Lietuva turėjo 48 įvairaus lygio diplomatines atstovybes (įskaitant generalinius konsulatus); iki 1998m. pasirašyta per 250 dvišalių tarptautinių sutarčių ir įsijungta į daugiau kaip 140 tarptautinių daugiašalių konvencijų, Lietuva tapo svarbiausių tarptautinių organizacijų nare. Šie skaičiai pakankamai iškalbingai kalba apie Lietuvos požiūrį į tarptautinį bendravimą, paremtą tarptautinėmis sutartimis.2. Teisės šaltinio samprata.

2.1. Teisės šaltinio samprata teisėje.

Vadovaujantis pilietine teisės samprata, pagal kurią teisės šaltinį sudaro bendrosios žmogaus vertybės (gyvybė, sveikata, laisvė, susikurtas turtas ir kitos), egzistuojančios anksčiau nei valstybė ir nepriklausomai nuo jos, dėl kurių patys žmonės sudaro tarpusavio sutartis ir normina jomis savo elgesį, tturėsime pripažinti teisės ( šių sutarčių) pirmumą prieš valstybę. Ir tas pirmumas čia reiškia, kad valstybė nustato teisės normas ne savavališkai, o atsižvelgdama į minėtas vertybes ir dėl jų sudarydama piliečių tarpusavio sutartis [ 13, p. 122]. Demokratinėje visuomenėje pagrindine sutartimi, pagrindiniu dokumentu, priimamu tautos, išreiškiančiu tautos valią ir interesus, nustatančiu valdžios kompetenciją, yra Konstitucija. Tai minimali Konstitucijos samprata, tinkanti teisinei teisėtumo valstybei, kur atstovaujamosios valdžios galios teisėkūroje ribojamos galiojančiomis teisės normomis. Teisingumo teisinėje valstybėje Konstitucija papildomai išreiškia piliečių valios iir interesų kompromisą bei teisinės sistemos įsipareigojimą teisingumui, socialinėje valstybėje – ir socialinį įsipareigojimą valstybės priemonėmis visiems užtikrinti žmogaus vertą egzistavimą. Remiantis šiais apibrėžimais gali susidaryti įspūdis, kad vieninteliu teiės šaltiniu yra žmogaus pagrindinės ( prigimtinės) teisės, interesai ir jų derinimas. Tačiau toks vienpusiškumas, kaip ir kiekvienas vienpusiškumas yra perdaug ribotas. Iš tiesų, teisinė žmogaus sąmonė apibrėžiama kaip “.sistema vaizdinių, teorijų, kurias susikuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią ir pageidaujamą teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais ( teisingumu).” [ 13, p. 169]. Iš kur šie vaizdiniai? Lietuvos Respublikos atkūrimas kaip tik puikiai tai demonstruoja. Tarybų Lietuvoje egzistavo gerai išvystyta teisės sistema, žmonės pakankamai gerai žinojo įstatymus – kas leidžiama, kas baudžiama, ir tuo naudojosi, tačiau tautoje buvo gyvi prisiminimai apie trėmimus, pokarį, Antrąją Lietuvos Respubliką; akivaizdžiai matėsi skirtumai tarp deklaruojamos ir egzistuojančios teisės; geležinė uždanga nepajėgė sulaikyti informacijos apie kitose šalyse egzistuojančią teisę. Visa tai ir buvo daugumos intereso ir siekio – atkurti Nepriklausomą Lietuvą – šaltiniu. Valstybės sutvarkymas – ypatingai sudėtingas procesas. Nėra ir nebus nė vienos valstybės ( tautos), paneigusios visą teisinį istorinį, savo nacionalinį ir kitų šalių paveldą, patirtį, geriausiai atsispindintį teisės normose, papročiuose, todėl visų laikų teisės normos yra ir bbus vienu iš teisės šaltinių. Nepriklausomos Lietuvos teisė vystosi palaipsniui pereinant nuo galiojusių Tarybų Lietuvos teisės normų prie naujų, ir šiame procese ypatingą reikšmę turi visos žmonijos patirtis, siekiai, moralės principai, atsispindintys tarptautinių organizacijų dokumentuose. Tarptautinė teisė įtakoja ne tik pagrindinius vidinius valstybės – piliečių santykius, ne tik užtikrina jėgos panaudojimą esant žmonijai nepriimtinam tam tikros valstybės valdžios ar atskirų pareigūnų, asmenų elgesiui, bet, per globalizacijos ir integracijos procesus skverbiasi ir į kitas sritis, laikytas grynai vidiniu šalies reikalu – informatika, gamtosauga, transportas, sveikatos apsauga, moksliniai tyrimai ir t.t., taigi, tarptautinės teisės kaip teisės šaltinio vaidmuo pastaruoju metu itin stiprėja.

Teisės teorijoje ([ 13, 237]) skiriami du “teisę” konkretinantys terminai: teisės normų šaltinis – žmonių interesai ir juos teisės normomis paverčiančios teisėkūros procedūros; teisinės minties šaltinis – teisės normos, kodeksai, įstatymai, teisiniai papročiai, teisės moksliniai darbai, doktrinos – tiek dabar egzistuojančios, tiek istorinės. Toks išskyrimas kartu leidžia atskirti teisės šaltinį nuo teisės formos ir išvengti normatyvistinei ( estatistinei) teisės sampratai būdingo šaltinio tapatinimo su įstatymais. Nagrinėjant toliau teisės normų šaltiniai skirstomi į materialiuosius ir formaliuosius. Materialieji – žm.onių interesai, moralinės, dorovės nuostatos, religiniai įsitikinimai (požiūris į religiją). Formalieji – teisėkūros procedūros ir tuo pačiu teisėkūros institucijų kompetencija vykdyti procedūras, kuriomis mmaterialieji šaltiniai teisėkūros procese virsta privalomomis elgesio taisyklėmis – teisės normomis. Šių normų išraiškos forma – oficialių dokumentų tekstai, ideografiniai simboliai, konkliudentiniai veiksmai, kuriais objektyvizuojamos teisės normos ir iš kurių sprendžiama apie jų juridinę galią. Išorinei išraiškos formai labai svarbiu tampa teisės akto pavadinimas, nusakantis teisės normos juridinę galią ir leidžiantis normą priskirti rūšiai – teisės normų aktas, tarptautinė sutartis, norminio turinio sutartis, teisinis precedentas, teisinis paprotys. Toks skirstymas į rūšis yra tiesiogiai susijęs su teisėkūros procedūromis ( formaliuoju teisės normų šaltiniu) – originalioji teisėkūra, tarptautinės sutarties ratifikavimas, sankcionavimas. ( pagal [13, p. 238-239]).2.2. Teisės šaltinio samprata konstitucinėje teisėje.

Nagrinėdami temą konstitucinės teisės požiūriu atkreipiame dėmesį į šios teisės šakos vietą teisės sistemoje, sąlygojamą specifiniais šios teisės šakos požymiais – reguliavimo objektu (žmogaus – visuomenės – valstybės santykių pagrindai visose srityse, įskaitant žmogaus ir piliečio teises, socialinę, ekonominę ir politinę sistemą, teritorinę sandarą ir valdžios institucijų sistemą, teisėkūrą ir teisės taikymą); teisės normų įtvirtinimo forma ir juridine galia. Ypatinga konstitucinės teisės normų svarba, padidinta galia ir apsauga – visuomeninės santvarkos stabilumo garantas; Lietuvos teisės sistemos priklausomybė romanų – germanų teisės šeimai, pasižyminčiai aiškia, konkrečia normų hierarchija; Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisminio precedento neigimas ( 109str. 3d. [1, p. 49]) ; noras

kurti suderintą, vieningą, išvengiančią kolizijų ir spragų teisės sistemą sąlygoja tam tikrą šaltinių ribojimą. Nevardindami visų šaltinių klasifikavimo būdų atkreipiame dėmesį į vieną – pagal poveikį teisėkūrai skiriami privalomi ir neprivalomi konstitucinės teisės šaltiniai. Lietuvoje pagrindiniu privalomu teisės šaltiniu pripažįstamas norminis teisės aktas [ 14, p.45]. Teismo precedentas, itin svarbus “bendrosios teisės” šalyse, konstitucinis paprotys, teisinė doktrina, teisingumo principai nėra privalomi tiesioginiai Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai, tačiau, kaip matysime nagrinėdami tarptautinių sutarčių įtaką Lietuvos teisės sistemai, netiesioginis jų poveikis yra ddidžiulis. Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje neprivalomai privalomu šaltiniu tapo Europos Sąjungos teisė – praktiškai visa Lietuvos teisės sistema pertvarkoma prisiderinant prie jos reikalavimų. Remiantis konstitucine teise [ 14, p. 45] Lietuvos teisės šaltinių sistemą teisinės galios mažėjimo kryptimi sudaro:

– Lietuvos Respublikos Konstitucija;

– Konstitucijos sudedamosios dalys ir Konstitucijos pataisos;

– Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, Europos žmogaus teisių teismo precedentai;

– paprastieji įstatymai; Konstitucinio Teismo nutarimai;

– poįstatyminiai teisės aktai.

Kartu pripažįstama, kad ši teisės šaltinių hierarchija ateityje gali keistis. Šiuolaikinės tarptautinės teisės doktrinos kūrėjas Vienos mokyklos atstovas HHansas Kelzenas išvystė vieningą sistemą, kurioje tarptautinės ir nacionalinės teisės normos apjungtos hierarchiniu principu. Viršūnėje – tarptautinės teisės normos. Pagal Kelzeną nacionalinės teisės galiojimo šaltinį galima rasti tarptautinėje teisėje. Tai suprantama – tarptautinė teisė yra valstybių egzistavimo garantas. Neatsitiktinai Lietuva, ppaskelbusi atstatanti Nepriklausomybę, taip siekė ir vertino tarptautinį pripažinimą. Veikdamos kartu pasaulio valstybės sukūrė viršvalstybę – Jungtinių Tautų Organizaciją. Kiekvienos valstybės vidaus reikalas, kokią vietą nacionalinėje teisės sistemoje ji skiria tarptautinei teisei, tarptautinės teisės požiūriu nacionalinis įstatymas jau seniai yra paprastas faktas [15, p.49]. Būtent todėl yra prasmė kalbant apie teisės šaltinius panagrinėti ir tarptautinės teisės šaltinius.2.3. Teisės šaltinio samprata tarptautinėje teisėje.

Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas pateiktas Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str.- tarptautinės konvencijos, tarptautiniai papročiai, bendri civilizuotoms tautoms teisės principai, teismų sprendimai, teisės doktrinos [ 15, p. 109]. Tarptautinė sutartis – labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, geriausiai telpantis į Lietuvos konstitucinės teisės apibrėžiamą šaltinių sistemą. O papročiai, bendrieji teisės principai, precedentas, doktrina? Jų įkomponavimas tiesioginis “bendrosios teisės” valstybėse, valstybėse, kkuriose tarptautinei teisei pripažįstama viršenybė nacionalinių įstatymų atžvilgiu, valstybėse, kuriose teismai įgalinami spręsti bylas pagal įstatymą ir teisingumą, tačiau sudėtingesnis – per tarptautinių sutarčių institutą – Lietuvoje. Galimi ir kitokie netiesioginiai šių šaltinių įtvirtinimo būdai: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. sakoma: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” [ 1, p. 11], tačiau tiesiai nepasakoma, kad prigimtinėmis laikomos teisės ir laisvės, išvardintos tolesniuose straipsniuose. Prigimtinių teisių samprata – teisės mokslo, doktrinos objektas, o tai reiškia doktrinos pripažinimą. 135str. sakoma “.siekia užtikrinti ššalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo” [ 1, p.59]. Iš to, kad kalbama apie “šalį” ir “tarptautinę tvarką” seka, kad “šalis” įjungiama į “tarptautinę” visumą ir “šaliai” taip pat taikomas “teise ir teisingumu” pagrįstos tvarkos siekis. Tačiau “teisingumo” sąvoka platesnė nei “teisinės normos”, nes remiasi visuotinai, ne tik konkrečioje valstybėje konkrečiu periodu priimtinais bendraisiais teisės ir moralės principais.

Tarptautinės teisės kaip nacionalinės teisės šaltinio svarbą pabrėžia ir tas faktas, kad pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija – priimtas 1992 lapkričio 6d., tuo tarpu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. kovo 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“. Šiuo aktu Lietuvos Respublika išreiškė ištikimybę visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei pripažino valstybės pareigą apsaugoti jas. Šiuo nutarimu Lietuva iškilmingai įsipareigojo laikytis JTO Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir prisijungti prie Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto; tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto; Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo. 1991 m. gegužės 21d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių”, kurio 12str. tarptautinėms sutartims Lietuvos respublikoje ssuteikia įstatymo galią, taigi galima teigti, kad tarptautinė teisė ir tarptautinės sutartys tapo ir pačios Konstitucijos šaltiniu.3. Tarptautinių sutarčių teisė.

3.1. Tarptautinės teisės principai.

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai, apsprendžiantys ir tarptautinių sutarčių teisės principus, yra išdėstyti Jungtinių Tautų Įstatų 2 str. ir 1970m. spalio 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus santykius ir bendradarbiavimą tarp valstybių, pagal Jungtinių Tautų Įstatus:

1. Principas, pagal kurį valstybės susilaiko jų tarptautiniuose santykiuose nuo grąsinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų Tikslais.

2. Principas, pagal kurį valstybės sprendžia jų tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis tokiu būdu, kad nesudarytų pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui bei teisingumui.

3. Principas, liečiantis pareigą nesikišti į reikalus, esančius bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijoje sutinkamai su Įstatais,

4. Valstybių pareiga bendradarbiauti vienai su kita remiantis Įstatais.

5. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas.

6. Valstybių suverenios lygybės principas.

7. Principas, pagal kurį valstybės sąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus remiantis Įstatais. [ 15, p.42].

Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo Akto Principų Deklaracija, priimta Helsinkyje 1975m. rugpjūčio 1d. įtvirtino žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių gerbimo principą ir sienų neliečiamybės bei valstybių teritorinio vientisumo principą, o taip pat rekomendacinį nusiginklavimo principą. Tarptautinės teisės doktrina imperatyviais pripažįsta jėgos draudimo, tautų laisvo aapsisprendimo bei bei žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių principus, ir teigia, kad sutartys, juos pažeidžiančios, yra niekinės. Lygiareikšmiais minėtiems principams yra “įsipareigojimai visų atžvilgiu”, liečiantys visas valstybes, ir visos valstybės laikomos turinčiomis teisę juos ginti. Tokie įsipareigojimai visų pirma siejami su agresija, genocidu, vergija, rasine diskriminacija, kitais šiurkščiais, sistemingais ir masiniais žmogaus teisių pažeidimais. Tokie nusižengimai žmonijai tiksliai įvardijami Tarptautinio Kriminalinio Teismo Statute [12].3.2. Tarptautinės sutartys, jų rūšys

Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos išdėstyti 1969m. Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės ir 1986m. Vienos konvencijoje dėl sutarčių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarptautinių organizacijų. Antroji sutartis yra pirmosios išplėtimas visų pirma susijęs su tarptautinių organizacijų teise sudaryti tarptautines sutartis. 1969m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, 2 straipsnio 1. a) punkte nurodyta, kad „sutartis reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės, neatsižvelgiant į tai, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir neatsižvelgiant į jo pavadinimą“ [2]. Vienos konvencijos dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų teisės, pasirašytos Vienoje 1986 m. kovo 21 d. (prie šios Konvencijos Lietuvos Respublika nėra prisijungusi, be to, ir pati Konvencija dar nėra įsigaliojusi. Kadangi ši Konvencija faktiškai įtvirtino tarptautines paprotines normas dėl tarptautinių organizacijų

sudaromų tarptautinių sutarčių, galima teigti, kad Lietuvos Respublikai sudarant sutartis su tarptautinėmis organizacijomis, minėtosios Konvencijos nuostatų turėtų būti laikomasi), 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „sutartis reiškia tarptautinės teisės reguliuojamą rašytinį tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp: i) vienos ar kelių valstybių ir vienos ar kelių tarptautinių organizacijų arba ii) tarp tarptautinių organizacijų, nepriklausomai nuo to, ar toks susitarimas susideda iš vieno dokumento, dviejų ar keleto tarpusavyje susijusių dokumentų, taip pat nepriklausomai nuo susitarimo pavadinimo“ [3]. Atkreiptinas dėmesys į žodį – rašytinės, kkadangi tarptautinėje teisėje egzistuoja ir nerašytinės sutartys – “džentelmeniški susitarimai”, tačiau jų nenagrinėsime.

Kaip matyti iš pateiktų apibrėžimų, tarptautinių sutarčių subjektais gali būti valstybės ir tarptautinės organizacijos. Sutartys, kurių vienas iš subjektų nėra valstybė arba tarptautinė organizacija ( pavyzdžiui – ministerija, žinyba, visuomeninė organizacija) arba žodinės sutartys lieka tarptautinėmis, tačiau joms netaikoma Vienos konvencija [ 3, 3str.]. Teisinėje literatūroje, tarptautinių sutarčių praktikoje subjekto sinonimais vartojami ir kiti terminai – “dalyvis”, šalis”, “kontrahentas”, dalyvaujančioji derybose valstybė (organizacija)”, “susitariančioji valstybė (organizacija)”, “trečioji šalis (( valstybė, organizacija)” ir kt. Dalyvaujanti derybose valstybė arba organizacija – valstybė arba organizacija, kuri dalyvavo rengiant ir priimant sutarties tekstą; dalyvis arba susitariančioji šalis – valstybė ar organizacija, kurios sutinka, kad sutartis būtų jai privaloma, terčioji šalis – valstybė aar organizacija, kuri nėra sutarties dalyvė. Tarptautinėje sutarčių teisėje egzistuoja vienas esminis skirtumas tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų – valstybės gali sudaryti bet kurias sutartis, kai tuo tarpu tarptautinė organizacija – tik jos įstatuose arba steigimo sutartyje apibrėžtose srityse.

Be bendriausio pavadinimo – “sutartis” tarptautiniai susitarimai gali turėti ir kitokius pavadinimus, leidžiančius spręsti apie dokumento juridinę galią ir susitarimo esmę, galimą dalyvių skaičių, priskirti dokumentą tam tikrai grupei. Dažniausiai vartojami terminai – sutartis, susitarimas, konvencija, protokolas, kompromisas, memorandumas, apsikeitimas notomis, laiškais, deklaracija, komunikatas, traktatas, konkordatas [ 15, p.123]. Hierarchija tarp šių pavadinimų neegzistuoja, visos sutartys, kaip jos besivadintų, lygiareikšmės tarptautinės teisės požiūriu. Konkretūs pavadinimai dažniausiai vartojami šiais atvejais:

Konvencija – dažniausiai universali daugiašalė sutartis, reguliuojanti tarpvalstybinius santykius tam tikrose apibrėžtose srityse (( pavyzdžiui, konsulinių santykių, žmogaus, vaiko teisių apsaugos ir pan.).

Deklaracija – tarptautinės sutarties galią turintis dokumentas, kuriame išdėstomos šalių tarpusavio teisės i.r pareigos. Dažnai vartojamas vienašaliams tarptautinių organizacijų ir valstybių aktams, o ne sutartims įvardinti.

Sutartis – dažniausiai vartojamas ir kartu bendriausias pavadinimas visiems tarptautiniams susitarimams. Jis taikomas valstybių susitarimams esminiais valstybių santykių klausimais – politiniais, ekonominiais, taikos, bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos, prekybos ir kt.

Paktas – vartojamas itin svarbioms politinėms sutartims pavadinti, tuo suteikiant joms ypatingą moralinę ar politinę prasmę ( pavyzdžiui, nnepuolimo paktas).

Konkordatas – tarptautinė sutartis, kurios viena iš šalių yra Vatikanas.

Protokolas – tarptautinių pasitarimų arba konferencijų nutarimų aktas, turintis tarptautinės sutarties galią. Dažniau šis terminas vartojamas priedams prie sutarčių, taip pat aktams, kuriais sutartys iš dalies keičiamos arba papildomos, įvardinti.

Kompromisas – dvišalė sutartis, kuria konkretus ginčas tarp valstybių perduodamas spręsti arbitražui arba tarptautiniam teismui.

Komunikatas – paprastai ne sutartis, o pranešimas, tačiau yra atvejų, kai šalys paskelbia komunikatą kokiu tai klausimu ir tai atitinka tam tikrą jų susitarimą.

Apsikeitimas notomis ar laiškais taip pat pakankamai paplitęs. Valstybės apsikeičia identiškais raštais, kuriais prisiima viena kitos atžvilgiu tam tikrus įsipareigojimus ar suteikia veina kitai tam tikras teises, ir nors nėra vieno bendro dokumento, tai atitinka sutartį.

Būtina aptarti ir tarptautinių sutarčių klasifikavimą remiantis kitais kriterijais.

Pagal sutarties šalių skaičių sutartys skirstomos į dvišales ir daugiašales. Daugiašalės būna: a) universalios – jose gali dalyvauti visos valstybės; tokios sutartys paprastai sudaromos Jungtinių Tautų rėmuose; b) lokalios – skirtos tam tikrai dalyvių grupei ( pvz., Europos Sąjunga) – kitos šalys dalyvės paprastai kviečiamos prisijungti bendru lokalios grupės narių sprendimu.

Pagal objektus sutartys skirstomos į politines, ekonomines ir specialiąsias. Politinėms priskiriamos taikos, valstybių sąjungų ar kitokių darinių formavimo, draugystės ir savitarpio pagalbos, karinės pagalbos, sienų delimitavimo ir kitos tarpvalstybinio bendravimo kklausimais. Ekonominės sutartys apima ekonominio ir finansinio bendradarbiavimo sritis. Tai sutartys dėl muitų, paskolų ir kreditų, susitarimai dėl kai kurių objektų statybos, žvejybos ir t.t. Specialiosios sutartys apima bendradarbiavimą tam tikrose šakose, pavyzdžiui, švietime, moksle, transporte, telekomunikacijose – galimi susitarimai praktiškai bet kurioje srityje. Toks skirstymas yra gana sąlyginis, nes dažniausiai tarpvalstybinėse sutartyse persipina politiniai, ekonominiai ir specialieji klausimai ( pagal [16, psl. 558]).

Atskirų valstybių teisė klasifikuoja sutartis remdamasi savo teisine sistema. Paprastai išskiriamos svarbiausios ir joms nustatoma tam tikra aukščiausių valstybės valdymo organų pritarimo forma ( Lietuvoje – ratifikavimas).3.3. Tarptautinių sutarčių sudarymas ir vykdymas

Tarptautinės sutarties sudarymu laikomi visi veiksmai nuo jos rengimo iniciatyvos iki įsigaliojimo. Sutarties vykdymo metu sutarties šalys taip pat atlieka (gali atlikti) tam tikrus veiksmus, įtakojančius sutartį.

Kad prasidėtų sutarties sudarymas būtina vienos ar kelių šalių iniciatyva. Šalis ( šalys) iniciatorė paprastai paruošia ir pirminį projektą. Lietuvos Respublikoje tarptautinių sutarčių iniciatyvos teisė priklauso Prezidentui, Ministrui pirmininkui, Užsienio reikalų ministrui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos nustatyta tvarka – Lietuvos Respublikos ministerijoms, Vyriausybės įstaigoms [ 4, 3str.]. Sutarties tekstas parengiamas tarpvalstybinių derybų būdu arba derantis ir diskutuojant tarptautinėse konferencijose bei tarptautinėse organizacijose. Iš esmės skiriasi dvišalių ir daugiašalių sutarčių tekstų ruošimas. Ruošiant dvišales ( mažo narių skaičiaus daugiašales sutartis) ppagrindinis krūvis tenka Užsienio reikalų ministerijų ( ruošiant specialias sutartis – atitinkamų ministerijų) darbo grupėms ir derybų delegacijoms, daugiašalių sutarčių tekstai derinami tarptautinėse konferencijose, kurių baigiamieji aktai traktuojami kaip aprobuoti, autentiški sutarties tekstai. Lietuvos Respublikoje tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo tvarką nustato atitinkamas Vyriausybės nutarimas [ 5]. Tarptautinių organizacijų sutarčių tekstus rengia tų organizacijų institucijos. Suderintas tekstas priimamas susitariančių šalių sutarta tvarka ( fiksuojant tai derybų protokole, apsikeičiant notomis), konferencijų nustatyta procedūra ( konsensusu arba balsuojant) arba baigiamuoju aktu, tarptautinių organizacijų – pagal jose galiojančias taisykles ( JTO – priimant atitinkamą rezoliuciją).

Sekantis sutarties sudarymo etapas – teksto autentiškumo patvirtinimas, kuriuo nustatoma kad tekstas suderintas ir galutinis. Tai daroma parafuojant sutartį ( įgaliotiems atstovams užrašant savo inicialus kiekviename puslapyje). Autentišku taip pat pripažįstamas tekstas, įtrauktas į baigiamąjį aktą arba rezoliuciją.

Tarptautinė sutartis įsigalioja, kai valstybė pareiškia, kad sutartis laikoma jai privaloma. Vienos konvencijos [ 2, 11str.], [3, 11str.] numato tokius tarptautinės sutarties galios įtvirtinimo būdus ( skliausteliuose teikiami autoriaus paaiškinimai remiantis [16, p. 560-561]):

– įgalioti asmenys sutartį pasirašo ( sutartims, kurioms LR numatytas ratifikavimas tai nėra galutinis įtvirtinimas),

– šalys pasikeičia sutarties įsigaliojimą patvirtinančiais dokumentais ( paprastai tai būna Užsienio reikalų ministerijos notos arba laiškai),

– sutartis ratifikuojama aukščiausių valstybės valdžios institucijų aktais.

Ratifikavimas būtinas, jei tai numatyta pačioje sutartyje arba nacionalinėje teisėje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138str. ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7str. numato, kokios sutartys turi būti ratifikuotos, sutartis ratifikuoja tik Seimas [ 1, 67str. 16)]. Ratifikavimo raštas ir yra dokumentas, pažymintis, kad valstybė sutartį laiko privaloma,

– sutarties patvirtinimas nuo ratifikavimo skiriasi tuo, kad tai atlieka ne Seimas ( Lietuvoje), valstybės vadovas ar kita aukščiausia institucija, o institucija, su kurios veikla susijusi sutartis ( Lietuvos Respublikoje – Vyriausybė [ 4, 9str. 2.] aarba įgaliota institucija [4, 9str. 1.],

– prisijungiama dažniausiai prie jau galiojančios sutarties tikslu pripažinti jos privalomumą ir tai daroma ratifikuojant, patvirtinant, pasirašnt prisijungimo protokolą, priimant sutartį,

– sutartis priimama, kai prisijungiama prie tarptautinių organizacijų. Tai reiškia kad šalis pasirengusi prisiimti teise ir pareigas pagal tarptautinės organizacijos įstatus. Sutartį priima tos pačios institucijos, kurios ratifikuoja arba tvirtina sutartis.

Vienos konvencijos 19 str. valstybėms paliekama teisė pripažinti sutartį su išlygomis, išskyrus išlygas, kai tai draudžia sutartis, išlyga prieštarauja sutarties tikslams ir principams, keičia esmę. Išlyga formuluojama rr.aštu ir siunčiama visiems sutarties dalyviams. Protestas reiškia, kad tam tikra šalis išlygai nepritaria. Išlyga keičia sutartinius santykius – protestuojanti šalis gali pareikšti, kad sutartis tarp šių šalių negalioja arba galioja be tam tikrų punktų; nesant protestų – visos šalys ppripažįsta išlygą pateikusios šalies individualias teises ir pareigas pagal sutartį. Lietuvos Respublikoje išlygų ir pareiškimų ruošimo ir teikimo tvarka patvirtinta LR Vyriausybės Nutarimu [5, 18str.]. Sutarties šalys gali paskelbti deklaracijas, išaiškinimus, kitus dokumentus, aiškinančius, kaip šalis supranta sutartį, naudosis teisėmis ir vykdys įsipareigojimus pagal ją. Tai nereiškia išlygos, labiau siejasi su tarptautinės ir vidaus teisės derinimu, bet kitos šalys gali paprašyti tokių vienašalių pareiškimų detalesnio paaiškinimo.

Daugiašalė sutartis ir su ja susiję dokumentai paprastai saugomi šalyje, kur vyko tarptautinė konferencija, kur randasi tarptautinės organizacijos būstinė. Ši šalis ( organizacijos vyriausias pareigūnas) vadinama depozitaru, prisiima ir kitas techninio sutarties aprūpinimo pareigas – teikia nuorašus, informuoja apie išlygas, pasirašymo eigą, registruoja sutartį ir t.t. Bendrųjų daugiašalių sutarčių depozitaru dažniausiai būna JTO generalinis SSekretorius.

Sutartys įgyja tarptautinę reikšmę tada, kai jos užregistruojamos Jungtinių Tautų sekretoriate, tačiau tarptautinių sutarčių įsigaliojimo pradžios nustatymas kartais būna sudėtingesnis, pavyzdžiui, daugiašalės sutartys įsigalioja, kai depozitaras gauna pakankamą kiekį sutarties įsigaliojimą patvirtinančių ratifikacinių raštų.

Vienos konvencijos 26 str. formuluoja sutarties vykdymo imperatyvą – “kiekviena galiojanti sutartis privaloma jos dalyviams ir turi būti sąžiningai vykdoma” [ 2, 26str.]. Nevykdymo negalima motyvuoti nacionaline teise.

Pagal galiojimo laiką sutartys būna terminuotos ir neterminuotos. Sutarčių veikimo terminas ir jo pratęsimo būdai paprastai nurodomi ppačioje sutartyje.

Siekiant vienodo sutarties traktavimo ir vykdymo, o ypač ginčų atveju, labai svarbus sutarties aiškinimas. Efektyviausias – autentiškas, kai paaiškinimus teikia sutarties šalys, tačiau oficialiu laikomas ir teisminis aiškinimas, privalomai galiojantis ginčo šalims, tačiau precedento požiūriu reikšmingas visoms sutarties šalims. Svarbiausiais neoficialiais aiškintojais pripažįstamos tarptautinės organizacijos, žymūs teisės specialistai, teisės mokslo institucijos. Sutarties aiškinimo principai – sąžiningumas, konteksto prasmė, objekto ir tikslo įvertinimas, visapusiškumas, reiškiantis, kad aiškinant atsižvelgiama ne tik į sutarties tekstą, bet ir visus ketinimų, derybų protokolus, priėmimo ir vykdymo eigą, esamus aiškinimus.

Normaliai sutartis baigiasi ir netenka juridinės galios, kai baigiasi jos galiojimo terminas, įvykdytos sąlygos, susiklostė aplinkybės, numatytos sutartyje kaip galiojimo pabaiga. Galimas vienašalis sutarties nutraukimas. Dvišalėms sutartims paprastai jis būna aptartas pačioje sutartyje, pagal tarptautinę teisę vienašalis nutraukimas galimas, jei kita šalis grubiai pažeidžia sutarties sąlygas. Kai kurioms daugiašalėms sutartims, pasižyminčioms ypatinga svarba ( humanitarinės, ginančios žmogaus teises, civilių asmenų ir karo belaisvių teises), vienai iš šalių pažeidinėjant sutartį kitos neturi teisės atsisakyti ją vykdyti pažeidžiančios šalies ir jos piliečių atžvilgiu. Vienašalis sutarties nutraukimas, pranešant apie tai kitai šaliai arba depozitarui, vadinamas denonsavimui, jei tokia glimybė numatyta sutartyje ir anuliavimu, jei ne. Sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia, jei jos rengimo ir sudarymo eigoje turėjo rreikšmę faktai, nesiderinantys su tarptautinės teisės principais – prievarta, grąsinimas jėga tiek susitariančiai valstybei, tiek derybų atstovams; apgaulė, korupcija..4. Lietuvos teisės sistema ir tarptautinės sutartys

4.1. Lietuvos teisės sistema konstitucinės teisės požiūriu

Lietuvos Respublikos konstitucija įtvirtina teisinį pozityvizmą ir tai atitinka vyraujančią teisės sampratą. Tačiau tiek etatistinės, tiek societarinės teisės sampratos šalininkai sutinka, kad teisei būdingas norminis pobūdis ir pozityviąją teisę apibrėžia kaip “.sistemą teisės normų, kurios galioja organizuotam socialiniam junginiui ( valstybei) ir organizuotų socialinių junginių ( valstybių) tarpusavio santykiams” [14, p.10]. Konstitucinė teisė iš visos teisės normų, galiojančių Lietuvoje, sistemos išskiria tam tikrą svarbiausią jų dalį – konstitucines teisės normas, reguliuojančias ypatingus visuomeninius santykius, sudarančius visos visuomenės, valstybės ir žmogaus gyvenimo pagrindus ir yra susiję su valstybės funkcijų įgyvendinimu. Šias normas galima įvairai klasifikuoti:

– pagal normos ryšį su teisiniu santykiu – į bendrąsias, formuluojančias teisės principus, valstybės tikslus ir uždavinius ( deklaratyvios), visuomeninių santykių būseną ( įtvirtinamosios) ir apibrėžiančias sąvokas, simbolius ir kt. (definicines) ; konkrečiąsias, nusakančias konkrečių santykių dalyvius, jų teises ir pareigas – kompetenciją ( kolektyviniams dalyviams), teisnumą ir veiksnumą (asmenims),

– pagal funkcijas – į reguliacines, nustatančias santykių dalyvių teises ir pareigas; apsaugines, saugančias reguliacines ir užtikrinančias jų įgyvendinimą. Skiriamos įpareigojančios, draudžiančios ir įgalinančios reguliacinės teisės normos.

– pagal turinį – į materialiąsias, nnusakančias teisinių subjektų teises ir pareigas ir proceso – materialiųjų teisės normų įgyvendinimo ir taikymo tvarką nusakančias,

– pagal reguliuojamų santykių apimtį – į bendrąsias, taikomas visiems ir specialiąsias, taikomas tam tikriems asmenims,

– pagal teritoriją – į bendras ( visai teritorijai) ir vietines,

– pagal galiojimo laiką – į nuolatines, galiojančias iki panaikinimo; laikinąsias, galiojančias tam tikrą laiką; išimtines, taikomas tam tikromis aplinkybėmis,

– pagal įtvirtinimo būdą – statutinės, įtvirtintos įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose; precedento; papročių.

Toks detalus klasifikavimo būdų išvardinimas padeda geriau suvokti konkrečių tarptautinių sutarčių ryšį su Lietuvos teisine sistema. Tą ryšį atskleidžia ir Lietuvos konstitucinės teisės institutų sistema, kurią sudaro: “ žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių; Lietuvos Respublikos pilietybės; užsieniečių teisinės padėties Lietuvoje; prieglobsčio teisės; Lietuvos Respublikos ekonominės ir politinės sitstemos konstitucinių pagrindų; Lietuvos valstybės formos; Lietuvos Respublikos valstybės valdžios sitemos; Lietuvos Respublikos rinkimų teisės; Lietuvos Respublikos Seimo; Lietuvos Respublikos Seimo nario statuso; įstatymų leidybos; Lietuvos Respublikos Prezidento; Lietuvos Respublikos Vyriausybės; lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo; Teismo ir teisingumo ( teisės taikymo? – aut.) Lietuvos Respublikoje; Valstybės kontrolės; Seimo kontrolierių; užsienio politikos ir valstybės gynimo konstitucinių pagrindų; vietos savivaldos ir vietinio valdymo konstitucinių pagrindų institutus” [14, p.28]. Praktiškai visi šie institutai vienaip ar kitaip veikiami tarptautinių sutarčių, daugeliui jų tarptautinė teisė yra ne tik formalus,

bet ir materialus šaltinis, todėl temą galima būtų nagrinėti ir pagal tarptautinių sutarčių įtaką ir vietą konkrečiuose institutuose, tačiau literatūroje labiau įprasta kita, besiremianti statutine normų hierarchija, tarptautinių sutarčių vietos nacionalinėje teisės sistemoje analizė, kurios ir laikysimės, tuo labiau, kad doktrina šaltinius konstitucinės teisės šaltinius įvardina būtent hierarchiniu principu ( žr. 2.2.skyrių).

Statutinės teisės normos pagal galią ir jas priėmusių institucijų kompetenciją skirstomos į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Galima diskutuoti, ar Konstituciją priskirti prie įstatymų – visdėlto ją priėmė ne atstovaujamoji vvaldžia, o tauta, t.y., priėmusi institucija ir jos kompetencija skirtin.ga nei įstatymų priėmimo atveju, tuo labiau, kad pati konstitucija įvardija save ne kaip įstatymą, o bendriau – “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas” [ 1, 6str.]. Tačiau Konstitucijoje numatyta ir galimybė tiesiogiai – referendumu priimti įstatymą ( 71 str.), todėl galima laikytis tradicijos ir teigti, kad Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, turintis teisinę viršenybę kitų įstatymų atžvilgiu.

Konstituciniai įstatymai – tai tiesiogiai Konstitucijoje įvardinti įstatymai bei įstatymai, kuriais daromi KKonstitucijos pakeitimai ir papildymai, turintys tokią pat teisinę galią kaip ir Konstitucija. Konstitucijos 69str. numatyta sudaryti Konstitucinių įstatymų sąrašą, tačiau tai nėra atlikta, todėl galima tik samprotauti, kokiu lygiu įstatymai, konkretinantys Konstitucijos nuostatas, turėtų būti priskirti konstituciniams įstatymams ir ar ttai, kad sąrašas nesudarytas, reiškia, kad šiuo metu formaliai turim tris konstitucinius įstatymus – 1999 m. vasario 11d. konstitucinį įstatymą “Dėl Lietuvos Valstybės” [1, p.73], 1992m. birželio 8d. konstitucinį aktą “Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines rytų sąjungas” [1, p.74] ir 1996m. birželio 20d. “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinį įstatymą” [1, p.75]. Logiška būtų konstituciniams priskirti įstatymus, atliekančius reguliavimą konstitucinės teisės institutams priskirtose srityse, tačiau dėl ypatingos jų apsaugos, numatytos Konstitucijos 69 str. ir 72 str. ir žinant realią padėtį priimant įstatymus Seime, sunku tikėtis kad konstitucinių įstatymų sąrašas artimiausiu metu bus sudarytas.

Kita svarbi norminių aktų rūšis – paprasti įstatymai. Jie sukonkretina ir vysto konstitucinius įstatymus. Konstitucinėje tteisėje nurodoma, kad jie reguliuoja mažiau svarbias visuomenės gyvenimo, santykių sritis. Nei konstituciniai, nei paprastieji įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai ( Konstitucijos 7str.).

Antrąją ir daug platesnę vykdomosios valdžios norminių aktų, laikomų konstitucinės teisės šaltiniais, grupę sudaro poįstatyminiai aktai, leidžiami įstatymo pagrindu siekiant jį įgyvendinti (pvz., dekretai, potvarkiai, taisyklės, įsakai, instrukcijos ir t.t.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip aiškino poįstatyminio akto sąvoką: „Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Toks teisės aktas negali pakeisti ppaties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas teisės aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo” [6]. Poįstatyminiai aktai pagal juos priimančių subjektų rangą klasifikuojami į grupes: Seimo nutarimai, Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų teisės aktai. Kol nėra priimtas Nepaprastosios padėties įstatymas, įgaliojantis Prezidentą tam tikrais atvejais skelbti nepaprastąją padėtį, tai, remdamasis Konstitucijos 144 str. Prezidentas gali padaryti dekretu, taigi, šiuo atveju Prezidento dekretas – poįstatyminis aktas – gali tapti konstitucine teisės norma. Žemiausia teisės norminių aktų grandis – vietinės valdžios leidžiami aktai. Vietinės valdžios leidžiami aktuose yra konstitucinės teisės normų, kai reguliuojami visuomeniniai santykiai, susiję su viešosios valdžios įgyvendinimu.

Praktiškai kiekvienoje šalyje egzistuoja konstituciniai papročiai. Papročiai atspindi visuomenėje susiformavusias konstitucinės moralės nuostatas. Lietuvoje aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų veikloje taip pat susiformavo konstitucinių papročių, kurių yra laikomasi. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra numatyta, kokie asmenys gali pretenduoti į Vyriausybės narius, tačiau pagal parlamentinę tradiciją Vyriausybė formuojama iš partijos, laimėjusios Seimo rinkimus, narių. Dabartinio Prezidento V.Adamkaus dėka fo.rmuojasi labai svarbus konstitucinis paprotys atsistatydinti ministrui ( net Ministrui Pirmininkui), kuriam Prezidentas viešai išreiškia nepasitikėjimą. Tai labai svarbus paprotys ribojant valdžios savivalę ir įtvirtinantis teisingumą vietoj formalaus įstatymų ttaikymo, tačiau iš kitos pusės reiškia poslinkius valdžios padalijime.

Pagal galiojančius Lietuvoje įstatymus Konstitucinio Teismo nutarimai yra teisės norminiai aktai, turintys paprastojo įstatymo galią [7, 72 str.]. Konstitucinio teismo nutarimas, kuriuo pripažįstama, jog ginčijamas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai ar įstatymui, gali būti vertinami ir kaip konstituciniai teisminiai precedentai. Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais ne paneigtas, o patvirtintas teisės normos konstitucingumas, laikytini svarbiais Lietuvos teisės pažinimo šaltiniais. Konstitucinio Teismo teikiamų išvadų teisinę galią apibūdina jų rekomendacinis pobūdis, nes galutinį sprendimą visais atvejais priima Seimas.

Teismo precedentas formaliai nėra įtvirtintas, tačiau vis daugiau požymių rodo, kad jis tampa Lietuvos teisės sistemos privaloma dalimi. Apie Konstitucinio Teismo nutarimus jau kalbėjome, ratifikavus europos žmogaus teisių konvenciją, jos nuostatas interpretuojantys Europos žmogaus teisių teismo sprendimai tapo privalomi Lietuvos teisei. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare privalomais taps ir Europos Sąjungos Teisingumo teismo precedentai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senatas, aprobuodamas ir viešai skelbdamas teismų sprendimus, į kuriuos turi atsižvelgti teismai, spręsdami analogiškas bylas, taip pat formuoja precedentų teisę [14, p.63]. Galima manyti, kad formalus precedentų įtvirtinimas Lietuvos teisėje ribojamas sąmoningai, siekiant išlaikyti kontinentinės teisės tradiciją ir teisėkūros sutelktumą, vengiant anglų teisei būdingo teisės normų kūrimo bendruosiuose teismuose.4.2. Tarptautinės sutartys Lietuvos teisės sistemoje.

Tarptautinės sutartys Lietuvos teisės sistemoje įįvairiais laikotarpiais užėmė skirtingą vietą. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioje Taryboje priimtame Lietuvos Respublikos Laikinąjame pagrindiniame įstatyme aplamai neatspindėtas nacionalinės ir tarptautinės teisės santykis. Ši padėtis ištaisyta 1991 m. gegužės 21 d. priėmus įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” [8] , kurio 12str. skelbiama: “Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymų galią”. Atsižvelgiant į įstatymo 1 ir 2str. , apibrėžiančio, kas yra sutartis ir įstatymo taikymą visų sutarčių atžvilgiu, galima teigti, kad tuo metu visos tarptautinės sutartys turėjo paprastojo įstatymo galią. 7 straipsnis tik skyrė sutartis, kurioms reikalingas ratifikavimas, tačiau jokios aukštesnės galios ratifikuotoms sutartims nesuteikė. Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992m. lapkričio 6 d., pateikė kitokį tarptautinių sutarčių įvertinimą – 138 str. Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi pripažindama tik Seimo ratifikuotas sutartis. 1995m. spalio 17 d. Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino, kad įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 12 str. nuostatos pagal reguliuojamo dalyko apimtį prieštarauja Konstitucijos 138 str. 3d. tiek, kiek ji taikoma Seimo neratifikuotoms sutartims [ 8, 12str. preambulė], taigi, neratifikuotoms tarptautinėms sutartims įstatymo galia negali būti priskiriama. Tačiau tokių sutarčių galia nelieka neapibrėžta, joms taikoma poįstatyminio akto juridinė galia, t.y., jos turi neprieštarauti Konstitucijai ir įstatymams. Tačiau tarptautinių sutarčių, įsigaliojusių iki Konstitucijos priėmimo galia ir

liko nustatyta minėtu įstatymu, t.y., jos turi įstatymo galią.

Būtina pažymėti, kad sutarties ratifikavimas dar nereiškia automatiško sutarties įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos teisės aktai tarptautinių sutarčių įsigaliojimo detaliai nereglamentuoja, nes tarptautinės sutarties įsigaliojimo vienašališkai nustatyti viena iš šalių negali; tam būtinas ir kitos šalies sutikimas. Be to, nors valstybė pasirašė sutartį, kurioje numatyta tam tikra įsigaliojimo procedūra, tai dar nereiškia, kad ji atliks tokį aktą, kartais vilkinimas naudojamas tam tikram spaudimui palaikyti. Pritarimo sutarties sudarymui procedūra (ratifikavimas, tvirtinimas ir kt.) tam iir skirta, kad valstybė galėtų apsvarstyti galimybę tapti ar ne tarptautinės sutarties dalyve. Vienos konvencijos 24 str. numatyta tarptautinių sutarčių įsigaliojimo tvarka [2, 24str.], be to, remiantis 1993 m. balandžio 6 d. LR įstatymo “Dėl Lietuos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” [9 2 str. 2])“Valstybės žiniose” turi būti skelbiamos tarptautinės sutartys, ir nors toliau įstatyme jos atskirai neišskiriamos, tarptautinės sutartys įsigalioja jas paskelbus pagal jų galią kaip įstatymus ar poįstatyminius aktus.

1999 m. birželio 22 d. LLietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas, papildydamas Konstitucijos 138 straipsnį pateikia tokį ratifikuojamų tarptautinių sutarčių sąrašą:

1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;

2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės ggynyba susijusios gynybinio pobūdžio sutartys;

3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys;

4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;

5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptautinėse organizacijose;

6) daugiašales arba ilgalaikes, sudaromas ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys;

7) dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje;

8) nustatančios kitokias teisės normas negu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai.

Taip pat ratifikuojamos tos tarptauti.nės sutartys, kuriose yra numatytas jų ratifikavimas. 1999 m. birželio 22d. Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas [4] svarbus ir kitu požiūriu: 11straipsniu įtvirtino ratifikuotų tarptautinių sutarčių viršenybę įstatymų atžvilgiu dviem aspektais: 2 dalies nuostata, kad kolizijos atveju galioja tarptautinės sutarties nuostatos; 3 dalies nuostata, kad tarptautinės sutarties įgyvendinimui reikalingų įstatymų projektus Vyriausybė tteikia Seimui. Ši įstatymo nuostata svarbi dar ir tuo, kad ne visos tarptautinės sutartys, nors ir įsigaliojusios, gali būti tiesiogiai taikomos kaip teisės normos, dažniausiai dar reikalingas teisės harmonizavimas, t.y., vidaus teisės normų suderinimas su tarptautine sutartimi. Šia prasme ypač pažymėtini integracijos į Europos Sąjungą procesas ir Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas Lietuvos teisėje.

1995 m. birželio 12 d. Lietuva su Europos Sąjunga ( Europos Bendrijomis) pasirašė Europos (asociacijos) sutartį, kurios 69 str. nustato, kad Lietuva sieks, jog jos įstatymai būtų llaipsniškai suderinti su Bendrijų teise. Europos sutartis Seimo ratifikuota, taigi, ji yra įstatymas, reikalaujantis Lietuvos įstatymų suderinimo su Europos teise, ir, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymu, įpareigija Vyriausybę teikti įstatymus ir jų pakeitimus suderinimui užtikrinti. Tai iš esmės keičia Lietuvos teisinę sistemą, visų pirma tuo, kad Europos Sąjungos teisė yra savarankiška teisinė sistema, nesutampanti nei su bendrąja tarptautine, nei su nacionaline teise [15, p.50]. Europos Sąjungos teisės specifika ta, kad sutarties valstybės narės suteikia teisę Europos Sąjungos organams priimti joms privalomus teisės aktus, šie aktai viršesni už jų nacionalinės teisės aktus, aktų subjektai yra ne tik valstybės, bet ir fiziniai asmenys ( pagal [15, p.50-51]). Taigi, laukia darbas naujai peržiūrėti konstitucinės teisės normų hierarchiją, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę, ir jau dabar egzistuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas, kurio 18 str. 2.p. [1, p.85] numato sąlyginę ( Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą) Europos Sąjungos sutarties viršenybę konstitucinio įstatymo atžvilgiu.

Europos žmogaus teisių konvencija ( pilnas pavadinimas – “Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolu Nr. 11, su papildomais protokolais Nr. 1, 4, 6, ir 7”, priimta 1950m. lapkričio 4 d. Romoje [10]) , LLietuvoje ratifikuota 1995 m., yra tiesiogiai veikiančios tarptautinės sutarties pavyzdys. Konvencijos 1 straipsnis nustato:

“Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje”, konvencijos 13 straipsnis nustato: “Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, buvo pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė einantys oficialias pareigas asmenys” . Šios nuostatos rodo, kad Konvencija įpareigoja valstybes padaryti jos normas tiesiogiai taikomas kiekvienos valstybės vidaus teisėje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad ”Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisų deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, tai yra tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir ko.nstitucinės žmogaus teisų garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu” [ 11]. Ir dar – ““Jei taikant baudžiamąjį įstatymą, atsirastų abejonių dėl Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimo užtikrinimo, konstitucinės priežiūros tvarka turėtų būti sprendžiamas klausimas, ar taikomas įstatymas neprieštarauja Konstitucijai” [11]. Tokiu išaiškinimu Konvencija pastatoma į vieną gretą su Konstitucija, nors formaliai jos galia Lietuvoje žemesnė. Lietuvoje atliktas didžiulis darbas, keičiant ir pritaikant įstatymus pagal Konvencijos reikalavimus, tačiau vien įstatymų nepakanka kad efektyviai prisiderinti prie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, priimamų konkrečiose bylose; precedentas, kaip naujas teisės šaltinis, tampa būtinu teisės doktrinoje ir teismų praktikoje. Šiuo požiūriu Konvencija yra ne tik įstatymas, bet ir teisės plačiąja prasme šaltinis.

Kitų Lietuvos tarptautinių sutarčių ( ir kitų norminių aktų, susijusių su tarptautinių sutarčių ruošimu, įsipareigojimų pagal sutartį prisiėmimu, įsigaliojimu, sąrašai pateikti prieduose.5. Išvados

1. Teisės šaltiniais pripažįstami:

– žmonių interesai, moralinės, dorovės nuostatos, religiniai įsitikinimai – materialieji šaltiniai, kartu apimantys tarptautiniu mastu pripažįstamas žmogaus teises ir laisves, asmenų ir valstybių bendravimo principus,

– teisėkūros procesas ir jo rezultatas – teisės aktai, sudarantys formalųjį šaltinį, apimantį ir tarptautines sutartis, jų sudarymo ir vykdymo mechanizmą,

– teisės pažinimo šaltiniai (sutartys, įstatymų tekstai, papročių užrašai, teismų bylos, metraščiai, literatūros kūriniai ir t.t., kuriuose randame medžiagos visuomenės teisei , jos raidai pažinti).

2. Apibrėžiant Lietuvos Respublikos teisės šaltinius hierarchinė sistema gali būti taikoma tik vienam iš šaltinių – galiojančioms

teisės normoms.

3. Ypatinga konstitucinės teisės normų svarba, padidinta galia ir apsauga – visuomeninės santvarkos stabilumo garantas; Lietuvos teisės sistemos priklausomybė romanų – germanų teisės šeimai, pasižyminčiai aiškia, konkrečia normų hierarchija; Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisminio precedento neigimas; noras kurti suderintą, vieningą, išvengiančią kolizijų ir spragų teisės sistemą sąlygoja tam tikrą šaltinių ribojimą. Remiantis konstitucinės teisės doktrina Lietuvos teisės šaltinių sistemą teisinės galios mažėjimo kryptimi sudaro:

– Lietuvos Respublikos Konstitucija;

– Konstitucijos sudedamosios dalys ir Konstitucijos pataisos;

– Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, Europos žmogaus teisių teismo pprecedentai;

– paprastieji įstatymai; Konstitucinio Teismo nutarimai;

– poįstatyminiai teisės aktai.

4. Tarptautinė teisės tikslas – tarptautinis saugumas, valstybių bendradarbiavimas, žmogaus teisių apsauga , saugesnės ir teisingesnės pasaulinės bendrijos kūrimas. Tarptautinė teisė neapsiriboja tarpvalstybinias santykiais, bet tampa žmogaus teisių ir laisvių garantu tais atvejais, kai valstybė asmenų atžvilgiu peržengia visuotinai priimtas ribas, garantu tautai išreikšti suverenią valią.

5. Pagrindinė tarptautinių santykių išraiškos forma – sutartis, galinti reikštis įvairiomis formomis, turėti įvairius pavadinimus. Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos išdėstyti 1969m. Vienos konvencijoje dėl ssutarčių teisės ir 1986m. Vienos konvencijoje dėl sutarčių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarptautinių organizacijų.

6. Valstybės laisvos sudaryti sutartis, sudarytų sutarčių privaloma laikytis. Nacionalinė teisė sudaro juridines prielaidas sutarčių sudarymui ir vykdymui, tarptautinė teisė nereguliuoja, kokią vietą nnacionalinėje teisėje užima tarptautinės sutartys. Tarptautinė bendrija pasilieka teisę imtis prievartos valstybių ir asmenų, vykdančių masinius nusikaltimus, atžvilgiu.

7. Remiantis konstitucine teise ir Lietuvos Konstitucija bei Konstitucinio teismo nutarimais Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, tarptautinės sutartys, įsigalioję tarp 1991 m. gegužės 21 d ir 1992 m. lapkričio 6d. turi įstatymų galią, o nuo 1999 m. birželio 22 d. ratifikuotos sutartys turi aukštesnę, nei įstatymai, bet žemesnę nei Konstitucija galią. Sąvokai “teisės šaltinis” suteikiant teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdo prasmę ( sutampančią su teisės formos sąvoka), šios tarptautinės sutartys yra Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai. Tarptautinės sutartys, netenkinančios aukščiau minėtų reikalavimų, turi poįstatyminių aktų galią ir remiantis aukščiau išdėstyta teisės šaltinio samprata bendru atveju nėra Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai . Remiantis teisės šaltinio ssamprata, apimančia teisės atsiradimą, galiojimą ir pažinimą, konstitucinės teisės šaltiniu reikia pripažinti visas Lietuvos Respublikoje galiojančias tarptautines sutartis ( pačiu bendriausiu atveju – visą tarptautinę teisę, įskaitant jos dalį – tarptautines sutartis).

8. 1950m. Europos žmogaus teisių konvencija išeina už Seimo ratifikuotos tarptautinės sutarties rėmų ir nors formaliai yra žemesnės galios nei Konstitucija, pagal svarbą užtikrinant a.smens teises ir laisves, pagal poveikį Lietuvos teisinei sistemai yra artima Konstitucijai.

9. Tarptautinėje teisėje vykstantys procesai, kai kurios tarptautinės sutartys, visų pirma Europos Žmogaus teisių KKonvencija, pasiruošimas pasirašyti Europos Sąjungos sutartį, tarptautinių teismų veikla, taikant sutarčių teisę praktikoje, veda prie naujo tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio konstitucinėje teisėje; naujo požiūrio į privalomus – neprivalomus konstitucinės teisės šaltinius ( teismo precedentas) ir skatina Lietuvos teisės bei vienos svarbiausių jos dalių – konstitucinės teisės – vystymąsi.

Literatūra:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.- Vilnius.: Lietuvos Respublikos Seimas, 1996.

2. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės (Vienna Convention on the Law of Treaties, 1969), www.un.org/law/ilc/convents.htm, 2001 12 14

3. 1986 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų arba tarp tarptautinių organizacijų (Vienna Convention on the Law of Treaties between States and International organizations or between International Organizations, 1986), www.un.org/law/ilc/convents.htm, 2001 12 14

4. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas: LR įstatymas, 1999 m. birželio 22 d., Nr.VIII-1248 / http://cma-09.cma.vmi.lt/litlex/ll.dll, 2001 12 19

5. Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo tvarkos patvirtinimo: LR Vyriausybės nutarimas, 2001 m. spalio 1 d., Nr.1179 / http://cma-09.cma.vmi.lt/litlex/ll.dll, 2001 12 19

6. Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo „Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, 1994 01 19 / http://cma-09.cma.vmi.lt/litlex/ll.dll, 2001 12 19

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas.: LR įstatymas, 1993 m. vasario 3 d. Nr.I-67 / http://cma-09.cma.vmi.lt/litlex/ll.dll, 2001 12 19.

8. Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių: LR įstatymas, 1991 m. gegužės 21 d., Nr. I-1344 / http://cma-09.cma.vmi.lt/litlex/ll.dll, 2001 12 19 (negalioja).

9. Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos: LR įstatymas, 1993 m. balandžio 6 d., Nr. I-119 / http://cma-09.cma.vmi.lt/litlex/ll.dll, 2001 12 19.

10. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolu Nr. 1, 4, 6 ir 7: LR tarptautinės sutartys/ konvencija, 2000 m. lapkričio 10 d. / http://cma-09.cma.vmi.lt/litlex/ll.dll, 2001 12 19.

11. Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada, 1995 m. sausio 24 d. / http://cma-09.cma.vmi.lt/litlex/ll.dll, 2001 12 19.

12. РИМСКИЙ СТАТУТ МЕЖДУНАРОДНОГО УГОЛОВНОГО СУДА . Организация Объединенных Наций, 2000, http://untreaty.un.org/English/notpubl/rome-ru-c.htm, 2001 12 14.

13. Vaišvila A. Teisės teorija.-Vilnius.: Justitia, 2000.

14. Vaitiekienė E. Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius.: Justitia, 2001.

15. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis.-V., Eugrimas, 1998.

16. Domarkas V. Šiuolaikinė valstybė. – Kaunas.: Technologija, 1999.

17. Šapoka A. Lietuvos istorija.-Vilnius.: Mokslas, 1989.