Teisiniai civiliniai santykiai

TURINYS

Įvadas…………………………3

1. Civiliniai teisiniai santykiai…………………………4

1. 1. Civilinio teisinio santykio subjektai, turinys ir forma, objektai……….4

1. 2. Civilinis teisinis subjektiškumas………………………5

2. Civilinių teisinių santykių pagrindinės dalys……………………7

1. 1. Civilinio teisinio santykio objektas…………………….7

1. 2. Civilinių teisinių santykių rūšys…………………….8

1. 3. Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo bei pasibaigimo pagrindai…………………………10

Išvados…………………………13

Literatūra…………………………14Įvadas

Piliečiai ir organizacijos, norėdami patenkinti savo poreikius bei interesus, privalo veikti. Veikdami jie dalyvauja įvairiose visuomeniniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja teisės normos. Teisė veikia reguliuojamus faktinius visuomeninius santykius, todėl šie faktiniai santykiai įgyja teisę formą ir tampa teisiniais santykiais, nes tų ssantykių dalyviai įgyja subjektines teises ir tesines pareigas. „Teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir teisines pareigas“.

Todėl civiliniu teisiniu santykiu neretai vadinamas civilinės teisės normų sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises ir pareigas.

Kai buvo pastebėta teisės literatūroje, šis civilinio teisinio santykio apibrėžimas perdaug lakoniškas ir nevisiškai tiklsus. Kai sakoma, jog teisinis santykis yra visuomeninis santykis, sureguliuotos teisės normomis, gali susidaryti įspūdis, kad dėl teisinio sureguliavimo faktinis vvisuomeninis santykis išnyksta ir jo vietoje atsiranda naujas – teisinis santykis. Tačiau dėl teisės poveikio visuomeninis santykis neišnyksta, jis tik įgyja tam tikrą teisinę kryptį bei apibrėžtumą, tai yra faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai yra numatomi to santykio dalyvių įįsipareigojimų numatytų ribų.

Tačiau teisinio reguliavimo procese atsirandantis teisinis santykis tarytum prasiskverbia į faktinio santykio turinį ir čia egzistuoja. Šiuos santykius galima išskirti tik abstrakčiai mąstant, nes teisės normomis sureguliuotas visuomeninis santykis iš esmės yra vienas visuomeninis santykis, kuris turi dvi puses: faktinę ir teisinę. Tos pusės nėra išsidėsčiusios sluoksniais. Tiek faktinio, tiek teisinio santykio turinys susideda iš vieningų veiksmų, kurios numato subjektines teisės ir pareigos, sudarančios šio santykio turinio vidinę formą – jos struktūrą.

Todėl civilinio teisinio santykio samprata tiksliau būtų apibrėžti kaip civilinės teisės normų pagrindu dėl materialinių ar ne materialinių gėrybių atsirandantį teisinį santykį, kurio dalyviai turi teisinę aut onomiją bei turtinį atskirumą ir dalyvauja jame kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.1. Civiliniai teisiniai santykiai

1. 1. Civilinio teisinio ssantykio subjektai, turinys ir forma, ir objektai.

Civilinio teisnio santykio subjektai, arba dalyviai, yra tie asmenys, tarp kurių atsiranda civilinis teisinis santykis. Tačiau neretai sakoma, kad teisinis santykis galimas ne tik tarp asmenų, bet taip pat tarp asmens daikto.

Tačiau tai yra nesusipratimas. Daiktas niekada negali būti visuomeninio santyklio subjektas. Jis yra tokio santykio objektas, kuriam savininkas ar kitas koks nors asmuo gali daryti fizininį poveikį, bet tai ne visuomeninis teisinis, o faktinis santykis. Kai tarp asmenų dėl daiktų užsimezga kokie nnors teisės normomis reguliuojami santykiai, tik tuomet atsiranda teisiniai santykiai.

Žymus vokiečių teisininkas Savinji dar 1840 metais rašė, kad kiekvienas teisinis santykis reiškiasi vieno asmens santykiu su kitais asmenimis. Teisiniame santykyje apibrėžtas asmuo yra santykyje arba su visiškai apibrėžtu atskiru asmeniu, arba su visais kitais neapibrėžtais žmonėmis.

Civilinės teisės subjektu gali būti kiekvienas asmuo (fizinis ar juridinis), kuriam civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų turėtoju tai yra asmuo, turintis civilinį teisinį subjektiškumą.

Įgyvendindamas subjektiškumo galimybes, fizinis ar juridinis asmuo savo poreikiams bei interesams tenkinti įgyja daugybę koknkrečių subjektinių teisių: nuosavybės teisę, teise naudotis išnuomotu ar pagal panaudos sutartį gautu turtu.

Be fizinių asmenų, organizacijų, turinčių juridinio amens teises, įsatatymų numatytais atvejais civilinių teisinių subjektu gali būti ir valstybė ir savivaldybės.

Fiziniai asmenys – tai individai, turintys civilinį teisinį subjektiškumą. Pagal pilietiškumą jie skirstomi į tris kategorijas: 1) Lietuvos piliečius; 2) užsieniečius; 3) asmenis be pilietybės. Faktiškai dauguma fizinių asmenų yra Lietuvos piliečiai. Tačiau civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ir užsieniečiai, užsienio šalių juridiniai amenys ir valstybės.

Asmenys be pilietybės – tai asmenys, netekę savo valstybės pilietybės ir neįgiję jokios kitos valstybės pilietybės. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip Lietuvos piliečiai.

Juridiniai asmenys –– tai organizacijos (socialiniai junginiai), kurios turi atskirą turtą, savo vardu gali įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškovais bei atsakovais teisme arba trečiųjų teisme. Tokias teises turi daugybė privačių, valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (akcinės bendrovės, valstybinės, savivaldybinės įmonės, kitos įstaigos, oraganizacijos).

Valstybė įstatymų numatytais atvejais taip pat dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose.

Lietuvos respublikos konstitucijos 47 straipsnis skelbia, jog žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai pagal nuosavybės teisę gali priklausyti ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir valstybei, o pagal išimtinę nuosavybės teisę tik valstybei priklauso: žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Daugelis užsienio mokslininkų valstybę privatinės teisės srityje laikė paprastu juridiniu asmeniu. Tačiau tai visiškai netesinga. Valstybės kaip civilinės teisės subjekto veiklą reguliuoja ne vien privačios, bet ir viešosios teisės normos (valstybinės, administracinės ir kitos). Privatizuojant valstybės turtą, pati valstybė nustato sandorių sudarymo tvarką, sąlygas, turinį ir kitą, konfiskacijos ir kitais valdingais aktais įgyja nuosavybės teisę.

Net senovės romėnai iš esmės valstybę laikė asmenimi, kuris nuo pat savo egzisatvimo pradžios turėjo kreditą ir debitą, kuris per magistratus galėjo atlikinėti visus teisinio gyvenimo aktus, net tuios aktus, kurie kitiems asmenims nebuvo leidžiami.

Negalima sutikti ir su tuo, kad jos teisinis subjektiškumas apibūdinamas kaip valstybės iiždas.

Tačiau valstybė kaip valdžios turėtoja, yra ne ypatingas ju.ridinis asmuo, bet įpatingas teisės subjektas, kuris steigia juridinius asmenis, reorganizuoja, likviduoja juos, dažnai valdingomis priemonėmis pasiekdamas ir rezultatų civilinės teisės srityje, tai yra toks ypatingas civilinės teisės subjektas, kur persipina ir viešoji, ir privatinė teisė.1. 2. Civilinis teisinis subjektiškumas

Civilinis tesinis subjektiškumas – tai civilinės teisės normomis nustatyta fizinių, juridinių asmenų bei valstybės galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais.

Teisinis subjektiškumas nėra įgimta žmogaus savybė. Tačiau jis nėra ir valstybės dovana. Žmogus, neturįs teisinio subjektiškumo, būtų toks pat beteisis, koks buvo vergas. Deja tokia padėtis šiuolaikinėje visuomenėje neįmanoma.

Materialinės civilinio teisinio subjektiškumo prielaidos – prekių gamyba, prekiniai piniginiai santykiai ir kiti objektyvūs reiškiniai – lemia tai, kad asmuo turi dalyvauti civilinėje apyvartoje, o tam yra būtinas civilinis teisinis subjektiškumas. Valstybė atsižvelgdama į visuomenės socialines ekonomines sąlygas bei tendencijas, koreguoja subjektiškumo turinį.

Civilinio teisinio subjektiškumo galimybės dalyvauti įvairiuose civiliniuose santykiuose turi garantuoti jų dalyviams tokias civilines teisines pareigas, kokių reika tenkinti jų materialiniams, kultūriniams, dvasiniams poreikiams, taip pat gamybinei bei kitokiai veiklai. Piliečių, įvairių juridinių asmenų, valstybės poreikiai, interesai bei veikla labai skiriasi, vadinasi, skiriasi ir jų civilinis teisinis subjektiškumas.

Fizinių asmenų civilinis teisinis subjektiškumas yra bendro pobūdžio – jie gali turėti įvairiausiai civilines teises ir pareigas, kurios

reikalingos žmogui apskritai.

Įvairūs juridiniai asmenys veikia specializuotai, todėl ir jų civilinis subjektiškumas yra specializuotas ir labai įvairus.

Valstybė, kaip politinės valdžios organizacija, vykdo politinę veiklą, todėl jos civilinis teisinis subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo.

Veiksnumu taip pat reikia laikyti galimybę įgyti savo veiksmais teises ir pareigas ir sukurti jas kitiems asmenims, taip pat prisiimti sau kitų asmenų sukurtas teises ir pareigas. Pavyzdžiui, atstovavimo santykiuose atsakyti už įvykdytą civilinės teisės pažeidimą bei galimybę įvykdyti daugybę kitų veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes. Taip vveiksnumo apimtį supranta ir kai kurie užsienio teisininkai.

Civilinis teisnumas ir veiksnumas yra įstatymų numatytos bendro pobūdžio galimybės – bendros teisės: teisnumas – tai bendra subjektinė teisė įgyti ir turėti konkrečias civiliniais įstatymai numatytas ar jais nedraudžiamas teises bei susikurti sau pareigas, o veiksnumas – bendra subjektinės teisė savo veiksmais įgyti tokias pat teises bei susikurti pareigas. Konkrečios subjektinės teisės atsiranda įgyvendinant teisnumą bei veiksnumą, jos apibūdina asmenį kaip civilinės teisės subjektą.

Teisnumo (kuris dažniausiai laikomas asmens teisine savybe) sąveika su konkrečia ssubjektine teise galima paaiškinti galimybės ir tikrovės ryšiais. Teisnumas civilinės teisės subjektui tik suteikia galimybę įgyti ir turėti konkrečias subjektines teises, pavyzdžiui, autorystės teisę, bet ši galimybė taps tikrove tik tuo atveju, kai jis sukurs atitinkamą kūrinį, padarys atradimą ir ppanašiai. Tuomet autorius galės disponuoti šia teise ir patenkinti savo poreikius bei interesus – perduoti kūrinį leidyklai, platinti jį ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą.

Vadinasi, teisnumo turinys – tai galimybė įgyti konkrečias teises, o konkrečios teisės turinys – šios teisės galimybės atlikti konkrečius veiksmus savo poreikiams bei interesams tenkinti.2. Civilinių teisinių santykių pagrindinės dalys

1. 1. Civilinio teisinio santykio objektas

Dėl objekto, kaip ir dėl teisinio santykio turinio, reiškiamos skirtingos nuomonės. Pirmiausia keliamas klausimas, ar civilinio teisinio santykio objektas yra struktūrinė šio santykio dali, ar tik jo prielaida. Reiškiami samprotavimai, kad teisinio santykio objektas – dažniausiai daiktai ir kitos materialinės gėrybės, todėl jis neįeina į teisinio santykio sudėtį, yra materialus to santykio atžvilgiu reiškinys. Tokie samprotavimai iš esmės teisingi, bet nėra ir visiškai neginčytini, nnes kai kurių teisinių santykių objektas yra paslaugos, neįgyjančios materialinės formos, pavyzdžiui, apsaugos, pervežimo ir kituose santykiuose.

Vieni teisininkai objektu laiko tai, į ką yra nukreiptos civilinės teisės ir pareigos, kiti tai, dėl ko atsiranda tas santykis, treti mano, kad gali būti tokių teisinių santykių, kurie iš viso neturi objekto.

Mokslininkai, tvirtinantys, kad teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos civilinės teisės subjektų teisės ir pareigos, dažniausiai laikosi vieningo teisinio santykio objekto teorijos. Jie mano, kad kiekvieno teisinio santykio objektas visada yyra reguliuojamas faktinis visuomeninis santykis, kitaip tariant, teisinio reguliavimo dalykas ir teisinio santykio objektas yra tapatūs socialiniai reiškiniai, arba, kad teisinio santykio objektas yra įpareigoto asmens elgesys, į kurį nukreipta teisė turinčio asmens subjektinė teisė.

Nekyla abejonė, kad šie teisiniai reiškiniai skirtingi. Teisinis santykis atsiranda teisės normos pagrindu, bet pačios teisės normos teisinio santykio, juo labiau civilinio, nesukuria. Subjektinės teisės bei pareigos, kartu ir teisini santykis atsiranda ne savaime, o dėl kokio nors daikto, kitokios materialinės ar nematerialinės gėrybės, skirtos teisės subjekto poreikiams bei interesams tenkinti. Ta vertybė, dėl kurios atsiranda ir egzistuoja subjektinės teisės ir pareigos, ir yra teisinio santykio objektas.

Dažniausiai skiriamos keturios civilinių teisinių santykių objektų rūšys:

1)daiktai; 2) veiksmų rezultatai; 3) kūrybinės veiklos rezultatai; 4) asmeninės neturtinės gėrybės.

Daiktai yra nuosavybės, tiekimo, pirkimo – pardavimo, mainų, paveldėjimo ir daugybės kitų teisinių santykių objektai.

Veiksmų rezultatai tai pat dažnai reiškiasi kaip civilinių teisinių santykių objektai. Tačiau kai kurių civilinių teisinių santykių objektą sudaro ne veiksnų rezultatai, o patys veiksmai. Apie veiksmus, kaip civilinės teisės bei teisinių santykių objektus, kalbama tada, kai vienas asmuo teikia kokias nors paslaugas kitam, bet tos paslaugos, nors ir sudaro rezultatą, neįgyja daiktinės formos ir gali būti naudojamos kartu su veiksmu arba jam pasibaigus. Pavyzdžiui, krovinio pervežimas, pasauga, kkoncertas ir panašiai.

Žmonių kūrybinės veiklos rezultatai – tai mokslo, literatūros, meno kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai. Šios nematerialios vertybės teisinių santykių, kartu ir subjektinių teisių, objektais laikomos tik tada, kai jos įgyja atitinkamos kūrybos rūšiai būdingą objektyvią formą, o atradimai, išradimai bei pramonės pavyzdžiai dar turi būti nustatyta tvarka oficialiai pripažinti kūrybinės veiklos produktais. Mokslininko, kompozitoriaus, išradėjo idėjos, neįgijusios objektyvios formos, negali būti saugomos teisės ir nesudaro civilinių teisinių santykio objekto.

Neteisinga būtų manyti, kad šių teisinių santykių objektas yra pats veiksmas. Kiekvieną veiksmą galima prilyginti priežasčiai, kuri sukelia tam tik tikrą padarinį rezultatą. Krovinio pervežėjo veiksmų rezultatas yra krovinio perkėlimas iš vieno erdvės taško į kitą ; pasaugos rezultatas – daikto išsaugojimas; koncerto artistų veiksmai sukelia klausytojui tam tikrą malonumą, estetinį pasigėrėjimą, praturtina jo dvasią. Krovinį duodame pervežti ne dėl pačios pervežėjo veiklos, bet dėl jos rezultato, kad krovinys nustatytu laiku būtų nugabentas į sutartą vietą. Jeigu pervežėjas užduotį ir įvykdo, bet nesilaiko pergabenimo termino, jam atsiranda teisinė .atsakomybė. Lygiai tas pats su pasauga. Daiktus duodame saugoti dėl to, kad jie nepražūtų ir nenukentėtų. Mums svarbu ne saugotojo veikla, bet jos rezultatas.

Nėra civilinių teisinių santykių, kurie atsirastų vien dėl tam tikrų veiksmų. Šių santykių objektas gali būti tik veiksmų rezultatai. TTačiau vienais atvejai tie veiksmų rezultatai įgyja daiktinę formą (kapitalinės statybos rangos atveju), kitais atvejais – ne (pervežimo, pasaugos atveju ir panašiai), tačiau teisiniai santykiai atsiranda dėl šių veiksmų rezultatų. Todėl paslaugas nereikia suprasti ne kaip veiksmą, o kaip veiksmo rezultatą – naudingą efektą, kuris yra tų veiksmų padarinys.

Asmeninės neturtinės gėrybės kaip civilinio teisinio santykio objektai – tai nuo žmogaus ar žmonių kolektyvo neatsiejamos gėrybės: garbė, orumas, vardas, firmos pavadinimas ir kita.1. 2. Civilinių teisinių santykių rūšys

Atsižvelgiant į jų objektus, civiliniai teisiniai santykiai klasifikuojami į turtinius ir neturtinius. Santykiai, atsirandantys dėl daiktų ar kitokio turto, vadinami turtiniais teisiniais santykiais, o į jų sudėtį įeinančios subjektinės teisės ir pareigos – turtinėmis, nes šių teisių galimybės, o ir teisinių pareigų teisinės būtinybės atlikti tam tikrus veiksmus susijusius su turtu ir pasireiškia turto valdymu, naudojimusi juo bei disponavimu, turto perdavimu ir priėmimu, pinigų mokėjimu ir panašiai. Teisiniai santykiai, atsirandantys dėl žmogaus kūrybos rezultatų ar asmeninių neturtinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmens ar kolektyvo, ar neturtiniai teisiniai santykiai. Atitinkamai neturtinės yra ir tų teisinių santykių dalyvių subjektinės teisės ir pareigos, nes jos susijusios su neturtinėmis gėrybėmis.

Pagal savo santykį civiliniai teisiniai santykiai dar skirstomi į absoliučius ir santykinius.

Turtiniai teisiniai santykiai sudaro didžiausią visų civilinių teisinių santykių dalį,

nes faktiniai turtiniai santykiai yra pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo komponentas. Turtiniai teisiniai santykiai skirstomi į dvi pagrindines grupes: nuosavybės ir prievolinius teisinius santykius.

Nuosavybės teisiniai santykiai – tai tokie civilinės teisės sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo – nuosavybės teisės subjektas, dažniausiai vadinamas savininku (paskutinis terminas daugiau išreiškia ekonominį aspektą) – turi teisę valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pasyvias pareigas – privalo netrukdyti jam įgyvendinti šių teisių.

Nuosavybės teisiniai santykiai pagal nuosavybės teisės rūšis yra skirstomi įį privačios ir viešosios nuosavybės santykius. Viešosios nuosavybės formos yra valstybinė ir savivaldybių nuosavybė.

Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys. Jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Taigi privačios nuosavybės teisė gali būti individuali ir kolektyvinė.

Prievoliniai teisiniai santykiai – tai civilinės teisės normomis sureguliuoti turtiniai faktiniai santykiai, kurių vienas subjektas – kreditorius, turi teisę reikalauti iš kito subjekto – skolininko, kad šis perduotų jam turtą, atliktų kokius nors darbus, teiktų tam tikras paslaugas, sumokėtų pinigus arba susilaikytų nuo kokių nnors veiksmų, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą. Tai pirkimo – pardavimo, tiekimo, pasaugos, nuomos, komiso, jungtinės veiklos, paskolos ir kitokie prievoliniai teisiniai santykiai.

Teisės teorijoje turtiniai santykiai neretai skirstomi ne į nuosavybės bei prievolinius, bet į daiktinius ir prievolinius, o ssubjektinės teisės – atitinkamai į daiktines bei prievolines teises. Tokio skirstymo pagrindas – tai teisės subjekto intereso, vienaip ar kitaip susijusio su daiktu ar daiktais, tenkinimo būdas. Jeigu teisės subjektas savo interesą patenkina savo paties veiksmais, o visi kiti (tretieji asmenys) turi pasyvią pareigą susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių jam įgyvendinti savo subjektinę teisę, tokie santykiai yra daiktiniai. Daiktiniams teisiniam santykiams priskiriami nuosavybės, patikėjimo teisės ir kai kurie kiti teisiniai santykiai.

Prievoliniuose teisiniuose santykiuose kreditoriaus interesas bei jo subjektinė teisė taip pat dažniausiai yra susiję su daiktais. Tačiau kreditoriaus interesui patenkinti reikia aktyvių įpareigoto asmens veiksmų. Pavyzdžiui, pirkėjui parduodamą daiktą pirmiausia turi perduoti pardavėjas, nuomininkui – nuomotojas, tik tada kreditorius įgis galimybę naudotis tuo daiktu ar kitaip patenkinti savo interesus.

Neturtiniai santykiai yra ttrijų rūšių: 1) asmeniniai neturtiniai; 2) neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl kūrybinės veiklos produktų; 3) organizaciniai teisiniai santykiai.

Asmeniniai neturtiniai teisiniai santykiai – tai santykiai, atsirandantys dėl neturtinių gėrybių, kurios neatskiriamos nuo žmogaus ar žmonių kolektyvo, asmenybės, pavyzdžiui, santykiai dėl garbės, orumo, vardo, firminio pavadinimo ir panašiai. Dėl asmeninių neturt.inių gėrybių atsiradus subjektinėms teisėms, jos negali būti perleidžiamos kitiems asmenims.

Neturtiniai santykiai – atsirandantys dėl dvasinės kūrybos produktų, dažnai yra vadinami neturtiniais santykiais, susijusiais su turtiniais. Jie atsiranda dėl mokslo, meno, literatūros kūrinių, iišradimų ir pramoninių pavyzdžių sukūrimo bei panaudojimo. Autorių, atradėjų, išradėjų kūrybinė veikla išreiškiama objektyvia forma – atsiranda kūrybinės veiklos produktas, dėl kurio užsimezga neturtiniai santykiai, kurie kartais vadinami kūrybiniais. Į šių santykių turinį įeina daug neturtinių teisių: autorystės teisė, teisė į kūrinio atgaminimą, platinimą, teisė į kūrinio neliečiamybę, taip pat turtinė teisė į autorinį atlyginimą.

Kūrybinės veilos objektą, neturtines bei turtines teises, išskyrus autorinęs teisę, autoriai gali perleisti kitiems asmenims, tos teisės taio pat yra paveldimos.

Organizaciniai civiliniai teisiniai santykiai – atsirandantys tų santykių dalyvių lygybės bei koordinacijos pagrindais, sudaro trečią neturtinių santykių grupę. Dažniausiai organizaciniai santykiai yra susiję su turtiniais ar neturtiniais ir padeda tiems santykiams astsirasti, formuotis ar juos įgyvendinti.

Absoliutūs teisiniai santykiai vieni nuo kitų apribojami pagal turinį bei subjektus. Absoliučių teisinių santykių turinys reiškiasi tuo, kad teisę turintis asmuo gali pats įvykdyti veiksmus, numatytus savo sujektinėmis teisėmis, o įpareigoti asmenys privalo jam nekliudyti. Be to, absoliutaus teisinio santykio teisę turintys asmenys konkretūs, o pareigų subjektai – visai kiti, tai yra neribotas asmenų skaičius. Todėl tokie santykiai ir vadinami absoliučiais (nuosavybės, autorystės teisiniai santykiai).1. 3. Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo bei pasibaigimo pagrindai

Civiliniams teisiniams santykiams, kartu ir civilinėms subjektinėms teisėms rasti, pasikeisti ir pasibaigti reikalingos tam tikros prielaidos ir pagrindai. Prielaidos yyra dviejų rūšių: norminės ir teisinio subjektiškumo.

Teisiniam santykiui bei jo dalyvių subjektyvinėms teisėms ir pareigoms atsirasti būtina, kad civilinės teisės normų numatytų bendrą tokio teisinio santykio modelį. Be to, asmuo, atitinkamo civilinio teisinio santykio dalyvis, privalo turėti civilinį teisinį subjektiškumą būti šio teisinio santykio subjektu. Tačiau teisės normos ir civilinis teisinis subjektiškumas patys savaime paprastai konkretaus teisinio santykio nesukuria. Civiliniam teisiniam santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu (teisiniu) faktu. Juridiniai faktai – tai tokie realios tikrovės reiškiniai, su kuriais civilinės teisės normos sieja civilinio teisinio santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Juridiniams faktams būdingi trys požymiai. Juridinis faktas – tai realios tikrovės faktas, tai yra tam tikras materialaus pasaulio reiškinys. Asmens valia, neįgijusi išorinės išraiškos jo veiksmuose ar poelgiuose, teisinės reikšmės neturi. Pavyzdžiui, žmogaus norai, siekiai nusipirkti kokį nors daiktą, jau įvykdytų veiksmų motyvai, jeigu jie nenurodyti kaip sutarties sąlyga, juridiniai faktais nelaikomi. Be to, teisiniams faktams priskiriami tik ką įvykę arba vykstantys reiškiniai. Juridinis faktas – tai toks reiškinys, kurį numato civilinės teisės normos. Juridiniai faktai yra numatyti vienos ar kelių teisės normų hipotezės. Juridinis faktas – tai gyvenimo reiškinys, su kuriuo civilinės teisės normos sieja tam tikrus teisinius padarinius. Pavyzdžiui, dviejų ar daugiau asmenų susitarimas kartu nueirti įį teatrą, vykti į medžioklę teisinės reikšmės neturi ir nėra juridinis faktas. Juridiniai faktai taip pat sukelia trejopus teisinius padarinius: civilinių teisinių santykių bei jų dalyvių subjektuinių teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Pagal juos juridiniai faktai klasifikuojami į teisę sukuriančius, ją pakeičiančius ir teisę panaikinančius faktus.

Juridiniai faktai labai įvairūs savo turiniu. Pagal turinį jie klasifikuojami į kelias grupes. Pagal žmogaus valios kriterijų realios tikrovės reiškiniai, sukelaintys teisinius padarinius, skirstomi į dvi dideles grupes: į veiksmus, tai yra faktus, priklausančius nuo žmogaus valios, ir įvykius, kurie nuo žmogaus valios nepriklauso.

Veiksmai yra žmogaus valios aktai. Žmogus veikia sąmoningai. Norėdamas įgyti tam tikras teises bei susikurti pareigas, jis įvykdo tokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukelia norimus padarinius. Tai įvairiausi sandoriai, sutartys.

Asmenys, nesuprantantys savo veismų reikšmės ir nrgalintys jų valdyti, negali patys susikurti sau ir atitinkamų teisinių padarinių. Pavyzdžiui, vaikai iki penkiolikos metų ir asmenys, teismo sprendimu pripažinti neveiksniais. Neveiksnių asmenų vardu sandorius, išskyrus smulkius buitinius, sudarinėja jų tėvai (įtėviai), globėjai. Įstatymų numatytais atvejais kaip veiksmas suprantamas ir neveikimas. Pavyzdžiui, prievolės nevykdymas (skolos negrąžinimas) užtraukia skolininkui atsakomybę.

Veiksmai gali būti teisėti arba neteisėti. Teisėti yra tokie veiksmai, kurie neprieštarauja civilinės teisės normų reikalavimams, o neteisėti tokie, kurie prieštarauja konkrečioms teisės normoms arba

bendriems civilinių įstatymų pradams, jų prasmei. Neteisėti veiksmai – tai įvairūs civilinės teisės pažeidimai (žalos, nuostolių padarymas, neteisėtas svetimo turto užvaldymas ir panašiai).

Pagal tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius. Teisiniai aktai – tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisinius civilinius santykius. Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į administracinius aktus ir sandorius.

Administraciniai aktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia civiliniai teisiniai santykiai, yra valstybinio valdymo o.rganų aktai, turintys civilinę tesinę reikšmę .

Reikšmingiausia civilinių teisinių santykių ddinamikai yra kita teisinių aktų grupė – sandoriai. Sandoriai laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Labiausiai paplitę dvišaliai sandoriai – civilinės teisinės sutartys.

Teisiniai poelgiai – tokie veiksnaus ar neveiksnaus civilinės teisės subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti civilinių subjektinių teisių bei pareigų, tačiau dėl tokių veiksmų atsiranda teisiniai padariniai, nes tai numato įstatymas. Pavyzdžiui, mokslo, meno, literatūros kūrinių sukūrimas, radinio, lobio ir panašiai.

Teisiniai įvykiai – tai tokie reiškiniai, kurių atsiradimas yra vyksmas nepriklauso nnuo žmogaus valios (pavyzdžiui, laiko tėkmė, žmogaus mirtis, stichinės gamtos jėgos, sunaikinusios apdraustą turtą).

Įvykiai skirstomi į grupes – absoliučius ir santykinius (reliatyvinius) įvykius. Absoliutūs įvykiai atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios. Santykiniai įvykiai atsiranda dėl žmogaus valios, bet toliau vvyksta nepriklausomai nuo jos ir netgi prieštarauja žmogaus valiai (namo padegimas, žmogaus nužudymas, vaiko gimimas)

Civiliniams teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti kartais neužtenka vieno juridinio fakto, reikalingi keli. Tokia juridinių faktų sistema, susidedanti iš dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių veiksmų ar įvykių, dažniausiai vadinama faktine (teisine) sudėtimi, o ją tiksliau būtų vadinti juridinių faktų sudėtimi.

Juridinių faktų sudėtį reikia skirti nuo sudėtingo juridinio fakto. Juridinių faktų sudėtis yra kelių savarankiškų faktų sistema. Pavyzdžiui, civilinės teisės pažeidimas, kai juo padaroma žala kitam asmeniui, yra vienas juridinis faktas – priešingas teisei veiksmas. Tačiau ši objektyvios pusės veiksmą apibūdina žala ir priežastinis ryšys tarp to veiksmo ir žalos, o iš subjektyvios – žalą padariusio asmens kaltė. Visa šio veiksmo požymių sistema sudaro juridinio fakto ssudėtį.Išvados

Santykiu vadinamas toks visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi civilinės teisės normų nustatytas ar jų leidžiamas subjektines teises ir pareigas. Taigi civiliniu teisiniu santykiu laikomas tik toks turtinis ar asmeninis neturtinis santykis, kurį reguliuoja civilinės teisės normos.

Civilinis teisinis santykis, kaip ir kiekvienas santykis, yra valinis santykis tarp asmenų. Valia pasireiškia pirmiausiai pačia teisės norma, reguliuojančia tą visuomeninį santykį. Be to, dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda jų dalyvių valia, pavyzdžiui, įvairios sutartys. Taigi civiliniai teisiniai santykiai yra gana svarbūs reiškiniai mūsų gyvenime, kkurie mums padeda orientuotis visuomenėje.

LITERATŪRA

1. Dalia Vasarienė. Civilinė teisė, Vilniaus vadybos kolegija, 2002 m.

2. P. Vitkevičius. Civilinė teisė, Kaunas, 1997m.

3. Internetas: www.fcsl.edu; www.lvat.lt; www.tf.vu.lt; www.infolex.lt.