Konstitucinės asmens pareigos

TURINYS

ĮŽANGA…………………………2

1. Pareiga laikytis Konstitucijos, įstatymų, nevaržyti kitų

žmonių teisių ir laisvių…………………………3

2. Tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais

piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti………………7

3. Vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje

ir tausoti jų palikimą…………………………9

4. Pareiga asmenims iki 16 metų mokytis…………………10

5. Pareiga asmenims saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių……….14

6. Pareiga mokėti mokesčius………………………..15

7. Pareiga ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir piliečių

pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą……….17

IŠVADOS…………………………18

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS………………….19

ĮŽANGA

Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų ssusilaikyti. „Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyvendinimas nesiejamas su pareigų vykdymu“.

Konstitucijos 28 str. formuluojamas ypač svarbus konstitucinis žmogaus teisių principas. Jame nurodoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi viena pagrindinių asmens pareigų – ne tik laikytis Konstitucijos, įstatymų, bet ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tai labai svarbus žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo pprincipas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos, kaip tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 str.); vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (38 str.); asmenims iki 116 metų pareiga mokytis (41 str.); asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (53 str.); netiesiogiai įvardinta pareiga mokesčių mokėjimas (127 str.); kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 str.); piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 str.).

Asmens pareigoms demokratinių valstybių konstitucinėje doktrinoje ir konstitucijose paprastai neskiriama daug dėmesio. Nėra susiformavusio ir vieningo pareigų katalogo. Kai kuriose kitų valstybių konstitucijose formuluojama pareiga mokėti mokesčius, pvz.: tokia pareiga formuluojama 1947 m. Italijos Konstitucijos 53 str.. Kartais yra išskiriama ir pareiga atlikti karo ar alternatyviąją tarnybą, kaip 1949 m. Vokietijos Konstitucijos 12 str., 1947 m. Italijos Konstitucijos 4 str. formuluojama bendro pobūdžio pareiga kiekvienam asmeniui pagal savo galimybes ir pasirinkimą veikti ar vykdyti funkcijas, kurios sskatintų materialinį ir dvasinį visuomenės progresą, o šios konstitucijos 54 str. nurodoma, kad visi privalo laikytis konstitucijos ir įstatymų.

Tarptautinės teisės dokumentuose, skirtuose žmogaus teisėms, asmens pareigos arba neįvardijamos, arba joms paprastai skiriama nedaug dėmesio. Tarptautinėje žmogaus teisių doktrinoje jos nevaidina svarbaus vaidmens.

Pareiga laikytis Konstitucijos, įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių

LR Konstitucijos (toliau Konstitucijos) 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Šis Konstitucijos sstraipsnis įtvirtina pamatinį principą, lemiantį labai svarbų šiuolaikinės civilizuotos visuomenės, kiekvieno jos žmogaus ir piliečio gyvenimo ir veiklos aspektą. Jis liečia ribas, kurių negali peržengti žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis.

Laisvė tradiciškai suprantama kaip galimybė daryti visa tai, kas nėra žalinga visuomenei. Kiekvienas žmogus, įgyvendindamas savo prigimtines teises, yra varžomas tik tų ribų, kurios suteikia galimybę naudotis tokiomis pat teisėmis kitiems visuomenės nariams. Tai nuo Konfucijaus laikų žinomas universalus moralės principas, kaip besąlyginis paliepimas suformuluotas Kanto kategoriniu imperatyvu „nedaryk kitiems to, ko tu nenori, kad kiti darytų tau“ ir kaip teisinis principas įtvirtintas Prancūzijos revoliucijos programiniame dokumente — Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789 m.).

Minėtas ribas nustato tik įstatymas, kuris gali drausti tik visuomenei žalingus veiksmus. Kas nedraudžiama įstatymo, tas leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti to, ko daryti neįpareigoja įstatymas.

Šie pamatiniai kiekvieno žmogaus ir piliečio elgsenos bei visuomenės egzistencijos principai yra konkretūs ir aiškūs. Tačiau problemos kyla ne įtvirtinant šiuos principus Konstitucijoje, bet įgyvendinant juos praktikoje. Jeigu tas ribas, kuriomis vieno žmogaus teisės yra varžomos kito žmogaus teisėmis, pavaizduotume grafiškai, tai jos ne visada būtų aiškiai ir tiksliai nubrėžtos. Daugeliu atvejų šių ribų kontūrai nebūtų ryškūs, o ir pačios tokios ribos tarsi susilietų sudarydamos savotišką „buferinę zzoną“, kurioje vienų žmonių poelgiai, teisės ir teisėti interesai gali nesutapti, prieštarauti kitų žmonių poelgiams, teisėms ir teisėtiems interesams. Tokia kolizija apima platų spektrą veiksmų – nuo visiškai teisėtų iki nusikalstamų kėsinimųsi į įstatymais ginamas socialines vertybes, įskaitant didžiausią jų – žmogaus gyvybe.

Teisėtų, tačiau nesutampančių ir tik tam tikrų žmonių grupių interesus išreiškiančių veiksmų iškalbingu pavyzdžiu galėtų būti disponavimas pelnu, gautu iš ūkinės-komercinės veiklos. Natūralu, kad akcininkai, siejantys savo likimą su įmonės ateitimi, siekia investuoti pelną į šiuolaikinę techniką ir technologijas, rinkotyrą, reklamą ir pan., tačiau visiškai suprantama bei pateisinama ir tai, kad kiti, sunkiai besiverčiantys ir (ar) smulkūs akcininkai siekia gauti dividendus, t. y. „pravalgyti“ pelną.

Civilizuota visuomenė turi suderinti skirtingus interesus, padėti pasiekti protingą kompromisą netgi tais atvejais, kai žmonės savo poelgiais, veiksmais siekia prieštaringų tikslų. Kartu labai svarbu pašalinti arba bent jau minimizuoti destruktyvius, valstybę ir visuomenę ardančius veiksnius, kuriais vieni siekia įgyvendinti savo teises ir laisves nesiskaitydami su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis.

Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl jo esmė neatsiejama nuo socialinės aplinkos, visuomenės. Joje pasireiškia individo dualistinė prigimtis: biologinis pradas ir socialinis statusas.

Žmogus negali būti laisvas nuo visuomenės, kurioje jis gyvena. Bolševizmas, padaręs žmogų valstybės sraigteliu, diskreditavo šios minties esmę. Diskreditavo, nes visiškai nuvertino individo autonomiškumą, llaisvę ir, priešingai, suabsoliutino jo priklausomybę nuo visuomenės, kurią nepagrįstai sutapatino su valstybe. Tačiau minties iškraipymas nepadaro jos neteisingos. Čia kaip ir vaistai: tik dozė lemia, kad jų poveikis neprilygtų nuodams. Žmogus išties negali savavaliauti, savo laisvėmis naudotis beatodairiškai, ignoruodamas socialinę aplinką. Toks elgesys reikštų permanentinį karą – vieno prieš visus ir visų prieš vieną.

Dėsninga, kad istoriniuose žmogaus teisių dokumentuose „teisių“ ir „laisvių“ sąvokos tradiciškai apibrėžiamos pilietiškumo kontekste, apimančiame ir žmogaus pareigas visuomenei. Žmogaus, kaip piliečio, teisės ir laisvės negali būti atskiriamos nuo jo pareigų ir atsakomybės. Pareigų visuomenei vykdymą lemia pirmiausia individo vidinės paskatos, vidinė drausmė ir savikontrolė.

Demokratinė visuomenė, suteikdama žmogui galimybę ugdyti ir realizuoti save kaip asmenybę, atsisako autoritarinei visuomenei būdingos totalinės jo elgesio kontrolės ir apeliuoja į vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau visuomenė, išsivadavusi iš totalitarizmo, būna arba apsvaigusi nuo atgautos laisvės ir piktnaudžiauja ja, arba nežino ką su ja daryti. Žmonės, praradę moralinių sprendimų ir poelgių leistinumo kriterijus, iki galo nesuvokia, kad laisve reikia mokėti naudotis, kad ji neatskiriama nuo pareigos ir atsakomybės.

Todėl kyla būtinumas pažaboti žmogaus prigimčiai būdingą egoizmą, agresiją, narcisizmą ir savivalę, sudaryti sąlygas ir prielaidas siekti visuomeninės santarvės, socialinės partnerystės.

Siekiant šių tikslų labai svarbūs yra žmogaus teisių ir laisvių įstatyminio apribojimo kriterijai, tokių

apribojimų įgyvendinimo tvarka ir procedūra. Tai globalinė problema, kurios sprendimui didelę reikšmę teikia tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai. Dar 1948 metais Visuotinė žmogaus teisių deklaracija paskelbė, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis, ir paragino juos elgtis vienas kito atžvilgiu kaip brolius (1 str.), priminė žmogaus pareigas visuomenėje, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė (29 str. 1 d.), ir numatė galimybę apriboti vienų žmonių teises ir laisves tik įstatymu ir vien tik tam, kkad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą, siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje (29 str. 2 d.).

Kitas istorinis dokumentas -Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas nustato, kad „jokia šio Pakto nuostata negali būti aiškinama kaip numatanti kurios nors valstybės, kurios nors grupės ar kurio nors asmens teisę vykdyti kokią nors veiklą arba daryti kokius nors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šiame Pakte pripažįstamas teises ar laisves arba jas labiau aapriboti, negu numatoma šiame Pakte“ (5 str. 1 d.).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos daugelio (8,9,10,11) straipsnių pirmosios dalys įtvirtina tam tikras žmogaus teises ir laisves, o jų antrosiose dalyse numatomos procedūros ir konkretūs pagrindai, kuriais remiantis šios tteisės ir laisvės gali būti apribotos. Pavyzdžiui, pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį asmeninio ir šeimos gyvenimo, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas gali būti apribotas įstatymo nustatytais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ar laisvėms apsaugoti.

Čia paminėtas tarptautinių žmogaus teisių dokumentų nuostatas dažnai atkartoja ar kūrybiškai pritaiko Lietuvos Konstitucija, nustatydama žmogaus teisių ir laisvių, skelbiamų joje, apribojimus.

Antai žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą gali būti apribota tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (26 str. 44 d.); teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, laisvai išvykti iš Lietuvos negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą (32 str. 2 d.); teisė be ginklo rinktis į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves (36 str. 2 d.).

Lietuvos Konstitucija, numatydama išimtis iiš joje skelbiamų žmogaus teisių ir laisvių, ne visada vartoja tik terminus „riboti“ ar „varžyti“ šias teises ir laisves. Antai pagal 25 straipsnio 4 dalį, laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižimu ir dezinformacija, o pagal 27 straipsnį, žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas arba įstatymų nevykdymas.

Tai ne tik lingvistinis – terminijos, bet ir esminis skirtumas. Konstitucija, pripažindama, gerbdama ir saugodama įsitikinimų, jų reiškimo, religijos ir tikėjimo laisvę, netoleruoja tik vieno – netolerancijos kitaminčiams, kitataučiams, kitakalbiams ir pan. Tokios netolerancijos kraštutinė išraiška – nusikalstami pasikėsinimai į Konstitucijos ginamas socialines vertybes, pasikėsinimai, kurių idėjinis credo – „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Tokie pasikėsinimai paprastai daromi užmaskuota, rafinuota forma, dangstantis žmogaus įsitikinimais, nesvarbu, ar jie remiasi ideologija ar religija, kuri pateisina ir įteisina individualius ar grupinius siaurus interesus, agresiją. Žmonija „persirgo“ baisiomis socialinėmis ligomis, pranokstančiomis maro siautėjimą viduramžiais. Šių ligų sąraše agresyvūs pasaulieti¬niai ir religiniai karai, gyventojų, priklausančių kokiai nors tautinei, etninei, rasinei, religinei ar politinei grupei, masinis naikinimas (genocidas). Tačiau žmonija, deja, nėra įgavusi imuniteto šių socialinių ligų užkratui. Todėl labai svarbu, kad Lietuvos Konstitucija, iš esmės atkartodama tarptautinių žmogaus tteisių dokumentų nuostatas, suformuluoja ir įtvirtina nuostatas, draudžiančias veikas, dangstomas bet kokios formos ideologija ar įsitikinimais.

Žmonių teisės ir laisvės, kurios yra pažeistos ar suvaržytos kitų žmonių veiksmais ar poelgiais, turi būti ginamos visomis Konstitucijos ir įstatymų numatytomis priemonėmis.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens, kurio teisės ir laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, o pagal šio straipsnio 2 dalį, tokiais veiksmais asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Nors asmens teisė į teisminę gynybą yra svarbiausia ir veiksmingiausia jo pažeistų ar neteisėtai apribotų teisių ir laisvių gynybos priemonė, tačiau apskritai tokių gynybos būdų ir priemonių spektras yra daug platesnis. Asmuo gali kreiptis ne tik į teismą (daugeliu atvejų kreiptis į teismą jis gali tik išnaudojęs ikiteisminės gynybos priemones) ar kitas teisėsaugos institucijas. Jis taip pat gali naudotis asmenų bei turto saugos darbuotojų paslaugomis arba, gindamas save, kitą asmenį, būsto neliečiamybę, kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, gali pasinaudoti būtinosios ginties teise.

Pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimas tais būdais ir priemonėmis, kurių nedraudžia Konstitucija ir įstatymai, reiškia, kad asmuo ginti savo teises gali tik teisėtomis priemonėmis. Jeigu asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo ginčijamas arba pripažįstamas, bet nerealizuotas savo ar kito asmens tikras arba tariamas tteises ir tuo padaro žalą fizinio ar juridinio asmens teisėms ar teisėtiems interesams, tai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 224 straipsnyje, sudėtį.

Vadinasi, teisėtas turi būti ne tik tikslas – pažeistų teisių ir laisvių atkūrimas, bet ir priemonės, kuriomis siekiama šio tikslo.

Tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti

Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies norma, nustatanti tėvų teises ir pareigas vaikų atžvilgiu, iš esmės atitinka Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri skelbia, kad „tėvams tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes“. Vaiko lavinimo, kuris paprastai efektyviausias yra šeimoje, tikslas turi būti:

kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir protinius bei fizinius sugebėjimus;

ugdyti, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms;

ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir vertybėms;

parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų lygiateisiškumo, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais (Konvencijos 29 str. 1 d.).

Lietuvos nacionaliniai įstatymai – CK Šeimos teisė, Vaiko teisių apsaugos pagrindų, Vaiko globos ir kiti įstatymai detalizuoja ir plėtoja tiek Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies, tiek Vaiko teisių konvencijos nuostatas, įtvirtinančias tėvų teises ir pareigas. Antai CK Šeimos

teisėje vartojama nauja teisės terminijoje sąvoka „tėvų valdžia“. Ši sąvoka iš esmės reiškia tėvų teisių ir pareigų visumą savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu, o šios valdžios turinys apibrėžiamas taip: „Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje“ (CK ŠT 3.155 str. 2 d.). Tai imperatyvus reikalavimas – tėvo ar motinos atsisakymas teisių iir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kuriomis remiantis tėvai galėtų atsisakyti šių teisių ir pareigų, motyvuodami, pavyzdžiui, tuo, kad vaikai yra neįgalūs, apsigimę, neveiksnūs ar ribotai veiksnūs.

Atsižvelgiant į Vaiko teisių konvencijos nuostatas, CK Šeimos teisėje vietoj tėvystės teisių atėmimo instituto įvestas tėvų valdžios apribojimo institutas. Jis reglamentuoja vaiko atskyrimą nuo tėvų ir laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą.

Vaiko atskyrimas nuo tėvų laikomas vaiko teisių ir interesų apsaugos priemone, kuri teismo sprendimu gali būti ttaikoma nesant tėvų kaltės, pavyzdžiui, kai tėvai negyvena kartu su vaikais dėl ligos ar kitų susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (CK ŠT 3.179 str. 1 d.).

Laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas teismo gali būti taikomas esant tėvų kaltei – jei jie vengia vvykdyti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja savo valdžia, žiauriai elgiasi ir pan. Jeigu tėvų valdžia laikinai ar neterminuotai apribojama, tėvams sustabdomos turtinės ir asmeninės neturtinės teisės. Teisė matytis su vaiku išlieka, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Jeigu tėvų valdžia apribojama neterminuotai, vaikas be atskiro tėvų sutikimo gali būti įvaikintas (CK ŠT 3.180 str., 3 d.).

Tėvai (tėvas ir motina) privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus – proporcingai savo turtinei padėčiai. Išlaikymo minimalus dydis nėra fiksuojamas, tačiau jis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui ugdyti sąlygas. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai arba vienas jų nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba vvaiko teisių apsaugos tarnybos ieškinį. Išlaikymo formos yra šios: kas mėnesį mokamos periodinės išmokos; konkreti pinigų suma; priteisiant vaikui tam tikrą turtą (CK ŠT 3.196 str. 1 d. 1-3 p.).

Įstatymas nustato ir kitas garantijas, užtikrinančias nepilnamečių vaikų materialinį išlaikymą: priverstinę hipoteką, pajamų, iš kurių išskaitomas priteistas išlaikymas, rūšis, išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, išlaikymo išieškojimą, kai vaikui įsteigta globa (rūpyba), ir t.t..

Tėvų teisės ir pareigos, taip pat ir pareiga materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus, baigiasi, kai vaikas sulaukia pilnametystės arba tampa vveiksnus.

Vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą

Vaikų, kaip ir kiekvieno asmens, teisės neturi pasireikšti kaip savivalė ir atsakomybės stoka, vadinasi, jų teisės suponuoja ir atitinkamas pareigas. Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje nustatyta „vaikų pareiga -gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“. Išties, jeigu tėvai laikosi Konstitucijos straipsnio 6 dalies nuostatos savo vaikų atžvilgiu, tai ir vaikams privalu gerbti tėvus ir tinkamai vykdyti savo pareigas. Vaiko pareigas nustato CK Šeimos teisė, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Pagal pastarojo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. Tačiau neturėtų būti laikomi kankinimu ar kitokiu žiauriu elgesiu tokie veiksmai, kurie yra būtinas įstatymuose numatytų drausminimo priemonių elementas.

Pilnamečiai vaikai už tai, kad tėvai juos auklėjo ir prižiūrėjo, rūpinosi jų sveikata, išlaikė juos, privalo atsilyginti tuo pačiu-išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Jeigu tėvai vengė vykdyti savo pareigas nepilnamečiams vaikams, teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus. Ir priešingai – jeigu pilnamečiai vaikai nevykdo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, kurie sąžiningai vykdė pareigas jjiems, kai jie buvo nepilnamečiai, teismas pagal tėvų ieškinį gali priteisti išlaikymą iš vaikų. Neturi teisės į išlaikymą tokie tėvai, dėl kurių kaltės vaikai buvo nuolatinai atskirti nuo jų.

Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba, jeigu savanoriško susitarimo nepasiekiama, pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) apibrėžta kas mėnesine pinigų suma.

Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėti, taip pat į kitas svarbias aplinkybes (CK ŠT 3.205 str. 4 d.). Įstatymas nedarbingiems tėvams numato ir papildomų išlaidų kompensaciją. Pagal tėvų ieškinį teismas gali iš pilnamečių vaikų, jeigu jie nesirūpina savo nedarbingais tėvais, priteisti papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys (CK ŠT 3.207 str. 1 d.).

Pareiga asmenims iki 16 metų mokytis

41 Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinta pareiga, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas.

Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių kataloge kiekvieno žmogaus teisė į mokslą užima svarbią vietą. Ši teisė pirmą kartą paskelbta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 straipsnio 1 dalyje, toliau plėtojama Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 13 straipsnio 1 dalyje, kituose tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose.

Sąvoka „mokslas“ Dabartinės lietuvių kalbos žodyne {1993 m.) interpretuojama įvairiai: kaip pažinimo rezultatų ssistema, kaip išsimokslinimas, išsilavinimas, kaip mokymasis. Komentuojamame Konstitucijos straipsnyje sąvoka „mokslas“ vartojama išsilavinimo, mokymosi prasme, o teisė į mokslą suprantama kaip teisė į išsilavinimą, teisė į mokymąsi. Taip interpretuojama teisė i mokslą suponuoja ir valstybės pareigą įgyvendinti ją, o to negalima pasakyti apie teisę į „pažinimo rezultatų sistemą“.

Pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, įgyjamą bendrojo lavinimo mokyklose, profesinį išsilavinimą, įgyjamą profesinio mokymo įstaigose, ir aukštesnįjį išsilavinimą, įgyjamą aukštesniosiose mokyklose, reglamentuoja Švietimo įstatymas (1998 m. liepos 2 d. Nr. VHI-854) ir Profesinio mokymo įstatymas (1997 m. spalio 14 d. Nr. V1TI-45G).

Švietimas pripažįstamas prioritetine, valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritimi. Švietimo įstatymo preambulėje skelbiama, kad švietimas „grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia krašto kultūrinę, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą.“

Švietimo įstatymas (1 str.) nustato tokius pagrindinius švietimo sistemos uždavinius:

puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtoti;

suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir kultūros lygį;

sudaryti Lietuvos gyventojams tęstinio lavinimosi galimybes;

ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą bei poreikį dalyvauti Lietuvos kultūriniame, visuomeniniame, ekonominiame ir

politiniame gyvenime;

užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams tokias pat teises ir sąlygas kaip ir visiems gyventojams ugdyti savo vaikus švietimo įstaigose pagal įsitikinimus.

Šie uždaviniai galėtų būti traktuojami ir kaip valstybinės politikos švietimo srityje principai. Jie detalizuoja ir plėtoja aptariamo Konstitucijos straipsnio nuostatas, kurios taip pat, kaip ir nuostatos, įtvirtintos Švietimo ir Profesinio mokymo įstatymuose, atitinka tarptautinius standartus švietimo srityje. Pagrindiniai jų skelbiami Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948 m.) 26 straipsnyje ir Konvencijos prieš diskriminaciją švietimo srityje (1950 m.) 1-5 straipsniuose.

Konvencijos 1 sstraipsnyje išaiškinta, kad sąvoka „diskriminacija“ reiškia bet kokius lygių teisių švietimo srityje apribojimus ar varžymus arba pirmenybę atsižvelgiant į asmens rasę, lytį, kalbą, religiją, politines pažiūras, kilmę ir kt.. Ypač netoleruotina diskriminacija, kuria siekiama:

atimti iš kokio nors asmens arba asmenų grupės galimybę gauti kokio nors tipo arba lygio švietimą;

apriboti kokio nors asmens arba asmenų grupės žemesnio lygio švietimą;

steigti arba išlaikyti atskiras švietimo sistemas arba įstaigas tam tikrų kategorijų asmenims; arba

primesti kokiam nors asmeniui arba asmenų grupei sąlygas, nesuderinamas su žmogaus oorumu.

Lietuvos įstatymai jokių varžymų ar apribojimų arba privilegijų švietimo srityje nenustato. Antai Švietimo įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata draudžia švietimo įstaigose propaguoti rasinį, tautinį, religinį, socialinį priešiškumą ir išskirtinumą, skleisti militaristines ir kitas idėjas, prieštaraujančias visuotinai pripažintiems tarptautinės tteisės ir humanizmo principams. Lietuvoje nėra priimta tokių įstatymų, kitų teisės aktų, įskaitant Švietimo ir mokslo ministerijos instrukcijas, taip pat neatliekami tokie administravimo veiksmai švietimo srityje, kurie galėtų būti vertintini kaip kokios nors diskriminacijos apraiškos.

Priešingai, Lietuvoje priimti ne tik reikiami įstatymai, bet ir sukurtas jų įgyvendinimo mechanizmas – kompleksas teisinių, organizacinių, materialinių, finansinių priemonių, užtikrinančių lygias visų moksleivių teises švietimo srityje. Tokių priemonių kompleksas, kaip rodo Švietimo įstatymo sisteminė ir loginė analizė, yra:

nemokamas ir privalomas mokslas asmenims iki 16 metų;

visų vaikų priėmimas vienodomis sąlygomis į švietimo įstaigas;

vienodo švietimo lygio atitinkamo tipo (pakopos) švietimo įstaigose ir su mokymo kokybe susijusių vienodų sąlygų užtikrinimas;

sudarytos tęstinio lavinimosi galimybės, visuotinai prieinamas visiems asmenims įvairių formų vidurinis mokymas;

sudarymas sąlygų kompaktiškai gyvenančioms tautinėms mažumoms turėti valstybines, ssavivaldybių ar nevalstybines bendrojo lavinimo mokyklas ir pamokas gimtąja kalba;

valstybės ir savivaldos institucijų teikiama įvairių formų parama švietimo įstaigoms, nesuderinama su jokiais apribojimais arba pirmenybėmis, nesvarbu, kokiai tautinei, religinei ar kitai grupei priklauso moksleiviai.

Švietimo įstatyme yra nuostata, įpareigojanti Švietimo ir mokslo ministeriją kartu su Vidaus reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis bei kitomis valstybės įstaigomis užtikrinti, kad visi vaikai iki 16 metų laikytųsi įpareigojimo dėl privalomo mokymosi. Savo ruožtu moksleiviai privalo:

mokytis, iki sueis 16 metų, bendrojo lavinimo arba kitokioje fformaliojo švietimo sistemos mokykloje;

laikytis švietimo įstaigos taisyklių, nuolat lankyti bendrojo lavinimo arba kitokią formaliojo švietimo sistemos mokyklą (Švietimo įstatymo 22 str.,).

Tėvai (ar vaiko globėjai), atsižvelgdami į vaiko amžių ir jo išsilavinimo lygi, turi teisę parinkti švietimo įstaigą, mokymosi formą bei metodus pagal vaiko protines ir fizines galias, įsitikinimus ir gabumus. Sprendžiant šiuos klausimus turėtų būti paisoma ir paties vaiko nuomonės.

Švietimo įstatymas numato aplinkybes, kai nuostata dėl privalomo mokslo vykdoma besąlygiškai arba su tam tikromis išlygomis. Pagal šio įstatymo 24 straipsnio 2 punktą tėvai (ar vaiko globėjai) privalo leisti į bendrojo lavinimo mokyklą vaikus nuo 6—7 metų, jei jie yra pakankamai fiziškai ir psichiškai subrendę. Pateikę vaiko psichofizinę brandą liudijančius dokumentus, tėvai gali leisti į mokyklą vaiką, mokslo metų pradžios dieną dar neturintį 6 metų, arba neleisti į mokyklą vaiko, kuriam jau yra suėję 7 metai.

Tam, kad moksleivis galėtų normaliai mokytis, tėvai arba globėjai turi sudaryti vaikui sąlygas įgyti privalomą išsilavinimą arba galimybę mokytis iki 16 metų, taip pat normalias gyvenimo ir mokymosi sąlygas, laiduojančias sveiką ir saugią jo dvasinių bei fizinių galių plėtotę, dorovinį brendimą. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996 m. kovo 14 d. Nr. 1-1234) ir švietimo įstatymas įpareigoja tėvus ir kitus teisėtus vaiko globėjus sudaryti tokias sąlygas, aauklėti, mokyti ir prižiūrėti vaikus. Jeigu šie asmenys nevykdo nurodytų reikalavimų, jie pažeidžia vaiko teises, nes vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti vaikus. Tokiems tėvams (ar vaiko globėjams) gali būti taikoma civilinė arba administracinė atsakomybė. Jei pažeidžiamos vaiko teisės, pats vaikas ir kiti asmenys turi teisę kreiptis į vaiko teisių apsaugos, teisėsaugos ar kitą instituciją, kuri privalo imtis įstatymo nustatytų priemonių.

Sąlygos įgyti bendrąjį išsilavinimą turi būti sudarytos ir tiems vaikams, kuriems atimta arba apribota laisvė, bei neįgaliems vaikams. Švietimo įstatymas nustato, kad: .

sanatorijose gydomi moksleiviai bendrąjį išsilavinimą gali įgyti sanatorinėse bendrojo lavinimo mokyklose. Ligoninėse, namuose besigydantys moksleiviai, gydytojams leidus, yra mokomi Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka;

asocialaus elgesio moksleiviai mokomi specialaus režimo bendrojo lavinimo bei profesinėse mokyklose (4str. 6 ir 7 d.).

Pareiga asmenims saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių

Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies norma įpareigoja valstybę ir kiekvieną asmenį saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Šį įsakmų įpareigojimą lemia tai, kad Mičiurino principas „nereikia laukti iš gamtos malonių, jas reikia pasiimti patiems“, kuris iš esmės išreiškia nuostatą „po mūsų nors ir tvanas“, tebėra gajus. Žmonių veiklos destruktyvus, griaunantis poveikis gamtinei aplinkai pagrįstai kelia didelį visuomenės susirūpinimą ir verčia valstybę adekvačiai reaguoti-neleisti niokoti aplinką ar kenkti jai. Aplinka socialine prasme – tai žžmonijos gyvenimo gamtinė erdvė ir pagrindas bei svarbiausia jos egzistavimo prielaida. Todėl Lietuvos Konstitucijoje žmogaus teisė į sveiką ir švarią aplinką siejama su rūpinimusi žmogaus sveikata, kurią, be kitų veiksnių, lemia ir gamtinės aplinkos būklė. Tai rodo ir konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių teisę į sveikatos priežiūrą ir įpareigojančių valstybę ir kiekvieną asmenį saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, išdėstymas tame pačiame Konstitucijos straipsnyje.

Gamtos apsauga yra ne tik teisinė pareiga, bet ir Konstitucijoje įtvirtinta dorovinė visuomenės nuostata, apeliuojanti į kiekvieną be išimties valstybės pilietį. Atsižvelgiant į ekstensyvią sovietinę ekonomiką, beatodairišką gamtos išteklių vartojimą, imperatyvus įpareigojimas saugoti aplinką yra naujas reikalavimas modernėjančioje Lietuvos visuomenėje. Tačiau šis reikalavimas naujas ta prasme, kad „nauja – tai visiškai užmiršta sena“, ką rodo ir Šventasis Raštas: „Dievas paėmė žmogų ir įkūrė jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“.

Įpareigojimas saugoti aplinką – tai įsakmus konstitucinis reikalavimas, taikomas valstybės valdžios ir valdymo bei vietos savivaldos institucijoms, juridiniams ir fiziniams asmenims – tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek užsieniečiams, tiek asmenims be pilietybės. Šis įpareigojimas reiškia bent jau reikalavimą išlaikyti status quo~ esamą gamtinės aplinkos kokybės būklę, t. y. nepabloginti jos – veikimu ar neveikimu, nepadaryti žalos nei šios aplinkos visumai, nei jos atskiriems elementams.

Pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų

poveikių gali būti interpretuojama dvejopai: pirma, kaip dorovinis visuomenės principas, įtvirtintas Konstitucijoje, ir, antra, kaip aplinkos apsaugos teisinės bazės principinė nuostata.

Šią pareigą sukonkretina Konstitucijos 54 straipsnis, ypač jo 2 dalies nuostata, nes „saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių“ (53 str. 3 d.), tai iš esmės reiškia įpareigojimą rūpintis „natūralios gamtinės aplinkos apsauga“ (54 str. I d.), draudimą „niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“ (54 str. 2 d.). Todėl, siekiant iišvengti pasikartojimų, pagrindinės aplinkosaugos nuostatos yra išsamiau nagrinėjamos būtent Konstitucijos 54 straipsnio komentare.

Pareiga mokėti mokesčius

Konstitucijos 127 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai“. Lietuvos Respublikos biudžete sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri sudaro būtinas sąlygas įgyvendinti valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programas, plėtoti ūkį, išlaikyti valstybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigas bei stiprinti krašto apsaugą.

Konstitucijos 127 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kkad „valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“. Taigi vienas iš pagrindinių valstybės biudžeto šaltinių yra mokesčiai. Remiantis Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktu galima tvirtinti, kad mokesčiai – tai įstatymu nustatyti pprivalomi, neatlygintini juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (tam tikrais atvejais – į nebiudžetinius tikslinius fondus). Akivaizdu, kad pagrindinė mokesčių paskirtis – fiskalinė, jie naudojami sudaryti valstybės iždui, skirtam visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys socialiniai, ekonominiai procesai, remiamos naudingos ūkinės pastangos, pritraukiamas kapitalas, investicijos arba priešingai – stabdomos nepageidautinos socialinės-ekonominės raidos tendencijos.

Konstitucijos 127 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios Lietuvos Respublikos biudžeto sistemą, nurodančios valstybės biudžeto formavimo šaltinius, kartu įtvirtina ir konstitucinę pareigą mokėti mokesčius. Ši mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė atliekama įstatymo nustatyta tvarka.

Taip pat pažymėtina, kad nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti ssavo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei. Be to, vieniems ūkinės veiklos subjektams nemokant mokesčių, kiti jos subjektai – sąžiningi mokesčio mokėtojai atsiduria jiems nepalankioje padėtyje, pažeidžiami esminiai laisvosios rinkos, besiremiančios sąžininga konkurencija, principai.

Valstybės biudžetas turi būti visą laiką papildomas. Todėl mokesčių mokėjimo srityje mokestinių santykių subjektų teisės ir pareigos turi būti vykdomos ne tik visiškai, bet ir nustatytu laiku, o iškilę mokestiniai ginčai išsprendžiami per kuo trumpesnius terminus. Mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, ttodėl jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas.

Mokesčių įstatymų normose, nustatančiose mokestinės prievolės įvykdymą užtikrinančias priemones, apibrėžiant teisinių mokestinių santykių subjektų statusą, sprendžiant mokesčio mokėtojų atsakomybės, mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarkos ir kitus klausimus dominuoja subordinacijos, liepimo elementai. Toks imperatyvus, įpareigojantis reguliavimo metodas užtikrina bendrųjų visuomenės, valstybės interesų prioritetą mokestiniuose santykiuose.Taikant administracinį mokestinių santykių reguliavimo metodą atsiranda valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų – mokesčio administratorių. Pastarųjų duoti nurodymai, priimti sprendimai privalomi mokesčio mokėtojams. Dėl mokesčių nesitariama, mokesčio mokėtojų teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos mokesčių įstatymų normose. Už mokesčių įstatymų pažeidimus nustatyta ir taikoma ne tik finansinė, bet ir administracinė, baudžiamoji atsakomybė.

Pareiga ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 str.). Išsamiau šios pareigos apibūdintos Karo prievolės įstatyme. Antrame Karo prievolės įstatymo straipsnyje nurodyta, kad karo prievolė – Konstitucijoje numatyta Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo agresijos.

Piliečių karo prievolę užtikrina valstybės institucijos ir visų rūšių bei nuosavybės formų įmonės, įstaigos iir organizacijos. Į valstybės tarnybą gali būti priimami tik tie privalomąją pradinę karo tarnybą privalantys atlikti piliečiai, kurie ją atliko, buvo atleisti nuo jos arba ji atidėta šio įstatymo nustatytais atvejais, taip pat kuriems ji šio įstatymo nustatytomis sąlygomis pakeista kitais tarnybos atlikimo būdais (3 str.).

Privalomoji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba. Ją sudaro Karo prievolės įstatymo nustatytos trukmės nuolatinė pradinė karo tarnyba ir periodiškai atliekama nenuolatinė karo tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju. Alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba – privalomajai pradinei karo tarnybai alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė tarnyba tiems, kurie dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu. Karo prievolininkas – karo prievolę turintis Lietuvos Respublikos pilietis nuo 16 metų. Ikišauktinio amžiaus jaunuolis – karo prievolininkas (vyras) nuo 16 iki 19 metų. Šauktinis – karo prievolininkas (vyras) nuo 19 iki 26 metų, neatlikęs privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos ir nuo jos neatleistas dėl šiame įstatyme numatytų priežasčių.

IŠVADOS

Pareiga teisės galimybę verčia realybe, sukuria subjektinę teisę, kaip socialinę vertybę. Tik asmuo turintis teises ir pareigas, tampa veiksniu – pilnateisiu teisės subjektu. Kur nėra pareigų – nėra visuomenės.

Individas negali legaliai apsaugoti savo teisės kitaip, kaip tik gerbdamas kito asmens ttokią pat teisę. Įsipareigojimo pagarbai būtinybė kyla ne iš paprasto altruizmo, o iš meilės savo paties interesui, t.y. iš egoizmo. Altruizmas tada pasidaro būtinu keliu į egoizmą, darančiu tą egoizmą civilizuotu. Reikalavimas pagarbos, suderintas su įsipareigojimu pagarbai, persimaino iš egoistinės pretenzijos į legalią subjektinę teisę, kurią turėdamas individas ima jausti, jog šia teise saugoma jo vertybė yra saugi ne tik dėl jo paties turimos pakankamos jėgos agresijai atremti, kiek dėl šiuo įsipareigojimu sudarytos visuomenės sutarties. Kiekvienas atsisakymas tokio įsipareigojimo kartu yra savanoriškas atsisakymas savo subjektinių teisių. Subjektinė teisė atskirta nuo pareigos, virstu privilegija, o pareiga be teisės – išnaudojimu, savęs pavergimu kito asmens ar institucijos naudai.

Teisių ir pareigų vienovė sukuria pačią visuomenę kaip interesais susipriešinusių individų sugyvenimo realybę ir kartu tik visuomenėje ši vienovė turi prasmę.

Pareiga – tam tikras, absoliučiai privalomas elgesio modelis. Konstitucinės pareigos – bendras visiems valstybės piliečiams. Pareigos yra neatskiriamos nuo teisių – kai nevykdomos pareigos, prarandamos, o ne atimamos ir teisės. Kur yra teisė, yra ir pareiga. Vienų teisė yra kitiems pareiga

Šaltinių ir literatūros sąrašas:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V, 1992.

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Žin., 2000, Nr. 74-2262.

3. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas // Žin., 1996, Nr. 33-807.

4. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas //

Žin., 1991, Nr. 23-593.

5. Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymas // Žin., 1996, Nr. 106-2427.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos Komentaras I Dalis// Lietuvos Teisės Institutas. V, 2000.

7. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – V., 2001.

8. Lietuvos konstitucinė teisė. – V., 2002.

9. Dicey A.V. Konstitucinės teisės studijų įvadas. – V., 1998.

10. Sinkevičius V. Konstitucijos aiškinimas ir jos ribos //Justitia.- 2004.-Nr. 3.-P. 2-11.

11. Užsienio šalių konstitucijos. – V., 2004.

12. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m.).

13. Konvencija prieš diskriminaciją švietimo srityje (1950 m.).

Kiti šaltiniai:

1. http://www.lrs.lt

2. http://www.lrkt.lt

3. http://www.litlex.lt