BŪTINOSIOS GINTIES IDENTIFIKAVIMAS

Straipsnyje aptariamos naujajame Baudžiamajame kodekse tiksliau negu 1961 m. Baudžiamajame kodekse suformuluotos būtinosios ginties instituto nuostatos, teisinės, etinės ir veikos kvalifikavimo problemos, susijusios su teisės į būtinąją gintį įgyvendinimu, analizuojamos būtinosios ginties ir kitų savarankiškų aplinkybių, šalinančių veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, sąsajos ir tarpusavio priklausomybė.

Atsižvelgiant į kriminogeninės situacijos realijas, naujas grėsmes visuomenės saugumui ir baudžiamojo įstatymo novelas, kurios sudaro teisines prielaidas efektyviau atremti pavojingus kėsinimus, straipsnyje taip pat siekta tiksliai ir kiek įmanoma vienprasmiškai interpretuoti būtinosios ginties nnuostatų taikymą praktikoje.

TEISĖS Į BŪTINĄJĄ GINTĮ IŠTAKOS

Didžiausią pavojų žmogui, be daugelio pavojingų veiksnių, susijusių su jo paties veikla, kelia kiti žmones. Nedaugelis žmonių daro nusikaltimus, tačiau jų padariniai – tiesioginiai arba susiję su netikrumu dėl asmens ir jo artimųjų saugumo – nuodija daugelio žmonių gyvenimą.

Valstybė, vykdydama nusikaltimų kontrolės ir prevencijos funkcijas, nepajėgi numatyti ir užkardyti kiekvieną konkretų nusikaltimą, taip pat negali padaryti to, kas neįmanoma – apsaugoti kiekvieną individą kiekvienu jo gyvenimo momentu.

Tačiau valstybė, nelaikydama žmogaus tik objektu, kurį nuo ppavojingų kėsinimųsi gina jos jėga, privalo įtvirtinti tokią kiekvieno asmens teisę į būtinąją gintį, kurią jis gali įgyvendinti kiekvienu konkretaus kėsinimosi momentu. Tai neapriboja, priešingai – išplečia ir papildo valstybės vykdomas teisėsaugos funkcijas, suteikia kiekvienam visuomenės nariui teisę į tokią ggynybą, kurios pati valstybė yra nepajėgi užtikrinti. Asmuo, įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį, ne tik atremia užpuolimą, jis, nebent išskyrus išrišimą duodantį kunigą, atlieka taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo ir nuosprendį vykdančios institucijos funkcijas.

Asmens teisė į būtinąją gintį yra išvestinė iš Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių į gyvybę (21 str.), į laisvės ir asmens neliečiamybę (20, 21 str.), nuosavybės ir būsto neliečiamybę (23, 24 str.), kitų prigimtinių teisių ir yra šių teisių gynimo priemonė. Neabejotinai teisę į būtinąją gintį galima pripažinti, kaip tai daro daugelis autorių, ne išvestine, bet savarankiška prigimtine teise. Tai nieko nekeistų, išskyrus, kad laikantis nuoseklumo, prigimtine žmogaus teise reikėtų pripažinti taip pat ir teisę valgyti, kvėpuoti, atlikti kitas fiziologines funkcijas, įgyvendinti socialines teises.

BŪTINOSIOS GINTIES SĄVOKA

Būtinoji ggintis bendriausia prasme – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi.

Civilinis kodeksas asmens teisę ginti savo civilines teises vadina savigyna ir nustato, kad savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų [2. 1.139 str. 2 d.]. Kita vertus, tarp Civilinio kodekso 1.139 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo įgyvendinant teisę į savigyną gerbti žmogaus teises ir laisves ir 6.269 straipsnio 1 dalies, pagal kurią asmuo neatsako už žalą, padarytą užpuolikui neperžengiant savigynos rribų, yra kolizija. Jos esmė ta, kad įpareigojimas atremiant pasikėsinimą gerbti užpuoliko teises į asmens neliečiamybę ir kūno vientisumą, tolygu reikalavimui iškepti omletą nesudaužius kiaušinių.

Baudžiamasis kodeksas šiuo požiūriu yra nuoseklus. Jis suteikia „indulgenciją“ asmeniui, jeigu šis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė besikėsinančiajam bet kokią žalą, įskaitant tyčinį gyvybės atėmimą.

Būtinoji gintis, laikoma aplinkybe, šalinančia veikos pavojingumą, jos neteisėtumą ir kartu besiginančiojo baudžiamąją atsakomybę. Ši veika, nors formaliai, išoriškai ir atitinka įstatyme numatyto nusikaltimo požymius (pvz., liudytojas, matęs tik kruvinos dramos atomazgą, gali besiginantįjį klaidingai palaikyti užpuoliku), yra būtina ir visuomeniškai naudinga. Ją asmuo padaro gindamasis ar gindamas kitą asmenį, būsto neliečiamybę, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus.

GYNYBOS OBJEKTAI

Tai, ką gina asmuo, įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį, atrodo akivaizdu ir neginčijama. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas – visuotinai pripažintos nuomonės šiuo klausimu teisės doktrina nėra suformulavusi.

Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalies normos išplėstas aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad pagal baudžiamąjį įstatymą būtinosios ginties objektai yra:

1) žmogaus gyvybė, sveikata, laisvė, būsto neliečiamybė, seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamybė, kitos neturtinės teisės;

2) nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai;

3) visuomenės ir valstybės interesai.

Tokia klasifikacija, kuri remiasi minėto BK straipsnio normoje išvardytais pavojingo kėsinimosi objektais, nėra nepriekaištinga. Nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai yra tiek kiekvieno žmogaus, ttiek visuomenės ir valstybės interesų visumos svarbus komponentas.

Taigi šios klasifikacijos 3 punkte iš esmės yra įvardyti su turtiniais interesais nesutapatinami teisėti visuomenės ir valstybės interesai viešosios tvarkos apsaugos, visuomenės ir valstybės saugumo, ir kitose srityse. Šie interesai, kaip būtinosios ginties objektas,

objektasyra kritikos objektas, o baudžiamajame įstatyme įtvirtinta teisė ginti nuo pavojingų kėsinimųsi visuomenės ir valstybės interesus laikoma politiniu, juridiškai ne visai pagrįstu sprendimu. Tokio sprendimo ištakos, V. Pavilonio ir R. Merkevičiaus nuomone, yra 1926 m. RTFSR Baudžiamasis kodeksas ir vėlesnis, 1958 m., SSRS Baudžiamųjų įstatymų pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 13 straipsnyje, laikantis totalitarizmo esmę išreiškiančių vertybių prioriteto, kaip savarankiškas būtinosios ginties objektas ir buvo įtvirtinti visuomenės ir valstybės interesai. Tuo tarpu pagrįsta yra tik materialiai išreikštų objektų (pvz., turto, pastatų), o ne viešosios tvarkos, valdymo tvarkos ir kitų analogiškų objektų, kurie neturi realios išraiškos, o yra juridinės konstrukcijos rezultatas, gynyba . „Būtinoji gintis galima tik kai kėsinantis tam tikram objektui padaroma nepataisoma žala. Tuo tarpu objektui, kuris yra juridinė fikcija, juridinė konstrukcija, neįmanoma padaryti žalos, kuri iš esmės būtų nepataisoma“ .

Cituoti autoriai teisūs lygiai penkiasdešimčia procentų. Juridinė fikcija – tai, kas neegzistuoja tikrovėje, taigi tokiai fikcijai iš tiesų negalima padaryti žalos. Kitaip yra su juridine konstrukcija. Žalos galima padaryti, ssuprantama, ne jai, bet visuomenės ir valstybės interesams – tiems objektams, baudžiamąją atsakomybę už pavojingus kėsinimus į kuriuos nustato konkreti baudžiamojo įstatymo norma, o ji yra ne kas kitas kaip juridinė konstrukcija.

Nuogos genitalijos yra nuogos genitalijos tiek nudistų pliaže, tiek arkikatedroje prie pagrindinio altoriaus per šv. mišias. Tačiau pirmu atveju jų eksponavimas – elgesio norma, antru – tikinčiųjų jausmų išniekinimas, nepagarbos jiems demonstravimas, t. y. nusikaltimas, numatytas naujojo BK 284 straipsnyje, kurio dispozicija yra tipiška juridinė konstrukcija. Būtinoji gintis, kai tokiu būdu pažeidžiama viešoji tvarka, iš esmės galima tik kaip atkirtis, jeigu toks asmuo išvedamas ar sulaikomas pasipriešins. Tačiau, kai kėsinamasi įvykdyti teroro aktą – nusikaltimą, atsakomybę už kurį nustato juridinės konstrukcijos požiūriu gana sudėtingas naujojo BK 250 straipsnis, vien klausimo formulavimas, ar galima atremti tokį kėsinimąsi, rėžia ausį ir įžeidžia protą. Teroro akto padariniai – tai ne tik milžiniški nuostoliai, šimtai ar net tūkstančių žmonių aukų, bet ir emocinė depresija, baimė, įtampa, stresas, žmonių netikrumas dėl savo ateities. Tokius padarinius gali sukelti ir sukelia ne tik 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktai, bet ir visuomenę terorizuojantys nusikalstami susivienijimai, įvairiais tikslais įvykdomi sprogimai, padegimai, vandens telkinių užnuodijimas biologinėmis ar cheminėmis kenksmingomis medžiagomis ir t. t. Jeigu nusikaltėlis maniakas tenkina

savo sadistinius, iškrypėliškus poreikius žmonių masinio susitelkimo vietose sprogdindamas savadirbes bombas, jis savo nemotyvuotą pyktį, pagiežą paprastai nukreipia ne prieš konkrečius žmones, bet prieš visuomenę, kurią jis terorizuoja ir kurios gyvenimą paverčia košmaru.

Tokiais atvejais, kai visaapimanti mirties nuojauta, laukimas yra vos ne baisesnis už pačią mirtį, psichologiškai silpnesni žmonės, neišlaikydami gresiančios įtampos, neretai baigia gyvenimą net savižudybe.

Tačiau, pasak cituotų autorių, kai „kėsinamasi į visuomenės saugumą“, o teroro aktu būtent į jį ir kėsinamasi, „būtinoji gintis negalima“ , nes „negalima ginti oobjekto, kuris neturi realios išraiškos, o yra juridinės konstrukcijos rezultatas“. Atrodo, J. Stalinui priskiriama sentencija, kad vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų – statistika, patyrė metamorfozę.

Kartu visuomenės ir valstybės interesai, kaip būtinosios ginties objektas, išmesti per paradines duris, grąžinami baudžiamajai teisei per tarnybinį įėjimą. Pasak V. Pavilonio ir R. Merkevičiaus, pareigūnai, kurie privalo kovoti su nusikaltimais, vykdo įstatymus ar teisėtas pareigas, todėl jų veiksmai turi būti laikomi ne būtinąja gintimi, bet savarankiška aplinkybe, šalinančia veikos pavojingumą ir jos priešingumų teises ..

Tai konstatuodami šie autoriai neatsižvelgia į tai, kad nusikaltimų objektai, be kitų, yra ir tokios „juridinės fikcijos“ kaip visuomenės saugumas, taip pat į būtinosios ginties ir kitų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių sąsajas bei tarpusavio priklausomybę.

Profesinių pareigų vykdymas išties nėra sutapatinamas ssu būtinąja gintimi, bet tai nereiškia, kad vykdydami šias pareigas pareigūnai nėra saistomi šios ginties nuostatų. Jų laikymasis yra imperatyvus reikalavimas, nesuderinamas su galimybe siekti teisėtų tikslų neteisėtomis priemonėmis. Nepaisant to, kad policijos ir kitų pareigūnų teisę panaudoti šaunamąjį ginklą nustato jų veiką reglamentuojantys įstatymai, šie įstatymai iš principo negali įtvirtinti ir neįtvirtina dvigubų gynybos standartų, o pareigūnai, gindami įstatymo saugomus objektus, neturi teisės ignoruoti būtinosios ginties nuostatų. Tokiais atvejais žalos padarymas kitam asmeniui, įskaitant tyčinį gyvybės atėmimą, laikomas teisėtu, jeigu tai buvo padaryta neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kuris buvo neišvengiamai būtinas.

Vadinasi, profesinių pareigų vykdymas gali būti laikomas veikos pavojingumą ir jos priešingumą teisei šalinančia aplinkybe tik tuo atveju, jeigu žalą padaręs pareigūnas neviršijo jam nustatytų įgaliojimų. Tai padaryti jis ggali tik neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

TEISĖTOS GYNYBOS SĄLYGOS

Išskirtinė būtinosios ginties savybė – jos aktyvus pobūdis. Aktyvi gynyba iš esmės yra priešpuolis. Tokia gynyba neutralizuoja puolimą, yra priešnuodis jam ir patikimas žmogaus teisių apsaugos garantas. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti, neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ir valdžios institucijas (BK 28 str. 1 d.). Klausimas, ar gynyba laikoma teisėta, sprendžiamas atsižvelgiant į gynybos santykinės atitikties pavojingam kėsinimuisi kriterijų.

Būtinoji gintis laikoma teisėta, kai kkėsinimasis yra:

1) pavojingas;

2) akivaizdus;

3) realus.

Būtinoji gintis galima ne nuo mažareikšmių veikų (teisės pažeidimų ar baudžiamųjų nusižengimų) arba netgi nusikaltimų, kurie pagal Baudžiamąjį kodeksą laikomi sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais, o tik nuo tokių veikų, kurios pasireiškia realia ir akivaizdžia žala arba tiesiogine jos grėsme būtent pavojingo kėsinimosi momentu. Didelis skolininko įsiskolinimas nėra pagrindas kreditoriui ginti savo teisėtus interesus neteisėtomis priemonėmis (smurtu, panaudojant ginklą). Ir priešingai, jeigu skolų „išmušinėti“ prisistato gerai treniruoti, švinu užpildytomis guminėmis lazdomis ginkluoti „gorilos“, skolininkas turi teisę į savigyną. Negalima būtinoji gintis ir nuo asmens, kontrabanda vežančio šaunamuosius ginklus, sprogmenis ir pan., jeigu sulaikomas jis nesipriešina.

Teisė į būtinąją gintį paprastai įgyvendinama ginantis nuo tokios pavojingos veikos, kuri pagal objektyvius požymius suvokiama kaip nusikalstama. Tai nereiškia, kad pavojingas kėsinimasis ir pagal baudžiamąjį įstatymą visais atvejais turi būti laikomas nusikaltimu, o asmuo, kuris kėsinosi, turi atsakyti pagal konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį. Asmuo gali gintis ir atremdamas mažamečio (mažamečių grupės), psichiškai nesveiko (nepakaltinamo) arba suklaidinto žmogaus pasikėsinimą. Jeigu įmanoma, asmuo tokiais atvejais turėtų stengtis vadinamiesiems ydingiems subjektams padaryti ne daugiau žalos, negu tai būtina ir neišvengiama siekiant atremti užpuolimą. Nėra išimtis ir atsakas į neteisėtus pareigūnų veiksmus, kuriais kėsinamasi į piliečių teises ir teisėtus interesus. Turimi omenyje aiškiai neteisėti veiksmai, aakivaizdi savivalė. Kita vertus, jeigu pareigūnų veiksmai pagal formalius požymius, išoriškai atitiktų teisėtus reikalavimus, toks pasipriešinimas paprastai negalėtų būti laikomas teisėtu.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį gindamasis ar gindamas kitus nuo pavojingo kėsinimosi. Kartu pavojų sau ar tiesioginę jo grėsmę asmuo gali sukelti savo paties kaltais veiksmais. Tokiais atvejais klausimas, ar jis turi teisę į gynybą, sprendžiamas nevienprasmiškai.

Jeigu besikėsinantysis, įžeidimais, necenzūriniais žodžiais, fiziniais veiksmais išprovokavęs kito asmens atsakomuosius veiksmus, panaudoja ginklą arba daiktus, specialiai pritaikytus kūnui žaloti, jo veiksmai laikomi ne būtinąja gintimi, bet būtinosios ginties provokacija. Ir priešingai, asmuo, kurio atsakas buvo panaudotas kaip pretekstas užpuolimui, turi teisę gintis.

Nepaisant to, kas buvo konflikto iniciatorius, teisę į savigyną gali įgyvendinti ir muštynių dalyviai, jeigu:

1) vienas jų staigiai keičia taktiką ir siekia sunkiai sužaloti kitą (pvz., griebdamasis peilio ar šaunamojo ginklo);

2) vienas iš muštynių dalyvių atsisako jas tęsti ir nutraukia aktyvius veiksmus, tačiau kitas nepaliauja jį spardyti, daužyti pavojų gyvybei keliančiais daiktais (pvz., beisbolo lazda) ir pan.

Teisės į gynybą neturi ir būtinosios ginties nuostatomis negali remtis asmuo, kuris, siekdamas išvengti teisėto sulaikymo arba įveikti besiginančiojo pasipriešinimą, gina neteisėtus, įstatymui priešingus interesus. Pavyzdžiui, jeigu užpuolikas atsakomuoju šūviu mirtinai sužeidžia asmenį, kuris, gindamasis nuo plėšimo, panaudojo teisėtai laikomą ginklą, užpuoliko argumentai, atseit pirmas ššovė ne jis, jis tik panaudojo ginklą gindamasis, yra visiškai nepagrįsti. Jo veiksmai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kvalifikuotini kaip reali nusikaltimų sutaptis – plėšimas ir nužudymas arba kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.

Kita svarbi sąlyga, su kuria saistomas teisės į būtinąją gintį įgyvendinimas, – tai pavojingo kėsinimosi akivaizdumas. Gynyba laikoma teisėta, jei kėsinimasis jau yra prasidėjęs arba, nors ir neprasidėjęs, bet kelia realią užpuolimo grėsmę, taip pat kai kėsinimasis dar nėra pasibaigęs.

Vadinasi, įgyvendinti teisę į gynybą galima, kai pavojingas kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu arba dar pripažįstamas tokiu. Svarbiausia nustatyti būtent tą momentą, kuris laikomas pavojingo kėsinimosi pradžios ir pabaigos atskaitos tašku. Kriterijais, kuriais remiantis nustatoma tokio kėsinimosi pradžia, yra tiesioginė žala, daroma įstatymo saugomiems objektams, arba reali, tiesioginė ir neišvengiama tokios žalos grėsmė. Komentuoti, kokiais veiksmais žmogus gali būti nužudytas, suluošintas, apiplėštas ir pan., nėra reikalo: jeigu kiekvienas pagalvojęs apie tai pajuto stingstantį kraują, vadinasi, jis pagalvojo teisingai. Svarbu kita – išaiškinti, kada galima panaudoti prevencines priemones, nes vienodai blogas tiek atliktas ne laiku, tiek pavėluotas kėsinimosi atrėmimas. Pirmu atveju potenciali auka gali virsti agresoriumi, antru – tiesiog auka, nes efektyviai įgyvendintas užpuolimas gali eliminuoti bet kokią pasipriešinimo galimybę.

Reali ir tiesioginė grėsmė paprastai pasireiškia tokiais objektyviais ir išoriškais požymiais, kad normalaus

intelekto žmogui paprastai nekyla problemų nustatyti diagnozę – akivaizdžią ir neišvengiamą pavojingo kėsinimosi grėsmę. Intuicija žmogų, kaip ir brolius jaunesniuosius, retai apgauna. Problema yra kita – laiku susiorientuoti ir panaudoti adekvačias tokiai situacijai gynybos priemones.

Kėsinimosi akivaizdumas būtinosios ginties požiūriu yra tarsi žmogui gyvenimas biologine prasme – be pradžios, svarbiausias įvykis yra kėsinimosi pabaiga. Baigtas ir daugiau pavojaus nebekeliantis užpuolimas nelaikomas akivaizdžiu. Pavojingo kėsinimosi pabaiga reiškia, kad tokiu atveju nėra nuo ko gintis, taigi ir nėra pagrindo įgyvendinti teisę į būtinąją ggintį.

Tokia yra visuotinai pripažinta nuomonė dėl būtinosios ginties akivaizdumo. Kartu ji neatmeta galimybės būtinąją gintį pripažinti teisėta ir tais atvejais, kai pavojingas kėsinimasis jau yra pasibaigęs, tačiau besiginančiajam pavojingo kėsinimosi pabaigos momentas dar nėra aiškus .

Nešališkas stebėtojas, kuris ramiai ir viską pasverdamas tiria pavojingą kėsinimąsi, išties gali išskirti kėsinimosi stadijas: pradžią, pagrindinį vyksmą ir pabaigą. Tačiau besiginančiojo situacija yra visiškai kitokia, jis yra ne kukurūzų dribsnius kramsnojantis dramos stebėtojas, bet jos dalyvis. Dalyvis, kurio galimybes viską pasverti ir veikti adekvačiai ssusiklosčiusiai situacijai koreguoja padidėjęs adrenalino kiekis kraujuje.

Pavojingas kėsinimasis – tai ne šaškių ar preferanso partija, čia ant kortos pastatyta paties žmogaus gyvybė ar sveikata. Besiginantysis nėra ir negali būti nei nesuinteresuotas, nei nešališkas. Jis neturi laiko apmąstyti kelis savo ėjimų vvariantus. Normalus žmogus, priverstas veikti nenormaliomis sąlygomis, negali išlikti šaltas ir abejingas, tarsi kalba eitų apie žarstymąsi pažadais rinkimų į Seimą kampanijos metu. Dėl didelio susijaudinimo ir kaleidoskopiškai besikeičiančios situacijos besiginantysis negali, o ir įstatymas iš jo to nereikalauja, atseikėti gynybos priemonių vaistininko tikslumu.

Apskritai klausimas dėl pavojingo kėsinimosi pripažinimo akivaizdžiu, t. y. dar nepasibaigusiu, sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar besiginantysis adekvačiai vertino faktines konkrečios situacijos aplinkybes, adekvačiai normalaus intelekto žmogaus požiūriu.

Visuotinai pripažįstama, kad akivaizdus kėsinimasis dar nėra pasibaigęs, kai:

1) besiginančiojo įsitikinimu jis dar nėra visiškai atremtas;

2) gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo aiškus;

3) kėsinimasis nenutrauktas, o tik laikinai sustabdytas siekiant pagerinti jo sąlygas (apsiginkluoti, pergrupuoti jėgas ir pan.);

4) ginklai ar kiti žmogui sužaloti skirti ddaiktai atiteko besiginančiajam, tačiau užpuolimas nesibaigė ir ginklai ar tokie daiktai gali būti nukreipti prieš besiginantįjį;

5) užpuolikas iki galo neužvaldė kėsinimosi objekto.

Veiklos realumas yra trečias būtinosios ginties pripažinimo teisėta kriterijus. Tai reiškia, kad užpuolimas arba jo grėsmė iš tikrųjų yra objektyviais požymiais pasireiškiantis agresijos aktas, bet ne besiginančiojo vaizduotės rezultatas. Realumo kriterijus leidžia atskirti būtinąją gintį nuo tariamosios.

Tariamoji gintis – tai gynimasis ar gynimas nuo įsivaizduojamo, klaidingai suvokiamo, tikrovėje neegzistuojančio užpuolimo. Neadekvatus tokio užpuolimo vertinimas, dėl ko asmuo pradeda gintis nnuo nesančio pavojaus, vadinamas faktine klaida. Ji lemia tai, ar asmuo, kuris gynėsi, yra pripažįstamas kaltu, ir, jeigu taip, jo kaltės formą ir kartu tariamosios ginties teisinį įvertinimą arba jos kvalifikavimą pagal konkrečius Baudžiamojo kodekso straipsnius. Čia galimi trys variantai.

Pirma, kai asmuo, vertindamas konkrečias aplinkybes, ne tik nesuprato, bet negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realaus pavojaus iš tiesų nėra (pvz., banko apsaugos darbuotojas nušauna asmenį, kuris grasindamas šaunamojo ginklo imitacija reikalauja pinigų iš kasininko). Tokiu atveju laikoma, kad žala padaryta nesant asmens kaltės.

Antra, kai žalos tariamajam užpuolikui asmuo padaro klaidingai įvertinęs susidariusią situaciją ir nesuprasdamas, kad kėsinimosi grėsmės iš tikrųjų nėra, nors, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, jis turėjo ir galėjo tai suprasti. Tokiais atvejais jo veika kvalifikuotina kaip neatsargus nusikaltimas.

Trečia, jeigu asmuo įvykius visiškai nepagrįstai vertino kaip užpuolimą, nors nei nukentėjusiojo elgesys, nei konkreti situacija tokiam vertinimui nedavė jokio realaus pagrindo, jo veika laikoma ne tariamąja gintimi, bet tyčiniu nusikaltimu. Tokie nusikaltimai paprastai padaromi dėl patologiškai nepagrįsto įtarumo ar baimės (pvz., asmuo panaudoja ginklą prieš praeivį, vėlyvu laiku visiškai atsitiktinai įsukusį paskui jį į tamsų skersgatvį).

BŪTINOSIOS GINTIES RIBŲ PERŽENGIMAS

Pavojingas kėsinimasis, kurį atremia besiginantis asmuo, apibrėžia gynybos ribas. Baudžiamosios teisės doktrina, remdamasi būtinosios ginties, kaip išvestinės iš prigimtinių žmogaus teisių ir hhumaniškumo, principais, formuluoja gynybos ir puolimo santykinės atitikties, protingo proporcingumo modelį . Smurtas prieš asmenį netoleruotinas, kai pakanka jį įspėti, sudrausminti arba pagal įsišaknijusias tradicijas aprėkti.

Kartu teisė į būtinąją gintį nėra saistoma reikalavimo, kad gynyba visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, o užpuolikui padaryta žala nebūtų didesnė už tą, kurią jis kėsinosi padaryti. Toks reikalavimas, pagrįstas klaidingai suprantamu humaniškumu, iš dalies paralyžiuotų besiginančiojo veiksmus ir būtų nehumaniškas jam, kaip įstatymui lojaliam piliečiui. Savigynos aktas nėra ir negali būti tiksliai proporcingas agresijos aktui. Tiesioginę grėsmę žmogaus gyvybei ir sveikatai gali kelti ir neginkluotas užpuolimas, kuriam atremti, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali būti visiškai pateisinamas ir šaunamojo ginklo panaudojimas.

Žmonės skiriasi jėga, vikrumu, kovos su ginklais ar be ginklo įgūdžiais ir, kas ne mažiau svarbu, mentalitetu, socialine orientacija, vidinėmis nuostatomis, kurių spektras varijuoja nuo pagarbos žmogui, atjautos iki polinkio į žiaurų ir beprasmį smurtą. Jeigu besiginantysis būtų priverstas naudoti tokias pat gynybos priemones kaip ir agresorius, tai pastarasis, kurio svarbus koziris yra netikėtumo faktorius, turėtų neginčijamą pranašumą. Dėl tos priežasties gynybos būdai ir priemonės gali būti efektyvesnės nei puolimo. Gynybos efektyvumą ypač sunku pervertinti tais atvejais, kai pavojingą kėsinimąsi įvykdo degradavęs, viskam pasirengęs asmuo arba grupė visiškai neprognozuojamų asocialių paauglių, kuriuos svetimas kraujas vveikia tarsi narkotikas. Tokiais atvejais per trapų ir nesusiformavusį žmogiškumo kiautą gaivališkai prasiveržia žiaurūs pirmykščiai instinktai, kuriuos galima sutramdyti tik juos įveikiančia jėga.

Apskritai, sprendžiant klausimą dėl būtinosios ginties peržengimo, reikia išanalizuoti daugelį konkrečios situacijos veiksnių, kad būtų galima įvertinti, ar besiginantysis panaudojo šiai situacijai adekvačias gynybos priemones. Jos laikomos adekvačiomis ir tokiu atveju, kai yra nors ir efektyvesnės negu puolimo, tačiau aiškiai – akivaizdžiai, neginčijamai nepažeidžia gynybos santykinės atitikties užpuolimui.

Kadangi pavojingas kėsinimasis apibrėžia gynybos ribas, o tokio kėsinimosi pobūdis ir pavojingumas yra fakto ir jo vertinimo klausimas, sprendžiant klausimą, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina nustatyti ir įvertinti:

1) gynybos priemonių, būdų ir intensyvumo santykinę atitiktį puolimo pobūdžiui ir pavojingumui;

2) besikėsinančiajam padarytos ir atremtos žalos santykinę atitiktį.

Savo ruožtu tai nustatyti ir įvertinti galima išanalizavus veiksnius, susijusius su kėsinimosi pobūdžiu ir pavojingumu, priemonėmis, būdais ir intensyvumu, kėsinimosi stadija, laiko, vietos ir kitomis aplinkybėmis, užpuolikų (užpuoliko) ir besiginančiųjų (besiginančiojo) realų jėgų santykį, besiginančiojo lytį, amžių, fizines kondicijas, disponavimą nešaunamaisiais ar šaunamaisiais ginklais ir galimybes atremti užpuolimą, ir t. t.

Būtinosios ginties ribų peržengimu paprastai laikoma tokia gynyba padaryta žala, kuri yra neproporcingai didelė, palyginti su ta, kurios grėsmę kėlė užpuolimas, taip pat gynybos priemonių, būdų ir intensyvumo aiški neatitiktis užpuolimo pobūdžiui ir pavojingumui.

Antai, jeigu subjektas pavagia iš mašinos radijo imtuvą, jo užsiundymas specialiai dresuotu koviniu šunimi (pvz., rotveileriu), kuris padaro šį subjektą invalidu visam gyvenimui, traktuotinas kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Kita vertus, jeigu vagis po šuns užsiundymo atsipirks nesunkiu sveikatos sutrikdymu, šios ribos nebus peržengtos.

Sprendžiant klausimą, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, svarbu įvertinti ne tik objektyvias, išoriškai pasireiškiančias gynybos atitikties puolimo pobūdžiui ir pavojingumui aplinkybes, bet ir besiginančiojo subjektyvų požiūrį į tokią atitiktį. Pavyzdžiui, jeigu kilus konfliktui, kuris perauga į mmuštynes, gerai treniruotas, tačiau nestabilios psichikos ir savąjį „aš“ liguistai siekiantis įtvirtinti karatistas sunkiai sužaloja žmogų, jo veiksmai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, gali būti kvalifikuojami kaip tyčinis nusikaltimas arba būtinosios ginties ribų peržengimas. Ir priešingai, jeigu tokios reputacijos karatistas elgiasi įžūliai, smurtauja ieškodamas preteksto muštynėms, tai neatmestina galimybė, kad asmuo, prieš kurį nukreipta neišprovokuota agresija, gindamasis gali teisėtai panaudoti šaunamąjį ginklą.

Naujasis Baudžiamasis kodeksas numato dvi būtinas ir neatsiejamai susijusias būtinosios ginties ribų peržengimo sąlygas. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo aatveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 str. 3 d.).

Vadinasi, aiški gynybos neatitiktis kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui laikoma būtinosios ginties ribų peržengimu tik tuo atveju, kai besikėsinančiajam buvo ttyčia atimta gyvybė arba sunkiai sutrikdyta sveikata. Ir priešingai, jeigu asmuo, atremdamas pavojingą pasikėsinimą, padaro besikėsinančiajam žalą dėl neatsargumo, jis neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, nepaisant, kokia ta žala, įskaitant sunkų sveikatos sutrikdymą ar gyvybės atėmimą. Nelaikoma neteisėta taip pat bet kokia kita besikėsinančiajam tyčiniais veiksmais padaryta žala, išskyrus gyvybės atėmimą ar sunkų sveikatos sutrikdymą. Jeigu besiginantysis tyčia nesunkiai sužaloja užpuoliką arba padaro jam turtinės žalos, tokie besiginančiojo veiksmai nelaikomi būtinosios ginties ribų peržengimu.

Tai nereiškia, kad tokiais atvejais asmens nebaudžiamumas yra absoliutus ir nesaistomas jokiomis sąlygomis. Jeigu kėsinimasis negresia arba jau yra pasibaigęs, tai nėra ir nuo ko gintis. Jeigu nėra pagrindo įgyvendinti teisę į būtinąją gintį, negali būti peržengtos ir jos ribos. Tokiais atvejais klausimas dėl asmens, kuris padarė žalos kkitam asmeniui gindamasis nuo įsivaizduojamo, tikrovėje neegzistuojančio užpuolimo, sprendžiamas bendrais baudžiamosios atsakomybės pagrindais arba vadovaujantis tariamosios ginties nuostatomis. Tai buvo aptarta anksčiau.

Įstatymas yra liberalus besiginančiajam. Būtinosios ginties ribų peržengimas laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe arba, esant tam tikroms aplinkybėms, pagrindu skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

VEIKA, KURI NELAIKOMA BŪTINOSIOS GINTIES RIBŲ PERŽENGIMU

Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikomas gyvybės atėmimas užpuolikui, jau nekalbant apie lengvesnes pasekmes, jeigu besiginantysis tai padarė dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba gindamasis nuo įsibrovimo įį būstą (BK 28 str. 3 d.).

Sąvokos būstas juridinis apibrėžimas yra pateiktas BK 165 straipsnio 1 dalyje, kuri nustato atsakomybę už neteisėtą įsibrovimą į žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Namas, butas – sąvokos interpretuojamos vienprasmiškai ir išaiškinimo nereikalingos. Kita gyvenamoji patalpa –vila, sodo namelis ar viešbučio, motelio, poilsio namų, bendrabučio kambarys ir kt. Gyvenamojo namo, buto, gyvenamosios patalpos priklausiniai – šioms patalpoms priklausančios dalys – verandos, balkonai, lodžos ir kitos, naudojamos laisvalaikiui praleisti, turtui saugoti arba kitiems žmogaus poreikiams tenkinti.

Įstatymo leidžiamas efektyvesnės gynybos nuo įsibrovimo į būstą priemones ir būdus lemia ne tik nuosavybės teisės, bet ir žmogaus privataus gyvenimo erdvės pažeidimas. Jis pagal konstitucinį žmogaus būsto neliečiamybės principą nėra saistomas nuosavybės teise į šį būstą. Baudžiamajame įstatyme nustatytas didesnės gynybos nuo įsibrovimo į būstą garantijas asmuo gali įgyvendinti, kai būstas jam priklauso nuosavybės teise arba jis jį užima kitu teisėtu (pvz., nuomos, panaudos) pagrindu. Platesnis aptariamos asmens teisės interpretavimas reikštų sunkiai prognozuojamas pasekmes, pavyzdžiui, pripažinimą to, kad šiluminėse trasose, kitose patalpose apsigyvenę valkatos turi teisę gintis, kai specialių tarnybų (vandentiekio, dujų, šiluminių tinklų ir pan.) darbuotojai atlieka profilaktinius ar einamuosius remonto darbus.

Įsibrovimas į būstą – tai atviras ar slaptas neteisėtas įįėjimas į jį, jeigu tai daro asmenys, kurie negali būti tame būste prieš jame gyvenančių asmenų valią. Įsibrovimas, nors ir asocijuojasi su prievarta, smurtu, nėra sutapatinamas išimtinai su tokiais veiksmais, jis apima ir patekimą į būstą apgaulės būdu arba panaudojant technines priemones (raktų kopijas, visrakčius ir pan.). Įsibrovimo į būstą sąvoka neapima tokių atvejų, kai įėjimas į būstą be gyventojų sutikimo laikomas teisėtu. Tai:

1) įėjimas į būstą remiantis teismo nutartimi dėl leidimo įeiti į jį arba vykdant teismo sprendimą dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ar įkeldinimo į jas;

2) privalomas įėjimas į būstą taikant procesinės prievartos priemones – suėmimą, atvesdinimą, kratą, poėmį;

3) įstatymo nustatyta tvarka sankcionuoti operatyvinės veiklos subjektų veiksmai, susiję su būsto neliečiamybės apribojimu (slaptas patekimas į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, jų apžiūra ir t. t.);

4) įėjimas į būstą ekstremalių situacijų atvejais, kai dėl gaisro, potvynio, dujų nutekėjimo, avarijos kanalizacijos ar vandentiekio komunikacijose ir pan. reikia gelbėti ne tik konkretaus būsto gyventojus, bet ir jų kaimynus ar kitus žmones.

Tokiais atvejais asmuo negali gintis nuo tokio įėjimo į būstą, išskyrus atvejus, kai asmuo nežinojo ir negalėjo žinoti, kad toks įėjimas į būstą yra teisėtas. Pavyzdžiui, jeigu operatyvinės veiklos subjektas nusikaltimo išaiškinimo ir įkalčių rinkimo bei užfiksavimo tikslais slaptai patenka į butą, kklaidingai manydamas, kad jame nieko nėra, tai buto šeimininkas, palaikęs operatyvininką plėšiku, gali panaudoti tokias gynybos priemones, kurios, jo nuomone, yra adekvačios šiai situacijai.

Tai, kad baudžiamasis įstatymas asmens, atremiančio neteisėtą įsibrovimą į būstą, veiksmų nelaiko būtinosios ginties peržengimu, dėsninga – netikėtai užpultas žmogus negali, tarsi žaisdamas susirašinėjant, apskaičiuoti adekvačių gynybos priemonių ir jas tiksliai dozuoti.

Įsibrovimas į būstą – tai šiurkštus asmens privataus gyvenimo erdvės pažeidimas, susijęs su visiškai neprognozuojamais padariniais. Tokiu įsibrovimu kėsinamasi į du objektus – žmogaus gyvybę, sveikatą ir nuosavybę. Apvogtas būstas (namas, butas, vasarnamis) žmogui paprastai yra nelaimė. Didelė nelaimė, jeigu būstas dar ir suniokotas, apdergtas, baldai, daiktai sulaužyti. Tačiau žmogui niekada nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Jeigu užpuolikai, nebūdami suvaržyti jokiais nusikaltėlių garbės kodekso principais, įsibrauna į būstą, žmogaus paskutinį prieglobstį, jo tvirtovę, o liudytojai jiems nėra pirmo būtinumo dalykas, situacija tampa grėsminga ir nenuspėjama. Nusikaltėliui reikia pinigų, brangenybių, buities technikos, o šeimininkai yra kliūtis, kurią reikia pašalinti, arba būtinos informacijos, kurią reikia išgauti nesiskaitant su priemonėmis, šaltinis.

Natūralu, kad dėl sumišimo ar išgąsčio nevisiškai adekvatūs susiklosčiusiai situacijai veiksmai yra normalaus žmogaus reakcija į ekstremalias sąlygas. Neatsitiktinai baudžiamasis įstatymas, nors ir nesuteikia licencijos žudyti, tačiau bet kokią asmens veiką, padarytą ginantis nuo įsibrovimo į

būstą, įskaitant ir tyčinį nužudymą, nelaiko būtinosios ginties ribų peržengimu.

Vadinasi, asmuo, tokiomis aplinkybėmis atėmęs gyvybę užpuolikui arba jį sunkiai sužalojęs, pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.

Atskirai aptartinos problemos, susijusios su sunkių kūno sužalojimų padarymu užpuolikui. Jeigu toks užpuolikas išgyvens, neatmestina galimybė, kad jis, pateikdamas tikroviškai skambančias įsibrovimo į būstą versijas, gali reikalauti atlyginti žalą už jam padarytą sunkų kūno sutrikdymą. Paneigti tokias versijas ne visada yra taip paprasta, kaip gali atrodyti, ypač jeigu būsto šeimininkas, būdamas suklaidintas, pats įsileido užpuoliką, apsimetusį, pavyzdžiui, ddujų, energetikos ar kitų tarnybų darbuotoju.

Apskritai, išleisti iš butelio bylinėjimosi džiną lengva, suvaryti ten jį atgal – sunku. Neatsitiktinai JAV advokatai privačiuose pokalbiuose pasisako už ryžtingus besiginančiojo veiksmus atremiant įsibrovimą į būstą. Tai, jų nuomone, leistų sutaupyti mokesčių mokėtojų lėšas kaliniams išlaikyti ir, svarbiausia, atmestų galimybę paneigti besiginančiojo versiją ar ja suabejoti. Negyvas užpuolikas to padaryti negali. Nuomonė, nors ir turi tam tikrų cinizmo elementų, remiasi ne abstrakčiais ir anemiškais samprotavimais, bet pragmatišku požiūriu į aptariamos teisės įgyvendinimą.

BŪTINOSIOS GINTIES IR PPANAŠAUS POBŪDŽIO INSTITUTŲ ATRIBOJIMAS

Žmogaus, visuomenės ir valstybės teisės ir teisėti interesai yra taip pat gynybos objektas ir sulaikant nusikaltimą padariusį asmenį, vykdant profesines pareigas, veikiant būtinojo reikalingumo sąlygomis, ir pan.

Kai savininkas vejasi vagį, išbėgusį su vogtais daiktais iš buto arba iišplėšusį jo rankinę su pinigais, asmens dokumentais, mobiliuoju telefonu ir pan., kėsinimosi dalykas laikomas neprarastu, kol tiesiogiai persekiojamas turtą pagrobęs asmuo. Tokiu atveju savininko aktyvūs veiksmai sulaikant, sustabdant vagį ar įveikiant jo pasipriešinimą laikomi būtinąja gintimi.

Kitaip traktuotini tokie savininko veiksmai, jeigu sulaikytas asmuo nieko nepavogė, tačiau sužalojo bute buvusius jo šeimos narius arba suniokodamas butą padarė didelės turtinės žalos.

Pagal Baudžiamojo kodekso 29 straipsnį asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas, laikomas veikos neteisėtumą ir baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais aktyviais veiksmais bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, jeigu šio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti (BK 29 str. 11 d.). Jeigu užpuolikas kėsinosi nužudyti arba tyčia nužudė, baudžiamasis įstatymas nedraudžia tokiais atvejais padaryti jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Pagal minėto straipsnio 2 dalį asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos būtinosios ginties taisyklės. Taigi nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimo atveju jį sulaikantis asmuo nebus kaltas pagal įstatymą, jeigu neperžengdamas būtinosios ginties ribų tyčia jį nužudys arba sunkiai sutrikdys jo sveikatą. Ir priešingai, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali remtis būtinosios ginties nuostatomis, t. y. padaręs jį sulaikančiam asmeniui turtinės žžalos, sveikatos sutrikdymą, jis atsakys pagal įstatymą bendrais pagrindais.

Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048) 25 straipsnio 2 dalis nustato, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą tokiais atvejais:

1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi;

2) sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, jeigu kitaip jo neįmanoma sulaikyti, taip pat tais atvejais, kai asmuo atsisako įvykdyti teisėtą reikalavimą padėti ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti žmogų, jeigu kyla pavojus policijos pareigūno ar kito žmogaus gyvybei ar sveikatai ir kitaip jo neįmanoma nuginkluoti;

3) atremdamas saugomų objektų užpuolimą;

4) kai būtina išlaisvinti įkaitus arba užkirsti kelią teroro aktui;

5) pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais.

Šių normų loginė ir sisteminė analizė leidžia daryti tokias išvadas.

Pirma, nors policijos pareigūno teisę panaudoti šaunamąjį ginklą ginantis ar ginant kitą asmenį, viešuosius interesus nuo pavojingo kėsinimosi reglamentuoja šio straipsnio 2 dalies 1 punkto norma, tačiau įgyvendinti šią teisę pareigūnas gali tik remdamasis būtinosios ginties nuostatomis ir neperžengdamas šios ginties ribų. Antraip jis viršytų įstatymo jam nustatytus įgaliojimus.

Kita vertus, tokiu atveju esant konkurencijai tarp būtinosios ginties ir profesinių pareigų vykdymo, t. y. tarp būtinosios ir specialiosios normų, taikoma specialioji norma.

Antra, pareigūno veiksmai iir kitais atvejais, numatytais Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuotini kaip profesinių pareigų vykdymas, kuris laikomas veikos pavojingumą ir jos priešingumą teisei šalinančia aplinkybe.

Būtinojo reikalingumo, priešingai nei būtinosios ginties atveju, žala padaroma ne tiesiogiai besikėsinančiajam, bet su pavojingu kėsinimusi nesusijusiems tretiesiems asmenims. Ši takoskyra dabartiniu metu, kai kilo naujos grėsmės visuomenės saugumui, nėra tokia akivaizdi, kaip atrodė anksčiau. Pastarųjų metų teroro aktai įtikinamai rodo, jog kai kuriais atvejais būtinoji gintis ir kiti teisės institutai, tarsi bendrą gyvybiškai svarbų organą turintys Siamo dvyniai, yra praktiškai neišskiriami. Pavyzdžiui, kai 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų užgrobti boingai rėžėsi į tarptautinio prekybos centro dangoraižius ir Pentagoną, JAV karinės oro pajėgos gavo įsakymą numušti kiekvieną skrydžio kursą pažeidusį ir tiesioginę grėsmę keliantį lėktuvą.

Tokio įsakymo įvykdymo atveju taikiniu būtų tapę tiek lėktuvą užgrobę teroristai, tiek ir jo keleiviai – nekalti žmonės, tarp jų moterys ir vaikai. Vartojant teisinę terminiją, kuri konkrečiu atveju yra mirties angelo eufemizmas, pavojingo kėsinimosi atrėmimas buvo saistomas su žalos padarymu ne tik besikėsinantiesiems, bet ir tretiesiems asmenims. Klasikinė, būtinuoju reikalingumu laikoma situacija, kai susidūrus dviem vertybėms, viena jų aukojama siekiant apsaugoti ir išsaugoti kitą – svarbesnę.

Įsakymo vykdymas šiuo atveju yra tam tikras informacinis triukšmas, kuris neleidžia iki galo suvokti ppraktiškai neatsiejamų ir nedalomų būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo sąsajų. Beje, jeigu prielaida, pagal kurią ketvirtas, dykvietėje sudužęs lėktuvas į strategiškai svarbius objektus nebuvo nukreiptas tik todėl, kad jo keleiviai, išgirdę per radiją apie kitų lėktuvų likimą, pasipriešino teroristams, yra pagrįsta, tokios nedalomos sąsajos yra absoliučiai akivaizdžios.

Praktiškai neįmanoma taip pat vienprasmiškai teigti, kokiomis – būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo – nuostatomis remiantis buvo priimtas sprendimas šturmuoti teroristus užimtą „Nord-Ost“ miuziklo rūmus..

Suprantama, tokiais atvejais įsakymo vykdymas yra savarankiška baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, tačiau pats įsakymas yra teisėtas, jeigu jis priimtas siekiant visuomenės ir valstybės saugumui gresiantį pavojų pašalinti tokiomis priemonėmis, kurios buvo būtinos ir neišvengiamos konkrečioje situacijoje, o padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

Tai, kad tokie teroro aktai aplenkė Lietuvą, dar nėra pagrindas vadovautis nuostata, kad to negali būti dėl to, kad apskritai negali būti.

IŠVADOS

Būtinoji gintis yra ne tik efektyvi žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemonė.

Būtinosios ginties nuostatos negali būti ignoruojamos ir tais atvejais, kai žmogaus, visuomenės ir valstybės teisės ir teisėti interesai ginami vykdant profesines pareigas, įsakymą, kitomis teisėtomis priemonėmis, kurios laikomos savarankiškomis aplinkybėmis, šalinančiomis veikos pavojingumą ir jos priešingumą teisei.

Įstatymai, reglamentuojantys pareigūnų teises, įskaitant teisę panaudoti šaunamąjį ginklą, negali nustatyti skirtingų, negu įtvirtinta

baudžiamajame įstatyme, teisėtos gynybos sąlygų, dvigubų šios gynybos standartų. Baudžiamasis kodeksas draudžia tas veikas, kurias apibrėžia kaip nusikaltimus, ir šių draudimų prasme jis yra aukščiausiasis įstatymas – Baudžiamoji Konstitucija.

Vadinasi, kitos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės yra savarankiškos tiek, kiek jos neprieštarauja būtinosios ginties nuostatoms.

Tam tikra išimtis iš bendros taisyklės yra atvejai (pvz., šaunamojo ginklo panaudojimas prieš kalinį, pabėgusį iš įkalinimo vietos), kai būtinosios ginties nuostatos neapibrėžia tiesiogiai gyvybiškai svarbių viešųjų interesų gynybos sąlygų.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 dd. įstatymu Nr. VIII-1864, įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. // Valstybės žinios, 2000, Nr. 74.

2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d. // Valstybės žinios, 2000, Nr. 89.

3. V. Pavilonis. R. Merkevičius. Būtinoji gintis. Vilnius, 1999.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ // Teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Nr. 77, Vilnius, 1997.

Straipsnis redakcija įteiktas 2003 m. rugsėjo 1 d.