Nusikaltimas ir jo požymiai

TURINYS

ĮVADAS 2

1. NUSIKALTIMAS 3

1.2. Nusikalstamos veikos samprata 3

1.3. Nusikaltimo požymiai 4

1.4. Nusikaltimų klasifikavimas 5

1.5. Teisinė atsakomybė ir jos rūšys 7

1.6. Nusikalstamos veikos padarymo padariniai 9

2. NUSIKALTIMO SUDĖTIS 10

2.1. Nusikaltimo sudėtis – baudžiamosios atsakomybės pagrindas 10

2.2 Nusikaltimo sudėties struktūra 11

IŠVADOS 12

LITERATŪROS SĄRAŠAS 13ĮVADAS

Terminas ,,nusikaltimas“ tam tikra prasme yra magiškas, vieniems užgniaužiantis kvapą ir sukeliantis didelį susidomėjimą, kitiems – gana nemalionias asocijacijas ir baimę. Nors terminas ,,nusikaltimas“ yra gana abstraktus ir sudėtingas bei gali būti teisingai suvokiamas tik turint atitinkamą teisinį parengimą, daugeliui šis žodis sukelia visai konkrečias asoscijacijas. Vieni šį žodį sieja su nnužudymu, kiti – su vagyste, treti – su plėšimu. Tačiau kodėl ir plėšimas, ir turto sunaikinimas, ir kūno sužalojimas laikomi nusikaltimu, o, pavyzdžiui, prostitucija ar važiavimas transportu be bilieto – ne? Kodėl aborto padarymas tam tikromis sąlygomis yra normalus verslas, o kitomis – nusikaltimas? Tam kad atsakytume į iškeltus klausimus, reikia išnagrinėti terminą ,,nusikaltimas“. Juk būtent šis terminas jungia visas Baudžiamojo kodekso (BK) specialiojoje dalyje nurodytas veikas.

Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš bbaudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu. Visa tai turi įtakos ir baudžiamajam persekiojimui. Jei pradėjus ikiteisminį tyrimą įtariamojo veikoje nenustatoma nusikaltimo sudėtis, tai toks ikiteisminis tyrimas turi būti nutraukiamas. Be to, nusikaltimo ssudėties nebuvimas kaltininko veikoje yra vienas iš pagrindų teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį arba baudžiamajai bylai nutraukti.1. NUSIKALTIMAS

Nusikaltimas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais: kaip atitinkamas poelgis, kaip socialinio gyvenimo reiškinys, kaip asmens savybių, jo charakterio bruožų pasekmė. Šie aspektai suponuoja ir skirtingas nusikaltimo tyrimo kryptis.

Visų pirma nusikaltimas gali būti nagrinėjamas teisine prasme, tai yra formuluojant bei nustatant nusikaltimo kaip tam tikros veiklos požymius, atskleidžiant šių požymių turinį.

Antra, nusikaltimas gali būti nagrinėjamas socialine prasme, tai yra tiriant išorines priežastis ir sąlygas, nulemiančias nusikaltimo padarymą.

Trečia, nusikaltimas gali būti nagrinėjamas antropologine prasme, tai yra išskiriant nusikaltimą padariusio asmens charakterio bruožus, jo savybes bei parodant jų įtaką nusikalstamos veiklos padarymui.

Antras ir trečias nusikaltimo nagrinėjimo aspektai įeina į kriminologijos, kaip savarankiškos teisės mokslo šakos, nagrinėjimo ddalyką.

Baudžiamoji teisė apsiriboja nusikaltimo nagrinėjimu teisiniu aspektu. Baudžiamajai teisei yra reikšmingas nusikaltimo kaip atitinkamos veikos požymių atskleidimas ir jų formalizavimas įstatyme.

Istoriškai bendros nusikaltimo sąvokos atsiradimas baudžiamuosiuose įstatymuose siejamas su XVII a. pabaiga – XIX a. pradžia. Gan didelę įtaką šiai sąvokai formuotis turėjo Prancūzijos 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Senovės bei viduramžių laikų įstatymuose buvo apibrėžiami tik pavieniai nusikaltimai bei nuostatos konkrečios bausmės už jų padarymą.

Be baudžiamuosiuose įstatymuose pateikiamos nusikaltimo sąvokos, nusikaltimas, jo požymiai buvo nagrinėjami ir bbaudžiamosios teisės teoretikų darbuose. Galima išskirti tris pagrindines mokymo apie nusikaltimą teorijas: klasikinę, neoklasikinę ir finalinę.[1. p.115]1.2. Nusikalstamos veikos samprata

Nusikalstamos veikos yra baudžiamosios teisės šerdis. Baudžiamoji teisė pirmiausia yra teisė apie nusikalstamas veikas ir jų požymius. „Nusikalstamos veikos“ terminas yra naujas Lietuvos baudžiamojoje teisėje. Jis įsigaliojo tik priėmus naują 2000m. Baudžiamąjį kodeksą. Iki šiol Lietuvos baudžiamojoje teisėje buvo vartojamas tik „nusikaltimo“ terminas.

Naujame BK yra apie 220 įvairių nusikalstamų veikų sudėčių. Pagal BK 11 straipsnio 1 dalį, nusikaltimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. BK 12 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika, už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Šie abu apibrėžimai teisine prasme yra labai reikšmingi, nes juose įtvirtinti nusikalstamų veikų požymiai. Tiek nusikaltimo, tiek baudžiamojo nusižengimo apibrėžime matyti du esminiai nusikalstamas veikas apibūdinantys dalykai. Abiejuose apibrėžimuose akcentuojamas:

1) veikos pavojingumas;

2) veikos draudžiamumas baudžiamajame įstatyme.

Tai ir yra du nusikalstamos veikos požymiai.

Taigi nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas pirmiausiai yra pavojingos veikos. Veika– tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis. Be veikos negali būti kalbos apie nusikalstamą veiką. Tačiau toli gražu ne kiekvienas žmogaus poelgis laikomas nusikaltimu. Priešingai – tik labai mažai daliai žmonių poelgių suteikiamas nusikalstamos veikos statusas. Vienas ppagrindinių nusikalstamo elgesio bruožų – tokio elgesio pavojingumas. Įvairių žmogaus poelgių, net ir tų, kurie laikomi nusikalstamais, pavojingumas nėra vienodas. Nusikaltimai yra veikos, pavojingesnės už baudžiamuosius nusižengimus. Nusikaltimais laikomos tik tos pavojingos veikos, už kurias BK specialiosios dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tai gali būti vienintelė ar viena iš įstatyme alternatyviai numatytų bausmių. Bet negalima teigti, kad visi nusikaltimai yra vienodai pavojingi (sunkūs). Nusikaltimai skiriasi pavojingumu (sunkumu). Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) koncentruota forma išreiškiamas įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą.

[5. p.459,460]1.3. Nusikaltimo požymiai

Galima būtų išskirti tokius pagrindinius nusikaltimo požymius:

1) Nusikaltimas – tai veika;

2) Nusikaltimas – tai pavojinga veika;

3) Nusikaltimas – tai priešinga teisei veika.

Nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoninga ir valinga veika, kuri pasireiškia aktyvia elgesio forma – veikimu ar pasyvia elgesio forma – neveikimu. Nei įsitikinimai, nei mintys, nei „pavojinga asmens būsena“, nei asmens neigiamos subjektyvios elgesio savybės, kol jos nėra realizuojamos žmogaus išorinėje veikloje, negali būti laikomos nusikaltimu. Nusikalstama veika yra viena iš žmogaus elgesio pasireiškimo išoriniame pasaulyje formų.

Tačiau nusikaltimu yra pripažįstama ne bet kokia veika, bet tik pavojinga veika. Nusikaltimo pavojingumas reiškia, kad nusikalstama veika kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius (visuomeninė santvarka, nuosavybės, piliečių asmenybė, teisės, laisvės ir pan.). Dėl tokio kėsinimosi šiems teisiniams gėriams padaroma žala ar sukeliama tokios žžalos atsiradimo grėsmė.

Veikos pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kuri nepriklauso nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Įstatymo leidėjas privalo tik iš veikų rato išskirti tokias veikas, kurios yra pavojingos, ir tai įtvirtinti baudžiamosios teisės normose. Veikos pavojingumas yra dinamiškas, kintantis požymis. Visuomeninių santykių raida lemia tai, kad vienos veikos, kurios buvo laikomos pavojingomis, praranda savo pavojingumą, o kartais net tampa naudingomis, o kitos veikos, kurios nebuvo pavojingos, pasidaro tokios.

Veikos pavojingumas pasireiškia ne tik kėsinimusi į valstybės saugomus gėrius, kurie yra reikšmingi visai visuomenei, bet ir teisinių gėrių, priklausančių pavieniams asmenims, pažeidimu (pvz., asmens laisvė, garbė, orumas). Todėl nusikaltimas ne tik pavojinga visai visuomenei veika, bet taip pat veika, pavojinga atskiriems visuomenės nariams ar jų grupėms.

Veikos pavojingumas yra apibūdinamas dviem rodikliais: pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavijingumo pobūdis – tai kokybinė veikos charakteristika. Pavojingumo pobūdis daugiausiai priklauso nuo nusikaltimo objekto, tai yra nuo teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pagal pavijingumo pobūdį nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į asmenį, skirsis nuo nusikaltimų, kuriais kėsinamasi į nuosavybę. Pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę veikos charakteristiką. Jei pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas, tai yra jo turinys, tai pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Nusikaltimai, kurie yra vienodi pagal

pavojingumo pobūdį, dažniausiai yra diferencijuojami pagal pavojingumo laipsnį. Pavojingumo laipsnis ir pobūdis lemia nusikaltimo sudėčių suskirstymą į paprastas, kvalifikuotas ir privilegijuotas, atsižvelgiant į pavojingumo laipsnį ir pobūdį baudžiamajame įstatyme nustatomos sankcijų ribos bei skiriamos bausmės, sprendžiami atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės klausimai.

Nusikaltimo požymiai: veika, pavojingumas, priešingumas teisei, yra tarpusavyje susiję. Nusikaltimo pavojingumas ir priešingumas teisei pasireiškia veika. Priešingumas teisei yra teisinė pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme. Kai nėra bent vienos iš šių požymių – nėra ir nusikaltimo.[1. p.118-121]1.4. Nusikaltimų klasifikavimas

Nusikaltimų kklasifikavimas – tai nusikaltimų suskirstymas į atskiras grupes pagal atitinkamus kriterijus. Vienu iš nusikaltimų klasifikavimo pagrindų gali būti nusikaltimo sudėties elementai. Pagal kėsinimosi objektą nusikaltimai gali būti skirstomi į nusikalimus valstybei, nusikaltimus asmeniui, nusikaltimus nuosavybei, nusikaltimus tarnybai ir pan. Pagal veikos pobūdį bei jos sukeltas pasekmes nusikaltimai gali būti skirstomi į smurtinius, turtinius ir taip toliau. Pagal kaltės formą nusikaltimai skirstomi į tyčinius ir neatsargius. Atsižvelgiant į subjekto ypatybes nusikaltimai gali būti su specialiuoju ar bendruoju nusikaltimo subjektu.

Baudžiamajai teisei reikšmingiausi yyra nusikaltimų klasifikavimas pagal jų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Būtent toks klasifikavimas padeda spręsti baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo bei bausmės individualizavimo klausimus.

Gali būti naudojami keli nusikaltimų klasifikavimo pagal jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį būdai. Vienas – tai nusikaltimų priskyrimas tam tikroms kkategorijoms, įvardijant konkrečius nusikaltimus, kurie yra priskirti vienai ar kitai kategorijai. Kitas nusikaltimo klasifikavimo pagal jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį būdas galėtų būti tiesioginis nurodymas BK Specialiosios dalies normose, būtent: kokiai kategorijai priklauso tas ar kitas nusikaltimas (pvz.: tas, kas tyčia nužudė kitą asmenį, t.y. padarė sunkų nusikaltimą; tas, kas pagrobė svetimą turtą, t.y. padarė apysunkį nusikaltimą ir pan.). Trečias būdas – tai nusikaltimų kategorijų išskyrimas pagal baudžiamosios teisės normos sankcijoje nustatytą bausmės dydį. [1. p.123, 124]

Taigi pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį nusikaltimus galima būtų sąlyginai suskirstyti į tokias kategorija:

1) Nesunkūs nusikaltimai;

2) Apysunkiai nusikaltimai;

3) Sunkūs nusikaltimai;

4) Labai sunkūs.

Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta ddidžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo [4. str.11]

Nusikaltimų kategorijos nustatytos ne šiaip sau. Paprastai įstatymų leidėjas su atskiromis nusikaltimų kategorijomis sieja tam tikras teisines pasekmes. Su padaryto nusikaltimo kategorija BK sieja tokias bbaudžiamąsias teisines pasekmes: atleidimą nuo bausmės; atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės; pripažinimą recidyvistu; lygtinį atleidimą nuo bausmės; senaties bei teistumo išnykimo terminus.

Baudžiamieji įstatymai yra specifiniai. Juose formuluojamos ne įpareigojančios, o draudžiamojo pobūdžio normos. Tai, kad BK 178 straipsnio „Vagystė“ dispozicijoje suformuluota „tas, kas pagrobė svetimą turtą“, tai dar nereiškia, jog ji įteisina ar pateisina svetimo turto grobimą. Nors dauguma BK straipsnių dispozicijų, atrodo, neturi jokio neigiamo atspalvio, iš tikrųjų, baudžiamosios teisės normos yra draudžiamosios normos. Jos draudžia daryti poelgius, kurie yra aprašomi baudžiamųjų įstatymų dispozicijoje. Taigi asmuo, kurio veika atitinka įstatymo dispozicijoje numatytos veikos požymius, daro ne leistiną, o draudžiamą aktą. [5. p. 460]

Atsižvelgiant į tai, kad būtina siekti, jog tam tikras vertybes pripažintų kuo daugiau visuomenės narių ir kad yra vertybių, kurios yra svarbios ne tik atskirai valstybei, bet ir tarptautinei bendruomenei, ir jos yra įtvirtintos tiek pagrindiniame šalies įstatyme (Konstitucijoje), tiek ie tarptautinėse sutartyse, yra autorių, siūlančių tokią vertybių skalę:

1. Nusikaltimai žmonijai

(kėsinimasis į žmogaus egzistenciją, sv.eikatingumą, saugumą ir kt.)

2. Nusikaltimai tautai

(kėsinimasis į tautos egzistenciją, sveikatingumą, saugumą ir kt.)

3. Nusikaltimai rasinėms, etninėms, religinėms ir kt. visuomeninėms grupėms.

(kėsinimasis į šių grupių egzistenciją, saugumą ir kt.)

4. Nusikaltimai šeimai.

5. Nusikaltimai žmogui.

6. Nusikaltimai valstybei.

7. Nusikaltimai valstybės valdžios ir valdymo institucijoms.

8. Nusikaltimai teisėsaugos iinstitucijoms ir kt. [2. p.15]1.5. Teisinė atsakomybė ir jos rūšys

Įstatymai, tarp jų ir baudžiamieji įstatymai, simbolizuoja teisingumą. Teisingumas iki šiol Lietuvos teisėje dažnai būdavo siejamas tik su teismo veika nagrinėjant baudžiamasias bylas ir priskiriamas ne baudžiamosios teisės, o baudžiamojo proceso principams.

Baudžiamojo poveikio priemonės turi būti teisingos. Tai postulatas, kurio įrodinėti nereikia. Tačiau ką reiškia teisinga bausmė? Teisingumo principas bus įgyvendintas: 1) jei bausmė atitiks nusikaltimo sunkumą; 2) jei sankcijos už nusikaltimus bus teisingos; 3) jei veikos bus pagrįstai kriminalizuotos. Teisingumas baudžiamąjame teisine prasme bus tada, kai paskirta kaltininkui bausmė atitiks padaryto nusikaltimo sunkumą bei kaltininko asmenybę. Be to, teisingumas bus įgyvendintas, kai analogiškai veikos, padarytos tokiomis pat aplinkybėmis, bus vertinamos iš baudžiamosios teisės pozicijų ir už jas bus baudžiama analogiškai, nesvarbu, kokiame teisme bus priimamas nuosprendis.[5. p.456]

Teisinė atsakomybė – tai teisės normų numatymas subjekto pareiga už padarytą teisės pažeidimą patirti valstybinio poveikio priemones. Tai reiškia, kad teisinė atsakomybė visada yra susijusi su valstybės prievarta ir tokios prievartos priemonės yra šios atsakomybės turinys. Teisinė atsakomybė subjektui gali būti taikoma tik nustačius visus teisės pažeidimo sudėties elementus. Šis reikalavimas yra būtinas traukiant pažeidėjus baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.

Teisinę atsakomybę apibūdina šie požymiai:

1. Teisinės atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimo padarymo faktas. Teisės pažeidėjas žino, kkad daro teisės uždraustus veiksmus ir sąmoningai priešina savo valią valstybės valiai, t.y. veikia priešingai teisei ir kaltai.

2. Teisinę atsakomybę, kaip vieną iš valstybės prievartos rūšių, nustato valstybės teisės normų sankcijos.

3. Teisinė atsakomybė visada susijusi su kokiomis nors negatyvinėmis pasekmėmis teisės pažeidėjui, pasireškiančiomis turtinėmis (bauda, turto konfiskavimu), asmeninėmis (laisvės atėmimu, administraciniu ar pataisos areštu), organizacinėmis (atleidimu iš darbo), psichologinėmis (pastaba, papeikimu) ir kitomis sankcijomis.

4. Teisinę atsakomybę nustato tik kompetentingi valstybės organai: teismai, teisėsaugos institucijų pareigūnai, įvairios inspekcijos – darbo, priešgaisrinės apsaugos, higienos, administracinės komisijos, tarnybos ir kt.

5. Valstybės prievartos priemonės gali būti taikomos tik laikantis tam tikros įstatymo nustatytos procesinės tvarkos.

Teisinė atsakomybė dažniausiai skirstoma į baudžiamąją, administracinę, drausminę, materialinę ir civilinę.

Baudžiamajai atsakomybei būdingos griežčiausios valstybės prievartos priemonės, kurias taiko teismai, skirdami BK numatytas bausmes.

Administracinę atsakomybę už įstatymo numatytus administracinius teisės pažeidimus taiko teismai, valstybės valdymo organai ir pareigūnai.

Drausminė atsakomybė atsiranda pažeidus darbo drausmę pagal vidaus tvarkos taisykles visiems pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams (bendroji) ir pagal drausmės ar tarnybos statutus.

Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo teisinio santykio subjektas (darbuotojas ar darbdavys) padaro žalą kitam subjektui, nevykdydamas arba netinkamai vykdydamas savo darbines teises ir pareigas.

Civilinė teisinė atsakomybė visų pirma turi kompensacinį pobūdį ir jos

tikslas atstatyti kreditoriams pažeistas turtines teises. Kartu ši atsakomybė už civilinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą įstatymo nustatyta tvarka teisės pažeidėjui sukelia nenaudingas turtinio pobūdžio pasekmes – pareigą atlyginti padarytą žalą ir nuostolius, grąžinti skolą, sumokėti netesybas ir kt.

Teisinės atsakomybės tikslai nepriklausomai nuo jų rūšies yra saugoti teisėtvarką nuo nusikalstamų kėsinimųsi, užkirsti kelią naujiems teisės pažeidimams, auklėti piliečius gerbti teisę. [3. p.44.45]1.6. Nusikalstamos veikos padarymo padariniai

Daugelyje baudžiamojo kodekso straipsnių numatyta atsakomybė ne vien dėl pačių veikų, bet ir dėl kilusių ppadarinių. Baudžiamajame kodekse padariniais laikoma žala, padaryta dėl veikos visuomenės vertybėms. Tos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali.

Už neatsargius nusikaltimus baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tada, kai atsiranda įstatyme numatyti padariniai. Taikant baudžiamąją atsakomybę už kai kurias tyčines veikas, taip pat atsižvelgiama ir į nusikalstamos veikos padarinius. Žinoma, baudžiamoji atsakomybė už tyčinius nusikaltimus taikoma net ir neatsiradus įstatyme numatytų padarinių. Tačiau jei veikos sudėtis yra materiali, asmuo tokiu atveju traukiamas atsakomybėn ne už baigtinę veiką, o už pasikėsinimą ją padaryti.

Baudžiamoji atsakomybė siejama ssu dviejų rūšių padariniais: fizine žala ir materialine žala. Fizinė žala – tai padariniai žmogui: kūno sužalojimai, sveikatos sutrikdymai ar gyvybės atėmimas. Šie padariniai yra išimtinė baudiamosios teisės reguliavimo sfera. Tokius padarinius numato BK XVII – XXI skyrių sudėtys. Tačiau aatsakomybė už fizinę žalą numatyta ir nemažoje dalyje straipsnių, esančių kituose BK skyriuose. Antai BK 180 straipsnyje „Plėšimas“ įtvirtina atsakomybė ne tik už materialinę žalą, bet ir už kūno sužalojimus.

Materialinė žala – tai padariniai, susiję su nuosavybės objektais. Baudžiamoji atsakomybė už materialinę žalą numatyta ne viename BK skyriuje, pavyzdžiui, „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai ir žmonių sveikatai“, „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“, „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai transporto eismo saugumui“.

Atskirais atvejais baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma ir už materialią žalą. Bausmės už tokią žalą numatytos straipsniuose, esančiuose BK XVI skyriuje „Nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomubei, teritorijos vientisumui ir konstituciniai santvarkai“ ir XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“. [5. p.470]2. NUSIKALTIMO SUDĖTIS

Sąvoka „nusikaltimo ssudėtis“ (corpus delicti) atsirado ne materialinėje, bet procesinėje teisėje. Ši sąvoka ilgą laiką turėjo tik procesinę reikšmę. XVI ir XVII amžiuje ši sąvoka buvo suprantama kaip visi tie pėdsakai, kuriuos nuskalstama veika palieka išoriniame pasaulyje (lavonas, kraujo pėdsakai, priemonės ir t.t.). Tik XVII a. pabaigoje ši sąvoka buvo pradėta analizuoti siejant ją su materialine baudžiamąja teise.

Nusikaltimo sudėties sąvoka, jos turinys baudžiamosios teisės teorijoje dažniausiai siejamas su Baudžiamojo kodekso 2 str., reglamentuojančiu baudžiamosios atsakomybės pagrindus, o konkrečiai su šio straipsnio nuostata, kkad „asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio“. Tačiau ši nuostata daugiau liečia nusikaltimo apibrėžimo formaliąją pusę, nei pačią nusikaltimo sudėties sąvoką. Vieni autoriai nusikaltimo sudėties sąvoką sieja tik su baudžiamajame įstatyme numatytais požymiais, kiti teigia, kad nusikaltimo sudėtis – tai ne tik įstatyminis nusikaltimo modelis, nusikaltimo požymių aprašymas įstatyme, bet ir pačią veiką apibūdinančių požymių visuma. Nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektų ir subjektų požymių visuma, lemianti vienos ar kitos pavojingos veiklos pripažinimą nusikaltimu.[1. p.144]2.1. Nusikaltimo sudėtis – baudžiamosios atsakomybės pagrindas

Baudžiamosios atsakomybės pagrindą sudaro nusikaltimo sudėtis. Baudžiamojo kodekso (BK) 2straipsnio 4 dalyje teigiama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nors kaltė yra būtinas nusikaltimo sudėties požymis, BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Taigi net ir padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, baudžiamoji atsakomybė nebus taikoma, jei veika bus padaryta nesant kaltės. Kartu BK 2 straipsnio 2 dalyje lyg ir daroma išimtis – joje teigiama, kad įstatymo nnežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. Tačiau jei įstatymo nežinojimas susijęs su pateisinama priežastimi, kaltinamas asmuo gali gintis pasiremdamas BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.[5. p.455]2.2 Nusikaltimo sudėties struktūra

Nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Kiekvieno nusikaltimo sudėtį sudaro atitinkamų požymių visuma. Taigi nusikaltimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, kuriuos būtina išsiaiškinti nagrinėjant pačią nusikaltimo sudėtį.

Vienas iš nusikaltimo sudėties struktūrinių vienetų yra požymis. Kiekvienas nusikaltimas yra objektyvaus ir subjektyvaus, tai yra veikos ir veiką darančio asmens vienybė. Nusikaltimo sudėties požymiai kaip tik ir apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Šias požymių grupes galima būtų pavadinti nusikaltimo sudėties blokais.

Taigi nusikaltimo sudėties blokai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais. Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus. Išskiriami tokie nusikaltimo sudėties elementai: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Kiekvienas iš šių elementų apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses.

Nusikaltimo sudėties požymiai skirstomi į pagrindinius ir fakultatyvius (papildomus). Tarp nusikaltimo ssudėties požymių yra tokių, kurie būdingi kiekvienai konkrečiai nusikaltimo sudėčiai. tokie požymiai vadinami pagrindiniais. Prie pagrindinių požymių priskiriami požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, taip pat veika, pakaltinamumas, amžius, kaltė. Fakultatyvieji požymiai yra būdingi ne visoms, o tik kai kurioms konkrečioms nusikaltimų sudėtims. Fakultatyvieji požymiai yra nusikaltimo pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, įrankiai, priemonės, kitos aplinkybės, taip pat nusikaltimo motyvas ir tikslas.

Taip pat nusikaltimo sudėties požymiai, atsižvelgiant į tai, ar jie apibūdina nusikalstamos veikos išorinę ar vidinę pusę, gali būti klasifikuojami į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina nusikaltimo objektą bei objektyviąją pusę ir jie sudaro objetyviąją nusikaltimo sudėtį. Subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina nusikaltimo subjektą bei subjektyviąją nusikaltimo sudėtį.

Dar baudžiamosios teisės teorijoje išskiriami deksriptyvūs (aprašomieji) ir norminiai (vertinamieji), pozityvūs ir negatyvūs, pastovūs ir kintamieji nuskaltimo sudėties požymiai. Toks nusikaltimo sudėties požymių klasifikavimas yra labiau sietinas su nusikaltimų kvalifikavimo institutu.[1. p.149-152]IŠVADOS

1. Nusikaltimas nagrinėjamas įvairiais aspektais: kaip atitinkamas poelgis, kaip socialinio gyvenimo reiškinys, kaip asmens savybių, jo charakterio bruožų pasekmė.

2. Nusikalstamas veikas apibūdina šie požymiai tai, veikos pavojingumas ir veikos draudžiamumas baudžiamajame įstatyme. Veika– tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis.

3. Išskiriami tokie pagrindiniai nusikaltimo požymiai: 1) nusikaltimas – tai veika; 2) nusikaltimas –

tai pavojinga veika; 3) Nusikaltimas – tai priešinga teisei veika. Nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoninga ir valinga veika, kuri pasireiškia aktyvia elgesio forma – veikimu ar pasyvia elgesio forma – neveikimu.

4. Veikos pavojingumas yra apibūdinamas dviem rodikliais: pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavijingumo pobūdis – tai kokybinė veikos charakteristika. Pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę veikos charakteristiką.

5. Nusikaltimų klasifikavimas – tai nusikaltimų suskirstymas į atskiras grupes pagal atitinkamus kriterijus. Baudžiamajai teisei reikšmingiausi yra nusikaltimų klasifikavimas pagal jų pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

6. TTeisinė atsakomybė – tai teisės normų numatymas subjekto pareiga už padarytą teisės pažeidimą patirti valstybinio poveikio priemones. Tai reiškia, kad teisinė atsakomybė visada yra susijusi su valstybės prievarta ir tokios prievartos priemonės yra šios atsakomybės turinys. Teisinė atsakomybė dažniausiai skirstoma į baudžiamąją, administracinę, drausminę, materialinę ir civilinę.

7. Nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektų ir subjektų požymių visuma, lemianti vienos ar kitos pavojingos veiklos pripažinimą nusikaltimu.

8. Nusikaltimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, vienas iš nusikaltimo sudėties struktūrinių vvienetų yra požymis. Nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Nusikaltimo sudėties požymiai skirstomi į pagrindinius ir fakultatyvius. Prie pagrindinių požymių priskiriami požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, taip pat veika, pakaltinamumas, amžius, kaltė. Fakultatyvieji požymiai yra nusikaltimo pasekmės, priežastinis rryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, įrankiai, priemonės, kitos aplinkybės, taip pat nusikaltimo motyvas ir tikslas.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Baudžiamoji teisė (trečiasis pataisymas ir papildytas leidimas). – Vilnius: Eugrimas, 2001. – 115-152 p.

2. Baudžiamoji teisė (specialioji dalis). – Vilnius: Eugrimas, 2000. – 15 p.

3. Čiočys, Petras. Teisės pagrindai. – Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2000. – 44-46 p.

4. http://www.tm.lt/?item=kodeks&aktoid=42972

5. Lietuvos teisės pagrindai. – Vilnius: Justitia, 2004 –