Aukštojo mokslo sistema Lietuvoje

Turinys:

Įvadas 2

1. Aukštasis mokslas Lietuvoje 4-5

2. Aukštojo mokslo reforma 6-8

3. Aukštojo mokslo finansavimas ir jo aspektai 9-14

4. Studiju sistemos alternatyvos 15-17

Išvados: 18

Naudota literatūra: 19Įvadas

Daugelyje išsivysčiusių valstybių švietimas laikomas valstybiniu prioritetu. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme skelbiama, kad „ Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas ssaugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.“

1996 metų rinkimuose balsų daugumą Lietuvos Respublikos Seime laimėjo Lietuvos konservatoriai. Vienas jų rinkimų šūkių skelbė, kad „švietimas yra visų socialinių reformų pagrindas“. Šios nuostatos laikosi ir kitos Lietuvos partijos. Taigi švietimas yra itin vertinamas – jis llemia visuomenės kompetenciją, jos vertybines orientacijas ir veikia visą valstybės gyvenimą.

1. Aukštasis mokslas Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas (2000 03 21) įteisina binarinę aukštojo mokslo sistemą -universitetai ir kolegijos.

Aukštasis išsilavinimas – tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aaukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Pagrindinės studijos – tai pirmosios pakopos nuosekliosios universitetinės bei neuniversitetinės studijos.Vientisosios studijos – tai aukštesnei profesinei kvalifikacijai įgyti skirtos studijos, kai derinamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos.

Universitetinių pagrindinių studijų trukmė yra 4 studijų metai, neuniversitetinių pagrindinių studijų trukmė – ne mažiau kaip 3 studijų metai. Bakalauras – kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų programą. Baigus bakalauro studijas, gali būti tęsiamos specializuotos profesinės arba magistrantūros studijos.

Magistrantūra – asmens profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtos antrosios pakopos nuosekliosios universitetinės studijos. Magistrantūros studijų trukmė yra ne trumpesnė kaip 1,5 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų metai. Rezidentūra – antrosios pakopos universitetinės studijos, skirtos medicinos studijas baigusiems asmenims rengti medicinos ppraktikai. Specialiųjų profesinių studijų trukmė yra ne trumpesnė kaip 1 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų metai.

Doktorantūra – tai mokslininkams rengti skirtos trečiosios (aukščiausios) pakopos universitetinės studijos, moksliniai tyrimai ir disertacijos rengimas. Baigus magistrantūrą, doktorantūros trukmė yra ne ilgesnė kaip 3 metai, o baigus specialiąsias profesines ar vientisąsias universitetines studijas, – ne ilgesnė kaip 4 metai. Meno aspirantūra – trečiosios (aukščiausios) pakopos universitetinės studijos, skirtos aukštosios mokyklos meno dalykų dėstytojams rengti ir menininkams specializuotis. Meno aspirantūros trukmė – ne ilgesnė kkaip 2 metai.

Doktorantas rengia ir viešai gina daktaro disertaciją daktaro laipsniui įgyti. Teisę skelbti priėmimą ir suteikti daktaro laipsnį pagal mokslo kryptis mokslo ir studijų institucijoms Lietuvos mokslo tarybos teikimu suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybiniai mokslo institutai, siekdami mokslo ir studijų integracijos, organizuoja bendras su aukštosiomis mokyklomis doktorantūros studijų programas.

1Pav. Aukštojo mokslo sistema Lietuvoje

2. Aukštojo mokslo reforma

1991 m. Lietuvoje – pirmoje iš pokomunistinių Rytų ir Vidurinės Europos šalių – buvo žengtas radikalus mokslo reformos žingsnis – Mokslų akademijos institutai atskirti nuo jos ir tapo savarankiški. Skirtingai, negu buvo tik.ėtasi, per devynerius metus institutų ryšiai su aukštosiomis mokyklomis sustiprėjo, bet jie liko savarankiškomis mokslo įstaigomis, prie jų dar prisidėjo keliolika anksčiau įvairioms žinyboms ar ministerijoms priklausiusių institutų, tad dabar Lietuvoje yra 29 valstybiniai mokslo institutai. Nors jie yra įteisinti galiojančio Mokslo ir studijų įstatymo, tačiau nuolat keliamas klausimas dėl jų statuso ir ateities.

Mokslo ir studijų sistemos reformą Lietuvoje ėmėsi spartinti tik 1997 m. Vyriausybės sukurtos dvi ekspertų grupės, vadovaujamos A.Janulaičio ir R.Sližio. Jos inicijavo mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų veiklos vertinimą, pasitelkus Lietuvos mokslininkus. Pagal vertinimo rezultatus institutai buvo suskirstyti į kelias grupes, tačiau po ilgų diskusijų visiems institutams, bet skirtingam laikui, buvo paliktas ankstesnis statusas, tiesa, jų finansavimas šiek ttiek susietas su veiklos produktyvumu.

Minėtos komisijos padarė išvadą, kad „sprendimų esminiais mokslo ir studijų klausimais formulavimas atiduodamas Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai bei valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijai, o šios institucijos dėl savo struktūros ir formavimo principų gali tik stabilizuoti esamą situaciją”. Tad prie Švietimo ir mokslo ministerijos buvo įkurtas Mokslo ir studijų departamentas (sudarytas iš buvusių ir, matyt, todėl galinčių daryti esminius sprendimus mokslininkų), kuriam buvo pavesta formuoti ir įgyvendinti valstybinę mokslo ir studijų politiką.

2000 m. kovo 21 d. priėmus Aukštojo mokslo įstatymą, vyriausybės mokslo politikos nuostatas turi įtvirtinti naujas bendresnis „Mokslo ir studijų įstatymas”.

Suformulavus tolesnės reformos principus, detalius vertinimo kriterijus bei finansavimo taisykles, 2001 m. pradėta vykdyti valstybinių mokslo ir studijų institucijų sistemos restruktūrizacijos reforma.

Deja, ir naujasis Aukštojo mokslo įstatymas, kuriame yra ir atskirų gerų dalykų, apskritai rodo, jog einama ne sistemiškos struktūrinės reformos linkme, o esamos sistemos modifikavimo keliu, siekiant kiekybės kokybės sąskaita, stiprinant biurokratinę administracinę šios sferos kontrolę, pasitelkus iš pačių mokslininkų sudarytas valdymo ir kontrolės institucijas, netgi pseudosavivaldos organus (Mokslo Taryba). Kas be ko, tam tikra nacionalinio masto reglamentacija ir kontrolės mechanizmas aukštajam mokslui reikalingi, bet kurti daugiapakopę įvairių tarybų sistemą – to jau perdaug . Mokslo ir studijų kokybė dėl tto nepagerės, tik bus eikvojami pinigai, kurių ir taip trūksta, gaišinamas laikas, nervuojami kūrybingi žmonės, taigi iš esmės kenkiama aukštajam mokslui. Galbūt, naudos turės tie, kurie paklius į tas tarybas, ir, žinoma, ten dirbsiantys klerkai – vis naujos darbo vietos.

Turbūt niekas neabejoja, kad mokslas ir aukštasis mokslas Lietuvoje finansuojamas nepakankamai. Logiškai galvojant, tai turėtų reikšti, kad neužtikrinamas pakankamai produktyvus ir kokybiškas, šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis darbas šioje srityje. Galbūt, ir galima teigti, kad vyriausybė ir politikai, pakankamai nesuvokdami mokslo ir aukštojo mokslo reikšmės, skiria šiai sferai finansuoti mažiau išteklių, nei galėtų netgi esamomis sąlygomis, t.y. sumažindami kitų sferų finansavimą, tačiau, apskritai, biudžetas visada buvo ir bus politinių varžybų objektas, o ypač, kol nepakankamu finansavimu gali skųstis bemaž visos per valstybės biudžetą išlaikomos sferos. Tiesa, aukštojo mokslo „Baltojoje knygoje“ yra nuostata politiškai ar net juridiškai įtvirtinti finansavimo normatyvus, bet tie normatyvai nustatomi vadovaujantis administracine logika, tarsi aukštasis mokslas būtų planinės ekonomikos dalis. Matyt, neatsitiktinai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai yra verčiami specialios paskirties valdininkais. Nemąstoma, ir kaip ištaisyti susiklosčiusius nenormalumus. Pvz., tai, kad humanitarai ir socialinių mokslų atstovai, dirbantys aukštojoje mokykloje, neturi čia įrengtų darbo vietų, tad mokslinį darbą dirb.ti ar paskaitoms ruoštis turi namuose ir, dažniausiai, patys už savo lėšas

apsirūpinti „darbo įrankiais bei medžiagomis“. Kažkodėl šios išlaidos neįtraukiamos į finansavimo normatyvus.

Situacija mokslo ir aukštojo mokslo sferoje pradės normalizuotis, kai ir į šią sferą bus išdrįsta pažiūrėti kaip į specifinę rinkos ekonomikos dalį, arba bent jau kaip į rinkos ekonomikos sąlygomis gyvenančios visuomenės poreikius, bet ne tik atskirų jos narių, o ir visuminius, bendruosius poreikius, aptarnaujančią sferą. Žinoma, nedidelė tikimybė, kad valdžia ir jos patarėjai ryšis taip pakreipti mokslo ir aukštojo mokslo reformą. Ne ką didesnė, jei ne mažesnė, iir tikimybė, kad dauguma dabar šioje sferoje dirbančių pajėgtų nusikratyti „amžiais tinkamai neįvertinamų“ inteligentų, bet sykiu ir valdžios „globojamų“ tarnautojų mentaliteto ir ryžtųsi tapti savo jėgomis pasitikinčių, savo visuomeninę vertę jaučiančių, rizikuoti nebijančių, konkurencijos nevengiančių, organizuotis sugebančių ir, kai reikia, solidariai savo interesus ginančių profesionalų sluoksniu.

3. Aukštojo mokslo finansavimas ir jo aspektai

Nevalstybinių aukštųjų mokyklų studijų kaina nusistovi rinkoje. Privačiai studijuojantys studentai moka visą studijų kainą arba, atskirais atvejais, aukštosios mokyklos sprendimu – sumažintą kainą (paprastai gerai besimokantiems ar sunkiai mmaterialiai besiverčiantiems studentams). Šiuo metu studijų kaina nevalstybinėse aukštosiose mokyklose svyruoja nuo 1500 iki 2400 Lt. per semestrą priklausomai nuo studijų krypties. Mokyklos, konkuruodamos tarpusavyje ir su valstybinėmis mokyklomis, negali per daug pakelti studijų kainos, nes siekis išsilaikyti rinkoje nustato mmaksimalią kainos ribą ir verčia dirbti kuo efektyviau.

Valstybinio aukštojo mokslo finansavimas iš esmės yra paremtas instituciniu principu – iš valstybės biudžeto finansuojamos tam tikro studentų skaičiaus studijos valstybinėje aukštojoje mokykloje ar finansuojamos kitokios aukštosios mokyklos reikmės. Finansavimo sumos ar sumą lemiantys veiksniai yra nustatomi ne rinkoje, o administraciškai planuojant, priimant ir vykdant valstybės biudžetą. Studentai, nepatenkantys į valstybės finansuojamas vietas (šiuo metu – apie 30 proc. studentų), moka už studijas, kurių kainą nustato aukštoji mokykla, suderinusi su ministerija. Studijų kaina įvairiose aukštosiose mokyklose yra nevienoda ir svyruoja nuo 750 iki 5500 Lt. už semestrą (pvz., Vilniaus universitete semestro studijų kaina svyruoja nuo 750 Lt. (matematikos, chemijos fakultetuose, pagrindinėse studijose) iki 4062.5 Lt. (medicinos fakultete, stomatologijos programoje); Kauno medicinos akademijoje sstomatologijos studijų kaina – 5500 Lt.) Magistratūros studijos kainuoja 1.5 karto daugiau nei pagrindinės.

Studijų semestro kaina

MGL* litais

Kauno medicinos akademija 17.2 – 44 2150 – 5500

Kauno technologijos universitetas 16 2000

Klaipėdos universitetas 8.4 – 16.8 1050-2100

Lietuvos žemės ūkio universitetas 6 – 7 750 – 875

Šiaulių universitetas 8 – 14 1000 – 1750

Vilniaus Gedimino technikos universitetas 12 1500

Vilniaus universitetas 6 – 32.5 750 – 4062.5

1 lentelė. 1 semestro studijų kaina valstybinėse aukštosiose mokyklose, MGL ir Lt. (kai MGL=125 Lt)

(* MGL – minimalus gyvenimo lygis)

Daugeliu atvejų valstybinės švietimo paslaugos nėra perkamos/parduodamos rinkoje, nes paslaugas paprastai gauna aasmenys, už kuriuos sumoka valstybė, o aukštųjų mokyklų konkurencija yra apribota. Todėl jų kaina nėra susiformavusi rinkos sąlygomis, o valstybinių aukštųjų mokyklų studentai moka sąlyginę studijų kainą. Pavyzdžiui, Vilniaus universitete chemijos fakultete semestro studijų mokestis yra 750 Lt., o ekonomikos – 1812.5 Lt. Viena vertus, tai rodo, kad nustatant studijų kainą mokamose studijose yra atsižvelgiama į rinkos poreikius (ekonomikos studijų paklausa yra didesnė), kita vertus, tokios kainos visiškai neatitinka kaštų .

Esant dabartinei sistemai, neišv.engiamai kyla neigiamų pasekmių:

• pagrindinis valstybinių mokyklų konkurencijos objektas yra ne studentas, o valstybės finansuojamos vietos, kurias paskirsto vykdomoji valdžia. Dėl to mokykla siekia tik užsitikrinti pakankamą finansavimą, o ruošiamų studentų kiekis ir kokybė neatitinka darbo rinkos reikalavimų, mokymas nėra orientuotas į studentą;

• tie patys mokesčių mokėtojai ar jų vaikai yra traktuojami skirtingai – vieni moka už mokslą visą kainą, kiti – dalį, treti – nemoka nieko, o dalis jų dar gauna stipendiją;

• sąlygų nestabilumas, skirtingas studentų ir aukštųjų mokyklų traktavimas trukdo veikti konkurencijai, leidžiančiai pasiekti studijų kokybę ir efektyvumą;

• į finansavimo sistemą nėra įtraukiamos privačios aukštosios mokyklos, nors ten studijuojantys studentai ar jų tėvai yra mokesčių mokėtojai ir taip pat turi turėti teisę į tam tikras išmokas. Dabartiniu metu jie sumoka dvigubą mokestį už išsilavinimą: vvieną per valstybės mokesčius, kitą – tiesiogiai mokyklai;

• aukštasis mokslas – tai tam tikras ribotas išteklius, kuris efektyviausiai paskirstomas rinkoje už rinkos kainą. Tačiau nemokamo mokslo buvimas skatina juo naudotis ir tuos, kuriems to nereikia (yra nuomonė – pasimokiau – nepatiko – mečiau). Taigi paslaugos, o tuo pačiu ir valstybės lėšos yra paskirstomos neefektyviai;

• nors visuomenėje yra paplitusi nuostata, kad esama aukštojo mokslo finansavimo sistema yra socialiai teisingiausia ir visiems prieinama, antra vertus, kartas nuo karto pasigirstančios kalbos apie stojimo, sesijų laikymo metu duodamus kyšius leidžia manyti priešingai. Tokios sistemos funkcionavimas skatina korupciją.

Diskusija dėl valstybės visiškai finansuojamo aukštojo mokslo turi du aspektus. Pirmasis esminis klausimas: ar apskritai verta visiškai finansuoti aukštąjį mokslą? Visiškai apmokamas aukštasis mokslas (ypač visiems arba didžiajai daliai studentų) neskatina efektyvumo, padidina mokesčių naštą. Be to, tokiu būdu ištekliai prievarta perskirstomi iš skurdesnių gyventojų tiems, kurių pajamos bent jau potencialiai paprastai yra didesnės (aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės daugiau uždirba nei jo neturintys). Taigi, pats visiškai valstybės apmokamo aukštojo mokslo būtinumas yra abejotinas.

Kitas šios problemos aspektas yra kaip finansuoti studijas, jei nusprendžiama studijas paremti valstybės lėšomis. Dėl ribotų ekonominių galimybių ir neracionalaus finansų naudojimo aukštajam mokslui nuolat trūksta pinigų, o valstybė net ir norėdama negali padengti visiems sstudentams visų studijų išlaidų. Yra dvi principinės alternatyvos, kaip valstybei finansuoti studijas ne visiškai, o iš dalies: 1) visiškas studijų finansavimas daliai studentų (dabartinis modelis), 2) dalinis studijų finansavimas visiems studentams.

Kaip aptarta aukščiau, visiškas studijų finansavimas daliai studentų nėra pats tinkamiausias ribotų išteklių paskirstymo būdas. Trūkumų, kurie aptarti aukščiau, visiškai pašalinti neįmanoma, jei bus išlaikomas principas, jog didelės dalies studentų studijas valstybė finansuoja visiškai.

Dalinis studijų finansavimas visiems studentams gali padėti išspręsti tas problemas, kurios kyla esant dabartinei sistemai (kokios sąlygos yra būtinos, kad šia galimybe būtų pasinaudojama, aptariama toliau). Bet kokiu atveju dalinis studijų finansavimas visiems studentams užtikrintų vienodą visų studijuojančių Lietuvos piliečių traktavimą.

Dalinio studijų finansavimo visiems studentams modelis susiduria su problema, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja nemokamą mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems studentams. Tai reiškia, kad nemažai daliai (jei laikytume, kad gerai mokytis yra normalu) studentų yra pažadėtas nemokamas mokslas, o tuo pačiu lieka mažiau resursų padengti bent dalį studijų kainos visiems studentams.

Problemos sprendimo būdas (nekalbant apie Konstitucijos keitimą) – atleisti nuo studijų mokesčio gerai besimokančius studentus, kaip to ir reikalauja Konstitucija. Tai yra siūl.oma ir šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomose Aukštojo mokslo įstatymo pataisose. Tačiau iškyla pagrindinė problema: kaip nustatyti gerai

besimokančiojo teisinius kriterijus?

Yra du pagrindiniai variantai, kaip nustatyti „gero“ mokymosi kriterijus:

1) nustatyti vidurkį arba minimalų gaunamą balą, kuris dar laikomas „gero“ mokymosi kriterijumi. Tuomet visi studentai, kurių pažymių vidurkis, mažiausias gautas balas ar kiti panašūs kriterijai atitinka nustatytą kriterijų, yra laikomi „gerai“ besimokančiais;

2) nustatyti procentą studentų, kurie laikomi „gerai“ besimokančiais. Tuomet pagal pažymių vidurkį ar kitus panašius kriterijus sustatoma studentų eilė ir šios eilės pradžioje esantys studentai (kurie sudaro nustatytą procentą visų studentų) yra laikomi „gerai“ besimokančiais. <

Abu variantai savo ruožtu gali būti įgyvendinami dviem būdais. „Gerai“ besimokantieji gali būti nustatomi pagal:

1) stojimo (baigiamųjų egzaminų) balus;

2) sesijų rezultatus.

Konstitucijos tiesioginė interpretacija neabejotinai yra artimesnė antrajam variantui.

Jei būtų pasirinktas variantas „gerai“ besimokančiuosius nustatyti kaip proporciją nuo visų besimokančiųjų skaičiaus (kas yra siūloma Seime svarstomu įstatymu), yra keletas variantų, kaip apskaičiuoti besimokančiųjų bazę. Pasirinkimų spektras yra labai platus: besimokančiųjų bazė gali būti tiek visi Lietuvos studentai, tiek labai mažos jų grupės, pavyzdžiui, kursas arba grupė, tiek aukštoji mmokykla, paliekant teisę detalesnį paskirstymą nustatyti savo vidaus teisės aktais. Nors visose mokyklose oficialiai yra vienoda – dešimtbalė vertinimo sistema, realiai skirtingose aukštosiose mokyklose ir netgi atskiruose fakultetuose ir studijų kryptyse ji veikia pakankamai skirtingai; todėl nustačius gero mokymosi kriterijų vvisos šalies mastu gali atsirasti tariama „gerų“ studentų koncentracija atskirose mokyklose. Kita vertus, negalima paneigti, kad kai kuriose specialybėse ar mokyklose studijuojantys studentai mokosi geriau nei kitose.

Visi variantai, kuomet daliai studentų visiškai apmokama už mokslą turi esminių trūkumų: nemokamas mokslas už gerus balus skatina korupciją ir nesąžiningą vertinimą. Variantas, kuomet tam tikras balas laikomas „gero“ mokymosi kriterijumi nepriklausomai nuo to, kiek studentų tokius balus gauna, turi ir kitų trūkumų. Visų pirma, nustatant finansavimą pagal balus neįmanoma prognozuoti biudžeto lėšų poreikio. Antra, paskatos korupcijai, kuomet bus bandoma „pritempti“ savo studijų rezultatus prie nustatytų balų, būtų didesnės ir galima būtų prognozuoti didžiulį skaičių studentų, kurių vidurkis būtų kaip tik toks, kokio reikia, kad studentas būtų laikomas „gerai“ besimokančiu.

Objektyvumo ir teisingumo vvisiškai apmokant už mokslą daliai studentų pasiekti neįmanoma. Esant dabartinei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies redakcijai, variantas, kuomet „gerai“ besimokančiais laikomas tam tikras procentas studentų, gavusių geriausius balus, laikytinas tinkamu pasirinkimu . Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, jog numatyta galimybė visiems už mokslą nemokėti pirmą semestrą yra netikslinga, nes mokančiuosius už mokslą galima nustatyti pagal stojamųjų egzaminų rezultatus. Nemokamas „pabandymas“ tik sukurtų ne patiems kruopščiausiems studentams dažnai nepagrįstas viltis, jog vėliau jų mokymosi rezultatai pagerės, todėl galima situacija, jjog tokiam pagerėjimui neįvykus nemaža dalis studentų mes studijas po pirmojo semestro.

Siekiant racionalios ir veiksmingos sistemos būtina tikslinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį, panaikinant nuostatą apie laiduojamą nemokamą mokslą gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Nevalstybinių aukštųjų mokyklų studijų kaina nusistovi rinkoje. Privačiai studijuojantys studentai moka visą studijų kainą arba, atskirais atvejais, aukštosios mokyklos sprendimu – sumažintą kainą (paprastai gerai besimokantiems ar sunkiai materialiai besiverčiantiems studentams). Šiuo metu stud.ijų kaina nevalstybinėse aukštosiose mokyklose svyruoja nuo 1500 iki 2400 Lt. per semestrą priklausomai nuo studijų krypties. Mokyklos, konkuruodamos tarpusavyje ir su valstybinėmis mokyklomis, negali per daug pakelti studijų kainos, nes siekis išsilaikyti rinkoje nustato maksimalią kainos ribą ir verčia dirbti kuo efektyviau.

4. Studiju sistemos alternatyvos

Kaip ten bebūtų, pradėti žengti šia kryptimi galima. Tiesa, jeigu bus ryžtasi atsisakyti bent jau vadinamojo „nemokamo“ aukštojo mokslo, jeigu bus pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, reikalaujanti gerai besimokantiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams laiduoti nemokamas studijas, yra anų laikų reliktas, o ne socialinio teisingumo garantas. Vargu ar kaip kitaip galima paaiškinti „nemokamų“ studijų garantijos siejimą su geru mokymusi, kaip tik tuo, kad tebemanoma, jog toks studentas, baigęs mokslus, bus „naudingesnis tėvynei“. Nors šiandien jis turi teisę ir daugiau nei kas kitas šansų daryti kkarjerą ir ne tėvynėje. Neitin pagrįstas ir galvojimas, kad ši nuostata skatina studentus geriau mokytis. Juk valstybės finansuojamų vietų skaičius nustatytas iš anksto ir nesikeičia, o nesenas ir absurdiškas Vyriausybės sprendimas „gerai besimokančiu studentu“ laikyti tą, kurio sesijos vidurkis yra 6 balai 10 balų skalėje, kai žemiausias teigiamas balas 5, praktiškai visiškai eliminuoja konkurenciją iš studijų proceso. Taigi, pasikeitusioje situacijoje minėta Konstitucijos nuostata kaip tik ir įtvirtina socialinį neteisingumą, komplikuoja moralinę studijų proceso atmosferą, gimdo nereikalingus konfliktus, absurdiškus valdžios sprendimus ir neįvykdomus pažadus.

Apeliavimas į tai, kad kai kuriose valstybėse aukštasis mokslas yra nemokamas, ir todėl šio principo reikia laikytis ir Lietuvoje (nors jo laikomasi tik dalinai), rodo arba nesugebėjimą adekvačiai vertinti konkrečią istorinę situaciją, arba gerus norus, kuriais grindžiamas kelias į nežinia kur, tik ne į ten, kur norima eiti. Juk visuotinio solidarumo principu grindžiamas „nemokamas“ mokslas socialiai teisingu dalyku, su tam tikromis išlygomis, gali būti laikomas tik tada, kai sukurtos sąlygos siekti aukštojo mokslo praktiškai visiems norintiems ir intelektualiai pajėgiantiems. Taip esti tik pakankamai turtingose valstybėse, kuriose įgyvendintas vadinamosios „socialinės gerovės valstybės“ modelis. Be to, šis modelis savo istorine ir sociokultūrine prigimtimi radikaliai skiriasi nuo mums pažįstamo „valstybinio socializmo“ (totalitarizmo) modelio.

Vadinamojo „nemokamo“ aukštojo mokslo atsisakymas nebūtinai turi reikšti, kkad studijos taps prieinamos tik pasiturinčių tėvų vaikams. Valstybė gali ir turi pasirūpinti tuo, kad susikurtų kreditų ir paskolų sistema, kuri leistų studijuoti mokamo mokslo sąlygomis visiems, konkurso keliu įstojusiems į aukštąsias mokyklas (žinoma, paskolų ir kreditų fondų resursai gali priversti riboti potencialių studentų, kuriems reikėtų tų fondų paramos, skaičių, bet jį riboja ir dabartinė studijų finansavimo sistema).

Viena didžiausių problemų, su kuria tektų susidurti, siekant atsisakyti „nemokamo“ mokslo, diegiant paskolų sistemą yra ta, jog studentai negali būti tikri turėsiantys galimybę gražinti paskolą. Užsienio universistetai, propoguojantuys šią sistemą (pvz. Kingstono Londonas), yra sudarę sutartis su tam tikromis bendrovėmis ir įstaigomis, kurios garnatuoja darbo vietas universiteto absolventams. Esant garantijai gauti darbą, įgijus aukštąjį išsilavinimą, studentai drąsiai ima paskolas, kurias vėliau gražina.

Gaila, tačiau Lietuvos ekonomika turi labai suklestėti, jog būtų įmanoma įdiegti tokią mokslo sistemą. Tačiau jei tai pavyktų, tokiu atveju ir gali atsirasti tikra, pilietinės atsakomybės principu grindžiama lygiateisė rinkos partnerystė aukštojo mokslo sferoje tarp valstybės (valdžios), visuomenės ir institucinę autonomiją turinčios aukštosios mokyklos, tik tokiu būdu valdžia nustos būti diktatore i.r išnaudotoja bent šioje sferoje, ir tik tokiu būdu paaiškės ne tik tai, ko mums iš tikrųjų trūksta ir reikia, lygiuojantis į Europą, bet ir tai, ką mes galim. Minėtoje

partnerystėje paaiškės ir sąlyginai tikra aukštojo mokslo kaina bei daugelis kitų šiai sferai reguliuoti reikalingų normatyvų, kurie dabar dėl objektyvių priežasčių nustatomi daugiau ar mažiau voliuntaristiškai , bus aiškiau apibrėžtas socialinių partnerių veiklos ir atsakomybės laukas.Išvados:

Dabartinė aukštojo mokslo valstybinio finansavimo sistema, siekiant geresnės aukštojo mokslo kokybės ir efektyvumo, turėtų būti reformuojama taip, kad studentas taptų aukštosios mokyklos klientu, o aukštosios mokyklos veiktų pagal konkurencijos principus. Šiuos tikslus geriausiai pasiekti leistų proporcinės valstybės subsidijos studijoms apmokėti modelis. Subsidija turėtų būti teikiama iir valstybinių, ir privačių mokyklų studentams.

Šalia proporcinės valstybės subsidijos principu paremto studijų finansavimo galėtų egzistuoti kiti valstybės finansavimo būdai: (1) stipendijos nedidelei daliai ypač gabių arba labai skurdžiai gyvenančių studentų; (2) laikinas papildomas programiniu principu paremtas mokyklų, kurios teikia brangiai kainuojančių studijų paslaugas, finansavimas.Naudota literatūra:

1. www.studijos.cr.vu.lt

2. V.Abramaitis, A.Otas, G.Žintelis. Informacinė visuomenė: situacija ir perspektyvos. Mokslas ir technika. 1998. Nr. 4, 5.

3. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas. 1998

4. Švietimas. Lietuvos statistikos departamentas. Vilnius. 1999

5. http://www.ktl.mii.lt/mt/1998_4/informac.htm

6. www.mokslas.lt