Teises istorijos konspektas
1. Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvoje seniausia teritorinė organizacija buvo kaimo bendruomenė. Jos savivaldos organas buvo kaimo vyrų susirinkimas ar krivūlė. Krivūlė rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę savo valdovui. Keletas kaimo bendruomenių sudarė valsčių, kurį valdė turintis pilį bajoras – tijūnas. Jo pilis buvo valsčiaus administracinis centras. Keletas valsčių jungėsi į žemę arba kunigaikštystę. Kunigaikštystės valdžios aparatas buvo nesudėtingas: tarnybiniai bajorai, tarnai ir kariai, kurie saugojo kunigaikštį ir jo turtą, rinko dduoklę, administruodavo ir teisdavo priklausančius valstiečius.
Žemės kunigaikščio valdžia skyrėsi nuo genties vado valdžios, nes buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio, rėmėsi ne tik autoritetu, bet ir prievarta. Žemės buvo pusiau valstybiniai teritoriniai vienetai. Jų išsivystymo lygis buvo labai nevienodas. Silpnesnės žemės ieškojo stipresnių paramos. Ekonominiai, politiniai, kultūriniai žemių ryšiai sudarė sąlygas jungtis į sąjungas. Žemių susijungimui reikšmės turėjo nuolatinis priešų užpuolimo pavojus. Kad apsigintų, silpnesnės žemės kunigaikštis turėjo pripažinti stipresnės žemės kunigaikščio valdžią ir laikyti jį vyresniuoju kunigaikščiu. XIII a. ppradžioje buvo 5 žemių sąjungos, 5 vyresnieji kunigaikščiai.
Iš 1219 m. Lietuvos kunigaikščio sutarties su Volynės kunigaikščiu galima spręsti, kad Lietuvos žemių sąjungos susijungė į konfederaciją. Tai ir su tuo susijęs vieno Lietuvos Didžiojo kunigaikščio iškilimas sudarė sąlygas atsirasti valstybinei valdžiai. XXIII a. pradžioje Lietuva neturėjo stiprių kaimynų, todėl valstybės susidarymui buvo palankios sąlygos. Valstybė formavosi didėjant Didžiojo kunigaikščio valdžiai. Centralizuotos valstybės kūrėjas buvo kunigaikštis Mindaugas. Daugelis kunigaikščių pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Tai buvo daliniai kunigaikščiai. Kitus Mindaugas nužudė ar išvarė. ~1236-1240 m. Mindaugas pajungė savo valdžiai didžiąją dalį Lietuvos teritorijos ir tapo Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. 1253 07 06 Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos Karaliumi ir taip teisiškai susilygino su kitų Europos valstybių vadovais.
Dėl vidaus karų Lietuvoje nepavyko išsaugoti karalystės statuso. Po Mindaugo nužudymo Lietuva vėl tapo kunigaikštyste, o jos valdovai grįžo prie Didžiojo kunigaikščio titulo. Centralizuotos Lietuvos valstybės susidarymas buvo labai pažangus veiksnys. Jis padėjo lietuviams išlikti kaip tautai, sudarė palankias sąlygas Lietuvos ekonominei ir kultūrinei raidai, pastojo kkelią vokiečių ordino ekspansijai į Rytus, totorių-mongolų agresijai į Vakarus. Stiprindamas Lietuvos valstybę Mindaugas stengėsi sudaryti centrinius valstybės valdymo organus, vieningą karinių pajėgų organizaciją, apriboti stambių feodalų valdžią ir panaikinti feodalinį susiskirstymą. Mindaugui pavyko užtikrinti vidaus tvarką ir surinkti pakankamas pajėgas gintis nuo priešų ir plėsti valstybės teritoriją.
Mindaugo laikais Lietuva neabejotinai turėjo visus svarbiausius valstybės požymius: teritoriją, politinę tautą, viešąją valdžią ir suverenitetą. Mindaugo sukurta valstybė buvo ankstyvoji feodalinė monarchija. Nuo kitų Europos šalių Lietuva skyrėsi tuo, kad ji buvo nne siuzereniteto ir vasaliteto santykiais susietų feodalinių valdų kompleksas, o įvairių teritorinių vienetų (žemių, valsčių ir kaimų) junginys. Kita Lietuvos ypatybė buvo stipri Lietuvos Didžiojo kunigaikščio valdžia. Lietuvos valstybės susidarymo laikotarpiu žemė priklausė ne kaimo bendruomenėms, o atskiriems valstiečiams. Lietuvoje jau buvo susiformavęs gausus valstiečių alodininkų sluoksnis. Stambių feodalų buvo nedaug ir jie negalėjo pasisavinti visos valstiečiams priklausančios žemės.
Valstybei atsiradus valstiečiai-alodininkai tapo Didžiojo kunigaikščio priklausomais valstiečiais. Iš jų Didysis kunigaikštis pasirinkdavo tarnybinius bajorus, kurie buvo jo valdžios socialinė bazė. Remdamasis tarnybiniais bajorais, Didysis kunigaikštis stiprino savo valdžią ir sėkmingai kovojo su stambiaisiais feodalais. Antras svarbus veiksnys, sustiprinęs Didžiojo kunigaikščio valdžią, buvo prasidėjęs slavų žemių prijungimas prie Lietuvos. Didžiojo kunigaikščio valdžios ekonominis pagrindas – jo domenas – gerokai išsiplėtė.
Lietuvoje iki XIV a. pabaigos nebuvo bažnyčios ir jos žemėvaldos. Stiprindamas savo valdžios socialinę bazę, Didysis kunigaikštis paskyrė žemės sklypus ne bažnyčiai, kuri neatlikdavo prievolių ir nemokėdavo mokesčių, o tarnybiniams bajorams, kurie už gautą žemę turėjo atlikti karinę ar kitokią tarnybą Didžiajam kunigaikščiui.
Ankstyvosios feodalinės monarchijos laikotarpiu Lietuvos valstybės feodalinis aparatas buvo palyginti nesudėtingas. Jo pagrindas buvo Didysis kunigaikštis. Didžiojo kunigaikščio valdžios paveldėjimo teisė nebuvo nustatyta. Manytina, kad Lietuvoje, kaip ir kitose to laikotarpio Europos monarchijose, buvo taikoma patrimonialinės valstybės koncepcija. Pagal ją visi DDidžiojo kunigaikščio sūnūs turėjo bendrą teisę į valdžią. Ši teisė buvo įgyvendinama arba padalijant sūnums valstybę, arba bendrai valdant ją nepadalintą. Didysis kunigaikštis turėjo aukščiausią valdžią visoje valstybės teritorijoje, buvo vyriausiasis teisėjas, galėjo bausti mirtimi, atimti arba skirti žemės valdas ir pareigybes, disponuoti valstybės finansais. Didysis kunigaikštis laikė visą šalies teritoriją savo tėvonija ir galėjo duoti žemės bajorams laikinai naudotis arba nuosavybe. Palaikant santykius su užsieniu, Didysis kunigaikštis buvo visos valstybės vadovas. Jis buvo ir vyriausias karo vadas.
Didžiojo kunigaikščio valdžią apribojančių teisės norminių aktų tada dar nebuvo, tačiau net stipri Didžiojo kunigaikščio valdžia nepašalino prieštaravimų ir feodalų kovos dėl valdžios. Didysis kunigaikštis tiesiogiai valdė tik savo domeną, atskirus teritorinius vienetus valdė daliniai kunigaikščiai ir bajorai. Dalis jų siekė atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie Didžiojo kunigaikščio sostą.
Tarp Didžiojo kunigaikščio ir jo vasalų dažnai kildavo prieštaravimų. Feodalai įsitvirtino pilyse ir nesiskaitė nei su Didžiojo kunigaikščio valdžia, nei su bendrais valstybės interesais. Valstybė buvo vieninga tik formaliai. Didysis kunigaikštis turėjo patarėjų iš stambių feodalų ir savo giminaičių. Iš jų susiformavo Didžiojo kunigaikščio taryba. Kaip nuolatinė patariamoji institucija taryba buvo jau prie Didžiojo kunigaikščio Gedimino. Tarybos nariai neturėjo sprendžiamojo balso teisės ir leidžiant teisės aktus dalyvavo kaip liudytojai. Prie Didžiojo kunigaikščio buvo raštinė iir archyvas. Ten buvo saugomos tarptautinės sutartys, kunigaikščio teisės aktai ir kiti dokumentai. Senasis archyvas neišliko, iš dalies išliko LDK archyvas, susidaręs XV a. viduryje ir gavęs Lietuvos Metrikos pavadinimą. Seniausias išlikęs šio archyvo dokumentas – Algirdo sutartis su vokiečių ordinu 1367 m.
Ankstyvosios feodalinės monarchijos laikotarpiu valstybės valdymas dar nebuvo aiškiai atribotas nuo Didžiojo kunigaikščio domeno valdymo. Tas pats asmuo galėjo tarnauti Didžiojo kunigaikščio rūmuose, valdyti tam tikrą dvarą ir eiti valstybines pareigas (pvz. valdyti tam tikrą administracinį-teritorinį vienetą). Tais laikais nebuvo skirtumo tarp valstybės iždo ir Didžiojo kunigaikščio iždo. Iždo pajamos buvo naudojamos tiek valstybei, tiek Didžiajam kunigaikščiui ir jo šeimai išlaikyti. Valstybės aparatas buvo komplektuojamas iš bajorų ir Didžiojo kunigaikščio giminaičių. Stambūs feodalai buvo Didžiojo kunigaikščio vietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniūnai. Jie vykdė valstybės funkcijas žemėse ir valsčiuose, vadovavo kariuomenei, rinko mokesčius, vykdė teismo funkcijas. Už tarnybą jie gaudavo dalį iš valstiečių surinktų mokesčių.
Centrinės ir vietinės valdžios sąveika buvo silpna. Didysis kunigaikštis mažai kontroliavo vietinių administratorių veiklą. Valdant valstybę didelį vaidmenį vaidino kaimo bendruomenė, kuriai ilgą laiką buvo būdingi visuomeniniai ir valstybiniai pradai. Valstybė pavedė bendruomenei vykdyti dalį valstybės funkcijų savo teritorijoje (pvz. rinkti mokesčius, saugoti viešąją tvarką, ieškoti nusikaltėlių ir teisti juos). Keletas bendruomenių sudarė
valsčių – pagrindinį administracinį-teritorinį vienetą.
Valsčiai buvo nevienodo didumo. Kai kurie apėmė ištisą buvusią dalinę kunigaikštystę, kiti apėmė tik nedidelę teritoriją apie Didžiojo kunigaikščio dvarą ar pilį. Ypač daug valsčių susiformavo Žemaitijoje (43). Valsčiai ir žemės dar neturėjo nuolatinių administracinių centrų ar vietinių pareigūnų būstinių. Valsčiaus tijūno ar žemės vietininko būstinė buvo jo paties ar Didžiojo kunigaikščio pilis, kurioje šis pareigūnas buvo įsikūręs. Iki XIV a. pradžios nebuvo ir nuolatinės Lietuvos sostinės. Didysis kunigaikštis dažnai persikeldavo iš vienos pilies į kitą iir kur jis buvo apsistojęs, ten ir buvo sostinė. Didysis kunigaikštis Gediminas apsigyveno Vilniuje ir nuo 1323 m. visas diplomatinis Gedimino susirašinėjimas ėjo iš Vilniaus, kuris tapo nuolatine sostine.
2. LDK susidarymas ir personalinė unija su Lenkija
Jau XIII a. antroje pusėje Lietuvos kunigaikštystės sudėtyje buvo dalis slavų žemių su Naugarduku, Gardinu ir kai kuriais kitais miestais. XIV a. Lietuvos valstybės teritorija išsiplėtė. Platus slavų žemių prijungimas prasidėjo valdant Didžiajam kunigaikščiui Vyteniui, kai prie Lietuvos prisijungė Polocko žemė (1307 m). Prie Lietuvos bbuvo prijungtos Vitebsko, Kijevo ir kitos baltarusių bei ukrainiečių žemės. Daugelis jų pačios pasidavė LDK valdžiai, kad išvengtų mongolų-totorių jungo. Dauguma slavų žemių buvo prijungtos valdant Gediminui ir Algirdui. Gedimino laikais nusistovėjo naujas oficialus valstybės pavadinimas. Išplėtus savo valdžią slavų žžemėse, Lietuvos kunigaikštystė tapo LDK.
LDK plėtimasis pasibaigė valdant Vytautui, kai jo valdžią pripažino Smolensko žemė (1404 m.) ir buvo prijungtos kitos žemės iki Juodosios jūros. Nuo XIV a. vidurio LDK buvo didžiausia Europos valstybė. Prie Lietuvos prijungtos slavų žemės turėjo savo paprotinę teisę ir valstybės aparatą. Vietiniai gyventojai sutikdavo pripažinti Didžiojo kunigaikščio valdžią tik garantavus slavų žemių socialinių, ekonominių, politinių santykių neliečiamumą. Todėl iki XIV a. pabaigos Lietuvos Didysis kunigaikštis nekeitė slavų žemių visuomeninės ir valstybinės santvarkos ir nesikišo į žemių vidaus reikalus, vietinio valdymo ir teisingumo vykdymo klausimus.
Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš pusiau savarankiškų žemių. Kiekviena žemė turėjo savo sostinę, kariuomenę, valstybės aparatą ir iždą. Ekonominiai ir politiniai žemių ryšiai buvo silpni. Valstybę politiškai jungė tik Didžiojo kkunigaikščio valdžia. Tuomet valstybės valdymas dar nebuvo centralizuotas. Formaliai visos žemės ir aukščiausioji valdžia priklausė Didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes ir valsčius valdė daliniai kunigaikščiai, kuriuos paremdavo vietiniai bajorai. Būtent jiems priklausė reali administracija, karinė valdžia žemėse, jų naudai vietiniai gyventojai atliko prievoles ir mokėjo mokesčius. Žemėms valdyti Didysis kunigaikštis siekdavo skirti sūnus ar kitus giminaičius vasalinių santykių pagrindu, o kai tokios galimybės nebuvo, palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Valsčiams valdyti daliniai kunigaikščiai paskirdavo vietininkus ir tijūnus. Kadangi pareigūnai neturėjo griežtai nnustatytos kompetencijos, daliniai kunigaikščiai galėjo pavesti administruoti ir teisti bet kuriam savo administraciniam pareigūnui ar tarnybiniam žmogui.
Žemėse, kaip ir visoje LDK, veikė rūmų valdymo sistema (tėvonijų valdymo sistema). Tai reiškia, kad tie patys pareigūnai vykdė valstybės valdymo funkcijas ir kunigaikščiui priklausančias ūkio valdymo funkcijas. Ši sistema veikė ir kitose Europos valstybėse. Ji būdinga ankstyvajam feodalizmui ir feodalizmo susiskaldymo laikotarpiui, kai valstybės funkcijos dar nesudėtingos ir valstybinis ūkis dar nėra atskirtas nuo kunigaikščio ūkio.
Plėtojantis feodaliniams santykiams, valstybės aparatas atsiskyrė nuo rūmų aparato, bet valstybės ir rūmų pareigūnų kompetencija nebuvo griežtai atribota. Svarbiausius klausimus daliniai kunigaikščiai spręsdavo su savo dvariškiais, kurie sudarė jų tarybą. Daliniai kunigaikščiai prisiekdavo ištikimybę Didžiajam kunigaikščiui, įsipareigodavo jam tarnauti, klausyti jo įsakymų, kasmet mokėti duoklę, karo metu atsiųsti jam tam tikrą skaičių karių. Savo ruožtu Didysis kunigaikštis įsipareigodavo ginti dalinį kunigaikštį nuo visokių priešų, neatimti iš jo tėvonijų ir kito turto, nesikišti į vietinį valdymą ir teismą. Kartais Didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais valstybės reikalais. Daliniai kunigaikščiai valdė savo kunigaikštystę tol, kol jų veikla tenkino Didįjį kunigaikštį. Mirus daliniam kunigaikščiui, Didysis kunigaikštis galėjo atiduoti dalinę kunigaikštystę kitam kunigaikščiui ar kitam stambiam feodalui.
Didysis kunigaikštis skyrė ir šalino dalinius kunigaikščius savo nuožiūra, remdamasis politinės naudos sumetimais, o ne ššitų kunigaikščių interesais. Skiriant ar šalinant dalinį kunigaikštį reikšmės turėjo gyventojų nuomonė. Jie naudojosi proga ir už paklusnumą naujam kunigaikščiui reikalavo nuolaidų iš jo paties ir Didžiojo kunigaikščio.
LDK sudėtyje žemių padėtis buvo nevienoda. Palyginti su kitomis prijungtomis žemėmis, Kijevo, Polocko ir Vitebsko žemės buvo ekonomiškai ir politiškai stipresnės, todėl pasiekė platesnę administracinę ir teisminę autonomiją. Tokios apimties autonomija naudojosi ir Žemaitija, gavusi ją XV a. pirmoje pusėje už tai, kad sutiko paklusti Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui.
Žemių autonomijos teisinis pagrindas buvo Didžiojo kunigaikščio suteikiamos sričių privilegijos. Vilniaus ir Trakų žemės plačios autonomijos neturėjo. Jos buvo sostinės žemės, valstybės branduolys ir Didžiojo kunigaikščio valdžios pagrindas, todėl buvo griežtai kontroliuojamos Didžiojo kunigaikščio ir centrinių valstybės įstaigų. Sričių privilegijų jos negaudavo.
XIV a. didieji kunigaikščiai nesugebėjo centralizuoti tokios didelės teritorijos valdymo. Dalinių kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė šalies ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai. Daliniai kunigaikščiai stengėsi sustiprėti ir siekti Didžiojo kunigaikščio valdžios. Tokia padėtis negalėjo patenkinti Didžiojo kunigaikščio, jis stengėsi apriboti dalinių kunigaikščių savarankiškumą. To pasiekti pavyko Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, tačiau tik po ilgos kovos su Jogaila ir lenkų feodalais. Didysis kunigaikštis Jogaila valdė Lietuvą nuo 1377 m., iš pradžių drauge su Kęstučiu, o nuo 1382 m. – savarankiškai. 1385 08 14 Jogaila pasirašė Lenkijos karalystės ir LLDK unijos aktą ir 1386 m. buvo karūnuotas Lenkijos Karaliumi.
Pagal unijos aktą LDK turėjo būti prijungta prie Lenkijos karalystės. Jeigu unijos aktas būtų įgyvendintas visa apimtimi, LDK netektų suvereniteto ir išnyktų kaip atskira nepriklausoma valstybė. Unijos iniciatoriai buvo lenkų feodalai, kurie ieškojo paramos vokiečių ordino agresijai atremti, taip pat norėjo gauti žemės nuosavybę LDK, įtvirtinti savo ekonomines ir politines pozicijas ir apriboti savo Karaliaus valdžią. Unijos sąlygos buvo naudingos tik lenkų feodalams. Jogaila, tapęs Karaliumi, apsigyveno Krokuvoje. Kadangi iš Krokuvos buvo sunku valdyti Lietuvą, Jogaila 1388 m. paskyrė Lietuvai vietininką – savo brolį Skirgailą. Skirgaila turėjo administruoti ir teisti Lietuvos gyventojus, bet negalėjo sudaryti sutarčių su kitomis valstybėmis ir suteikti privilegijų asmenims bei teritorijoms.
Skirgaila neturėjo Didžiojo kunigaikščio titulo ir buvo tik Jogailos vietininkas Lietuvoje. Jogailos titulas buvo Lenkijos Karalius, Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Rusijos žemių valdovas. Jogailos reikalavimu lietuvių, rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių daliniai kunigaikščiai prisiekė ištikimybę jam kaip Lenkijos Karaliui.
Jogailos ir Lenkijos feodalų noras įgyvendinti sutartį sukėlė LDK bajorų pasipriešinimą ir paskatino juos paremti kunigaikštį Vytautą. Vytautą parėmė tiek lietuviai, tiek prijungtų slavų žemių gyventojai. Pasinaudojęs šia parama, Vytautas pradėjo kovą su Jogaila dėl valdžios ir LDK savarankiškumo. 1392 m. Vytautas tapo Jogailos vietininku Lietuvoje. Jie sutarė, kad
Vytautas valdys Lietuvą iki gyvos galvos, o jam mirus Lietuva bus inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį.
1385 m. unijos nuostatų visiškas įgyvendinimas buvo atidėtas iki Vytauto mirties. 1401 m. šis susitarimas buvo patvirtintas, tačiau Vytautas tokia padėtimi nesitenkino ir savo valdžią plėtė, pagaliau pradėjo valdyti šalį kaip Lietuvos Didysis kunigaikštis, leido įstatymus, suteikdavo privilegijas asmenims bei teritorijoms, buvo kariuomenės vadas, vyriausiasis teisėjas. Santykiuose su kitomis valstybėmis Vytauto valdžia buvo apribota. Pagal susitarimą su Jogaila, Vytautas negalėjo daryti sutarčių, nukreiptų prieš Lenkiją, ttaip pat jokių sutarčių su vokiečių ordinu. Jogaila pripažino Vytautą Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, o sau paliko Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio titulą.
LDK gyventojų palaikymas ir susitarimas su Jogaila leido Vytautui pradėti valstybės valdymo centralizavimą. Jis panaikino stambias dalines kunigaikštystes ir suskirstė valstybės teritoriją į administracinius-teritorinius vienetus (žemes arba sritis). Vietoj dalinių kunigaikščių žemes valdyti ėmė Vytauto paskirti vietininkai iš stambiųjų feodalų. Didžiajam kunigaikščiui atiteko visos pajamos, kurias anksčiau gaudavo daliniai kunigaikščiai. Valstybės valdymo centralizavimas sustiprino LDK pozicijas derybose su Lenkija dėl unijos ssąlygų pakeitimo.
1413 m. įvyko LDK ir Lenkijos feodalų suvažiavimas unijos klausimui aptarti. Buvo patvirtinta, kad LDK valdovas yra Didysis kunigaikštis Vytautas. Buvo numatyta, kad Vytautui mirus, naują Didįjį kunigaikštį paskirs Lenkijos Karalius, pasitaręs su Lietuvos ir Lenkijos bajorais. Mirus Lenkijos KKaraliui Jogailai, naują Karalių išrinks Lenkijos bajorai kartu su Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu ir bajorais. Buvo pripažinta, kad LDK ir Lenkijos karalystė yra dvi savarankiškos ir lygiateisės valstybės. Buvo kalbama jau ne apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos karalystės sudėtį, o apie dviejų valstybių sąjungą.
Mirus Vytautui 1430 m. Lietuvos bajorai be lenkų žinios ar sutikimo Didžiuoju kunigaikščiu išrinko Švitrigailą, tuo pačiu faktiškai nutraukė visus unijos ryšius su Lenkija. Bet unijos šalininkai nepripažino Švitrigailos valdžios ir 1432 m. lenkų sutikimu Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu išrinko Žygimantą, kuris atnaujino uniją su Lenkija ir patvirtino, kad jam mirus LDK bus prijungta prie Lenkijos. LDK atsirado du Didieji kunigaikščiai, valstybė suskilo į dvi dalis: Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas ir Žemaitija pripažino Žygimantą, o kitos LDK provincijos – ŠŠvitrigailą, kuris tęsė Vytauto politiką ir kovojo už LDK nepriklausomybę. Tokia padėtis truko iki 1440 m., t.y. iki Žygimanto nužudymo. 1440 m. Lietuvos bajorai be lenkų sutikimo Didžiuoju kunigaikščiu išrinko Kazimierą. 1447 m. lenkai išrinko Kazimierą Lenkijos Karaliumi. Tad nuo 1447 m. LDK ir Lenkijos karalystė buvo dvi nepriklausomos valstybės, turinčios bendrą vadovą. Tai buvo personalinė unija, trukusi iki 1492 m., paskui buvo atnaujinta 1501 m. ir tęsėsi iki 1569 m.
Personalinė unija: 1447-1492 m. ir 1501-1569 m.
3. LDK valstybinė santvarka XXV a. ir XVI a. pradžioje
Lietuvos valstybės vadovas, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas buvo kaip ir anksčiau Didysis kunigaikštis, kurį rinko Seimas, susidėjęs iš feodalų. Didysis kunigaikštis buvo renkamas iš valdančios dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu tapdavo arba mirusio kunigaikščio sūnus (nebūtinai vyresnysis), arba brolis. Bajorai išrinkdavo jiems tinkamiausią kandidatą. Didžiuoju kunigaikščiu tapdavo tas, kuris sutikdavo saugoti ir plėsti bajorų teises ir privilegijas ir kurio vykdoma politika atitiko bajorų interesus.
1492 m. Aleksandras išleido privilegiją, kurioje įsipareigojo nespręsti svarbių klausimų be Ponų tarybos, apribojo savo valdžią stambių feodalų naudai. 1506 m. Žygimantas išleido privilegiją, dar labiau apribojusią jo valdžią. Bajorai nenorėjo stiprios Didžiojo kunigaikščio valdžios, jiems reikėjo Didžiojo kunigaikščio, kuris valdytų Lietuvą jų interesais. Nuo XV a. Didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Dėl žemių dalijimo tarnybiniams bajorams sumažėjo Didžiojo kunigaikščio domenas, kuris buvo jo valdžios ekonominis pagrindas. Taip pat sumažėjo Didžiojo kunigaikščio pajamos. 1434 m. Žygimantas ir 1447 m. Kazimieras atleido feodalams priklausančius valstiečius nuo mokesčių ir prievolių Didžiojo kunigaikščio dvarams. Dėl to dar labiau sumažėjo jo pajamos. Dėl ekonominio ir politinio bajorų įsigalėjimo, personalinės unijos su Lenkija, kovos dėl Didžiojo kunigaikščio sosto Didysis kunigaikštis neteko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo apribota Ponų tarybos naudai ir toks apribojimas bbuvo įtvirtintas 1492 m. ir 1506 m. privilegijose.
Iki XV a. vidurio Ponų taryba nebuvo vyriausybinė institucija. Taryboje dalyvavo pats Didysis kunigaikštis, jo giminaičiai, stambieji feodalai, vyskupai, sričių vietininkai, vaivados, kaštelionai, valstybės ir Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnai (kancleris, rūmų maršalka ir kiti). Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Ponų tarybos narius skyrė Didysis kunigaikštis kitų ponų sutikimu. Nuo XV a. pabaigos Ponų taryba buvo komplektuojama tik iš valstybės ir rūmų administracijos pareigūnų. Tam tikros pareigos suteikdavo teisę būti Ponų tarybos nariu. Valdant Žygimantui I Ponų taryboje posėdžiavo:
4 katalikų vyskupai;
8 vaivados;
2 kaštelionai;
3 seniūnai;
kancleris;
Didysis etmonas;
rūmų etmonas;
žemės arba didysis maršalka (visos LDK maršalka, nes žeme vadinta pati
rūmų maršalka; Lietuvos valstybė);
rūmų paiždininkis;
13 Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnų.
Ponų tarybos nariai buvo ir vadinamieji Didžiojo kunigaikščio maršalkos (buvo gana daug). Kai Didysis kunigaikštis norėjo matyti tam tikrą bajorą Ponų tarybos nariu ir nebuvo laisvos pareigybės, kuri suteiktų jam vietą Ponų taryboje, Didysis kunigaikštis paskirdavo jį savo maršalka ir taip jis tapdavo Ponų tarybos nariu. Valdant Žygimantui I tokiu būdu Ponų tarybos nariais tapo apie 20 žmonių. Ponų tarybos narių skaičius buvo nepastovus. Paprastai buvo apie 50 narių. Per 100 metų, nuo 1447 m. iki 1547 m., Ponų tarybos nariais tapo 182 ffeodalai. Branduolys buvo keletas stambiausių ir turtingiausių feodalų šeimų (~25).
Iki XV a. vidurio Ponų taryba buvo patariamasis organas. Didžiojo kunigaikščio nurodymu Ponų taryba svarstė valstybės reikalus ir duodavo jam patarimų. Didysis kunigaikštis pats spręsdavo, kokį klausimą aptarti su Ponų taryba ir kokį išspręsti savarankiškai. Iki XV a. pabaigos nebuvo įstatymų, kurie draustų Didžiajam kunigaikščiui leisti ir įgyvendinti tam tikrus aktus be Ponų tarybos pritarimo. Didžiojo kunigaikščio su Ponų taryba leidžiami aktai nebuvo privalomi Didžiajam kunigaikščiui, kuris visada juos galėjo pakeisti ar panaikinti. Valdant Didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, Ponų taryba pasidarė vyriausybinė institucija, kuri:
1) pavadavo Didįjį kunigaikštį, kai jis išvykdavo į užsienį;
2) rūpinosi visais valstybės reikalais;
3) spręsdavo vidaus ir užsienio politikos klausimus.
Tačiau Ponų taryba teisės aktus be Didžiojo kunigaikščio leisdavo retai. Visi Ponų tarybos aktai buvo leidžiami Didžiojo kunigaikščio vardu. Pagal 1492 m. privilegiją Didysis kunigaikštis neturėjo teisės pakeisti, papildyti ar panaikinti nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be Ponų tarybos pritarimo vykdyti savo nutarimų, skirti pareigūnų, leisti iždo lėšų. Pagal 1506 m. privilegiją visi įstatymai turėjo būti leidžiami kartu su Ponų taryba. Visų Ponų tarybos narių suvažiavimai buvo šaukiami retai. Dažniausiai Didysis kunigaikštis tarėsi tik su savo artimiausiais patarėjais:
1) Vilniaus ir Žemaitijos vyskupais;
2) Vilniaus ir Trakų vaivadomis ir kaštelionais;
3) Žemaitijos, Gardino ir Lucko seniūnais;
4) kai kuriais kitais
pareigūnais.
Tai buvo vadinamoji Slaptoji taryba. Einamuosius klausimus Didysis kunigaikštis spręsdavo savarankiškai. Ponų taryba veikė kaip kolektyvinė stambiųjų feodalų diktatūros forma, tačiau kai kuriems klausimams spręsti reikėjo ir tarnybinių bajorų pritarimo. Todėl be Ponų tarybos narių suvažiavimų (Seimų) buvo ir šalutiniai visuotiniai (Didieji) Seimai, į kuriuos atvykdavo ir tarnybinių bajorų atstovai. Jie buvo kviečiami, kai:
1) reikėjo rinkti Didįjį kunigaikštį;
2) tartis dėl unijos su Lenkija ir kitais svarbiausiais klausimais.
Bet dažniausiai tarnybinių bajorų atstovai dalyvaudavo Seime, kai buvo sprendžiami:
3) karo prievolės ir
4) mokesčių karo reikalams klausimai.
Šie klausimai llabiausiai rūpėjo tarnybiniams bajorams, nes būtent jie buvo LDK kariuomenės pagrindas, iš jiems priklausančių valstiečių buvo renkami mokesčiai karo reikalams.
Pirmas toks Seimas su tarnybiniais bajorais įvyko 1401 m. sausio mėnesį Vilniuje (minimas įstatyminiuose šaltiniuose). Jame buvo svarstomas unijos su Lenkija klausimas, bet jame dalyvavo palyginti nedaug bajorų, atvykusių iš Vilniaus bei Trakų žemių. LDK nelietuviškų žemių bajorai buvo kviečiami į Seimą nuo ~1446 m. Seimo sudėtis nusistovėjo XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje, bet iki XVI a. vidurio reformos SSeimo sudėtis ir tarnybinių bajorų atstovavimo norma teisiškai nebuvo nustatyta. Ponų tarybos nariai visada dalyvavo Seime. Paprastai atvykdavo ir valsčių tijūnai, dvarų laikytojai, seniūnai ir kiti vietinės administracijos pareigūnai. Tarnybiniai bajorai dalyvaudavo Seime savo nuožiūra, t.y. į Seimą atvykdavo tik ttie tarnybiniai bajorai, kurie galėjo ir norėjo dalyvauti svarstant tam tikrus klausimus. Dažnai būdavo, kad nuo tam tikro administracinio-teritorinio vieneto atvykdavo tik keli bajorai arba išvis niekas, ir tada kildavo klausimas, ar atvykusieji gali spręsti reikalus, ar ne.
1511 m. buvo įsakyta administraciniuose-teritoriniuose vienetuose, turinčiuose bendrą sieną su Rusija, sušaukti bajorų suvažiavimus ir į Seimą, vyksiantį Vilniuje 1512 01 01, išrinkti po du atstovus su atitinkamais įgaliojimais. Jie turėjo atstovauti visiems tos teritorijos bajorams. Kitiems tų administracinių-teritorinių vienetų bajorams buvo įsakyta būti savo žemėse ir saugoti jas nuo priešų. Iš centrinių administracinių-teritorinių vienetų turėjo atvykti tik administracijos vadovai, o bajorai patys sprendė, važiuoti į Seimą ar ne.
1534-1538 m. bajorų atstovus paskirdavo vietinės administracijos vadovai. 1544 m. juos išrinko patys bajorai. Galutinai SSeimo sudėtį, bajorų atstovavimo normą, atstovų rinkimo tvarką nustatė 1566 m. II Lietuvos Statutas. Tarnybinių bajorų vaidmuo Seime buvo nedidelis. Seime dominavo stambieji feodalai, o tarnybiniai bajorai buvo kviečiami tik pasakyti savo nuomonę tam tikru klausimu. Ponų tarybos nariai parengdavo ir apsvarstydavo visus norminių aktų projektus ir pranešdavo jų turinį bajorų atstovams, todėl galima teigti kad LDK Seimas XV a. – XVI a. pradžioje buvo daugiausia stambiųjų feodalų pasitarimas, kuriame dalyvavo ir tarnybinių bajorų atstovai.
Seimai šaukiami neperiodiškai, Didžiojo kunigaikščio nuožiūra, PPonų tarybos patarimu, bajorų prašymu, priklausomai nuo reikalo. Būdavo, kad per vienerius metus (1529 m. vasario ir spalio mėn.) susirinkdavo du Seimai, bet dažniausiai pertraukos tarp Seimų būdavo 2-5 metai. Seimo trukmė iš anksto nenustatoma ir priklauso nuo svarstomo klausimo sudėtingumo ir kitų aplinkybių. Dažniausiai Seimas truko kelias savaites, bet buvo ir ilgesnių (iki 1 m.). I Statutą priėmęs Seimas posėdžiavo 11 mėnesių (nuo 1528 balandžio iki 1529 vasario).
Kuriame miestelyje ir kada turėjo prasidėti Seimas spręsdavo Didysis kunigaikštis su Ponų taryba. Dažniausiai Seimas susirinkdavo Vilniuje, bt būdavo ir kituose miestuose. Apie Seimo susirinkimo vietą ir laiką bajorams pranešdavo kancleris – Didžiojo kunigaikščio nurodymu jis išsiųsdavo raštus vaivadoms, seniūnams ir kitiems vietinės administracijos vadovams. Buvo nurodomi klausimai, kuriems spręsti buvo šaukiamas Seimas, bet Seimui visada tekdavo spręsti daugiau klausimų nei numatyta.
Bajorai Seimo metu kreipdavosi į Didįjį kunigaikštį su savo prašymais ir skundais, beveik kiekviena bajorų delegacija paduodavo kolektyvinius savo teritorijos bajorų prašymus. Tokių prašymų būdavo daug, todėl Seimas užsitęsdavo. Visus nutarimus Seimas priimdavo Didžiojo kunigaikščio vardu. Svarbiausių nutarimų turinį LDK gyventojams pranešdavo kancleris savo raštais, o apie kitus nutarimus informavo patys bajorai – Seimo dalyviai.
Didžiojo kunigaikščio, Ponų tarybos ir Seimo nutarimus vykdė centriniai ir vietiniai valstybės valdymo organai. Aukštesni pareigūnai vadinosi ddignitoriais, o žemesni – urėdais. Dignitoriai ir urėdai buvo arba valstybės administracijos, arba Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnai. Kadangi valstybės aparatas nebuvo griežtai atribotas nuo Didžiojo kunigaikščio rūmų aparato, būdavo, kad Didžiojo kunigaikščio dignitoriai ir urėdai vykdė ir valstybės valdymo funkcijas. Svarbiausi dignitoriai: žemės maršalka, kancleris, žemės paiždininkis, Didysis etmonas. Žemės (didysis) maršalka buvo pirmasis dignitorius valstybėje. Jo valdžia galiojo Didžiojo kunigaikščio rūmuose ir Didžiojo kunigaikščio buvimo vietoje (pvz. Seime).
Žemės maršalka žiūrėjo rūmų ir Seimo tvarkos ir saugumo, rūpinosi patalpomis ponams ir bajorams, atvykusiems į Seimą ar Ponų tarybos posėdį. Asmenys, norintys paduoti prašymą ar skundą Didžiajam kunigaikščiui, turėjo kreiptis į žemės maršalką, kuris pranešdavo prašytojo reikalą Didžiajam kunigaikščiui ir jei šis sutikdavo priimti prašytoją, žemės maršalka suderindavo laiką ir vietą. Žemės maršalka suteikdavo žodį norintiems kalbėti Seime ar Ponų taryboje. Žemės maršalka paskelbdavo nutarimus, kas paskirtas pareigūnu, kam suteikiamas dvaras. Žemės maršalka tarpininkavo priimant į valstybės tarnybą, skiriant sklypus ir kt. Žemės maršalka iškviesdavo į Didžiojo kunigaikščio teismą, teisdavo už nusikaltimus, padarytus Didžiojo kunigaikščio buvimo vietoje, turėjo teisę skirti mirties bausmę. Paprastai žemės maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie Didžiojo kunigaikščio. Kai Didysis kunigaikštis išvykdavo į užsienį, žemės maršalka pirmininkaudavo Ponų tarybai kaip pirmasis pareigūnas valstybėje.
Mirus Didžiajam kunigaikščiui žemės maršalka ssušaukdavo visuotinį Seimą Didžiajam kunigaikščiui išrinkti. Iki naujojo Didžiojo kunigaikščio išrinkimo žemės maršalkos valdžia galiojo visoje LDK. Žemės maršalkos pavaduotojas buvo rūmų maršalka. Žemės maršalkos ir rūmų maršalkos padėjėjai buvo Didžiojo kunigaikščio maršalkos. Jų skaičius nuolat didėjo (1492 m. 8 Didžiojo kunigaikščio maršalkos, 1506 m. – 18).
Antrasis pagal svarbumą dignitorius buvo kancleris. Jo pareigybė buvo įsteigta 1411 m. kartu su žemės maršalkos pareigybe. Kancleris buvo raštinės viršininkas. Kancleris registravo korespondenciją, rūpinosi teisės kodifikacija, redagavo teisės aktus, priiminėjo užsienio valstybių ambasadorius, kalbėjo su jais Didžiojo kunigaikščio vardu, patardavo Didžiajam kunigaikščiui. Valstybės raštinės darbuotojai parengdavo visus Didžiojo kunigaikščio vardu leidžiamus aktus. Dažniausiai dokumentus pasirašydavo raštininkas, svarbiausius (pvz. Seimo nutarimus) – kancleris, o siunčiamus į užsienį raštus – pats Didysis kunigaikštis.
Svarbiausius dokumentus reikėjo antspauduoti didžiuoju antspaudu, todėl Didysis kunigaikštis negalėjo leisti tokių aktų be kanclerio. Dokumento originalą kancleris atiduodavo tam, kam jis būdavo skirtas, o nuorašą palikdavo valstybės archyve – Lietuvos Metrikoje. Dokumentų originalų išliko labai nedaug. Kancleris buvo valstybės archyvo direktorius. Kadangi darbo raštinėje daugėjo, 1566 m. buvo įsteigtos pakanclerio (vicekanclerio) pareigos, o raštinė padalinta į dvi dalis: susiformavo didžioji raštinė (vadovavo kancleris) ir mažoji raštinė (vadovavo pakancleris). Pakancleris gavo mažąjį valstybės antspaudą. Pakancleris buvo kanclerio pavaduotojas, jo pasirašyti dokumentai su
jo antspaudu galiojo kaip kanclerio pasirašyti ir antspauduoti dokumentai.
Trečiasis dignitorius buvo žemės paiždininkis. Jo žinioje buvo valstybės pajamos ir išlaidos, Lietuvos monetų kalykla, taip pat valstybės turtas – kilnojamasis ar nekilnojamasis. Paiždininkis tvarkė valstybės turto administraciją, tikrino pareigūnų finansines ataskaitas, nagrinėjo ūkinius ginčus, paskirdavo mokesčių rinkėjus, muitininkus ir kitus pareigūnus. Žemės paiždininkis turėjo teisę skirti revizijas, padidinti ar sumažinti tam tikrus mokesčius. Artimiausias žemės paiždininkio padėjėjas buvo iždininkas. Jis išmokėdavo, priimdavo pinigus, išduodavo finansinius dokumentus. Valstybės ižde buvo laikomi Didžiojo kkunigaikščio valdžios ženklai – Gedimino kepurė, kitas vertingas turtas (pvz. žemės privilegijos). Iki 1551 m. už žemės privilegijų saugumą atsakė žemės paiždininkis, vėliau – kancleris, bet privilegijos liko ižde, kuris iš dalies vykdė archyvo funkcijas.
Iždas vykdė ir valstybės pašto funkcijas, buvo ginklų saugykla, todėl prie iždo buvo daug meistrų ir amatininkų, kuriems vadovavo žemės paiždininkis. Valstybės iždas nebuvo griežtai atribotas nuo valstybės raštinės, Didžiojo kunigaikščio iždo, kuriam vadovavo rūmų paiždininkis. Žemės paiždininkis, rūmų paiždininkis ir kancleris turėjo nuolat derinti savo vveiksmus.
Didysis Lietuvos etmonas buvo svarbus dignitorius. Didžiojo etmono kaip vyriausiojo kariuomenės vado pareigos buvo įsteigtos 1497 m. Didžiojo etmono valdžia įsigalėdavo, kai Didysis kunigaikštis Seime paskelbdavo visuotinį bajorų šaukimą. Taikos metu jis neturėjo valdžios. Didysis etmonas vadovavo bajorams, kol jie bbūdavo paleidžiami namo. Didysis etmonas vadovavo karo veiksmams, tvarkė kariuomenės reikalus, turėjo bajorų sąrašus ir kontroliavo, kad visi bajorai atliktų karo tarnybą. Didysis etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitos priežasties. Didysis etmonas vykdė ir teisėjo funkcijas. Jis teisdavo į karą pavėlavusius bajorus ir kitus kariškius, kurie padarė nusikaltimus karo metu. Didžiojo etmono pavaduotojas buvo lauko etmonas. Lauko etmonas vadovavo samdinių kariuomenei. 1521 m. įsteigtos dvaro (rūmų) etmono pareigos. Rūmų etmonas vadovavo tiems bajorams ir kariškiams, kurie tarnavo Didžiojo kunigaikščio rūmuose.
4. Administracinis-teritorinis suskirstymas ir vietinis valdymas
XV a.-XVI a. pradžioje
Valstybės teritorija susidėjo iš žemių ar sričių, kurioms vadovavo Didžiojo kunigaikščio vietininkai. 1413 m. Vilniaus ir Trakų žemės buvo paskelbtos vaivadijomis, o jų vietininkai gavo vaivados titulą. TTai buvo susieta su LDK unija su Lenkija. Lenkijos teritorija buvo suskirstyta į vaivadijas, todėl norint paspartinti susijungimą, buvo bandoma suvienodinti administracinius-teritorinius vienetus ir įsteigti Lietuvoje tokias pat pareigybes kaip ir Lenkijoje. Kitos LDK žemės, kurios naudojosi autonomine administracija, buvo paskelbtos vaivadijomis XVI a. pradžioje. Vaivada buvo Didžiojo kunigaikščio atstovas vaivadijoje, vietinės administracijos atstovas, teisėjas ir karo vadas. Jo kompetencija buvo labai plati: kontroliavo valsčių laikytojų administraciją ir teisminę veiklą. Tame valsčiuje, kuriame buvo vaivados būstinė, valsčiaus laikytojo nebuvo, jo ffunkcijas vykdė pats vaivada. Jis tvarkė ūkinius reikalus, rinko mokesčius, administravo ir teisė valstiečius, skyrė žemės sklypus ir t.t. Kiekviena vaivadija buvo karinėje apygardoje, todėl vaivada rūpinosi kariniais reikalais. Jis vadovavo visoms karo pareigybėms visoje teritorijoje, buvo atsakingas už šios teritorijos apsaugą ir gynybą, kariškių sąrašų sudarymą, pilių ir tvirtovių statybą, remontą ir aprūpinimą.
Visi seniūnai ir valsčių laikytojai, tiek karo vadai, turėjo klausyti vaivados, o vaivada klausė Didžiojo kunigaikščio ir Didžiojo etmono. Feodalai, kaip dvarų savininkai, turėjo imunitetą – buvo atleidžiami nuo valstybės pareigūnų valdžios ir teismo. Jie patys administravo ir teisė savo valstiečius. Vaivada nesikišo į dvarų savininkų administracinę ir teisminę veiklą, bet prižiūrėjo, kad visi atliktų prievoles valstybei (pvz., karinę), kad visi teistų valstiečius už nusikaltimus ir kad užtikrintų tvarką ir saugumą savo dvaruose.
Vaivados valdžia galiojo ir valstybiniuose miestuose, kurie neturėjo savivaldos pagal Magdeburgo teisę. Tie miestai, kuriems buvo suteikta tokia savivalda, buvo atleidžiami nuo valstybės pareigūnų valdžios ir teismo, bet šiuose miestuose buvo pilies jurisdikos, t.y. žemės sklypai, kurie priklausė valstybei. Pilies jurisdikos gyventojai neprivalėjo laikytis Magdeburgo teisės ir klausyti miesto magistratų. Juos administruodavo ir teisdavo vaivada, kuris prižiūrėjo, kad magistratas nepasisavintų žemės ar kitokio turto ir nepriimtų nuo bajoro pabėgusių valstiečių. Vaivada teisdavo valstiečius už nužudymus iir kitus sunkius nusikaltimus. Vaivada buvo skiriamas Didžiojo kunigaikščio iš vietinių feodalų. Kaip ir kiti pareigūnai, vaivada buvo skiriamas iki gyvos galvos arba paskyrimo į kitą tarnybą.
Žemaitijos seniūnas, Polocko vaivada ir Vitebsko vaivada buvo renkami vietinių gyventojų. Pagal sričių privilegijas bajorai, dvasininkai ir miestiečiai suvažiuodavo į srities Seimą, pasirinkdavo tinkamą kandidatą ir pateikdavo jį Didžiajam kunigaikščiui tvirtinti. Žemaitijos, Polocko, Vitebsko sričių privilegijos leisdavo vietiniams gyventojams pakeisti vaivadą, jei jo veikla netenkino gyventojų. Šiuo atveju Didysis kunigaikštis turėjo pašalinti vaivadą iš pareigų ir paskirti naują, kurio kandidatūrą pasirinkdavo patys gyventojai. Vaivados veiksmus buvo galima apskųsti Didžiajam kunigaikščiui. Vaivada turėjo daug raštininkų, sekretorių, maršalkų ir kitų pareigūnų, kurie vykdė administracijos ir teismo funkcijas, rinko mokesčius, spręsdavo ginčus ir pan. Prie vaivados buvo tarnybiniai bajorai, kariškiai ir tarnai, kurie atliko vaivados potvarkius, stovėjo Garbės sargyboje ir sudarė pilies ar tvirtovės įgulą. Šiuos kariškius ir tarnus vaivada turėjo išlaikyti savo sąskaita, tik kartais jis gaudavo tam tikrą paramą iš valstybės iždo, todėl vaivada turėjo būti turtingas stambusis feodalas. Kai kuriuos tarnus už jų tarnybą ir nuopelnus vaivada paskirdavo savo administracijos pareigūnais.
Vaivadija buvo suskirstyta į seniūnijas ir valsčius. Administracijos, teismo ir karines funkcijas seniūnijose vykdė Didžiojo kunigaikščio skiriami seniūnai. Seniūnija susidėjo iš keleto valsčių, todėl sseniūnas buvo aukštesnis pareigūnas už valsčiaus laikytoją ar tijūną. Vaivada nesikišo į seniūno administracinę ir teisminę veiklą. Seniūnas turėjo klausyti vaivados politiniais ir kariniais reikalais. Kai kurie seniūnai (pvz. Žemaitijos) teisine padėtimi prisilygino vaivadoms ir buvo Ponų tarybos nariai. Seniūnai turėjo daug tarnybinių bajorų, įvairių pareigūnų, tarnų, kurie vykdė jo potvarkius, buvo jo sargyba.
Valsčius valdė vietininkai ar tijūnai, skiriami Didžiojo kunigaikščio, vaivados ar seniūno teikimu. Nuo XVI a. pradžios vietininkai ir tijūnai buvo vadinami valsčių laikytojais. Šis terminas buvo vartojamas visoje LDK, išskyrus Žemaitiją, kur šie pareigūnai buvo vadinami valsčių tijūnais. Valsčių laikytojai vykdė administracines, teismo ir karines funkcijas, turėjo klausyti vaivados ir seniūno. Valsčių laikytojai buvo kartu Didžiojo kunigaikščio dvarų laikytojai ir daug dėmesio skyrė Didžiojo kunigaikščio reikalams. Prie valsčių laikytojų buvo žemesnieji pareigūnai ir tarnai, kuriems valsčių laikytojai pavesdavo administruoti ir teisti gyventojus. Tokių pareigūnų ir tarnų skaičius valsčiuje buvo mažesnis nei seniūnijoje ar vaivadijoje. Valsčiaus laikytojas skiriamas iki gyvos galvos ar paskyrimo į kitą tarnybą, bet prie Lietuvos prijungtose žemėse valsčiaus laikytojai dažnai buvo skiriami trumpam laikui (1 m., 2 m., 3 m.). Didysis kunigaikštis tokiu būdu siekė atlyginti bajorams už tarnybą ar pagerinti jų materialinę padėtį, kad bajorams užtektų pinigų pasiruošti karo tarnybai.
Bet trumpam laikui skiriami
valsčiaus laikytojai stengdavosi per tą laiką gauti kuo daugiau pajamų ir galėjo padaryti žalą Didžiojo kunigaikščio ūkiui. Siekiant to išvengti, bajorui būdavo duodami tie valsčiai, kur nebuvo Didžiojo kunigaikščio dvarų ar jų buvo labai nedaug. Vaivadoms, seniūnams, valsčiaus laikytojams ir kitiems administracijos pareigūnams išlaikyti gyventojai mokėjo mokesčius ir atlikdavo prievoles. Daug pajamų pareigūnai gaudavo iš teismo ir administravimo (rinkliavų už skundų ir prašymų nagrinėjimą). Pareigūnai gaudavo ir tam tikrą dalį pajamų iš Didžiojo kunigaikščio dvarų, esančių tame valsčiuje, seniūnijoje ar vvaivadijoje. Valstybės tarnyba buvo bajorų praturtėjimo šaltinis, todėl bajorams rūpėjo, kad pareigybės neatitektų užsieniečiams ar kitų luomų nariams (miestiečiams).
1492 m. žemės privilegija reikalavo, kad valstybės aparatas būtų komplektuojamas tik iš LDK piliečių, pirmiausia iš bajorų, o sričių privilegijos reikalavo, kad vietinės administracijos pareigūnai būtų skiriami tik iš bajorų, turinčių dvarus tame administraciniame vienete. 1492 m. Didysis kunigaikštis pats įsipareigojo ir savo pareigūnams įsakė nieko nereikalauti iš bajorų už jų paskyrimą į tarnybą ir nepriimti iš jų pinigų ar turto, išskyrus ttai, ką jie patys norės padovanoti iš pagarbos Didžiajam kunigaikščiui. Išlikę įstatyminiai šaltiniai rodo, kad bajorai dažnai dėkodavo Didžiajam kunigaikščiui už tarnybą. Visi pareigūnai prisiekdavo ištikimybę Didžiajam kunigaikščiui, įsipareigodavo saugoti Didįjį kunigaikštį ir valstybės interesus. Už savo neteisėtus veiksmus jie aatsakė Didžiojo kunigaikščio teisme. LDK vaivadomis, seniūnais ir valsčių laikytojais dažnai tapdavo stambieji feodalai, kurie turėjo daug žemės valdų ir didelę įtaką visuomenei. Jie valdė administracinius-teritorinius vienetus kaip savo dvarus, dažnai savinosi valstybės turtą, nesilaikė teisės normų, nevykdė Didžiojo kunigaikščio nutarimų. Didžiajam kunigaikščiui buvo sunku pasiekti tokių pareigūnų paklusnumą. Jie buvo Ponų tarybos nariai, o Didysis kunigaikštis pats priklausė nuo Ponų tarybos.
Žemaitijoje ir prie Lietuvos prijungtose slavų žemėse veikė ne tik Didžiojo kunigaikščio skiriama administracija, bet ir savivaldos organai – sričių Seimai. Į sričių Seimus suvažiuodavo vietinės administracijos pareigūnai, bajorai, dvasininkų ir miestiečių atstovai. Seimų veiklą reglamentavo vietinė paprotinė teisė. Sričių Seimų kompetencija buvo labai plati. Jie susirinkdavo įvairiems reikalams svarstyti ir spręsti. Viena iš jų funkcijų – teisėtvarka. Sričių SSeimų nutarimai reguliavo valstiečių ir feodalų tarpusavio klausimus, reglamentavo bajorų karinę tarnybą ir kitus klausimus.
Sričių Seimai vykdė ir teismo funkcijas. Dažniausiai jie spręsdavo bajorų ginčus dėl žemės. Teismo sprendimas, priimtas srities Seime dalyvaujant bajorų, dvasininkų ir miestiečių atstovams, turėjo didesnį autoritetą negu vaivados ar seniūno teismo sprendimas. Dažniausiai su prašymu išnagrinėti bylą kreipdavosi pats suinteresuotas asmuo, bet būdavo, kad vaivada ar seniūnas neįstengdavo išspręsti ginčo ir sušaukdavo srities Seimą šiai sudėtingai bylai nagrinėti. Į sričių Seimus kreipdavosi ir Didysis kunigaikštis, kkai reikėdavo spręsti ginčą pagal vietinę paprotinę teisę. Didysis kunigaikštis negalėjo žinoti visų paprotinės teisės normų, todėl pavesdavo nagrinėti bylą sričių Seimui ar reikalavo, kad sričių Seimai jam praneštų ar paaiškintų vietines teisės normas. Tada Didysis kunigaikštis pats galėtų išnagrinėti bylą. Sričių Seimai kartais svarstė užsienio politikos klausimus, priiminėjo kitų valstybių atstovus ir sudarinėjo sutartis.
Sričių Seimai pasirinkdavo pareigūnų kandidatūras, pateikdavo jas Didžiajam kunigaikščiui, prašė pakeisti netinkamą pareigūną, srities gyventojų vardu kreipdavosi į Ponų tarybą, Didįjį kunigaikštį ir Didįjį Seimą, prašydami privilegijų ar lengvatų, rūpinosi krašto gynybos klausimais, svarstė ekonominio ir politinio gyvenimo klausimus.
Sričių Seimai veikė iki XVI a. vidurio reformos, kai juos pakeitė bajorų savivaldos organai – Pavietų Seimeliai. XV a. – XVI a. pirmoje pusėje valstybės valdymo sistema buvo nepakankamai centralizuota, valstybės valdymo centralizavimą pradėjo Didysis kunigaikštis Vytautas, kuris XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje panaikino stambias dalines kunigaikštystes ir vietoj dalinių kunigaikščių paskyrė savo vietininkus. XV a. sudėtingos politinės padėties sąlygomis LDK vadovams pavyko išsaugoti Lietuvos vientisumą, bet stiprių politinių, ekonominių žemių ryšių nebuvo ir valstybės valdymo centralizavimas nebuvo baigtas. Kita priežastis buvo stambiųjų feodalų pasipriešinimas, jų kova dėl valdžios, politinės ambicijos. Politinį žemių konsolidavimą komplikavo ir žemių nedalyvavimas sprendžiant svarbius vidaus ir užsienio politikos klausimus.
XV a. SSeimas nebuvo nuolatinė institucija, jo sudėtis ir kompetencija dar nebuvo nusistovėjusi, į Seimą atvykdavo ne visų žemių atstovai. XV a. žemės palaikė politinius ryšius daugiausia per savo vaivadas ir seniūnus, kurie susirinkdavo į Ponų tarybos posėdžius ir ten svarstė žemių tarpusavio santykių problemas. Žemės naudojosi autonomija, spręsdavo vietinius reikalus, saugojo vietinę teisę ir mažai rūpinosi kitų žemių ir bendrais valstybės reikalais. Centralizuojant valstybės valdymą reikėjo reformuoti administracinį-teritorinį suskirstymą ir vietinį valdymą, nes čia buvo daug trūkumų. Administraciniai-teritoriniai vienetai buvo nevienodo didumo, vietinės administracijos pareigūnų kompetencija buvo nepakankamai apribota. Ji buvo nustatoma daugiausia papročių ir tik iš dalies teisės norminių aktų.
Didysis kunigaikštis dažnai dalijo ir jungė administracinius-teritorinius vienetus, steigė ir naikino atitinkamas pareigybes, siekdamas politinių tikslų. Būdavo, kad nauji administraciniai-teritoriniai vienetai ir pareigybės buvo steigiami norint atlyginti tam tikriems asmenims už jų tarnavimą Didžiajam kunigaikščiui. Toks netobulas administracinis-teritorinis suskirstymas bei nepakankamai efektyvus vietinis valdymas buvo kliūtis politinėms reformoms, kurių reikalavo tarnybiniai bajorai.
5. Administracinio-teritorinio suskirstymo ir vietinio valdymo reforma
Ši reforma pradėta 1565 m. Iniciatoriai siekė sutvarkyti ir suvienodinti administracinį-teritorinį suskirstymą ir vietinį valdymą visoje valstybės teritorijoje. Reformos teisinis pagrindas buvo LDK Seimo nutarimas, priimtas 1565 m. Vilniuje. Pagal naują administracinį-teritorinį suskirstymą LDK susidėjo iš vaivadijų, pavietų ir valsčių. Stambiausia buvo vaivadija, ji sskirstėsi į pavietus, o pavietai – į valsčius. LDK pavietai buvo organizuoti Lenkijos pavyzdžiu. Tai buvo gana savarankiški vienetai. Kiekvienas pavietas turėjo savo Seimelius, teismus, administraciją ir mokesčius.
Iki reformos LDK nebuvo pavietų kaip administracinių-teritorinių vienetų, o žodis pavietas reiškė teritoriją ar apygardą, kur galiojo tam tikro vietinės administracijos pareigūno valdžia. Todėl I Statutas ir kiti teisės norminiai aktai pavietais vadino ir valsčius, ir vaivadijas, ir seniūnijas. Po reformos pavietas tapo savarankišku kariniu, administraciniu ir teisminiu organu. Buvo sudaryta 30 pavietų ir 13 vaivadijų (įskaitant Žemaitiją, kuri dokumentuose buvo vadinama seniūnija).
Dauguma vaivadijų susidėjo iš 2-3 pavietų (Vilniaus – 5, Trakų – 4 pavietai), o keturios vaivadijos turėjo tik po vieną pavietą. Vaivadijos administracijos vadovas buvo vaivada. Jo kompetencija ir teisinė padėtis beveik nepasikeitė, kaip ir anksčiau jis vykdė administracines, karines ir teismo funkcijas. Jo potvarkius vykdė pavaivadis, kurį skyrė pats vaivada. Antras pagal svarbą vaivadijoje buvo Didžiojo kunigaikščio skiriamas kaštelionas. Vilniaus ir Trakų vaivadijų kaštelionų pareigybės buvo įsteigtos 1413 m. Kartu su vaivados pareigomis, kaštelionai kitur atsirado tik XVI a. viduryje, vykdant šią reformą. Kaštelionas buvo vaivados pavaduotojas, taip pat centrinių pavietų bajorų vadas. Centrinis pavietas buvo tas, kuriame buvo vaivados būstinė.
Buvo daug žemesnių pareigūnų, kurie vykdė vaivados ir kašteliono įsakymus
ir potvarkius. Vaivadijos necentriniuose pavietuose aukščiausias pareigūnas buvo Didžiojo kunigaikščio skiriamas pavieto maršalka. Taikos metu jis pirmininkavo Pavietų Seimeliuose ir buvo atsakingas už pavieto bajorų pasirengimą karui. Karo metu jis turėjo surinkti bajorus ir kariškius ir nuvesti juos pas vaivadą. Centrinio pavieto maršalkos nebuvo, jo funkcijas vykdė kaštelionas.
Antras pagal svarbą pavieto pareigūnas buvo pakamaris. Tai žemės ginčų teismo teisėjas. Karo metu didelį vaidmenį vaidino vėliavininkas (karūžas). Jis pranešdavo pavieto bajorams apie visuotinį šaukimą, patikrindavo atvykusius ir jų ginklus, surašydavo juos iir nuvesdavo maršalkai ar kaštelionui. Karo žygio metu jis nešdavo pavieto vėliavą. Vėliavininką skirdavo Didysis kunigaikštis. Pagal III Lietuvos Statutą bajorai susirinkdavo į Pavieto Seimelį ir pasirinkdavo 4 kandidatus, o Didysis kunigaikštis tinkamiausią paskirdavo vėliavininku. Vėliavininkas turėjo būti stiprus, gerai ginkluotas ir turintis gerą arklį. Jis turėjo būti vietinis gyventojas, turintis dvarą tame paviete. Vėliavininkas gaudavo atlyginimą iš valstybės iždo.
Karo metu, kai maršalka ir vėliavininkas su pavieto bajorais išvykdavo į žygį, pavieto karo vado pareigas eidavo vaiskis. Jis vadovavo kariškiams, llikusiems paviete, organizavo ir vykdė pavieto teritorijos apsaugą ir gynybą. Vaiskį skyrė Didysis kunigaikštis. Svarbiausių pilių ir tvirtovių gynyba rūpinosi horodnyčiai. Jie prižiūrėjo įtvirtinimų statybą ir remontą, aprūpindavo juos ginklais ir karine amunicija, rinko mokesčius įgulai išlaikyti. Horodnyčius skyrė Didysis kkunigaikštis iš vietinių bajorų. Už tarnybą horodnyčiai gaudavo atlyginimą iš valstybės iždo arba jiems buvo skiriama tam tikra dalis pajamų iš Didžiojo kunigaikščio dvarų.
Horodnyčių potvarkius vykdė Didžiojo kunigaikščio skiriami pilių raštininkai. Svarbų vaidmenį vaidino pilies seniūnas, t.y. pilies teismo pirmininkas, ir jo pavaduotojas – paseniūnis. Pilies seniūnas vykdė ir administracines funkcijas – paskelbdavo Seimo nutarimus, Didžiojo kunigaikščio raštus, privilegijas ir kitus aktus, vykdė Didžiojo kunigaikščio įsakymus, prižiūrėjo mokesčių rinkimą. Pilies seniūnas turėjo užtikrinti paviete viešąją tvarką ir saugumą, neleisti neramumų ir prievartos. Pilies seniūno nebuvo senų vaivadijų centriniuose pavietuose, ten pilies seniūno funkcijas vykdė vaivada (8 senos vaivadijos, 5 naujos).
Kartais teigiama, kad Didžiojo kunigaikščio dvarų laikytojai irgi buvo administracijos pareigūnai, tačiau tai labiau ūkinio pobūdžio pareigos. Valsčių valdymas reformos metu bbeveik nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, valsčius valdė Didžiojo kunigaikščio skiriami valsčių laikytojai ir seniūnai. Jie veikė savarankiškai, turėjo klausyti administracijos tik pavieto gynimo reikalais. Valsčiaus seniūnas skyrėsi nuo valsčiaus laikytojo tik tuo, kad valdė didesnę teritoriją. Didesnių valsčių administracijos vadovai – seniūnai, mažesnių – laikytojai.
XVI a. viduryje valsčiaus teritorija jau susidėjo tik iš valstybinių žemių. Bajorų ir bažnyčių dvarai nebuvo valsčiaus teritorijoje – jie priklausė tik pavietui ir vaivadijai. Todėl pavieto ir vaivadijos administracijos pareigūnai turėjo teisę tam tikrais atvejais aadministruoti ir teisti feodalų valstiečius, o valsčių seniūnai ir laikytojai tokios teisės neturėjo. Jų valdžia galiojo tik valstybiniams valstiečiams. Valsčių laikytojai ir seniūnai rūpinosi ūkiniais reikalais, prižiūrėjo prievolių atlikimą ir mokesčių mokėjimą, paskirdavo žemės sklypus valstiečiams už prievoles. Jei valsčiuje buvo pilis ar tvirtovė, seniūnas ar laikytojas turėjo laikyti ją parengtą karui, todėl šis pareigūnas iš dalies vykdė ir karinę funkciją.
Už savo darbą vaivadijos seniūnas ar laikytojas gaudavo tam tikrą dalį mokesčių iš valstiečių. Seniūno ar laikytojo būstinė buvo valstybinis dvaras ar miestelis. Kituose dvaruose seniūnai ar laikytojai turėjo savo vietininkus, kurių potvarkius vykdė raštininkai, valstiečių vaitai ir suolininkai. Šie pareigūnai atsirado valsčiuose valakų reformos metu 1557 m.
6. Pavietų Seimeliai
1566 m. tarnybinių bajorų reikalavimu visuose pavietuose buvo organizuoti Pavietų Seimeliai. Jie turėjo rūpintis visais pavieto reikalais, teisingumu ir gynyba. Nuo buvusių sričių Seimų Pavietų Seimeliai skyrėsi:
1) tuo, kad buvo bajorų savivaldos organas. Į juos suvažiuodavo tik vietiniai bajorai ir pavieto administracijos pareigūnai, o sričių Seimai susidėdavo iš bajorų, dvasininkų ir miestiečių;
2) skirtumas tas, kad bajorų atvykimas į Pavieto Seimelį buvo būtinas, o į sričių Seimus atvykdavo tie asmenys, kurie norėjo dalyvauti svarstant tam tikrus klausimus;
3) Pavietų Seimelių darbo tvarką nustatė II ir III Lietuvos Statutai ir ji buvo vienoda visoje vvalstybėje, o sričių Seime rinkosi pagal vietinę paprotinę teisę. Pavietų Seimeliai, priklausomai nuo to, kada ir kokiam tikslui rinkosi, buvo: a) priešseiminiai b) poseiminiai c) rinkiminiai d) Grabnyčių dienos Seimeliai ir e) kaptūriniai.
Seimo nutarimas dėl Pavietų Seimelių įsteigimo paskelbtas 1565 12 30, o pirmieji priešseiminiai Seimeliai vyko 1565 m. balandį. Priešseiminiai Seimeliai rinkosi, kai Didysis kunigaikštis atsiųsdavo raštą (universalą), kuriame buvo pranešimas apie Didžiojo Seimo susirinkimo vietą, laiką ir darbotvarkę, taip pat buvo įsakymas sušaukti Pavietų Seimelius, išrinkti atstovus ir deleguoti juos į Seimą. II Lietuvos Statutas reikalavo šaukti Seimelius ne vėliau kaip prieš keturias savaites iki Didžiojo Seimo, o III Lietuvos Statutas – prieš šešias savaites.
Priešseiminių Seimelių dalyviai turėjo išklausyti Didžiojo kunigaikščio atstovo kalbą, aptarti Didžiojo kunigaikščio pasiūlytus klausimus, taip pat savo pavieto reikalus, išrinkti du bajorus ir deleguoti juos į Seimą, taip pat parengti jiems instrukciją, ką jie turi kalbėti Seime, kaip balsuoti, kokius klausimus iškelti Seimui. Bajorai pavesdavo savo delegatams pranešti Didžiojo kunigaikščio bajorų teisių ir privilegijų pažeidimo atvejus, pakartoti anksčiau paduotus, bet nepatenkintus prašymus ir skundus, paprašyti Didžiojo kunigaikščio naujų teisių ir privilegijų. Instrukcijos originalas buvo atiduodamas delegatams, o nuorašas paliekamas pilies teismo ar žemės teismo knygose. Instrukcijos originalas buvo delegatų įgaliojimus patvirtinantis dokumentas. Delegatais buvo rrenkami ne tik tarnybiniai bajorai; dažnai jais tapdavo stambūs feodalai, pavieto administracijos pareigūnai.
Kartu su priešseimininiais Seimeliais atsirado poseiminiai Seimeliai. II Lietuvos Statutas tokių Seimelių nenumatė, bet jie buvo reikalingi, nes be poseiminių Seimelių buvo sunku organizuoti Didžiojo Seimo nutarimų vykdymą. Poseiminių Seimelių darbą reglamentavo III Lietuvos Statutas. Poseiminiai Seimeliai buvo šaukiami per keturias savaites po Seimo sesijos. Juose bajorai susipažindavo su Seimo nutarimais ir išsiaiškindavo, kaip jų delegatai įvykdė instrukciją, kaip gynė pavieto interesus Seime.
Seimo nutarimai dėl mokesčių karo reikalais, taip pat dėl visuotinio bajorų šaukimo į karo tarnybą buvo surašomi į Didžiojo kunigaikščio universalą, o visi kiti nutarimai buvo surašomi į Seimo konstitucijas. Tik svarbiausi nutarimai buvo skelbiami turguose ir iškabinami prie bažnyčių. Kitus nutarimus pranešdavo delegatai, kai sugrįždavo į pavietą. Seimo nutarimai negalėjo būti svarstomi ar kritikuojami bajorų Seimelyje, bajorai turėjo tik susipažinti su jais ir juos vykdyti. Tik kartais Didysis kunigaikštis, norėdamas sužinoti visų bajorų nuomonę, pasiūlydavo poseiminiame Seimelyje aptarti apsvarstytus, bet neišspręstus klausimus.
Rinkiminiai Seimeliai rinko kandidatus į žemės teismo teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietas. Nuo 1588 m. jie taip pat rinko kandidatus į pakamario, vėliavininko ir vaznio vietas. Kadangi teisėjai ir kiti pareigūnai buvo renkami iki gyvos galvos, rinkiminiai Seimeliai susirinkdavo tik tam tikram pareigūnui
mirus ar jį paskyrus į kitą tarnybą.
Nuo 1582 m. pavietuose rinkosi Grabnyčių dienos Seimeliai, kurie išrinkdavo Lietuvos Vyriausiojo tribunolo narius (po du nuo pavieto). Grabnyčių dienos Seimeliai rinkosi kasmet tą pačią dieną – vasario 2-ą. Į Grabnyčių dienos Seimelį niekas neturėjo teisės atvykti šarvuotas ar ginkluotas šaunamuoju ginklu. Kadangi rinkosi kasmet, jie buvo labai patogūs įvairiems pavieto reikalams aptarti, todėl bajorai po vyriausiojo tribunolo narių rinkimo spręsdavo kitus savo reikalus.
Kaptūriniai Seimeliai susirinkdavo mirus Didžiajam kunigaikščiui. Jie delegavo atstovus į Seimą, kkuris turėjo išrinkti naują Didįjį kunigaikštį. Iki naujo Didžiojo kunigaikščio karūnavimo kaptūriniai Seimeliai turėjo visą valdžią pavietuose ir spręsdavo visus reikalus. Pirmiausia jie rūpinosi pavietų apsauga ir gynyba. Kiekvienas bajoras į kaptūrinį Seimelį atvykdavo ginkluotas ir visiškai pasiruošęs karui. Kaptūriniai Seimeliai baigdavo darbą ir paleisdavo bajorus į namus tik kai gaudavo pranešimą apie Didžiojo kunigaikščio karūnavimą.
Visi Seimeliai rinkosi pavieto administraciniam centre – ten, kur buvo pavieto pareigūno būstinė. Tik išskirtiniais atvejais (epidemijos metu) Seimeliai rinkdavosi kitame mieste ar miestelyje. Dažniausiai SSeimelių posėdžiai vyko žemės teismo patalpose. Seimo dalyviai apsistodavo miestiečių namuose. Tai buvo miestiečių prievolė – nemokamai patalpomis aprūpinti bajorus ir jų tarnus.
Pavietų Seimelių darbo trukmė nebuvo nustatyta. Tik 1588 m. III Lietuvos Statutas nustatė, kad priešseiminis Seimelis negali trukti ddaugiau kaip keturias dienas, kad Seimeliuose renkami delegatai nepavėluotų į Didįjį Seimą. Kitų Seimelių trukmė priklausė nuo svarstomų klausimų skaičiaus ir sudėtingumo. Ilgiausiai truko kaptūriniai Seimeliai, nes iki Didžiojo kunigaikščio karūnavimo buvo keletas ar net keliolika mėnesių.
Pavietų Seimeliams pirmininkavo pavieto maršalka ar aukštesnis pareigūnas, Ponų tarybos narys, jei toks buvo atvykęs į Seimelį. Nuo XVII a. vidurio bajorai patys pasirinkdavo pirmininką, kuris nebuvo nuolatinis, buvo renkamas vienai sesijai. Seimelių posėdžių protokolų nebuvo, visi nutarimai buvo įrašomi į žemės ar pilies teismo knygas. Nebuvo ir nuolatinio sekretoriaus ar raštininko. Įrašyti nutarimą į teismo knygą bajorai pavesdavo seniūnui, pakamariui ar kitam pareigūnui. Kartu su Pavietų Seimelių įsteigimu buvo reformuotas Lietuvos Seimas.
7. LDK Seimo reforma
Gerokai sumažėjo Seimo dalyvių skaičius. Bajorai nebegalėjo savo nuožiūra aatvykti į Seimą. Visiems pavieto bajorams turėjo atstovauti du tame paviete išrinkti delegatai. Seime dalyvavo Didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos nariai. Taip pat būdavo kviečiami kai kurie vietinės administracijos atstovai ir Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnai. Kartais buvo kviečiami stambūs feodalai ir dvasininkai. Kiekvienam stambiajam feodalui, Ponų tarybos nariui ar kitam aukštam pareigūnui buvo siunčiamas atskiras kvietimas, o kiti bajorai gaudavo tik bendrą Didžiojo kunigaikščio universalą. Visi asmenys buvo kviečiami Didžiojo kunigaikščio vardu.
1567 m. buvo sutarta dėl Seimo darbo tvarkos iir nustatyta, kad Ponų tarybos nariai ir pavieto atstovai privalo dalyvauti Seime. Jei Ponų tarybos narys be rimtos priežasties pavėlavo į Seimą daugiau nei dvi dienas, jis netekdavo teisės balsuoti tiek dienų, kiek pavėlavo, ir turėjo be jokio protesto sutikti su visais Seimo nutarimais. Be rimtos priežasties pavėlavęs pavieto atstovas netekdavo teisės balsuoti šioje Seimo sesijoje ir negalėjo išvykti. Kartu buvo nustatytas privalomas bajorų dalyvavimas Pavietų Seimeliuose. Be rimtos priežasties neatvykusius ar pavėlavusius bajorus nubausdavo bauda ir atimdavo teisę priešintis Seimelio nutarimams.
Pagal II Lietuvos Statutą Seimas buvo svarbiausias valdžios organas, o Didžiojo kunigaikščio vaidmuo gerokai sumažėjo. Pagal II Lietuvos Statutą išimtinės Seimo teisės buvo:
1) spręsti karo ir taikos klausimus, skelbti visuotinį bajorų šaukimą į karo tarnybą;
2) nustatyti mokesčius, muitus ir rinkliavas;
3) rinkti Didįjį kunigaikštį;
4) spręsti svarbiausius užsienio politikos klausimus (unijos su Lenkija);
5) leisti įstatymus.
Iki XVI a. vidurio įstatymų leidyba nebuvo išimtinė Seimo teisė, įstatymus leisti galėjo ir Didysis kunigaikštis kartu su Ponų taryba. Seimas svarstė ir kitus klausimus, kuriuos iškeldavo Didysis kunigaikštis, Ponų tarybos nariai ar bajorų atstovai. Kartais Seimas vykdė teismo funkcijas, spręsdavo Didžiojo kunigaikščio įžeidimo, valstybinių nusikaltimų, pareigūnų nužudymo ar sužalojimo bylas. Išimtinei Seimo kompetencijai priklausančius klausimus Ponų tarybos nariai ir pavieto atstovai spręsdavo bendrame posėdyje, o kitus klausimus Ponų taryba ir pavieto aatstovai spręsdavo atskirai.
Seimo nutarimai buvo priimami visų luomų sutikimu, o luomais tada buvo: Didysis kunigaikštis, Ponų taryba ir pavieto atstovai. Dažnai Seimo nutarimai turėjo sutarties formą, pvz. bajorai sutikdavo mokėti mokesčius karo reikalams, o Didysis kunigaikštis ir Ponų taryba įsipareigodavo patenkinti bajorų prašymus. Didysis kunigaikštis turėjo teisę atleisti tam tikrą asmenį, visuomenės sluoksnį arba tam tikros teritorijos gyventojus nuo Seimo nutarimų vykdymo.
Pagrindiniai Seimo ir administracinio-teritorinio suskirstymo reformų rezultatai. Reformų metu administracinis-teritorinis suskirstymas ir vietinis valdymas buvo sutvarkytas ir suvienodintas visoje valstybės teritorijoje. Seimo darbas tapo efektyvesnis. Reformos sustiprino tarnybinių bajorų pozicijas valstybės aparate ir jų vaidmenį sprendžiant vidaus ir užsienio politikos klausimus. Tačiau nepavyko sukurti centralizuoto valstybės valdymo mechanizmo. Pavietai buvo per daug savarankiški teritoriniai vienetai, Pavietų Seimelių darbas nebuvo kontroliuojamas centrinių valstybės organų. Pavietus jungė tik vaivados ar kašteliono valdžia. Nebuvo vaivadijos Seimelio, kuriame bajorai galėtų svarstyti ir spręsti vaivadijos reikalus. Bajorai kreipdavosi į Didįjį kunigaikštį, prašydami įsteigti vaivadijos Seimelius, bet tokie Seimeliai nebuvo organizuoti ir tai buvo vienas iš svarbiausių reformos trūkumų. Kiti trūkumai – valsčių seniūnai ir laikytojai buvo nepriklausomi nuo pavieto ar vaivadijos administracijos. Jie turėjo klausyti vaivados ir pavieto maršalkos tik kariniais reikalais. 1565-1566 m. LDK įvyko valstybės valdymo decentralizavimas. Jis atitiko tarnybinių bajorų iinteresus, bet buvo pavojingas valstybei.
8. 1569 m. Liublino unija. Abiejų Tautų Respublikos susidarymas
1558 m. prasidėjo karas dėl Livonijos. LDK jis buvo nesėkmingas. Rusijos kariuomenė įsiveržė į LDK ir okupavo dvi vaivadijas. Be svetimos pagalbos LDK nebegalėjo kariauti. Bajorai prašė Lenkijos feodalų paramos, bet lenkai žadėjo padėti su sąlyga, kad LDK bajorai sudarys uniją su Lenkija. Stambūs feodalai, Ponų tarybos nariai nesutiko su Lenkijos bajorų reikalavimais, jie stengėsi išsaugoti valstybės savarankiškumą ir kartu išlaikyti savo politinę valdžią. Tačiau tarnybiniai bajorai labai nukentėjo nuo karo ir pradėjo reikalauti unijos su Lenkija. Jie tikėjosi, kad dviems valstybėms susijungus karo našta nebus tokia sunki, bus sumažinti mokesčiai karo reikalams, jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė išvarys okupantus ir bajorai susigrąžins dvarus.
Tarnybiniai bajorai norėjo apriboti stambių feodalų valdžią ir gauti tokias pat politines teises, kokias turėjo Lenkijos bajorai. 1562 m. tarnybiniai bajorai pareikalavo unijos su Lenkija ir nutarė nemokėti mokesčių karo reikalams, kol nebus patenkintas jų reikalavimas. Ponų tarybos nariai nusileido ir pradėjo derybas su Lenkija dėl unijos. Derybos truko keletą metų. Galutinį sprendimą turėjo priimti bendras Seimas, susidėjęs iš LDK ir Lenkijos karalystės bajorų, kuris susirinko Liublino mieste.
1569 01 10 LDK delegacija Seimui pateikė projektą, pagal kurį Lenkijos karalystė ir LDK turėjo tik bendrą Karalių
ir bendrą Seimą. Seimas turėjo spręsti karo ir taikos klausimus, rinkti Karalių, nustatyti mokesčius karo reikalams ir spręsti užsienio politikos klausimus. Kas antras Seimo posėdis turėjo vykti LDK teritorijoje. Savo reikalams spręsti LDK ir Lenkija galėjo turėti atskirus Seimus. Pagal projektą LDK ir Lenkijos karalystės bajorai turėjo teisę įsigyti dvarus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, bet LDK pareigūnai galėjo būti tik LDK, o Lenkijos pareigūnai – tik Lenkijos piliečiai. Pagal projektą LDK turėjo atskirą pinigų sistemą, iždą, įstatymus, kariuomenę, valstybės valdymo aaparatą ir teismų sistemą.
Toks unijos projektas atitiko LDK interesus ir tokia unija nebuvo pavojinga LDK valstybingumui ir savarankiškumui. Tačiau Lenkijos bajorai su tokiais pasiūlymais nesutiko ir pareikalavo grįžti prie 1385 m. unijos. Jie teigė, kad dėl unijos sąlygų buvo galutinai susitarta Jogailos valdymo metais, todėl dabar reikia tik įgyvendinti tos unijos nuostatas. Lenkijos bajorai vėl siekė inkorporuoti LDK į Lenkijos karalystės sudėtį. Dėl nesusitarimo su Lenkija LDK delegacija 1569 03 01 paliko Seimą, o 03 12 Lenkijos feodalų reikalavimu Lenkijos KKaralius ir LDK Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas prijungė prie Lenkijos dvi LDK vaivadijas, o 06 05 – dar dvi. Taip Žygimantas Augustas pažeidė įsipareigojimus, prisiimtus karūnavimo metu, taip pat jo paties patvirtintą II Lietuvos Statutą, kuris draudė Didžiajam kunigaikščiui mažinti LLietuvos teritoriją.
Keturių vaivadijų prijungimas prie Lenkijos atitiko vietinių tarnybinių bajorų interesus, nes jie automatiškai gavo Lenkijos bajorų teises, kurių tiek ilgai siekė. Todėl tarnybiniai bajorai nesipriešindavo ir net paremdavo Žygimanto Augusto veiksmus. Nepatenkinti buvo tik stambieji feodalai, Ponų tarybos nariai ir kai kurie vietinės administracijos pareigūnai. Prie Lenkijos prijungtose vaivadijose tokių nepatenkintų buvo palyginti nedaug, pagaliau jie susitaikė su prijungimu, prisiekė Lenkijos Karaliui ir grįžo į Liublino Seimą jau kaip Lenkijos atstovai.
Keturių vaivadijų prijungimas prie Lenkijos sudavė stiprų smūgį LDK pozicijoms derybose dėl unijos. Valstybė neteko daugiau kaip pusės savo teritorijos, labai sumažėjo LDK kariuomenė, iždo pajamos. Tai privertė LDK delegaciją grįžti į Liublino Seimą ir 07 01 pasirašyti unijos aktą. Pagal jį LDK ir Lenkijos karalystė susijungė į vieną vvalstybę, kurios oficialus pavadinimas buvo Abiejų Tautų Respublika.
Naujos valstybės valdymo forma – monarchija, teritorinio suskirstymo forma buvo labai panaši į federaciją, o valstybinis režimas – demokratija. Terminas “tauta” unijos akte buvo vartojamas bajorų luomo prasme, o “respublika” buvo suprantama kaip bendras tautų reikalas. Todėl valstybės pavadinimas ATR buvo suprantamas kaip Lenkijos ir Lietuvos bajorų bendras reikalas.
Respublika turėjo bendrą Karalių ir Seimą. Seimo renkamas Karalius turėjo Lenkijos Karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą, tačiau Karaliaus rinkimai ir karūnavimas turėjo vykti tik LLenkijos teritorijoje (rinkimai – Varšuvoje, karūnavimas – Krokuvoje). Liublino unijos aktas neleido atskirų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rinkimų ir karūnavimo. Valstybės vadovas buvo renkamas ir karūnuojamas kaip Lenkijos Karalius, o Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą gaudavo automatiškai.
Ši nuostata labai nepatiko LDK bajorams, po Liublino unijos sudarymo jie nuolat reikalavo, kad Lenkijos Karalius būtų karūnuojamas ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu ir kad karūnavimas vyktų Vilniuje. Bet tokie reikalavimai nebuvo patenkinti. Pagal Liublino unijos aktą, Karalius turėjo būti renkamas Lenkijos ir Lietuvos bajorų bendrame Seimo posėdyje, bet vienos iš delegacijų neatvykimas nebuvo kliūtis Karaliaus rinkimams. Lenkijos bajorai galėjo išrinkti Karalių be LDK bajorų, jei šie nebuvo atvykę į Varšuvą.
1576 m. taip ir atsitiko, kai lenkai be lietuvių Karaliumi išrinko Steponą Batorą. Pagal Liublino unijos aktą Respublikos Seimas turėjo rinktis Lenkijoje. Seimo narių skaičius priklausė nuo vaivadijų ir pavietų skaičiaus, kadangi LDK buvo mažiau pavietų ir vaivadijų nei Lenkijoje ir jų skaičius sumažėjo, kai keturios vaivadijos buvo prijungtos prie Lenkijos. Seime LDK atstovai turėjo apie trečdalį vietų. Pagal Liublino unijos aktą Lenkijos karalystė ir LDK negalėjo turėti atskirų Seimų savo vidaus reikalams spręsti. Lenkija ir LDK privalėjo turėti bendrą užsienio politiką ir pinigų sistemą. LDK išsaugojo atskirą iždą, kariuomenę, įstatymus, teismų sistemą, centrinio ir vietinio valdymo ssistemą.
LDK dignitorių ir urėdų pareigos liko tokios pat kaip ir anksčiau, tačiau visi pareigūnai turėjo prisiekti ištikimybę Lenkijos Karaliui. Pagal Liublino unijos aktą Karalius karūnavimo metu turėjo patvirtinti visas anksčiau išleistas žemės privilegijas, bet naujos privilegijos galėjo būti leidžiamos tik visai Respublikai. Žemės privilegija – visos LDK privilegija. Lenkijos bajorai gavo teisę pirkti ar kitu būdu įsigyti dvarus LDK, o lietuvių bajorai – Lenkijoje. Buvo numatyta ir bendra pilietybė.
Liublino unijos akte pasakyta, kad jo nuostatos negali būti keičiamos ar naikinamos ir turi galioti amžinai. Jei viena iš šalių nesilaiko šio akto nuostatų, kita šalis turi teisę sušaukti kariuomenę ir priversti laikytis šio akto nuostatų. Liublino unijos aktas neprieštaravo II Lietuvos Statutui, pagal kurį LDK turėjo būti atskiras Seimas ir jis turėjo rinktis tik LDK teritorijoje. Statutas draudė Didžiajam kunigaikščiui suteikti dvarų ar pareigybių užsieniečiams, prie kurių buvo priskiriami ir Lenkijos bajorai.
Iškart po Liublino unijos sudarymo Lenkijos bajorai pareikalavo pataisyti Statutą, kad jis atitiktų unijos nuostatas, tačiau LDK bajorai to nepadarė ir net atsisakė derėtis su lenkais šiuo klausimu, nes Statuto ištaisymas yra LDK vidaus reikalas. Daugelis LDK bajorų netrukus nusivylė unijos sąlygomis. Jie reikalavo Lenkijos ir LDK lygiateisiškumo ir neleisdavo Lenkijos pareigūnams ir bajorams kištis į LDK vidaus reikalus. Dėl LLDK bajorų pasipriešinimo kai kurios Liublino unijos akto nuostatos nebuvo įgyvendintos. Nebuvo bendros pilietybės ir bendros valiutos. Valstybiniai dvarai buvo suteikiami naudotis tik LDK bajorams. Stepono Batoro ir Žygimanto III valdymo metais LDK savarankiškumas sustiprėjo. Didelę reikšmę turėjo III Lietuvos Statutas, kuris tapo LDK savarankiškumo ir valstybingumo teisine garantija. Statutas ignoravo tas Liublino unijos nuostatas, kurios neatitiko LDK interesų. Bajorai suprasdavo Statuto reikšmę, laikė Statutą pagrindiniu įstatymu ir nevykdė Respublikos Seimo nutarimų, kurie prieštaravo Lietuvos Statutui.
Po Liublino unijos sudarymo LDK atsirado dvi naujos parlamentarizmo formos. III Lietuvos Statutas nustatė, kad prieš dvi savaites iki Didžiojo Seimo LDK pavietų atstovai ir Ponų tarybos nariai turi susirinkti į generalinį Seimelį. Generalinio Seimelio tikslas buvo suderinti Pavietų Seimelių instrukcijas ir aptarti LDK reikalus, kad bendrame Seime visi LDK atstovai laikytųsi vieningos pozicijos. Į generalinį Seimelį atvykdavo Didžiojo kunigaikščio atstovas, kuris pranešdavo bajorams Didžiojo Seimo darbotvarkę. Generalinio Seimelio dalyviai turėjo aptarti jiems pasiūlytus klausimus, priimti ir pasirašyti atitinkamą nutarimą, o kancleris tą nutarimą turėjo antspauduoti LDK valstybiniu antspaudu.
Generalinių Seimelių nutarimas nebuvo įstatymas, bet jis buvo privalomas generalinio Seimelio dalyviams ir bendrame Seime jie turėjo laikytis šio nutarimo. Generalinio Seimelio darbo trukmė priklausė nuo svarstomų klausimų skaičiaus ir sudėtingumo. III Lietuvos Statutas nustatė, kad generalinis
Seimelis gali trukti tiek dienų, kiek reikia, su vienintele sąlyga – kad jo dalyviai nepavėluotų į Didįjį Seimą.
LDK buvo organizuojami ir bajorų generaliniai suvažiavimai. Jų sudėtis ir sušaukimo tvarka buvo beveik tokia pat kaip LDK Seimo. Visi pavietai gaudavo Didžiojo kunigaikščio universalą, kuriame buvo įsakoma sušaukti bajorų generalinį suvažiavimą ir buvo nurodyta suvažiavimo darbotvarkė. Kiekvieno pavieto administracija sušaukdavo Pavieto Seimelį. Bajorai išrinkdavo pavieto atstovus, duodavo jiems instrukciją ir deleguodavo į generalinį suvažiavimą.
Dažniausiai generalinis suvažiavimas spręsdavo LDK gynybos klausimus ir nnustatydavo mokesčius karo reikalams. Buvo svarstomi ir kiti LDK reikalai. Jei generaliniame suvažiavime dalyvaudavo Didysis kunigaikštis, tai toks suvažiavimas veikė kaip LDK Seimas. Generalinio suvažiavimo nutarimai buvo teisės norminiai aktai, privalomi visiems LDK gyventojams. Generalinio suvažiavimo ir generalinio Seimelio veikla prieštaravo Liublino unijos aktui, kuriame pasakyta, kad LDK ir Lenkijos karalystėje negali būti jokių atskirų Seimų.
XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje generaliniai Seimeliai ir suvažiavimai buvo labai populiarūs, jų šalininkai buvo Steponas Batoras ir Žygimantas III. Šie Didieji kkunigaikščiai siekė sustiprinti savo valdžią ir sumažinti Respublikos Seimų reikšmę, todėl bandė generaliniuose Seimeliuose ar suvažiavimuose susitarti su LDK bajorų atstovais ir užtikrinti sau jų paramą, o LDK bajorai naudojosi proga ir reikalavo nuolaidų bei privilegijų.
Generaliniai Seimeliai ir suvažiavimai padėjo LLDK bajorams ginti savo ekonominius ir politinius interesus. Generalinių Seimelių ir suvažiavimų veikla stiprino LDK savarankiškumą ir turėjo didelę reikšmę kovojant už LDK ir Lenkijos karalystės lygiateisiškumą.
9. Bendros ATR institucijos
Respublikos Seimai susidėjo iš dviejų rūmų – iš Pavietų Seimelių atstovų rūmų ir Senato. Pavietų Seimelių atstovų buvo 170 – po du nuo kiekvieno pavieto. Iš jų 48 atstovavo Lietuvai. Po keturių vaivadijų prijungimo prie Lenkijos LDK sudėty liko 9 vaivadijos ir 22 pavietai, todėl Seime turėjo būti tik 44 pavietų atstovai.
Kad būtų daugiau pavietų atstovų ir senatorių, 1569 m. buvo organizuota dar viena vaivadija (Smolensko), susidėjusi iš dviejų pavietų. Pavietų atstovų rinkimo tvarka buvo tokia pat kaip ir anksčiau, ją nustatė II, vėliau III Lietuvos Statutai. Senato narių buvo 140. LLietuvai turėjo atstovauti 27 senatoriai. Tai buvo Vilniaus ir Žemaitijos vyskupai, 10 vaivadų, 10 kaštelionų ir 5 dignitoriai, žemės maršalka, kancleris, pakancleris, žemės paiždininkis ir rūmų maršalka.
Iš tikro LDK senatorių buvo mažiau, nes iki 1588 m. vienas asmuo galėjo turėti keletą pareigybių. Iš tikrųjų Lietuvai atstovavo apie 20 senatorių. Todėl III Lietuvos Statutas nustatė, kad dignitoriai ir teisėjai negali turėti kitų pareigų. Jei jie patys neatsisakydavo kitų pareigų, buvo kviečiami į Seimą, kuris pašalindavo juos iš pareigų ir baudė pinigine bbauda.
Į Senato sudėtį nepateko daugelis LDK Ponų tarybos narių. Senatoriais netapo pavietų maršalkos, Didžiojo kunigaikščio maršalkos, vėliavininkai ir kai kurie Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnai. Priežastis ta, kad Lenkijoje tokie pareigūnai nebuvo Ponų tarybos nariai, o Respublikos Senatas buvo organizuotas Lenkijos Ponų tarybos pavyzdžiu.
Seimo susirinkimo laiką, vietą ir darbotvarkę nustatydavo Karalius. Kadangi įstatymai šių klausimų nereglamentavo, bajorai baiminosi, kad Karalius, norėdamas sumažinti Seimo reikšmę ir sustiprinti savo valdžią, šauks Seimą labai retai, tik kai jam pačiam jo reikės. Todėl 1573 m. Seimas savo nutarimu įpareigojo Karalių šaukti Seimą vieną kartą per dvejus metus. Toks eilinis Seimas buvo vadinamas Ordinariniu ir turėjo trukti ne mažiau kaip šešias savaites, kad bajorai spėtų išdėstyti visus savo prašymus ir aptarti reikalus. Kartais buvo šaukiamas ir nepaprastasis (ekstraordinarinis) Seimas, kuris turėjo trukti ne mažiau kaip dvi savaites.
Paprastai Seimas buvo šaukiamas vieną ar du kartus per metus ir truko tiek, kiek reikėjo. Dažniausiai Seimas posėdžiavo Varšuvoje, nuo 1673 m. kas trečias Seimas rinkosi Gardine (LDK teritorijoje). Senatoriai ir Pavietų Seimelių atstovai posėdžiavo atskirai. Tik svarbiausius klausimus spręsdavo bendrame posėdyje. Klausimus iškeldavo Karalius, senatoriai ar pavietų atstovai. Kiekvienai Seimo sesijai buvo renkamas Seimo maršalka. Jis vadovavo pavietų atstovų rūmams, o Senate pirmininkavo Karalius. Žemės maršalka ir Lenkijos kkaralystės Didysis maršalka kartu žiūrėjo tvarkos Seime, bet bajorus už Seime padarytus teisės pažeidimus teisdavo atskirai (LDK – žemės maršalka, Lenkijoje – Lenkijos Didysis maršalka).
Seimo nutarimai buvo priimami Karaliaus vardu. Lenkijos karalystės ir LDK kancleriai išsiųsdavo Seimo nutarimus pavietų administracijos pareigūnams, o šie juos įrašydavo į žemės ar pilies teismo knygas. Kartu su Seimo nutarimais, LDK kancleris išsiųsdavo paaiškinimus, kurioms nuostatoms Lietuvos atstovai pritarė ir ko nepriėmė, kokios nuostatos turi galioti visoje Respublikoje, o kurios tik LDK ar tik Lenkijoje.
Iš pradžių visi nutarimai buvo priimami be balsavimo, visų luomų sutikimu (luomai – Karalius, Senatas, pavietų atstovų rūmai). Nuo XVII a. vidurio Seimo nutarimai buvo priimami vienbalsiai. 1655 m. buvo įteisinta liberum veto teisė. Tai reiškė, kad bet kuris pavieto atstovas galėjo balsuoti prieš Seimo nutarimą ir tokiu būdu nutraukti nutarimo priėmimo procedūrą.
Visi Seimo nutarimai buvo surašomi į vieną aktą – Seimo Konstituciją, ir jei bent vienas nutarimas nebuvo priimtas, visa Konstitucija netekdavo juridinės galios ir Seimas pasibaigdavo be rezultatų. Pirmą kartą Seimas sužlugo dėl liberum veto teisės panaudojimo 1669 m. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje toks Seimo žlugimas buvo įprastas reiškinys. Vis daugiau Seimų pasibaigdavo be jokio rezultato. Seimas neįstengdavo priimti svarbių įstatymų valstybės gynybos, mokesčių ir užsienio ppolitikos klausimais. Tokiomis sąlygomis buvo organizuojami Konfederaciniai Seimai, nukreipti prieš liberum veto teisę.
Pavietų atstovai į Konfederacinį Seimą buvo renkami įprastai. Susirinkusiems Karalius ar jo įgaliotas dignitorius pasiūlydavo visus klausimus spręsti balsų dauguma. Senatoriams ir pavietų atstovams sutikus ir pasirašius pasižadėjimo aktą šiame Seime liberum veto teisė negaliojo. Dažnai tik tokiu būdu pavykdavo priimti valstybei reikalingą įstatymą. Tačiau bajorai neleisdavo savo atstovams Seime visiškai atsisakyti liberum veto teisės. Jie baiminosi, kad šios teisės panaikinimas leis Karaliui sustiprinti savo valdžią ir apribos bajorų politines teises, kad Karalius patrauks į savo pusę didžiąją dalį Seimo narių ir kažką jiems pažadės, o jie balsų dauguma priims Karaliui reikalingą įstatymą. Bajorai manė, kad liberum veto yra jų valdžios politinė garantija.
Liberum veto teisė buvo panaikinta 1791 m., bet 1793 m. buvo grąžinta ir galiojo iki 1795 m. – trečiojo Respublikos padalijimo. Jei Seimas pasibaigdavo be rezultato, bajorai grįždavo į savo pavietus ir Seimeliuose spręsdavo reikalus taip, kaip jiems patiems reikėjo, o Karalius tiems patiems klausimams spręsti sušaukdavo Senato posėdį.
Senatas buvo ne tik sudedamoji Seimo dalis – Aukštieji Senato rūmai, bet ir vyriausybinė institucija – Karaliaus taryba ar Ponų taryba. Senato nutarimai buvo priimami Karaliaus vardu. Balsavimo nebuvo, kiekvienas senatorius pasisakydavo svarstomais klausimais, o Karalius senatorius išklausydavo
ir priimdavo nutarimus. Senatorių nuomonė nebuvo privaloma Karaliui. Jis ne visada pritardavo daugumai senatorių – kartais paremdavo mažumą. Dažniausiai Karalius sušaukdavo bendrą Respublikos Senatą, tačiau kartais tarėsi tik su LDK ar tik su Lenkijos senatoriais. Jei Karalius norėjo aptarti tik Lietuvos reikalus, jis pakviesdavo tik Lietuvos senatorius ir kai kuriuos kitus centrinės ir vietinės valdžios pareigūnus.
1588 m. Statute nepasakyta, kad LDK Ponų taryba ir Lenkijos karalystės Senatas susijungia į bendrą Respublikos Senatą. Pagal III Statutą toks Didžiojo kunigaikščio ir aukštųjų ppareigūnų pasitarimas yra LDK Ponų taryba, jos funkcijos yra tokios pat kaip ir anksčiau. Nuo 1573 m. prie Karaliaus buvo senatoriai rezidentai. Jų pagrindinė funkcija buvo Karaliaus veiksmų kontrolė. Jie taip pat patarinėjo Karaliui valstybės reikalais. Tokių senatorių rezidentų iš pradžių buvo 16, vėliau – 28. Seimas išrinkdavo senatorius rezidentus ir pateikdavo jų kandidatūras Karaliui, kuris neturėjo pasirinkimo laisvės ir privalėjo patvirtinti pateiktas kandidatūras. Senatoriai rezidentai buvo renkami dviems metams.
Prie Karaliaus nuolat buvo tik 4, vėliau – 7 senatoriai rezidentai, kkurie keitėsi du kartus per metus. Senatoriai rezidentai informavo Seimą apie savo veiklą ir apie Karaliaus veiksmus. 1717 m. Seimas įpareigojo Karalių vykdyti senatorių rezidentų nurodymus. Kaip valstybės vadovas Karalius atstovavo valstybei užsienyje, vadovavo valstybės administracijai, paskirdavo pareigas ir atleisdavo iiš pareigų, buvo aukščiausias karo vadas, bet visus savo veiksmus turėjo derinti su senatoriais rezidentais ir visais reikalais turėjo laikytis Seimo priimto akto pacta conventa (valdymo sąlygos).
Karalius buvo renkamas Seimo. Rinkimų tvarka buvo gana sudėtinga. Pirmiausia susirinkdavo Konvokacinis Seimas. Jį sušaukdavo Gniezno arkivyskupas iš karto po Karaliaus mirties. Iki naujo Karaliaus išrinkimo Gniezno arkivyskupas faktiškai ėjo valstybės vadovo pareigas. Visos Karaliaus valdžios jis neturėjo, bet atstovavo valstybei užsienyje, vadovavo administracijai ir rūpinosi naujo Karaliaus rinkimu.
Pavietuose susirinkdavo kaptūriniai Seimeliai, kuriuose bajorai išrinkdavo atstovus į Konvokacinį Seimą. Konvokacinis Seimas nustatydavo Karaliaus rinkimo vietą, laiką ir tvarką. Po Konvokacinio Seimo susirinkdavo Rinkiminis (Elekcinis) Seimas. Pirmiausia Rinkiminis Seimas išklausydavo Pavietų Seimelių atstovus ir priimdavo pacta conventa, o paskui išrinkdavo Karalių ir pateikdavo jam pacta cconventa.
Pirmas Rinkiminis Seimas susirinko Varšuvoje 1573 m. Kadangi Žygimantas II Augustas mirė nepalikęs vaikų ir jam mirus pasibaigė Gedimino dinastija, bajorai susitarė, kad Karaliumi gali būti renkamas bet kuris Respublikos bajoras ar bajoras užsienietis. Tačiau bajorai baiminosi Karaliumi rinkti kokį vietinį didiką, manydami, kad toks stambus feodalas, turintis daug giminaičių ir šalininkų, atsikratys Seimo globos, pasieks absoliutinę valdžią ir apribos bajorų valdžią. Bajorai manė, kad užsienietis, neturintis Respublikoje nei turto, nei šalininkų, bus visiškai priklausomas nuo Seimo. Toks Karalius gaus vvaldžią iš bajorų rankų, bus dėkingas bajorams ir taps jų valios vykdytoju.
1574-1795 m. Respublikos Karaliais tapo 7 užsieniečiai ir tik 3 vietiniai bajorai. Rinkiminiame Seime Karalius turėjo pasirašyti pacta conventa. Šis dokumentas nustatė Karaliaus teisinę padėtį ir reguliavo Karaliaus ir bajorų tarpusavio santykius. Pacta conventa įpareigojo Karalių be senatorių ir pavietų atstovų nespręsti svarbių vidaus ir užsienio politikos klausimų, be Seimo nutarimų neskirti mokesčių, nešaukti bajorų į karą. Pasirašydamas pacta conventa Karalius įsipareigojo nemažinti valstybės teritorijos, ginti valstybę nuo visokių priešų, saugoti bajorų teises, patvirtinti anksčiau suteiktas privilegijas.
Valdžią Karalius gaudavo Karūnaciniame Seime Krokuvoje. Karūnavimą atlikdavo Gniezno arkivyskupas. Karalius prisiekdavo ir įsipareigodavo vykdyti Konvokacinio ir Rinkiminio Seimo nutarimus ir pacta conventa. Bajorai naudojosi proga ir Karūnaciniame Seime kreipdavosi į Karalių su įvairiais prašymais (LDK bajorų prašymu Žygimantas III savo karūnavimo dieną 1588 01 28 patvirtino III Lietuvos Statutą).
Karalius buvo renkamas iki gyvos galvos. Jis galėjo bet kada atsisakyti valdžios, tik neturėjo teisės palikti sostą kitiems asmenims. Jei Karalius atsisakydavo sosto, Seimas išrinkdavo naują Karalių. 1607 m. ir 1609 m. Seimas priėmė dvi Konstitucijas, suteikusias bajorams teisę neklausyti Karaliaus, jei jis nevykdo pacta conventa. Jei Karalius tris kartus atsisako vykdyti pacta conventa, Seimas galėjo atimti sostą ir išrinkti naują Karalių. Karalius buvo vvisiškai priklausomas nuo bajorų. Bajorų luomas monopolizavo valstybės valdymą.
Seimas ir Pavietų Seimeliai susidėjo iš bajorų. Vyskupai dalyvavo tik kaip Ponų tarybos nariai ir stambūs feodalai, o ne kaip dvasininkų luomo atstovai. Miestiečių Respublikos Seime ir Pavietų Seimeliuose nebuvo. Iki Liublino unijos į LDK Seimą atvykdavo keletas Vilniaus miestiečių, o į Lenkijos Seimą kartais būdavo kviečiami Krokuvos miestiečiai. Tai buvo tik sostinės miestiečiai. Jie atvykdavo tik tada, jei Seimas susirinkdavo sostinėje ir atvykdavo ne spręsti valstybės reikalus, o prašyti Didžiojo kunigaikščio nuolaidų ir privilegijų. Paskutinį kartą Vilniaus ir Krokuvos miestiečiai dalyvavo Seime svarstant Liublino unijos klausimus.
Dėl savo sudėties (susidėjo tik iš bajorų), Respublikos Seimas negalėjo veikti taip, kaip veikė Anglijos Parlamentas, Prancūzijos Generaliniai luomai ar Vokietijos Reichstagas, nes šios institucijos stengėsi veikti įvairių luomų ir visuomenės sluoksnių interesais, siekė politinio kompromiso, paremdavo Karalių ir stiprino vykdomąją valdžią, o Respublikos Seimas rėmėsi tik bajorų interesais ir stengėsi apriboti Karaliaus valdžią. XVI a. pabaigą – XVII a. pradžią istorikai vadina bajorų demokratijos laikotarpiu, o XVII a. antrą pusę ir XVIII a. vadina didikų oligarchijos laikotarpiu.
Iki XVI a. vidurio valstybę valdė stambūs feodalai. XVI a. pradžioje tarnybiniams bajorams pavyko įveikti didikų pasipriešinimą. Stambūs didikai ir feodalai nusileido ir atsisakė išimtinių politinių teisių, buvo įvykdytos SSeimo, administracijos ir teismo reformos, buvo organizuoti Pavietų Seimeliai ir sudaryta unija su Lenkija. Tai buvo tarnybinių bajorų pergalė ir didelis smūgis didikų politinėms pozicijoms. Įsigalėjo bajorų demokratija, kurios teisinis pagrindas buvo II ir III Lietuvos Statutai. Tačiau tarnybiniai bajorai nesugebėjo išlaikyti iškovotos politinės valdžios, nes ekonominė valdžia liko stambiųjų feodalų rankose. Didikai savo valdose buvo nepriklausomi vadovai, dvarus valdė kaip norėjo, leido teisės norminius aktus, turėjo savo administraciją, teismą ir kariuomenę.
Daug tarnybinių bajorų priklausė nuo stambiųjų feodalų, gaudavo iš jų žemės sklypus ir turėjo už tai tarnauti savo pono kariuomenėje ar administracijoje. Didikai išsaugojo visas svarbiausias pareigybes. Dignitoriais, vaivadomis ir kaštelionais tapdavo tik stambieji feodalai. Atgauti politinę valdžią didikams padėjo liberum veto teisės įsigalėjimas. Jei Konstitucijos didikams nepatikdavo, jie nutraukdavo Seimo darbą. Tada Seime neišspręstus klausimus sprendė Karalius ir Senatas, susidėjęs vien tik iš didikų ir Pavietų Seimelių, kuriuose didikai turėjo daug šalininkų ir priklausomų tarnybinių bajorų, todėl galėjo priimti sau naudingus nutarimus.
XVII a. viduryje Respublikoje prasidėjo didikų oligarchinis valdymas. Didikų įsigalėjimas nepakeitė valstybės valdymo formos. Valstybės institutai liko tie patys. Pasikeitė tik valstybinis režimas. Buvo deklaruojama bajorų demokratija, o iš tikro valstybę valdė tik aukštasis bajorų sluoksnis. Pavietų Seimeliuose renkami žmonės dažniausiai buvo stambiems feodalams priklausantys žmonės. Jie
padėjo didikams pajungti Seimą. Kai Seimas nustojo tvarkingai funkcionavęs, Respublikoje įsigalėjo feodalinė anarchija. XVII a. antroje pusėje Seimeliai pradėjo rinktis ne Karaliaus nurodymu, o savo nuožiūra. XVII a. pabaigoje Pavietų Seimeliai pasidarė nepriklausomi nuo Seimo ir Karaliaus. Sumažėjo Karaliaus skiriamų seniūnų ir kitų pareigūnų vaidmuo, nes Seimeliai pradėjo vykdyti administracinę funkciją, spręsti finansų ir gynybos klausimus, susirašinėti su užsienio šalimis, rūpintis kitais valstybės reikalais.
Pavietų Seimeliai kišosi į Seimo, Karaliaus ir dignitorių kompetenciją, pasisavindavo centrinių valstybės organų įgaliojimus. Daugelis Seimelių turėjo ssamdinių kariuomenę savo interesams ginti. Respublikoje nebuvo įstatymo, kuriame būtų pasakyta, kad Pavietų Seimeliai privalo klausyti Seimo ir laikytis jo Konstitucijų. Seimeliai joms galėjo pritarti ar nepritarti. Jei nepritardavo – jų nevykdė, o priimdavo sau naudingus nutarimus. Nuo 1591 m. rinkti mokesčius buvo galima tik jei su tuo sutikdavo Pavietų Seimeliai. Seimeliai reikalavo, kad mokesčiai būtų panaudoti pirmiausia pavietų, o ne valstybės reikalams.
Seimelių instrukcijos įpareigojo pavietų atstovus nesvarstyti Seime valstybės reikalų, kol nebus patenkinti pavieto reikalavimai. Kaip ir Seimo veikla, PPavieto Seimelių darbas nebuvo pakankamai efektyvus. Seimeliuose irgi galiojo liberum veto teisė, dėl kurios Seimeliai dažnai negalėjo priimti jokio nutarimo. Pagal 1613 m. Seimo Konstituciją tik pavieto atstovai galėjo būti renkami balsų dauguma, visus kitus klausimus reikėjo spręsti vienbalsiai. Norėdamas ssumažinti stambiųjų feodalų įtaką Pavietų Seimeliuose, Seimas 1690 m. nutarė, kad dvarų neturintys bajorai priklauso nuo stambiųjų feodalų. Tačiau didikų politinės pozicijos tuo metu buvo labai stiprios ir nutarimas nepasiekė jokio tikslo.
Apriboti Seimelių valdžią bandyta ir XVIII a. 1717 m. Seimo Konstitucija atėmė iš Seimelių teisę rinktis savo nuožiūra ir spręsti valstybės finansų ir gynybos klausimus. Buvo draudžiama riboti Seimelių posėdžių trukmę, juos nutraukti, keisti Seimo Konstitucijos nuostatas. Bajorai dažnai nesilaikė šių draudimų ir organizuodavo bajorų konfederacijas (bajorų karines sąjungas). Kiekviena konfederacija siekė tam tikro politinio tikslo. Politinių partijų tada nebuvo ir jų funkcijas iš dalies vykdė konfederacijos. Viena bajorų grupuotė sušaukdavo savo kariuomenę, kita – savo, ir politinį ginčą spręsdavo ginklu.
Karalius arba organizuodavo savo konfederaciją, arba pripažindavo vieną iš bbajorų konfederacijų ir tenkindavo jos reikalavimus. Buvo organizuojamos ir visuotinės (generalinės) konfederacijos. Generalinė konfederacija save laikė aukščiau už Karalių ir Seime išleisdavo norminius aktus, turėjo valdymo organus, Seimelius, teismus ir jei Karalius laiku neprisidėjo prie tokios konfederacijos, jam buvo sunku išsaugoti sostą. Konfederacijos dažnai gaudavo kitų valstybių finansinę ir karinę paramą. Konfederacijos pasisavindavo Karaliaus, Seimo ir kitų valstybinių institucijų įgaliojimus ir spręsdavo svarbius valstybės reikalus.
Kai kurie Lietuvos didikai, konfederacijų vadai, siekė pataisyti Liublino unijos akto nuostatas, o Didysis etmonas Jonušas RRadvila nutraukė sutartį su Lenkija ir 1655 m. sudarė uniją su Švedija. Švedijoje tada pasibaigė Vazų dinastija, mirė paskutinis Vazų dinastijos Karalius ir švedai išrinko sau naują Karalių, bet Respublikos Karalius Jonas Kazimieras buvo mirusio Švedijos Karaliaus giminaitis ir turėjo teisę į Švedijos sostą. Kadangi jis nenorėjo atsisakyti savo pretenzijų, naujas Švedijos Karalius Karolis X Gustavas pradėjo karą prieš Respubliką.
Švedija okupavo Varšuvą ir Krokuvą, o Rusijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą ir okupavo Vilnių ir Kauną. Karalius Jonas Kazimieras pabėgo į Vengriją, o Didysis etmonas Radvila organizavo konfederaciją ir sudarė sutartį su Švedija. Pagal šią sutartį LDK turėjo nutraukti politinius ryšius su Lenkija ir sudaryti uniją su Švedija. Švedija įsipareigojo paremti Lietuvą kare su Rusija, o Lietuva turėjo likti neutrali Švedijos kare su Lenkija. Šį karą laimėjus Švedijos Karalius turėjo būti pripažintas Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Švedija įsipareigojo Lietuvai atlyginti karo nuostolius. LDK vidaus santvarka, visos valstybės institucijos ir įstatymai turėjo būti tokie pat kaip anksčiau.
Sutartis nebuvo įgyvendinta, nes pasikeitė politinė padėtis. Lenkijos bajorai sudarė taiką su Švedija. Švedijos kariuomenė pasitraukė iš Respublikos, Karalius Jonas Kazimieras grįžo, o unijos iniciatorius Didysis etmonas Radvila mirė. Liublino unijos aktas nebuvo panaikintas, tačiau LDK bajorai reikalavo abiejų valstybių lygiateisiškumo. 1697 m. Respublikos Seimas išleido LDK iir Lenkijos karalystės luomų teisių sulyginimo aktą (Coaegreatio Jurium/ Aprobatio Coegnationes Iurium). Šis aktas sulygino LDK ir Lenkijos karalystės dignitorių teises ir suvienodino jų teisinę padėtį.
Iki šio akto priėmimo Lenkijos dignitoriai buvo aukštesni pareigūnai už LDK dignitorius. Pagal 1697 m. aktą žemės maršalka gavo tokią pat valdžią, kokią turėjo Lenkijos Didysis maršalka. LDK ir Lenkijos dignitoriai galėjo pavaduoti vienas kitą (pvz. Seime). Tačiau toks dignitorių sulyginimas buvo LDK dignitorių kompetencijos apribojimas, nes Lenkijoje tokių pat dignitorių kompetencija buvo siauresnė. Pagal 1697 m. aktą buvo sulygintos Lietuvos Vyriausiojo tribunolo ir Lenkijos Karūnos tribunolo teisės, o visose LDK įstaigose buvo įvesta lenkų kalba. Buvo patvirtinta, kad III Lietuvos Statutas yra galiojantis norminis aktas ir turi būti taikomas visoje LDK teritorijoje. Kadangi šis aktas buvo priimtas Karaliaus Augusto II Karūnaciniame Seime, jame buvo daug Karaliaus įsipareigojimų – patvirtinti bajorų privilegijas, saugoti bajorų teises, vykdyti pacta conventa. 1697 m. aktas taip pat reglamentavo kai kuriuos valstybės saugumo ir gynybos klausimus – kur turi būti karo stovyklos, koks turi būti kariuomenės išlaikymas, kas turi mokėti ir rinkti mokesčius karo reikalams.
1697 m. aktas nebuvo nauja valstybinė sutartis, naujas unijos aktas, jis nepanaikino ir nepakeitė nei vieno Liublino unijos akto straipsnio, bet buvo svarbus žingsnis LDK ir LLenkijos karalystės lygiateisiškumo linkme. Lietuvos ir Lenkijos bajorai suprasdavo, kad oligarchinis didikų valdymas pavojingas valstybei. Valstybei reikėjo reformų, tačiau XVIII a. dėl karų, politinių konfliktų ir kitų valstybių kišimosi į Respublikos vidaus reikalus buvo labai sunku parengti ir įgyvendinti reformą. Pirmiausia reikėjo reformuoti Pavietų Seimelių darbą. 1764 m. bajorų Generalinė konfederacija nutarė pavietų administracijos pareigūnus ir teisėjus rinkti balsų dauguma. Bajorams buvo draudžiama trukdyti Seimeliams spręsti vidaus reikalus, atsivesti į posėdį šalininkų iš kitų pavietų, atvykti šarvuotam ar su šaunamuoju ginklu. Bajorą, nesilaikantį šių draudimų, reikėjo šaukti į Pilies teismą ir bausti.
Karalius Stanislovas Augustas patvirtino šį Generalinės konfederacijos nutarimą ir jis tapo įstatymu. Tais pačiais metais Respublikos Seimas nutarė, kad Pavietų Seimeliai visus klausimus turi spręsti balsų dauguma ir kad Seimelių posėdžių negalima nutraukti. Balsuoti galėjo dvarus turintys bajorai nuo 18 m. Pavietų pareigūnais galėjo būti renkami bajorai dvarų savininkai nuo 23 m. Liberum veto teisės panaikinimas turėjo sumažinti didikų įtaką Seimeliams ir padidinti Seimelių darbo efektyvumą.
Kitas žingsnis turėjo būti Seimo reforma, tačiau jai priešinosi Rusija, Prūsija ir Austrija. Šios valstybės kišosi į Respublikos vidaus reikalus. Ypač aktyviai veikė Rusija, kuri 1767 m. organizavo reformos priešininkų konfederaciją ir pasiekė, kad konfederatai 1768 m. Varšuvoje sušauktų Seimą ir priimtų Konstituciją,
kurios oficialus pavadinimas buvo “Kardinalinės bajorų teisės”. Ši Konstitucija buvo feodalų anarchijos ir didikų oligarchijos valdžios teisinis pagrindas. Konstitucija patvirtino neribotą bajorų valdžią valstiečiams, išimtinę bajorų teisę turėti dvarus, rinkti Karalių, spręsti valstybės reikalus, naudotis liberum veto teise, neklausyti Karaliaus, jei jis nesilaiko pacta conventa.
Valstybės institutai liko tie patys, jų kompetencija ir funkcijos nepasikeitė. “Kardinalinės bajorų teisės” nenustatė nieko naujo, tik įtvirtino tą padėtį, kuri jau susidarė Respublikoje ir suteikė Rusijai teisę prižiūrėti, kad nebūtų reformuojama valstybės santvarka ir apribojamos bbajorų teisės. Rusija gavo teisę kištis į Respublikos vidaus reikalus ir imtis priemonių, jeigu jai nepatikdavo valstybės vidaus politika. Tada Respublikos ekonominė ir politinė padėtis buvo tokia, kad valstybė negalėjo priešintis kitų valstybių ekspansijai.
Trys stiprios Europos valstybės – Rusija, Prūsija ir Austrija – pasinaudojo padėtimi ir 1772 m. pirmą kartą pasidalijo valstybės teritoriją. 1772 08 05 Peterburge buvo pasirašytos dvi sutartys dėl Respublikos padalijimo (Rusija-Austrija, Rusija-Prūsija). Rusijai atiteko 3 LDK vaivadijos, Austrijai ir Prūsijai atiteko keletas Lenkijos vaivadijų. 1773 09 118 Prūsijos reikalavimu Respublikos Seimas patvirtino padalijimą.
Bajorai suprato, kad yra pavojus netekti valstybės suvereniteto ir valstybingumo ir pradėjo reikalauti valstybės santvarkos reformų. Jas pavyko parengti gana greitai – per dvejus metus. Rusija, kuri 1768 m. įsipareigojo užtikrinti valstybės santvarkos neliečiamumą iir neleisti reformų, tada kariavo su Turkija ir negalėjo skirti daug dėmesio Respublikos reikalams, todėl reformos buvo pradėtos palyginti palankiom sąlygom. Reformos prasidėjo 1775 m., kai Seimas priėmė naujas Kardinalines teises. Pagal šį dokumentą Seimo sudėtis, struktūra ir kompetencija buvo kaip anksčiau, bet pasikeitė Seimo darbo organizavimas ir buvo apribota liberum veto teisė. Maksimali Seimo darbo trukmė buvo šešios savaitės.
Seimo nutarimai skirstėsi į materia status ir ekonominius. Prie materia status buvo priskiriami nutarimai valstybinės santvarkos ir mokesčių klausimais. Materia status nutarimai buvo priimami vienbalsiai, o ekonominiai nutarimai – balsų dauguma. Ekonominiai nutarimai galiojo ir tuo atveju, jei dėl liberum veto teisės panaudojimo Seime nepavyko priimti materia status nutarimo. Nutarimų projektams rengti buvo sudaromos komisijos. Pavietų atstovų priesaika savo Seimeliams buvo ppanaikinta, bet Seimams pasibaigus pavietų atstovai turėjo atsiskaityti Seimeliams. Sustiprėjo Seimo maršalkos valdžia – dabar jis turėjo daugiau įgaliojimų ir jam buvo lengviau vadovauti pavietų atstovų darbui.
Karalius, kaip ir anksčiau, buvo valstybės vadovas ir Senato pirmininkas. Nuo 1714 m. veikė Karaliaus kabinetas kaip Karaliaus rūmų administracijos padalinys. Jam vadovavo direktorius. Jis prižiūrėjo Karaliaus raštinės darbą, informavo Karalių apie politinę padėtį šalyje ir užsienyje, priiminėjo lankytojus, susirašinėjo su valstybės įstaigomis ir t.t. Karaliaus kabinetas taip pat rūpinosi kariuomenės išlaikymu ir užsienio rreikalais, tačiau čia Karaliaus valdžią ribojo Seimas, Lietuvos ir Lenkijos etmonai ir kancleriai. Kad dar labiau apribotų Karaliaus valdžią ir sustiprintų jo veiksmų kontrolę, buvo sudaryta Nuolatinė taryba. Ji buvo renkama Seimo dviems metams ir susidėjo iš Karaliaus, kuris buvo Nuolatinės tarybos pirmininkas, ir 36 narių. Pusė narių buvo senatoriai, o kiti – pavietų atstovai. Vieną iš pavietų atstovų Seimas paskirdavo Nuolatinės tarybos maršalka. Kiekvienas Ordinarinis (eilinis) Seimas išrinkdavo trečdalį Nuolatinės tarybos narių, kad užtikrintų jos darbo nenutrūkstamumą. Trečdalis Nuolatinės tarybos narių buvo LDK, o kiti – Lenkijos atstovai. Nuolatinės tarybos sudėtyje buvo penki departamentai:
1) Užsienio reikalų;
2) Policijos;
3) Kariuomenės;
4) Iždo;
5) Teisingumo.
Kiekvienas departamentas susidėjo iš pirmininko ir 7 narių, išskyrus Užsienio reikalų departamentą, susidėjusį iš 4 narių. Užsienio reikalų departamento pirmininkas buvo Karalius. Nuolatinė taryba nebuvo Respublikos Vyriausybė. Ji tik kontroliavo Lietuvos ir Lenkijos dignitorių ir kitų valstybės valdymo institucijų veiklą, rengdavo įstatymų projektus ir pateikdavo Seimui.
1776 m. Nuolatinė taryba gavo įstatymų aiškinimo teisę. Nuolatinės tarybos paskelbtas išaiškinimas buvo privalomas visiems pareigūnams ir valstybės įstaigoms. Nuolatinė taryba negalėjo bausti už teisės pažeidimus, galėjo tik įspėti pažeidėją ar pakviesti į Seimo teismą. Einamuosius reikalus tvarkė Nuolatinės tarybos departamentai. Jie parengdavo Nuolatinės tarybos nutarimų projektus ir pateikdavo juos Nuolatinės tarybos plenumui. Kiekvienas Nuolatinės tarybos narys turėjo vieną balsą. KKaralius irgi turėjo vieną balsą, bet jei pasiskirstydavo po lygiai, Karalius turėjo du balsus. Visus nutarimus pasirašydavo Karalius, Nuolatinės tarybos maršalka ir vienas iš Nuolatinės tarybos narių. Ginčus dėl Nuolatinės tarybos nutarimų vykdymo spręsdavo Seimas. Seimas išklausydavo Nuolatinės tarybos ataskaitas, teisdavo jos narius už padarytus teisės pažeidimus.
1773 m. Seimas įsteigė Edukacinę (Švietimo) komisiją. Iki 1773 m. švietimo reikalais daugiausia rūpinosi Jėzuitų ordinas. Jis išlaikė du trečdalius visų mokyklų ir švietimo įstaigų. 1773 m. popiežius panaikino Jėzuitų ordiną. Jo turtas Respublikos teritorijoje tapo valstybės nuosavybe. Iškilo klausimas, kas turi tvarkyti švietimo reikalus. Atsakymas buvo Edukacinės komisijos sudarymas. Edukacinė komisija turėjo rūpintis universitetais, gimnazijomis, mokyklomis, rengti mokytojus, leisti mokomąją literatūrą. Švietimo reikalams Edukacinė komisija naudojo buvusio Jėzuitų ordino turtą. Edukacinės komisijos narius rinko Seimas dviems metams iš Karaliaus pasiūlytų kandidatų. Edukacinės komisijos pirmininkas buvo vyskupas, o nariai – 4 senatoriai ir 4 pavietų atstovai iš Lenkijos ir Lietuvos.
Nuo 1776 m. Seimas rinko jau 12 komisijos narių. Edukacinės komisijos sesija truko keturias savaites. Kas antrą sesiją komisija organizuodavo LDK teritorijoje. Komisija už savo darbą buvo atsakinga Seimui. Edukacinės komisijos ir Nuolatinės tarybos sudarymas reiškė valstybės valdymo centralizavimą, Lietuvos ir Lenkijos sąjungos stiprinimą, nes Respublikoje buvo jau keturios bendros valdymo institucijos (Karalius, Seimas, Edukacinė kkomisija ir Nuolatinė taryba).
Dviejų valstybių sąjungą stiprino ir Kariuomenės komisijų panaikinimas. Atskiros Lietuvos ir Lenkijos Kariuomenių komisijos buvo sudarytos 1764 m. kartu su Iždų komisijomis. Kariuomenės komisija turėjo rūpintis kariuomenės organizavimu ir finansavimu, spręsti kariškių bylas. Kariuomenės komisijoms vadovavo Didieji etmonai. Jie nuolat konfliktavo su Karaliumi, todėl komisijos negalėjo tvarkingai funkcionuoti ir 1776 m. buvo panaikintos. Jų funkcijas vykdė Nuolatinės tarybos Kariuomenės departamentas.
Iždo komisijos išliko, bet jų darbas nebuvo pakankamai efektyvus. Iždo komisijos buvo renkamos Seimo dviems metams ir buvo jam atsakingos. LDK Iždo komisijoje buvo 16 narių, pirmininkas buvo žemės paiždininkis. Komisija rūpinosi ne tik Lietuvos finansais, bet ir pramone, prekyba, komunikacijomis ir transportu, spręsdavo finansinius ir prekybinius ginčus.
Reformos nepakeitė LDK teisinės padėties Respublikos sudėtyje. Nepasikeitė centrinių ir vietinių valdymo organų sistema, kaip ir anksčiau Lenkijos pareigūnai neturėjo valdžios LDK teritorijoje. Kas trečias Seimas rinkosi LDK ir spręsdavo pirmiausia Lietuvos reikalus. Karalius, jo kabinetas, Nuolatinė taryba ir Senatas nespręsdavo Lietuvos reikalų, jei nedalyvavo Lietuvos atstovai. Kaip ir anksčiau, Seimo metu buvo organizuojami Senato ir pavietų atstovų pasitarimai savo krašto reikalams aptarti. Tai buvo Provincijos sesijos. Respublikoje provincijomis buvo vadinamos Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija ir LDK. Kiekvienos provincijos atstovai rinkosi atskirai ir svarstė savo provincijos reikalus. Dažniausiai Provincijos sesijos susirinkdavo
Seimo narių prašymu, kartais jas sušaukdavo Karalius, o kai jo nebūdavo – Gniezno arkivyskupas. Dažniausiai sesijoms pirmininkaudavo kancleris, pakancleris ar kitas senatorius.
Nors LDK iki XVIII a. pradžios susirinkdavo generaliniai Seimeliai, Provincijos sesijos irgi buvo reikalingos, nes generaliniame Seimelyje buvo galima aptarti tik Seimo darbotvarkę, nurodytą Karaliaus universale dėl Seimo sušaukimo. Daug rimtų klausimų iškildavo Seimo metu, juos reikėjo aptarti. Lenkijos bajorams Provincijos sesijos neturėjo tokios didelės reikšmės kaip Lietuvos bajorams, nes lenkai turėjo daugumą Seime, jiems buvo lengviau ginti savo iinteresus. LDK bajorams Provincijų sesijų reikšmė padidėjo XVIII a. pradžioje, kai nutrūko generalinių Seimelių darbas. Paskutinis generalinis Seimelis turėjo susirinkti 1710 m., bet neaišku, ar jis įvyko.
1773-1775 m. reformos buvo naudingos valstybei, nes sustiprino įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią ir bent iš dalies apribojo didikų oligarchinį valdymą. Tai buvo kompromisinio pobūdžio reformos – jos nepakeitė valstybės valdymo formos ir valstybinio režimo. Kaip ir anksčiau, bajorai turėjo visą valdžią valstybėje, miestiečiai ir valstiečiai neturėjo jokių politinių teisių, negalėjo pirkti dvarų, būti ppareigūnai ir karininkai.
Naujos reformos buvo įgyvendinamos 1788-1792 m. 1788 m. susirinkęs Seimas dirbo ketverius metus, todėl mokslinėje literatūroje vadinamas Ketverių metų Seimu, o reformos – Ketverių metų Seimo reformomis.
1791 05 03 Seimas priėmė Konstituciją, pavadintą Valdymo įstatymu. Pagal šią KKonstituciją LDK turėjo būti inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį. Buvo numatytos bendros centrinės įstatymų, iždo ir kariuomenės, atskiros – vietinio valdymo ir teismo institucijos, atskiros teisinės sistemos. Konstitucija deklaravo, kad valstybės valdžios šaltinis yra tauta, bet terminas tauta reiškė tik feodalus. Konstitucija pirmą kartą įtvirtino valdžių padalijimo principą. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Seimui, vykdomoji – Karaliui ir Teisių sargybai, teisminė – teismams. Seimas susidėjo iš Senato ir bajorų Deputatų rūmų. Senato sudėtis beveik nepasikeitė. Senatoriai buvo vaivados, kaštelionai, vyskupai ir dignitoriai. Karalius nebuvo sudedamasis Seimo institutas, Seimo institutai buvo du – Senatas ir bajorų Deputatų rūmai. Karalius buvo tik Senato pirmininkas ir turėjo tik vieną balsą. Bajorai deputatai buvo renkami dviems metams, juos rinko Pavietų Seimeliai. Pagal Konstituciją, deputatai buvo nne pavietų, o visos tautos atstovai ir jiems nereikėjo Seimelių instrukcijų, tačiau Seimeliai turėjo teisę atimti iš deputatų mandatą.
Deputatai pirmiausia turėjo spręsti valstybės reikalus ir tik sesijos pabaigoje – vietinius reikalus. Deputatų rūmuose pirmininkavo pačių deputatų renkamas Seimo maršalka. Pagal Konstituciją, bajorų Deputatų rūmuose turėjo posėdžiauti ir miestiečių atstovai, renkami miestiečių susirinkime (50 žmonių iš 24 stambių miestų). Šie atstovai Seime galėjo iškelti tik miestiečių ekonominės ir teisinės padėties klausimus ir neturėjo teisės balsuoti, galėjo tik kalbėti svarstant šiuos klausimus. SSenatoriai ir bajorai deputatai posėdžiavo atskirai, tik valdymo įstaigų veiklos kontrolės klausimus spręsdavo kartu.
Seime klausimus iškeldavo ir įstatymų projektus pateikdavo Karalius kartu su Teisių sargyba ir deputatais. Įstatymų projektams rengti buvo sudaromos Deputatų komisijos. Senatoriai neturėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Apskritai Senato teisės buvo labai apribotos. Senatas turėjo ne absoliutinę veto teisę, kaip anksčiau, o tik suspensyvinę veto teisę politiniais ir ekonominiais klausimais. Tai reiškia, kad Senatas galėjo nepritarti įstatymams, bet jei deputatai antrą kartą priimdavo tą patį įstatymą, Senato pritarimo nebereikėjo. Kitais klausimais Senatas neturėjo suspensyvinės veto teisės, todėl senatorių ir bajorų deputatų balsai buvo skaičiuojami kartu ir įstatymai buvo priimami balsų dauguma. Visi įstatymai buvo skelbiami Karaliaus vardu. Karalius sušaukdavo Seimą vieną kartą per dvejus metus, bet Seimas galėjo susirinkti ir pats, jei Karalius jo nesušaukė nustatytu laiku. Jei buvo skubus reikalas, buvo šaukiama nepaprastoji Seimo sesija.
Pagal Konstituciją, Karalius gaudavo sostą paveldėjimo tvarka. Rinkimai buvo panaikinti. Karalius neatsakė už valstybės valdymą. Už Karaliaus veiksmus atsakė atitinkamas dignitorius. Kad Karaliaus išleistas aktas įsigaliotų, buvo reikalinga kontrasignacija. Tai reiškė, kad teisės aktą turėjo pasirašyti Karalius ir už šio akto vykdymą atsakingas dignitorius. Pagal 1791 m. Konstituciją, Seimo leidžiamus aktus turėjo vykdyti Teisių sargyba. Šios institucijos pirmininkas buvo Karalius, o nariai –– Policijos, Iždo, Kariuomenės ir Edukacinės komisijų pirmininkai, du kancleriai, sosto įpėdinis ir Seimo maršalka (jis dalyvavo posėdžiuose, bet neturėjo balso teisės).
Teisių sargyba vykdė Vyriausybės funkcijas, o Policijos, Iždo, Kariuomenės ir Edukacinė komisijos veikė kaip ministerijos ir buvo atsakingos Teisių sargybai. Komisijos susidėjo iš bajorų, tik Iždo ir Policijos komisijose buvo miestiečių atstovų. Komisijų narius rinko Seimas dviems metams. Kitus aukštuosius pareigūnus paskirdavo ir atleisdavo Karalius, bet Seimas dviejų trečdalių balsų dauguma galėjo pareikšti nepasitikėjimą tokiu pareigūnu ir pareikalauti pašalinti iš pareigų, galėjo patraukti pareigūną atsakomybėn. Tokią bylą turėjo nagrinėti Seimo teismas, kuris susidėjo iš abiejų Seimo rūmų atstovų.
Pavietuose atsirado naujos savivaldos institucijos – Civilinės-karinės tvarkymo komisijos. Jos buvo renkamos Pavietų Seimeliuose dviems metams ir turėjo labai plačią kompetenciją. Jos rūpinosi visais pavieto reikalais, vykdė centrinių įstaigų potvarkius. Civilinės-karinės tvarkymo komisijos buvo gana savarankiškos institucijos. Centrinių valstybės įstaigų įtaka joms buvo nedidelė. Nors komisijos buvo renkamos Pavietų Seimelių, jose turėjo posėdžiauti ir kai kurie Karaliaus skiriami pareigūnai (pvz. maršalkos, kaštelionai, pilių seniūnai). Tokių pareigūnų skaičius neturėjo viršyti renkamų narių skaičiaus ir komisijos sudėty galėjo būti iki aštuonių pareigūnų.
Civilinių-karinių tvarkymo komisijų veikla nebuvo efektyvi. Stambieji feodalai nesiskaitė su Karaliumi, o Karalius neturėjo teisės bausti už savo nutarimų nevykdymą. 1791 m. Konstitucijos nnuostatos buvo konstitucinės monarchijos teisinis pagrindas. Pagal Konstituciją, valstybės valdymo forma – parlamentinė monarchija, teritorinio suskirstymo forma – unitarinė decentralizuota valstybė, o valstybinis režimas – šiek tiek patobulinta bajorų demokratija.
Ketverių metų Seimo reformos buvo kompromisinės. Pasikeitė tik valstybės forma, bet ne valstybės turinys, esmė. Valstybė liko feodalinė, bet ir tokios kompromisinės reformos sukėlė bajorų pasipriešinimą. Reformos priešininkai naudojosi Rusijos parama. 1792 05 14 jie organizavo konfederaciją, prie kurios prisidėjo ir Karalius Stanislovas Augustas. Konfederatams nugalėjus, visos Ketverių metų Seimo reformos buvo panaikintos. 1793 m. Seimas Rusijos reikalavimu grąžino šiek tiek ištaisytas 1775 m. Kardinalines teises. Pagal šį teisės norminį aktą, Seimas susidėjo iš vienų rūmų ir rinkosi vieną kartą per ketverius metus, buvo grąžinta liberum veto teisė, Nuolatinė taryba, kitos valstybės institucijos, valstybės pavadinimas – Abiejų Tautų Respublika. Valstybėje vėl įsigalėjo didikų oligarchija. Rusija ir Prūsija pasinaudojo konfederatų pergale ir 1793 01 23 Peterburge pasirašė sutartį dėl antro Respublikos padalijimo, o 1795 10 24 kartu su Austrija padalino Respubliką trečią kartą.
Lietuvoje ir Lenkijoje patriotų pasipriešinimas buvo nuslopintas, visa Respublikos teritorija buvo okupuota. Rusijai atiteko LDK žemės, o Prūsija ir Austrija pasidalino Lenkijos teritoriją. 1795 11 25 buvo panaikinta LDK ir Lenkijos karalystės pilietybė, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus titulai
ir pareigybės. 1797 01 15 Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė aktą, kuris galutinai likvidavo Respubliką. Šio dokumento sudedamoji dalis – Karaliaus Stanislovo Augusto sosto atsisakymo aktas.
10. LDK teismų sistema ir teisingumo vykdymas iki
1564-1566 m. teismų reformos
LDK teismas nebuvo atskirtas nuo administracijos. Bylas nagrinėjo valsčių laikytojai, seniūnai, vaivados, vietininkai, žemės maršalka, etmonai, kiti pareigūnai, Didysis kunigaikštis, Ponų taryba, Didysis Seimas, sričių seimai. Savo teismus turėjo dvasininkai, miestiečiai ir valstiečiai. Bet miestiečiai – tik miestuose, turinčiuose savivaldą pagal Magdeburgo teisę. Priklausomus valstiečius tteisė jų ponai. Aukščiausiasis teisėjas buvo Didysis kunigaikštis. Iki 1542 m. teismo instancijos buvo atribotos nepakankamai aiškiai ir gyventojai patys sprendė, į kurį teismą kreiptis. Daug gyventojų kreipdavosi ne į vietinį, o į Didžiojo kunigaikščio teismą. Kai kurias bylas Didysis kunigaikštis ir vietiniai teisėjai nagrinėjo kartu. Jei vaivada, seniūnas ar laikytojas neįstengdavo išspręsti ginčo, jis kreipėsi į Didįjį kunigaikštį ir prašė jo nurodymo. Būdavo, kad Didysis kunigaikštis gauto skundo pats nenagrinėdavo, o pavesdavo savo rūmų ar vietinės administracijos pareigūnui.
Parengtinis tardymas nnebuvo atskirtas nuo bylos nagrinėjimo teisme, taip pat nebuvo tardytojo kaip atskiro pareigūno. Kas teisdavo, tas ir tardė. Didysis kunigaikštis pats įrodymų neieškodavo, jis tai pavesdavo vaivadai, seniūnui ar valsčiaus laikytojui. Bet šie asmenys buvo aukšti pareigūnai, stambieji feodalai, todėl pprocesinius veiksmus atlikdavo žemesnieji pareigūnai – diečkus ir vižas. Diečkus teisėjo pavedimu šaukė asmenis į teismą, sulaikydavo ir atvesdavo kaltinamąjį ar atsakovą, paskirdavo turto areštą, vykdė teismo sprendimus, atlikdavo kitus teisminius potvarkius. Vižas teisėjo pavedimu ar suinteresuotų asmenų prašymu oficialiai patvirtindavo tam tikrus veiksmus ar įvykius, apžiūrėdavo teisės pažeidimo vietą, nustatydavo žalos dydį, išvežiodavo teismo šaukimus, žiūrėdavo tvarkos teisme, pakviesdavo liudytojus pas teisėją ir t.t. Diečkaus ir vižo kompetencija iš dalies sutapdavo. Kartais jie pavadavo vienas kitą. Diečkaus ir vižo pareigos nebuvo etatinės, jas ėjo teisėjo tarnai, tarnybiniai bajorai, žemesnieji pareigūnai. Diečkaus ar vižo tarnyba truko tol, kol jis vykdė teisėjo pavedimą. Už diečkaus ar vižo darbą iš atsakovo ar ieškovo buvo imamos teismo rinkliavos, teisėjas didžiąją dalį palikdavo sau, oo likusią atiduodavo diečkui arba vižui.
Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą Didysis kunigaikštis, kaip pirmos instancijos teisėjas, spręsdavo bajorų žemės ginčus, globos, testamento galiojimo, bajorystės patvirtinimo, privilegijų ir raštų galiojimo bylas, ginčus dėl valstybinio turto, valstybinių ir tarnybinių nusikaltimų, nekilnojamojo turto pasisavinimo ir kai kurias kitas baudžiamąsias ir civilines bylas. Kaip apeliacinės instancijos teisėjas Didysis kunigaikštis nagrinėdavo Ponų tarybos, vaivadų, seniūnų, laikytojų išnagrinėtas bylas. Kadangi Didysis kunigaikštis buvo ir Lenkijos Karalius, jis dažnai būdavo išvažiavęs ir aukščiausiojo teismo funkcijas vykdė Ponų taryba. KKai Didysis kunigaikštis grįždavo į Lietuvą, Ponų tarybos kaip aukščiausiojo teismo veikla pasibaigdavo.
1542 m. Didysis kunigaikštis nustatė keturių pakopų teismų sistemą. Pirma teismų sistemos grandis – seniūno ar valsčiaus laikytojo teismas, antra – vaivados teismas, trečia – Ponų tarybos teismas, ketvirta – Didžiojo kunigaikščio teismas. Kreiptis reikėjo į seniūno ar laikytojo teismą, o į visus kitus teismus buvo galima kreiptis tik apeliacijos tvarka palaipsniui (vaivados į Didžiojo kunigaikščio, o jei buvo išvažiavęs – į Ponų tarybos teismą, kurio sprendimus buvo galima apskųsti Didžiajam kunigaikščiui, kai šis grįždavo). Stambieji feodalai ir aukštieji pareigūnai turėjo teisę kreiptis tiesiogiai į Didžiojo kunigaikščio ar Ponų tarybos teismą. Tokią teisę turėjo ir asmenys, kuriems pavyko iš Didžiojo kunigaikščio gauti vadinamąjį apsauginį raštą, kuris atleisdavo nuo seniūno, laikytojo ar vaivados teismo, tik neapsaugojo nuo Ponų tarybos teismo, nes Ponų taryba sprendė bylas Didžiojo kunigaikščio vardu. Tarnybiniai bajorai, neturintys apsauginių raštų, turėjo kreiptis į seniūnų ir laikytojų teismus, bet bajorai jais nepasitikėjo ir norėjo juose turėti savo atstovų. Todėl I-asis Lietuvos Statutas nustatė, kad kiekvienas seniūnas, laikytojas ar vaivada turi pasirinkti du vietinius tarnybinius bajorus. Kai seniūnai, laikytojai ar vaivados išvykdavo ir negalėdavo vykdyti teisėjų funkcijų, visas bylas sprendė šie du bajorai su seniūno, laikytojo ar vaivados ppavaduotoju ir teismo raštininku. Bet seniūnai, laikytojai ir vaivados dažnai nesilaikydavo šios nuostatos, tarnybiniai bajorai buvo nepatenkinti ir kiekviename Seime reikalavo teismų reformos.
Pagal vietinę paprotinę teisę ir sričių privilegijas vaivada turėjo nagrinėti bylas kartu su bajorų, dvasininkų ir miestiečių atstovais. Paprotinė teisė ir sričių privilegijos nenustatė atstovų skaičiaus ir jų rinkimo tvarkos. Dažnai teisme dalyvavo vietiniai pareigūnai, vyskupai, miestiečiai ir bajorai, gyvenantys mieste ar atvykę, kai posėdžiavo vaivados teismas. Visų atstovų pavardės buvo įrašomos į teismo knygas. Nagrinėdamas bylą vaivada turėjo pasitarti su šiais atstovais. Pagal vietinę paprotinę teisę svarbiausioms byloms nagrinėti vaivada sušaukdavo srities Seimą, į kurį susirinkdavo bajorai, dvasininkai ir miestiečiai.
Iki XV a. vidurio seniūnai, laikytojai ir vaivados nagrinėjo ne tik bajorų, bet ir bajorams priklausančių valstiečių ir miestiečių bylas. Pagal 1447 m. privilegiją bajorai patys teisė sau priklausančius žmones, o seniūno, laikytojo ir vaivados kompetencijai priklausė tik svarbiausios baudžiamosios bylos. Bajoras, nukentėjęs nuo kitam feodalui priklausančio žmogaus neteisėtų veiksmų, kreipdavosi į to žmogaus poną, prašydamas išnagrinėti bylą. Jei ponas atsisakė nagrinėti bylą, buvo galima kreiptis į seniūno, laikytojo ar vaivados teismą. Iki I-ojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo į teismą buvo galima kreiptis tik vieną kartą pareikalavus pono išnagrinėti bylą, o I-ąjį Lietuvos Statutą – du kartus.
Jei nuo priklausomo žžmogaus veiksmų nukentėjo ne bajoro, o Didžiojo kunigaikščio valstietis ar miestietis, į priklausomo žmogaus poną kreipdavosi ne pats nukentėjęs asmuo, o vietinės administracijos pareigūnas. Jei Didžiojo kunigaikščio valstietis ar miestietis padarė žalą feodalo valstiečiui ar miestiečiui, nukentėjęs asmuo skundėsi savo ponui, o jis kreipdavosi į seniūno, laikytojo ar vaivados teismą.
Kai kurias valstiečių bylas spręsdavo kuopos teismas. Kuopa – tai kaimo vyrų susirinkimas. Suinteresuotas asmuo kreipdavosi į kaimo bendruomenės seniūną, kad šis sušauktų valstiečius. Dažniausiai kuopos teismas susidėdavo iš trijų teisėjų. Ieškovas ir atsakovas paskirdavo po vieną teisėją, o trečią paskirdavo kartu, o jei jie nesusitardavo, paskirdavo vietinė administracija ar tų valstiečių ponas. Teisėjai sprendė ginčą, o kiti valstiečiai stebėjo ar dalyvavo kaip liudytojai. Kuopos teismo veiklą reglamentavo paprotinė teisė, Lietuvos Statutai. Baudžiamąsias bylas kuopos teismas nagrinėjo nusikaltimo vietoje, o civilinius ginčus spręsdavo turto, dėl kurio kilo ginčas, buvimo vietoje.
Kuopos teismas neturėjo savo teismo knygų, todėl savo sprendimą ar nuosprendį paskelbdavo žodžiu, o vietos administracijos atstovai įrašydavo į seniūno ar laikytojo teismo knygas. Vėliau, kai atsirado žemės ir pilies teismai, kuopos teismo sprendimai ir nuosprendžiai buvo įrašomi į šių teismų knygas.
Valstybė ir feodalai skatino kuopos teismų veiklą, nes kuopos teismas atleisdavo valstybės ir feodalų teismus nuo nesudėtingų valstiečių bylų nagrinėjimo. Vietinė
administracija ir feodalai kontroliavo kuopos teismų veiklą, kad nebūtų pažeisti jų interesai, rinko teismo rinkliavas. III-asis Lietuvos Statutas reikalavo organizuoti kuopos teismus ten, kur jie jau išnyko ir ten, kur jų iki tol nebuvo. Pagal III-ąjį Lietuvos Statutą, jei valstietis norėjo ieškoti teisingumo kuopos teisme, visi Didžiojo kunigaikščio ir feodalų valstiečiai, gyvenantys toje kuopos teismo apygardoje, turėjo susirinkti ten, kur nuo senų laikų susirinkdavo. Ten, kur kuopos teismo anksčiau nebuvo, pakamaris turėjo nustatyti kuopos teismo apygardos ribas ir vietą, kurioje tturėjo rinktis valstiečiai kuopos teismo funkcijoms vykdyti.
Pagal LDK teisę, ieškovas ir atsakovas galėjo susitarti ir sudaryti trečiųjų teismą. Kiekviena šalis paskirdavo po 2-3 teisėjus ir šie drauge nagrinėjo bylą. Sprendimą priimdavo bendru susitarimu, be balsavimo. Trečiųjų teismas nebuvo nuolatinė institucija. Jis buvo sudaromas vienai civilinei bylai. Dažniausiai sprendė žemės ginčus. Teismo posėdžiai buvo organizuojami toje žemėje, dėl kurios kilo ginčas. Trečiųjų teismo nustatytas bylos nagrinėjimo laikas buvo galutinis. Atidėti bylos nagrinėjimą buvo galima tik dėl aplinkybių, nurodytų Lietuvos Statute (ieškovo aar atsakovo liga, tarnyba Didžiajam kunigaikščiui ar buvimas karo nelaisvėje). Jei viena šalis be rimtos priežasties neatvykdavo į teismą, trečiųjų teismas spręsdavo ginčą remdamasis kitos šalies pateiktais įrodymais. Jei trečiųjų teismo teisėjai neįstengdavo išspręsti ginčo, bylos medžiagą pranešdavo vaivadai ir llaukė jo nurodymų. Trečiųjų teismo sprendimai turėjo tokią pat juridinę galią kaip ir valstybinių teismų sprendimai.
Atskirą teismų sistemą turėjo miestiečiai, gyvenę pagal Magdeburgo teisę savivaldą turinčiuose miestuose. Miestiečių civilines bylas nagrinėjo Miesto taryba, kuri susidėjo iš burmistrų ir tarėjų. Baudžiamąsias bylas nagrinėjo miesto suolas arba suolininkų teismas, kuris susidėjo iš miesto vaito ir suolininkų. Svarbiausias baudžiamąsias bylas spręsdavo seniūnas arba vaivada. Savivaldos pagal Magdeburgo teisę neturinčiuose miestuose miestiečių bylas sprendė miesto savininko teismas. Jei miestas priklausė valstybei, tai buvo seniūno, laikytojo ar vaivados teismas, o jei feodalui – miestiečius teisdavo pats feodalas ar jo paskirtas teisėjas. Bažnyčiai priklausančiuose miestuose miestiečius teisdavo vyskupas ar kitas aukštas dvasininkas.
LDK nebuvo bendros bažnytinių teismų sistemos. Kiekviena bažnyčia turėjo atskirą kelių pakopų teismų sistemą, kuri vveikė pagal atitinkamą kanonų teisę. Bažnytiniai teismai nagrinėjo dvasininkų ir bažnyčiai priklausančių valstiečių ir miestiečių bylas, išskyrus svarbiausias baudžiamąsias bylas, kurias nagrinėjo seniūnai ir vaivados. Bažnytinių teismų kompetencijai priklausė ir pasauliečių bylos dėl santuokos ir šeimos, religinių nusikaltimų bylos, bylos, kuriose viena šalis buvo dvasininkas.
Iki XVI a. vidurio bažnytinių ir valstybinių teismų kompetencija buvo atribota nepakankamai aiškiai. Bažnytiniai teismai dažnai nagrinėjo bylas, priklausančias valstybinių teismų kompetencijai. Bajorai buvo labai nepatenkinti ir protestavo kiekviename Seime. LDK bažnytinių ir valstybinių teismų kompetencija bbuvo galutinai atribota, vykdant teismų reformą 1564-1566 m. Bažnytiniai teismai nagrinėjo bylas pagal bažnytinę (kanonų) teisę. Kanonų teisės įgyvendinimą užtikrindavo valstybė. Dažniausiai bažnytiniai teismai tik paskirdavo bausmę, o vykdyti nuosprendį pavesdavo valstybinėms institucijoms.
Byloms dėl religinių nusikaltimų nagrinėti bažnytiniai teismai taikė inkvizicinį procesą. Bažnytinis teismas pats iškeldavo baudžiamąją bylą ir ieškodavo įrodymų. Inkvizicinį procesą taikė ir valstybinis teismas, bet jis buvo per brangus ir sudėtingas, todėl buvo taikomas tik svarbiausioms baudžiamosioms byloms nagrinėti. Kitoms baudžiamosioms ir civilinėms byloms buvo taikomas paprastesnis ir pigesnis rungimosi procesas (suinteresuotas asmuo privalėjo pats ieškoti atsakovo ar nusikaltusiojo, šaukti jį į teismą, rinkti įrodymus, vykdyti teismo sprendimą ar nuosprendį). Suinteresuoto asmens prašymu teismas atsiųsdavo pareigūną – diečkų ar vižą, kuris turėjo padėti atlikti procesinius veiksmus.
11. 1564-1566 m. teismų reforma
Tarnybiniai bajorai reikalavo, kad teismų sistema būtų bendra visiems feodalams, nepriklausomai nuo jų turtinės ir tarnybinės padėties, ir kad jiems patiems būtų leista rinkti teisėjus. Stambieji feodalai priešinosi teismų reformai, bet kai prasiėjo karas dėl Livonijos ir tarnybiniai bajorai pagrasino nebemokėti mokesčių karo reikalams, stambieji feodalai nusileido ir atsisakė savo teisminių privilegijų.
1564 07 01 Seimas sankcionavo teismų reformą. Svarbiausias šios reformos nuostatas įtvirtino II-asis Lietuvos Statutas, pagal kurį buvo tik dvi teismų instancijos. Pavietų teismai – pirmoji instancija, DDidžiojo kunigaikščio teismas – antroji, apeliacinė instancija. Pavietų teismai buvo: žemės, pilies ir pakamario. Žemės teismas susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Pavietų seimeliuose bajorai į šias vietas išrinkdavo po keturis tinkamus vietinius bajorus, o vaivados pateikdavo šias kandidatūras Didžiajam kunigaikščiui, kuris iš šių kandidatų paskirdavo tris teismo narius. Jie turėjo eiti savo pareigas iki gyvos galvos arba iki paskyrimo į aukštesnę tarnybą.
Žemės teismo nariais negalėjo būti dvasininkai, miestiečiai, valstiečiai, kitų teismų nariai, taip pat to paties pavieto administracijos pareigūnai. Asmuo, turintis dvi tokias pareigybes, vienos iš jų turėjo atsisakyti, kitaip netekdavo abiejų ir turėjo mokėti baudą. Ši nuostata turėjo užtikrinti žemės teismo nepriklausomumą, tačiau žemės teismas nebuvo visiškai atribotas nuo administracijos, nes II-asis Lietuvos Statutas leido žemės teismo nariams eiti administracines pareigas kitų pavietų centrinėse valstybės valdymo įstaigose ir Didžiojo kunigaikščio rūmuose. Teisėjas, pateisėjas ir raštininkas prisiekdavo, kad pareigas atliks sąžiningai ir bylas nagrinės pagal Lietuvos Statutą.
Visi trys žemės teismo nariai sudarė teismo kolegiją ir bylas spręsdavo kartu. Jei dėl rimtų priežasčių vienas iš teismo narių negalėdavo atvykti į teismą, kitu du nariai pasirinkdavo iš vietinių bajorų neatvykusio nario pavaduotoją. Jis prisiekdavo ir gaudavo teisę eiti žemės teismo nario pareigas iki teismo sesijos pabaigos. Pavaduotoją reikėjo parinkti ir jei vvienas iš teismo narių dalyvavo byloje kaip ieškovas ar atsakovas.
Už savo darbą žemės teismo, kaip ir visų kitų teismų nariai, gaudavo tam tikrą dalį teismo rinkliavų nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos ir nuo kiekvieno į teismo knygą įrašyto dokumento. Žemės teismas rinkdavosi į sesijas tris kartus per metus. Kiekviena sesija trukdavo apie tris savaites. Žemės teismas sprendė civilinius ginčus, bajorystės patvirtinimo ir bajorų karinės tarnybos bylas, bajorų įžeidimo žodžiu ir grasinimo bylas, nagrinėjo skundus dėl trečiųjų teismo ir kuopos teismo sprendimų nevykdymo.
III-asis Lietuvos Statutas įpareigojo žemės teismą vykdyti pilies teismo priežiūrą. Jei vaivada ar pilies seniūnas atsisakydavo nagrinėti pilies teismo neteisingai išnagrinėtas bylas, suinteresuotas asmuo kreipdavosi į žemės teismą ir žemės teismo raštininkas nusiųsdavo raštą vaivadai arba pilies seniūnui, kad šie įvykdytų teisingumą.
Žemės teismas iš dalies vykdė ir notarų kontoros funkcijas, nes į teismo knygas buvo įrašomi ne tik teismo sprendimai, bet ir Didžiojo kunigaikščio raštai, privilegijos, bajorų testamentai, sutartys, pavietų seimelių nutarimai ir t.t. Išrašas iš teismo knygų turėjo dokumento originalo galią.
Kiekviename paviete buvo organizuotas pilies teismas. Pilies teismo pirmininkas buvo pilies seniūnas. Kai kurių vaivadijų centriniuose pavietuose pilies teismo pirmininkas buvo vaivada. Pilies seniūnas ar vaivada paskirdavo kitus teismo narius – pilies teisėją ir raštininką. Pilies seniūnas ar vaivada
paprastai neturėjo laiko rūpintis pilies teismo reikalais, nes vykdė administracijos funkcijas – posėdžiavo Seime, Ponų taryboje ir pavietų seimeliuose. Todėl nagrinėti bylas turėjo pilies seniūno ar vaivados paskirtas pavaduotoju paseniūnis. Bet jis irgi pasiskirdavo savo pavaduotoją, kuris spręsdavo bylas kartu su teisėju ir raštininku. Pavaduotojų išnagrinėtas bylas apeliacine tvarka sprendė pilies seniūnas ar vaivada, o seniūno ar vaivados išnagrinėtas bylas apeliacinė instancija – Didysis kunigaikštis.
Pilies teismo kompetencijai priklausė bajorų baudžiamosios bylos. Pilies teismo sesijos vyko kiekvieną mėnesį ir truko apie ddvi savaites. Teismas turėjo knygas, į kurias buvo įrašomi ne tik teismo nuosprendžiai, bet ir Didžiojo kunigaikščio raštai, pavietų seimelių nutarimai, bajorų sutartys ir kt. Pilies teismas iš dalies vykdė notarų kontoros funkcijas.
Kiekviename paviete buvo organizuotas pakamario teismas. Jis susidėjo iš vieno pakamario ar jo pavaduotojo kamarniko ir spręsdavo ginčus dėl žemės sklypų ribų. Pakamarį skyrė Didysis kunigaikštis iš vietinių bajorų ir jis turėjo eiti savo pareigas iki gyvos galvos ar paskyrimo į kitą tarnybą. Pagal III-ąjį Statutą pavietų seimeliuose bbajorai pasirinkdavo keturis kandidatus, o Didysis kunigaikštis vieną iš jų paskirdavo pakamariu. Pakamaris prisiekdavo žemės teisme, įsipareigodavo sąžiningai eiti pareigas, nagrinėti bylas pagal Lietuvos Statutus.
Pakamario teismas nebuvo griežtai atribotas nuo administracijos, nes pakamaris turėjo teisę eiti administracines pareigas kituose pavietuose ((pvz., būti pavieto maršalka). Pagal II-ąjį ir III-ąjį Lietuvos Statutus pakamaris turėjo pasirinkti iš pavieto bajorų du pavaduotojus kamarnikus smulkesnėms byloms nagrinėti. Kamarnikas irgi turėjo prisiekti žemės teisme. Jis nagrinėdavo tik tas bylas, kurias jam pavesdavo pakamaris. Dėl kamarniko padarytų nedidelių klaidų buvo galima skųsti pakamariui, o dėl neteisingų sprendimų – apeliuoti į Didžiojo kunigaikščio teismą.
Pakamaris gaudavo bylas iš žemės ir pilies teismų. Šiems teismams sprendžiant civilines ir baudžiamąsias bylas dažnai kildavo klausimų apie tam tikro žemės sklypo ribas. Išspręsti šį klausimą buvo galima tik žemės buvimo vietoje. Tačiau žemės ir pilies teismai nagrinėjo bylas savo nuolatinėje būstinėje, todėl atiduodavo šias bylas pakamariui, kuris nuvykdavo į žemės buvimo vietą nustatyti ribas ir grąžindavo bylas žemės ar pilies teismui. Kartais pakamaris ggaudavo bylas iš Didžiojo kunigaikščio ar iš suinteresuotų asmenų – ieškovo ar atsakovo. Pakamario nustatytas bylos nagrinėjimo terminas buvo galutinis, t.y. kad šalis be rimtos priežasties neatvykusi į pakamario teismą pralaimėdavo ginčą. Jei žemė buvo keleto pavietų teritorijoje, šių pavietų pakamariai išvažiuodavo į žemės buvimo vietą ir bendrai nagrinėdavo bylas. Pakamaris pats įrašydavo priimtą sprendimą į teismo knygą. Jis galėjo turėti raštininką, kuris buvo ne teismo narys, o tik pakamario tarnas. Už teismo knygų tvarkymą atsakė pakamaris. Jis pats įvykdydavo ssavo sprendimą, nustatydavo žemės ribas, išduodavo šias ribas patvirtinančius dokumentus.
Išieškoti skolą ar nubausti pažeidėją turėjo žemės ar pilies teismas, iš kurio pakamaris gavo bylą ir kuriam turėjo ją grąžinti. Jei pakamaris buvo pats šalis bylai, bylą nagrinėdavo žemės teismas sklypo buvimo vietoje. Mirus Didžiajam kunigaikščiui, žemės, pilies ir pakamario teismas nutraukdavo savo darbą, nes šie teismai kiekvieną savo sprendimą ar nuosprendį skelbdavo Didžiojo kunigaikščio vardu. Kai nebuvo Didžiojo kunigaikščio, nebuvo galima skelbti sprendimų ir nuosprendžių, tačiau bylas nagrinėti reikėjo, todėl kiekviename paviete buvo organizuojamas kaptūrinis teismas. Jis susidėjo iš visų žemės, pilies ir pakamario teismo narių ir spręsdavo visas baudžiamąsias ir civilines bylas, o naujas Didysis kunigaikštis po karūnacijos patvirtindavo visus kaptūrinių teismų sprendimus ir nuosprendžius.
Rūpintis pavietų teismų sprendimų ir nuosprendžių vykdymu ir žiūrėti tvarkos teisme turėjo vaznys. Vaznys buvo renkamas bajorų pavieto seimelyje, bet jo kandidatūrą turėjo patvirtinti vaivada. Vaznys prisiekdavo žemės teisme. Savo pareigas vaznys atlikdavo kartu su dviem kviestiniais, kuriuos pasirinkdavo iš vietinių bajorų. Vaznių skaičius nebuvo nustatytas įstatymų ir priklausė nuo pavieto teritorijos ir bylų skaičiaus. Dažniausiai paviete buvo 3-5 vazniai. Kiekviename paviete buvo generolas ar vyriausiasis vaznys. Generolus išrinkdavo bajorai pavieto seimelyje, o patvirtindavo Didysis kunigaikštis. Generolai irgi prisiekdavo žemės teisme. Vaznys nebuvo vien ttik žemės ar tik pilies teismo pareigūnas. Jis turėjo žiūrėti tvarkos visuose pavieto teismuose ir vykdyti sprendimus ir nuosprendžius (išskyrus pakamario).
Ieškovas ar atsakovas, laimėjęs bylą, irgi turėjo pasirūpinti sprendimų įvykdymu, nes teismas tik atsiųsdavo jam vaznį, kurio akivaizdoje laimėtojas turėjo išieškoti skolą ar baudą, ar įvykdyti kitą sprendimą. Pralaimėjusi bylą šalis dažnai priešindavosi sprendimo ar nuosprendžio įvykdymui, kartais net su ginklu rankose. Žemės, pilies, pakamario teismas neturėjo ginkluotos jėgos. Pagal II-ąjį Lietuvos Statutą pasipriešinimo atveju reikėjo prašyti pilies seniūno, kad jis sušauktų pavieto bajorų kariuomenę ir įvykdytų sprendimą ar nuosprendį. Tačiau bajorai laikėsi luominio solidarumo principo ir dažnai atsisakydavo eiti vienas prieš kitą, o pilies seniūnas ar vaznys be bajorų paramos neįstengdavo įvykdyti sprendimo ar nuosprendžio.
Pagal III-ąjį Lietuvos Statutą pasipriešinimo atveju reikėjo kreiptis į Didžiojo kunigaikščio teismą, už pasipriešinimą teismo sprendimui ar nuosprendžiui buvo numatyta didelė piniginė bauda ir net mirties bausmė. Nepaisant šių nuostatų, buvo daug neįvykdytų teismų sprendimų ir nuosprendžių.
Iki 1581 m. apeliacinė instancija pavietų teismams buvo Didžiojo kunigaikščio teismas. Didysis kunigaikštis ne visada pats spręsdavo bylas, dažnai jis pavesdavo nagrinėti bylas Ponų tarybos nariams ar savo rūmų administracijos pareigūnams. Iš Ponų tarybos narių skiriami teisėjai vadinami komisarais, o iš Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnų skiriami teisėjai vadinami aasesoriais.
Po Liublino unijos sudarymo Didysis kunigaikštis Lietuvoje būdavo retai (dažniausiai būdavo Krokuvoje), todėl apeliacinės bylos gulėdavo neišnagrinėtos keletą metų arba buvo atiduodamos nagrinėti komisarams ar asesoriams, kuriais tarnybiniai bajorai nepasitikėjo, nes šie buvo stambieji feodalai. Tarnybiniai bajorai taip pat reikalavo, kad LDK būtų atskiras aukščiausiasis teismas, nes lenkai tokį teismą įsteigė 1578 m. (jis vadinosi Karūnos tribunolu) ir Lietuvos bajorai baiminosi, kad jis galės nagrinėti ir jų bylas. 1581 m. Seimas leido organizuoti Lietuvoje Vyriausiąjį Tribunolą ir priėmė jo nuostatas.
Vyriausiasis Tribunolas teisėjus rinko pavieto seimeliuose iš vietinių bajorų. Rinkimai vyko kasmet vasario 2 d. (tai buvo Grabnyčių diena), todėl tokie seimeliai buvo vadinami Grabnyčių dienos seimeliais. Kiekvienas pavietas rinko po du teisėjus, o Žemaitijoje – tris teisėjus vieneriems metams. Vyriausiojo Tribunolo teisėjai išrinkdavo savo pirmininką, tribunolo maršalką. Visi vyriausiojo Tribunolo teisėjai prisiekdavo savo pavieto seimeliuose.
Vyriausiasis Tribunolas buvo apeliacinė instancija žemės, pilies ir pakamario teismų išnagrinėtoms byloms. Taip pat iždo tribunolo, karo tribunolo, vaivadų ir seniūnų teismų išnagrinėtoms byloms. Kaip pirmos instancijos teismas, Vyriausiasis Tribunolas nagrinėjo tarnybinių nusikaltimų bylas, bylas dėl pasipriešinimo Vyriausiojo Tribunolo sprendimams ar nuosprendžiams ir kai kurioms kitoms byloms. Vyriausiasis Tribunolas nagrinėjo bylą, jei bent viena šalis byloje buvo bajoras. Jei kita šalis byloje buvo dvasininkas, bylas nagrinėjo
Vyriausiasis Dvasinis Tribunolas. Jo sudėtyje buvo šeši Vyriausiojo Tribunolo nariai ir keturi dvasininkų atstovai, renkami pačių dvasininkų.
Pagal III-ąjį Lietuvos Statutą, Dvasiniame Tribunole pasaulietinių ir dvasinių teisėjų skaičius buvo sulygintas. Nuo 1588 m. Dvasiniame Tribunole posėdžiavo po tris, o nuo 1641 m. – po keturis teisėjus, pasaulietinius ir dvasininkus. Vyriausiasis Tribunolas neturėjo nuolatinės būstinės. Iš pradžių buvo organizuojamos keturios sesijos per metus, kurios vyko Vilniuje, Trakuose, Naugarduke ir Minske. Nuo 1588 m. buvo organizuotos dvi sesijos – viena Vilniuje, o kita –– vienais metais Naugarduke, o kitais – Minske.
Vyriausiasis Tribunolas nagrinėjo bylas pagal Lietuvos Statutą ir Seimo konstitucijas. Jei nebuvo tinkamos teisės normos, bylą nagrinėjo Seimas. Kartu Seimas išleisdavo atitinkamą teisės normą, kad ateityje Vyriausiasis Tribunolas galėtų nagrinėti tokias bylas. Vyriausiojo Tribunolo sprendimai ir nuosprendžiai buvo priimami balsų dauguma. Tribunolo teisėjas negalėjo dalyvauti sprendžiant jo paties bylą. Ją turėjo nagrinėti kiti teisėjai, o balsavimo metu jis privalėjo pasišalinti.
Vyriausiasis Tribunolas arba tvirtino pirmos instancijos teismų sprendimą ar nuosprendį, arba naikino jį ir sspręsdavo bylą iš naujo, remdamasis pirmos instancijos teismo pateiktais įrodymais. Nagrinėjant bylą apeliacijos tvarka privalėjo dalyvauti abi šalys, o pirmos instancijos teismo teisėjas, kuris išnagrinėjo šią bylą, turėjo teisę neatvykti ar nedalyvauti, nes nepatenkinta šalis skundė sprendimą ar nuosprendį, bet nne patį teisėją.
Toks apeliacijos supratimas nusistovėjo XVI a. XV a. apeliacija suprantama ne kaip sprendimo apskundimas, o kaip paties teisėjo apkaltinimas šališkumu. Apeliacinės instancijos teismas nespręsdavo bylos iš naujo, o leisdavo žmogui įrodinėti teisėjo šališkumą ir reikalauti atlyginti nuostolius. Vyriausiojo Tribunolo sprendimai ir nuosprendžiai buvo įrašomi į tribunolo knygas. Į jas buvo įrašomi ir bajorų testamentai, sutartys, pareiškimai ir kiti dokumentai, nes Vyriausiasis Tribunolas iš dalies vykdė ir notarų kontoros funkcijas.
Kiekvieną sprendimą ar nuosprendį pasirašydavo 2-3 Vyriausiojo Tribunolo nariai ir raštininkas. Kadangi Vyriausiasis Tribunolas neturėjo savo raštinės ir savo raštininko, tribunolo knygas tvarkė Vilniaus, Naugarduko, Minsko žemės teismo raštininkas. Vyriausiojo Tribunolo sprendimas ar nuosprendis buvo galutinis ir turėjo tokią juridinę galią, kokią turėjo Didžiojo kunigaikščio ir Seimo sprendimai ir nuosprendžiai. VVyriausiasis Tribunolas neturėjo institucijos, kuri užtikrintų sprendimų ir nuosprendžių vykdymą. Įvykdyti Vyriausiojo Tribunolo sprendimus ar nuosprendį turėjo pats suinteresuotas asmuo ir atitinkamo pavieto vaznys. Būdavo, kad pralaimėjusi šalis neįsileisdavo jų į savo dvarą. Tada jie sugrįždavo ir įrašydavo į tribunolo knygą, kad negali įvykdyti sprendimo ar nuosprendžio.
Dėl Vyriausiojo Tribunolo įsteigimo sumažėjo Didžiojo kunigaikščio teismo reikšmė. Dabar Didžiojo kunigaikščio teismo kompetencijai priklausė: ginčai dėl valstybinio turto, valstybinių valstiečių ir miestiečių apeliacijos, kitos bylos, bet jas nagrinėjo ne pats Didysis kunigaikštis, o jjo skiriami asesoriai, komisarai ir referendoriai.
Referendoriai nagrinėjo valstybinių valstiečių bylas, valstybinių miestų gyventojų ginčus ir kai kurias kitas bylas. Nuo 1613 m. LDK veikė Iždo Tribunolas. Jo narius rinko Seimas iš senatorių ir bajorų deputatų. Nuo 1703 m. Iždo Tribunolo narius rinko pavieto seimeliai po du nuo kiekvieno pavieto. Iždo Tribunolas nagrinėjo mokesčių bylas, tikrino žemės paiždininkio ataskaitas.
LDK teismo funkcijas taip pat vykdė Seimas, Didysis ir lauko etmonai, žemės maršalka ir kancleris. Savo teismus turėjo dvasininkai, miestiečiai ir valstiečiai. LDK nebuvo vieningos teismų sistemos. XVII a. ir XVIII a. pirmoje pusėje teisingumo vykdymo srityje didelių pasikeitimų nebuvo. Sumažėjo žemės ir pakamario teismų reikšmė, Pilies teismas gavo teisę nagrinėti ne tik baudžiamąsias, bet ir civilines bylas. Buvo išplėsta Vyriausiojo Tribunolo kompetencija, asesorių teismas buvo atskirtas nuo Didžiojo kunigaikščio teismo ir tapo priklausomas nuo kanclerio. Teismų sistema pasikeitė XVIII a. antroje pusėje.
1764 m. buvo panaikintas Iždo Tribunolas. Jo funkcijas pradėjo vykdyti Iždo komisija. 1768 m. buvo panaikinti kaptūriniai teismai. Ketverių metų Seimas reformavo teismų santvarką – vietoj trijų pavieto teismų (žemės, pilies, pakamario) buvo organizuotas vienas žemės teismas, kuris turėjo nagrinėti visas bajorų bylas. Jo sudėtyje buvo dešimt teisėjų ir du raštininkai. Juos visus rinko pavieto seimeliuose ketveriems metams.
Žemės teismas buvo pirmos iinstancijos teismas ir dirbo nuolatos. Apeliacinė instancija buvo Vyriausiasis Tribunolas. Pasikeitė ir miestiečių teismai. Civilines bylas nagrinėjo miesto burmistro teismas (pirmoji instancija), o apeliacinė instancija buvo zonos teismas. Valstybės teritorija susidėjo iš kelių zonų. Baudžiamąsias bylas nagrinėjo zonos teismas, o apeliacinė instancija buvo asesorių teismas. Asesorių teismas taip pat turėjo prižiūrėti visų miestiečių teismų veiklą.
Ketverių metų Seimas nesukūrė vieningos teismų sistemos. Liko kelios atskiros teismų sistemos. Kiekvienas luomas kaip ir anksčiau turėjo atskirą teismų sistemą. Valstiečius kaip ir anksčiau teisdavo jų ponai. Teismo proceso principai nepasikeitė. Teismas ir teismo procesas liko feodalinis. 1793 m. teismų reforma, kaip ir kitos Ketverių metų Seimo reformos, buvo panaikinta.
12. Bajorų luomų formavimasis ir bajorų teisinė padėtis XIII-XVIII a.
Iki XV a. pradžios LDK buvo trys feodalų sluoksniai: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai. Jų teisinė padėtis buvo nevienoda. Kunigaikščiai valdė dalines kunigaikštystes, turėjo politinę ir ekonominę valdžią. Jie buvo Didžiojo kunigaikščio vasalai, duodavo jam duoklę, karo metu atvykdavo su savo kariuomene. Ponai bajorai tarnavo kunigaikščio rūmų administracijoje, buvo aukšti pareigūnai ir teisėjai. Jie vaidino didelį vaidmenį kunigaikščių tarpusavio kovose dėl valdžios. Pretendentai į kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita bajorų grupuote ir, kad patrauktų ponus bajorus į savo pusę, duodavo jiems žemių ir aukštų ppareigų. Ponai bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai. Tarnybiniai bajorai tarnavo kunigaikščio ar pono bajoro kariuomenėje ar administracijoje, buvo žemesnieji pareigūnai.
Kunigaikščiai ar ponai bajorai savo tarnybiniams bajorams duodavo žemių su sąlyga, kad jie atliks karinę ar administracinę tarnybą. Praturtėję tarnybiniai bajorai tapdavo ponais bajorais. Tarnybinių bajorų sluoksnį papildydavo laisvi valstiečiai ar bajorų tarnai, kuriems kunigaikštis suteikdavo bajorystę už tarnybą administracijoje, kariuomenėje ar kitus nuopelnus.
Iki XIV a. pabaigos Didysis kunigaikštis nesikišo į dalinių kunigaikščių reikalus. Padėtis pasikeitė Jogailos ir Vytauto valdymo metu, prasidėjo valstybės valdymo centralizavimas, daliniai kunigaikščiai centralizavimui priešinosi, todėl Didysis kunigaikštis rėmėsi ponais bajorais ir tarnybiniai bajorais.
Dvi pirmosios žemės privilegijos (1387 m. Jogailos, 1413 m. Jogailos ir Vytauto) saugojo ponų bajorų ir tarnybinių bajorų teises. Didysis kunigaikštis šalino dalinius kunigaikščius iš pareigų ir vietoj jų paskirdavo savo vietininkus iš ponų bajorų. Kunigaikščių nuolat mažėjo, daug jų žuvo tarpusavio kovose dėl valdžios. Kunigaikščių ekonominės ir politinės pozicijos silpnėjo.
1432 m. žemės privilegija sulygino kunigaikščių ir ponų bajorų teises. Kunigaikščiai, kaip atskiras feodalinis sluoksnis, išnyko, jie susidėjo su ponais bajorais. 1432 m. privilegija taip pat sulygino bajorų katalikų ir stačiatikių teises. Dvi pirmosios privilegijos galiojo tik feodalams katalikams, o stačiatikių teises saugojo vietinė paprotinė teisė. Nuo 1432 m. žemės privilegijos galiojo visiems feodalams,
nepriklausomai nuo tikybos.
Privilegijos įtvirtino bajorų žemės nuosavybės teises. Lietuvoje iki XIV a. pabaigos dauguma feodalų turėjo beneficijas – žemės valdas gautas už tarnybą su teise valdyti laikinai ar iki gyvos galvos. Prie Lietuvos prijungtose slavų srityse pagrindinė žemės nuosavybės forma – tėvonija. Ten buvo daug tuščių niekam nepriklausančių, neapgyvendintų žemių, todėl feodalui nereikėjo beneficijos, gaunamos iš kunigaikščio su sąlyga atlikti tam tikrą tarnybą. Jis pats plėtė savo valdas, prijungdavo prie savo dvaro neapgyvendintas žemes, kurios buvo ne beneficija, bet tėvonija –– visiška feodalo nuosavybė.
Slavų žemių prijungimas prie Lietuvos paspartino tėvonijos įsigalėjimą. Visiškai susiformavusią tėvoniją teisiškai įformino 1387 m. žemės privilegija. XV a. tėvonija tapo pagrindine žemės nuosavybės forma visoje LDK. Ji buvo pagrindinė ne todėl, kad sudarė didžiąją dalį feodalų žemės fondų, bet todėl, kad ir kitos žemės nuosavybės formos LDK – beneficijos ir feodai – tapdavo tėvonijomis. Feodalų prašymu Didysis kunigaikštis jų beneficijas ir feodus paversdavo tėvonijomis. Tai buvo LDK teisės ypatybė, nes Vakarų Europoje nuo IX a. pagrindinė ffeodalinės žemės nuosavybės forma buvo feodas arba lenas. Iš pradžių tėvonija buvo alodinė nuosavybė (neribota, visiška). Iš tėvonijos savininko nebuvo reikalaujama jokių feodalinių prievolių. Pagal 1434 m. žemės privilegiją feodalas galėjo laisvai parduoti, keisti, dovanoti ar kitu būdu perleisti tėvoninį ddvarą, tik apie tai reikėjo pranešti Didžiajam kunigaikščiui ar jo vietininkui.
Žemės perleidimo aktų tvirtinimo priežastys:
1) Didysis kunigaikštis taip priminė, kad jis yra aukščiausias visos žemės savininkas;
2) už perleidimo aktų patvirtinimą Didysis kunigaikštis gaudavo pajamų iš rinkliavų, kuriomis papildydavo iždą.
XVI a. pradžioje tėvonijos savininko teisės buvo apribotos. Iš jo, grasinant žemės konfiskavimu, imta reikalauti karinės tarnybos Didžiajam kunigaikščiui.
Iki XVI a. pradžios tėvonijos savininko karo tarnyba buvo susijusi ne su jo žemės nuosavybe, bet su jo asmeniu. Feodalas turėjo tarnauti ne todėl, kad turėjo tėvoniją, o todėl, kad buvo feodalas ir Didžiojo kunigaikščio valdinys. 1502 m. LDK Seimo nutarimu tėvonijos savininko karo tarnyba buvo susieta su jo žemės nuosavybe. Dabar tiek feodų ir beneficijų, tiek tėvonių savininkai Didžiojo kunigaikščio įsakymu turėjo ir patys eiti įį karą, ir atsivesti atitinkamą priklausomų valstiečių skaičių (vienas karys nuo dešimties valstiečių ūkių, o nuo 1528 m. – vienas karys nuo aštuonių ūkių), pagal Seimo nustatytą normą.
Jei feodalo šeimoje buvo keli suaugę vyrai, į karą turėjo eiti tik vienas iš jų ir atsivesti atitinkamą skaičių karių. Kas negalėjo tarnauti dėl amžiaus ar ligos, vietoje savęs turėjo atsiųsti tinkamą karį. Jei feodalas be rimtos priežasties neatvykdavo į karą, jo dvaras buvo konfiskuojamas, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo beneficija, ar ttėvonija. Pagal 1522 m. Seimo nutarimą, konfiskuotą dvarą reikėjo atiduoti kitam bajorui už jo nuopelnus karo metu.
Feodalų karo tarnybos tvarka ir atsakomybė už karo tarnybos neatlikimą nustatyta I-ajame Lietuvos Statute. Jis taip pat apribojo tėvonijos disponavimo teises. Pagal Statutą bajorai galėjo laisvai parduoti ar perleisti tik vieną trečdalį tėvonijos, likusius du trečdalius buvo galima įkeisti už skolas. Tai buvo bajorų vaikų turtinių teisių garantija. Tėvonijos disponavimo teisės apribojimas ir reikalavimas eiti karo tarnybą reiškė, kad tėvonija neteko alodinės (visiškos) nuosavybės bruožų ir teisiniu požiūriu priartėjo prie feodo.
I-asis Lietuvos Statutas neskiria feodo ir beneficijos. Statute šios dvi formos vadinamos užtarnautomis arba suteiktinėmis žemėmis. Kokia žemė buvo feodas, o kokia – beneficija, nustatydavo Didžiojo kunigaikščio raštas, pagal kurį bajorai gaudavo tą žemę. Jei rašte buvo nurodyta, kad bajorai gavo žemę laikinai ar iki gyvos galvos be teisės palikti savo vaikams, tai buvo beneficija. O jei gavo su teise palikti vaikams – feodas. Feodais ir beneficijomis bajorai galėjo naudotis laisvai, tačiau norėdami tą feodą ar beneficiją perleisti kitam turėjo gauti Didžiojo kunigaikščio ar jo vietininko leidimą, nes tokia žemė buvo duodama su sąlyga atlikti karo ar administracinę tarnybą.
XIII ir XIV a. Didysis kunigaikštis suteikdavo beneficijas laikinai naudotis ir bet kada galėjo jas susigrąžinti. BBajorai nežinojo, kada Didžiajam kunigaikščiui prireiks jų beneficijų ir jis pareikalaus jas grąžinti, todėl stengėsi kuo greičiau gauti kuo daugiau pajamų, alino žemę, reikalavo iš valstiečių pernelyg didelių mokesčių ir prievolių, todėl Didysis kunigaikštis pradėjo suteikti beneficijas iki gyvos galvos. Vėliau bajorų prašymu Didysis kunigaikštis leisdavo bajorams palikti žemę savo vaikams, taip beneficija tapdavo feodu. Daugeliui bajorų pavyko gauti Didžiojo kunigaikščio raštą dėl beneficijos ar feodo pavertimo tėvonija. Tėvoniją Didysis kunigaikštis galėjo susigrąžinti tik konfiskavimo būdu už bajorų padarytą nusikaltimą arba kaip išmarinį turtą (kai mirė visi giminaičiai ir nėra įpėdinių), nes pagal LDK teisę bajorų išmarinis turtas priklausė Didžiajam kunigaikščiui.
Beneficijoms ir feodams buvo prilyginamos žemės, kurias Didysis kunigaikštis suteikdavo bajorams kaip atlyginimą už jų nuopelnus ar kaip nuostolių kompensaciją, kai jų žemės buvo užimamos priešų. Tokios žemės irgi buvo vadinamos užtarnautomis ar suteiktinėmis žemėmis ir jų teisinis statusas buvo toks pat kaip beneficijos ar feodo.
Kita feodalų žemės nuosavybės forma buvo pirkta žemė. Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą bajorai laisvai disponavo pirktomis žemėmis, bet atlikdavo karo tarnybą, nes nuo 1502 m. karo tarnyba buvo atliekama nuo visų žemių, nepriklausomai nuo žemės nuosavybės formos. Pirkta žemė po savininko mirties atitekdavo jo vaikams ir taip tapdavo tėvonija, kuriai jau buvo taikomos I-ojo Lietuvos SStatuto normos, apribojančios disponavimo teisę. Pagal LDK teisę tėvonijas, feodalų beneficijas ir pirktą žemę galėjo turėti tiek ponai bajorai, tiek tarnybiniai bajorai. Būdavo, kad vienas asmuo turėdavo keletą dvarų – vienas buvo tėvonija, kitas – feodas ir t.t. Be to, dažniausiai būdavo taip, kad tėvonija ir pirktos žemės priklausė ponui bajorui, o feodai ir beneficijos priklausė tarnybiniam bajorui.
Ponai bajorai dalį savo valdų dalijo tarnybiniams bajorams beneficijos ar feodo sąlygomis. Tokie tarnybiniai bajorai buvo ponų bajorų vasalai ir tarnavo ne Didžiajam kunigaikščiui, o savo ponui. Be pono leidimo jie negalėjo perleisti savo žemės. Jei tarnybiniai bajorai nebenorėjo tarnauti savo ponui ir nueidavo pas kitą, tai žemė likdavo ponui. Tik tuo atveju, kai iš pono gautame rašte buvo pasakyta, kad toks tarnybinis bajoras turi teisę pasirinkti poną, žemė likdavo tarnybiniam bajorui, o jis pats nueidavo pas kitą poną ar Didįjį kunigaikštį. Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą toks raštas turėjo būti surašytas dalyvaujant liudytojams ir patvirtintas Didžiojo kunigaikščio.
Būdavo, kad tarnybiniai bajorai gaudavo žemės ir iš pono bajoro, ir iš Didžiojo kunigaikščio. Toks bajoras turėjo tarnauti dviems ponams kartu. Specifinė feodalinės žemės nuosavybės forma buvo Didžiojo kunigaikščio domenas. Didysis kunigaikštis buvo ne tik valstybės vadovas, aukščiausias visos žemės savininkas, bet ir stambiausias feodalas, tiesioginis savo
domeno savininkas. Didžiojo kunigaikščio domenas buvo jau XIII a. Iki XV a. pradžios Didžiojo kunigaikščio domenas didėjo, nes prie Lietuvos buvo prijungiamos slavų sritys, kuriose buvo daug neapgyvendintų žemių. Tokios žemės tapdavo Didžiojo kunigaikščio domeno žemėmis, jo tiesiogine nuosavybe. Neapgyvendintų žemių užvaldymas ir pasisavinimas kaip žemės nuosavybės įgijimo būdas išnyko. Dabar, kad įsigytum tuščią žemę, reikėjo prašyti Didžiojo kunigaikščio, kuris galėjo suteikti ją kaip beneficiją ar feodą ir pareikalauti atitinkamos tarnybos. Kadangi Didžiajam kunigaikščiui reikėjo tarnybinių bajorų, jau valdant Jogailai iir Vytautui, LDK prasidėjo masiškas Didžiojo kunigaikščio domeno išdalijimas beneficijų ir feodų sąlygomis. XV a. dėl tokio išdalijimo Didžiojo kunigaikščio domenas labai sumažėjo. Žemių dalijimas tarnybiniams bajorams nuolat mažėjo ir XVI a. antroje pusėje visai sustojo.
LDK teisė užtikrindavo sustiprintą Didžiojo kunigaikščio domeno apsaugą. Niekas neturėjo teisės naudotis Didžiojo kunigaikščio domeno žemėmis be Didžiojo kunigaikščio leidimo. Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą domeno žemės užgrobimas buvo nusikaltimas, baudžiamas nusikaltėlio dvaro konfiskavimu. Saugoti Didžiojo kunigaikščio domeną privalėjo ne tik Didžiojo kunigaikščio rūmų administracija, bet iir visi valstybės pareigūnai (seniūnai, valsčių laikytojai, vaivados).
XIII-XIV a. LDK kaip ir kitose Europos šalyse valstybės ir monarcho nuosavybė buvo tapatinamos. XV a. šis bruožas pradėjo nykti, tačiau valstybės ir Didžiojo kunigaikščio žemės nuosavybė galutinai atsiribojo tik XVI a. viduryje. LLiublino unijos aktas įtvirtino Didžiojo kunigaikščio dvarų suskaldymą į valstybinius dvarus ir sosto dvarus. Valstybinių dvarų pajamos ėjo tik valstybės reikalams. Šie dvarai buvo vadinami seniūnijomis ir valdomi seniūnų. Pajamos gaunamos iš sosto dvarų ir jų kompleksų (ekonomijų) buvo skirtos Didžiajam kunigaikščiui, jo šeimai ir rūmams išlaikyti.
Ekonomijų valdytojai didžiąją dalį pajamų privalėjo atiduoti Didžiojo kunigaikščio iždui, o mažąją dalį (dažniausia vieną trečdalį) palikdavo sau kaip atlyginimą. Didžiojo kunigaikščio iždas buvo galutinai atribotas nuo valstybinio iždo 1588 m. Liublino unijos aktas draudė bajorams dalinti sosto dvarus, bet jei kuris bajoro dvaras atitekdavo Didžiajam kunigaikščiui kaip išmarinis turtas, Didysis kunigaikštis galėjo suteikti tokį dvarą kuriam nors bajorui, kad nenukentėtų karo tarnybos interesai. Valstybiniai dvarai buvo išdalijami bajorams kaip atlyginimas už jų nuopelnus, rreikalaujant tik nedidelę dalį pajamų atiduoti valstybės iždui ar visai nieko nereikalauti. Valstybinių dvarų Didysis kunigaikštis sau pasilikti negalėjo, juos visus reikėjo išdalinti bajorams. XVI a. vidury Didžiojo kunigaikščio domenas kaip žemės nuosavybės forma išnyko ir susiformavo valstybinė žemė ir sosto žemė. Valstybinėmis žemėmis Didysis kunigaikštis disponavo ne kaip jų savininkas, bet kaip aukščiausias pareigūnas – valstybės vadovas.
Sosto žemės buvo Didžiojo kunigaikščio nuosavybė, bet savininko teisės buvo apribotos, nes Didysis kunigaikštis negalėjo mažinti sosto žemių, negalėjo perleisti kitam. Bajorai kaip žžemės savininkai turėjo imunitetą – teisę administruoti ir teisti jų žemėje gyvenančius valstiečius ir miestiečius. Iki 1447 m. šia teise naudojosi tik tie feodalai, kurie gavo iš Didžiojo kunigaikščio imuniteto raštus. Dažniausiai juos gaudavo stambūs feodalai, ponai bajorai, tėvonijų savininkai.
Pagal 1447 m. žemės privilegiją imunitetą turėjo jau visi bajorai, nepriklausomai nuo žemės nuosavybės formos. 1434 m. žemės privilegija atleido feodalams priklausančius valstiečius nuo prievolių Didžiajam kunigaikščiui, išskyrus sidabrinę (mokestis karo reikalams), kelių ir tvirtovių statymo ir remonto ir kai kurių kitų prievolių. 1447 m. žemės privilegija atleido bajorams priklausančius valstiečius nuo sidabrinės. Tai buvo didelė nuolaida bajorams ir smūgis valstybės interesams. Kiekvieną kartą kai reikėjo pinigų karo reikalams Didžiajam kunigaikščiui reikėjo rinkti Seimą ir prašyti bajorų, kad duotų pinigų karo reikalams. Bajorai naudojosi proga ir reikalavo naujų nuolaidų ir privilegijų.
Nuo 1447 m. visi bajorai turėjo teisę laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešų valstybę. Apie išvykimą reikėjo pranešti Didžiajam kunigaikščiui ar vaivadai. Išvykdami bajorai turėjo pasirūpinti, kad iš jų dvarų būtų atliekama karo tarnyba, tarsi jie būtų krašte. Visų bajorų gyvybė ir asmens laisvė buvo vienodai saugoma ir ginama. 1434 m. žemės privilegija draudė Didžiajam kunigaikščiui bausti bajorus pagal įtarimą, slaptą ar viešą įskundimą. Nors tam tikros ponų bajorų ir tarnybinių bbajorų teisės buvo sulygintos jau XV a., vieningas bajorų luomas dar nebuvo susiformavęs. Nebuvo sulygintos bajorų žemėvaldos teisės. Ponai bajorai valdė tėvonijas ir pirktą žemę, o tarnybiniai bajorai – užtarnautus dvarus.
Politinės bajorų teisės irgi buvo nelygios – valstybę valdė ponai bajorai. XV a. – XVI a. pradžia buvo tarnybinių bajorų kovos už lygiateisiškumą laikotarpis. Kiekviename Seime tarnybiniai bajorai reikalavo iš ponų sulyginti jų ekonomines ir politines teises. Ponai priešinosi, bet karo dėl Livonijos metu nusileido. II-asis Lietuvos Statutas sulygino ponų bajorų ir tarnybinių bajorų teises. Bajorų luomas tapo vieningas, bet tik teisiniu požiūriu. Buvo panaikintas tėvonijų ir užtarnautų dvarų disponavimo teisės apribojimas. Bet kurį dvarą buvo galima laisvai parduoti ar kitaip perleisti. Teisė turėti dvarus su juose gyvenančiais valstiečiais tapo išimtine feodalų teise.
Miestiečiai ir valstiečiai nebegalėjo pirkti bajorų dvarų ir pretenduoti į bajorų teises. Ne tik žemės, bet ir juose gyvenantys valstiečiai buvo feodalo nuosavybė. Bajorai buvo atleidžiami nuo visų mokesčių ir prievolių valstybei, išskyrus karo prievolę ir pareigą dalyvauti pavieto seimeliuose ir Seimuose. Valstiečiai turėjo mokėti mokesčius ir atlikti prievoles tik savo ponui. Bajorai turėjo išimtinę teisę rinkti Didįjį kunigaikštį ir spręsti valstybės reikalus, tačiau ne visi bajorai galėjo pasinaudoti šiomis teisėmis.
Tie bajorai, kurie gyveno stambių feodalų žemėse, buvo vvisiškai priklausomi nuo savo ponų, negalėjo be pono leidimo atsisakyti tarnybos ir ieškoti naujo pono. Savavališkai išėjusius bajorus ponas galėjo patraukti atsakomybėn ir net įkalinti, nes tokiems bajorams negaliojo II-ojo Lietuvos Statuto normos, kurios garantavo asmenų neliečiamumą ir draudė įkalinti be teismo nuosprendžio. Tokie bajorai nebuvo laikomi pavieto bajorais, negalėjo dalyvauti pavieto seimeliuose ir kreiptis į pavieto teismus. Šių bajorų teisė kreiptis į Vyriausiąjį Tribunolą buvo labai apribota. Jei didiko dvaras atitekdavo Didžiajam kunigaikščiui kaip išmarinis turtas, šiame dvare gyvenančių priklausomų bajorų teisinė padėtis nesikeitė. Vietoj pono administracijos juos teisdavo ir administruodavo Didžiojo kunigaikščio skiriami pareigūnai. Kartais stambūs feodalai ar Didysis kunigaikštis paleisdavo savo priklausomus bajorus ir suteikdavo jiems žemės nuosavybės teisę. Tokie bajorai tapdavo pavieto bajorais ir gaudavo visas bajorų teises.
Iki XVI a. vidurio pagrindinis bajorystės požymis buvo karo tarnyba, atliekama Didžiajam kunigaikščiui ar stambiajam feodalui už jo suteiktą žemę, taip pat priklausomų valstiečių turėjimas. Tačiau karo tarnybą atlikdavo ir priklausomi valstiečiai ir miestiečiai, t.y. tarnybiniai žmonės. Atriboti tarnybinius bajorus ir karo tarnybą atliekančius valstiečius ir miestiečius buvo labai sunku, juo labiau, kad Lietuvoje pagal seną paprotį bajoru vadinosi kiekvienas karys.
Priklausomų valstiečių turėjimas buvo irgi nepatikimas bajorystės įrodymas, nes iki II-ojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo pirkti dvarus su juose gyvenančiais
valstiečiais galėjo ir pasiturintys miestiečiai. Kadangi kildavo ginčų, 1522 m. Seimas priėmė nutarimą dėl bajorystės įrodymo ir įrodinėjimo tvarkos. Kad įrodytų bajorystę, į teismą reikėjo pakviesti du liudytojus, du giminaičius bajorus, kurie priesaika patvirtintų suinteresuoto asmens bajorystę. Jei liudytojas buvo vienas, kartu turėjo prisiekti ir pats suinteresuotas asmuo. Kai liudytojo nebuvo, bajorystę bajoras galėjo įrodyti dokumentais – reikėjo pateikti teismui Didžiojo kunigaikščio, Ponų tarybos ar kurio nors dignitoriaus raštą, privilegiją ar kita dokumentą, kuriame pats suinteresuotas asmuo ar jo tėvai ppavadinti tikrais bajorais. Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą, kai nebuvo liudytojų giminaičių, buvo galima pakviesti liudytojus bajorus kaimynus ir su jais prisiekti.
Iki XVI-o a. vidurio teismų reformos bajorystės bylas nagrinėjo vaivados, seniūnai, laikytojai, Didysis kunigaikštis ir Ponų taryba. Pagal II-ąjį Lietuvos Statutą tokios bylos buvo nagrinėjamos žemės teismo. Bajorų luomui teisiškai atsiskirti nuo valstiečių luomų padėjo 1528 m. įvykdytas LDK kariuomenės surašymas, nes į sąrašą buvo įtraukti tik tie asmenys, kurių bajorystė buvo tinkamai patvirtinta. Surašymo metu surašyti sąrašai buvo bajorystės įįrodymas. Bajorų ir valstiečių luomams atsiriboti padėjo ir XVI-o a. vidurio žemės reforma (valakų reforma). Ją vykdant buvo tikrinama bajorystė ir asmenys, kurie neįrodė savo bajorystės, neteko žemės nuosavybės teisės, buvo priskirti prie valstiečių ir turėjo atlikti atitinkamas prievoles.
II-asis LLietuvos Statutas įtvirtino visiškai susiformavusią luominę visuomenės struktūrą. Pagal II-ąjį Lietuvos Statutą bajorų luomas buvo griežtai atribojamas nuo kitų luomų. Niekas negali tapti bajoru automatiškai, atlikdamas karo tarnybą ar pirkdamas dvarą. Bajorystę suteikdavo Didysis kunigaikštis savo raštais tik už pasižymėjimą karo metu ar kitus nuopelnus. Dažniausiai tokius raštus gaudavo kariniai tarnai ir kiti tarnybiniai žmonės. Netekti bajorystės buvo galima tik įstatymų nustatytais atvejais. Dažniausiai bajorai netekdavo bajorystės už padarytus valstybinius nusikaltimus.
Bajorų luomas stengėsi atsikratyti žmonių, nesilaikančių luominio solidarumo principų ir korporatyvinių elgesio taisyklių, todėl pagal II-ąjį Lietuvos Statutą bajorystės netekdavo asmenys, kurie nuolat gyveno mieste ir vertėsi amatais ar prekyba. Kad susigrąžintų bajorystę, reikėjo atsisakyti amatų ir prekybos ir laikytis bajorų papročių. Ši nuostata galiojo iki XVIII a. pabaigos ir jjos pasekmės buvo pražūtingos tiek krašto ekonomikai, tiek bajorams. Tik 1791 m. bajorams leista verstis prekyba ir amatais.
13. Bažnyčios ir dvasininkų teisinė padėtis XIII-XVIII a.
LDK bažnyčia buvo stambus feodalas, o dvasininkai – privilegijuotųjų luomas. Norėdamas sudaryti palankias sąlygas Lietuvos krikštui, Didysis kunigaikštis Jogaila išleido keletą raštų, nustatančių katalikų dvasininkų teisinę padėtį. Pirmas krikščionybės įvedimo aktas – 1387 02 17 raštas dėl Vilniaus vyskupijos įsteigimo. Vyskupija kaip bažnytinė korporacija gavo daug žemių ir kito turto. Didysis kunigaikštis atidavė vyskupijai tam tikrą ddalį Vilniaus miesto su sklypais ir namais ir net su juose gyvenančiais miestiečiais. 1387 02 22 Jogailos privilegija atleido katalikų bažnyčią ir dvasininkus nuo visų prievolių ir mokesčių valstybei, nuo valstybės pareigūnų valdžios ir teismo, t.y. suteikė bažnyčiai ir dvasininkams visišką imunitetą.
1389 01 10 Jogaila išleido raštą dėl steigiamų parapijų ir statomų bažnyčių aprūpinimo ir kunigų išlaikymo. Ši raštas įpareigojo valsčių tijūnus duoti kunigams dešimtinę (vieną dešimtąją pajamų), įpareigojo Didžiojo kunigaikščio valstiečius mokėti mokesčius ir atlikti prievoles bažnyčiai. Tą pačią dieną Didysis kunigaikštis išleido dar vieną raštą dėl bažnyčių statymo. Jis leido Vilniaus vyskupui statyti bažnyčias visoje Lietuvoje ir įpareigojo visus valsčių tijūnus ir kitus pareigūnus saugoti bažnyčios turtą, ginti bažnyčios institucijas ir suteikti bažnyčiai visokią pagalbą.
Didelę reikšmę turėjo 1392 m. Vytauto raštas, kuris leido statyti katalikų bažnyčias ne tik Lietuvos, bet ir prijungtose slavų žemėse. Tačiau draudė per prievartą stačiatikius versti į katalikus. Vytauto raštas užtikrino religijos santaiką ir patvirtino, kad LDK yra tolerantiška valstybė. Dėl slavų žemių prijungimo prie Lietuvos ir katalikybės įvedimo į Lietuvą stačiatikių teisinė padėtis nepasikeitė. Stačiatikių dvasininkai turėjo tokias pat teises, kokias gavo katalikų dvasininkai. Lietuvos Didysis kunigaikštis tvirtino ir saugojo stačiatikių dvasininkų teises. Pagal sričių privilegijas stačiatikių bažnyčia turėjo visišką imunitetą ir bbuvo nepriklausoma administraciniu, teisminiu ir ekonominiu požiūriu.
Sričių privilegijos deklaravo bažnyčios nuosavybės neliečiamumą. Didysis kunigaikštis ir jo vietininkai įsipareigojo nesikišti į stačiatikių bažnyčios vidaus reikalus, nieko nebausti dėl tikėjimo, nekonfiskuoti bažnyčios turto ir nereikalauti mokesčių. Stačiatikių dvasininkų prašymu Didysis kunigaikštis išleisdavo raštus, patvirtinančius jų teises. LDK katalikų bažnyčios vadovas buvo Gniezno arkivyskupas. Jį paskirdavo popiežius. Stačiatikių bažnyčios vadovas buvo Kijevo metropolitas, kurį išrinkdavo dvasininkų suvažiavimas.
Svarbiausią vaidmenį bažnyčios gyvenime vaidino vyskupai. Katalikų vyskupų kandidatūras parinkdavo Gniezno arkivyskupas, o paskirdavo popiežius. Stačiatikių vyskupą paskirdavo metropolitas, bet būdavo, kad išrinkdavo srities Seimas. Vyskupo kandidatūrą patvirtindavo ir Didysis kunigaikštis, nes kiekvienas vyskupas savo vyskupijos teritorijoje vykdė ne tik dvasinę, bet ir administracinę ir teisminę funkciją (vykdė valstybinę valdžią), todėl Didysis kunigaikštis prižiūrėjo, kad skiriamas ar renkamas vyskupas būtų tinkamas ne tik religiniu, bet ir politiniu požiūriu. Dėl tos pačios priežasties Didysis kunigaikštis patvirtindavo, o kartais net paskirdavo kai kuriuos stambiųjų vienuolynų vadovus ir svarbiausių parapijų vadovus.
Katalikų vyskupija susidėjo iš kelių ar keliolikos dekanatų. Kiekvienas dekanatas susidėjo iš kelių ar keliolikos parapijų, kurias valdė kunigai (vienas iš jų – dekanato vadovas). Prie vyskupo buvo kapitula ar vyskupo kolegija (taryba). Tam tikrą vidinę struktūrą turėjo ir stačiatikių vyskupystė. Vyskupo valdžia galiojo katedroms, vienuolynams ir parapinėms bažnyčioms, organizuotoms vvalstybės ar Didžiojo kunigaikščio žemėse. Dvasininkai turėjo mokėti vyskupui bažnytinę duoklę ir klausė jo įsakymų. Vyskupas paskirdavo ir atleisdavo klebonus ir kitus dvasininkus, teisdavo juos už padarytus tarnybinius pažeidimus, tikrino jų finansines ataskaitas, prižiūrėjo jų administracinę ir dvasinę veiklą.
Daug parapijų ir vienuolynų buvo steigiama bajorų žemėse. Žemės savininkas buvo bažnyčios ar vienuolyno globėjas. Jis pats pasirinkdavo kleboną ar vienuolyno vadovą, administraciją ir teisdavo dvasininkus, prižiūrėdavo jų ūkinę veiklą. Vyskupas arba visai neturėjo valdžios šiems dvasininkams, arba jo valdžia buvo labai ribota. Globėjas galėjo bet kada uždaryti bažnyčią ar vienuolyną, parduoti ar kitaip perleisti žemę kartu su bažnyčia, vienuolynu kitam feodalui. Naujas žemės savininkas tapdavo bažnyčios, vienuolyno globėju. Kad dvasininkai turėtų iš ko gyventi, bajoras kaip bažnyčios ar vienuolyno globėjas duodavo dvasininkams žemių su jose gyvenančiais valstiečiais ar atiduodavo jiems tam tikrą dalį pajamų iš savo dvaro įpareigodamas valstiečius atlikti prievoles ir mokėti mokesčius dvasininkams.
Aukščiausias visos bažnyčios globėjas ir visų bažnytinių žemių savininkas buvo Didysis kunigaikštis (ir katalikų, ir stačiatikių globėjas). Bažnyčia buvo stambus žemės savininkas. Bažnyčios žemės ypatybė – ji buvo korporacinė, t.y. priklausanti ne atskiram dvasininkui, bet visai bažnyčiai kaip institucijai. Vyskupas ar klebonas buvo ne savininkas, o tik įgaliotasis asmuo, pareigūnas, iš kurio kanonų teisė reikalavo bažnyčios žemes
naudoti tikslingai, bažnyčios interesais.
Tam tikros vyskupijos ar kitos bažnyčių korporacijos žemės kartu priklausė visai bažnyčiai. Didžiojo kunigaikščio ir bajorų padovanota žemė buvo būtent bažnyčios nuosavybė, nors dokumentuose buvo rašoma, kad ji dovanojama tam tikram vyskupui ar klebonui.
Dvasininkai kartais turėjo žemės, kuri nebuvo bažnyčios nuosavybė. Tokią žemę turėjo buvusieji bajorai. Kai bajorai tapdavo dvasininkais, dvaras neatitekdavo bažnyčiai, jis likdavo bajoro nuosavybė, už kurią kaip ir anksčiau reikėjo atlikti karo tarnybą Didžiajam kunigaikščiui. Toks asmuo naudojosi teisėmis ir privilegijomis kaip dvasininkas, o ttarnavo kaip bajoras.
Iki XV a. pabaigos dvasininkai buvo atleidžiami nuo visų mokesčių ir prievolių Didžiajam kunigaikščiui, taip pat nuo karinės prievolės ir sidabrinės. Tuo buvo nepatenkinti bajorai, nenorėję, kad jiems vieniems būtų užkraunama valstybės gynimo našta. XV a. pabaigoje karo su Maskva ir Krymu sąlygomis Didysis kunigaikštis suteikdamas bažnyčiai naujus dvarus pradėjo reikalauti iš dvasininkų karinės tarnybos nuo šių dvarų, taip pat nuo dvarų, kuriuos bažnyčia perleisdavo bajorams. Tik tie dvarai, kuriuos bažnyčia gavo iki XV a. pabaigos, buvo atleidžiami nnuo karo prievolės.
Pagal I-ąjį Lietuvos Statutą dvasininkai turėjo asmeniškai eiti karo tarnybą ir atsivesti atitinkamą skaičių karių nuo dvarų, kuriuos bažnyčia gavo iš bajorų ar Didžiojo kunigaikščio, kaip įkaitą už suteiktą paskolą. Nuo visų kitų dvarų reikėjo atsiųsti atitinkamą skaičių kkarių, o klausimą dėl pačių dvasininkų karinės tarnybos turėjo spręsti Didysis kunigaikštis. Dvasininkai asmeniškai praktiškai netarnavo, atsiųsdami vietoj savęs kareivį. Tokios I-ojo Lietuvos Statuto nuostatos patenkino bajorus tik iš dalies ir kiekviename Seime jie prašė Didžiojo kunigaikščio, kad jis įsakytų dvasininkams tarnauti nuo visų savo žemių ir netgi nuo bažnytinės dešimtinės (t.y. net nuo kilnojamojo turto).
Didysis kunigaikštis visada atsakydavo bajorams, kad dvasininkai nuo daugelio dvarų jau eina karo tarnybą, o klausimą dėl tarnybos nuo kitų dvarų ir kilnojamojo turto tegul sprendžia patys dvasininkai. Bet sidabrinę jie mokėjo nuo visų savo dvarų. Bažnyčia tam tikrą dalį savo žemių ir kito nekilnojamojo turto suteikdavo tarnybiniams bajorams beneficijos ar feodo sąlygomis. Tokie bajorai buvo bažnyčios vasalai ir atlikdavo jai karinę ar kitokią tarnybą. BBažnytinės žemės ir priklausomų valstiečių darbas buvo pagrindiniai bažnyčios pajamų šaltiniai. Daug pajamų duodavo ir bažnytinė dešimtinė – mokestis bažnyčios reikalams. Kitose Europos šalyse dešimtinė buvo renkama iš visų valstybinių ir privačių žemių gyventojų. O LDK dvasininkai rinko dešimtinę tik iš tų gyventojų, kuriuos paskyrė Didysis kunigaikštis ir feodalai. Taip buvo nes kitose Europos šalyse dešimtinę gaudavo tik viena bažnyčia, o LDK toje pačioje teritorijoje dešimtinę rinko dvi bažnyčios. Todėl Didysis kunigaikštis ir feodalai nustatydavo, kokia bažnyčia turi teisę rinkti ddešimtinę iš tam tikro kaimo ar miesto gyventojų.
Kai kur dešimtinė nebuvo įvesta ar buvo panaikinta dėl gyventojų pasipriešinimo. Būdavo, kad bajorai neleisdavo dvasininkams rinkti dešimtinės iš savo valstiečių, norėdami, kad visos pajamos priklausytų jiems patiems (būdinga XVI a., kai LDK paplito reformacijos idėjos).
XVI a. vidury vykdant valakų reformą bažnytinė dešimtinė buvo panaikinta. Vietoj dešimtinės parapijos gaudavo žemės sklypus, kuriuos dirbo tai bažnyčiai priklausantys valstiečiai. Kai kurioms parapijoms Didysis kunigaikštis ir bajorai išimties būdu paliko teisę rinkti dešimtinę.
Kitas svarbus bažnyčios pajamų šaltinis buvo vadinamoji propinacijos teisė. Tai išimtinė teisė gaminti ir prekiauti alkoholine produkcija tam tikroje teritorijoje. Buvo daug kitų pajamų šaltinių. Didysis kunigaikštis ir bajorai dažnai skolinosi pinigų iš dvasininkų ir patekdavo į tam tikrą ekonominę priklausomybę nuo bažnyčios.
Didžiajam kunigaikščiui ir bajorams reikėjo bažnyčios paramos, ir ne tik materialinės. Bažnyčia turėjo dvasinę ideologinę valdžią visuomenėje ir vykdė tokias funkcijas ,kurių negalėjo vykdyti feodalai, valstybė. Bažnyčia rūpinosi mokslo ir švietimo reikalais, knygų leidimu, jai priklausė ligoninės, globos namai. Bažnyčia turėjo didelę įtaką valstybinei politikai ir dalyvavo valdant valstybę. Vyskupai buvo Ponų tarybos nariai, dalyvavo Seime ir pavietų seimeliuose.
Dvasininkai stengdavosi tapti valstybės pareigūnais, tačiau tam priešinosi bajorai, kurie laikė valstybės tarnybą savo išimtine teise. Bajorai stengėsi tapti vyskupais ir klebonais, ieškojo ppriemonių pasisavinti bažnytinį turtą ir pajamas. XVI a. bajorų ir dvasininkų konfliktų dėl žemių ir tarnybų daugėjo, nes Didžiojo kunigaikščio domeno žemių išdalijimas bajorams vis mažėjo ir po Liublino unijos visai sustojo.
Norėdami gauti bažnytinį turtą kai kurie bajorai prisidėjo prie reformacijos. Bajorai reformatai reikalavo nacionalizuoti, suvalstybinti bažnytinį turtą ir jį perleisti bajorams. Bajorai reformatai teigė, kad tokiom priemonėm sustiprins valstybę, padidins iždo pajamas ir leis išlaikyti didesnę kariuomenę. Vietoj dviejų bažnyčių bus viena priklausoma nuo valstybės bažnyčia. Tokia vieninga bažnyčia atpalaiduos gyventojus nuo religinių centrų, esančių užsienyje (Vatikane, Maskvoje) ir taip paspartins visuomenės konsolidavimo procesą.
Bet šios idėjos liko neįgyvendintos. Katalikų ir stačiatikių bažnyčia buvo labai stiprios ir joms pavyko išsaugoti savo valdžią ir nuosavybę. Katalikų ir stačiatikių bažnyčiai padėjo Liublino unija, sustiprinusi katalikų bažnyčios pozicijas Lietuvoje, taip pat katalikų ir stačiatikių bažnyčių sudaryta unija 1596 m. (Bresto unija).
Bandymai įgyvendinti dviejų bažnyčių unijos idėją buvo jau Vytauto laikais, tačiau dėl stačiatikių dvasininkų pasipriešinimo ir Rusijos įsikišimo šie mėginimai nebuvo sėkmingi. Stiprėjant Rusijos valstybei, bažnytinės unijos klausiamas tapo itin svarbus. LDK valdovai tikėjosi, kad bažnytinė unija padės LDK gyventojams stačiatikiams išsivaduoti iš Rusijos politinės ir religinės įtakos. Kadangi stačiatikiai nenorėjo tiesiogiai pereiti į katalikų tikėjimą, buvo nutarta juos patraukti į katalikybę pamažu, kkad tik jie priimtų pagrindines katalikų tikėjimo nuostatas ir pripažintų Romos popiežiaus valdžią. Bažnytinės unijos idėją paremdavo daug stačiatikių, Kijevo metropolitas, kai kurie vyskupai. 1596 10 06 susirinko stačiatikių dvasininkų suvažiavimas, kuriame spalio 8 d. buvo sudaryta bažnytinė unija. Unijos šalininkai pripažino Romos popiežiaus valdžią ir kai kurias katalikų tikėjimo nuostatas, bet pasiliko stačiatikių apeigas, bažnytinę slavų kalbą ir bažnyčios struktūrą.
Bažnytinė unija galiojo visoje ATR teritorijoje. Unijos šalininkais buvo vadinami unitais, o jų organzuota bažnyčia – unitų bažnyčia. Ji gavo tam tikrą dalį žemių ir kito turto, kuris anksčiau priklausė stačiatikių bažnyčiai. Kartu su žemės nuosavybe unitų bažnyčia gavo imunitetą. Unitų dvasininkai naudojosi tokiom pat teisėm, kokias turėjo stačiatikių ir katalikų dvasininkai, o unitų bažnyčia naudojosi autonomija. Valstybė, katalikų bažnyčia ir stačiatikių bažnyčia neturėjo teisės kištis į unitų bažnyčios vidaus reikalus. Stačiatikių bažnyčia dėl unijos sudarymo neišnyko, bet jos reikšmė sumažėjo. XVII-XVIII a. prie Lietuvos prijungtose slavų žemėse vyravo unitų bažnyčia.
14. Valstiečių teisinė padėtis XIII-XVIII a.
Valstiečiai priklausė bajorams, bažnyčiai, Didžiajam kunigaikščiui arba valstybei. Kadangi iki Liublino unijos Didžiojo kunigaikščio turtas nebuvo atribotas nuo valstybės turto, terminai “valstybiniai valstiečiai” ir “Didžiojo kunigaikščio valstiečiai” buvo vartojami kaip sinonimai. Po Liublino unijos valstybiniais valstiečiais buvo vadinami ekonomijų gyventojai (ekonomija – labai didelis valstybinis
dvaras, susidėjęs iš smulkesnių dvarų). Didžiojo kunigaikščio valstiečiais buvo vadinami sosto dvarų gyventojai. Patiems valstiečiams toks skirstymas ypatingos reikšmės neturėjo, nes jų teisinė padėtis buvo vienoda.
Lietuvos valstybės susidarymo ir slavų žemių prijungimo prie Lietuvos laikais dauguma valstiečių buvo Didžiojo kunigaikščio ar valstybiniai. Valstybinių valstiečių žemės aukščiausias savininkas buvo Didysis kunigaikštis, o tiesioginis – valstiečių bendruomenė. Žemė buvo išdalyta valstiečių šeimoms (šeima – ūkinis vienetas ir dirbo jai paskirtą sklypą). Miškai, ganyklos, vandenys nebuvo išdalinti šeimoms, o buvo naudojami visų valstiečių bbendrai. Bendruomenės nariai solidariai atsakė už mokesčių mokėjimą ir prievolių atlikimą. Vietinė administracija kiekvienai bendruomenei nustatydavo tik bendrą mokesčių sumą, o paskirstyti šią sumą atskiriems mokėtojams, surinkti ir pristatyti į valstybės iždą privalėjo pati valstiečių bendruomenė. Bendruomenės seniūnas sušaukdavo valstiečių susirinkimą ir jie kartu spręsdavo, kas kiek turi mokėti, priklausomai nuo turtinės padėties, šeimos narių skaičiaus ir kt. Jei valstietis dėl sunkios materialinės padėties negalėjo pats atsilyginti, mokėti mokesčius ir atlikti prievoles už jį turėjo kiti bendruomenės nariai. Tokia solidari aatsakomybė buvo naudinga patiems valstiečiams, nes saugojo juos nuo prasiskolinimo valstybei ir su tuo susijusio laisvės netekimo. Tai buvo naudinga ir valstybei, nes atleisdavo vietinę administraciją nuo mokesčių rinkimo ir garantavo, kad visi mokesčiai bus mokami ir visos prievolės atliekamos llaiku ir visa apimtimi, nepriklausomai nuo atskirų valstiečių turtinės padėties.
Valstybinių valstiečių nuolat mažėjo, nes Didysis kunigaikštis dalino bajorams ir valstybei savo domeno žemes kartu su jose gyvenančiais valstiečiais. Tokie buvusieji valstybiniai valstiečiai vadinami veldamais. Iš pradžių veldamai atlikdavo prievoles ir mokėjo mokesčius ne tik savo ponui, bet ir Didžiajam kunigaikščiui. 1434m. ir 1447m. žemės privilegijos atleido veldamus nuo prievolių ir mokesčių Didžiajam kunigaikščiui, o I-asis Lietuvos statutas patvirtino, kad valstiečiai privalo mokėti mokesčius ir atlikti prievoles tik savo ponui.
Veldamai buvo žemės savininkai, jų žemė buvo atribota nuo feodalų dvaro žemės. Veldamai galėjo parduoti arba kitokiu būdu perleisti žemę savo ponui arba kitam valstiečiui su sąlyga, kad tas valstietis irgi priklausytų tam pačiam ponui. Jei veldamas norėjo perleisti žemę kitam ffeodalui arba kito feodalo valstiečiui, jam reikėjo savo pono leidimo, nes ponas buvo aukščiausias veldamų žemės savininkas. Jei ponui reikėjo jo veldamo žemės, jis turėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Veldamo žemė galėjo atitekti feodalui ir kaip išmarinis turtas. Feodalas galėjo parduoti žemę su joje gyvenančiais veldamais, bet parduoti žemę be veldamų arba parduoti veldamus be žemės buvo draudžiama. Veldamas galėjo palikti savo poną ir ieškoti sau naujo pono, bet taip jis netekdavo žemės nuosavybės ir turėjo sumokėti išpirką. Veldamas, išgyvenęs pas ffeodalą 30 metų, netekdavo teisės išeiti be pono leidimo.
Kita valstiečių kategorija buvo kaimynai. Jie neturėjo žemės nuosavybės ir naudojosi iš savo pono gautais sklypais. Kaimynai buvo feodalo nuosavybė ir jo palikti negalėjo. Feodalas turėjo teisę parduoti kaimynus be žemės, tik reikėjo parduoti visą kaimynų šeimą kaip ūkinį vienetą, o ne kiekvieną narį atskirai.
Valstybinėse ir feodalų žemėse gyveno ir nelaisvoji šeimyna – šeimyniškiai. Tai buvę karo belaisviai ir valstiečiai, kurie prasiskolino feodalui arba Didžiajam kunigaikščiui, nustojo asmens laisvės ir pateko į visišką priklausomybę nuo savo pono. Šeimyniškių teisinė ir ekonominė padėtis buvo blogesnė už kaimynų. Kai kurie šeimyniškiai buvo tik namų tarnai, neturėjo šeimos, jokio atskiro savo ūkio, jokio turto, gyveno feodalo namuose ir buvo visiškai išlaikomi feodalo. Tokių šeimyniškių nuolat mažėjo, nes feodalai nelaikė dvare jų daugiau nei reikėjo namų apyvokai.
Kitiems šeimyniškiams feodalai suteikdavo žemės sklypus ir leisdavo susituokti. Tai buvo vadinamieji parobkai. Jie nebuvo maitinami dvare, neatlikdavo namų apyvokos darbų, o dirbo feodalo žemę ir tvarkė savo ūkį. Kadangi pragyventi vien iš savo ūkio buvo sunku, parobkai iš feodalų gaudavo materialinę paramą – mėnesinę, buvo iš dalies išlaikomi feodalų. Tokios paramos dydis priklausė nuo parobko turtinės padėties (stipresnis ūkis – mažesnė mėnesinė). Feodalas turėjo teisę parduoti ne tik visą pparobko šeimą, bet ir kiekvieną šeimos narį atskirai.
Kadangi parobkų darbas buvo mažai efektyvus, feodalas, norėdamas padidinti savo pajamas, leisdavo parobkams tapti kaimynais. Kaimynai turėjo daugiau žemės, jų ūkis buvo stipresnis, jie negaudavo mėnesinės, gyveno vien tik iš savo ūkio ir buvo ekonomiškai savarankiškesni už parobkus. Valakų reformos metu feodalai galutinai atsisakė parobkų darbo dvaro žemei dirbti. Parobkai ir kiti šeimyniškiai kaip socialinė grupė išnyko, dauguma šeimyniškių tapo valstiečiais-daržininkais.
Daržininkai turėjo nedidelius sklypus, dažniausiai tik daržą, iš kurio pragyventi negalėjo ir parsisamdė už bernus pas feodalą arba pasiturinčius valstiečius. Jų pagrindinė prievolė feodalui buvo lažas. Lažą turėjo eiti ir valstiečiai-lažininkai, bet jų padėtis buvo geresnė už daržininkų. Lažininkai turėjo daugiau žemės ir darbinių gyvulių, jų ūkis buvo stipresnis. Valstiečiai, kurie nėjo lažo, mokėjo mokestį, vadinamą osada. Dokumentuose tokie valstiečiai buvo vadinami osadininkais arba osadiniais valstiečiais.
Geriausia buvo tarnybinių valstiečių padėtis. Jie nemokėjo osados, nėjo lažo, bet už gautą žemę atlikdavo karinę, policinę ar administracinę tarnybą. Tarnybiniai valstiečiai kaip socialinė grupė buvo jau XV a., o daržininkai, osadininkai ir lažininkai atsirado Valakų reformos metu. Šios valstiečių kategorijos gyvavo iki trečiojo Lietuvos valstybės padalijimo ir Lietuvos žemių inkorporavimo į Rusijos sudėtį.
XVIII a. susidarė 3 valstiečių kategorijos: valstiečiai-prievolininkai, valstiečiai-bajorai ir valstiečiai-žemininkai. Bet tai nebuvo naujos kategorijos, ppasikeitė tik pavadinimai. Valstiečiai-bajorai ir valstiečiai-žemininkai buvo tie patys tarnybiniai valstiečiai, o prievolininkai – visi kiti valstiečiai (osadininkai, dažininkai, lažininkai). Lažininkų ir osadininkų skaičius priklausė nuo dvaro žemės kokybės ir valstiečių skaičiaus. Jei žemė buvo gera ir valstiečių buvo daug, tada feodalas įsteigdavo vieną arba keletą palivarkų ir priversdavo valstiečius eiti lažą – dirbti palivarko žemę. Tokiame dvare dauguma valstiečių buvo lažininkai. Jei žemė buvo bloga ar trūko valstiečių, feodalas atsisakydavo palivarkų ir vietoj lažo reikalavo osados. Tada dauguma valstiečių tapdavo osadininkais.
XVI a. antroje pusėje – XVII a. pirmoje pusėje feodalai siekė steigti kuo daugiau palivarkų ir lažininkų skaičius LDK nuolat didėjo. XVII a. antroje pusėje – XVIII a. pradžioje dėl karo, bado ir maro LDK gyventojų labai sumažėjo, trūko darbo jėgos, palivarkai buvo naikinami, o lažas pakeičiamas osada. XVIII a. viduryje prasidėjo ūkio atkūrimo laikotarpis. Feodalai grįžo prie palivarkų sistemos ir lažininkų skaičius vėl padidėjo.
Lažininkai, daržininkai, osadininkai, tarnybiniai valstiečiai buvo skirtingos kategorijos daugiausia ekonominiu požiūriu. Skyrėsi jų atliekamos prievolės, o jų teisinė padėtis buvo vienoda, nes jie visi buvo baudžiauninkai, visiškai priklausomi nuo savo pono. Valakų reformos metu jie visi neteko žemės nuosavybės teisės ir už feodalo suteiktą žemę turėjo mokėti činšą – žemės nuomos mokestį. Taip išnyko
pagrindinis teisinis skirtumas tarp kaimynų, veldamų ir valstiečių bendruomeninkų. Po Valakų reformos visi valstiečiai gyveno nebe savo, o pono žemėje. Valakų reforma suvienodino privačių ir valstybinių valstiečių teisinę padėtį. Jos metu LDK galutinai įsigalėjo baudžiava. Reformos rezultatus įtvirtino II ir III Lietuvos statutai.
Lietuvos statutai, kiti norminiai teisės aktai, paprotinė teisė skirstė valstiečius į laisvus ir nelaisvus. Laisvi buvo tie valstiečiai, kurie turėjo teisę palikti Didįjį kunigaikštį ar feodalą ir ieškotis naujo pono. Iki Valakų reformos prie laisvų valstiečių buvo priskiriami vvalstybiniai valstiečiai, tarnybiniai valstiečiai ir veldamai. Jiems nereikėjo savo pono leidimo, bet jie turėjo iš anksto pranešti ponui savo norą pasitraukti, atsiteisti už skolas ir sumokėti ponui išpirką. Savo lėšomis įsigytus namus ir pastatus buvo galima parduoti, o gautus iš pono namus reikėjo palikti sutvarkytus. Šiuos reikalavimus įvykdęs valstietis galėjo pasitraukti ir pasiimti visą kilnojamąjį turtą. Slapta išėjęs valstietis buvo baudžiamas turto konfiskavimu.
Pagal paprotinę teisę, valstiečiui, išgyvenusiam pas savo poną 30 metų, jau reikėjo leidimo, nes jis tapo nelaisvu valstiečiu. KKaimynai ir šeimyniškiai buvo nelaisvi ir jiems reikėjo pono leidimo. Jei nelaisvas valstietis savavališkai išeidavo, jis buvo ieškomas 10 metų ir grąžinamas ponui. Pagal 1447 m. žemės privilegiją Didysis kunigaikštis ir visi kiti feodalai neturėjo teisės priimti tokių valstiečių, juos rreikėjo grąžinti ponui, nuo kurio jie pabėgo.
Valakų reformos metu laisvųjų valstiečių labai sumažėjo. Asmens laisvę išsaugojo tik tie valstiečiai, kurie nepaėmė valakais išmatuotos žemės. Neturėdami žemės, tokie laisvi valstiečiai dirbo feodalo dvare, dažnai prasiskolindavo ir netekdavo asmeninės laisvės. Kai kuriems valstiečiams pavyko apsigyventi mieste ir tapti miestiečiais. Pagal III-ąjį Lietuvos statutą, laisvas valstietis, išgyvenęs pono žemėje 10 metų, norėdamas išeiti turėjo sumokėti ponui didelę išpirką, atsiteisti už skolas ir gauti iš pono atleidimo raštą. Be tokio dokumento valstietis buvo laikomas pabėgusiu ir ieškomas 10 metų. Sulaikytas valstietis buvo grąžinamas ponui ir galutinai netekdavo asmeninės laisvės. Po Valakų reformos laisvieji valstiečiai kaip socialinė grupė išliko, bet jų labai sumažėjo.
Lietuvoje Valakų reforma buvo įvykdyta XVI a. viduryje. 1552-1555 žemės ūkis buvo reformuotas DDidžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto motinai priklausančiuose dvaruose. Tai buvo bandymas, eksperimentas. Jo organizatoriai laikė jį sėkmingu, nes pajamos iš šių dvarų gerokai padidėjo. 1557-1565 m. Valakų reforma buvo įvykdyta Didžiojo kunigaikščio dvaruose Vilniaus ir Trakų vaivadijose bei Žemaitijoje. XVI a. antroje pusėje bajorai Didžiojo kunigaikščio pavyzdžiu vykdė reformą savo dvaruose. Daugelyje prie Lietuvos prijungtų slavų žemių reforma buvo įvykdyta XVII a. pirmoje pusėje.
Reformuoti žemės ūkį visoje LDK vienu metu buvo neįmanoma dėl nevienodo sričių ekonominio išsivystymo lygio. Lietuvos žemės ūkis bbuvo labiau išsivystęs (ypač Vilniaus ir Trakų vaivadijose, kur buvo platus valstybinių ir privačių dvarų tinklas, daug palivarkų ir juose dirbančių valstiečių-lažininkų). Kitose vaivadijose palivarkų buvo labai nedaug, dėl nedidelio gyventojų skaičiaus šiose vaivadijose įsteigti palivarkus ir organizuoti lažo darbus buvo labai sunku, o palivarkai be pakankamo lažininkų skaičiaus neduodavo pelno. Kita priežastis, dėl kurios nepavyko pradėti valakų reformos daugelyje LDK sričių, buvo karas dėl Livonijos, prasidėjęs 1558 m. Nuo karo veiksmų labai nukentėjo prie Lietuvos prijungtos slavų žemės, ypač Polocko ir Vitebsko vaivadijos, kur žemės ūkis ilgai atsigavinėjo po karo ir buvo reformuotas vėliau nei kitose srityse. Reformą stabdė ir laisvųjų valstiečių pasipriešinimas. Prie Lietuvos prijungtose slavų žemėse laisvųjų valstiečių buvo gana daug ir jie nenorėjo netekti asmeninės laisvės ir žemės nuosavybės teisės. Feodalai baiminosi valstiečių sukilimo, todėl stengėsi Valakų reformą įgyvendinti pamažu. Dėl visų šių priežasčių Valakų reforma daugelyje vaivadijų užsitęsė iki XVII a. pirmos pusės, bet rezultatai buvo tokie pat kaip ir Vilniaus ir Trakų vaivadijose.
15. Miestiečių teisinė padėtis
LDK miestai vykdė tris pagrindines funkcijas:
1) ūkinę (kaip amatų ir prekybos centrai);
2) administracinę (kaip valstybės institucijų būstinės);
3) karinę (kaip tvirtovės).
Miesto branduolys buvo Didžiojo kunigaikščio ar feodalo pilis, aplink kurią apsigyvendavo amatininkai ir pirkliai. Tokios gyvenvietės plėtėsi, tapdavo ekonominiais centrais, gaudavo Didžiojo kunigaikščio aar feodalo privilegijas ir tapdavo miestais. Ekonominių santykių raida XIV-XVI a. sudarė sąlygas kurtis ir plėstis miestams, didėti jų ūkinei ir politinei reikšmei. Kadangi miestai susikurdavo tiek Didžiojo kunigaikščio, tiek feodalų žemėse, atsirado dvi miestų kategorijos:
1) Didžiojo kunigaikščio arba valstybiniai miestai;
2) feodalų arba privatūs miestai.
Didžiojo kunigaikščio miestų miestiečiai buvo laisvi, jie galėjo parduoti namus, žemės sklypus ir išsikelti į kitą Didžiojo kunigaikščio miestą ar kaimą. Miestiečiai turėjo žemės nuosavybės teisę. Aukščiausias miesto žemės savininkas buvo Didysis kunigaikštis, o tiesioginis – miesto bendruomenė. Mieste žemės sklypai buvo išdalyti miestiečių šeimoms, o žemė aplink miestą buvo naudojama bendrai. Didžiojo kunigaikščio miestiečius administravo ir teisdavo seniūnai ir vaivados. Apeliacinė instancija buvo Didžiojo kunigaikščio teismas. Kai kurie stambūs miestai naudojosi savivalda pagal vietinę paprotinę teisę. Juose miesto reikalus tvarkė visuotinis miestiečių susirinkimas ir jo renkami pareigūnai. Jų veiklą prižiūrėjo vaivados ir seniūnai.
Feodalų miestuose miestiečių teisinė padėtis buvo panaši į valstiečių-veldamų padėtį. Feodalas turėjo teisę parduoti miestietį kartu su jo šeima, žemės sklypu ir pastatais, bet stengėsi tokio žingsnio išvengti, nes iš miestiečių gaunamos pajamos buvo didesnės už pajamas iš priklausančių valstiečių. Kai feodalui reikėjo pinigų, jis pirmiausias parduodavo valstiečius ir tik išimtiniais atvejais parduodavo miestą kaip ekonominį vienetą su visais jo gyventojais, o ne kiekvieną miestiečių ššeimą atskirai.
Miestiečiai buvo žemės savininkai, jų žemė buvo atribota nuo feodalo dvaro žemės. Bet feodalas buvo aukščiausias miesto žemės savininkas, todėl miestiečiai galėjo perleisti žemę tik pačiam feodalui ar jam priklausomam žmogui.
Didžiojo kunigaikščio ir feodalų miestuose miestiečių prievolės buvo beveik vienodos. Miestiečiai mokėjo mokesčius iš dirbtuvių, krautuvių, mokėjo sidabrinę, statė ir taisė pilis ir tvirtoves, aprūpindavo jas amunicija, mokėjo mokestį įgulai išlaikyti, ėjo sargybą mieste ir t.t. Daugelis miestiečių vertėsi ne tik amatais ir prekyba, bet ir žemdirbyste (ypač nedideliuose miestuose), todėl atlikdavo kai kurias valstiečių prievoles.
Teisiniu ir ekonominiu požiūriu, miestas, ypač nedidelis, nebuvo griežtai atribotas nuo kaimo, o jo gyventojus ne visada buvo įmanoma atskirti nuo valstiečių. Vykdant Valakų reformą miestuose, neturinčiuose savivaldos pagal Magdeburgo teisę, miestiečių žemė buvo matuojama valakais ir už jos naudojimą nustatomas činšas. Tai reiškia, kad miestiečiai neteko žemės nuosavybės teisės. Žemės sklypais miestiečiai naudojosi tokiomis pat sąlygomis kaip ir valstiečiai, tik buvo atleidžiami nuo lažo. Vykdant Valakų reformą, miestiečiai neteko ir asmens laisvės, nebegalėjo išeiti be pono leidimo. Laisvi liko tik tie, kurie nepaėmė valakais išmatuotos žemės. Jie galėjo parduoti savo gyvenamąjį namą, kitą turtą ir palikti savo poną.
Feodalai buvo suinteresuoti steigti miestus savo žemėse, nes tai didino jų pajamas. Feodalų miestai konkuravo su
Didžiojo kunigaikščio miestais. Nuo to kentėjo ne tik pačių miestiečių, bet ir Didžiojo kunigaikščio interesai. Todėl Didysis kunigaikštis reguliavo miestų steigimą. Feodalas turėjo prašyti Didžiojo kunigaikščio leidimo įsteigti miestą. Toks leidimas buvo įforminamas kaip Didžiojo kunigaikščio privilegija, kuri suteikdavo tam tikros teritorijos valstiečiams miestiečių teises. Faktiškai miestas ekonominiu požiūriu jau būdavo, o gavus privilegiją miestu tapdavo teisiniu požiūriu.
Didžiojo kunigaikščio privilegijos reikėjo ir kai feodalas norėjo suteikti savo miestui Magdeburgo teisę. LDK Magdeburgo teisės suteikimas miestams prasidėjo XIV a. pabaigoje ir ttruko iki XVII a. vidurio. 1387 m. ją gavo Vilnius, 1390 m. Brestas, po to visi kiti. XV a. Magdeburgo teisę gaudavo daugiausia stambūs Didžiojo kunigaikščio miestai, turėję didelę ekonominę, politinę ir kariną reikšmę. XVI a. ir XVII a. pirmoje pusėje privilegijos buvo suteikiamos daugiausia nedideliems Didžiojo kunigaikščio ir feodalų miestams. Nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. antros pusės Magdebugo teisės privilegijų nebuvo suteikta daug, daugiausia buvo patvirtinamos senos privilegijos.
Pagrindinė Magdeburgo teisės suteikimo priežastis buvo ekonominė. Didysis kunigaikštis stengėsi ssudaryti palankesnes sąlygas amatų ir prekybos plėtrai ir tikėjosi, kad tai padidins iždo pajamas. Miestiečiai norėjo Magdeburgo teisės ne tik dėl to, kad ji buvo naudinga miestui ekonominiu požiūriu. Jie baiminosi netekti asmens laisvės, patekti į baudžiavinę priklausomybę, o Magdeburgo tteisė leido jiems teisiškai atsiriboti nuo valstiečių ir išsivaduoti nuo feodalų viešpatavimo. Todėl patys miestiečiai prašė suteikti jiems Magdeburgo teisės privilegiją. Kiekvienoje Magdeburgo teisės privilegijoje buvo keturios svarbiausios nuostatos:
1) prieštaraujančių Magdeburgo teisei vietinės teisė normų panaikinimas;
2) miestiečių atleidimas nuo feodalų ir Didžiojo kunigaikščio pareigūnų valdžios ir teismo;
3) miesto savivaldos institucijų įsteigimas;
4) ekonominių ir teisinių lengvatų suteikimas miestiečiams.
Privilegijos detaliai reglamentavo tik miestiečių prievoles iždui ir miesto savivaldos organizavimą. Privilegijos paliko miestiečiams teisę priderinti patiems Magdeburgo teisę prie savo poreikių. Tad jie pasiskolino iš Magdeburgo teisės tik jiems naudingų nuostatų ir sudarė Magdeburgo ir vietinės teisės sintezę. Buvo panaikintos tik tos vietinės teisės normos, kurios prieštaravo miesto savivaldos principams arba pažeisdavo miestiečių luomines teises ir privilegijas.
Pagal Magdeburgo teisės privilegiją miesto savivaldos institucija buvo magistratas. Jam vadovavo mmiesto vaitas, skiriamas Didžiojo kunigaikščio, paprastai iš stambiųjų feodalų arba aukštųjų pareigūnų, kurie dažnai net nebuvo to miesto gyventojai. Vokietijos miestuose vaitas buvo renkamas miestiečių ir turėjo tik teisminę valdžią. Jis buvo baudžiamojo teismo pirmininkas. LDK miestuose vaitas turėjo ir teisminę, ir administracinę valdžią. Didysis kunigaikštis ir Ponų taryba siekė kontroliuoti miesto savivaldybės veiklą ir neleisdavo miestiečiams patiems rinkti vaito. Vaitas skyrė savo pavaduotoją lentvaitą, pavesdamas jam spręsti einamuosius reiklaus. Kiti magistrato nariai – burmistrai, tarėjai ir suolininkai – buvo rrenkami pačių miestiečių.
Magistrato sudėtį ir jo narių rinkimo tvarką nustatydavo Didžiojo kunigaikščio privilegija. Skirtinguose miestuose magistrato narių skaičius buvo nevienodas, labai įvairi ir jų rinkimo tvarka. Iš pradžių magistrato narius rinko miestiečių visuotinis susirinkimas, kuriame dalyvavo ne tik miesto aristokratija, bet ir amatininkai bei kiti eiliniai miestiečiai. Vėliau miestiečių viršūnė pasinaudojo savo padėtimi ir panaikino magistrato rinkimą. Magistrato narius paskirdavo miestiečių viršūnė iš savo tarpo ir jie eidavo savo pareigas iki gyvos galvos. Kai kuriuose nedideliuose miestuose magistratas skirstėsi į tarybą ir suolą.
Taryba susidėjo iš burmistrų ir tarėjų, tvarkė ūkinius reikalus ir spręsdavo miestiečių civilines bylas, o suolas, kurį sudarė vaitas ir suolininkai, sprendė miestiečių baudžiamąsias bylas, išskyrus nužudymus, išprievartavimus ir kai kurias kitas bylas, kurias nagrinėjo vaivados ar seniūno teismas.
Dažniausiai taryba ir suolas veikė kaip dvi savarankiškos institucijos. Kartais vyko bendri posėdžiai, kuriuose magistratas sprendė svarbiausius miesto reikalus, rinko raštininką, mokesčių rinkėjus, kitus pareigūnus, sprendė sudėtingas miestiečių bylas. Feodalų miestuose apeliacinė instancija magistratų išnagrinėtoms byloms buvo feodalo ar jo vietininko teismas, o Didžiojo kunigaikščio miestuose – Didžiojo kunigaikščio teismas.
Magdeburgo teisės privilegijos reikalavo, kad visi miesto gyventojai klausytų magistrato ir laikytųsi Magdeburgo teisės. Tačiau LDK bajorai nesilaikė šios normos. LDK miestuose plėtėsi jurisdikos – sklypai ir jų gyventojai priklausė nne magistratui, o feodalams. Dažniausiai jurisdikos buvo steigiamos Didžiojo kunigaikščio miestuose. Feodalai pirkdavo ar kitaip įsigydavo sklypus mieste ir apgyvendindavo juos savo priklausomais žmonėmis, dažniausiai valstiečiais. Feodalų miestuose jurisdikų buvo nedaug, nes miestų savininkai saugojo savo ekonominius interesus ir neleisdavo steigti jurisdikų.
Plečiantis jurisdikoms, mieste mažėjo mokesčių mokėtojų, nes jurisdikų gyventojai atlikdavo prievoles ir mokėjo mokesčius tik savo ponui. Jurisdikų gyventojai sėkmingai konkuravo su miestų amatininkais ir pirkliais, kurie skundėsi Didžiajam kunigaikščiui, kad jų pajamos nuolat mažėja ir jiems vis sunkiau mokėti mokesčius ir atlikti prievoles valstybei.
XVII a. valstybė pradėjo kovą su jurisdikomis. Seimo nutarimai reikalavo panaikinti jurisdikas ir pajungti jų gyventojus magistratui. Jurisdikų gyventojai priešinosi, bet reikalavimai buvo įvykdyti. Jurisdikų gyventojai pradėjo mokėti mokesčius miestui ir valstybei, o magistratas pradėjo nagrinėti jų bylas.
Jurisdikų žemės liko feodalų nuosavybė ir gyventojai turėjo mokėti činšą už žemės naudojimą. Feodalų žemės nuosavybės teisė buvo atribota nuo teisės valdyti ir teisti jurisdikų gyventojus. Kaip miesto gyvenimo reiškinys jurisdikos neišnyko, tik pasikeitė jurisdikų samprata. Nuo XVII a. vidurio dokumentuose jurisdika vadinama feodalo nuosavybė miestuose – sklypai ir namai be juose gyvenančių miestiečių.
Svarbus miesto savivaldos elementas – amatininkų cechai ir pirklių bendrijos. Į cechą stoti privalėjo visi vienos specialybės amatininkai, gyvenantys tame mieste. Ne cechų nariams buvo ddraudžiama verstis amatu ir prekiauti pagaminta produkcija. Tai saugojo amatininkus nuo konkurencijos. Cecho ar bendrijos veiklos teisinis pagrindas buvo statutas, kuris reguliavo šios profesinės korporacijos narių gyvenimą ir santykius su kitais miestiečiais.
Iš pradžių statutus tvirtino magistratai, o nuo XVII a. pirmos pusės cechai ir bendrijos gaudavo statutą patvirtinančių miesto savininko privilegiją. Cechai ar bendrijos turėjo renkamą administraciją, kuri taip pat nagrinėjo narių civilines ir kai kurias baudžiamąsias bylas. Apeliacinė instancija šioms byloms buvo magistratas.
Magdeburgo teisę turinčiuose miestuose miestiečiai išsaugojo žemės nuosavybės teisę, Valakų reforma juose nebuvo vykdoma. Aukščiausias miesto žemės savininkas buvo Didysis kunigaikštis ar feodalas, o tiesioginis – miesto bendruomenė. Sklypai buvo išdalinami miestiečiams, o bendro naudojimo žemė (pavyzdžiui gatvės) buvo magistrato žinioje.
Privataus miesto savivalda buvo ribota, nes feodalas pats spręsdavo, kokios Magdeburgo teisės nuostatos turi galioti jo mieste. Didžiojo kunigaikščio privilegijos tokiam miestui nustatydavo tik svarbiausius miesto savivaldos bruožus. Šias privilegijų nuostatas detalizavo miesto savininko aktai. Feodalai savo nuožiūra keitė Magdeburgo teisės normas. Feodalas ar jo vietininkai griežtai kontroliavo magistrato veiklą.
1776 m. Seimas panaikino Magdeburgo teisę nedideliuose valstybiniuose miestuose. Seimo nutarime teigiama, kad Magdeburgo teisės suteikimas šiems miestams nepasiekė savo tikslų, vietoj amatų ir prekybos gyventojai užsiima žemės ūkiu, o magistratų nariai nežino Magdeburgo teisės ir neteisingai
sprendžia miestiečių bylas. Pagal šį nutarimą Magdeburgo teisę išsaugojo tik 11 stambių valstybinių miestų (Vilnius, Trakai, Kaunas ir 8 Baltarusijoje). Kituose miestuose magistratai buvo panaikinti, jų gyventojus administruodavo ir teisdavo seniūnai.
Kartu su Magdeburgo teise miestiečiai neteko ir žemės nuosavybės teisės. Miestams, kurie neteko Magdeburgo teisės 1776 m., ši teisė buvo grąžinama 1791-1792 m. Tada Magdeburgo teisę gavo 74 LDK miestai, kai 1776 m. jos neteko 139 miestai. Beveik pusė miestų nespėjo susigrąžinti Magdeburgo teisės. Ketverių metų Seimo reformos buvo panaikintos iir tie 74 miestai vėl neteko Magdeburgo teisė (dėl inkorporavimo į Rusijos imperiją).
16. 1918 m. Laikinoji Konstitucija
1918 11 02 Valstybės Taryba vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kuria atsisakė savo ketinimų įsteigti Lietuvoje konstitucinę monarchiją ir pripažinti Lietuvos Steigiamojo Seimo prerogatyvą galutinai išspręsti valstybinės santvarkos klausimą. Sušaukti Steigiamąjį Seimą ir apsispręsti dėl valstybės formos buvo neįmanoma, nes Lietuva buvo okupuota vokiečių. Reikėjo nustatyti laikiną valstybinę santvarką, bendrais bruožais reglamentuoti Valstybės Tarybos ir kitų institucijų veiklą.
Šiam tikslui Valstybės Taryba tą pačią dieną priėmė Laikinąją LLietuvos Konstituciją. Jos oficialus pavadinimas “Lietuvos valstybės laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai”. Konstitucija buvo labai trumpa, susidėjo iš preambulės, 6 skirsnių ir 29 straipsnių. Valstybės Taryba šią Konstituciją išleido kaip aukščiausia ir net vienintelė suvereninės valstybės valdžios reiškėja. Pagal Konstituciją, aukščiausios vvalstybės institucijos – Valstybės Taryba, Valstybės Tarybos Prezidiumas ir Ministrų kabinetas.
Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Valstybės Tarybai, kuri turėjo teisę leisti tik laikinąsias konstitucijas ir laikinuosius įstatymus, nes pagal Konstituciją ir pati Valstybės Taryba, ir visa valstybės santvarka buvo laikinoji.
Konstitucijai išleisti reikėjo kvalifikuotos 2/3 balsų daugumos, o Konstitucijos pakeitimai ir papildymai turėjo būti pareikalauti 1/2 Tarybos narių ir priimti 2/3 balsų dauguma. Bet Konstitucijoje nepasakyta, kaip skaičiavo tuos 2/3 ir 1/2 – ar nuo visų Tarybos narių, ar nuo balsavusių narių skaičiaus. M.Riomeris manė, kad pataisų ar papildymų Konstitucijoje turėjo reikalauti ne mažiau kaip 1/2 visų Tarybos narių, o Konstitucijai priimti, pakeisti ar papildyti reikėjo 2/3 balsavusių narių balsų daugumos.
Pagal Konstituciją Valstybės Tarybos sesijas galėjo šaukti pati Valstybės Taryba ar jos PPrezidiumas savo iniciatyva ar pareikalavus 1/3 Valstybės Tarybos narių. Kaip sudaroma Valstybės Taryba, kokia jos sudėtis ir vidinė struktūra, kadencija, Konstitucija nieko nesako. Vadinasi, Valstybės Taryba turėjo likti tokia, kokia buvo Konstitucijos įsigaliojimo metu ir veikti iki tol, kol Steigiamasis Seimas pradės savo darbą. Valstybės Tarybos veiklą reglamentavo ir 1918 m. Valstybės Tarybos statutas (priėmė pati Valstybės Taryba).
Pagal Konstituciją, įstatymų vykdomoji valdžia priklausė Valstybės Tarybos Prezidiumui, kuris turėjo vykdyti šią valdžią per Ministrų kabinetą, atsakingą Valstybės Tarybai. Valstybės Tarybos PPrezidiumas susidarė iš Prezidento ir dviejų viceprezidentų. Prezidiumas buvo kolegialus valstybės vadovas ir kartu Valstybės Tarybos vadovas. Kaip valstybės vadovas, Prezidiumas atstovavo valstybei, pasirašinėjo ir paskelbdavo Valstybės Tarybos priimtus įstatymus ir sudarytas sutartis su kitomis valstybėmis (sutartis sudarinėjo Valstybės Taryba).
Valstybės Tarybos Prezidiumas pakviesdavo Ministrą pirmininką, pavesdavo jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtino jau sudarytą kabinetą, skyrė Lietuvos diplomatinius atstovus, priiminėjo akredituotus užsienio valstybių atstovus, skyrė aukštuosius civilinius ir karinius pareigūnus ir vyriausią kariuomenės vadą, laikė savo žinioje Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos valstybės antspaudą.
Kaip Valstybės Tarybos vadovas, Prezidiumas turėjo organizuoti Valstybės Tarybos darbą, bet šios veiklos Konstitucija nereglamentavo, tik nustatė, kad Prezidiumas turi teisę šaukti Valstybės Tarybos sesijas. Konstitucija nenustatė Valstybės Tarybos Prezidiumo, kaip valstybės vadovo, rinkimo tvarkos ir kadencijos, o Prezidiumo kaip Valstybės Tarybos vadovo rinkimus sutvarkė Valstybės Tarybos statutas.
Prezidiumas buvo renkamas Valstybės Tarybos kaip jos vadovybė ir kartu gaudavo valstybės vadovo įgaliojimus. Valstybės Tarybos priimtus įstatymus, tarptautines sutartis, Prezidiumo aktus turėjo pasirašyti visi trys Prezidiumo nariai ir Ministras pirmininkas arba atitinkamas ministras. Valstybės Tarybos Prezidiumas negalėjo vykdyti savo funkcijų be Ministrų kabineto. Valstybės Tarybos Prezidiumas ir Ministrų kabinetas neturėjo veto teisės ir privalėjo pasirašyti visus Valstybės Tarybos aktus.
Ministrų kabinetas susidėjo iš Ministro pirmininko ir ministrų, kurių skaičiaus Konstitucija nenustatė. MMinistrą pirmininką skyrė Valstybės Tarybos Prezidiumas, ministrus pakviesdavo Ministras pirmininkas, o tvirtino Valstybės Tarybos Prezidiumas. Ministrai galėjo būti skiriami iš Valstybės Tarybos narių ir būdami ministrais jie likdavo Valstybės Tarybos nariais. Ministras pirmininkas neturėjo nuolatinio pavaduotojo, jam išvykus, jį pavadavo vienas iš ministrų. Apie ministerijas Konstitucija nieko nesako, bet jei yra ministrai, turėtų būti ir ministerijos.
Valstybės Tarybą turėjo interpeliacijos ir paklausimo teisę. Valstybės Tarybos ir jos komisijų reikalavimu Ministrų kabinetas ir atskiri ministrai turėjo duoti Valstybės Tarybai žinių ir paaiškinimų. Ministrų kabinetas buvo solidariai atsakingas Valstybės Tarybai už savo darbą. Jei Valstybės Taryba pareiškė nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, jis turėjo atsistatydinti. Pati Valstybės Taryba negalėjo būti paleista nei Ministrų kabineto, nei Valstybės Tarybos Prezidiumo.
Pagal Konstituciją visi piliečiai buvo lygūs prieš įstatymą nepriklausomai nuo lyties, tautybės, tikybos ir luomo. Luomų privilegijų nėra. Garantuojama asmens, būsto ir nuosavybės neliečiamybė, tikėjimo, spaudos, žodžio, susirinkimų ir draugijų laisvė su sąlyga, kad jų tikslai ir veikla neprieštarauja įstatymams. Ginkluoti asmenų susirinkimai buvo draudžiami. Konstitucija nustatė, kad karo metu, esant sukilimo ir masinių neramumų pavojui, turi būti taikomi ypatingi įstatai, kuriais laikinai suvaržomos piliečių teisių ir laisvių garantijos. Konstitucija išsprendė tuomet labai aktualų klausimą: kokie įstatymai turi galioti Lietuvoje. Konstitucija nustatė, kad jei tam tikri santykiai nėra ssureguliuoti Lietuvoje išleistais įstatymais, turi laikinai galioti tie įstatymai, kurie galiojo prieš karą (iki 1914 08 01), kiek jie neprieštarauja Konstitucijai. Vokiečių okupacinės valdžios aktai neteko galios.
Konstitucija bendrais bruožais reglamentavo Steigiamojo Seimo rinkimus, nustatė, kad jie turi būti visuotiniai, lygūs, tiesioginiai, o balsavimas – slaptas. Laikinoji valdžia – Valstybės Taryba – įsipareigojo parengti ir išleisti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, o rinkimams pasibaigus paskirti Steigiamojo Seimo pirmo posėdžio datą. Steigiamasis Seimas turėjo pradėti darbą Vilniuje, Lietuvos Respublikos sostinėje ir visų aukščiausių valstybės institucijų būstinėje. Steigiamasis susirinkimas galėjo pradėti darbą susirinkus 2/3 narių.
Konstitucijos tekstas buvo pasirašytas trijų Valstybės tarybos Prezidiumo narių ir Ministro pirmininko, kaip to reikalavo pati Konstitucija. Kadangi oficialus leidinys teisės aktams skelbti (“Laikinosios Vyriausybės žinios”) pasirodė 1918 12 29, Konstitucija buvo paskelbta “Lietuvos aide” 1918 11 13 ir tą dieną įsigaliojo (pati Konstitucija nenustatė įsigaliojimo dienos ir nebuvo įstatymo reglamentuojančio teisės aktų įsigaliojimą). Pakartotinai Konstitucija buvo paskelbta “Laikinosios Vyriausybės žiniose”, kaip ir kai kurie kiti 1918 m. išleisti teisės aktai.
Sudarius pirmą laikinąjį Ministrų kabinetą (1918 11 11) ir paskelbus Laikinąją Konstituciją (1918 11 13) politinę Lietuvos padėtį sukomplikavo bolševikų pretenzijos į valdžią. 1918 m. pabaigoje okupacinei vokiečių kariuomenei pradėjus trauktis į Vakarus, į Lietuvą įsiveržė Raudonosios armijos daliniai. Valstybės
Tarybos Prezidiumas, Ministras pirmininkas ir kai kurie kiti Valstybės Tarybos ir Ministrų kabineto nariai gruodžio 20-21 d. išvyko į užsienį ieškoti Lietuvai materialinės ir politinės pagalbos. Ministrų kabinetas faktiškai suiro gruodžio 17-18 d., neveikė Valstybės Taryba ir net jos Prezidiumas, nes Vilniuje liko tik vienas jos narys. Vilniuje likę Lietuvos politikai suvokė būtinybę išlaikyti valdžios tęstinumą, išsaugoti Valstybės Tarybą ir jos Prezidiumą, nes užsienyje Valstybės Taryba jau buvo žinoma kaip aukščiausia Lietuvos gyventojų valios reiškėja. Jie suprato būtinybę plėsti valstybinės vvaldžios socialinę bazę, o Ministrų kabinetas, sudarytas A.Voldemaro vien iš politinių dešiniųjų jėgų atstovų, tam netiko.
Ieškodami išeities, politikos veikėjai susitarė sudaryti naują koalicinį Ministrų kabinetą. Jį reikėjo sudaryti teisėtai (pagal galiojančią Konstituciją), nes nuo to galėjo priklausyti užsienio parama Lietuvos valstybei. Tačiau pagal Konstituciją pakviesti Ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą ir patvirtinti jau sudarytą turėjo Valstybės Tarybos Prezidiumas ir tam reikėjo visų trijų jo narių parašų. Ši konstitucinė nuostata buvo rimta kliūtis įveikti politinę krizę. 1918 12 29 ““Lietuvos aide” kartu su oficialiu A.Voldemaro Ministrų kabineto atsistatydinimu buvo paskelbtas dokumentas, pavadintas “Trijų Prezidiumo nutarimu”, kuriame teigiama, kad aplinkybės laikinai neleidžia Valstybės Tarybos Prezidiumo nariams “drauge daryti valstybės gyvenimui reikalingus valstybinius aktus”, todėl Valstybės Tarybos Prezidiumas nutarė, kad vieno bbet kurio jo nario parašas prilyginamas visų trijų Prezidiumo narių parašams.
Teigiama, kad šis dokumentas buvo sudarytas 1918 12 18, pasirašytas visų trijų Prezidiumo narių ir kontrasignuotas Ministro pirmininko. Tuomet toks dokumentas buvo būtinas, nes leido sudarant Ministrų kabinetą bent formaliai išvengti Konstitucijos pažeidimo. Iš tikrųjų Konstitucija buvo pažeista, nes “Trijų Prezidiumo nutarimas” faktiškai pakeitė Konstitucijos 13 str., o Konstitucijos keitimui reikėjo kvalifikuotos 2/3 Valstybės Tarybos narių balsų daugumos. Pagal Konstituciją Valstybės Tarybos Prezidiumas apskritai neturėjo teisės leisti laikinuosius įstatymus ir netgi neturėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Literatūroje paplito teiginys, kad Prezidiumas leido įstatymus, pavyzdžiui “Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas”. Iš tikro nėra nei vieno įstatymo, priimto Valstybės Tarybos Prezidiumo. “Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas” buvo priimtas VValstybės Tarybos 1918 11 28 ir 1918 12 11 oficialiai paskelbtas “Lietuvos aide”, o 1919 01 16 pakartotinai paskelbtas “Lietuvos Vyriausybės žiniose” kaip pasirašytas visų trijų Prezidiumo narių ir kontrasignuotas teisingumo ministro be nuorodos į Valstybės Tarybą.
1919 01 23 Valstybės Taryba priėmė rezoliuciją, kurioje patvirtino “Trijų Prezidiumo nutarimą” Post Factum. Tačiau ši rezoliucija neturėjo įstatymo galios ir oficialiai iš viso nebuvo paskelbta.
1919 01 24 Valstybės Taryba papildė Konstituciją nauju – VII skyriumi, susidėjusiu iš vienintelio 30 str. Šis svarbus papildymas ssuteikė Ministrų kabinetui teisę pertraukų tarp Valstybės Tarybos sesijų metu leisti laikinuosius įstatymus su sąlyga, kad jie bus įtraukti į Valstybės Tarybos artimiausią sesiją. Papildymas priimtas naujo Ministro pirmininko reikalavimu, siekiant sustiprinti Ministrų kabineto valdžią, padaryti jo veiklą operatyvesnę ir mažiau priklausančią nuo Valstybės Tarybos. Tai buvo būtina, norint stabilizuoti padėtį Lietuvoje. Faktiškai šios tvarkos buvo laikomasi jau nuo 1919 01 19, o pirmas Ministrų kabineto išleistas įstatymas buvo laikinasis įstatymas “Apie Lietuvos pilietybę”.
Ministrų kabinetas negavo teisės keisti Konstitucijos, tai liko Valstybės Tarybos prerogatyva. Svarbu, kad Ministrų kabineto priimtiems įstatymams nereikėjo Valstybės Tarybos patvirtinimo – juos reikėjo tik “įnešti į artimiausią Tarybos sesiją”, bet jie galiojo be patvirtinimo. Tik tie įstatymai, kurie nebuvo įnešti į Tarybos sesiją arba buvo jos panaikinti, netekdavo juridinės galios. Šis Konstitucijos papildymas buvo paskelbtas “Lietuvos Vyriausybės žiniose” 1919 03 05 kaip trumpas informacinis pranešimas apie papildymo priėmimą ir turinį be parašų ir kontrasignacijos.
17. Laikinoji 1919 m. Konstitucija
Ši Konstitucija, priimta Valstybės Tarybos 1919 04 04, susideda iš preambulės, 8 skyrių ir 42 straipsnių. Dauguma nuostatų atkartoja 1918 m. Konstituciją, 1919 01 24 Konstitucijos papildymą ir 1919 02 20 įstatymą “Valstybės kontrolei tvarkyti”. Tačiau šioje Konstitucijoje be kelių smulkių bendro pobūdžio pataisų buvo keletas naujų labai svarbių nnuostatų, pakeitusių centrinių valstybės institucijų sistemą.
Pagrindinis šios Konstitucijos priėmimo tikslas buvo sustiprinti įstatymų vykdomąją valdžią. Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo panaikintas, vietoj jo įsteigta valstybės Prezidento institucija. Prezidentas buvo renkamas Tarybos. Konstitucija nenustatė Prezidento rinkimų tvarkos ir kadencijos. Nebuvo nustatyta ir Valstybės Tarybos kadencija, kadangi visa valdžia pagal šią Konstituciją buvo laikinoji.
Prezidentą galėjo pavaduoti Valstybės Tarybos pirmininkas. Taigi Prezidentas nebuvo Valstybės Tarybos vadovas (pagal 1918 m. Konstituciją Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo Valstybės Tarybos vadovas). Prezidentas turėjo vykdyti visas Valstybės Tarybos Prezidiumo vykdytas funkcijas (skelbti įstatymus, atstovauti valstybei, kviesti Ministrą pirmininką, skirti pareigūnus ir pan.). kaip ir Valstybės Tarybos Prezidiumas, valdžią Prezidentas turėjo vykdyti per Ministrų kabinetą, atsakingą Valstybės Tarybai. Tačiau Prezidento kompetencija buvo platesnė už Valstybės Tarybos Prezidiumo kompetenciją. Valstybės Taryba buvo pagrindinis, bet jau ne vienintelis įstatymų leidėjas ir vienintelė institucija, turinti teisę sudaryti tarptautines sutartis.
Prezidentas gavo reliatyvinio veto teisę Valstybės Tarybos priimtiems įstatymams. Prezidentas galėjo Valstybės Tarybos priimtą įstatymą grąžinti Tarybai su savo pastabomis. Valstybės Taryba tokį įstatymą privalėjo svarstyti antrą kartą. Įveikti Prezidento veto buvo palyginti nesunku, nes užteko antrą kartą aptarti ir priimti įstatymą, kvalifikuotos balsų daugumos tam nereikėjo. Antrą kartą priimtą įstatymą Prezidentas privalėjo pasirašyti. Prezidentas gavo teisę pertraukų tarp Valstybės Tarybos sesijų metu keisti Ministrų kkabineto priimtus įstatymus.
Neaišku tik, ar Prezidentas turėjo teisę tik priimti ir pasirašyti įstatymus, ar ir juos sanuoti (patvirtinti). Pirmuoju atveju jis neturėjo jokios įstatymų leidžiamosios valdžios, o antruoju atveju jis turėjo sprendžiamąjį balsą leidžiant įstatymus. Iš Konstitucijos 14 str. galima spręsti, kad Konstitucijos autoriai pasirinko tarpinį variantą: Prezidentas galėjo Ministrų kabineto priimtą įstatymą grąžinti kabinetui su savo pastabomis ir Ministrų kabinetas turėjo šį įstatymą svarstyti antrą kartą. Tai atrodo kaip reliatyvinis veto, tačiau tai nebuvo tikras reliatyvinis veto, nes Prezidentas neprivalėjo pasirašyti ir paskelbti Ministrų kabineto antrą kartą priimto įstatymo. Antra vertus, tai nebuvo įstatymo sankcionavimas, nes galutinai nuspręsti antrą kartą nepasirašyto įstatymo likimą turėjo ne Prezidentas, o Valstybės Taryba, nes toks įstatymas automatiškai be Prezidento nutarimo buvo pateikiamas Valstybės Tarybai ir šiam klausimui spręsti buvo šaukiama nepaprastoji Valstybės Tarybos sesija.
Jeigu Prezidentas pasirašydavo Ministrų kabineto priimtą įstatymą, toks įstatymas įsigaliodavo be svarstymo Taryboje. Jis net nebuvo pateikiama Valstybės Tarybai, bet turėjo tokią pat juridinę galią kaip Valstybės Tarybos priimti įstatymai.
Prezidento valdžią stiprino dvi naujos teisės, kurių neturėjo Valstybės Tarybos Prezidiumas: amnestijos teisė ir teisė šaukti ir paleisti Valstybės Tarybos sesijas. Pati Valstybės Taryba nebegalėjo šaukti ir paleisti savo sesijų. Ši Prezidento teisė buvo labai svarbi, nes suteikė Prezidentui galimybę paleisti
Valstybės Tarybos sesiją neribotam laikui. Buvo galima paleisti tik sesiją, bet ne pačią Valstybės Tarybą, kurią paleisti turėjo teisę tik Steigiamasis Seimas. Šiuo atveju įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia buvo koncentruojama Prezidento ir Ministrų kabineto rankose. Prezidentas negalėjo veikti be Ministrų kabineto, nes visiems Prezidento aktams reikėjo Ministro pirmininko arba atitinkamo ministro kontrasignacijos.
Ministrų kabineto teisinė padėtis nepasikeitė, atkartotos atitinkamos 1918m. Konstitucijos nuostatos. Vienintelis pakeitimas – Ministrą pirmininką kvietė ir jo sudarytą kabinetą tvirtino Prezidentas, o ne Valstybės Tarybos Prezidiumas. VVadinasi, Valstybės Taryba nedalyvavo formuojant Ministrų kabinetą. Jei Valstybės Taryba pareikšdavo nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, jis privalėjo atsistatydinti.
Nuostatos dėl pagrindinių piliečio teisių ir laisvių bei Steigiamojo Seimo buvo ištisai perimtos iš 1918 m. Konstitucijos, nauja Konstitucija jas atkartojo žodis žodin. Tačiau atsirado naujas – 8-asis skyrius apie valstybės kontrolę. Jo nuostatos buvo pasiskolintos iš 1919 02 20 įstatymo “Valstybės kontrolei tvarkyti”. Valstybės kontrolė turėjo prižiūrėti įvairių institucijų veiklą valstybės finansų ir kitokio turto saugojimo srityse. Valstybės kontrolei buvo atsakingos visos valstybės iir savivaldybių įstaigos, labdaros institucijos, jei gaudavo materialinę paramą iš valstybės, ūkinės veiklos subjektai, jei naudojosi valstybės kreditais arba garantijomis.
Valstybės kontrolė galėjo savo iniciatyva skirti revizijas ir tikrinti finansinę dokumentaciją. Valstybės kontrolierių skyrė Prezidentas. Valstybės kontrolė turėjo veikti nepriklausomai nuo MMinistrų kabineto, tačiau valstybės kontrolierius gavo teisę dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose patariamuoju balsu. Valstybės kontrolierius buvo atsakingas Valstybės Tarybai, jos reikalavimu turėjo duoti žinių ir paaiškinimų, taip pat turėjo atsistatydinti, jei Valstybės Taryba pareiškė nepasitikėjimą jo veiklą.
Literatūroje nusistovėjo nuomonė, kad ši Konstitucija yra nauja – antroji – Lietuvos Konstitucija. Tačiau kai kurie autoriai laiko 1919 m. Pamatinius dėsnius ne savarankišku konstituciniu aktu, o tik 1918 m. Konstitucijos modifikacija. Pavyzdžiui, Konstantino Račkausko manymu, 1918 m. Konstitucija su pakeitimais ir papildymais galiojo iki Steigiamojo Seimo sušaukimo, o 1919 m. Konstitucijos iš viso nebuvo. Šios koncepcijos šalininko argumentai:
1) 1919 m. Pamatiniai dėsniai atkartojo 1918 m. Pamatinių dėsnių pavadinimą ir daugumą nuostatų;
2) 1919 m. Pamatiniuose dėsniuose yra nuostatų, kurių neturėtų būti naujoje Konstitucijoje. Tai preambulė, kurioje ddeklaruojamas valstybės valdžios steigimas, o ši valdžia jau įsteigta 1918 m. Konstitucijos ir pakartotinas įsteigimas yra neįmanomas.
3) Laikinai paliekami galioti įstatymai, galioję iki karo. Šios nuostatos atkartojimas yra beprasmiškas;
4) 1918 m. Konstitucijos 9 str. nustatė, kad aukščiausiosios valstybės institucijos kompetencija pavedama Valstybės Tarybos Prezidiumui laikinai, kol nėra specialiai tam reikalui įsteigtos institucijos. Įsteigusi Prezidento instituciją Valstybės Taryba nepadarė nieko naujo – tik įgyvendino 1918 m. Konstitucijos nuostatą ir atitinkamai pataisė Konstitucijos tekstą.
J.Machovenko manymu, 1919 m. Konstitucija yra visiškai naujas konstitucinis aktas, nnes:
1) 1919 m. Konstitucijos esmė, dvasia kitokia nei 1918m. Pasikeitė valdžios struktūra, svarbiausių institucijų vaidmuo. 1918 m. Konstitucija buvo parlamentinė, nes dominavo Valstybės Taryba, o 1919 m. – vyriausybinė, nes pagrindinį vaidmenį vaidino Prezidentas ir Ministrų kabinetas;
2) jei šios Konstitucijos autoriai iš tikro norėjo tik pataisyti ir papildyti Konstituciją, kodėl jie priėmė Konstituciją iš naujo, nes “Laikinose Vyriausybės žiniose” parašyta: “Lietuvos valstybės laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, Lietuvos Valstybės Tarybos priimti 1919 04 04”. Taigi buvo priimti visi dėsniai, o ne papildymai ar pataisos.
Taip pat nėra vieningos nuomonės literatūroje 1919 m Konstitucijos įsigaliojimo ir galiojimo pasibaigimo klausimu. Konstitucija “Laikinose Vyriausybės žiniose” oficialiai nebuvo paskelbta. Buvo tik trumpas informacinis pranešimas, pasirodęs 1919 05 08. Jame nurodyta, kad šie Pamatiniai dėsniai yra išspausdinti kaip brošiūra. Ji iš tikrųjų kaip atskiras leidinys buvo, tik neaišku, kada išleista. Pačioje Konstitucijoje nenustatyta, kada ji įsigalioja, ir nebuvo įstatymo dėl teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.
1919 04 04 – 1919 05 08 laikotarpyje Konstitucija įsigaliojo, nes buvo paskelbta. Praktiškai Konstitucija imta taikyti jau 1919 04 04, kai pagal ją įvyko Prezidento rinkimai. Kai kurie mokslininkai teigia, kad 1919 m. Konstitucija galiojo iki 1920 06 12, kai buvo paskelbta ir įsigaliojo Steigiamojo Seimo priimta nauja Laikinoji Konstitucija. Šią mintį tarsi ppatvirtina 1919 m. Konstitucijos preambulė, kurioje pasakyta, kad Valstybės Taryba steigia valstybės valdžią šios Laikinosios Konstitucijos pamatais “iki Steigiamasis (Kuriamasis) Seimas bus nusprendęs Lietuvos valstybės valdymo formą ir Konstituciją”.
Kiti mokslininkai, pavyzdžiui M.Riomeris, teigia, kad 1919 m. Konstitucija galiojo tik iki Steigiamojo Seimo sušaukimo, t.y. 1920 05 15, nes Steigiamasis Seimas teisiškai ir faktiškai iš karto pakeitė Valstybės Tarybą ir visas kitas valstybės institucijas, kurios veikė pagal 1919 m. Konstituciją. Pats Steigiamojo Seimo atsiradimo faktas panaikino 1919 m. Konstituciją. Šią mintį patvirtina aplinkybė, kad pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje 1920 05 15 dieną Prezidentas pranešė apie Valstybės Tarybos, Prezidento, Ministrų kabineto, valstybės kontrolieriaus ir vyriausiojo kariuomenės vado pasitraukimą ir krašto valdymo perdavimą Steigiamajam Seimui. Steigiamojo Seimo pirmininkas Prezidentą, Ministrą pirmininką, valstybės kontrolierių ir vyriausiąjį kariuomenės vadą paprašė ir įgaliojo eiti savo pareigas iki Steigiamasis Seimas nurodys, kam perduoti tų pareigų vykdymą. Nuo 1920 05 15 iki 1920 06 12 Konstitucijos nebuvo.
Nors 1919 m. Konstitucija pakeitė Valstybės Tarybos Prezidiumą valstybės Prezidentu, tačiau Prezidiumas iš tikrųjų neišnyko. Jis veikė kaip Valstybės Tarybos vadovas. Pagal Konstituciją Valstybės Tarybos vadovas yra Valstybės Tarybos pirmininkas, tačiau pagal Valstybės Tarybos statutą buvo ir Prezidiumas. Jis skyrėsi ir nuo 1918 m., ir nuo 1919 m. Konstitucijos. Pagal statutą jo kkadencija buvo 6 mėn., jis susidėjo iš penkių narių (tai prieštaravo Konstitucijai). O iš tikrųjų valstybės reikalus tvarkė Prezidentas, viceprezidentas ir 1 sekretorius (faktiškai veikė kaip Valstybės Tarybos Prezidiumas), o antras viceprezidentas ir antras sekretorius tvarkė Valstybės Tarybos reikalus, veikė kaip Valstybės Tarybos vadovas. Pagal 1919 m. Konstituciją Prezidiumo nėra, tačiau pagal statutą jis liko, tik sudarytas iš trijų narių. Pagal statutą, Prezidiumo kadencija – 6 mėnesiai, o Konstitucija kadencijos neapribojo. Valstybės Taryba veikė pagal savo statutą. Pati Valstybės Taryba irgi keitėsi. 1917 m. ji išrinkta ir susidėjo iš 20 narių. Statute užfiksuota priimti naujus narius, papildyti Valstybės Tarybą. 1920 m. kovo mėnesį, kai Taryba baigė savo darbą, ją sudarė mažiau nei pusė narių.
1919 04 16 Prezidentas paleido Valstybės Tarybos 14-ąją sesiją. Nuo šios dienos iki pat spalio mėnesio Valstybės Tarybos sesijos nebuvo šaukiamos. Tai leido išvengti ilgos ir sudėtingos įstatymų priėmimo procedūros Taryboje. Kol Valstybės Taryba neveikė, visus įstatymus leido Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Ministrų kabinete įstatymų priėmimas nuo liepos 31 dienos vyko supaprastinta tvarka. Įstatymų projektus svarstė komisija iš Ministro pirmininko, jo pavaduotojo ir atitinkamo ministro. Faktiškai nereikėjo net ministrų kabineto posėdžių. Valstybės Tarybos 15-oji sesija prasidėjo spalio 15-ąją dieną ir dirbo iki 1920 03 23. Tai buvo
paskutinė Valstybės Tarybos sesija.
18. Steigiamojo Seimo rikimai
Vienas iš svarbiausių laikinosios valdžios uždavinių buvo parengti Steigiamojo Seimo rinkimus. Šiems rinkimams visų pirma reikėjo atitinkamos teisinės bazės. Pagrindinius rinkimų principus įtvirtino 1919 m. Konstitucija, o detalesniam rinkimų reglamentavimui laikinoji valdžia įsipareigojo išleisti atskirą įstatymą. Toks įstatymas, pavadintas “Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu”, buvo priimtas Valstybės Tarybos 1919 11 20 ir paskelbtas 1919 12 02. kartu su juo buvo paskelbtas Prezidento ir Ministrų kabineto 1919 11 17 dieną priimtas įstatymas “Apie Laikinosios Konstitucijos 32 iir 33 str. Pakeitimą”.
32 str.: “Steigiamojo Seimo narių rinkimams pasibaigus Seimas renkasi Vilniuje valstybės valdžios paskirtą dieną”. Kadangi Vilnius buvo okupuotas lenkų, šis straipsnis buvo pakeistas taip: “Steigiamasis Seimas renkasi valstybės Prezidento nurodytoje vietoje ir jo paskirtą dieną”.
33 str.: “Steigiamasis Seimas pradeda darbą 2/3 atstovų susirinkus”. Jis buvo pakeistas į: “Steigiamasis Seimas pradeda darbą susirinkus pusei ir vienam išrinktųjų atstovų”.
Pagal Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą atstovai buvo renkami visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu pagal proporcinę atstovavimo sistemą. Įstatymas ppabrėžė vyrų ir moterų lygiateisiškumą, kurio tuomet nebuvo netgi kai kuriose demokratinėse valstybėse. Pavyzdžiui Didžiosios Britanijos moterys gavo rinkimų teisę 1928 m., Prancūzijos – 1944 m., Šveicarijos – 1971 m.
Rinkti Steigiamojo Seimo atstovus galėjo visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, kkuriems sukako 21 metai. Steigiamojo Seimo atstovais galėjo būti renkami Lietuvos piliečiai, kuriems sukako 24 metai. Rinkimuose negalėjo dalyvauti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą arba kitą sunkų nusikaltimą teismo buvo atimtos teisės, taip pat teismo nuteistieji už žmogaus garbę žeminančius nusikaltimus arba už rinkimų laisvę saugančio įstatymo pažeidimą, jeigu nuo bausmės atlikimo laiko nepraėjo 3 metai (pagal šį įstatymą žmogaus garbę žemina: vagystė, turto pasisavinimas, slaptas degtinės varymas).
Pagal pirminę šio įstatymo redakciją karininkai ir kareiviai galėjo būti renkami Steigiamojo Seimo atstovais, bet patys rinkti negalėjo. 1920 m. vasario mėnesį bolševikai išprovokavo neramumus Kauno įguloje, jų metu be kitų reikalavimų buvo iškeltas ir rinkimų teisės kariškiams suteikimo reikalavimas. Todėl 1920 03 25 Prezidentas ir Ministrų kabinetas išleido Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo ppakeitimą, pagal kurį kariškiai gavo teisę rinkti Steigiamojo Seimo atstovus, o amžiaus cenzas jiems buvo sumažintas iki 17 metų.
Rinkimus parengti ir juos prižiūrėti turėjo rinkimų komisijos. Buvo sudaryta Vyriausioji rinkimų komisija, apygardų ir apylinkių komisijos. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką ir narius skyrė Prezidentas Ministrų kabineto teikimu. Apygardų komisijų pirmininkus skyrė Vyriausioji rinkimų komisija, o narius rinko apskričių tarybos po du iš kiekvienos apskrities. Apylinkių komisijų pirmininkus skyrė apygardų komisijos, o narius rinko valsčių tarybos.
Kaip šio įstatymo priedas buvo paskelbtas rinkimų aapygardų sąrašas, kuriame buvo 10 apygardų, 4 iš jų tuo metu buvo okupuotos lenkų – Vilniaus, Lydos, Gardino ir Balstogės. Įstatymas numatė, kad Klaipėdos krašte (Prūsų Lietuvoje) Steigiamojo Seimo atstovų rinkimai turi vykti pagal šį įstatymą, tik rinkimų diena gali būti kita. Tai labai reikšminga nuostata, nes šis įstatymas buvo pirmas norminis teisės aktas, kuris Klaipėdos kraštą laikė Lietuvos valstybės teritorijos dalimi. Tuomet Lietuvos valstybė dar nebuvo pripažinta užsienio šalių, Lietuvos valdžios institucijų Klaipėdos krašte tuomet dar nebuvo ir šio krašto likimas tarptautinės teisė požiūriu dar nebuvo nuspręstas, bet Lietuvos konstitucinės teisė požiūriu Klaipėdos kraštas jau buvo Lietuvos valstybės dalis ir tai sudarė teisinį pagrindą jį susigrąžinti.
Rinkimų apygardos jungė po 3-4 apskritis, o kiekviena apygarda balsavimo patogumui buvo padalinta į rinkimų apylinkes (3000-7000 gyventojų), kurios teritorija sutapdavo su valsčiaus teritorija. Rinkėjų sąrašai buvo sudaromi valsčiaus ir miesto savivaldybių, į juos buvo įtraukiami visi piliečiai, kurie tuo metu gyveno toje apylinkėje ir turėjo rinkimų teisę. Įstatymai detaliai reglamentavo sąrašų sudarymą, paskelbimą, patikrinimą, taip pat rinkėjų skundų nagrinėjimą. Skundus nagrinėjo apygardų komisijos, o apeliacinė instancija buvo Vyriausioji rinkimų komisija.
Kandidatus į Steigiamojo Seimo atstovus galėjo siūlyti politinės partijos ir rinkėjų grupės. Partija ar rinkėjų grupė pateikdavo apygardos rinkimų komisijai savo kandidatų sąrašą, pasirašytą 550 toje apygardoje gyvenančių rinkėjų. Partijoms arba grupėms buvo leista jungti savo kandidatų sąrašus, t.y. blokuotis. Jei tam tikroje apygardoje buvo pateiktas tik vienas kandidatų sąrašas arba keletas sąrašų, bet bendras kandidatų skaičius šiuose sąrašuose nėra didesnis už toje apygardoje renkamų atstovų skaičių, balsavimas nedaromas, o visi kandidatai laikomi išrinktais.
Rinkimai turėjo vykti dvi dienas, kurias skyrė Prezidentas. 1920 04 14 Prezidentas ir Ministrų kabinetas pataisė šio įstatymo nuostatą (“Nesuspėjus pabaigti rinkimų per dvi dienas, jie privalo tęstis trečią dieną”). Visi darbuotojai rinkimų dieną buvo atleidžiami nuo darbo. Kiekvienas rinkėjas turėjo tik vieną balsą ir privalėjo balsuoti pats be jokių tarpininkų. Įstatyme vartojamas terminas “rinkikai”. Tai klaidinga sąvoka, turima omenyje “rinkėjai”.
Balsuoti buvo galima tik už visą kandidatų sąrašą. Į kiekvieną “balsavimo kortelę” buvo įrašomas vienas kandidatų sąrašas. Kiekvienas rinkėjas gaudavo tiek kortelių, kiek buvo sąrašų toje apygardoje. Jas gaudavo į savo namus trys dienos prieš rinkimus. Rinkėjas turėjo pasirinkti vieną iš kortelių, su ja rinkimų dieną atvykti į balsavimo vietą, gauti iš apylinkės komisijos voką, įdėti kortelę į voką ir įmesti į rinkiminę dėžutę. Kortelėje nereikėjo nieko žymėti, braukti. Balsus skaičiavo apylinkių komisijos, o apygardos komisija vėliau tikrino visą rinkiminę dokumentaciją, galutinai spręsdavo, kurios kortelės tikros, kurios netikros ir kiek bbalsų gavo kiekvienas sąrašas, paskui paskirdavo mandatus proporcingai gautų balsų skaičiui.
Skundus dėl rinkimų tvarkos pažeidimų nagrinėjo Vyriausioji rinkimų komisija, kuri turėjo teisę panaikinti rinkimų rezultatus ir paskirti toje apygardoje naujus rinkimus su tais pačiais kandidatų sąrašais. Rinkimų teisėtumo klausimą galutinai spręsdavo pats Steigiamasis Seimas. Jis turėjo pradėti savo darbą “praėjus ne vėliau kaip mėnesiui po rinkimų dienų”.
Kartu su Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu buvo paskelbtas Valstybės Tarybos 1919 11 20 priimtas “Rinkimų laisvės apdraudimo įstatymas”. Jis buvo labai trumpas (7 str.), nustatė atsakomybę už rinkėjų papirkimą, prievartą ar grasinimus jiems, už rinkiminės dokumentacijos suklastojimą, viešosios tvarkos ardymą balsavimo vietoje ir už kitus neteisėtus veiksmus rinkimų metu. Buvo numatytos sankcijos – piniginė bauda arba areštas. Piniginės baudos dydis buvo nurodytas, o arešto – ne.
1920 m. kovo mėnesį Vyriausioji rinkimų komisija nustatė bendrą mandatų skaičių ir mandatų skaičių kiekvienoje apygardoje pagal “Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme” nustatytą atstovavimo normą (1 Steigiamojo Seimo narys – 15 tūkst. gyventojų). Iš viso turėjo būti renkami 229 atstovai, iš jų 108 atstovai lenkų okupuotoje teritorijoje ir 9 – Klaipėdos krašte, todėl realiai galėjo būti išrinkta 112 atstovų. Siekiant sudaryti palankesnes rinkimų sąlygas, 1920 03 01 Prezidentas panaikino karo padėtį visoje Lietuvoje, išskyrus 30 kilometrų zoną, į kurią pateko
6 apskritys ištisai ir dar keletas dešimčių (40) valsčių iš kitų 6 apskričių. Rinkimai vyko 1920 04 14-16. Rinkėjai buvo labai aktyvūs (balsavo apie 90 % balso teisę turėjusių piliečių).
1920 05 11 Prezidentas paskyrė Steigiamojo Seimo susirinkimo vietą ir datą (Kaunas, 1920 05 15). Susirinkęs į pirmą posėdį Steigiamasis Seimas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, skelbiančią, kad Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką etnografinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra bbuvę su kitomis valstybėmis. Ši trumpa rezoliucija buvo panaši į 1917 m. Vilniaus konferencijos politinę rezoliuciją, taip pat į 1918 02 16 Nepriklausomybės aktą, todėl mokslinėje literatūroje kartais teigiama, kad šie dokumentai buvo trys oficialūs Lietuvos nepriklausomybės deklaravimo aktai. Iš tikrųjų kiekvienas dokumentas siekė savo tikslų:
1917 m. iškėlė uždavinį sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę;
1918 02 16 aktas paskelbė, kad Lietuvos Taryba pradėjo įgyvendinti šį uždavinį;
1920 05 15 konstatavo, kad šis uždavinys įvykdytas, Lietuvos valstybė jau egzistuoja ir yra laisva nuo visų rryšių su kitomis valstybėmis.
1920 05 15 rezoliucija buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės sukūrimą. Toks dokumentas negalėjo būti išleistas Valstybės Tarybos, nes Valstybės Taryba, kaip ir Vilniaus konferencija, nebuvo sudaryta visuotiniais ir laisvais rinkimais, todėl neturėjo tiesioginio ir fformalaus tautos įgaliojimo, nelaikė savęs turinčia teisę galutinai spręsti svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus. Steigiamoji valdžia priklausė Lietuvos tautai, kuri šios valdžios įgyvendinimą pavedė atstovams, susirinkusiems į Steigiamąjį Seimą.
Savo funkcijoms vykdyti Steigiamasis Seimas gavo visų Lietuvos piliečių įgaliojimą. Iš šios Steigiamojo Seimo savybės, skiriančios jį nuo Valstybės Tarybos, išplaukia vienas iš svarbiausių 1920 05 15 rezoliucijos ypatumų, skiriančių ją nuo 1918 02 16 akto ir Vilniaus konferencijos rezoliucijos. Steigiamasis Seimas rezoliuciją priėmė “Lietuvos žmonių vardu”, o ši sąvoka jungia visus Lietuvos piliečius, nepriklausomai nuo tautybės. Vilniaus konferencija ir jos išrinkta Valstybės Taryba veikė lietuvių tautos vardu, nes, pasak M.Riomerio, tomis sąlygomis tik lietuvių tauta galėjo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Vilniaus konferencijos organizatoriai, Lietuvos politiniai veikėjai planavo įtraukti krašto gyventojus nelietuvius į nepriklausomybės aatkūrimo procesą, bet tautinių mažumų atstovai į konferenciją neatvyko ir neužėmė jiems pasiūlytų vietų Lietuvos Taryboje, todėl konferencija ir Lietuvos Taryba savo aktus paskelbė lietuvių tautos vardu ir pabrėžė, kad galutinį Lietuvos likimą išspręs Steigiamasis Seimas, išrinktas visų Lietuvos gyventojų. Steigiamasis Seimas buvo visų Lietuvos piliečių valios reiškėjas ir tai atsispindėjo jo rezoliucijoje. Pasak K.Račkausko, Steigiamojo Seimo rezoliucija pabrėžė tai, kad lietuvių tauta, atstačiusi nepriklausomą valstybę, nemonopolizavo valstybės funkcijų vien tik savo naudai, o tas pačias teises suteikė ir kitų ttautinių bendrijų nariams. Ši aplinkybė gerokai pakėlė Steigiamojo Seimo autoritetą Lietuvoje ir užsienyje.
Steigiamojo Seimo rezoliucija paneigė ir Lietuvos nepriklausomybės priešų prasimanymus, kad Lietuvos valstybė buvo atkurta vien tik dėl vokiečių okupantų ar kitų šalių intrigų ir pagalbos. Steigiamasis Seimas neapsiribojo vien tik nepriklausomos valstybės atkūrimo konstatavimu. Jis paskelbė Lietuvą demokratine respublika ir tokiu būdu išsprendė labai konkretų valstybinio režimo ir valstybės valdymo formos klausimą. Todėl galima teigti, kad Steigiamasis Seimas jau pirmame posėdyje įvykdė savo pagrindinę funkciją, tačiau jis neišsiskirstė ir tęsė savo darbą dvejus metus: priėmė daug svarbių įstatymų ir dvi Konstitucijas, kurios detalizavo 1920 05 15 rezoliucijos nuostatas.
1990 03 11 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas “Dėl nepriklausomos valstybės atstatymo”, pabrėždamas atstatytos valstybės tęstinumą, rėmėsi 1918 02 16 ir 1920 05 15 aktais kaip niekada nenustojusiais teisinės galios ir liekančiais Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu.
19. 1920 m. Laikinoji Lietuvos valstybės Konstitucija
Ji buvo reikalinga, nes 1919 m. Konstitucija nustojo galioti 1920 05 15, kai savo darbą pradėjo Steigiamasis Seimas. Pats Steigiamojo Seimo buvimo faktas naikino laikinąją valstybinę santvarką, nustatytą 1919 m. Konstitucijos. Steigiamasis Seimas pirmajame posėdyje išsprendė valstybinio režimo ir valdymo formos klausimą, bet gegužės 15 rezoliucijos nuostatas reikėjo detalizuoti nuolatinėje Lietuvos Konstitucijoje. Tokiai Konstitucijai parengti ir priimti reikėjo laiko, todėl bbuvo nuspręsta priimti dar vieną laikinąją Konstituciją. Ji turėjo galioti iki nuolatinės Konstitucijos įsigaliojimo. Steigiamasis Seimas priėmė šią Laikinąją Konstituciją 10-ame posėdyje 1920 06 02 (pasirašyta 1920 06 10, paskelbta 06 12).
Konstitucija trumpa (7 skyriai, 18 straipsnių). Konstitucija skelbė Lietuvą demokratine respublika. Kalbama apie Steigiamąjį Seimą, kuris yra “suvereninės Lietuvos galios reiškėjas”. Steigiamojo Seimo valdžia nebuvo ribojama šios Konstitucijos. Steigiamasis Seimas priėmė šią Konstituciją, norėdamas nustatyti kitų valstybės institucijų (Prezidento, Ministrų kabineto, Valstybės kontrolieriaus) teisinį statusą. Paties Steigiamojo Seimo teisinis statusas kilo ne iš Konstitucijos, o iš Lietuvos tautos valios. Kitos valstybės institucijos gavo savo valdžią iš Steigiamojo Seimo, todėl Konstitucija sako, kad šioms institucijoms pavedama vykdyti tam tikras funkcijas. Pačiam Steigiamajam Seimui Konstitucija nieko nepaveda, tik konstatuoja jo teisinį statusą ir tas teises, kurias Steigiamasis Seimas pats panoro sau pasilikti ir neperdavė kitoms institucijoms. Tai teisė leisti įstatymus, ratifikuoti tarptautines sutartis, tvirtinti valstybės biudžetą, prižiūrėti įstatymų vykdymą, rinkti respublikos Prezidentą.
Steigiamasis Seimas turėjo ir kitų teisių. Jo valdžia buvo steigiamoji, t.y. aukštesnė ir platesnė už įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Todėl Steigiamasis Seimas turėjo ir tas teises, kurios nebuvo paminėtos Konstitucijoje, tuo tarpu kitos institucijos turėjo tik tas teises, kurias joms suteikė Konstitucija ir Steigiamojo Seimo priimti įstatymai.
Prezidento vaidmuo valdant vvalstybę buvo gerokai sumažintas, palyginti su 1919m. Konstitucija. Prezidentas ir Ministrų kabinetas neteko teisės leisti įstatymus, Prezidentas neteko įstatymų leidybos iniciatyvos teisės (šią teisę turėjo Steigiamasis Seimas ir Ministrų kabinetas). Prezidentas neteko reliatyvinio veto teisės. Pagal naują Konstituciją, Prezidentas ir Ministrų kabinetas buvo tik vykdomosios valdžios institucijos. Prezidentas atstovavo respublikai, skelbė įstatymus, pakviesdavo Ministrą pirmininką, pavesdavo jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtino sudarytą Ministrų kabinetą ir priimdavo jo atsistatydinimą, skyrė Valstybės kontrolierių, Lietuvos diplomatinius atstovus, aukštuosius karinės ir civilinės administracijos pareigūnus, turėjo bausmės dovanojimo teisę.
Visiems Prezidento aktams reikėjo Ministro pirmininko arba atitinkamo ministro kontrasignacijos. Ministrų kabinetas solidariai atsakė už savo darbą prieš Steigiamąjį Seimą. Jei Steigiamasis Seimas pareiškė nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, šis privalėjo atsistatydinti. Steigiamojo Seimo nariams buvo leista kartu eiti Ministrų kabineto narių pareigas. Ministrų kabineto kompetencija Konstitucijoje nebuvo išdėstyta, tuo tarpu Prezidento teisės buvo surašytos. Vadinasi, Ministrų kabinetui pavedama viskas, kas nepriskirta Prezidentui (tik vykdomosios valdžios srityje ir tik tose ribose, kurias nustatė kiti Steigiamojo Seimo priimti arba sankcionuoti įstatymai).
Prezidentas buvo renkamas Steigiamojo Seimo, tačiau Konstitucija nenustatė nei rinkimų tvarkos, nei kadencijos. Prezidentui mirus, susirgus ar atsistatydinus, jį pavadavo Steigiamojo Seimo pirmininkas. Iš tikrųjų Steigiamasis Seimas neišrinko Prezidento dėl nesutarimų tarp politinių partijų. Socialdemokratai ir liaudininkai pasisakė apskritai prieš
Prezidento institutą, bet į Konstituciją šis institutas pateko krikščionių-demokratų pastangų dėka. Krikdemai buvo priversti padaryti nuolaidą liaudininkams, su kuriais sudarė vyriausybinę koaliciją. Krikščionys-demokratai baiminosi koalicinio Ministrų kabineto žlugimo, todėl sutiko, kad Prezidentas nebūtų renkamas, o jo pareigas eis Steigiamojo Seimo pirmininkas. Konstitucija numatė tokią galimybę. Joje pasakyta, jog iki Prezidento išrinkimo jo pareigas eina Steigiamojo Seimo pirmininkas, o juo jau pirmame posėdyje buvo išrinktas A.Stulginskis (krikščionis-demokratas). A.Stulginskis pradėjo eiti pareigas, kai įsigaliojo Konstitucija.
Valstybės kontrolierius Konstitucijoje paminėtas labai lakoniškai. Jis buvo aatsakingas Steigiamajam Seimui ir turėjo atsistatydinti, jei Steigiamasis Seimas pareiškė nepasitikėjimą jo veikla.
Piliečių teisių ir laisvių sąrašas šioje Konstitucijoje skyrėsi nuo tokio sąrašo 1918, 1919 metų Konstitucijose. Šiame sąraše nebuvo nuosavybės neliečiamybės, nes buvo rengiama ir įgyvendinama žemės reforma, teko kai kurias žemes konfiskuoti ar nusavinti už tam tikrą atlyginimą. Kartu į teisių ir laisvių sąrašą buvo įtrauktos streikų ir sąžinės laisvės. Konstitucija deklaravo mirties bausmės panaikinimą, tačiau 16-ame straipsnyje buvo dvi pastabos:
1) konstitucinės garantijos gali būti sustabdytos įstatymų karo mmetu arba kai yra pavojus valstybei. Įstatymą galėjo išleisti tik Steigiamasis Seimas, bet karas galėjo prasidėti ir Steigiamajam Seimui esant atostogose;
2) konstitucines garantijas galėjo sustabdyti vykdomoji valdžia, bet per 3 dienas reikėjo sušaukti Steigiamąjį Seimą konstitucinių garantijų sustabdymo klausimui spręsti.
1920 006 23 Steigiamasis Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį “Nuo šio įstatymo vietose gavimo dienos konstitucinės garantijos sustabdomos ir įvedama mirties bausmė. Taigi mirties bausmės panaikinimas galiojo labai neilgai (06 12 – 06 23). Konstitucija nenustatė jos keitimo ir pildymo tvarkos. Steigiamasis Seimas galėjo taisyti ir pildyti Konstituciją savo nuožiūra, nes turėjo tam tautos įgaliojimą. Konstitucija paliko galioti įstatymus, galiojusius Lietuvoje iki šios Konstitucijos paskelbimo su sąlyga, kad jie neprieštarautų Konstitucijai. Vadinasi, turėjo galioti ir Valstybės Tarybos, ir kitų institucijų išleisti aktai, taip pat ir Carinės Rusijos įstatymai, galioję Lietuvoje iki 1914 08 01. Šioje Konstitucijoje buvo dar viena svarbi nuostata (18 str.): Ši Konstitucija ir visi įstatymai įsigalioja nuo jų paskelbimo dienos “Vyriausybės žiniose”. 3 str.: Konstitucija įsigalioja jos paskelbimo ddieną.
1920 05 18 Steigiamasis Seimas priėmė Steigiamojo Seimo Statutą, kuris turėjo įstatymo galią, nustatė Steigiamojo Seimo vidinę struktūrą ir sureguliavo jo darbą. Steigiamajam Seimui vadovavo Prezidiumas, susidėjęs iš Steigiamojo Seimo pirmininko, 2 vicepirmininkų ir 4 sekretorių. Įstatymų projektams rengti ir svarstyti buvo sudaromos nuolatinės ir laikinosios komisijos. Steigiamojo Seimo nariams buvo leista jungtis į frakcijas (3 nariai galėjo sudaryti atskirą frakciją).
Buvo steigiama vadinamoji Seniūnų sueiga (susirinkimas), susidėjusi iš Steigiamojo Seimo Prezidiumo ir visų frakcijų atstovų. Steigiamojo Seimo Statutas nenustatė Seniūnų ssueigos kompetencijos, tai padarė įstatymas, priimtas Steigiamojo Seimo 1920 08 18. Jis pavedė Seniūnų sueigai pertraukų tarp Steigiamojo Seimo posėdžių metu prižiūrėti Vyriausybės veiklą (vykdomosios valdžios kontrolė). Statutas sureguliavo įstatymų priėmimą Steigiamajame Seime, taip pat reglamentavo interpeliacijų ir paklausimų Vyriausybei pateikimą, Steigiamojo Seimo sesijų sušaukimą ir daug kitų klausimų.
1920 m. rudenį, kai lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir pradėjo žygiuoti Kauno kryptimi, buvo nutarta laikinai nutraukti Steigiamojo Seimo posėdžiavimą, paskelbti sesijos pertrauką ir sudaryti specialią instituciją, vadinamąjį Mažąjį Seimą. 1920 10 22 Steigiamasis Seimas priėmė Mažojo Seimo sudarymo įstatymą (5 str.). Mažasis Seimas susidėjo iš Steigiamojo Seimo pirmininko ir 6 Steigiamojo Seimo narių, renkamų paties Steigiamojo Seimo. Mažojo Seimo nariams pavaduoti buvo renkami 6 kandidatai iš Steigiamojo Seimo narių.
Mažasis Seimas turėjo leisti einamuosius įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti įstatymų vykdymą. Ministrų kabinetas ir Valstybės kontrolierius buvo atsakingi Mažajam Seimui ir privalėjo atsistatydinti šiam pareiškus nepasitikėjimą. Taigi Mažasis Seimas turėjo vykdyti tris iš penkių svarbiausių Steigiamojo Seimo funkcijų (apie Prezidento rinkimus ir tarptautinių sutarčių ratifikavimą nieko nepasakyta).
Dėstytojo manymu, Mažasis Seimas negalėjo ratifikuoti tarptautinių sutarčių. Einamieji įstatymai beveik tapatūs su paprastaisiais įstatymais. Mažasis Seimas turėjo veikti laikinai iki pirmojo po pertraukos paskelbto Steigiamojo Seimo posėdžio, t.y. įstatymas buvo skirtas tik vienai šiai ppertraukai, o ne visoms kitoms, kurios galėjo būti paskelbtos ateityje.
Pirmąjį po pertraukos Steigiamojo Seimo posėdį turėjo sušaukti Steigiamojo Seimo pirmininkas savo iniciatyva ar Mažojo Seimo reikalavimu arba ¼ Steigiamojo Seimo narių reikalavimu. Mažasis Seimas veikė nuo 1920m. spalio pabaigos iki 1921m. vasario mėnesio, kai vėl susirinko Steigiamasis Seimas.
20. Žemės reforma
Žemės reforma buvo labai aktuali, nes Lietuvoje buvo daug bežemių ir mažažemių valstiečių, taip pat buvo daug neišnaudojamų žemių, kurių savininkai mirė, žuvo karo metu arba išvyko į užsienį. Neturėdami žemės valstiečiai palikdavo Lietuvą, mažėjo gyventojų skaičius, buvo pavojus, kad Lietuvoje likę bežemiai pasiduos komunistinei agitacijai, jei bolševikai pažadės jiems žemės. Pavojų valstybei sudarė ir tai, jog stambūs dvarai priklausė rusų ir vokiečių kolonistams ir lenkų dvarininkams. Šie stambūs žemės savininkai nepalaikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėjos, reikėjo sumažinti jų įtaką (ekonominę ir politinę). Taip pat žeme reikėjo aprūpinti Lietuvos kariškius savanorius, nes tai jiems buvo pažadėta Vyriausybės, ir suteikti sklypus valstybės ir savivaldybių įstaigoms (mokykloms, ligoninėms ir pan.).
Reforma buvo būtina ir ekonominiu požiūriu, nes Lietuvos žemės ūkis labai nukentėjo okupacijos ir karo metais. Reikėjo padidinti žemės ūkio efektyvumą ir likviduoti feodalizmo liekanas žemės ūkyje.
Kalbant apie ekonominius, politinius ir socialinius tikslus, žemės reformos klausimą turėjo išspręsti Steigiamasis Seimas – tai buvo vienas iiš svarbiausių jo uždavinių. Valstybės Taryba ir laikinoji Vyriausybė nepasiryžo pradėti žemės reformos, nes neturėjo tam tiesioginio tautos įgaliojimo, todėl išleido tik keletą norminių aktų ir padarė tik svarbiausius darbus, be kurių nebuvo galima apsieiti.
1918 12 14 buvo išleistas Vyriausybės laikinasis įsakymas “Dėl majorato” (tai nekilnojamasis turtas, paprastai dvaras, kurį kartu su bajorišku titulu galima palikti tik vyriausiajam sūnui, o kiti sūnūs gauna tik kilnojamąjį turtą). Majorato tikslas – kad būtų kuo daugiau bajorų, kurie galės dirbti tarnyboje (karinėje, civilinėje, administracinėje). Majoratai buvo paplitę Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje. Šis Vyriausybės įsakymas paskelbė majoratus Lietuvos valstybės nuosavybe. Visus konfiskuotus majoratus turėjo valdyti Žemės ūkio ir valstybės turto ministerija, kuri skyrė majoratams administratorius.
Visos civilinės sutartys, sudarytos dėl majoratų, nustojo teisinės galios. Laikinoji Vyriausybė savo įsakyme pabrėžė, kad majoratų žemės turi būti panaudotos žemės reformai ir kad šį klausimą galutinai išspręs Steigiamasis Seimas. 1919 04 04 Valstybės Taryba priėmė įstatymą “Dėl rusų Vyriausybės konfiskuotų bažnyčių, bažnytinių žemių ir kitokio turto”, pagal kurį Rusijos Vyriausybės konfiskuotos bažnyčios, vienuolynai, jų žemės, miškai, vandenys ir kitas kilnojamas ir nekilnojamas turtas turėjo būti Lietuvos valstybės žinioje, kol šio turto likimą išspręs Steigiamasis Seimas. Dvasininkams buvo leista naudotis šiuo turtu, bet tik su valstybės žinia.
Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti
žemės reformos klausimą jau 1920 gegužę, anksčiau už Laikinąją Konstituciją. 1920 06 28 buvo priimtas įstatymas “Žemei perleisti, įgyti ir įkeisti”. Žemės savininkams, turintiems daugiau kaip 140 margų žemės (2 margai = 1 dešimtinė (1,09 ha)), buvo draudžiama parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti žemę be valdžios leidimo. Leidimą duodavo komisija, sudaryta iš Žemės ūkio, Finansų, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų atstovų. 1920 08 03 Steigiamasis Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį žemę gaudavo Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai. Pagal rugpjūčio 111 Steigiamojo Seimo išleistą įstatymą “Dėl miškų, vandenų ir privilegijuota tvarka įsigytų žemių nusavinimo” Lietuvos valstybės naudai buvo nusavinami privatiems savininkams priklausantys miškai, jei jie didesni nei 25 dešimtinės, pelkės ir durpynai, vandenys, žemės gelmės ir mineralinių vandenų šaltiniai, taip pat visi majoratai, žemė ir kitas nekilnojamas turtas, kurį Rusijos caras ar jo administracija padovanojo asmenims arba įstaigoms, taip pat dvarai, kuriuos rusų valdžia įsigijo Lietuvoje lengvatinėmis sąlygomis. Buvusieji savininkai negaudavo jokio atlyginimo už nusavintą turtą.
Pagal 1920 10 15 “Privatinių ssavininkų žemių naudojimo įstatymą” Lietuvos valstybė paėmė į savo globą dvarus, didesnius kaip 70 dešimtinių, kurių savininkai asmeniškai netvarkė savo ūkių. Globoti šiuos dvarus turėjo specialiai šiam tikslui steigiamos apskričių žemės ūkio komisijos. Įstatymas nustatė šių dvarų išnuomojimo tvarką, kurios rreikėjo laikytis iki “Žemės reformos įstatymo” įsigaliojimo.
1922 02 15 Steigiamasis Seimas priėmė “Žemės reformos įstatymą”. Pagal jį žemės reformos tikslai buvo:
1) aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius;
2) sutvarkyti žemės valdymą taip, kad būtų palankesnės sąlygos smulkiems ir vidutiniams ūkimas vystytis;
3) nusavinti ir perduoti valstybei tas žemes, kurias valstybė galėtų naudoti tikslingiau ir saugoti geriau, negu tai daro privatūs savininkai.
Žemės reformos reikalams buvo naudojama valstybinė žemė ir žemė, nusavinta ir perduota valstybei 1918-1922 m. pagal Valstybės Tarybos, Laikinosios Vyriausybės ir Steigiamojo Seimo išleistus (laikinuosius) įstatymus. Pagal “Žemės reformos įstatymą” buvo konfiskuojamos ir įtraukiamos į žemės reformos fondą žemės, priklausančios Lenkijos kariuomenėje tarnavusiems asmenims, vadinamiesiems bermontininkams, taip pat kitiems asmenims, veikusiems prieš Lietuvos nepriklausomybę, taip pat buvo konfiskuojamos žemės, kurias Carinės Rusijos Vyriausybė konfiskavo iš 1863 mm. sukilimo dalyvių ir kurias ji perdavė rusų kolonistams ar kitiems asmenims. Visos šios žemės buvo konfiskuojamos, t.y. nusavinamos, be jokio atlyginimo. Vėliau šis įstatymas buvo keičiamas.
Visi kiti privatūs dvarai buvo nusavinami už tam tikrą atlyginimą, paliekant jų savininkams po 80 hektarų žemės, įskaitant 25 hektarus miško. Savininkas, turintis daugiau nei 80 hektarų, galėjo pats pasirinkti sklypą iki 80 hektarų, o visą kitą žemę turėjo perduoti institucijoms, kurios vykdė šią reformą. Žemės savininkai užsieniečiai privalėjo per 3 metus nuo šio įįstatymo įsigaliojimo parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti visą savo žemę Lietuvos piliečiams. Per tą terminą neperleista žemė buvo konfiskuojama. Įstatymas reikalavo nusavinti pirmiausia stambius ir labiausiai apleistus dvarus. Mažesnius dvarus (iki 150 hektarų) buvo leidžiama nusavinti, jeigu visoje Lietuvoje stambesni dvarai jau buvo suskirstyti sklypais ir išdalinti bežemiams ar mažažemiams.
Pagal “Žemės reformos įstatymą” gauti žemės galėjo visi bežemiai ir mažažemiai, tačiau kai kuriems asmenims įstatymas atiduodavo pirmenybę. Pirmiausia žemę gaudavo kareiviai ir karininkai, jie taip pat gaudavo paskolą iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis. Paskui žemę gaudavo asmenys, iš kurių po 1861 m. ji buvo atimta ir priskirta prie dvaro. Šiems buvo grąžinama iki 80 hektarų (kariškiams – irgi 80 hektarų). Po šių valstiečių žemę gaudavo valstybės nusavinto dvaro darbininkai, gyvenantys tame dvare ir dirbantys jo žemėje, taip pat to dvaro kaimynui, turintys mažiau nei 10 hektarų žemės. Po jų žemę gaudavo visi kiti valstiečiai. Valstiečiai bežemiai gaudavo 8-20 hektarų, o mažažemiams buvo pridedama tiek žemės, kiek jos trūko iki šios normos.
Kaimo amatininkai, kurie iš savo amato negalėjo išgyventi ir buvo priversti dirbti žemės ūkio darbus, turėjo teisę gauti žemę kaip ir valstiečiai, bet nuo 0,5 iki 2 hektarų. Pramonės, prekybos, susisiekimo ir kitų privačių ir valstybinių įmonių ir įstaigų darbuotojai, nneturintys nekilnojamojo turto, gaudavo nedidelius sklypus gyvenamajam namui pasistatyti. Žemė iš žemės reformos fondo buvo suteikiama mokykloms, ligoninėms, savivaldybių įstaigoms, pramonės ir prekybos įmonėms, miestams ir miestelėnams, bažnyčios institucijoms.
Buvo draudžiama suteikti žemę užsieniečiams ir tiems Lietuvos piliečiams, kurie teismo buvo nuteisti už nusikaltimus, jeigu jiems buvo apribotos arba atimtos teisės. “Kai žemę gaus visi tokią teisę turintys asmenys, gauti žemę bus leista ir kai kurioms kitoms Lietuvos piliečių kategorijoms”, pvz. asmenims, kurie niekada negyveno iš žemės ūkio darbo, bet nori įsigyti žemės ūkio paskirties sklypų.
Žemė buvo suteikiama nuosavybės sąlygomis. Už gautą žemę reikėjo sumokėti valstybei išperkamąjį mokestį, kurio dydis priklausė nuo žemės ploto ir kokybės. Nuo tokio mokesčio buvo atleidžiami kariai savanoriai, taip pat kariškiai, kurie buvo sužeisti arba pasižymėjo kovodami už Lietuvos nepriklausomybę. Visi kiti asmenys turėjo per 36 metus pilnai atsiskaityti už gautą žemę. Buvo draudžiama parduoti ar kitokiu būdu perleisti, įkeisti gautą žemę kitiems asmenims, buvo galima palikti žemę tik pagal testamentą ir tik savo giminaičiams. Valstiečiai ir kiti asmenys galėjo bet kuriuo laiku atsisakyti nuo duotos žemės. Šių asmenų žemė buvo grąžinama valstybei, o valstybė mokėjo valstiečiui kompensaciją už toje žemėje pastatytą gyvenamąjį namą.
Visi gavusieji žemę privalėjo per 8 metus įkurti ūkį, t.y. pradėti dirbti žemę. JJeigu jie to nepadarė, valstybė galėjo nusavinti jų žemę ir perduoti kitiems. Jeigu asmuo pradėjo dirbti žemę, pilnai atsiskaitė už ją ir nuo žemės gavimo dienos praėjo 10 metų, jis gaudavo teisę laisvai disponuoti gauta žeme, t.y. tapdavo tos žemės savininku.
Žemės reformą turėjo vykdyti:
1) Žemės ūkio ir valstybės turto ministerija;
2) žemės reformos valdyba;
3) apskričių ir valsčių žemės reformos komisijos;
4) žemės tvarkymo komisijos.
Jų steigimą ir veiklą reglamentavo Steigiamojo Seimo 1922 m. priimtas “Žemės reformai įvykdyti įstaigų organizacijos įstatymas”. Pagal naują tokio pat pavadinimo įstatymą, priimtą 1930 m., vietoje apskričių ir valsčių žemės reformos komisijų buvo steigiamos apygardų komisijos. Žemės tvarkymo komisijų darbą reguliavo 1935 m. “Žemės tvarkymo įstatymas” (iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojo Carinės Rusijos įstatymas su papildymais ir pakeitimais, priimtas 1919 m.). Įstatymo nuostatas detalizavo instrukcijos ir taisyklės, leidžiamos Žemės ūkio ministro ir Žemės reformos valdybos. Nuo 1924 m. iki 1939 m. “Žemės reformos įstatymas” buvo keičiamas 18 kartų. 1924 m. buvo panaikintas reikalavimas per 8 metus įkurti žemės ūkį. 1929 m. nenusavinamos žemės norma buvo padidinta iki 150 hektarų (anksčiau buvo 80 hektarų).
Vykdant žemės reformą, kaimai buvo suskaidomi į viensėdžius arba vienkiemius jeigu to reikalavo 1/3 kaimo gyventojų. Taip pat buvo likviduojami servitutai, bendros gamyklos, bendro naudojimo miškai. Žemėse, kurios buvo nusavintos
vykdant žemės reformą, ir žemėse, kuriose buvo atliekami žemės tvarkymo darbai, servitutai buvo panaikinami automatiškai, nepriklausomai nuo valstiečių noro, o kitose žemėse – jei to pareikalavo bent vienas suinteresuotas asmuo.
Kaimo suskaidymą į vienkiemius ir servitutų panaikinimą numatė “Žemės reformos įstatymas”, o detaliai sureguliavo 1931m. “Servitutams likviduoti įstatymas” ir 1935m. “Žemės tvarkymo įstatymas”.
Žemės reformos rezultatai. Visi užsibrėžti tikslai buvo pasiekti, padėta žemės ūkiui atsigauti po karo ir sudarytos palankios sąlygos žemės ūkio vystymuisi. Stambiųjų žemės savininkų sluoksnis neteko savo ekonominės ir ppolitinės galios, o buvusieji bežemiai ir mažažemiai sudarė valstybinės valdžios socialinę bazę. Žemės reforma sustiprino valstybę, stabilizavo visuomenę ir sudarė didelę kliūtį bolševikams plėsti savo idėjas Lietuvos kaimuose. Žemės reforma buvo vykdoma iki 1940 m., kai ją nutraukė bolševikai. Okupavę Lietuvą, jie panaikino visus žemės reformos norminius aktus ir pradėjo žemės nacionalizavimą.
21. 1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija
Steigiamasis Seimas priėmė šią Konstituciją lietuvių tautos vardu 1922 08 01. Konstitucija susidėjo iš preambulės, 15 skyrių ir 108 straipsnių.
Pagal Konstituciją, Lietuvos valstybė buvo nnepriklausoma demokratinė respublika. Konstitucija deklaravo tautos suvereniteto ir valdžių padalijimo principus. Suvereni valstybės valdžia priklausė tautai. Vykdyti valstybinę valdžią tauta pavedė Seimui, Vyriausybei, teismui.
Lietuva buvo unitarinė valstybė, jos sudėtyje galėjo būti autonominiai vienetai. 5-asis str. teigė: “Dėl vietos gyventojų reikalų yypatingumo iš atskirų Lietuvos sričių gali būti sudaryti autonominiai vienetai, kurių sienas ir teises nustato įstatymai”. Konstitucijos autoriai turėjo omenyje Klaipėdos kraštą, kurio teisinis likimas tarptautinės teisės požiūriu dar nebuvo aiškus, bet Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu jis jau buvo Lietuvos valstybės teritorijos dalis. Konstitucijos 5-asis straipsnis sudarė teisinį pagrindą suteikti Klaipėdos kraštui autonomiją, kai jis bus faktiškai, galutinai grąžintas Lietuvai.
Svarbiausia valstybės aparato dalis buvo Seimas. Jis sudidėjo iš tautos atstovų, renkamų pagal proporcinę rinkiminę sistemą visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu. Rinkimų teisę turėjo pilnateisiai Lietuvos piliečiai (vyrai ir moterys), sulaukę 21 metų amžiaus, kurių teisės nebuvo suvaržytos teismo. Seimo nariais galėjo būti renkami pilnateisiai piliečiai, turintys 24 metus amžiaus.
Seimas buvo renkamas 3 metams, bet Prezidentui buvo suteikta teisė pratęsti SSeimo kadenciją karo metu arba kai daugiau kaip pusėje valstybės teritorijos įvesta karo padėtis. Toks Prezidento aktas turėjo būti patvirtintas Seimo. Seimo prerogatyvos buvo: leisti įstatymus, prižiūrėti Vyriausybės darbą, tvirtinti valstybės biudžetą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis, spręsti karo ir taiko klausimus, tvirtinti karo, nepaprastosios padėties įvedimą, rinkti Lietuvos Respublikos Prezidentą.
Karo veiksmai galėjo būti pradėti be Seimo nutarimo, jei užsienio valstybė paskelbė karą Lietuvai arba priešai, karo nepaskelbę, yra peržengę Lietuvos valstybės sieną. Kilus karui arba masiniams neramumams valstybėje, Prezidentas MMinistrų kabineto siūlymu galėjo įvesti karo arba nepaprastąją padėtį, laikinai sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas, imtis priemonių valstybės gynimui. Apie visa tai reikėjo pranešti Seimui, kuris galėjo šiuos Prezidento aktus patvirtinti arba panaikinti. Seimo prerogatyva spręsti karo ir taikos klausimus nebuvo kliūtis Vyriausybei priimti savarankiškus sprendimus kaip to reikalavo valstybės saugos interesai.
Svarbiausia Seimo funkcija buvo įstatymų leidyba. Įstatymų iniciatyvos teisę turėjo Ministrų kabinetas, Seimo nariai, 25 tūkst. Lietuvos piliečių, turinčių Seimo rinkimų teisę. Konstitucija nedetalizavo įstatymų priėmimo procedūros, tai padarė Seimo statutas, priimtas 1924 06 18. Iki jo įsigaliojimo Seimas veikė pagal 1920 m. Steigiamojo Seimo statutą.
Įstatymų projektai buvo svarstomi Seimo komisijų, o priimami Seimo per tris skaitymus plenariniame Seimo posėdyje. Įstatymus pasirašinėjo ir skelbė Prezidentas, kuriam Konstitucija suteikė veto teisę. Prezidentas galėjo per 21 dieną grąžinti Seimui įstatymą su savo pastabomis. Seimas tokį įstatymą privalėjo svarstyti antrą kartą. Jei Seimas tą patį įstatymą priėmė antrą kartą absoliučia visų Seimo narių balsų daugumą, Prezidentas privalėjo jį pasirašyti ir paskelbti. Prezidentas neturėjo veto teisės, jei Seimas kvalifikuota 2/3 visų Seimo narių balsų dauguma pripažino, kad įstatymas yra skubus.
Apie Seimo vadovus ir darbo tvarką Konstitucija kalba lakoniškai, nes šiuos klausimus detaliai reglamentavo Seimo Statutas. Seimo darbą organizavo Prezidiumas, renkamas Seimo tik vienai ssesijai, ir susidėjęs iš 5 narių (pirmininko, 2 vicepirmininkų ir 2 sekretorių).
Veikė ir Seniūnų sueiga. Šis organas svarstė bendrus Seimo veiklos klausimus, nustatė Seimo vidaus tvarkos taisykles, sprendė kitus klausimus, kuriuos jam pavedė Seimas.
Seimo nutarimu buvo sudaromos nuolatinės ir laikinosios komisijos. Seimo nariams buvo leista vienytis į frakcijas, kuri turėjo susidėti iš mažiausiai 3 narių. Seimo sesijos buvo paprastosios ir nepaprastosios. Paprastųjų turėjo būti 3 per metus. Visos kitos buvo nepaprastosios. Seimo pirmininkas privalėjo sušaukti sesiją, jei to reikalavo Prezidentas arba ¼ Seimo narių.
Konstitucija pabrėžė, kad Seimo narys turi vadovautis tik savo sąžine, negali būti varžomas jokio mandato. Lietuvoje negaliojo imperatyviojo mandato principas. Kiekvienas Seimo narys prieš pradėdamas eiti savo pareigas turėjo prisiekti. Konstitucija deklaravo Seimo nario asmens neliečiamybę.
Įstatymų vykdomoji valdžia priklausė Vyriausybei, kuri susidėjo iš Prezidento ir Ministrų kabineto. Prezidentas buvo renkamas Seimo slaptu balsavimu absoliučia atstovų balsų dauguma. Nėra aišku, ar reikėjo absoliučios visų Seimo narių balsų daugumos, ar užtekdavo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų daugumos. Jei du kartus balsavus nė vienas kandidatas negavo absoliučios balsų daugumos, Prezidentas turėjo būti renkamas iš dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrenkamas buvo daugiau balsų gavęs kandidatas. Jei abu kandidatai gavo po lygiai balsų, išrenkamas vyresnio amžiaus kandidatas.
Lietuvos Respublikos Prezidentu ggalėjo būti renkamas Lietuvos pilietis, turintis 35 metus amžiaus ir galintis būti renkamas Seimo nariu. Prezidentas buvo renkamas trejiems metams, nors praktikoje kadencija galėjo būti ilgesnė ar trumpesnė.
Pagal Konstituciją, Prezidentas turėjo eiti savo pareigas iki naujo Prezidento išrinkimo, o jo rinkimai vyko pirmame arba viename iš pirmųjų naujo Seimo posėdžių. Todėl jei Seimas, neišbuvęs savo kadencijos, buvo paleistas Prezidento, naujas Seimas rinko naują Prezidentą, nesibaigus senojo įgaliojimų laikui.
Seimas kvalifikuota 2/3 visų narių balsų dauguma galėjo nušalinti Prezidentą nuo pareigų. Prezidentą nušalinus, jam atsistatydinus, mirus ar sunkiai susirgus, t.y. visais atvejais, kai Prezidentas nebegalėjo eiti savo pareigų, naujas Prezidentas buvo renkamas tik tam laikui, kurio neišbuvo senasis. Prezidento kadencija buvo ilgesnė nei treji metai tais atvejais, kai Prezidentas pratęsdavo Seimo kadenciją dėl karo veiksmų arba karo padėties įvedimo daugiau kaip pusėje valstybės teritorijos abiem atvejais. Toks Seimo kadencijos pratęsimas kartu reiškė ir Prezidento kadencijos pratęsimą, bet šį Prezidento aktą Seimas turėjo patvirtinti. Prezidento kadencija buvo ilgesnė nei treji metai ir tada, kai naujas Seimas nesusirenka Konstitucijoje nustatytu laiku arba neišrenka naujo Prezidento.
Tas pats asmuo negalėjo būti renkamas Lietuvos Respublikos Prezidentu daugiau nei dviems 3 metų kadencijoms iš eilės. Kai Prezidentas išvykdavo į užsienį ar laikinai negalėjo eiti savo pareigų dėl ligos
ar kitos priežasties, jį pavadavo Seimo pirmininkas.
Lietuvos Respublikos Prezidentas atstovavo valstybei, skelbė įstatymus, pakviesdavo Ministrą pirmininką, pavesdavo jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtino sudarytą Ministrų kabinetą ir priimdavo jo atsistatydinimą, skyrė ir atleisdavo valstybės kontrolierių, aukštus pareigūnus, diplomatinius atstovus, karo metu skyrė vyriausiąjį kariuomenės vadą, priiminėjo užsienio valstybių diplomatinius atstovus, skelbė karo, nepaprastąją padėtį, skyrė Seimo rinkimus, turėjo teisę paleisti Seimą ar pratęsti jo kadenciją, turėjo veto teisę, bausmės dovanojimo teisę, buvo vyriausias visų valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, turėjo teisę dalyvauti iir pirmininkauti Ministrų kabineto posėdžiams, reikalauti iš Ministrų kabineto ir atskirų ministrų pranešimų raštu apie jų darbą. Visiems Prezidento aktams reikėjo Ministro pirmininko arba atitinkamo ministro kontrasignacijos. Teisinė atsakomybė teko tik aktą pasirašiusiajam ministrui.
Ministrų kabinetas susidėjo iš Ministro pirmininko ir kitų ministrų. Ministrų kabinetas solidariai atsakė Seimui už bendrą Vyriausybės (t.y. ir už Prezidento) politiką, o kiekvienas ministras asmeniškai atsakė tik už savo darbą.
Ministrų kabinetas ir visi ministrai turėjo turėti Seimo pasitikėjimą. Jei Seimas pareiškė nepasitikėjimą Ministrų kabinetu arba aatitinkamu ministru, šis turėjo atsistatydinti. Ministrų kabinetas vykdė Konstituciją ir įstatymus, vidaus ir užsienio politiką, saugojo Lietuvos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką. Seimas prižiūrėjo Vyriausybės darbą, pateikdamas jai paklausimus ir interpeliacijas, skirdamas revizijas (taip pat ir Prezidento).
Seimas galėjo absoliutine visų nnarių balsų dauguma iškelti baudžiamąją bylą Prezidentui, Ministrui pirmininkui ar ministrui dėl padaryto tarnybinio nusikaltimo ar valstybės išdavimo. Tokią bylą turėjo nagrinėti Vyriausias Lietuvos tribunolas.
Iš visų Konstitucijoje išdėstytų nuostatų galima spręsti, kad Prezidentas ir Ministrų kabinetas buvo labai priklausomi nuo Seimo. Šių nuostatų įgyvendinimas buvo toks, kad praktikoje Vyriausybės priklausomybė nuo Seimo buvo net stipresnė nei nustatė Konstitucija, todėl kai kurie mokslininkai (pvz., Riomeris) teigė, kad įsigaliojus 1922 m. Konstitucijai, Lietuvoje prasidėjo seimokratijos laikotarpis.
V-asis Konstitucijos skyrius skirtas teismams. Nuostatos lakoniškos. Svarbu, kad toks skyrius iš viso buvo, nes tai pirmoji Konstitucija, kalbanti apie teismus. Deklaruojama, kad teismas lygus visiems piliečiams. Jis sprendžia bylas Lietuvos Respublikos vardu. Teismo sprendimas gali būti panaikintas ar pakeistas tik teismo. Teismas sprendžia administracijos įsakymų teisėtumo kklausimus. Teismų organizacija ir kompetencija nustatoma atskiru įstatymu. Ypatingieji teismai galėjo būti steigiami tik karo metu ar esant karo padėčiai.
Kai kurie kiti Konstitucijos skyriai: 1) Vietos savivaldybė, 2) Tautinių mažumų teisės, 3) Respublikos gynimas, 4) Švietimo reikalai, 5) Tikybos ir kultūros dalykai, 6)Valstybės ekonominės politikos pagrindai, 7) Valstybės finansai, 8) Socialinė apsauga, 9) Konstitucijos keitimas ir papildymas.
Aiškiai įtvirtintas formalus Konstitucijos teisinis prioritetas visų kitų teisės šaltinių sistemoje. 3 str.: “Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai”. 102-ajame ir 103-ajame sstraipsniuose įtvirtinta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka.
Steigiamasis Seimas, kaip lietuvių tautos valios reiškėjas, nenorėjo, kad jo priimta Konstitucija būtų lengvai keičiama paprasto arba eilinio Seimo, todėl nustatė labai sudėtingą Konstitucijos keitimo tvarką. Konstitucijos keitimo, papildymo klausimus galėjo iškelti Seimas, Vyriausybė ir 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę. Pakeisti ar papildyti Konstituciją Seimas galėjo tik kvalifikuota 3/5 visų narių balsų dauguma. Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas turėjo būti patvirtintas tautos referendumo būdu, jei per tris mėnesius nuo pakeitimo paskelbimo tokio patvirtinimo pareikalavo Prezidentas, ¼ visų Seimo narių ar 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimo teisę. Referendumas negalėjo būti paskirtas, jei pakeitimas buvo priimtas 4/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Šios Konstitucijos priėmimas reiškė, kad Steigiamasis Seimas įvykdė visus savo uždavinius, pilnai atliko savo darbą ir turėjo užleisti vietą paprastam (eiliniam) Seimui. Nuolatinis Seimas turėjo būti išrinktas pagal 1922 07 19. Seimo rinkimų įstatymą. Šis įstatymas nedaug kuo skyrėsi nuo 1919 m. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo.
Be apribojimų, numatytų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatymas papildomai nurodė, kad negali rinkti arba būti išrinkti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą ar kitą sunkų nusikaltimą ne tik atimtos, be ir susiaurintos teisės, taip pat kuriems teismo sprendimu paskirta globa. Aktyviąją rinkimų teise negalėjo naudotis ir asmenys, rinkimų mmetu laikomi suimtųjų namuose, tačiau išrinkti jie galėjo būti, jei tik nebuvo kitų įstatyme numatytų kliūčių.
Rinkimams buvo sudarytos 9 apygardos, padalytos į apylinkes. Kaip ir Steigiamojo Seimo rinkimuose, realiai veikė tik I-VI rinkimų apygardos, o 1926 m. Seimo rinkimams papildomai buvo sudaryta X apygarda, kurios teritorija apėmė Lietuvai grąžintą Klaipėdos kraštą.
Kiekvienoje rinkimų apylinkėje ne vėliau kaip per šešias savaites iki rinkimų turėjo būti sudaryti ir pateikti susipažinti kandidatų sąrašai. Rinkimams organizuoti buvo sudaromos Vyriausioji, apygardų i apylinkių komisijos.
Seimo atstovų, renkamų kiekvienoje apygardoje, skaičių (skaičiuojant po 1 atstovą 25 tūkstančiams gyventojų; atstovavimo norma Steigiamojo Seimo rinkimuose buvo 1 atstovas 15 tūkstančių gyventojų) turėjo nustatyti Vyriausioji rinkimų komisija.
Kandidatų į Seimo atstovų sąrašus galėjo siūlyti partijos ar kitokios žmonių grupės. Buvo tik reikalaujama, kad sąrašą pasirašytų ne mažiau kaip 50 tos apygardos rinkėjų.
Seimo atstovo elgesys Seime priklausė nuo jį į kandidatų sąrašus įtraukusios partijos valios. Kadangi nuo Seimo, kaip aukščiausiojo valstybinės valdžios organo, priklausė Vyriausybė, valdančioji partija savo rankose laikė ir vykdomąją valdžią.
Iki 1926 03 05 pakeitimo Seimo narių skaičių nustatinėjo Vyriausioji rinkimų komisija pagal principą: 1 Seimo narys – 25 tūkst. gyventojų. Todėl skirtingų kadencijų Seimuose buvo skirtingas narių skaičius: I-os kadencijos Seime buvo 79 nariai, II-os – 78. Pakeitimas nustatė nuolatinį SSeimo narių skaičių – jų turėjo būti 85.
Seimas nuo 1922 m. iki 1926 m. – vadovėlyje!!!
22. 1926 m. perversmo rezultatų legalizavimas
Kariškiams nutraukus Seimo posėdį, tą pačią gruodžio 17-ąją perversmo organizatoriai – tautininkai ir krikščionys demokratai – susitarė su jų nušalintais nuo valdžios liaudininkais ir socialdemokratais (su Prezidentu K.Griniumi ir Ministru pirmininku Šleževičiumi), kad naujas Ministrų kabinetas bus sudarytas ir naujas Prezidentas išrinktas laikantis 1922 m. Konstitucijos nuostatų.
Perversmo organizatoriai stengėsi legalizuoti perversmo rezultatus, sudaryti valdžios tęstinumo vaizdą ir taip stabilizuoti politinę padėtį. Jie puikiai suprato, kad perversmas, įvykęs be pasipriešinimo, be nužudytųjų, sužeistų, vis tiek yra valstybinis perversmas, nes jo organizatoriai ir vykdytojai nušalino nuo valdžios parlamentinę daugumą ir jos sudarytą Vyriausybę, atidavė valdžią politinėms jėgoms, neturinčioms tautos pasitikėjimo (tautininkai buvo perversmo iniciatoriai, 1922-1926 m. pralaimėję trejus Seimo rinkimus, į I-osios ir II-osios kadencijos Seimą nepateko, o III-ojoje kadencijoje turėjo tik 3 atstovus). Jie neturėjo tautos pasitikėjimo, negalėjo veikti jos vardu.
Liaudininkų ir socialdemokratų vadai sutiko dalyvauti perversmo legalizavimo procedūroje, norėdami išsaugoti 1922 m. Konstituciją ir jos įtvirtintą valstybinę santvarką. Jie baiminosi, kad tautininkai ir krikdemai pasipriešinimo atveju panaikins Konstituciją ir tai sukels demokratinės santvarkos Lietuvoje žlugimą ir diktatūros įvedimą. Kol galioja Konstitucija, yra viltis atgauti valdžią ir teisėtai likviduoti perversmą.
Gruodžio 17
d. Prezidentas K.Grinius priėmė Ministrų kabineto atsistatydinimą ir pavedė A.Voldemarui (vienam iš perversmo iniciatorių) sudaryti naują Ministrų kabinetą, paskui Ministrų kabinetą patvirtino.
Naujo Ministrų kabineto sudarymas buvo pirmas perversmo padarinių legalizavimo aktas (antras – Prezidento rinkimai). Naujo Prezidento rinkimams gruodžio 19 d. susirinko nepaprastasis Seimo posėdis, kuriame Seimo pirmininkas Staugaitis perskaitė Prezidento K.Griniaus atsistatydinimo raštą ir iš karto pats atsistatydino. Todėl Seimas iš pradžių išrinko naują pirmininką A.Stulginskį, o paskui priėmė Prezidento atsistatydinimą ir išrinko naują Prezidentą A.Smetoną, kuris tuojau prisiekė iir gavo Prezidento įgaliojimus.
Šiame posėdyje dalyvavo 43 Seimo nariai, iš kurių 38 balsavo už A.Smetoną. Taigi Smetona gavo absoliutinę balsavusių narių balsų daugumą, bet neturėjo absoliutinės visų Seimo narių balsų daugumos. Todėl literatūroje dažnai teigiama, kad buvo pažeista Konstitucija ir Prezidentas buvo išrinktas neteisėtai. Tokiam įvertinimui galima pritarti su išlyga, kad čia ne formalus Konstitucijos 41-ojo ar 59-ojo straipsnio pažeidimas, o Konstitucijos esmės/dvasios pažeidimas.
Pagal Konstituciją, suvereni valstybinė valdžia priklausė tautai. Tauta vykdė tą valdžią per Seimą, Vyriausybę, teismus. Seimas susidėjo iiš tautos atstovų, o kitos institucijos gaudavo savo įgaliojimus iš Seimo, vadinasi iš tautos atstovų. Smetonos ir Voldemaro Vyriausybė neturėjo būtent tautos pasitikėjimo. Gruodžio 17-19 d. įvykęs valdžios pasikeitimas vyko prieštaraujant Konstitucijos dvasiai. Perversmas nutraukė parlamentinio valdymo laikotarpį, o tai rreiškė visos konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą. Formaliai tebegaliojo 1922 m. Konstitucija bei tie patys organai – Seimas, Prezidentas, Ministrų kabinetas, bet jų faktinis vaidmuo ir tarpusavio santykiai pasikeitė. Valstybinė valdžia buvo sukoncentruota Vyriausybės rankose, Seimo vaidmuo buvo antraeilis. 1927 04 12, kilus konfliktui tarp Vyriausybės ir Seimo daugumos (ji susidėjo iš liaudininkų ir socdemų ir veikė kaip organizacija), Prezidentas paleido Seimą.
Prezidentas nepaskyrė naujo Seimo rinkimų kaip to reikalavo 1922 m. Konstitucija. Tai rodo, kad perversmo organizatoriai nesiskaitė su Konstitucija ir faktiškai buvo jos atsisakę. Liaudininkų ir socdemų viltys išsaugoti 1922 m. Konstituciją buvo tuščios. Paleidus Seimą pradėta daug kalbėti apie būtinumą keisti 1922 m. Konstituciją. Buvo svarstomas ir pagaliau įvertintas kaip pernelyg rizikingas pačios Konstitucijos nustatytas jos keitimo būdas, nes ttam reikėjo šaukti naują Seimą, o valdantieji sluoksniai baiminosi pralaimėti rinkimus.
Vėliau atsisakyta referendumo ir pagaliau pasirinktas primityvus, bet mažiausiai rizikingas Konstitucijos oktrojavimo būdas. Jis būdingas monarchijoms. Jeigu jis taikomas respublikoje, tai rodo, kad joje įsigalėjo autoritarinis režimas. Visuomenei netikėtai 1928 05 25 Prezidentas oficialiai paskelbė aktą, pasirašytą jo paties ir Ministrų kabineto narių, pavadintą Lietuvos valstybės Konstitucija. Siekiant nuraminti visuomenę, į Konstituciją buvo įtraukta nuostata, kad ne vėliau kaip per 10 metų ji bus patikrinta ar pataisyta tautos referendumo tvarka.
KONSTITUCIJA 11928. Naujos Konstitucijos struktūra pilnai atitiko 1922 m. Konstituciją: preambulė, 15 skyrių (netgi šių skyrių pavadinimai liko tokie patys), straipsnių skaičius irgi liko beveik toks pat (108 senoje, 107 naujoje) Nauja Konstitucija pakartojo daugumą 1922 m. Konstitucijos nuostatų. Toks struktūros ir turinio atkartojimas turėjo suklaidinti visuomenę dėl Konstitucijos esmės. Svarbiausias Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios (pirmiausia Prezidento) galios išplėtimas ir autoritarinio valstybinio valdymo įtvirtinimas.
Pagal naują konstituciją Prezidentas buvo nepriklausomas nuo Seimo, renkamas ypatingų tautos atstovų 7 metams ir negalėjo būti nušalintas nuo pareigų. Visais atvejais, kai Prezidentas negalėjo eiti pareigų, jį turėjo pavaduoti Ministras pirmininkas. Prezidentas gavo teisę pertraukų tarp Seimo sesijų metu leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis, prižiūrėti Ministrų kabineto darbą, t.y. iškelti baudžiamąją bylą dėl Ministro pirmininko, ministro ar valstybės kontrolieriaus padaryto tarnybinio nusikaltimo ar valstybės išdavimo.
Prezidentas galėjo vykdyti 4 svarbiausias Seimo funkcijas: turėjo teisę šaukti ir paleisti Seimą, galėjo neskelbti naujo Seimo rinkimų (Prezidentas pasinaudojo šia nuostata, todėl naujo Seimo rinkimai vyko tik 1936 m. birželį, kai Prezidentas pagaliau sutiko patenkinti vieną iš svarbiausių opozicijos reikalavimų). Rinkimai vyko pagal 1936 05 09 Prezidento priimtą ir paskelbtą Seimo rinkimų įstatymą. Jis gerokai skyrėsi nuo 1922 m. Seimo rinkimų įstatymo. Naujas įstatymas atkartojo 1928 m. Konstitucijos nuostatas ddėl Seimo kadencijos ir rinkėjų amžiaus cenzo. Seimo kadencija buvo 5 metai (vietoj 3 metų pagal senąjį įstatymą), o dalyvauti rinkimuose galėjo 24 metų sulaukę Lietuvos piliečiai (anksčiau 21 metų). Seimo nariais galėjo būti renkami asmenys nuo 30 metų, o anksčiau – nuo 24 metų. Gerokai pailgėjo aplinkybių, dėl kurių piliečiai praranda teisę dalyvauti rinkimuose, sąrašas (pvz., uždraustų partijų, draugijų, sąjungų nariai, kurie neišstojo iš jos per šešis mėnesius prieš uždraudimą arba veiklos sustabdymą). Sumažėjo Seimo narių skaičius – dabar 1 Seimo narys teko 50 tūkst. gyventojų (anksčiau – 1 narys 25 tūkst. gyventojų).
Pasikeitė ir rinkimų tvarka: kadangi Vidaus Reikalų Ministras 1936 02 06 uždraudė visas partijas, išskyrus tautininkų sąjungą, kandidatus iškeldavo vietos savivaldybės (apskričių tarybos). Savivaldybės Lietuvoje buvo kontroliuojamos VRM Savivaldybių departamento ir apskričių viršininkų. Todėl Vyriausybė buvo tikra, kad savivaldybės (apskričių tarybos) iškels reikiamus kandidatus. Kiekvienas apskrities tarybos narys galėjo pasiūlyti 2 kandidatus iš tos apygardos rinkėjų, išgyvenusių toje apygardoje pusę metų arba turinčių toje apygardoje nekilnojamojo turto. Paskui apskrities taryba slaptu balsavimu pasirinkdavo tinkamiausius kandidatus, įtraukdavo juos į sąrašą ir jį pateikdavo Apygardos rinkimų komisijai. Sąraše turėjo būti tiek kandidatų, kiek buvo renkama Seimo narių toje apygardoje. Kiekviena rinkimų apygarda jungė keletą apskričių, todėl rinkimuose kova vyko ttarp šitų kelių sąrašų.
Įstatymas nustatė, kad balsavimas – kiekvieno rinkėjo pareiga. Balsavimas buvo slaptas; rinkėjas iš apylinkės rinkimų komisijos gaudavo tiek kortelių (balsavimo biuletenių), kiek buvo renkama Seimo narių toje apygardoje, nes kiekvienoje kortelėje buvo tik vieno kandidato pavardė. Rinkėjas pasirinkdavo tiek kortelių, kiek renkama Seimo narių, korteles sudėdavo į voką, atiduodavo jį komisijos nariui, kuris rinkėjo akivaizdoje įmesdavo voką į balsadėžę.
Kadangi rinkėjas galėjo pasirinkti bet kurį kandidatą iš bet kurio sąrašo, rinkimų komisija skaičiavo balsus, atiduotus už kiekvieną kandidatą, už visus to sąrašo kandidatus ir už visų sąrašų kandidatus. Paskui skirstė mandatus tarp sąrašų proporcingai balsams, atiduotiems už tam tikro sąrašo kandidatus. Kiekviename sąraše pirmenybė teikiama kandidatams, gavusiems daugiau balsų, t.y. iki balsavimo kandidatai buvo surašyti abėcėlės tvarka, po balsavimo – pagal gautų balsų skaičių. Jei sąrašas laimėjo 5 vietas, pirmieji 5 kandidatai tapdavo Seimo nariais. Seimo nariais tapo 85 % tautininkų. Pagal minėtą įstatymą vyko tik 1936 m. birželio mėnesio rinkimai.
Visiškai kitokia buvo Prezidento rinkimų tvarka. Ją nustatė 1936 11 25 paties Prezidento priimtas ir paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymas. Prezidentas buvo renkamas ypatingųjų tautos atstovų – rinkikų. Šie rinkikai buvo renkami valsčių, miestų ir apskričių tarybų iš tame mieste arba apskrityje esančių gyventojų pagal tokią normą: 1 rinkikas
nuo 20 tūkstančių gyventojų. Valsčių, miestų ir apskričių tarybų nariai susirinkdavo apskrities viršininko nurodytu laiku jo nurodytoje vietoje, iškeldavo kandidatus ir iš jų išrinkdavo rinkikus. Rinkikai susirinkdavo Ministro pirmininko nurodytoje vietoje. Susirinkimas buvo teisėtas, jei atvyko ne mažiau kaip pusė visų išrinktų rinkikų. Pirmininkavo Ministras pirmininkas, rinkikai iškeldavo kandidatus į LR Prezidentus. Kandidatą galėjo iškelti ne mažiau kaip 20 rinkikų. Įstatymas nenustatė reikalavimų kandidatams. Tai padarė 1928 m. Konstitucija. Šios Konstitucijos 45 str.: “Respublikos Prezidentu gali būti renkamas kiekvienas Lietuvos ppilietis, kuris gali būti renkamas atstovu į Seimą ir yra ne jaunesnis nei 40 metų”.
Balsavimas buvo slaptas. Išrinktu buvo laikomas kandidatas, gavęs absoliutinę balsų daugumą (50%+1). Jei niekas negavo absoliutinės balsų daugumos, buvo balsuojama antrą kartą ir išrinktu buvo laikomas kandidatas, gavęs paprastą balsų daugumą, tai yra daugiau nei kiti kandidatai. Pagal šį įstatymą rinkimai vyko du kartus – 1931 ir 1938 metais.
Kadangi Konstitucija nenustatė, kiek kartų buvo galima rinkti tą patį asmenį ir maksimalus pretendento amžius nebuvo nustatytas, galima tteigti, kad nebuvo jokių teisinių kliūčių būti Prezidentu iki gyvos galvos. Vykdyti valstybės vadovo ir įstatymų leidėjo funkcijas Prezidentui padėjo Ministrų kabinetas ir Valstybės Taryba. Šios institucijos buvo visiškai priklausomos nuo Prezidento. 1928 m. Konstitucija suteikė Prezidentui teisę pačiam skirti iir atleisti Ministrą pirmininką ir kitus ministrus. Taip pat paleisti visą Ministrų kabinetą arba nušalinti nuo pareigų atskirą ministrą. Prezidento aktams reikėjo Ministro pirmininko arba atitinkamo ministro kontrasignacijos, tačiau paleisti ministrų kabinetą buvo galima be kontrasignacijos (ši nuostata viena svarbiausių). Ministrų kabinetas iš dalies buvo priklausomas nuo Seimo, nes pagal 1928 m. Konstituciją jis privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą ir atitinkamai privalėjo atsistatydinti, jei Seimas pareiškia nepasitikėjimą. Ši nuostata praktinės reikšmės neturėjo, nes Seimas neveikė nuo 1927 iki 1936 metų.
Paleidus Seimą atsirado nauja institucija – Valstybės Taryba – kurios uždavinys buvo padėti Prezidentui leisti įstatymus. Konstitucija nedetalizavo Valstybės Tarybos kompetencijos ir sudėties, tik pažymėjo, kad šiuos klausimus turi reglamentuoti atskiras įstatymas. Valstybės Tarybos įstatymas buvo paskelbtas Prezidento 1928 09 21 (buvo llabai trumpas – susidėjo tik iš 12 straipsnių). Valstybės Taryba buvo patariamoji institucija, jos nutarimai buvo tik rekomendacinio pobūdžio. Ministrų kabineto nurodymu Valstybės Taryba rengė ir svarstė įstatymų projektus, rūpinosi kodifikavimu. Prezidento reikalavimu Valstybės Taryba pateikdavo ekspertinę išvadą apie galiojančius įstatymus. Jeigu vykdomosios valdžios institucijų išleisti norminiai aktai prieštaravo įstatymams, Valstybės Taryba pranešdavo apie tai Ministrų kabinetui arba atitinkamam ministrui. Valstybės Taryba turėjo teisę iškelti tam tikro įstatymo priėmimo, papildymo ar pakeitimo klausimą.
Valstybės Taryba susidėjo iš specialistų teisininkų, skiriamų ir aatleidžiamų Prezidento. Svarstant įstatymų projektus Valstybės Taryboje galėjo dalyvauti Ministrų kabineto atstovai. Valstybės Taryba turėjo teisę reikalauti iš ministrų ir valstybės įstaigų žinių ir dokumentų jos svarstomais klausimais. 1927-1936 metais įstatymai buvo leidžiami tik Prezidento, o 1936-1940 metais – Prezidento ir Seimo (šiuo metu 47 % įstatymų išleista Prezidento, kiti – Seimo). Pagal 1928 m. Konstituciją Prezidento ir Seimo išleisti įstatymai turėjo vienodą teisinę galią, tačiau Prezidentas, kaip įstatymų leidėjas, turėjo tam tikrą pranašumą prieš Seimą, nes turėjo veto teisę Seimo priimtiems įstatymams, tuo tarpu Seimas neturėjo tokios teisės. Prezidentas privalėjo paskelbti Seimo priimtą įstatymą, tik jeigu jis buvo priimtas pakartotinai kvalifikuota 2/3 visų Seimo narių balsų dauguma. Pagal 1938 m. Konstituciją, Seimas priimdavo tik įstatymų projektus, kurie įstatymais tapdavo tik po Prezidento patvirtinimo.
Apie 1938 m. Konstituciją – vadovėlyje!!!
23. Funkcinė savivalda
Šios savivaldos konstitucinis pagrindas buvo 1922 m. Konstitucijos 89 str., 1928 – 90 str., 1938 m. Konstitucijos 136 str. Šie straipsniai garantavo savivaldą kai kurioms ūkio sritims ir leido steigti Žemės ūkio, prekybos ir pramonės, darbo ir kitų ūkio sričių rūmus, tai yra savivaldos institucijas, kurių veiklą ir santykius su Vyriausybe turėjo reguliuoti atskiri įstatymai.
Pirmasis toks įstatymas buvo Prekybos ir pramonės rūmų įstatymas, priimtas Seimo 1924 12 19. Pagal ššį įstatymą Prekybos ir pramonės rūmai buvo visuomeninė įstaiga. Jos paskirtis – atstovauti prekybos ir pramonės įmonių savininkų interesams, taip pat sudaryti palankesnes sąlygas prekybai ir pramonei plėtotis. Prekybos ir Pramonės rūmai buvo steigiami leidus finansų ministrui. Juos buvo galima steigti ne tik sostinėje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, net užsienyje, jei buvo gautas tos valstybės sutikimas. Prekybos ir Pramonės rūmų narių skaičius buvo nustatomas finansų ministro – jis negalėjo būti mažesnis nei 9 ir didesnis nei 21. Nariai buvo Lietuvos piliečiai, užsieniečiai galėjo būti rūmų nariais tik leidus finansų ministrui. Buvo dar garbės nariai ir nariai korespondentai – šie dalyvavo posėdyje tik patariamuoju balsu.
Nariai buvo renkami prekybos ir pramonės įmonių savininkų, taip pat amatininkų organizacijų narių iš savo tarpo 3 metams. Siekiant užtikrinti nenutrūkstamą rūmų darbą kasmet buvo renkamas 1/3 rūmų narių. Nariai rinko iš savo tarpo pirmininką, vicepirmininkus, sekretorių ir iždininką. Rinkimus ir kitus vidaus gyvenimo klausimus reglamentavo taisyklės, išleistos pačių Prekybos ir pramonės rūmų ir patvirtintos finansų ministro. Posėdžiuose patariamuoju balsu galėjo dalyvauti finansų ministerijos atstovai, taip pat ekspertai, specialistai. Įstatymas reikalavo laikytis viešumo principo, todėl žurnalistai ir kiti suinteresuoti asmenys galėjo stebėti rūmų posėdžius, o rūmų finansinės ataskaitos buvo siunčiamos finansų ministrui ir publikuojamos Vyriausybės žiniose iir laikraščiuose.
Prekybos ir pramonės rūmai buvo juridinis asmuo, turėjo teisę steigti įstaigas ir įmones, organizuoti parodas, muges, prekybos ir pramonės muziejus, profesines mokyklas, informacinius biurus, turėjo teisę rinkti ir skleist informaciją ekonomikos klausimais, leisti laikraščius, knygas, organizuoti verslininkų konferencijas, suvažiavimus. Vyriausybės reikalavimu rūmai pateikdavo informaciją prekybos pramonės klausimais, atsiųsdavo ekspertus, atlikdavo įstatymų projektų ekspertizę, reiškė savo nuomonę apie galiojančius įstatymus, muitų ir transporto rinkliavas ir tarifus. Prekybos ir pramonės rūmų biudžetas susidėjo iš jų pačių nustatytų mokesčių, kuriuos mokėjo verslininkai, ir pajamų, gaunamų iš ekspertizės, konsultavimų ir apskritai iš komercinės veiklos. Pritrūkus pinigų buvo galima imti paskolą. Finansų ministerijos pasiūlymu Ministrų kabinetas galėjo paleisti Prekybos ir Pramonės rūmus, bet šiuo atveju per 3 mėnesius reikėjo organizuoti naujus rūmų narių rinkimus.
1925 12 19 Seimas priėmė Žemės Ūkio rūmų įstatymą. Žemės ūkio rūmai buvo visuomeninė įstaiga ir turėjo atstovauti profesiniams ūkininkų interesams. Ne tik atstovauti, bet ir kelti žemės ūkio kultūrą. Žemės ūkio rūmai buvo steigiami leidus žemės ūkio ministrui. Rūmų būstinė buvo valstybės sostinėje, rūmai buvo vieni visai Lietuvai. Žemės ūkio narių skaičių ir rinkimų tvarką nustatė ministrų kabinetas. Pagal įstatymą, narių skaičius neturėjo būti mažesnis kaip 12 ir didesnis kaip 36, bet galėjo būti nariai korespondentai ir garbės nariai
– dalyvavo posėdžiuose patariamuoju balsu. Žemės ūkio rūmų nariais negalėjo būti užsieniečiai, nepilnamečiai, mokyklų moksleiviai, tikrosios karo tarnybos nariai ir asmenys, kurių teisės buvo susiaurintos teismo. Žemės ūkio rūmų nariai buvo renkami ūkininkų organizacijų narių ir atskirų įmonių savininkų iš savo tarpo 3 metams. Visuotinis narių susirinkimas rinko Žemės ūkio rūmų valdybą iš trijų narių, revizijos komisiją iš trijų narių, taip pat kitas komisijas, jei jos buvo reikalingos. Visuotinis susirinkimas spręsdavo visus svarbiausius klausimus ir išleisdavo rūmų veiklą reguliuojančius aktus.
Einamieji rreikalai ir santykiai su kitomis institucijomis priklausė valdybos kompetencijai. Revizijos komisija atlikdavo finansinės kontrolės funkciją. Žemės ūkio rūmai privalėjo žemės ūkio ministro reikalavimu pateikti informaciją, atsiųsti ekspertus, duoti patarimų visais žemės ūkio klausimais, taip pat vykdyti darbus žemės ūkio plėtros srityje, kuriuos jiem pavedė žemės ūkio ministras. Žemės ūkio rūmai turėjo teisę pareikšti savo nuomonę visais su žemės ūkiu susietais klausimais.
Žemės ūkio rūmai buvo juridinis asmuo, galėjo sudaryti sutartis, įsigyti ar perleisti kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą ir panašiai. Apie teisę ssteigti įmones, profesines žemės ūkio mokyklas, organizuoti parodas, muges, įstatymas nieko nesakė, bet žemės ūkio rūmai turėjo šias teises, nes jos išplaukia iš Žemės ūkio rūmų, kaip juridinio asmens teisinio statuso ir iš jų paskirties.
Žemės ūkio rūmų biudžetą sudarė visuotiniu rrūmų susirinkimu nustatyti mokesčiai, kuriuos mokėjo ūkininkų organizacijų nariai ir žemės ūkio įmonių savininkai, taip pat pajamos iš konsultacijų, ekspertizės, kitokios komercinės veiklos, taip pat finansinė parama iš valstybės biudžeto. Finansinės ataskaitos buvo siunčiamos Žemės ūkio ministrui ir publikuojamos Vyriausybės žiniose.
Kiekvienas Žemės ūkio ministerijos atstovas galėjo dalyvauti Žemės ūkio rūmų posėdžiuose patariamuoju balsu. Ministrų kabinetas galėjo paleisti Žemės ūkio rūmus ir paskirti naujus rūmų narių rinkimus. Po perversmo pasikeitė valdančiųjų sluoksnių požiūris į funkcinę savivaldą. Jie stengėsi sustiprinti valstybės įtaką Žemės ūkio, Prekybos ir pramonės rūmams, griežčiau reglamentuoti jų darbą, susiaurinti jų savivaldą ir pavesti rūmams vykdyti kai kurias valstybines funkcijas.
1935-1936 metais buvo keičiamas Žemės ūkio rūmų įstatymas. Rūmams vadovavo direktorius, skiriamas valstybės Prezidento. Jo tarnyba buvo valstybinė tarnyba. Gerokai ssumažėjo visuotinio susirinkimo ir Valdybos vaidmuo, nes dalis jų įgaliojimų atiteko direktoriui. Buvo padidintas rūmų narių skaičius, dalis narių buvo skiriami Vyriausybės ir veikė kaip valstybės atstovai, kiti rūmų nariai buvo ūkininkų ir žemės ūkio specialistų bei organizacijų atstovai. Renkamų ir skiriamų narių skaičių ir rinkimą nustatė Ministrų kabinetas. Kandidatams reikalavimai panašūs į reikalavimus kandidatams į vietos savivaldybių narius.
1936 07 07 buvo išleistas naujas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymas. Šiems rūmams vadovavo pirmininkas, skiriamas Prezidento, jo tarnyba buvo valstybinė ttarnyba. Rūmai buvo vieninteliai visai Lietuvai, jų buveinė buvo sostinėje. Užsieniečiai negalėjo būti rūmų nariais. Rūmų narių rinkimų tvarką, jų kompetenciją ir kitus klausimus reglamentavo rūmų statutas, išleistas Ministrų kabineto. Tam tikras skaičius narių buvo Vyriausybės atstovai. Kiti buvo renkami prekybos, pramonės ir amatų įmonių savininkų iš savo tarpo. Rūmų kadencija buvo penkeri metai. Buvo nustatyti griežti reikalavimai rinkėjams ir kandidatams į rūmų narius. Rūmų veiklos priežiūrą vykdė Finansų ministerija. Ministrų kabinetas galėjo paleisti rūmus. Šiuo atveju visus rūmų reikalus iki naujų rūmų posėdžio tvarkė rūmų pirmininkas.
1935 10 24 buvo išleistas Darbo rūmų įstatymas. Darbo rūmų paskirtis buvo atstovauti pramonės, prekybos, statybos ir transporto darbininkų ir tarnautojų interesams, rūpintis jų kultūriniais, socialiniais ir ekonominiais klausimais. Darbo rūmai buvo vieni visai Lietuvai. Vidaus reikalų ministro leidimu darbo reikalams užsienyje ir darbo apygardose galėjo būti steigiamos kultūrinės ir ekonominės įstaigos, patarimų turi ir sekcijos. Darbo rūmų nariai buvo renkami darbininkų ir tarnautojų. Jų skaičių ir rinkimų tvarką nustatė vidaus reikalų ministras. Jis taip pat išleisdavo Darbo rūmų statutą, kuris reglamentavo Darbo rūmų darbą.
Darbo rūmų kadencija buvo 5 metai, bet Ministrų kabinetas galėjos juos paleisti. Darbo rūmams vadovavo pirmininkas, skiriamas vidaus reikalų ministro iš rūmų narių arba žmonių, turinčių teisę būti rūmų nariais. VVisuotinis darbo narių rūmų susirinkimas išrinkdavo valdybą ir revizijos komisiją. Darbo rūmai turėjo teisę pareikšti savo nuomonę darbuotojų ekonominiais, kultūriniais, socialiniais gyvenimo klausimais, taip pat pateikti atitinkamų įstatymų projektus. Darbo rūmai vidaus reikalų ministro reikalavimu privalėjo pateikti informaciją apie darbuotojų padėtį, pareikšti savo nuomonę apie galiojančius įstatymus ir pan. Darbo rūmų biudžetą sudarė darbuotojų ir darbdavių mokesčiai ir finansinė parama iš valstybės biudžeto. Darbo rūmų veiklą prižiūrėjo vidaus reikalų ministras, jis taip pat leido aktus, detalizuojančius šio įstatymo nuostatus.
24. Spaudos, susirinkimų ir pramogų įstatymai 1919-1940 m.
Visos Lietuvos Konstitucijos garantavo piliečiams spaudos ir susirinkimų laisvę. Šias konstitucines nuostatas detalizavo įstatymai, pirmas kurių buvo priimtas 1919 11 30 – “Spaudos įstatymas”. Šis įstatymas spaudos laisvei įgyvendinti nustatė nesudėtingą ir patogų pareikštinį režimą. Asmuo, norintis įsteigti leidyklą, spaustuvę arba įsigyti atitinkamus prietaisus, turėjo pranešti apie savo ketinimus apskrities viršininkui trys dienos prieš tai. Lygiai toks pat reikalavimas buvo keliamas asmenims, norintiems įsteigti knygyną, skaityklą arba pardavinėti knygas ir laikraščius gatvėse.
Pagal įstatymą leidiniai buvo skirstomi į vienkartinius ir periodinius. Periodiniai buvo laikraščiai, žurnalai, straipsnių ir raštų rinkiniai, leidžiami atskirais numeriais arba knygomis vienu pavadinimu ne mažiau kaip dukart per metus. Visi kiti leidiniai buvo vienkartiniai. Periodiniu atsakomuoju redaktoriumi galėjo būti tik Lietuvos ppilietis, kurio teisės nebuvo susiaurintos teismo ir kuris nebuvo baustas už vagystę ar kurį kitą žmogaus garbę žeminantį nusikaltimą. Periodinio leidinio redaktorius arba leidėjas apie savo ketinimą leisti tokį leidinį turėjo pranešti apskrities viršininkui. Apie vienkartinius iš anksto pranešti nereikėjo ir jų redaktorius galėjo būti bet kuris asmuo.
Įstatymas reikalavo, kad leidykla arba spaustuvė kiekvieno leidinio 8 egzempliorius pristatytų apskrities viršininkui. Šis, pastebėjęs leidinyje nusikaltimo požymių, turėjo teisę sustabdyti to leidinio spausdinimą ir platinimą, konfiskuoti tiražą, iškelti baudžiamąją bylą ir pranešti apygardos teismui, kuris turėjo galutinai išspręsti sustabdyto leidinio likimą. Vidaus reikalų ministras turėjo teisę uždrausti įvežti į Lietuvą ir platinti joje užsienyje išleistus leidinius, kurių turinys buvo nukreiptas prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę. Buvo draudžiama publikuoti informaciją, surinktą tardymo metu, kol byla neišnagrinėta teismo. Jeigu byla buvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje, buvo galima publikuoti tik teismo nuosprendį ir informaciją, kurią publikuoti leido teismo pirmininkas.
1935 11 16 Prezidentas išleido naują “Spaudos įstatymą”. Jis daug detalesnis už 1919 m.. Ypač detaliai buvo reglamentuotas laikraščių išleidimas ir platinimas. Leisti laikraštį buvo galima tik leidus vidaus reikalų ministrui, buvo padidinti reikalavimai laikraščių leidėjams ir redaktoriams. Pvz., redaguoti laikraštį galėjo Lietuvos pilietis, turintis ne mažiau kaip 24 metus amžiaus, nuolat gyvenantis Lietuvoje ir turintis aukštąjį išsilavinimą.
Ministras
Pirmininkas, vidaus reikalų ministras ir apskričių viršininkai gavo daugiau galimybių kontroliuoti leidyklų ir spaustuvių darbą, sustabdyti arba uždrausti leidinio platinimą, konfiskuoti tiražą, nušalinti iš pareigų redaktorių, uždrausti publikuoti tam tikrą informaciją. Sustabdyto arba uždrausto leidinio likimą galutinai sprendė vidaus reikalų ministras, o ne teismas, kaip buvo anksčiau. Laikraščio redaktorius privalėjo paskelbti tam tikrą medžiagą, jeigu to pareikalavo Ministrų kabinetas arba kuri kita valdžios įstaiga.
1920 02 21 Valstybės Taryba priėmė “Susirinkimų įstatymą”, pagal kurį visi piliečiai turėjo teisę organizuoti ir dalyvauti ssusirinkimuose, jeigu šie susirinkimai vyksta įstatymų nustatyta tvarka ir jų tikslai neprieštarauja Lietuvos įstatymams. Susirinkimai buvo skirstomi į uždaruosius ir viešuosius. Susirinkimai, kuriuose galėjo dalyvauti visi norintys asmenys, buvo vadinami viešaisiais, visi kiti buvo priskiriami prie uždarųjų. Viešųjų susirinkimų organizatoriai turėjo 24 valandos prieš susirinkimą pranešti apie jį policijos viršininkui. Ginkluotų ir neblaivių žmonių dalyvavimas buvo draudžiamas. Už tvarką atsakė susirinkimo organizatoriai, bet policija turėjo teisę atsiųsti savo atstovą stebėti viešojo susirinkimo eigą. Policijos atstovai galėjo dalyvauti bet kuriame susirinkime, jjeigu turėjo žinių, kad jame bus svarstomi dalykai, kuriuos draudžia baudžiamieji įstatymai. Policijos darbuotojai turėjo teisę uždaryti susirinkimą, jeigu jame kilo netvarka arba buvo mėginimų pažeisti baudžiamuosius įstatymus. Dėl šių policijos veiksmų buvo galima skųstis taikos teisėjui.
1932 08 05 “Susirinkimų iir pramogų įstatymas”. Susirinkimai buvo organizuojami leidus policijos viršininkui. Organizuoti susirinkimą galėjo Lietuvos piliečiai, ne jaunesni kaip 21 metų, nuolat gyvenantys tame valsčiuje arba mieste ir kurio teisės nėra susiaurintos teismo. Vidaus reikalų ministras galėjo duoti bendrą leidimą organizuoti susirinkimus per tam tikrą laikotarpį. Toks leidimas buvo duodamas ne ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui. Leidimų nereikėjo įvairių draugijų, bendrovių ir sąjungų, tarybų, valdybų ir kitų vykdomųjų organų posėdžiams, moksleivių susirinkimams (jeigu jie vyko mokykloje), susirinkimams, kuriuos organizavo valstybės valdžios institucijos, taip pat susirinkimams, kuriuose buvo atliekamos religinės apeigos arba buvo švenčiama kokia nors šeimos ar privati šventė.
Policijos darbuotojai galėjo dalyvauti viešuose susirinkimuose, kuriems reikėjo policijos leidimo. Susirinkimuose, kuriems nereikėjo policijos leidimo, policijos darbuotojai galėjo dalyvauti turėdami žinių, kad tas susirinkimas ssudaro pavojų valstybės saugumui, viešajai tvarkai, piliečių gerovei arba sveikatai. Policija galėjo uždaryti bet kurį susirinkimą, jeigu jis nukrypo nuo patvirtintos programos, jeigu nepasitraukė asmenys, neturintys teisės dalyvauti šiame susirinkime, jeigu renkamos rinkliavos be atitinkamo valdžios leidimo, jeigu dalyvių pasisakymai arba veiksmai sudaro pavojų valstybės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių dorovei arba sveikatai. Policijos veiksmus buvo galima apskųsti apskrities viršininkui (ne teismui, kaip buvo anksčiau), jo veiksmus buvo galima skųsti vidaus reikalų ministrui ir tik dėl šio veiksmų buvo galima kreiptis įį Vyriausiąjį tribunolą. Susirinkimai pramogų tikslui buvo organizuojami tokia pat tvarka kaip ir kiti. Buvo tik kai kurių neesminių skirtumų.
25. Draugijų veiklos teisinis reguliavimas Lietuvoje 1919-1940 m.
Viso Lietuvos Konstitucijos deklaravo draugijų laisvę. Šią konstitucinę nuostatą detalizavo 1919 10 10 priimtas “Įstatymas apie draugijas”. Draugija buvo suprantama kaip grupė žmonių, turinčių tam tikrą bendrą tikslą ir norinčių pasiekti tą tikslą savo bendrais veiksmais, laikantis tam tikrų statutų, įstatų. Prie draugijų buvo priskiriamos politinės partijos, sąjungos, visuomeninės organizacijos, neturinčios tikslo gauti kokią materialinę naudą ar pelną.
Įsteigti draugiją galėjo ne mažesnė kaip 5 žmonių grupė. Jie turėjo parengti draugijos įstatus ir užregistruoti juos pas apskrities viršininką. Prie apskrities viršininko veikė komisija iš jo paties, vieno apskrities savivaldybės atstovo ir taikos teisėjo. Būtent ši komisija turėjo spręsti visus klausimus, susietus su draugijos įsteigimu, jos įstatų registravimu ir veiklos nutraukimu.
Draugijų veiklą kontroliavo VRM ir apskričių viršininkai. Buvo draudžiama steigti draugijas, kurių tikslai prieštaravo baudžiamiesiems įstatymams. Moksleiviai galėjo steigti draugiją tik leidus mokyklos direktoriui. Buvo draudžiama dalyvauti neužregistruotoje draugijoje. Apskrities viršininkas turėjo teisę sustabdyti draugijos veiklą, jeigu ji prieštaravo Lietuvos įstatymams. Jis taip pat galėjo pasiūlyti komisijai uždaryti šią draugiją. Komisijos nutarimą uždaryti draugiją buvo galima apskųsti apygardos teismui, kurio sprendimas buvo galutinis.
1936 02 01 Prezidentas iišleido naują “Draugijų įstatymą”. Jis buvo daug detalesnis už 1919 m. įstatymą. Įsteigti draugiją buvo galima tik leidus vidaus reikalų ministrui. Turėjo būti ne mažiau kaip 12 steigėjų – Lietuvos piliečių, ne jaunesnių nei 24 metų, kurių teisės nebuvo atimtos ar susiaurintos teismo. Draugijos įstatai turėjo būti patvirtinti vidaus reikalų ministro. Draugijos padalinai buvo steigiami leidus vidaus reikalų ministrui.
VRM tvarkė draugijų registrą, kuriame buvo informacija apie draugiją, jos vadovus, jos organizavimą ir pan. Draugija, įrašyta į registrą, buvo laikoma įsteigta ir galėjo pradėti savo veiklą. Draugija privalėjo turėti pilną savo narių sąrašą. Buvo nustatytas minimalus narių skaičius. Jų turėjo būti ne mažiau kaip 12. draugijos nariai galėjo būti Lietuvos piliečiai, kuriems sukako 18 metų. Leidus vidaus reikalų ministrui, draugijos nariai galėjo būti tokio pat amžiaus užsieniečiai. Draugijos nariai nuo 18 iki 21 metų amžiaus neturėjo sprendžiamojo balso ir negalėjo rinkti draugijos vadovo. Draugijos būstinė turėjo būti Lietuvoje. Dvi ar daugiau draugijų galėjo įsteigti draugijų sąjungą, bet tam reikėjo vidaus reikalų ministro sutikimo.
Kiekviena draugija buvo juridinis asmuo, galėjo sudaryti sutartis, turėti kilnojamo ir nekilnojamojo turto, būti ieškovas ar atsakovas teisme. Tikrosios karo tarnybos kariai galėjo įsteigti savo draugijas, leidus krašto apsaugos ministrui. Jis tvirtino tokių draugijų įstatus, prižiūrėjo jų veiklą ir tturėjo teisę jas uždaryti. Dalyvauti kitose draugijose tikrosios karo tarnybos kariai galėjo tik leidus krašto apsaugos ministrui.
Lietuvoje galėjo veikti ir užsieniečių draugijos, tačiau šios draugijos negalėjo siekti politinių tikslų, Lietuvos piliečiai negalėjo būti šių draugijų nariai, šios draugijos negalėjo jungtis į sąjungas. Draugijų veiklos priežiūrą vykdė apskričių viršininkai ir vidaus reikalų ministras. Jų teisės draugijų atžvilgiu buvo labai plačios. Apskrities viršininkas turėjo teisę sustabdyti draugijos veiklą, jeigu ji nesilaikė savo įstatų ar Lietuvos įstatymų. Vidaus reikalų ministras turėjo teisę nušalinti nuo pareigų draugijos vadovus, taip pat uždaryti draugiją. Buvo daug priežasčių, dėl kurių buvo leidžiama uždaryti draugiją (pvz., jeigu draugijos nariai per tam tikrą laiką neišsirenka savo vadovų ir pan.). Dėl apskričių viršininkų ir vidaus reikalų ministro veiksmų nebuvo galima skųstis teismui. Pagal šį įstatymą, draugijos, įsteigtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, turėjo iš naujo registruoti savo įstatus VRM.
Draugijos iki 1936 07 01 negavusios vidaus reikalų ministro leidimo veikti buvo laikomos uždarytomis. Vidaus reikalų ministras pasinaudojo šia nuostata ir nedavė leidimo veikti visoms politinėms partijoms, išskyrus tautininkų sąjungą. Taigi Lietuvoje 1936 m. įsigalėjo vienpartinė sistema.
26. Bažnyčios teisinė padėtis 1918-1940 metais
Tarpukario Lietuvoje bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės, ji vykdė kai kurias valstybės funkcijas. Visų pirma – civilinės būklės aktų registraciją. 1922 m.
Konstitucija suteikė piliečiams teisę visus civilinės būklės aktus tvarkyti, registruoti pas savo dvasininkus. Jeigu šie aktai atitikdavo įstatymų nustatytą formą, jie turėjo teisinę galią ir piliečiai neprivalėjo jų kartoti kitose įstaigose (Konstitucijos 85 str.). Iš šios nuostatos galima spręsti, kad Lietuvoje turėjo veikti ir civilinės metrikacijos įstaigos. Civilinė metrikacija turėjo būti fakultatyvinė, neprivaloma, todėl pasinaudoti galėjo visų pirma asmenys, nepriklausantys jokiai bažnyčiai, jokiai tikybinei organizacijai. Iš tikrųjų civilinė metrikacija Lietuvoje negaliojo, išskyrus Klaipėdos kraštą. Tai reiškė, kad visi piliečiai privalėjo ppriklausyti tam tikrai tikybinei organizacijai, o tai prieštaravo kitai Konstitucijos nuostatai – jos 13 str., pagal kurį piliečiai turėjo tikėjimo ir sąžinės laisvę.
Visos tikybinės organizacijos buvo juridiniai asmenys, galėjo turėti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, steigti vienuolynus, mokyklas, auklėjimo ir labdaros įstaigas, kitas organizacijas, bažnyčios ir kitos tikybinės organizacijos turėjo teisę veikti pagal savo kanonus ir statutus, laisvai skelbti savo mokslą ir atlikti religines apeigas, tačiau tokia tikybinė veikla neturėjo siekti tikslų, priešingų Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams (32 str.). Bažnyčios ir kkitos tikybinės organizacijos galėjo skirti mokesčius savo nariams ir naudoti surinktus mokesčius savo tikslams. Dvasininkai buvo atleidžiami nuo karo tarnybos. Pagal 1938 m. Konstitucijos 33 str. visų veikiančių ir steigiamų bažnyčių ir tikybinių organizacijų veikla buvo nustatoma susitarimais ir įstatymais.
Katalikų bbažnyčiai svarbiausią reikšmę turėjo Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto konkordatas (sutartis). Sutartis buvo ratifikuota Lietuvos Prezidento 1920 10 20. Pagal šią sutartį katalikų bažnyčia galėjo naudotis Lietuvoje visomis teisėmis, reikalingomis savo dvasinei valdžiai ir savo bažnytinei jurisdikcijai vykdyti, taip pat savo reikalams tvarkyti ir turtui administruoti, laikantis Dievo įsakymų ir kanonų teisės. Vyskupai, klebonai ir visi parapijiečiai galėjo laisvai ir tiesiogiai kreiptis į Šventąjį sostą. Eidami savo pareigas vyskupai galėjo laisvai ir tiesiogiai susisiekti su visais savo valdiniais, dvasininkais ir pasauliečiais, tai pat skelbti savo įsakymus ir kitus raštus. Kad būtų palaikomi draugiški santykiai tarp Šventojo sosto ir Lietuvos Respublikos, Lietuvoje buvo akredituojamas Šventojo sosto diplomatinis atstovas (interbuncijus-diplomatas), o prie Šventojo sosto buvo akredituojamas Lietuvos Respublikos ministras.
Valstybinės įstaigos įsipareigojo suteikti pparamą bažnyčios nutarimams ir sprendimams vykdyti. Eidami savo tiesiogines pareigas, dvasininkai naudojosi ypatinga teisine globa. Jie buvo atleidžiami nuo karo tarnybos netgi tuo atveju, kai karo metu buvo paskelbtas visuotinis šaukimas. Buvo draudžiama uždėti dvasininkams tokių pilietinių pareigų, kurios kanonų teisės požiūriu prieštaravo dvasininko pašaukimui.
Buvo deklaruojamas bažnyčių, koplyčių ir kapinių neliečiamumas, išskyrus atvejus, kai kilo pavojus visuomenės saugumui. Bažnyčiai buvo leista vykdyti savo funkcijas ir Lietuvos kariuomenėje, kurioje arkivyskupo buvo skiriami karo kapelionai. Lietuvos teritorija sudarė atskirą bažnytinę provinciją, kurios ssienos turėjo sutapti su valstybės sienomis, ir negalėjo būti keičiamos iš anksto nesusitarus su Lietuvos Vyriausybe. Bažnyčia turėjo teisę steigti ir naikinti vienuolynus ir kitas bažnytines įstaigas, su sąlyga, kad visos šios įstaigos priklausytų Lietuvos bažnytinei provincijai.
Arkivyskupas ir vyskupai buvo skiriami Šventojo sosto, bet Popiežius turėjo iš anksto pateikti jų kandidatūras Lietuvos Prezidentui ir gauti jo sutikimą. Prezidentas galėjo atmesti vyskupo kandidatūrą politiniais sumetimais. Arkivyskupas ir vyskupai prieš pradėdami eiti savo pareigas Lietuvos Prezidento akivaizdoje prisiekdavo ištikimybę Lietuvos Respublikai, įsipareigodavo laikytis Lietuvos Konstitucijos, gerbti Lietuvos Vyriausybę, nedaryti ir savo dvasininkams neleisti daryti veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę, taip pat sužinoję apie pavojų Lietuvos valstybei, daryti viską, kad šis pavojus būtų pašalintas. Parapijų klebonai buvo skiriami vyskupo, tačiau prieš paskyrimą reikėjo pateikti jų kandidatūras Lietuvos Vyriausybei ir gauti jos sutikimą.
Negalėjo būti klebonais užsieniečiai ir asmenys, kurių veikla buvo priešinga valstybės saugumui. Jeigu parapija buvo valdoma patronato teisėmis (globos), kleboną paskirdavo patronas (globėjas – valstybė arba fizinis asmuo). Vyskupas pateikdavo vyskupui 3 kandidatūras o šis pasirinkdavo vieną. Jei patronas per 30 dienų to nepadarė, kleboną skyrė vyskupas, bet reikėjo iš anksto gauti Vyriausybės sutikimą.
Dvasininkus už padarytus nusikaltimus turėjo teisti valstybiniai teismai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuos įstatymus, ne pagal kanonų teisę. AApie kiekvieną tokią baudžiamąją bylą reikėjo pranešti vyskupui ir jei šis panorės, išsiųsti jam kaltinamąjį aktą ir teismo nuosprendį. Teismo procesui pasibaigus, vyskupas turėjo teisę susipažinti su visa bylos medžiaga. Dvasininkai atlikdavo jiems paskirtą bausmę atskirai nuo kalinių pasauliečių, areštas buvo atliekamas vienuolynuose (areštas iki 6 mėnesių).
Dvasininkai buvo prilyginti valstybės tarnautojams, jie gaudavo atlyginimą iš valstybės biudžeto, taip pat pensijas. Valstybė pripažino bažnyčios ir jos padalinių, kaip juridinių asmenų, nuosavybės teisę į visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir atleido tam tikrą dalį jų nuo mokesčių valstybei. Pagal sutartį visose viešose ir valstybinėse mokyklose religijos pradinis mokymas buvo privalomas. Dvasininkai turėjo parengti programas ir vadovėlius, paskirti mokytojus ir atlikti tikybos mokslų priežiūrą laikantis kanonų teisės. Bažnyčia galėjo steigti mokyklas ir kunigų seminarijas, kurių diplomai buvo prilyginami valstybinių aukštųjų ir kitų viešųjų mokyklų diplomams. Pagal sutartį Lietuvoje galiojo tik bažnytinė metrikacija, fakultatyvinė civilinė metrikacija sutartyje net nebuvo paminėta.
27. Teisinis režimas Vilniaus krašte 1920-1939
1920 10 9 generolo Želigovskio kariuomenė okupavo Vilnių. Jau sekančią dieną Želigovskis paskelbė apie vadinamosios Vidurinės Lietuvos valstybės sudarymą. Generolas paskelbė, kad Vidurinėje Lietuvoje aukščiausia valdžia priklauso jam, kaip aukščiausiam kariuomenės vadui. Vykdomąją valdžią Želigovskis perdavė jo paties sudarytai Vyriausybei, kurios pavadinimas buvo Laikinoji valdymo komisija. Buvo sudaryti Laikinosios vvaldymo komisijos departamentai: krašto gynimo, užsienio reikalų, švietimo, teisingumo, darbo ir visuomenės globos, aprūpinimo, pramonės ir prekybos ir ūkio atstatymo, susiekimo ir viešųjų darbų, žemės ūkio ir miškų, valstybės kontrolės. Šių departamentų direktoriai buvo Laikinosios valdymo komisijos nariai.
Generolas Želigovskis leido dekretus, o Laikinoji valdymo komisija leido potvarkius. Šiuo aktus pasirašinėjo Želigovskis ir atitinkamo departamento direktorius, atsakingas už akto vykdymą. Teismų sistema buvo organizuota pagal 1864 m. Carinės Rusijos Teismų santvarkos įstatymą. Ji buvo tokia: Taikos teismas, Apygardos teismas, Apeliacinis teismas ir Kasacinis teismas. Prie apygardos teismo buvo tardytojai ir jų pavaduotojai, prie Apygardos apeliacinio ir kasacinio teismų buvo jų prokurorai ir jų pavaduotojai. Teismai nagrinėjo bylas pagal Carinės Rusijos įstatymus, t.y. pagal 1903 m. Baudžiamąjį statutą, pagal įstatymo sąvado 10 tomo pirmą dalį, 1864 m. Civilinio proceso statutą ir tų pačių metų Baudžiamojo proceso statutą.
Buvo sudaryti karo lauko teismai, policija, žandarmerija (saugumo tarnyba), taip pat administracinės įstaigos: darbo inspekcija, spaudos skyrius ir kitos institucijos. Vadinamosios Vidurinės Lietuvos valstybės teritorija susidėjo iš apskričių, valsčių ir seniūnijų. Vietinio valdymo ir savivaldos sistema buvo labai panaši į tą sistemą, kuri egzistavo Nepriklausomoje Lietuvoje.
Keletas Seniūnijų sudarė valsčių, o seniūnijos susidėjo iš keleto kaimų, atitinkamai keletas seniūnijų sudarė apskritį. Seniūnijos organai buvo valstiečių susirinkimas
ir jo renkamas seniūnas. Valsčiaus institucijos buvo Valsčiaus Taryba, renkama gyventojų, valsčiaus Valdyba ir viršaitis. Valdybą ir viršaitį išrinkdavo Valsčiaus Taryba. Apskrities institucijos buvo Apskrities Seimelis, Apskrities Valdyba ir apskrities viršininkas. Apskrities Seimelis buvo renkamas valsčių Tarybų iš savo narių tarpo. Apskrities valdyba buvo renkama Apskrities Seimelio, o viršininkas buvo skiriamas Vidaus reikalų departamento direktoriaus ir veikė kaip Vyriausybės atstovas ir kaip Seimelio pirmininkas. Savivaldybių veikla buvo kontroliuojama Apskričių viršininko ir Vidaus reikalų departamento.
Nuo 1921 01 21 Vilniaus krašte galiojo nnepaprastoji padėtis, todėl buvo tam tikri piliečių teisių ir laisvių suvaržymai. Nuo 1920 gruodžio mėnesio buvo vykdoma žemės reforma. Jos teisinis pagrindas buvo generolo Želigovskio dekretas dėl žemės reformos. Į žemės reformos fondą buvo paimama valstybinė ir bažnytinė žemė, buvusio Caro šeimos žemė, dvarai be šeimininkų, taip pat žemė, išperkama iš stambių savininkų. Iš stambių savininkų buvo perkama neišnaudojama žemė, žemė, įsigyta lengvatinėmis sąlygomis po 1963 m. sukilimo, taip pat žemė virš tam tikros nustatytos normos.
Pusę nusavintos žemės buvo numatoma pperleisti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Valstiečiai galėjo pirkti iki 15 dešimtinių žemės. Kariai ir karo invalidai žemei pirkti turėjo pirmenybės teisę. Žemės reformos tikslai buvo ekonominiai ir politiniai. Buvo siekiama padėti atsigauti žemės ūkiui, labai nukentėjusiam karo metu, taip pat ssustiprinti valdžios socialinę bazę. Žemė buvo suteikiama visų pirma tiems asmenims, kurie palaikė okupacinį režimą, tarnavo Želigovskio kariuomenėje, krašto administracijoje arba buvo lenkų organizacijų aktyvistai.
Lenkija oficialiai pripažino vadinamąją Vidurinės Lietuvos valstybę kaip Nepriklausomą valstybę, bet tai buvo fikcija, nes dar prieš Vilniaus krašto okupaciją,buvo numatyta inkorporuoti kraštą į Lenkijos valstybės sudėtį, o Želigovskio administracija turėjo sudaryti tam palankias sąlygas. Pokalbiai apie Vidurinės Lietuvos suverenitetą buvo gryna politinė propaganda. Lenkijos Vyriausybė nedrįso atvirai prisijungti Vilniaus krašto, todėl nutarė sušaukti vadinamąjį Vilniaus Seimą ir pavesti jam išspręsti Vilniaus krašto likimą.
1921 11 30 Laikinoji Valdymo komisija išleido dekretą dėl Vilniaus Seimo rinkimų. Jo ypatybė buvo ta, kad rinkimų teisė buvo suteikiama ne tik krašto gyventojams, bet ir asmenims, gyvenusiems Vilniaus krašte iki 1914 mmetų, ir asmenims, turintiems krašte nekilnojamąjį turtą. Tai leido Lenkijos piliečiams atvykti ir dalyvauti rinkimuose Vilniaus krašte. Vilniaus Seimo narių kandidatūras iškeldavo tik lenkų politinės partijos ir organizacijos, kurioms buvo suteiktos visos agitacijos ir informacijos priemonės. Lietuvių leidžiami laikraščiai buvo uždaryti. Tokiomis sąlygomis lietuvių, baltarusių ir žydų nacionaliniai komitetai pareiškė, kad Seimas šaukiamas ne demokratiniais pagrindais, kad visa valdžia yra lenkų rankose, o kitų tautybių žmonių teisės suvaržomos, kad Seimas šaukiamas neteisėtos valdžios potvarkiu ir kad toks Seimas gali tik įįteisinti okupaciją. Todėl lietuvių, baltarusių ir žydų nacionaliniai komitetai atsisakė dalyvauti rinkimuose. 1922 02 20 vadinamasis Vilniaus Seimas priėmė nutarimą prijungti Vilniaus kraštą prie Lenkijos ir išrinko delegaciją iš 20 narių, kurie turėjo vykti į Varšuvą ir prašyti Lenkijos Seimą ir Vyriausybę inkorporuoti Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį. 1922 03 24 Lenkijos Seimas prijungė Vilniaus kraštą prie Lenkijos, o delegacijos narius įtraukė į Seimo sudėtį kaip Vilniaus atstovus.
Buvo sudaryta Vilniaus administracinė apygarda. Vilniuje buvo įsteigta Lenkijos Vyriausybės delegatūra iš 9 valdybų, suskirstytų į skyrius. Aukščiausia valdžia priklausė Lenkijos Vyriausybės delegatui, jis buvo skiriamas Lenkijos Prezidento ir buvo atsakingas Lenkijos Ministrų Tarybai. Valdybos ir skyriai savarankiškumo neturėjo, jų aktai buvo leidžiami delegato vardu. Delegatas skyrė valdybų viršininkus ir skyrių vedėjus. Vilniaus krašte įsigaliojo 1921 m. Lenkijos Konstitucija, visi Lenkijos įstatymai ir poįstatyminiai aktai, o vadinamieji Vidurinės Lietuvos valstybės aktai turėjo galioti laikinai su sąlyga, kad jie neprieštarautų Konstitucijai ir kitiems norminiams aktams.
Pagal 1925 12 22 įstatymą buvo panaikinta Vilniaus administracinė apygarda ir sudaryta Vilniaus vaivadija. Vilniaus krašto teritorija buvo padalinta tarp 3 vaivadijų. 8 apskritys sudarė Vilniaus vaivadiją, o kitos buvo prijungtos prie Balstogės ir Naugarduko vaivadijų. Aukščiausia valdžia priklausė vaivadai, kuris buvo skiriamas Lenkijos Prezidento ir atsakingas Lenkijos Ministrų Tarybai. TTiesioginis jo viršininkas buvo Vidaus reikalų ministras. Vaivada veikė Lenkijos Vyriausybės vardu, kaip jos atstovas. Ir buvo visų centrinių vaivadijos įstaigų vadovas. Jo kompetencija buvo labai plati, jis rūpinosi krašto apsauga, viešąja tvarka, pramone, prekyba, žemės ūkiu, transportu, socialiniu aprūpinimu ir panašiai. Visų vaivadijos įstaigų vadovai turėjo derinti su vaivada savo leidžiamus aktus. Vaivada kontroliavo valdymo ir savivaldos įstaigų veiklą, reikalavo ataskaitų, skyrė revizorius, reikalavo, kad pareigūnai nepažeistų įstatymų ir tvirtino svarbiausių žemesniųjų įstaigų aktus. Vaivada galėjo leisti savo įsakymus ir potvarkius, naikinti apskrities viršininko įsakymus ir potvarkius, sustabdyti kitų institucijų aktus, šaukti visų įstaigų vadovų pasitarimus ir dalyvauti bet kokios įstaigos posėdžiuose.
Vaivados pavaduotojas buvo vicevaivada, skiriamas vidaus reikalų ministro, suderinus jo kandidatūrą su Ministru pirmininku. Prie vaivados veikė vaivadijos Taryba, Valdyba ir Prezidiumas. Vaivada buvo visų šių institucijų pirmininkas. Vaivadijos Taryba buvo vaivados patariamoji institucija. Jos narius rinko apskričių Seimeliai ir miesto Tarybos. Kadangi vaivadijos Tarybos sesija buvo šaukiama tik vieną kartą per metus, vaivada dažnai tardavosi su vaivadijos Prezidiumo nariais (3 narius rinko vaivadijos Taryba, 2 nariai buvo Vykdomosios valdžios atstovai ir vaivada buvo pirmininkas).
Prezidiumas tvirtino savivaldybės biudžetą, tvirtino ir naikino savivaldybės aktus ir dažnai veikė kaip vaivados patariamoji institucija. Vaivada leido sustabdyti Tarybos ir Prezidiumo aktų galiojimą iir prašyti Vidaus Reikalų ministro paleisti Tarybą ir Prezidiumą. Vaivadijos Valdyba buvo vykdomosios valdžios institucija ir veikė kaip vaivadijos Vyriausybė. Susidėjo iš skyrių, tokių kaip pramonės ir prekybos, sveikatos apsaugos ir kt. Apskrities administracijos vadovas buvo apskrities viršininkas, skiriamas Vidaus reikalų ministro. Prie apskrities viršininko buvo patariamosios institucijos: apskrities Seimelis, renkamas valsčių ir miestų savivaldybių, ir apskrities Valdyba, renkama apskrities Seimelio. Seimelio ir Valdybos pirmininkas buvo apskritie viršininkas. Valsčiaus savivaldos institucija buvo Taryba, Valdyba ir Viršaitis.
Mažiausias teritorinis administracinis vienetas buvo seniūnija. Seniūnijose, kuriose gyveno daugiau kaip 200 gyventojų, buvo renkama Taryba, o kur buvo mažiau nei 200 gyventojų, Tarybos funkcijas vykdė gyventojų susirinkimas. Taryba ir gyventojų susirinkimas rinko seniūną. Vilniaus miesto savivaldos institucijos buvo: Taryba, magistrantas ir Prezidentas. Miesto magistrantą ir Prezidentą rinko Taryba, o pati Taryba buvo renkama pačių miestiečių tiesioginių rinkimų tvarka. Vilniaus vaivadijos valdymo ir savivaldos institucijų sistema, jų sudarymo tvarka ir kompetencija pilnai atitiko Carinės Rusijos vietinių organų sistemos sudarymo tvarką ir kompetenciją. Vietoj gubernatoriaus buvo vaivada, vietoj zemskinio viršininko buvo apskrities viršininkas, nebuvo tik valsčiaus teismo.
Šios sistemos būdingas bruožas tai, kad valstybinės administracijos vadovai kartu buvo savivaldybių vadovai. Kitas bruožas – griežta hierarchija, pavaldumas. Seniūnas be jokių išlygų pakluso viršaičiui, viršaitis – apskrities viršininkui, apskrities
viršininkas – vaivadai, o šis – vidaus reikalų ministrui. Savivaldybių vaidmuo buvo labai nedidelis. Lenkijos Vyriausybė nepasitikėjo savivaldybėmis. Tikra valdžia buvo vaivados ir apskrities viršininko rankose. Pagal 1921 m. ir 1935 m. Lenkijos Konstituciją, savivaldą turėjo ne tik teritoriniai vienetai, bet ir atskiros ūkio šakos. Tai buvo vadinamoji funkcinė savivalda. Laikantis šios Konstitucijos nuostatos, Vilniaus vaivadijoje nuo 1932 iki 1933 m. veikė Žemės ūkio rūmai, Pramonės ir prekybos rūmai, Amatų rūmai, o apskrityse nuo 1936 m. veikė amatininkų cechai. Jų ssudėtis, kompetencija ir veikla buvo maždaug tokia pat kaip ir atitinkamų Lietuvos rūmų.
Vilniaus krašte buvo vykdoma žemės reforma, pradėta generolo Želigovskio, tačiau jos teisinis pagrindas buvo jau ne generolo dekretas, o 1924 m. Lenkijos Seimo priimtas Žemės reformos įstatymas. Jis buvo daug palankesnis stambiesiems žemės savininkams. 1921 m., 1935 m. Lenkijos Konstitucijose deklaruotos piliečių teisės ir laisvės buvo varžomos Prezidento dekretų ir įvairių įstatymų. Tame tarpe ir 1937 m. Nepaprastosios padėties įstatymas. Šie dekretai ir įstatymai galiojo ir Vilniaus krašte. KKadangi Lenkija ilgą laiką buvo valdoma įvairių Europos valstybių, jos teritorijoje galiojo vokiečių, austrų, vengrų, rusų ir prancūzų išleisti įstatymai. Tarpukario Lenkijos Vyriausybė stengėsi unifikuoti ir kodifikuoti viešąją ir privatinę teisę. Buvo priimti ir 1929-1933 m. įsigaliojo prekybos ir prievolės tteisės kodeksai, BK, BPK, CPK, Nusižengimų įstatymas ir kai kurie kiti svarbūs įstatymai. Šie kodeksai ir įstatymai galiojo ir Vilniaus krašte, kuriame jie pakeitė atitinkamus Rusijos imperijos įstatymus. Tačiau kai kurie Carinės Rusijos ir vadinamosios Vidurio Lietuvos Valstybės norminiai aktai nebuvo panaikinti ir galiojo net 1939 m. Lietuvai susigrąžinus Vilniaus kraštą.
1939 09 01 Vokietija užpuolė Lenkiją, prasidėjo II Pasaulinis karas. Rugsėjo 17 d. karo veiksmus prieš Lenkiją pradėjo Sovietų Sąjunga. Rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užėmė Vilniaus kraštą, o nuo spalio 10 d. buvo sudaryta Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią Sovietų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilniaus kraštą, už tai išsireikalaudama teisę Lietuvos teritorijoje dislokuoti Raudonosios armijos padalinius. Sovietų Sąjungos vadovų sumetimais, Vilnius krašto grąžinimas ir Raudonosios aarmijos dislokavimas turėjo sudaryti prielaidas okupuoti Lietuvą. Lietuvos Vyriausybė nieko nežinojo apie šiuos grobikiškus planus. Susigrąžinus Vilniaus kraštą buvo priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas, pagal jį nuo 1939 10 27 Vilniaus krašte įsigaliojo Lietuvos teisė. Tačiau buvo padaryta viena išimtis, iki šio įstatymo įsigaliojimo susidariusiems santykiams turėjo būti taikomos privatinės teisės normos, pagal kuriuos šie santykiai susidarė. Taigi buvo sankcionuotas Lenkijos privatinės teisės galiojimas Vilniaus krašte.
28. Nepaprastieji įstatymai Lietuvoje 1919-1940m.
Pirmas iš jų buvo priimtas Ministrų kabineto 11919 02 07 ir vadinosi “Ypatingi valstybės apsaugos įstatai”. 1919 03 05 Valstybės Taryba priėmė naują šio įstatymo redakciją. Įstatymas reglamentavo karo padėties režimą. Pagal šį įstatymą paskelbti ir panaikinti karo padėtį galėjo Valstybės Tarybos Prezidiumas arba vyriausiasis karo vadas. Apskrityse, kuriose paskelbta karo padėtis, buvo steigiamos karo komendantūros. Karo komendantus skyrė krašto apsaugos ministras. Karo komendantas turėjo teisę sustabdyti civilinės valdžios išleistų teisės aktų vykdymą sustabdyti laikraščių ir kitų leidinių leidimą ir platinimą. Uždrausti pramonės ir prekybos įmones, uždrausti tam tikrų prekių pirkimą, pardavimą ir gabenimą, nusavinti privatiems asmenims priklausantį turtą, ištremti gyventojus, kurių buvimas tam tikroje teritorijoje yra pavojingas kariuomenei ar visuomenei. Uždrausti gyventojams pasitraukti iš gyvenamosios vietos, neleisti gyventojams rengti susirinkimų.
Policija, savivaldybės ir apskritai visos savivaldės įstaigos turėjo vykdyti karo komendanto ir vyriausiojo kariuomenės vado įsakymus ir teikti jiems visokeriopą pagalbą. Už įsakymų nevykdymą buvo taikomos administracinės sankcijos: piniginė bauda iki 10 tūkstančių markių ar kalėjimas iki 3 mėnesių. Už šiame įstatyme išvardintus valstybinius ir kitus pavojingus nusikaltimus buvo galima skirti mirties bausmę. Šias bylas turėjo nagrinėti karo teismai, o kol jų nebuvo bylas sprendė apygardų teismai. Dėl karo komendanto ir kariuomenės vadų neteisėtų veiksmų buvo galima skųstis krašto apsaugos ministrui.
Karo komendantas privalėjo visus savo įsakymus pranešti kkrašto apsaugos ministrui. Krašto apsaugos ministras ar vyriausiasis karo vadas turėjo teisę pakeisti ar panaikinti karo komendanto įsakymą. Buvo keletas “Ypatingų valstybės apsaugos įstatų” pakeitimų ir papildymų. Svarbiausias iš kurių padarytas 1934 m. Karo komendantai gavo teisę sustabdyti arba uždrausti draugijas arba bendroves arba sąjungas, kurių veikla buvo pavojinga valstybės saugumui. Asmenys, kurie neišstos iš tokios organizacijos puse metų iki jos uždarymo, netekdavo rinkimų teisių ir privalėjo pasitraukti iš Seimo, savivaldybių tarybų ir visų kitų renkamų institucijų.
1925 05 19 Seimas priėmė Sustiprintos apsaugos įstatymą. Karo padėtis ir sustiprinta apsauga skiriasi daugiausiai tuo, kad krašto apsaugos rėžimą vykdė daugiausiai karo komendantai ir karo vadai, krašto apsaugos ministras, o sustiprintos apsaugos režimą – vidaus reikalų ministras ir apskričių viršininkai. Šie turėjo beveik tokias pačias teises kaip ir kiti minėti pareigūnai.
1934 02 8 Prezidentas išleido “Tautai ir valstybei saugoti” įstatymą, kuris nustatė baudžiamąją atsakomybę už valstybės išdavimą, masinių neramumų organizavimą, valstybinės vėliavos sunaikinimą ir už kitus nusikaltimus nukreiptus prieš Lietuvos tautą ir valstybę. Nusikaltėliai buvo baudžiami pinigine bauda, paprastu arba sunkiųjų darbų kalėjimu. Pagal šį įstatymą galėjo būti uždarytos organizacijos, konfiskuotas jų turtas, uždaromi periodiniai leidiniai bei konfiskuojami jų tiražai. Pagal šį įstatymą visos bylos turėjo būti nagrinėjamos Apeliacijos rūmuose, kurie šiuo atveju vveikė kaip pirmosios instancijos teismas. Kita šio įstatymo ypatybė buvo ta, kad teismo, prokuroro, kaltinamojo, advokato ir civilinio ieškovo veiksmams nustatyti terminai buvo perpus trumpesni nei nustatė Baudžiamojo proceso statutas. Dar viena šio įstatymo ypatybė ta, kad daugelio nusikaltimų sudėtys buvo neapibrėžtos. Pavyzdžiui lietuvių tautos įžeidimas arba Lietuvos piliečių valstybės ištikimybės slopinimas.
1939 05 10 buvo paskelbtas Nepaprastojo meto įstatymas. Pagal jį nepaprastasis metas buvo dviejų rūšių: sustiprintos apsaugos metas ir valstybės gynimo metas (karo padėtis). Paskelbti ir panaikinti nepaprastąjį metą galėjo tik Prezidentas Vyriausybės pasiūlymu. Valstybės gynimo meto režimą turėjo vykdyti krašto apsaugos ministras ir karo komendantas, laikantis ypatingų valstybės apsaugos įstatų. Sustiprintos apsaugos meto režimą turėjo vykdyti vidaus reikalų ministras ir apskričių viršininkai laikantis šio įstatymo, nes 1925 m. Sustiprintos apsaugos įstatymas buvo panaikintas. Vidaus reikalų ministras turėjo tokias pat teises kaip ir krašto apsaugos ministras ir karo komendantai. 1939 09 7 paskelbtas Nepaprastojo meto įstatymo papildymas gerokai išplėtė vidaus reikalų ministro ir apskričių viršininkų teises. Pavyzdžiui, ministras gavo teisę skirti prievolę asmenims nuo 16 metų, įsakyti privačioms gydymo įstaigoms priimti ir gydyti civilius gyventojus ir karius ir t.t.
29. Antroji sovietinė okupacija
1944 metų vasarą ir rudenį Raudonoji armija okupavo didžiąją dalį Lietuvos teritorijos, o 1945 sausio mėnesį užėmė Klaipėdą,
Nidą ir kitas Lietuvos gyvenvietes. Prasidėjo II-oji sovietinė okupacija. Okupantai atkūrė 1940 m. Konstitucijos galiojimą ir 1940-1941m. veikusiais sovietines valstybines institucijas. II-oji sovietinė okupacija ir Lietuvos sovietizacija sukėlė lietuvių tautos rezistenciją. 1944-1953 m. Lietuvoje vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Lietuvos gyventojų pasipriešinimas okupantams buvo daug aktyvesnis nei Latvijoje ir Estijoje. Jame dalyvavo virš 50 tūkstančių žmonių. Kovotojų grupes jungė 1949 m. susikūręs Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Pastarojo taryba buvo aukščiausias politinis ir karinis organas, taip pat vienintelė teisėta vvaldžia Lietuvoje. 1949 02 16 Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba priėmė deklaraciją, kuri garantavo visų Lietuvos piliečių lygiateisiškumą. Deklaracijoje buvo numatyta, atkūrus nepriklausomybę, kol bus išrinktas naujas Seimas ir priimta nauja Konstitucija, laikytis 1922 m. Konstitucijos nuostatų. Komunistų partija buvo paskelbta už įstatymo ribų, nes jos tikslai nesuderinami su lietuvių tautos siekiu – gyventi nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos valstybėje. 1949 01 12 Seimo priimtas įstatymas “Dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos” paskelbė šia deklaraciją Lietuvos valstybės teisės aktu.
Ginkluota rezistencija buvo nnuslopinta, tačiau Lietuvos gyventojų pasipriešinimas okupacijai nenutrūko. Jis vyko kitomis formomis. Kūrėsi politinės ir kultūrinės organizacijos, buvo platinama uždrausta literatūra, vyko judėjimas už žmogaus ir piliečių teises. Sovietinė valdžia Lietuvoje rėmėsi represine institucijų sistema, okupacine kariuomene ir Komunistų partija. Aukščiausioji ppolitinė valdžia priklausė Lietuvos komunistų partijos centriniam komitetui ir jo biurui. Savo politiką partija įgyvendindavo per valstybines institucijas. Partijos vadovybė sprendė visus svarbiausius visuomeninius ir politinius gyvenimo klausimus, o valstybės institucijos tik apiformindavo partijos sprendimus. Komunistų partijos viešpatavimas valstybėje ir visuomenėje buvo vienas svarbiausių totalitarinio valstybinio režimo bruožų.
1978 metais sovietinė Lietuvos Konstitucija pabrėžė, kad “Komunistų partija yra politinės sistemos, valstybinių ir politinių organizacijų branduolys”. Komunistų partija buvo ne tik svarbiausia, bet ir vienintelė oficiali politinė jėga. 1940 ir 1978 metais Konstitucijos deklaruota draugijų ir sąjungų laisvė buvo grynai propagandinio pobūdžio nuostatos. Iš tikrųjų piliečiai galėjo jungtis į Komunistų partiją ir kitas jos sankcionuotas organizacijas. Lietuvos Komunistų partija niekada neturėjo savarankiškos veiklos programos. Jos programiniai dokumentai tik atkartojo atitinkamus Sovietų Sąjungos KKomunistų partijos dokumentus.
Lietuvos Komunistų partijos veikla buvo griežtai kontroliuojama iš Maskvos. Savarankiškumo neturėjo ir Sovietinės Lietuvos institucijos. Pagal 1940 ir 1978 metų Konstitucijas, įstatymų leidžiamoji valdžia turėjo priklausyti LTSR Aukščiausiajai tarybai (AT), kuri rinkosi į sesijas 2 kartus per metus ir posėdžiavo vos 2-3 dienas, todėl tik formaliai tvirtino biudžetą ir įstatymus, kuriuos jai pateikdavo AT Prezidiumas. AT Prezidiumas buvo nuolatinė institucija ir turėjo plačią kompetenciją. Praktiškai AT Prezidiumas leido įstatymus. Dažnai jis tik atkartojo atitinkamus SSRS AT Prezidiumo aktus.
Šiek ttiek savarankiškesnė buvo LTSR Ministrų Taryba, kuri iki 1946 m. vadinosi Liaudies komisarų taryba (nes ministerijos iki tol buvo vadinamos Liaudies komisariatais). Svarbių politinių klausimų LTSR Ministrų Taryba nespręsdavo, tai buvo Komunistų partijos prerogatyva. Tikra SSRS Vyriausybė buvo Komunistų partijos politinis biuras, o faktinis valstybės vadovas buvo Komunistų partijos generalinis sekretorius, nors pagal Sovietų sąjungos Konstituciją, valstybės vadovu buvo laikomas AT Prezidiumo pirmininkas.
Stiprinant biurokratinį aparatą Lietuvoje dažnai buvo keičiamos ministerijos ir valdymo įstaigos. Vienos iš jų buvo likviduojamos ir sudaromos kitos. Kai kurios Lietuvos ministerijos buvo atsakingos tik LTSR Ministrų Tarybai ir vadinamos respublikinėmis ministerijomis (politiniu požiūriu jos buvo antrarūšės: švietimo, socialinio aprūpinimo, darbo, vietinės pramonės ir komunalinių ūkių). Dauguma LTSR ministerijų buvo vadinamos Respublikinėmis-sąjunginėmis. Tokios ministerijos turėjo klausyti ir LTSR Ministrų Tarybos, ir atitinkamos Sovietų Sąjungos ministerijos (pvz. VRM).
II-osios sovietinės okupacijos laikotarpiu daug kartų buvo keičiamas administracinis Lietuvos suskirstymas. 1950 m.buvo panaikintos apskritys ir valsčiai, o vietoj jų sudarytos sritys, rajonai ir apylinkės. 1953 m. sritys buvo panaikintos. Rajonai ir apylinkės turėjo įstatymų deklaruojamą savivaldą, kurios faktiškai nebuvo, nes tikrą valdžią turėjo teritoriniai Komunistų partijos komitetai ir jų sekretoriai. Rajonuose ir apylinkėse veikė tarybos ir jų renkamieji vykdomieji komitetai. Tarybos iš pradžių buvo vadinamos “darbo žmonių deputatų tarybomis”, vėliau –– “liaudies deputatų tarybomis”. Pagal įstatymą jos buvo renkamos gyventojų, tačiau kandidatus parinkdavo Komunistų partijos komitetai, o jų buvo tiek, kiek vietų taryboje. Dėl to gyventojai neturėjo jokio pasirinkimo ir privalėjo balsuoti už šiuos kandidatus. Lygiai taip pat vyko AT ir miestų tarybų rinkimai. Pirmieji daugiapartiniai ir demokratiniai rinkimai vyko 1990 m., kai buvo išrinkta nauja AT. Stambūs miestai buvo teisiškai prilyginti rajonams, o kiti – apylinkėms.
Bendrosios kompetencijos teismų sistema susidėjo iš Liaudies teismų ir Aukščiausiojo teismo. Liaudies teismai veikė rajonuose ir jiems prilyginamuose miestuose. O aukščiausiasis buvo vienas visai Lietuvai. Liaudies teismus iš pradžių rinko rajonų ir miestų tarybos, o vėliau – rajonų ir miestų gyventojai. Aukščiausiasis teismas buvo renkamas LTSR AT. Liaudies teismai veikė tik kaip I-osios instancijos teismai, o Aukščiausiasis teismas nagrinėjo kaip I-oji instancija svarbiausias bylas ir kaip kasacinė instancija Liaudies teismo išnagrinėtas bylas.
Apeliacinės instancijos Sovietinėje teismų sistemoje nebuvo. Lietuvoje taip pat galiojo Sovietų sąjungos Aukščiausiojo teismo ir Karo tribunolo valdžia. J.Stalino valdymo metais, Lietuvoje veikė specialūs transporto teismai ir Sovietų sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariatų kariuomenės tribunolai, kurie nagrinėjo politines bylas. Viena iš svarbiausių masinių represijų vykdymų institucijų buvo Ypatingasis pasitarimas, veikęs prie Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaro, o nuo 1946 m. – prie SSovietų Sąjungos valstybės saugumo ministro. Šis pasitarimas priimdavo nuosprendžius pagal vietinių saugumo institucijų pateiktą medžiagą, dažnai net neišklausęs kaltinamojo. Negautiniais duomenimis, nuo 1944 iki 1955 metų Ypatingojo pasitarimo nuosprendžiais buvo nuteista apie 16 tūkstančių Lietuvos gyventojų, jis taip pat sankcionavo 18 tūkstančių šeimų ištrėmimą.
II-osios sovietinės okupacijos laikotarpiu prokuratūros uždaviniai buvo vykdyti teisingumo priežiūra, kelti ir tardyti baudžiamąsias bylas, kaltinti asmenis valstybės vardu, ginti piliečių teises ir valstybės interesus. Būtent šiuos uždavinius deklaravo Konstitucija ir įstatymai. Iš tikrųjų prokuratūra gynė ne piliečių o Komunistų Partijos ir valstybės interesus. Prokuratūros institucijos veikė miestuose ir rajonuose. Taip pat buvo ir respublikinė LTSR prokuratūra. Prokurorus skiria LTSR prokuroras, o šis buvo paskiriamas Sovietų Sąjungos generalinio prokuroro.
II-ą kartą okupavus Lietuvą buvo atkurtas 1940 m. Konstitucijos ir Rusijos federacijos kodekso galiojimas. Šie kodeksai buvo keičiami ir papildomi Lietuvos AT Prezidiumo. Lietuvoje įsigaliojo sovietinės teisės sistema ir doktrina. Teisė buvo suprantama tik kaip valstybės sankcionuotos ir nustatytos elgesio taisyklės. Jokios kitos teisės doktrinos nepripažino. Pagrindiniu teisės šaltiniu buvo laikomas naujas teisės aktas. Teismai turėjo tik taikyti teisę.
Sovietinei teisės doktrinai būdingas nekritiškumas ir vienpusiškas požiūris į teisės sistemą. Sovietinė teisė siekė politinių tikslų. Ji neužtikrino visuomeninių santykių stabilumo. Komunistų Partija, pasisavinusi įstatymų leidybą, stengėsi per sovietinę teisę sukurti
naują komunistinę visuomenę, primesti žmonėms bolševizmo teoretikų primestas elgesio taisykles. Pagrindinis sovietinės teisės uždavinys buvo keisti žmonių sąmonę, kad ji įsisąmonintų komunistinę ideologiją ir griežtai laikytųsi juos nuostatų.
Sovietinė teisė dėl ideologinių priežasčių nepripažino teisės skirstymo į viešąją ir privatinę, taip pat valdžių padalijimo principo. Iš teisininkų buvo reikalaujama ne vertinti, o aiškinti ir taikyti įstatymus. Kas yra teisė ir kokia ji turi būti – ne teisininkų reikalas, tai turėjo išspręsti partijos vadovai. Jurisprudencija buvo vienas iš labiausiai politizuotų mokslų. PPagal sovietinės teisės doktriną, pagrindinis teisės šaltinis buvo valstybės teisė.
Terminas “konstitucinė teisė” nebuvo vartojamas dėl ideologinių priežasčių. Valstybės teisė nustatė sovietinės valstybės struktūrą, institucijų kompetenciją ir jų sudarymo tvarką, įtvirtino Komunistų Partijos viešpatavimą. Reglamentavo politinės ir ekonominės sistemos, užsienio politikos, valstybės gynimą, piliečių teises ir pareigas. Pagal sovietinės teisės doktriną, valstybė turėjo atlikti specialiąją misiją, sudaryti sąlygas susikurti komunistinei visuomenei ir išplėsti komunistinės visuomenės santvarką visam pasauliui. Todėl sovietinė valstybė negalėjo sau leisti skirti vieną valdžios šaką nuo kitos. Visos ššakos turėjo veikti kartu ir vykdyti Komunistų Partijos politiką. Valdžių padalijimas buvo paskelbtas buržuazinės teisės principu ir buvo smarkiai peikiamas. Svarbiausias teisė šaltinis buvo Sovietų Sąjungos ir sąjunginių respublikų konstitucijos (1936, 1977 m. Sovietų Sąjungos ir 1940 ,1978 m. LTSR KKonstitucijos). Kitų teisės šakų svarbiausias šaltinis buvo kodeksai (LTSR nuo 1961 iki 1970m.).
