Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos
TURINYS
ĮVADAS 3
1. VAIKŲ TEISĖS IR PAREIGOS 4
2. VAIKŲ GLOBĖJAI, TĖVAMS IŠVYKUS Į UŽSIENĮ 8
3. VAIKO GYVENAMOJI VIETA 9
3.1 Vaiko gyvenamoji vieta tėvams gyvenant skyrium 10
4. ĮVAIKINIMAS 11
4.1 Įvaikinimo sąlygos ir tvarka 11
5. ĮVAIKINIMO TEISINĖS PASEKMĖS 17
5.1 Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) 24
6. ŠEIMOS TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS 26
7. VAIKŲ GLOBA 26
IŠVADOS 31
LITERATŪRA 32ĮVADAS
Šeima yra didi vertybė. Ji vaiko socializacijos pagrindas, šeimoje jis mokosi gyventi. Valstybės požiūris į ją įtvirtintas “Lietuvos Respublikos Konstitucijoje”. Joje rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Tai viena intymiausių, pastoviausių, patikimiausių iir veiksmingiausių vaikų ugdymo, tautos identiteto kūrimo ir išsaugojimo, dorovės ir dvasingumo bei kultūros ugdymo grandžių. Namai yra prieglobstis nuo žmonių susvetimėjimo. Visuomenėje vykstantys pokyčiai daro įtaką šeimai, todėl pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje didėja dėmesys jai. Šiuolaikiniai mokslai – edukologija, psichologija, sociologija, teisė, ekonomika ir kt. – nagrinėja įvairiausius šeimos gyvenimo klausimus, kuriuose pateikiamos žinios apie šeimos pokyčius.
Žmogus šeimos gyvenimui rengiasi nuo pat vaikystės. Būtina jaunimą rengti motinos ir tėvo statusui. Svarbiausia, kad mūsų jaunos šeimos turėtų reikiamų psichologinių ir pedagoginių žžinių. Daugelis jaunų sutuoktinių yra įsitikinę, kad jų asmeninė patirtis ir pavyzdys vertingesni nei teorinės žinios, bet vien empiriniu patyrimu ir nuojauta nelengva suprasti sudėtingas šeimos problemas.1. VAIKŲ TEISĖS IR PAREIGOS
LR Civilinis kodeksas. Antrasis skirsnis Vaikų teisės ir pareigos 3.161 sstraipsnis.
Vaikų teisės:
1. Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą ir pavardę.
2. Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita.
3. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.
4. Vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai – į vaikų turtą. Vaikų turtinės teisės yra nustatytos šioje ir kitose šio kodekso knygose.
5. Vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios.
6. Tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia.
Remiantis Vaiko teisių kkonvencija, vaikas laikomas individu, turinčiu žmogaus teises, kurios lygiavertiškai gerbtinos. Tai reiškia, kad niekas, net tėvai, neturi į vaiką nuosavybės teisių. Kilus konfliktui dėl vaiko teisių pažeidimo, jie sprendžiami vadovaujantis vaiko interesais.
Konvencija tvirtina, kad tėvai – tai pagrindinis vaiko apsaugos, ugdymo ir globos šaltinis. Tėvai atsakingi už savo vaikus, aprūpina vaiką ir jam vadovauja. Valstybė privalo Konvencijos nuostatas paversti konkrečiais tėvų atsakomybės principais. Ši valstybės ir tėvų sąveika akcentuojama Konvencijoje. Iš jos seka valstybės prievolės – atitinkamai apibrėžti tėvų pareigas. PPavyzdžiui, 28 Konvencijos straipsnis reikalauja, kad valstybė įvestų nemokamą ir privalomą pradinį mokslą visiems vaikams. Šios nuostatos įgyvendinimui, valstybė turi įpareigoti tėvus skatinti savo vaiką mokytis ir rūpintis, kad jis lankytų mokyklą. Pradžios mokyklų moksleiviai be pateisinamos priežasties rečiau praleidžia pamokas nei pagrindinių ar vidurinio lavinimo mokyklų. Per 2002/2003 mokslo metus be pateisinamos priežasties vidutiniškai praleido 49 pamokas, pagrindinių mokyklų – 231 pamoką, vidurinių – 331 pamoką. Daug daugiau berniukų miestuose nelanko mokyklos.
Pirmąjį vaikų teisių plėtros ir vaikystės politikos įgyvendinimo etapą galima sieti su 1992-1995 metais. Šiuo laikotarpiu buvo įsteigta Vaikų teisių tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (panaikinta 2001), taip pat buvo pristatytos ir pradėtos įgyvendinti vaikų teisių apsaugos priemonės. 1994 metais buvo suformuotas, už vaikų teisių apsaugą atsakingų, savivaldybių tarnybų tinklas. 1992 metais Lietuva pripažino Jungtinių tautų vaiko teisių Konvenciją, tačiau šį sprendimą LR Seimas ratifikavo tik 1995 metais – tik nuo tada, siekiant patenkinti Konvencijos nuostatas, prasidėjo teisinės sistemos reforma.
Kaip jau minėta, Konvencijos ratifikavimas paskatino peržiūrėti ir, pritaikant vaikų teisių apsaugos , bei vaikystės politikos įgyvendinimo nuostatoms, išplėsti galiojusią teisinę bazę. 1996 metais buvo priimtas vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, į kurį buvo įtrauktos visos svarbiausios Vaikų teisių Konvencijos nuostatos. Šiame įstatyme yra įvardintos vaiko teisės iir pareigos, taip pat numatytos jų apsaugą Lietuvoje garantuojančios priemonės. Kiek vėliau buvo priimtas LR Vaiko rūpybos įstatymas, kuriuo, tėvų neglobojamam, arba našlaičiu tapusiam, vaikui yra suteikiama galimybė pagalbos ieškoti ne tik valstybinėse vaikų rūpybos įstaigose, bet ir šeimos (ar panašaus pobūdžio) globos namuose. Šeimos kodekse yra apibrėžti tiek asmeniniai, tiek turtiniai sutuoktinių ir vaikų ryšiai.2002 metais buvo patvirtintas LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas
Šie procesai lėmė tai, kad vaiko teisės ir statusas, anksčiau vertinti kaip šeimos santykių ir įsipareigojimų dalis, įgavo kitokį pobūdį – visi vaikai buvo įvardinti kaip teisiškai nepriklausomos esybės, o būtinybė ginti vaiko teises tapo ne vien, išimtinai vaiko šeimai privaloma vykdyti, pareiga. Vaikas tapo suprantamas kaip žmogiška esybė, kuri gimus.i įgyja žmogaus, o tapusi piliečiu – dar ir pilietines teises.
Atsižvelgiant į JT Konvenciją ir atitinkamus Lietuvos įstatymus, vaiku yra vadinamas jaunesnis nei 18 metų amžiaus asmuo, išskyrus atvejus, kai įstatymu yra numatyta kitaip. Be kitų teisių, vaikas turi teises gyventi, augti ir būti sveikas; teises būti individualiu ir turėti asmeninį gyvenimą; teises į asmens laisvę, neliečiamybę, bei būsto neliečiamybę; teisę į valstybės paramą ir/ar išlaikymą, taip pat teises į gyvenamąją vietą, poilsį ir laisvalaikį. Vaikas taip pat turi teisę į nuosavybę, socialines teises, bei tteisę dalyvauti plėtojant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos programas. Etninėms mažumoms priklausantys, vaikai turi teisę kalbėti gimtąja kalba, bei teisę turėti savą kultūrą, tradicijas ir t.t. Turintys pabėgėlio statusą vaikai taip pat turi teisę į pagalbą ir apsaugą.
Visos šios teisės gali būti garantuojamos, griežtai laikantis šių principų:
Vaiko teisėtiems interesams prioritetas turi būti teikiamas visur ir visada;
Vaikas turi teisę naudotis visomis, jam LR Konstitucijos ir kitų įstatymų suteiktomis, vaiko teisėmis;
Visi vaikai turi vienodas teises. Nė vienas vaikas negali būti diskriminuojamas dėl jo lyties, amžiaus, tautybės, odos spalvos, vartojamos kalbos, išpažįstamos religijos, požiūrių, socialinio, materialinio ar šeimyninio statuso, sveikatos būklės, tėvų, ar kokių nors kitų aplinkybių;
Kiekvienam vaikui – tiek dar prieš gimstant, tiek gimus – turi būti užtikrintos sveikos ir normalios fizinio ir protinio vystymosi sąlygos. Vaikas turi teises tobulėti dvasiškai ir dalyvauti socialiniame gyvenime;
Nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamosios vietos, minimalių, išgyventi reikalingų, reikmių, apsaugos ar rūpesčio;
Negali būti pripažįstamos jokios, vaiko teisėms nusižengiančios, sutartys. Negali būti pateisinami jokie, vaikui įstatymų suteiktas asmens ir nuosavybės neliečiamumo teises, bei kitas teises ir laisves ribojantys, aktai;
Tiesioginė atsakomybė už vaiko teisių priežiūrą ir apsaugą tenka jo tėvams, arba globėjams.
Yra įsteigtos ir atitinkamos, vaiko teisių apsaugos, institucijos. 2002 metais daugumoje valstybės administravimo
lygmenų, bei teismų jau buvo įsteigtos vaiko teisių priežiūros institucijos:
Vaikų reikalų taryba (pavaldi Prezidentui), kuri yra sudaryta iš šešiolikos narių: 10 nevyriausybinių organizacijų atstovų ir 6 valstybinių institucijų atstovų;
Šeimos ir vaikų reikalų komisija, bei Vaiko teisių apsaugos kontrolierius tarnyba (pavaldžios Seimui);
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Vaikų ir šeimos skyrius, bei SADM įsteigta Įvaikinimo tarnyba;
Savivaldybėse veikiančios, Vaikų teisių apsaugos agentūros;
Teismuose dirba, vaikų teisių srityje besispecializuojantys, teisėjai, o prokuratūrose – prokurorai; savivaldos lygmenyje yra įsteigtos, nepilnamečių reikalus kuruojančių, policijos pareigūnų pareigybės. <
Valstybės institucijos turi skatinti ir remti, vaiko teisių apsaugos ir vaiko gerovės užtikrinimo srityje dirbančių, nevyriausybinių organizacijų, bei religinių bendruomenių veiklą.
Vertinant politikų ir atsakingų pareigūnų nuomones apie, Vaiko teisių apsaugos srityje dirbančių, institucijų veiklą, tampa aišku, jog egzistuoja vieninga nuomonė, kad reikia įsteigti vieną bendrą instituciją, kuri būtų atsakinga už vaiko teisių apsaugą ir vaikų politikos įgyvendinimą bei plėtrą. Tokia institucija galėtų aprėpti ir koordinuoti visas, su vaikais susijusias, sritis.
Be to, egzistuoja poreikis plėsti, savivaldybėse veikiančių, vaiko teisių apsaugos agentūrų vveiklą, kartu suteikiant joms daugiau įgaliojimų, taip pat svarbu patikrinti šių agentūrų vaidmenį ir bendradarbiavimo su kitomis, vaikų teisių apsaugos srityje dirbančiomis, struktūromis (nepilnamečių reikalų inspektoriais, vaikų tarybomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir t.t.) efektyvumą. Yra manoma, kad vaiko teisių aapsaugos struktūrų veikla ir jos rezultatai nėra žinomi visuomenėje (y.patingai kaimiškose vietovėse).
Vaiko interesų patenkinimo, jo nediskriminavimo ir pagarbos jo nuomonei principų nėra visada ir visuotinai paisoma (ypatingai, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančiose, šeimose). Nepilnamečiai nėra visiškai apsaugoti nuo pornografijos ir, žiniasklaidos priemonių viešai demonstruojamų, prievartos aktų.
2000 – aisiais metais buvo įsteigta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba. Per 2 mėnesius nuo įsteigimo buvo gauta 50 nusiskundimų (raštu ir žodžiu) ir, remiantis, visuomenės informavimo priemonių pateiktais, duomenimis, inicijuoti du tyrimai. Į Kontrolierių dažniausiai kreipdavosi kaimų ar mažų miestelių gyventojai (daugiau nei 52 visų nusiskundimų), 32 visų nusiskundimų buvo gauti iš Vilniaus. Dažniausiai buvo skundžiamasi valstybės institucijų (ypač Vaiko teisių apsaugos tarnybų) neveiklumu.
Didžiausia dalis nusiskundimų buvo susijusi su vaikų rūpybos reikalais (23), teismų veiksmais ((10), vaiko apsaugos tarnybų veikla (14), socialinėmis pašalpomis (10) ir vaikų gyvenamąja vieta (18). Pati kontrolierė inicijavo du tyrimus: vieną (pagal, visuomenės informavimo priemonių pateiktą, informaciją) dėl be, kalėjime esančios, motinos leidimo, į užsienį išvežtą, vaiką, ir antrą – dėl, policininkų be tėvų leidimo apklausto, vaiko.
Vaiko teisių apsaugos agentūros, siekdamos užtikrinti vaiko teisių apsaugą, ginti vaiko interesus, bei neleisti smurtauti prieš vaikus šeimose ir bendruomenėje, įgyvendina įvairias priemones, konsultuoja vaikus, jų šeimas ir kitas, bendruomenės ribose veikiančias, organizacijas, bei siūlo mmetodologinę paramą. Apgyvendindamos, tėvų ar globėjų neprižiūrimus, vaikus ugdymo ir globos įstaigose, padėdamos susirasti darbą, ar siūlydamos turiningą laisvalaikį, agentūros siekia kovoti su vaikų nepakankamos priežiūros priežastimis. Agentūros bendradarbiauja su, padidintos rizikos grupėms priklausančiais, vaikais dirbančiomis, organizacijomis; įgyvendina globos ir rūpybos, bei kitas, prieš smurtą prieš vaikus nukreiptas, programas.
Kadangi Lietuvoje nuolat daugėja vaikų teisių nepaisymo ir – ypatingai – smurto prieš vaikus atvejų, Seime buvo įsteigta darbo grupė, kuri iki 2002 metų rudens turėjo paruošti Vaikų teisių apsaugos koncepcijos projektą. Dėl tos pačios priežasties Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo įsteigta tarpdepartamentinė grupė, kuri turėjo paruošti vaiko teisių apsaugos ir smurto prieš vaikus mažinimo priemonių įgyvendinimo planą. Be to, 2002 metais buvo patvirtinta 2002-2004 metų Nevyriausybinių dienos centrų vaikams plėtros programa, kurią įgyvendinant bus siekiama plėtoti vaikų teises, skatinti socialinį darbą su, sunkiomis sąlygomis gyvenančiomis, šeimomis, taip pat užtikrinti vaikams galimybę ugdytis ir turėti turiningą laisvalaikį. Nevyriausybinių dienos centrų yra prašoma savo ruožtu kurti, vaikams socializuotis tinkamą, aplinką, įgyvendinti jaunimo nusikaltimų prevencijos priemones, bei teikti socialinę pagalbą, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančioms, šeimoms.
Programoje taip pat pažymima, kad, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančių, šeimų skaičius Lietuvoje didėja. Ypatingai kelia nerimą faktas, kad, problematiškose šeimose augančių, vaikų skaičius nuo 25.600 vaikų 1995 metais išaugo iiki 40.276 2000 metais, ir galiausiai – iki 42.820 vaikų 2001 metais. Pažymėtina, kad kiekvienais metais iš tokių šeimų būna “paimama” apie 3.000 vaikų.
Programa yra orientuota į vaikus, augančius, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančiose, šeimose, t.y.:
neturtingose šeimose;
šeimose, kuriose sunkiai serga vienas, ar abu gimdytojai, todėl negali būti užtikrintas tinkamas rūpinimasis vaiku;
problematiškose šeimose, kuriose tėvai piktnaudžiauja alkoholiu ar kitomis medžiagomis, todėl negali būti užtikrintas tinkamas rūpinimasis vaiku;
šeimose, kuriose yra tik vienas iš gimdytojų, todėl joms yra reikalinga tiek socialinė, tiek psichologinė parama.
Iki 2002 metų paramos šeimoms politika dažniausiai buvo įgyvendinama, teikiant .finansinę paramą, ar pašalpas būstui išlaikyti, bei vaikus nemokamai maitinant mokyklose. Tačiau, kadangi, siekiant sumažinti tokių šeimų ir, jose gyvenančių, vaikų socialinį nepilnavertiškumą, šios priemonės yra nepakankamos, vis dar reikia plėtoti socialinio darbo (su aukščiau minėtomis šeimomis) sistemą. Pastebėtina, kad dar 1996 metais nevyriausybinės organizacijos įsteigė, vienos dienos centrų vaikams, tinklą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2001 metais Lietuvoje veikė 77 tokio pobūdžio centrai, kuriuose buvo įregistruoti 2.145 vaikai iš, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančių, šeimų. Dauguma vaikų šiuose centruose praleisdavo 5 valandas per dieną. Per paskutinius keletą metų, šie centrai ryžosi įgyvendinti naujas priemones, į savo veiklą bandydami įtraukti ir pačių, centruose registruotų, vaikų šeimas.2. VAIKŲ GLOBĖJAI, TĖVAMS IŠVYKUS Į UUŽSIENĮ
Socialiniai, ekonominiai pokyčiai, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, sąlygojo bedarbystės atsiradimą ir privertė jaunas šeimas ieškoti pajamų šaltinių, įsidarbinimo galimybių už šalies ribų. Todėl situacijos, kai tėvai išvyksta ieškoti darbo į užsienį, palikdami savo nepilnamečius vaikus be atstovo pagal įstatymą, t. y. vaikus palikdami giminaičiams, pažįstamiems, kaimynams, juridiškai neturintiems įgalinimų atstovauti ir ginti vaiko interesus, Lietuvai esant Europos Sąjungos nare dažnės. Sprendžiant šią problemą, neturėtų būti taikomos, kaip šiuo metu praktikoje dažniausiai yra, Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymą ar nuolatinės globos (rūpybos) nustatymą, vaiko atskyrimo nuo tėvų atveju.
Vaiko teisių įgyvendinimas apima platų spektrą tėvų teisių ir pareigų vaikui: rūpinimasis jo sveikata, auklėjimu, mokymu, išlaikymu ir kt. Tėvams laikinai išvykus į užsienio valstybę dirbti, mokytis ir pan., jie realiai negali įgyvendinti tik vienos iš daugelio savo pareigų vaikui, t. y. laikinai gyvena atskirai nuo vaiko. Tačiau nuolat palaikydami ryšį su savo vaiku, materialiai jį išlaikydami, rūpindamiesi jo socializacijos sąlygomis tėvai gali užtikrinti tinkamą savo valdžios įgyvendinimą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad vaikas neteko tėvų globos. Tačiau reikia pripažinti, kad tokioje situacijoje vaikas netenka kasdienės tėvų priežiūros bei jo interesų atstovavimo (pvz. kai būtina skubiai priimti sprendimą t. t. klausimu, susijusiu su vaiku ). Sprendžiant minėtą problemą, nurodytais atvejais
vaikui ir būtų skiriamas juridinis atstovas, kurio esminė pareiga būtų atstovauti nepilnametį vaiką ir sudaryti sąlygas tėvams, jų išvykimo laikotarpiu, tinkamai vykdyti savo pareigas nepilnamečių vaikų atžvilgiu.
Nesant juridinio atstovavimo instituto, nurodytais atvejais vaikams nustatoma laikinoji globa (rūpyba) arba, atskirus vaiką nuo tėvų, – nuolatinė globa (rūpyba). O išmokų vaikams įstatymo pagrindu mokama 4 MGL dydžio vaiko globos (rūpybos) išmoka. Toks problemos sprendimas sudaro prielaidas neracionaliai naudoti valstybės lėšas, be to pažeidžiami vaiko teisėti interesai, nes sudaromos prielaidos tėvams, turintiems galimybę iišlaikyti savo vaikus, nusišalinti nuo jų išlaikymo (nes globėjas gauna valstybės skirtą vaiko globos pašalpą), formuojamas neigiamas tėvų įvaizdis vaikams, skatinamas vaikų iškreiptas, neadekvatus realybei šeimos situacijos suvokimas (dažniausiai būsimieji vaiko globėjai (rūpintojai) įkalbinėja vaikus sakyti, jog tėvai išvyko į užsienį ir nesirūpina jais, neteikia išlaikymo ir pan.). Dar blogesnė padėtis, kuomet vaikas yra paliekamas seneliams, broliams/seserims, kaimynams, neturintiems teisinių įgalinimų ir pareigų užtikrinti vaikų priežiūrą, atstovauti vaiko interesams, t. y. vaikas realiai paliekamas be priežiūros.
Mes siūlome Civilinį kodeksą ppildyti nuostata, kad tėvai, prieš laikinai išvykstant į užsienį, savo valią dėl vaiko laikinosios priežiūros, t.y. atstovo skyrimo, jo teisių ir pareigų atstovaujamų nepilnamečių atžvilgiu turinio bei atstovavimo termino bei vaiko gyvenamosios vietos išreikštų kreipdamiesi į teismą. Teismas, atsižvelgdamas į ssiūlomo atstovu asmens moralines, asmenines ir kitas savybes, santykius su vaiku, vaiko norus ir teisėtus interesus, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, supaprastinto proceso tvarka vaikui paskirtų laikiną juridinį atstovą ir nustatytų jo gyvenamąją vietą.
Svarbu pažymėti, kad tėvams, teismo leidimu, paskyrusiems savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovą, išliks visos teisės ir pareigos savo vaikams, tame tarpe ir pirmenybės teisė prieš kitus asmenis atliekant jiems tenkančias pareigas savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu.3. VAIKO GYVENAMOJI VIETA
Santuokos nutraukimo atveju vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų. Sutuoktiniai, nutraukdami santuoką, gali, o tam tikrais atvejais – turi susitarti, su kuriuo iš jų liks gyventi vaikas. Jei santuoka nutraukiama bendru sutuoktinių sutarimu (nepriklausomai dėl kokių priežasčių sutuoktiniai nutarė nutraukti šeiminius santykius), kartu su prašymu teismui turi būti ppateikiama santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje be kita ko turi būti išspręstas sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas. Jei santuoka nutraukiama dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, santuokos nutraukimo pasekmių sutartis gali būti ir nepateikiama teismui, o vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas sprendžiamas teisme. Santuokos nutraukimo metu iškilus ginčui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos (nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių santuoka nutraukiama), teismas turi atsižvelgti išimtinai į vaiko interesus bei į vaiko nuomonę, jei jis ją gali suformuluoti. Vaiko nuomonė nėra vienintelis vveiksnys, į kurį atsižvelgiama, nustatant jo gyvenamąją vietą (kadangi ji gali prieštarauti vaiko interesams). Pastebėtina ir tai, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad ekonominė vaiko gerovė netapatintina su vaiko interesų kompleksu, ir gali būti vertintina tik kaip vienas iš faktorių, į kuriuos teismas turi atsižvelgti, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos.
Santuokos nutraukimo atveju nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta teisme nustatoma, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, kurias įvertinęs teisėjas priima sprendimą, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu bei teisingumo ir protingumo principais.
Tuo pačiu norėtume pastebėti, kad įstatymas nustato tėvų pareigą rūpintis savo vaikais, būti atsakingiems už savo vaikų auklėjimą, vystymąsi, pareigą rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.
Kaip pavyzdį, mes pateikiame civilinę bylą Nr. 3K-3-542/2001 (Priedas Nr. 1).3.1 Vaiko gyvenamoji vieta tėvams gyvenant skyrium
1. Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu.
2. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų.
3. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.4. ĮVAIKINIMAS
4.1 Įvaikinimo sąlygos ir tvarka
3.209 straipsnis. Vaikai, kuriuos lleidžiama įvaikinti
1. Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais.
2. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.
3. Įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus.
4. Neleidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių.
5. Įvaikintą vaiką leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui.
6. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu.
3.210 straipsnis. Asmenys, turintys teisę įvaikinti
1. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims.
2. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių.
3. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali.
4. Įvaikintojai negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės.
5. Asmenys, norintys įsivaikinti vaiką (išskyrus vaiko motinos (tėvo) sutuoktinį ir giminaičius), turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija.
6. JJeigu tą patį vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, teikiama:
1) giminaičiams;
2) sutuoktiniams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) Lietuvos Respublikos piliečiams;
5) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
6) asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti.
3.211 straipsnis. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko
1. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų.
2. Įvaikinant savo sutuoktinio vaikus arba įvaikius, amžiaus skirtumas, nustatytas šio straipsnio 1 dalyje, teismo gali būti sumažintas iki penkiolikos metų.
3.212 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti
1. Įvaikinimui būtinas vaiko tėvų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.
2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.
3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis.
4. Patvirtinęs tėvų (globėjų, rūpintojų) rašytinį sutikimą, teismas nutartimi tėvams (globėjams, rūpintojams) išaiškina šio kodekso 3.227 straipsnyje nustatytas įvaikinimo pasekmes ir tėvų teisę atšaukti savo duotą sutikimą.
5. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.
3.213 straipsnis. Tėvų sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimas
1. Tėvai savo
duotą sutikimą įvaikinti gali atšaukti, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas.
2. Pareiškimą dėl sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimo tėvai turi įteikti valstybinei įvaikinimo institucijai. Jei vaikas įvaikintas, valstybinė įvaikinimo institucija apie tai praneša tėvams, neatskleisdama įvaikintojų. Prašymą įteikus iki dienos, kurią turi būti nagrinėjamas teisme prašymas dėl įvaikinimo, valstybinė įvaikinimo institucija praneša teismui, nagrinėjančiam šį prašymą, apie sutikimo atšaukimą ir pasiunčia sutikimo atšaukimo pareiškimą nagrinėti .tą sutikimą patvirtinusiam teismui. Prašymo dėl įvaikinimo nagrinėjimas sustabdomas, kol bus išspręstas sutikimo atšaukimo klausimas.
3. TTeismas nepatvirtina sutikimo įvaikinti atšaukimo, jei nuo tėvų valdžios apribojimo yra praėję vieneri metai ir tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas arba jeigu nustato, jog tėvai duotą sutikimą atšaukia tik siekdami materialinės naudos.
3.214 straipsnis. Įvaikinimas be tėvų sutikimo
Įvaikinamo vaiko tėvų sutikimo nereikalaujama, jeigu tėvai yra nežinomi ar mirę, jeigu tėvams neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jeigu tėvai pripažinti neveiksniais arba paskelbti mirusiais.
3.215 straipsnis. Įvaikinamo vaiko sutikimas
1. Kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, bbe šio sutikimo įvaikinti negalima.
2. Kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties interesams.
3.216 straipsnis. Įvaikintojo sutuoktinio sutikimas įįvaikinti
1. Jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti.
2. Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jei sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu.
3.217 straipsnis. Pasirengimo įvaikinti patikrinimas
1. Valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai išsiaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra šio kodekso trečiojoje knygoje numatytų kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuoto socialinio darbuotojo išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.
3. Ar įtėviai turi tinkamas sąlygas ir deramai ppasirengę įvaikinimui, nusprendžia teismas, nagrinėjantis prašymą dėl įvaikinimo.
4. Būsimiesiems įtėviams, ketinantiems įvaikinti vaiką užsienyje, išvadą, ar nėra įstatymų numatytų kliūčių įvaikinti ir ar būsimieji įtėviai tinkamai pasirengę įvaikinti, nutartimi patvirtina Vilniaus apygardos teismas.
3.218 straipsnis. Duomenų apie įvaikinamą vaiką pateikimas
1. Valstybinė įvaikinimo institucija pateikia teismui duomenis apie įvaikinamo vaiko kilmę, vystymąsi, sveikatos būklę ir šeimą.
2. Duomenis apie galimus įvaikinti vaikus iki prašymo įvaikinti padavimo teismui valstybinė įvaikinimo institucija privalo pateikti visiems asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti eilę.
3.219 straipsnis. Įvaikinimo apskaita
1. AAsmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų įvaikinti, apskaitą tvarko valstybinė įvaikinimo institucija, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė.
2. Teismas, priėmęs sprendimą neterminuotai apriboti tėvų valdžią ar nutartimi patvirtinęs tėvų rašytinį sutikimą įvaikinti tų tėvų vaiką, įsiteisėjusį teismo sprendimą ar nutartį per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.
3. Suėjus vieneriems metams nuo laikino tėvų valdžios apribojimo, valstybinė įvaikinimo institucija išsiaiškina, ar tėvams nepanaikintas tėvų valdžios apribojimas. Jei tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas, jų vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą.
3.220 straipsnis. Prašymų įvaikinti nagrinėjimas
1. Lietuvos Respublikos piliečių prašymus įvaikinti nagrinėja apylinkės teismai pagal pareiškėjo arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą, dalyvaujant pareiškėjams ir valstybinės įvaikinimo institucijos atstovui.
2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.
3. Prašy.mas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Įsiteisėjusį teismo sprendimą teismas per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.
3.221 straipsnis. Įvaikinimo konfidencialumas
1. Įvaikinimo bylą teismas nagrinėja uždarame teismo posėdyje.
2. Be įtėvių sutikimo, kol vaikas sulaukia pilnametystės, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą.
3. Vaikui nuo keturiolikos metų, taip pat buvusiems vaiko artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar kitiems asmenims teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jei ši informacija reikalinga dėl vaiko, jo aartimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių.
3.222 straipsnis. Vaiko perkėlimas į šeimą iki įvaikinimo
1. Būsimiems įtėviams valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu ar savo iniciatyva teismas iki įvaikinimo gali nustatyti nuo šešių iki dvylikos mėnesių bandomąjį laiką ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą. Jei priimama nutartis perkelti vaiką į šeimą, įvaikinimo bylos nagrinėjimas sustabdomas.
2. Bandomasis laikas gali būti skiriamas atsižvelgiant į būsimų įtėvių ir vaiko psichologinį pasirengimą įvaikinti, būsimų įtėvių ir įvaikio bendravimo trukmę iki prašymo įvaikinti ir kitas aplinkybes, dėl kurių gali kilti abejonių, ar vaikas pritaps įvaikintojų šeimoje.
3. Teismo nutartimi vaiką perkėlus į šeimą iki įvaikinimo, vaiko ir būsimų įvaikintojų tarpusavio teisės ir pareigos, išskyrus paveldėjimo, prilyginamos vaikų ir tėvų pagal kilmę tarpusavio teisėms bei pareigoms.
4. Įvaikinę vaiką, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo. Teismas tai pažymi teismo sprendime.
3.223 straipsnis. Pirmenybė įvaikinti
1. Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli asmenys, pirmenybė suteikiama tokia eile:
1) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
2) giminaičiams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) sutuoktiniams.
2. Jei įvaikinti vaiką pareiškia norą keli tos pačios eilės asmenys, įsivaikina tas, kuris pirmas įtrauktas į apskaitą įvaikinti.
3.224 straipsnis. Įvaikinimas užsienio valstybės piliečiui
1. Užsienio valstybės ppiliečiui, įvaikinančiam vaiką, taikomos šio kodekso 3.209–3.221 straipsniuose nustatytos taisyklės.
2. Be šio kodekso 3.209–3.221 straipsniuose nustatytų taisyklių, įvaikinimas užsienio valstybės piliečiams galimas, jeigu:
1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką;
2) vaiko, auklėjamo ir išlaikomo šeimoje ar šeimynoje, šeimos ar šeimynos tėvai duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti;
3) vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti.
3. Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos tėvų, globėjo (rūpintojo) sutikimo.
4. Kai vaikas įvaikinamas kitoje valstybėje, turi būti imamasi visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos materialinės naudos.
5. Sprendžiant klausimą dėl vaiko įvaikinimo užsienio valstybės piliečiui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, reikalavimus.
3.225 straipsnis. Įvaikinimo, atlikto užsienyje, pripažinimas
Įvaikinimas, atliktas užsienyje, pripažįstamas tarptautinių sutarčių ir šio kodekso pirmosios knygos normų nustatyta tvarka ir sąlygomis.
3.226 straipsnis. Vaikų, užsienio valstybės piliečių, įvaikinimas
1. Vaikai – užsienio valstybės piliečiai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje –įvaikinami šio skyriaus nustatyta tvarka, jeigu tarptautinėje sutartyje arba
susitarime .su atitinkama užsienio valstybe ir Lietuvos Respublika nėra nustatyta kitokia jų įvaikinimo tvarka.
2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti vaikus nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.5. ĮVAIKINIMO TEISINĖS PASEKMĖS
3.227 straipsnis. Įvaikinimo pasekmės
1. Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę.
2. Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo, iišskyrus šio kodekso 3.222 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį.
3.228 straipsnis. Įvaikio vardas ir pavardė
1. Teismo sprendimu įvaikintam vaikui suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas vaiko vardas, jeigu vardą pakeisti sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę.
2. Įtėvių ir įvaikio, galinčio išreikšti savo nuomonę, prašymu vaikui gali būti paliekama buvusi pavardė pagal kilmę.
3. Kai dėl įvaikio pavardės ar vardo nesutaria įtėviai tarp savęs ar su vaiku, pavardės ar vardo pakeitimo klausimą išsprendžia teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus.
1. Bendrieji principai:
1.1. vaikas vyksta su abiem tėvais, o jeigu kurio nors iš jų nėra, turi būti jo sutikimas arba kitas iš šio komentaro punktuose išvardintų dokumentų, paaiškinantis kodėl jo nėra;
1.2. visais atvejais kartu su dokumentais Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės ppunkto pareigūnams turi būti pateiktos ir šių dokumentų kopijos;
1.3. Vaikų teisių apsaugos tarnyba raštą patvirtinantį, kad vaikas daugiausia gyvena su vienu iš tėvų, išduoda kai vaiko gyvenamoji vieta nenustatyta su vienu iš tėvų teismo sprendimu ir kai nėra kitų dokumentų, patvirtinančių, kodėl nėra antrojo iš tėvų sutikimo;
1.4. Vaikų teisių apsaugos tarnyba raštu įformintą sutikimą, kad vaikas laikinai išvyktų, išduoda tais atvejais, kai turėtų būti pateikiamas antrojo iš tėvų sutikimas, tačiau jo neįmanoma gauti dėl objektyvių priežasčių arba antrasis iš tėvų neduoda sutikimo be pagrindo.
2. Visais atvejais išvykdamas vaikas pasieniečiui pateikia vieną iš Tvarkos nurodytų dokumentų.
3. Kai vaikas vyksta su abiem tėvais, papildomų dokumentų pateikti nereikia
4. Kai vaikas turi dokumentą, patvirtinantį, kad jis yra uužsienio valstybės gyventojas, papildomų dokumentų pateikti nereikia , t.y. ši tvarka nebus taikoma.
5. Kai vaikas vyksta su globėju, pasienyje turi pateikti globą patvirtinantį dokumentą ir jo kopiją.
6. Kai vaikas vyksta su vienu iš tėvų , pasienyje turi pateikti vieną iš šių dokumentų ir jo kopiją:
6.1. antrojo sutikimą ,
6.2. antrojo mirties liudijimą ,
6.3. teismo sprendimą apie gyvenamosios vietos nustatymą su tuo iš tėvų, su kuriuo vyksta,
6.4. teismo sprendimą apie antrojo pripažinimą nežinia kur eesančiu ,
6.5. teismo sprendimą apie antrojo pripažinimą neveiksniu ,
6.6. gimimo liudijimą, kuriame nėra įrašytas tėvas,
6.7. Vaikų teisių apsaugos tarnybos raštą, kad vaikas daugiausia gyvena su tuo iš tėvų, su kuriuo vyksta,
6.8. Vaikų teisių apsaugos tarnybos raštu įformintą sutikimą, kad vaikas laikinai išvyktų.
7. Kai vaikas vyksta su įgaliotu asmeniu, į turistinę (grupinę) kelionę, pasienyje turi pateikti vieną iš šių dokumentų ir jo kopiją:
7.1. abiejų tėvų sutikimą,
7.2. globėjo (rūpintojo) sutikimą ir globą (rūpybą) patvirtinantį dokumentą,
7.3. vieno iš tėvų sutikimą ir vieną iš išvardintų dokumentų:
7.3.1. teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo,
7.3.2. antrojo mirties liudijimą,
7.3.3. teismo sprendimą apie antrojo pripažinimą nežinia kur esančiu,
7.3.4. teismo sprendimą apie antrojo pripažinimą neveiksniu,
7.3.5. gimimo liudijimą, kuriame nėra įrašyta tėvo,
7.3.6. Vaikų teisių apsaugos tarnybos raštą, kuriame patvirtinama, kad vaikas daugiausia gyvena su juo,
7.3.7. Vaikų teisių apsaugos tarnybos raštu įformintą sutikimą, kad vaikas laikinai išvykt.ų.
8. Kai vaikas vyksta vienas, pasienyje turi pateikti vieną iš šių dokumentų ir jo kopiją:
8.1. abiejų tėvų sutikimą,
8.2. globėjo (rūpintojo) sutikimą ir globą (rūpybą) patvirtinantį dokumentą,
8.3. vieno iiš tėvų sutikimą ir vieną iš išvardintų dokumentų:
8.3.1. antrojo mirties liudijimą,
8.3.2. teismo sprendimą apie gyvenamosios vietos nustatymą su tuo, kuris davė sutikimą,
8.3.3. teismo sprendimą apie antrojo pripažinimą nežinia kur esančiu,
8.3.4. teismo sprendimą apie antrojo pripažinimą neveiksniu,
8.3.5. gimimo liudijimą, kuriame nėra įrašyta tėvo,
8.3.6. Vaikų teisių apsaugos tarnybos raštą, vaikas daugiausia gyvena su davusiu sutikimą ,
8.3.7. Vaikų teisių apsaugos tarnybos raštą, kad vaikui leidžiama išvykti.
9. Kai vaikas vyksta vienas pas tėvus ar vieną iš jų, dirbantį (gyvenantį) užsienyje, papildomai (be šio komentaro 8 punkte nurodytų dokumentų) pasienyje reikėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jie ten dirba (gyvena).
10. Vaikų teisių apsaugos tarnyba raštą patvirtinantį, kad vaikas daugiausia gyvena su vienu iš tėvų, išduoda kai vaiko gyvenamoji vieta nenustatyta su vienu iš tėvų teismo sprendimu ir kai nėra kitų dokumentų, patvirtinančių, kodėl nėra antrojo iš tėvų sutikimo.
Šiuo raštu turi būti patvirtinama, kad vaikas daugiausia gyvena su vienu iš tėvų. Taip pat turi būti nurodytas šio rašto galiojimo laikas. Nurodant galiojimo laiką, reikėtų atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis vadovaujantis galima būtų numatyti, kad vaiko gyvenamoji vieta nesikeičia .
Besikreipiantys vienas iš tėvų šiuo atveju turėtų pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad vaikas daugiausia gyvena su juo.
Tai ggalėtų būti:
10.1. pažyma apie vaiko ir vieno iš tėvų registraciją kartu;
10.2. pažyma apie šeimos sudėtį;
10.3. rašytinis patvirtinimas iš mokyklos;
10.4. rašytinis patvirtinimas iš ikimokyklinės ugdymo įstaigos;
10.5. kartu gyvenančių pilnamečių asmenų patvirtinimai raštu (parašyti Tarnyboje);
10.6. kiti dokumentai.
11. Vaikų teisių apsaugos tarnyba raštu įformintą sutikimą, kad vaikas laikinai išvyktų, išduoda tais atvejais, kai turėtų būti pateikiamas antrojo iš tėvų sutikimas, tačiau jo neįmanoma gauti dėl objektyvių priežasčių arba antrasis iš tėvų neduoda sutikimo be pagrindo.
Tarnyba, prieš išduodama tokį raštą, per 5 dienas turėtų įsitikinti, kad antrojo iš tėvų sutikimo gauti neįmanoma ir kad sutikimo davimas atitinka vaiko interesus.
Kai šį sutikimą Tarnyba išduoda antrajam iš tėvų nedavus sutikimo be pagrindo, per 3 darbo dienas ji turi informuoti sutikimo nedavusįjį antrąjį iš tėvų.
Sutikime turi būti nurodytas jo galiojimo laikas.
12. Jeigu į užsienio valstybę vyksta vaikų globos (rūpybos) institucijoje globojamas (rūpinamas) vaikas, pasienyje turi būti pateikiamas Vaikų teisių apsaugos tarnybos raštu įformintas sutikimas, kad vaikas laikinai išvyktų, ir šio sutikimo kopija.
Tarnyba šį sutikimą išduoda išnagrinėjusi vaikų globos (rūpybos) institucijos vadovo ar įgalioto atstovo pateiktus dokumentus.
Vaiko globos (rūpybos) institucija, gavusi Tarnybos sutikimą, ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki vaiko išvykimo į užsienio valstybę
raštu apie tai informuoja Užsienio reikalų ministerijos konsulinį departamentą (J.Tumo-Vaižganto g. 2, 2600 Vilnius, tel (8-22) 36 26 07).
Vaikas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savo teises ir pareigas. Vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Pirmiausia vaiko teises gina ir užtikrina vaiko tėvai. Kadangi vaikai dėl savo padėties yra išskirtinė asmenų grupė, todėl vaiko teisių užtikrinimo atsakomybė tenka ne tik šeimai, bet ir valstybei. Vaiko teisių apsauga – viešas interesas, todėl ji turi būti visų vvalstybės institucijų rūpestis ir prioritetas. Visuomenėje būtinos specialios institucijos, garantuojančios vaiko teisių gynimą ir į.gyvendinimą.
Pagrindinės vaiko teisės:
– turi teisę gyventi ir augti;
– turi teisę būti sveikas;
– turi teisę į individualybę ir jos išsaugojimą;
– turi teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę;
– turi turtines teises;
– turi teisę į gyvenamąjį būstą;
– turi socialines teises;
– turi teisę į valstybės paramą ir išlaikymą;
– turi teisę į poilsį ir laisvalaikį;
– vaikas, priklausantis Lietuvos Respublikos tautinėms bendrijom, turi teisę puoselėti kalbą, kultūrą, papročius;
– turi pabėgėlio tteises;
– turi teisę dalyvauti vaikų apsaugos programose.
Pagrindinės vaiko pareigos:
– vaikas yra visuomenės narys ir, naudodamasis savo teisėmis, turi laikytis nustatytų elgesio normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų įstatymų bei teisės aktų, gerbti kitų žmonių teises;
– privalo gerbti savo tėvus, kitus šeimos narius, ggloboti juos senatvėje, ligos ar kitos negalios atvejais, padėti kitiems paramos reikalingiems šeimos nariams;
– privalo gerbti pedagogus, kitus suaugusiuosius ir vaikus, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų;
– privalo laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe, buityje;
– gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuosavybę;
– vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, mokymo bei auklėjimo įstaigose, darbe, socialinėje aplinkoje.
(LR Civilinio kodekso 3.162 str., Vaiko teisių pagrindų įst. 48 str.)
Vaiko globos nustatymas (laikinosios ir nuolatinės), vaiko globėjo skyrimas, globos priežiūra ir peržiūra organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, Vaiko globos organizavimo nuostatais, Vaiko laikinosios globos ( rūpybos ) nuostatais.
Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai:
– vaiko interesų pirmumas;
– pirmumo tteisę tapti globėjais (rūpintojais) turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus;
– vaiko globa (rūpyba) šeimoje;
– brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus;
– nustatant ir naikinant vaiko globą (rūpybą), skiriant globėją (rūpintoją), vaikui, galinčiam išreikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti išklausytam ir jo nuomonė yra svarbi priimant sprendimus.
Vaiko globos (rūpybos) rūšys:
– laikinoji globa (rūpyba);
– nuolatinė globa (rūpyba).
Vaiko globos (rūpybos) formos:
– globa (rūpyba) šeimoje;
– globa (rūpyba) šeimynoje;
– globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje.
Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo ppagrindai
Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko:
– tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais);
– tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių;
– tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų)..5.1 Vaiko nuolatinė globa (rūpyba)
Nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos (rūpybos) institucijai.
Vaikui nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko:
– abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs;
– abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais;
– vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų;
– tėvams arba vieninteliam iš turėtų tėvų laikinai arba neterminuotai apribota valdžia;
– tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tirs mėnesius;
– abu tėvai arba turėtas vienintelis iš ttėvų nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais.
Būsimasis vaiko globėjas (rūpintojas) privalo pateikti :
1. Prašymą, kuriame nurodomi pageidaujamų globoti ir auklėti vaikų skaičius, jų amžius, globos rūšis, nurodant to priežastis ir motyvus.
2. Asmens dokumentus (tėvų, globėjų, vaikų).
3. Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytos formos pažymėjimą.
4. Kartu gyvenančių vyresnių kaip 16 metų asmenų raštiškus sutikimus globoti vaiką.
5. Santuokos (ištuokos) liudijimo kopiją arba sutuoktinio mirties liudijimo kopiją.
6. Charakteristiką, pažymas apie savo ir šeimos narių gaunamas pajamas, šeimos sudėties pažymą.
7. Gyvenimo aprašymą (vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, adresas, šeimyninė padėtis, išsimokslinimas, darbo patirtis).
8. Dokumentus, įrodančius artimo giminaičio, norinčio tapti globėju, giminystę su vaiku.
Dokumentus apie asmens, norinčio tapti globėju, gyvenamąjį būstą.
Dalyvaujama teisme ir teikiamos teismui išvados, nagrinėjant civilines bylas dėl:
– vaiko gyvenamosios vietos nustatymo;
– skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo;
– tėvystės (motinystės) nuginčijimo ar nustatymo;
– tėvų valdžios apribojimo, vaikų atskyrimo nuo tėvų;
– santuokinio amžiaus sumažinimo tikslingumo;
– įvaikinimo;
– kitos bylos, kai nagrinėjamas ginčas dėl vaikų.
Ruošiama medžiaga ir teikiami teismui pareiškimai, ieškiniai dėl :
– laikino ir neterminuoto tėvų valdžios apribojimo;
– vaiko atskyrimo nuo tėvų;
– vaikui priteisto išlaikymo priteisimo, dydžio ir formos pakeitimo;
– vaikui skirto išlaikymo panaudojimo ne vaiko interesais;
– dėl vaiko nuolatinės globos ( rūpybos ) nustatymo.
Dalyvaujama teismuose, ginant nepilnamečių turtinius interesus; kai teisiamas nepilnametis; įstatymų numatyta tvarka dalyvaujama apklausiant nepilnametį ikiteisminio tyrimo metu, kreipiamasi į teisėsaugos institucijas dėl ssmurto naudojimo prieš nepilnamečius.6. ŠEIMOS TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS
1. Asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomi jomis naudojasi, taip pat ir teise į šeimos teisių gynybą. Atsisakymas nuo šeimos teisės ar jos įgyvendinimo nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.
2. Įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai.
3. Draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t. y. draudžiama jas įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims. Jeigu asmuo piktnaudžiauja šeimos teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. 4. Šeimos teises gina teismas, globos ir rūpybos bei kitos valstybės ar visuomeninės institucijos šio kodekso numatytais būdais. Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą7. VAIKŲ GLOBA
Kodėl taip sunku rasti šeimą beglobiams vaikams?
Lietuvos statistika be gailesčio registruoja tūkstančius beglobių vaikų, kurie dėl tam tikrų priežasčių lieka be tėvų priežiūros. Todėl nenuostabu, kad jų aprūpinimo klausimas yra aktualus.
Neveltui šeimos nusprendusios globoti vieną iš tokių vaikų yra socialiai remtinos Valstybe. Tai yra aktualu ne tik visuomenei, bet ir pačiai šeimai, kuri auklės ir išleis į
visuomenę vaiką. Tai visiem žinoma ir įrodyta vaikų likimais.
Tačiau, jeigu Valstybė įdeda nemažai pastangų, kad beglobiai vaikai atrastų naujas šeimas, kodėl jos pastangos nevisada duoda vaisių? Visi mes puikiai žinome, kad kiekvienais metai beglobių vaikų skaičius auga, tačiau šeimų (norinčių įvaikinti pamestinuką) vis mažėja.
Atsakymas galėtų būti tas, kad mūsų šalyje yra nepalanki socialinė ir ekonominė padėtis. Ir tai atveda prie to, kad visos Valstybės pastangos ir ptojektai dažniausiai taip ir lieka ant popieriaus.
Todėl daugelio šeimų posakis: „Kaip išgyventi ar pragyventi ppatiems.“ yra pakankamai populiarus.
Pabandysime apibrėžti problemas sąlygojančias nenorą įvaikinti beglobius vaikus.
1. Vienu metu buvo populiaru sakyti, kad nėra sukurta tobula sistema, nėra tam tikrų palankių įstatymų. Kad norint įvaikinti vaiką reikia atitikti tam tikrus reikalavimus, kurie priekaištauja Vaikų Teisių Konvencijos esmei. Kurioje pažymima, jog šalyje kiekvienas vaikas turi teisę turėti šeimą.
Kita vertus, žmones gasdina ilgas įvaikinimo procesas (registravimas, kaip kandidatų, dokumentų rinkimas ir t.t.). Be to mūsų valdžia kasmet pamiršta „įmesti“ į biudžetą papildomų lėšų, skirtų šeimoms, kurios suteikė bbeglobiams vaikams namus, vis tikėdamiesi, kad jais pasirūpins socialinės ir kitos institucijos.
2. Kita, ne ka mažesnė priežastis yra menkas visuomenės informavimas apie tai, kad yra vaikų kuriems reikia padėti. Žmonės norintys įvaikinti beglobį vaiką, neturi jokios informacijos apie tokius vvaikus ir faktiškai negali jos gauti. Tuomet kyla klausimas, kodėl tokia informacija negali būti prieinama visiems norintiems tapti įtėviais? Mes privalome padaryti taip, kad kiekvienas iš tų vaikų atrastų šeimą ir tėvus. Kodėl nepadaryti duomenų bazę apie beglobius vaikus, kuri būtų prieinama potencialioms šeimoms? Ir jeigu tokia jau yra sukurta, kodėl ji yra prieinama, tik tam tikram uždaram vartotojų ratui?!
Turbūt, praktika šeimos parinkime bus naudinga tik tada, kai beglobių vaikų bus dešimtys, o potencialių įtėvių šimtai. Tada bus galima išanalizuoti ir tinkamai painkti kiekvienam beglobiui vaikui puikius namus ir rūpestingus tėvus.
Taip pat, norime pažymėti, kad nemažai įtakos turi asmeninis faktorius. Jeigu prie beglobių vaikų problemos prisideda žmogus neabejingas, norintis padėti, kuriam rūpi šių vaikų likimas ir jis negaili nei jjėgų, nei lėšų, nei savo darbo laiko, tuomet atsiranda lėšos, tam tikros organizacijos, kurios užsiėma šia problema ir efektyviai ją sprendžia. Tačiau, norime iš karto pažymėti, kad daugelis žmonių dirbančių tokio pobūdžio organizacijose nėra linke prisideti pilnu pajėgumu prie šios problemos sprendimo. Kadangi jie puikiai supranta, kad padidės darbo mąstai, tuo pačiu atsakomybė, tačiau alga išliks ta pati. (Primename, kad tai tik autorių nuomonė ir analizė iš perskaitytos informacijos.). Norėtume pagrįsti savo nuomone:
* įkūrimas duomenų bazės ( tai ne tik aanketos, tam tikri blankai, bet ir informacijos rinkimas apie vaiką-charakteristika, sveikatos pažymėjimas, nuotraukos, video ir t.t.) apie vaikus likusius be tėvų, o taip duomenų bazė apie kandidatus, potencialius įtėvius.
* būvimas susitikime potencialių įtėvių su vaiku.
* sudarymas ataskaitos apie galimą įvaikinimą
* apsilankymas potencialių įtėvių namuose, pateiktų dokumentų analizė ir t.t.
Tuo pačiu norime pažymėti, kad vaikų namų darbuotojai slapta priešinasi įvaikinimo efektyvumui, kadangi bijo netekti darbo. Tuomet i baimė pasireiškia įtėvių ir vaiko susitikme. Kai vaikų namų darbuotojai būna gana nemandagūs, grubūs ir. pan.
Mes pateikiame mūsų manymų vienus iš pagrindinių faktorių, kodėl yra stabdomas įvaikinimo procesas. Ar galima kaip nors išspręsti šias problemas? Pasistengsime aprašyti keletą būdų:
1. Pirmiausia reikia įtikinti visus valdžios organus, kad tokių šeimų rėmimas, kuriose yra įvaikintų vaikų nereikalaus daug lėšų. Taip pat, kad tai yra aspektas į kurį būtina investuoti pinigus.
2. Reorganizacija esamų tarnybų. Reikia sukūrti tokias tarnybas, kaip šeimų centrai, konsultacijų kabinetai ir .t.t O taip pat labai svarbu, kad specialisti kurie dirbs šiose organizacijose turi tvirtai žinoti, kad neliks be darbo.
3.Atvirumas ir visuomenės informavimas. Reikalingas informacija ir kontrolė apie tai kaip vaikai gyvena vaikų namuose ir paskiau įtėvių namuose.
4. Specialistų perkvalifikacija.
Nors valstybės politika orientuota į vaikų globą šeimose, į vaikų namus iir toliau patenka apie pusė be tėvų globos likusių vaikų. Laukiamų rezultatų nedavė ir tai, jog valstybė stipriai padidino globos pašalpą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Šeimos, vaikų ir jaunimo departamento direktoriaus Stepono Kulbausko teigimu, vaiko globos politikos koncepcijoje yra numatoma vaiko globos šeimoje kaštus paskirstyti į pinigus, skiriamus vaikui, globėjui ir socialiniam darbuotojui. Praktika parodė, kad vien padidinti globos pašalpą vaiko poreikiams tenkinti nepakanka, į globą būtina žvelgti kaip į socialinę paslaugą.
Šiuo metu socialinio darbuotojo vaidmuo ieškant globėjų, juos parengiant ir mokant, teikiant jiems pagalbą bei kontroliuojant globos kokybę yra minimalus. To priežastis – kvalifikuoto personalo trūkumas.
Reformuojant vaiko globos sistemą ketinama daugiau dėmesio skirti prevencijai, tai yra kad kuo daugiau vaikų liktų augti biologinėse šeimose. Globą šeimose bus siekiama padaryti kuo profesionalesne veikla, o globos įstaigas padaryti kuo panašesnes į šeimos aplinką.
Pasak SADM atstovų, dalis visuomenės yra priešiškai nusistačiusi prieš vaikų globėjus manydami, kad globojama norint pasipelnyti. Po kelių plačiai nuskambėjusių smurto prieš vaikus atvejų šeimynose, globos šeimose populiarumas dar labiau sumažėjo.
SADM užsakymu pernai buvo atliktas tyrimas „Šeimose gyvenančių vaikų globos įvertinimas“. Jo metu buvo apklaustos 505 šeimos iš 6 savivaldybių, globojančios vaikus.
Tyrimo duomenimis, apie 30 proc. globėjų turi bendrąjį išsilavinimą, 13 proc. – su pradiniu išsilavinimu. DDaugeliu atvejų globėjo pašalpa sudaro didžiąją dalį šeimos gaunamų pajamų. Dauguma apklaustų globėjų teigė, jog valstybės teikiama parama globai nepakankama, turėdami galvoje, kad šiais pinigais patenkinami ne tik vaiko, bet ir šeimos poreikiai. Dvasinius poreikius įvardija nedaugelis apklaustųjų.
Apie 60 proc. globėjų sudaro artimi vaikų giminaičiai. Neretai vaikai yra globojamai esant gyviems biologiniams tėvams. Pastarieji galėtų auginti savo vaikus, jei jiems būtų sudaromos sąlygos.
Tik 57 proc. apklaustų globėjų yra visiškai patenkinti globėjo pareigomis. Kita dalis skundėsi sveikata, ribotomis galimybės suteikti vaikams geresnį aprūpinimą, bendravimo su globotiniais sunkumais, nepakankamais įgūdžiais ir žinių stoka.
SADM duomenimis, Lietuvoje globa kasmet nustatoma maždaug 3 tūkst vaikų. Šiuo metu šalyje yra daugiau kaip 14 tūkst. tokių vaikų. Iš jų apie 8 tūkst. auga šeimose ir šeimynose, ir beveik 6 tūkst. – institucijose. Lietuvoje šiuo metu veikia 83 vaikų globos namai.
. Vaikas iš probleminės šeimos turi būti paimamas tik kraštutiniu atveju, o su šeima reikėtų nuolat dirbti prevencinį darbą. Deja, kaimiškose vietovėse labai menkas socialinių paslaugų vaikui ir šeimai teikimo tinklas. Didelė problema – tėvų teisės ir pareigos. Žmogus jaučiasi turįs teisę pasirinkti vartoti alkoholį, skriausti šeimą, ir iš jo nesugebama pareikalauti vykdyti pareigų, gydytis nuo priklausomybės alkoholiui. Smurtautojo teisės iškeliamos aukščiau už jo pareigas auginti ir prižiūrėti
vaikus. Ne vaiką reikia paimti iš smurtautojo .šeimos, o smurtautoją „išimti“ iš šeimos.
Būtina didinti šeimos atsakomybę už vaikus. Valstybės socialinė politika skatino socialinės rizikos šeimų gausėjimą. Faktas, kad vaikai nedarniose šeimose gimdomi tam, kad pragyventų suaugusieji. Yra šeimų, kur auga 4 vaikai, o motina gyvena su. penktu „tėvu“. Kokia tų penkių tėvų atsakomybė? Ji tinkamai nereglamentuota. Valstybė turėtų orientuotis į tai, kad šeimos turėtų bent minimalų pragyvenimo lygį, tai yra darbą. Tada pakis ir šeimos statusas. Problema, kad teisiškai nesukonkretintos vvaiko teisių apsaugos tarnybų funkcijos.
Vaiko gerovės labui:
1. Teisinės bazės tobulinimas. Keisti galiojančius teisės aktus, kad jie būtų palankesni aukai, o ne smurtautojui. Dėl tėvų išvykimo į užsienį ir vaikų palikimo būtinos Civilinio kodekso pataisos. Kuo skubiau priimti Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą. Reikia parengti Socialinių paslaugų plėtros ir/ar socialinių paslaugų tinklo plėtros programą(-as). Suderinti teisės aktus, kad institucijų pareigūnai nedubliuotų veiklų. Priskirti socialines paslaugas vaikui ir šeimai prie valstybės perduotų funkcijų. Išmokas vaikams neįskaičiuoti į pajamas socialinei pašalpai ir kkompensacijoms už šildymą, šiltą, šaltą vandenį ir kt. komunalines paslaugas gauti. Reorganizuoti vaiko globos (rūpybos) sistemą, įtvirtinant vaiko globos šeimoje pirmenybę. Didinti tėvų atsakomybę už vaikus. Būtina didinti minimalaus gyvenimo lygio, valstybės remiamų pajamų dydžius ir visas su šiais dydžiais ssusijusias socialines išmokas. Priimti Vaiko teisių apsaugos tarnybų įstatymą. Parengti tvarką, kuri įpareigotų elektros tiekėjus informuoti gyvenamosios vietos seniūniją apie skolą už elektrą, įsiskolinimus bei sudarytų galimybę šeimai, turinčiai vaikų, skolą mokėti dalimis.
2. Administravimo gerinimas. Atskirti socialinių paslaugų teikimą nuo viešojo administravimo. VTAT darbuotojų skaičius turėtų priklausyti ir nuo savivaldybės specifikos. Nėra valstybinės vaiko teisių apsaugos bei paramos vaikui ir šeimai sistemos. Įdiegti socialinių paslaugų pirkimo modelį. VTAT darbuotojai daug laiko sugaišta dokumentams rengti ir vaiko teisėms atstovauti teismuose. Neaiškios apskričių funkcijos vaiko teisių apsaugos srityje. Reikalinga šeimos ginčų sprendimo (sutaikymo) institucija.
3. Socialinės paramos vaikams ir šeimai teikimas. Socialinių paslaugų vaikui ir šeimai stoka. Kaimiškosiose seniūnijose steigti socialinių darbuotojų etatus darbui su šeimomis. Būtina siekti, kad kkiekvienoje vidurinėje ir pagrindinėje mokykloje būtų įvesti socialinio pedagogo ir psichologo etatai. Plėtoti savivaldybių butų fondą, suteikiant pirmumą būstą skirti jaunoms ir turinčioms vaikų nepasiturinčioms šeimoms. Prioritetą teikti nestacionarioms paslaugoms ir siekti, kad vaikas būtų grąžinamas į šeimą. Išvykusių į užsienį dirbti piliečių vaikams įsteigti tik laikinąją globą (rūpybą) nemokant vaiko globos pašalpos.
4. Paramos vaikui ir šeimai finansavimas. Priimant naujus teisės aktus numatyti ir finansavimą. Nepakankama valstybės parama vaikus auginančiai šeimai. Skirti daugiau valstybės biudžeto lėšų vaikų poilsio ir uužimtumo programoms finansuoti. Sudaryti vienodas finansavimo sąlygas skirtingo pavaldumo (neatsižvelgiant į žinybiškumą) vaikų globos įstaigose – įdiegti vienodą „globotinio krepšelį“. Reikėtų diferencijuoti vaiko globos išmokos dydį. Tikslinga parengti šios išmokos panaudojimo tvarką. Nemokamą maitinimą skirti visiems vaikams, nes jo skyrimas tik socialiai remtiniems vaikams dar labiau padidina jų socialinę atskirtį. Socialinio būsto išlaikymo problema šeimoms, auginančioms vaikus. Sudaryti galimybę pirmumo teise įsidarbinti tėvams, auginantiems vaikus..IŠVADOS
Diskredituojanti valstybę padėtis Europą stebina Lietuva, kurioje tiek daug vaikų, esant gyviems tėvams, glaudžiasi valdiškuose globos namuose. Tokių vaikų, netekusių tėvų globos, skaičius pastaraisiais metais vis siekia apie 13 tūkstančių. Liūdna ir tai, kad nors vaikų mokyklose mažėja, tačiau valstybės globojamų vaikų skaičius nekinta. Sutelkus visas institucijas, kurios rūpinasi vaikų teisėmis, į vieną kumštį, atrodo, problemų neturėtų būti. Tačiau praktiškai vos ne kiekvieną dieną susiduriame su tokiomis tėvų globos stokojančių vaikų bėdomis, kurios civilizuotame pasaulyje jau beveik neegzistuoja. Tiek vaikų globos namų, kiek yra pas mus, neturi net daug skurdesnės valstybės. Ši problema ne tokia aktuali ir Latvijoje bei Estijoje. Esama padėtis diskredituoja mūsų valstybę. Savivaldybių vadovai, vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojai vos ne kasdien susiduria su faktais, kurie glumina ir kartais verčia sutrikti, nežinant, ką daryti.
