Darbo ir darbo civilinė sauga
Darbo ir civilinė sauga.
Darbo saugos samprata.
Tarptautiniai dokumentai, įtvirtinantys darbo saugos principus, yra:
1. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.
2. Europos Sąjungos dokumentai:
a) Bendrijos chartija dėl darbuotojų pagrindinių socialinių teisių ir laisvių;
b) Europos Sąjungos direktyvos.
3. TDO konvencija dėl darbo saugos, darbo higienos ir gamybos aplinkos.
Prie daugelio tarptautinių dokumentų Lietuva yra prisijungusi. Tarptautiniuose dokumentuose nustatytus principus būtina reglamentuoti nacionaliniuose įstatymuose. Esant kolizijai, tiesiogiai taikomi tarptautiniai dokumentai.
Žmonių darbo sauga apima įvairius visuomeninius santykius- teisinius, ekonominius, organizacinius, techninius ir kitus. Todėl nėra vieningos nuomonės, kas yra darbo sauga. Manoma, kad tai:
1. darbo tteisės principas;
2. darbo sutarties institutas;
3. viena iš pagrindinių darbuotojų teisių.
Žmonių darbo saugos institutas- tai visuma tam tikrų organizacinių, techninių priemonių, privalomų darbo sutarties šalims. Šis institutas apima tik tas priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti sveikas darbo sąlygas.
Darbuotojų sauga ir sveikata- tai visos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti skirtos prevencinės priemonės, kurios naudojamos ar planuojamos visais įmonės veiklos etapais, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.
Darbuotojų sauga ir sveikata apima ne tik išankstines, prevencines, bet ir kkitas priemones ir sankcijas už nustatytų prevencinių ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nesilaikymą. DK, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių susirgimų socialinio draudimo įstatymas ir kiti įstatymai nustato atlyginimo už darbe sužalotą mokėjimo sąlygas ir tvarką.
1989 mm. birželio 12 d. Europos Bendrijos Tarybos direktyvos „Dėl priemonių darbuotojų saugiai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti“ 1 straipsnyje darbuotojų sauga ir sveikata taip pat apibrėžiama kaip apsauga nuo profesinės rizikos, pabrėžiamas darbo saugos ir sveikatos apsaugos užtikrinimas, rizikos ir nelaimingų atsitikimų priežasčių šalinimas. Informavimas, konsultavimas, darbuotojų dalyvavimas lygiomis teisėmis pagal galiojančius nacionalinius įstatymus ir/ arba praktiką ir darbuotojų bei jų atstovų mokymo bendrieji principai, taip pat prieš tai išvardytų principų įgyvendinimo bendrosios instrukcijos. Visi šie minėtoje direktyvoje įtvirtinti principai yra inkorporuoti DK, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose.
Darbuotojų sauga ir sveikata taip pat gali būti apibrėžiama kaip Lietuvos valstybės politika, įgyvendinama tobulinant įstatymus ir kitus norminius teisės aktus, kad jie atitiktų TDO, EEuropos Tarybos, Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, taip pat plėtojant organizacinį darbą. Ši politika grindžiama tokiais principais: darbuotojų gyvybės, sveikatos ir darbingumo išsaugojimo pirmenybės, palyginti su darbo ar gamybos rezultatais; darbdavių ir darbuotojų pareigos vykdyti saugos ir sveikatos darbe norminių teisės aktų reikalavimus; trišalio valstybės, darbdavių ir darbuotojų organizacijų bendradarbiavimo saugos ir sveikatos darbe srityje; saugos ir sveikatos darbe mokslo plėtojimo; ekonominių priemonių, skatinančių saugių ir nekenksmingų darbo sąlygų darbuotojams sudarymą, taikymo; saugos ir sveikatos darbe specialistų rengimo; nelaimingų atsitikimų ddarbe, profesinių ligų priežasčių tyrimo tvarkos nustatymo; bendros valstybinės saugos ir sveikatos darbe kontrolės.
Atsižvelgiant į darbo sąlygas darbuotojui mokami priedai už kenksmingas sąlygas, taikoma sutrumpinta darbo savaitė. Darbo inspekcija gali sustabdyti tam tikrus darbus, jeigu darbuotojai neišmokyti saugiai dirbti, neaprūpinti individualiomis darbo saugos priemonėmis. Kai darbdavys nesutinka, darbo inspektorius pats sustabdo darbus. Pagrindinės darbdavio pareigos yra pranešti darbo inspekcijai apie įmonės, jos padalinių eksploatacijos pradžią, instruktuoti ir mokyti darbuotojus saugiai dirbti, tikrinti jų žinias, nustatyta tvarka apdrausti jos nuo nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių lygų ir vykdyti kitus LR norminius teisės aktus reikalavimus.
Įstatyme numatytos ir darbuotojų pareigos. Darbuotojai turi pateikti medicinos pažymą. Darbuotojo atsisakymas pasitikrinti sveikatą laikomas darbo drausmės pažeidimu ir darbdavys gali skirti drausminę nuobaudą.
Kiekvienoje darbo vietoje turi būti darbo sąlygų būklės pasas. Darbo sąlygos yra skirstomos į:
1.optimalias;
2.normalias;
3.pavojingas;
4.kenksmingas
5.labai kenksmingas;
6.ekstremalias.
Nelaimingus atsitikimus galima klasifikuoti remiantis tokiais kriterijais:
-Pagal padarinius: lengvas, sunkus, mirtinus.
-Pagal nukentėjusiųjų skaičių į: pavienius ir grupinius.
-Pagal ryšį su darbų į: susijusius su darbo santykiais ir nesusijusius su darbo santykiais.
Profesinės ligos pagal jų pasireiškimo laiką ir požymius klasifikuojamos į:
-urminės profesinės ligas
-lėtines profesines ligas.
Darbo saugos šaltiniai.
Visus norminius teisės aktus būtų galima suskirstyti į tokias pagrindines grupės:
I. LR Konstitucija. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis ir kiti straipsniai deklaruoja kiekvieno žmogaus teisę tturėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas ir kitas su tuo susijusias garantijas.
II. Europos Sąjungos darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai; TDO konvencijos ir rekomendacijos; Europos socialinė chartija. Rengiant ir priimant LR darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus, vadovaujamasi Europos Sąjungos darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nuostatomis, ratifikuotomis TDO konvencijomis, taip pat atsižvelgiama į neratifikuotas TDO konvencijas ir rekomendacijas. Lietuva pritaria visam ES teisiniam paveldui socialinės politikos ir užimtumo srityje. Pagrindine saugos ir sveikatos darbe direktyva laikoma 1989m. birželio 12 d. EBT direktyva „Dėl priemonių darbuotojų saugiai ir sveikatai darbe gerinti“, jos nuostatos perkeltos į DK ir kitus pagrindinius darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus.
2001 m. gegužės 15 d. LRS ratifikavo 1996 metų Europos socialinę chartiją. Tai taip pat sustiprino darbuotojų saugos ir sveikatos garantijas, darbuotojų ir jų atstovų dalyvavimą nustatant ir gerinant darbo sąlygas bei darbo aplinką.
III. LR DK ir kiti kodeksai bei įstatymai. LR darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus ir su jais susijusius klausimus reglamentuoja: DK, ATPK, BK, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Profesinės sveikatos priežiūros įstatymas, Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas ir kiti įstatymai.
IV. LR Vyriausybės priimti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Kai kurie DK straipsniai konkrečius darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus paveda rreglamentuoti Vyriausybei: Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatai; Profesinių lygų tyrimo ir apskaitos nuostatai; LR darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos nuostatai; Pavojingų darbų sąrašas ir t.t. Svarbūs t.p. yra Vyriausybės patvirtinti įvairių ministerijų ir žinybų nuostatai, reglamentuojantys kiekvienos kompetenciją darbuotojų saugos ir sveikatos srityje.
V. Darbuotojų saugos ir sveikatos nuostatai; įvairiausių rizikos daiktų gamybos, saugojimo, saugaus naudojimo ir priežiūros taisyklės ir techniniai reglamentai, statybos techniniai reglamentai; higienos normos ir taisyklės; medicinos normos; Lietuvos standartai ir kiti atitinkamų ministerijų, žinybų vadovų įsakymais arba specializuotų tarnybų priimti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Šie norminiai teisės aktai sudaro devyniasdešimt procentų visų darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių norminių teisės aktų. Vyriausybė 1994 m. gegužės 23 d. nutarimu „Dėl Normatyvinių aktų saugos darbe klausimais rengimo ir tvirtinimo tvarkos“ patvirtino Normatyvinių aktų saugos darbe rengimo ir tvirtinimo tvarką, kurioje išvardyti konkretūs darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai ir jų grupės, nustatytos ministerijų ir žinybų kompetencijos ribos, atsakomybė už norminių teisės aktų rengimą, dalyvavimas rengiant norminius teisės aktus ir nurodytos institucijos, tvirtinančios atitinkamus norminius teisės aktus. Šiame nutaryme nustatyta, kad rengiant norminius teisės aktus saugos darbe klausimais reikia atsižvelgti į TDO konvencijas ir ES direktyvas, t.p. į darbdavių ir darbuotojų organizacijų interesus.
VI. Vyriausiojo
valstybinio darbo inspektoriaus, Vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus įsakymais ir nutarimais patvirtinti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Pagal valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 15 straipsnio 8 punktą vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius leidžia įsakymus, nustatyta tvarka tvirtina ministerijų, kitų valstybės įstaigų parengtas darbų saugos taisykles ir tipines instrukcijas. Remiantis Valstybinio darbo inspekcijos įstatymo vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius gali priimti nutarimus, kuriuose turi teisę nurodyti darbdaviams, kad jie įgyvendintų reikiamas prevencines priemones ddarbų saugos būklei gerinti.
VII. LR darbuotojų saugos ir sveikatos, apskričių teritorinių ir savivaldybių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijų, atskirų ekonominės veiklos sričių komisijų norminiai teisės aktai; kolektyvinės sutartys. LR darbuotojų saugos ir sveikatos komisija yra patvirtinusi Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto bendruosius nuostatus. Pagal darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą apskričių teritorinių ir savivaldybių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijų steigimo sudarymo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ir sveikatos apsaugos ministrai. Apskričių teritorinių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijų pasiūlymai ir rrekomendacijos yra patariamojo pobūdžio. Tam tikros ekonominės veiklos šakos darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų organizacijų dvišalio bendradarbiavimo principu gali būti steigiamos atitinkamų ekonominės veiklos sričių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos, kurių steigimo ir sudarymo tvarką nustato šių komisijų steigėjai.
VIII. Vietiniai ddarbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Šie norminiai teisės aktai yra:
1. įmonės kolektyvinės sutartys, kurios taikomos visiems tos įmonės darbuotojams;
2. darbo tvarkos taisyklės;
3. darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos;
4. pareigybių aprašymai ir nuostatai;
5. įmonės standartai;
6. kiti įmonės vadovo ir(ar) jo įgaliotos tarnybos, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto įsakymai, potvarkiai, nutarimai. Įmonės vietiniai norminiai teisės aktai tvirtinami suderinus juos su rengiant šiuos aktus dalyvaujančiais darbuotojų atstovais. Instrukcijos derinamos su įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetu ar darbuotojų atstovu.
Darbuotojų sauga ir sveikata.
Kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Profesinės sveikatos priežiūros įstatymas, nustato darbuotojų profesinės sveikatos priežiūros pagrindus, darbo aplinkos veiksnių, higieninį normavimą, darbo medicinos įstaigų funkcijas, profesinės sveikatos stebėjimo iir informavimo sistemas. Tai pat šiame įstatyme nustatomas profesinės sveikatos priežiūros valdymas, nes atskiriamos Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijų ribos.
Profesinės sveikatos priežiūros įstatyme nustatyta, kad darbuotojų saugos politiką formuoja bei darbuotojų saugos ir profesinės sveikatos priežiūros subjektus nustato Vyriausybė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija profesinės sveikatos priežiūros srityje įstatymų nustatyta tvarka apima: darbuotojų saugos ir sveikatos valstybinį valdymą, kad būtų užtikrinta saugos pažeidimų, nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų prevencija įmonėse; darbuotojų saugos iir sveikatos norminių teisės aktų tvirtinimą ir šių aktų nustatytų reikalavimų įgyvendinimo kontrolę.
Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija profesinės sveikatos priežiūros srityje įstatymų nustatyta tvarka yra tokia: higienos normų tvirtinimas ir privalomų funkcijų nustatymas darbo medicinos įstaigoms; darbo medicinos įstaigų veiklos kokybės kontrolė.
Užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą privalo darbdavys. Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojus darbuotojams, darbdavys steigia įmonėje arba samdo darbuotojų saugos ir sveikatos atestuotą tarnybą arba šias funkcijas atlieka pats. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, teisės, pareigas ir kvalifikacinius reikalavimus reglamentuoja Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai nuostatai, kuriuose nurodyta šios tarnybos narių skaičius, kvalifikacija pagal tris ekonominės veiklos rūšių grupės ir pagal darbuotojų, dirbančių įmonėje, skaičių.
Biudžetinėse įstaigose darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos gali būti ir nesteigiamos. Jų funkcijas atlieka institucijos vadovo paskirtas asmuo, kurio žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities privalo būti patikrintos vadovaujantis Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniais nuostatais. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistų arba darbdavio samdytų tarnybų ar darbuotojų atstovų pareigos darbuotojų saugos ir sveikatos srityje neturi įtakos bendram darbdavio atsakomybės principui, kurį užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą privalo darbdavys. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą darbdavys, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius tteisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Darbdavio atstovas, įsteigęs įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą ar neįsteigęs tokios tarnybos ir pats pagal Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinius nuostatus atliekantis šios tarnybos funkcijas, apie tai praneša valstybinei darbo inspekcijai.
Darbo vietų įrengimas.
Kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi, patogi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.
Bendri reikalavimai darbo vietai ir darbo aplinkai yra: kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi, patogi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. 5 d. darbo aplinka yra darbo vietą supanti erdvė, kurioje gali būti darbuotojo sveikatai kenksmingų, pavojingų rizikos veiksnių (fizinių, cheminių, fizikinių, biologinių ir kitų). Darbo sąlygos- darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas ir kitos aplinkybės, turinčios tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai. Darbo vieta- vieta, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje aptartą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas. (PVZ, darbuotojas, dalyvaudamas sporto sąskrydyje, pasinaudojo šalia esančia pirtimi ir, šokdamas nuo kranto į vandens tvenkinį, žuvo. Teismas konstatavo, kad: „darbuotojo teisė į saugias darbo sąlygas apima galimybę turėti ssaugią aplinką, kurią jam privalo užtikrinti darbdavys, ne tik tuo metu, kai jis atlieka tiesiogines darbo pareigas pagal darbo sutartį. Tai gali būti ir kita aplinka, kurioje darbuotojas yra darbdavio pavedimu, darbdavio interesais ar kitaip ryšium su darbu, net tuo metu, kai darbo funkcijų neatlieka. Nustačius tokio pobūdžio aplinkybes laikoma, kad tai aplinkai taikomi darbų saugos reikalavimai, kurios privalo užtikrinti darbdavys, o tokios teisinės pareigos nevykdymas yra pagrindas jo atsakomybei. darbo sąlygas apima darbo ir poilsio režimas. Darbdavys turėjo ištirti vieta saugos požiūriu.)
Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai taikomi visoms darbovietėms, išskyrus transporto priemonėse, naudojamose už įmonės ir(arba) ūkio ribų, arba darbovietėse, esančiose transporto priemonėse; krašto apsaugos, vidaus reikalų ir valstybės saugumo tam tikrų specifinių veiklų darbo vietoms, kuriais reglamentuoja atitinkami norminiai teisės aktai; laikinose ir kilnojamose darbo vietose; kasybos pramonės darbovietėse; žvejybos laivuose; laukuose, miškuose ir kituose žemės plotuose, kurie priklauso žemės arba miškų ūkio įmonėms ir yra už jų užstatytų teritorijų ribų. Darboviečių įrengimo bendruosiuose nuostatuose išdėstyti statinių, kuriose yra darbovietės, stabilumo ir tvirtumo, evakuacinių kelių ir išėjimų, gaisro gesinimo įrangos, oro, vėdinimo sistemos, temperatūros, apšvietimo, pavojingų zonų žymėjimo, persirengimo, nėščių ir maitinančių motinų poilsio kambarių, neįgaliųjų darbo vietų, darbo vietų lauke, praustuvų, tualetų, elektros įrangos, langų, durų, grindų, judėjimo
kelių, ekskavatorių, krovimo aikštelių, platformų ir t.t. įrengimo reikalavimai.
Darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatyti darbo aplinkos veiksniai darbo vietose neturi viršyti dydžių, galinčių sukelti darbuotojams sveikatos sutrikimų, profesinių ligų darbo įmonėje metu ir nutraukus darbą įmonėje. Kenksmingų darbo aplinkos veiksnių klasifikacijoje darbo aplinkos veiksniai yra suskirstyti į trys grupes:
1.kenksmingi cheminiai veiksniai: dujos, garai, aerozoliai, dulkės;
2.kenksmingi fizikiniai veiksniai: visą žmogaus kūną veikianti vibracija, ranka veikianti vibracija, akustinis triukšmas, elektrostatinis laukas, elektromagnetinis laukas, oro temperatūra šiltuoju ir šaltuoju metu laikotarpiu, ooro judėjimo greitis, apšvieta;
3.kenksmingi ergonominiai veiksniai: darbo sunkumas, dinaminis darbas, judėjimo atstumas darbo aplinkoje, darbo įtampa. Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymu patvirtinus Saugos ir sveikatos apsaugos ženklų naudojimo darbovietėse nuostatus darbdaviai darbo vietose privalo įrengti saugos ir sveikatos apsaugos ženklus, ten, kur neįmanoma išvengti rizikos arba pakankamai ją sumažinti kolektyvinėmis saugos priemonėmis, darbo organizavimo metodais, būdais. Darbuotojai ir jų atstovai informuojami apie saugos ir sveikatos apsaugos ženklinimą darbovietėje. Darbdaviai privalo apmokyti ir instruktuoti darbuotojus apie saugos ir sveikatos aapsaugos ženklų taikymą darbovietėje. Mokymo metu turi būti gerai išaiškinti ženklų reikšmė, visų pirma jų žodinės informacijos prasmė, taip pat kaip elgtis paprastais ir ypatingais atvejais.
Darbo vietų statybvietėse reglamentavimas.( Socialinės apsaugos ir darbo ministrės ir aplinkos ministro 1998 m. gruodžio 224d. įsakymu Nr. 184/282 patvirtinti Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatai). Statyba yra didesnio pavojaus šaltinis, čia įvyksta santykiškai daugiau nelaimingų atsitikimų. Saugos ir sveikatos taisykles statyboje, kurios nustato būtinus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, atliekant statybos darbus yra:
-Prieš statybos darbų pradžią veikiančios įmonės teritorijoje statybos rangovas ir įmonės vadovas privalo įforminti aktą- leidimą, kuriame turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios darbų saugą.
-Prieš statybos darbų pradžią ir darbų eigoje statybvietėje turi būti nustatytos, aptvertos ir paženklintos pavojingos zonos, kuriose nuolat veikia arba gali veikti (atsirasti) rizikos veiksniai, išduota paskyra- leidimas.
-Visi asmenys, esantys statybvietėje, privalo dėvėti apsauginius šalmus.
-Gyvenvietėse ir veikiančių įmonių teritorijose esančios statybvietės turi būti aptvertos, kad į jas nepateiktų pašaliniai asmenys.(aukštis 1,6m.; šalia masinio žmonių judėjimo kelių 2m. su vientisu aapsauginiu stogeliu).
-Specialūs nustatyti pastolių, aptvarų įrengimo, kėlimo priemonių dirbant aukštyje ir kt. reikalavimai.
Statybos darbų technologijos (vykdymo) projekte turi būti nurodytas statybos saugos ir sveikatos koordinatorius, numatyti konkretūs projektiniai sprendimai, nustatantys technines priemones, darbų metodus, užtikrinančius darbuotojų saugą ir sveikatą.
Krovinių kėlimo rankomis bendrieji nuostatai. Šie nuostatai taikomi todėl kad krovinio kėlimas rankomis, tai pirmiausia gresia pavojus, jog darbuotojai gali sužeisti nugarą. Sąvoka „krovinių kėlimas rankomis“ reiškia veiksmus, kai vienas ar keletas asmenų krovinį (daiktą, žmogų ar gyvūną) kelia, laiko, neša, remia, lleidžia, stumia, traukia, ridena ar kitaip gabena, o šie veiksmai savo pobūdžiu dėl nepalankių darbo sąlygų kelia pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai, ypač susižaloti nugarą. Siekiant kėlimo metu išvengti rizikos, krovinys turi būti tinkamai įpakuotas ir parengtas kelti. Jei darbininkas krovinius nuolat kelia rankomis, tokie darbai turi būti kaitaliojami su kitokio pobūdžio darbais arba turi būti daromos pertraukos. Darbuotojai, nuolat dirbantys krovinių kėlimo rankomis darbą, privalo prieš stodami į darbą ir po to periodiškai tikrintis sveikatą sveikatos ministerijos nustatyta tvarka. Darbo aplinkos charakteristika gali didinti pavojų susižaloti, ypač nugarą, jeigu: nėra pakankamai erdvės, ypač vertikaliai atlikti kėlimo veiksmų, grindys yra nelygios arba slidžios darbuotojų avalynei, o tai didina pavojų suklupti ar paslysti, dėl darbo vietos arba darbo aplinkos negalima kelti krovinių saugiame aukštyje arba patogioje darbuotojui padėtyje, grindų arba darbo paviršiai yra nevienodo lygio, dėl to kroviniu yra manipuliuojama įvairiu lygiu, grindys arba pėdų atrama yra nestabili, yra netinkama temperatūra, drėgmė arba ventiliacija.
Videoterminalų bendrieji nuostatai. Videoterminalas- tai vartotojo terminalas su monitoriumi ir paprastai turintis informacijos įvedimo įrenginį- klaviatūrą; kompiuteris- funkcinis vienetas, kuris gali atlikti svarbius skaičiavimus, sudarytas iš daug aritmetinių ir loginių operacijų be žmogaus įsikišimo. Darbas su videoterminalais sukelia didesnį akių nuovargį, dažnesnę trumparegystę, raumenų pažeidimus, dažnus stresus iir komplikuotas psichologines problemas, odos pažeidimus veido ir kaklo srityje, poveikį nėščioms moterims ir jų vaisingumui. Nuo 25 iki 70 % videoterminalų operatorių vargina nerimas, padidėjęs nervinis jautrumas, depresijos, pasikartojančios stresinės situacijos sukelia įvairių ligų. Nepertraukiamai dirbti prie videoterminalo galima ne ilgiau kaip vieną valandą. Dirbant aštuonių valandų darbo dieną, reglamentuotos papildomos penkių (dešimties) minučių pertraukos suteikiamos po vienos valandos nuo darbo su videoterminalais pradžios, darbo metu numatyti specialūs pratimai akims, pečių juostos ir rankų nuovargiui mažinti, pratimai, gerinantys galvos smegenų kraujotaką. Gamintojas (tiekėjas) gali pateikti vartotojui tik sertifikuotą kompiuterinę įrangą pagal Kompiuterinės technikos gaminių privalomo sertifikavimo tvarką.
Darbo priemonės.
Pagal darbo kodeksą leidžiama naudoti tik techniškai tvarkingas darbo priemones, atitinkančias darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Bendrieji nuostatai neriboja darbdavių teisių priimti ir taikyti griežtesnius reikalavimus, garantuojančius geresnę ir efektyvesnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą darbe naudojant darbo įrenginius. Darbdavys privalo imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojasi darbuotojai įmonėje, būtų tinkamai arba pritaikyti darbui atlikti, nekenktų darbuotojų saugai ir sveikatai.
Minimaliuosius darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus darbo priemonėms nustato atitinkami darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Minimaliuosius darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus darbo priemonėms pakartoja tų darbo priemonių įmonės darbuotojų ir sveikatos vietiniai norminiai taisės aaktai.
Pagal DK privalomuosius saugos ir sveikatos reikalavimus atskirų darbo priemonių ar jų grupių gamybai bei jų atitikties įvertinimo procedūroms nustato techniniai reglamentai ar kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai aktai. Darbo įrenginių naudojimo bendraisiais nuostatais, privalomi saugos ir sveikatos reikalavimai nustatomi atitinkamų potencialiai pavojingų įrenginių, kitų atskirų darbo priemonių ar jų grupių gamybai ir naudojimui.
Konkrečios darbo priemonės naudojimo reikalavimai nustatomi darbo priemonės dokumentuose. Juos kartu su darbo priemone privalo pateikti gamintojas. Gamintojo darbo įrenginio naudojimo dokumentai yra pagrindas įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai, atlikus profesinės rizikos įvertinimą, parengti to įrenginio saugaus naudojimo konkrečioje darbo vietoje instrukciją, parengti darbuotojų saugos ir sveikatos įvadinių ir periodinių instruktažų dirbti su tuo įrenginiu instrukciją.
Potencialiai pavojingų įrenginių nuolatinę privalomą priežiūrą atlieka jų savininkai. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros nustato Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas. Šių įrenginių, kuriems privaloma speciali vyriausybės įgaliotų ar nustatyta tvarka akredituotų įmonių priežiūra, kategorijų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Pagal Vyriausybės patvirtintus Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registro nuostatus Valstybinė darbo inspekcija atlieka Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registro tvarkymo įstaigos funkcijas. Dirbant darbus su pavojingomis cheminėmis medžiagomis, pavojingos medžiagos negali viršyti jų ribinių kiekių. Potencialiai pavojingų įrenginių nuolatinę privalomą priežiūrą vykdo jų savininkai. Pagal Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 2 str. 7 d. potencialiai
pavojingo įrenginio savininkas yra juridinis ar fizinis asmuo arba įmonė, kuriai įrenginys priklauso nuosavybės teise, arba įrenginio valdytojas, kuris valdo, naudoja įrenginį ir juo disponuoja turto patikėjimo teise. Šių įrenginių privalomą nuolatinę priežiūrą pagal įrenginio savininko ir juridinio asmens tarpusavio sutartis gali vykdyti juridiniai asmenys, turintys norminių teisės aktų nustatyta tvarka leidimą tokiai veiklai. Potencialiai pavojingų įrenginių techninę būklę tikrina Viešoji potencialiai pavojingų įrenginių techninės būklės tikrinimo įstaiga Techninės priežiūros tarnyba, kurios steigėjas yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Valstybinė ddarbo inspekcija kontroliuoja, kaip laikomasi potencialiai pavojingų įrenginių techninės būklės tikrinimo tvarkos ir terminų ir kaip atliekama nuolatinė įrenginių priežiūra. Tam šalia teritorinių Valstybinė darbo inspekcija turi specializuotus sprogių, degių gamybų ir technologijų, Geležinkelio, Kasybos ir sprogdinimo darbų skyrius. Branduolinės energijos, radiacinės saugos, radioaktyviųjų atliekų tvarkymo, įrenginių, naudojamų išimtinai gynybos tikslams, t.p. elektros įrenginių, išskyrus naudojamus sprogioje aplinkoje, priežiūra ir kontrolė vykdoma pagal kitus įstatymus.
Apsauga nuo pavojingų cheminių medžiagų poveikio.
Įmonėse, kurių gamybos procesuose naudojamos, gaminamos, gabenamos ar laikomos žmonių sveikatai ppavojingos cheminės medžiagos, darbdaviai nustato ir įgyvendina priemonės darbuotojų sveikatai, aplinkos apsaugai užtikrinti. Darbuotojų apsaugą nuo pavojingų cheminių medžiagų, kancerogenų ir mutagenų poveikio reglamentuoja šie svarbiausi norminiai teisės aktai: 1) Cheminių medžiagų ir preparatų įstatymas; 2) Darbuotojų apsaugos nuo cheminių vveiksnių darbe nuostatai;
Kenksminga cheminė medžiaga yra cheminė medžiaga, kuri dėl savo fizinių cheminių, cheminių arba toksikologinių savybių, naudojimo būdo arba buvimo darbo aplinkoje gali kelti pavojų darbuotojų sveikatai ar sukelti mirtį arba ūmius ar lėtinius sveikatos sutrikimus, įskaitant visas cheminės medžiagas, kurioms yra nustatytos ribinės vertės. Kancerogenas- cheminė medžiaga, preparatas ar procesas, galintis sukelti vėžį; mutagenas- organizmo genetinės medžiagos pakitimus- mutacijas sukelianti cheminė medžiaga.
Darbuotojų saugai ir sveikatai gresianti rizika, susijusi su pavojingais cheminiais veiksniais, turi būti šalinama arba mažinama iki minimumo įgyvendinant šias priemones:
1. projektuojant darbo vietas ir organizuojant darbą;
2. aprūpinant darbuotojus tinkama darbo su cheminiais veiksniais įranga ir nustatant šios įrangos techninio aptaranavimo ir remonto tvarka, kuri garantuoja darbuotojų saugą ir sveikatą;
3. iki minimumo mažinant skaičių darbuotojų, kurie yyra ar gali būti veikiami;
4. iki minimumo mažinant poveikio trukmę ir intensyvumą;
5. tinkamai naudojant higienos priemonės;
6. mažinant cheminių veiksnių, esančių darbovietėje, kiekius iki minimalių, reikalingų konkrečiam darbui atlikti;
7. taikant tinkamus darbo procesus, tarp jų saugų pavojingų cheminių veiksnių ir atliekų, kuriose jų yra, tvarkymą, saugojimą ir gabenimą darbovietėje.
Pavojingų cheminių medžiagų pakuotė privalo būti paženklinta pavojingų cheminių medžiagų ženklais, įspėjančiais apie jų kenksmingumą ar pavojingumą. Už pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų tinkamą suklasifikavimą ir atitinkamą jų paženklinimą, už teisingos ir iišsamios informacijos pateikimą naudotojui apie cheminės medžiagos ar preparato pavojingąsias savybes, apie jų saugaus naudojimo sąlygas, apie saugos priemones atsakingi yra asmenys, teikiantys tas chemines medžiagas ir preparatus į rinką, t.y. tų cheminių medžiagų ir preparatų gamintojai, importuotojai, skirstytojai, t.p. asmenys, importuojantys chemines medžiagas ar preparatus laikinai perdirbti.
Ant kiekvienos pavojingos medžiagos pakuotės aiškiai turi būti nurodyta:
1. cheminės medžiagos pavadinimas, fizinio arba juridinio asmens, atsakingo už cheminės medžiagos teikimą į LR rinką, inicialai, pavardė arba pavadinimas ir visas adresas, nesvarbu, tai būtų gamintojas, importuotojas ar skirstytojas;
2. pavojingumo simboliai;
3. standartinės rizikos frazės, nurodančios konkrečius rizikos faktorius dėl galimo pavojaus, susijusio su cheminės medžiagos naudojimu;
4. standartinės saugos frazės, susijusios su saugiu cheminės medžiagos naudojimu;
5. EB numeris (jei priskirtas);
Kai kurie pavojingų medžiagų ženklinimo simboliai yra: T- toksiška; T+ – labai toksiška; X- kenksminga; X+ – dirginanti; F- labai degi; F+ -ypatingai degi; E- sprogstamoji; N- pavojinga aplinkai; C- ardanti; O- oksiduojanti.
Darbuotojai privalo būti apmokyti ir instruktuoti saugiai dirbti su konkrečiomis pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Darbo vietoje privalo būti įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės, nustatytos specialios šių medžiagų kiekio darbo aplinkoje registravimo, darbuotojų įspėjimo apie pavojų sistemos, darbuotojai privalo būti aprūpinti asmeninės apsaugos priemonėmis. Darbdavys, remdamasis visa turima informacija, turi organizuoti darbuotojų ir jų atstovų mokymą ir iinstruktavimą apie:
1. galimą riziką darbuotojų sveikatai, įskaitant papildomą riziką rūkant;
2. prevencijos priemones, kad išvengtų poveikio;
3. higienos reikalavimus;
4. asmeninių apsaugos priemonių ir aprangos naudojimą;
5. veiksmus, kurių turės atlikti darbuotojai, įskaitant gelbėtojus, įvykus incidentui ir norint išvengti incidento.
Darbuotojai nedelsiant turi būti apmokomi, kai atsirado nauja ar pakito rizika ir, jei reikia, mokymas turi būti periodiškai kartojamas. Darbdaviai turi informuoti darbuotojus apie įrenginius ir konteinerius, kuriuose yra cheminės medžiagos, užtikrinti, kad visi konteineriai, pakuotės ir įrenginiai būtų aiškiai ir įskaitomai paženklinti etikėmis ir ant jų būtų pritvirtinti gerai matomi įspėjamieji ir pavojaus ženklai.
Darbdavys turi imtis priemonių, užtikrinančių, kad darbuotojai ir jų atstovai įmonėje galėtų patikrinti apsauginių drabužių bei apsaugos priemonių parinkimą ir naudojimą, kad darbuotojai ir jų atstovai įmonėje būtų nedelsiant informuoti apie cheminių medžiagų ribinių dydžių viršijimus, jų priežastis ir apie priemones, kurių imtasi ar bus imtasi situacijai atkurti. Darbo vietose privalo būti įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės, nustatytos specialios šių medžiagų kiekio darbo aplinkoje registravimo, darbuotojų įspėjimo apie pavojų sistemos.
Saugaus darbo organizavimas ir vykdymas.
Darbas turi būti organizuojamas vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais. Valstybinė darbo inspekcija kaupia visa informaciją apie galiojančius ir naujus priimtus saugos darbe standartus, darbo higienos normas, saugos darbe, darbo medicinos nuostatus, taisykles, tipines iinstrukcijas. Informaciją apie juos Valstybinė darbo inspekcija periodiškai skelbia informaciniuose leidiniuose ir interneto tinklalapyje.
Darbdavys, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, technologinių procesų ir darbo priemonių techniniais dokumentais visų pirma turi įvertinti galimą riziką darbuotojų saugai ir sveikatai. Darbuotojų saugos ir sveikatos būklės, profesinės rizikos vertinimo ir ekspertizes tvarka nustatyta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme.
Rizikos tyrimo paslaugas įmonėms teikia nustatyta tvarka akredituotos ir atestuotos įstaigos. Daugumą šių įstaigų sudaro Sveikatos apsaugos ministerijos žinioje esančių visuomenės sveikatos centrų darbo sąlygų tyrimo laboratorijos. Valstybinė darbo inspekcija, o tiksliau šios inspekcijos darbo medicinos gydytojai higienistai ir Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba pagal kompetenciją privalo konsultuoti įmones profesinės rizikos klausymais. Profesinės rizikos tyrimo metu nustatomi faktiniai darbo aplinkos veiksnių dydžiai. Darbo aplinkos tyrimų rezultatai įrašomi į įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos pasą. Pavojingi fiziniai veiksniai nustatomi vertinant, darbo ir poilsio režimų atitikties, patalpos, darbo vietos ar kitos vietos darbovietėje atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatas dėl darbuotojų apsaugos nuo traumų. Darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidaus kontrolė ir jos neužtikrinimo rizikos laipsnis nustatoma įvertinus, kaip darbdavys vykdo pareigas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais.
Darbdavys, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės
aktais, technologinių procesų ir darbo priemonių techniniais dokumentais, įvertinęs galimą riziką , užpildo Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasą. Jame nustatoma, kurios darbo priemonės, darbo ir poilsio laikas atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, taip pat nustatomos darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemonės, jei darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka reikalavimų. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pase susumuojami darbo aplinkos tyrimo rezultatai. Pase nurodoma, kas vykdo įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, paso peržiūrėjimo ddata.
Darbdavys nustato darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi kontrolės tvarką įmonėje, tvirtina įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos nuostatus arba įmonės darbuotojų saugos specialistų pareigines instrukcijas, duoda įpareigojimų padalinių vadovams įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemones ir kontroliuoti, kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų.
Darbdavys privalo parengti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius norminius teisės aktus: Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ir kitus reikiamus įmonės vietinius norminius teisės aktus. Instruktavimo darbo vietoje instrukcijos rengiamos arba tam ttikrų profesijų darbuotojams , arba darbų, arba darbo priemonių naudojimo instrukcijos. Kai gamintojo yra parengtos darbo įrenginių naudojimo instrukcijos, darbuotojas, naudojantis šį įrenginį, instruktuojamas pagal įrenginio naudojimo instrukciją. Šiais atvejais papildoma instrukcija rengiama, kai darbuotojo darbo sąlygomis to nepakanka. Instrukcijose nneturi būti nuorodų į taisykles, normas ir kitus teisės aktus.
Darbdavio įsakymų, potvarkiu ar kitu tvarkomuoju dokumentu patvirtinti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietiniai norminiai taisės aktai yra privalomi. Su jais darbuotojai susipažindinami pasirašytinai. Įmonėje saugomų instrukcijų kontroliniai egzemplioriai turi būti valstybine kalba.
Darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, darbų organizavimo ir vykdymo taisyklių, instrukcijų reikalavimų nesilaikymas yra darbo drausmės pažeidimas. Įmonės kolektyvinė sutartis ir darbo apmokėjimo nuostatai, darbo tvarkos taisyklės gali numatyti ekonomines skatinimo priemones ir bausmes už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų , darbų organizavimo ir vykdymo taisyklių, instrukcijų reikalavimų pažeidimus. Kai darbuotojas pažeidžia saugos ir sveikatos norminių teisės aktų , darbų organizavimo ir vykdymo taisyklių, instrukcijų reikalavimus, atsižvelgiant į pažeidimą jis gali būti nušalintas nuo ddarbo, gali būti sustabdyti darbai, darbuotojams gali būti taikoma drausminė, materialinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.
Privalomi sveikatos patikrinimai.
Darbuotojai iki 18 m. privalo tikrintis sveikatą įsidarbindami ir kiekvienais metais, kol sukaks 18 metų. Sveikatos tikrinimo tikslas- nustatyti, ar dėl sveikatos būklės tikrinamas asmuo gali dirbti pagal pasirinktą specialybę.
Darbuotojai, kurie darbe gali būti veikiami profesinės rizikos veiksnių, privalo pasitikrinti sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami- tikrintis periodiškai, pagal įmonėje patvirtintą darbuotojų sveikatos pasitikrinimų grafiką. Darbuotojų, kurių darbas susijęs su profesinė rizika, pavojingų kancerogeninių mmedžiagų naudojimu darbo procese, sveikata tikrinama priimant į darbą; dirbant ir pakeitus darbą ar darbovietę, tikrinama periodiškai. Asmenys, norintys įsidarbinti ar dirbantys esant sveikatai kenksmingų veiksnių poveikiui ir pavojingą darbą, privalo tikrintis sveikatą įsidarbindami ir periodiškai- dirbdami. Sveikatos tikrinimai atliekami pagal teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros centrų patvirtintus privalomo darbuotojų tikrinimo kontingentus. Visuomenės sveikatos priežiūros centrų specialistai parenka kontingentą medicinos apžiūrai, užpildo nustatytos formos pažymą, patvirtiną savo parašu bei sprendžia su darbo aplinka susijusius klausymus.
Paaiškėjus kad yra sveikatos sutrikimus, išimties tvarka leidžiama dirbti tik leidus darbo medicinos gydytojui, tačiau ne ilgiau kaip vienerius metus. Sveikatos tikrinimo ir tyrimų duomenys įrašomi asmens sveikatos istorijoje, išvada apie darbuotojo profesinį tinkamumą: „dirbti gali“, „dirbti gali bet ribotai“, „dirbti negali“ įsidarbinančiam- į privalomo sveikatos tikrinimo medicininę pažymą, dirbančiam- į asmens medicininę knygelę. Asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros gydytojai, įtaręs, kad darbuotojas serga lėtine profesine liga, privalo ne vėliau kaip per tris dienas raštu apie tai pranešti Valstybinės darbo inspekcijos inspektavimo skyriui ir Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinei įstaigai. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių, teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų gydytojai, darbdavys turi teisę, nurodę priežastį, siųsti darbuotojus neeilinio sveikatos tikrinimo.
Siekiant apsaugoti gyventojų sveikatą, turi būti atliekamas kai kurių kategorijų darbuotojų sveikatos tikrinimas. Sveikatos apsaugos mministro įsakyme tokie darbuotojai suskirstyti į penkias grupes pagal veiklos grupes, nuo to priklauso tyrimų mastas, jų periodiškumas. Kiekvienai profesijai ar darbui yra nurodytos ligos būklės, neleidžiančios dirbti tą darbą, sveikatos tikrinimo mastas ir periodiškumas, amžiaus cenzas. Vyriausybė savo nutarimu patvirtino Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašą, kuriame nustatyta analogiška nurodytų darbuotojų sveikatos tikrinimo tvarka.
Naktį dirbantys ir pamaininiai darbuotojai privalo pasitikrinti sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami- tikrintis periodiškai. Pagal profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose tvarką darbuotojų, dirbančių naktį, sveikata tikrinama nemokamai taip pat darbuotojo pageidavimu. Jeigu nustatoma, kad darbas naktį pakenkė arba gali pakenkti darbuotojo sveikatai, darbdavys, vadovaudamasis sveikatos priežiūros išvada, privalo perkelti darbuotoją dirbti tik dieną.
Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir su sveikatos priežiūros įstaiga suderintą sveikatos pasitikrinimų grafiką; su juo pasirašytinai supažindina darbuotojus. Šiame sąraše išvardijami darbuotojai, kuriems privaloma tikrintis sveikatą, jų darbai ir veiklos sritys įmonėje.
Privalomi sveikatos patikrinimai atliekami darbo laiku. Už privalomus įsidarbinančių asmenų ir darbuotojų sveikatos patikrinimus sveikatos priežiūros įstaigoms mokama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už darbo laiką, kurio metu darbuotojas tikrinasi sveikatą, moka darbdavys.
Pagal darbų ir veiklos sričių, kuriose įsidarbinant ir ddirbant privaloma profilaktiškai tikrintis sveikatą dėl užkrečiamų ligų, sveikatos tikrinimų antrinės sveikatos priežiūros paslaugas apmoka pats pacientas arba už jį moka kiti fiziniai ar juridiniai asmenys iš darbdavio lėšų. Neapdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu už visas profilaktinio sveikatos tikrinimo paslaugas moka patys.
Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, nušalinamas nuo darbo ir jam nemokamas darbo užmokestis. Toks atsisakymas laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kurio sunkumas priklauso nuo galimų neigiamų padarinių ir įtakos kitiems darbuotojams, gaminiams, pačiam darbuotojui.
Asmuo, kuris nesutinka su privalomojo sveikatos tikrinimo išvadomis, gali jas apskųsti Pacientų teisių ir žalos sveikatos atlyginimo įstatyme nustatyta tvarka. Komisijos sprendimai gali būti skundžiami sveikatos apsaugos ministerijai ir teismui. Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozę, ir gydymą turi būti konfidenciali, ja galima naudotis tik darbdavio ir darbuotojo interesais, gerbiant pastarojo asmens privatumą.
Darbų sustabdymas.
Darbai norminių teisės aktų nustatyta tvarka sustabdomi:
1. kai darbuotojas neapmokytas saugiai dirbti;
2. sugedus darbo priemonei ar susidarius avarinei situacijai- pavojui;
3. kai dirbama pažeidžiant nustatytus technologinius reglamentus;
4. kai dirbama neįrengus reikiamų kolektyvinės apsaugos priemonių arba kai darbuotojai neaprūpinti reikiamomis kolektyvinėmis ir asmeninėmis apsaugos priemonėmis;
5. kitais atvejais, kai darbo aplinka kenksminga ir pavojinga sveikatai, gyvybei.
T.p. pasakyta, kad darbai stabdomi ir nenurodytais atvejais, kai darbo aplinka
tampa kenksminga ir pavojinga sveikatai ir gyvybei. Tokie atvejai nustatomi vertinant galimą riziką darbuotojų saugai ir sveikatai. Darbuotojų neapmokymas saugiai dirbti gali būti nustatytas stebint jų darbą, t.p. tikrinant įvadinių instruktažų, instruktažų darbo vietoje registracijos žurnalas, saugos ir sveikatos darbe instrukcijas, jų registraciją ir kokybę. Darbdavys užtikrina, kad darbuotojas, pasiųstas į įmonę iš kitos įmonės, nepradėtų dirbti, kol nėra informuotas apie esamus ir galimus rizikos veiksmus įmonėje, neinstruktuotas saugiai dirbti konkrečioje darbo vietoje, nepaisant to, kad įmonėje, kurioje jis nuolat ddirba, buvo nustatyta tvarka instruktuotas ir apmokytas saugiai dirbti.
Iškilus pavojui įmonėje darbdavys privalo apie gresiantį pavojų kaip galima greičiau pranešti visiems darbuotojams ir tiems, kuriems gali kilti pavojus, informuoti, kokios priemonės bus panaudotos darbuotojų saugai ir sveikatai apsaugai užtikrinti, kokių veiksmų privalo imtis darbuotojai. Jis t.p. privalo imtis veiksmų, kad būtų sustabdyti darbai ir darbuotojams būtų duoti nurodymai palikti darbo patalpas ir pereiti į saugią vietą; organizuoti pirmosios medicinos pagalbos suteikimą nukentėjusiesiems, t.p. darbuotojų evakuaciją; kaip galima greičiau informuoti vidaus iir išorės tarnybas apie pavojų ir nukentėjusius darbuotojus; kol įmonei bus suteikta specializuotų tarnybų pagalba, pavojui likviduoti pasitelkti iš anksto apmokytus darbuotojus, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojus ir darbuotojų atstovus.
Kai darbdavys ar jo įgaliotas asmuo nesiima darbuotojų apsaugos nnuo galimo pavojaus priemonių, darbai sustabdomi šia tvarka:
1. pareikalauti sustabdyti darbus turi teisę įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas, darbuotojų atstovai;
2. jei darbdavys ar jo įgaliotas asmuo atsisako vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto ar darbuotojų atstovų reikalavimą, komitetas, darbuotojų atstovai apie tai praneša Valstybinei darbo inspekcijai;
3. darbo inspektorius, įvertinęs darbuotojų saugos ir sveikatos būklę, gali priimti sprendimą įpareigoti darbdavį sustabdyti darbus;
4. jei darbdavys ar padalinio vadovas atsisako vykdyti darbo inspektorių reikalavimus, pastarieji turi teisę kreiptis į policiją pagalbos, kad būtų įvykdytas reikalavimas sustabdyti darbus ir iš pavojingų darbo vietų ar zonų būtų išvesti darbuotojai.
Darbuotojai, esant galimybei, turi nedelsdami pranešti darbdaviui arba padalinio vadovui apie sugedusiais darbo priemones ar susidariusią avarinę situaciją- pavojų. Kiekviena įmonė, įstaiga, organizacija ir vvisi jų padaliniai privalo turėti darbuotojų evakuacijos planus. Darbdaviai privalo parengti įmonės, jos padalinių darbuotojų evakuacijos planus pavojaus atvejui. Su šiais planais darbuotojai susipažįsta įsidarbindami įmonėje. Darbuotojų evakuacijos planai iškabinami įmonės ir jos padalinių gerai matomose vietose, t.p. turi būti tinkamai paženklinti. Evakuacijos planus, įmonės avarijų prevencijos ir likvidavimo planus gerai žinoti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojai, darbuotojų atstovai. Pagal Darboviečių įrengimo bendruosius nuostatus evakuaciniai keliai ir išėjimai turi būti laisvai ir pagal galimybę tiesiai vesti į lauką aarba saugos zonos link. Kilus pavojui, darbuotojams turi būti sudaryta galimybė greitai ir saugiai evakuotis iš visų darbo vietų. Evakuacinio išėjimo durys neturi būti rakinamos. Evakuaciniuose keliuose ir išėjimuose turi būti įrengtas reikiamo intensyvumo avarinis apšvietimas tam atvejui, jei bendras apšvietimas sugestų. Evakuacinių ir pirmosios pagalbos ženklų esminiai požymiai yra informacija stačiakampio arba kvadrato formos balta piktograma žaliame fone: evakuacinis planas; evakuacinis išėjimas; krypties rodyklės; pirmoji pagalba; neštuvai; pirmosios pagalbos telefonas evakuacinei arba pirmajai pagalbai; akių praplovimo dušas.
Įmonės, kuriose gaminamos, naudojamos, laikomos pavojingos medžiagos, privalo turėti galimos avarijos prevencijos ir likvidavimo planus. Įėjimai į vietas, kuriose gali susidaryti tokia sprogi aplinka, kad kiltų pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai, pažymimi įspėjamaisiais ženklais.
Už laiką, kurį darbai sustabdyti, kitaip nei kaip už prastovą, darbdavys moka darbuotojams vidutinį darbo užmokestį.
Darbai t.p. turi būti sustabdyti, kai gamtinės sąlygos kliudo saugiai juos atlikti. Pavojaus atvejais darbdavys, siekdamas užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams darbe, vadovaudamasis įstatymais, turi teisę perkelti darbuotojus į darbo sutartimi nesulygtą darbą toje pačioje įmonės arba į kitą toje pačioje vietovėje esančią įmonę. Draudžiama perkelti darbuotoja į tokią darbą, kuris darbuotojai gali saugiai dirbti, įstatymų nustatytą tvarka skelbiamas prastova.
Įmonės buities, sanitarinės ir higienos patalpos.
Įmonėse darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatyta tvarka įrengiamos ppoilsio, persirengimo, drabužių, avalinės, asmeninių apsaugos priemonių laikymo patalpos arba vietos, sanitarinės bei asmens higienos patalpos su prausyklomis, dušas, tualetais. Pagal Buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimo reikalavimus, kurios patvirtino Vyriausybė, gamybinės buities patalpos yra patalpos, skirtos darbuotojų asmens higienai, fiziologinėms reikmėms, poilsiui ir sveikatos priežiūrai. Šioms patalpoms priklauso drabužinės, dušinės, prausyklos, tualetai, poilsio, maitinimo patalpos, drabužių džiovinimo, dulkių pašalinimo arba nukenksminimo patalpos, darbo drabužių patapos, skalbimo patalpos, rūkymo patalpos, darbo medicinos punkto patalpos. Gamybinės buities patalpos įrengiamos atsižvelgiant į gamybos procesų grupes, nuo kurių priklauso: patalpų temperatūra (nuo 16 iki 22, bet ne žemiau 10); dirbtinį apšvietimą; oro teikimo ir šalinimo būdas ir dažnis; oro kondicionavimo sistemų našumas. Pagal Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatos naudojamos asmeninės apsauginės priemonės laikomos gamybinėse buities patalpose, įrengtose pagal specialius reikalavimus, nurodytus higienos normose. Patalpų įrengimo reikalavimai yra tokie, kad poilsio patalpose turi būti pakankamai erdvės (daugiau kaip 0,9 m vienam darbuotojui), stalų, kėdžių su atramomis atsižvelgiant į didžiausią darbuotojų skaičių. Nėščioms ir maitinančioms motinoms turi būti sudarytos sąlygos pailsėti atsigulus.
Įmonės, kuriose naudojamos pavojingos medžiagos, sanitarinės ir asmens higienos patalpos įrengiamos laikantis specialių tokių patalpų įrengimo reikalavimų. Tokių sanitarinių ir asmens higienos patalpų įrengimo reikalavimai privalo būti nustatyti darbuotojų saugos ir sveikatos nnorminiuose teisės aktuose, atsižvelgiant į darbo pobūdį, naudojamas medžiagas, darbuotojų skaičių.
Įmonės darbo medicinos punktai, maitinimo patalpos įmonėje įrengiamos atsižvelgiant į darbuotojų skaičių pagal tokių patalpų įrengimo reikalavimus. Pavyzdiniai įmonių darbo medicinos tarnybų nuostatai, patvirtinti sveikatos apsaugos ministerijos. Pagal šios nuostatus darbo medicinos punkto laukiamasis turi būti ne mažesnis kaip aštuoni kvadratiniai metrai, pacientų priėmimo kambarys- ne mažesnis kaip dešimt kvadratinių metrų, o procedūrų kabinetas- keturiolika kvadratinių metrų.
Darbdavių ir jų atstovų atestavimas.
Kiekvieno darbdavio ir jo įgalioto asmens žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities privalomi tikrinti prieš jam pradedant eksploatuoti įmonę ar teikti paslaugas ir vėliau ne rečiau kaip kas penkeri metai Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojo žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities privalo būti patikrintos vadovaujanti Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 20 patvirtinta Darbdavio ar jo įgalioto asmens žinių iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities privalomo tikrinimo tvarka, prie kurios pridėtas darbdavių, kurie atleidžiami nuo darbuotojų saugos ir sveikatos srities žinių patikrinimo sąrašas. Darbdavio žinias tikrina mokymo institucija- įmonė, organizacija ar profesinio mokymo įstaiga, Vyriausybės 1999 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 825 „Dėl leidimų (licenzijų) mokyti išdavimo nuostatų patvirtinimo“ ir socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 69 „Dėl Ekspertizės
gauti leidimą (licenziją) mokyti pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas atlikimo tvarkos patvirtinimo“ nustatyta tvarka įgijusi teisę mokyti ir atestuoti pagal darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo programas.
Darbdaviai, kurie atleidžiami nuo darbuotojų saugos ir sveikatos srities žinių patikrinimo (atestavimo), sąrašą tvirtina Vyriausybė. Darbdavių, kurie atleidžiami nuo darbuotojų saugos ir sveikatos srities žinių patikrinimo (atestavimo) sąrašą, pagal kurį nuo darbuotojų saugos ir sveikatos srities žinių patikrinimo atleidžiami darbdaviams atstovaujantys asmenys (įmonių, įstaigų, organizacijų ar kitų organizacinių struktūrų vadovai), valstybės ir savivaldybių iinstitucijų bei įstaigų- atstovaujamųjų, valstybės vadovo, vykdomųjų, teisminių, teisėsaugos įstaigų auditą, valstybinė kontrolę atliekančių įstaigų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kurios finansuojamos iš LR valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų bei valstybės fondų ir kuriomis įstatymai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus,- vadovai, politinių partijų ir politinių organizacijų, profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų, visuomeninių organizacijų renkami vadovai, valstybinių fondų ir kasų, labdaros fondų, paramos fondų, labdaros organizacijų, asociacijų, tarptautinių organizacijų vadovai, LT mokslo akademijos, aukštųjų mokyklų ir kitų mokymo įstaigų vadovai, mokslinių iir specializuotų institutų, centrų, tarnybų, biurų, laboratorijų, stočių, projektavimo ir konsultavimo organizacijų, kuriose atliekami darbai, nesusiję su potencialiai pavojingais įrenginiais, pavojingais darbais, vadovai, tradicinių ir valstybės pripažintų religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų vadovai, bankų, draudimo ir kitų finansų bei kredito įįstaigų vadovai. Nuo darbuotojų saugos ir sveikatos srities žinių patikrinimo t.p. atleidžiami prieš tai nurodytų įmonių, įstaigų, organizacijų ar kitų organizacinių struktūrų vadovų paskirti padalinių vadovai. Darbdaviams atstovaujančių asmenų atleidimas nuo darbuotojų saugos ir sveikatos srities žinių patikrinimo neatleidžia jų nuo pareigos sudaryti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais.
Darbuotojų dalyvėmis įgyvendinant darbuotojų saugos ir sveikatos priemones.
Darbdavys privalo informuoti darbuotojus ir su jais konsultuotis visais darbuotojų saugos ir sveikatos būklės analizės, planavimo, priemonių organizavimo ir kontrolės klausymais. Darbdavys sudaro sąlygas darbuotojams ir jų atstovams dalyvauti diskusijose svarstant darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus. Šiuo tikslu steigiami įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetai arba renkami darbuotojų atstovai. Jie veikia pagal Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto nuostatus, kurios ppagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą tvirtina darbdaviui atstovaujantis asmuo, suderinęs su įmonės darbuotojų atstovais.
Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas steigiamas įmonėje, kurioje dirba daugiau kaip penkiasdešimt darbuotojų. Įmonės kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyta steigti įmonės struktūrinio padalinio darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, kai tokiame padalinyje dirba daugiau negu penkiasdešimt darbuotojų. Ekonominės veiklos srityse, kurios pasižymi didesne profesine rizika, komitetas įmonėse gali būti steigiamas, kai darbuotojų yra mažiau negu 50. Įmonėje, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, komitetas gali bbūti steigiamas darbdavio, profesinės sąjungos iniciatyva arba daugiau kaip pusės įmonės darbuotojų reikalavimu.
Komitetas sudaromas dvišalių principu- iš vienodo skaičiaus darbdavio skirtų bei įmonės profesinės sąjungos, darbo tarybos pasiūlytų ir įmonės darbuotojų susirinkime komiteto nariais patvirtintų atstovų. Įmonėje, kurioje yra daugiau negu viena profesinė sąjunga, profesinės sąjungos deleguoja į komitetą savo atstovus arba pavedu vienai profesinei sąjungai deleguoti atstovus į komitetą. Šie atstovai darbuotojų susirinkime patvirtinami komiteto nariais. Įmonės, kuriose ne visi darbuotojai yra profesinių sąjungų nariai, profesinėms sąjungoms ir darbuotojams komitete atstovauja profesinių sąjungų ir darbuotojų atstovai. Dėl jų skaičiaus komitete sprendimą priima darbuotojų susirinkimas. Profesinių sąjungų atstovų negali būti (proporcingai) mažiau negu jie atstovauja darbuotojų. Įmonėje kurioje profesinės sąjungos nėra, darbuotojams komitete atstovauja į komitetą darbuotojų kolektyvo susirinkime išrinkti darbuotojų atstovai. Komitetas sudaromas ne mažiau kaip iš keturių narių dvejiems metams. Savo funkcijas jis atlieka, kol patvirtinamas naujos sudėties komitetas. Komiteto narių skaičius, įgaliojimų jų nariams suteikimas ir atšaukimas nustatomi komiteto nuostatuose. Į komiteto sudėtį rekomenduojama įtraukti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos atstovą. Komiteto uždaviniai yra šie:
1. analizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje;
2. rengti jos gerinimo pasiūlymas;
3. teikti pasiūlymus kolektyvinėms sutartims;
4. nagrinėti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų priežastis bei aplinkybes.
Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų narių mokymą oorganizuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija per savo Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybą pagal Instruktorių rengimo tvarką įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų nariams mokyti.
Darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto nariams ir darbuotojų atstovams, vykdantiems komiteto pavestus įpareigojimus, mokymas jų vidutinis darbo užmokestis. Komiteto nariams komiteto darbo funkcijoms vykdyti konkreti darbo laiko trukmė nustatoma įmonės kolektyvinėje sutartyje atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį, darbuotojų saugos ir sveikatos būklę ir darbuotojų skaičių įmonėje. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai taikomos DK nustatytos garantijos. Darbuotojo atstovo saugai ir sveikatai įgaliojimus gali sustabdyti ar atšaukti jį išrinkę darbuotojai.
Darbuotojų instruktavimas, mokymas ir atestavimas darbuotojų saugos ir sveikatos klausymais.
Darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbą įmonėje, jeigu jis neapmokytas ar neinstruktuotas saugiai dirbti. Darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojas, pasiųstas į įmonę iš bet kurios kitos įmonės, nepradėtų darbo tol, kol nėra informuotas apie esamus ir galimus rizikos veiksnius įmonėje, neinstruktuotas saugiai dirbti konkrečioje darbo vietoje, nepaisant to, kad įmonėje, kurioje jis nuolat dirba, buvo nustatyta tvarka instruktuotas ir apmokytas saugiai dirbti. Darbdavys arba padalinio vadovas iš kitos įmonės pasiųstą darbuotoją konkrečioje darbo vietoje supažindina su esamais ir galimais rizikos veiksniais ir tai įformina instruktavimų registracijos žurnale.
Darbuotojų aprūpinimas apsaugos priemonėmis.
Darbdavys, vadovaudamasis ddarbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais ir įvertinęs darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje, įrengia kolektyvines apsaugos priemones, nemokamai išduoda darbuotojams asmenines apsaugos priemones. Kolektyvinių apsaugos priemonių reikalingumas nustatomas įvertinant galimą riziką darbuotojų saugai ir sveikatai. Šios priemonės detaliai nurodomos įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pase.
Jei kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduodamos asmeninės apsaugos priemonės. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti ir neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai. Darbdavys privalo nemokamai aprūpinti darbuotojus asmeninėmis apsaugos priemonėmis, išskyrus atvejus, kai kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad darbuotojas padengia dalį išlaidų už tas apsaugos priemones, kuriomis naudojasi ne vien darbo vietoje. Odos nukenksminimo priemonės ir apsauginės pastos išduodamos pagal nustatytas normas bei tvarką, suderintą su įmonėje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis arba darbuotojų įgaliotiniu; kitu atveju tai turi būti apsvarstyta ir nurodyta kolektyvinėje sutartyje. Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatai pateikia plačią asmeninių apsaugos priemonių parinkimo metodiką, nurodo riziką, kurios išvengiama naudojant asmenines apsaugos priemones, pačių asmeninių apsaugos priemonių keliamą riziką ir riziką naudojant asmenines apsaugos priemones.
Sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas.
Darbdavys privalo užtikrinti darbuotojams pirmąją medicinos pagalbą: iškviesti greitąją medicinos pagalbą nelaimingų atsitikimų ir ūminių susirgimų darbe atvejais. Įmonės padaliniuose gerai matomose vietose turi būti
priemonės, reikalingos pirmajai medicinos pagalbai suteikti, nuorodos, kur yra medicinos punktas, ir nurodytas greitosios medicinos pagalbos telefonas. Pirmoji medicinos pagalba yra paprasčiausi tikslingi veiksmai ir būdai, kuriais, naudojant turimas medicinos ir kitokias priemones bei medžiagas, išsaugoma nukentėjusiojo gyvybė, sustabdomi sveikatai žalingi poveikiai. Pirmosios medicinos pagalbos tikslai: nutraukti žalojantį poveikį; sugrąžinti ar kompensuoti gyvybines funkcijas; stabilizuoti būklę, kol bus suteikta profesionali medicinos pagalba. Darbdavys privalo apmokyti darbuotojus suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Pradėjus dirbti ir kas penkeri metai teikti pirmąja medicinos pagalbą tturi būti apmokyti darbuotojai, dirbantys galimos profesinės rizikos sąlygomis, ir kt.
Darbuotojų, susirgusių darbo vietoje arba nukentėjusių nuo traumų, kai nebūtina kviesti greitosios medicinos pagalbos, gabenimą į sveikatos priežiūros įstaigas organizuoja darbdavys ar padalinio vadovas pagal tos įmonės darbo tvarkos taisykles, administracijos darbuotojų pareigybių aprašymus ir nuostatus. Jeigu įmonėje yra sveikatos priežiūros specialistas, darbo medicinos punktas, kvalifikuota medicinos pagalba darbuotojams, susirgusiems darbo vietoje arba nukentėjusiems nuo traumų, suteikiama įmonėje. Į sveikatos priežiūros įstaigą susirgęs ar nukentėjęs darbe darbuotojas gabenamas nemokamai įįmonės transportu ir lėšomis, ir jį turi lydėti įmonės atstovas.
Darbo kolektyvinėje darbo sutartyje nustatyta tvarka sudaro sąlygas teikti kitas sveikatos priežiūros paslaugas. Tokias paslaugas visų pirma teikia įmonės darbo medicinos tarnyba, jeigu tokia yra. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo darbuotojams mastas ppriklauso nuo tam skiriamų lėšų.
Darbdavio pareiga perkelti darbuotoją dėl sveikatos būklės į kitą darbą.
Darbuotojas, kuris pagal valstybinės socialinės medicininės ekspertizės komisijos ar sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl sveikatos būklės negali dirbti sutarto darbo, nes tai pavojinga jo sveikatai arba jo darbas gali būti pavojingas kitiems, jo sutikimu turi būti perkeltas į jo sveikatą ir esant galimybei kvalifikaciją atitinkantį darbą. Tokią medicininę išvadą gali duoti:
1. Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija ;
2. sveikatos priežiūros įstaiga.
Jeigu darbuotojas, kuriam pablogėjo sveikata, nesutinka būti perkeltas į siūlomą darbą arba įmonėje nėra darbo, į kurį jis galėtų būti perkeltas, darbdavys Kodekso nustatyta tvarka: atleidžia darbuotoją iš darbo arba pagal DK darbuotojui mokama įstatymų nustatyto dydžio ligos pašalpa, jeigu darbuotojo sveikata pablogėjo dėl darbo ššioje įmonėje, kol bus gauta VMSEK išvada dėl darbuotojo darbingumo. Jeigu darbuotojas, kurio sveikata pablogėjo dėl darbo šioje įmonėje perkeliamas į kitą, mažiau apmokamą darbą, jam mokamas ankstesnio vidutinio darbo užmokesčio ir gaunamo uždarbio pagal atliekamą darbą skirtumas, kol bus gauta VMSEK išvada dėl darbuotojo darbingumo.
Numatytas darbuotojo atleidimas iš darbo dėl sveikatos būklės DK nustatyta tvarka, kai nesutinkantis būti perkeliamas darbuotojas neteko darbingumo:
1. dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos
2. dėl nelaimingo atsitikimo, nesusijusio su darbu, arba bendro susirgimo. <
Pirmuoju atveju darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas invalidumas. Su darbuotoju, kuriam nustatytas invalidumas, darbo sutartis gali būti nutraukiamas be įspėjimo, kai darbuotojas pagal medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Antruoju atveju darbuotojams, tapusiems laikinai nedarbingiems ne dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, jeigu jie dėl laikinojo nedarbingumo neatvyksta į darbą ne daugiau kaip 120 dienų iš eilės arba ne daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jei įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai nenustato, kad tam tikros ligos atveju darbo vieta ir pareigos paliekamos ilgesnį laiką. Jeigu tokie darbuotojai neatvyksta į darbą daugiau kaip nurodyta DK arba kai darbuotojas pagal medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti darbo, darbo sutartis gali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės ir be įspėjimo. Abiem atvejais atleisti darbuotoją iš darbo leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą, neprieštaraujantį medicininei darbingumo išvadai, darbą.
Darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vertinimas.
Darbuotojų saugos ir sveikatos būklė vertinama pagal tai, kaip darbo priemonės, darbo sąlygos įmonėje, jos padaliniuose atitinka darbuotojų saugos ir ssveikatos norminių teisės aktų nustatytos darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus. Darbo sąlygos vertinamos pagal tai, kaip darbo aplinka darbo vietose, darbo pobūdis, darbo ir poilsio režimas atitinka Kodekso, kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus. Vertinimą, ar darbo vietos atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, organizuoja darbdavys, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, pagal kurios atliekamas išsamus profesinės rizikos vertinimas, pildomos kiekvienos darbo vietos rizikos nustatymo kortelės, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasas, kuriame išsamiai įvertinama darbuotojų saugos ir sveikatos būklė.
Darbuotojų pareigas.
Darbuotojai privalo vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą nustatomos darbo tvarkos taisyklėse, instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir nuostatuose ir kaip galima labiau rūpintis kitų darbuotojų sauga ir sveikata. Darbuotojai rūpindamiesi savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata, privalo:
1. darbo priemonės naudoti pagal darbo priemonių dokumentuose, darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijose nurodytus jų saugaus naudojimo reikalavimus;
2. tinkamai naudoti kolektyvines ir asmenines apsaugos priemones;
3. savavališkai neišjungti, neliesti arba nešalinti naudojamose darbo priemonėse ar kitose įrengimuose, pastatuose, kitose įmonės vietose įrengtų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos įtaisų, naudoti tokius įtaisus tinkamai ir apie jų gedimus pranešti darbuotojų atstovui, padalinių vadovui, darbdaviui;
4. nedelsdami informuoti darbdavį, padalinio vadovą, darbuotojų atstovą, ddarbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą apie situacija darbo vietose, darbo patalpose ar kitose įmonės vietose, kuri, jų įsitikinimų, gali kelti pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai, taip pat informuoti padalinio vadovą ir darbdavį apie darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, kurių patys pašalinti negali arba neprivalo;
5. bendradarbiauti su darbuotojų atstovais, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojais, padalinio vadovu, darbdaviu įgyvendindami darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus ir priemones;
6. imtis priemonių pagal galimybes ir turimas žinias pašalinti priežastis, galinčias sukelti traumas, ūmius apsinuodijimus, avarijas, apie tai nedelsdami informuoti padalinio vadovą ir darbdavį;
7. informuoti padalinio vadovą ir darbdavį apie darbo metu gautas traumas, kitus su darbo susijusius sveikatos sutrikimus;
8. nustatyta tvarka pasitikrinti sveikata;
9. vykdyti teisėtus darbdavio, padalinio vadovo ir pareigūnų , kontroliuojančių darbuotojų saugą ir sveikatą įmonėje, nurodymus.
Darbuotojų teisės.
Darbuotojai turi teisę:
1) reikalauti, kad darbdavys užtikrintų darbuotojų saugą ir sveikatą, įrengtų kolektyvinės apsaugos priemones, aprūpintų asmeninės apsaugos priemonėmis;
2) sužinoti iš padalinio vadovo, darbdavio apie jų darbo aplinkoje esančius sveikatai kenksmingus ir (ar) pavojingus veiksnius;
3) susipažinti su išankstinių ir periodinių sveikatos tikrinimų rezultatais; nesutikus su patikrinimo rezultatais, sveikatą pasitikrinti pakartotinai;
4) įgalioti darbuotojų atstovą (atstovus) ar pačiam tartis su darbdaviu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo;
5) atsisakyti dirbti, jeigu
yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai, taip pat dirbti tuos darbus, kuriuos saugiai atlikti nėra apmokytas, jei neįrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės ar pats neaprūpintas reikiamomis asmeninės apsaugos priemonėmis;
6) įstatymų nustatyta tvarka reikalauti, kad būtų atlyginta žala, padaryta sveikatai dėl nesaugių darbo sąlygų;
7) iškilus klausimų dėl saugos ir sveikatos, kreiptis į darbuotojų atstovą, padalinio vadovą, darbdavį, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, Valstybinę darbo inspekciją ar kitą valstybės instituciją.
Darbuotojo atsisakymas dirbti.
Darbuotojas gali atsisakyti dirbti, jeigu yyra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai, t.p. dirbti tuos darbus, kurios saugiai atlikti nėra apmokytas, jei neįrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės ar pats neaprūpintas reikiamomis asmeninės apsaugos priemonėmis ir nedelsdamas praneša raštu darbdaviui atsisakymo dirbti priežastis. Darbuotojo atsisakymas dirbti turi būti išdėstytas tuoj pat ir raštu. Darbuotojas gali atsisakyti dirbti ir kai darbai turi būti sustabdomi, darbuotojas gali vertinti subjektyviai. Jis gali klysti ir atsisakyti dirbti be pakankamo pagrindo. Todėl iškilus klausymų dėl saugos ir sveikatos, darbuotojas turi teisę kreiptis į ddarbuotojų atstovą, padalinio vadovą, darbdavį, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, Valstybinę darbo inspekciją ar kitą valstybės instituciją. Negavęs pritarimą nors iš bent vienos institucijos nutrauktą darbą turi tęsti.
Jeigu darbdavys nesutinka su darbuotojo ppateiktais darbuotojų saugos ir sveikatos neužtikrinimo motyvais, ginčai dėl darbuotojo atsisakymo dirbti nagrinėjami įstatyta tvarka. Atsisakymo dirbti nagrinėja Valstybinė darbo inspekcija. Jeigu darbuotojas buvo gavęs nurodytą pritarimą atsisakyti dirbti, o VDI atsisakymo dirbti teisėtumo nepatvirtino, suklaidintas darbuotojas privalo tuoj pat tęsti darbą, tačiau negali būti nubaustas, išskyrus, kad už nedirbtą laiką jam nebus sumokėta.
Už laiką, kurį darbuotojas pagrįstai atsisakė dirbti, jam bus mokamas vidutinis darbo užmokestis. VDI pripažinus darbuotojo atsisakymą dirbti nepagrįstu, darbdavys gali raštu reikalauti iš darbuotojo pasiaiškinti ir taikyti atitinkamas sankcijas. Jei darbuotojas atsisako dirbti nepagrįstai, už nedirbtą laiką jam nemokamas ir dėl to darbdaviui padarytą žalą darbuotojas atlygina įstatymų nustatyta tvarka.
Asmenų iki 18 metų.
1. Asmenys iki aštuoniolikos metų negali būti skiriami dirbti:
1) darbo, kuris fiziškai ir ppsichologiškai per sunkus;
2) darbo, kuriame naudojamos toksinės, kancerogeninės, mutageninės ar kitos sveikatą veikiančios medžiagos;
3) darbo, kur galimas jonizuojančiosios radiacijos poveikis, kitų sveikatai kenksmingų ir (ar) pavojingų veiksnių poveikis;
4) darbo, kur yra didesnė nelaimingų atsitikimų ar susirgimų profesinėmis ligomis tikimybė, taip pat darbo, kurio dėl nepakankamo atsargumo jausmo ar patirties asmuo saugiai dirbti gali nesugebėti.
2. Vyriausybė tvirtina asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarką, darbo laiką, jiems draudžiamų dirbti darbų, sveikatai kenksmingų, pavojingų vveiksnių sąrašą.
3. Vyriausybė nustato asmenų iki aštuoniolikos metų profesinio pasirengimo sąlygas ir tvarką.
4. Asmenys iki aštuoniolikos metų negali vienu metu dirbti daugiau negu vienoje darbovietėje, jei bendra darbo trukmė viršija Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nustatytą darbo trukmę.
5. Įmonėje, įstaigoje, organizacijoje privalo būti sudarytas darbuotojų iki aštuoniolikos metų sąrašas.
Motinystės sauga.
1. Nėščias, neseniai pagimdžiusias moteris ar krūtimi maitinančias moteris negalima įpareigoti dirbti esant tokioms darbo sąlygoms ir veiksniams, kurie gali turėti neigiamą poveikį moters ar kūdikio sveikatai. Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms moterims ar krūtimi maitinančioms moterims kenksmingų darbo sąlygų ir pavojingų veiksnių sąrašą (toliau šiame straipsnyje – kenksmingų darbo sąlygų sąrašas) tvirtina Vyriausybė.
2. Darbdavys, vadovaudamasis kenksmingų darbo sąlygų sąrašu bei darbo aplinkos įvertinimo rezultatais, privalo nustatyti galimo poveikio pobūdį ir trukmę nėščios, neseniai pagimdžiusios moters ar krūtimi maitinančios moters saugai ir sveikatai. Nustatęs galimą poveikį, darbdavys privalo imtis laikinų priemonių tokiai rizikai pašalinti.
3. Jeigu pavojingų veiksnių neįmanoma pašalinti, darbdavys įgyvendina darbo sąlygų gerinimo priemones, kad nėščia, neseniai pagimdžiusi moteris ar krūtimi maitinanti moteris nebepatirtų tokių veiksnių poveikio. Jeigu pakeitus darbo sąlygas tokio poveikio neįmanoma pašalinti, darbdavys privalo perkelti tokią moterį (jos sutikimu) į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje.
4. Perkeltai į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje, įįstaigoje, organizacijoje nėščiai, neseniai pagimdžiusiai moteriai ar krūtimi maitinančiai moteriai mokamas ne mažesnis kaip iki perkėlimo į kitą darbą (darbo vietą) gautas vidutinis darbo užmokestis.
5. Nesant galimybės nėščią moterį perkelti į kitą darbą (darbo vietą), neturintį neigiamo poveikio jos ar būsimo kūdikio sveikatai, nėščiai moteriai jos sutikimu suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų ir jų metu mokamas jai priklausantis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis.
6. Nesant galimybės neseniai pagimdžiusią moterį ar krūtimi maitinančią moterį po nėštumo ir gimdymo atostogų perkelti į kitą darbą (darbo vietą), neturintį neigiamo poveikio jos ar kūdikio sveikatai, tokiai moteriai jos sutikimu suteikiamos vaiko priežiūros atostogos, kol vaikui sueis vieneri metai, ir jai per tą laikotarpį mokamos įstatymų nustatytos motinystės socialinio draudimo pašalpos.
7. Kai nėščiai, neseniai pagimdžiusiai moteriai ar krūtimi maitinančiai moteriai reikia pasitikrinti sveikatą, ji privalo būti atleidžiama nuo darbo ir už tą laiką paliekamas vidutinis darbo užmokestis, jeigu pasitikrinti sveikatą reikia darbo metu.
8. Krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos ppagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.
9. Nėščias, neseniai pagimdžiusias moteris ar krūtimi maitinančias moteris skirti viršvalandiniams darbams be jų sutikimo draudžiama.
10. nėščios, neseniai pagimdžiusios moterys ir krūtimi maitinančios moterys gali būti skiriamos dirbti naktį, poilsio ir švenčių dienomis bei siunčiamos į komandiruotes tik jų sutikimu. Jei tokios darbuotojos nesutinka dirbti naktį ir pateikia pažymą, kad toks darbas pakenktų jų saugai ir sveikatai, jos perkeliamos dirbti dieną. Jei dėl objektyvių priežasčių tokių darbuotojų neįmanoma perkelti į dieninį darbą, joms suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios arba vaiko priežiūros atostogos, kol vaikui sueis vieneri metai. Atostogų iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios metu mokamas darbuotojai priklausantis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis.
Pranešimai apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligos.
Darbuotojas, nukentėjęs dėl nelaimingo atsitikimo darbe, ūmios profesinės ligos, jeigu pajėgia, taip pat asmuo, matęs įvykį arba jo pasekmes, privalo nedelsdami apie tai pranešti padalinio vadovui, darbdaviui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai.
Nelaimingų atsitikimų darbe, dėl kurių nukentėjęs asmuo mirė, sunkių nelaimingų atsitikimų darbe atvejais, taip pat kai darbuotojas mirė darbovietėje dėl ligos, nesusijusios su darbu, darbdavys nedelsdamas privalo pranešti apylinkės prokuratūrai, Valstybinei darbo inspekcijai.
Ūmių profesinių ligų, dėl kurių nukentėjęs asmuo mirė, atvejais darbdavys nedelsdamas privalo pranešti atitinkamos apylinkės prokuratūrai, Valstybinei
darbo inspekcijai ir Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinei įstaigai.
Asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros gydytojas, įtaręs, kad darbuotojas serga lėtine profesine liga, privalo ne vėliau kaip per tris dienas raštu apie tai pranešti valstybinei darbo inspekcijai inspektavimo skyriui ir Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinei įstaigai.
Nelaimingų atsitikimų, profesinių ligų tyrimas.
Visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms privaloma vienoda nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų tyrimo ir apskaitos tvarka. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų tyrimo bei apskaitos nuostatus tvirtina Vyriausybė.
Nelaimingas atsitikimas darbe- įvykis darbe, įskaitant eeismo įvykį darbo laikų, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padalinys- darbuotojo trauma. Nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo- įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo, įvykęs darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir a) gyvenamosios vietos; b) vietos ne įmonės teritorijoje, kur darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu; c) ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis.
VDI, įmonių dvišalės komisijos, tirdamos nelaimingus atsitikimus darbe, nustato jų aplinkybes, ppriežastis, pasiūlo priemones tokių atsitikimų priežastims šalinti, kad jų neįvyktų ateityje, t.p. surašo su nelaimingais atsitikimais darbe susijusius reikiamus dokumentus. Visi įmonėse įvykę nelaimingi atsitikimai darbe ir mirties atvejai darbe privalo būti užregistruoti nelaimingų atsitikimų darbe registravimo žurnaluose.
Profesinė liga yyra ūminis ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga. Profesinės ligos priežastys turi būti ištirtos per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie profesinę ligą užregistravimo. Profesinės ligos diagnozę nustato darbo medicinos gydytojas, t.p. bendrosios praktikos arba kitos specialybės gydytojai atsižvelgdamas į ligonio nusiskundimus, ligos pasireiškimo sindromus ir klinikinę formą.
Nukentėjęs asmuo arba jo atstovas nustatyta tvarka gali dalyvauti tiriant nelaimingą atsitikimą darbe, turi teisę susipažinti su nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos tyrimo medžiaga, privalo gauti nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos tyrimo aktą, tyrimo rezultatus ir išvadas gali apskųsti vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui ir teismui.
Atlyginimas už sužalotą sveikatą.
Darbuotojui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pprofesinės ligos neteko darbingumo ir dėl to prarado pajamas, jų kompensavimo tvarką nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei kiti įstatymai.
Jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias su medicinos pagalba ir gydymu, taip pat su nukentėjusiojo socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, Civilinio kodekso nustatyta tvarka atlygina darbdavys.
Ligos pašalpa skiriama apdraustajam asmeniui tapus laikinai nedarbingam dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos. LLigos pašalpa apdraustiesiems, besigydantiems sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir protezavimo paslaugas, skiriama už vykimo į šią įstaigą, buvimo joje ir grįžimo iš jos laiką. Susižaloję darbe ar susirgę profesine liga apdraustieji teisę į ligos pašalpą įgyja neatsižvelgiant į turimą valstybinio socialinio draudimo stažą. Ligos pašalpa skiriama, jei teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį ir atleidimo iš darbo dieną. Pagrindas skirti ligos pašalpą yra nustatyta tvarka išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir draudiminio įvykio tyrimo dokumentai. Apdraustiems asmenims sužalojimus darbe arba susirgus profesine liga, ligos pašalpa mokama nuo pirmos nedarbingumo dienos iki darbingumo atgavimo arba kol bus pripažintas invalidumas.
Civilinės saugos samprata.
Civilinė sauga – veikla, apimanti valstybės ir savivaldybių institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai, veiksmus jai susidarius ir padarinių šalinimą, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.
Civilinės saugos ir gelbėjimo sistema
Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą sudaro:
1) Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija;
2) Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas) ir jam pavaldžios įstaigos;
3) ministerijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, savivaldybių priešgaisrinės ir kitos civilinės saugos tarnybos, ūkio ssubjektai, įstaigos;
4) aplinkos stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklas.
Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tikslai:
1) sudaryti sąlygas valstybės institucijoms, ūkio subjektams ir gyventojams pereiti iš įprastų gyvenimo (darbo) sąlygų į ekstremalios situacijos padėtį patiriant kuo mažiausius nuostolius, išlaikyti rimtį, išsaugoti žmonių gyvybę, sveikatą, turtą, apsaugoti aplinką nuo ekstremalios situacijos poveikio;
2) užtikrinti optimalų valstybės išteklių panaudojimą gyventojų saugumui užtikrinti, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, ekstremalių situacijų židiniams lokalizuoti bei jų padariniams šalinti;
3) ruošti visuomenę praktiniams veiksmams ekstremalių situacijų atvejais, skatinti visuomenės iniciatyvą šiose srityse ir stiprinti pasitikėjimą civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veikla.
Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos uždaviniai
Atsižvelgdama į ekstremalių situacijų priežastis, pobūdį ir keliamą grėsmę, civilinė saugos ir gelbėjimo sistema įgyvendina šiuos uždavinius:
1) perspėja gyventojus apie gresiančią ekstremalią situaciją, informuoja apie jos galimus padarinius ir priemones jiems likviduoti;
2) atlieka ekstremalių situacijų prevenciją;
3) organizuoja gyventojų aprūpinimą individualiosiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis;
4) žvalgo ir žymi pavojaus židinius;
5) gesina gaisrus;
6) atlieka gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus;
7) palaiko viešąją tvarką nelaimės rajone;
8) teikia medicinos pagalbą ir vykdo visuomenės sveikatos priežiūrą ekstremalių situacijų atvejais;
9) evakuoja žmones ir turtą iš pavojingų teritorijų;
10) vykdo sanitarinį švarinimą ir kitas kenksmingumo pašalinimo priemones;
11) organizuoja laikiną nukentėjusiųjų apgyvendinimą bei materialinį aprūpinimą;
12) organizuoja žuvusiųjų laidojimą;
13) organizuoja nutrauktą būtiniausių komunalinių paslaugų teikimą;
14) tteikia pagalbą gyvybiškai svarbiems objektams išsaugoti;
15) kaupia gyvybiškai svarbių materialinių vertybių atsargas;
16) moko vadovus, darbuotojus, civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgas bei gyventojus veiksmų ekstremalių situacijų atvejais;
17) tiria ir analizuoja ekstremalių įvykių priežastis.
Valstybės institucijos civilinės saugos srityje.
Įgyvendindama valstybės politiką civilinės saugos srityje, Vyriausybė:
1) rengia civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos plėtotės programas ir teikia tvirtinti Seimui;
2) nustato civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos prioritetinių plėtojimo krypčių bei programų įgyvendinimo tvarką;
3) nustato ekstremalių situacijų prevencijos tvarką;
4) tvirtina civilinės saugos parengties lygius, ekstremalių įvykių kriterijus;
5) tvirtina valstybinio lygio civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus, valstybinės reikšmės ir rizikos objektų, būtiniausių komunalinių paslaugų, nemokamai teikiamų gyventojams ekstremalių situacijų atvejais, sąrašus;
6) nustato materialinių išteklių naudojimo ekstremalių įvykių atvejais tvarką;
7) nustato civilinės saugos techninių priemonių, maisto, aprangos valstybinio rezervo sudėtį, jo dydį, kaupimo, saugojimo, atnaujinimo bei pristatymo į panaudojimo vietą tvarką;
8) nustato civilinės saugos mokymo tvarką;
9) nustato biudžetinius asignavimus civilinės saugos ir gelbėjimo sistemai išlaikyti bei plėtoti ir teikia tvirtinti Seimui;
10) informuoja Respublikos Prezidentą ir Seimą apie ekstremalias situacijas, jų pasekmes bei atsiradimo priežastis ir tarpininkauja dėl nepaprastosios padėties paskelbimo, kai to reikalauja aplinkybės;
11) nustato kreipimosi dėl pagalbos teikimo į kitas valstybes ar tarptautines organizacijas tvarką.
Vidaus reikalų ministerija kartu su kitomis institucijomis įgyvendina Vyriausybės politiką
civilinės saugos srityje, koordinuoja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijų veiklą įgyvendinant jų kompetencijai skirtus uždavinius.
Vidaus reikalų ministras:
1) nustato informacijos apie ekstremalias situacijas teikimo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui tvarką;
2) tvirtina slėptuvių ir kitų kolektyvinės apsaugos statinių poreikius, gyventojų aprūpinimo individualiomis apsaugos priemonėmis normas ir tvarką;
3) tvirtina valstybinio lygio civilinės saugos pratybų planus;
4) tvirtina civilinės saugos mokymo centro klausytojų komplektavimo metinį planą;
5) teikia Vyriausybei civilinės saugos įstatymų ir kitų šios srities teisės aktų projektus;
6) leidžia įsakymus civilinės saugos klausimais, pprivalomus vykdyti civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos valdymo institucijoms;
7) tvirtina Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento metų veiklos planą;
8) teikia Vyriausybei apibendrintą informaciją apie civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos būklę.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas yra sudėtinė civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos dalis, vadovaujanti civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklai, organizuojanti ekstremalių situacijų prevenciją, koordinuojanti valstybės institucijų ir ūkio subjektų veiklą civilinės saugos srityje bei planuojanti valstybės pasirengimą civilinės saugos užduotims įgyvendinti ekstremalių situacijų atvejais taikos ir karo metu. Priešgaisrinės apsaugos iir gelbėjimo departamentą steigia Vyriausybė.
Įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas:
1) perspėja ir informuoja valstybės institucijas, ūkio subjektus bei gyventojus apie žmonių gyvybei, sveikatai, turtui bei aplinkai gresiantį valstybės masto pavojų ekstremalių situacijų atvejais;
2) planuoja priemones, kkad valstybės institucijos, ūkio subjektai ir gyventojai patirtų kuo mažiausius nuostolius pereidami iš įprastų darbo (gyvenimo) sąlygų į ekstremalios situacijos padėtį, kad būtų išlaikyta rimtis, išsaugota žmonių gyvybė, sveikata, turtas, apsaugota aplinka nuo ekstremalios situacijos poveikio, bei rengia ir skelbia civilinės saugos metodines rekomendacijas;
3) planuoja priemones, kaip optimaliai panaudoti valstybės išteklius šalies ūkio gyvybingumui ekstremalių situacijų atvejais palaikyti, ekstremalių situacijų židiniams lokalizuoti bei jų padariniams šalinti;
4) rengia valstybinės reikšmės ir pavojingų objektų registrą;
5) kontroliuoja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklą;
6) organizuoja valstybės institucijų ir visuomenės pasirengimą praktiniams veiksmams ekstremalių situacijų atvejais, nustato įvairių lygių ekstremalių situacijų valdymo centrų darbo tvarką;
7) organizuoja ir vadovauja valstybinio lygio civilinės saugos pratyboms;
8) koordinuoja apskričių ir savivaldybių civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planų rengimą;
9) derina aapskričių civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus;
10) valstybiniu lygiu organizuoja didelio masto ekstremalių situacijų lokalizavimą, žmonių ir turto gelbėjimą, padarinių šalinimą, vykdo Ministro Pirmininko paskirto civilinės saugos operacijos vadovo nurodymus;
11) Vyriausybės nustatyta tvarka civilinės saugos ir gelbėjimo tarnyboms telkia į pagalbą kitoms valstybės institucijoms pavaldžias tarnybas ir techniką, koordinuoja jų veiksmus;
12) reaguodamas į ekstremalią situaciją palaiko ryšį su ministerijų, apskričių, savivaldybių ekstremalių situacijų valdymo centrais. Šių centrų prašymu telkia į pagalbą pavaldžias tarnybas ir techniką, koordinuoja jų veiksmus;
13) planuoja lėšų pporeikį civilinės saugos sistemai funkcionuoti, teikia pasiūlymus Finansų ministerijai dėl šių lėšų skyrimo vykdyti civilinės saugos funkcijoms, kurias valstybė perdavė savivaldybėms;
14) nustato individualių apsaugos priemonių, slėptuvių ir kitų kolektyvinės apsaugos statinių poreikį teritoriniuose administraciniuose vienetuose;
15) Vyriausybės nustatyta tvarka administruoja civilinės saugos priemonių valstybės rezervą;
16) atlieka gyventojų ir valdymo grandžių perspėjamuosius sistemos planinius kompleksinius patikrinimus;
17) pagal kompetenciją teikia pasiūlymus dėl civilinės saugos sistemos funkcionavimui reikalingų naujų teisės aktų rengimo bei esamų keitimo.
Likviduojant ekstremalių situacijų padarinius dalyvaujančios priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos, neatsižvelgiant į jų priklausomybę, yra pavaldžios Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus nustatyta tvarka paskirtam gelbėjimo darbų vadovui.
Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba yra nuolatinės parengties sudėtinė civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos dalis, organizuojanti gaisrų gesinimą, gesinanti gaisrus, atliekanti gelbėjimo darbus bei valstybinę priešgaisrinę priežiūrą.
Likviduojant ekstremalių situacijų padarinius dalyvaujančios valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, savivaldybių priešgaisrinės tarnybos, žinybinės priešgaisrinės pajėgos ir savanoriškos ugniagesių formuotės, neatsižvelgiant į jų priklausomybę, yra pavaldžios Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus nustatyta tvarka paskirtam gelbėjimo darbų vadovui.
Ministerijų ir kitų valstybės institucijų veiklai civilinės saugos srityje vadovauja jų vadovai arba vadovų įgalioti asmenys.
Ministerijos ir kitos valstybės institucijos:
1) atsako už civilinės saugos organizavimą pagal joms skirtą veiklos pobūdį ir kompetenciją;
2) suderinusios su Priešgaisrinės aapsaugos ir gelbėjimo departamentu, tvirtina ministerijos ar kitos valstybės institucijos ekstremalių situacijų valdymo centro nuostatus;
3) sudaro žinybinius materialinių priemonių ir lėšų rezervus, siekdamos padidinti savo reguliavimo sričiai priskirtų įmonių veiklos stabilumą ir saugumą ekstremalių situacijų atvejais;
4) organizuoja vadovų ir specialistų mokymą civilinės saugos srityje;
5) prognozuoja ekstremalias situacijas, planuoja ir įgyvendina prevencines priemones;
6) rengia ir tvirtina civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus;
7) koordinuoja reguliavimo sričiai priskirtų subjektų civilinės saugos priemonių planavimą bei šių subjektų parengimą dirbti ekstremaliomis sąlygomis, atsižvelgdamos į savo kompetencijai priskirtų užduočių pobūdį;
8) teikia valstybės institucijoms informaciją, reikalingą civilinės saugos uždaviniams vykdyti;
9) atlieka civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms būklės metinę analizę ir teikia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui.
Apskrities civilinei saugai vadovauja apskrities viršininkas.
Apskrities viršininkas:
1) atsako už civilinės saugos parengtį apskrityje;
2) organizuoja apskrities civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms plano rengimą, suderina jį su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu ir jį tvirtina įsakymu, derina savivaldybės civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planą, perspėja valstybės ir savivaldybių institucijas, ūkio subjektus, įstaigas, gyventojus apie ekstremalios situacijos grėsmę, informuoja apie jos pobūdį, išplitimo tikimybę;
3) gauna iš visų į apskritį įeinančių savivaldybių informaciją, reikalingą civilinės saugos užduotims vykdyti;
4) organizuoja ir vykdo administracinio vieneto teritorijoje civilinės saugos prevencines priemones galimų ekstremalių situacijų atvejais;
5) informuoja Priešgaisrinės apsaugos iir gelbėjimo departamentą apie administraciniame vienete įvykusius ekstremalius įvykius;
6) organizuoja ekstremalių įvykių padarinių likvidavimą, paieškos ir gelbėjimo darbų aprūpinimą;
7) teikia pagalbą nukentėjusiesiems dėl ekstremalių įvykių;
8) kontroliuoja savivaldybių institucijų pasirengimą galimiems ekstremalių situacijų padariniams išvengti arba jų pasekmėms švelninti;
9) kreipiasi į Vyriausybę pagalbos esant ekstremalioms situacijoms, kai nepakanka savo pajėgų ir išteklių;
10) atlieka civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms būklės metinę analizę ir teikia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui.
Civilinė sauga yra savivaldybei valstybės perduota funkcija, už kurios vykdymą atsakingas savivaldybės administracijos direktorius.
Savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas savivaldybei valstybės perduotas civilinės saugos funkcijas:
1) atsako už civilinės saugos parengtį savivaldybės teritorijoje;
2) prognozuoja savivaldybės teritorijoje galimas ekstremalias situacijas;
3) organizuoja savivaldybės civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms plano rengimą, jo derinimą su apskrities viršininku ir jį tvirtina;
4) perspėja valstybės institucijas, ūkio subjektus, įstaigas, gyventojus apie ekstremalios situacijos grėsmę, informuoja apie jos pobūdį, išplitimo tikimybę, būtinus gyventojų veiksmus;
5) nustato savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių – seniūnijų civilinės saugos uždavinius ir funkcijas, tvirtina jų civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus;
6) organizuoja civilinės saugos pajėgų sudarymą ir jų rengimą;
7) organizuoja ir įgyvendina civilinės saugos prevencines priemones, gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus, šalina ekstremalių situacijų padarinius, evakuoja ir prireikus apgyvendina evakuotus gyventojus, organizuoja gyventojų mokymą
civilinės saugos būdų;
8) iš visų savivaldybės teritorijoje esančių ūkio subjektų renka informaciją, reikalingą civilinės saugos užduotims vykdyti;
9) kontroliuoja, kaip vykdomos civilinės saugos užduotys, kaip laikomasi ūkio subjektuose Civilinės saugos įstatymo, kitų teisės aktų reikalavimų;
10) teikia informaciją, reikalingą apskrities viršininkui bei toje savivaldybės teritorijoje esantiems ūkio subjektams ir gyventojams vykdyti civilinės saugos užduotis;
11) kaupia, saugo ir atnaujina civilinės saugos priemonių valstybės rezervą ir prireikus organizuoja jo išdavimą Valstybės rezervo įstatymo nustatyta tvarka;
12) informuoja apskrities viršininką apie savivaldybės teritorijoje įvykusias ekstremalias situacijas;
13) ttelkia visas savivaldybės teritorijoje esančias civilinės saugos pajėgas ekstremalių situacijų padariniams šalinti ir gelbėjimo darbams atlikti;
14) organizuoja pagalbos teikimą nukentėjusiesiems ekstremalių situacijų ir (ar) ekstremalių įvykių atvejais;
15) prašo apskrities viršininko pagalbos evakavimo ir gelbėjimo darbams vykdyti bei ekstremalių situacijų padariniams šalinti, kai savo pajėgų ir išteklių nepakanka;
16) leidžia pagal savo kompetenciją įsakymus ir priima kitus teisės aktus civilinės saugos klausimais, privalomus visiems savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims;
17) kontroliuoja savivaldybės ūkio subjektų civilinės saugos būklę ir teikia jiems metodinę ppagalbą;
18) analizuoja civilinės saugos būklę ir apskrities viršininko nustatyta tvarka teikia jam metinį pranešimą;
19) teikia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui kasmetinę informaciją apie padėtį ir veiklą civilinės saugos srityje.
Ūkio subjekto, įstaigos vadovas:
1) atsako už civilinės saugos parengtį savo vadovaujamame objekte;
2) pperspėja ir informuoja darbuotojus apie pavojų;
3) prognozuoja ekstremalias situacijas ir planuoja prevencines priemones;
4) rengia ir tvirtina civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus;
5) aprūpina darbuotojus individualiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis;
6) Vyriausybės nustatyta tvarka kaupia materialinių išteklių atsargas ir technines priemones, kad padidintų subjekto veiklos gyvybingumą ir saugumą galimų ekstremalių situacijų atvejais;
7) siekia užtikrinti paslaugų teikimą ekstremalių situacijų atvejais pagal savo veiklos profilį;
8) prireikus organizuoja darbuotojų evakavimą, pirminius gelbėjimo darbus ir jiems vadovauja;
9) bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis dėl jų civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planų rengimo bei šiuose planuose numatytų užduočių atlikimo.
Visuomeninės organizacijos gali būti kviečiamos dalyvauti organizuojant valstybės civilinės saugos priemones ekstremalių įvykių padariniams šalinti ir teikti pagalbą nukentėjusiesiems, savo veiksmus derindamos su savivaldybių civilinės saugos tarnybomis.
Ekstremalios situacijos, jjų skyrimas.
Ekstremali situacija- tai padėtis, kai dėl ginkluotų konfliktų, technologinių procesų ar gamtos reiškinių kyla didėlė grėsmė žmonių sveikatai, gyvybei, sutrikdoma ekonominę veikla arba ištinka ekologinė nelaime.
Svarbiausios galimų ekstremalių situacijų priežastys:
1) pramonės įmonėse, pavojinguose ir kariniuose objektuose, naftotiekiuose, dujotiekiuose ar vežant pavojingąsias medžiagas įvykstančios avarijos ir katastrofos;
2) avarijos ir katastrofos atominėje elektrinėje ir objektuose, naudojančiuose radioaktyviąsias medžiagas, taip pat saugant ir vežant šias medžiagas;
3) gaivalinės nelaimės, epidemijos;
4) avarijos ir katastrofos, karo veiksmai kitų šalių teritorijoje;
5) karinės provokacijos, diversijos, karinis įsiveržimas aar galimi karo veiksmai.
Ilgalaikės stichinės nelaimės trunka mėnesius, metus ar net dešimtmečius. Jas sukelia gamtos jėgos ir žmogaus veiklos padariniai.
Staigios žmogaus sukeltos nelaimės- tai daugiausia technikos gedimų sukeltos avarijos, katastrofos. Ilgalaikės žmogaus sukeltos nelaimės: ekologinės katastrofos, socialinių neramumų padariniai, karai.
Avarijos ir katastrofos.
Netikėtas technikos gedimas, susijęs su dideliais nuostoliais, vadinamas avarija. Avarijų metu lūžta konstrukcijos, griūva statiniai, nutrūksta vamzdynai, suyra įrenginiai, cheminių ar branduolinių reaktorių korpusai, išsiveržia degiosios, radioaktyviosios ir nuodingosios medžiagos.
Avarijas sukelia technikos įrenginiuose sukauptos galingos jėgos. Didžiuliai greičiai, aukštai pakelti kroviniai, didelis slėgis, aukšta temperatūra, elektros įtampa, cheminės ar branduolinės jėgos gedimo metu tampa nebevaldomos ir prasideda veikti stichiškai.
Avarijų įmanoma išvengti. Svarbiausiai sumažinti jų tikimybę. Tačiau ta tikimybė didėja dėl statybos trūkumų, įrenginių senėjimo ir susidėvėjimo, nepakankamos priežiūros. Stiprus postūmis avarijai kilti būna stichiniai gamtos reiškiniai.
Avarijos metu kylantys pavojai didžiausią grėsmę kelia tada, kai jie gali pakenkti netoliese esantiems žmonėms, aplinkai. Lietuvoje pavojingas objektas vadinamos įmonės, sandėliai ir kitos tokios vietos, kuriose nuolat ar laikinai saugomi dideli kiekiai pavojingų medžiagų.
Stambi avarija pramonėje- tai nenumatytas staigus įvykis pavojingame objekte, sukėlęs staigų ar uždelstą pavojų žmonėms ir aplinkai objekto teritorijoje arba už jos ribų. Skiriami keturi avarijų lygmenys:
1. avarinė situacija- aplinkybės, kai avarijos sąlygos būna, bet dėl sulaikančiųjų veiksnių, veiksmų aar sistemų ji neįvyksta;
2. ribota avarija- įvykis pavojingo objekto padalinyje, jo padariniai vietovei už objekto ribų grėsmės nekelia;
3. vietinė avarija- įvykis pavojingame objekte, jo padariniai kelia grėsmę ne tik objekto teritorijoje, bet ir už jos ribų;
4. regioninė avarija- įvykis, kurio padariniai kelia grėsmę žmonėms ir aplinkai plačiose apylinkėse- visame regione.
Katastrofa- nelaimė, kurios metu miršta dešimtys žmonių, būna šimtai sužeistųjų, tenka evakuoti per pusę tūkstančio gyventojų, turto nuostoliai skaičiuojami dešimtimis milijonų litų, o aplinkiniai padaromas ilgalaikis neigiamas poveikis.
Pirmoji medicinos pagalba.
Pirmąją medicinos pagalbą gelbėtojas teikia laikydamasis tam tikrų principų:
1. Visi veiksmai turi būti tikslingi, ryžtingi, greiti ir ramūs.
2. Iš pradžių reikia įvertinti padėtį ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalingiems veiksniams.
3. Greitai ir tiksliai įvertinti nukentėjusiojo būklę. Tam reikia nustatyti aplinkybes, kuriomis įvyko trauma, sužinoti laiką. Kada tai atsitiko, ir vietą. Tai ypač svarbu, kai nukentėjęs žmogus yra be sąmonės. Atžiūrint nustatoma, kokio pobūdžio ir sunkumo trauma, taip pat ar kraujuoja.
4. Pagal nukentėjusiojo apžiūros duomenis parenkamas pirmosios medicinos pagalbos teikimo būdas ir nustatoma veiksmų eilė.
5. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir galimybes, nustatoma, kokių priemonių reikia pirmajai medicinos pagalbai teikti, ir jų parūpinama.
6. Suteikiama pirmoji medicinos pagalba ir nukentėjusysis paruošiamas išgabenti iš rizikos zonos.
7. Nukentėjusysis parengiamas transportuoti į gydymo įstaigą.
8. Nukentėjusįjį ggelbėtojai prižiūri, kol atvyksta greitoji pagalba.
Nukentėjusysis turi būti perduotos greitosios pagalbos darbuotojams. Kuo greitesnė pirmoji pagalba bus suteikta įvykio vietoje, tuo didesnė tikimybė išgelbėti žmogaus gyvybę. Todėl labai svarbu, kad aptikęs gelbėtojas greitai ir tiksliai įvertintų nukentėjusiojo būklę.
