PILIEČIŲ ĮSTATYMŲ LEIDYBOS INICIATYVOS TEISĖ

Turinys

Įvadas 3

Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė 4

Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ikikarinės Lietuvos Konstitucijose 6

Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyva šiuolaikinėje Konstitucijoje 8

Referendumai 10

Peticijos teisė 13

Piliečių įstatymų leidybos iniciatyva Europoje 15

Veiksniai, lemiantys piliečių dalyvavimą įstatymų leidybos procese 17

Teisinės galimybės piliečiams dalyvauti sprendimų prėmime 19

Problemos, kylančios įgyvendinant piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę 21

Išvados 23

Summary of term paper 24

Bibliografijos sąrašas 25Įvadas

Šiame darbe analizuojama piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ir jos realizavimas. Pagrindinis tikslas yra išnagrinėti visus Lietuvos Respublikoje egzistuojančius teisės šaltinius, susijusius su šia teise.

Apžvelgsime Konstitucinę piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ikikarinės LLietuvos Konstitucijose bei šiuolaikinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kai kuriose Europos šalyse. Nagrinėsime Lietuvos Respublikos teisės šaltinius, reglamentuojančius piliečių ir valstybės santykius, įgyvendinant šią teisę. Taip pat bus trumpai apžvelgti ir kiti teisiniai procesai, susiję su piliečių teisine galimybe dalyvauti leidžiant ir priimant įstatymus – tai referendumai, peticijos teisė.

Susisteminti ir išanalizuoti su tema susiję įstatymai.

Darbe nagrinėjamas piliečių dalyvavimas pačiame įstatymų leidybos procese. Trumpai aptarsime veiksnius, lemiančius piliečių dalyvavimą įstatymų leidybos procese, bei piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisines galimybes.

Taip ppat apibendrinsime problemas, kylančias įgyvendinant piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Lietuvoje.

Pateikiamos susistemintos bei įvertintos įvairių teisės mokslininkų nuomonės, nagrinėjamos su šia tema susijusios problemos, bei galimi tų problemų sprendimo būdai.

Darbe buvo remtasi P. Ragausko, K. L. Valančiaus, E. Šileikio mmintimis, taip pat P. Vinklerio, G. Mesonio, J. Žilio straipsniais.Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė

Prieš pradedant piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės analizę, reikėtų apibrėžti pagrindines šiame darbe vartojamas sąvokas ir paaiškinti jas žyminčių terminų „įstatymų leidybos procesas“, „įstatymų leidėjas“ bei „įstatymų leidybos proceso dalyviai“ prasmę .

Terminas „įstatymų leidybos procesas“ gali būti vartojamas daugeliu prasmių. Tačiau šiame darbe jis vartojamas – kaip oficialus procesas, prasidedantis įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (arba atitinkamai referendumo iniciatyvos teisę) turinčio subjekto kreipimusi į įstatymą priimti ar referendumą skelbti įgalintą instituciją (t. y. Seimą) su siūymu priimti, pakeisti ar panaikinti tam tikrą įstatymą. Šis procesas baigiasi oficialiai paskelbus priimtą įstatymą arba priėmus tokį galutinį sprendimą, kuriuo įstatymo projektas atmetamas .

Terminu „įstatymų leidėjas“ šiame darbe žymimas subjektas, kuriam ssuteikta galia pareikšti galutinę ir neginčijamą valią dėl įstatymo priėmimo. Ši galia lemia esminį atitinkamo subjekto vaidmenį įstatymų leidyboje .

Terminas „įstatymų leidybos proceso dalyviai“ skirtas žymėti subjektus, kurie turi tam tikrų Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute numatytų teisių ir pareigų inicijuojant, svarstant, priimant arba pasirašant bei skelbiant įstatymus. Tačiau jų kompetencija nesusijusi su galimybe priimti galutinį ir neginčijamą sprendimą dėl įstatymo (jo nuostatų) priėmimo ar atmetimo .

Th. Hobbesas labai formaliai ir vertingai paaiškino kas tai yra įstatymų leidėjas, anot Th. HHobbeso „įstatymų leidėjas yra tas, kuris leidžia įstatymus“ ir tik „valstybė gali kurti įstatymus, nes mes pavaldūs tik valstybei“, o kadangi „valstybė nėra asmuo ir ką nors daryti gali tik per savo atstovą (t. y. suvereną), todėl suverenas ir yra vienintelis įstatymų leidėjas“ [3.54, p. 267]. Taigi įstatymų leidėju reikėtų laikyti suvereną. Tą, kuris nurodo, kad tam tikra taisyklė yra įstatymas ir jos privaloma laikytis, o kitos valstybės institucijos ir dauguma piliečių jam paklūsta (ir nesvarbu, ar tai daro iš pagarbos, įpročio, tradicijos ar baimės) .

Pasak P. Ragausko Lietuvoje šiuo metu yra du tokie subjektai (įstatymų leidėjai) – Tauta ir Seimas. Tik Tauta yra suvereni, o Seimas suverenui atstovauja.

Pagal mūsų Konstituciją nei Vyriausybė, nei Respublikos Prezidentas jokiomis sąlygomis negali leisti įstatymų galią turinčių aktų, tačiau įstatymų leidyboje tam tikrą vaidmenį jie vaidina. Abi institucijos gali teikti Seimui svarstyti įstatymų projektus; abi gali dalyvauti šiuos projektus svarstant Seime; Respublikos Prezidentas turi dar ir papildomų galių – jis pasirašo (arba vetuoja) ir skelbia įstatymus. Kitaip sakant, abi institucijos turi tegu ne esminių, tačiau pakankamai reikšmingų galių, todėl nors ir nepriskirtinos įstatymų leidėjams, bet gali ir turi būti laikomos įstatymų leidybos proceso dalyviais .

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnyje nurodyta, kad „suverenitetas priklauso Tautai“. TTaigi pagal mūsų Konstituciją suverenas yra Tauta. Taip pat 4 straipsnyje nustatyta, kad „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Konstitucijos 55 ir 77 straipsniuose, apibūdinant Seimo narių ir Prezidento teisinį statusą, vartojamos dvi skirtingos konstrukcijos: Seimo nariai vadinami Tautos atstovais, o Respublikos Prezidentas- Valstybės vadovu. Dar daugiau Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Prezidentas atstovauja ne Tautai (lygiai taip pat kaip ir ne visuomenei; ne vienai ar kitai politinei partijai; net ir ne vykdomajai valdžiai), o Lietuvos valstybei (kuri demokratinėje tradicijoje yra ne kas kita kaip Tautos interesams tarnauti sukurta viešosios valdžios organizacija).

Vadinasi, teisinio statuto prasme Prezidentas nėra nei suverenas, nei jo atstovas.

Ką tik apibrėžtų sąvokų prasme, pagal Konstituciją įstatymus Lietuvoje leisti gali tik Tauta ir Seimas. Tačiau, be jų, įgyvendinat šią funkciją dalyvauja nemažai kitų subjektų, bet šiame darbe kitų subjektų ne.analizuosime.Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ikikarinės Lietuvos Konstitucijose

Nors dabartiniu metu Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė neturi galių leisti įstatymus, Lietuvos teisės istorijai jos nėra nežinomos.

Antai, pagal 1919 m. balandžio 4 dieną patvirtinus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius, labai aiškiai apibrėžiami subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę „ įstatymų iniciatyvos teisė priklauso Valstybės Tarybai ir Ministerių Kabinetui“ . Tauta šios tteisės dar neturi.

Steigiamajam Seimui priėmus 1922 m. rugpūčio 1 d. pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, buvo nurodyta, kad Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kur suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai (1 str.) ir jau 20 straipsnyje yra aiškiai apibrėžta, kad 25 tūkstančiai piliečių, turinčių teisę rinkti į Seimą, gali pateikti Seimui įstatyme nurodyta tvarka įstatymo sumanymą, kurį Seimas privalo svarstyti .

1922 m. Lietuvos Konstitucijos 102 straipsnyje taip pat buvo nustatyta – kad Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą turi teisę iškelti Seimas,Vyriausybė arba 50 tūkstančių piliečių, turinčių teisę rinkti Seimą. O 103 straipsnis nurodo, kad kai iškeltąjį Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą priima Seimas 3/5 visų atstovų balsų dauguma, šis klausimas patikimas spręsti tautai visuotiniu balsavimu, jei per tris mėnesius nuo jo paskelbimo dienos to pareikalaus Respublikos Prezidentas arba ¼ visų atstovų, arba 50 tūkstančių piliečių, turinčių teisę rinkti Seimą .

Remiantis 1928 m.gegužės 15 d. Lietuvos Konstitucija piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę jau turėjo Seimas, Vyriausybė bei Tauta. Beje, labai įdomus faktas – be įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, buvo numatyta tautos veto teisė dėl Seimo priimtų įstatymų bei jo atmestų įstatymų projektų. Veto galėjo pareikšti 50 tūkstančių piliečių arba Respublikos Prezidentas. Vetuotas įstatymas arba atmestas projektas turėjo būti atiduotas tautos balsavimui

.

Toliau sekant Lietuvos Konstitucijos bei piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės raidą galima pastebėti piliečių pasyvaus dalyvavimo valstybės valdyme tendenciją.

1938 m. vasario 11 d. neatsiklausus tautos buvo priimta šeštoji Lietuvos Konstitucija. Šios Konstitucijos 107 straipsnyje nurodoma, kad įstatymo projektus siūlo Ministrų Taryba arba bent ketvirtadalis Seimo narių. Ši Konstitucija dar labiau sumažino minėtos teisės subjektų gausą: nesuteikė atskiram Seimo nariui galimybės teikti įstatymų projektus. Piliečiai praranda pakankamai plačias įstatymų leidybos iniciatyvos teises, įtvirtintas prieš tai galiojusiose Lietuvos Konstitucijose .Lietuvos RRespublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyva šiuolaikinėje Konstitucijoje

Ši teisė įtvirtinta Konstitucijos 68 straipsnio 2 dalyje. Šioje normoje skelbiama, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisę be Seimo, Vyriausybės bei Prezidento taip pat turi ir Lietuvos Respublikos piliečiai: 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, kitaip nei Laikinajame Pagrindiniame įstatyme, kuriame minėtoji teisė suteikta net devyniems subjektams (iš jų Aukščiausiam Teismui, Lietuvos Respublikos prokurorui, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų „respublikiniams organams“). Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsnyje taip pat yra nurodoma, kkad suvereni valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai, o liaudis savo suverenią galią laisvai išreiškia per įstatymų sumanymo iniciatyvą .

Grįžtant prie dabartinės Konstitucijos Seimas privalo svarstyti jam pateiktą piliečių įstatymo projektą. Piliečių įstatymų leidybos teisė atspindi ir Konstitucijos 147 straipsnyje, kuriame nustatyta, kkad teisę pateikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi ne tik Seimo narių grupė, bet ir ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.

Reikia pabrėžti tą aplinkybę, kad piliečių įstatymų leidybos ir Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisė tiesiogiai siejasi su konstitucine nuostata, kad suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 2 staripsnis), taip pat su piliečių teise dalyvauti valdant savo šalį. Kita vertus, ši teisė turi ryšį ir su piliečių iniciatyvos teise skelbti referendumą. Pirmuoju atveju 50 tūkstančių piliečių įstatymo projektą teikia Seimui, ir čia jis turi būti svarstomas, o antruoju atveju įstatymai ar jų nuostatos pateikiamos visiems rinkėjams svarstyti .

Atsižvelgdamas į iš esmės vienodą piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės ir Konstitucijos keitimo teisės konstitucinę prigimtį, Seimas 1998 m. gruodžio 22 d. Priėmė Piliečių įstatymų lleidybos iniciatyvos įstatymą. Įstatyme suformuluotos teisės normos, kuriomis siekiama užtikrinti šios teisės įgyvendinimą, t. y. įtvirtinti konkrečias teisines organizacines jos realizavimo formas .

Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas nėra taikomas įgyvendinant piliečių peticijos teisę, piliečių teisę inicijuoti referendumus bei Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir Seimo narių, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime.

Pagal įstatymą dėl parengiamųjų veiksmų, susijusių su piliečių įstatymo projekto teikimu Seimui ar sumanymui keisti Konstituciją, sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų. Ją Vyriausioji rinkimų kkomisija registruoja Referendumo įstatyme nustatyta tvarka. Iniciatyvinė grupė Vyriausiąją rinkimų komisiją informuoja, kokias teisės normas siūloma priimti, pakeisti arba kokiomis papildyti Konstituciją ar įstatymus. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per savaitę po iniciatyvinės grupės kreipmosi privalo iniciatorių atstovams išduoti reikiamą skaičių piliečių parašų rinkimų lapų. 50 tūkstančių piliečių parašų surinkti nustatytas dviejų mėnesių, o 300 tūkstančių rinkėjų parašams dėl pateikimo Seimui sumanymo keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją surinkti nustatomas keturių mėnesių terminas nuo piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo. Piliečių parašų rinkimo lape taip pat pateikiamas visas įstatymo ar jo pakeitimo, papildymo projekto arba sumanymo keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją tekstas ir piliečių parašai, prie parašo nurodoma vardas, pavardė, asmens kodas ir nuolatinė gyvenamoji vieta .

Piliečiams, politinėms partijoms, kitoms politinėms ir visuomeninėms organizacijoms suteikiama teisė nekliudomai agituoti už Konstitucijos pataisą ar įstatymo projektą.

Po to, kai Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikiami surinkti rinkėjų parašai ir patikrinamas jų autentiškumas, Vyriausioji rinkimų komisija savo išvadą kartu su piliečių rinkimų lapais pateikia Seimui. Jeigu iniciatoriai nerealizuoja įstatymų leidybos iniciatyvos, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ar bet kuris Seimo narys gali pateikti tą patį projektą Seimui, ir jis svarsto.mas Seimo statute nustatyta tvarka. Jeigu Vyriausioji rinkimų komisija nustato, kad per nustatytą terminą nėra surinktas reikiamas pparašų, atitinkančių šio įstatymo reikalavimus, skaičius, Seimas priima sprendimą tokio projekto nesvarstyti .

Seime Konstitucijos ar įstatymo projektą pateikia iniciatyvinės grupės atstovas ar kitas iniciatorių įgaliotas asmuo. Jeigu Seimas nusprendžia, kad projektas yra netobulas, jis yra grąžinamas ne iniciatyvinei grupei, o Seimo komitetui, kuris yra pagrindinis svarstant įstatymo projektą.

Pateikus ir apsvarsčius Seime piliečių sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, Seimas paprasta posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma sprendžia, ar pritarti tokiam piliečių sumanymui. Piliečių inicijuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektas Seime svarstomas ir priimamas Seimo statuto nustatyta bendra tvarka dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų projektų.

Iniciatorių atstovai turi teisę dalyvauti ir pasakyti savo nuomonę Seime visų iniciatyvos projekto pateikimo, svarstymo ir priėmimo stadijų metu .

Apie piliečių iniciatyvos svarstymą Seime turi būti nuolat informuojama visuomenė Seimo valdybos nustatyta tvarka.Referendumai

Kalbant apie Lietuvos Respublikos piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį negalima vertinti jos izoliuotai, t.y. tik kaip Lietuvos konstitucinėje teisėje įtvirtintos piliečio politinės galimybės kartu su kitais formuoti valstybės politinę ir, suprantama, teisinę valią. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad ši teisė visuotinai pripažįstama ne tik užsienio valstybių konstitucijose, bet ir tarptautinėje teisėje. Demokratinėje visuomenėje, konstitucinėje valstybėje piliečio dalyvavimas valdant savo šalį yra esminė politinė ir teisinė prielaida užtikrinti vvisų lūkesčius siekiant „<.> įkūnyti prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje <.>“ (Konstitucijos preambulė).

Piliečiai įstatymų leidyboje dalyvauja keliais būdais. Reikšmingiausi jų siejami su įstatymų inicijavimu. Kitaip nei kiti trys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime turintys subjektai, aktyviąją rinkimų teisę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai, gali inicijuoti ne tik įstatymų leidybą Seime, bet ir referendumą. Tiesa, sąlygos gana žymiai skiriasi. Įstatymų leidybos iniciatyva Seime gali būti iškelta 50 tūkstančių piliečių balsais, o siekiant įstatymą priimti referendume būtina surinkti bent 300 tūkstančių (t. y. šešis kartus daugiau) atitinkamą iniciatyvą remiančių piliečių parašų.

Daug kalbėti apie referendumų inicijavimą nėra prasmės, mat ligšiolinė praktika labai aiškiai rodo, kad šiai iniciatyvai keliami reikalavimai yra praktiškai neįvykdomi. Nuo Konstitucijos įsigaliojimo buvo iškelta dešimt referendumo iniciatyvų, tačiau visos jos žlugo nesurinkus reikiamo piliečių parašų skaičiaus.

Vis dėlto inicijuojant referendumą, tauta tiesiogiai dalyvauja įstatymų leidyboje ir labai gaila, kad tik teoriškai, tik nuo tautos priklauso ar tam tikras sprendimas bus priimtas. Taigi trumpai apžvelgsime ir Lietuvos Respublikos Referendumo įstatymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje skelbiama, kad svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Referendumas – svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu.

Referendumo metu piliečiai balsuojant išreiškia valią už referendumui pateiktą klausimą. Referendumo ir rinkimų procedūros yra panašios, tačiau jų tapatinti negalime. Rinkimų ir referendumo valios išreiškimo objektai skiriasi- referendumo objektas yra konkretus referendumui teikiamas klausimas, o rinkimų metu piliečiai balsuoja už kandidatus į tautos atstovus. Kai kurių teisės teoretikų nuomone, sprendimai, priimti referendumuose, yra patys teisėčiausi, jie tiksliausiai išreiškia tautos valią, nes referendumuose asmuo sprendimus priima tiesiogiai be tarpininkų, nors ir jis pasitiki įstatymų leidybos ir kitomis valstybės institucijomis.

Dalyvavimas referendume yyra laisvas ir grindžiamas visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise slaptu balsavimu.

Teisę dalyvauti referendume turi visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems yra sukakę 18 metų, išskyrus teismo pripažintus neveiksniais. Piliečiams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms suteikta teisę laisvai agituoti visais referendumo organizavimo klausimais.Šiai teisei įgyvendinti piliečiams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms suteikiamos patalpos susirinkimams organizuoti, garantuojama galimybė naudotis masinėmis informacijos priemonėmis. Pati valstybė, kaip nustato įstatymas, apmoka visas referendumo vykdymo išlaidas.

Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso Seimui- jis ją gali įgyvendinti daugiau kkaip 1/3 narių balsų siūlymus bei piliečiams, kurie šią teisę įgyvendina ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių reikalavimu.

Apibūdinant referendumo teisę būtina pabrėžti pagrindinį dalyką: jai taikomi bendrieji rinkimų teisės pricipai. 1989 m. lapkričio 33 d. Referendumo įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir pa.pildymais) akcentuojama, kad dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais.

Jau minėta, kad referendumą gali skelbti Seimas, taip pat jis skelbiamas, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Remiantis Konstitucijos 9 straipsniu galima teigti, kad sąvoka svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai apima labai platų visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimų spektrą. Ši sąvoka suponuoja tai, kad referendume gali būti priimtos bendro pobūdžio nuostatos, išreiškiančios tam tikrus politinius ar teisinius nusistatymus, taip pat konkretūs įstatymai ar jų nuostatos. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijoje vartojama sąvoka „įstatymų nuostatos“ gali būti suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos. TTiek visas įstatymas, tiek jo dalys visada susideda iš tam tikrų nuostatų, kurios teisės normomis tampa įstatymų leidybos procese. Tai nereiška, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų pateikimo referendumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu“ .

Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime vertinamos teisės normos, kuriomis Referendumo įstatymas buvo papildytas 1994 m. birželio 15 d. įstatymu. Antai vienoje iš naujųjų normų buvo įtvirtinta, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų ppasekmių“. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje nenumatyta, jog piliečių referendumo skelbimo teisę galima saistyti kokiomis nors papildomomis sąlygomis ar kokių nors subjektų sprendimais. Konstitucinis Teismas neneigė to, kad piliečiai turi teisę būti informuojami apie referendumu priimamų įstatymų ar jų nuostatų ekonomines ir kitokias pasekmes. Tačiau įvairūs referendumui teikiamų klausimų vertinimai galimi agitacijos dėl referendumo metu. Teismas teigė, kad susiejant teisę skelbti ir vykdyti referendumą ekonominiais klausimais su ekonominės ekspertizės dėl būsimų pasekmių atlikimu būtų ribojamos suverenios Tautos galios, o tai prieštarautų Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams .

Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime buvo įvertintas ir kitų teisės normų, susijusių su visuotinės rinkimų teisės įgyvendinimu, teisėtumas. Vienoje iš įstatymo normų buvo nustatyta, piliečių parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis, be kitų duomenų, turi nurodyti ir Lietuvos Respublikos piliečio paso numerį. Pareiškėjas – Seimo narių grupė manė, kad reikalavimas nurodyti paso numerį yra piliečio konstitucinės teisės pažeidimas, tam tikra prievarta, nes žmogus verčiamas nešiotis pasą. Vertindamas šios teisės normos atitikimą Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė yra viena iš Tautos suvereniteto įgyvendinimo garantijų, todėl įstatymų leidėjas nustato tokias taisykles, kurios užtikrina, kad šią konstitucinę garantiją realizuotų tik rinkimų teisę turintys piliečiai. Konstitucinis Teismas ppadarė išvadą, kad įstatyme įtvirtintas reikalavimas parašų rinkimo lape nurodyti pasirašiusio asmens paso numerį yra viena iš garantijų, jog pasirašė tinkamas subjektas, ir todėl toks įstatyminis reikalavimas neprieštarauja Konstitucijai .Peticijos teisė

Kalbant apie piliečių įstatymų įstatymų leidybos inciatyvas, negalima pamiršti ir peticijų. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato: „Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas“. 1999 m. pabaigoje (t.y. praėjus net septyneriems metams nuo Konstitucijos įsigaliojimo) buvo priimtas ir įsigaliojo šią tvarką nustatantis Peticijų įstatymas.

Pažymėtina, kad pačioje Konstitucijoje peticijos turinys nėra apibrėžtas. Iš anksčiau cituotos Konstitucijos nuostatos apskritai negalima susidaryti nuomonės, ar peticijos teisė yra susijusi su įstatymų leidybos iniciatyva. Todėl Peticijų įstatyme teko nustatyti ne tik peticijos įgyvendinimo tvarką, bet apibrėžti jos turinį bei prasmę. Tuo tarpu šio įstatymo ir atitinkamų Seimo statuto nuostatų analizė rodo, kad peticijos pateikimas Seimui yra ne kas kita, kaip sui generis įstatymų leidybos iniciatyva. Juo labiau, kad pagal Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punktą kreipimasis apskritai nepripažįstamas peticija, „jei iškeltų reikalavimų ir siūlymų tenkinimui nereikia priimti naujo teisės akto, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojančio teisės akto“ .

Žinoma, ši peticijos samprata nėra mūsų teisinės kultūros paveldo dalis. Nėra ji ir mūsų Seimo kūrinys. Dabartiniu metu visame pasaulyje išplitęs peticijos institutas istoriškai ssusiformavo viduramžių Anglijoje. Įdomu pažymėti, kad Anglijos Parlamento teisė leisti įstatymus apskritai atsirado būtent iš peticijų.

Šiaip peticijų teisė kaip galimybė inicijuoti įstatymų projektus Lietuvos Respublikos Seime kelia tam tikrų abejonių. Visų pirma šiuo atveju piliečiai faktiškai naudojasi netiesiogine įstatymų leidybos iniciatyvos Seime teise. Kitaip sakant, pagal dabartinį teisinį reguliavimą praktiškai suniveliuojama teisinė 1 ir 50 tūkstančių piliečių iniciatyvos reikšmė. Žinoma, galima sakyti, kad (nepaisant paties iniciatyvos iškėlimo fakto) Konstitucijoje ir Seimo statute šie subjektai traktuojami skirtingai, tad kalbėti apie niveliaciją nėra pagrindo .

Iš tiesų Konstitucija šių subjektų niekaip nesieja. Tačiau visiškai kitas reikalas, kai kalbama apie teisinę realybę, kurią kartuvsu Seimo statute sukuria galiojantis Peticijų įstatymas.

Panagrinėkime, kuo praktiškai skiriasi dviejų minėtų subjetų padėtis. Jau buvo minėta, kad skiriamasis piliečių iniciatyvinės grupės pateikto įstatymo projekto bruožas glūdi konstitucinėje garantijoje, kad jis bus svarstomas Seime. Taip ir yra.

Seimo statute numatyta, kad pareiškėjas gali skųsti netgi Peticijos komisijos sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija arba ją atmesti. Ir skųsti galima pačiam Seimui kaip institucijai; skundą nagrinėja Seimas in corpore. Vadinasi, pagal Peticijų įstatymą Seimui kreipimąsi pateikęs fizinis asmuo turi visas teisines galimybes pasiekti, kad iškeltą įstatymų leidybos iniciatyvą (tegu ir netiesiogiai) svarstytų pats įstatymų leidėjas – Seimas .

Tiesa, yra du skirtumai. Pirma kreipimosi (peticijos)

autoriai negali asmeniškai pristatyti ir ginti savo pozicijos Seimo posėdyje. Piliečiai, nors visi asmeniškai ir negali dalyvauti, turi bent jau savo atstovus. Antrasis skirtumas tas, kad 50 tūkstančių piliečių iniciatyvos atveju gali būti svastomas ir toks įstatymo projektas, kuris, Teisės ir teisėtvarkos komiteto manymu, prieštarauja Konstitucijai, taip pat projektas, analogiškas tam, kurį per pastaruosius 6 mėnesius Seimas buvo atmetęs. Tačiau tai, kad galima svarstyti piliečių iniciatyvą dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatmo projekto, anaiptol nereiškia, jog toks įstatymas gali būti ar juo llabiau bus priimtas (juk Seimo nariai davė priesaiką „gerbti ir vykdyti“ Lietuvos Respublikos Konstituciją!).

Ši niveliacija dar labiau nepateisinama tuo požiūriu, kad Peticijų įstatymas numato, jog peticiją gali teikti ne tik Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir kiekvienas Lietuvos teritorijoje nuolat gyvenantis užsienietis (t.y. netgi ne vien apartidas, bet ir kitos valstybės pilietis). Pagal Peticijų įstatymo 2 st.raipsnio 2 dalį galima pastebėti ir vieną procedūrinio pobūdžio „detalę“: pagal Seimo statuto 80 straipsnį, Seimo Peticijų komisija sudaroma tik „Lietuvos Respublikos piliečių“ peticijoms nagrinėti iir nagrinėja tik „Seimui adresuotas Lietuvos Respublikos piliečių peticijas“ (žr. Seimo statuto 80 straipsnio 1 ir 3 dalis). Šias nuostatas vertinant Peticijų įstatymo fone gali kilti teisėtas klausimas: kas gi nagrinėja užsieniečių kreipimusis? Atsakymas paprastas: nepaisydama Seimo statutų nuostatų, juos nnagrinėja ta pati Seimo Peticijų komisija. Tuo tarpu Konstitucija nustato, kad peticijos teisė laiduojama piliečiams.

Be jokios abejonės, politinis ir etinis abiejų įstatymų leidybos inicijavimo būdų skirtumas milžiniškas. Juk viena yra Seime atmesti dviejų procentų Lietuvos Respublikos piliečių (rinkėjų) iniciatyvą ir visai kas kita kai atmestoji iniciatyva priklauso vienam asmeniui (juo labiau kai tas vienas netgi ne Lietuvos Respublikos pilietis, t.y. „ne rinkėjas“).

Vis dėlto netgi peticijų pateikimo sąlygų liberalumas nesudaro reikiamų prielaidų, kad praktinė jų reikšmė įstatymų leidybai Lietuvoje būtų bent kiek didesnė. Šiuo požiūriu ji beveik nesiskiria nuo ką tik aptartos konstitucinės piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos reikšmės .Piliečių įstatymų leidybos iniciatyva Europoje

Lyginant su užsienio šalių praktika, Lietuvoje piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos reiškimo sąlygos bei tvarka reglamentuojamos gana liberaliai. Pas mmus, priešingai nei daugelyje kitų Europos šalių, nenumatyta jokių tiesioginių apribojimų tokios iniciatyvos reiškimui. Tiesa, yra du netiesioginiai apribojimai: 1) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įstatymo projektas, kurį rengti ir pateikti Seimui gali tik Vyriausybė, ir 2) įstatymų, kuriais ratifikuojamos bei denonsuojamos tarptautinės sutartys, projektai (juos teikia Seimui Respublikos Prezidentas) .

Dalyje Europos šalių (pavyzdžiui, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje) piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė apskritai nėra numatyta. Tuo tarpu ten, kur numatyta, ji neretai ribojama „neliečiamomis sritimis“. Antai Rumunijoje nustatytas apribojimas, pagal kurį ppiliečių įstatymų leidybos iniciatyva negali liesti mokesčių, tarptautinių santykių, malonės ir amnestijos klausimų. Panaši nuostata yra ir Ispanijoje, kurios Konstitucijoje numatyta ne tik tai, kad iniciatyvą dėl įstatymo projekto privalo paremti ne mažiau kaip pusė milijono piliečių, bet ir tai, kad tokia iniciatyva negali liesti organinių įstatymų, taip pat įstatymų susijusių su mokesčiais, tarptautiniais santykiais ir malonės teikimu. Kartais keliamas reprezentatyvaus iniciatyvą palaikančių piliečių atstovavimo reikalavimas. Štai, pavyzdžiui, Rumunijos piliečiams sumanius inicijuoti įstatymo projektą nepakaktų tiesiog surinkti 100 tūkstančių piliečių parašų. Jiems tektų įgyvendinti papildomą reikalavimą – surinkti ne mažiau kaip po 5 tūkstančius rėmėjų parašų bent ketvirtadalyje administracinių – teritorinių vienetų.

Vertinant minėtus piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos apribojimus neatrodo, kad jie turėtų labai rimtą pagrindą. Jei kalbant apie referendumu priimamų įstatymų ribojimą galima argumentuoti, esą tokiu būdu siekiama išvengti iracionalių (paremtų emocijomis) sprendimų, tai įstatymų leidybos iniciatyva tokio pavojaus nekelia. Juk sprendimą bet kuriuo atveju turės priimti parlamentas. Todėl galbūt vienintelis racionalus tokių apribojimų pateisinimas – nenoras leisti išsiplėsti konfrontacijai tarp didelių, tam tikrą idėją palaikančių bei atitinkamą įstatymo projektą parėmusių piliečių grupių ir parlamento (socialinio ir politinio konflikto prevencija) .

Bene vienintelės Europos šalys, kuriose piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimo sąlygos yra liberalesnės nei Lietuvoje, – tai Italija ir SSlovėnija. Italijos (kaip ir mūsų) Konstitucija taip pat tik netiesiogiai riboja piliečių iniciatyvą biudžeto srityje ir numato, kad piliečių įstatymų leidybos iniciatyvai paremti reikia 50 tūkstančių piliečių parašų. Tačiau Italijoje gyventojų yra 16 kartų daugiau nei Lietuvoje, tad šis reikalavimas ten įgyja kiek kitokią prasmę. Slovėnijoje įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso 5 tūkstančiams piliečių .Veiksniai, lemiantys piliečių dalyvavimą įstatymų leidybos procese

Piliečių dalyvavimo sprendimų priėmimo procese sąvoka šiuo metu tampa vis populiaresnė. Ir tai suprantama, nes kiekviena gilias demokratijos šaknis turinti valstybė supranta, kad piliečių vadovavimasis demokratinėms vertybėms, pilietinių pareigų suvokimas, visuomenės narių įtraukimas į politinius procesus yra demokratinės visuomenės varomoji jėga, jie skatina ir šalies stabilumą. Todėl kiekvienoje šalyje šis procesas įvairiais būdais skatinamas. Lietuvai šis procesas taip pat aktualus jau nuo šalies nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, kuriuos galima laikyti ir Lietuvos demokratijos vystymosi atskaitos tašku.

Vargu ar pats bendruomenės atstovas vargu bus patenkintas, jei sprendimai jam bus nepriimtini ar nesuprantami. Nedalyvaudamas sprendimų priėmime pats bendruomenės narys menkina ir savo paties įvaizdį, jis tarsi demonstruoja savo nesavarankiškumą, nuomonės neturėjimą, tarsi laukia, kad kiti už jį nuspręstų ir padarytų. Tačiau reikia pripažinti, kad požiūrio keitimas sudėtingas procesas, reikalaujantis abipusių valstybės institucijų ir pačių bendruomenės narių supratimo ir pastangų. Todėl vyriausybė turėtų tturėti strategiją, kaip įtraukti bendruomenę į valdymą.

Pati bendruomenė, suprasdama valdžios planus, sumanymus, nejausdama priešiškumo valdžios priimamiems sprendimams, tuo pačiu tarsi padeda valdžiai.

Šioje strategijoje turi būti teikiamas prioritetas sąmoningumo, supratimo skatinimui.

Išrinktiems bendruomenių atstovams, kurie atsakingi už sprendimų priėmimą, gali būti sunku pasidalyti savo teisėmis, tačiau sprendimų priėmėjai turi įsiklausyti į balsą tų, kuriems tie sprendimai priimami.

Koks piliečių dalyvavimas sprendimų priėmime yra pageidautinas? Manytina, kad jis būtinai turi būti priimtinas, naudingas abiems pusėms – tiek patiems piliečiams, tiek ir valdžiai, priimančiai sprendimus. Nustatyti konkrečius kriterijus, nurodančius, kad dalyvavimas yra efektyvus, tobulas, neįmanoma. Kiekvienu atveju vertinant dalyvavimo kokybę, reikėtų analizuoti visumą veiksnių, lemiančių dalyvavimo formą, būdą, sąlygas, sprendimą ir pan.

Kiekvienas dalyvavimo atvejis yra individualus. Kartais sprendimui priimti reikia išklausyti kuo daugiau nuomonių, įtraukti kuo daugiau asmenų, tačiau šis procesas taip pat turi būti ne beribis. Juk kartais kiekybė nelemia kokybės. Tačiau galima teigti, kad dalyvaujančių sprendimo priėmime skaičius turi įtakos dalyvavimo kokybei.

Dalyvaujančių sprendimo priėmime indėlį taip pat nėra lengva nustatyti iš anksto. Kartais sprendimai tarsi aiškūs iš anksto ir žmonių išsakyta nuomonė tik pastiprina visų bendrą nuomonę, tačiau kartais piliečiai gali išsakyti visai naują požiūrį, kuris iš esmės lemia naują sprendimą.

Taip pat labai svarbus ir piliečių požiūris

į rezultatą. Juk visiems maloniau, kai rezultatas tenkina daugumą, kad į siūlymus buvo atsižvelgta ir jie įvertinti.

Taip skatinamas ir pilietiškumas, noras aktyviai dalyvauti problemų sprendime ir ateityje, taip pat ir pačios valdžios institucijos vykdoma veikla. Dar labiau šis jausmas stiprėja, kai visi gali kartu pasidžiaugti savo bendro darbo rezultatais.Teisinės galimybės piliečiams dalyvauti sprendimų prėmime

Nagrinėjant piliečių dalyvavimo sprendimų priėmimo procese galimybes, būtina aptarti egzistuojančią teisinę bazę, užtikrinančią tokio dalyvavimo galimybes. Tokią galimybę garantuoja Konstitucija, tarptautinės sutartys, įstatymai,

Lietuvos Respublikos Konstitucija yyra pagrindinis, aukščiausią galią turintis teisės aktas, kuriame nustatyti bendrieji principai, užtikrinantys piliečių dalyvavimą viešųjų reikalų tvarkyme, sprendimų priėmime.

2 straipsnis. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

4 straipsnis. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus atstovus.

9 straipsnis. Svarbiausi valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

33 straipsnis. Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Piliečiams laiduojama peticijos teisė.

35 straipsnis. Piliečiams laiduojamateisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir aasociacijas.

68 straipsnis. Įstatymų leidybos teisę taip pat turi Lietuvos Respublikos piliečiai (50 tūkst. piliečių).

Tarptautiniai teisės aktai, kuriuose užtikrinamas piliečių dalyvavimas sprendimų priėmime.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, tai rreiškia, kad šie tarptautiniai teisės aktai yra tiesioginio taikymo, šių tarptautinių teisės aktų galia prilygsta įstatymų galiai, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos galiojimo Lietuvos teisinėje sistemoje praktika liudija, kad Konvencijos nuostatos praktiškai turi viršenybę Lietuvos įstatymų atžvilgiu.

Europos Tarybos, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra vietos demokratijos plėtojimas ir stiprinimas, priimti teisės aktai taip pat turi didelę įtaką demokratijos stiprinimui Lietuvoje.

Reikėtų paminėti Europos vietos savivaldos chartiją, kurioje pabrėžiama, kad piliečių teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus yra vienas iš demokratijos principų ir kad ši teisė tiesiogiai gali būti įgyvendinama būtent per vietos valdžios institucijas bei visą eilę Europos Tarybos ministrų rekomendacijų- pavyzdžiui Rekomendacija R(2001) 19 „Dėl piliečių dalyvavimo vietos viešame gyvenime“ kviečia šalis nares nustatyti pagrindinius vietinio demokratinio ddalyvavimo politikos principus, priemones ir būdus, skatinančius ir stiprinančius piliečių dalyvavimą vietos viešajame gyvenime, rinkimuose, tiesioginiame dalyvavime priimant sprendimus. Taip pat pateikiami siūlymai, kaip skatinti specifinių piliečių grupių dalyvavimą.

Paminėtini šie tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys piliečių dalyvavimą sprendimų priėmimo procesuose:

• Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

• Jungtinių Tautų visuotinė žmogaus teisių deklaracija

• Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

• Europos vietos savivaldos chartija

• Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendacijos:

R (2001) 19 „Dėl piliečių dalyvavimo viešajame vietos gyvenime“

R (81) 18 „Dėl ppiliečių dalyvavimo vietiniame lygmenyje“

R (96) 2 „Dėl referendumų ir pilietinių iniciatyvų“ ir kiti.

Visa eilė Lietuvos Respublikos įstatymų detalizuoja Konstitucijos pagrindinius principus dėl piliečių dalyvavimo:

• Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas;

• Politinių partijų įstatymas;

• Peticijų įstatymas;Problemos, kylančios įgyvendinant piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę

Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė konstitucinėje tikrovėje nejuda į priekį. Lietuvoje mažai kas tiki piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise kaip veiksmingu teisiniu svarbiausių valstybės ir tautos gyvenimo klausimų sprendimų priėmimo instrumentu. Tauta nebetiki, kad gali tiesiogiai dalyvauti įstatymų leidyboje.

Tautai pasyviai dalyvaujant įstatymų leidyboje Seimas tampa vieninteliu svarbiausiu valstybės ir tautos gyvenimo klausimų sprendėju ir vienintele įstatymų leidybos institucija. Atmesdamas Referendumo įstatymo 32 straipsnio penktojoje dalyje įstatymo pakeitimo projektą, pagal kurį referendumas sukeltų teisinių padarinių, kai įstatymo nuostatoms ar kitam sprendimui pritarė daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus ir referendume dalyvavusių piliečių, ir pats aktyviai leisdamas įstatymus, Seimas siekė įtvirtinti sustiprėjusią savo padėtį konstitucinėje tikrovėje ir toliau stūmė tautą, kaip konstitucinę instituciją, nuo svarbiausių valstybės ir tautos gyvenimo klausimų sprendimo tiesioginės demokratijos būdu.

Atsižvelgiant į piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos pareiškimo sąlygas, atrodo, galima tikėtis, kad čia padėtis bus kiek kitokia nei su referendumų inicijavimu. Deja, panašu, jog skirtumai nėra esminiai. Reikalas tas, kad 2000 metais Lietuvoje prasidėjusi „piliečių įstatymų leidybos iniciatyvų eera“ susijusi ne tiek su pačių piliečių, kiek su politikų iniciatyvomis. Iš viso per ketverius metus buvo septyni tokių iniciatyvų iškėlimo atvejai. Tačiau net penkias iš jų organizavo Seimo nariai (tiksliau – parlamentinės politinės partijos). Iš kitų dviejų viena taip pat buvo su akivaizdžiu politiniu „prieskoniu“ (turima omenyje tuo metu parlamentinė partija dar nebuvusios Naujosios Sąjungos rinkimų į Seimą agitacijai skirta iniciatyva apriboti gynybos reikmėms skiriamas biudžeto lėšas).

Taigi visiškai galima pritarti P. Ragausko nuomonei, kad iki šiol piliečių įstatymų leidybos iniciatyva daugiausiai buvo skirta ne tiek pačiai įstatymų leidybos idėjai iškelti, kiek panaudoti piliečių parašus darant politinį spaudimą valdančiajai Seimo daugumai (visais „partinių“ iniciatyvų atvejais jas organizavo opozicinės partijos) ir politinės komunikacijos tikslais .

Įdomu pažymėti, kad iš septynių iniciatyvų rezultatyvi buvo tik viena ( tai Socialdemokratų iniciatyva – 2000 m. gruodžio 7 d. Seime buvo priimtas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 13 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymas). Beje, dar vienas požymis, kad piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė naudojama daugiausia politinei kovai: atėjusios į valdžią iniciatyvos iškėlusios ir palaikiusios politinės partijos nelabai linkusios netgi pačios jas realizuoti. Tai iliustruoja ne tik į Seimą patekusios Naujosios Sąjungos po rinkimų pakeista pozicija krašto apsaugos biudžetinio finansavimo klausimu, bet ir neaiški Socialdemokratų partijos pozicija dėl jjos pačios lyderių pastangomis inicijuoto ir daugiau nei 50 tūkstančių piliečių parašais paremto Valstybės valdymo kontrolės išlaikymo strateginiuose ūkio objektuose įstatymo projekto (jei inicijuojant projektą įdedamos pastangos surinkti 50 tūkstančių piliečių parašų, įstatymo „pamiršimas“ Seimo stalčiuose gali būti vertinamas kaip nenoras jį apskritai priimti. Juk nuo 2001 m. vidurio socialdemokratai dalyvauja valdančioje koalicijoje. Tuo tarpu 2005 m. kovo 14 d. (t. y. apie puspenktų metų) įstatymas ne tik nebuvo priimtas, bet ir bet koks su juo susijęs darbas formaliai baigėsi 2002 m. kovo 25 d. Seimo Ekonomikos komiteto posėdžiu, kuriame buvo pritarta Seimo narių S. Burbienės (2002 m. vasario 13 d.) ir V. Karbauskio (2002 m. vasario 26 d.) pasiūlymams dėl Valstybės valdymo išlaikymo kai kuriuose ūkio objektuose įstatymo projekto IXP – 16(2). Šiandien jau aiški ir šio projekto „baigtis”: 2005 m. kovo 22 d. Seimas jį atmetė (nors socialdemokratai tebebuvo valdžioje). Šalia projekto „nesėkmės” itin išraiškingas ir Seimo Ekonomikos komiteto argumentas, kuriuo remiantis Seimui buvo pasiūlyta projekt.ą atmesti: „atsižvelgiant į tai, kad [.] dalis projekte siūlomų neprivatizuoti įmonių jau yra privatizuotos, projektą atmesti“[4.7] .

Dar galima paminėti, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teise piliečiai pirmą kartą siekė pasinaudoti 1998 m. pabaigoje. Gruodžio mėnesį Naujosios sąjungos lyderis A. Paulauskas pateikė Seimo pirmininkui

V. Landzbergiui 51 524 piliečių parašus, kuriais buvo remiamas įstatymo „Dėl valstybės tarnautojų neteisėtais veiksmais piliečiams padarytos žalos atlyginimo“ projektas. Tačiau ši iniciatyva taip pat liko neįgyvendinta – Seimo valdyba nustatė piliečių parašų rinkimų esminius trūkumus, ir tai sukliudė įstatymo projektą pradėti svarstyti Seime.Išvados

Pilietinė visuomenė – tai intelektualių ir aktyvių narių visuomenė. Aktyvumas yra būtinas ne kaip savitikslis saviraiškos požymis, bet kaip ir būsena, leidžianti pasiekti norimus tikslus. Pilietinės visuomenės buvimas turėtų garantuoti nuolatinę valdžios grandžių kontrolę. Tauta, būdama vienintele ssuvereniteto savininke, egzistuojančio ir konstitucijoje įtvirtinto valdžių padalijimo modelio neturėtų suprasti kaip galutinai išreikšto ir dėl to nekeičiamo. Visuomenė, stebėdama procesus, gali ir turi juos vertinti, turėti jiems įtakos, o jeigu reikia, ir keisti.

Kyla pagrįsti pavojai žmogaus laisvėms, kai visuomenė nereiškia jokio susidomėjimo valdžios institucijų veikla, apsiribojama dalyvavimu rinkimuose sudarant valdžios institucijas. Net kokybiškas ir griežtas valdžios galių padalijimas negarantuoja, kad nebus piktnaudžiaujama turimais įgaliojimais. Tuo labiau, kad Lietuvoje realizuotas valdžių padalijimo modelis nepasižymi pakankamu stabdžių ir atsvarų mechanizmu.

Tačiau pilietinės vvisuomenės uždavinys yra ne tik retrospektyviai reaguoti į valdžios institucijų netinkamą elgesį, bet ir aktyviai dalyvauti valsybėje vykstančiuose procesuose ir neleisti tokiam elgesiui pasireikšti. Pilietinė visuomenė savo interesus ir teises galėtų ginti aktyviai kurdama grupes, kurios gintų ne vieno asmens, oo kolektyvinį interesą, aktyviai dalyvaudama įstatymų leidyboje.

Kai valsybėje silpna pilietinė visuomenė pats valdžios padalijimas tampa bereiškmis, nes šis modelis tarytum nekyla iš tautos, o tauta sunkiai save įsivaizduoja suvereniteto savininke.Summary of term paper

In this term paper the civic right to initiate the legislation of the law is analyzed. The main task is to generalize all existing law sources in the Republic of Lithuania, related with this right.

In the first term papers part the Antebellum and the present Lithuanian Constitutions are analyzed. There is also a brief comparison of the current situation of the civic right to initiate the legislation of law in Lithuania and some European countries. All existing law sources are covered of the regulation of relations between tthe state and nation, while realizing this right. Also very briefly pass through other legal processes, related with the civic right to initiate the legislation of law, like referendum, petition law.

Second part is dedicated to analyze actual nation’s participation in legislation process, the factors which govern the participation in this process, the possibilities to participate for the citizens.

Last part is dedicated to describe all existing problems of the civic right to initiate the legislation of law iin the Republic of Lithuania.

Literatūros sąrašas

Lietuvos Respublikos Konstitucija// VŠI Mūsų saulužė, 2005

Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas // Valstybės žinios. 1998, Nr. 1-5

Lietuvos Respublikos peticijų įstatymas// Valstybės žinios. 1999, Nr. 66-2128

Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas// Valstybės žinios. 2002, Nr. 64 – 2570

Mesonis G. Valdžių padalijimas: teisinės valstybės charakteristika// Lietuvos Teisės Universitetas, 2003, p. 109, 129-131

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė// Vilnius, 2003, p. 65

Ragauskas P. Įstatymų leidyba Lietuvoje// Teisės instituto mokslo tyrimai, 2005, p. 80-96, 147-149, 150-153

Valančius K.L. Lietuvos valstybės konstitucijos//UAB”Ekonomikos mokymo centras”, Vilnius, 2001, p.25-26, 33, 34. 36, 42, 59,123-128,

Žilys J. Konstitucijos II skirsnio „Žmogus ir valstybė“ komentaras// Teisės problemos, 1999, Nr. 2, p. 167 ,173-175

www.vrm.lt/fileadmin/Padaliniu_failai/Viesojo_administravimo_dep/spreskite_patys_VRM.pdf ; 2006-05-28