Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai ir prevencija

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai ir prevencija……………..4

1.1. Nepilnamečių nusikalstamumo bruožai………………………4

1.2. Baudžiamosios atsakomybės ypatumai……………………….6

1.3. Prevencija…………………………11

Išvados…………………………12

Naudota literatūra…………………………13Įvadas

XXI a. būdingi nuolatiniai sociokultūriniai, ekonominiai ir politiniai pokyčiai, vykstantys visuomenėje. Gyvenimo tempas spartėja nenuspėjamu greičiu, todėl žmonėms tenka greit prisitaikyti prie naujovių, sugebėti iš didelio informacijos kiekio atsirinkti tik tai, kas naudinga. Deja, tai pavyksta ne visiems.

Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius, joje vykstančius pokyčius, dažnai jam sunkiau prisitaikyti. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis ppraleidžia nemažai laiko, įtakoja jo poelgius bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį.

Nepilnamečių nusikalstamumas – sudedamoji visuomenės nusikalstamumo dalis, viena svarbiausių socialinių bei teisinių problemų. Jo lygis vertinamas kaip vienas iš visuomenės dorovinės sveikatos rodiklių.

Nepilnamečiai teisės pažeidėjai kelia nerimą, apie nepilnamečių problemas rašo ne tik kriminologai, psichologai, pedagogai, bet ir įtakingi visuomenės veikėjai, politikai, teisėsaugos pareigūnai. Šioms problemoms spręsti kuriamos valstybinės programos, išleidžiamos didelės pinigų sumos. Tai daroma ne vien tik dėl elementaraus supratimo, kad iš nepilnamečių tteisės pažeidėjų gali išaugti pavojingas ir užkietėjęs nusikaltėlis. Visuomenės nariai puikiai supranta, kad nepilnamečių nusikaltimai yra aliarmas jiems patiems, signalas, sakantis, kad kažkas netvarkoje pačioje visuomenėje ir ją kontroliuojančiuose ir reprodukuojančiuose mechanizmuose – šeimoje, mokykloje ir kitose institucijose.

Todėl suprantama, kad nnepilnamečių justicijos problema negali būti adresuojama vien teisėsaugai, nes tai visų pirma yra pačios visuomenės problema, kuri turi būti sprendžiama politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis priemonėmis ir tik paskui – baudžiamosiomis.

Nepilnamečių baudžiamąja atsakomybe bei prevencija domėjosi Sakalauskas G., Justickis V., kriminologai Minkovskis G., Čepas A., Bluvšteinas J., Ragauskas P. ir kt.

Taigi mano darbo tikslas – atskleisti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus bei prevenciją.

Uždaviniai:

1. Išryškinti nepilnamečių nusikalstamumo bruožus.

2. Aptarti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

3. Atskleisti prevencijos priemones.1. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai ir prevencija

1.1. Nepilnamečių nusikalstamumo bruožai

Vaikai pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 1 straipsnį ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnį yra suprantami kaip asmenys iki 18 metų. Nepilnamečiai, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsniu, yra asmenys nuo 14 iki 18 metų.

Pasak II.Leliūgienės, nepilnamečių nusikalstamumas turi savų ypatybių. Jų nusikaltimai – dažniausiai vagystės, plėšimai ir žaginimai, rečiau žmogžudystės ir kūno sužalojimai, vykdomi mokymosi, darbo, gyvenimo, laisvalaikio praleidimo vietose, dažniausiai šiltuoju metų laiku. Dauguma nusikaltimų planuojami, paaugliai jiems ruošiasi iš anksto, kartais pasitelkia technines priemones.

Ypač dažnai pasitaiko vagystės, kurių metu jaunuoliai pasisavina įvairiausius daiktus – dažniausiai įvairias technines priemones (video, audio aparatūrą, fotoaparatus, mobiliuosius telefonus, motociklus, automobilius ir t.t.), madingus drabužius, brangiųjų metalų dirbinius, kosmetikos priemones, maisto produktus.

Smurtiniai paauglių nusikaltimai (ypač įvykdyti ggrupėmis) išsiskiria ypatingu žiaurumu ir cinizmu. Tokie nusikaltimai dažniausiai būna vandališki, iš pažiūros – tai beprasmiški veiksmai, dažnai atliekami esant alkoholio poveikiui. Neretai tokios grupės būna pastovios, kai kurie nariai įsilieję į mafijos ar įvairių nusikalstamų grupuočių veiklą. Kas antrai trečiai grupei vadovauja anksčiau jau vykdę nusikaltimus, 19-20 metų amžiaus asmenys.

Būtina pastebėti ir tai, kad beveik visose grupėse būna merginų. Bet įprastai merginos palyginti retai dalyvauja nusikaltimuose, nors yra pasitaikę atvejų, kai veikė stabilios “moteriškos” grupės, vykdžiusios vagystes ir plėšimus.

Rusų mokslininkų tyrimų duomenimis ne tik teisėtvarkos pažeidėjai vaikinai įtraukia merginas į nusikalstamą elgesį, bet ir merginos stimuliuoja jaunuolių asocialius veiksmus ir grupinius nusikaltimus . Tokios merginos dažniausiai yra kilusios iš varganai gyvenančių šeimų, kuriose smurtaujama, nuolat vyksta išgėrinėjimai. Daugelis jų, nuteistų laisvės atėmimu, sirgo venerinėmis, psichinėmis ligomis, valkatavo, užsiiminėjo prostitucija. Aktyviausi nusikaltėliai – nedirbantys ir nesimokantys nepilnamečiai, mažiau aktyvūs – dirbantys, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai. Daugelis teisėtvarkos pažeidėjų nesidomi mokslu, darbine veikla, nuolat pažeidinėja drausmę, neturi ryšių su mokslo draugais, bendradarbiais. Paprastai jų aktyvumas nukreiptas į laisvalaikio sferą ir išreikštas dideliu madingų rūbų, pramogų, narkotikų, alkoholio poreikiu. Betikslis laiko leidimas ugdo paauglių neigiamą požiūrį į bet kokią darbinę ar visuomenei naudingą veiklą, į dorovines visuomenės normas, aplinkinį pasaulį, iiš kurio jie nuolat laukia agresijos ir siekia smurto kaip pagrindinio saviraiškos būdo.

Nusikaltimų gausėja ir dėl to, kad patys teisėtvarkos pažeidėjai yra įsitikinę savo nebaudžiamumu. Beveik pusė nepilnamečių nusikaltėlių baudžiami lygtinai. Tačiau praktika rodo, kad daugiau nei pusei jų bausmės atidėjimą tenka panaikinti, vėl nusikaltus. Dažniausiai jie nesupranta savo kaltės ir nesuvokia bausmės neišvengiamumo. O pagauti nusikaltimo vietoje, stengiasi visais įmanomais būdais išsisukti, arba daro nusikaltimus taip, kad nepakliūtų į policijos akiratį. Nepilnamečiai, ilgą laiką propaguodami asocialią gyvenseną, sukuria savo gyvenimo filosofiją ir subkultūrą. Tokie negatyvūs požiūriai paaugliškame amžiuje įsitvirtina visam gyvenimui ir tampa viena iš pagrindinių recidyvinio nusikalstamo elgesio priežastimi.

Nepilnamečių nusikaltėlių asmenybėms būdingas menkas gėdos, kaltės jausmas, abejingumas kitų skausmui, jie nesavikritiški. Daugelis dvasiškai nepusiausviri, neprognozuojamo elgesio, pasižymi psichinių anomalijų tendencija, ypač imlūs blogos socialinės aplinkos poveikiui (nedarnios šeimos, ugdymo mokykloje ir šeimoje klaidoms ir kt.).

Išskirtinė vieta tarp nepilnamečių nusikaltėlių tenka asmenims, turintiems psichinių nukrypimų; tai padidina nusikalstamumo tikimybę. Tokie nepilnam.ečiai sunkiai pritampa visuomenėje, neatsparūs konfliktinei situacijai, linkę į impulsyvius, neapgalvotus poelgius. Paaugliai su pasichinėmis anomalijomis dažniausiai turi socialinių ryšių ir atitinkamoje aplinkoje gali valdyti savo elgesį. Problemos pagilėja laisvės atėmimo vietose, taip pat asocialioje aplinkoje.

Dažniausiai paauglius į nusikaltimą pastūmėja nedarnios šeimos aplinka, kai jie praranda dvasinį ryšį su ttėvais, susvetimėja. Tai sąlygoja vaiko nesaugumo pojūtį, nuolatinį nerimą, kartais net mirties baimę.

Nerimas, nuolatinis aplinkos priešiškumo pojūtis, asmenybės bruožų dvilypumas tampa smurtinių, chuliganiškų poelgių priežastimi. Paprastai, emociniams kontaktams šeimoje susilpnėjus, paaugliui sunku perimti teigiamas visuomenės elgesio normas, o jų vietą užima antisocialinių grupių nuostatos; tose grupėse kompensuojamas tarpusavio supratimo šeimoje stygius. Užsienio specialistų nuomone, teisėtvarkos pažeidimai, savižudybės ir kiti asocialūs nepilnamečių poelgiai glaudžiai susiję su emocinio, dvasinio saugumo šeimoje trūkumu, ypač netinkamu motinos vaidmeniu, tenkinant vaiko gyvybinius poreikius (tėvo vaidmuo išryškėja vėliau).

Nusikaltėlio asmenybę gali formuoti ir derami emociniai ryšiai su tėvais, demostruojančiais savo vaikams neteisėtą elgesį visuomenėje. Tokį požiūrį, tokią nuostatą vaikai lengvai pasisavina .

Kriminogenines pasekmes gali sukelti ir šeimos auklėjimas, nukreiptas ne į dorinį asmenybės formavimą, o į materialinių poreikių, užgaidų tenkinimą.1.2. Baudžiamosios atsakomybės ypatumai

Baudžiamoji atsakomybė yra viena iš nepilnamečių nusikaltimų kontrolės priemonių. Įvairiose šalyse ji yra skirtinga. Šie skirtumai priklauso nuo šalių kultūrinių, ekonominių, politinių, teisinių ir kt. veiksnių. Sąlygiškai galima išskirti tris pagrindinius nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimų reguliavimo modelius:

1. Šalys, kuriose nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė (kaip pagrindinė jaunimo baudžiamosios atsakomybės dalis) yra atskirta nuo bendrosios baudžiamosios teisės ir reglamentuojama specialiu įstatymu: Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir kt.

2. Šalys, kuriose nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimai reglamentuojami remiantis bendrąja

baudžiamąja teise, tačiau nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai išdėstyti atskirame BK skyriuje: Bulgarijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kt.

3. Šalys, kuriose nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimai reglamentuojami pagal bendrąją baudžiamąją teisę, o tam tikri atsakomybės ypatumai įtvirtinti atskiruose BK straipsniuose: Estijoje, Kinijoje ir kt.

Pabrėžtina, kad visose šalyse pripažįstama, jog mažamečiai vaikai neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, o brendimo laikotarpio ypatumų nulemtas paauglio elgesys negali būti vertinamas lygiais pagrindais kaip suaugusiųjų. Todėl daugelyje šalių yra nurodomos dvi baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribos, kkada asmenys tampa teisiškai atsakingi už kriminalinius nusikaltimus: nevisiškos baudžiamosios atsakomybės arba nepilnamečių amžiaus riba ir visiškos baudžiamosios atsakomybės amžiaus riba .

Lietuvoje pagal Baudžiamąjį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o asmuo, kuriam buvo suėję keturiolika metų, atsako už: nužudymą; sunkų sveikatos sutrikdymą; išžaginimą; seksualinį prievartavimą; vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, turto sunaikinimą ar sugadinimą; šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą; narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę; prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą; ttransporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą. Jei vaikui dar nebuvo suėję keturiolika metų, jam gali būti taikomos auklėjamojo poveikio priemonės:

1 pav. Nepilnamečių auklėjamojo poveikio priemonės (parengta pagal Lietuvos Respublikos BK 82 str. 1 d.)

Dabar kiekvieną priemonę aptarsiu atskirai.

Įspėjimas ggali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška auklėjamojo poveikio priemonė arba kartu su kitomis tokiomis priemonėmis. Teismas, skirdamas šią priemonę, raštu išaiškina galimas teisines pasekmes, jeigu nepilnametis ateityje padarytų naujų nusikalstamų veikų.

Jeigu nepilnametis turi lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja, jam gali būti skiriamas turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas. Ši priemonė skiriama ir tuomet, kai nusižengęs asmuo padarytą žalą gali pašalinti savo darbu. Tai turi būti padaryta per teismo nustatytą terminą.

Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai skiriami nuo 20 iki 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį. Tačiau nepilnametis turi sutikti vykdyti tokius darbus.

Atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti nustatomas nuo šešių mmėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. Ši priemonė gali būti skiriama keliais atvejais:

1) kai tėvai ar kiti asmenys sutinka ugdyti bei prižiūrėti nepilnametį, patys jam nedaro neigiamos įtakos, gali sudaryti jo asmenybei ugdyti tinkamas sąlygas, sutinka teikti būtiną informaciją šios priemonės vykdymą kontroliuojančioms institucijoms;

2) kai nepilnametis sutinka, kad jį ugdytų bei prižiūrėtų nurodyti asmenys, ir pasižada jų klausyti bei tinkamai elgtis.

Nuo trisdešimties dienų iki dvyli.kos mėnesių nepilnamečiui gali būti skiriamas eelgesio apribojimas, t.y. teismas nepilnametį gali įpareigoti:

1) būti namuose nustatytu laiku;

2) mokytis, tęsti mokslą arba dirbti;

3) įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimus (saugaus eismo, mokinio taisykles ir pan.);

4) atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos kursą (skiriama tėvų ar globėjų prašymu, jeigu nepilnametis sutinka);

5) dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.

Skirdamas elgesio apribojimą, teismas nepilnamečiui gali uždrausti:

1) žaisti azartinius žaidimus;

2) užsiimti tam tikra veikla;

3) vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.);

4) lankytis vietose, kuriose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, arba bendrauti su žmonėmis, darančiais jam neigiamos įtakos;

5) be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Nepilnametis, kuriam paskirta minėta auklėjamojo poveikio priemonė, privalo nustatyta tvarka atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą.

Tam tikrais atvejais teismas gali nuspręsti atiduoti vaiką į specialią auklėjimo įstaigą. Jis gali trukti nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. Konkretų buvimo specialioje auklėjimo įstaigoje laiką nustato teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio asmenybę; tai, ar jo nusikalstamas elgesys kartojasi, kokios poveikio priemonės jau taikytos, ir kitas bylos aplinkybes. Ši auklėjamojo poveikio priemonė gali būti skiriama nnepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė arba kartu su įspėjimu, turtinės žalos atlyginimu arba pašalinimu.

Jei asmuo nevykdo ar vykdo netinkamai jam paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių, teismas gali pakeisti savo nutarimą kitu.

Reikia paminėti, kad teismas nepilnamečiui gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones.

Baudžiamojo kodekso 90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepilnamečiui gali būti skiriamos tik šios bausmės:

1) viešieji darbai (ne daugiau kaip 240 valandų);

2) bauda (skiriama tik dirbančiam ar savo turto turinčiam nepilnamečiui ir iki 50 MGL dydžio, t.y. 6250 Lt);

3) laisvės apribojimas;

4) areštas (nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų);

5) terminuotas laisvės atėmimas (negali viršyti dešimties metų).

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia ne tik į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, bet ir į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; sveikatos būklę ir socialinę brandą; anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą bei nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo . Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar llabai sunkų nusikaltimą.

Nepilnamečiui skirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo . Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.

Pirmą kartą padaręs neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, nepilnametis teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:

1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą;

2) pripažintas ribotai pakaltinamu;

3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti,. kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Tokiu atveju teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, skiria jam anksčiau aptartas auklėjamojo poveikio priemones.

Asmenį, atliekantį laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamą veiką, teismas gali lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą arba šią bausmę pakeisti švelnesne bausme (išskyrus baudą), jeigu: 1) asmuo atliko: a) ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą arba b) ne mažiau kaip du trečdalius paskirtos bausmės už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 2) asmuo visiškai atlygino ar pašalino arba iš dalies atlygino ar pašalino ir įsipareigojo per neatliktos ar

paskirtos švelnesnės bausmės laiką visiškai atlyginti ar pašalinti padarytą turtinę žalą; 3) asmens elgesys, mokymasis ir (ar) darbas laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu rodo, kad jį galima lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne. Tokiu atveju teismas skiria vieną ar kelis elgesio apribojimus. Kai sueina laisvės atėmimo bausmės terminas, asmuo, įvykdęs įpareigojimus ar laikęsis draudimų, yra laikomas atlikęs bausmę.

Apibendrinant galima teigti, kad nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė yra labai svarbi, tačiau teisiniai problemos sprendimo būdai dažniausiai nnepakeičia paauglio elgesio. Todėl, visų pirma, reikia kreipti didžiulį dėmesį į nusikalstamumo prevencijos priemones ir jų įgyvendinimą.1.3. Prevencija

Nusikalstamumo prevencija – nusikalstamumo kontrolės forma, vykdoma siekiant mažinti nusikalstamumą ir jo daromą socialinę žalą.

Pagrindinės nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos pastangos turėtų būti nukreiptos į šeimas; į visapusišką ekonominę bei socialinę pagalbą tėvams; šeimos, mokyklinį, socialinį, ugdymo tobulinimą. Pagalbą šeimai ir vaikų teisių gynimą galima užtikrinti tik bendromis švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos institucijų pastangomis.

Paauglių nusikalstamumo prevencijos priemonių sistemos tikslas – išvengti galimybės nusikalsti, sukurti ttinkamas gyvenimo sąlygas ir teigiamo dorinio ugdymo galimybes. Svarbiausia – išaiškinti ir likviduoti polinkio į nusikalstamumą priežastis ir sąlygas. O vienas iš pagrindinių veiklos principų paauglių nusikalstamumo prevencijoje – individualus priėjimas prie vaiko.

Nepilnamečių nusikalstamumų bus mažiau pakilus žmonių materialinei gerovei, jjų kultūriniam ir doroviniam lygiui, padidėjus vaiko išlaikymo ir auklėjimo visuomeniniams fondams, pašalinus švietimo ugdymo įstaigų darbo trūkumus, pagerinus buities sąlygas, įkūrus daugiau neformalaus kultūros – švietimo įstaigų. Tokiomis priemonėmis sušvelninus šeimos mikroklimatą, būtų blokuojamas nepilnamečių neigiamo poveikio šaltinis.

Svarbią vietą šioje srityje užima ir nepilnamečių užimtumo skatinimas, pavyzdžiui, vaikų vasaros poilsio organizavimas ir pan.

Nepilnamečių nusikalstamumui užkirsti kelią padėtų vengimas iš mokyklos “nusijoti” sunkius mokinius, palikinėti juos antriems metams toje pačioje klasėje. Svarbus teisėtvarkos institucijų uždavinys – nepilnamečių grupinių teisėtvarkos pažeidimų prevencija, siekiant išaiškinti paauglių antisocialines grupes, jų lyderius, įtraukti sambūrių narius į įskaitą, dirbti su jais prevencinį darbą.

1997 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programą. Joje numatytas ilgalaikis tikslas: pagerinti vaikų teisių bei interesų apsaugą iir sumažinti nusikalstamumo lygį, bei artimiausiu metu siektinas tikslas – veiksmingos vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos sukūrimas. Vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos vykdymas yra numatytas trijuose lygmenyse – valstybės, apskričių administracijų bei savivaldybių (miesto, rajono) ir institucijų (švietimo, socialinės globos ir rūpybos, visuomeninių organizacijų, kitų nevyriausybinių organizacijų). Procedūrinis vaidmuo perleidžiamas savivaldybėms ir institucijoms, skatinama nevyriausybinių organizacijų veikla. Taigi teoriškai kuriamas kompleksinis vaikų ir paauglių nusikaltimų prevencijos modelis, o jo efektyvumas bus žymus po keleto mmetų.Išvados

1. Dažniausiai pasitaikančios nepilnamečių nusikalstamumo formos (vagystės, plėšimai ir žaginimai) vykdomi mokymosi, darbo, gyvenimo, laisvalaikio praleidimo vietose. Nusikaltėliais tampa vaikinai, rečiau – merginos. Aktyviausi nusikaltėliai – nedirbantys ir nesimokantys nepilnamečiai, mažiau aktyvūs – dirbantys, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai. Išskirtinė vieta tarp nepilnamečių nusikaltėlių tenka asmenims, turintiems psichinių nukrypimų. Priežastys, skatinančios nepilnamečius nusikalsti, gan įvairios, priklausančios nuo pačio asmens bei jo aplinkos.

2. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės (auklėjamojo poveikio priemonių, bausmių ir pan.) paskirtis:

1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą;

2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes;

3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu;

4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

3. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonės Lietuvoje dar nėra labai išplėtotos. Dažniausiai apsiribojama popamokinės veiklos organizavimu, pamokslavimu ir patarimais, tačiau tai nepilnamečiams dažniausiai nedaro reikiamos įtakos, todėl tai būtina tobulinti.Naudota literatūra

1. Drakšienė A. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse.//Teisė//Vilnius, 2003 m., 48 tomas. 66-67 p.

2. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas, 2002.

3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas – http://www.tm.lt/?item=taktai_list&aktoid=42972

4. Pilyponytė J. Nepilnametis: žmogus, kuriam reikalinga kryptis. 1999 – http://www.sociumas.lt/Lit/Nr3/nepilnameciai.asp

5. Sakalauskas G. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės yypatumų, numatytų naujajame Lietuvos Respublikos budžiamajame kodekse, įgyvendinimo problemos//Teisė//Vilnius, 2001 m., 41 tomas.149, 157 p.

6. Sakalauskas G., Gečienė S., Čėsnaitė B. ir kt. Vaikų ir jaunimo neužimtumo ir nusikaltimų prevencija. Vilnius, 2000

7. Sakalauskas G., Gečienė S., Jatkevičius A., Michailovič I. Vaikų ir jaunimo baudžiamoji atsakomybė: užsienio šalių patirtis. Vokietija, Austrija, Olandija, Lenkija, Estija, Rusija. Vilnius, 2001