žmogaus teisių klasifikacija

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ŽMOGAUS TEISIŲ SAMPRATA 4

2. ŽMOGAUS TEISIŲ ISTORINĖ RAIDA 4

2.1. Bendra žmogaus teisių istorinė raida 4

2.2. Žmogaus teisių istorinė raida Lietuvoje 6

2.3. Tarptautinės žmogaus teisių teisės atsiradimas 7

3. ŽMOGAUS TEISIŲ KLASIFIKAVIMAS 7

3.1. Politinės žmogaus teisės 8

4. ŽMOGAUS TEISIŲ GARANTIJOS 10

IŠVADOS 11ĮVADAS

Dabartinis visuomenės vystymosi etapas apibūdintas energingu žmogaus teisių skelbimu. Šio metu pasaulyje nėra svarbesnės ir tuo pačiu taip sunkiai praktiškai įgyvendinamos įdėjos – žmogaus teisės. Žmogaus teisių išimtinę reikšmę sąlygoja jų natūralumas ir neatsiejamumas, atitikimas žmogaus prigimčiai. Jų įgyvendinimas arba pažeidimas labai paveikia tiek visuomenės, tiek kiekvieno asmens dvasinį vvystymąsi.

Žmogaus teisės – didžiulė mokslinė ir socialinė-praktinė problema, kuri reikalauja nuolatinio mokslo ir praktinio dėmesio. Tam, kad žmogaus teisės būtų įgyvendintos nepakanka tik jas stebėti, reikia objektyviai ir subjektyviai parengti visuomenę.

Žmogaus teisę reikia apsaugot. Esamoje tikrovėje reikia, kad vyktų tarpusavyje susiję paralelūs procesai: žmogaus teisių įtvirtinimas praktikoje ir žmogaus teisių kultūros formavimas, apimantis žmogaus teisių žinojimą bei jų gerbimą, jų apsaugos praktinių įgūdžių valdymą.

Žmogaus teisių studijos veikla, kuria siekiama jas įgyvendinti, formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, padeda jam dvasiškai augti, ttapti visapusiškai išsilavinusia asmenybe. Savo teises žmogus įgyja nuo gimimo ne tik kaip neatimamas egzistavimo sąlygas, kurių reikalauja jo prigimtis, bet ir kaip gyvenimo priemones ir tikslą, nepriklausomai nuo to ar jos suvokiamos ar ne.

Darbo objektas: žmogaus teisės.

Darbo tikslas: iišanalizuoti žmogaus teises ir jų klasifikaciją.

Darbo uždaviniai:

 Išsiaiškinti, kaip klasifikuojamos žmogaus teisės.

 Išnagrinėti žmogaus teisių sampratą.

 Išsiaiškinti žmogaus teisių istorinę raidą.

 Aptarti žmogaus teisių garantijas.1. ŽMOGAUS TEISIŲ SAMPRATA

Visi puikiai žinome ir galime pasakyti, kad valstybė neatsiranda kartu su žmogumi. Ji susikūrė žymiai vėliau. Žmonės gyvenę gamtos prieglobstyje ir naudojasi jos skirtais privalumais, ir suprasdami tai, kad iš aplinkos paimti gali tik tiek, kiek randa apsidairę, jautėsi jos dalimi.

Analizuojant žmogaus teises ir pareigas, pirmiausia turėtume įvardyti, kas yra valstybė, pats žmogus. Remiantis literatūra galime pasakyti, kad valstybė – ypatinga politinė organizacija su savo valdžia, teritorija, teise, suverenitetu, o žmogus – socialinė – biologinė būtybė, visuomenės sudedamoji ir neatskiriama dalis. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs su savo orumu ir teisėmis. PPagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos – tai valstybės nustatytos, suteiktos ir garantuotos. Konstitucijoje įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti ir leistinumas veikti, siekiant užtikrinti jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą – sakoma Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje 1948 m. gruodžio 10 dieną NSO Generalinėje Asamblėjoje, Europoje žmogaus teisių konvensijoje(1950m.) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose.

Susipažinę su LR Konstitucija galime tvirtai teigti, kad žmogaus teisės yra prigimtinės, išnagrinėję LR Konstitucijos skyrių apie žmogaus teises galime sakyti, kad jos garantuoja visų žžmonių lygybę ir atsakomybę prieš įstatymus. „Žmogaus teisių“ sąvoka glaudžiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka, t.y. žmogaus teisių doktrina grindžiama nuostata, kad visų žmonių orumas yra lygus, o žmogaus teisių apsaugos tikslas – ginti žmogaus orumą. Šiuo požiūriu labai reikšmingas principas, kuris buvo akcentuojamas Pasaulinėje konferencijoje žmogaus teisių klausimais Vienoje (1993m.), kad visos žmogaus teisės tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir nedalomos.

Taigi žmogaus teisės – tai moralės ir elgesio normos bei visuomenės vertybės, kurių tikslas – ginti žmogaus orumą. Pavartę daugiau literatūros šaltinių ar įvairių dokumentų galime rasti ir tokią nuostatą, kad “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai”.2. ŽMOGAUS TEISIŲ ISTORINĖ RAIDA

2.1. Bendra žmogaus teisių istorinė raida

Kiekvienas iš istorijos žinių turbūt prisimename, kaip nagrinėjome žmogaus atsiradimą, jo vystymosi raidą. Prisiminę pirmykštę santvarką galime teigti, kad žmogus kovojo dėl savo egzistavimo su gamta, ir tarpusavyje. Kiek reikėjo pastangų norint išlikti. Žmogus daugiau buvo priklausomas nuo gamtos, stengėsi prie jos prisitaikyti, tačiau bėgant laikui ėmė kurtis žmonių giminės ir bendruomenės. O tai ir lėmė, kad žmonės pavieniui buvo bejėgiai, nepajėgdavo atsilaikyti prieš siunčiamus gamtos išbandymus. “Giminių bendruomenių santvarkoje, pagrįstoje visuomenine nuosavybe, visų ggiminės ir genties interesų vieningumu, tarpusavio pagalba ir lygiateisiškumu, valdžia priklausė giminei” bėgant laikui, žmogus pradėjo daugiau mąstyti, pasirodė, kad savo darbu ir veikla galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Atsirado pirmi požymiai turtingesnių bendruomenės narių, kurie norėdavo primesti kitiems savo pažiūras, naudodamiesi kitų bendruomenės narių neišprusimu, pradėjo siekti sau naudos, kaupti turtus.

Pradeda ryškėti turtingųjų ir skurstančiųjų sluoksniai. Prasideda nesantaika. Vargšai atsiduria turčių rankose. “Turtingieji ir stipresnieji karo metu silpnuosius verčia vergais. Dėl įvairių priežasčių vieni visuomenės nariai įsigyja, išlaiko ir didina privačią nuosavybę, kiti jos netenka. Gamybai tobulėjant išauga kai kurių individų galimybės, leidžiančios jiems atsiskirti nuo bendruomenės, įgyti savarankiškumą. Visuomenė skyla į skirtingų interesų socialines grupes. Turtingieji siekia išsaugoti ir sustiprinti savo viešpatavimą, engiamieji – išsivaduoti iš priespaudos. Šių skirtingų socialinių grupių interesus sutaikyti pasidarė neįmanoma ir giminių bendruomenių santvarka nebegalėjo toliau egzistuoti”.

Tad galėtume teigti, kad noras pažeisti viens kito teises žmogui kilo dar ankstyvojoje jo vystymosi raidoje. Bet dokumentų ir įstatymų ribojančius šiuos norus nebuvo, viskas rėmėsi į turtą, protą, jėgą. Daug ką lėmė papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, tapo savotiškais įstatymais. “Tie papročiai, kurie vienaip ar kitaip buvo naudingi viešpataujančiai visuomenės daliai, buvo paverčiami teisės norma, o jų laikymasis buvo užtikrinta prievarta”.

 Ėmė ryškėti vergovinės ssantvarkos požymiai dar akivaizdžiau parodo, jog žmogaus teisės, galima sakyti, buvo tik turtingųjų privilegija.

 “Vergovinėje visuomenėje politiniame gyvenime galėjo dalyvauti tik laisvieji žmonės – tos valstybės piliečiai, vergai jokių teisių netūrėjo”.

 “Feodalizme valstietis – baudžiauninkas – jau įtraukiamas į valstybės organizaciją, tačiau visos valstybės valdymo funkcijos priklausė feodalų luomui”.

 “Kapitalistinės gamybos būdas išlaisvino žmogų iš bet kokios asmeninės priklausomybės ir padarė jį juridiškai laisvą ir lygiateisį pilietį. Kapitalistinėje visuomenėje valstybė gina ir tvirtina piliečių teises, nesikiša į jų privačią iniciatyvą ir garantuoja nuosavybės teisę”.

 Literatūroje rašoma, kad šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būdu. Tai ilgas ir prieštaringas istorinis procesas. Joje dominuoja prievartos (ginkluotosios pajėgos, policija, kt. Teisingumo institucijos) ir valdymo (įstatymu leidimo ir vykdymo organai) institucijų visuma”. “Pasauliniai karai, brutaliai pamynę žmogaus teises, demokratines valstybes inspiravo tartis dėl privalomų žmogaus teisių normų. 1919 m. įkurtas Tautų Sąjungos statutas įtvirtino žmogaus orumo viršenybės principą valstybės interesų atžvilgiu daugelyje sričių, sukurti pagrindus žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimui bei apsaugai. Šį siekį ėmėsi įgyvendinti 1945 m. įkurta JTO”.

 Po II-jo pasaulinio karo žmogaus teisių idėjų generatoriaus vaidmenį prisiėmė ir iki šiol vykdo Suvienytų Nacijų Organizacija. Jau 1945 m. birželio 25 dieną SNO priimtų Įstatų punkte įrašyta, jog „siekdama sudaryti stabilumo ir gerovės sąlygas, būtinas taikiems ir draugiškiems

tautų savitarpio ryšiams, pagrįstiems tautų lygiateisiškumu ir apsisprendimo principo gerbimu. SNO padeda siekti, kad būtų gerbiamos žmogaus t.eisės ir pagrindinės laisvės ir kad visi jų laikytųsi nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos ir religijos.”2.2. Žmogaus teisių istorinė raida Lietuvoje

Pastudijavę žmogaus socialinę raidą galime išskirti atskirą dalį ir apie žmogaus teisių raidą Lietuvoje. Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje formavosi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis.

XVI a. pradžioje susikuria teisinė žmogaus teisių samprata. Pirmoji Lietuvos Statuto (1529m.) preambulėje nurodoma, kkad Statutas skirtas visiems pavaldiniams, nesvarbu kokiam luomui jie priklauso. Statute sakoma, kad visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę, taigi nors nebuvo ir negalėjo būti visi lygūs prieš įstatymą, tačiau toks principas jau yra žingsnis teisinės lygybės link. Istoriniai įvykiai turėjo lemiamos įtakos Lietuvos žmogaus teisių doktrinos raidai.

XVIII a. pabaigoje Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos ir tik XX a.pradžioje (1918m.) paskelbus nepriklausomybę vėl galėjo savarankiškai kurti teisę. Lietuva daugelį dešimtmečių nedalyvavo tarptautinių žmogaus teisių normų kūrimo procese bbei jų įgyvendinime, todėl atkūrusi nepriklausomybę daugelį tarptautinės teisės nuostatų turėjo integruoti į įvairias teises, pirmiausia konstitucinė sritis. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir Europos Tarybos dokumentus, kad atitiktų tarptautinius žmogaus teisių standartus”.2.3. Tarptautinės žžmogaus teisių teisės atsiradimas

XX a. antrojoje pusėje susiformuoja ir nauja savarankiška tarptautinės teisės sritis – tarptautinė žmogaus teisių teisė. Žmogaus teisės vis labiau tampa tarptautinės teisės objektu, o ne tik valstybės vidaus teisės problema. Tarptautinės žmogaus teisių teisės susikūrimui didelę įtaką padarė 1948 m. gruodžio 10 d. JTO Generalinės Asamblėjos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, tapusios pagrindu daugeliui tarptautinių sutarčių ir nacionalinių įstatymų, paskelbimas. Vienos iš reikšmingiausių JTO tarptautinių sutarčių yra Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (ir jo fakultatyvieji protokolai) bei Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas. Šie paktai buvo priimti 1966 m.. Jie kartu su JTO Visuotine žmogaus teisių deklaracija sudaro Tarptautinę žmogaus teisių chartiją. JTO organizacija ir kitos tarptautinės organizacijos yra priėmusios daug reikšmingų daugiašalių tarptautinių sutarčių, rreglamentuojančių įvairias žmogaus teisių sritis ir įtvirtinančių žmogaus teisių apsaugos mechanizmus.

Iki šiol pats efektyviausias tarptautinis žmogaus teisių apsaugos mechanizmas buvo nustatytas 1950 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos priimtoje tarptautinėje sutartyje – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Pagrindinis šio mechanizmo elementas – Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio viena iš svarbiausių funkcijų – nagrinėti individualius skundus prieš valstybę ir savo sprendimuose aiškinti Konvencijos nuostatas.

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje individo padėtis pasikeitė ir dabar joje tiesiogiai įtvirtinamos tam tikros individo teisės, tačiau nnereikia pervertinti tarptautinės teisės galimybių tiesiogiai reguliuoti individo teises ir pareigas. Didžiausia individo teisių ir pareigų dalis yra ir bus reguliuojama vidaus teisės normų ir užtikrinama valstybės institucijų, o tarptautinės priemonės ir toliau lieka papildomos.3. ŽMOGAUS TEISIŲ KLASIFIKAVIMAS

Jau peržvelgus žmogaus teisių istorinę raidą galime apibendrindami pasakyti, kad teisės turėtų būti grupuojamos pagal keletą kriterijų: darbą, požiūrį į laisvę bei nuosavybę, žmogaus įsitikinimus ir poreikius. Nagrinėjant žmogaus socialinę raidą T.Birmontienė apie žmogaus teisių klasifikavimą teigia, kad žmogaus teisės klasifikuojamos, remiantis įvairiais kriterijais ir vadovaujantis skirtingu požiūriu į žmogaus teisių sampratą. Jos klasifikuojamos pagal jų susiformavimo istorinį laikotarpį, teisinio įtvirtinimo lygmenį, galimybes jas riboti, pagal atskirus subjektus, taip pat skirstomos į individualias, kolektyvines ir kt. Tačiau dažniausiai žmogaus teisės klasifikuojamos pagal turinį. Pagal žmogaus teisių susiformavimo istorinį laikotarpį žmogaus teisės neretai skirstomos į tris kartas: I karta – pilietinės ir politinės teisės (pirma kartą įtvirtintos XVIII a., o ištakos siekia ankstesnius laikus), II karta – socialinės – ekonominės ir kultūrinės teisės, pradėtos įtvirtinti po I-ojo pasaulinio karo, ir III karta – apima tokias teises, kaip teisė į taiką, teisė į apsisprendimą, teisė į vystymąsi, teisė į sveikata ir švarią aplinką ir kt., kurios tapo visuotinai pripažintos XX a. antroje pusėje.

Teisių požiūrių žmogaus ttaisės klasifikuojamos:

☺ politinės žmogaus teisės;

☺ socialinės – ekonominės- kultūrinės žmogaus teisės;

☺ asmeninės žmogaus teisės.3.1. Politinės žmogaus teisės

Politinės teisės – pagrindinių konstitucijų teisių ir laisvių, suteikiančių piliečiams galimybę dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime, grupė.

Pagal Suvienytųjų Nacijų Organizacijos įstatuose išdėstytus principus visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas, pripažindamos, kad šios teisės išplaukia iš žmogaus asmenybei būdingo orumo, pripažindamos, kad pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją laisvo žmogaus, kuris naudojasi pilietinėmis bei politinėmis laisvėmis ir išlaisvintas iš baimės ir skurdo pančių, idealas gali būti įgyvendintas tik tada, kai sudarytos sąlygos, leidžiančios kiekvienam žmogui naudotis savo pilietinėmis ir politinėmis, taip pat kaip ir savo ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis, turėdamos galvoje tai, kad kiekvienas žmogus turi pareigų kitiems ir tai bendrijai, kuriai jis priklauso, ir turi stengtis skatinti šiame Pakte pripažįstamų teisių vystymą ir siekti, kad jų būtų laikomasi, susitaria dėl šių straipsnių:

2 straipsnis

1. Valstybės, šio Pakto dalyvės, įsipareigoja gerbti ir garantuoti visiems esantiems jos teritorijoje ir priklausantiems jos jurisdikcijai asmenimis teises, pripažįstamas šiame Pakte, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kokie nors kiti įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė padėtis, jų gimimo ar kokia nors kitokia padėtis.

2. VValstybės, šio Pakto dalyvės, įsipareigoja imtis tokių priemonių sutinkamai su savo konstitucinėmis procedūromis ir šio Pakto nuostatomis, kurios leistų priimti tokius įstatymų ar kitokius aktus, kurie gali būti reikalingi šiame Pakte pripažįstamoms teisėms įgyvendinti, jeigu jie dar nepriimti.

3. Valstybės, šio Pakto dalyvės, įsipareigoja:

a) garantuoti, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šiame pakte, būtų pažeistos, naudosis efektyvia teisine gynyba, net jeigu pažeidimas būtų įvykdytas asmenų, ėjusių savo oficialias pareigas;

b) garantuoti, kad teismo, administracinis, įstatymų leidimo ar koks nors kitas kompetentingas pagal valstybės įstatymus organas nustatytų teises asmenų, kurie kreipėsi dėl teisinės gynybos, ir plėtoti teisinės gynybos galimybes,

c) garantuoti, kad kompetentingi organai tinkamai išnagrinėtų kiekvieną pagrįstą kreipimąsi dėl teisinės gynybos.

3 straipsnis

Valstybės, šio Pakto dalyvės, įsipareigoja garantuoti lygias teises vyrams ir moterims naudotis visomis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis, išdėstytos šiame Pakte.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos įstatymus:

1. Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

2. Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti,

taip pat vykdant teisingumą. Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą. Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.

3. Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos respublikos tarnybą. Piliečiams laiduojam teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką. Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas.

4. Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų turi rinkimų teisę. Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos RRespublikos konstitucija ir rinkimų įstatymai. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.

5. Piliečiams laiduojam teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikl.a nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Politinių partijų, kitų politinių visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.

6. Tautos ir piliečių teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, piliečių teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bbet kam, kas prievarta kėsinasi į valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką ir pasirengimą pilietinei gynybai reglamentuoja Nacionalinio Saugumo pagrindų įstatymas, o šios teisės principus įtvirtina Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas.4. ŽMOGAUS TEISIŲ GARANTIJOS

Trumpai apžvelgę Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir SSuvienytųjų nacijų Organizacijos įstatuose aprašomas žmogaus teises, galime teigti, kad kiekviena valstybė suteikdama žmogui teises ir laisves, teikia jam jų garantijas. Žmogus turi būti užtikrintas, kad nuoširdžiai laikydamasis šių teisių ir laisvių tiek savo bei kitų piliečių atžvilgiu, to paties sulauks ir iš kitų mūsų valstybės piliečių.„kiekvienas žmogus turi pareigų visuomenėje, taigi yra garantuojama, kad kiekvienas visuomenės narys pripažįsta ir gerbia kitų narių teises ir laisves” – akcentuoja J.Jenkins savo knygoje (“Šių laikų dorovinės problemos”). Žmogus nori būti saugus, užtikrintas savo saugia dabartimi ir ateitimi. Lietuvos Respublikos Konstitucija todėl ir suteikia mums galimybę savo teises ir laisves ginti savarankiškai, o taip pat kreipiantis pagalbos į valstybės kompetentingus organus, kurie privalo atlikti savo misiją žmonių atžvilgiu. Kadangi Lietuvoje nėra institucijos, kuri ttiesiogiai nagrinėtų žmonių skundus iškilus problemai dėl jų teisių pažeidimo, pilietis turi galimybe kreiptis į Europos sąjungos žmogaus teisių pažeidimų teismą Strasbūre, kur tikslo siekiama „svarstant visiems aktualius klausimus ir priimant susitarimus bei bendrai veikiant ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, mokslo, tesės ir valdymo srityse, taip pat užtikrinant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises bei pagrindines laisves”. žmogaus teisių užtikrinimą valstybėje atskleidžia joje egzistuojanti garantijų sistema. Anot T.Birmontienės, nagrinėjant žmogaus raidą yra sakoma, kad žmogaus teisių garantijos sąlygiškai skirstomos į teisines ir neteisines. TTeisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema, o neteisinėmis bendro pobūdžio garantijoms priskirtina valstybės valdžios įgyvendinimo principai, valstybės forma, jos politinis rėžimas, valstybės valdžių pasidalijimas.IŠVADOS

Žmogaus teisės – tai, valstybės nustatytų, suteiktų ir garantuotų Konstitucijoje galimybių visuma.

Žmogaus teisės praėjo ilgą ir sunkų kelią per istorines santvarkas, kol buvo įtvirtintos Konstitucijoje:

• pirmykštė santvarka;

• vergovinė santvarka;

• feodalizmas;

• kapitalizmas.

Teisių turinio požymiu žmogaus teisės ir laisvės klasifikuojamos:

a) politinės ir pilietinės;

b) socialinės ir ekonominės;

c) asmeninės.

Kiekvienas žmogus, kiekvienas visuomenės narys turi turėti vienodas galimybes siekti mokslo, profesinio tobulėjimo, karjeros, turi turėti vienodas galimybes saviraiškai kultūros ir meno srityse. Kiekvienas žmogus turi teisę pretenduoti dirbti mėgstamą darbą ir už jį gauti atlyginimą, kuris priklausytų tik nuo atlikto darbo kokybės, profesinių ir dalykinių sugebėjimų.

.

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

 Čiočys P. Teisės pagrindai. Vilnius, 2000.

 Žmogaus teisės tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1991.

 Kalibato P. Žmogaus teisės Lietuvoje: padėties įvertinimas.Vilnius, 2002.

 Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1996.

 Žmogaus teisės: Jungtinių tautų dokumentai. Vilnius, 2000.

 Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. Vilinius, 1997.

 Tatham A. Europos sąjungos teisė. Vilnius, 1999.

 Rimkutė Dr.J. ir kt. Žmogaus socialinė raida. Vilnius, 2001.