Rekreacinė (gamtinė) aplinka (Palangos Botanikos parkas)
TURINYS
Įvadas————————————————————————————————————3
Trijų rekreacinės aplinkos terminų analizė —————————————————————-4
Palangos botanikos parko rekreacinės veiklos poreikis aplinkai—————————————-5
Palangos botanikos parko antropoklimatinės sąlygos apibūdinimas ir rekreacinių orų grafikas—-5
Palangos botanikos parko rekreacinio tinkamumo suvokiamumas————————————–6
Palangos botanikos parko aplinkai, naudojamai rekreacijai, keliami reikalavimai——————–12
Palangos botanikos parko teritorijos rekreacinė aplinka ir priemonės jai formuoti——————–12
Literatūros sąrašas———————————————————————————————-14
ĮVADAS
Savo darbe analizuosiu šiuos tris rekreacinės aplinkos terminus ir sąvokas – ,,kraštovaizdis“, ,,kurortas“ bei ,,agrolandšaftas“. Taip pat pateiksiu Palangos botanikos parko rekreacinės aplinkos analizę. Tai vienas iš gražiausių ir geriausiai tvarkomų parkų Lietuvoje. Šio parko kultūrinę vertę ir mmeninę sėkmę nulėmė ne vien prancūzo architekto E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Dėl savo turtingos rekreacinės aplinkos šis parkas ir buvo pasirinktas analizės objektu.
TRIJŲ REKREACINĖS APLINKOS TERMINŲ ANALIZĖ
Kraštovaizdis – sudėtinga polifunkcinė nuolat besivystanti sistema, keičiama ar kitaip veikiama žmogaus. Sulig pirmuoju žmogaus pasirodymu teritorijoje, prasideda kraštovaizdžio įsisavinimas, pritaikymas jo paties poreikiams. Tai kryptingai suformuotas, estetiškai, ekologiškai ir ekonomiškai stabilus antropogenizuotas geografinis elementas. Anot Ričardo SSkorupsko (Vilniaus Universitetas), galima sakyti, kraštovaizdis – žmogų supanti aplinka, kurioje jis gyvena. Gyvenamąją aplinką sudaro reljefas, jo litologinė sudėtis (nuosėdos), klimato sąlygos, vanduo, dirvožemis, augalija, grybija ir gyvūnija bei žmogaus veiklos padariniai. Pagal J.Bučą, kraštovaizdi, kurį matome ir suvokiame, yyra gamtinių ir antropogeninių veiksnių ilgaamžės dialektinės sąveikos išraiška. Skiriamas gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis. Kraštovaizdžio foną sudaro erdvės horizontalios (agrostruktūros, vanduo, keliai) ir vertikalios (dangus, kalnai, želdiniai, statiniai) plokštumų niuansinio raiškumo gamtiniai bei antropogeniniai elementai, susiliejantys į fizionomikai vientisą visumą, kurioje kontrastingai išsiskiria didesnio vizualinio aktyvumo objektai.
Kurortas – išskirtinės reikšmės teritoriniai vienetai, teikiantys rekreacines paslaugas žmonių sveikatos atgavimui bei poilsiui ir turintys didelę pridedamąją vertę, formuojantys šalies įvaizdį. Kurortais laikomos gyvenamosios vietovės, turinčios gamtos gydomųjų veiksnių (mineralinis
vanduo, gydomasis purvas, sveikatai palankus klimatas, rekreaciniai želdiniai bei vandens telkiniai) ir specialiąją infrastruktūrą, sudarančią sąlygas naudoti šiuos veiksnius gydymui, profilaktikai ir poilsiui. Kurortą galima apibūdinti ir kaip turizmo, sporto bei poilsio objektą, teigia Aleksandras Kriščiūnas (Kauno Medicinos Universitetas).
Kurorto statuso Lietuvoje reglamentavimo sstudijoje kurorto statusą rekomenduojama suteikti miestui ar miesteliui, kur yra moksliškai ištirti gamtiniai gydomieji ištekliai (mineralinis vanduo, gydomasis purvas ar klimatas), infrastruktūra, užtikrinanti gydomųjų veiksnių pritaikymą sanatoriniam gydymui ir reabilitacijai, kvalifikuotas kurortinio gydymo paslaugas teikiantis medicinos personalas bei išvystytas bazinių ir papildomų turizmo paslaugų teikimas. Pagrindinė kurorto funkcija – sanatorinio gydymo paslaugų teikimas panaudojant natūralius gamtinius veiksnius.
Agrolandšaftas – tai žemės ūkio arba kaimo agrarinis landšaftas. Tai mažai žmogaus pakeistas kraštovaizdis. Agrolandšaftas – antropogenizuoto kraštovaizdžio funkcinis tipas, kurio teritorijoje vyrauja žemės ūūkio naudmenos. Jame ypač glaudžiai susijusios gamtinės bei socialinė-ekonominė sferos.
PALANGOS BOTANIKOS PARKO REKREACINĖS VEIKLOS POREIKIS APLINKAI
Parkas įkurtas 1899 m. pušimis apaugusiose pajūrio kopose. Jį suprojektavo E. André, kuriam talkino sūnus R. André, bendradarbiavo želdintojas iš Belgijos Buessen de Coulon. Šio parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Darbas truko trejus metus. Rūmų statybai buvo parinkta 12 m abs. a. smėlio kopa, esanti netoli Birutės kalno. Padaryti kirtimai, kurių dėka arsivėrė vaizdai į jūrą, iškasti du tvenkiniai ir sujungti kanalais, per kuriuos nutiesti tilteliai, parko kompozicijos centras – rūmai, kurių šiaurinėje pusėje įrengtas puošnus didysis parteris, o pietinėje pusėje – rožynas.
Rūmai restauruoti 1957-1963 m. Tiškevičių rūmuose atidarytas Gintaro muziejus, kuris veikia iki dabar. Žinios apie parke esantį Birutės kalną irjo įrenginius siekia XII-XIV a. Alkakalnyje buvo įrengtas astronominis kalendorinių matavimų įrenginys, kuris sunaikintas įvedus krikščionybę. Ant kalno pasratyta Šv. Jurgio koplyčia, o vietoj jos 1869 m. sumūryta raudonų plytų aštuoniakampė koplyčia, stovinti ir dabar. Kuriant parką, Birutės kalno papėdėje buvo įrengtas Lurdas, kurio nišoje pastatyta šv. Marijos statula.
Palangos botanikos parkas – vienas iš gražiausių, turtingiausių, ggeriausiai tvarkomų parkų Lietuvoje. Parkas užima apie 101,3 ha. plotą, iš jų medynai – 60 ha, pievos – 24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai – 1,16 ha. Parkui priklausantys pliažai ir parkai jūros pakrante driekiasi 1,5 km. Įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi 18 km. Palangos botanikos parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, daug mažosios architektūros formų, įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis apšvietimas. Kadangi parkas kurtas kaip kurorto dalis, jo poreikis rekreacinei aplinkai buvo labai svarbus.
PALANGOS BOTANIKOS PARKO ANTROPOKLIMATINĖS SĄLYGOS APIBŪDINIMAS IR REKREACINIŲ ORŲ GRAFIKAS
Parkas buvo įveistas siekiant pagerinti Palangos kaipo kurorto įvaizdį. Parkas keitė viso miestelio planinę struktūrą. Aplinka parko kūrimui buvo ir išlieka labai svarbi. Parkas yra žmonių relaksacijos ir rekreacijos vieta. Tiškevičiai puikiai numatė Palangos kaip kurorto ateitį ir gerai įvertino parko galimybes. Juk net dabar Palangos botanikos parkas yra neatsiejama miesto dalis, labiausiai lankoma turistų. Ed.Andre, galima sakyti, išplanavo ir naujosios Palangos, kaip kurorto, teritoriją – jis išvedė gatves, suskirstė sklypais teritoriją, numatė svarbiausių pastatų vietas. Buvo stengiamasi prisitaikyti prie susiklosčiusios miestelio struktūros, miestelį, parką ir kurortą sujungti į vieną sistemą. Kurortinė zona numatyta kaip miškas-parkas, su laisvai išsidėsčiusiais nameliais. Palanga buvo imta garsinti kaip gera vieta pailsėti ir pasigerinti sveikatą. BBuvo įvertintas gryno oro poveikis, purvo vonių procedūros, jūra bei švelnus klimatas. Šios kurorto savybės iki šiol yra turistų trauka. Palangos botanikos parkas dabar yra puiki rekreacijos vieta – karštą dieną parke vėsu, vėją sulaiko medžių lapija. Klimatines sąlygas pajūryje formuoja vyraujančios pietvakarių ir pietryčių oro masės. Pati priekrantės pajūrio zona, išsiskirdama specifiniu hidroklimatiniu režimu – metų laikų vėlavimas, švelnios žiemos, vyraujantys pietvakarių, vakarų, šiaurės vakarų stiprūs vėjai, daugiau giedrų dienų, dažnesnė perkūnija. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 696 mm, iš kurių 63% iškrenta šiltuoju (balandžio – spalio mėn.) metų laiku. Vidutinė oro temperatūra pajūryje paprastai svyruoja:
· pavasarį nuo +5° iki +12° C
· vasarą nuo + 14° iki + 17° C
· rudenį nuo +12,5° iki +5° C
· žiemą nuo -4° iki -1°C
Šioje teritorijoje yra 142 dienos kai oro temperatūra įšyla daugiau nei 10° C, o dienų kai oro temperatūra yra didesnė nei 15° C – 58 dienas. Metinis apsiniaukusių dienų skaičius: 98 -111 dienos per metus. Daugiausia saulėtų dienų šiltuoju metu laikotarpiu t.y. gegužės – rugsėjo mėn. – apie 100 dienų.
PALANGOS BOTANIKOS PARKO REKREACINIO TINKAMUMO SUVOKIAMUMAS
Parkas peizažinis. Čia didelė vaizdų ir nuotaikų įvairovė. Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių šventovės – legendinio Birutės kalno, nuo kurio
atsiveria gražus reginys į jūrą. Pagrindinis šio parko formantas, kaip anksčiau, taip ir dabar yra buvęs reliktinis pušynas. Meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrą virš jūros lygio iškilusią, legendomis apipintą Birutės kalną. Kaip tik netoli jo, ant vienos iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus. Išryškinant parko peizažų kontrastus apie parko rūmus išplanuotos reguliarios erdvės. Prieš ššiaurinį fasadą – didysis parteris, į kurį nusileidžiama laiptais. Jame įrengti gėlynai ir fontanas, stovi „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Iš pietų pusės rūmus juosia pusapvalios formos rožynas, kuris taip pat laiptais sujungtas su rūmų terasomis. Medeliai į Palangą atvežti iš Berlyno, Karaliaučiaus, kitų Europos botanikos sodų. Dabar vyraujanti parko medynų rūšis, kaip ir anksčiau, yra pušis. Drėgnesnėse vietose auga juodalksnių ir eglių grupelės. Parkas pergyveno du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų nelaimių, buvo plečiamas ir restauruojamas. Tačiau, nepaisant to, kaip ppatvirtino ir 1996 m. parką aplankiusi Edouar’o André asociacijos pirmininkė Florence Andre Kaeppelin, išskyrus kai kurias detales, Palangos parkas išsaugojo A. André parkų dvasią.
Kuriant parką, formuojant ir išlyginant rūmų terasą, nemažai žemės paimta iš netoliese buvusios pelkės, o jos vvietoje įrengtas vaizdingas parko tvenkinys ir sala. Paskutiniaisiais metais, tvarkant pietinę parko dalį, kuri pereina į miško parką, įrengtas kitas atitinkamo dydžio tvenkinys, formuojami nauji takai, aikštelės ir želdiniai.
Medžiai paslaptingai gaubia ir apie 100 m įpiečiau nuo rūmų esantį Žemaičių kalnelį XIV-XV a. senkapius ir šalimais esančią senovinės gyvenvietės vietą. Visas parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu nuo 1963 m. sausio 21 d. paskelbti architektūros paminklais.
E. Andrė sukurtas Palangos parko projektas turėjo būti įgyvendintas kruopščiai atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant dirvą. Plačiu mastu čia pritaikytas dendrofloros asortimentas – parke augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai llaikomas vienu iš vaizdingų parko etalonų. J. Gražulis yra rašęs, kad Palangoje „medžiai sodinti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba jų pakraščiais. Krūmais sudarytos gražios fantazijos. <.> Sodinant <.> stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir <.> suteikti iliuziją visai laisvo gamtos vaizdo <.>. Jei nepradėsi ieškoti šių dekoratyvių augalų, tai taip ir nepastebėsi – atrodo, kad jie lyg ir susimaišę, prisišlieję prie kitų paprastų veislių arba netyčia atsiradę aikštėje ar jos pakraštyje”.
Palangoje eksperimentinis Lietuvai augalijos asortimentas išliko ne visas &– dalis neprisitaikė prie permainingo Lietuvos pajūrio klimato, daug augalų sunaikino vandalai, ypač per karus bei pirmaisiais pokario metais, kai parkas buvo menkai prižiūrimas. Be to, laikui bėgant, augalai neišvengiamai sensta, žalojami ar net žūva per įvairias gamtos stichijas. Ypač daug nuostolių parkui padarė 1967 m. uraganas. Per šimtą parko egzistavimo metų dalis trumpaamžių medžių savaime išnyko. Savo amžiaus ribą jau pasiekė dalis tuopų, beržų (iš lankytojus žavėjusių popieržievių beržų išliko tik vienas), senatviškai skursta geltonžiedis kaštonas, didžioji Palangos retenybė kladrastis. Paskutiniais metais parko egles stipriai nuvargino sausros. Botanikos parko darbuotojai rūpinasi, kad parke būtų auginama pamaina senstantiems medžiams, kad sunykusiųjų vietą užimtų nauji sodinukai. Lietuvos parkotyrininkas A. Tauras yra nurodęs, kas Palangos botanikos parke galima žavėtis ne tik visiems įspūdingais pušynais, bet ir prie tvenkinio augančiais juodalksniais, meniškais medynų ir grupių kontūrais, prie kurių „žalių sienų maloniai kontrastuoja įvairūs augalai savo skirtingomis formomis ir atspalviais”, senų kaštonų, vinkšnų, sidabrinių ir platanalapių klevų žaismu, popieržievių beržų kontrastu, raudonžiedžių kaštonų egzotiškumu, dekoratyviųjų krūmų gausa ir įvairove. Palangos parko vaizdų savitumas, medžių, krūmų įvairovė, pavienių medžių ir jų grupių išdėstymas erdvėse bei jų pakraščiuose, skulptūros, architektūra, įtaisiniai sudarė galimybę organizuoti dekoratyvinį apšvietimą kaip šviesos paveikslų spektaklį. Parko apšvietimo projektas parengtas 1969 m. (1 ppav.). Autoriai: archit. A. Paulauskas, inž. Z. Vaškevičius. Šios antropogeninės veiklos poveikis parko rekreacinei veiklai daug turi įtakos. Parkas gausiai lankomas dėl šio šviesos spektaklio. Pagrindiniai šviesos paveikslai išsidėstę pagal centrinį taką apie 10 m. vienas nuo kito, o antraeiliai ir tarpiniai – pagal kitus centrinės parko dalies takus. Pasivaikščiojimo maršrutai susikerta prie pagrindinių šviesos paveikslų. Tarpinės zonos – tamsesnės, yra pauzės pasiruošti kito šviesos paveikslo apžiūrai ir kartu yra laikotarpis akies adaptavimuisi tamsai. Lankytojų judėjimo kryptį nustato natūralus noras pasiekti apšviestą naują objektą. Tokiu būdu šviesa organizuoja judėjimą ir nuoseklią šviesos paveikslų apžvalgą.
Panaudoti keli apšvietimo būdai:
1. Frontalus rūmų ir erdvių pakraščių masyvų;
2. Medžių, jų grupių ir krūmų iš apačios;
3. Erdvių apšvietimas užliejančia šviesa, įtaisant prožektorius arčiau tako;
4. Kontražūriniai šviesos šaltiniai išdėstyti tarp masyvo ir pavienių augančių medžių ar jų grupių;
5. Mažo šviesos intensyvumo žibintai, įrengti ant akmenų, rožyne.
Rūmus supančiose erdvėse šviesos paveikslų organizavimui panaudotas kartu frontalus apšvietimas, iš apačios, kontražūrinis. Šaltesnių ir šiltesnių atspalvių derinys sustiprina spalvų kontrastą, padeda išvengti apšvietimo monotonijos, mažai iškreipdamas lapų, medžių kamienų, žolės spalvas. Organizuojant šviesos paveiksluose jos šaltinių išdėstymą, priekiniame plane, arčiau takų apšviečiami vaizdo elementai šiltesnio atspalvio lempomis, erdvių pakraščiuose medžių lajų pašvietimas iš apačios ššaltesnio atspalvio lempomis sustiprina erdvės gilumo įspūdį. Pašviečiant iš apačios medžių lajas, labai gerai praleidžia šviesą beržų lapija – apšviečiamas visas lajos tūris, blogiau – liepų, ąžuolų, mažiausiai – klevų. Takų dangos iš balsvo estiško dolomito apsišviečia intensyviau. Šviesos paveikslų spektaklio organizavimui įrengti aštuoni pagrindiniai šviesos paveikslai pagal centrinį taką, aštuoni paveikslai – kitose parko dalyse ir dešimt tarpinių pašvietimų. Skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ apšviečiama dviem 150 vatų intensyvumo šviestuvais, 4 m atstumu įgilintais žemėje. 5 šviestuvai su 250 vatų intensyvumo gyvsidabrio lempomis įrengti 25 m. atstumu, vakariniame erdvės pakraštyje, pašviečiant iš apačios medžių lajas ar greta esančius krūmus. Tvenkinio (0,6 ha ploto ir apie 250 m ilgio) apšvietimui panaudoti du prožektoriai su 1000 vatų intensyvumo halogeninėmis lempomis, įrengti priešinguose vandens telkinio galuose. Jų užliejanti šviesa apšviečia supančius želdinius, atspindi ramiame vandenyje tvenkinio pakraščių augmeniją, sustiprina vandens gelmės įspūdį. Saloje, esančioje viduryje tvenkinio, papildomai pašviečiami keli medžiai šviestuvais su 250 vatų intensyvumo gyvsidabrio lempomis. Prožektorių su halogeninėmis lempomis šviesos srautas užlieja erdvę 120 laipsnių kampu horizontaliai ir 9 laipsnių kampu vertikaliai. Šiaurinėje nuo rūmų erdvėje derinti skirtingomis kryptimis nukreipti šviesos srautai, kurie suteikia šviesos paveikslui didesnio dinamiškumo. Du 250 vatų intensyvumo šviestuvai, paslėpti už akmenų, esančių gėlynuose, prie tako, apšviečia
priekinę erdvės dalį. Jos giluma, esanti už 20 m nuo tako, užliejama 1500 vatų halogenine prožektoriaus lempa. Erdvės viduryje esančią medžių grupę ir kelis medžius, esančius erdvės pakraščiuose, apšviečia keturios 250 vatų lempos. Palaipsniui didinant šviesos srautų intensyvumą, sustiprinamas perspektyvos gilumos įspūdis. Einant centriniu taku nuo rūmų šiaurinės erdvės, apšvietimas įgyja kitokį pobūdį. Tamsūs medžių siluetai ryškiai išsiskiria apšviesto masyvo fone. Panašiu šviesos šaltinių išdėstymu organizuoti šviesos paveikslai ir kitose rūmus supančiose erdvėse. Šviesos spektaklio kompozicijos centru tapo rūmai. Cokolinėje, įįgilintoje jų dalyje išdėstyti 150 vatų intensyvumo natrio lempų 22 šviestuvai, teikiantys auksinį gelsvą atspalvį šviesiam pastato fasadui. Baliustrada apšviesta 4 gyvsidabrio lempų šviestuvais. Šviesos šaltiniai įrengti tarp baliustrados sienos ir nugenėtų eglaičių.
Viena iš svarbiausių sąlygų įrengiant šviesos šaltinius – paslėpti juos nuo lankytojų, nukreipiant šviesos srautus taip, kad neakintų. Norint išvengti šio diskomforto, mažesniems šviestuvams ir žibintams įrengti reflektoriai, o prožektoriai ir šviestuvai išdėstyti už tankių krūmų, už akmenų arba įgilinti drenuotose įdubose. Ypatingas dekoratyvinio apšvietimo įspūdis palieka llankytojams žiemos metu: padengtos sniegu erdvės, ką tik apsnigti medžiai, krūmai, intensyviai atspindintys šviesą. Jos prisipildo visas parkas, šviesos spektaklis pasiekia kulminaciją. Vasarą gausi lapija, tamsūs medžių kamienai ir šakos sugeria daug šviesos, apšvietimas atrodo labiau kontrastingas, tarpinės zonos tamsesnės. PPavasarį, o ypač spalvingąjį rudenį iš jūros atslinkęs rūkas praturtina apšvietimą naujais efektais, paryškina vaizdų priekinius planus, sušvelnina kontrastus.
Įrengiant apšvietimą Palangos botanikos parke įgyta patirtis rodo galimybes įvairių šviesos šaltinių pagalba išryškinti parko vaizdų savitumą tamsos metu.
Vaikščiojant po Palangos Botanikos parką, susidaro įspūdis, kad parkas buvo formuojamas siekiant sukurti gamtos ir architektūros harmoniją, natūralumą. Mastelis, proporcijos, siluetai, perspektyvos, spalvų gama, visų parko komponentų tarpusavio ryšys ir darna, fizinės-geografinės parko vietovės savybės turi didelį poveikį stebinčiam parką lankytojui. Todėl parkas yra gausiai lankomas Lietuvos, užsienio turistų ir poilsiautojų.
Palangos parko takų tinklą sudaro: pagrindinės parko alėjos, antraeilės alėjos, papildomi pėsčiųjų takai. Intensyviausiai turistų ir poilsiautojų lankoma yra ekskursinė trasa, kurios pagrindinis elementas – centrinė parko alėja. Jungdama antraeiles alėjas iir šalutinius takus į vientisą takų sistemą, ji nukreipia lankytojus link parko kompozicijos centro. Centrinės alėjos kryptimi parko vaizdai sukurti taip, kad ja einantis žmogus galėtų nuosekliai juos apžiūrėti. Centrinė alėja jungia ir reprezentuoja pagrindinius parko gamtos ir kultūros komponentus, kurių estetinis vaizdas labiausiai veikia lankytojų emocijas.
Parko želdinimas buvo vykdomas pagal metodinę programą: kruopščiai atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant dirvą. Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai laikomas vvienu iš gamtovaizdinio parko etalonų. Medžiai suformuoti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba pakraščiais. Sodinant stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir suteikti visai laisvo gamtos vaizdo iliuziją. Dabar Palangos parke priskaičiuojama apie 370 natūraliai augančių žolinių augalų rūšių (R. Vaikauskaite, 1992 m. inventorizacija), iš jų 27 rūšys retos arba labai retos; sumedėjusių introdukuotų medžių priskaičiuojama apie 240 rūšių.
Palangos botanikos parko centrinis įėjimas yra parko šiaurės rytų teritorijos kampe, ribojamas Vytauto gatvės. Informaciniai stendai prie įėjimo mažai informatyvūs, menko estetinio lygio, neišraiškingi. Čia pateiktas tik parko planas ir skelbimas, kviečiantis apsilankyti Gintaro muziejuje. Prie centrinio įėjimo (alėjos pradžia) augantys dideli medžiai bei žemesnį traką sudarantys krūmai formuoja uždarą erdvę, o tolumoje atsiverianti atviros erdvės perspektyva traukia lankytoją. Kairėje pusėje matomas sodininko namelio pagrindinis fasadas, apsuptas želdinių.
Įžengęs į pagrindinę, link parko rūmų vedančią vingiuotą alėją, lankytojas atsiduria didelėje atviroje erdvėje, kurios kompozicijos centras yra skulptoriaus R. Antinio sukurta skulptūra „Eglė žalčių karalienė“. Šioje parko dalyje takas šakojasi į tris dalis. Erdvę formuoja tamsių spygliuočių fonas, kurį paįvairina šviesūs lapuočiai medžiai. Gana dideli vejų plotai sudaro foną pavieniui augančioms pušims, gėlynams, skulptūrai. Nuo vejos paviršiaus iki aukštų medžių masyvų tolygų perėjimą sudaro masyvų pakraščiuose pasodinti įvairaus dydžio ir rūšių krūmai. „Eglės žžalčių karalienės“ skulptūra harmoningai įsilieja į aplinką. Skulptūrą supanti erdvė visuomet užlieta šviesos. Jos siluetą pagyvina šviesos ir šešėlių žaismas. Skulptūra gerai suderinta su mikroreljefu, jos tūrio kūginė kompozicija kartoja reljefo iškilumą. Skulptūrą iš trijų pusių supa plastiškos formos gėlynas, kurį skaido akmeniniai takeliai. Toliau judant alėja, medžių masyvai susiglaudžia, sukurdami uždarą ūksmingą erdvę. Masyvuose padaryti kirtimai bei per juos vingiuojantys takeliai atveria tvenkinio perspektyvas. Tik priartėjus prie trečio pagrindinės alėjos vingio, po truputį atsiskleidžia centrinės parko dalies vidutinio gilumo perspektyva. „Didžiosios eglės“ bei „Didžiojo parterio“ erdvės atsiveria palaipsniui prasiskiriant medžių ir krūmų masyvams. Dešinėje alėjos vingio pusėje atsiskleidžia vaizdinga daugiaplanė vidutinio gilumo perspektyva su asimetriškais, tarsi savaime išaugusiais įvairiais medžių ir krūmų deriniais. Masyvų pakraščiuose išryškėja įvairių formų, faktūros bei spalvų lapuočiai ir spygliuočiai medžiai. Vingiuoti masyvų kontūrai teikia natūralumo įspūdį. „Didžiosios eglės“ erdvės perspektyvoje iškyla rūmų bei didžiojo parterio vaizdas, kairėje pusėje lygus ir tamsus senojo tvenkinio vandens paviršius, kuriame atsispindi pakrančių bei tvenkinio salos augmenija. „Laiminančio Kristaus“ skulptūra yra parko kulminacinis centras. Nuo čia išskiriama „Didžiojo parterio“ erdvė, kurią sudaro: reguliaraus suplanavimo reprezentacinis rūmų parteris ir ant dirbtinės pakilumos pastatyti neorenesanso stiliaus dviaukščiai rūmai. Priešais rūmus lyg skydas įrengtas parteris su dekoratyviniu baseinu nenustelbia gamtinės aplinkos, nes rrūmų terasos apačia apsodinta vešliais želdiniais. Simetriškų formų lygios vejos plotai bei juos puošiantys gėlynai teikia iškilmingumo, didingumo įspūdį. Parterio gėlynų formos griežtos simetrijos. Kitaip nei kituose parko gėlynuose, čia siekiama ryškesniais tonais pabrėžti parterio geometriškumą, kurti įspūdingesnį gėlyną. Tam naudojamos vienmetės gėlės bei visžaliai krūmai.
Centrinė alėja prieš parterį sudalinta į dvi alėjas, kurios apjuosia „Didžiojo parterio“ erdvę. Kairioji veda link administracinės-ūkinės parko dalies, dešinioji – prie Birutės kalno, kairėje pusėje palikdama „Rožyno“ erdvę. Peizažinės kompozicijos šioje parko dalyje sukurtos įvertinus perspektyvų daugiaplaniškumą, jaučiamos pastangos maksimaliai priartinti peizažus prie natūralių jų formų. Erdvę supantys želdiniai tiesiogiai susieti su rūmų architektūra ir sudaro vientisą ansamblį. Kitoje rūmų pusėje driekiasi erdvi pieva, kurią formuoja vaizdingas medynas su giliai vingiuotais pakraščiais ir vieniši medžiai bei jų grupės. Prie rūmų terasos šliejasi pusiau apskritas rožynas su centre pastatyta dekoratyvine „Rebekos“ skulptūra. Tai „Rožyno“ erdvė. Rožynas – pats didžiausias parko gėlynas, įveistas XIX a. pabaigoje, formuojant vientisą parko kompozicijos centrą. Rožynui parinkta puikiai apsaugota nuo vėjo, saulės apšviesta vieta – pietinėje rūmų pusėje. Planas griežtai geometrinis: išorinis puslankiu einantis takas sujungtas su centru, siaurų takelių spinduliai suskaido rožyną į kelis netaisyklingos trapecijos formos sklypus. Vidinės sklypo dalys apželdintos veja, palei takus susodintos rožės. Rožyną
juosia metalinio tinklo balta tvora, kuri kartu yra ir atrama vijoklinėms rožėms. Iš dešinės ir kairės rūmų terasos pusių erdvę lanku riboja aukšti, masyvūs medžiai, kurių dėka nuo rūmų terasos žvelgiant į „Rožyno“ erdvę suvokiama vėduoklinė perspektyva, leidžianti pasigėrėti ne tik artimajame plane esančiu gėlynu, bet ir tolimesnėmis augalų kompozicijomis. Erdvinė Birutės kalno struktūra skiriasi nuo iki šiol nagrinėtų erdvių, nes tai uždaro pobūdžio, dvelkianti senove ir paslaptingumu vieta. Aukštos pušys, tanki liepų laja užtemdo ir taip tamsią Lurdo olą. ČČia pat esančios jūros ošimas sustiprina lankytojų patirtus įspūdžius. Birutės kalnas apipintas legendomis, žymus savo istorine praeitimi. Todėl kiekvienas lankytojas stengiasi pasiekti šią vienos iš aukščiausių parke esančių kalvų viršūnę. Šios kalvos viena iš pagrindinių funkcijų – apžvalgos aikštelė, nuo kurios pro medžių kamienus buvo galima gėrėtis jūra, atsiveriančia parko panorama. Deja, savaime augantys jaunuolynai daug kur uždengia buvusias proskynas. Pagrindinis kalvos akcentas – koplyčia, niokojama ne vien laiko, bet ir lankytojų.
Nuo Lurdo takas veda pro „Prezidento Antano Smetonos ąąžuolą“ į parko teritorijai priklausantį pajūrio ruožą.
PALANGOS BOTANIKOS PARKO APLINKAI, NAUDOJAMAI REKREACIJAI, KELIAMI REIKALAVIMAI
Parkas išlaikomas iš Palangos miesto savivaldybės lėšų. Priežiūra ir eksploatacija rūpinasi „Palangos botanikos parko“ įstaiga. Tvarkant ir prižiūrint parką per visą jo gyvavimo istoriją, daug nuveikė iir čia patirties, įkvėpimo sėmėsi kelios Lietuvos želdynų projektuotojų ir puoselėtojų kartos. Pirmiausia tai Lietuvos pajūrio želdinimo patriarchas M. Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis, P. Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T. Šešelgienė, ir šiandien dar čia sukauptą patirtį jauniesiems parkotyrininkams perteikianti D. Juchnevičiūtė, E. Navys, K. Urbonavičius, A. Sebeckas, R. Pilkauskas, A. Paulauskas bei kiti. Palangos Botanikos paraks priklauso saugomoms teritorijoms, nes yra svarbus rekreacinis išteklius. Šis parkas yra ir kultūros paminklas, įtrauktas į saugomų architektūros paminklų sąrašus. Saugomų teritorijų apsauga rūpinasi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Pagrindiniai Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių teritorijų apsaugą – Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas bei Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. Išsamiai saugomų teritorijų planavimą, priežiūrą, plėtrą bei kitus klausimus aapsprendžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai bei saugomų teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai.
PALANGOS BOTANIKOS PARKO TERITORIJOS REKREACINĖ APLINKA IR PRIEMONĖS JAI FORMUOTI
Esama parko situacija palyginus su 1899 m. E. André darytu Palangos parko projektu yra labai pakitusi, nes E. André projektuotas parkas buvo žymiai skaidresnis, vyravo perregimos persiliejančios erdvės. Dabartiniai parko želdiniai yra neprižiūrėti, priaugę daug savaiminių sąžalynų, kurie menkina parko estetinę vertę, ir ateityje reikėtų imtis skubių parko želdinių tvarkymo bei formavimo darbų. Botanikos parkas pagal gamtinius ir kultūrinius iišteklius puikiai tinka rekreacinei veiklai, tačiau šiuo metu jie naudojami neracionaliai arba iš viso nenaudojami; sargo-sodininko namelis, esantis prie pagrindinio parko įėjimo, yra neracionaliai naudojamas; dabartinė jame vykdoma veikla, t. y. prekyba suvenyrais bei kukli ekspozicija apie parko istorinę raidą, neatitinka šiandieninių parko lankytojų poreikių; jis puikiai galėtų būti panaudotas kaip pagrindinis parko informacinis centras su įvairių rekreacinių paslaugų paketu. Vandens telkiniai (senasis ir naujasis tvenkiniai) parke svarbūs ne tik kompozicijos požiūriu, bet kuria jaukias ir tapybiškas erdves; deja, šiandien jų estetinę-meninę vertę menkina vandens užterštumas, neprižiūrėtos pakrantės. Būtinas dažnesnis nei kas 20 metų tvenkinių valymas. „Didžiosios eglės“ erdvėje prižėlę daug savaiminių ir beverčių sąžalynų, kurie ne tik menkina erdvės estetinį vaizdą, bet ir užstoja į senąjį tvenkinį ir didijį parterį atsiveriančius vaizdus. Parko kompozicijos centras – didysis parteris su rūmais šiuo metu labiausiai sutvarkytas ir geriausiai vertinamas lankytojų.
„Rožyno“ erdvė – viena iš blogiausiai lankytojų įvertintų erdvių, nes rožynas apleistas, nepasižymi rožių gausa; esamos rožės yra praradusios savo dekoratyvines savybes ir neteikia lankytojams teigiamų emocijų. Būtina rožyną atnaujinti ir papildyti kokybiškomis dekoratyvinių rožių veislėmis, kitaip jis praranda savo kaip rožyno prasmę. Remiantis archeologine medžiaga ir 1899 m. E. André sudarytu Palangos parko projektu, nuo Birutės kalnelio atsiverdavo vaizdai įį jūrą ir į rūmus, šiandien gi jis apleistas, apžėlęs ir neatlieka apžvalgos aikštelės funkcijų. Kalnelyje esančios koplytėlės techninė būklė bloga, vitražai išdaužyti, ji uždaryta ir visai nenaudojama, o šito negali suprasti nei vienas parko lankytojas. Vienas iš koplytėlės atgaivinimo būdų būtų jos viduje įrengti astronominės observatorijos (stebyklos) mini maketą, remiantis archeologine medžiaga ir moksliškai įrodytais bei matematiškai apskaičiuotais, paremtais astronominių žinių pagrindu stebyklos veikimo principais. Viena iš didžiausių parko problemų – tai didelė informacinės sistemos stoka. Kelių informacinių stendų, esančių prie pagrindinių įėjimų į parką, nepakanka išsamiai informacijai apie parko gamtos ir kultūros vertybes bei jų tikslias dislokacijos vietas. Būtina sukurti modernią parko informacinę sistemą, kurią sudarytų bendra informacija apie parką ir vietinė, žyminti konkrečius objektus. Taip pat reikia parengti specialius informacinius stendus, nurodančius parko dendrologinę sudėtį ir retų medžių rūšių dislokacijos vietą. Dabar parke priskaičiuojama apie 370 natūraliai augančių žolinių augalų rūšių (R. Vaitkauskaitė, 1992 m. inventorizacija); iš jų 27 rūšys retos arba labai retos; sumedėjusių introdukuotų medžių priskaičiuojama apie 240 rūšių. Ateityje būtų gerai praturtinti parko dendrologinę sudėtį naujomis augalų rūšimis. Parko smulkieji architektūros elementai (suoleliai, šiukšliadėžės, informaciniai stendai ir žibintai) yra ne tik blogos techninės būklės, bet ir morališkai pasenę. Ypatingai daug kritikos nusipelno prastas žibintų ddizainas ir kokybė, kurie visiškai netinka šiame reprezentaciniame parke.
Norint ne tik išsaugoti, bet ir išplėsti Palangos Botanikos parko rekreacines galimybes, reikia siekti racionalaus parko gamtos ir kultūros vertybių panaudojimo rekreacinei veiklai. Tuo rūpinasi Palangos miesto savivaldybė, vietos gyventojai. Palangos miesto savivaldybės administracija įgyvendina projektą ,,Palangos botanikos parko kompleksinė renovacija“. Šio projekto tikslas – skatinti dviejų tarpusavyje susijusių veiklų – kultūrinio paveldo ir turizmo – sanglaudą Baltijos pajūryje, prisidėti prie kultūros paveldo, kaip esminio kultūrinio turizmo plėtros ištekliaus propagavimo, saugojimo ir pritaikymo turizmui.
Mėlynosios vėliavos programos galimybių studijai atlikti buvo parinktas paplūdimys, esantis Botanikos parko teritorijoje nuo Birutės kalno iki S.Dariaus ir S.Girėno gatvės. Vidutinis lankytojų skaičius sezono metu šiame paplūdimyje yra 3000 poilsiautojų per dieną. Botanikos parko paplūdimys skirtas poilsiautojams, mėgstantiems ramiai praleisti laiką, todėl jame daugiau lankosi šeimos bei vyresnio amžiaus žmonės. Šį paplūdimį pirmiausiai rengiamasi sutvarkyti: bus įrengti nauji suoleliai, pakilimas/nusileidimas neįgaliesiems, gėlo vandens čiaupai, šiukšliadėžės ir kita paplūdimiui būtina infrastruktūra.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. „Palangos parko apšvietimas“, 2001 m.
2. „Lietuvos želdynų ateitis“, Vilniaus dailės akademija, Vilnius, 2001m.;
3.,,Palangos istorija“, V.Žulkus, Klaipėda, 1999m.;
4. www.ltd.lt
5. www.viskasturizmui.lt
6. www.pgm.lt
7. www.pajuris.info.lt
