Lietuvos statutai

XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ( LDK ) buvo priimti trys Lietuvos Statutai – galiojančios feodalinės teisės įstatymų sąvadai, apimantys visas teisės sričių normas. Lietuvos Statutai – tai savotiški fenomenai to meto Europos teisėje. Statutų kodifikacija prasidėjo vos padvelkus LDK gaiviems Reformacijos ir Renesanso vėjams, o baigėsi įsigalint kontrreformacijos reakcijai. Tuo būdu Lietuvos Statutai atitinkamai atspindėjo šios epochos pakilimus ir atoslūgius ypatingomis mūsų krašto sąlygomis.

Pirmasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1529 metais. Antrasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas beveik 12 metų ir ppatvirtintas 1566 metais. Abu pirmieji Statutai nebuvo išspausdinti. Išspausdintas buvo tik Trečiasis Lietuvos Statutas – tais pačiais, 1588, priėmimo metais.

Pirmasis Lietuvos Statutas suteikė gana plačių teisių visam bajorų luomui, nepaisant jų turtinės padėties ir tikybos, arba tiksliau, tautinės priklausomybės. Reikia pažymėti, kad XVI amžiuje LDK etniniu požiūriu buvo nevienalytė. XV amžiuje jos sudėtyje jau buvo gana dideli Baltarusijos žemių ir Centrinės Rusijos plotai. Todėl jau XV amžiaus pabaigoje iškilo būtinybė sulyginti katalikų ( t. y. lietuvių ) ir stačiatikių ( tt. y. rusų, baltarusių, ukrainiečių ) bajorų teises, nes pagal 1413 metų Horoldės susitarimą katalikai bajorai naudojosi žymiai platesnėmis teisėmis. Pirmajame Lietuvos Statute tos teisės buvo sulygintos.

Reikia pasakyti,kad Pirmasis Lietuvos Statutas, lyginant jį su ankstesniais arba artimo jam laikotarpio panašiais tteisynais, buvo išskirtinis. Jis išsiskyrė teisinių formulių išbaigtumu, kalbos tobulumu ir savo laikmečio renesansine dvasia. Tačiau kartu, šis Statutas turėjo kai kurių eiliniams bajorams nepriimtinų teisinių nuostatų. Pirmiausia Pirmajame Lietuvos Statute buvo užfiksuotos labai plačios magnatų teisės, lyginant jas su smulkiųjų ir vidutinių bajorų teisėmis, ypač teismuose. Taip iš esmės buvo įteisinta ponų diktatūra. Tačiau Statutas neišsprendė eiliniams bajorams labiausiai rūpėjusio klausimo – klausimo dėl žemės nuosavybės. Pagal šį Statutą žemvaldžiai galėjo disponuoti savo nuožiūra tik vienu trečdaliu savo žemės valdų. Ir apskritai naudotis savo žemėvalda galėjo tik leidus didžiajam kunigaikščiui, arba jo urėdams. Tai kėlė didelį eilinių bajorų nepasitenkinimą ir jie ėmė vis atkakliau reikalauti jį radikaliai pertaisyti. Nepaisant visų netobulumų, Pirmojo Lietuvos Statuto atsiradimas yra labai reikšmingas, nes jjis buvo pirmasis ir jame jau buvo suformuluoti visi pagrindiniai lietuvių teisės įstatymai.

Dėl įvairių priežasčių, praėjus vos 15 metų nuo Pirmojo Lietuvos Statuto įsigalėjimo, LDK feodalai 1544 metais Brastos seime pareikalavo kuo greičiau ištaisyti Pirmąjį Statutą ir priimti naują. Tačiau tik 1551 metais Vilniaus seime buvo imtasi realių veiksmų naujam statutui parengti, sudaryta speciali seimo komisija. Komisija bei seimas ne šiaip sau pataisė Pirmąjį Statutą, o iš esmės parengė naują statutą, kuris įsigaliojo 1566 metais.

Antrasis Lietuvos Statutas visiems LDK žemvaldžiams, nnepriklausomai nuo jų turtinės padėties, suteikė plačias laisves ir privilegijas, įstatymiškai įteisino bajorų demokratijos įsigalėjimą. Šis Statutas išsprendė ir pagrindinį, eiliniams bajorams rūpėjusi klausimą – įstatymiškai pagrindė visiškai laisvą disponavimą žemės nuosavybe. Gavę neribotą teisę savo nuožiūra naudotis jiems priklausiusia žeme, bajorai tuo pačiu gavo ir visišką laisvę pardavinėti bei užrašinėti ir valstiečius, kurie dirbo dvarų žemes. Tokiu būdu ši bajorų laisvė virto visišku daugumos valstiečių įbaudžiavinimu, žemėtvarkoje įvykdyta valakų reforma, atėmusi iš valstiečių nuo seno jų valdomas žemes,ir visa tai buvo įteisinta Antrajame Statute. Šiuo statutu buvo išplėstos bajorų asmeninės teisės ir laisvės, suteikta jiems daugiau galimybių dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus. Bajorai gavo galimybę sušaukti seimą. Galima teigti, kad Antrasis Lietuvos Statutas įteisino visišką ir labai plačią bajorų luomo diktatūrą.

Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, t. y. tada kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje ir buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias. Tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Statute buvo įrašyti papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas ir ginčus.

Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Toliau apribodamas didžiojo kkunigaikščio ir apskritai centrinę administracinę valdžią, Statutas visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis.

Kadangi visuose trijuose Lietuvos Statutuose plačiai aprašoma šeimos teisė, t. y. santuokos sudarymo sąlygos; sutuoktinių asmeniniai santykiai; sutuoktinių turtiniai santykiai; santuokos nutraukimo sąlygas bei aplinkybes; tėvų ir vaikų asmeniniai santykiai; tėvų ir vaikų turtiniai santykiai; asmenų bei turto globos sąlygas ir aplinkybes.Tai ir aš plačiau panagrinėsiu šeimos teisę Lietuvos Statutuose.

Santuokos sudarymui daug reikšmės turėjo susituokiančiųjų fizinės savybės ir jų padėtis feodalinėje visuomenėje. 1588 metų Lietuvos statutas numato dvi sąlygas santuokai sudaryti:

1. Vienos jų išreiškia reikalavimus susituokiantiems, t. y. santuokinis amžius, normali susituokiančiųjų psichinė būklė, laisva valia sudaroma santuoka.

2. Kitos jų išreiškia aplinkybes, kurioms esant santuokos sudarymas neleistinas, t. y. artimųjų nepritarimas santuokai, kraujomaišos galimybė, religinė priklausomybė, nenutraukta ankstesnė santuoka.

Už santuokos sudarymo pažeidimus buvo skiriamos griežtos bausmės, pavyzdžiui: luominių teisių netekimas, mirties bausmė, gimę vaikai galėjo būti pripažinti neteisėtais.

Pirmame ir Antrame Statutuose moters santuokinis amžius 15 metų, bet Trečiasis Statutas, dėl kanonų teisės įtakos, šį amžių nustatė jau nuo 13 metų. Vyrui visi Statutai tuoktis leido nuo 18 metų.Taip kaip buvo draudžiama tuoktis jaunesnio amžiaus nei nustatė Statutai,taip pat buvo draudžiama krikščionio santuoka su nne krikščionimi, pažeidus šia sąlyga buvo baudžiami mirtimi.

Našlės tekėdamos už “ žemesniam ” luomui priklausančio asmens, netekdavo turėtų teisių į nekilnojamą turtą. Vyrams taip pat taikomas tuoktis antrą kartą bažnyčioje nepanaikinus pirmosios santuokos ir pirmam sutuoktiniui esant gyvam, žodžiu, vyras norėdamas tuoktis antrą kartą bažnyčioje turėjo būti našlys. Jei vyras nepaklusdavo tokiam reikalavimui, jis buvo baudžiamas mirtimi. Šios sankcijos nebuvo taikomos valstiečiams, o feodalų santuokų Statutai apskritai nereguliavo, pastarųjų santuokiniai santykiai priklausė nuo pačio feodalo valios.

Lietuvos Statutai reguliavo ir sutuoktinių asmeninius santykius, t. y. susituokusios moterys buvo labiau gerbiamos už moteris, kurios neturėjo sutuoktinio. Sutuoktiniai galėjo sudaryti santuoką ir tada, kai nelaisvojo asmens šeimininkas nesutiko išleisti vyro ar moters už laisvojo žmogaus, laisvasis galėjo pasiduoti į nelaisvę ir tada santuokos sudarymui kliūčių nelikdavo.

1566 metais Lietuvos Statutas didelį dėmesį skiria sutuoktinio žinojimui apie kito sutuoktinio socialinę padėtį. Jei laisvas žmogus susituokė su nelaisvėje esančiu asmeniu ir nieko nežinojo apie jo nelaisvę bei tokiu atveju nebuvus nelaisvojo žmogaus šeimininko sutikimui, laisvas asmuo neprivalėjo pasiduoti nelaisvėn, santuoka galėjo būti nutraukta nepaisant to kur ji buvo sudaryta, t. y. bažnyčioje ar ne.

Bado metu laisvoji šeima, pagal Statutų nuostatas, galėjo pasiduoti nelaisvėn ir būti joje iki bado pabaigos. Nelaisvėn galėjo būti ir vienas šeimos narys.

Tėvas į nelaisvę galėjo atiduoti savo sūnų, tačiau negalėjo atiduoti dukros, nes tai galėjo padaryti tik motina. Statutuose taip pat nurodoma, kad vyras be žmonos sutikimo į nelaisvę pasiduoti negalėjo – buvo būtinas žmonos sutikimas. Na, o jei nelaisvos šeimos vyras padarydavo kokį nors nusikaltimą ir jį pagaudavo to nusikaltimo vietoje,tai už jį privalėjo atsakyti žmona, kaip civilinis atsakovas, jei jį nebuvo nusikaltimo bendrininkė, priešingu atveju buvo baudžiami abu.

Pagal Lietuvos Statutus bajorų luomo asmenims sutuoktinių asmeniniai santykiai atsirasdavo tik esant ssantuokos aktui. Santuokos aktu moteris gaudavo vyro pavardę, teise naudotis jo visuomenine padėtimi, luominėmis vyro privilegijomis, neatsižvelgiant į tai iš kokio luomo ji pati yra kilusi. Tačiau kitaip būdavo su vyru, kuris vesdavo aukštesnio luomo už jo luomą moterį. Sudarius tokią santuoką vyras moters luomine padėtimi naudotis negalėjo, jis ir toliau priklausydavo tam luomui, kaip ir prieš santuoką.

Šeimos asmeniniams santykiams daug įtakos turėjo išankstinis susitarimas dėl merginos kraičio teisinės padėties. Jei merginos kraičio dydis iki santuokos sudarymo nebuvo užfiksuotas raštiška ssutartimi,tai po santuokos jos kraitis susimaišydavo su vyro turtu.Esant tokiai santuokai buvo laikoma, kad moteris jokio turto neatsinešė į naują šeimą ir todėl ji negalėjo priešintis vyro sprendimams, neturėjo jokios teisinės įtakos tvarkant šeimos ūkį. Tačiau visai kitaip nutikdavo,kai kraitis bbuvo užregistruojamas prieš santuokine sutartimi, tada vyras be žmonos sutikimo negalėjo naudotis jos turtu, ir visa tai sudarė galimybę šeimoje išsaugoti asmeninių santykių lygybę. Santuoka vyrui ypatingų teisių į žmoną nesuteikė, be to vyras negalėjo priversti žmonos gyventi jo namuose jei ji to nenorėdavo pati.

Smurtas tarp sutuoktinių buvo nepateisinamas ir buvo laikomas nusikaltimu, kuris buvo padarytas sunkinančiomis aplinkybėmis. Esant nužudymo atvejui, pirmiems prisiekti dėl nusikaltimo aplinkybių ar motyvo buvo leidžiama nukentėjusiai šaliai. Pripažinus asmenį kaltu dėl padaryto nusikaltimo, jis buvo baudžiamas mirties bausme, įvykdant ją taip pat, kaip buvo nužudyta auka.

Didelis dėmesys šeimoje buvo skiriamas sutuoktinių ištikimybei. Vyras įtardamas žmoną esant jam neištikimą ar jai pabėgus su kitu vyru, galėjo suimti žmoną ir jos meilužį. Vyras įrodęs žmonos neištikimybę, galėjo ttikėtis, kad žmona ir jos meilužis bus nubausti mirties bausme,Tačiau vyras turėjo teisę pasigailėti žmonos. Tokią pačią teisę – pasigailėti ir nebausti neištikimo vyro turėjo ir moteris. Vienoda atsakomybė šeimoje už smurtą prieš vaikus tekdavo ir vyrui, ir moteriai.

Antrasis Lietuvos Statutas nurodė, kad į teismą draudžiama atvykti ginkluotiems ar su palyda, žodžiu iškviestas į teismą asmuo turėjo atvažiuoti vienas. O nuteistas mirties bausme asmuo į teismą turėjo atvykti asmeniškai. Ištrėmimo bausmė grėsė žmonėms, kurie nenorėjo atvykti į teismą ar pprieštaravo teismo sprendimui. Teismo metu teisiamas asmuo turėjo gintis pats, jam negalėjo atstovauti sutuoktinis ar kitas asmuo. Tačiau buvo ir taip, kad atsakovas galėjo įgalioti kitą žmogų atstovauti jo interesams tik tada, kai jis nemoka pats ginti savo teisių teisme. Statutai taip pat numatė nemokamas advokatų paslaugas neturtingiems žmonėms.

Sunkiausias nusikaltimas,kuris užtraukdavo atsakomybę visai šeimai, buvo tėvynės išdavimas.Jei vyras išduodavo tėvynę ir buvo nustatomas žmonos bendradarbiavimas, tai vyrui grėsė mirties bausmė, o žmona netekdavo viso savo turto ir vyro užrašyto turto.

Visuose Lietuvos Statutuose atsispindėjo trys priežastys nulemiančios šeimos turtinius santykius, tai – luominė priklausomybė,turto pasiskirstymas tarp sutuoktinių bei turtinis pajėgumas. Sukauptas šeimos turtas buvo perduodamas iš kartos į kartą paveldėjimo keliu bei sudarė vieną pagrindinių ekonominių – socialinių santykių rūšių to laiko visuomenėje. Statutai nustatė tik bajorų luomo šeimos nuosavybės santykius,jų teisinę padėtį. Lietuvos Statutuose nekalbama nei apie vyrus, nei apie moteris, kurie neatsinešdavo jokio turto į naują šeimą, nes feodalų teisė negynė interesų, kurie nebuvo susiję su turtiniais.

Šeimoje abu sutuoktiniai galėjo išsaugoti privatumą į turtą. Žmona galėjo įsigyti turto, kuris nepriklausytų vyrui, tai buvo jai dovanotas ar paliktas turtas,tokio turto galėjo turėti ir vyras. Tiek vyras, Tiek žmona asmeniniu turtu galėjo disponuoti laisvai,t. y. be antrojo sutuoktinio sutikimo. Tokį aatskirą turtą jie galėjo perleisti kitiems asmenims – pardavimo, mainų, užstato įkeitimo, dovanojimo ir kitomis sutartimis, taip pat savo turtą galėjo perleisti vienas kitam.

Sutuoktinių turtą dažniausiai sudarydavo tai, ką tėvai iš savo turto išskirdavo vaikams. Tačiau vaikams pretenduojantiems į tėvų išskirtą turtą buvo keliamos tokios sąlygos: sūnus turėjo sulaukti pilnametystės, o dukra – ištekėti. Turto išskyrimas buvo užfiksuotas sutartimi, kurią turėjo patvirtinti antspaudu ir parašu, ir dar turėjo paliudyti trys nepriklausomi, nuolat toje pačioje vietoje gyvenantys bajorai antspaudais.

Lietuvos Statutai išskyrė ir tokią sutartį, kaip įkraičio sutartį. Šia sutartimi buvo įtvirtinama žmonos turtinė nepriklausomybė šeimoje. Šitokia turto apsaugos forma galėjo naudotis tik bajorų kilmės moterys, kurios turėjo išimtinę nuosavybės teisę į žemę. Po jos mirties, jos turas atitekdavo testamente nurodytiems asmenims arba vaikams, jei jų nebūdavo moters kraitis grįždavo į jos giminę, o įkraitis likdavo mirusiosios vyrui. Tačiau XVI amžiuje tokia sutartis Lietuvoje ėmė nykti.

Šeimos turtinius santykius,kai nebuvo įkraičio sutarties, Antrasis ir Trečiasis Lietuvos statutai tvarkė taip:

1. buvo draudžiama sudaryti įkraičio sutartį;

2. nebuvo įmanoma įrodyti esant įkraičio, nes santuokos metu tokia sutartis nebuvo sudaryta ar buvo užrašytas ne tas turtas.

Todėl Antrasis Lietuvos Statutas reikalavo, kad prieš santuokos sudarymą būsimas merginos sutuoktinis turėjo teisiškai ,raštu įforminti jos kraičio dydį. O Trečiasis Statutas nnurodo,kad jeigu tokia sutartis buvo įforminta netinkamai, tai žmona ar jos giminės galėjo įrodyti buvus tokiai sutarčiai, reikėjo tik dalyvavusių žmonių paliudijimo. Paskutinis Statutas taip pat sako, kad likusioms našlėms, vyrai galėjo užrašyti kokį nors savo turtą, tada moteris negalėjo reikalauti jokio kito turto iš vyro palikimo. Kiek kitaip buvo sprendžiami turtiniai santykiai tarp sutuoktinių, kurie sudarydami santuoką neturėjo jokio turto, bet kartu gyvendami, įsigijo arba užsitarnavo kažkokio turto. Šiuo atveju moteris turėjo teisę į trečdalį bendro turto, kai vyras mirdavo ir nepalikdavo testamento, o kita dalis atitekdavo vaikams.

Jau nuo Antrojo Statuto yra žinoma, kad ištuokti sutuoktinius gali tik bažnyčios teismas ir tik pagal krikščioniškus įstatymus. Tačiau buvo ir viena išimtis, civilinių bylų kunigai negalėjo nagrinėti, šias bylas nagrinėjo paprasti,t. y. pasaulietiniai teismai. Šiuose teismuose sprendžiant tokias bylas buvo reikalaujama, kad:

1. teisme dalyvautų abu sutuoktiniai, nors ištuoką ir savo, ir žmonos vardu skelbė vyras, nes jis buvo laikomas šeimos galva.;

2. išsituokiantieji turėjo pasakyti svarbią priežastį, dėl kurios norėjo nutraukti santuoką;

3. teisme dėl ištuokos turėjo dalyvauti liudytojai,kurių akivaizdoje buvo surašomi ištuokos dokumentai,jie turėjo tokių dokumentų tikrumą patvirtinti esant reikalui;

4. ištuoka buvo galutinė ir niekas jos pakeisti negalėjo;

5. ištuokos dokumentas buvo įtraukiamas į teismo knygą, be to kiekvienam sutuoktiniui buvo duodama po tokio dokumento nuorašą;

6. išsituokiantieji turėjo

būti iki galo išsprendę tarpusavio turtinius santykius;

Pagal visus tris Lietuvos Statutus santuoka baigdavosi:vienam iš sutuoktinių mirus, išsituokiant bei pripažinus santuoką netiesėta. Našliui ar našlei sudarius antrą santuoka manant ,kad pirmasis sutuoktinis miręs ir netikėtai jam atsiradus, toliau galiojo pirmoji santuoka, o antroji buvo naikinama. Na, o išsituokti buvo galima dėl žiauraus sutuoktinio elgesio, dėl impotencijos, tačiau impotencija turėjo pasireikšti dar prieš santuoką, kitaip sutuoktiniai ištuokiami nebuvo. Išsituokti taip pat buvo galima esant vienam iš sutuoktinių: neištikimam, atsisakius katalikų tikėjimo, įstojus įį vienuolyną, susirgus nepagydoma ar sunkiai pagydoma liga ir t. t. Esant tokioms norimos ištuokos priežastims, ištuokos klausimas buvo sprendžiamas bažnyčios teisme.O santuoka buvo laikoma negaliojančia šiais atvejais: esant per jaunam sutuoktinių amžiui, kai vienas iš sutuoktinių nedavė laisvo sutikimo tuoktis, nustatoma kraujomaiša, vienas iš sutuoktinių padarė sunkų nusikaltimą, vienas iš sutuoktinių nuslėpė ar tuokėsi nepanaikinęs ankstesnės santuokos, sutuoktiniai tuokėsi būdami skirtingų religijų. Kai santuoka buvo paskelbiama negaliojančia dėl kurio nors vieno sutuoktinio kaltės, tai kaltasis sutuoktinis turėjo atsakyti savo tturtu ir savimi.

1566 ir 1588 metų Statutai teigė, kad teisėti tėvų ir vaikų santykiai atsirasdavo tik iš teisėtos santuokos. Taip buvo nustačius: faktinę, o ne bažnyčioje sudarytą santuoką: nesantuokinius vaikus, gimusius iki santuokos; nustačius sutuoktinių artimą giminystės ryšį – bbuvo ignoruojamas tokioje santuokoje gimusių vaikų teisėtumas bei buvo neigiami tėvų ir vaikų tarpusavio asmeniniai ir turtiniai ryšiai. Svetimų vaikų įvaikinimas nebuvo leidžiamas.

Vaiko apsauga prasidėdavo nuo jo pradėjimo, t. y. nuo tada, kai moteris pastodavo. Jei moteris tapo našle besilaukdama vaiko, tai ji antrą kartą tekėti galėjo neanksčiau kaip po šešių mėnesių po pirmojo vyro mirties. Na, o jei nusikaltusi moteris laukėsi kūdiki, tai ji buvo baudžiama tik po gimdymo. Likęs našlaičiu, vaikas taip pat buvo saugomas ir ginamas valstybės. Valstybė saugojo ne tik vaiką, bet ir jam paliktą palikimą tuo atveju, kai jis mokėsi ar gydėsi kitose valstybėse.

Tačiau vaikai taip pat turėjo pareigų tėvų atžvilgiu: su tėvais vaikai turėjo elgtis pagarbiai, nešmeižti jų, saugoti jų turtą, prižiūrėti juos senatvėje bbei teikti jiems asmeninę ir finansinę paramą, o tėvams patekus į priešo nelaisvę – išpirkti. Šias pareigas vaikams nustatė Lietuvos Statutai. Vaikus, kurie nesilaikė jiems nustatytų pareigų ,tėvai galėjo nušalinti nuo turto paveldėjimo,įrodę vaikų kaltumą. Santuokos nutraukimo atveju, kai dėl to buvo kalti abu sutuoktiniai, vaikai buvo dalinami taip: sūnūs nuo 7 metų likdavo augti pas tėvą, o motinai likdavo dukros ir jei būdavo sūnus, neturintis 7 metų.

Taip kaip sutuoktiniai galėjo turėti turto, kuris priklausytų tik jam vienam, taip ir vvaikai galėjo įgyti turto, kuris priklausytų tik jiems. Statutuose buvo nustatyta, kad nepilnametis, kuris savo veiksmais padarydavo žalos kitų žmonių turtui, turėjo atlyginti žalą savo turtu, o jei tokio neturėjo tai turėjo atsakyti savimi, tėvai neprivalėjo vaiko padarytos žalos atlyginti savo turtu. Šiuo atveju tėvams buvo keliamas tik vienas reikalavimas, atvesti nusikaltusį vaiką į teismą, kad jis atsiskaitytų su nukentėjusiuoju.

Tėvų ir vaikų turtiniai santykiai prasidėdavo nuo vaiko gimimo ir galėjo tęstis iki tėvų arba vaiko mirties. Tėvai laisvai galėjo elgtis su savo turtu, t. y. nepriklausomai nuo vaiko norų. Tačiau tėvai privalėjo išlaikyti nepilnamečius savo vaikus nepriklausomai nuo to ar jie turėjo savo turto ar ne.

Lietuvos Statutai labai aiškiai nusako tėvų ir vaikų turtinius santykius, kai vienas iš tėvų mirdavo ir kada buvo skirstomas turtas paveldėjimo būdu. Tėvo skirtas kraitis dukroms galėjo būti nevienodo dydžio, o jeigu mirdamas tėvas dukroms kraičio nedavė, tada gavę palikimą tai turėjo padaryti broliai. Mirusiojo žmonai palikimo dalis būdavo išskirta tik tada,jai miręs vyras nepaliko žmonos įkraičio užrašo. O mirus motinai, jos turtą lygiomis dalimis gaudavo tiek sūnūs, tiek dukros.

Statutai taip pat numatė ir atvejus kada gimę vaikai buvo laikomi neteisėtais. Neteisėtai gimę vaikai buvo laikomi tokioje santuokoje, kai jų tėvai tuokdamiesi pažeidė reikalavimus santuokai ssudaryti. Tokie neteisėti vaikai buvo vadinami “ nesantuokiniais ”, “ paklydėliais “, “ piktojo luomo vaikais “, “ pavainikiais “ ir dar kitaip. Šitokie pavadinimai iš dalies nusakė jų atsiradimo aplinkybes.

Neteisėtais ar pavainikiais buvo laikomi vaikai, kuriuos gimdė moterys nesusituokusios su vaiko tėvu – tai merginos ar našlės. Tada buvo visai nesvarbu ar jos gimdė dėl paleistuvavimo, ar sudariusios faktinę santuoką, ar kai ištekėjusiai moteriai gimdavo meilužio vaikas. Lietuvos Statutai teigė, kad santuokoje, kuri buvo sudaryta tik faktiškai, gimė vaikų, tai po bažnytinės santuokos gimę vaikai taip pat turėjo vadintis neteisėtais ir nuo ankstesniųjų nesiskirti. Buvo teigiama ir taip, kad moteris, kuri pagimdė neteisėtą vaiką su to vaiko tėvu daugiau negalėjo pagimdyti teisėtų vaikų. Šie draudimai rodė, kad ne bažnyčioje sudarytos santuokos negalioja ir, kad draudžiama tuoktis su sugyventinėmis.

Trečiasis Lietuvos Statutas laiko negaliojančia santuoka, kuri sudaryta tarp vyro ir giminaitės iki penktojo giminės laipsnio arba su brolio, pusbrolio, dėdės ar kito giminaičio iki ketvirto giminystės laipsnio žmona. Artimos giminystės buvimą nustatydavo bažnyčios teismas. Esant artimos giminystės santuokos, kurioje gimdavo vaikas, buvo žiūrima ar jis pradėtas tyčia, t. y. ar sutuoktiniai žinojo apie artimą giminystę. Jei teisme buvo įrodoma,kad tuokdamiesi sutuoktiniai žinojo,kad jie giminės, tai jų vaikai buvo laikomi neteisėtais. Tačiau bbuvo galima įrodyti, kad tokia santuoka sudaryta netyčia. Norint įrodyti tokios santuokos netyčia reikėjo, kad sutuoktiniai prisiekdami paneigtų žinoję apie jų giminystės ryšius, šias priesaikas turėjo patvirtinti liudytojai iš sutuoktinių giminės.Neteisėti vaikai buvo laikomi ir tokie, kurių susilaukė tėvas su sugyventine, neišsiskyręs su ankstesne žmona.

Lietuvos Statutuose griežtai smerkiama ištvirkaujanti moteris. Ištvirkaujančios merginos tėvai galėjo atsisakyti, atimti kraitį ir reikalauti jai kitokių bausmių. Neginčijamas ištvirkavimo įrodymas buvo tai, kad mergina bando nuslėpti nėštumą ar net sunaikinti kūdikį. Už kriminalinį abortą mergina ir asmenys, kurie jai padėjo jį atlikti buvo baudžiami mirties bausme.

Jei asmuo viešai paskelbdavo, kad įtaria kitą asmenį esant neteisėtu vaiku, ir toks kaltinimas buvo paneigiamas tam tikrais dokumentais ar tam luomui priklausančių asmenų paliudijimai, kuriuos dar patvirtindavo priesaikos,tai toks paneigtas kaltinimas buvo laikomas šmeižtu ar skaudžiu įžeidimu.Kitą asmenį apšmeižęs asmuo turėjo viešai teisme atsiprašyti įžeistojo sakydamas: “ Kai aš apie tave kalbėjau, jog tu esi negarbingos motinos ir neteisėto luomo sūnus, aš lojau ant tavęs kaip šuo”. Kitokios bausmės šmeižėjams taikomos nebuvo. Tokia pat bausmė buvo taikoma ir asmenims, kurie nepagrįstai apšaukė garbingą moterį ištvirkaujančia.

Lietuvos Statutuose buvo aprašomi teisiniai santykiai, kurie lietė globą. Statutuose globa vadinami tokie šeimos santykiai, kai vaikams, kurie turi turto, teikiama pastovi globa. Tokia

pagalba teikiama nuo vaikų gimimo: berniukams iki pilnametystės, o mergaitėms tol, kol jos ištekės. Globa buvo taikoma ir asmenims, kuriems buvo visiškai ar iš dalies apribotas veiksnumas.

Pirmasis ir Antrasis Statutai vaikų turto globėja, mirus jų tėvui, laiko našlę-vaikų motiną. Tačiau Trečiasis Lietuvos Statutas vaikų motiną laiko tik testamentine globėja. Antrasis Statutas nurodo atvejus, kada globėjas gali būti nušalinamas nuo globos, pavyzdžiui, kai našlė globojamam nepilnamečių turtui padaro nuostolių. Pagrindinė priežastis,kada galėjo būti steigiama globa, buvo nepilnamečių vaikų tėvo mirtis.

Globa buvo sskirstoma į:

1. Testamentinę globą. Testamentas šeimoje buvo rašomas tvarkant palikimą ir skirtą jam globą. Testamento sudaryti negalėjo: ištremtieji, asmenys sergantys psichikos liga, vienuoliai, nepilnamečiai asmenys, asmenys priklausantys nuo bajorų luomo ir kiti. Įstatyminis globėjas buvo skiriamas tuo atveju, jei mirdamas tėvas nepaliko savo vaikų ir turto globėja žmonos. Įstatyminio globėjo pareigos ir teisės nesiskyrė nuo testamentinio globėjo teisių ir pareigų.

2. Įstatyminė globa. Įstatyminiais globėjais buvo skiriami globojamų asmenų giminės – pilnametis vyriausias sūnus, iš tėvo pusės vyriausias dėdė ir kiti iš tėvo ppusės vyriškosios lyties giminės. Jei tėvo pusėje nebuvo vyriškosios giminės, tai globėjais balėjo būti iš motinos pusės vyriškosios lyties giminė.

3. Valstybės skiriama globa. Kai nebuvo testamentinių ir įstatyminių globėjų, ar jiems praradus teisę globoti, turėjo būti skiriama valstybės globa. Valstybės paskirtas gglobėjas turėjo pasižymėti geromis charakterio savybėmis, protingai tvarkyti savo ūkį, gyventi toje teritorijoje, kur buvo svarbiausias globotinių turtas. Globėjais galėjo būti dvasininkai, moterys, kurios neturėjo vyrų ir svetimšaliai.

Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai numatė du turto perdavimo globai būdus – pagal testamentą ir pagal globėjo aktą. Jei globa buvo skiriama pagal testamentą, tai globėja tapdavo mirusio vyro žmona. Pagal akta globoti turtą buvo liepiama visiems kitiems globėjams. Globojamas turtas globos laikotarpiu sumažėti negalėjo. Globojami asmenys šaukiami į teismą negalėjo būti, o ir globėjai teisme negalėjo jiems atstovauti. Globėjai turėjo vykdyti veiksmus, kuriuos buvo nurodęs testamento palikėjas. Pasikeitus globėjui, testamente nurodytus veiksmus turėjo atlikti kiti globėjai. Globa pasibaigdavo tada, kai globojami berniukai sulaukdavo pilnametystės, dukros ištekėdavo arba globotiniai mirdavo.

Lietuvos Statutuose kuo smulkiausiai bbuvo surašytos visos bajorų luomo teisės ir privilegijos. Nustatyti tarpusavio santykiai su valdovu – didžiuoju kunigaikščiu – ne tik baudžiamosios, bet ir valstybinės, civilinės, šeimos, karinės, žemės ir kt. Teisės srityse, išsamiai reglamentuota teismų bei teisėjų veikla.

Visi trys Lietuvos Statutai, skirtingai nuo daugumos feodalinių teisynų, yra pasaulietinio turinio. Dievo vardas juose minimas tik dorovei pabrėžti. Statutuose beveik nėra kanonų teisės normų. Palankios istorinės aplinkybės leido Statutų kodifikatoriams parengti tam tikrą sistemą. Priešingai viešpatavusios tuomet Lietuvoje katalikybės pasaulietinėms idėjoms ši sistema rrėmėsi tokiais savo meto pažangiais principai, kaip valstybės suverenumas, vieninga teisė, griežta rašytinių įstatymų kodifikacija į vieną sąvadą.

Visi trys Lietuvos Statutai yra labai svarbūs. Pirmasis, kadangi jis buvo pirmas ir jau savo metui pakankamai tobulas, nes jame jau buvo suformuluoti visi pagrindiniai lietuvių tautos teisių įstatymai. Antrasis buvo lyg savotiškas dviejų feodalinės visuomenės epochų slenkstis, perėjimas nuo ponų didikų diktatūros, kuri buvo įteisinta Pirmame Lietuvos Statute, prie viso bajorų luomo engiamųjų, pirmiausia valstiečių, klasių atžvilgiu. Antrasis Lietuvos Statutas visiems žemvaldžiams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, suteikė kuo plačiausias teises bei privilegijas, įteisino bajorų demokratijos įsigalėjimą. Trečiasis Lietuvos Statutas – visais atžvilgiais buvo pats tobuliausias,nes jo kodifikacija vyko net 60 metų. Todėl jis yra dar vėlyvesnis feodalinės teisės paminklas: jo rengėjai panaudojo teisinės minties bei kultūros pažangą pasiektą per šį laikotarpį.

Lietuvos Statutai užbaigė feodalinės teisinės sistemos formavimosi procesą, įformino jį teisiškai ir kartu atspindėjo valstybės teisę pakilus į aukštesnį lygį,