Teisminio precedento, kaip teisės šaltinio, raida Anglijoje

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS IR ISTORIJOS

KATEDRA

Vilniaus universiteto

Teisės fakulteto

Neakivaizdinio skyriaus

I KURSO ( 4 m.) IV GRUPĖS

LABORATORINIS DARBAS

TEISMINIO PRECEDENTO, KAIP TEISĖS ŠALTINIO, RAIDA ANGLIJOJE

Vadovas:

2002 m.

Druskininkai

TURINYS

Įvadas 3

1. Teisminio precedento esmė ir reikšmė 5

2. Teisminio precedento struktūra 7

3. Teisminio precedento taikymas 10

4. Teisminio precedento istorinė raida 11

5. Teisminis precedentas kaip teisės šaltinis 15

Išvados 18

Literatūros sąrašas 20

ĮVADAS

“Teisinis precedentas – tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas”. 1

Precedentinė teisė populiariausia yra tose šalyse, kur galioja bendrosios teisės tradicija, kur itin sureikšmintas tteismų vaidmuo. Prie tokių šalių galime priskirti Anglija, JAV, Kanada, Australija, Zelandiją. Šiose šalyse teismams suteikta teisė ne tik taikyti, bet ir kurti teisės normas. Precedentui čia pripažįstama įstatymo galia. Precedentinės teisės šalyse greta teisės precedentų kuriamos teisės egzistuoja ir įstatymų leidybos institucijų įstatymų pagalba kuriama teisė. Tačiau šis išskyrimas yra sąlyginis, nes iš tiesų tai yra viena teisinė sistema.

Anglijos teisės, kuriai romėnų teisė didesnės įtakos nepadarė, pagrindu susiformavo anglosaksų teisės šeima. Teisės istorikai pažymi, kad ko gera, nėra kkitos tokios šalies, kuri, kaip Anglija, šimtmečius būtų prisirišusi prie nesikeičiančio teisės taikymo stiliaus, kurioje teisė amžiams bėgant nebūtų išgyvenusi kardinalių sukrėtimų. Šioje šalyje jau XII – XIII a. teisė buvo vystoma smarkiai padedant karališkiesiems teismams, todėl čia teisės šaltiniais ppripažįstama tai, į ką orientuojasi teismai, nustatydami teisės normas, taikytinas konkrečiam ginčui spręsti. Išskirtinę reikšmę tarp teisės šaltinių čia įgijo teismų kūryba. Todėl, skirtingai nuo romanų – germanų teisės šeimos šalių, pagrindiniu teisės šaltiniu šalyse, kurių teisė priklauso anglosaksų teisės šeimai, yra pripažįstama teismų praktika kuriami teisiniai precedentai, t.y. teisės normos, suformuluotos teisėjų ir išreikštos teismų sprendimuose. Ši teisėjų sukurta precedentinė teisė susideda iš anglų bendrosios teisės, kurią ilgainiui patobulino teisingumo teisė.

Šiame darbe bus nagrinėjama Anglijos teisinė sistema, jos istorinė raida ir ypatumai. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas teisminio precedento raidai, jo reikšmei Anglijos teisinėje sistemoje.

____________________________________________________________________________

1 A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2000. P. 241.

Anglų teisinėje sistemoje teisminis precedentas formavosi daugelį amžių. Todėl jį galime laikyti pirminiu teisės šaltiniu. Teisė, kuria vvadovavosi teismai savo sprendimuose, buvo bendroji teisė ir egzistavo nepriklausomai nuo kieno nors valios. Ji buvo privaloma nepriklausomiems teismams ir kartu buvo jų plėtojama. Teisiniai precedentai bendrojoje anglų teisinėje sistemoje yra ne tik teisės šaltiniai. Teismai, atlikdami teisminę praktiką, patys teisinio precedento pagalba kuria teisę.

Tose šalyse, kuriose įsitvirtino Anglijos teisinė sistema, iki šių dienų teisinis precedentas vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų teismams atliekant savo pagrindinę funkciją – vykdant teisingumą. Tai iš esmės skiriasi nuo kontinentinėje teisinėje sistemoje vyraujančios padėties –– pagrindiniu teisės šaltiniu laikomas galiojantis įstatymas.

Rašant darbą naudojau sekančius nagrinėjamos temos tyrimo metodus:

· Istorinis – parodant teisminio precedento, kaip teisės šaltinio, istorinę raidą;

· Lyginamasis – palyginant teisminio precedento ir kitų teisės šaltinių reikšmę Anglijos teisinėje sistemoje.

1. TEISMINIO PRECEDENTO ESMĖ IR REIKŠMĖ

“Skirtingai nuo romanų – germanų valstybių teisinės šeimos, kur pagrindiniu teisės šaltiniu yra galiojantys įstatymai, anglosaksų šalių teisinėje šeimoje pagrindiniu teisės šaltiniu yra norma, suformuluota teisėjų ir išreikšta teisiniuose precedentuose.”1

Tarptautinių žodžių žodyne “precedentas” apibūdinamas kaip faktas, įvykis, kuris gali būti pavyzdys ar pateisinimas kitiems panašiems atvejams. Lotyniškai “precedens” reiškia einantį priekyje.

“Juridinis precedentas – tai raštiškas ar žodinis teismo ar administracinio organo sprendimas, tapęs etalonu, pavyzdžiu (elgesio taisykle) svarstant panašius atvejus ateityje.” 2

“Precedentas – tai elgesio taisyklė, atsirandanti anksčiau už įstatymo leidėjo valią”3

”Precedentai yra teismų sprendimai administracinėse ir civilinėse bylose. Labiau paplitę yra teismų precedentai ir teismų praktika yra teisės šaltinis. “4

Teisėjai privalo laikytis precedentų, nes jie užtikrinti valstybės prievarta. Precedentas vis dėl to saistomas įstatymo. Remiantis įstatymu teismo sprendimas gali būti panaikintas ir, kai įstatymas priimtas nustatyta tvarka, teisėjai juo vadovaujasi. Kurdamas precedentą, teismas turi elgtis pagal įstatymą. Jeigu įstatymuose nėra normos , reguliuojančios tam tikrą santykį, teismas kuria precedentą t.y. normą.

Remiantis įvairiais teisės šaltiniais galima nustatyti kontinentinės teisės sistemos bendrus vystymosi pprincipus. Kontinentinė teisė dar yra vadinama “rašytine”. “Rašytinės” teisės šalyse teismų praktika paprastai yra kaip papildomas (antraeilis) teisės šaltinis, čia pagrindinę galią turi valstybės įgaliotų institucijų leidžiami įstatymai. Įvairaus lygio teismai savo sprendimais nesukuria naujų teisės normų. Atvirkščiai – patys teismai privalo savo veikloje laikytis galiojančių įstatymų bei teisės normų.

_____________________________________________________________________________

¹Общая теория права государства:Учебник под редакцией В.В.Лазарева-3-e изд.2000.Москва, Юристь.315 c.

2С.A.Комаров. Общая теория государства и права в схемах и определениях. Юрайт,1998, С.33.

3 A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2000. P. 240.

4 S.Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija, Vilnius, 2000.P.123.

Visai kitokia padėtis nuo seno buvo ir dabar išlieka nekintama Anglijos teisinėje sistemoje. Čia patys teismai, priimdami sprendimus, sukuria naujas taisykles – naujas teisės normas teisinių precedentų pagalba.

Teisminio precedento tėvyne yra laikoma Anglija. Jo istorinė reikšmė yra didžiulė, todėl galima teigti, kad Anglijos teisės raida sutapatinama su precedentinės teisės raida. Dabartinė precedentinės teisės sistema susiformavo ne iš karto, tai ilgos evoliucijos rezultatas. Nemažą įtaką anglų precedentinei teisei padarė romėnų teisė, vėliau – viduramžių paprotinė teisė.

Teismo precedentas tampa teisiniu precedentu tik tada, kai yra viešai paskelbiamas teismų ataskaitose. Reikia pažymėti, kad ne visi Anglijos teismai, priimdami sprendimus bylose, gali sukurti teisinius precedentus. Tokia teisė yra suteikta Lordų rūmų teismui, Apeliaciniam teismui (civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriui) bei Aukštąjam tteismui.

2. TEISMINIO PRECEDENTO STRUKTŪRA

Teisminio precedento turinį sudaro dvi dalys :

· ratio decidendi – tai sprendimo esmė ;

· obiter dictum – tai pagalbinė teisminio precedento dalis sprendimo priėmimo atžvilgiu .

“Kiekvienas teismas, priimdamas sprendimą, privalo laikytis aukštesnių teismų sprendimų, o apeliaciniai teismai (išskyrus Lordų rūmus) yra priklausomi nuo anksčiau priimtų sprendimų. Šis teiginys yra gana lakoniškas, nes jame nėra pažymėta, kad teismas , priimdamas sprendimą, turi vadovautis vienintele ankstesnio sprendimo dalimi, kuri yra vadinama ratio decidendi (sprendimo esmė).”[13,p.39]

Norint apibūdinti ratio decidendi, reiktų jį apibendrinti peržiūrint tipinę motyvuotą teismo sprendimo struktūrą. Tesėjo pateiktos išvados ir teiginiai bylos nagrinėjimo metu ne visada tampa precedentu. Precedentą formuoja tik teisėjo pateikta teisinė argumentacija ir tie teiginiai, kurie yra būtini sprendimui priimti. Visa tai formuoja ratio decidendi, o visi kiti papildomi argumentai yra – obiter dictum.

Pagal R.Kross’ą :“Teisinio precedento ratio decidendi reiškia bet kurią teisės normą, kurią teisėjas tiesiogiai ar netiesiogiai naudoja kaip būtiną siekiant priimti sprendimą, taip pat jo padarytos bylos tyrimo eigoje prielaidos arba duoti nurodymai prisiekusiesiems”. [9, p.88] Šiuo atveju ratio decidendi suprantamas kaip teisės norma, kurios dėka byla tampa teisiniu precedentu, ir kaip teisės norma, kurios pagalba teisėjas suformuoja savo nuomonę dėl vienokio ar kitokio sprendimo byloje.

“Teisėjas, nagrinėdamas civilinę bylą vienasmeniškai, be

prisiekusiųjų, pats vertina pateiktus įrodymus ir duoda savo įvertinimą ginčijamiems faktams. Taip pat vertina šalių pateiktus argumentus ir kada kyla teisinis ginčas jis visada vertina kelis galimus teisinius precedentus, tikslu jų pagrindu spręsti ginčą. Jeigu civilinė byla yra nagrinėjama dalyvaujant prisiekusiesiems – teisėjas, kreipdamasis į prisiekusiųjų žiuri apžvelgia bylos faktines aplinkybes bei priima sprendimą vadovaudamasis pastarųjų padarytomis išvadomis. Baudžiamosiose bylose, nagrinėjamose kaltinamosios išvados pagrindu, teisėjas priima motyvuotą sprendimą priklausomai nuo prisiekusiųjų nuomonės. Motyvuotas teismo sprendimas susideda iš bylos aplinkybių bei aargumentų įvertinimo bei iš byloje esančio teisinio ginčo įvertinimo.” [9, p. 55-56].

Norėčiau atkreiti dėmesį, kad ne visas motyvuotas teismo sprendimas tampa ratio decidendi, o tik ta jo dalis kurioje yra teisinė sprendimo argumentacija, įvertinamos faktinės bylos aplinkybės. Nėra paprasta, atskirti bylos teisinės pusės tyrimą nuo faktinių aplinkybių nagrinėjimo ir įvertinimo. Paprastai teisėjai savo sprendimuose labai smulkiai išdėsto tas bylos aplinkybes, kurios ir buvo svarbiausios duodant vienokį ar kitokį teisinį įvertinimą. Galima būtų teigti, kad tai ir sudaro teisinio precedento ratio ddecidendi – bylos esmę, kuri ir nulėmė teisėjo nuomonę bei privedė prie vienokio ar kitokio teisinio sprendimo. Teisėjas, išdėstydamas savo nuomonę sprendimo atžvilgiu, gali apžvelgti ir kitas bylos aplinkybes, išsakyti savo nuomonę bei pamastymus jų atžvilgiu. Tačiau tai nebus teisinio pprecedento privalomoji dalis ratio decidendi jį taikant ateityje, nes joje išdėstomi teisėjo pamastymai neturėjo esminės įtakos priimant galutinį sprendimą. Ši dalis vadinama teisinio precedento obiter dictum.

Taikant teisinį precedentą obiter dictum, skirtingai nuo ratio decidendi, yra nagrinėjama paviršutiniškai arba iš viso nenagrinėjama. Teisėjas, priimdamas teisinį sprendimą byloje ir tuo pačiu sukurdamas teisinį precedentą, pats sprendžia kas jo sprendime yra ratio decidendi, o kas obiter dictum. Tuo pačiu jis nustato kitiems teisėjams kurios naujos teisinės taisyklės tiriant analogiškas bylas bus privalomos, o į kurias galima tik atsižvelgti arba iš viso ignoruoti.

Kyla klausimas: kaip praktikoje teismai yra “surišti” ar “privalo laikytis” teisinio precedento? Šiuo atveju turima omenyje tai, kad teisėjas privalo konkrečioms faktinėms bylos aplinkybėms pritaikyti konkretaus teisinio precedento ratio decidendi. TTai jis privalo padaryti kada jo nagrinėjamoje byloje nėra teisinių – loginių skirtumų tarp faktinių aplinkybių ir tų faktinių aplinkybių, kurios buvo nagrinėjant bylą, kurios sprendimo pagrindu ir buvo sukurtas teisinis precedentas. Tuo siekiama, kad byla būtų tiriama pagal jau nusistovėjusią teisinę praktiką. Pareiga taikyti teisinio precedento ratio decidendi yra vadinama stare decisis principu. šio principo griežtai laikėsi ir laikosi Anglijos teismų teisėjai savo kompetencijos ribose (išskyrus Lordų rūmus).

3. TEISMINIO PRECEDENTO TAIKYMAS

“Remiantis precedentu teisėjui nebūtina atsižvelgti į visus ankstesnio sprendimo aar nuosprendžio (precedento) požymius, o tik į tokį sprendimą priėmusio teisėjo teisinę nuostatą – faktines bylos aplinkybes ir jų teisinį vertinimą.”[3, p.242]. Teisėjas turi teisę savo nuožiūra įvertinti nagrinėjamos situacijos analogiškumą. Atsižvelgimo į precedentą laipsnis priklauso nuo precedentą priėmusio ir taikančio teismo teisinės padėties teismų sistemoje. Juo aukštesnė teismo padėtis teismų hierarchijoje, tuo mažiau jis saistomas precedentų.

“Bendroji teisė Anglijoje priklauso nuo teismo sprendimų. Teisinio precedento doktrina reikalauja teismų vadovautis precedentais, sukurtais aukštesniųjų teismų. Tradiciškai susiklostė sekančios precedento taikymo taisyklės” : 1

· Aukščiausios teisminės valdžios – Lordų rūmų – sprendimų privalo laikytis visi žemesnės instancijos teismai;

· Apeliacinis teismas ( susidedantis iš dviejų skyrių – civilinių ir baudžiamųjų bylų ) privalo laikytis Lordų rūmų bei savo sukurtų teisinių precedentų, o jo sprendimai yra privalomi visiems žemesnės instancijos teismams;

· Aukštasis teismas yra surištas su aukščiau paminėtų aukštesniųjų instancijų teisiniais precedentais bei savo paties priimtais sprendimais, jo sprendimai privalomi žemesniems teismams;

· Grafysčių ir magistratų teismai privalo laikytis visų aukščiau paminėtų institucijų teisinių precedentų, kai tuo tarpu patys jie teisinių precedentų nesukuria.

Precedentų teisės forma yra gana sudėtinga. Kiekvienu atveju teisėjas, spręsdamas bylą, turi patikrinti gausybę informacijos apie ankstesnę tesimų praktiką, kuri siekiant palengvinti šį darbą yra nuolat kruopščiai sisteminama.

_____________________________________________________________________________

1 Комаров С.A. Общая теория государства и права: Учебник.-4-e иизд.- M.:Юрайт, 1998,-224 стр.

4. TEISMINIO PRECEDENTO ISTORINĖ RAIDA

Įvairių šalių teisės sistemos daugiau ar mažiau yra susijusios su savo praeitimi ir, nepasydamos visų socialinių bei ekonominių pokyčių, išlaiko tradicines mąstymo formas. Galima teigti, kad glaudžiausias ryšys su savo tradicija būdingas anglų teisei. Anglija ilgus šimtmečius išliko ištikima savo teisės taikymo stiliui. Jos teisė yra apsaugota nuo esminių sukrėtimų.

Anglijoje, skirtingai nei kitose kontinento šalyse, nebuvo tokio didelio šalies ekonominio ir politinio – teritorinio susiskaldymo. Tai padėjo palyginti sėkmingai įtvirtinti centralizuotą valdžią, taip pat ir teisminę.

Anglų teisės raidai bei jos pobūdžiui labai buvo svarbus tas faktas, jog jau labai anksti susidarė didelę politinę įtaką turintis teisininkų luomas. Tai lėmė gana didelio teisiškai išsilavinusių žmonių rato susiformavimą.

XI a. t.y ankstyvaisiais viduramžiais Anglijoje praktiškai vienu metu pradėjo formuotis dvi teisinės sistemos :

1. Bendroji teisė

2. Teisingumo teisė

“Anglosaksų (t.y. bendroji teisė), kaip vieninga sistema susiformavo apie 1060 metus, kai Angliją užkariavo Vilhelmas Užkariautojas. “Bendrosios teisės” formavimuisi didelę reikšmę turėjo teismai, kurie po užkariavimo susijungė į vieningą centralizuotą sistemą. Teismų veikloje dalyvauja prisiekusieji. Prisiekusieji buvo renkami iš vietinių gyventojų, kurie gerai išmanė vietos tradicijas ir papročius. Tokiu pagrindu buvo sprendžiamos bylos teismuose. Teismų veiklos išdavoje atsiranda teisminis precedentas, kurio pagrindu buvo sprendžiamos kitos analogiškos bbylos.”1

_____________________________________________________________________________

1 A.Ф. Черданцев. Теория государства и права: Учебник для вузов.-М.:Юрайт,1999, 402 с.

“Bendrosios teisės” teisinė sistema Anglijoje formavosi vadovaujantis tokiu principu : “teisė egzistuoja ten, kur yra jos gynyba”. Yra priimta laikyti, kad Anglijos “bendroji teisė” suformavo

klasikinę precedentinės teisės sistemą, arba teisę, kurią kuria teismai. Šios sistemos būdingus bruožus galime išreikšti sekančiu posakiu: “Teisminės gynybos priemonės yra svarbesnės už teisę”. Tuo metu tai buvo labai aktualu, nes buvo sunku gauti leidimą kreiptis į Karališkąjį Teismą.”1

Kad aiškiau perteikti precedento formavimosi raidą, pateiksiu pavyzdį iš istorinių šaltinių, kuris perteikia nuoseklų precedento formavimosi vaizdą.

Nuo 1066 metų Londone pradeda veikti Karališkieji teismai, kurie vykdė aukščiausią teisingumą Anglijoje. Šie teismai posėdžiavo ne tik Londone – jie išvykdavo į provincijas, kur vietoje spręsdavo bylas. Norėčiau pažymėti, kad paprastas pilietis, nepatenkintas vietinio feodalo savivale, pats negalėjo kreiptis į šiuos teismus. Jis privalėjo prašyti karaliaus ( o faktiškai – Lordo kanclerio ) suteikti jam įsakymą, leidžiantį ginčą spręsti karališkajame teisme.

“Tokie įsakymai iš pradžių buvo duodami labai retai, tik tam tikro pobūdžio ginčams. Bet palaipsniui ginčų ( ginčijamų teisių ) ratas plėtėsi. Susidarė aplinkybių, kurioms esant, asmuo galėjo tikėtis įsakymo. Paprastai tai buvo įsakymai dėl ieškinių skoloms grąžinti bei dėl kitų, iš prievolinių santykių kilusių ginčų,

sprendimui.”2 Taip karališkiesiems teismams atliekant teisminę praktiką iš esmės kūrėsi “bendroji teisė”, ilgainiui sukūrusi precedento taisyklę :

“kartą priimtas tos pačios grandies arba aukštesniųjų teismų sprendimas, kuriame yra kokia nors teisinė nuostata, taip pat aiškinantis painią teisės normą ar atsakantis į teisės normų nenustatytą klausimą, imtas laikyti privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose yra panašių faktinių aplinkybių, sprendimams”3.

_____________________________________________________________________________

¹Общая теория права государства:Учебник под редакцией В.В.Лазарева-3-e изд.2000.Москва, Юристь.315 c.

2M.Maksimaitis .Užsienio teisės istorija.1998, P. 213.

3M.Maksimaitis .Užsienio teisės istorija.1998, P. 213.

Apibendrinant aukščiau išdėstytą medžiagą ggalima išskirti būtinas prielaidas, kurių reikėjo teisminių precedentų sistemos atsiradimui ir egzistavimui:1

1. Bendros, hierarchija pagrįstos teismų sistemos;

2. Teismų sprendimų oficialaus skelbimo

3. Sprendimų profesionalaus susisteminimo.

Minėtos sąlygos Anglijoje pasiekė reikiamą lygį XIX a. antroje pusėje.

Teisminis precedentas, Anglijos teisinėje sistemoje turi tam tikrų skiriamųjų bruožų:”teisėjas, nagrinėdamas bylą, turi atkreipti dėmesį ne tik į analogiškų bylų sprendimus, bet ir yra įpareigotas laikytis to kas jau yra priimta t.y. žemesnės instancijos teismai privalo vadovautis aukštesnės instancijos teismų sprendimais, o apeliacinės instancijos teismai – savo pačių ankstesniais sprendimais ((išskyrus Lordų rūmus)”2

Be to norėčiau pažymėti keletą aplinkybių, kurios turėjo įtakos Anglijos precedentinės teisės raidai:

· “teismų praktikoje susiklostęs samprotavimo pagal analogiją metodas;

· deklaratyvinė precedento teorija” [6, p.154]

Plačiau apibūdinsiu kiekvieną iš jų:

Samprotavimo pagal analogiją metodas nuo pat jo atsiradimo iki šių dienų išliko nnepakitęs. Pagal šį metodą analogiškos bylos privalo būti sprendžiamos analogiškai. Šio būdo taikymas Anglijos precedentinėje teisėje yra būtinas, nes to reikalauja stare decis principas.

“Vadovaudamasis samprotavimo pagal analogiją metodu, Anglijos teisėjas atsirenka jo nagrinėjamai bylai reikšmingus precedentus, konstatuodamas, kad tarp jo nagrinėjamos ir anksčiau išspręstos bylos nėra esminių skirtumų. Pasirenkant konkretų sprendimą, kuriuo teisėjas vadovausis spręsdamas savo bylą, didelę reikšmę vaidina ankstesnio sprendimo autoritetas”. [6, p. 154].

Deklaratyvinės precedento teorijos principus suformulavo Anglijos teisininkas M.Halas.

_____________________________________________________________________________

1 Vasiliauskas V. “Teisminio precedento reikšmė jo tėvynėje – Anglijoje”// Teisė, 2002, Nr.42.

2 Vasiliauskas V. “Teisminio precedento reikšmė jo tėvynėje – Anglijoje”// Teisė, 2002, Nr.42

“Jis tvirtino, kad teismų sprendimai negali sukurti įstatymų kaip tokių, kadangi tai gali padaryti tik karalius ir parlamentas, tuo tarpu teismų sprendimai autoritetingai aiškina ttai, kas sudaro Britanijos karalystės teisės turinį.” [6, p.155].

4. TEISMINIS PRECEDENTAS KAIP TEISĖS ŠALTINIS

“Atsižvelgiant į tai kaip suprantamas teisės šaltinis, t.y. kas priskiriama teisės šaltinio sąvokai, apsprendžiamas ir teisminio precedento priskyrimas ar nepriskyrimas teisės šaltiniams.” [5, p.147].

Norėčiau išskirti keletą atvejų, kuomet teisminis precedentas yra laikomas teisės šaltiniu:1

· Jei teisės šaltiniu laikoma ne tik statutinė teisė, bet ir įvairūs veiksniai, kurie turi įtakos teisės kūrimui ir plėtojimui, tai tada teisminis precedentas, bent jau kaip teisės plėtojimo veiksnys ar priemonė, yra laikytinas teisės šaltiniu.

· Jei tteisės šaltinis suprantamas tik kaip statutinės teisės norma, kuriai atsirasti reikia kompetentingų institucijų normatyvinės veiklos, tai teisės šaltinis čia gali būti tik įstatymų leidybos plačiąja prasme rezultatai,., o teisminis precedentas laikytinas tik teisės pažinimo šaltiniu.

· Natūralu yra teisminį precedentą priskirti prie teisės šaltinių, nes teisminis precedentas įtikina, sudaro prielaidas tikrumo jausmui, o tai suteikia teisei praktinio pataikomumo.teisminis precedentas, būdamas teisinės sistemos dalis, turi vienokios ar kitokios įtakos teisės raidai.

Sąvoka “teisės šaltinis” gali būti suprantama labai įvairiai. Norėčiau išskirti keletą “teisės šaltinių” apibūdinimų.

Dabartinės precedentinės teisės rašytiniai teisiniai šaltiniai visų pirma yra teismų ataskaitos, kurios reguliariai yra skelbiamos viešai. Taip pat galima priskirti juridinę literatūrą, teisinius vadovėlius bei privačių asmenų surinktus ir sudarytus teisinių precedentų rinkinius.

“Svarbiausi ir įdomiausi yra istoriniai teisės šaltiniai. Šie šaltiniai gali būti originalūs, pirminiai ar išvestiniai. Šių šaltinių dėka teisės norma išlaiko savo istorinį turinį. Prie jų

1Vasiliauskas V. “Teisminio precedento, kaip teisės šaltinio, sąvokos problema: teisminis precedentas kaip nauja teisės norma ar kaip teisės aiškinimo (plėtojimo) rezultatas”//Teisė, 2002, p. 147.

priskiriami Braktono, Koko darbai bei žymių Anglijos teisininkų moksliniai darbai, kurių pagrindu praktiškai formavosi dabartinė anglų teisė. Šiems šaltiniams taip pat priskirtina Romėnų teisė bei viduramžių papročiai “ [9, p.156]

Kalbėdami apie istorinius teisės šaltinius turime omeny, kad juos ggalime taikyti viskam tam , kas susiję su teisės normų priežastiniu egzistavimu. Peržvelgę istorinius teisės šaltinius, aptinkame detalų įstatymų leidybos proceso, precedentų, papročių, teisininkų darbų apibūdinimą.

Trečioji šaltinių grupė skiriasi nu pirmųjų dviejų. Ji yra nesusijusi su atsiradimo priežastimi. Čia nagrinėjamos normos, kurios įgauna savo teisinę galią ir tampa teisės normomis.

“Teisinės galios suteikimo kriterijai yra labai įvairūs. Kiekvienos teisinės sistemos pagrindas yra pamatinės taisyklės ir pagrindiniai principai , kurių dėka galima įvertinti ar konkreti norma yra teisinė. Anglų teisinėje sistemoje egzistuoja bendras susitarimas, kad įstatymų leidyba ir aukščiausiųjų teismų teisinių precedentų rationes decidendi turi įstatymo galią” [13, p.167]

Kitos teisinės sistemos remiasi kitais pamatiniais principais.

Pagal aukščiau pateiktą informaciją, galima teigti, kad egzistuoja teisiniai (įstatymo pripažinti), istoriniai ir literatūriniai šaltiniai. Taip pat šaltinius dar galime skirstyti į pirminius ir išvestinius, pagrindinius ir papildomus.

PRECEDENTAS IR PAPROTYS

Pagal Blackstone “ Anglijos teisę galime padalinti į dvi grupes : lex scripta – rašytinę ar statutinę ir lex non scripta – nerašytinė ar bendroji. Į lex nos scripta įeina ne tk visuotinai pripažinti papročiai, taip vadinama bendroji teisė, bet ir atskiri skirtingų karalystės dalių papročiai. Čia taip pat galime priskirti ir atskirus įstatymus, kurių pagal paprotį laikosi tik kai kurie teisėjai” [13, p.168]

Ankstyvaisiais viduramžiais bendrąją teisę ssudarė papročiai, kurių laikėsi visi anglai. Nuo čia ir kilo pavadinimas “bendroji teisė”. Daugeliu atveju, teisėjai vadovaudavosi papročiais, tačiau visuotinai pripažinti papročiai, jau seniai buvo įtvirtinti teismo sprendimuose ir tapo vieninteliu šiuolaikinės bendrosios teisės šaltiniu.

Teisėjai sutinka papročiui suteikti įstatymo galią tik tuo atveju, jei jis atitinka tam tikrus reikalavimus, kurie susiklostė per keturis ar penkis precedentinės teisės egzistavimo šimtmečius.

PRECEDENTAS IR STATUTINĖ TEISĖ

Precedento priklausomumas įstatymų leidybai yra paremtas tuo faktu, kad įstatymas visada gali pakeisti teisminio precedento taikymą.

“Precedentas ir įstatymų leidyba yra pirminiai teisės šaltiniai. Jų egzistavimas nėra išvedamas iš kitų teisės šaltinių, nors precedentas ir išlieka pavaldus įstatymų leidybai, nes įstatymas jį visada gali pakeisti. “ [13, p.173]

“Remiantis Roscoe Pound, galima išskirti keturis galimus teisėjų veiklos variantus išleidžiant naują įstatymą:

Naujas įstatymas įtraukiamas į teisės normų sistemą. Jam suteikiama pirmenybė precedentinės teisės atžvilgiu, todėl jis laikomas tam tikros temos aukščiausiu precedentinės teisės normų šaltiniu.

Naujas įstatymas įtraukiamas į teisės normų sistemą ir laikomas lygiu precedentinės teisės normoms. Jis laikomas lygiu ir taikomas pagal analogiją.

Naujas įstatymas neįtraukiamas į teisės normų sistemą . Jis laikomas žemesniu precedentinės teisės atžvilgiu. Jis turi būti plačiai aiškinamas, kad būtų galima jį taikyti pagal analogiją ir kad būtų galimybė jį pritaikyti visais būtinais atvejais.

Naujas įstatymas

neįtraukiamas į teisės normų sistemą. Jis laikomas žemesniu precedentinės teisės atžvilgiu ir siaurai aiškinamas. Atmetama taikymo pagal analogiją galimybė ir siekiama, kad įstatymas būtų taikomas tik tais atvejais kai jie patenka į jo reguliavimo sferą.” [13, p.174]

IŠVADOS

Anglosaksų teisinėje sistemoje teismų praktika vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. Teisminis precedentas yra laikomas pamatiniu Anglijos teisės šaltiniu. Jo reikšmė skirtingų šalių teisės doktrinose šiek tiek skiriasi. Teisminis precedentas įtakoja teisės raidą ir vystymąsi.

Statutinė teisė ir precedentinė teisę egzistuoja kartu, kaip bendros sistemos ddalys. Jos veikia ir įtakoja viena kitą. Tas veikimas pasireiškia sekančiai: įstatymams suteikta galia per teismų sprendimus su statutinės teisės pagalba bet kada pakeisti teisminio precedento taikymą.

Teisminio precedento atsiradimą galima prilyginti ankstyviesiems viduramžiams, kuomet anglų teisinėje sistemoje kaip pagrindinis teisės šaltinis, greta leidžiamų įstatymų, pradeda egzistuoti teisminis precedentas. Tik ilgo evoliucionavimo dėka iki mūsų dienų susiformavo teisminio precedento struktūra, galiojimo bei teismų taikymo taisyklės.

Remiantis nagrinėta moksline teisine literatūra, galima išskirti dvi teisminio precedento sudėtines dalis : ratio decedendi iir obiter dictum. Šių dalių reikšmė yra nevienoda.

Ratio decidendi – tai teismo sprendimo pagrindinė dalis, kurioje teisėjas išdėsto tas bylos teisines prielaidas, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą ir kurias laikė esminėmis.

Obiter dictum – vaidina antraeilį vaidmenį. Tai teisėjo teisiniai pamatymai, kkuriuos jis norėjo išsakyti nes manė, kad jie yra susiję su byla nors ir neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą.

Obiter dicta skirtingai nuo ratio decidendi nėra privaloma teismo sprendimo dalis taikant jį kaip teisinį precedentą, jos neprivalo aptarinėti ar nagrinėti vėlesni teisėjai. Tačiau vieningos nuomonės kaip atskirti teisinio precedento ratio decidendi nuo obiter dicta precedentinės teisės mokslininkai neturi.

Teisminio precedento taikymo būtinumo sprendžiant bylas principas yra vadinamas stare decisis. Šio principo laikymasis laikomas vienu iš svarbiausių precedentinės tteisės principų, nes nuo to, kaip Anglijos teismai griežtai laikysis šio principo savo praktinėje veikloje priklauso visos precedentinės teisinės sistemos gyvavimas. Pažymėtina, kad šio principo laikymasis nėra suabsoliutintas. Praktiškai nuo to, kokioje Anglijos teismų hierarchijos pakopoje yra teismas, priklauso stare decisis principo taikymo apimtis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Glendon M.A., Gordon M.W., Osakwe Ch. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, 1993.

2. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija.V.: Justitia, 1998.

3. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000.

4. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija,V.: Justitia, 2000.

5. Vasiliauskas V. “Teisminio precedento, kkaip teisės šaltinio, sąvokos problema: teisminis precedentas kaip nauja teisės norma ar kaip teisės aiškinimo (plėtojimo) rezultatas”//Teisė, 2002.

6. Vasiliauskas V. “Teisminio precedento reikšmė jo tėvynėje – Anglijoje”// Teisė, 2002, Nr.42.

7. Комаров C.A. Общая теория государства и права в схемах и определениях. Юрайт,1998.

8. Комаров С.A. Общая теория государства и права: Учебник.-4-e изд.- M.:Юрайт, 1998.

9. Кросс P. Прецедент в английском праве. Москва, 1985.

10. Общая теория права государства: Учебник под редакцией В.В.Лазарева-3-e изд. Москва, Юристь, 2000.

11. Черданцев A.Ф. Теория государства и права: Учебник для вузов.-М.:Юрайт,1999.

12. D.Neil MacCormick, Robert S.Summers. Interpreting Precedents: a comparative sudy. Great Britain, 1997.

13. Cross R., Harris J.W. Precedent in English Law. Oxford: Clarendon Press, 1991.