baudziamoji teise

TURINYS

I.Baudžiamosios teisės sąvoka 3

II.Baudžiamosios teisės esmė 5

III.Baudžiamoji teisė kaip valstybės teisės sistemos dalis 6

IV.Baudžiamoji teisė ir kitos socialinės normos 7

V.Baudžiamosios teisės funkcijos 8

VI.Baudžiamosios teisės sistema 10

VII.Baudžiamosios teisės mokslas 12

Naudota literatūra 13

I. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SĄVOKA

Baudžiamosios teisės sąvoka vartojama keliais aspektais:

a) Kaip teisės šaka;

b) Kaip įstatymų leidybos sritis;

c) Kaip mokslo sritis.

Šiuos aspektus atskleisime plačiau. Nusikalstama veikla kaip teisinis reiškinys yra susijusi su dviem labai svarbiais išeities momentais. Žmonių ar valstybės interesams apginti baudžiamaisiais įstatymais ar kitomis normomis yra nustatomas draudžiamų veiklų ratas. Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės ssaugomiems gėriams – t.y. nusikaltimą. Suprantama, kad dėl to neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Taigi nusikaltimas ir bausmė – tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka – baudžiamoji teisė.

Atsižvelgiant į tai, kuriam iš šių dviejų elementų atiduodama pirmenybė, baudžiamosios teisės sąvoka gali būti konstruojama dvejopai. Jeigu į pirmą vietą iškeliamas nusikaltimas, tai bausmė bus logiška jo pasekmė. Tačiau svarbiausia gali būti laikoma nubaudimas už padarytą nusikaltimą. Tuomet nubaudimo pagrindas yra nusikaltimo padarymas. Iš čia dvejopai ir kkildinama šios teisės šakos sąvoka: Penal Law arba Criminal Law. Lietuvių kalboje yra prigijusi tik viena sąvoka, kurios ištaka yra nubaudimas – baudžiamoji teisė.

Baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už nusikaltimų padarymą, paprastai vadinama mmaterialiąją teise, skirtingai nuo baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės, kurios laikomos formaliomis teisės šakomis.

Materialinė baudžiamoji teisė trumpai gali būti apibūdinta taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas kriminalines bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.

Lietuvos teisės normos paprastai yra priimamos aukščiausiųjų valdžios organų įstatymų ar juos atitinkančių kitų aktų forma.

Žymiai sudėtingesnė yra kita problema. Šiuolaikinė baudžiamoji teisė daugelyje šalių ne kiekvieną baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką sieja su kriminalinės bausmės skyrimu. Yra nemažai atvejų, kai baudžiamoji atsakomybė realizuojama be kriminalinės bausmės. Lietuvos Baudžiamasis kodeksas (BK), kaip ir daugelio kitų šalių baudžiamieji įstatymai, numato, kad pilnamečiui, padariusiam nusikalstamą veiką, kuri nėra labai pavojinga, yra galimybė pritaikyti nekriminalinio pobūdžio poveikio priemones. Asmenims, kurie padarė nusikalstamas veikas būdami nnepakaltinami dėl psichinės ligos ar kito psichikos sutrikimo, BK numato tvarką, kuria jiems taikomos medicinos priemonės.

Taigi šiuolaikinės baudžiamoji teisė nebeišsitenka tradiciniuose rėmuose, “nusikaltimas – bausmė”, o reglamentuoja kitus, su nusikalstamomis veikomis susijusius klausimus. Todėl tiksliau baudžiamąją teisę galima būtų apibrėžti taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.

Aptariant baudžiamosios teisės sąvoką kartais jos turinys yyra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę objektyviąją prasme ir baudžiamąją teisę subjektyviąją prasme. Baudžiamoji teisė objektyviąją prasme – tai vi(suma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį.

Tuo tarpu teisė subjektyviąja prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Iš pirmo žvilgsnio toks klausimo kėlimas gali pasirodyti ne visai korektiškas. Jeigu yra nustatyti draudimai, tai savaime egzistuoja teisė nubausti tokius asmenis, kurie šiuos draudimus pažeidė. Juk kiek gyvuoja valstybė – tiek nusikaltėliai yra baudžiami.

Valstybės teisė nubausti pirmiausiai atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Todėl kiekvienas visuomenės narys turi teisę reikaluti, kad būtų užtikrintas saugumas, suprantama, jeigu jis pats elgiasi teisėtai.

Valstybės pareiga užkirsti kelią nusikaltimams yra atsiradusi ne iš kažkur, o betarpiškai iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti valstybės panaudoja įvairias priemones, tarp jų ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą.

II. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS ESMĖ

Visų pirma reikia pabrėžti, kad nusikaltimas kaip socialinis reiškinys neatsiranda iš niekur. Tam, kad šis juridinis faktas atsirastų, baudžiamoji teisė iki jo padarymo privalo nustatyti atitinkamus draudimus nedaryti kokių nors veiksmų ar, atvirkščiai, įpareigoti visuomenės labui tam tikru būdu elgtis ((pvz., nevogti, nežudyti arba mokėti lėšas savo vaikams išlaikyti, tinkamai atlikti tarnybos pareigas).

Baudžiamoji teisė gina, už kokių draudimų ar įpareigojimų nevykdymą nustatoma baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji teisė gina iš tikrųjų tokias svarbias vertybes kaip gyvybę, sveikatą, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, pačios valstybės egzistavimo sąlygas ir daugelį kitų.

Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė padarius teisės pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Toks visuomeninių santykių apsaugos diferencijavimas yra visapusiškai naudingas: pirma, didinama galimybė spręsti klausimus dėl žalos atlyginimo kitose teisės šakose nustatytomis normomis, antra, siaurinamas pačių griežčiausių baudžiamosios teisės represinių priemonių panaudojimas.

Taigi baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustatoma svarbiausių visuomenės gėrių apsauga, o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis.

Baudžiamosios teisės esmei atskleisti turi reikšmės ir jos normų pobūdis. Baudžiamosios normos yra priskiriamos prie apsauginių. Tai reiškia, kad jų paskirtis – apsaugoti nuo kėsinimųsi tam tikrą visuomeninių santykių grupę, o tai apsaugai realizuoti jos turi nustatytas sankcijas, kurios taikomos už padarytą nusikaltimą. Baudžiamosios teisės normų ypatumas taip pat pasireiškia tuo, kad jos nukreipiamos į teisės pažeidėją, kuriam padarius nusikaltimą numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai.

Pagaliau atskleidžiant baudžiamosios teisės esmę būtina atkreipti dėmesį į jos reguliavimo metodą. Kaip žinoma, baudžiamosios tteisės normos realizuojamos panaudojant imperatyvinį metodą. Tai reiškia, kad jas reikia taikyti ne tik tiksliai laikantis baudžiamosios teisės normose apibrėžimų reikalavimų, bet panaudojant valstybės prievartą.

Taigi baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normos yra nukreiptos apsaugoti tam tikrus žmonių interesus, mūsų vadinamus teisiniais gėriais, jos sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padariusius nusikaltimą, kuriems dėl padarytų nusikaltimų remiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Šie suvaržymai yra tiksliai apibrėžti, negali būti pakeičiami šalių tarpusavio susitarimu ir yra privalomi ir taikyti, ir vykdyti.

III. BAUDŽIAMOJI TEISĖ KAIP VALSTYBĖS TEISĖS SISTEMOS DALIS

Kiekvienoje valstybėje visuomeniniams santykiams sureguliuoti yra susiformavusios įvairios teisės šakos, kurių visuma sudaro teisės sistemą. Teisės šakų buvimą lemia visuomeninių santykių sudėtingumas, taip pat šių santykių apsaugos ypatumai. Pačių visuomeninių santykių įvairovė ir kartu glaudus jų tarpusavio ryšys lemia teisės sistemos struktūrizaciją ir kartu neišvengiamą vieningumą.

Baudžiamosios teisės vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai: ji gali būti analizuojama kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų ir teisės sistemos apskritai požiūriu.

Baudžiamoji teisė dar vadinama materialine teise, o baudžiamasis procesas ir bausmių įvykdymo teisė – formaliąja. Tai reiškia, kad tarp šių teisės šakų yra tiesioginis ryšys.

Taigi asmens, padariusio nusikaltimą, kaltės įrodinėjimas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės ir viena

svarbiausiųjų šiuo atveju – teisė apginti savo nekaltumą. Be to, visas įrodinėjimo procesas yra pagrįstas tuo, kad būtų išvengta klaidos, t.y. kad nebūtų patrauktas atsakomybėn ir nubaustas nekaltas žmogus. Kvotos, tardymo organų bei visų instancijų teismų veikla traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn ir galutinėje išvadoje paskiriant bausme sureguliuota baudžiamojo proceso teisės.

Baudžiamoji teisė taip pat neišsprendžia klausimo, kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Tai sureguliuoja bausmių vykdymo teisė. Paprastai svarbią vietą bausmių vykdymo teisėje užima laisvės atėmimo bbausmės vykdymas ir su tuo susiję nuteistųjų teisinės padėties, mokymo, auklėjimo, darbinės veiklos sureguliavimo ir kiti klausimai. Ši teisės šaka numato ir kitų bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises ir pareigas.

Taigi baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus, susijusius su padaryto nusikaltimo išaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu.

Baudžiamosios teisės normos tiesiogiai nesukuria jokių prielaidų ir nereguliuoja kokių nors pozityvių visuomeninių santykių raidos. Jų pagrindinis uždavinys yra uužkirsti kelią tokių visuomeninių santykių susiformavimui ir raidai, kurie trukdo normaliam visuomenei naudingų santykių funkcionavimui. Kartu baudžiamosios teisės normos savo veikimu tik netiesiogiai sudaro geresnes pozityvių visuomeninių santykių egzistavimo prielaidas. Taip pat negalima pamiršti, kad baudžiamosios ir kitos teisės šakos ddažnai gina tą patį objektą tik skirtingomis priemonėmis ir panaudodamos skirtingus teisinio reguliavimo metodus.

Remiantis Lietuvos Konstitucija ir susiklosčiusia įstatymų leidybos praktika, konvencijų nuostatai baudžiamojoje teisėje taikomi tuomet, kai jie yra inkorporuoti į Lietuvos baudžiamuosius įstatymus.

IV. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR KITOS SOCIALINĖS NORMOS

Visuomenėje greta teisinio reguliavimo didelės reikšmės turi kitos socialinės normos, visų pirma moralės ir religijos. Šių normų veikimas yra artimai susijęs su baudžiamąja teise. Jos vienaip ar kitaip atspindi visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą ir daro įtakos veikų, kurios laikytinos nusikalstamomis, ir tam tikra prasme bausmių politikai. Pavyzdžiui, pederastija ilgus metus buvo laikoma amoralia ir kartu nusikalstama. Daugelyje valstybių (tarp jų ir Lietuvoje) pederastija, išskyrus prievartines formas ir santykiavimą su nepilnamečiais, yra dekriminalizuota.

Katalikų bažnyčios kanonų teisėje numatyti nusikaltimai turi daug bendro su ppasaulietiniuose įstatymuose numatytais nusikaltimais, o tam tikrais atvejais gali net konkuruoti. Tuo tarpu nuodėmės suvokimas ir jos padarymo vengimas formuoja dorovinio elgesio nuostatas, kurios gali turėti didelę įtaką, kad žmogus nenusižengtų ne tik bažnyčios, bet ir pasaulietiniams baudžiamiesiems įstatymams.

V. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS FUNKCIJOS

Nagrinėjant baudžiamosios teisės funkcijas pirmiausiai tenka pažymėti, kad jų esmė ta pati kaip ir teisės funkcijų apskritai. Tai pagrindinės teisinio poveikio visuomeniniams santykiams kryptys. Baudžiamosios teisės normų poveikis visuomeniniams santykiams gali būti atskleistas įvairiais aspektais. Todėl galima išskirti tokias šios tteisės šakos funkcijas:

• Bendrosios prevencijos;

• Informacinę;

• Represinę;

• Individualios prevencijos (pataisymo).

Bendrosios prevencijos funkcija. Viena iš svarbiausių baudžiamosios teisės funkcijų yra žmonių bendro gyvenimo apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Šios funkcijos esmė formuluojama taip: pagal baudžiamuosius įstatymus asmenys, padariusieji nusikaltimus, traukiami baudžiamojon atsakomybėn, jiems priskiriamos atitinkamos kriminalinės bausmės. Realus baudžiamųjų įstatymų taikymas padariusiems nusikaltimus daro atitinkamą poveikį kitiems, potencialiai linkusiems nusikalsti, asmenims. Kitaip tariant, baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams apskritai.

Dar 1764 m. Č. Bekarija knygoje “Apie nusikaltimus ir bausmes” rašė, kad, norint užkirsti kelią nusikaltimų padarymui, svarbu, kad visi nusikaltimai būtų išaiškinti, o asmenys – nubausti. Lemiamas vaidmuo tenka ne bausmių griežtumui, o atsakomybės neišvengiamumui. Taigi, galvojant apie didesnį baudžiamosios teisės prevencinio poveikio efektą, ne tiek svarbu kriminalizuoti veikas ir griežtinti bausmes, bet tobulinti realų baudžiamųjų įstatymų efektyvumą.

Baudžiamosios teisės bendrasis prevencinis bauginimo poveikis nėra vienintelis ir svarbiausias.

Baudžiamosios teisės informacinės funkcija. Ji gali pakankamai plačiai reikštis užkirsdamas kelią nusikaltimų padarymui. Kaip žinoma, teisės apskritai pagrindinė funkcija yra atitinkamai sureguliuoti santykius tarp žmonių, apibrėžiant jų teises ir pareigas, ir kartu sukurti socialinę tvarką. Socialinė tvarka reikalinga tam, kad valstybės gyventojai turėtų aiškius savo veiklos pamatus, teisinio reguliavimo pagalba būtų šalinamos kliūtys, kurios trukdo kiekvienam iš jų pasiekti geresnio gyvenimo nepažeidžiant kitų žmonių interesų.

Baudžiamosios teisės normų nustatyti draudimai ir įįpareigojimai, esant apie juos tinkamai informacijai, visų pirma turi apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nėra linkę nusikalsti, bet tokius veiksmus gali padaryti dėl nežinojimo (pvz., esant būtinajai ginčiai, sulaikant nusikaltėlį, vykdant įsakymą). Ne mažiau svarbu, kad baudžiamosios teisės priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs nuo nusikaltimo padarymo asmuo.

Efektyvi apsauga nuo nusikaltimų gali padėti sėkmingai formuoti įstatymui paklusnių žmonių kategoriją ir kartu gali būti siaurinamos galimybės daryti nusikaltimus.

Represinė funkcija. Šiuolaikinis Lietuvos valstybės vystymosi etapas rodo, kad daugeliui asmenų prevencinis baudžiamosios teisės vaidmuo nedaro esminės įtakos. Tačiau asmenys, padarę nusikaltimus, negali likti nenubausti. Represinės baudžiamosios teisės funkcijos esmė yra ta, kad pagal jos normose nustatytas sankcijas daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai nuteistajam. Išimtiniais atvejais už padarytą nusikaltimą asmuo gali būti nubaustas aukščiau – mirties bausme. Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad laisvės atėmimu nuteisus asmenis, padariusius nusikaltimus, smarkiai apribojamos galimybės padaryti naujus nusikaltimus. Taigi šios funkcijos realizavimas iš esmės yra reakcija į padarytą nusikaltimą. Baudžiamosios teisės sankcijos rūšis ir dydis paprastai yra nustatomi atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą, o kai kuriais atvejais ir į asmenį, kuris tokį nusikaltimą padarė.

Individualios prevencijos (pataisymo) funkcija. Šiuolaikinės baudžiamosios teisės teorijos, įstatymai bei jų taikymo praktika rodo, kad baudžiamojo įstatymo taikymo tikslas nėra vien tik nubausti asmenį. Vienaip aar kitaip aiškinama, kad nusikaltusiam asmeniui taikant baudžiamąjį įstatymą tikimasi jo elgesio pasikeitimo. Kitaip tariant, baudžiamojo įstatymo taikymas siejamas su tuo, kad toks asmuo daugiau nepadarys nusikaltimų, jis bus grąžintas į įstatymo besilaikančių visuomenės narių tarpą.

Negalima užmiršti, kad šios funkcijos realizavimas gali būti susijęs su tuo, kad laisvės atėmimu nubaustas asmuo patenka į tokių pat kaip jis nusikaltėlių aplinką. Taigi siekiama pozityvaus rezultato, kai pati aplinka yra negatyvi. Be to, ilgas laisvės atėmimas paprastai sutrikdo ryšius su šeima, buvusia darboviete, artimaisiais. Taip pat negali veikti teigiamai.

Nuteistiems laisvės atėmimu ir grįžus po bausmės atlikimo dažnai didžiausia problema yra būsto ir darbo suradimas. Visiškai aišku, kad teisti asmenys negali turėti privilegijų, palyginti su tais, kurie ieško darbo todėl, kad tapo bedarbiais ne savo valia. Būsto problema ne mažesnė daugeliui dirbančių žmonių. Taigi dažnai formuojasi užburtas ratas – grįžus iš įkalinimo vietų nėra darbo ir būsto. Tai verčia ieškoti senų nusikalstamų ryšių. Jų pasekmė – naujas nusikaltimas ir naujos bausmės paskyrimas.

Visa tai reiškia, kad baudžiamosios teisės poveikis priklauso nuo daugelio dalykų: tinkamai pritaikyto įstatymo, individualizuotos bausmės parinkimo, jos atlikimo organizacijos, galimybių padėti asmeniui, atlikusiam bausmę. Tik kompleksinis šių klausimų sprendimas gali duoti laukiamą rezultatą – mažesnę tikimybę asmeniui pakartotinai padaryti nusikaltimą.

VI. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS

SISTEMA

Baudžiamoji teisė yra kodifikuota. tai reiškia, kad veikos, kurios yra pripažįstamos nusikaltimais, yra numatytos baudžiamuosiuose kodeksuose ar kituose įstatymuose. Lietuvoje galiojantis Baudžiamasis kodeksas įvardija visas veikas, kurios laikomos nusikaltimais.

Baudžiamasis kodeksas turi savo struktūrą: jį sudaro Bendroji ir Specialioji dalys. Šios dalys savo ruožtu yra suskirstytos į skirsnius, o skirsniai – į straipsnius. Straipsniai gali turėti dalis ar punktus.

Baudžiamojo kodekso Bendrojoje dalyje yra nustatyta baudžiamųjų įstatymų galiojimo tvarka, nusikaltimo bendrieji požymiai ir jo padarymo formos, asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, amžius, nurodomos kkaltės formos ir atskleidžiamas jų turinys, taip pat bausmės, jų skyrimo ir atleidimo nuo jų tvarka.

Specialiojoje dalyje išvardijamos veikos, kurios laikomos nusikaltimais, ir nustatytos sankcijos už baudžiamosios teisės normų pažeidimą. BK Bendroji ir Specialioji dalys sudaro vieningą visumą.

Taigi galima pasakyti, kad baudžiamųjų įstatymų bendroji dalis savarankiškai funkcionuoti be Specialiosios dalies negali. Tačiau ir Specialiosios dalies normų realizavimas praktiškai neįmanomas be Bendrosios dalies.

VII. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS MOKSLAS

Tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius kaip nusikaltimus ir bausmė. Tuo ji skiriasi nuo bbaudžiamosios teisės kaip teisės šakos, nes mokslo dalykas ir yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias veikia pripažįstamas nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama bausmė.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Abromavičius Baudžiamoji teisė. – Vilnius, 1996.

2. Čiočys P. Teisės pagrindai. – Vilnius, 2000.

3. Kodeksų rinkinys. – Vilnius, 11989.