Mirties psichologija

1. Įvadas

Žmonės yra būtybės, kurios suvokia savo pačių būtį. Žino, kas esa, žino, kad slypi kažkas kas sieja juos su pasauliu. Žino kai ką patys apie save – apie savo asmenybę, savo mąstymą, veiksmus ir poelgius, apie savo emocijas. Žino, kad yra susieti su pasauliu. Mes tai pat žinome, nors galbūt nedažnai apie tai mąstome, kad šie mūsų saitai vieną kartą nutruks – mes mirsime. Niekas neišeina iš gyvenimo gyvas.

Žmogaus gyvenimas žemėje užsibaigia mirtimi. Kaip paskutinis įvykis mirtis, atrodo, turėtų bbūti svarbi kiekvienam todėl prisimintina. Tačiau taip nėra. Ji ignoruojama, ypač šiais laikais, tarsi jos iš viso nebūtų.

Žmogus – bijo mirties. Daugelio įsitikinimu mirtimi gyvenimas visiškai užsibaigia. Gyvenimu džiaugiamasi, mirtis tą džiaugsmą nutraukia. Tad žmogus mirties bijo. Jos vengia visais būdais. Bent bando jos neprisiminti, ignoruoja ją, neigia.

Žmonės tiki Dievą, ką jis duoda žmogui? Religija žmogui suteikia naujo atspalvio tapatybę su pasaulėžiūra, kurios apimtyje pripažinus save esant mirtingu, atsiveria antroji nemirtingumo pusė pažadinanti jausmus, motyvus ir siekį ruoštis, kiek tai nnuo jo priklauso, pilnai realizuoti tos tapatybės būseną.

Kas yra senatvė? Kodėl žmogus sensta, o jo organizmas su amžiumi susidėvi? Ar senatvę lydi ligos, negalia? Ar silpnėja atmintis, intelektas? Daugumai žmonių senatvė asocijuojasi su nedarbu, liga, negalia, skurdu, apatija ir pan., ttodėl jau nuo seno žmonės visokiais būdais stengiasi kaip galima išlikti jauni, nepasenti.

Savižudybė – tai tragiškai beviltiškas bandymas spręsti savo sunkumus. Dažniausiai tai pagalbos šauksmas. Savižudybė tai ne veiksmas o procesas.

„Suaugęs žmogus, sekinamas sunkios ligos, kuriai palengvinti arba išgydyti nėra jokių priemonių, pagal įstatymą turėtų teisę į beskausmės mirties malonę tuo atveju (ir tik tuo atveju), jeigu pats to pageidavo.“1 Eutanazija – sąmoninga beskausmė mirtis žmogaus, kenčiančio dėl skausmingos ir neišgydomos ligos. Žodis „eutanazija“ (gr. eu – geras, gr. thanotos – mirtis) reiškia lengvą, neskausmingą mirtį.

Šiame darbe panagrinėsiu susitikimą su mirtimi, religinę ir nereliginę patirtį, senėjimo procesus, žmogaus savižudybę, eutanaziją, pomirtinį gyvenimą.

2. Susitikimas su mirtimi

Žmogaus laikysena mirties akivaizdoje, kaip ir daugelis papročių, kurie susiformuoja tik per ilgą laiką kito lėtai, kkartais nepastebimai. Žymus prancūzų istorikas Filipas Arijė, kalbėdamas apie pirmojo tūkstantmečio mirties sampratą, pavadino ją „prijaukinta“: „Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo ženklai, dar dažniau – vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, ta, kas perduodama per amžius ir ką mes teberandame dabartyje, industrinės visuomenės gyvenime, kaip reliktą“.

Mirtis yra protui neįveikiama paslaptis. Tai asmeniškai dramatiškas išgyvenimas. Ji yra kaip Teismo diena, kaip apreiškimas, kai nukrenta visos kaukės, ir žmogui tenka atlygis už jo klaidas. TTas, kuris tiki, nebus nubaustas, po mirties jis pelnys amžinąjį gyvenimą.

Nežiūrint ignoravimo, mirtis neišvengiama.

Žmonės miršta.

Savo paties mirtingumas yra viena pačių svarbiausių tikrovių, kurią asmuo savo psichinei sveikatai ir brandumui turi integruoti į savo savimonę: „aš“ – mirtingasis. Kol to jis neintegruoja, tol viduje nerimsta, nuogąstauja, tol neturės ramybės ir vidinės darnos.

Kiekvienas žmogus miršta. Tad kiekvienam reikia su ta tiesa susitaikyti, mirties tikrovę priimti. Mirtis – į amžinąjį gyvenimą įgauna ypatingą reikšmę. Įsitikinusiam šia pasaulėžiūra tenka dvigubą mirties tikrovę integruoti savyje. Tai galima įvykdyti dviejose plotmėse:

1) įvesti savo mirtingumą, bei dvasios išliekamumą į savo savimonę;

2) prijungti būsimą savo mirties įvykį prie savo autobiografijos.

Savimonėje: „Aš“ mirtingasis, bet amžinai gyvensiąs. Svarbu yra įvesti visas asmeniui reikšmingas tikroves į savimonę, kad būtų pasiekta vidinė darna. Kol to nėra, nėra vidinės darnos. Nėra nei ramybės. Viena reikšmingiausių tikrovių yra mirtis: „Esu mirtingas. Mirsiu“.

Autobiografijoje: Mirtis – tiltas į amžinybę.

Visi asmeniškai žmogų paliečiantys įvykiai yra įtraukti į autobiografiją – ne tik jau atsitikę, bet ir neišvengiamai atsitiksią, kaip mirtis. Mirties integravimas į savo istoriją įmanomas tik iš anksto. Tai prasmės davimas savo mirčiai gyvenimo akivaizdoje ir prasmės davimas savo gyvenimui mirties akivaizdoje. Mirties tikrovė žmogų asmeniškai paliečia anksčiau, negu jį patį ištinka: neretai jau vaikystėje ar jaunystėje, bbeveik visada viduramžyje:

1) kartais kokiu nors asmenišku įvykiu (liga, nelaimė) taip, kad žmogus atsiranda mirties pavojuje;

2) kartais per jam reikšmingą asmenį, kuris miršta ar atsiranda mirties pavojuje;

3) dažnai viduramžyje, gyvenimo pusiaukelėje, suvokiant savo paties artėjančią mirtį, gyvenimo pabaigą.

Visais šiais keliais mirties tikrovė paliečia žmogų ir verčia, kaip nors atsiliepti: jautriai, nepamirštamai, ar miglotai ir baimingai, ar net užslopintai ignoruojant. Vengdamas, neigdamas ar ignoruodamas žmogus mirties tikrovės neintegruoja. Neintegruoja jos nei baimindamasis. Tik teigiamai atkreipdamas į ją dėmesį, jis ją įvedą į savo biografiją. Visi aukščiau suminėti mirties tikrovę bylojantys keliai liudija tik apie ją pačią, bet ne apie jos antrąją pusę – kaip tiltą į Anapus. Mirties suvokimas papildomas pomirtinio gyvenimo tikrove. Tuo įsitikinusiam yra lengviau ir prasmingiau integruoti mirtį į savo egzistencinę autobiografiją.

Mirties akivaizdoje tenka pasitikti mirtį ir tai, kas už jos. Dėmesys tada – tai į dabartį, tai į ateitį:

1) atsikabinti nuo žemės;

2) žvelgti anapus;

Mirti, pirmiausia reiškia mirti kūnu žemei:

1) nuo žemės rūpesčių;

2) nuo destruktyvių emocijų;

3) o brangių asmenų ryšius perkelti anapus.

Kuebler‘a – Ross‘a teigia, kad galutinė brendimo pakopa yra pilnai priimti mirtį. Religijos šviesoje tai galima papildyti, kad prieš mirštant dar labiau subręstama visiškai įsitikinant amžinuoju pomirtiniu gyvenimu, nes mirštančiojo pasiektoje vidinėje darnoje suderinama ir suaudžiama visa, kas begalima tuo metu suausti.

Mirties akimirka yra paskutinė. JJi lemiama visam tam, kas po to – visai amžinybei. Mirtyje mes baigiame save kurti egzistenciniais apsisprendimais. Paskutiniame gyvenimo mirksnyje mes būsime jau viską „išgyvenę“, jau viską pasirinkimais „apsisprendę“ ir taip save „sukūrę“. Ir gyventi bus likusi tik viena mirties akimirka ir ta tuoj praeis. ir tada būsime už mirties slenksčio – su visu „savimi“ ir visa praeitimi – amžinai. amžina reikšme. ir amžinom pasekmėm.

3. Religinė ir nereliginė patirtis

Pagrindinis motyvas: prasmės ieškojimas.

Prasmės ieškojimas yra žmogaus prigimtinis motyvas. Sociologo Eriksono atskleistos sąlygos, kurios tą motyvą vyresnio amžiaus žmonėse pabudino taip, kad jie ieško ir įsitikina Dievo buvimu.

Šios sąlygos yra:

• charakteringi klausimai senstant;

• vyresniųjų, kaip ieškotojų mentalitetas;

• tuo laiku iškilusi krizė ar svarbios kaitos periodas;

• nuo vaikystės užsilikusi teigiama įtaka.

Ne visi yra vienodi ir ne visi ieško to paties. Vieni yra daugiau aktyvūs, patys kelia klausimus ir ieško atsakymų , kiti – pasyvesni, leidžiasi būti patraukti. Vieni ieško pasaulėžiūrinių atsakymų, kitų ieškojimas yra daugiau socialinio pobūdžio: jie ieško bendruomenės ar institucijos, kuriai galėtų prasmingai ir artimai priklausyti.

Mirtingojo pradiniame dėmesyje – mirtis yra sava, bet ji neužima centrinės vietos. Dievas tebėra centre, tuo labiau ir tuo ryškiau dabar, nes mirtingasis nebeskiria sau reikšmės žemėje. Tad jo žvilgsnyje Esantysis dar labiau ryškėja, kaip žadantis po

mirties amžino gyvenimo erdvėje dovanoti savo paties artumą kaip laimės versmę. Jis – žmogaus Tikslas, Prasmė ir Laimė. Mirtingojo pasaulėžiūra keičiasi į amžinai gyvenančiojo dangovaizdį.

Giliai religingi žmonės nepergyvena neigiamų reakcijų išgirdę žinią, kad greitai mirs. Kuebler‘a – Ross‘a sakė pastebėjusi neigiamas reakcijas tik pas menkai ir paviršutiniškai „religingus“ asmenis.

Pirma reakcija – paneigimas: religija turi tikrovišką, ramybę teikiantį žvilgsnį: kūnas neišvengiamai miršta, bet siela – nemirtinga.

Antroji reakcija – pyktis: religija tvirtino, kad nėra ko pykti, nes mirties pasekmės yra ggeros: ji – tiltas į amžinąjį gyvenimą.

Trečioji reakcija – derėjimosi, žmogus ieško savo valios, kad tik nemirtų.

Ketvirtoji reakcija – depresija, nes mato, kad mirties neišvengs, o mirtis jam tragedija, nes viskas gyvenime žlunga ir išnyksta.

4. Senėjimo procesai, veiksniai, teorijos

Paskutinioji gyvenimo era kartais prasideda jau po 55 metų, tačiau tikslus laikas priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. Įdomu tai, kad jaunesni ir neturtingesni žmonės senatvės pradžia linkę laikyti 55 metų amžių; vyresni ir labiau pasiturintys žmonės – 65 ar net 70 metų aamžių. Jaunesni žmonės vyresnį amžių vertina negatyviau, siedami jį su senatiškumu silpnumu ir priklausomybe nuo kitų.

Vyresni žmonės žiūri į senatvę pozityviau, jiems tai toks metas, kada po daugelio įtempto darbo metų, po viso to, ką jiems teko patirti, jie gali lleisti savo dienas ramiai, laisvai, gali daug laiko skirti apmąstymams.

Vyresni žmonės rūpestingiau viską apgalvoja. Protiniai sugebėjimai, kuriems reikia greitos reakcijos, atminties, su amžiumi silpnėja, tačiau kiti, kuriems reikia apmąstymų, pasiryžimo priimti sprendimus ir bendrų žinių išlieka stabilūs.

Žmogui senstant įvyksta tam tikrų organizmo pokyčių, siaurėja kalkėjančių arterijų spindis (dėl to senatvėje padidėja kraujospūdis); retėja kaulinis audinys (kaulai tampa trapesni, didėja traumų tikimybė); nuo 20 iki 40 metų plaučių talpa sumažėja 40 proc.; senatvėje žmonės sumažėja 3-5 centimetrais. Pablogėja senų žmonių klausa, rega, net uoslė ir skonis.

Susidėvėjimo teorijos.

Lyginant žmogaus organizmą su mechanizmu, kuris paprasčiausiai susidėvi dėl nuolatinio naudojimo, senos ląstelės blogiau šalina metabolizmo produktus. Šios nereikalingos medžiagos kaupiasi, ypač kraujyje ir raumenų ląstelėse kliudo normaliems ląstelėje vykstantiems procesams. Šiuo metu populiaresnė kkita susidėvėjimo teorija aiškina , kad senėjimą lemia molekulių nuolaužos – vadinamieji laisvieji radikalai. Šie laisvieji radikalai susidaro ląstelėms naudojant deguonį. Jie jungiasi su kitais cheminiais dariniais ir sutrikdo normalų ląstelės funkcionalumą.

Dauguma šiuolaikinių mokslininkų, tiriančių senėjimo procesą, pabrėžia, kad žmogaus senėjimas vyksta nevienodai, kad daug kas priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, aplinkos užterštumo, darbo sąlygų, sveikatos.

Senatvės pakopoje susitvarkymas vyksta trimis atžvilgiais:

1) praeities, t.y. visa, kas gyvenime įvyko;

2) dabarties, t.y. visa, kas šiuo metu, senatvėje, atsitinka;

3) ateities, t.y. tai, kas dar įvyks, ypač mmirtis.

Praeitis – senatvėje žmogus dažnai prisimena „senus laikus“: kas šiaip atsitiko, kas gera, kas bloga. Senatvėje žmogus atsimena ir tai, kas nebuvo taip smagu: kas blogo atsitiko ir ką jis pats padarė blogo.

Dabartis – apie savo bėdas galvojant ar vien savo sveikata susirūpinus, kraunasi neigiami jausmai, sunkėja nuotaika, senatvė darosi sunkiai pakenčiama.

Mirtis – trečioji ir sunkiausia senatvės tikrovė. Ji labai priklauso, kaip į ją žiūrima ir kaip ji pasitinkama.

Psichologiniai pokyčiai senatvėje.

Atminties atžvilgiu neseniai įvykusiems dalykams atmintis susilpnėja, o seniau įvykusiems – gerokai paaštrėja (ypač jei kada gyvenimas buvo sėkmingas. Tokiu būdu lyg nusikreipiama nuo dabarties skausmingumo. Kiti požymiai: daugiau jautrūs su polinkiu kivirčytis ir įtarinėti, labiau linkę pulti (dėl savo nesaugumo). Aplanko ir lengva depresija – iš vienišumo ir atsiskyrimo, taip pat neaiškus nuogąstavimas, kilęs dažnai dėl to pat amžiaus žmonių, ypač giminių, mirčių. Be to, sulėtėja metabolizmas, t.y. sumažėja galia gaminti fizinę energiją aktyviam gyvenimui. Tad senstantieji nebeturi tiek energijos, greičiau pavargsta ir tampa mažiau atsparūs ligai.

Išvados apie senatvę:

• Senėjimas yra visiems normali žmogiška būsena, nors šiek tiek skiriasi pagal asmenų skirtumus.

• Senatvė nėra liga ir nebūtinai lydima ligos.

• Seni žmonės gali mokytis ir mokosi.

• Jie gali keistis ir keičiasi.

• Jie yra gyvi ir net aistringi žmonės.

• Jie nori ir paprastai gali būti nepriklausomi, tt.y. patys apsispręsti.

• Senatvėje seni žmonės keičiasi, tad sudaro ne vieną, bet tris generacijas: ankstyvąją, viduriniąją ir vėlyvąją.

• Mirtis yra normalus ir nepakeičiamas faktas.

5. Savižudybė

Žmonės, kurie mėgina žudytis, labai dažnai nori nutraukti ne savo gyvenimą, bet savo kančias. Tik nedidelė dalis šių kančių yra fizinės, sukeltos kūno negalių. Dažniausiai tai būna dvasios kančios: vienatvės, susvetimėjimo, netekties, gėdos, kaltės, baimės, bejėgiškumo, beprasmybės išgyvenimai.

„Kančia yra lyg ta kaina, kurią turime mokėti už mūsų žmogiškąją tobulybę“ (J.Girnius).

Visi žmonės patiria kančių, tik ne visi vienodai stipriai jas išgyvena ir vienodai pakelia. Spręsti apie kito žmogaus kančios didumą yra sunku. Daug mačiusiam suaugusiam žmogui vaiko ar jaunuolio problemos gali atrodyti esančios menkos ir laikinos, o jų sukeltas sielos skausmas – tik liūdesys, kuris greitai praeina. Didelę kančią patyręs ir jos nesugniuždytas žmogus gali manyti, kad ir kitam užteks stiprybės iškęsti. Todėl dažnai tikimasi, kad žmogus pats įveiks savo skausmą – lyg sužeistas žvėris, kuris vienatvėje išsilaižo savo žaizdas. Deja, dauguma bandančių nusižudyti yra labai vieniši žmonės. Vienatvė padidina jų skausmą, įtempia dvasią iki kraštutinumo, atveda iki būsenos, kurioje nebepajėgiama blaiviai mąstyti. Tokią krizę išgyvenančiam žmogui reikia kitų pagalbos.

Žmonės ryžtasi nutraukti savo gyvenimą dėl labai įvairių priežasčių:

• sielvartas dėl mylimo žmogaus mirties,

• nesaugumo jausmas, persekiojantis žmogų nuo vaikystės,

• vienatvė,

• prarastas tikėjimas rrytojumi,

• pasitikėjimo savimi praradimas,

• gili depresija, sukelta sunkios psichinės ligos,

• mėginimas nusižudyti gali būti „pagalbos šauksmas“,

• senatvė,

• liga (nepagydoma liga arba sunki ir ilgai trunkanti liga),

• finansinės problemos,

• gėrimo ir narkotikų sukeltos problemos

• įtampa, nemalonumai darbe ir mokykloje,

• depresija, sukelta skyrybų.

Iki šiol Lietuvoje nusižudydavo kasmet apie 1000 žmonių, o 1995m. – 1700 žmonių, vidutiniškai po penkis žmones per dieną. Savižudybių rodiklis 2000m. Lietuvoje – 44 žmonės iš 100 tūkstančių žmonių – yra labai aukštas.

Prancūzų sociologas Emilis Duskheimas išskyrė tris savižudybės rūšis: altruistinę, egoistinę ir anominę.

Altruistinei savižudybei ryžtasi individai, kurie savo asmenybės interesus išimtinai susieja su grupės interesais. Jie savižudybę supranta kaip savo gyvenimo įprasminimą.

Egoistinė savižudybė įvyksta, kai individas yra silpnai prisirišęs prie bendruomenės:

– jo nestabdo įsipareigojimas kitiems, neapsvarstomos pasekmės visai grupei;

– individui trūksta emocinio prieraišumo;

– individams trūksta psichologinės paramos, kurią teikia grupės gyvenimas, jiems tenka kapstytis vieniems.

Anominės savižudybės būdingos moralės krizės apimtoms bendruomenėms, kurioms trūksta aiškų normų. Žmogui saugiau gyventi grupėje, kurioje aiški takoskyra tarp gėrio ir blogio. Gyvenimas gali pasirodyti nebepakenčiamas dėl savidisciplinos trūkumo.

Savižudybės vertinimai.

Krikščionišku požiūriu, gyvenimas yra šventas ir besąlygiškai priklausantis Dievui, todėl žmonės neturi teisės žudyti savęs, o juo labiau kitų. Savižudybė prilygsta žmogžudystei.

Siekiantis nusižudyti žmogus dažniausiai iki paskutinės akimirkos nėra tvirtai pasirinkęs mirties. Jis išgyveno labai dramatiškus svyravimus tarp noro gyventi ir pasitraukimo, vis dar turėdamas slaptą viltį,

kad bus išgelbėtas ir kad kažkas kitas išspręs jo problemas. Neretai tai labai vienišo ir nelaimingo žmogaus pagalbos šauksmas, nes jis nebemato kito būdo, kaip įveikti sunkumus.

Paskatinę žmogų kalbėti galima sumažinti jo emocinę įtampą, kuri jam tam nepakeliama. Tik svarbu, kad prakalbinę nepaliktų jo be pagalbos, padėtų jam atgauti gyvenimo prasmės ir asmeninio reikalingumo jausmą.

6. Eutanazija

Pirminė žodžio eutanazija reikšmė – „neskausminga, lengva mirtis“, tačiau mūsų laikais šio žodžio reikšmė yra platesnė.

Pasyvioji, arba negatyvioji, eutanazija – atsisakymas vaistais ir kitomis priemonėmis ppalaikyti savo gyvybę. Dėl to greičiau mirštama

Aktyvioji, arba pozityvioji, eutanazija – sąmoningas, planingas mirties pagretinimas vaistais ar kitomis priemonėmis.

Pasyvioji ir aktyvioji eutanazija gali būti atliekama savo noru ir kitų valia.

Eutanazija šiandieninės visuomenės ypatumas – pagarba individo apsisprendimui. Todėl daugelis žmonių mano, kad gyvenimo pabaigoje ar užklupus sunkiai ligai patys galės priimti sprendimą nutraukti savo gyvybės siūlą. Jeigu agonija tęsiasi mėnesius ir medikai negali padėti, tokį sprendimą gali priimti patys artimiausi žmonės arba gydytojas. Geriau nutraukti gyvybę nei leisti kęsti bbaisias kančias.

Besipriešinantys eutanazijai iškelia pagarbą gyvybei ir mirties paslapčiai.

Vienintelė savižudybės forma, kuri nėra kategoriškai smerkiama, bet apie ją šiuo metu diskutuojama tai eutanazija – palengvinta mirties sunkios, neišgydomos ligos atveju.

Pastaraisiais metais Vakarų šalyse diskutuojama ne tik dėl eutanazijos įteisinimo, kiek ddėl to, kaip reikėtų geriau pasirūpinti nepagydomais ligoniais. Kilo mirštančiųjų slaugos judėjimas, steigiami specialūs mirštančiųjų namai ir ligoninės, kuriose jie gali praleisti paskutiniąsias savo gyvenimo dienas. Siekiama rūpintis visais mirtinai sergančiais, sukurti jiems meilės ir užuojautos kupiną aplinką, kurioje jie galėtų ramiai praleisti paskutiniąsias savo gyvenimo dienas. Tačiau šių laikų medicina gali daug, bet mirtis gan dažnai būna ilgas, skausmingas, sekinantis procesas.

Argumentai remiantys eutanaziją savo noru:

• Ji gali greitai ir žmoniškai užbaigti paciento kančias, ji padeda žmogui mirti oriai.

• Ji gali sutrumpinti paciento artimųjų, jį mylinčiųjų sielvartą ir kančias.

• Kiekvienas turi teisę spręsti, kaip jam mirti.

• Jei būtų pakeistas įstatymas, gydytojai galėtų legaliai vykdyti paciento valią nutraukti kančias.

• Tai padėtų ir kitiems žmonėms be baimės žvelgti į artėjančią mirtį, nes jie žinotų, kad galės mmirti oriai.

• Tai padėtų ir gydytojams, nes jie žinotų savo pacientų ketinimus.

• Galutinis paciento sprendimas pasirinkti eutanaziją turi būti priimtas sąmoningai, ne tada, kai jis kenčia nuo stipraus skausmo arba yra praradęs emocinę pusiausvyrą.

• Žmogus, žinantis savo mirties laiką, gali deramai pasiruošti mirčiai.

Argumentai prieš eutanaziją savo noru:

• Yra daug stiprių skausmą slopinančių priemonių, kurios ir taip gali padėti pacientui oriai mirti.

• Pacientas gali būti jau nepajėgus aiškiai mąstyti ir spręsti, be to, jis gali pakeisti savo sprendimą, bet jau nebepajėgti pranešti apie tai gydytojams.

• Daug žmonių, kkuriuos gydytojai „nurašo“ kaip mirtinus ligonius, vėliau atsigauna.

• Seni žmonės, jausdami, kad jie tampa našta, gali pageidaut eutanazijos, bet iš tiesų širdies gilumoje jie dažnai dar nori gyventi.

• Gyvybė yra Dievo dovana ir tikai Dievas turi teisę ją atimti.

• Eutanazija sumenkina gyvybę – jos atsisakome it kokios panaudoto vienkartinio švirkšto – tai gali būti pirmas žingsnis pavojingu visiško gyvybės sumenkinimo keliu.

• Ar galime būti tikri, kad, atvėrus vartus eutanazijai, ja nebus imta piktnaudžiauti?

• Pacientai gali visiškai prarasti pasitikėjimą gydytojais. Dabar, duodami Hipokrato priesaiką, gydytojai pasižada kiek galėdami saugoti gyvybę.

• Jeigu galėtumėme geriau pasirūpinti mirtinai sergančiais, mirštančiais asmenimis, nereikėtų nei eutanazijos.

7. Pomirtinis gyvenimas

Gyvi žmonės užduoda sau klausimus, ar kaip nors išliekame po mirties? Ar yra mums pomirtinis gyvenimas? Kokia prasmė gyventi? Kokia prasmė galutinai iš viso ką daryti, ką nors veikti? Šie klausimai visada „atsitrenkia“ į galutinį klausimą: Kokia yra šio gyvenimo prasmė? Jis galutinai prasmingas tik tada jei nesiriboja mirtimi, jei ne tik kas nors, bet mes, žmonės išliekame. Šis klausimas – tai ieškomumo klausimas. Tai proto, širdies ir apsisprendimo reikalas.

Pomirtinio gyvenimo klausimas žmones lydi visą gyvenimą, visą gyvenimo ciklą. Tas klausimas yra įrėžtas į žmogaus patirtį. Jį kelia žmogus mąstydamas (pasaulėžiūroje, filosofijoje). Beveik visuotinai į tą klausimą teigiamai atsako religijos. Šio klausimo ir atsakymo išgyvenimas yyra be galo svarbus kiekvienam žmogui. Tai aktualiausia ir gyvenimiškiausia tema. Nuo atsakymo – teigiamo, neigiamo ar nežinioje kabančio – priklauso, kaip žmogus jaučiasi, kaip elgiasi su savimi ir su kitais, ir kaip gyvena.

To klausimo išgyvenimas – nerimas nežinioje (dėl savęs ir kitų brangiųjų), ramybė (įsitikinus pomirtiniu gyvenimu) ir dažnas apkartęs, ciniškas jausmas (galvojant), kad su mirtimi viskas „pasibaigia“ man ir kitiems; dėl to, logiškai einama į beprasmybę ir nesiskaitymą nei su savo, nei su kitų gyvybe) – visa tai yra žmogiškoji patirtis, ne tik viena svarbiųjų, bet pati svarbiausia.

8. Išvados

Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai:

Mirties paslaptis – tai visos mirties absoliutumas ir jos nepažinimas, mirtis, kuri mus baugina, nes jos paslapties neįstengiame suvokti. Mirtis lieka begalinė mįslė, ir mes be paliovos klausiame: „Ar tai jau visa ko pabaiga? O kas po mirties? Mirties išgyvenimas palydi asmenį, kuris per ligą ar kančią, ar dėl savo senatvės, pats to nenorėdamas, į mirties paslaptį“ įsitraukia. Mato besiartinant savo mirties valandą ir taip tarsi suasmenina tai, kas buvo nežinoma. Mirtis, kančia ir netgi pats gyvenimas tampa asmenine patirtimi, kurios neįmanoma perduoti kitam. Kiti neįžengia į šią patirtį, jie lieka šalia jos – kaip ir visuomet, kai prisiliečia prie žmogaus asmens ir jo vidinės patirties. KKadangi esame vieni mirties paslapties, kuri tampa mūsų paslaptimi, akivaizdoje, mirties patyrimas galbūt yra pats asmeniškiausias.

Naudota literatūra:

1. K.A.Trimakas. „Žmogaus aukščiausi skrydžiai“. Kaunas, 1996

2. K.A.Trimakas. „Asmenybės raida gyvenime“. Kaunas, 1997

3. Joe Jenkins „Šių laikų dorovinės problemos“. Vilnius, 1997