Indijos menas

Menas

Dabartinis Indijos menas – tai Ceilono, Afganistano, Pakistano, Kašmyro ir Nepalo menas bei jo veikiamas Pietryčių Azijos menas. Indijos meno pagrindą sudaro induizmo ir budizmo religija, papildyta islamo kultūra. Tai Indo upės slėnio kultūra – aukštą raidos lygį pasiekusi miestiška kultūra, siejama su Mesopotamija. XX a. buvo rastas IV a. pr. Kr. antspaudas su iki šiol neiššifruotais rašmenimis iš mažų formų plastikos.

Architektūra ir dailė

Liaudies dailėje senos audimo, akmens ir kaulo raižybos, medžio drožybos, metalo kalstymo ir keramikos tradicijos. PProfesionaliosios indų architektūros ir dailės raidai turėjo įtakos Mesopotamijos, Persijos, sen. Graikijos (helenizmo laikotarpio), kinų, islamo ir Vakarų Europos menas. Valdant Maurijams (IV – II a. pr. Kr.), suklestėjo architektūra ir dailė. Buvo pastatyta taisyklingo plano miestų su plačiomis gatvėmis, didelių gynybinių kompleksų, rūmų. Susiformavo gyvenamojo namo su vidiniu kiemu, lodžomis, balkonais, terasomis tipas. Uolose iškalta daug stačiakampio plano vienuolynų (viharų) ir šventyklų (čaitjų) su sudėtingais skliautais ir perdangomis, puošniu interjeru, papuoštu žmonių, žvėrių (dažniausiai dramblių) skulptūromis, daugiafigūrinėmis reljefinėmis kompozicijomis.

Klestint KKušanų karalystei, dailėje pradedama vaizduoti susimąsčiusį, didingą Budą. Toks Budos vaizdavimas pasidarė kanonu; jis būdingas ir vėlesnių laikų Indijos dailei. Valdant Guptoms, plito tašyto akmens rūmų, vienuolynų, kvadrato arba stačiakampio plano šventyklų (su vidine patalpa dievybei ir portiku fasade) statyba. KKulto pastatų interjeras ir eksterjeras buvo gausiai puošiamas skulptūromis ir sienų tapyba. VI – VII a. susiformavo šiaurinis ir pietinis šventyklų tipas. Pietinės šventyklos buvo laiptuotos piramidės pavidalo su bokštu viršuje; Šiaurinės šventyklos – laiptuotos piramidės pavidalo su paraboliniu kupolu ir disku viršuje. Kadangi klestėjo skulptūra, šio laikotarpio šventyklos buvo puošiamos monumentaliomis skulptūromis ir dinamiškos kompozicijos reljefais.

X – XI a. augo miestai. Kulto architektūrai būdinga puošnumas, dekoratyvumas, sudėtingas ir įmantrus planas. X – XIII a. susiformavo keletas savitų kulto architektūros mokyklų (Orisos, Maisoro, Gudžarato). Pietų Indijos skulptūrose buvo vaizduojama daugiausia šokantis daugiarankis dievas Šyva-Nataradža.

Po arabų užkariavimų Šiaurės Indijoje paplito islamo menas. Architektūroje atsirado naujų konstrukcinių elementų būdingų islamui; pastatyta mečečių, medresių, minaretų, mauzoliejų, tvirtovių tipo rūmų ansamblių. Taikomojoje ddailėje dekoratyvinių ir geometrinių motyvų ornamentai. Po Didžiųjų Mogolų užkariavimo suklestėjo architektūra ir dailė. Susiformavo klasistinis centriško kupolinio mauzoliejaus, apsupto taisyklingo plano sodu, tipas. Statybai buvo vartojamas pusbrangiais akmenimis inkrustuotas marmuras. Pastatyta naujų taisyklingo plano miestų su stačiakampių gatvių tinklu. Viduramžiais klestėjo miniatiūrų tapyba. Viena žinomiausių Gudžarato miniatiūrų tapymo mokykla. Šios mokyklos miniatiūroms būdinga stilizuotas plokštuminis žmogaus figūros vaizdavimas, lokalinės spalvos.

Didžiosios Britanijos viešpatavimo laikotarpiu indų architektūrai ir dailei turėjo įtakos Vakarų Europos menas. Plėtėsi uostai, pastatyta daug naujų miestų. BBūdinga anglų klasicizmo ir neogotikos bruožai. Dailininkas R.Varma (1848-1906) nutapė portretų, mitologinių ir buitinių kompozicijų, turinčių Vakarų Europos akademizmo bruožų.

XIXa. pab. – XX a. pr. grupė indų dailininkų susijusių su nacionalinio išsivadavimo judėjimu, suformavo naują meno kryptį, vadinamu Bengalijos renesansu. Senovės indų tapybos stilistiniai bruožai jungiami su postimpresionizmo bruožais, plėtojamos liaudies dailės tradicijos. XX a. 5 dešimtmečio dailėje pradėjo dominuoti realistinė kryptis. Vienas iš žymiausių realistinių tapytojų – A. Bosas, žinomi skulptoriai – D.P.Rojus Čoudhūris, V.P. Karmarkaras.

Muzika

Indijos tautų muzika – viena seniausių ir savičiausių pasaulyje; glaudžiai susijusi su choreografija; turi gausybę regioninių variantų. Dažnai skirstoma į Šiaurės Indijos ir Pietų Indijos muziką. Indijos muzikos teoriniai pagrindai suformuluoti traktatuose, pradėtuose kurti dar prieš mūsų erą. Liaudies muzika mažai tyrinėta. Didelę jos dalį sudaro darbo dainos; melodijos gausiai ornamentuotos. Indijoje vartojama daugiau 300 muzikos instrumentų; populiariausi: vina, sitaras, ravanastras, sarodas, tampūra, sarangis, bansūris, šachnajis, tabla, mridangas, pakavadžas, kartalas, mandžyra. Profesionalioji muzika (vokalinė, instrumentinė) daugiausia vienbalsė, improvizacinio pobūdžio, grindžiama 7 svarbiausiais laipsniais, atitinkančiais europietiškąją 7 laipsnių gamą; oktava dalijama į 22 mažesnius už pustonį intervalus; melodijos sudaromos pagal savitus modelius. Sudėtinga ir įvairi Indijos muzikos ritmika; svarbiausias metroritminis vienetas vadinamas matra; iš matrų sudaroma muzikos kūrinio ritmo formulė. Indijoje dominuoja vokalinė muzika; yyra daug jos stilių; būdingiausi durupadas ir chijalas. Durupado klestėjimas susijęs su dainininku N. Baidžaus Bavros ir Tanseno kūryba. Chijalas populiarus ir dabar. Šiaurės Indijoje, paplitus islamo muzikai, susiformavo vadinamas hindustaniškas stilius.

XVIII a. pradėjo formuotis dabartinės muzikos bruožai. Indijos muzikos kultūrai daug nusipelnė rašytojas ir kompozitorius R. Tagorė. Jis sukūrė nemažai baletų, muzikinių dramų, dainų, Indijos himną. Kiti žinomiausi kompozitoriai: A. Bisvas, G. Hiadaras, dainininkai: D. Mukerdžis, V. Kumari.

Choreografija

Dauguma indų šokių teatralizuoti. Veikėjų pergyvenimus, charakterį šokėjai atskleidžia mimika, galvos, rankų, kojų, klubų, nugaros, pilvo judesiais. Patys seniausi, sudėtingiausi, labiausiai kanonizuoti yra Bharatnatjamo mokyklos soliniai šokiai, jau apie 2 tūkstantmečius šokami daugelyje induistų šventyklų. Dar egzistuoja Katako mokyklos šokiai. Tai – vyrų ir moterų, soliniai ir poriniai; ypač plito XVII a. Radžastane. Indijoje šokėjų profesija dažniausiai paveldima.

Indijos baletui įtakos turėjo tradiciniai indų šokiai ir Europos, ypač Rusijos, baletas. 1923 m. rusų šokėja A. Pavlova ir indų šokėjas U. Šankaras sukūrė dvi šokių siuitas “Radė ir Krišna” ir “Indų vestuvės”. 1947m. Delyje atidarytas Nacionalinis baleto teatras. Beveik visose didelėse Indijos valstijose įsteigti klasikinių ir šiuolaikinių šokių tyrimo institutai.

Teatras.

Tradiciniai liaudies teatro vaidinimai – labai senos kilmės (susiformavę iš įvairių genčių apeigų, žaidimų ir išlikę beveik be pakitimų); šių vaidinimų ssiužetai paimti dažniausiai iš senovės poemų “Ramajana” ir “Mahabharata”; vaidyba grindžiama deklamacija, šokiu, dainavimu, pantomima, kai kada ir cirko elementais. Liaudies teatrui būdinga stilių ir formų įvairovė; Indijos šiaurėje vaidinama vadinama lila; Bengalijos vakaruose ir Orisoje paplitusi džatra (choro ir nedidelio orkestro palydimas vaidinimas), Pietų Indijoje Jakšagana (šokiu grindžiama drama). V – I a. pr. Kr. susiformavo klasikinis indų teatras. Labiausiai klestėjęs nuo IV iki VI a. statytomis dramaturgų Basos, Kalidasos, Šudrako pjesėmis.

Indijos religija

Religija apima visą indų gyvenimą. Ji išsilieja į gatves, kai induistai traukia į šventyklas arba musulmonai išeina laukan melstis, sikai ir krikščionys procesijomis pažymi šventas dienas.

Didumą sudaro induistai. Jų religija prasidėjo didžiųjų Harapos miestų (2400 – 1700 m. pr. Kr.) ir Indijos arijų civilizacijos (maždaug 1500m. pr. Kr.) laikais. Nors induizmas turi šventųjų knygų, kurių svarbiausios – Vedos, Upanišados ir Bhagavadgyta, – nėra doktrinos arba religijos, kuri jungtų visus indus. Anot Indijos filosofo ir dvasinio vadovo S. Ramakrišnos, induizmo pagrindas yra “pažinimas, o ne religinės dogmos ar tikėjimas”.

VI ir V amžiuje pr. Kr., sąveikaujant filosofinėms sampratoms, atsirado daugybė sektų, iš kurių išaugo dvi žymios religijos – džainizmas ir budizmas. Pirmoji, kurios pradininkas buvo Vardamana Mahavyra, 24-is iš “nušvitusiųjų” tirthankarų (dvasinių vadovų), įsivyravo tarp Gudžarato, Radžastano

ir Karnatakos prekiautojų. Pagrindinis šios religijos principas achimsa – nenaudoti smurto prieš gyvas būtybes. Džainistai asketai net prisidengia burną, kad nenužudytų mikrobų juos prarydami.

Tuo tarpu, kai džainizmas neišėjo už Indijos ribų, budizmas, kurį pradėjo princas Sidhartha, vadinamas Gautama, išplito į Kiniją, Korėją, Japoniją ir Pietryčių Aziją. Kaip ir džanistai, budistai buvo susibūrę į vienuolių ordiną, atvirą visų kastų ir abiejų lyčių žmonėms. Jie vadovavosi nekenkimo gyvoms būtybėms principų ir ieškojo neteistinių žmogaus būties problemų sprendimų. Šiais laikais budizmas gyvuoja Indijos kkalnų rajonuose, besiribojančiuose su Kinija. Ten jis vadinamas lamaizmu. Be to, jį praktikuoja dalis kadaise buvusių “neliečiamųjų” kastos žmonių.

Nors 1947m. padalijimu nuo Indijos buvo atskirtos didelės musulmonų apgyventos sritys, Indijoje dar gyvena gana didelė musulmonų mažuma (apie 12%). Manoma, kad jų čia tiek pat kaip Pakistane ar Bangladeše. Islamas į Indiją atkeliavo su arabų pirkliais ir su įsiveržėliais iš Afganistano bei Vidurinės Azijos. Didžiuma Indijos musulmonų yra atsivertėliai.

Krikščionybė ir judaizmas Indiją pasiekė I amžiuje per prekybos kelius, jungiančius Pietų Keralą ssu Vakarais. Tačiau tuo tarpu, kai krikščionybė prigijo sirų krikščioniškosios denominacijos vardu, judaistų skaičius labai sumažėjo, kadangi daugelis žydų emigravo į Izraelį. (Indija gali didžiuotis tuo, kad ji – vienintelė šalis, niekada istorijoje nepersekiojusi žydų.)

Sikų religija atsirado kaip pastanga pataisyti kkai kuriuos induizmo ir islamo trūkumus, o XVII a. jis virto atskira religija. Sikų tikėjimo pagrindą sudaro dešimties guru mokymai, surašyti šventojoje knygoje “Guru Grante”, kuri laikoma sikų šventykloje Gurudvaroje. Sikai pabrėžia bendruomeninį požiūrį į gyvenimą, Dievo vienį, Jo beformiškumą ir amžinumą. 1947m. išvaryti iš dabartinio Pakistano dauguma sikų apsigyveno indiškoje Pandžabo dalyje.