Miškai, jų ateitis

TURINYS

ĮVADAS 2

1. MIŠKAI 3

1.2 BENDROS ŽINIOS APIE MIŠKĄ 3

1.2 LIETUVOS MIŠKŲ FONDAS 5

2. MIŠKŲ NAIKINIMAS 8

2.1 MIŠKŲ KIRTIMAS 8

2.2 MIŠKŲ GAISRAI 10

2.3 MIŠKŲ TARŠA 11

2.4 MIŠKŲ KENKĖJAI IR LIGOS 12

3. MIŠKŲ APSAUGA 13

3.1 MIŠKO KIRTIMŲ REGULIAVIMAS 13

3.2 MIŠKŲ APSAUGA NUO GAISRŲ 15

3.3 MIŠKŲ APSAUGA NUO TARŠOS 16

3.3 MIŠKŲ APSAUGA NUO LIGŲ IR KENKĖJŲ 17

4. MIŠKŲ ATKŪRIMAS 19

5. MIŠKŲ ATEITIS 21

IŠVADOS 23

LITERATŪROS SĄRAŠAS 25ĮVADAS

Miškas yra savarankiška ekosistema, sugebanti nuolat atsinaujinti ir išlaikyti sąlyginį stabilumą. Miškai užimtų beveik visą Lietuvos teritoriją, nes jie yra natūrali Lietuvos augalija, tačiau tam trukdo žmogus įsikišdamas su ūkine veikla. Dabar miškai užima beveik trečdalį visos Lietuvos teritorijos t. y. 332,3%. Viso pasaulio mastu jie užima 30% viso sausumo ploto. Nuo seniausių laikų žmonijos gyvenimas susijęs su mišku. Šiandieniniame gyvenime vis didesnę svarbą įgauna ne tik medienos, bet ir kitų miško produktų naudojimas, ypatingai vertinamos miškų atliekamos ekologinės funkcijos.

Miškų gausumas tam tikroje vietoje formuoja mikro ir makroklimatines sąlygas, reguliuoja vandens režimą, sugeria žmogui kenksmingas medžiagas, reguliuoja vėjo kryptį ir greitį, mažina vandens, oro bei dirvos užterštumą ir atlieka kitas be galo svarbias ekologines funkcijas.

Labiausiai miškams kenkia neapgalvota žmogaus ūkinė vveikla. Jos pasekmės pasaulyje gali būti labai rimtos ir grėsti miškų išnykimu. O žmonijos egzistavimas miško neįsivaizduojamas.

Todėl ūkinė veikla miškuose yra griežtai reglamentuojama įstatymų. Pagrindiniai valstybės vykdomos miškų politikos tikslai yra išsaugoti miškų išteklius, užtikrinant racionalų jų naudojimą bei miškų pproduktyvumo didinimą, biologinės įvairovės išsaugojimą, galimybę atlikti kitas ekonomines, ekologines ir socialines funkcijas.

Šiame darbe trumpai apžvelgiama bendra medžiaga apie miškus, bei Lietuvos miškų ištekliai. Analizuojama kokie faktoriai naikina miškus. Aiškinamos priemonės, kurios padėtų sumažinti miškų naikinimus atskirais atvejais. Apžvelgiami miškų atkūrimo būdai. Bei analizuojama Lietuvos miškų ateitis.

Šio darbo tikslas – apžvelgiant miškų naikinimo ypatumus ir priemones tam sustabdyti, nustatyti, kaip šie faktoriai ateityje įtakos miškingumą.

Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, yra išsikeliami sekantys darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti bendrą teorinę medžiagą apie miškus;

2. Apžvelgti esamą padėtį Lietuvos miškuose;

3. Išanalizuoti miškų nykimo priežastis;

4. Nustatyti priemones, padedančias sustabdyti miškų nykimą ir kenkimą jiems;

5. Apžvelgti miškų atkūrimo ypatumus;

6. išanalizuoti miškingumo kaitą ateityje.

7. Darbo pabaigoje pateikti išvadas.1. MIŠKAI

1.2 BENDROS ŽINIOS APIE MIŠKĄ

„Manoma, kad miškai atsirado prieš 320 – 400 milijardų metų – demono periodo pabaigoje ir kkarbono pradžioje, sausumai iškilus iš jūros.„ (G. Pauliukevičius, 1982, p. 14). Dabartinės miškų sudėties formavimuisi didžiausią įtaką padarė klimatas. Jis paskirstė įvairioms medžių rūšims arealus, išplėtė ir susiaurino jų rūšinę sudėtį. Yra skiriami tokie miškų rūšinės sudėties laikotarpiai: pušų ir beržų, absoliutaus pušų maksimumo, lazdynų, pradinis plačialapių miškų klestėjimo, pirmasis eglių maksimumo ir dabartinio miško. Miškų sudėčiai didelę įtaką padarė žmogaus veikla. Žmogaus vykdyti lydymai, plonieji ir rinktiniai kirtimai ypatingai sumažino eglynų bei ąžuolynų plotą.

„Miškas – tai sudėtinga daugiakomponentė, iintegruota gamtinė sistema, susidedanti iš medžių, krūmų, žolių, samanų, susietų su dirvožemiu, vandeniu, atmosfera, gyvūnais ir mikroorganizmais.“ (G. Pauliukevičius, 1982, p. 5).

Miško visumą sudaro: a) abiotiniai veiksniai – šviesa, šiluma, dirvožemis, oras, drėgmė; b) augalai, producentai, aprūpinantys kitus gyvus organizmus organine medžiaga ir energija; c) organizmai, konsumentai, gyvenantys maisto medžiagomis, kurias sukūrė producentai; d) organizmai, reducentai, ardantys, mineralizuojantys organinę medžiagą.

Miškas yra ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurie brandos amžiuje būna ne žemesni kaip 5 m, ir kita augalija.

Svarbiausi miško augalai yra įvairių, rūšių medžiai. Medžiu yra vadinamas daugiametis augalas, ne žemesnis kaip 2 m, su sumedėjusiu stiebu ir šaknimis. Nuo kitų augalų medžiai skiriasi savo dydžiu ir ilgaamžiškumu. Tankiame miške augančio medžio kamienas būna aukštas, tiesus ir mažai šakotas. Šakota dažniausiai lieka tik pati medžio viršūnė. Atviroje vietoje augančio medžio kamienas būna trumpesnis, apačioje aiškiai šusterėjęs. Ir beveik visas šakotas. Kamienas yra vertingiausia medžio dalis, kurioje tarp žievės ir šerdies kaupiasi bei nuolat pasipildo pluoštinės struktūros gamtinė medžiaga, lignoceliuliozės substancija – mediena.

Miškai dengia apie 26 % žemės paviršiaus. Miškas – plačiausiai Europoje paplitusi pusiau natūrali ekosistema. „Europos miškingumas yra 30 %, Pietų Amerikos – 51 %, Afrikos -19 %, o Azijos tik 18 %%. Nevienodas yra ir to paties kontinento įvairių šalių miškingumas. Antai Vokietijoje jis yra 30 %, o Suomijoje net 66 %.“ (www.asa.lt). Lietuvos miškingumas prilygsta vidutiniam Europos miškingumui. Miškai čia užima 31,2 % visos šalies teritorijos. Miško plotų mažėjimą Lietuvoje sąlygojo gyventojų skaičiaus augimas ir jų poreikių tenkinimas.

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti. Miškas atlieka labai svarbias globalines funkcijas. „Globalinės miškų funkcijos yra šios: absorbuoti didžiąją saulės spinduliavimo dalį; fotosintezės būdu didžiąja dalimi gaminti ir palaikyti biologinį augimą ir kartu biomasę; palaikyti ir reguliuoti anglies, azoto ir deguonies apytaką, palaikyti ir reguliuoti vandens apytaką tarp atmosferos, žemės paviršiaus, augalų ir vėl atmosferos; kaupti vandenį žemės paviršiuje ir tokiu būdu sulėtinti kritulių nutekėjimą paviršiumi; daryti įtaką savo regiono temperatūrai, krituliams, oro ddrėgnumui ir išlyginti juos; tiekti medieną.“ (H. Beirsh, U. Borneo, H. Brunner ir kiti, 1998).1.2 LIETUVOS MIŠKŲ FONDAS

Lietuvoje miškai užima 32,0% šalies teritorijos. Miško žemės plotas yra 2091,2 tūkst. ha. Nuo 1998 m. miško žemės plotas padidėjo 112,8 tūkst.ha, o šalies miškingumas išaugo 1,7%. Visuose miškuose vidutinis medienos tūris yra 198 m³/ha. Vienam šalies gyventojui tenka 0,61 ha miško žemės ploto. Lietuvoje miškai sensta, tai rodo valstybinės miškotvarkos duomenys. Nuo 1998 m. vidutinis medynų amžius nuo 51 m. padidėjo iki 53 m.

Spygliuočių medynai Lietuvoje užima didžiąją visų miškų ploto dalį (58,1%) ir sudaro1155,1 tūkst. ha. „Minkštaisiais lapuočiais apaugę 739,5 tūkst. ha (37,2%), kietaisiais lapuočiais – 93,1 tūkst. ha (4,7%).“ (www.lvmi.lt). Medynų plotai pagal vyraujančias medžių rūšis pateiktas diagramoje Nr. 1.

Diagrama Nr. 1. Medynų plotai pagal vyraujančias medžių rūšis.

Svarbiausių medžių rūšių medynai Lietuvos miškuose pasiskirstę labai netolygiai. Pušų jaunuolynų tėra 2%, tai rodo, kad šie medynai nepakankamai atkuriami. O brandžių pušynų yra tik 5,4%. Eglynų jaunuolynų yra 42%, o brandžių eglynų 10,7%. Beržo jaunuolynų tėra 3%, o brandžių beržynų – 23%. Brandžių ąžuolynų yra 20%. Jie auga jiems skirtose vietose ir yra nekertami. Tai rodo ir pakankamai mažas jaunų ąžuolynų skaičius 1,2%. Uosio jaunuolynų iš visų medžių rūšių yra

daugiausiai – 42%. Medynų amžinės ir rūšinės struktūros susiformavimui didelę įtaką turėjo per didelės kirtimų apimtys, miško gaisrai, medienos rinka, kanopinių miško žvėrių pakenkimai ir kita.

Medynų plotai per pastaruosius 6 metus padidėjo 79,8 tūkst. ha. Daugiausia padidėjo beržynų (23,1 tūkst. ha), juodalksnynų (17,5 tūkst. ha), baltalksnynų (11,3 tūkst. ha) plotai. Lietuvoje vyraujančių pušynų plotai padidėjo 16,4 tūkst. ha, o eglynų plotai sumažėjo 1,9 tūkst. ha. „Plotų didėjimo bei medžių rūšių kaitos priežastis – naujų miškų atsiradimas, miškų inventorizacija anksčiau neinventorizuotuose pplotuose, eglynų bei eglių kituose medynuose džiūvimas.“ (www.Lietuva.lt). Dėl to kai kuriuose medynuose pasikeitė rūšių sudėtis: sumažėjo eglynų, šiek tiek uosynų (0,1 tūkst. ha) ir vos padidėjo ąžuolynų (3,7 tūkst. ha) plotai.

„Įvairių šalies vietovių miškingumas nevienodas: Varėnos rajone jis siekia 64 %, o Vilkaviškio rajone – tik 8,2 % viso ploto.“ (www.emokykla.lt). Miškingiausios Lietuvoje Alytaus (48,9 %) ir Vilniaus (43,6 %) apskritys. Mažiausiai miškingos Marijampolės (21,0 %) ir Klaipėdos (23,3 %) apskritys. Apskričių miškingumas pateiktas diagramoje Nr. 2

Diagrama Nr. 2. AApskričių miškingumas Lietuvoje

Miškai užima 63% nacionalinių parkų ir 48 % regioninių parkų teritorijos. „Apie 30% Lietuvos miškų saugoma arba juose taikomi tam tikri ūkininkavimo apribojimai, tačiau daugumoje šių miškų leidžiami atrankiniai ir sanitariniai kirtimai, šalinami seni ir džiūstantys medžiai bei sstambios medienos liekanos.“ (www.lvmi.lt). 2005 m. miško žemės plotai, priklausantys I grupei (rezervatiniai miškai), sudarė 25,2 tūkst. ha (1,2%), II grupei (specialios paskirties) – 253,1 tūkst. ha (12,1%), III grupei (apsauginiai) – 336,3 tūkst. ha (16,1%), IV grupei (ūkiniai) – 1476,6 tūkst. ha (70,6%).

Valstybinės reikšmės miškai Lietuvoje užima 1029,9 tūkst. ha miško žemės, iš jų medynai – 965,6 tūkst. ha plotą. Privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai užima 1039,2 tūkst. ha miško žemės, iš jų medynai – 1002,2 tūkst. ha plotą.

„Siekdama patikimai kontroliuoti miško išteklius, t. y. valstybės lygiu organizuoti kontrolinį ūkį, Valstybinė miškotvarkos tarnyba atlieka nacionalinę miškų inventorizaciją atrankos metodu: nustatoma miško plotų ir medienos išteklių dinamika, jų pokyčiai.“ (www.Lietuva.lt). Atliekant tiesioginius matavimus nuolatiniuose apskaitos objektuose kontroliuojamas medienos pprieaugis, savaime iškrentančių ir iškrentančių medžių tūris. Sudaromas prieaugio balansas, įvertinama miško atkūrimo bei miško auginimo kokybė. Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenys rodo, kad miškų būklė Lietuvoje gerėja, didėja miškų plotai, medienos ištekliai.2. MIŠKŲ NAIKINIMAS

2.1 MIŠKŲ KIRTIMAS

Plačiai taikomi gali būti tik tokie kirtimai, kurie nesukelia nepataisomų neigiamų padarinių miškų ekosistemoms bei gamtinei aplinkai.

Labai aktuali problema Lietuvoje – neteisėti miško kirtimai. Jie aplinkai ypatingai kenkia, nes miškas kertamas neatsižvelgiant į jokius gamtosauginius aspektus. Tačiau žvelgiant į statistinius duomenis, matoma, kad savivalės miškuose mmažėja. „Pernai regionų aplinkos apsaugos departamentų, miškų urėdijų, nacionalinių parkų ir rezervatų valstybiniai miškų pareigūnai nustatė 1177 neteisėto kirtimo atvejus, kurių metu iškirsta 15,8 tūkst. kubinių metrų medienos, o 2004 m. – 1672 atvejus (iškirsta daugiau kaip 39,5 tūkst. kubinių metrų).“ (www.am.lt). Daugiau nelegalių miško kirtimų atvejų pasitaiko privačios nuosavybės miškuose, kurie sudaro trečdalį visų šalies miškų ploto. Juose pernai buvo nustatyti 679 neteisėto kirtimo atvejai, kurių metu iškirsta per 13 tūkst. kubinių metrų medienos (61 proc. mažiau nei 2004 m.) ir aplinkai padaryta 486,8 tūkst. litų žalos. Daugiau kaip pusę šios medienos (56 proc.) neteisėtai iškirto patys miško savininkai. Valstybiniuose miškuose išaiškinti 498 neteisėto kirtimo atvejai. Jų metu iškirsta 56 proc. mažiau medienos negu 2004 metais.

Viena brutaliausių gamtos naikinimo formų – plynieji miško kirtimai. Kertant plynai sunaikinama visa miško ekosistema – nuo augalijos ir gyvūnijos iki dirvožemio. Nutraukiami visi simbioziniai ryšiai, ypatingai svarbūs miško atsikūrimui. Iškirtus mišką plynai neįmanoma jo atkurti tokio, koks jis buvo iki kirtimo. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis ilgaamžių medžių miškas yra paskutinė sukcesijos stadija, tačiau sunaikinus visą ekosistemą plyno kirtimo atveju, turi praeiti visos sukcesijos stadijos iš naujo, kad vėl gautume mišką tokį, koks jis buvo iki kirtimo. Natūraliai ilgaamžių medžių miškas po plyno kirtimo atsikuria nne per šimtą metų, o per kur kas ilgesnį laikotarpį. Pagrindiniai plynų kirtimų veiksniai, labiausiai kenkiantys gyvajai gamtai, yra tiesioginis rūšių naikinimas, tų rūšių buveinių naikinimas ir pačių miškų vientisumo pažeidimas. Pažeidžiant miškų vientisumą atsiranda grėsmė patiems miškams, nes plynos kirtavietės yra atviros vėtroms ir viesulams. Su plynomis kirtavietėmis besiribojančiuose miškuose daugiau nei kitur būna vėjovartų ir vėjalaužų, o tai gali skatinti ligų ir kenkėjų židinių atsiradimą. Po plynų kirtimų atkuriant miškus tikro miško vaizdas atsiranda ne greitai. „Miškų nuotraukose, darytose iš lėktuvų ar kosminių palydovų, net ir po 15 metų tokie plotai atrodo kaip plynės.“ (www.veidas.lt).

Lyginant miško kirtimus miškuose pagal nuosavybės formą, valstybiniuose miškuose kasmet iškertama mažiau medienos negu privačios nuosavybės. Vertinant kirtimų intensyvumą Lietuvos valstybinės reikšmės miškuose, palyginus jį su situacija kaimyninėse šalyse, galima teigti, kad šis rodiklis mūsų šalyje labai artimas kirtimų intensyvumui Estijos ir Latvijos valstybiniuose miškuose. Latvijos ir Estijos privačiuose miškuose medienos yra iškertama beveik du kartus daugiau negu valstybiniuose miškuose. Lietuvoje šie rodikliai skiriasi palyginti nedaug – privačiuose miškuose mūsų šalyje iškertama 0,4 m³ iš 1 ha daugiau nei valstybinės reikšmės miškuose.2.2 MIŠKŲ GAISRAI

Kasmet Lietuvoje kyla per 600 miško gaisrų, išdega apie 300 ha medynų. Paprastai miško gaisrai kyla dėl šių priežasčių: tyčinis padegimas, uužsidegimas nuo deginamos žolės, dėl neatsargaus miško lankytojų elgesio miške, taip pat gaisrai miške gali kilti dėl miško ruošos ar kitų neatsakingai atliekamų darbų. Dar viena miško gaisrų priežastis gali būti sausuoju metų laiku iš transporto priemonių išmetamųjų vamzdžių lekiančios kibirkštys. Miško gaisrų dinamika per pastaruosius 14 metų, pateikta diagramoje Nr. 3

Diagrama Nr. 3. Miško gaisrų skaičius Lietuvoje

Miško gaisras – didelė miško nelaimė. Miško gaisrai per trumpą laiką sunaikina ne tik medžius. Viename degančio miško hektare žūva 6–7 mln. dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų, daugybė vabzdžių, paukščių, augalų. Derlingiausias dirvožemio sluoksnis atsikuria tik per trejus ketverius metus.2.3 MIŠKŲ TARŠA

Ypatingai teršiami miškai, esantys netoli didžiųjų miestų pramonės įmonių. Gamyklų išmetami teršalai nusėda ant miško paklotės ir medžių lajų. Taip užteršiamas miško dirvožemis, kurio pasekoje sulėtėja medžių augimas. Pramonės įmonių į atmosferą išmestiems teršalams nusėdus ant medžių lajų, nuruduoja bei nudžiūsta medžių lapai bei spygliai. Toks medis praranda savo vertę ir neatlieka ekologinių funkcijų.

Sintezuodami organinę medžiagą, miškai sąveikauja su praeinančiomis oro masėmis, kartu ir ore esančiais teršalais. Teršalų srautų sąveika su mišku, keičia jų koncentracijų lygius ir iškritų struktūrą. „Daugumos atmosferos teršalų (SO4, NO3, Cl, NH4, Na, K, Ca) metinės vidutinės svorinės jonų koncentracijos polajiniuose krituliuose yra didesnės nei atmosferos krituliuose atviroje

vietoje ir šis skirtumas svyruoja nuo 1,4 karto Na+ iki 9,4 karto K+ jonams.“ (www.ausis.gf.vu.lt). Tokį koncentracijų skirtumą lemia du procesai: medžių lapijos biologinė apykaita su ore esančiais elementų jonais ir nusėdusių ant lajos dalelių nuplovimas. Nustatyta, kad išsiskyrimas iš lajų būdingiausias kaliui, o nuplovimo nuo lajų – NO3 ir sieros junginiams, kurie nusėda ant lajos dujų pavidalu.

Miško samanos, pasižyminčios didele teršalų kaupimo galia, taip pat geba sukaupti ir išlaikyti daug didesnį sunkiųjų metalų bei radionuklidų kiekį nei atviri ddirvožemiai.

Buitinėmis atliekomis ir šiukšlėmis ypač teršiami priemiestiniai miškai. Žmonės nesusimąstydami buitines atliekas veža ir verčia artimiausiame miško keliuke.2.4 MIŠKŲ KENKĖJAI IR LIGOS

Yra įvairių miško medžių kenkėjų ir ligų. Jie naikina medžių lapus, kamienus ir gali pažeisti medį negrįžtamai. Galima paminėti keletą ligų ir kenkėjų, kurie dažniausiai aptinkami Lietuvoje ir daro didžiausią žalą.

Ypatingai didelę gamtinę ir ekonominę žalą medžiams daro šakninė pintinė. Tai liga, kuria medžiai apsikrečia per šaknų žaizdas ir liečiantis sveikoms šaknims su sergančiomis. Apsikrėtę šia liga pušys ggreitai žūva, nes pintainė pūdo šaknų medieną ir numarina žievę. Puvinys vystosi šaknyse ir pakyla iki 6,0 metrų aukščio. Medžiai pasidaro neatsparūs vėjams.

Ąžuolinis lapsūkis ypatingai kenkia ąžuolams. Taip pat ąžuolų lapus naikina ąžuolų vandens indus parazituojančios grybinės ligos.

Nemažą žžalą spygliuočiams medžiams daro vabalas žievėgraužio topografas. Tai gausiausias bei žalingiausias eglės liemenų kenkėjas. Pavasarį vabalai anksčiausiai pradeda graužtis į eglių žalias vėjavartas, vėjalaužas, kirtavietėse paliktą pagamintą medieną, storesnes kirtimo atliekas. Po 1-2 savaičių užpuola augančias egles. Normaliomis sąlygomis užpuola vidutinio amžiaus ir brandžias apsilpusias egles bei vėjo išverstus ir nulaužtus medžius, apgyvendina šviežią paruoštą medieną ir stambias kirtimo liekanas.

Miško kenkėjų gretose gausėja neporinių verpikų ir mažųjų žiemsprindžių. Dėl to lapuočiai medžiai, ypač ąžuolai, bus smarkiai graužiami.

Šilumą mėgstantis vabzdys Keliaujantis pušinis verpikas. Šio drugio vikšrai gali nugraužti ištisus miškus ir ypač ąžuolynus.

Medžiams kenkia ne tik įvairūs kenkėjai ir ligos, bet ir miške gyvenantys kanopiniai žinduoliai. Jie nugraužia miško jaunuolynus ir tokiu būdu lėtina miško atsikūrimą ir jaunų medžių aaugimą.

Kasmet įvairūs kenkėjai ir ligos miškams padaro ne tik milžiniškus materialinius nuostolius, bet ir retina medžių skaičių bei sutrikdo natūralią pusiausvyrą.3. MIŠKŲ APSAUGA

3.1 MIŠKO KIRTIMŲ REGULIAVIMAS

Parenkant kirtimo būdus, reikia atsižvelgti į miško paskirtį, ekonomines ir gamtines sąlygas, medynų rūšinę sudėtį, būklę, augimvietės sąlygas ir kitus medynų ypatumus.

Kiekvienoje šalyje mišo kirtimus reguliuoja tos valstybės ribose galiojantis įstatymas. Pagrindinis įstatymas Lietuvoje reglamentuojantis visų rūšių miško kirtimus yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. priimtas įsakymas “ Pagrindinių miško kirtimų ttaisyklės”. Šios taisyklės yra privalomos visiems miškų savininkams, valdytojams ir naudotojams. Jose yra numatytas medynų kirtimo amžius, kirtimo būdo parinkimo kriterijai, draudžiami kirsti objektai. Nustatyti kirtimų apribojimai atskiroms miškų grupėms. Miško kirtimo ir kirtaviečių valymo darbų reikalavimai bei aptarti kiti klausimai susiję su miško kirtimu.

Miškų naudojimo mastą lemia jų funkcinis pasiskirstymas, taip pat medynų amžiaus struktūra, nustatytas kirtimo amžius, brandžių medynų plotai, brandžiuose medynuose sukauptos medienos kiekis.

Skirtingų grupių miškuose kirtimo normos nustatomos specifiškai.

I grupės miškuose nevykdomi jokie kirtimai. Išskyrus Saugomų teritorijų įstatyme ir rezervatų nuostatuose numatytus atvejus.

II grupės miškuose galima kirsti stichinių ar biotinių veiksnių sudarkytus, blogos sanitarinės būklės medynus plynais ar neplynais kirtimais. Gamtinę brandą pasiekę medynai gali būti kertami pagrindiniais neplynais kirtimais. Leidžiami visų rūšių ugdymo, sanitariniai ir kraštovaizdžio formavimo kirtimai.

III grupės miškuose yra susikaupę dideli brandžių medynų kiekiai. Miško naudojimo apimtis priklauso nuo poreikių. Tačiau besaikis medynų naudojimas – draudžiamas.

Pagrindinė IV grupės miškų paskirtis yra tiekti medieną. Šių miškų rajonuose medienos reikia daugiau, nei jos gali tiekti normalus miškas. metinį šių miškų naudojimą riboja metinis prieaugis ir brandžių medynų ištekliai. Auginant didesnių tūrių medynus, didėja ir miško naudojimas, o jei jis didinamas plečiant kertamų medynų plotą, ateityje jis neišvengiamai mažės. IV grupės miškuose kkirtimo norma turi atitikti šias sąlygas: a) garantuoti nepertraukiamą miško naudojimą; b) užtikrinti nepertraukiamą miško naudojimą per ateinančius 20 – 30 metų; c) gerinti miško amžiaus struktūrą ir būklę; d) bręstantys medynai turi būti kertami tik išimties tvarka; e) negalima kaupti perbrendusių medynų; f) medienos išteklius naudoti laiku ir racionaliai.

IV grupės miškuose, esant būtinybei, pagrindinio naudojimo kirtimai gali viršyti apskaičiuotąją biržę.

Siekdama patikimai kontroliuoti miško išteklius, Valstybinė miškotvarkos tarnyba atlieka nacionalinę miškų inventorizaciją atrankos metodu: nustatoma miško plotų ir medienos išteklių dinamika, jų pokyčiai. Atliekant tiesioginius matavimus kontroliuojamas medienos prieaugis, savaime iškrentančių medžių tūris. Sudaromas prieaugio balansas, įvertinama miško atkūrimo bei miško auginimo kokybė. Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenys rodo, kad miškų būklė Lietuvoje gerėja, didėja miškų plotai, bei didėja medienos ištekliai.

Norint padidinti iškertamos medienos kiekį, reikia didinti išauginamos medienos kiekį, bendrą medynų našumą, taip pat daugiau jos sukaupti medyne, didinti brandžių medynų tūrį ploto vienete. Tuo tikslu miškininkai intensyvina ūkininkavimą, didina ugdomųjų kirtimų plotus, pradėdami kirsti kaip galima anksčiau. Taip didinamas miškų tvarumas ir stabilumas, kaip viena iš svarbiausių sąlygų siekiant sukaupti medyne didesnę medienos prieaugio dalį pagrindiniam naudojimui.3.2 MIŠKŲ APSAUGA NUO GAISRŲ

Dažniausiai gaisrai kyla dėl tyčinio padegimo, neatsargaus elgesio su ugnimi miške, ar dėl neatsakingai atliekamų miško rruošos darbų. Todėl pirmiausia norint sumažinti miškuose kylančių gaisrų apimtis, reikėtų patiems žmonėms būti labiau sąmoningiems, atsargiau elgtis su ugnimi, imtis visų įmanomų apsaugos priemonių.

Miškų urėdijos norėdamos apsisaugoti nuo gaisrų sudaro operatyvinius priešgaisrinių priemonių ir gaisrų gesinimo planus, kurie kasmet tikslinami ir derinami. Miško gaisrams kilti palankiu laikotarpiu miškų urėdijose ir girininkijose nuolat budima. Miškai stebimi iš bokštelių. Kasmet miškuose atnaujinamos priešgaisrinės mineralizuotos juostos.

Nemažą dėmesį reikėtų skirti prevencinėms priemonėmis: miškuose prie kelių iškabinti priešgaisriniai stendai, publikuojami straipsniai laikraščiuose, vykdoma kita švietėjiška veikla.

Valstybinė priešgaisrinė miškų apsaugos programa įpareigoja valstybines miškų urėdijas gesinti visus miškų gaisrus, nesvarbu, kokiai nuosavybės formai jie bepriklausytų. Gaisrams pavojingu laikotarpiu visų miškų urėdijų administruojama teritorija, įskaitant ir privačius miškus, yra stebima iš priešgaisrinių apžvalgos bokštų.

Privataus miško savininkas privalo saugoti savo mišką nuo gaisrų, laikytis teisės aktais patvirtintų miškų priešgaisrinės apsaugos reikalavimų, savo lėšomis įgyvendinti profilaktines priešgaisrines priemones, informuoti valstybinius miškų pareigūnus apie atsiradusius miško gaisrų židinius.3.3 MIŠKŲ APSAUGA NUO TARŠOS

Norint apsaugoti miškus nuo taršos, reikia griežtai kontroliuoti į aplinką išmetamų teršalų kiekį. Gamyklos ir pramonės įmonės turėtų laikytis į atmosferą išmetamos didžiausios leistinos taršos (DLT) normatyvų.

Aplinkinių rajonų gyventojai turėtų susiprasti nevežti buitinių, statybinių ir kitų atliekų į mišką. Pastebėjus tokius atvejus, piliečiai turėtų

apie tai pranešti atitinkamoms tarnyboms, o šie savo ruožtu imtis tinkamų priemonių prieš šiukšlintojus.

Miškas yra labai teršiamas miško kenkėjus ir ligas bandant lokalizuoti įvairiais pesticidais bei fungicidais. Jie ypatingai niokoja miško augaliją ir dirvožemį. Šiuo atveju reikia rinktis vieną iš dviejų blogybių – arba leisti ir toliau miške plisti ligoms ir kenkėjams, arba juos naikinti nuodingomis medžiagomis. Todėl ateityje reikėtų stengtis naudoti ne tokias aplinkai pavojingas priemones.

Valstybės pareigūnai turėtų dėmesį sutelkti ne tik į neteisėtą ūkinę veiklą miškuose, bet ir įį miškų teršimą bei šiukšlinimą.3.3 MIŠKŲ APSAUGA NUO LIGŲ IR KENKĖJŲ

Kovojant su miško augalų kenkėjais ir ligomis, miškuose taikomos biologinės, cheminės bei fizinės apsaugos priemonės.

Didelę žalą medžiams, ypatingai spygliuočiams daro šakninė pintinė. Pieš šakninę pintinę rekomenduojama taikyti tokias apsaugos priemones: kelmų tepimą karbamido 20 % tirpalu, pridedant 0,5 kg. 100 l vandens pigmento akriliniams dažams, veisti mišrius miško želdinius, įterpiant ne mažiau kaip 30 % lapuočių medžių rūšių, iškertant džiūstančius medžius, o miške esančias aikšteles apželdinti lapuočiais.

Daugiausia žalos iiš visų kenkėjų padaro liemenų kenkėjas žievėgraužis topografas, todėl didžiausias dėmesys skiriamas kovai su šiuo kenkėju. Ištisus metus vykdomi savalaikiai sanitariniai miško kirtimai. „Kovai su žievėgraužiu – topografu kasmet iki kovo 15 d. yra išdėstomi eglės vabzdžiagaudžiai medžiai, kurie prieš ppat kinivarpų skraidymo pradžią apdorojami insekticidais.“ (www.gamtosapsauga.lt). Eglės kirtavietėse kabinamos feromoninės gaudyklės, kurios yra kas savaitę išvalomos, pašalinant sugautas kinivarpas. Siekiant kad sumažėtų naujose pušies kirtavietėse pušinių straubliukų , kasamos duobelės, į kurias dedami šviežios žievės gabalėliai pušiniams straubliukams privilioti.

Miško savininkai ir naudotojai turi laikytis miško sanitarinės apsaugos reikalavimų, per nustatytą laiką išvežti iš miško arba tinkamai apsaugoti nuo kenkėjų miške paliekamą spygliuočių medieną.

Vabzdžių kenkėjų invazijas pristabdyti ar visiškai sustabdyti galima kertant šviežiai užpultus, džiūstančius ar neseniai nudžiūvusius medžius.

Tačiau kai medžiai nudžiūvę prieš trejus ir daugiau metų, jų kirtimas įtakos sanitarinei miško būklei jau neturi. „Taip yra todėl, kad visi vabzdžiai yra gana griežtai specializuoti pagal tai, kokiame medyje – sveikame, apsilpusiame, pūvančiame ir t.t. – jjie gali apsigyventi ir plisti.“ (www.gamtosapsauga.lt). Sanitariniu požiūriu reikšmingos tik kelios rūšys, galinčios užpulti ir sunaikinti gyvus, dažniausiai apsilpusius, medžius. Todėl svarbus tik tų agresyvių rūšių užpultų žalių medžių kuo skubesnis iškirtimas ir pašalinimas iš miško. Kitos senuose sausuoliuose besidauginančios rūšys augantiems medžiams pavojaus nekelia.

Visose kirtavietėse nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. negali būti palikta žalių spygliuočių kirtimo atliekų su žieve. Žalia spygliuočių mediena nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 1 d. per dešimt dienų po jos iiškirtimo turi būti išvežta ne arčiau kaip 3 km nuo medyno, kurio sudėtyje spygliuočių medžių rūšių yra daugiau kaip 20 procentų, pakraščio arba apdorota insekticidais, arba nužievinta, arba kitais būdais apsaugota nuo medžių liemenų pavojingų kenkėjų ir ligų sukėlėjų.4. MIŠKŲ ATKŪRIMAS

Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai Lietuvoje reglamentuoja tvarių ir produktyvių, daugiatikslės ir specialiosios paskirties miškų, atitinkančių šalies gyventojų ir ūkio poreikius, atkūrimą ir įveisimą, laikantis subalansuoto miško ūkio plėtros principų.

Miškų įstatymo 15 straipsnyje pažymima, kad Mišką privalo atkurti jo valdytojai, savininkai bei naudotojai savo lėšomis.

Miško sklypams, kuriuose reikia mišką atkurti, tikslinės medžių rūšys parenkamos, atsižvelgiant į miškų paskirtį, augaviečių derlingumą. Derlingesnėse augavietėse veisiami mišrūs, daugiausia spygliuočių – lapuočių miškai. Dėl bioįvairovės pasodinama ornitochorinių krūmų.

Mišrių miškų veisimas padeda išsaugoti ir gerinti dirvožemio struktūrą, derlingumą, didina miškų stabilumą, atsparumą ligoms, gaisrams, sudaro sąlygas formuotis bioįvairovei. Miškai taip pat veisiami ir nederlingose, žemės ūkiui netinkamose žemėse. Per 2000 – 2004 m. laikotarpį tokiuose plotuose įveista 37,2 ha naujų miškų.

Yra tokie galimi miško atkūrimo būdai: 1) Natūralus miško žėlimas – iš savaime išsisėjusių sėklų, kurios sudygsta nukritusios nuo greta ar netoli sklypo augančių medžių ar iš po kirtimo likusių kelmų ir šaknų išaugusių atžalų. 2) Dirbtinis miško želdinimas – sodmenų sodinimas rankiniu ar mmechanizuotu būdu, sėjimas. 3) Mišrus – išvardintų būdų derinys – sodinant ar sėjant plote, kuriame želia savaiminukai; taikant arba netaikant žėlimą skatinančias priemones.

Dažniausiai Lietuvoje pirmenybė teikiama pavasariniam sodinimui ir sėjimui. Sodinant galima greičiau atkurti mišką, pasirinkti pageidaujamas medžių rūšis ir, taikant medžių selekcijos pasiekimus, formuoti sveikus bei našius medynus. Mišką galima įveisti ten, kur jis anksčiau neaugo, menkaverčius medžius ir krūmus galima pakeisti pageidaujamomis medžių rūšimis. Želdintinose kirtavietėse ir degavietėse dirbtiniu būdu miškas atkuriamas ne vėliau kaip per trejus metus, o paliekant žėlimui – ne vėliau kaip per ketverius metus po jų atsiradimo. Mišku užsodinta žemė pateikta paveiksle Nr. 1.

Paveikslas Nr. 1. Apsodintas mišku plotas

Pigiausias miško atkūrimo būdas – kai miškas atželia savaime. Natūraliai atžėlę plotai labiau prisitaikę prie vietos sąlygų, atsparesni ligoms ir kenkėjams. Kirtavietės savaime želia daugiausia tomis rūšimis, kurių sėklas perneša vėjas Šis atkūrimo būdas įgalina išauginti geros kokybės medieną.

Miško atkūrimas taikant mišrias priemones leidžia derinti natūralų miško žėlimą su dirbtiniu sodinimu. Taikant šį būdą galima tiksliai pasirinkti medžių rūšis. Miškas atkuriamas paliekant jį natūraliai atželti, jeigu po kirtimo lieka pakankamai gyvybingų, kirtimo metu nesužalotų jaunų medelių arba yra tikimybė, kad atžels pageidaujamos medžių rūšys. Jei po kirtimo nelieka jaunų medelių, kurie gali atželti, mmiškas dirbtinai sodinamas arba sodinami trūkstami medžiai.

Miškų atkūrimas sėjant – daug pigesnis už sodinimą miško įveisimo būdas. Tačiau jis plačiai netaikomas, nes jo sėkmė labai priklauso nuo pavasario orų. Be to, sėjant įveisti želdiniai reikalauja daug didesnės priežiūros, lėčiau vystosi: nuo sodinant įveistų želdinių atsilieka maždaug 2-ais -5-eriais metais.

„Parenkant miško atkūrimo ir įveisimo būdą, paprastai atsižvelgiama į tokius aplinkos veiksnius:

1. miško funkcinę paskirtį (ūkiniai, rekreaciniai, apsauginiai ir kt. paskirties miškai);

2. ekonominius veiksnius (miško atkūrimo ar įveisimo kainą, miško auginimo apyvartos trukmę ir kt.);

3. kitus veiksnius (želdaviečių ir želviečių būklę, valdytojo tikslus ir kt.).“ (www.girininkija.lt).

Ekosistemų apsaugos (II A gr.) miškuose pirmenybė teikiama miško žėlimui. Želdinti galima tik vietinės kilmės miško dauginamąja medžiaga.

Rekreaciniuose (II B gr.) miškuose galimi visi miško atkūrimo ir įveisimo būdai. Pasirenkamas tas, kuris labiausiai užtikrins želdinių ir žėlinių tvarumą ir atitiks rekreacinius poreikius.

Apsauginiuose (III gr.) miškuose pirmenybė teikiama žėlimui. Rezervatų apsauginių zonų miškuo.se galima želdinti tik vietinės kilmės miško dauginamąja medžiaga.

Ūkiniuose (IV gr.) miškuose galimi visi miško atkūrimo ir įveisimo būdai.5. MIŠKŲ ATEITIS

Dabar Lietuvos miško žemė užima 2091,2 tūkst. ha –32,0% šalies teritorijos. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą šalies miškingumą ateityje numatoma padidinti vidutiniškai 7–8 proc.

Pastaraisiais dešimtmečiais miškai plinta

savaime ne miško žemėse. Per metus po beveik 5 tūkst. ha. Priskaičiavus želdinius kasmet inventorizuojama apie 10 – 15 tūkst. hektarų naujų miškų. Tai reiškia, kad šalies miškingumas kasmet padidėja 0,2 proc.

Pasaulyje miškų plotai kasmet sumažėja 0,18 proc. – tai tolygu miškingumo sumažėjimui 0,06 proc. Europoje miškų plotai kasmet padidėja 0,42 proc. – miškingumas padidėja 0,14 proc.

„Pagal nacionalinės miškų inventorizacijos duomenis, 1 hektare šalies miškų kasmet priauga vidutiniškai 8m3 medienos.“ (Mūsų girios, 2006/1, p10). Pušynuose dabar vyrauja vidutinio amžiaus iir pribręstantys medynai, išlyginus pušynų amžiaus klasių struktūrą, jų kasmetinis prieaugis turėtų sumažėti nuo 8,4 iki 7,3 m3/ha. Eglynuose vyrauja jaunuolynai, todėl jų prieaugis turėtų padidėti nuo 7,6 iki 7,7 m3/ha. Visų Lietuvos miškų prieaugis dėl amžiaus struktūros išlyginimo turėtų sumažėti nuo 8 iki 7,4 m3/ha.

Lietuvoje labiausiai miškingumą padidinti planuojama Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos pušynų zonoje – 15 proc., išskyrus Pietų Dzūkijos žemo ir vidutinio našumo grynų pušynų pozonį, kur miškingumas jau ir šiuo metu yra labai didelis – 774 proc. Šio pozonio miškingumą numatoma didinti minimaliai – 2–3 proc.

Vidurio Žemaitijos vidutinio našumo mišrių eglynų zonos miškingumą tikslinga padidinti 12 proc. Vidurio Aukštaitijos – Šiaurės Vakarų Dzūkijos našių mišrių (spygliuočių-lapuočių) miškų zonos miškingumas didintinas 7-10 proc.

Minimaliai (3 pproc.) miškingumą planuojama didinti Vidurio Lietuvos mišrių lapuočių-spygliuočių miškų zonoje. Miškai šioje zonoje bus veisiami, didinant teritorijos ekologinį stabilumą, apsaugant labai derlingas žemes nuo erozijos. Palyginti nedidelės galimybės didinti miškingumą yra Vakarų Žemaitijos mišrių miškų zonoje – 2 proc., taip pat Pietvakarių Žemaitijos našių mišrių eglynų zonoje – 5 proc.

Planuojama ne tik didinti šalies miškingumą, bet ir didinti kirtimų apimtis miškuose, išgaunant kokybišką medieną.

I grupės miškuose jokie kirtimai nevykdomi, o II grupės miškuose galima kirsti pasiekusius gamtinę brandą medynus. Po 20-30 metų, padidėjus gamtinę brandą pasiekusių medynų plotams, kirtimų apimtys II grupės miškuose gali padidėti. Beveik visas naudojimas vyks apsauginiuose ir ūkiniuose III-IV grupių miškuose, kurie Lietuvoje šiuo metu užima 1,7 mln. ha plotą. Šių miškų plotas didės ir aateityje, želdant naujus plotus.

Medienos išteklių prognozėje pateiktoje lentelėje Nr. 1, matoma, kad kiekvienais metais bus iškertamas vis didesnis medienos kiekis. Prieaugio sunaudojimas valstybinės reikšmės miškuose pasieks 90-94%, o kituose 57-95%.

Lentelė Nr. 1. Lietuvos III-IV grupių miškų medienos naudojimo intensyvumas

Valstybinės reikšmės miškai Privatūs ir kiti miškai Iš viso

2001-2010 2011-2020 2021-2030 2001-2010 2011-2020 2021-2030 2001-2010 2011-2020 2021-2030

Kertama per metus likvidinės medienos, mln. m3 3,82 3,93 4,19 2,71 3,58 4,15 6,53 7,51 8,34

Kertama likvidinės medienos, m3/ha 4,83 4,97 5,28 3,09 4,11 4,71 3,91 4,51 4,98

Iškertamų stiebų su žieve tūris, m3/ha 5,53 5,71 6,09 3,52 4,69 5,38 4,48 5,18 5,72

Prieaugio sunaudojimas, % 90 94 90 57 78 95 72 86 93

Kirstina padarinės medienos rūšinė sudėtis per visus ateinančius 30 metų labai keisis. 1,3 karto išaugs kertamų pušų tūris, 1,8 kkarto – eglių. Nedaug padidės beržų – 15%, juodalksnių ir baltalksnių – 13%, sumažės drebulių – 20% kirtimai. Labiausiai paplitusių medžių rūšių – pušies, eglės ir beržo – mediena medienos naudojimo balanse sudarys 77–81%.

Vykdant suprojektuotų apimčių miško kirtimus, toliau vyks medienos tūrio prieaugio kaupimas, kuris per visą laiką intensyvesnis yra privačiuose miškuose, todėl čia sparčiau didės vidutiniai medienos tūriai. Lietuvoje III-IV grupių miškuose metinis pri.eaugis yra apie 10 mln.m3 medienos.

Didėjančios kirtimų apimtys neturėtų prognozuoti miško plotų sumažėjimo. Ateityje miškingumas turėtų didėti, bent jau Lietuvoje. Laikantis įstatymuose numatytų taisyklių, iškirstos miško vietos yra atželdinamos. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, žmonės imasi mišku apželdinti žemės ūkiui netinkamus žemės plotus, siekiant gauti ES paramą. Dėl to miško plotai ateityje tik didės. Taip pat mišku virsta sovietmečiu melioruotų žemių plotai, kas irgi sąlygoja miškingumo didėjimą.IŠVADOS

Miškas – tai sudėtinga daugiakomponentė, integruota gamtinė sistema, susidedanti iš medžių, krūmų, žolių, samanų, susietų su dirvožemiu, vandeniu, atmosfera, gyvūnais ir mikroorganizmais.

Miškai dengia apie 26 % žemės paviršiaus. Miškas – plačiausiai Europoje paplitusi pusiau natūrali ekosistema. Lietuvoje miškai užima 32,0% šalies teritorijos. Miško žemės plotas yra 2091,2 tūkst. ha. Vienam šalies gyventojui tenka 0,61 ha miško žemės ploto.

Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis eekologinės pusiausvyros faktorius.

Labai opi problema Lietuvoje – neteisėti miško kirtimai. Taikomi gali būti tik tokie kirtimai, kurie nesukelia nepataisomų neigiamų padarinių miškų ekosistemoms bei gamtinei aplinkai. Viena brutaliausių gamtos naikinimo formų – plynieji miško kirtimai. Kertant plynai sunaikinama visa miško ekosistema – nuo augalijos ir gyvūnijos iki dirvožemio. Parenkant kirtimo būdus, reikia atsižvelgti į miško paskirtį, ekonomines ir gamtines sąlygas, medynų rūšinę sudėtį, būklę, augimvietės sąlygas ir kitus medynų ypatumus.

Kasmet Lietuvoje kyla per 600 miško gaisrų, išdega apie 300 ha medynų. Miško gaisrai per trumpą laiką sunaikina ne tik medžius. Viename degančio miško hektare žūva 6–7 mln. dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų, daugybė vabzdžių, paukščių, augalų. Dažniausiai gaisrai kyla dėl tyčinio padegimo, neatsargaus elgesio su ugnimi miške, ar dėl neatsakingai atliekamų miško ruošos darbų.

Miškų tarša – dar vienas miškams kenkiantis veiksnys. Ypatingai teršiami miškai, esantys netoli didžiųjų miestų pramonės įmonių. Sintezuodami organinę medžiagą, miškai sąveikauja su praeinančiomis oro masėmis, kartu ir ore esančiais teršalais. Buitinėmis atliekomis ir šiukšlėmis ypač teršiami priemiestiniai miškai. Norint apsaugoti miškus nuo taršos, reikia griežtai kontroliuoti į aplinką išmetamų teršalų kiekį.

Yra įvairių miško medžių kenkėjų ir ligų. Jie naikina medžių lapus, kamienus ir gali pažeisti medį negrįžtamai. Kasmet įvairūs kenkėjai ir ligos miškams padaro ne tik mmilžiniškus materialinius nuostolius, bet ir retina medžių skaičių bei sutrikdo natūralią pusiausvyrą. Kovojant su miško augalų kenkėjais ir ligomis, miškuose taikomos biologinės, cheminės bei fizinės apsaugos priemonės.

Mišrių miškų veisimas padeda išsaugoti ir gerinti dirvožemio struktūrą, derlingumą, didina miškų stabilumą, atsparumą ligoms, gaisrams, sudaro sąlygas formuotis bioįvairovei.

Nuo 1998 m. miško žemės plotas padidėjo 112,8 tūkst.ha, o šalies miškingumas išaugo 1,7%. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą šalies miškingumą ateityje numatoma padidinti vidutiniškai 7–8 proc. Planuojama ne tik didinti šalies miškingumą, bet ir didinti kirtimų apimtis miškuose, išgaunant kokybišką medieną.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. H. Beirsch, U. Borner, H. Brunner, D. Richter, G. Saupe, W. Wiesmemuller. Globalinės problemos – Vilnius, Briedis, 2000.

2. H. Volodka, L. Balčiauskas. Lietuvos gamtinė aplinka – Šiauliai, 2001.

3. G. Pauliukevičius. Miškų ekologinis vaidmuo – Vilnius, Mokslas, 1982.

4. www.am.lt

5. www.asa.lt

6. www.ausis.gf.vu.lt

7. www.emokykla.lt

8. www.gamtosauga.lt

9. www.girininkija.lt

10. www.Lietuva.lt

11. www.lvmi.lt

12. www.veidas.lt