Moterys Lietuvos versle

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

Socialinių mokslų fakultetas

Ekonomikos katedra

Referatas

Darbo vadovė: J. Staponkienė

Darbą atliko: VEK-4 gr. studentė

Šiauliai, 2004 m

Turinys

Įvadas 3

1. Moterų verslinė ir visuomeninė veikla 4

2. Išsilavinimas 4

3. Kuris geresnis vadovas: MOTERIS ar VYRAS? 4

4. Moterų veiklos rūšys 5

5. Moterų padėtis darbo rinkoje 5

5.1. Moterų skaičiaus tendencijos 5

5.2. Užimtumas 6

5.3. Nedarbo lygis 7

6. Moterys verslininkės 8

Išvados 10

Naudota literatūra 12

Įvadas

Šio referato tikslas – atskleisti Lietuvos moterų vaidmenį šalies

ekonomikoje. Aptarsime moterų verslinę iir visuomeninę veiklą, dalyvavimo

darbo rinkoje tendencijas: ekonominį aktyvumą ir užimtųjų skaičiaus

dinamiką, darbo jėgos pasiskirstymą ekonomikos sektoriuose ir ūkio šakose.

Taip pat kalbėsime apie išsilavinimą, pastebesime, jog yra žymiai

daugiau moterų, turinčių išsilavinimą, nei vyrų. Nagrinėsime veiklos rūšis

bei bedarbystės problemomas. Bus analizuojami moterų ekonominės padėties ir

darbo ypatumai, profesinių ir šeimyninių pareigų derinimas.

1. Moterų verslinė ir visuomeninė veikla

Laisvosios rinkos sistema teoriškai suteikia visiems Lietuvos

piliečiams galimybę siekti ekonominio savarankiškumo. Bet praktika rodo,

kad taip dažnai nebūna ir viena iš pagrindinių kliūčių yra lytis. Moterys

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, susiduria su diskriminacija

ieškant darbo. Vis didėjantis skaičius moterų pradeda savo verslą, taip

siekdamos įveikti šią kliūtį. Smulkus verslas pasireiškia kaip instrumentas

moterims siekiant ekonominio savarankiškumo. Moterų verslas turi tam tikras

ypatybes: dažnai jis yra smulkus ir verslininkės yra linkusios įdarbinti

kitas moteris savo versluose. Tai reiškia, kad šiuo atveju jos turi

teigiamą ekonominę įtaką: jos plėtoja smulkųjį verslą ir sukuria darbo

vietas (ypač kitoms moterims).

Moterys tampa ekonomiškai savarankiškomis. 1996 metais priimta Moterų

pažangos programa, kuri konstatuoja, kad reikia “propaguoti bei remti

moterų ekonominį savarankiškumą, skatinti moterų smulkų verslą bei asmeninę

iniciatyvą”. Savarankiškumo jausmas, pasitikėjimas savimi yra vienas iš

profesinio moters vadovės įvaizdžio veiksnių, kuris leidžia moterims

modeliuoti darbą pagal savo poreikius bei kurti patogią darbo aplinką.

Profesinės veiklos dėka joms atsiveria naujos galimybės kūrybinių

sugebėjimų realizavimui, socialinių ryšių plėtimui, savo ir šeimos ateities

planavimui.

Lietuvoje yra nemažai drąsių ir siekiančių karjeros moterų, kurios

ryžtasi pačios sukurti darbo vietą sau ir savo šeimai, t.y. imtis verslo.

2. Išsilavinimas

Verslininko išsilavinimas bei praktinė patirtis turi didelės įtakos

ne tik verslo steigimui, bet ir profesiniam vadovo įvaizdžiui. Jei

panagrinėsime moterų išsilavinimą, pastebėsime, kad nėra jokio pagrindo

manyti, kad jos negali vadovauti. Moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą,

skaičius yra didesnis nei vyrų (atitinkamai 223 tūkst. ir 165 tūkstančiai).

Tačiau aukštesnis moterų išsilavinimas negarantuoja geresnių nei vyrams

karjeros galimybių.

3. Kuris geresnis vadovas: MOTERIS ar VYRAS?

Šiuolaikinis verslas tampa vis įvairesnis ir reikalauja tiek vyriškų,

tiek moteriškų bruožų bei sugebėjimų. Todėl ir moters vadovės įvaizdyje

turėtų pasireikšti šiek tiek vyriškos vadovo savybės, bet kartu išlikti ir

moteriškumo aspektai, nes tam tikros moteriškos savybės gali būti net

privalumas vadovaujant. „Šiuolaikinės Lietuvos socialiniai procesai ir

jaunimo tapatybės“ ataskaitoje pateikti duomenys rodo, jog vertinant

veiklą, atliekamą viešojoje visuomenės sferoje, dauguma apklaustųjų atsakė,

kad ji yra būdinga vyrams ir moterims. 84.4 proc. visų respondentų taip

įvertino karjeros siekimą, 67.9 proc. pinigų uždirbimą. Bet kita vertus,

vadovavimą vyriška veikla laiko net 42.3 proc. vaikinų ir 19.4 proc.

merginų. Vadinasi, vadovavimas laikomas veikla, kurią geriau gali atlikti

vyrai. Kaip rodo duomenys, šie stereotipai mūsų visuomenėje dar pakankamai

stabilūs, o tai sąlygoja neigiamą moters vadovės įvaizdį.

4. Moterų veiklos rūšys

Populiariausia veiklos rūšis vyraujanti tarp moterų ir vyrų

verslininkų yra prekyba. Ja užsiima daugiau nei 30proc. vyrų ir moterų.

Procentaliai šia veikla užsiima daugiau moterų. Moterų, užsiimančių

prekyba, yra 4,4 proc. daugiau nei vyrų. Kita tarp moterų populiari veikla

– viešbučių ir restoranų veikla. Moterų, užsiimančių viešbučių ir restoranų

veikla, buvo 13,3 proc. daugiau nei vyrų.

Moterys turi tendenciją plėtoti lanksčius verslus, kurie pagrįsti jų

asmenine patirtimi. Jos atsakingiau žvelgia į verslą, kaip į gyvenimo būdą,

o ne kaip į pelningą nuotykį.

Tačiau moterys dalyvauja ne tik verslinėje, bet ir visuomeninėje

veikloje. Suvokusios, kad tik vienybėje ir kartu jos gali įveikti vyrų

patriarchines nuostatas, apginti savo teises, orumą ir lygiavertiškumą, kad

tiktai jų pilietinio ir politinio aktyvumo dėka Lietuvoje gali būti sukurta

reali demokratija, Lietuvos moterys buriasi į visuomenines organizacijas.

Visuomenine moterų organizacijų veikla siekiama moteriškosios lyties

diskriminacijos panaikinimo.

Pagal visuomeninių organizacijų veiklos pobūdį jas galima suskirstyti

į tris grupes: politiškai orientuotos moterų organizacijos, nevyriausybinės

moterų organizacijos, moterų organizacijos, įkurtos pagal nacionalines arba

specifinius interesus. Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja virš 90 moterų

organizacijų.

5. Moterų padėtis darbo rinkoje

5.1. Moterų skaičiaus tendencijos

Moterys Lietuvoje sudaro daugiau nei pusę šalies gyventojų – 53,3%

(100 vyrų teko 114 moterų). Šis rodiklis nuo 1990 m. kyla labai nežymiai

(1990 m.- 52,7%), bet visada tolygiai didėja. Rodiklio reikšmės Lietuvoje

ir ES šalyse yra labai panašios: ES jis yra lygus 51,1%. Vyrų dalis

bendrame gyventojų skaičiuje nuo pat 1990 m. tolygiai mažėjo ir šiuo metu

siekia 46,7%.

Lenteleje rodoma moterų dalis Lietuvoje ir ES 2002 m.

|Rodiklis |Lietuva|ES |

|Moterų dalis bendrame gyventojų skaičiuje |53,3% |51,1%|

|Darbingo amžiaus moterų dalis darbingo amžiaus gyventojų |49,7% |43,2%|

|skaičiuje | | |

5.2. Užimtumas

2002 m. ekonominis moterų aktyvumas Lietuvoje buvo žemesnis nei vyrų.

Moterų aktyvumas buvo 65,7%, kai tuop tarpu vyrų – 73,2%. Pastaraisiais

metais ekonominis moterų aktyvumas turėjo tendenciją mažėti: 2000 m. jis

sudarė 67,1 %, o 2001 m. – 65,8%.

Tačiau ne visos 15-64 m. amžiaus moterys priklausė užimtųjų gyventojų

grupei. Moterų ir vyrų užimtumo lygis 2002 m. buvo mažesnis už jų aktyvumo

lygį ir sudarė atitinkamai 57,1% ir 62,3%. 2002 m. moterų užimtumo lygis,

palyginti su 22001 m. (55.9%), išaugo, tačiau nepasiekė 2000 m. lygio

(57,5%).

Pastebima didelė užimtumo lygio diferenciacija pagal amžiaus grupes.

Kaip rodo 2 lentelės duomenys, moterų užimtumo lygis didžiausias 25-49

amžiaus grupėje. 2002 m. visose amžiaus grupėse moterų užimtumo lygis buvo

žemesnis negu vyrų.

[pic]

Susidariusią situaciją galima paaiškinti tuo, kad tokios tradiciškai

“moteriškos” veiklos sritys kaip švietimas, sveikatos priežiūra ir

socialinis darbas dažniausiai yra valstybinio sektoriaus dalis. Tuo tarpu

“vyriškosios” veiklos sritys (statyba, transportas ir kt.), kaip taisyklė,

priklauso privačiam sektoriui. Taigi, galima būtų teigti, kad moterys nėra

linkusios rizikuoti ir labiau vertina stabilias, užtikrintas darbo vietas.

Vyrai pirmenybę teikia privačioms įmonėms ir dažnai patys jas steigia.

Didžioji dalis moterų yra kuklesnės, santūresnės, labiau linkusios padėti

vyrams, dirbti komandoje, o ne vadovauti. Kaip matyti iš grafiko, 2002 m.

darbdavių ir savarankiškai dirbančių moterų buvo beveik dvigubai mažiau nei

vyrų.

[pic]

5.3 Nedarbo lygis

Statistikos departamento duomenimis, 2002 m. bendras nedarbo lygis

Lietuvoje buvo 13,7%. Moterų nedarbo lygis 2002 m. buvo žemesnis nei vyrų

ir sudarė 12,9% (vyrų nedarbo lygis 2002 m. sudarė 14,6%).

[pic]

Tokius skirtumus darbo rinkoje lemia:

➢ užsisenėjęs stereotipinis požiūris į moters ir vyro socialinį vaidmenį –

vyras vis dar laikomas vieninteliu ar bent jau pagrindiniu šeimos

maitintoju;

➢ problema, su kuria susiduria moterys, norinčios išlaikyti darbo vietą ar

ieškoti kitos – motinystė ir vaiko priežiūra. 2002

m. vos 1% vyrų

pasinaudojo tėvystės atostogomis;

➢ mažesnis darbo rinkos poreikis vyresnio amžiaus moterims;

➢ moterų dažnai stokoja patirties, specifinių įgūdžių versle;

➢ skeptiškas požiūris į moterį verslininkę.

6. Moterys verslininkės

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kartu

su Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2001 m. atlikto smulkių ir

vidutinių įmonių verslo sąlygų tyrimo duomenimis, tarp įmonių vadovų

gausėja moterų. Jei 2000 m. Lietuvoje moterų vadovių buvo vos 29,2%, tai

2001 m. – jau 40%.

Grafike verslininkų pasiskirstymas pagal lytį ir amžių, 2001 m. (%)

(visi verslininkai atitinkamoje amžiaus grupėje = 100)

[pic]

Absoliučiai visose amžiaus grupėse vyrų vadovų yra daugiau. Šis

skirtumas itin ryškus 21 – 30 metų grupėje. Daugiausiai verslo vadovių yra

31 – 50 amžiaus grupėse. Vyrų verslininkų vyraujantis amžius yra 21 – 40

metų.

Moterų situacija Lietuvoje ir ES yra labai panaši. Visose amžiaus

grupėse (25 – 39, 40 – 49, 50+) moterų verslininkių mažiau nei vyrų.

Daugiausiai moterų verslininkių ES yra 50 ir daugiau metų amžiaus grupėje

(5,5% visų to amžiaus dirbančių moterų). Šiek tiek mažiau – 4,5%

verslininkių 40 – 49 amžiaus grupėje bei 3%- 25 – 39 metų amžiaus grupėje.

Moterys labiau nei vyrai linkę dirbti ne savo įsteigtoje įmonėje. Vos

21 – 24% verslininkių visose amžiaus grupėse yra moterys.

Grafike naujai įsteigtų įmonių vadovai pagal llytį, 2001m. (%) (visos

įmonės įvairiais metais = 100)

[pic]

Vyrai yra gerokai aktyvesni steigiant naujas įmones, tačiau moterų

padėtis pastaraisiais keletą metų gerėja. Jei 1997 m. tik 28,8% naujai

įsteigtų įmonių vadovais buvo moterys, tai 2001 m. šis skaičius išaugo iki

40%.

Lietuvos verslininkės veiklą plėtoja dažniausiai šiose srityse:

siuvimas, plaukų kirpimas, grožio salonai, maži restoranai ir kavinės,

privatūs stomatologijos kabinetai ir privatūs gydytojų kabinetai, sporto

klubai ir kt.

ES apie 30% moterų verslininkių dirba mažmeninėje ir didmeninėje

prekyboje, apie 13% moterų dirba viešbučių- restoranų sektoriuje bei apie

12% – visuomeninių ir privačių paslaugų sektoriuje.

Moterys labiau linkusios kurti mažas įmones. Apie 70% ES moterų

verslininkių valdo mažesnes nei 5 darbuotojų įmones, 16% moterų – įmones,

kuriose dirba 6 – 10 darbuotojų, 11% moterų – 11- 49 darbuotojų turinčias

įmones ir tik 2,5% valdo įįmones, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų.

Didelės įtakos tiek verslo steigimui, tiek ir profesiniam vadovo

įvaizdžiui turi verslininko išsilavinimas bei praktinė patirtis. Apžvelgus

statistinius duomenis, matyti, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad moterys

negali vadovauti (2002 m. aukštąjį išsilavinimą turėjo 13,5% moterų ir

11,5% vyrų). Kaip matyti, moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra

daugiau, tačiau tai toli gražu negarantuoja joms geresnių nei vyrams

karjeros galimybių. Tam dažniausiai trukdo verslui nepalankios moterų

charakterio savybės: nuolaidumas, kuklumas, baimė rizikuoti ir pan. Moters

vadovės įvaizdyje turėtų pasireikšti daugiau vyriškų savybių, tačiau

nereikėtų ppamiršti ir moteriškumo, kuris dažnoje situacijoje gali tapti ne

kliūtimi, o privalumu.

Europos Sąjungoje 25 – 39 metų amžiaus moterų išsilavinimas

aukštesnis nei to paties amžiaus vyrų. 40 – 54 metų amžiaus grupėje moterų

ir vyrų išsilavinimas labai panašus (apie 25 – 30% verslininkų su aukštuoju

išsilavinimu).

Išvados

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, bendras užimtų moterų skaičius

sumažėjo net 195.8 tūkst., arba beveik penktadaliu, tuo tarpu užimtų vyrų –

58.2 tūkst., arba 6.6%. Per šį laikotarpį pastebimai sumažėjo moterų dalis

bendrame užimtų gyventojų skaičiuje -nuo 53.8 iki 50.2% . Dirbančių moterų

skaičiaus mažėjimas buvo susijęs su ženkliais jų ekonominio aktyvumo

pokyčiais (moterų užimtumo lygis 1991-1995 metais sumažėjo net 18.6

procentinio, tuo tarpu vyrų – tik 4.5 procentinio punkto). 1996 metų

pabaigoje – 1997 metais kartu su ekonomikos augimu pradėjo didėti ir

dirbančiųjų skaičius, šiek tiek sumažėjo nedarbo lygis, tačiau šios

pozityvios tendencijos darbo rinkoje susijusios su vyrų ekonominio aktyvumo

augimu, moterų tarpe buvo ir toliau stebimas užimtųjų skaičiaus mažėjimas,

atitinkamai sumažėjo ir jų užimtumo rodikliai (iki 79%) bei dalis

dirbančiųjų tarpe (iki 49.2%).

Moterys sudaro didesnę pusę (apie 58%) valstybinio sektoriaus

darbuotojų (jo dalis bendroje užimtumo struktūroje sumažėjo iki trečdalio).

Privačios ekonominės veiklos sferoje aktyvesni yra vyrai (jų dalis siekia

57%). Lėtesnės privataus sektoriaus feminizacijos priežastys susijusios su

tuo, kad vadinamosios “moteriškos” ūkio šakos (švietimas, sveikata ir

socialinis darbas) praktiškai tebelieka valstybinio sektoriaus dalimi, tuo

tarpu “vyriškos” veiklos sferos (statyba, kai kurios apdirbamosios pramonės

šakos) yra beveik visiškai privatizuotos. Kita vertus, kaip rodo specialūs

tyrimai, moterys žymiai lėčiau negu vyrai įsitraukia į privatų verslą.

Statistikos departamento duomenimis, moterys darbdavių tarpe sudarė mažiau

nei trečdalį, savarankiškų, arba dirbančių sau asmenų tarpe – apie 40%.

Beveik per visą nedarbo registravimo laikotarpį (išskyrus 1993 m.)

moterys sudarė didesnę pusę visų bedarbių; oficialiai užregistruotų

nedirbančių moterų skaičius šalyje nuolat didėja: 1998 m. pabaigoje jis

viršijo 61 tūkst., moterys sudarė pusę visų bedarbių, jų tarpe daugiau

nei du trečdalius bedarbių su aukštuoju ir aukštesniuoju išsimokslinimu.

(Nekvalifikuotų bedarbių tarpe moterų yra šiek tiek daugiau nei pusė –

53%). Bedarbių amžiaus struktūros pokyčių analizė rodo, jog nedarbas – tai,

visų pirma, vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų problema: vyrų skaičius

didesnis tik jaunimo tarpe, moterų persvara išryškėjai vidutinio ir

vyresnio darbingo amžiaus (iki 54 metų) grupėse. Nuo 1993 m. vyresnių nei

30 metų moterų lyginamasis svoris visų bedarbių tarpe išaugo nuo 30 iki

37%.

Sociologiniai tyrimas rodo, kad apmokamo darbo sferoje, ypač “įėjimo”

į darbo rinką fazėje moterys yra dažnai diskriminuojamos dėl savo lyties ir

amžiaus. Tradiciniu požiūriu į moterų ir vyrų vaidmenis šeimoje ir

visuomenėje grindžiama darbdavių elgsena tebėra labai svarbus veiksnys,

kontroliuojantis Lietuvos moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje.

Statistiniai duomenys liudija apie moterų ir vyrų darbo užmokesčio

skirtumus: moterų darbo uužmokestis sudaro 87.4% vidutinio mėnesinio bruto

darbo užmokesčio, tuo tarpu vyrų – gerokai viršija šį rodiklį (113.6%),

t.y. moterys uždirba beveik ketvirtadaliu mažiau nei vyrai. Nepaisant

ryškios atlyginimų diferenciacijos pagal lytį visose profesijų grupėse ir

ūkio šakose, “vyriškose” veiklos sferose moterys uždirba gerokai daugiau,

negu vidutiniškai šalies ūkyje, tuo tarpu mažiausi moterų (kaip ir visų

dirbančiųjų) atlyginimai yra labiausiai feminizuotose ūkio šakose:

tekstilės pramonėje, sveikatos apsaugoje ir švietime

Naudota literatūra

1. Aidis R. Moterų verslininkių problemos. – Moterys: tapatumo paieškos. –

Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas/Moterų informacijos

centras, Vilnius, 1999

1. Ellingseter A. Fathers Working Long Hours: Trends, Causes and

Consequences. – Institute for Social Research, Oslo, 1990.

2. Darbininkų ir tarnautojų pagrindinių kvalifikacinių grupių darbo

apmokėjimas. Balandis 1998. – Statistikos departamentas , Vilnius, 1999

3. www.svv.lt

4. www.std.lt