Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija
Lietuvos ūkio (ekonomikos)
plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija
STRATEGINĖ ANALIZĖ
IR
BENDROJI STRATEGIJA
T U R I N Y S
I. SSGG (SWOT) ANALIZĖ 6
II. LIETUVOS EKONOMIKOS VIZIJA 22
III. EKONOMIKOS PLĖTROS VALSTYBĖS MISIJA 28
IV. STRATEGINIAI TIKSLAI 32
V. VIZIJOS, MISIJOS IR STRATEGINIŲ TIKSLŲ ĮGYVENDINIMO VEIKSMAI IR PRIEMONĖS 46
5.1. MAKROEKONOMINĖ POLITIKA 46
5.2. INDUSTRINĖ POLITIKA 49
5.3. EKONOMIKOS REFORMA 51
5.4. SOCIALINĖS PLĖTROS IR UŽIMTUMO EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA 54
5.5. APLINKOS APSAUGOS EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA 55
5.6. IŠORĖS EKONOMINIŲ SANTYKIŲ PLĖTROS POLITIKA 56
5.7. REGIONŲ EKONOMIKOS PLĖTROS POLITIKA 58
5.8. INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ IR TELEKOMUNIKACIJŲ PLĖTROS POLITIKA 59
5.9. PRAMONĖS PLĖTROS POLITIKA 60
5.10. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS POLITIKA 63
5.11. ŽŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO PLĖTROS POLITIKA 65
5.12. ŽUVININKYSTĖS PLĖTROS POLITIKA 70
5.13. ENERGETIKOS PLĖTROS POLITIKA 73
5.14. TRANSPORTO PLĖTROS POLITIKA 73
5.15. STATYBOS PLĖTROS POLITIKA 78
5.16. TURIZMO PLĖTROS POLITIKA 79
Pratarmė
Strateginės analizės ir bendrosios strategijos projektas yra ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų strategijos, rengiamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 1274 „Dėl ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijos projekto rengimo“, projekto dokumentas, glaustai apibendrinantis ir susisteminantis specifinių strategijų projektų dokumentų medžiagą. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1274, be to, patvirtinta koordinacinė šio darbo kkomisija, kuri yra atsakinga už politikos formavimą atitinkamose srityse (sektoriuose) ir ministerijų (valstybės institucijų) dalyvavimą šios strategijos rengime; LR Ūkio ministerijai taip pat pavesta suformuoti ekspertų darbo grupes.
Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos projektas apima tokius dokumentus ((skliausteliuose nurodyti ekspertų grupių vadovai, paskirti Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2001 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 334):
1. Strateginė analizė ir bendroji strategija (MA n.e., prof. A. Vasiliauskas)
2. Ekonomikos augimo ir struktūrinės plėtros strategija (akad., prof. E. Vilkas)
3. Išorės ekonominių santykių plėtros strategija (prof. J. Čičinskas)
4. Finansų sektoriaus plėtros strategija (dr. E. Martinaitytė)
5. Energetikos plėtros strategija (akad., prof. J. Vilemas)
6. Transporto ir tranzito plėtros strategija (dr. A. Šakalys)
7. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų plėtros strategija (akad., prof. L. Telksnys)
8. Pramonės plėtros strategija (akad., prof. R. Bancevičius)
9. Regionų ekonomikos ir turizmo plėtros strategijos (dr. R. Bagdzevičienė)
10. Turizmo plėtros strategija (dr. R. Bagdzevičienė)
11. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strategija ( dr. J. Matekonienė)
12. Kaimo ir žemės ūkio plėtros strategija (akad., prof. V. Vasiliauskienė)
13.Žuvininkystės pplėtros strategija (akad., prof. V. Vasiliauskienė)
14. Socialinės plėtros ir užimtumo ekonominių veiksnių strategija (dr. T. Medaiskis)
15. Aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių strategija (dr. L. Čekanavičius)
16. Statybos sektoriaus plėtros strategija (MA n.k., prof. E. Zavadskas)
Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos parengimas yra šalies ekonomikos plėtros strateginio valdymo, kaip valstybės funkcijos, įgyvendinimo pradinis žingsnis. Bendriausia prasme šalies ekonomikos plėtros strateginis valdymas traktuojamas kaip valstybės realizuojama nepertraukiama strateginės analizės, strategijos formavimo ir jos įgyvendinimo funkcija, leidžianti savalaikiai adaptuotis prie vidinės ir tarptautinės ssituacijos pokyčių ir maksimaliai didinti bei efektyviai išnaudoti šalies ekonominį potencialą.
Ekonomikos plėtros valstybinę strategiją bendriausiu pavidalu galima apibūdinti kaip sprendimų visumą, apibrėžiančią pagrindinius šalies ekonomikos plėtros strateginius tikslus ilgalaikei perspektyvai, taip pat svarbiausius valstybės veiksmus bei priemones šiems tikslams pasiekti. Strategija visuomet turi tikslinę orientaciją, kurią skirtingais detalizacijos lygiais apibrėžia šalies ekonomikos vizija, ekonomikos plėtros valstybės misija ir strateginiai tikslai (politiniai, socialiniai ir ekonominiai). Neatsiejama strategijos sudėtinė dalis yra valstybės politika, ekonomikos reformos, svarbiausi veiksmai ir pagrindinės priemonės vizijai, misijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti. Strategija periodiškai atnaujinama, tikslinama ir koreguojama, jeigu to reikalauja susiklosčiusi šalies vidinė ir tarptautinė situacija.
Šalies ekonomikos plėtros strategijos įgyvendinimui būtinas strateginių tikslų, veiksmų ir priemonių detalizavimas ir konkretizavimas nacionalinėse programose, vyriausybių programose ir veiksmų planuose, atskirų ministerijų kitų valstybės žinybų veiksmų planuose. Ekonominį strategijos įgyvendinimo pagrindą užtikrina finansiniai ištekliai ir valstybės disponuojamų finansinių išteklių paskirstymo sistema. Strategijos įgyvendinimo eiga turi būti stebima ir kontroliuojama. Nauja strategija reikalauja pertvarkyti valstybės ekonomikos valdymo organizacinę struktūrą. Visa tai ir apsprendžia strategijos įgyvendinimo stadijos turinį ir organizavimo formas bei metodus.
Detaliau ir konkrečiau valstybės strategijos įgyvendinimo veiksmai ir priemonės susisteminami nacionalinėse programose, kurios yra skirtos atskiriems šalies ekonomikos plėtros aspektams. Tokiu būdu nacionalinės programos yra neatsiejami priedai, papildantys šalies eekonomikos plėtros strategiją ir padedantys organizuoti ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Šalies ekonomikos vizija, ekonomikos plėtros valstybės misija ir strateginiai tikslai leidžia sujungti ir suderinti tarpusavyje visas nacionalines programas. Kiekviena nacionalinė programa yra susieta su vieno arba kelių strateginių tikslų įgyvendinimu; nacionalinių programų visuma turi užtikrinti viso strateginių tikslų komplekso įgyvendinimą. Nacionalinėse programose bendrieji strateginiai tikslai gali būti toliau konkretizuojami ir detalizuojami sutinkamai su savo srities specifika.
Vyriausybių programose ir veiksmų planuose turi būti numatoma strategijos įgyvendinimo veiksmų ir priemonių sudėtis, vykdytojai ir įvykdymo terminai, finansavimo apimtys ir šaltiniai. Vyriausybės strategijos įgyvendinimo programos vykdytojai yra valstybės institucijos , kurių kiekviena parengia savo lygio strateginius planus ir programas, fiksuojančius vidines užduotis žinyboje, jų vykdytojus ir atlikimo terminus. Tokiu būdu hierarchinė grandinė: strategija – nacionalinės programos – vyriausybių programos ir veiksmų planai – valstybės institucijų veiksmų planai užtikrina bendravalstybinių strateginių sprendimų išskleidimą ir susiejimą su konkrečiais vykdytojais ir vykdymo terminais. Tai nėra paprastas uždavinys; jam išspręsti paprastai reikia gana daug sprendimų derinimo iteracijų.
Ekonomikos plėtros strategijos įgyvendinimo eiga turi būti stebima, fiksuojant tam tikru periodiškumu faktinius strategijos realizavimo rezultatus ir išorinėje aplinkoje vykstančius pokyčius. Tai užtikrinti gali specifinės strateginės stebėsenos (monitoringo) procedūros. Strateginės kontrolės procedūros turi sulyginti monitoringo procese suformuotą informaciją su strategijos tikslais iir sprendimais, išryškindama nukrypimus nuo pasirinktos strateginės trajektorijos ir šiuos nukrypimus apsprendžiančius vidinius bei išorinius veiksnius. Strateginės stebėsenos ir kontrolės procese suformuota informacija gali inicijuoti strategijos koregavimo arba naujos strategijos formavimo tikslingumą. Labai svarbus yra strateginės stebėsenos ir kontrolės informacijos savalaikiškumas, kadangi tik tokiu atveju galima imtis situaciją geriausiai atitinkančių veiksmų ir priemonių. Ši informacija įgyja realią vertę, kai ji tampa naudinga priimant strateginės svarbos sprendimus. Pačios strategijos formavimas priklauso nuo būdų ir metodų, kuriais remiantis renkama, apdorojama ir interpretuojama strateginės stebėsenos ir kontrolės informacija.
Šis strategijos projektas parengtas per labai trumpą laiką, neatlikus specialių tyrimų, kurie šiaip jau labai reikalingi, o tik remiantis įvairiais egzistuojančiais programiniais dokumentais, ekspertų turimu įdirbiu, jų intuicija ir, žinoma, pasaulio moksline literatūra. Ši aplinkybė verčia kritiškai vertinti pateikiamas išvadas, diskusijų eigoje siekti didesnio konstruktyvumo ir apibrėžtumo. Strategijos svarstymai padės šalinti dar esamą tam tikrą jos fragmentiškumą ir pasiekti organiškesnį ekonominių, socialinių, gamtosauginių ir kitų tikslų balansą bei racionalesnį visuomenės pastangų ir lėšų paskirstymą tam balansui realizuoti. Šia prasme ypatingą reikšmę strategijai turi Nacionalinis plėtros planas, kuris nustato kelerių metų šalies investicijas į įvairias sritis, taip suderindamas norus su galimybėmis. Savo ruožtu ir ūkio plėtros strategija nacionaliniams plėtros planams bus svarbiausias išeities taškas juos
rengiant ir koreguojant. Jau vien dėl tos priežasties plėtros strategija turi neišmatuojamą reikšmę, kadangi nacionaliniai plėtros planai kartu bus paraiška ES fondų lėšoms gauti.
Galiausiai reikia pastebėti, kad minėtas strategijos įgyvendinimo monitoringas bei periodinis pačios strategijos atnaujinimas reikalingi jau vien dėl to, kad kai kurių ekonominių teiginių ir rekomendacijų neįmanoma šimtu procentų pagrįsti: socialiniams ekonominiams reiškiniams būdingas „įgimtas“, nepašalinamas jokiais tyrimais neapibrėžtumas. Tokius neapibrėžtumus išsprendžia tik laikas, parodydamas kurie planai ir veiksmai buvo racionalūs, o kurių reikia atsisakyti.
I. SSGG (SWOT) AANALIZĖ
Strateginės analizės objektas, rengiant ilgalaikę Lietuvos ekonomikos plėtros strategiją iki 2015 metų, yra svarbiausi vidiniai ir išoriniai veiksniai, lemiantys šalies ekonomikos funkcionavimo ir plėtros sąlygas bei galimybes, arba, trumpiau sakant, šalies ekonomika ir jos išorinė aplinka. Strateginė analizė siejama ne tik su dabartiniu laikotarpiu susiklosčiusia situacija, bet ir apima retrospektyvinį ir perspektyvinį periodus, tuo pačiu strateginės analizės stadija apima ir prognozavimą.
Strateginės analizės rezultatų apibendrinimas yra vadinamas SSGG (SWOT) analize, kur santrumpa SSGG lietuvių kalboje (SWOT anglų kalboje) iššifruojama taip: stiprybės ((Strengths), silpnybės (Weaknesses), galimybės (Opportunities), grėsmės (Threats). Tokiu būdu buvo analizuojamos tos ekonomikos sritys, kurios leidžia išryškinti pagrindines šalies ekonominio potencialo stipriąsias ir silpnąsias puses, ir tos ekonomikos išorinės aplinkos sritys, kurios padeda atskleisti svarbiausias palankias galimybes ir grėsmes šalies eekonomikos plėtrai. Strateginės analizės apibendrinimo minėtais keturiais aspektais galutinis rezultatas yra pirminė informacija ekonomikos plėtros strateginių tikslų ir valstybės veiksmų bei priemonių tiems tikslams pasiekti pasirinkimui pagrįsti.
Strateginės analizės darbus siaurinti ir tikslingai orientuoti padėjo svarbiausių ekonomikos plėtros veiksnių identifikavimas. Šalies ekonomikos plėtros antraeilių veiksnių eliminavimas ir svarbiausių išskyrimas buvo naudingas startinis žingsnis strateginėje analizėje. Svarbiausi ekonomikos plėtros veiksniai tolesniuose strateginės analizės etapuose padėjo atrinkti tas sritis ir problemas, kurias tikslinga išnagrinėti giliau ir plačiau. Jie suteikė galimybę taip pat atsiriboti nuo kai kurių nereikšmingų šalies ekonomikos plėtros strategijai SWOT analizės punktų. Pagaliau svarbiausi veiksniai buvo panaudoti lyginant tarpusavyje ekonomikos plėtros strategijos alternatyvas. Svarbiausi ekonomikos plėtros veiksniai buvo identifikuoti analizuojant pasaulinę ir atskirų užsienio šalių patirtį ir ypač tų šalių, kkuriose ilgą laikotarpį buvo pasiekti labai aukšti ekonominio augimo tempai (pavyzdžiui, Airija, Suomija, Švedija, Danija, Norvegija, Pietų Korėja, Taivanis ir kt.).
Strateginę analizę pagal atskiras specifinėms strategijoms atitinkančias problemines sritis atliko ir ją apibendrino SSGG (SWOT) analizės pagalba ekspertinės grupės. Detaliau strateginės analizės ir SSGG (SWOT) analizės rezultatai pateikti atitinkamuose specifinių strategijų dokumentuose. Bendrosios strategijos dokumente pateiktos stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės glaustai apibendrina ir susistemina ekspertinių grupių gautus SSGG (SWOT) analizės rezultatus.
1.1. STIPRYBĖS
1. Nors ir būdama transformacijos stadijoje, šalies ekonomika ssugebėjo užtikrinti žmonėms būtinas pragyvenimo sąlygas, verslo ir darbo priemones, finansuoti būtinas socialinės apsaugos sistemos priemones. Pakankamai išsilavinusi darbo jėga psichologiškai jau prisitaikė prie rinkos ekonomikos reikalavimų, padidėjo asmeninės atsakomybės už save supratimas, suformuota visumoje pozityvi nuostata rinkos ekonomikos atžvilgiu. Sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema, diversifikuota pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes ir besiremianti šiuolaikine teisine baze, institucine sąranga bei pakankamai kvalifikuota, praktinę patirtį įgijusia administracija.
2. Menki Lietuvoje gamtiniai ištekliai stimuliuoja kitų šiuolaikinėmis sąlygomis svarbių ir perspektyvių išteklių (žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, žiniomis grįsta gamyba ir pan.) mobilizavimą. Turintys aukštąjį ir specialų vidurinį išsilavinimą yra sparčiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų kategorija. Dėl radikalių ekonominių reformų ir aukšto gyventojų išsilavinimo lygio greitai didėja šalies versloviškumo potencialas. Lietuva turi būtinų sparčios technologinės pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, gamina kai kurių aukštųjų technologijų gaminius ir paslaugas, pramonėje naudoja daugelį fundamentinių technologijų, yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija.
3. Lietuvoje taikomi ekonominiai gamtonaudos reguliavimo instrumentai – mokesčiai už aplinkos taršą bei gamtos išteklius, gamtai padarytos žalos kompensavimas. Aplinkos apsaugos programų finansavimas iš valstybės biudžeto bei tarptautinės paramos fondų teikia galimybę vykdyti bendrąsias aplinkos apsaugos priemones, papildančias atskirų ūkinių subjektų pastangas arba pranokstančias jjų finansines galimybes. Pritraukiamos gamtosaugai investicinės lėšos iš tarptautinių finansinių institucijų skatina šalies ekonomikos plėtrą bei papildomų darbo vietų kūrimą, pagyvina šalies finansų rinką .
4. Lietuva priskirtina prie šalių su atvira ekonomika, ji aktyviai dalyvauja tarptautinėje prekyboje, kitose pasaulinio ūkio ryšių formose. Valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje eksportui orientuotos besivejančios plėtros modeliu. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominiame lenktyniavime lemia jos žmogiškasis kapitalas, tradiciškai gyvybingas ir patenkinamas gamtines sąlygas turintis žemės ūkis, geografinės padėties sąlygotos transporto ir kitų paslaugų plėtojimo galimybės, maži darbo ir daugelio paslaugų kaštai. Lietuvos buvimas paribyje su Eurazija suteikia galimybę įnešti savo indėlį plėtojant Europos ir Azijos ūkinius ryšius, kurie neabejotinai artimiausiais dešimtmečiais intensyviai plėtosis. Gyvenviečių bei bazinės infrastruktūros išsidėstymo šalies teritorijoje tolygumas teikia palankias sąlygas užsienio investicijoms naujose bei tradicinėse ekonominės veiklos srityse.
5. Kurdama “plyno lauko” kapitalo ir vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą, Lietuva pasinaudojo pažangiausia Vakarų valstybių patirtimi ir sudarė prielaidas veikti saugioms ir modernioms reguliavimo ir priežiūros, vertybinių popierių prekybos, apskaitos ir atsiskaitymų sistemoms, kurios užtikrina patikimą ir efektyvų kapitalo judėjimą, perskirstymą ir pritraukimą. Po kelių privatizavimo etapų susidarė didelis skaičius akcinių bendrovių, kurios tampa kapitalo rinkos “varomąja jėga”. Kai kuriose finansų rinkos nišose finansų maklerio įmonės tinkamai konkuruoja su komerciniais bbankais ir papildo jų teikiamas paslaugas.
6. Būdama nedidelė šalis, Lietuva turi galimybę greitai prisitaikyti prie sparčiai kintančių ekonomikos globalizavimo aplinkybių ir greito informatikos priemonių plitimo ekonomikoje. Didelė dalis (72,3 %) Lietuvos gyventojų mano, kad informacinės technologijos palankiai paveiks Lietuvos ūkį, 95 % tėvų norėtų, kad jų vaikai mokėtų ir galėtų naudotis kompiuterių tinklais.
7. Šalis turi palankią tranzitui geografinę padėtį, šalies teritoriją kerta du pripažinti kontinentinės svarbos transporto koridoriai. Tranzito plėtrai svarbią reikšmę turi neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas, turintis modernų konteinerių terminalą, gerai išvystytas automobilių kelių tinklas ir aukštos kokybės jų priežiūros ir remonto sistema. Iš esmės baigta transporto sektoriaus komercinių struktūrų privatizacija, sukurtas kvalifikuotas transporto sektoriaus mokslinis potencialas, išvystyta transporto specialistų rengimo sistema.
8. Susiformavo gera pirminės energijos balanso struktūra, kurioje dominuoja gamtinės dujos, naftos produktai ir pigus branduolinis kuras, pereinamuoju laikotarpiu padėję išvengti didelių investicijų į energetikos sektorių. Pakankamai išvystyti energetiniai pajėgumai: palyginti nesenos ir modernios elektrinės (atominė, hidroakumuliacinė ir termofikacinės elektrinės), naftos perdirbimo gamykla, centralizuoto šilumos tiekimo sistemos.
9. Sukurtos svarbios prielaidos pramonės plėtrai: įvykdyta privatizacija, padaryti žymūs struktūriniai pokyčiai pramonėje, daugelyje pramonės sektorių yra sėkmingai konkuruojančių tarptautinėse rinkose įmonių, pradeda naujai formuotis ir stiprėja klasteriai, yra nemažai kvalifikuotų specialistų, darbo jėgos kaina yra konkurentiška, nemažai
dabar nepanaudojamų gamybinių pajėgumų gali būti panaudojami kitokiai pramoninei paskirčiai. Nors ir neatitikdama pilnai šiuolaikinių standartų, fizinė infrastruktūra yra pakankamo lygio, kad galėtų sėkmingai palaikyti pramonės augimą. Yra tam tikras mokslinis potencialas, kuris gali būti panaudotas pramonės konkurencingumo veiksniams plėtoti ir stiprinti. Pramonės įmonių vadovai turi sukaupę unikalią darbo NVS rinkose ir pakankamą darbo Vakarų rinkose patirtį.
10. Šalis turi stiprias statybos tradicijas, baigta statybos bendrovių privatizacija ir restruktūrizacija. Privatizuotas būsto sektorius, būsto kreditavimo ir valstybės garantijų paskoloms teikti sąlygos yra ggeresnės nei daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių. Statyboje aktyviai įsisavinamos šiuolaikinės technologijos, taikomi nauji vadybos metodai. Sukurta teisinė įmonių veiklą reglamentuojanti bazė ir realiai vyksta konkurencija, sėkmingai diegiamos Europos Sąjungos direktyvos ir Europos standartai. Šalyje išplėtota statybos specialistų rengimo sistema, sukurtas kvalifikuotas mokslo potencialas.
11. Lietuva turi palankias sąlygas žemės ūkio ir kaimo plėtrai: palanki šalies geografinė padėtis, pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas, didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota, palankios klimato sąlygos plėtoti pieno ir mėsos ūkį, aauginti javus, bulves, daržoves, vaisius, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms būdingus augalus ir gyvulius. Egzistuoja galimybės plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą. Pakankami darbo jėgos ištekliai, gilios žemdirbių ir maisto produktų gamintojų tradicijos ir verslo patirtis, tvirtėja ppozicijos užsienio maisto rinkose, didėja eksporto apimtys. Susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos žemės reformos teisinės prielaidos. Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis intelektinis potencialas. Plėtojama kaimo žmonių savivalda. Vaizdingas kraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių rekreacines galimybes.
12. Pakankami vandens ir kiti gamtiniai telkiniai, santykinai mažas vandens užterštumas užtikrina palankias sąlygas žuvininkystės plėtrai. Palanki šalies geografinė padėtis, kelių, jūros uosto, transporto priemonių potencialas suteikia galimybes prekiauti žuvimi ir jos produktais su Vakarų ir Rytų bei toliau esančiomis šalimis. Žuvininkystės sektoriuje susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, išplėtotas mokslo, mokymo institucijų tinklas. Devynios žuvų perdirbimo įmonės ir devyni jūrų laivai yra sertifikuoti produkcijos eksportui į ES rinkas, jų produkcijos kokybė atitinka ES standartus.
13. Stiprėjanti rinkos ekonomika atveria galimybes vvietinio ir atvykstamojo turizmo plėtrai tokių veiksnių pagrindu: patogi geografinė padėtis greta esančių didelių turizmo rinkų, Lietuvą kertantys tarptautiniai transporto ir keleivių srautai Rytai-Vakarai, Šiaurė-Pietūs, pakankamai tankus sausumos ir vandens kelių tinklas, didelis rekreacinių vietovių potencialas, turtingas istorinis-kultūrinis paveldas, istoriniai-kultūriniai, etniniai ryšiai tarp Lietuvos ir kitų šalių.
14. Užsibaigiant pereinamajam į rinkos ekonomiką laikotarpiui, sukurtos svarbiausios prielaidos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai: iš esmės, teisinis verslo reguliavimas vykdomas atsižvelgiant į ES teisę, sukurta ir plečiama teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui iinstitucijų sistema, pakankamai gerai išvystyta visoje šalies teritorijoje fizinė verslo infrastruktūra, išugdytas smulkių ir vidutinių įmonių, kurios jau dominuoja bendroje ūkio struktūroje, sugebėjimas prisiderinti prie rinkos pokyčių.
15. Didžiųjų ir smulkesnių geografiškai tolygus miestų išdėstymas sudaro prielaidas tolydžiam ekonomikos regioniniam išdėstymui, tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybos koncentruojasi šioms gamyboms palankiuose regionuose. Gerėja universitetų, kitų mokslo bei švietimo įstaigų regioninis tinklas. Vyriausybės bei atskirų institucijų lygmenyse pradėti diegti strateginio planavimo bei programinio biudžeto sudarymo principai, kurie itin svarbūs įgyvendinant regioninę politiką Lietuvoje. Priimti regioninės politikos formavimą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai sudaro prielaidas, kad reikalingi planavimo dokumentai būtų rengiami pagal ES reikalavimus.
1.2. SILPNYBĖS
1. Šalies ekonomika dar neužtikrina pakankamas sąlygas socialinei plėtrai ir užimtumui: žemas užimtumo lygis ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas, nepakankama darbo vietų kokybė, nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, mažas darbo rinkos lankstumas, didelė neoficiali darbo rinka, šešėlinis užimtumas, nelegali darbo jėgos migracija. Nepakankamai plėtojami žmogiškieji ištekliai bei mokymosi visą gyvenimą galimybės. Nevieninga ir fragmentiška užimtumo politika, nepakankama užimtumo politikos, socialinio draudimo ir socialinės paramos sanglauda. Socialinio draudimo išmokos, pirmiausia pensijos, pernelyg mažos, socialinės paramos sistema nepakankamai orientuota į žmogų, pernelyg silpna valstybės parama apsirūpinti būstu, padidėjusi socialinė – regioninė diferenciacija.
2. Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES šalių pagal eekonominio išsivystymo lygį ir egzistuoja realios galimybės įveikti šį atsilikimą tik per 30-40 metų. Šaliai dar tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas. Abejotina ar šalyje jau egzistuoja pakankamos atvirai nacionalinei ekonomikai bendrosios išplėstinės reprodukcijos sąlygos.
3. Plėtodama savo ekonomiką, Lietuva gali disponuoti labai kukliais nuosavais gamtiniais ištekliais. Nors darbo jėga ir pasižymi santykinai aukšta kvalifikacija, kai kuriose ūkio šakose jau dabar jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, jos disciplinuotumas, mobilumas ir prisitaikomumas prie pokyčių nėra patenkinami. Iš sovietinio laikotarpio paveldėtas realaus kapitalo technologinis atsilikimas ir neatitinkanti realius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą jo struktūra. Lietuva turi mažai galimybių tapti naujų gaminių ar naujų technologijų kūrėja ir jų eksportuotoja, jos dalyvavimas naujausiose gamybose (ir perspektyvos tokios produkcijos eksportui) praktiškai galimas tik įsijungiant į tarptautinius gamybos klasterius.
4. Mokesčiai už aplinkos taršą bei gamtos išteklius ir gamtai padarytos žalos kompensavimas didina prekių bei paslaugų gamybos kaštus, gali prislopinti ekonomikos plėtrą arba iššaukti nepageidaujamus ūkio struktūrinius pokyčius. Aplinkosauginių investicijų bendro finansavimo būtinybė pareikalauja tam tikrą valstybės bei savivaldybių biudžetų lėšų dalį atitraukti nuo kitų potencialių panaudojimo sričių. Eksploatacinės pastatytųjų aplinkos apsaugos objektų išlaidos didina paslaugų tarifus ir tampa papildoma namų ūkių bei, atskirais atvejais, savivaldybių biudžetams. Nepakankami instituciniai naujų ekonominių aplinkos apsaugos valdymo instrumentų ddiegimo ir administravimo gebėjimai.
5. Verslumo potencialas nėra pakankamo lygio: žema verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus, kaip visuomenės sluoksnį. Verslumo ištekliai panaudojami aktyviai ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje, t.y ūkio dalyje, kuri veikia ne pagal valstybės nustatytas ūkinio gyvenimo normas ir taisykles.
6. Politikams deklaruojant mokslą ir švietimą tarp pagrindinių šalies prioritetų, reali šiems prioritetams valstybės parama nuolat mažėja. Nėra darnios mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos, šalis dar neturi patvirtintos mokslo ir technologijų plėtros strategijos, kuri būtų nacionalinės plėtros strategijos šerdis. Žengiami patys pirmieji žingsniai inovacinės politikos formavimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų.
7. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neįgijo nacionalinės plėtros valstybinio strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nė viena kompleksinė nacionalinės plėtros strategija. Valstybė nevykdo nuolatinės strateginės analizės, kuri leistų ankščiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių galimybės požymius ir savalaikiai imtis veiksmų ir priemonių sušvelninti jų pasekmes.
8. Lietuvoje kompleksiškai nebuvo tiriamas nacionalinis konkurencingumas, valstybė neturi jo plėtojimo politikos. Dabartiniai šalies konkurenciniai pranašumai (išskyrus geografinę padėtį) nėra perspektyvūs ilgesniam laikotarpiui, tuo tarpu Lietuvos ūkis dar beveik neturi įgytų konkurencinių pranašumų (pažangios technologijos, lyderystė atskirose perspektyviose šakose, įmonių reputacija, intelektinės nuosavybės teisės). Nepakankamai kompleksiškai ugdomi
šalies viduje konkurencinę atmosferą formuojantys veiksniai. Valstybė dar nesuformavo mechanizmus, užtikrinančius nacionalinės ekonomikos lankstumą ir manevringumą, gebėjimą greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje.
9. Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika tebeformuojama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais interesais. Eksportui orientuotos besivejančios plėtros modelis neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo veiksniais. Klimatas užsienio transnacionalinių kompanijų tiesioginėms investicijoms Lietuvoje nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis. Lietuvos transnacionalinės kompanijos tebėra pradinėje formavimosi ir stiprėjimo stadijoje ir, negaudamos savo plėtroje valstybės pparamos, svarbesnio vaidmens stiprinant šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje nevaidina.
10. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominiame lenktyniavime silpnina jos maža vidinė rinka, išskirtinis kai kurių ūkio sektorių (geležinkelių transporto, žemės ūkio) silpnumas, techninis ir struktūrinis atsilikimas, atsilikimas technologijose, darbuotojų kvalifikacijoje ir darbo kultūroje, įskaitant verslo įmonių ir viešojo sektoriaus institucijų vadybą ir administravimą. Menkas ES vidaus rinkos pažinimas, įmonių internacionalizavimas, stokojame išsilavinusių, iniciatyvių, drąsių, rizikuojančių, naujų rinkų ieškančių verslininkų ir jų aljansų, santykinai didelė darbingo amžiaus gyventojų dalis linkusi ieškoti ggeriau apmokamo darbo kitose šalyse. Lietuvos geografinė padėtis Europos Bendrijos teritorijoje nėra gera: įstojus į ES Lietuva taps jos periferija. Tam tikrą neigiamą reikšmę turi neapibrėžtumas sprendžiant Kaliningrado klausimą.
11. Lietuvoje aštrėja finansų sistemos koncentracijos problema: bankų sistemoje ir kituose ffinansų rinkos segmentuose įsivyrauja keletas rinkos dalyvių, dėl to didėja sisteminė rizika, kurią gali sukelti vieno iš jų žlugimas. Įmonėms ir investuotojams kapitalo rinka dar netapo lygiaverte alternatyva, lyginant su bankais, naujam kapitalui pritraukti ir tinkamai įgyvendinti investavimo poreikius. Kapitalo rinkos nepakankamas išsivystymo lygis stabdo naujų technologijų bendrovių kūrimąsi ir vystymąsi, kadangi komerciniai bankai neteikia paskolų tokioms įmonėms dėl per didelės rizikos. Šiuo metu Lietuvoje nepakankamai išvystyta finansinio tarpininkavimo institucijų struktūra, kurioje dominuoja bankai, ir finansinių priemonių rinka. Laikant bankų sistemą Lietuvos finansų sistemos pagrindu, jos stabilumas priklauso nuo pasitikėjimo bankais.
12. Per maža Lietuvos gyventojų dalis naudojasi kompiuterių tinklais (aktyviai naudojasi 4,2 %, bent kartą internetu yra pasinaudoję 19,2 % gyventojų), kas trukdo plėtoti e-prekybą ir e-verslą. Pagal kompiuterizacijos llygį gili praraja skiria didžiųjų miestų ir provincijos gyventojus. Tarp gyventojų dar nepaplitusi nuolatinio mokymosi nuostata. Lietuvos valdžios struktūros lėtai pereina prie informacinėmis technologijomis grindžiamo valdymo.
13. Geležinkelių transporte fiziškai susidėvėjusi infrastruktūra, pasenęs riedmenų parkas, neišvystytas elektrifikuotų linijų tinklas, neracionali organizacinė struktūra. Klaipėdos jūrų uoste nepakankamas kanalo gylis, uosto infrastruktūra nepritaikyta keleivių aptarnavimui. ,,Siaura vieta” yra susisiekimas automobilių keliais ir geležinkeliais su ES šalimis per Lenkiją. Neišvystytas vidaus vandenų transportas, miestų gatvės nepritaikytos transporto intensyviam judėjimui, transportas (ypatingai automobilių) daro žalingą ppoveikį aplinkai. Nesukurti teisiniai ir organizaciniai pagrindai multimodaliniam transportui plėtoti.
14. Turimas energetikos potencialas panaudojamas neefektyviai; Lietuvos elektros ir dujų tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis ir išlieka priklausomybė nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo; tebeišlieka neracionaliai energiją vartojanti ekonomika, vėluoja energetikos valdymo modernizavimas; šiai dienai tebeegzistuoja Ignalinos AE ateities neapibrėžtumas, susikaupė didelis radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro kiekis, nesukaupti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantys naftos produktų rezervai; fiziškai ir morališkai yra susidėvėjusi didelė dalis elektros tinklų ir pastočių, vamzdynų, nemaža dalis šalies teritorijos dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos.
15. Nešiuolaikiška pramonės struktūra (maža mokslui imlius produktus gaminančių įmonių dalis), neišplėtota kooperacija tarp įvairių ūkio subjektų, menkas darbo našumas daugelyje sektorių, trūksta alternatyvių šaltinių apsirūpinti pigiais ištekliais. Neadekvati laikmečiui profesinė ir vadybinė kompetencija, tiriamoji veikla įmonėse beveik neegzistuoja, o inovacinė veikla pasireiškia tik nedaugelyje, ypač menkas jose mokslinis potencialas, lyginant jį su panašiomis užsienio šalių įmonėmis. Mokslo ir tyrimų sistema nėra orientuota pramonės reikmėms, neskatinamos įmonių investicijos į technologijų plėtrą, menkai susiformavusi verslo paslaugų infrastruktūra. Nepakankamai išvystytas finansinių paslaugų sektorius, didelė skolinto kapitalo kaina,
16. Lietuva paveldėjo neracionalią statybos medžiagų pramonę, menka statybos organizacijų specializacija. Dėl nepalankios aplinkos investicijoms ir fragmentiškos bei mažos statybos rinkos statybos potencialas išnaudojamas nne iki galo, statybos bendrovės per mažos pavieniui konkuruoti tarptautiniu lygiu, valstybė per mažai remia įmonių pastangas įsiskverbti į užsienio rinkas. Lėtai diegiama inovacinė veikla, nenaudojamos ar minimaliai naudojamos informacinių ir interneto technologijų galimybės. Neišspręstos nebaigtų statybų ir žemės nuosavybės problemos, nesprendžiama socialinio būsto problema. Silpnas statybos bendrovių ir mokslo institucijų bendradarbiavimas.
17. Žemas agrarinio sektoriaus kapitalizacijos lygis, trūksta modernios technikos, neišplėtota kooperacija. Nestabili žemės ūkio politika, nebaigta žemės reforma, silpnai funkcionuoja žemės rinka, lėtas žemių konsolidacijos procesas, dominuoja smulkūs, nekonkurencingi, mažo investicinio pajėgumo ūkiai. Nestabilios maisto produktų rinkos, nepakankamas kai kurių produktų konkurencingumas. Nepakankamai išnaudojamas žemės ir daiktinio kapitalo potencialas, mažas darbo našumas, didelis nedarbas, menkas kaimo žmonių pasirengimas dirbti konkurencinės rinkos sąlygomis, nepakankama vadybos patirtis.
18. Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra, didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų, darbo sąlygų bei socialinio aprūpinimo, galimybių gauti tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų ir kitas paslaugas. Nesuformuota efektyvi regioninė politika. Didelė gyvenimo kokybės regioninė diferenciacija, nesusiformavusi regioninė specializacija, lėta ūkio subjektų veiklos diversifikacija. Lėtai formuojasi kaimo bendruomenės, neugdomi jų lyderiai. Nukentėjusi biologinė įvairovė, sumenkėjęs kraštovaizdis.
19. Nepilnai išnaudojamos Baltijos jūroje skiriamos strimelių ir bretlingių žvejybos kvotos, neracionali žvejybos ir perdirbimo subjektų struktūra, vyrauja mažos, nekonkurencingos, mažo investicinio pajėgumo įmonės. Klaipėdos uoste nnėra prieplaukos su kranto infrastruktūra Baltijos jūroje žvejojantiems laivams. Tvenkiniuose auginama mažai lašišinių žuvų, Lietuvai skiriamos per mažos menkių ir lašišų žvejybos kvotos Baltijos jūroje. Nepakankamas dalies žvejų ir žuvų perdirbimo pramonės darbuotojų pasirengimas dirbti konkurencijos sąlygomis, mažos sektoriaus dirbančiųjų pajamos.
20. Turizmo plėtrą riboja trumpas turistinis sezonas, neišplėtota turizmo paslaugų infrastruktūra, nepakankamai formuojamas Lietuvos kaip turistinės valstybės įvaizdis. Vyriausybinės organizacijos per mažai dėmesio skiria turistinio šalies ir atskirų jos regionų potencialo plėtojimui, nepakankami turizmo sektoriaus administravimo pajėgumai apskrityse ir savivaldybėse. Nepakankamai diferencijuotas turizmo produkto pateikimas sutinkamai su atskirų regionų specifika, neplėtojami neturistinio sezono produktai.
21. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą stabdo tokie veiksniai: maža šalies rinka ir vartotojų perkamoji galia, dideli mokesčiai, apyvartinių lėšų trūkumas, sudėtingos kredito gavimo sąlygos, pradinio kapitalo stoka nepakankamai išvystyta institucinė infrastruktūra, nepalanki teisinė aplinka, administracinių barjerų gausa ir biurokratizmas, aukštas nusikalstamumo lygis. Lietuvoje pasiektas labai žemas verslumo lygis, matuojant smulkių ir vidutinių įmonių skaičiumi 1000-čiui gyventojų. Nusidėvėję smulkių ir vidutinių įmonių įrengimai ir pasenusios gamybos technologijos, lėti verslo plėtros tempai, nedidelis eksportas, finansinių paramos priemonių stoka. Neefektyvi informacijos sistema, nepakankama verslą pradedančiųjų bei verslu užsiimančių vadovų kvalifikacija, ribotos galimybės kelti kvalifikaciją veikiančioje įmonėje, nepakankama teisinė bazė ir infrastruktūra elektroniniam verslui vystyti. Nepakankami ryšiai tarp smulkių ir
vidutinių bei didelių įmonių, netolygi smulkaus ir vidutinio verslo plėtra atskiruose regionuose.
22. Perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis susiformavo smunkančios pramonės su ilgalaikėmis negatyviomis ekonominėmis ir socialinėmis pasekmėmis regionai arba miestai (Akmenė, Tauragė, Marijampolė, Didžiasalis ir kt.). Lėtai regionų ekonominė veikla adaptuojasi prie vietinių gamtinių ir rinkos sąlygų, dideli regioniniai nedarbo lygio skirtumai, nauji strateginiai infrastruktūros objektai koncentruojasi didžiausios urbanizacijos regionuose. Nepakankamai skatinama vietos bendruomenių iniciatyva, vangiai plėtojamas smulkus ir vidutinis verslas bei alternatyvios ūkio veiklos kaimiškuose regionuose, gyventojai, pirmiausia jaunimas, iintensyviai migruoja iš kaimiškųjų ir atokių regionų, silpnindami šių regionų intelektinio kapitalo išteklius ir ekonominės plėtros galimybes. Nesuformuoti regionų plėtros metodologiniai pagrindai.
1.3. GALIMYBĖS
.
1. Ekonomikos plėtra, derinama su teisingai orientuota, asmens motyvaciją skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteiks galimybę ženkliai sušvelninti ir ilgainiui išspręsti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, nepakankamo socialinės apsaugos lygio problemas. Modernių ir pirmiausia informacinių technologijų plėtra leis sukurti kokybiškas gerai apmokamas darbo vietas, panaudoti dabar turimą darbo jėgos potencialą, daugiau investuojant į kvalifikuotam darbui iimlias šakas. Racionaliai panaudota ES struktūrinių fondų parama pozityviai paveiks užimtumo skatinimo, darbo vietų kokybės ir civilizuotų darbo santykių plėtrą.
2. Lietuvos ūkio internacionalizacija pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis pasireikš kaip galingas palankių tendencijų stiprintojas nacionalinės ekonomikos plėtrai, suteiks galimybes stiprinti konkurencingumą iir plėsti rinkas savo veiklą į eksportą orientavusioms šalies firmoms ir įmonėms. Užsienio transnacionalinių korporacijų dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leis paspartintai plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį, apimant efektyvų gamybos ir realizacijos organizavimą, firmų aukštos reputacijos palaikymą. Lietuvos transnacionalinių korporacijų plėtojimas ir jų veikla užsienyje leistų sustiprinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Lietuva neatsiliks pasaulio ūkio raidoje, jei tik jos gamintojai įsijungs į stambiuosius perspektyvių produktų gamybos klasterius. Naujus veiksnius ir sąlygas šalies ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam suklestėjimui užtikrins postindustrializacijos procesas, nors ir iššaukdamas sunkumus daliai šalies visuomenės narių persiorientuojant ir prisitaikant prie naujos situacijos.
3. Lietuvos integracija į milžinišką ES vidaus rinką atvers dideles galimybes šalies ūkio plėtrai: išplės realizacijos rinkas, sudarys prielaidas užsienio pprekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos reorganizavimui, užsienio investicijų augimui. Ekonominė integracija į aukštesnio išsivystymo lygio tarpvalstybinę ekonominę struktūrą atvers galimybes siekti technologinės pažangos. Lietuva turės didžiulius ir realius šansus sparčiai mažinti savo technologinį ir ekonominį atsilikimą, narystės ES pagrindu įsijungdama į perspektyvių produkcijos rūšių vertės kūrimo grandinę (value chain). ES teisinė bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis narius ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins negatyvias pasaulinio ūkio konjunktūrinio pobūdžio įtakas Lietuvai. Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtrai galės iišnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį.
4. Finansinių išteklių globalizacija supaprastins finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos sprendimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų. Finansinių išteklių globalizacija sustiprins konkurenciją nacionalinėje finansų rinkoje ir tuo pačiu mažins finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) kainą ūkio subjektams. Naujas galimybes atvers ir lito kurso fiksuotas susiejimas su euru bei paskesnė Lietuvos narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje.
5. Susidarys galimybės sukurti kompleksinę suderintą ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių sistemą, papildant ją naujais, pasaulinėje praktikoje žinomais efektyviais taršos mažinimą skatinančiais komponentais (gaminio mokesčiu, užstatų-grąžos sistema, apyvartiniais taršos leidimais ir kt.). Tvarios raidos (subalansuotos plėtros) siekiai bus internalizuoti Lietuvos ūkio subjektų elgesyje. Bus įgyvendinta principu “moka teršėjas” besiremianti ir šakos specifiką atspindinti ekonominių aplinkosaugos motyvų integracija visuose ūkio sektoriuose, užtikrintas aplinkos apsaugos įsipareigojimų, susijusių su integracija į ES, įvykdymo ekonominis mechanizmas.
6. Artimiausiais metais ir dešimtmečiais Lietuvoje paskolų ir finansų rinka gali augti sparčiau nei išsivysčiusios ekonomikos valstybėse ir net Vidurio bei Rytų Europos šalyse. ES standartų ir geriausios patirties diegimas kapitalo rinkoje, priežiūros ir infrastruktūros institucijų bendradarbiavimas ir įsijungimas į europines struktūras ar aaljansus sudarys sąlygas saugiai investuoti į Lietuvos ir užsienio vertybinius popierius pagal individualų pasirinkimą ir poreikius, arba per kolektyvinio investavimo įmones. Įkuriant pensijų ir investicinius fondus bei išplėtojant kreditų unijų veiklą, bus išvystyta pilnavertė finansų tarpininkų institucijų struktūrą. Įtakojamos padidėjusios konkurencijos ir technologinės pažangos, vietinės finansų institucijos labiau integruosis su užsienio kapitalu ir išlaikys bei plėtos savo paslaugas atskirose rinkos nišose už šalies ribų. Atsivers didžiulė erdvė diegti naujas finansines paslaugas ir plėtoti jau atsiradusias, sutrumpinti distanciją tarp kredito įstaigų ir žmonių. Bus sukurta ilgalaikiu stabilumu pasižyminti finansų sistema, nes Lietuvai įstojus į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą bei pakeitus litą euru, bus “paklotas” svarbiausias jos pagrindas – tvirta, pasaulyje pripažinta valiuta.
7. Lietuvos ekonomikai integruojantis į Europos Sąjungos ekonomiką, skaitmeninės erdvės panaudojimas atvers platesnes rinkas ir sudarys sąlygas veiksmingesniam kooperavimuisi su labiau pažengusiomis ekonomikomis.
8. Lietuva įsitvirtins kontinentinės Europos transporto paslaugų rinkoje, sukurs Kauno ir Klaipėdos logistikos centrus ir juos integruos į Baltijos jūros regiono transporto logistikos centrų tinklą. Bus taikomi privataus ir visuomeninio (valstybinio) kapitalo partnerystės principai finansuojant transporto infrastruktūrą, pasiektas svarbiausioms transporto magistralėms trans-Europinių tinklų statusas, išplėtotas kombinuotas transportas.
9. Energetikos sistemų restruktūrizavimas ir privatizavimas paspartins energijos konkurencinės rinkos kūrimo procesą, padidins energetikos įmonių efektyvumą, sumažins energijos gamybos ir ttiekimo savikainą. Platesnis energijos taupymo potencialo panaudojimas sumažins energijos poreikių bei energijos šaltinių galios augimo tempus ir tuo pačiu palengvins gamtosaugos problemų sprendimą, sumažins poreikį investicijoms. Esami magistraliniai dujotiekiai ir pasiekus, kad tranzitinis dujotiekis į Vakarų Europą būtų nutiestas per šalies teritoriją, leis ateityje ženkliai padidinti gamtinių dujų suvartojimą ir jų tiekimo strateginį patikimumą. į Lietuvos pirminės energijos balansą vis didesnį indėlį įneš atsinaujinantys ir vietiniai energijos ištekliai (nafta, durpės, vėjo bei hidroenergija ir kt.).
10. Pramonės plėtrą, restruktūrizavimo procesą bei sistemišką jos infrastruktūros sutvarkymą paspartins techninė, konsultacinė bei finansinė ES parama, didelės galimybės pritraukti užsienio kapitalą bei know-how, auganti įmonių vadovų kompetencija ir sukaupta veiklos tarptautinėse rinkose patirtis. Atsigaunanti Rusijos ekonomika atvers geras sąlygas Lietuvos įmonėms šioje rinkoje panaudoti buvusią patirtį ir veiklos Vakarų šalių rinkose kompetenciją. Įsijungimas į vieningą ES mokslo erdvę leis sparčiau ir efektyviau panaudoti ES šalių pramonės ir mokslo potencialą. ES vieninga rinka ir teisinės ūkinės veiklos sąlygos leis sparčiau integruotis į stiprius tarptautinius klasterius ir padidins Lietuvos patrauklumą investicijoms.
11. Statybos kaip globalaus verslo galimybių išnaudojimas atvers Lietuvai platesnes statybos produktų ir paslaugų eksporto galimybes, leis dalyvauti ES finansuojamuose infrastruktūros plėtros projektuose. Statybos paklausa didės dėl ekonomikos augimo, gyventojų pajamų didėjimo, urbanizacijos plėtros ir
kitų veiksnių šalyje ir kitose pasaulio rinkose. Atsiras galimybės didinti socialinio būsto statybą mažas pajamas turintiems gyventojams, baigti nebaigtas statybas, atnaujinti senus būstus. Projektavimo ir gamybos integracija, integruoto projektavimo technologijos, informacinių ir interneto technologijų platesnis taikymas leis padidinti gamybos išteklių panaudojimo efektyvumą statyboje. Bus įgyvendinta kvalifikacijos ugdymo nuotolinių studijų sistema, apimanti visų statybos sričių specialistus – darbininkus, meistrus, vadovus. Įsijungimas į vieningą ES statybos ir mokslo erdvę leis sparčiau ir efektyviau panaudoti ES šalių statybos ir mokslo potencialą. Įstojimas į NNATO padidins investicijų į Lietuvą patikimumą.
12. Per ateinančius dešimtmečius vyks globalinis maisto poreikio augimas, didės kokybiškų, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Mokslo išradimai ir atradimai biotechnologijos srityje atvers naujas žemės ir maisto ūkio plėtros galimybes, plėsis modernios, ypač energiją taupančios, technologijos, didės informacinių technologijų taikymo žemės ir maisto ūkio sektoriuje reikšmė. Stiprės lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir pasaulio rinkas, ypač plėsis rinkos nišos geros kokybės ekologiškiems ir natūraliems produktams. Lietuvai tapus ES nare, padidės ekonominė, techninė, informacinė ir kkonsultacinė parama.
12. Didės finansinės galimybės vykdyti žuvininkystės struktūrinius pertvarkymus, didinti produkcijos konkurencingumą, Lietuvai tapus ES nare, padidės kapitalo investicijų, modernių technologijų įdiegimo galimybės, didės informacijos apie tarptautines rinkas prieinamumas, techninė ir konsultacinė parama.
13. Turizmo plėtrai naujas galimybes atvers platesnis įsiliejimas įį vieningą Baltijos turistinį regioną, bendrų tarptautinių maršrutų vystymas su šalimis, turinčiomis panašius turistinius produktus (gydomojo, vandens turizmo), stojimas į ES ir tarptautinių ryšių augimas, Rytų rinkos galimybių išnaudojimas, tarpregioninės svarbos turistinių kelių plėtra (Via Baltica, Via Hanza, Gintaro kelias, Lietuvos valdovų kelias, Mažosios Lietuvos kelias, Šilko kelias ir kt.), didėjantys turizmo srautai ir rinkų diferenciacija, efektyvesnis šalies rekreacinio potencialo išnaudojimas, aplinkos užsienio investitoriams gerėjimas.
14. Atsivers galimybės pasinaudoti ES struktūrinių ir kitų fondų, tarptautinės techninės ir finansinės pagalbos teikiama parama smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programoms įgyvendinti. Dėl integracijos į ES tobulės smulkaus ir vidutinio verslo teisės ir institucinė sistemos, išsiplės rinkos, informacijos kanalai, atsiras didesnės galimybės naudotis moksliniais pasiekimais, naujomis technologijomis, palaipsniui atsiras galimybė laisvam darbo jėgos ir kapitalo jjudėjimui, didesnės galimybės dalyvauti tarptautiniuose klasteriuose, prisijungti prie transnacionalinių verslo plėtros programų. Augant įvažiuojamajam ir kaimo turizmui, sparčiau plėtosis viešbučių, restoranų, pramogų tinklas. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai pasitarnaus galimybės veikti NVS šalių rinkose, užsienio tiesioginės investicijos, geresni marketingo rezultatai bendradarbiavimo dėka.
15. Platesnes galimybes regionų ekonomikos plėtrai atvers ES paramos programos ir struktūriniai fondai, edukacinė veikla gyventojų regionuose verslumui ir vadybiniams gebėjimams didinti. Bus deleguotos regioninės plėtros valdymo funkcijos, suteikiant didesnį savarankiškumą vietos savivaldos lygmeniui, skatinant vietinę iniciatyvą. Rengiant pplėtros planavimo dokumentus, bus išplėtotas tarpinstitucinis bei tarpžinybinis bendradarbiavimas, partnerystė tarp vietinio, regioninio, centrinio valdymo lygmens bei privataus sektoriaus. Išsiplėtos tarpregioninis bendradarbiavimas nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyse.
1.4. GRĖSMĖS
1. Nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas aštrins nedarbo problemas, taip pat trukdys inovacijoms, modernių technologijų plėtrai. Regioninės raidos netolygumas gilins užimtumo ir socialinės plėtros lygio diferenciaciją, sąlygos marginalinių regionų susidarymą. Darbo jėgos emigracija, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, gali tapti ekonominės plėtros stabdžiu. “Protų nutekėjimas” silpnins šalies intelektinį potencialą, sukels depopuliaciją, aštrins kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus ir nekvalifikuotos darbo jėgos pertekliaus problemas šalyje. Kartu su biudžeto išlaidų švietimui, mokymui bei mokslui didinimu Lietuvoje tokia emigracija reikš tų išlaidų praradimą bei potencialaus nacionalinio produkto sumažėjimą. Gali sustiprėti imigracija į Lietuvą (legali ir nelegali) iš Rytų Europos valstybių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos) bei kai kurių Azijos šalių. Visuomenės senėjimas padidins poreikį socialinės apsaugos išlaidoms. Nesėkmingos užimtumo ir socialinė politikos atveju nesumažės skurstančiųjų dalis, sustiprės socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija.
2. Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygos stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtrai ir šalies ekonominei politikai. Užsienio transnacionalinės korporacijos turės savus interesus, kurie gali ir nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais. Dabartinėje stadijoje nekontroliuojamas Lietuvos ekonomikos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti šalyje eilę tradicinių gamybų ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą. LLietuvos pernelyg liberali užsienio ekonominė politika gali atvesti prie siauros specializacijos, kuri pavojinga šalies ekonomikai, svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje. Finansinių išteklių globalizacija didins nacionalinės finansų rinkos nestabilumą, atsirandantį dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius “karštiems pinigams”, darys Lietuvos ekonomiką priklausomą nuo finansinio kapitalo, o ne nuo realaus ekonomikos sektoriaus. Mineralinių išteklių koncentracija Rytuose darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų.
3. Praktiškai sunkiai prognozuojami pasaulinės ekonomikos nuosmukiai ir krizės visuomet turės didesnius ar mažesnius neigiamus padarinius Lietuvos nacionalinei ekonomikai. Lietuvos savarankišką reagavimą į makroekonominius šokus gerokai varžys stabilios fiskalinės politikos reikalavimai: įvykdžiusi konvergencijos kriterijus bei įstojusi į Ekonominę ir pinigų sąjungą, Lietuva turės formuoti ir įgyvendinti nacionalinę ekonominę politiką pagal stabilumo ir augimo pakto reikalavimus, sudarydama vidutinės trukmės stabilumo programą, kurios esmė – pasiekti ir laikytis nacionalinio biudžeto subalansuotumo ar net perviršio (didelės valstybės skolos atveju).
4. Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti tarpvalstybinių ūkinių ryšių reguliavimo lygį apribojant šalies suverenitetą ir pripažįstant viršnacionalinių valdymo organų sprendimus. Pradiniame etape dėl stiprios konkurencijos bendroje ES rinkoje dalis nacionalinių įmonių atsidurs sunkioje padėtyje arba sužlugs, kas iššauks kai kuriuos nepageidautinus socialinius reiškinius. Kai kurie Vakarų šalių ekspertai mato rimtą pavojų ppačios integracijos sėkmei, kai integruojasi santykinai žemo ir aukšto ekonominio išsivystymo lygio šalys (Lietuva ir ES).
5. Šiuo metu muitais apsaugoti ūkio sektoriai po Lietuvos įstojimo į ES atsidurs sustiprėjusios konkurencijos aplinkoje, nes dažnu atveju importo rinkliava pagal Bendrąjį muitų tarifą yra mažesnė už protekcinį Lietuvos muitų tarifą. Lietuvoje negaminamų prekių atžvilgiu bus priešingai – importas iš trečiųjų šalių kai kuriais atvejais pabrangs ir vers importuotojus pereiti prie tiekėjų iš ES šalių (prekybos iškreipimas), kas gali padidinti Lietuvos gamintojų gamybos kaštus. Tapusi ES nare, eksportuojamoms prekėms į JAV, Kanados, Japonijos rinkas Lietuva nustos gauti pramonės gaminių importo muitų nuolaidas pagal Bendrąją preferencijų sistemą (taikomą besivystančioms bei pereinamosios ekonomikos šalims) ir turės pradėti pati teikti tokias nuolaidas besivystančioms šalims pagal Lome konvencijos taisykles.
6. Galimi dideli sunkumai suderinant ekonominius aplinkosaugos veiksnius su ES direktyvomis bei kitais tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais. Kai kurios ūkio šakos gali būti nepajėgios įsisavinti užsienio skiriamas finansinės paramos lėšas arba efektyviai jas panaudoti. Aplinkos apsaugos užmojai gali būti nesuderinami su šalies socialinėmis-ekonominėmis galimybėmis, pernelyg dideli gali būti naujų ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių įdiegimo organizaciniai ir administravimo faktiniai kaštai, galimos klaidos bei disproporcijos, parenkant ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių konkrečias skaitines išraiškas. Kurios nors įtakingos politinės ar ekonominės
grupuotės gali pasipriešinti jos interesus paliečiančiai aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių sistemos reformai (politinio nepriimtinumo grėsmė).
7. Gyventojams ir įmonėms didžiąją dalį investicinių paslaugų pradės teikti užsienyje registruotos finansų institucijos. Nepalankus apmokestinimas ir pernelyg sudėtinga pajamų apskaičiavimo ir deklaravimo tvarka gali sulėtinti taupymo didėjimą ir investavimo kultūros ugdymą. Spaudimas bankų vadovybei sutelkti visą dėmesį į banko akcininkų kapitalo trumpalaikį grąžos didinimą, labai dideli akcininkų reikalavimai gali pastūmėti bankus ateityje į rizikingesnę veiklą, dėl ko gali padidėti nestabilumas bankiniame sektoriuje. Blogai valdomos naujų ffinansų tarpininkų institucijos (kredito unijos, pensijų fondai) gali padidinti finansų rinkų jautrumą ir sumažinti pasitikėjimą visu finansiniu sektoriumi. Egzistuoja pavojus, jog nespėdamos žengti koja kojon su finansų verslu, priežiūros institucijos taps sparčios rinkos plėtros stabdžiu.
8. Technologiškai ir ekonomiškai išsivysčiusios šalys su išplėtota informacine visuomene į Lietuvos gyventojus gali žiūrėti tik kaip į vartotojus, o ne modernių produktų ir paslaugų kūrėjus ar partnerius.
9. Vadovavimasis ekonominėje praktikoje vien rinkos fundamentalizmo koncepcija gali sąlygoti didelį lėšų trūkumą šalies transporto infrastruktūros atstatymui ir pplėtrai. Tikėtinas nepakankamai efektyvus veiksmų koordinavimas su kaimyninėmis šalimis plėtojant TINA tinklus. Gamtosauginių ir kitų reikalavimų sugriežtinimas vežėjams, dirbantiems ES šalių rinkoje, gali sumažinti transporto paslaugų eksportą. Tikėtinas transporto kamščių padidėjimas didžiausiuose šalies miestuose.
10. Energijos tiekimas Lietuvai bus lengvai pažeidžiamas ppolitinio konflikto su Rusija atveju. Ankstyvas Ignalinos AE uždarymas be reikiamo finansavimo iš Europos Sąjungos ir tarptautinių finansinių institucijų taps nepakeliama našta šalies ekonomikai. Neapibrėžtumas, bus ar nebus Lietuva elektros energijos eksportuotoja, didina tikimybę, kad bus priimti neoptimalūs sprendimai vidaus ekonominėje ir išorės ekonominių ryšių politikoje. Energetikos rinkos atvėrimas, neįteisinus pereinamojo laikotarpio, iškels papildomų problemų vartotojams ir gamintojams. Dalies vartotojų atsijungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų gali sukelti ekonomines ir socialines problemas. Jei bus pavėluotai sukaupta patirtis ir lėtai pereinama prie naujausių technologijų, o importuojamas organinis kuras pabrangs, tai nebus galimybės laiku ir efektyviai pasinaudoti atsinaujinančiais energijos ištekliais.
11. Auganti užsienio statybos kompanijų konkurencija ir žemi įėjimo į Lietuvos statybos rinką barjerai gali sužlugdyti nacionalines statybos bendroves ar sumažinti jų efektyvumą. ŪŪkio finansinių galimybių nestabilumas (būsto finansavimas, socialinis būstas, nebaigta statyba, pagalba socialiai remtiniems žmonėms eksploatuojant pastatus ir t. t.), vidaus ir tarptautinių rinkos sąlygų pokyčiai iššauks statyboje neprognozuojamus nuosmukius. Galimos klaidos bei disproporcijos nustatant statybos politikos prioritetus, tikėtinas dalies statybos verslininkų perėjimas į kitas verslo šakas su greitesne kapitalo apyvarta. Nepasirengimas pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis, didelės reformų, naujų technologijų diegimo ekonominės, organizacinės, informacinės ir administravimo išlaidos.
12. Didžiausia potenciali grėsmė pramonės plėtrai bus neteisingai valstybės lygmeniu suvokta mokslo, žinių ir iinovacijų svarba (kuo lėčiau bus kuriama efektyvi nacionalinė inovacijų sistema, tuo daugiau lėšų ir pastangų prireiks, norint neatsilikti). Neprognozuojami įvykiai didins politinį nestabilumą šalyje ir užsienyje, kels ES plėtros strateginių prioritetų netikėtus pokyčius. Kai kurie pramonės sektoriai gali būti laiku ir efektyviai nepasirengę pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis. Dėl nesėkmingos energetinio ūkio restruktūrizacijos gali išaugti energetinių resursų kaina. Savalaikiai nebus sukurtos palankios sąlygos investicijoms.
13. Didės vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, saugumui, kainai ir tiekimo pastovumui. Toliau liberalizuojant prekybą, didės kitų šalių gamintojų, ypač dirbančių lyginamojo pranašumo sąlygomis, konkurencinis spaudimas Lietuvos maisto rinkai. ES BŽŪP gali gerokai pasikeisti. Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms, sunku tikėtis tokios paramos, kokią gauna dabartinės ES narės. Negavus ES derybinėse pozicijose numatytų gamybos kvotų, žemės ūkio pridėtinės vertės dalis BVP nebūtų pasiekta, sumažėtų užimtumas ir dirbančiųjų pajamos žemės ūkyje bei perdirbamojoje pramonėje. Didės žemės ūkio sektoriaus priklausomybė nuo kitų sektorių veiklos, konkurencija dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos išteklių. Keisis ūkių ir įmonių struktūra, pagausės nekonkurencingų ūkio subjektų bankrotų, padidės socialinės paramos poreikis rinkos sąlygomis nesugebantiems dirbti asmenims ir jų šeimų nariams.
14. Atviroje rinkoje vyks tiesioginė Lietuvos žuvininkystės subjektų sandūra su didesnio konkurencinio pajėgumo ES valstybių rinkos subjektais. Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai ES ir PPO ribos galimybes ttaikyti valstybės paramą žuvininkystės produkcijos eksportuotojams.
15. Turizmo plėtrai Lietuvoje neigiamą įtaką darys nemažėjantis nusikalstamumas (autotransporto priemonių vagystės), tolesnė kaimiškųjų vietovių degradacija, artimų turizmo rinkų konkurencija Lietuvos turizmo produktui. Tęsiant pražūtingą kurortinių vietovių komercializavimą, sunyks svarbiausias Lietuvos kurortas – Palanga. Pernelyg vangiai gali būti plėtojama valstybės valdymo institucijų veiklos rekreacijos ir turizmo sferoje koordinacija, neprognozuotinai gali keistis valstybės prioritetai ir numatomas finansavimas. Tikėtina, kad Lietuva nesugebės sukurti jūrinės valstybės įvaizdžio, gali sumažėti šalies kultūrinis-istorinis ir gamtinis patrauklumas.
16. Galimi smulkių ir vidutinių įmonių bankrotai dėl nepalankios teisinės ir ekonominės aplinkos. Dėl globalizacijos procesų, laisvo prekių ir paslaugų judėjimo, užsienio šalių vidaus rinkos protekcinės politikos didės konkurencinis spaudimas Lietuvoje gaminamoms prekėms ir paslaugoms. Tikėtina, kad pernelyg lėtai formuosis verslo kultūra šalyje: palyginti didelė visuomenės dalis nebus iniciatyvi, lauks valstybės paramos įvairiais verslo organizavimo ir vykdymo klausimais, nepakankama pagarba klientui, geranoriškumas, darbuotojų motyvacija, skatinimo svertų panaudojimas.
17. Tikėtinas problemiškų regionų su dideliu socialiniu ekonominiu nuosmukiu susiformavimas (tokių, kaip Visaginas Ignalinos AE uždarymo pasėkoje). Pradės ryškiau reikštis intelektinio kapitalo trūkumas regionuose dėl migravimo į šalies centrus bei užsienį. Valstybės centrinės valdymo institucijos gali dėti pastangas išlaikyti regioninės plėtros planavimo ir valdymo funkcijas. Ne visi regionai sugebės laiku ir tinkamai panaudoti regionų ekonominei plėtrai skiriamą užsienio ((pirmiausia – ES Struktūrinių fondų) finansinę ir techninę paramą.
II. LIETUVOS EKONOMIKOS VIZIJA
Geopolitinė Lietuvos situacija. 2015 metais Lietuva jau bus senbuvis Europos Sąjungoje, kuriai, tikėtina, priklausys ne tik dabartinės kandidatės, bet taip pat buvusios Jugoslavijos šalys. Kandidatėmis į ES tada gali būti Ukraina ir Moldova. Europos Sąjunga bus didžiausia pasaulyje ir efektyviai integruota rinka, taip pat pažangiausia mokslo technologinė erdvė, besiremianti išplėtota intelektine kooperacija. Politikos srityje ES bus pažengusi federalizacijos link, vadovaudamasi ES Konstitucija – daugiau sprendimų bus priimama ES Parlamente, Ministrų Taryboje daugiau sprendimų bus priimama ne bendru sutarimu, o balsuojant. Balsavimo taisyklė tikriausiai bus sudėtinga, siekiant subalansuoti suverenumo ir sprendimų efektyvumo reikalavimus. Lietuva turės neblogas galimybes daryti įtaką ES sprendimams per mažesniųjų šalių koaliciją. Gali būti, kad koaliciją dažniausiai sudarys Rytų Europos arba Baltijos regiono šalys. Pats Baltijos regionas (Skandinavijos ir Pabaltijo šalys) bus sparčiausiai progresuojanti ES dalis.
Lietuva savo įtaką pasaulio politikai realizuos taip pat per narystę NATO, kuriai faktiškai, o gal ir formaliai tada priklausys Rusija.
Demografinė situacija. Gyventojų senėjimo problema bus aktuali visai Europai, tačiau Lietuvai ji bus itin sudėtinga dėl didelės jaunų žmonių dabartinės ir būsimos, kai ES laisvai galės judėti darbo jėga, emigracijos, taip pat dėl labai sumažėjusio gimstamumo. Tikėtina, kad darbo jėgos rinkoje
laikotarpio pabaigoje turėsime didėlesnį prieaugį dėl gimstamumo bumo praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, tačiau pastebimą duobę vėliau; bus aktualu skatinti reemigraciją, o iš dalies ir imigraciją, ypač iš pajėgaus intelekto slavų šalių.
Makroekonominiai plėtros rezultatai. Modernizavusi ūkio strategiją ir valstybės ekonominę politiką bei naudodamasi ES finansine ir technine parama, Lietuva iki 2015 metų padidins savo BVP 2-2,5 karto. Pagal BVP vienam gyventojui bus pasiektas daugiau kaip 50 proc. būsimojo ES vidurkio lygis vietoje dabartinio 30 proc. lygio. Tai iš esmės įgalins realizuoti EES socialinį ekonominį modelį gerovės valstybės, kur žemas nedarbo lygis, aukšta darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis. Žinoma, modelis bus realizuotas atitinkamai mažesniu mastu negu vidutiniškai ES. Kiti makroekonominiai rodikliai atitiks ES direktyvų reikalavimus Europos valiutos – euro – zonos šalims; Lietuva taps Europos valiutų sąjungos nare maždaug nuo laikotarpio vidurio. Tai tuo pačiu reikš, kad šalyje palaikomas makroekonominis stabilumas – svarbiausia sąlyga ekonomikos augimui.
Rinkos mechanizmų tobulinimas. Lietuva per dešimtmetį visiškai pprisitaikys prie ES ekonominės tvarkos ir turės sklandžiai veikiančią rinkos mechanizmų sistemą. Įmonių steigimo, veiklos ir jų likvidavimo, konkurencijos, monopolijų priežiūros, kontraktų įvykdymo, nuosavybės santykių, darbo rinkos, kreditavimo ir kiti ekonomikos funkcionavimo norminiai aktai, taip pat jų praktinis įgyvendinimas nedaug ttesiskirs nuo tų dalykų Vakarų Europos šalyse. Tikėtina, kad verslo kultūros lygiu Lietuva dar atsiliks nuo tų šalių. Gerėjant ekonominei situacijai ir tobulėjant valstybės administraciniams gebėjimams, korupcijos lygis ir kriminalinio pasaulio įtaka verslui bus ženkliai sumažėję. Prie pastarosios mažinimo prisidės sutvarkyta rytinių Lietuvos sienų, kaip ES sienų apsauga.
Administraciniai valstybės gebėjimai. Valstybė negalėtų atlikti savo funkcijų, ženkliai nepagerinusi administracinių gebėjimų. Geras valdymas ir švari vyriausybė yra būtina spartaus šalies progreso sąlyga. Perimdama ES institucinę, administravimo ir politinio proceso patirtį (daugiausiai tiesiogiai dalyvaudama institucijų darbe ir ES politikos formavimo procese), Lietuvos valstybė neabejotinai pagerins savo administracinius gebėjimus. Visuomenės noras yra, kad valdžia būtų pigesnė ir teiktų geresnes paslaugas, kad įsiklausytų į žmonių balsą. Valdymo kokybės rodiklis yra visuomenės pasitikėjimas valdžia, kuris ššiuo metu itin žemas. Visuomenės pasitikėjimas valdžia yra svarbi šalies vertybė; jis neabejotinai didės, gerėjant gyvenimo kokybei ir administraciniams valstybės gebėjimams bei plėtojantis pilietinei visuomenei.
Ekonomikos augimo veiksnių plėtra. Ekonomikos augimo veiksniai – darbo jėga, kapitalas, žinios ir verslumas – bus pakankamai išplėtoti, Lietuvai siekiant per tolesnius 15-25 metus susilyginti su vakarinėmis ES narėmis pagal ekonominį išsivystymą. Darbo jėgos naudojimas padidės bent 10 proc., sumažinus nedarbą, padidinus pensinį amžių ir į darbo rinką įsiliejant naujai kartai. Tačiau svarbiausia, kad darbo jjėgos išsilavinimo lygis bus aukštesnis, patobulinus švietimo sistemą ir įdiegus kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemą. Darbo jėgos rinkoje dominuos kvalifikuotų, mokančių naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis specialistų poreikis. Internetas, be kita ko, sudarys sąlygas neakivaizdžiai eiti mokslus garsiausiuose pasaulio universitetuose. Apskritai, kvalifikacijos lygis Lietuvoje mažai tesiskirs nuo vakarietiškojo. Išsilavinimo struktūra ir turinys geriau atitiks ūkio poreikius, darbo jėga taps mobilesnė.
Fizinė infrastruktūra ir dabar Lietuvoje nėra plėtros stabdys, tačiau norint glaudžiau bendradarbiauti su ES šalimis neatnaujinama ji juo taptų. Naudojantis ES paramos fondais ir prioritetiniu valstybės finansavimu, visa infrastruktūra bus modernizuota. Praktiškai neliks technologinio atsilikimo ryšių ir automobilių kelių srityje. Visiškai pertvarkyta bus elektros energetika. Energijos šaltinių tiekimo tinklai bus sujungti su ES tinklais.
Daugėjant investicijų, įskaitant tiesiogines užsienio investicijas, technologinis gamybos lygis daugeliu atveju bus europinis, o vidutiniškai nuo jo nedaug atsiliks. Tačiau tai neužtikrins vakarietiško ekonomikos našumo, kadangi gaminiuose ir paslaugose įdėta pridėtinė vertė (žinios, mokslas) bus dar mažesnė, taip pat dėl didelių įėjimo į pasaulinę rinką sąnaudų.
Žiniomis besiremianti (žiniomis varoma) ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje srityje Lietuva gali būti pasiekusi panašų lygį. Tačiau žinių visuomenė yra itin sudėtingas iššūkis Lietuvai ir su juo gali nepavykti susitvarkyti, jei nnebus pasiektas plačių visuomenės sluoksnių sutarimas ir stipri intelektuali politinė valia.
Šalies verslumas didėja pirmiausia įgyjant patirties rinkos ekonomikoje ir mūsų ūkio dalyviams glaudžiau bendradarbiaujant su užsienio partneriais. Per penkioliką metų į privatų ir viešojo administravimo sektorius ateis daug jaunų specialistų, baigusių ekonomikos ir vadybos mokslus Lietuvos ir užsienio universitetuose. Bus ženkliai išplėtotos verslo konsultavimo paslaugos. Pozityvesnės taps visuomenės nuostatos verslo atžvilgiu. Visa tai smarkiai padidins šalies versloviškumo resursus ir pakels jų kokybę.
Socialinė plėtra. Šalies ūkio struktūra garantuoja palyginti aukštą užimtumo lygį. Nedarbas neviršija racionalaus lygio. Įgyvendintos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, pasiektas darbo rinkos lankstumas, efektyviai funkcionuoja mokymosi visą gyvenimą sistema, sumažinti regioniniai skirtumai. Darbo jėga pakankamai mobili ir konkurencinga ES, tuo pačiu labiau orientuota ieškotis darbo savo šalyje. Pasiekta artima ES lygiui darbo vietų kokybė: atlyginimai, darbo santykiai, sauga darbe ir pan. Nuosekliai laikomasi lygių galimybių principo.
Veikia gerai koordinuotos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos, aprėpiančios visus gyventojus ir padengiančios visas socialines rizikas. Pajamos senatvėje garantuojamos einamojo finansavimo ir kaupimo mechanizmų derinimu. Einamojo finansavimo pensijų perkamoji galia didėja maždaug tokiais pat tempais kaip ir vidutinio darbo užmokesčio perkamoji galia.
Socialinė parama orientuota į tuos asmenis, kuriems tos paramos tikrai reikia; jos prioritetas yra padėti darbingiems remiamiems asmenims sugrįžti įį ekonomiškai aktyvią veiklą. Didesnis dėmesys skiriamas invalidumo, skurdo, socialinės atskirties prevencijai. Pašalintas kraštutinis skurdas. Socialinė parama vykdoma koordinuojant valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių institucijų pastangas.
Gyventojų pajamų pastovus augimas leidžia siekti visuotinai pripažintos progresyvios vartojimo struktūros.
Sudarytos sąlygos visoms šeimoms apsirūpinti būstu, išplėtojus tam tikslui atitinkamas teisines, ekonomines ir administracines priemones.
Aplinkos apsaugos ekonominiais veiksniais užtikrinama harmoninga, tvari Lietuvos raida (subalansuota plėtra) suderinta su Lietuvos aplinkos apsaugos strategijoje numatytais programiniais oro, vandens, biologinės įvairovės, Baltijos jūros bei Kuršių marių apsaugos ir atliekų tvarkymo tikslais, tarptautiniais įsipareigojimais bei ES standartais, taipogi su šalies ekonominėmis galimybėmis. Įgyvendinama suderinta ekonominių, administracinių ir teisinių aplinkos apsaugos svertų sistema. Pastarosios sudėtinės dalys bus:
ES standartus atitinkantys aplinkos taršos normatyvai ir aplinkosaugos vadybos bei audito sistemos.
lanksti, ekonominius ir aplinkosaugos siekius suderinanti mokesčių už taršą sistema, aprėpianti ir suderinanti mokesčius už teršalų išmetimus, gaminio ir naudotojo mokesčius;
gaminio mokesčius papildanti užstatų-grąžos sistema, taikoma perdirbamoms daugkartinio naudojimo atliekoms;
apyvartiniai taršos leidimai, taikomi vienarūšės bei lokalinės taršos atvejams;
“Žaliojo biudžeto” bruožų turinti valstybės biudžeto pajamų sandara.
Regioninė plėtra. Regionų ekonomika plėtojama ir jų konkurencingumas didinamas, atsižvelgiant į regiono turimus išteklius bei prioritetines vystymo kryptis, išryškinant regiono savitumą. Regionų plėtrai racionaliai naudojamos ES bei šalies lėšos. Transporto, komunikacijų ir kita fizinė infrastruktūra vystoma kaip integruotas tinklas.
Gyvybingos kaimo gyvenvietės, padidėjęs gyventojų mobilumas sujungia miestus su kaimais. Sukurta tinkama aplinka gamtinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimui, plėtojant turizmą ir rekreaciją. Regionų institucijos dalyvauja tarptautiniame bendradarbiavime, per kurį įgyvendinami nacionaliniai bei ES regioninės politikos tikslai.
Lietuva – aukšto ekonominio ir kultūrinio potencialo turizmo šalis, teikianti įvairius aukštos kokybės turizmo produktus, tenkinančius individualius turistų poreikius bei atitinkančius ES turizmo direktyvas.
Ūkio struktūra ir šakų plėtra. Lietuvos ekonomika, jau visiškai integruota į ES ekonominę, skaitmeninę ir žinių erdvę, kurioje dinamiškai vystosi ir gilėja gglobalizacijos procesai, šalies ekonomika plėtojasi daugiausiai prisitaikydama prie tų procesų ir jais naudodamasi.
Ryšių ir informatikos sektorius užima dominuojančią vietą šalies ūkio struktūroje ir aktyviai stimuliuoja kitų Lietuvos ekonomikos šakų plėtrą. Sektoriaus produktų (prekių ir paslaugų) gamyba ir pardavimai sudaro 25 procentus Lietuvos BVP ir ne mažiau kaip 50 procentų šios produkcijos eksportuojama. Ryšių ir kompiuterių tinklai vystosi laisvos ir atviros rinkos sąlygomis, o šalies gyventojų ir organizacijų poreikiai informatikos poreikiams yra visiškai patenkinti. Įteisintos bepopierinės informacijos technologijos (elektroniniai dokumentai, eelektroniniai atsiskaitymai) valstybės valdymo, verslo, prekybos, paslaugų, finansų ir kitose sferose (švietime, sveikatos apsaugoje, socialiniame draudime). Informacinės technologijos plačiai taikomos siekiant realiai sumažinti socialinius bei demografinius netolygumus, įgyvendinti lygiavertį visų šalies piliečių (miesto ir provincijos) informacinį aprūpinimą. Valstybinis reguliavimas užtikrina ssaugų duomenų naudojimą, o šalies informacinis ūkis (registrai, kadastrai, informacinės sistemos) yra integralus ir atviras. Informacijos privatumą ir konfidencialumą efektyviai gina šalies įstatymai.
Finansų sektoriaus plėtra bus spartesnė nei gamybinių ūkio šakų, todėl 2015 m. finansinio tarpininkavimo sektoriaus indėlis į BVP bus apie 7 – 10 proc. Dalyvavimas euro zonoje leis greitai perimti finansų “know how”. Euro palūkanų normos bus pastebimai mažesnės nei dabartinės lito palūkanos, todėl kreditavimas taps lengviau prieinamas ir verslui, ir gyventojams. Pastarųjų, kaip finansų paslaugų vartotojų, vaidmenį padidins ir gyvenimo lygio kilimas. 5-10 metų perspektyvoje didžioji šalies gyventojų dalis pirks ilgalaikio ir vidutinės trukmės vartojimo reikmenis (automobilius, būstą, baldus, būsto įrangą ir laisvalaikiui skirtas prekes bei paslaugas), imdami paskolas arba naudodamiesi kitomis finansų paslaugomis (lizingu ir kt.).
Laikotarpio ppabaigoje Lietuvoje veiks įvairios finansų institucijos (komerciniai, investiciniai bankai, privatūs pensijų fondai, kolektyvinio investavimo įmonės, ipotekos bankai, nebankinės finansų institucijos ir t.t.), turinčios gerai reglamentuotą teisinę bazę ir aiškiai segmentuotą rinką. Vis dėlto finansų sistemos branduolį sudarys universalūs komerciniai bankai, derinantys plataus spektro finansinių paslaugų teikimą su mažmeninės bankininkystės funkcija.
Elektroninė bankininkystė ir kitos moderniomis informacinėmis technologijomis besiremiančios finansinio tarpininkavimo paslaugos nukonkuruos “gyvąsias” finansų paslaugas ir taps viešpataujančia atsiskaitymų ir kitų finansinių operacijų forma. Visuotinai įsigalės nepopierinės informacinės technologijos (elektroniniai dokumentai, eelektroniniai atsiskaitymai). Kita vertus, atsiras ir tiesioginio žmogiško kontakto nostalgija, šia paslauga ypač noriai naudosis vadinamieji prioritetiniai klientai.
Ilgainiui vietinės kilmės arba valdomų vien lietuviško kapitalo finansų institucijų vaidmuo taps minimalus arba jos apskritai išnyks, užleisdamos vietą transnacionalinėms kompanijoms arba jų suformuotoms struktūroms bei aljansams. Nacionaliniai finansų institucijų vardai kaip verslo vertybė praras savo dabartinę reikšmę.
Pramonės struktūra ir įmonių strategijos adekvačiai atspindi nuolat besikeičiantį globalinių konkurencinių jėgų poveikį. Lietuva tampa patrauklia šalimi steigti savo būstines konkurencingoms tarptautinėse rinkose vietinio ir užsienio kapitalo gamybos ir paslaugų įmonėms, prioritetiškai naudojančioms aukštas technologijas ir mokslui imlius išteklius. Pramonė veikia aplinkoje, palankioje inovacijoms ir reikiamai kokybei pasiekti, skatinančioje kvalifikuotumą, sąžiningą konkurenciją bei naudodamasi veiklos kaštų mažinimui palankia infrastruktūra. Pramonės plėtrą skatina įmonėms palanki teisinė aplinka, investuotojams garantuojanti stabilumą ir patikimumą.
Smulkaus ir vidutinio verslo sektorius turi išvystytą infrastruktūrą, veikia atviroje, tolygiai besiplėtojančioje ekonomikoje, naudoja modernias technologijas, kvalifikuotą darbo jėgą, gamina konkurencingas, inovatyvias prekes bei teikia paslaugas vietinei ir tarptautinėms rinkoms, sukuria dominuojančią BVP dalį. Smulkus ir vidutinis verslas lanksčiai prisiderina prie rinkos pokyčių, racionaliai naudoja išteklius, kuria naujas darbo vietas,užtikrina subalansuotą ekonomikos plėtrą.
Žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir prekyba – moderni, glaudžiai integruota į kaimo ūkį ir tausojanti aplinką šakų visuma, turinti išplėtotą iinfrastruktūrą, modernias technologijas bei kvalifikuotus darbuotojus ir gebanti prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios verslo aplinkos, siekiant pateikti į rinkas konkurencingus, geros kokybės produktus bei paslaugas.
Lietuvos kaimas – patraukli erdvė darbui, gyvenimui ir poilsiui su išplėtota gamybine ir socialine infrastruktūra, išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių bendruomene, sveika aplinka ir gražiu kraštovaizdžiu.
Išryškės dvi ūkių plėtros kryptys: specializuoti, tradicinę produkciją gaminantys ES rinkoje konkurencingi ūkiai, tiekiantys produkciją perdirbimo įmonėms ir prekybos organizacijoms; kita – natūralius ir ekologiškus produktus gaminantys ir netradicinę veiklą plėtojantys ūkiai, veikiantys nišinėse rinkose. Greta stambių prekinių ūkių plėtosis ir mažesni, kooperuoti ūkiai.
Intensyvaus žemės ūkio rajonuose vyraus grūdų, kiaulininkystės ir pieno prekiniai ūkiai. Padidės stambių specializuotų ūkių, auginančių didelius javų, rapsų, linų plotus, skaičius. Bus gaminama daugiau didesnės pridėtinės vertės produktų (pieno, mėsos). Prognozuojamas vaisių ir daržovių gamybos augimas.
Ekstensyviu būdu bus auginama daugiau mėsinių galvijų, avių (ypač nenašiose žemėse). Prioritetas teikiamas natūraliems ir ekologiškiems produktams.
Bus plėtojami netradicinio ir smulkaus žemės ūkio verslai: vaistinių augalų, grybų, triušių, kalakutų, kailinių žvėrelių auginimas, bitininkystė, vidaus vandenų žuvininkystė ir alternatyvi veikla – kaimo turizmas, amatai, paslaugos, kiti smulkieji verslai.
Aplinkos apsaugos žemės ūkyje priemonės, atitinkančios ES direktyvas užtikrins aplinkai draugiško žemės ūkio plėtrą, gamtos išteklių išsaugojimą ir gausinimą. Žvejyba, žuvų perdirbamoji pramonė, žuvivaisa ir žuvų auginimas – mmodernus, integruotas į šalies ūkį, tausojantis aplinką, turintis išplėtotą infrastruktūrą ir modernias technologijas, kvalifikuotus darbuotojus ir jų rengimo sistemą, gebantis pateikti geros kokybės, konkurencingus maisto produktus ekonomikos sektorius.
Energetika pigiai, patikimai ir saugiai aprūpina energija visas ūkio šakas, sudaro palankias sąlygas tolesniam šalies progresui, integruota į Vakarų ir Rytų energetikos sistemas ir sugeba konkuruoti atviroje tarptautinėje energijos rinkoje. Ateities energetikos sektorius gerai subalansuotas, nekelia grėsmės aplinkai.
Transporto infrastruktūra modernizuota ir integruota į svarbiausias magistrales ir TINA tinklus, o per juos – į trans-Europinius tinklus. Suformuota saugi ir gamtosaugai palanki transporto sistema. Išplėtoti multimodaliniai transportavimo procesai, sukurti Kauno ir Klaipėdos logistikos centrai. Išnaudojant modernizuotų I-ojo ir IX -ojo Europos transporto koridorių galimybes, ženkliai padidintos tranzito apimtys, Lietuvos vežėjai integravęsi į Baltijos jūros regiono ir kontinentinės Europos transporto paslaugų rinką.
Statybos šaka veiksmingai tenkina Lietuvos ūkio ir gyventojų statybos poreikius, integruota į ES ekonominę erdvę, teikia tarptautiniu mastu konkurencingas statybos paslaugas ir produktus.
III. EKONOMIKOS PLĖTROS VALSTYBĖS MISIJA
Augimo ir struktūrinės plėtros srityje valstybės misija, kaip jau svarstyta anksčiau, yra daugialypė ir esminė. Nežiūrint į ideologinius ginčus dėl valstybės vaidmens įvairiose ekonomikos srityse, vis dėlto visuotinai sutariama, kad valstybės misijai priskirtina:
garantuoti makroekonominį šalies stabilumą;
garantuoti žmogiškųjų išteklių plėtrą;
įtvirtinti ekonominės plėtros kultūrą (nešališka augimo skatinimo politika);
gerinti
fizinę infrastruktūrą;
tobulinti rinkos mechanizmus;
suformuoti verslui palankią teisinę ir ekonominę aplinką;
skatinti konkurenciją;
remti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą;
sukurti šalyje inovacinės plėtros sistemą ir atitinkamą kultūrą;
garantuoti palankias užsienio prekybos sąlygas;
organizuoti socialinę partnerystę šalies pažangai pasiekti;
siekti sklandžios integracijos į ES.
Sritys, kuriose vyriausybė pagrįstai turi didelę įtaką sąlygų ekonomikos augimui gerinimą, yra įvairios ir platesnės negu paprastai galvojama. Ilgalaikėje ūkio plėtojimo strategijoje turi dominuoti valstybės veiksmai, kuriais siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti ekonominių agentų veiklą, nes būtent jie suka ekonomiką. Padėti ekonomikos agentams realizuoti ssavo plėtotės paskatas ir padaryti taip, kad jie tas paskatas išvis turėtų, ypač paskatas inovacijoms, yra svarbiausias darbas, kuris nėra nei lengvas, nei labai aiškus. Jis valstybės misiją daro sudėtingą, kurios supratimą, be to, būtina nuolat atnaujinti. Sąrašas priemonių, kuriomis valstybė gali padėti efektyviau bei naujoviškiau naudoti ir plėtoti augimo veiksnius, būtų begalinis.
Iš to kas pasakyta aiškėja, kad pačiai plėtros strategijai, kuria bus siekiama realizuoti valstybės misiją, pagrįsti reiks ženkliai suintensyvinti socialinių mokslų tyrimus; vėliau reiks nuolat remtis jais, kkoreguojant strategiją, pakitus vidaus ir išorės sąlygoms. Gana veikiai tie tyrimai turės išeiti už grynai lietuviškų problemų rato, jei Lietuva norės vaidinti aktyvų vaidmenį formuojant ES politiką.
Sklandi Lietuvos integracija į ES yra ypatingos svarbos valstybės misija. Visų galimų ES ffondų lėšų gavimas ir tikslingas naudojimas perspektyviems tikslams pasiekti yra būtina spartaus ekonominio augimo sąlyga. Lietuva ir laikotarpio gale iš ES fondų gaus daugiau negu įneš į jos biudžetą.
Socialinės politikos ir užimtumo srityje valstybės misija yra sudaryti sąlygas kiekvienam šalies gyventojui, norinčiam ir galinčiam dirbti, savo darbu užsitikrinti tinkamą pragyvenimo lygį. Nuosekliai įgyvendinti aktyvią užimtumo bei žmogiškųjų išteklių plėtros politiką, kuri užtikrintų darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją ir lankstumą bei sudarytų prielaidas stabiliam užimtumui. Išplėtoti ir palaikyti nuolatinio mokymosi sistemą.
Formuoti ir įgyvendinti socialinę politiką, kuri užtikrintų visų šalies gyventojų aprėptį, taikliai orientuotą apsaugą nuo svarbiausių socialinės rizikos faktorių, ir skatintų motyvaciją ekonominiam aktyvumui. Formuojant politiką remtis socialinio teisingumo, subsidiarumo ir solidarumo principais, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir kkitais suinteresuotaisiais.
Aplinkosaugos srityje siekti, kad visų ūkio šakų plėtra būtų suderinta su švarios ir sveikos aplinkos išsaugojimo tikslais. Valstybės misiją nusako šios nuostatos ir siekiamybės:
tarptautiniu mastu pripažinto principo “moka teršėjas” įgyvendinimas Lietuvoje, finansines aplinkos taršos bei neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmes padarant visuotina sudėtine gamybos kaštų apskaitos dalimi;
orientacija į neigiamo poveikio aplinkai prevenciją (o ne į “išmetimų vamzdžio” reguliavimą), skatinant geriausių prieinamų gamybos būdų (technologijų) bei pavojingų medžiagų nekenksmingų pakaitalų naudojimą;
gamintojų atsakomybės ir iniciatyvos saugant aplinką bei racionaliai naudojant ggamtos išteklius skatinimas, įdiegiant “žaliųjų [viešųjų] pirkimų” taisyklę;
ekonominių aplinkos apsaugos valdymo svertų sistemos papildymas lanksčiais, ūkio subjektų adaptyvumą įgalinančiais, instrumentais;
atsargumo principo taikymas – ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių sistemos tobulinimas ir diegimas turi remtis prognoze, nuoseklumu ir apdairumu, įvertinant aplinkosaugines bei ekonomines priimamų sprendimų pasekmes.
Regioninės politikos srityje užtikrinti stabilaus aukšto gyvenimo lygio galimybes visoms šalies bendruomenėms; didinti šalies regionų sanglaudą, mažinant ekonominius, socialinius, kultūros, išsilavinimo sąlygų ir administracinių gebėjimų skirtumus tarp jų; užtikrinti regionų harmoningą ekonominę plėtrą bei didinti jų konkurencingumą, atsižvelgiant į regionų ypatumus; tolydžiai plėtoti regionų fizinę ir socialinę infrastruktūrą; užtikrinti efektyvų regionų vietinių išteklių panaudojimą; užtikrinti racionalų regioninės plėtros finansavimą, naudojant tiek šalies, tiek užsienio finansinių šaltinių lėšas; užtikrinti kaimo bendruomenių gyvybingumą ir plėtrą.
Konkrečiose ūkio šakose šalia bendrųjų valstybės misijos nuostatų minėtinos šios.
Ryšiai ir informatika. Valstybė turi nukreipti Lietuvos ekonomiką intelektualios produkcijos gamybos ir paslaugų teikimo link taip, kad ji, generuodama pajamas, būtų pilnavertis, bendradarbiauti ir konkuruoti sugebantis pasaulinės rinkos dalyvis. Skyrium imant, padėti plėtoti informacines technologijas, grindžiamas nuosekliai atnaujinamomis telekomunikacijų ir informatikos priemonėmis. Visiems Lietuvos gyventojams (miestų ir provincijos) sudaryti lygias galimybes nuolatos mokytis, kelti kvalifikaciją informatikos priemonėmis. Skatinti investicijas kompiuterių tinklų (tradicinių ir mobiliųjų) galimybių ir jų panaudojimo darbų tobulinimui. Pertvarkyti valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą, ppasitelkiant informacinių technologijų teikiamas galimybes, sudaryti sąlygas iš esmės spartinti skaitmeninės ekonomikos plėtros darbus, elektroninių dokumentų naudojimą. Liberalizuoti telekomunikacijų rinką, skatinti konkurenciją. Skatinti steigimą ir plėtrą naujų, pelną generuojančių verslo įmonių, kurių veikla grindžiama informacijos, žinių bei informacinėmis technologijomis. Remti ir skatinti verslo ir mokslo bei studijų integraciją gaminant konkurencingus produktus ir paslaugas. Sudaryti palankias sąlygas tradicinių, ypač virtualių, pajamas generuojančių įmonių steigimui su užsienio partneriais. Skatinti teledarbą. Sudaryti sąlygas nutolusių vietovių gyventojams ir žmonėms su negalia informacinėmis technologijomis įsitraukti į aktyvią darbo veiklą. Parengti ir įgyvendinti priemones, stabdančias informatikos specialistų nutekėjimą į užsienį ir skatinančias išvykusiųjų grįžimą į Lietuvą. Skatinti parodomųjų pavyzdžių kūrimą, akcentuoti vaizdinių ryšių ir informacinių technologijų svarbą ekonomikos plėtrai. Tobulinti įstatymus, ginančius gyventojų informacinį saugumą ir privatumą.
Finansų srityje valstybė turi sudaryti palankias teisines sąlygas investavimo kultūros ugdymui ir kapitalo rinkos integracijai su užsienio ir ypač ES rinkomis, turi plėtoti rinkos teikiamas galimybes kapitalo pritraukimui, saugiam ir efektyviam investavimui. Valstybė turėtų netrukdyti objektyvioms pinigų ir bankų sistemos plėtros tendencijoms pasireikšti. Atvirkščiai, kurdama palankią teisinę aplinką, ji turėtų padėti joms greičiau “skintis” kelią į gyvenimą. Kita šios misijos pusė – šalutinių, neigiamų technologinės pažangos padarinių identifikavimas ir sušvelninimas.
Pramonės atžvilgiu valstybės misija yra kurti tokią pramonės ir verslo aaplinką, kuri skatintų įmonių internacionalizavimą ir konkurencingumą.
Sukurti SVV socialinę, ekonominę ir technologinę infrastruktūrą, palankią teisinę ir institucinę aplinką SVV plėtrai, bendradarbiavimo su mokslo ir švietimo institucijomis sistemą.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros srityje valstybės politika turi užtikrinti ekonominiu, ekologiniu ir socialiniu požiūriu tolygią (subalansuotą) plėtrą bei visos šalies poreikius tenkinančios kaimo infrastruktūros efektyvų naudojimą. Kurti palankią teisinę, ekonominę, institucinę aplinką efektyviems ūkininkų ūkiams, žemės ūkio ir kitoms kaimo verslo įmonėms savarankiškai veikti konkurencinėje rinkoje ir užsidirbti pajamas pragyvenimui ir verslo plėtrai. Skatinti inovacijas ir didesnės pridėtinės vertės, konkurencingų produktų bei paslaugų gamybą, plėtojant intelektinio, technologinio, techninio, finansinio ir informacinio aprūpinimo infrastruktūrą. Užbaigti žemės reformą, sukurti teisines ir ekonomines prielaidas žemėnaudų konsolidavimui, racionaliam gamtos išteklių naudojimui. Garantuoti žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos stabilumą.
Valstybė įgyvendins ES Bendrosios žuvininkystės politiką, kurios tikslas – suderinti žvejybą su žuvų ištekliais, reguliuoti šalių, turinčių žvejybos laivynus, konkurencinius santykius, sušvelninti struktūrinio partvarkymo socialines pasekmes. Politiką sudaro keturios pagrindinės dalys: žuvų išteklių valdymo, struktūrinė, rinkos ir kainų ir socialinė politika. Valstybės misija – palankios teisinės, ekonominės ir institucinės aplinkos sudarymas šios politikos įgyvendinimui.
Energetikos šakoje pagrindinės nuostatos ir valstybės veiksmų kryptys yra suformuluoti šalies energetikos politiką, įvertinant ES energetikos politikos pagrindines nuostatas bei vyraujančias pasaulio energetikos raidos tendencijas,
parengti tam reikiamą teisinę bazę ir sukurti atitinkamas energetikos valdymo bei reguliavimo institucijas, numatyti energetikos politikos įgyvendinimo kelius, remiantis detalia šalies energetikos sektorių subalansuotos raidos scenarijų analize, optimizaciniais skaičiavimais ir sukaupta bei susisteminta statistine informacija, siekiant užtikrinti šalies energetikos gyvybingumą ir ekonominį konkurencingumą, patikimumą, energijos vartojimo efektyvumą ir kuo mažesnę žalą aplinkai.
Transporto šakoje Valstybės misija yra garantuoti sklandžią Lietuvos transporto sektoriaus integraciją į ES sistemą, naudojantis Sanglaudos ir kitų ES fondų parama bei dalyvaujant bendro intereso transporto sektoriaus plėtros projektuose. PPasiekti, kad Lietuvos transporto magistralės ir mazgai būtų pripažinti trans-Europinio tinklo (TEN-tr.) dalimi. Spręsti tarptautinio bendradarbiavimo Baltijos jūros regione klausimus, siekiant ieškoti galimybių tranzito paslaugų plėtrai ne tik šiaurės – pietų , bet ir vakarų-rytų kryptimi, ypatingą dėmesį skiriant pietinės Švedijos bei šiaurinės Vokietijos uostams. Įgyvendinti struktūrines reformas, atsižvelgiant į Europos šalių gerąją patirtį. Gerinti transporto rūšių tarpusavio sąveiką, plėtojant multimodalinius transporto procesus.
Statybos šakoje siekti, kad Lietuvos statyba ir jos produktai taptų konkurencingi ir patrauklūs Lietuvos ir užsienio rinkose. Remti vveiksmus, padedančius plėsti pažangią statybą ir plačiau taikyti informacines ir internetines technologijas statybos organizavime ir vadyboje.
Turizmo verslą padaryti vientisa sklandžiai funkcionuojančia sistema, galinčia realizuoti šakos viziją.
IV. STRATEGINIAI TIKSLAI
Strateginiai tikslai transformuoja vizijos ir misijos formuluočių bendrąsias nuostatas į tiksliau apibrėžtus įsipareigojimus, kkurie nurodo, kas ir kada turi būti pasiekta plėtojant šalies ekonomiką iki 2015 metų. Šie tikslai neapsiriboja vien pačia ekonomika ir be ekonominių identifikuojami taip pat socialiniai strateginiai ekonomikos plėtros tikslai.
Strateginiai tikslai detalizuoti ir konkretizuoti trimis lygiais, logiškai juos susisteminant į taip vadinamą tikslų medį. Pirmame lygyje pateiktas generalinis tikslas, kuriame bendriausiu pavidalu nusakoma Lietuvos ekonomikos plėtros iki 2015 orientacija į šalies materialinės ir dvasinės gerovės plėtojimą, žmogaus kapitalo didinimą, kuo platesnių pasirinkimo galimybių žmogui užtikrinimą. Antrojo lygio strateginiai tikslai nusako pagrindines plėtros kryptis atskiriems socialinės ir ekonominės plėtros aspektams bei ūkio sektoriams. Trečiame lygyje šios pagrindinės plėtros kryptys išskleidžiamos detalesniais kiekvienam aspektui ir sektoriui strateginiais tikslais.
Nors paprastai strateginių tikslų užduotis siektina maksimaliai galimai apibrėžti kiekybiškai, tačiau didžiąją dalį ssocialinių ir ekonominių tikslų išreikšti kiekybiškai labai sudėtinga arba neįmanoma apskritai. Nors kiekybiniai tikslai ir palengvintų strategijos įgyvendinimo kontrolę, kokybiniai tikslai taip pat yra svarbūs šalies ekonomikos plėtros strateginiame valdyme. Bendresniu pavidalu čia suformuluoti strateginiai tikslai turi būti detalizuojami ir konkretizuojami (tame tarpe ir kiekybiškai) nacionalinėse programose, vyriausybių programose ir veiklos planuose, ministerijų ir žinybų veiklos programose bei planuose.
Strateginius tikslus pagal atskiras specifinėms strategijoms atitinkančias problemines sritis suformulavo ekspertinės grupės ir detaliau jie pateikti atitinkamuose specifinių strategijų dokumentuose. Bendrosios strategijos ddokumente pateikti strateginiai tikslai glaustai apibendrina ir susistemina ekspertinių grupių bei mokslo ir technologijų plėtros baltojoje knygoje suformuluotus tikslus.
G e n e r a l i n i s s t r a t e g i n i s t i k s l a s- plėtojant ekonomiką iki 2015 metų, turi būti siekiama paspartintai plėtoti materialinius veiksnius, pakankamus ir būtinus šalies materialinės ir dvasinės gerovės plėtotei, kurią apibendrintai nusako stabili ekonominė plėtotė, sveika gamtinė aplinka dabar ir ateities kartoms, asmens saugumas fizine, teisine ir socialine prasmėmis, žmogaus kapitalo plėtra, pilietinės visuomenės plėtra, kultūra ir poilsis. Turi būti plėtojamos žmogaus pasirinkimo galimybės visais jo gyvenimo aspektais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu, užtikrintas žmogaus galių stiprinimas, investuojant į jo švietimą, lavinimą ir sveikatos apsaugą – žmogaus kapitalo didinimą, kuris turi aprėpti visus šalies gyventojus, sudarytos sąlygos naudotis savo galiomis ekonominei ar kūrybinei veiklai, politikoje, visuomeniniame gyvenime bei poilsiui.
II ir III lygių strateginiai tikslai:
1. Pasiekti, kad per artimiausius 10-15 metų mokslo ir technologijų plėtrai būtų teikiama išskirtinė reikšmė plėtojant šalies ekonomiką, kad šalies visuomenė gautų kuo didesnę naudą iš mokslinių tyrimų ir inovacinės veiklos ir kad riboti šalies ištekliai toje srityje būtų panaudoti optimaliai.
1.1. Siekti, kkad per artimiausius 15 metų Lietuva taptų žiniomis besiremiančia (informacine) visuomene.
1.2. Siekti, kad per artimiausius 7-10 metų mokslo ir technologijų plėtra, skyrium imant per žinių ekonomikos branduolius- klasterius, taptų postindustrinės visuomenės kūrimo Lietuvoje varomąja jėga.
1.3. Užtikrinti, kad per artimiausią dešimtmetį mokslo ir technologijų plėtra taptų svarbiausiu veiksniu, didinant pramonės, žemės ūkio, statybos ir paslaugų gamybos šakų efektyvumą ir konkurencingumą pasaulinėje rinkoje.
1.4. Pasiekti, kad per artimiausius 12-15 metų visuomenėje įsigalėtų supratimas, jog mokslo ir technologijų plėtra realiai užtikrina aukštesnio lygio kultūrą, sveikatingumą, dvasinę ir materialinę gerovę visoms gyventojų grupėms.
1.5. Artimiausių 5-7 metų laikotarpyje sustiprinti mokslo ir technologijų plėtros vaidmenį, išlaikant ir plėtojant nacionalinį identitetą globalizacijos ir integracijos į ES sąlygomis.
1.6. Užtikrinti, kad per artimiausius 12-15 metų mokslo ir technologijų plėtra būtų perorientuota į harmoningąją plėtrą, siekiančią užtikrinti sveiką ir aktyvų gyvenimą harmonijoje su aplinka ir tausojančią jos išteklius.
1.7. Užtikrinti, kad per artimiausius 12-15 metų mokslo ir technologijų plėtros pagrindu kokybės principas ir visuotinis kokybės valdymas taptų visuomenės ir valstybės savastimi, natūraliai suvoktu ir naudojamu instrumentu šalies konkurencingumui išlaikyti.
1.8. Pasiekti, kad per artimiausią dešimtmetį mokslo ir gamybos sąveikos sistema funkcionuotų pagal šiuolaikinį inovacijų modelį, inovacijų stimuliavimas taptų ilgalaikiu ir kryptingu bei būtų įgyvendinamas aukščiausiu vyriausybiniu lygmeniu.
1.9. Per artimiausius 5-7 metus užtikrinti bbūtiną mokslo ir technologijų plėtros biudžetinį finansavimą, susiejant šį finansavimą su indėlio į BVP augimą vertinimu kiekybiniais ir kokybiniais kriterijais.
2. Siekti, kad laikotarpyje iki 2015 metų šalies ekonomikos ir jos atskirų sektorių plėtra, struktūrinės ūkio reformos ir valstybės ekonominė politika leistų paspartintai plėtoti būtinus ir pakankamus ekonominius veiksnius, užtikrinančius socialinę plėtrą ir gyventojų užimtumą.
2.1. Per artimiausius 12-15 metų įveikti neigiamas struktūrinių ūkio reformų bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui, priartinti užimtumo lygį prie 70%, sumažinti ir išlaikyti nedarbą stabiliai neaukštame, ne daugiau 6-7% lygyje.
2.2. Artimiausiame dešimtmetyje pasiekti didesnio darbo rinkos lankstumo ir mobilumo.
2.3. Per artimiausius 7-10 metų užtikrinti būtinų darbo sąlygų ir santykių, darbo apmokėjimo, saugos ir sveikatos darbe bei kitų reikalavimų įgyvendinimą.
2.4. Per artimiausius 12-15 metų įveikti regioninį išsivystymo netolygumą darbo rinkos, užimtumo, socialinės plėtros aspektais.
2.5. Derinant socialinio draudimo ir socialinės paramos priemones, užtikrinti visuotinę gyventojų aprėptį socialine apsauga, padidinti socialinio draudimo išmokomis, pirmiausia pensijomis, garantuojamą pajamų pakeitimo normą, garantuoti socialinės paramos priemonių taiklumą ir dydį, leidžiantį pagrįstai ją gaunantiems žmonėms turėti žmogaus orumo nežeminančias pajamas.
2.5. Per artimiausius 10-12 metų sumažinti skurdą bei socialinę atskirtį, įveikti kraštutinį skurdą.
2.6. Įgyvendinti teisines, ekonomines ir administracines priemones, būtinas aprūpinimo būstu sistemą išplėtoti tokiu mastu, kad per artimiausius
12-15 metų kiekviena šeima turėtų būstą.
3. Siekti, kad laikotarpyje iki 2015 metų šalies ekonomikos ir jos atskirų sektorių plėtra, struktūrinės ūkio reformos ir valstybės ekonominė politika paspartintai sukurtų būtinus ir pakankamus ekonominius veiksnius gamtos apsaugai užtikrinti.
3.1. Per artimiausią dešimtmetį pertvarkyti mokesčių už teršalų išmetimus sistemą, sustiprinant jos skatinamąjį pobūdį, papildant taršos mokesčių šeimą plačiai taikomais gaminio mokesčiais ir energetikos mokesčiu.
3.2. Per artimiausius 12-15 metų ribotu mastu įdiegti apyvartinių taršos leidimų sistemą, sudarančią vietinio pobūdžio oro ar vandens telkinių teršėjams ggalimybę vietiniu mastu “prekiauti” tarša bei aplinkosaugos našta.
3.3. Per artimiausius 10-15 metų sukurti ekonomiškai pagrįstą ir gyvybingą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, užtikrinančią išteklių tausojimą ir antrinių žaliavų surinkimą, panaudojimą ir perdirbimą.
3.4. Laikotarpyje iki 2015 metų įgyvendinti “žaliąją” valstybės biudžeto reformą, suteikiančią aplinkosauginę orientaciją Lietuvos valstybės biudžetui.
3.5. Per artimiausius 10-15 metų įdiegti aplinkos apsaugos valdymo subsidiarumo principą, suteikiant vietos valdžios institucijoms (savivaldybėms) daugiau teisių taikant ekonominius svertus vietinėms aplinkos apsaugos problemoms spręsti.
3.6. Per artimiausius 5-7 metus sukurti ekonominį kompensacinį mechanizmą ūkinei vveiklai saugomose teritorijose reguliuoti.
4. Plėtoti ir efektyviai išnaudoti veiksnius, užtikrinančius spartų ir stabilų nacionalinės ekonomikos augimą, iki 2015 metų sukuriant tvirtą pagrindą Lietuvos priartėjimui prie vidutinio ES lygio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį per 30 metų.
4.1. Periode iki 2015 mmetų užtikrinti stabilius metinius ekonominio augimo tempus: 7 proc.- optimistinis lygis, 6 proc.- vidutinis lygis, 5 proc.- pesimistinis lygis.
4.2. Artimiausio penkmečio bėgyje užtikrinti kompleksinį visų tiesioginių ir netiesioginių ekonominio augimo veiksnių plėtojimą ir efektyvų išnaudojimą, rengiant ir įgyvendinant metines ir vidutinės trukmės (3-5 metų) ekonominio augimo spartinimo priemonių ir veiksmų programas.
4.3. Artimiausio penkmečio bėgyje sukurti ir įgyvendinti šių prioritetinių ekonominio augimo veiksnių plėtros ir efektyvaus panaudojimo mechanizmą: politinis ir makroekonominis stabilumas, aukštosios ir informacinės technologijos, žmogiškasis kapitalas, privačios vidinės ir užsienio tiesioginės investicijos, plėtros orientacija eksportui.
4.4. Per artimiausius 12-15 metų užtikrinti perėjimą nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ekonominio augimo, kol kas maksimaliai išnaudojant ekstensyvaus augimo galimybes ūkio plėtros tempų spartinimui.
5. Per artimiausius 12-15 metų užbaigti šalies ūkio restruktūrizaciją, pereinant pprie integruotos per ES bendrą ekonominę erdvę į pasaulinį ūkį Lietuvos ekonomikos.
5.1. Artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti įgyvendinti strategiją bei veiksmų programą, kad Lietuvos ekonomikos struktūrinė plėtra būtų įgyvendinama sutinkamai su postindustrinės visuomenės kūrimo reikalavimais.
5.2. Ekonomikos struktūrinės plėtros politiką susieti su būtinumu užtikrinti kuo pilnesnį ir nenutrūkstamą šalies gyventojų reikmių tenkinimą kokybiškoms vietinės gamybos prekėms ir paslaugoms.
5.3. Ekonomikos struktūrinės plėtros politiką pajungti šalies ekonomikos augimo tempų spartinimo ir stabilizavimo tikslams.
5.4. Ekonomikos struktūrinės plėtros politiką būtų susieti su eksporto diversifikacijos iir nacionalinio konkurencingumo pasaulinėje rinkoje didinimo tikslais.
5.5. Artimiausiame penkmetyje pasiekti, kad ekonomikos struktūrinės plėtros svarbiausiu veiksniu taptų aukštosios (informacinės) technologijos atitinkamai šį tikslą propaguojant.
5.6. Ekonomikos struktūrinės plėtros politikoje vadovautis principu, kad nacionalinės ekonomikos prisitaikomumas prie pokyčių pasaulinėje rinkoje įgyja tokią pat svarbą, kaip ir pramoninė ar finansinė galia.
5.7. Ekonomikos struktūrinės plėtros politiką sieti su šalies ūkio kaip vieningo (integralaus) komplekso stabilios ir subalansuotos plėtros ir nacionalinio saugumo reikalavimais.
5.8.Atskiriems ekonomikos sektoriams teikti prioritetą, jei tik valstybė gali pateisinti savo intervenciją ekonominiais, socialiniais ar valstybės saugumo argumentais.
6. Plėtojant ekonomiką iki 2015 metų, efektyviai išnaudoti integracijos į ES ir pasaulinį ūkį galimybes bei įveikti nacionalinei plėtrai nepalankias grėsmes, paspartintai plėtoti užsienio prekybą ir didinti šalies eksportinį potencialą.
6.1. Per artimiausią penkmetį pereiti prie vieningos Lietuvos ūkio politikos, susidedančios iš trijų dalių: vidaus (biudžetinės) politikos, ūkio politikos Bendrijos sudėtyje ir ekonominių ryšių politikos trečiųjų šalių atžvilgiu.
6.2. Laikotarpyje iki 2005-2006 metų sustiprinti Rusijos, NVS ir Azijos šalių rinkų analizę, atsižvelgiant į tai, kad jos turi spartaus augimo potencialą ateityje ryšium su prognozuojamu Kinijos ir Indijos ekonomikų suaktyvėjimu ir jo įtaka Rusijos, Ukrainos, Kazachstano ir kitoms regiono ekonomikoms.
6.3. Per artimiausius dvejus metus sukurti veiksmų planą tarptautiniams gamybiniams ryšiams skatinti Lietuvoje didelį potencialą turinčiomis mokslo ir ggamybos kryptimis, siekiant iki 2015 metų laipsniškai įgyti konkurencinių pranašumų kvalifikuoto darbo ir aukštų technologijų sektoriuose.
6.4. Energetinio saugumo sumetimais Lietuvai, kaip būsimai NATO ir ES narei, reikia jau artimiausiame dešimtmetyje numatyti pagrindines kryptis ir pradėti diversifikuoti energijos išteklių tiekimą.
6.5. Per artimiausius metus atnaujinti priemones, įgalinančias tiesioginių užsienio investicijų pagrindu spartinti perspektyvių, naujomis technologijomis besiremiančių šakų plėtrą, didinti eksporto potencialą ir tobulinti ūkinės veiklos teritorinį išdėstymą.
6.6. Artimiausiame dešimtmetyje didesnį dėmesį skirti švietimo, profesinio mokymo ir aukštojo mokslo sektoriaus plėtrai, įvertinant, kad nuo jo visiškai priklausys ir Lietuvos išorės ekonominės politikos strateginių tikslų realizavimas.
6.7. Artimiausiame penkmetyje Lietuvos ekonominės politikos institucinėje sistemoje sukurti institucinę ir organizacinę struktūrą, kurios funkcija būtų analizuoti, prognozuoti bei pasinaudoti ES, Eurazijos ir viso pasaulio ekonomikos raida.
6.8. Laikotarpyje iki 2008 metų sukurti darbo išteklių reguliavimo programą, kurios dalį sudarytų migracijos politika Lietuvai esant ES nare.
6.9. Orientuojantis į atviros ekonomikos plėtojimą, artimiausiame penkmetyje keisti valstybės pagalbos principus, paramą sutelkiant sėkmingiausiai veikiančioms ir akivaizdžias perspektyvas turinčioms įmonėms.
6.10. Numatyti, kad Lietuvai tapus ES nare Lietuvos užsienio politikoje daug didesnį lyginamąjį svorį užimtų Lietuvos ekonominės politikos įgyvendinimas (tiek formuojant ir vykdant Bendrijos ekonominę politiką, tiek realizuojant nacionalinius ekonominius interesus).
7. Pasiekti, kad per artimiausius 10-15 metų šalies finansinių institucijų sistema ttaptų pilnai išvystyta ir efektyviai veikiančia ekonominės infrastruktūros dalimi, užtikrinančia stabilią ir subalansuotą ūkio plėtrą.
7.1. Artimiausiame dešimtmetyje užtikrinti spartesnę finansų sistemos plėtrą, prioritetinę jos orientaciją į elektronines operacijas ir žymiai įvairesnį nei dabar finansinių paslaugų poreikių tenkinimą.
7.2. Artimiausiame penkmetyje pradėti kryptingai šviesti visuomenę, diegiant jai sampratą, jog finansų sistema yra ne tik laisvų piniginių išteklių surinkėja, bet ir paslaugų teikėja.
7.3. Artimiausiame penkmetyje konsoliduoti įvairių finansų įstaigų priežiūrą vienoje institucijoje taip, kad žemesnio išsivystymo lygyje esančių rinkos segmentų priežiūra pasitemptų iki aukštesnio lygio priežiūros.
7.4. Artimiausių 5-7 metų laikotarpyje garantuoti nuoseklų ir laipsnišką Lietuvos įsiliejimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos banko integraciją į Europos centrinių bankų sistemą.
7.5. Artimiausio penkmečio bėgyje suaktyvinti verslo ir ypač gyventojų ilgalaikį taupymą, bankų kreditavimo “svorio centrą” perkelti į paskolų teikimą smulkiam ir vidutiniam verslui.
7.6. Pasiekti, kad per artimiausius penkerius metus kolektyvinio investavimo įmonės taptų lygiaverte alternatyva individualiam investavimui į vertybinius popierius, didintų rinkos likvidumą bei gerintų akcinių bendrovių valdymą.
7.7. Pasiekti, kad artimiausiame dešimtmetyje kapitalo rinkos infrastruktūra užtikrintų saugų ir efektyvų investavimą į vietos ir užsienio vertybinius popierius, susijusių su vertybiniais popieriais Europos centrinio banko ir Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymą.
7.8. Artimiausiame penkmetyje sudaryti sąlygas, kad Lietuvos ir ES kapitalo rinkos infrastruktūros institucijų
bendradarbiavimas informacinių mainų srityje sklandžiai peraugtų į šių institucijų įsijungimą teisiniu ir technologiniu atžvilgiu į pažangiausias bendras europines struktūras ar aljansus.
7.9. Skatinti finansinių maklerio įmonių ir kitų nebankinių finansų institucijų tolesnę konsolidaciją, jų integraciją su užsienio kapitalu ir paslaugų plėtrą, didinti jų konkurencinį atsparumą komerciniams bankams bei užsienio finansų institucijoms.
8. Pasiekti, kad per ateinančius 15 metų informacinių technologijų ir telekomunikacijų plėtrai būtų teikiama išskirtinė reikšmė plėtojant šalies ekonomiką, kad informacinės technologijos ir telekomunikacijos taptų efektyviai veikiančios fizinės ir ekonominės iinfrastruktūros dalimi, užtikrinančia stabilią ir subalansuotą ūkio plėtrą ir jo efektyvų funkcionavimą.
8.1. Įgyvendinti iki 2005 metų darbus elektroninio verslo, viešojo administravimo, gyventojų kompetencijos, bei lietuvių kalbos naudojimo kompiuterinėje terpėje plėtros srityse, numatytus Lietuvos informacinės visuomenės strateginiame plane.
8.2. Užtikrinti, kad iki 2005 metų nemažiau kaip 40 % valstybės registrų bei duomenų bazių veiktų vieningoje valstybės renkamų duomenų sistemoje.
8.3. Apibrėžti iki 2005 metų universalias (prieinamas visiems) informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugas (telefono ir interneto).
8.4. Užtikrinti, kad iki 2010 metų visi valstybės registrai iir visos duomenų bazės veiktų vieningoje valstybės renkamų duomenų sistemoje.
8.5. Pasiekti, kad iki 2010 metų verslui ir gyventojų reikmėms reikalinga informacija būtų prieinama per kompiuterių tinklus kaip viešosios paslaugos.
8.6. Pertvarkyti iki 2010 metų valstybės ir savivaldybių darbą taip, kad jis bbūtų grindžiamas elektroninių dokumentų naudojimu.
8.7. Pasiekti, kad iki 2010 metų būtų teikiamos universaliosios informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugos (telefono ir interneto) visoje Lietuvoje.
8.8. Užtikrinti, kad iki 2015 metų informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektoriaus produktų (prekių ir paslaugų) gamyba ir pardavimai sudarytų 25 % Lietuvos bendrojo vidaus produkto ir ne mažiau kaip 50 % šios produkcijos būtų eksportuojama į užsienį.
9. Laikotarpyje iki 2015 metų paspartintai modernizuoti transporto infrastruktūrą, pagerinti transporto rūšių sąveiką, padidinti tranzito apimtis, integruotis į Europos transporto paslaugų rinką, suformuoti saugią ir gamtosaugai palankią transporto sistemą.
9.1. Laikotarpyje iki 2015 metų paspartintai modernizuoti transporto infrastruktūrą, integruojant svarbiausias magistrales į TINA tinklus, o per juos – į trans-Europinius tinklus.
9.2. Artimiausiame dešimtmetyje pagerinti transporto rūšių sąveiką, paspartinant multimodalinių transportavimo procesų plėtrą.
9.3. Per aartimiausią penkmetį užbaigti struktūrinių pokyčių, apsprendžiančių rinkos santykius Lietuvos transporto sektoriuje, įgyvendinimą.
9.4. Artimiausiame dešimtmetyje paspartintai Lietuvos vežėjus integruoti į Baltijos jūros regiono ir kontinentinės Europos transporto paslaugų rinką.
9.5. Laikotarpyje iki 2015 metų du su pusę tris kartus padidinti tranzito apimtis, efektyviau išnaudojant modernizuojamų I-ojo ir IX -ojo Europos transporto koridorių galimybes.
9.6. Artimiausiame dešimtmetyje sukurti Kauno ir Klaipėdos logistikos centrus ir integruoti juos į Baltijos jūros regiono ir kontinentinės Europos transporto logistikos centrų (,,krovinių kaimelių”) tinklą.
9.7. Per artimiausius 5-7 metus harmonizuoti ttransporto sistemos teisinę bazę su ES teisinėmis normomis.
9.8. Laikotarpyje iki 2015 metų suformuoti saugią ir gamtosaugai palankią transporto sistemą.
10. Laikotarpyje iki 2015 metų padidinti energijos tiekimo patikimumą ir vartojimo efektyvumą, įdiegti rinkos ekonomikos principus energetikoje, saugiai uždaryti Ignalinos AE, integruotis į ES energetikos sistemas, išplėtoti regioninį bendradarbiavimą ir kooperaciją.
10.1. Laikotarpyje iki 2015 metų užtikrinti patikimą ir saugų energijos tiekimą mažiausiomis išlaidomis, padidinti energijos vartojimo efektyvumą.
10.2. Artimiausiame penkmetyje patobulinti energetikos valdymą ir įdiegti rinkos ekonomikos principus energetikoje.
10.3. Artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti įgyvendinti kompleksą priemonių, padedančių sumažinti neigiamą energetikos poveikį aplinkai, užtikrinti branduolinės saugos reikalavimus.
10.4. Laikotarpyje iki 2015 metų palaipsniškai saugiai uždaryti Ignalinos AE ir palaidoti panaudotas branduolinio kuro bei radioaktyvias atliekas.
10.5. Per artimiausius 10 metų integruoti Lietuvos energetiką į Europos Sąjungos energetikos sistemas.
10.6. Artimiausiame penkmetyje intensyviau plėtoti regioninį bendradarbiavimą ir kooperaciją, siekiant sukurti bendrą Baltijos valstybių energijos rinką.
10.7. Artimiausiame penkmetyje pradėti įgyvendinti aktyvią elektros energijos ir naftos produktų eksporto politiką bei elektros energijos ir gamtinių dujų tranzito politiką.
11. Pasiekti, jog iki 2015 metų galimai daugiau Lietuvoje veikiančių pramonės įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonės ir su ja susijusio verslo struktūra bei sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų palyginama su išsivysčiusiose šalyse esančia struktūra.
11.1. Artimiausių 5-7 metų laikotarpyje ssukurti stabilią ir palankią verslui makroekonominę bei infrastruktūrinę aplinką, skatinančią investuoti į šiuolaikinės pramonės plėtrą
11.2. Artimiausiame penkmetyje parengti ir įgyvendinti kompleksą priemonių, stiprinančių bendruosius šalies pramonės konkurencingumą lemiančius veiksnius.
11.3. Per artimiausius 7-10 metų sukurti efektyvią nacionalinę inovacijų sistemą, garantuojančią palankias sąlygas mokslo ir gamybos integracijai, naujų technologijų bei veiklos metodų kūrimui ir sklaidai.
11.4. Pasiekti, kad artimiausiame penkmetyje būtų garantuotos vienodos konkurencijos sąlygos šalies ir užsienio įmonėms tiek Lietuvos, tiek ir tarptautinėse rinkose, skatinti sąžiningą konkurenciją.
11.5. Artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti realizuoti tikslingą šalies pramonės klasterizacijos strategiją.
11.6. Artimiausiame penkmetyje sukurti palankias teisines bei infrastruktūrines sąlygas smulkių ir vidutinių pramonės įmonių plėtrai.
11.7. Artimiausiame penkmetyje pradėti ekonominėmis ir kitokiomis priemonėmis skatinti įmonių vadovų bei specialistų kompetencijos tobulinimą.
11.8. Laikotarpyje iki 2015 metų tobulinti korporacinį pramonės valdymą, skatinantį įmonių ir įvairių interesų grupių bendradarbiavimą.
11.9. Artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti realizuoti užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvos pramonę bei jos infrastruktūrą strategiją, išreiškiančią Lietuvos pramonės viziją bei strateginį tikslą.
11.10. Artimiausiame penkmetyje parengti ir įgyvendinti priemones, gerinančias sąlygas įmonėms apsirūpinti finansiniais resursais, palengvinančias konkuruoti nesugebančių įmonių restruktūrizavimo ir bankroto sąlygas.
11.11. Artimiausiame penkmetyje sukurti pramonės plėtros strategijos realizavimo valdymo instrumentus valstybės lygmenyje.
12. Pasiekti, jog iki 2015 metų galimai daugiau Lietuvos statybos organizacijų būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o statybos sektoriuje ssukuriama nacionalinio produkto dalis atitiktų išsivysčiusiu šalių lygį.
12.1. Per artimiausius 5-7 metus įvykdyti statybos sektoriaus valstybinio reguliavimo reformą, nustatant statybos valstybinės politikos prioritetus ir suderinant įvairių valstybės institucijų veiklą ir funkcijas.
12.2. Artimiausiame penkmetyje perimti Europos statybos standartus, skatinti Lietuvos statybos bendroves gauti Europos akredituotų atestacijos įstaigų sertifikatus.
12.3. Artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, padedančias geriau išnaudoti ES skiriamus statybos sektoriui struktūrinius fondus ir dalyvavimo ES finansuojamuose infrastruktūros plėtros projektuose galimybes.
12.4. Per artimiausius 5-7 metus sukurti ir įgyvendinti valstybinės paramos sistemą plėtojant statybos produktų ir paslaugų eksportą, skatinant statybos organizacijų aktyvesnį skverbimąsi į užsienio rinkas.
12.5. Artimiausiame penkmetyje sukurti statybos verslą reglamentuojančių teisės aktų ir normatyvinių dokumentų sistemą, suderintą su ES reikalavimais, atsižvelgiant į geriausią pasaulio patirtį.
12.6. Taikant energiškai efektyvias ir mažiausiai gamtą teršiančias technologijas, laikotarpyje iki 2015 metų maksimaliai sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir energinių išteklių sunaudojimą, išplėsti pramonės gamybos atliekų panaudojimą statybai.
12.7. Pasiekti, kad iki 2015 metų gyvenamojo fondo struktūra ir jo kokybė geriau atitiktų įvairių gyventojų sluoksnių poreikius, būtų išspręsta vargingų būstų problema, padidinta socialinio būsto statyba mažas pajamas turintiems gyventojams, pritraukti tarptautiniai finansiniai ištekliai būsto finansavimui.
12.8. Laikotarpyje iki 2015 metų užtikrinti sąlygas elektroninio verslo platesniam taikymui ir informacinių technologijų galimybių išnaudojimui statyboje.
12.9. Per
artimiausius 7-10 metų sukurti nuotolinių studijų sistemą, apimančią visų statybos sferos sričių specialistus, studijų metu šalia profesinių teikiančią taip pat kompleksines žinias (ekonomikos, vadybos, psichologijos ir t. t.).
12.10. Laikotarpyje iki 2015 metų užtikrinti sąlygas mokslo ir technologijų plėtrai statyboje, platesnei inovacinei veiklai, pasiektų mokslinių tyrimų ir naujausių technologijų diegimo rezultatų skleidimui.
13. Stabiliai ir subalansuotai plėtoti ekonomiškai efektyvų ir konkurencingą, atvirą inovacijoms, gebantį prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios verslo aplinkos žemės ir maisto ūkį su modernia gamybine infrastruktūra, teikiantį šalies gyventojams geros kkokybės produktus ir paslaugas.
13.1. Iki 2010 metų įtvirtinti į vartotojų poreikius orientuotą, subalansuotą žemės ūkio produkcijos gamybos, perdirbimo ir prekybos kompleksą.
13.2. Iki 2015 metų užtikrinti racionalią žemės ir maisto ūkio šakų, ūkių ir įmonių struktūrą, konsoliduotą žemėnaudą, išplėtotą kooperaciją.
13.3. Siekti, kad būtų kuriamas pažangus, taikantis geriausias technologijas ir naujus vadybos metodus, žemės ūkis ir moderni perdirbamoji pramonė.
13.4. Pasiekti, kad artimiausiame dešimtmetyje vidaus rinka būtų aprūpinama aukštos kokybės, sveikais maisto produktais, pirmenybę teikiant ekologiškiems produktams.
13.5. Stabiliai didinti eksporto apimtis produktų, tturinčių konkurencinius pranašumus ES ir kitų šalių rinkose.
13.6. Kryptingai siekti, kad iki 2015 metų būtų išplėtota žemės ūkio infrastruktūra, užtikrinanti verslo subjektų tinkamą aprūpinimą gamybinėmis ir finansinėmis paslaugomis, konsultacijomis ir informacija.
13.7. Artimiausiame penkmetyje išugdyti intelektualinį ir administracinį gebėjimą įgyvendinti AAQUIS, nacionalinės ir ES bendrosios žemės ūkio politikos principus.
13.8. Plėtoti ekonomiškai ir ekologiškai subalansuotą ūkinę veiklą, mažinančią žemės ūkio neigiamą poveikį aplinkai ir stabdančią dirvožemio erozijos procesus.
14. Stabiliai ir subalansuotai plėtoti kaimą, siekiant užtikrinti kaimo gyventojams palankias verslo, darbo ir buities bei socialines sąlygas, artimas vidutiniam šalies lygiui, kad stipri konsoliduota kaimo bendruomenė, gebėtų išsaugoti, turtinti ir tinkamai eksploatuoti pozityvų kaimo materialinį bei dvasinį paveldą.
14.1. Per artimiausius 10-12 metų užtikrinti kaimo gyventojų užimtumą ir darbo saugą, socialines garantijas, regionais diferencijuotą kaimo gyventojų pajamų lygio palaikymo sistemą.
14.2. Kryptingai plėtoti ekonominės veiklos kaime įvairovę, užtikrinančią darbą ir pajamas kaimo gyventojams.
14.3. Iki 2015 metų sutvarkyti švietimo ir ugdymo, sveikatos, laisvalaikio ir poilsio organizavimo priemonių sistemą kaime, atsižvelgiant į jo specifiką.
14.4. Kryptingai ugdyti ttvarią kaimo bendruomenę, gebančią išsaugoti ir perduoti visuomenei pozityvų kaimo vietovių materialinį ir dvasinį paveldą, turtinti jį savo ir pasaulio patirtimi.
14.5. Įgyvendinti kaimų ir vienkiemių dislokacijos ir atnaujinimo, kaimo etnokultūrinio paveldo vertybių išsaugojimo programas, pritaikant šiuos objektus šiuolaikiniams buities reikalavimams bei kaimo turizmo ir poilsio reikmėms.
14.6. Išsaugoti istorinius ir archeologinius objektus bei gamtos paminklus, kryptingai vykdyti restauravimo darbus ir sutvarkyti tradicinį agrarinį kraštovaizdį.
15. Iki 2015 metų sukurti ekonomiškai efektyvią žuvininkystės ūkio sistemą, atitinkančią ES kriterijus ir pasirengusią veikti pagal ES BBendrosios žuvininkystės politikos reikalavimus.
15.1. Artimiausiame penkmetyje sukurti žuvininkystės teisinę bazę, atitinkančią ES Bendrosios žuvininkystės politikos reikalavimus.
15.2. Artimiausiame dešimtmetyje paspartintai plėtoti jūrų ir vidaus vandenų žvejybos infrastruktūrą, modernizuoti žvejybinį laivyną, vidaus vandenų ir perdirbamosios pramonės įrangą ir technologijas.
15.3. Artimiausiame penkmetyje įgyvendinti ekonominio ir teisinio reguliavimo priemones, palaikančias žvejų, žuvų augintojų, perdirbėjų bei vartotojų finansinių interesų balansą.
15.4. Stabiliai didinti žuvų ir jų produktų konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose, įdiegti ES standartus atitinkančią kokybės valdymo sistemą visose žuvininkystės sektoriaus grandyse.
15.5. Artimiausiame penkmetyje integruoti žuvininkystės ir su ja susijusius gamtos bei ekonomikos mokslinius tyrimus, sukurti ir įdiegti kompiuterinę integruotą žuvininkystės informacinę sistemą ir vykdyti nuolatinį šakos veiklos monitoringą.
15.6. Artimiausiame penkmetyje patobulinti žuvininkystės specialistų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą, siekiant pagerinti žuvininkystės įmonių vadovų ir personalo kompetenciją.
15.7. Artimiausiame penkmetyje sukurti Lietuvos žuvininkystės valstybinio reguliavimo ir savivaldos sistemą, atitinkančią ES sistemą.
16. Pasiekti, kad atvykstančiųjų į Lietuvą turistų skaičius 2015 metais viršytų 6 mln., vidutinis metinis jų skaičiaus prieaugio tempas siektų 3%, vidutinės vieno užsienio turisto išlaidos Lietuvoje pasiektų 2001 metų vidutinį pasaulinį lygį.
16.1. Laikotarpyje iki 2015 metų kaip prioritetinius plėtoti Lietuvoje kultūrinį ir ekologinį turizmą, gydomąjį ir kaimo turizmą, vandens turizmą ir verslo turizmą, artimiausiame penkmetyje paspartintai kurti sąlygas šių prioritetinių turizmo krypčių plėtrai.
16.2. LLaikotarpyje iki 2015 metų plėtoti turizmo ir rekreacinį ūkį kaip smulkaus ir vidutinio verslo sektorių, subalansuojant ekonominius ir humanitarinius tikslus.
16.3. Artimiausiame penkmetyje suformuoti turizmo sektoriaus plėtros politiką ir jos įgyvendinimo būdus, siekiant įgyvendinti numatytas prioritetines kryptis ir įtvirtinti teigiamą Lietuvos tarptautinį įvaizdį.
16.4. Artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, gerinančias teisinę ir institucinę aplinką, mažinančias nusikalstamumą, užtikrinančias valdžios, verslo ir visuomenės bendradarbiavimą ir interesų derinimą.
16.5. Artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, skatinančias investicijų į turizmą augimą, turizmo regioninę diferenciaciją.
16.6. Per artimiausius 7-10 metų užtikrinti tampresnę sanglaudą tarp turizmo verslo ir aplinkosaugos, puoselėjant ir kultūrinį-istorinį Lietuvos potencialą.
16.7. Per artimiausius 5-7 metus pagerinti turizmo paslaugų kokybės monitoringą, sukurti turizmo verslo tyrimų, specialistų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą.
17. Laikotarpyje iki 2015 metų sukurti ekonomiškai efektyvų, vidaus ir užsienio rinkose konkurencingą, grindžiamą inovacijomis ir informacinių technologijų naudojimu smulkaus ir vidutinio verslo sektorių.
17.1. Artimiausiame penkmetyje sukurti palankią ekonominę ir teisinę aplinką smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, išplėtoti institucinę verslo infrastruktūrą.
17.2. Per artimiausius 5-7 metus parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, didinančias smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus konkurencingumą inovacijų ir informacinių technologijų panaudojimo pagrindu, plėtojant šioje srityje tarptautinį bendradarbiavimą.
17.3. Artimiausiame penkmetyje sukurti sąlygas, užtikrinančias verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų prieinamumą smulkaus ir vvidutinio verslo subjektams.
17.4. Laikotarpyje iki 2015 metų užtikrinti sąlygas, padedančias stiprinti smulkių ir vidutinių įmonių finansinį pajėgumą, skatinančias didelių bei smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimą, smulkių ir vidutinių įmonių tarpusavio kooperaciją.
17.5. Artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, užtikrinančias smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą visuose šalies regionuose, ypač atsilikusiuose.
17.6. Per artimiausius 5-7 metus parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, kurios gerintų smulkių ir vidutinių įmonių finansavimą visą jų veiklos laiką.
18. Plėtojant regionų ekonomiką iki 2015 metų užtikrinti stabilaus aukšto gyvenimo lygio galimybes visoms šalies bendruomenėms.
18.1. Artimiausiame dešimtmetyje pasiekti, kad visų regionų fizinė ir socialinė infrastruktūra būtų plėtojama remiantis subalansuotos plėtros principais ir investicijų į regionų ekonomiką skatinimo mechanizmu.
18.2. Artimiausiame penkmetyje tiksliau teisiškai reglamentuoti atsakingų už regioninės politikos vykdymą centrinių valstybės institucijų funkcijas.
18.3. Per artimiausius 5-7 metus apskričių administracijose ir savivaldybėse išplėsti ekonominės plėtros valdymo funkcijas (planavimo, įgyvendinimo, koordinavimo ir kontrolės).
18.4. Artimiausiame penkmetyje žinių visuomenės kūrimą šalyje išplėsti ir į regioninį lygmenį, plėtojant regiono informacinę infrastruktūrą, didinti regionų žmogiškųjų išteklių kompetenciją.
18.5. Laikotarpyje iki 2015 metų intensyvinti Lietuvos regionų partnerystę šalies ir tarptautiniame lygmenyse.
V. VIZIJOS, MISIJOS IR STRATEGINIŲ TIKSLŲ
ĮGYVENDINIMO VEIKSMAI IR PRIEMONĖS
5.1. MAKROEKONOMINĖ POLITIKA
Makroekonominės politikos tikslai paprastai yra žemas nedarbas, stabilios kainos, spartus ekonomikos augimas, stabilus mokėjimų balansas ir teisingas pajamų bei
turto paskirstymas, įskaitant pajamų perskirstymą tarp regionų. Politikos instrumentų, t.y. ekonominių kintamųjų, kuriuos valstybė tiesiogiai gali kontroliuoti, yra žymiai mažiau negu tikslų ir apsiriboja mokesčių dydžiais ir valstybės išlaidomis. Todėl makroekonominė politika faktiškai susideda iš fiskalinės ir monetarinės politikos. Ribotą ir vis mažėjantį vaidmenį vaidina kainų ir darbo užmokesčio reguliavimo plitika.
Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis ir šalimis kandidatėmis į Europos Sąjungą, yra gana vidutiniški, nuosaikūs. Tačiau bendroji mokesčių našta, kurią galima matuoti visų konsoliduotų valstybės pajamų santykiu ssu šalies BVP, Lietuvoje ryškiai mažesnė (mažiau kaip 30 proc.) nei minėtose šalyse. Pavyzdžiui, šalyse kandidatėse šis santykis yra apie 41 proc., o Vokietijoje apie 44 proc. Lietuvos rodiklis ryškiai iškrenta iš stojančių į ES šalių konteksto ir yra artimesnis tokių šalių, kaip Rusija (apie 34 proc.) ir kitos NVS šalys, rodikliams.
Didesnioji valstybės išlaidų dalis Lietuvoje tenka visuomeninių gėrybių (valstybės gynimas, viešoji tvarka, valstybės valdymas) ir dalinai privačių gėrybių (švietimas, sveikatos apsauga) teikimui. Tačiau strategijos laikotarpiu būtina užtikrinti ir kitų pporeikių finansavimą. Čia galima būtų išskirti integracijos į ES ir į NATO finansavimą, bei tokių reformų kaip žemės restitucija ir žemės reforma, sveikatos apsaugos sistemos reforma, švietimo reforma, pensijų reforma ir pan. finansavimą. Be to, valstybė yra įsipareigojusi vykdyti dvi sstambias specialias programas – indėlių atkūrimo ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kofinansavimo.
Akivaizdu, kad valstybės lėšų poreikis minėtoms sritims yra didesnis, nei valstybės pajamos. Todėl nuo 1995 m. Lietuva turėjo vidutiniškai 5 proc. nuo BVP bendrąjį biudžeto deficitą, ir didžioji dalis to deficito dėl aukščiau paminėtų priežasčių yra struktūrinė, t.y. nepaaiškinama ūkio ciklu.
Valstybės finansų padėtį iki šiol švelnino tai, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo nepaveldėjo TSRS skolų. Tačiau per 10 metų Lietuva dėl didelių biudžeto deficitų greitai akumuliavo beveik 30 proc. nuo BVP bendrąją valstybės skolą. Valstybės užsienio skola bendrojoje skoloje sudaro apie du trečdalius.
Nors toks skolos lygis nėra didelis išsivysčiusių šalių standartais, tačiau Lietuva, kaip besivystanti ekonomika, gana greitai gali pasiekti skolos lygį, kai rizikos ir grėsmės stabiliam ekonominiam vvystymuisi taps realios. Tokių šalių kaip Argentinos, Turkijos, Rusijos ir pan. patirtis rodo, kad ta pavojinga riba gali būti ir apie 40-50 proc. BVP, t.y. gerokai žemiau, nei gali turėti išsivysčiusios šalys. 1999 metai, kai vyriausybės vertybinių popierių palūkanos pasiekė beveik 20 proc., buvo rimtas įspėjimas, kad tokia fiskalinė politika gali blogai baigtis.
Valstybė, reaguodama į fiskalinės kontrolės praradimo grėsmes, nuo 1999 m. taikė “gaisrų gesinimo” strategiją. Iš vienos pusės, ji bandė pagerinti biudžeto padėtį didindama mokesčius (Sodros mokesčio bei akcizų ppadidinimas ir kt.), iš kitos pusės, ji ėmėsi radikalaus išlaidų mažinimo plano. Labiausiai buvo apkarpyta valstybės investicijų programa. TVF, Pasaulio bankas, dar prieš valstybės investicijų apkarpymą pokriziniu laikotarpiu, yra ne kartą pareiškę, kad valstybės investicijų lygis Lietuvoje yra nepakankamas (unsustainable) subalansuotai ekonominei plėtrai, be to, su pertrūkiais finansuojami infrastruktūriniai projektai dėl šios priežasties tampa gerokai brangesni.
Iš kitos – išlaidų – pusės, valstybė mažino viešųjų tarnautojų skaičių ir jų darbo užmokestį, bei, kaip ad hoc deficito finansavimo šaltinį, akumuliavo įsiskolinimą už privataus sektoriaus pateiktas prekes ir paslaugas.
Kaip galima spręsti iš pateiktų argumentų, išlaidų mažinimas turi objektyvias ribas, kurios, atrodo, jau yra pasiektos. Tas ribas galima būtų nustumti toliau, jei valstybė privatizuotų sveikatos apsaugą, švietimą, ar kitų sričių paslaugas, kurios gali būti teikiamos privataus sektoriaus, o pati orientuotųsi tik į grynai visuomeninių gėrybių teikimą. Be abejo, tai būtų radikalus požiūrio į valstybės vietą ekonominėje sistemoje pakeitimas.
Tačiau tokie radikalūs žingsniai trumpu laikotarpiu mažai tikėtini, kadangi socialiai rizikingi: minėtų sričių privatizavimo sėkmės tikimybė yra sunkiai įvertinama, o šių paslaugų nenutrūkstamas tiekimas yra sistemiškai kritinis. Be to, tokioms radikalioms reformoms reikėtų bent kelerių metų. Kitas neigiamas tokio žingsnio aspektas ekonominės plėtros kontekste – po švietimo ir sveikatos apsaugos privatizavimo žymiai didesnė žmonių iš žžemesniųjų pajamų sluoksnių negalėtų pirkti pakankamo kiekio šių paslaugų, ir tai galiausiai neigiamai atsilieptų visuomenės išsilavinimo lygiui.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva stipriai atsilieka nuo šalių kandidačių pagal valstybės pajamų surinkimo lygį (nepaisant mokesčių tarifų panašumo), ir kad valstybė balansuoja ant ribos, kai negalės pilnavertiškai finansuoti savo integracinių prioritetų ir stabiliai plėtrai reikalingų reformų, vienintelis kelias, kuris gali duoti didelį ribinį valstybės finansų padėties pagerėjimą, yra mokesčių sistemos sutvarkymas, nedidinant mokesčių tarifų, bet likviduojant gausias mokesčių sistemos skyles.
Konkretūs žingsniai šioje srityje būtų susiję su priežasčių, atvedusių į tokią padėtį, šalinimu. Priežasčių, kodėl mokesčių rinkimo bazė yra taip susiaurėjusi, yra keletas.
Pirma, nacionalinės mokesčių sistemos formavimo procese vyrauja politinė valdžia. Kaip rodo Lietuvos politinio proceso patirtis, politikai dažniausiai turi trumpesnį optimizavimo horizontą (nuo rinkimų iki rinkimų), nei reikėtų valstybei, formuojant ilgalaikę strategiją valstybės finansų (mokesčių) srityje. Konkreti šio proceso išraiška: gausa mokestinių lengvatų atskiroms rinkėjų grupėms. Siekiant šito išvengti, reikia padidinti valstybės tarnautojų, kurie turi ilgesni planavimo horizontą, įtaką mokesčių sistemos formavime.
Antra, iš dalies su aukščiau minėtu susijęs procesas lėmė tai, kad mokesčių sistema ir kai kurių sričių skatinimo bei socialinė politika tapo per daug persipynusios. Praktinė šio proceso išraiška – lengvatų, išimčių, mokesčių tarifų gausa. Siekiant socialinių tikslų valstybė tturėtų vykdyti žymiai skaidresnę politiką. Vienas galimų žingsnių – tai pajamų perskirstymas jas surinkus, o ne diferencijavimas mokesčių rinkimo stadijoje.
Mokesčių ir socialinės politikos persipynimo pagrindinė problema ta, kad išimtys, lengvatos, skirtingi tarifai sukuria paskatas keisti institucinę ūkininkavimo formą ir imtis kitų dirbtinių, neproduktyvių pastangų, taip pat lemia didesnį, nei objektyviai būtina, naudojimąsi socialinės apsaugos sistemos transferais. Pavyzdžiui, Lietuvoje smulkus verslas (kriterijus: darbuotojų skaičius ir pajamos) remiamas taikant gerokai mažesnį pelno mokesčio tarifą. Tai verčia didesnius ūkio subjektus skaidytis į kelis ūkio vienetus ir pan. Todėl, siekiant šito išvengti, reikia maksimaliai atskirti socialinę politiką nuo mokesčių politikos.
Trečia veiksmų kryptis – požiūrio į mokesčių sistemą deliberalizavimas. Valstybė turi operatyviai reaguoti į privataus sektoriaus inovacijas atrandant naujas legalias skyles mokesčių sistemoje. Šiuo metu didžiausios galimybės legaliai mokėti mažesnius mokesčius randasi dėl nesistemingo finansinių pajamų apmokestinimo ir transferinės kainodaros.
Kovojant su nelegaliu mokesčių nemokėjimu turėtų būti remiamasi ne represiniu principu, o rinkos mechanizmų paieška. Pavyzdžiui, kova su importuojamų prekių deklaravimu nerealiai mažomis kainomis gali būti laimėta sutvarkant apmokestinimą galutinėje, šių prekių pardavimo vidaus rinkoje, grandyje, panaikinant patentininkų, kurių mokesčiai atsieti nuo pajamų bazės, institutą, o ne sienos kirtimo grandyje.
Tam, kad sistemos kūrėjai gebėtų tobulinti mokesčių sistemą, reikia sustiprinti jų analitines galimybes. Firmų patikrinimai yra
pagrindinis šaltinis sužinoti naujas mokesčių nemokėjimo schemas. Ką tikrinti, sužinoti galima analizuojant jų mokestines ataskaitas matematiniais metodais, ieškant anomalijų. Šiuo metu šis analitinis darbas yra silpnas ir decentralizuotas (pavyzdžiui, muitinė ir mokesčių inspekcija turi atskiras duomenų bazes ir pan.).
Dar viena didėjanti anomalija, mažinanti valstybės pajamų bazę, yra neapmokestinamas privatus vartojimas per firmų balansus bei pajamų darbuotojams mokėjimas natūra. Siekiant to išvengti, valstybė turi apmokestinti kai kurias firmų išlaidas tiesiogiai pridėtąją vertę nekuriančioms prekėms (automobiliai, butai, ilgalaikio vartojimo prekės), t.y. traktuoti ttokias išlaidas kaip vartojimą (sumokant dividendų mokestį ir neleidžiant atsiimti pirkimo PVM).
Valstybės pajamų santykio su BVP didinimas priartinant jį prie išsivysčiusių šalių lygio neprieštarauja spartesnei ekonominei plėtrai. Priešingai, perskirstant valstybės pajamas socialiniams sluoksniams, turintiems didesnius vartojimo multiplikatorius galima padidinti ekonominį augimą ir padidinti socialinės gerovės lygį. Didžiausią multiplikatorių turi darbo pajamas gaunantys bei pensininkai. Šiuo metu šios grupės sumoka didžiąją dalį mokesčių. Tie, kurių multiplikatoriai mažesni (t.y. vartoja daugiausiai prabangias importuojamas prekes) – verslininkai, gerai išsilavinę profesionalai, gerai apmokami vvalstybės tarnautojai, laisvųjų profesijų atstovai (konsultantai, advokatai, media sričių darbuotojai, autorinių darbų kūrėjai ir pan.) – moka santykinai mažesnius mokesčius, nei paprasto darbo išteklių teikėjai. Perskirsčius pajamas pastarųjų naudai subalansuojant mokestinę naštą, būtų galima tikėtis didesnio ekonominio augimo Lietuvoje.
Tokie žingsniai nneturėtų sukelti didesnių neigiamų pasiūlos efektų. Investicijos priklauso ne tiek nuo mokesčių lengvatų ir investuotojų biudžetinio apribojimo, kiek nuo ūkio augimo perspektyvų, t.y. nuo planuojamos paklausos planuojamai gaminti prekei. Pastaraisiais metais bendros vidaus investicijos mažėjo, nes buvo neaiški ūkio perspektyva, nepaisant mokestinių lengvatų investicijoms.
Šios valstybės finansų reformos sumažintų ir kitas makroekonomines esamos sistemos ydas. Rimtas dabartinės Lietuvos mokesčių sistemos trūkumas yra tai, kad mokesčių sistema yra santykinai prociklinė, kadangi remiasi daugiausia vartojimo mokesčiais (PVM, akcizas), kurie sudaro apie 52 proc. nacionalinio biudžeto (2001 m.). Po egzogeninio (išorinio) ar viduje kilusio šoko pablogėjus lūkesčiams, padidėja taupymo norma ir sumažėja vartojimas. Dėl to, biudžetas stipriau traukiasi nei labiau subalansuotos sistemos atveju, valstybės išlaidos krenta, tuo pagilindamos ciklą. Didesnė pajamų mokesčių dalis mokestinėse ppajamose leistų sumažinti biudžeto procikliškumą bent jau kai išlaidos krenta dėl didesnio taupymo, o ne dėl sumažėjusių pajamų.
Dabartinė mokesčių sistema yra de facto regresyvi. Vienodą PVM ir akcizo tarifą moka tiek turtingi, tiek neturtingi, kadangi, administravimo prasme, jų diferenciavimo neįmanoma administruoti, kaip pajamų mokesčių. Tačiau 18 centų nuo lito sumokėto, pavyzdžiui, už duoną yra žymiai skausmingesni žemų pajamų gyventojams, nei vidutinei klasei ar turtingiesiems. Todėl, kuo didesnė vartojimo mokesčių dalis valstybės pajamose, tuo didesnis regresyvumas. Dalis šio socialinės nelygybės iišsivysčiusiose šalyse sušvelninama per progresyvinius pajamų mokesčius, kurie užtikrinami per skirtingų ribinių pajamų mokesčių tarifų ir neapmokestinamo minimumo sistemą.
Vyriausybė 2001 – 2015 m. turėtų atsisakyti radikalių eksperimentų mokesčių srityje ir kurti modernią vakarietišką “vidurio kelio” mokesčių sistemą, tiek perskirstomo BVP atžvilgiu, tiek mokesčių darbui ir kapitalui subalansavimo atžvilgiu. Valstybės pajamos turi užtikrinti ilgalaikį ekonominį augimą sąlygojančių integracinių procesų ir vidaus reformų pakankamą finansavimą. Ateityje, įvykdžius vienkartinius, dažnai egzogeninius, tačiau kritinius projektus, bus galima grįžti prie nuosaikios mokesčių naštos mažinimo politikos, tačiau nepažeidžiant ilgalaikio makroekonominio stabilumo.
Iki šiol Lietuvos monetarinė politika buvo nulemta valiutų valdybos modelio, kuris padėjo stabilizuoti ir išlaikyti prognozuojamą monetarinę situaciją šalyje. Tolesnę pinigų politiką lems integracijos į ES procesas ir jos svarbiausias tikslas bus garantuoti nuoseklų Lietuvos įsiliejimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos banko integraciją į Europos centrinių bankų sistemą. Tam pirmiausia reikės parengti teisinę ir organizacinę infrastruktūrą ECB pinigų politikos priemonių taikymui šalies pinigų rinkoje, skatinti tarpbankinės rinkos standartų suartėjimą su analogiškos ES rinkos standartais.
5.2. INDUSTRINĖ POLITIKA
Be valstybės fiskalinės ir monetarinės politikos taip pat išskiriama valstybės industrinė politika kaip šalies ekonomikos augimo tempams ir struktūrinei plėtrai įtakus veiksnys. Industrinė politika ekonominius išteklius (darbo jėgą ir kapitalą) nukreipia į sektorius, kurie laikomi svarbiais ekonomikos aaugimo spartinimui. Tačiau industrinės politikos tikslingumas Lietuvoje gana abejotinas, ką demonstruoja teorinė analizė ir kitų šalių patirtis.
Industrinė politika apima valstybės sąmoningai vykdomą sektorių subsidijavimą arba kitokį jų augimo skatinimą. Kadangi industrinė politika visuomet remia tam tikrą nacionalinės ekonomikos dalį kitų sąskaita, egzistuos Lietuvoje tokios politikos šalininkai ir priešininkai. Pagrindinė problema šiuo atveju yra kriterijai, pagal kuriuos turi būti parenkami valstybės remiami (prioritetiniai) ekonomikos sektoriai. Tradiciškai industrinės politikos šalininkai laiko, kad šalies ekonomikos augimo spartinimo aspektu valstybė turi skatinti augimą šių sektorių:
• kuriuose didelė vidutinė vieno dirbančiojo pagaminama pridėtinė vertė;
• kurie gamina tarpinį produktą kitiems galutinį produktą gaminantiems sektoriams;
• kurie turi didelio augimo potencialą ateityje;
• kurie skatinami ir remiami užsienio šalyių vyriausybių.
Motyvuotai pasirinkdama industrinę politiką, valstybė turi pateisinti savo intervenciją argumentais, kad išteklių judėjimas į sektorius, kurie laikomi svarbiais ekonomikos augimo spartinimui, yra nepakankamas dėl pačios rinkos trūkumų. Rinkos ekonomikoje vieni sektoriai auga, kiti smunka natūralių rinkos jėgų poveikio rezultate. Jeigu nėra rinkos trūkumų, rinkos jėgų apspręstas išteklių paskirstymas bus optimalus ir valstybės perskirstymas negali jo pagerinti. Net jei rinkos deformacijų yra, nėra garantijos, kad valstybės industrinė politika efektyviau paskirstys išteklius tarp sektorių, lyginant su netobulu paskirstymu rinkos mechanizmo pagrindu. Tikslingiau yra plėtoti ekonomines reformas, šalinančias rinkos deformacijas. Rinkos ekonomikos teorinės analizės schemos nneleidžia įžvelgti industrinės politikos reikalingumo pagal pateiktus keturis tradicinius prioritetinių sektorių kriterijus. Šie kriterijai nėra pagrįsti laisvosios rinkos trūkumų prielaidomis, kurios valstybės industrinei politikai pateisinti yra būtinos. Ekonominėje literatūroje akcentuojami tokie du pagrindiniai realūs rinkos trūkumai:
• aukštų technologijų sektorių firmos neatlyginamos už jų generuojamas žinias, kuriomis pasinaudoja kitos firmos (išoriniai efektai), todėl tyrimus rinka finansuoja žemiau optimalaus lygio;
• monopoliniai pelnai didelės koncentracijos oligopolinėse šakose.
Aukštųjų technologijų sektorių firmos skiria daug išteklių technologijų tobulinimui arba tyrimo ir projektavimo-konstravimo darbams finansuoti. Tačiau kadangi patentų teisė silpnai apgina novatorius, laisvos rinkos sąlygomis aukštųjų technologijų firmos neturi tokių paskatų inovacijoms, kaip turėtų idealios intelektinės nuosavybės apgintumo sąlygomis. Išdava: privačios investicijos į tyrimus yra mažesnės negu optimalios. Todėl prasminga naudoti industrinę politiką aukštų technologijų sektorių atžvilgiu; dalis naudos atiteks kitoms firmoms, kurios galės imituoti lyderių idėjas ir techniką. Nepaisant to, kad tai neginčijamas argumentas valstybiniam subsidijavimui, taikant jį reikia elgtis apdairiai ir atidžiai nagrinėti tokius klausimus:
• valstybės sugebėjimas atrinkti subsidijavimui žinias generuojančias veiklas;
• valstybės sugebėjimas nustatyti optimalius subsidijų dydžius;
• ribotos Lietuvos paskatos remti tokius sektorius, kadangi nemažą dalį sukuriamų šalyje žinių naudos gauna kitų šalių firmos.
Kai kuriose šakose konkuruoja tik keletas firmų ir todėl negalioja tobulos konkurencijos prielaidos. Šiuo atveju tipiškai firmos gauna monopolinį pelną, t.y. papildomą pelną virš
to, ką gali duoti panašios rizikos investicijos kitose ekonomikos šakose. Dėl tokių pelnų egzistuoja tarptautinė konkurencija. Kai kuriais atvejais valstybės subsidijos, atbaidančios užsienio konkurentų investicijas ir gamybą, gali padidinti nacionalinių firmų pelną daugiau negu subsidijų suma. Kai subsidijuojamos nacionalinės firmos parduoda savo produkciją tik užsienio rinkose, subsidijų politika padidina nacionalines pajamas kitų šalių vartotojų sąskaita. Tokios politikos praktiniam panaudojimui reikia daug ir patikimos informacijos, politika susijusi su užsienio šalių keršto rizika ir vargu ar Lietuvos politikams siūlytina.
Lietuvai pasirinkti industrinės politikos vvariantus ir įvertinti jos pasekmes bus labai sudėtinga. Nepakanka atsižvelgti į sektoriaus dalį rinkoje arba sektoriaus augimą. O išsamiai sąnaudų ir rezultatų analizei atlikti stokoja patikimos informacijos ir metodų. Kitų šalių industrinės politikos pavyzdžių nagrinėjimas nelabai nušviečia kelią valstybės remiamų sektorių pasirinkimui. Todėl, remiantis vien šalies ekonomikos augimo spartinimo motyvais, prioritetinių šalies sektorių išskyrimas nėra tikslingas.
Atsižvelgiant į ūkio struktūros integralumo, nacionalinio konkurencingumo ir valstybės saugumo kriterijus, prie prioritetinių galima priskirti šakas, plėtojančias šiuolaikinio nacionalinio ūkio efektyviam funkcionavimui būtiną gamybinę iinfrastruktūrą (energetika, transportas, telekomunikacijos) ir socialinę infrastruktūrą (švietimas ir mokslas, kultūra, sveikatos apsauga, aplinkosauga). Modernių technologijų ekonomikoje prioritetinėmis turi būti laikomos aukštųjų technologijų produktų gamybos visose ūkio šakose, kur tokios technologijos naudojamos. Šakos specifika sąlygoja žemės ūkio kaip prioritetinio ekonomikos ssektoriaus traktavimą. Visoms minėtoms šakoms būdingas prioritetų ilgalaikiškumas. Specifinėse situacijose kai kuriems pramonės ir paslaugų sferos pošakiams valstybė gali suteikti trumpalaikį prioritetą, jei, kaip jau minėta, ji gali pateisinti savo intervenciją ekonominiais, socialiniais ar šalies saugumo argumentais, kad šie pošakiai yra laikytini išskirtiniais konkrečiam laikotarpiui ir jei išteklių judėjimas į juos yra nepakankamas dėl pačios rinkos trūkumų. Dabartiniu metu nėra aiškios ir įtikinamos argumentacijos pagrįsti tokių pošakių sąrašą laikotarpiui iki 2015 metų.
5.3. EKONOMIKOS REFORMA
Ekonomikos plėtojimo politika turi atsižvelgti į turimus resursus, esamą situaciją ir artimiausius bei tolimesnius tikslus. Startinė Lietuvos situacija yra tokia: pereinamasis laikotarpis iš esmės užsibaigė; ekonomika funkcionuoja kaip rinkos ekonomika; ekonominių reformų pasėkoje įgyvendinti svarbiausi rinkos ekonomikos principai – ekonominę veiklą apibrėžia įstatymai, veikia privačios įmonės vvietoje valstybinių ir palaikoma konkurencija.
Tolesnių reformų pobūdį lems du svarbiausi veiksniai: pirma, būtinybė suderinti ekonominius įstatymus ir institucijas su ES direktyvų reikalavimais ir, antra, poreikis permanentinio ūkio mechanizmų tobulinimo (ypač institucinio), tobulėjant valdymo technologijoms ir kintant ūkio funkcionavimo sąlygoms bei šalies tikslams.
Kiekvienai šaliai egzistuoja jos optimali augimo strategija, kurios realizacija duoda optimalią trajektoriją. Ryšys tarp politikos ir trajektorijos nėra paprastas, kadangi, visų pirma, jis priklauso nuo egzogeninių sąlygų, kurių šalis nekontroliuoja. Narystė Europos Sąjungoje garantuos palankias ir stabilias ekonomines ssąlygas. Tomis sąlygomis Lietuva turi vykdyti ekonomines reformas nesiblaškydama ir orientuodamasi į ilgalaikius plėtros tikslus bei šiuolaikinius ekonomikos augimo veiksnius.
Ekonomikos teorija išskiria tris endogeninių veiksnių grupes, kurios lemia šiuolaikinės ekonomikos plėtrą:
mokslo ir produktyvių žinių pažanga,
individualių gebėjimų augimas,
paskatos.
Ekonominės politikos turinį ir reformų kryptį iš esmės sudaro priemonių ir metodų pasirinkimas, siekiant plėtoti tuos veiksnius ir jais geriau naudotis ekonominiams tikslams pasiekti.
MOKSLO IR PRODUKTYVIŲ ŽINIŲ PAŽANGA. Jos vaidmuo pakankamai detaliai nusakytas „Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje“, o ilgalaikei politikai šioje srityje apibrėžti bus skirtas specialus dokumentas.
INDIVIDUALIŲ GEBĖJIMŲ AUGIMAS yra kita būtina šalies plėtros sąlyga; tik gebėjimas pasinaudoti savo ar kitų sukurtomis žiniomis garantuoja šalies konkurencingumą pasaulio rinkoje.
Abu šie veiksniai neatskiriami vienas nuo kito, abiejų jų koordinuota plėtra yra technologinės ir inovacinės plėtros pagrindas. Sąryšyje su jais būtina paminėti keletą modernių ekonomikos plėtros principų:
strateginis šalies tikslas turi būti per dešimt-penkiolika metų sukurti žinių visuomenę, integralią ES žinių visuomenės dalį (ES yra užsibrėžusi per dešimtmetį sukurti žinių visuomenę ir žinių ekonomiką),
tik žiniomis grįsta ekonomika gali garantuoti šalies ūkio konkurencingumą ir dinamišką plėtrą,
svarbus instrumentas žinių ekonomikai sukurti yra informacinė visuomenė,
būtina sukurti nacionalinę inovacijų sistemą – įmonių, finansų rinkų, tyrimo ir studijų institucijų, konsultavimo paslaugų ir technologinių rinkų kooperavimo mechanizmą.
PASKATOS. Paskatos yra ttai, kas verčia individus gausinti žinias, įgyti gebėjimų jas realizuoti, skirti pastangas ir investicijas rezultatui pasiekti. Kalbant apie paskatas, reikia turėti galvoje dvi to dalyko puses: patį paskatų buvimą, paveldėtą ar įdiegtą, ir palankią aplinką jas realizuoti. Palanki aplinka nesunkiai realizuoti paskatas yra kuriama geru valdymu ir atitinkamomis institucijomis. Imant plačiai, institucijos yra elgesio taisyklės, kurios reglamentuoja žmonių tarpusavio santykius ir padeda numatyti vienas kito veiksmus. Dalis institucijų yra rinkos institucijos, kitos – ne rinkos, tačiau jose rinka yra “panardinta”. Svarbiausių institucijų pavyzdžiai yra: nuosavybės teisių sistema, konkurenciją saugančios priemonės, apsauga nuo sukčiavimo ir moralinės žalos, susiklausymas visuomenėje, siekiant pasitikėjimo ir socialinio bendradarbiavimo, įstatymo valdžia ir švari vyriausybė.
Rinka yra ir bus svarbiausias ir efektyviausias ekonomikos funkcionavimo metodas. Jos efektyvumo laipsnis priklauso nuo to, kaip konkretūs rinkos mechanizmai užtikrina mainų tarp ekonomikos agentų operatyvumą, pigumą ir platumą, darbo pasidalijimo ir resursų paskirstymo efektyvumą. Todėl svarbiausia ekonominių reformų kryptis yra rinkos mechanizmų ir institucinio jų realizavimo tobulinimas. Idealu, kai mechanizmai funkcionuoja savaimingai, „varomi“ individualių paskatų, o administracinis kišimasis yra minimalus. Rinkos ekonomika remiasi ištisu spektru institucijų, kurios atlieka reguliavimo ir kt. funkcijas. Nėra baigtinio rinkos institucijų sąrašo. Tiems patiems tikslams skirtingos šalys dažniausiai turi skirtingas institucijas, kurios, be to, kinta laikui bėgant. DDėl socialinių, ekonominių ir kultūrinių skirtumų negalima mechaniškai kopijuoti kitų šalių institucijų, nors, kita vertus, nėra prasmės taip kurti savo institucijų, kad jos iš pagrindų skirtųsi nuo išbandytų panašių šalių panašiems tikslams sukurtų institucijų.
Nuosavybės teisės Lietuvoje dar nėra tinkamai apibrėžtos įstatymiškai, ypač prasta žemės nuosavybės teisė. Tačiau daug svarbiau, kad nuosavybė menkai apsaugota nuo pasisavinimo ar sunaikinimo, nuosavybės teisės ne visada garantuoja turto kontrolę, atsiskaitymai už parduotą turtą nėra vykdomi besąlygiškai ir kt. Iki šiol įstatymu neapibrėžta, kaip nuosavybė gali būti paimta visuomenės poreikiams.
Reguliavimo institucijos turi reguliuoti ekonomiką tose srityse, kur rinka nesugeba pasiekti efektyvaus išteklių paskirstymo, o tiksliau ten, kur dėl kokių nors priežasčių neveikia konkurencija. Kartais teigiama, kad rinkos liberalizavimas reiškia reguliavimo panaikinimą. Iš tikrųjų yra beveik atvirkščiai: juo rinka liberalesnė, tuo didesnis krūvis tenka reguliavimo institucijoms. Finansų sistemos liberalizavimas be atitinkamo reguliavimo įvedimo yra pateikęs pasauliui skaudžių krizinių pamokų. Šalia tradicinių reguliavimo objektų – konkurencijos, finansų, kapitalo rinkos, kokybės standartų ir kt. – gali prireikti ir naujų, tačiau juos įvedant yra pavojus, kad naujieji reguliavimai bus tik beprasmiški suvaržymai arba bus atliekami nekompetentingai.
Makroekonominio stabilizavimo institucijoms teikiama daug reikšmės, kadangi stabilumas yra pripažinta ekonominės plėtros sąlyga, o kapitalistinė ekonomika neturi savęs stabilizavimo savybės. “Įgimtu” nestabilumu pasižymi finansų rinkos,
kurių krizės sukelia rimtas realiosios ekonomikos krizes. Iki šiol ekonomikos mokslas nėra suradęs patikimų priemonių kaip išvengti ekonominių krizių; taikomos priemonės dažnai tik pagilina jas.
Socialinio draudimo institucijos padeda užtikrinti socialinį stabilumą ir socialinį suartėjimą. Rinkos sąlygomis pokyčiai ekonomikoje yra greiti ir ne visada nuspėjami, dėl to smarkiai išauga individo rizika netekti pajamų ir darbo. Tą riziką pasidalija visi visuomenės nariai per socialinio draudimo sistemą. Nors išsivysčiusiose šalyse XX amžiuje socialinio aprūpinimo sistemos įgavo milžinišką mastą ir dosniai kompensavo nebegaunamas pajamas, ttačiau dabar dėl gyventojų senėjimo problemos jas tenka reformuoti. Lietuva dar tik kuria naujas socialinio draudimo institucijas; jas įgyvendinant reikės atsižvelgti į ES planuojamas reformas socialinėje srityje.
Konfliktų valdymo institucijos turi sumažinti socialinių konfliktų riziką, o jiems vis tik atsitikus, padėti konfliktą sureguliuoti. Socialiniai konfliktai neša visuomenei didelius moralinius ir materialinius nuostolius, trukdydami tinkamai ir greitai reaguoti į išorinius neigiamus poveikius, sukeldami ekonominės aplinkos netikrumą, atimdami išteklius iš produktyviosios srities. Demokratinėse visuomenėse konfliktai beveik neįgauna aštrių formų, kadangi jose labiau ssiekiama politinių kompromisų ir tai garantuoja didesnį stabilumą. Svarbiausia konfliktų valdymo institucija yra pati pilietinė visuomenė, kuri per demokratiją ir tarpusavio supratimą be kita ko keičia ir žmones, mažina jų egoizmą bei stiprina visuomeniškumo dvasią.
Detalesnis ekonominių reformų planas išplaukia iš ūūkio šakų strategijų tikslinimo.
5.4. SOCIALINĖS PLĖTROS IR UŽIMTUMO EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA
Pagrindiniai veiksmai turės koncentruotis ties šiomis pagrindinėmis strateginėmis kryptimis:
Užimtumo didinimo, nedarbo mažinimo, ir darbo vietų kokybės tobulinimas. Užimtumo politikos strateginės kryptys parengtos atsižvelgiant į ES bendros užimtumo politikos strategijos kryptis bei ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Numatomos strateginės kryptys bus realizuojamos įgyvendinant Valstybinę užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą, kuri bus kasmet peržiūrima ir atnaujinama. Šiai krypčiai taip pat priklauso rengiama Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa, rengiama Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa. Programų tikslai yra:
užimtumo gebėjimų didinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, darbo rinkos institucijų veiklos tobulinimas, profesinio rengimo tobulinimas bei nuolatinio mokymosi sistemos vystymas);
darbo vietų kkūrimo skatinimas (palankių sąlygų sudarymas naujoms darbo vietoms kurtis, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);
gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);
lygių vyrų ir moterų galimybių politikos stiprinimas;
užimtumo politikos integravimo didinimas;
saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija.
Socialinio draudimo sistemos plėtra. Šiai krypčiai priklauso pradedama vykdyti pensijų sistemos reforma, apimanti socialinio draudimo bei valstybinių pensijų reformą, taip pat draudimo nnuo nedarbo reforma ir priemonės socialinio draudimo aprėpčiai bei finansiniam sistemos stabilumui padidinti.
Socialinio draudimo sistemos plėtros krypties pagrindiniai veiksmai:
papildomo nevalstybinio socialinio draudimo sukūrimas (pensijų reforma); valstybinio socialinio draudimo sistemos suderinimas su nevalstybine sistema;
draudimo nuo nedarbo reforma, kad raudimo nuo nedarbo sistema užtikrintų apdraustiems asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją;
socialinio draudimo aprėpties padidinimas, geresnis ūkininkų, savarankiškai dirbančių ir kitų asmenų įtraukimas į socialinį draudimą;
priemonių mokesčių ir įmokų surinkimui užtikrinti ir taupiam bei rezultatyviam lėšų panaudojimui įvykdymas;
vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių apie socialinio draudimo ir konsoliduotą socialinės apsaugos biudžetą rengimas.
Socialinės paramos plėtros ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimas. Šiai krypčiai priklauso vykdoma Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija ir rengiama jos įgyvendinimo programa, Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999-2003 metų programa, Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001-2004 metų programa, rengiama Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003-2012 metų programa, piniginės socialinės paramos reforma, socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma, socialinių paslaugų reforma.
Pagrindiniai veiksmai:
vykdyti piniginės socialinės paramos reformą, kuria siekiama sukurti vieningą pajamų ir turto įvertinimo principu teikiamos piniginės socialinės paramos sistemą. Ši sistema mažintų skurdo paplitimą ir dderintų paramos taiklumą su paskatomis remiamoms šeimoms sugrįžti į darbo rinką ir plėsti ekonominį aktyvumą;
vykdyti socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformą, kuria siekiama tikslingiau derinti specialių pagalbos priemonių ir piniginių išmokų teikimą neįgaliesiems, sudarant jiems palankesnes sąlygas sugrįžti į darbo rinką, o pinigines išmokas teikti pagal netekto darbingumo laipsnį;
vykdyti socialinių paslaugų reformą, kuri apibrėžtų efektyvesnius socialinių paslaugų organizavimo būdus, skatintų pačius paslaugų gavėjus ieškoti savipagalbos būdų, pertvarkytų paslaugų finansavimą (įgyvendinant paslaugų pirkimo modelį), sukurtų vieningą socialinių paslaugų standartų, kokybės vertinimo ir kontrolės mechanizmą;
teikti prevencines ir reabilitacines socialines paslaugas socialinės atskirties grupėms, prievartą ir išnaudojimą patyrusiais, sergančiais priklausomybės ligomis, grįžusiais iš įkalinimo vietų ir kitais asmenimis;
plėtoti savivaldybių socialinio būsto fondą, remti mažas pajamas turinčius gyventojus, kad jie galėtų išlaikyti būstą.
geriau panaudoti nevyriausybinių organizacijų išteklius ir gebėjimus socialinės paramos tobulinimui; užtikrinti šių nevalstybinių socialinės paramos sistemų efektyvų funkcionavimą.
5.5. APLINKOS APSAUGOS EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA
Lietuvos aplinkos apsaugos strategijoje yra pateiktos pagrindinės nuostatos, kurias reikia įgvendinti siekiant užtikrinti tvarią raidą. Pramonės sektoriuje keliami tokie aplinkosauginiai tikslai, kaip „orientuotis į mažaatliekę, mažiau teršią gamybą, gamtos ir energetinių išteklių taupymą bei ekologiškai švarios produkcijos gamybą, skatinti daugkartinės taros ir daugkartinių medžiagų gamybą bei vartojimą, antrinių žaliavų perdirbimą bei atliekų (ypač pavojingų) saugų tvarkymą, aplinkosaugos technikos gamybą.“ AAplinkos apsaugos strategijoje numatytoje veiksmų programoje sumažinti NOx, SO2, CO2, LOJ emisijas iš stacionarių šaltinių yra nurodyta, kad įmonės turi nuolat diegti pažangiausias technologijas nereikalaujančias ypatingų kaštų, taip pat projektuoti, gaminti ir diegti lakių organinių junginių nukenksminimo technologijas ir valymo įrangą bei kontroliuoti jos panaudojimą.
Pagrindiniai veiksmai ir svarbiausios priemonės:
Teršalų išmetimų mokesčių sistemos peržiūra bei papildymas :
• Mokesčių tarifų suderinamumo su reikiamu aplinkosauginių paskatų lygiu įvertinimas.
• Išsklaidytos taršos valdymui skirtų ekonominių priemonių įvedimas.
• Mobiliųjų šaltinių taršos ekonominių reguliavimo priemonių įvedimas.
• Aplinkosaugos mokesčių energetikos sektoriuje įvedimas.
• Ekonominio mechanizmo ūkinei veiklai saugomose teritorijose reguliuoti sukūrimas.
Apyvartinių taršos leidimų sistemos pritaikymo ekonomiškai efektyviam vietinio pobūdžio aplinkos taršos problemų sprendimui galimybių ištyrimas bei išbandymas. Potencialūs apyvartinių taršos leidimų taikymo objektai – pramoniniai nuotekų išmetimai į municipalinius kanalizacijų tinklus bei vietinė pramoninė atmosferos tarša
Regioninių komunalinių atliekų tvarkymo sistemų, apimančių atliekų surinkimą, pervežimą, rūšiavimą ir saugų šalinimą, diegimas
Įvedimas administracinių ir ekonominių priemonių (rinkliavos už atliekų tvarkymą, gaminių mokesčių, užstato-grąžos sistemos, sąvartynų mokesčių), skatinančių antrinių žaliavų, tarp jų – pakuočių atliekų, atskirą surinkimą, panaudojimą ir perdirbimą.
“Žaliųjų pirkimų” taisyklės nustatymas viešiesiems pirkimams, reikalaujančios, kad paskelbtuose valstybės įstaigų viešųjų pirkinių konkursuose dalyvaujančios įmonės turėtų įdiegtos aplinkosaugos vadybos sistemos (ISO 14000) sertifikatą.
Pelno bei darbo mokesčių sumažinimo mainais į taršos mokesčių padidinimą (“žaliojo biudžeto”
formavimas) galimybių ir būdų ištyrimas bei praktinis pritaikymas.
Atitinkami įstatymų pakeitimai, leidžiantys ir skatinantys savivaldybes kaupti lėšas sąvartynų uždarymui bei priežiūrai po uždarymo.
Subsidijų panaudojimo saugomose teritorijose (nacionaliniuose bei regioniniose parkuose, rezervatuose ir kt.) gyvenančių subjektų patiriamų ekonominių nuostolių dėl griežtesnių ūkinės veiklos apribojimų kompensavimui sistemos sukūrimas.
5.6. IŠORĖS EKONOMINIŲ SANTYKIŲ PLĖTROS POLITIKA
Reikės pradėti sudarinėti kasmet peržiūrimą dokumentą “Lietuvos ūkio išorės aplinkos analizė ir raidos tendencijos”, apimantį žemiau išvardintų pagrindinių Lietuvos ūkio išorės veiksnių pokyčius ir kitimo tendencijas (2-3 metų laikotarpiu). Išorės vveiksniai: (a) pasaulio ūkio ciklas ir konjunktūra, ypač JAV; (b) ekonomikos raida prekybos partnerių šalyse; (c) technologinės slinktys ir Lietuvos ekonomikos “artumas” joms; (d) politinės slinktys – regioniniai konfliktai, įtampos atsiradimas, grėsmių kilimas, šantažo atvejai ir pan.; (e) ES prekybos politikos pokyčiai; (f) ES vidaus rinkos tolesnio reguliavimo raida.
Kadangi visų galimų dalyvavimo ES vidaus rinkoje pokyčių numatyti neįmanoma, būtina pradėti nuolatinį ES vidaus rinkos veiksnių poveikio Lietuvos ekonomikai stebėjimą (monitoringą) ir jo pagrindu sudaryti slenkančius 2-3 metų Lietuvos ekonomikos sstabilizavimo ES vidaus rinkoje veiksmų planus (susietus su ekonominės politikos koordinavimo ir derinimo ES mastu programomis ir veiksmais, pirmiausia, su Stabilumo ir augimo pakto nuostatomis).
Lietuva sulauks didesnių TUI ir užsitikrins ūkinę ir technologinę pažangą pirmiausia todėl, kad bus milžiniškos EES vidaus rinkos dalis. Kad ši galimybė būtų išnaudota (tokį patį privalumą turės visos į ES įstojusios Vidurio Europos ir Baltijos šalys), Lietuvai būtina užtikrinti kuo geresnę telekomunikacijų, transporto, energetikos, žmogiškojo kapitalo ir logistikos infrastruktūrą.
Pravartu bus sudaryti ir įgyvendinti specialią perspektyviausių ES ir tarptautinėse rinkose įmonių skatinimo programą (5 metams, kasmet atnaujinant), pagal kurią tokioms įmonėms būtų teikiami prioritetai ir lengvatos.
Pasaulio prekyba dideliu mastu – manoma, kad apie vieną trečdalį visos prekybos apimties – yra prekyba tarp transnacionalinių korporacijų (TNK) padalinių, išdėstytų skirtingose pasaulio valstybėse. Tai reiškia, kad mažos valstybės sėkminga ekonominė integracija vyks lėtai, jei ji neatsidurs didžiųjų TNK orbitoje. Reikia imtis priemonių, kad visuomenės ir dalies vietos verslo priešiškumas TNK-oms būtų eliminuotas, o ateinantys TNK padaliniai plėtotų bbendradarbiavimą su vietos verslu. Kita vertus, TNK ekonominė galia ir toliau kels ekonominių nuostolių bei neišnaudotų galimybių destabilizavimo grėsmę kiekvienai silpnesnei vyriausybei.
Vis stiprėjant Lietuvos ekonomikos tarptautinei integracijai reikės žymiai sustiprinti smulkių ir vidutinių įmonių informavimą apie verslo sąlygas ir galimybes ES šalyse ir pasaulyje (narystės ES sąlygomis).
Šalies Finansų ministerijoje prireiks įkurti ES ir pasaulio ekonomikos analizės padalinį, kurio funkcija bus rengti minėtų išorės ekonominių santykių aplinkos tyrimo ir prognozavimo dokumentus. Reikės gerokai ištobulinti informacijos apie ES vidaus rinką bei ppasaulio rinkas (konjunktūrą jose bei kitimo tendencijas) institucinį tinklą ir priemones. (Toks padalinys gali būti įkurtas ir kaip nepriklausoma institucija, tačiau visais atvejais turi būti garantuota, kad jis veiktų kaip aukšto lygio analitinė institucija (think tank), be sutrikimų tenkinanti Seimo ir Vyriausybės institucijų poreikį atitinkamai informacijai ir rekomendacijoms Lietuvos ekonominei ir apskritai užsienio politikai).
Dalį valstybės investicijų bus būtina skirti projektams, kurie užtikrintų labai kvalifikuotos darbo jėgos (specialistų) įdarbinimą ir profesinės karjeros perspektyvą šalyje.
Taps būtinu darbo jėgos imigracijos iš trečiųjų šalių planavimas (pradžioje varžant, vėliau – liberalizuojant bei imantis aktyvių tikslinių priemonių), sudarant ūkio plėtros bei užimtumo programas. Turės būti suformuota atitinkama imigracinė politika, kuria būtų atsižvelgiama tiek į būtinumą laikytis ES teisės aktų migracijos srityje, tiek į padidėjusį Lietuvos ūkio poreikį tam tikrų kvalifikacijų darbo jėgai.
Nacionalinės programos
Griežtai kalbant, ilgalaikių nacionalinių programų išorinių ekonominių santykių srityje nėra. Didesnį ar mažesnį ryšį su tarptautinių ekonominių santykių plėtros tikslais turi Nacionalinė energetikos strategija (patvirtinta Seimo nutarimu 1999 m.), Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija (2000 m. liepos 5 d.), Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į ES kontekste (1999 m. birželio 9 d.), Eksporto plėtros ir skatinimo strategija (2000 m. rugsėjo 7 d.), Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 mm. strateginės kryptys (2000 m. rugsėjo 7 d.), Inovacijų versle programa (2000 m. gegužės 3 d.), Mokslo ir technologijų baltoji knyga (2001 m.), Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki stojimo į Europos Sąjungą (2001 m. rugsėjis), Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija (patvirtinta Seimo nutarimu 2000 m. birželio 13 d.). Jas būtina peržiūrėti ir koreguoti, užtikrinant jų visišką atitikimą tarptautinės ekonominės integracijos ir užsienio prekybos politikos strategijos tikslams bei jų tarpusavio suderinamumą.
Tarptautinės ekonominės integracijos ir užsienio prekybos srityje turėtų būti sudaromas dokumentas (nacionalinė programa) “Lietuvos ūkio išorės aplinkos analizė ir raidos tendencijos” (2-3 metų laikotarpiui, kasmet peržiūrint).
Specialistų rengimas
Ypatingai radikalių priemonių tarptautinės ekonominės integracijos ir užsienio prekybos strategijos srityje imtis nėra pagrindo. Tačiau būtini kiekybiniai poslinkiai – tarptautinės ekonomikos ir teisės, tarptautinio verslo bei tarptautinių santykių specialistų prireiks gerokai daugiau (tiek dėl didėjančių vidaus ūkinės raidos reikmių, tiek ir dėl Lietuvos kvotų ES ir kitose tarptautinėse organizacijose išaugimo). Be to, nuolatos aštrės kvalifikacijų atnaujinimo (nuolatinio mokymosi) poreikis ir būtinybė. Todėl aukštos kvalifikacijos specialistų (pirmiausia tenkinant pačių valstybės institucijų poreikį) rengimas bus vertas atskiro dėmesio.
Šalies ūkį reguliuojančioms institucijoms gali tekti pasirūpinti aukščiau minėto tarptautinės ekonominės raidos analizės institucijos įkūrimu ir komplektavimu.
5.7. REGIONŲ EKONOMIKOS PLĖTROS POLITIKA
Užtikrinti palankias sąlygas investicijoms į regiono ekonomiką.
Probleminių rregionų identifikavimo metodikos parengimas, šių regionų identifikavimas Lietuvoje, jų prioritetinių investavimo sričių ir priemonių nustatymas
Regionų marketingo programų parengimas. Paramos sistemų depresiniams regionams sudarymas. Regionų investicinio patrauklumo vertinimo metodikos suformavimas. Regionų pramonės įmonių bendradarbiavimo ir kooperacijos tinklų vystymas.
Vystyti regionų techninę ir socialinę infrastruktūrą, remiantis subalansuotos plėtros principais.
Metodologinių pagrindų regioninei plėtrai suformavimas: Lietuvos regionalizacijos principų, atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir nacionalinę politiką, nustatymas; regionų plėtros modelių analizė ir pritaikomumo tyrimas. Tiesioginės vietinės finansinės paramos verslui teikimas (lengvatinių paskolų, palūkanų, mokestinių paskolų dengimas). Netiesioginės vietinės finansinės paramos verslui teikimas (parama konferencijų, mugių, verslo misijų organizavimui, verslo informacijos sklaidai). Smulkaus ir vidutinio verslo paramos infrastruktūros vystymas (verslo informaciniai centrai ir kt.). Programos harmoningos kokybės valdymui bei ekologiškai švarios gamybos diegimui regiono įmonėse.
Optimizuoti centrinių valstybės institucijų, atsakingų už regioninės politikos vykdymą, funkcijas.
Teisinių pataisų įstatymuose, reglamentuojančiuose tolygią regioninę plėtrą, suformavimas ir priėmimas. ES paramai administruoti reikalingų institucijų suformavimas. Mokymo programos centrinio lygmens institucijų administracinių gebėjimų stiprinimui ES integracijos srityje (ES Struktūrinių fondų administravimas, projektų valdymas ir kt.)
Išplėsti ekonominės plėtros valdymo funkcijas (planavimo, įgyvendinimo, koordinavimo ir kontrolės) apskričių administracijose ir savivaldybėse.
Savivaldybių ir apskričių strateginių planų parengimas. Teritorinės- administracinės reformos užbaigimas.
Didinti regionų žmogiškųjų išteklių kompetenciją
Darbo išteklių rinkos tyrimų organizavimas. Verslo, žmogiškųjų išteklių plėtros projektai tiksliniuose regionuose (Klaipėda-Tauragė,
Utena, Marijampolė). Mokymo programos savivaldybių ir apskričių darbuotojams strateginių planų ir projektų rengimui ir įgyvendinimui. Ūkio subjektų konsultavimo ir mokymo programų parengimas ir įgyvendinimas. Tikslinės programos profesiniam mokymui bei užimtumui didinti. Tarpregioninio bendradarbiavimo projektai. Tarpregioninio bendradarbiavimo projektai Baltijos jūros regione. Institucinio bei tarpžinybinio bendradarbiavimo užtikrinimas. Regiono institucijų bendradarbiavimo skatinimo priemonės.
Sukurti žinių visuomenę, plėtojant regiono informacinę infrastruktūrą.
Ekonominės plėtros centrų: verslo inkubatorių, mokslo technologijų parkų ir industrinių zonų kūrimo skatinimas. Informacinės infrastruktūros vystymas regionuose. Mokslo ir mokymo įstaigų tinklo išplėtimas regionuose. Regioną ccharakterizuojančių rodiklių duomenų bazių kūrimas ir tobulinimas. Tikslinių įvairių lygių universitetinių studijų regionuose skatinimas. Modernių informacinių technologijų panaudojimo verslo aplinkos gerinimui programa.
5.8. INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ IR TELEKOMUNIKACIJŲ PLĖTROS POLITIKA
Įgyvendinant informacinių technologijų ir telekomunikacijų politiką būtina:
Esminiai pagerinti informacinių technologijų ir telekomunikacijų bei jomis paremtų modernių produktų ir paslaugų gamybos skatinimą Lietuvos reikmėms ir eksportui;
Nedelsiant pagreitinti valstybės, savivaldos ir visų ūkio veiklos sektorių valdymo darbų modernizavimą, grindžiant jį informacinių technologijų ir telekomunikacijų priemonių naudojimu.
Verslo skatinimo srityje:
liberalizuoti verslą, parengiant įstatymų projektus dėl monopolijos telekomunikacijų ssrityje panaikinimo, konkurencijos ribojimų pašalinimo, perėjimo prie e-komercijos, e-verslo
teikti prioritetus valstybės investicijų programoje projektams, kurie didina intelektualių produktų ir paslaugų dalį šalies ūkio struktūroje bei plečia šalies eksporto rinką
Kompetencijos srityje:
sukurti informacinių technologijų naudojimo kompetencijos ugdymo sistemą, įgalinančią visiems norintiems gauti žžinių nepriklausomai nuo amžiaus, veiklos srities, gyvenamosios vietos
ugdyti informacinių technologijų ir telekomunikacijų vartotojų kompetenciją mokyklose ir universitetuose
pertvarkyti mokslą ir studijas informacinių technologijų ir telekomunikacijų srityje, pritaikant juos praktinių uždavinių sprendimui
sukurti valstybės tarnautojų kompiuterinio raštingumo bei informacinių technologijų ir telekomunikacijų kompetencijos panaudojimo administravime sistemą
Plėtros netolygumo mažinimo srityje:
Siekiant išlyginti skirtumus tarp didmiesčių ir provincijos:
apibrėžti universalių informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugų (telefono, kompiuterių tinklų) minimumą ir užtikrinti jų prieinamumą visiems
modernizuoti provincijoje informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūrą
sukurti provincijoje informacinių technologijų ir telekomunikacijų kompetencijos ugdymo sistemą
teikti viešąsias paslaugas provincijoje
sudaryti provincijoje sąlygas novatoriškam verslui
Valstybės valdymo ir savivaldos modernizavimo srityje:
pertvarkyti viešųjų paslaugų teikimą taip, kad informacija, reikalinga verslui ir gyventojų ūkinei veiklai, būtų prieinama per kompiuterių tinklus
pertvarkyti valstybės ir savivaldos institucijų darbą, grindžiant jjį informacinių technologijų ir telekomunikacijų priemonių metodų ir ypač elektroninių dokumentų panaudojimui
modernizuoti informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūrą, pereinant prie plačiajuosčių kompiuterių tinklų ir sukuriant vieningą valstybės renkamų duomenų sistemą
5.9. PRAMONĖS PLĖTROS POLITIKA
Makrostabilumo ir mikromobilumo darna
Svarbiausi strateginiai veiksmai stiprinantys makrostabilumo ir mikromobilumo darną, yra šie:
skatinti privačias investicijas;
pašalinti barjerus, trukdančius restruktūrizuoti nemokias įmones, supaprastinti bankroto procedūras;
sukurti palankias sąlygas steigti ir likviduoti įmones, kaip vieną svarbiausių instrumentų į ekonomiką įtraukti naujus vertės kūrėjus;
sistemiškai sutvarkyti mokesčių ir stimulų sistemas, kad jjos skatintų novatorišką veiklą;
skatinant vietinę ir tarptautinę konkurenciją, kurti makroekonominę bei institucinę aplinką, skatinančią didelės vertės produktų ir paslaugų eksportą bei mažesnės vertės produktų ir paslaugų importą.
Pramonės konkurencingumo veiksnių stiprinimas
Gerinti vietinės paklausos struktūrą per viešuosius produktų ar paslaugų pirkimus, o taip pat nustatant reikalavimus produktams ir jų gamybos procesams, kurie atspindėtų kokybiškai naują poreikį aukščiausių tarptautinių standartų darbui, skatintų vietinių ir pažangiausių užsienio įmonių bendrus projektus.
Nustatyti pažangius produktų ir jų gamybos sąlygų standartus.
Spartinti pramonės klasterių formavimąsi. Įvertinant tai, jog naujų klasterių sukūrimui reikia nemažai laiko, atitinkamo jų poreikio lygio, kooperacijos ir bendradarbiavimo kultūros, inovatoriškumą palaikančios aplinkos, perspektyviau įmonėms integruotis į stambesnius tarptautinius klasterius, o ne siekti sukurti vietinius. Kartu taikyti racionalią užsienio investicijų pritraukimo bei nacionalinės inovacijų sistemos kūrimo strategiją.
Suprantant verslo paslaugų kaip klasterių formavimosi tarpininkų svarbą, inicijuoti jų spartesnę plėtrą.
Skatinti veiklos internacionalizavimą, skatinant didelės pridėtosios vertės produktų ir paslaugų eksportą ir mažesnės vertės produktų, paslaugų ir komponentų pirkimą kitose rinkose.
Skatinti investicijas į inovacijas ir tyrimus. Inovacinių procesų įmonėse skatinimo mechanizmai numatyti “Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje” ir “Verslo inovacijų programoje”.
Verslui palankios aplinkos kūrimas
Tobulinti pramonės ir ūkio valdymą, valstybei atsisakant jai nebūdingų ar įmonių veiklai trukdančių funkcijų, taip pat tų veiklų, kuriose privati iniciatyva yyra potencialiai perspektyvesnė.
Sutvarkyti pramonės įmonių veiklą reglamentuojančią įstatyminę bazę, radikaliai supaprastinant įmonių bankroto ir restruktūrizavimo, taip pat naujų įmonių steigimo ir likvidavimo procedūras;
racionalizuojant muitinių darbą, tranzito ir sienos kirtimo procedūras;
įstatyminę bei institucinę aplinką orientuojant į didelės vertės produktus ir paslaugas eksportuojančių įmonių skatinimą;
suderinant Lietuvos įstatymus su ES įstatymais, liberalizuojančiais verslą visumoje bei skatinančiais mažų ir vidutinių įmonių plėtrą.
išplečiant produktų sertifikavimą Lietuvoje, t. y. kad sertifikavimo laboratorijos veiktų Lietuvoje ir jų išvados galiotų visoje ES, įskaitant teisę išduoti ISO sertifikatus.
Plėsti verslo paslaugų sektorių.
Konkurencijos stiprinimas
Sudaryti vienodas veiklos sąlygas vietos ir užsienio įmonėms. Pasitaiko, jog ne tik Lietuva, bet atskirais atvejais ir kita šalis kuria diskriminuojančias ir sąžiningą konkurenciją iškreipiančias sąlygas. Vyriausybė sieks sąlygų suvienodinimo;
diegti aukštus ir vienodus standartus vietinių ir užsienio įmonių produktams, kad vietinės įmonės būtų skatinamos tobulėti, o šalies rinka būtų apsaugota nuo nekokybiškų gaminių;
stiprinti Valstybinės konkurencijos tarnybos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos veiklą, kad efektyviau būtų išvengta monopolistinių situacijų rinkoje ar kartelinių susitarimų, užkertamos galimybės dempingui.
Kooperacijos ir klasterizacijos stiprinimas
Informuoti pramonės ir verslo įmones apie vietinio ar tarptautinio kooperavimosi galimybes, ypač apie galimybes įsijungti į tarptautinius projektus, finansuojamus iš ES fondų bei kitų lėšų ir padedant joms praktiškai šiomis galimybėmis pasinaudoti;
organizuoti specialius seminarus bei kitas kvalifikacijos kėlimo ppriemones pramonės vadovams, kooperacijos pranašumams propaguoti;
remti Litekspo parodų rūmuose ar užsienyje organizuojamas tarptautines parodas, muges ar kontaktų muges, kuriose įmonių vadovai turi galimybes susitikti su diplomatinės atstovybės darbuotojais, ambasadų ir prekybinių misijų atstovais, užmegzti ryšius su užsienio firmomis ir kt.
Didelę vertę generuojančių pramonės šakų plėtotė
Lietuvos pramonės dabartinė struktūra nėra pakankamai racionali. Vyrauja menką pridėtąją vertę generuojančios šakos. Ypač tai akivaizdžiai matyti, kuomet situacija įvertinama pagal OECD pateiktą mokslui imlių arba didesnę naują vertę kuriančių šakų klasifikaciją.
Aukštųjų technologijų produktų gamyba turėtų būti paskelbta esant svarbiu valstybės prioritetu bei nacionaliniu tikslu ir visokeriopai skatinama. Svarbus praktinis žingsnis šia linkme būtų Mokslo ir technologijų baltosios knygos, kurioje suformuluota inovacijų valdymo bei skatinimo strategija, svarbiausių priemonių ir veiksmų techninei pažangai šalyje plėtoti sistema, parengimas.
Metodologiniu ir praktiniu instrumentu didelės pridedamosios vertės mokslo imlių šakų bei gamybų plėtrai turi tapti Nacionalinė inovacijų sistema, kurią reikia sukurti iš esančių mokslo ir tyrimų institucijų fragmentų. Nacionalinė inovacijų sistema – tai tinklas institucijų, kurios kiekviena atskirai ar kartu talkina naujų technologijų ir darbo metodų kūrimui ar sklaidai ir per kurias valstybė realizuoja inovacinius procesus. Šalies inovatoriškumą lemia ne tai, ar efektyviai veikia atskirai paimtos institucijos – įmonės, tyrimo institutai ir universitetai, bet ar jos sąveikauja tarpusavyje
kaip vieningos žinių kūrimo ir realizavimo sistemos elementai.
Užsienio investicijų panaudojimas šalies pramonės plėtrai
Pagrindiniai tikslai, kurių siekiama pritraukiant užsienio investicijas yra šie:
gerinti Lietuvos pramonės struktūrą, didesnę dalį joje užimant mokslo imlioms šakoms;
stiprinti esamus ir formuoti naujus pramonės klasterius;
didinti bendrą Lietuvos pramonės tarptautinį konkurencingumą;
didinti vietinių firmų tarptautinį konkurencingumą;
pritraukti kapitalą ir pažangią patirtį;
parengti investicijų skatinimo mechanizmus.
Platesnio užsienio investuotojų pritraukimo strategija grindžiama tokiomis svarbiausiomis nuostatomis:
barjerų investicijoms šalinimu;
investuotojams draugiškos aplinkos kūrimu;
Lietuvos ir užsienio investuotojų iinteresų identifikavimu ir derinimu.
5.10. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS POLITIKA
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginės kryptys iki įstojimo į ES:
smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimas;
finansinės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gerinimas; verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų plėtojimas;
inovacijų bei informacinių technologijų panaudojimo smulkiame ir vidutiniame versle skatinimas;
institucinės paramos verslui infrastruktūros suformavimas;
verslo savivaldos plėtra;
smulkaus ir vidutinio verslo plėtros skatinimas regionuose;
didelių bei smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo bei smulkių ir vidutinių įmonių tarpusavio bendradarbiavimo šalies ir ttarptautiniame lygyje skatinimas;
atskirų visuomenės grupių integracija į smulkų ir vidutinį verslą;
visuomenės verslumo skatinimas panaudojant švietimo sistemą.
Tapus ES nare numatomos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginės kryptys šiose srityse:
Naujų smulkių ir vidutinių įmonių steigimas:
smulkių ir vidutinių įmonių steigimosi aktyvinimas – smulkių iir vidutinių įmonių registravimo procedūros supaprastinimas, registravimo sistemos internetiniame tinkle sukūrimas ir prieinamumas verslininkams;
finansinių paslaugų išplėtimas – subalansuoti bankinės sistemos ir smulkių ir vidutinių įmonių santykius sukuriant atitinkamus instrumentus ir tobulinant sąlygas pasinaudoti lengvatiniais kreditais ir mikrokreditais, rizikos kapitalo fondais, paskolų draudimu, ES struktūrinių fondų parama;
inovatyvių įmonių steigimosi skatinimas – naujų inovatyvių smulkių ir vidutinių įmonių skaičiaus, ypač valstybės remiamuose verslo inkubatoriuose ir technologiniuose parkuose.
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra:
likviduojamų smulkių ir vidutinių įmonių skaičiaus sumažinimas;
smulkių ir vidutinių įmonių konkurencingumo didinimas – vykdyti programas, skatinančias inovacijų ir naujų technologijų diegimą, technologinį kooperavimąsi ir bendradarbiavimą tarp skirtingo dydžio įmonių nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.
tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas – kartu su ES šalimis sukurti tarptautines informacines ir paramos verslui sistemas, kurios būtų lengvai suprantamos iir perduodamos tinklų pagalba.
Regioninė smulkaus ir vidutinio verslo plėtra:
regioninės plėtros politikos suformavimas ir įgyvendinimas;
strateginių regioninių plėtros planų, iš jų smulkaus ir vidutinio verslo plėtros planų, parengimas;
subalansuotos regioninės verslo plėtros siekimas;
regioninio verslo plėtros potencialo efektyvus naudojimas.
Smulkių ir vidutinių įmonių darbuotojų kvalifikacijos kėlimas:
bendrųjų žinių apie verslą ir verslininkystę modulių parengimas ir įtraukimas į vidurinio mokslo bei kolegijų ir universitetų mokymo programas;
smulkių ir vidutinių įmonių vadybininkų rengimo atitinkamų programų sukūrimas;
tarptautinio verslo specialistų rengimas, verslumą ugdančių bei kvalifikacijos kėlimą užtikrinančių kursų organizavimas;
institucijų, teikiančių konsultacines –– mokomąsias paslaugas, tinklo plėtojimas ir paslaugų kokybės gerinimas;
konsultavimo ir mokymo paslaugų smulkioms ir vidutinėms įmonėms bei potencialiems verslininkams valstybės dalinis finansavimas;
įmonių investicijų į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ekonominiais svertais skatinimas.
Smulkaus ir vidutinio verslo infrastruktūra:
informacijos rinkimo, analizės ir sklaidos sistemos sukūrimas;
teisinių – ekonominių sąlygų fizinės infrastruktūros plėtrai sudarymas;
nefinansinę paramą smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai teikiančios institucinės infrastruktūros sukūrimas.
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros uždavinius būtina įgyvendinti integruotai per tris skirtingus institucinius lygius:
nacionalinis lygis (nacionalinė smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programa, nacionalinių SVV institucijų stiprinimas);
regioninis lygis (vietos paramos verslui institucijų palaikymas ir plėtra);
įmonių lygis ( SVV įmonių palaikymas ir plėtra).
5.11. ŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO PLĖTROS POLITIKA
Žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų palaikymas
Iki įstojimo į ES:
Tiesioginės išmokos: už pasėlių, šiltnaminių daržovių, pūdymų bei žalienų hektarą; už krakmolingas bulves; už gyvulius; ūkininkaujantiems ekologiniuose ūkiuose; ūkininkaujantiems mažai palankiose žemėse.
Kompensacijos: už dalį dyzelinio kuro įsigijimo kaštų; palūkanų subsidijos; garantinio užmokesčio ir draudimo įmokų dalinis padengimas.
Tapus ES nare – parama pagal ES Bendrąją žemės ūkio politiką.
Restruktūrizavimo ir modernizavimo skatinimas
Investicijų skatinimas, pirminės žemės ūkio gamybos ir perdirbimo pramonės restruktūrizavimas ir modernizavimas, taikant naują techniką, pažangias technologijas, auginant geriausių veislių kultūrinius augalus ir gyvūnus.
Diferencijuota investicinė parama teikiant prioritetą jauniems ūkininkams, kooperatyvams, gamintojų grupėms.
Investicinė parama ūūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse.
Finansinės priemonės kai kurioms neproduktyvioms išlaidoms sumažinti: kokybės standartų diegimo išlaidos; negautos pajamos dėl ūkinės veiklos apribojimų ir aplinkosaugos suvaržymų; kooperatyvų steigimo ir administravimo išlaidos pirmaisiais veiklos metais.
Kooperacijos ir integracijos skatinimas, skiriant finansinę paramą.
Žemės ūkio subjektų verslumo ir gebėjimų adaptuotis prie rinkos pokyčių ugdymas: kooperacijos lyderių ugdymas; ūkininkų ir įmonių vadovų mokymas; konsultavimo plėtra; geros praktikos sklaida; mokslinių rekomendacijų ir kitos informacijos prieinamumas.
Žemės ūkio restruktūrizacijos neigiamas socialines pasekmes švelninančių priemonių sistemos sukūrimas: darbingo amžiaus kaimo gyventojų užimtumo ne žemės ūkio veikloje programų įgyvendinimas; priemonės, skatinančios žemės ūkyje dirbančių paankstintą išėjimą į pensiją; vyresnio amžiaus žmonių bei kaimo inteligentijos skatinimas atsisakyti prekinės žemės ūkio veiklos.
Rinkų plėtra ir konkurencingumo didinimas
Iki įstojimo į ES
Įgyvendinama žemės ūkio ir maisto produktų vidaus bei užsienio prekybos marketingo programa, numatanti konkurencingų produktų tiekimą rinkai, gamintojų ir prekybininkų sąjungų, prekių biržų ir kitų rinkodaros institucijų kūrimą ir plėtrą.
Valstybės teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis remiama rinkos infrastruktūra, skatinama prioritetinių žemės ūkio šakų produkcijos, taip pat netradicinės ir alternatyvios gamybos produktų rinkų plėtra.
Sistemingai atliekami rinkų tyrimai, rengiamos vidaus ir užsienio šalių žemės ūkio rinkų plėtros prognozės, padedančios įmonėms apsispręsti dėl ilgalaikių investicinių ir eksporto plėtros projektų vykdymo.
Plėtojamos duomenų bazės ir teikiama informacija rinkos ddalyviams apie prekybos sąlygas vidaus ir užsienio rinkose, prekybos partnerius, vykdomus viešuosius pirkimus, muges ir parodas.
Rinkos subjektų tarpusavio santykiai grindžiami išankstinėmis ilgalaikėmis sutartimis, plėtojama prekyba aukciono būdu.
Pastoviai ir operatyviai vartotojams teikiama informacija apie produktus, jų maistines savybes ir saugumą.
Eksportas skatinamas tik netiesioginėmis priemonėmis.
Tiriamos perspektyvios užsienio rinkos, teikiama informacija apie užsienio rinkų specifiką ir poreikius. Tam pasitarnaus ir Lietuvos atstovybės užsienio šalyse.
Eksportinės produkcijos gamintojams organizuojami seminarai ir mokymo kursai produkcijos pristatymo, privalomųjų maisto saugos ir kokybės reikalavimų bei kitais eksporto plėtros klausimais.
Didelis dėmesys skiriamas lietuviškų produktų įvaizdžio formavimui, prekybos infrastruktūros užsienio šalyse, ypač Rytų rinkose, kūrimui.
Bendradarbiaujama su kitų valstybių institucijomis, skatinančiomis eksportą, dalijamasi su jomis informacija ir darbo patirtimi.
Taikomos specialios rinkos apsaugos priemonės, numatytos Protekcinių (apsaugos) priemonių, Kompensacinių muitų ir Antidempingo įstatymuose.
Sudaroma nediskriminacinės teisinės ir ekonominės sąlygos vietinės ir importuojamos produkcijos konkurencijai, užkertamas kelias kontrabandai bei importinės produkcijos realizavimui dempingo kainomis. .
Modernizuoti pasienio postai leis sustiprinti privalomųjų maisto saugos, kokybės, ženklinimo reikalavimų kontrolę.
Lietuvai tapus ES nare, bus taikomos ES rinkos reguliavimo priemonių sistema.
Įsigalios žemės ūkio ir maisto produktų eksporto ir importo sistema, kuri sudarys sąlygas operatyviai surinkti informaciją apie eksporto ir importo srautus, kainų pokyčius ir numatyti rinkos apsaugos priemones.
Finansų infrastruktūros tobulinimas
Palankios žemės ūkiui kreditavimo sistemos kūrimas ir
plėtra: ilgalaikis kreditavimas per hipotekos įstaigas; sukurta ir skatinama kooperatinio kredito sistema, skatinamos kredito unijos. Įgyvendinami projektai, skatinantys finansinio lizingo, vekselių taikymą žemės ūkio sektoriuje.
Plėtojama paskolų apdraudimo sistema, pertvarkant Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veiklą pagal analogiškų ES institucijų veiklos principus.
Įgyvendinant licencijuotų sandėlių sistemą, formuojant rezervinius draudimo fondus ir taikant sandėliavimo liudijimus kaip vertybinius popierius finansų rinkoje.
Tobulinama nekilnojamojo turto, pasėlių, gyvulių ir transporto priemonių draudimo sistema. Įgyvendinama investicinių projektų finansinės rizikos draudimo sistema.
Mokslo, mokymo, konsultavimo ir informacijos paslaugų plėtra
Vieningos žžemės ūkio intelektinės plėtros sistemos, apimančios mokslo, studijų, profesinio tęstinio mokymo ir konsultavimo sritis, sukūrimas ir plėtra.
Mokslo tiriamųjų darbų, skirtų konkurencingos produkcijos gamybai, plėtojimas ir finansavimas, siekiant geriau išnaudoti šalies agroklimatinių sąlygų ypatumus.
Mokslo ir studijų institucijų bazės modernizavimas, kartu pritaikant ją ir tęstiniam mokymui bei praktiniams darbams.
Tęstinio mokymo sistemos sukūrimas ir plėtra, sudarant sąlygas ūkininkams, žemės ūkio specialistams ir kitiems žemdirbiams mokytis, kelti kvalifikaciją, persikvalifikuoti, lavintis nepriklausomai nuo jų amžiaus, užimtumo, išsilavinimo ir specialybės.
Vieninga valstybinė žemės ūkio iinformacijos sistema, sukurta teikti įvairiapusę informaciją mokslo rezultatams skleisti (mokslo ir studijų institucijos, žemės ūkio rūmai, žemės ūkio mokyklos, privačios ir viešos konsultavimo įmonės).
Apskaitos, ekonomikos, technologijų ir aplinkosaugos konsultavimo paslaugų plėtojimas, taikant naujausius vadybos metodus.
Racionalus žemės naudojimas ir žemės rinkos fformavimas
Stabilios teritorinės struktūros, užtikrinančios ilgalaikį žemės naudojimą; sutvarkyti žemės teisiniai santykiai, užbaigti nuosavybės teisės į žemę atkūrimo darbai; skatinama žemės rinkos plėtra ir sklypų konsolidavimas.
Atlikti geodezijos ir kartografijos darbai, sukurta žemės informacinė sistema, apimanti žemės savybių tyrimo, kartografinio ir duomenų atnaujinimo darbus bei žemės naudojimo monitoringą, sukurta ir įdiegta žemėtvarkos teritorinio planavimo sistema užtikrins racionalų žemės tvarkymą ir naudojimą.
Įgyvendintas teisinių, ekonominių, organizacinių ir administracinių priemonių kompleksas gerai žemės kultūrinei-techninei būklei palaikyti, žemės produktyvumui išsaugoti, melioracinių įrenginių būklei pagerinti.
Institucija, vykdanti valstybinę žemės ūkio paskirties žemės politiką, užtikrinanti jos racionalų panaudojimą ir rinkos plėtrą.
Maisto kokybės ir saugos užtikrinimas
Bendrosios priemonės:
įgyvendinti ES teisės aktus;
palaikyti, tobulinti ir stiprinti žaliavos ir maisto produktų atitikties įvertinimo infrastruktūrą, siekiant užtikrinti kokybės reikalavimų laikymąsi visoje marketingo ggrandinėje;
užtikrinti akredituotų laboratorijų tarptautinio lygio palaikymą;
konsultuoti ir apmokyti žaliavos gamybos ir perdirbimo įmonių bei kontroliuojančių institucijų specialistus kokybės vadybos diegimo praktinėje veikloje.
Veterinarijos priemonės:
tyrimo metodus ir metodikas pertvarkyti pagal Tarptautinės standartų organizacijos (ISO) reikalavimus;
sukurti gyvūninių atliekų utilizavimo ir naikinimo sistemą pagal ES standartus. jūros uoste ir oro uostuose surenkamo maisto atliekas nukenksminti vietoje;
Nacionalinę veterinarijos laboratoriją pertvarkyti pagal ES reikalavimus, akredituoti Veterinarijos instituto, Veterinarijos akademijos ir apskričių veterinarijos laboratorijas;
Nacionalinėje maisto produktų kontrolės laboratorijoje 2003 metais įkurti Polimerinės grandinės reakcijos (PGR) sskyrių, kurio tikslas nustatyti maisto produktų bakterinį užterštumą bei identifikuoti bakterijų rūšis;
gyvūnų genetikos laboratorijoje įsteigti skyrių genetiškai modifikuotiems maisto produktams ir pašarams tirti;
plėtoti gyvulių registravimo ir identifikavimo sistemą, jungiančią, pasienio veterinarijos postus bei centrinę veterinarijos instituciją,
įgyvendinti galvijų, kiaulių ir paukščių laikymo taisykles atitinkančias ES gyvūnų gerovės reikalavimus.
Fitosanitarijos priemonės:
pertvarkyti visą fitosanitarijos sistemą pagal ES standartus;
vystyti ES reikalavimus atitinkančią sėklų ir sodmenų sertifikavimo bei augalų veislių tyrimo sistemas, plėtoti nacionalinę augalų selekciją ir sėklininkystę;
modernizuoti šalies teritorijos apsaugą nuo augalams, augaliniams produktams ir kitiems objektams kenksmingų organizmų patekimo ir paplitimo šalies teritorijoje; vykdyti nacionalinę cheminių ir biologinių augalų apsaugos priemonių registravimo, įvežimo ir naudojimo valstybinę kontrolę pagal ES reikalavimus;
įvesti fitosanitarinį registrą ir augalų pasų išdavimo sistemą;
modernizuoti fitosanitarinius pasienio postus;
akredituoti fitosanitarinių tyrimų laboratorijas;
vykdyti žalingų organizmų monitoringą ir augalų apsaugos priemonių naudojimo valstybinę priežiūrą.
Ekologiškos produkcijos gamyba:
didinti konkurencingų rinkoje ekologiškų ir saugių produktų gamybos apimtis, siekti jų pripažinimo visuomenėje;
remti ekologinius ūkius, sudaryti teisines ir ekonomines prielaidos ekologiškų produktų gamintojų horizontaliai ir vertikaliai integracijai;
siekti, kad vis didesnė Lietuvos žemės ūkio dalis būtų orientuota į tausojantį, draugišką aplinkai ir žmogui, ūkininkavimą;
įdiegti saugių produktų sertifikavimo sistemą, atitinkančią ES reikalavimus.
Kaimo plėtra
Ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse mokėti tiesiogines išmokas už žalienas, skatinant ten plėtoti galvijininkystę bbei avininkystę.
Teikti padidintą investicinę paramą ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse pirmiausia, kuriant racionalių dydžių, specializuotus mėsinių galvijų, pieno, avių, ožkų, arklių ūkius.
Siekiant kompleksiškai spręsti ekonomines, socialines ir ekologines kaimo vietovių problemas ir įgyvendinti subalansuotos kaimo plėtros koncepciją, regionų (apskričių) plėtros programose ne mažiau kaip 30 proc. finansinių išteklių skirti kaimo plėtros priemonėms finansuoti.
Skatinama netradicinio žemės ūkio plėtra.
Vietovėse, kuriose negalima užtikrinti efektyvios žemės ūkio gamybos, keičiama žemės naudojimo paskirtis: apsodinimas mišku, panaudojimas poilsiui, techninės infrastruktūros objektų įrengimas, įvairinamas verslas, plėtojamas turizmas.
Skatinama žemės ūkio produkcijos gamyba ne maisto reikmėms.
Plėtojami miško verslai: uogavimas, grybavimas, vaistažolių, miško paklotės rinkimas, karklų vytelių pjovimas ir pan.
Intensyvinama tvenkinių žuvininkystė, kaip papildomas verslas kaime, ją modernizuojant, taikant naujas žuvų auginimo technologijas, gerinant žuvų selekciją.
Teikiama investicinė parama smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms kaime.
Skatinamas nedidelių pramonės įmonių, ar didesnių įmonių padalinių steigimas kaimo vietovėse.
Įgyvendinama vieninga socialinė saugos sistema, apimanti socialinį draudimą ir socialinę paramą. Socialinė parama garantuojama valstybės, o socialinio draudimo fondai formuojami iš draudžiamųjų įmokų.
Įgyvendinus SAPARD ir kitų ES fondų finansuojamus projektus, numatoma iš esmės sumažinti infrastruktūros paslaugų kokybės skirtumus tarp miesto ir kaimo bei atskirų regionų.
Įgyvendinus sveikatos apsaugos priemonių kompleksą, didės medicininės pagalbos kaimo gyventojams operatyvumas, palaipsniui gerės jų medicininis aptarnavimas, sveikatos ppriežiūros paslaugų kokybė.
Pagrįstas vienkiemių, kaimų ir miestelių plėtros santykis, patikslinta jų dislokacija, kaimo infrastruktūros plėtros kryptys.
Skatinama kaimo bendruomenių iniciatyva, stiprinama kaimo teritorinė savivalda, gamintojų grupių ir kooperatyvų organizavimas, kaimo lyderių ugdymas.
Stiprinama seniūnijų grandis.
Bus suformuota Kaimo plėtros taryba, žemės ūkio skyriai rajonuose perduoti savivaldybių kompetencijai.
Bus įkurta institucija (institutas), kurios paskirtis – rengti etnokultūrinių regionų kaimo atnaujinimo, edukacines programas, vykdyti kaimo plėtros monitoringą, teikti pasiūlymus valdymo institucijoms, telkti įvairias organizacijas.
Aplinkos apsaugos priemonės
dirvožemio derlingumo palaikymas ir didinimas;
maisto medžiagų balansai dirvožemio analizių pagrindu;
tręšimas ir augalų apsaugos priemonių naudojimas pagal ES standartus;
mėšlo laikymas ir paskleidimas pagal ES reikalavimus;
apsauginės juostos ir kitos techninės priemonės nitratų taršai jautriose intensyvios žemdirbystės teritorijose sumažinti;
nenašių ir eroduojamų žemių naudojimo pertvarka;
kraštovaizdžio formavimas ir bioįvairovės didinimas;
istorinių ir archeologinių objektų apsauga;
aplinką tausojanti žemdirbystė vietovėse, jautriose požeminių vandenų taršai;
nutekančio vandens iš ariamų laukų priežiūra;
aplinkos tvarkymas, užtikrinantis aplinkai draugišką, subalansuotą ūkių plėtrą;
optimalaus daugiamečių ir vienmečių augalų santykio palaikymas;
demonstraciniai projektai, pagal kuriuos mokoma aplinkai saugaus, pažangaus ūkininkavimo.
5.12. ŽUVININKYSTĖS PLĖTROS POLITIKA
Jūrų žuvininkystės plėtros priemonės
Įgyvendinti Baltijos jūros žuvų išteklių tyrimo programą pagal Tarptautinės Baltijos jūros žvejybos (IBSFC) komisijos ir Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (ICES) reikalavimus, nuolat vykdyti žuvų išteklių tyrimus ir kurti ilgalaikes jų kaitos prognozes.
Įsteigti žvejybos laivų monitoringo
centrą ir sukurti žvejybos monitoringo sistemą, veikiančią palydovinio ryšio pagalba, sukurti kompiuterizuotą žuvų išteklių naudojimo duomenų bazę.
Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis optimizuoti žvejybos laivų skaičių, atsižvelgiant į žuvų išteklius, kvotas bei techninę bazę.
Parengti ir įteisinti žvejybos licenzijų skyrimo tvarką, numatančią tausojantį žuvų išteklių naudojimą.
Atnaujinti ir modernizuoti perspektyviausią žvejybos laivyno dalį, jo įrangą ir technologijas. Teikti paramą žvejybos laivų modernizavimo projektams įgyvendinti. Remti naujų laivų ir žvejybos įrangos įsigijimą.
Įrengti specializuotą Baltijos žvejybos laivų prieplauką Klaipėdoje, Smiltelės upės žiotyse. Aprūpinti ją reikalinga žuvų iiškrovimo, rūšiavimo, laivų aptarnavimo įranga, pastatyti šaldytuvą, ledo generatorių, komunikacijos tinklus.
Parengti ir įgyvendinti žvejybos priekrantėje infrastruktūros plėtros projektą. Krante įkurti prieplaukas su laivų pakėlimo ir nuleidimo, žuvų iškrovimo, ledo gamybos, žuvų šaldymo įrenginiais, remonto ir techninės priežiūros priemonėmis.
Įdiegti kokybės valdymo vidaus kontrolės sistemą žvejybos laivuose. Pristatyti į krantą geriau paruoštas ir didesnę vartojamąją vertę turinčias atšaldytas šviežias žuvis.
Įsteigti pirminio žuvų pardavimo aukcioną ir kokybės kontrolės laboratoriją Klaipėdoje, aprūpinti ją įranga ir apmokyti personalą. Organizuoti pirminę prekybą šviežiomis žuvimis aukcione.
Taikyti EES nustatytą audrų metu sugadintų arba prarastų žvejybos įrankių apdraudimo ir nuostolių kompensavimo tvarką.
Remti laivų savininkų pastangas jungtis į gamintojų organizacijas, teikti paramą kooperuojant lėšas laivų modernizavimui, naujausių konstrukcijų žvejybos įrangos įsigijimui, modernių žvejybos technologijų diegimui.
Vidaus žuvininkystės plėtros priemonės
Modernizuoti žuvivaisos įįmones, didinti vertingų, paklausių vidaus ir užsienio rinkose žuvų ir vėžių veisimo apimtis.
Plėsti (padedant Danijai 1998 metais pastatytą) lašišų veisimo valstybinę įmonę. Didinti kitų vertingų žuvų (sykų, peledžių, lynų, lydekų ir starkių) veisimo mastus.
Plėtoti žuvų selekciją, gerinti vietinių verslinių žuvų, pirmiausiai karpių, verslines savybes bei aklimatizuoti naujas perspektyvias rinkos požiūriu žuvų rūšis.
Saugoti vertingų žuvų išteklius, ypač praeives žuvis jų migracijos ir neršto metu. Nuolatos sekti jų populiacijos būklę, gerinti nerštaviečių ir migracijos kelių apsaugą, neršto sąlygas. Gilinti Nemuno deltos atšakas ir įgyvendinti kitas vertingų žuvų išteklių atkūrimo priemones. Didinti žvejojančių įmonių atsakomybę už polderių priežiūrą.
Skatinti programas, skirtas vietinių plačiažnyplių vėžių populiacijų gausinimui natūraliuose Lietuvos vandenyse.
Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis reguliuoti žvejybos apimtis priklausomai nuo žuvų išteklių, stiprinti žvejybos kontrolę ir apskaitą.
Parengti iir įgyvendinti ilgalaikę Kuršių marių žuvininkystės plėtros programą, suderintą su Baltijos jūros regiono subalansuotos plėtros programa ir ES reglamentais.
Remti tvenkinių žuvininkystės modernizavimą, naujų technologijų diegimą, perspektyvių įmonių tvenkinių kalkinimą, siurblinių modernizavimo ir vandens sistemų rekonstrukcijos projektus.
Gerinti žuvų selekciją. Plėtoti karpių selekcinį darbą, teikiant prioritetą lietuviškai jų veislei.
Remti upėtakių, kitų vertingų žuvų ir vėžių auginimą kaip alternatyvų verslą nepalankiose žemės ūkio veiklai kaimo vietovėse.
Plėtoti žuvų išteklių monitoringo, ichtiologinių ir genetinių tyrimų darbus.
Žuvų perdirbamosios pramonės plėtra
Optimizuoti žuvų perdirbimo pramonės įmonių skaičių LLietuvoje, suteikiant paramą tik perspektyviausioms, galinčioms gaminti konkurencingus produktus įmonėms.
Remti įmones, kuriančias naujus, kokybiškus, atitinkančius nacionalinius ir tarptautinius standartus, didesnės pridedamosios vertės produktus.
Padėti įmonėms, organizuojant jų darbuotojams vadybos, gamybos technologijų, marketingo kursus ir konsultuojant produktų kokybės bei higienos sąlygų užtikrinimo klausimais.
Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis remti žuvų perdirbimo, žvejybos ir prekybos įmonių kooperaciją bei tarpšakinių gamintojų organizacijų kūrimąsi.
Rinkodaros tobulinimo priemonės
Gerinti žuvų produktų kokybę, parengtumo vartojimui laipsnį, plėsti asortimentą, gerinti jo prekinę išvaizdą ir reklamą. Įdiegti ES žuvų dydžio, svorio, įpakavimo ir ženklinimo standartus.
Sukurti ir įdiegti kompiuterizuotą pirminės žuvų prekybos ir informacijos sistemą (virtualųjį aukcioną), išplėtoti žuvų turgaviečių tinklą.
Sukurti vieningą žuvininkystės rinkodaros sistemą. Ekonominio rinkos reguliavimo pagrindu išlaikyti žvejų, perdirbėjų ir vartotojų finansinių interesų balansą.
Sukurti žuvų produktų rinkos monitoringo sistemą. Informuoti šalies žuvininkystės įmones apie padėtį rinkose, kainas, kokybei keliamus reikalavimus.
Organizuoti žuvininkystės įmonių vadovų ir specialistų mokymą ir konsultavimą strateginės vadybos ir šiuolaikinės rinkodaros, žuvų produktų paskirstymo klausimais.
Vieningos informacinės sistemos sukūrimas
Bendradarbiaujant su Pasaulio žemės ūkio ir maisto organizacija (FAO) ir jos Europos skyriumi EASTFISH sukurti vieningą žuvininkystės informacinę sistemą, atitinkančią ES reikalavimus, kuri bus sudėtinė Integruotos apskaitos ir kontrolės sistemos (IAKS) dalis.
Žuvininkystės verslo įmonės apskaitą tvarkyti pagal tarptautinius standartus ir ES direktyvas, įdiegti kaštų ir gamybos efektyvumo metodais pagrįstą valdymą. ŽŽuvininkystės įmones ir kitus informacijos vartotojus aprūpinti informacija, būtina valdymo sprendimams priimti ir moksliniams tyrimams vykdyti.
Mokslo tiriamieji darbai, mokymas, konsultavimas
Finansuoti mokslo tiriamuosius darbus, skirtus kurencingiems produktams kurti, ir darbus, apimančius subalansuotos žuvininkystės plėtros problemas. Prioritetą skirti moksliniams tyrimams, kuriuos žuvininkystės įmonės gali sparčiai įdiegti praktinėje veikloje ir panaudoti savo konkurencingumui didinti.
Sukurti efektyvią mokslo produktų įdiegimo žuvininkystės įmonėse sistemą.
Skatinti mokslo tyrimus ir gamybinius eksperimentus pačiose įmonėse.
Sukurti efektyvią profesinio rengimo bei kvalifikacijos kėlimo sistemą. Skatinti įmones investuoti lėšas į darbuotojų profesinės kompetencijos ugdymą.
Teikti techninę ir finansinę paramą naujai steigiamoms ir pertvarkomoms specializuotoms žuvininkystės verslo paslaugų įmonėms.
Teikti mokymo, perkvalifikavimo ir konsultavimo paslaugas, skatinti žvejų verslinį pasirengimą alternatyviai veiklai.
Valdymas ir savivalda
Sukurti žuvininkystės valdymo ir savivaldos sistemą, paremtą ES principais ir nuostatomis.
Žuvininkystės valdymą sutvarkyti pagal žuvų produktų judėjimo ciklo etapus, atitinkamai įvedant informacijos ir kontrolės sistemą.
Optimaliai suderinti administracines ir ekonomines valstybinio reguliavimo priemones, užtikrinančias subalansuotą žuvininkystės plėtrą.
Plėtoti savivaldos sistemą, kuri sudarys sąlygas aktyviai dalyvauti visiems žuvininkystės verslo subjektams ar jų grupių atstovams sprendžiant išteklių naudojimo, apsaugos, ekonominės paramos ir socialinius klausimus.
5.13. ENERGETIKOS PLĖTROS POLITIKA
1999 m. spalio mėn. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje numatytos pagrindinės energetikos ūkio pertvarkymo ir plėtros nuostatos palyginti ilgam laikotarpiui – iki 2020 m. Energetikos įstatymas numato, kad šši strategija turėtų būti atnaujinta ir patvirtinta Seime 2004 m. Tačiau Lietuvos siekis integruotis į ES verčia spartinti strategijos atnaujinimo procesą, ypač priimant svarbias nuostatas dėl Ignalinos AE uždarymo ir tolesnių reformų energetikos sektoriuje.
Tolesnei energetikos sektoriaus raidai didelę įtaką turės šalies ekonomikos augimo tempai ir ūkio struktūros pokyčiai, kurie bus numatyti rengiamoje Ilgalaikėje Lietuvos ūkio plėtros strategijoje. Energijos poreikių prognozėms taip pat labai svarbios rekomendacijos, pateiktos Nacionalinėje energijos išteklių vartojimo efektyvumo didinimo programoje ir Energijos taupymo priemonių diegimo specialioje programoje. Energetikos strategijoje numatytų nuostatų įgyvendinimas, ypač vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo didinimas ir regionų energetikos ūkio modernizavimas, priklausys nuo to, ar sėkmingai bus įgyvendinamas ir atnaujinamas Nacionalinis plėtros planas.
Energetikos sektoriaus plėtra priklausys ir nuo to, kaip bus įgyvendinamos pagrindinės nuostatos, suformuluotos kitų sektorių strategijose ir nacionalinėse programose ir Bendrojoje ūkio plėtros strategijoje.
Energetikos ūkio valdymo principų ir nuosavybės formų pasikeitimas, visuotinės energijos apskaitos įvedimas, naujų technologijų atsiradimas, visiškai naujų informacijos, kontrolės ir reguliavimo sistemų įdiegimas reikalauja kitokio profesinio parengimo specialistų. Būtina paruošti energetikos specialistų rengimo programą, įvertinančią Lietuvos ir užsienio šalių analogiško profilio specialistų rengimo patirtį.
Modernizuojant energetikos ūkį, įsisavinant savo krašto išteklius, aptarnaujant energijos vartotojus ir tiekėjus, palaikant aukštojo mokslo potencialą, būtina taip pat turėti mokslinio tyrimo, projektavimo
ir konsultacinio aptarnavimo struktūras.
5.14. TRANSPORTO PLĖTROS POLITIKA
Kelių transportas
Priemonės iki 2004 m.
• Išasfaltuoti iki 600 km žvyrkelių.
• Tęsti aplinkkelių statybą apie Marijampolę, Kalvariją, Šiaulius, Joniškį, Kauną, Panevėžį, Vilnių.
• Pradėti magistralinių kelių rekonstrukcija praplatinant juos iki 3 eismo juostų, prioritetiškai išskiriant I, IX Trans-Europinius koridorius.
Priemonės nuo 2004 m. iki 2010 m.
• Tęsti žvyrkelių asfaltavimo programą, išasfaltuoti virš 700 km žvyrkelių.
Tęsti aplinkkelių tiesimo ir rekonstrukcijos programą: Vilniaus – Kauno – Klaipėdos kelyje, apie Uteną, Raudondvarį su tiltu per Nevėžį, Kauną, Priekulę, Ukmergę, Palangą, Virbalį ir KKybartus.
Aplinkosauginės priemonės automobilių transporte:
– nuoseklus perėjimas prie alternatyvių, mažiau teršiančių aplinką degalų;
– griežtinimas reikalavimų išmetamoms dujoms bei triukšmo lygiui.
Eismo valdymo sistemos įdiegimas.
Magistralinių kelių rekonstrukcijos praplatinant juos iki 3 eismo juostų programos tęsimas.
Priemonės nuo 2010 m iki 2015 m.
Pasiekti, kad TINA kelių tinklas atitiktų tarptautinius reikalavimus.
Valstybiniame kelių tinkle asfaltuotų kelių dalį padidinti iki 67 %.
Sukurti visuose magistraliniuose keliuose stabilaus ir saugaus eismo sąlygas.
Miestų transportas
Priemonės įgyvendinamos iki 2004 m.
Atlikti miestų transporto sistemų tyrimus, įvertinant miestų generalinius planus, urbanistines prognozes, plėtros scenarijus, ssiekiant nustatyti atskirų miestų viešojo transporto rūšių prioritetus: autobusai, troleibusai, tramvajai, mažieji autobusai.
Parengti transporto trumpalaikio ir ilgalaikio stovėjimo vietų išdėstymo projektus, suderintus su miestų vystymosi bei generaliniais planais.
Tyrimų ir analizės pagrindu sudaryti prioritetinių transporto rūšių vystymo planus atskiriems miestams.
Priemonės įgyvendinamos iiki 2010 m.
• Pravesti priešprojektinius tyrimus ir projektuoti greitumines trasas Lietuvos didmiesčiuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.
• Sukurti ir įdiegti aplinkosauginių reikalavimų sistemą.
• Suteikti investicijų prioritetą viešojo susisiekimo troleibusų ir autobusų įsigijimui, radikaliam parkų atnaujinimui reikiamos talpos autobusais, mokinių ir invalidų vežiojimui specialios paskirties autobusais; gatvių tiesimui, viešojo susisiekimo tinklui formuoti naujos plėtros rajonuose; viešojo transporto eismo juostų įrengimui.
• Sukurti eismo srautų valdymo sistemas.
• Suformuoti lanksčią miestų centrinės dalies autonominę viešojo susisiekimo posistemę (specialūs mikroautobusai, didelis važiavimo dažnis bei fiksuotų stotelių su papildoma Park and Ride sistemos funkcija). Apriboti lengvųjų automobilių eismą ir parkavimą centrinėje miesto dalyje.
Geležinkelių transportas
Programos priemonės iki 2004 m.
parengti geležinkelių infrastruktūros finansavimo ir investicijų pritraukimo iš visų finansavimo šaltinių planą;
• atlikti pagrindinių tranzitinių kelio ruožų kapitalinį remontą (magistralinių linijų, stočių kelynų, signalizacijos, automatizacijos, blokavimo sistemos);
• atnaujinti ppasenusių riedmenų parką, lygiagrečiai sprendžiant jų priežiūros ir remonto bazių klausimus;
• parengti TINA tinklo infrastruktūros modernizavimo projektus.
Programos priemonės iki 2010 m.
įdiegti vieningą informacinę apskaitos sistemą, apimančią visą geležinkelio sistemos veiklą, atkreipiant ypatingą dėmesį į posistemes, reglamentuojančius eksploatacinių medžiagų (degalų, tepalų) bei atsarginių dalių suvartojimą;
• išspręsti pagrindinių geležinkelių ruožų elektrifikavimo klausimus, atlikus ekonominius paskaičiavimus įvertinant elektros riedmenų parko eksploatavimo kaštus ir teigiamą poveikį aplinkosaugai. Šis darbas turi būti atliekamas lygiagrečiai sprendžiant anksčiau minėtą riedmenų parko atnaujinimo klausimą;
• pradėti įgyvendinti ,,RailBaltica” projektą.
Oro transportas
Programinės priemonės iki 22004 m.
modernizuoti Vilniaus skrydžių valdymo centro įrangą pagal sumažintą orlaivių vertikalaus skirstymo standartą iki 2003 m.;
skrydžių saugos gerinimo tikslu pakeisti resursą užbaigusias instrumentines tupdymo sistemas ILS Vilniuje 2002 m. ir Palangoje 2003 m.;
parenkant strateginį partnerį integruoti nacionalinį vežėją AB aviakompaniją ,,Lietuvos avialinijos” į vieną iš pasaulinių aljansų; siekiant pagerinti tarptautinių oro uostų konkurencingumą mažinant kilimo – tūpimo minimumus, pakeisti pasenusias kilimo – tūpimo tako žiburių sistemas Kauno ir Palangos oro uostuose naujomis didelio intensyvumo žiburių sistemomis;
baigti formuoti aviacijos specialistų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą, išsprendžiant teisines mokomosios bazės formavimo ir finansavimo problemas.
Programinės priemonės nuo 2004 m. iki 2010 m.:
siekiat pagerinti tranzito didelių lėktuvų aptarnavimo skrydžių saugos užtikrinimo galimybes iki 2005 metų prailginti kilimo – tūpimo taką iki 3 km. Vilniaus tarptautiniame oro uoste ir praplatinti kilimo – tūpimo taką Palangos tarptautiniame oro uoste;
modernizuoti keleivių terminalus pritaikant juos Šengeno reikalavimams Palangos oro uoste iki 2008 metų, Vilniaus oro uoste iki 2010 metų;
siekiant tenkinti gamtosauginių reikalavimų ir orlaivių keliamo triukšmo poveikio žmonių sveikatai mažinimo programas, įvykdyti pirmąjį triukšmo matavimo sistemų Lietuvos tarptautiniuose oro uostuose kūrimo etapą.
Programinės priemonės nuo 20010 m. iki 2015 m.
įgyvendinti globaliosios navigacijos palydovinės sistemos GNSS bei mikrobanginės tupdymo sistemos diegimo programas;
įgyvendinti orlaivių ir keleivių aptarnavimo bei gamybinės infrastruktūros gerinimo Palangos iir Vilniaus tarptautiniuose oro uostuose programas;
tęsti orlaivių keliamo triukšmo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimo programos įgyvendinimą.
Vandens transportas
Vandens transporto ilgalaikės plėtros pagrindinis tikslas – didinti Lietuvos tranzito galimybes bei Klaipėdos jūrų uosto konkurencingumą Baltijos jūros regione, harmoningai plėtojant multimodalinį transportą.
Priemonės tikslams pasiekti iki 2004 m.
Klaipėdos uosto infrastruktūros optimalaus vystymo programos parengimas ir vykdymas
Klaipėdos uosto infrastruktūros ir superstruktūros paruošimas darbui su PANAMAX tipo laivais
Priemonės tikslams pasiekti nuo 2004m.iki 2010 m.
• Transkontinentinių konteinerinių linijų pritraukimas į Klaipėdos uostą
• Esamų uosto dalių pritaikymas naujiems laivams ir naujoms technologijoms
• Subalansuotos vandens transporto sistemos išvystymas, tame tarpe vidaus vandens kelių
Priemonės tikslams pasiekti iki 2015m.
• Klaipėdos uosto šiaurinės dalies (jūroje) išvystymas, tikslu priimti BALTMAX tipo laivus
• Tolimesnis uosto pritaikymas principiniai naujų laivų priėmimui
Tranzitinio transporto plėtra
Transporto infrastruktūros pajėgumai, patogi geografinė padėtis, pakankamai aukšta specialistų kvalifikacija apsprendžia vieno iš svarbiausių Lietuvos ekonomikos sektorių – tranzito paslaugų – plėtros perspektyvą. Todėl vienas iš svarbiausių Lietuvos transporto sektoriaus veiklos prioritetų – “trečiosios logistikos šalies” kaip prekybos tarpininko tarp Vakarų Rytų pozicijų stiprinimas. Be tiesioginės naudos valstybei, reikia įvertinti ir netiesioginius tranzito privalumus – darbo vietų išlaikymą ir naujų kūrimą, aptarnaujančių tranzitą papildomų paslaugų plėtrą, naujų transportavimo technologijų bei prekių pristatymo šiuolaikinių organizavimo metodų diegimo galimybes ir pan.
• Muitinės dokumentų, kurie reglamentuoja tranzito procedūros atlikimą, tobulinimas pagal EEuropos Sąjungos standartus siekiant, kad jie leistų maksimaliai supaprastinti ir palengvinti vežėjų, ekspeditorių, muitininkų ir kitų suinteresuotų tranzito proceso dalyvių veiklą. Parengti informacinius biuletenius, kuriuose būtų pagrindiniai reikalavimai vežant prekes tranzitu per Lietuvą. Pakeitimai neturėtų būti dažni, ir apie juos turėtų būti informuojama iš anksto.
• Sienos kirtimo procedūrų pasienio postuose atlikimo pertvarkymas, siekiant pagreitinti dokumentacijos įforminimą, garantijų sistemos supaprastinimas.
• Muitinės informacinės sistemos modernizavimas. Kad ši sistema galėtų vykdyti efektyvias muitinės procedūrų atlikimo ir dokumentų forminimo bei konkrečių tranzitinių krovinių operatyvios kontrolės funkcijas, reikalinga užbaigti vietinių kompiuterių tinklų teritorinėse muitinėse ir muitinių postuose įdiegimą bei globalaus muitinės kompiuterių tinklo sukūrimą. Taip pat reikalinga labiau susieti muitinės informacinę sistemą su atskirų transporto šakų – kelių, geležinkelio, uosto ir oro transporto – informacinėmis sistemomis.
• Valstybės paramos ir skatinimo kombinuoto transporto plėtrai sistemos sukūrimas. Remiantis ES atitinkamomis direktyvomis reikalinga parengti norminius aktus, kurie skatintų privačią iniciatyvą ir leistų pritraukti investicijas intermodalinio ir kombinuoto transporto logistinių centrų, kurie ateityje turės svarbią reikšmę tranzitinių pervežimų plėtojimui, steigimui.
• Pasienio postų pertvarkymas, kad įrenginių, skirtų krovinių tikrinimui ir prekių dokumentų įforminimui išdėstymas būtų tinkamai subalansuotas įvažiavimo ir išvažiavimo pusėse. Įrengti specialias automobilių stovėjimo aikšteles, siekiant sumažinti transporto kamščius pasienio postuose, bei pakeisti patalpų išplanavimą, kad tvarkant dokumentus būtų užtikrintas kuo didesnio
lygiagrečių įvairių kategorijų klientų srautų skaičiaus aptarnavimas.
• Tarptautinių ryšių su kaimyninėmis valstybėmis plėtojimas bendromis pastangomis tobulinant prekių pristatymo procesą sutinkamai su tarptautinių konvencijų reikalavimais, Lietuvos, kaip transporto požiūriu išvystytos bei tranzitui palankios šalies, įvaizdžio formavimas.
• Terminalų modernizavimo skatinimas suteikiant stabilios veiklos garantijas verslininkams, norintiems plėtoti logistines prekių pristatymo paslaugas. Prioritetas teiktinas dabartiniu metu veikiančių terminalų techninės bazės modernizavimui.
• Klaipėdos uosto infrastruktūros modernizavimas siekiant didinti jo konkurencingumą su kitais Baltijos šalių uostais. Tuo tikslu bus statomos naujos ir rekonstruojamos esamos krantinės, vykdomas uosto gilinimas iiki 14 metrų, rekonstruojami uosto vartai, statomi ir modernizuojami specializuoti terminalai. Plėtojant intermodalinį ir kombinuotą transportą labai svarbu yra gerinti uosto sąveiką su kitomis transporto šakomis, modernizuojant privažiavimo kelių ir geležinkelių infrastruktūrą, taip pat suderinti uosto informacinę sistemą su geležinkelio ir kelių transporto informacinėmis sistemomis.
• Lietuvos geležinkelių tinklo modernizavimas, kurio svarbus elementas yra europinio standarto geležinkelio nuo Lenkijos sienos iki Kauno nutiesimas, turint omenyje pagrindinį Lietuvos transporto sistemos prioritetą – integraciją į Europos Sąjungos transporto sistemą. Taip pat numatoma kapitališkai suremontuoti ggeležinkelio linijų įeinančių į IX-ojo tarptautinio transporto koridoriaus sudėtį (Klaipėda – Šumskas ir Kaišiadorys – Kybartai ruožus. Siekiant padidinti pralaidumą ir eismo saugą reikalinga modernizuoti telekomunikacijų ir signalizacijos įrengimus.
• Automobilių keliai nėra kritinis tranzito infrastruktūros elementas, tačiau siekiant išlaikyti šį konkurencinį ppranašumą prieš kaimynines šalis reikalinga stiprinti dangą ir atlikti atskirų ruožų rekonstrukciją tiesti miestų ir gyvenviečių aplinkkelius. Prie automagistralių turi būti skatinamas prekybos ir aptarnavimo sferos objektų plėtojimas.
• Informacinės sistemos, aptarnaujančios krovinių vežimus kelių transporte, užtikrinant galimybę susekti krovinio buvimo vietą bet kuriuo metu, o taip pat pilnos statistinės informacijos apie vykdomus tranzitinius pervežimus surinkimą.
• Geležinkelio informacinių sistemų modernizavimas. Turėtų būti atliktas veikiančių ir kuriamų informacinių sistemų įjungimas į integruotą geležinkelių transporto informacinę sistemą sukūrus vieningus transporto sistemos registrus, klasifikatorius ir kodatorius bei įdiegus modernius duomenų perdavimo tinklus.
• Klaipėdos uosto informacinės sistemos kūrimas. Klaipėdos uosto informacinę sistemą turėtų sudaryti modernus informacinis centras, kuriame būtų saugoma visa uosto darbui būtina informacija ir pateikiama visiems ja suinteresuotiems tranzito proceso dalyviams. Šis centras taip pat galėtų bbūti panaudotas visų uosto įmonių duomenų saugojimui, ryšiams su pagrindinių uosto paslaugų užsakymu, laivo deklaracijų, pervežimo sutarčių, taip pat muitinės deklaracijų apdorojimo funkcijų atlikimui. Klaipėdos uosto informacinė sistema turėtų būti sujungta į vieningą sistemą su geležinkelio informacine sistema, pavojingų krovinių informacine sistema ir muitinės deklaracijų informacine sistema.
• Įsijungimas į tarptautines informacines sistemas. Reikėtų numatyti bendrą integravimo koncepciją ir konkrečius projektus integruojant šalies informacines sistemas su kaimyninių valstybių kuriamomis, taip pat ir jau veikiančiomis informacinėmis sistemomis ir su tarptautinių grupinio darbo iinformacinių sistemų tinklu.
• Interneto informacinių tinklų panaudojimas. Tai leistų geriausiai išnaudoti esamų ryšio tinklų infrastruktūrą.
5.15. STATYBOS PLĖTROS POLITIKA
Suderinti įvairių ministerijų ar jų žinioje esančių institucijų veiklą ir funkcijas statybos srityje. Statybą reglamentuoja keletas ministerijų, jų žinioje esančios institucijos, apskritys, savivaldybės. Teritorijų planavimo ir Statybos įstatymus papildo Aplinkos apsaugos, Kelių, Telekomunikacijų, Energetikos bei kiti įstatymai, ir kai kurios institucijų funkcijos tarpusavyje nesuderintos. Kurti statybos verslą reglamentuojančių teisės aktų ir normatyvinių dokumentų sistemą, suderintą su ES reikalavimais, atsižvelgiant į geriausią pasaulio patirtį. Adaptuoti Viešųjų pirkimų įstatymą statybai. Sudaryti sąlygas sąžiningai konkurencijai. Mažinti korupcijos lygį.
Siekti, kad gyvenamojo fondo struktūra ir jo kokybė geriau atitiktų įvairių gyventojų sluoksnių poreikius. Remti senų būstų atnaujinimą, kompleksiškai modernizuoti namus, statytus anksčiau nei prieš 20 metų. Teikti finansinę paramą apleistiems ir bešeimininkiams statiniams sutvarkyti. Didinti socialinio būsto statybą mažas pajamas turintiems gyventojams. Pritraukti tarptautinius finansinius išteklius būstui finansuoti, socialiniam būstui, nebaigtai statybai, pastatų modernizavimui. Ieškoti ir taikyti efektyvesnes kreditavimo priemonių alternatyvas, kurios plėtotų būsto kreditavimo rinką.
Skatinti Lietuvos statybos bendroves gauti sertifikatus, išduotus ES akredituotų atestacijos įstaigų pagal Statybos įmonių atestacijos sistemą. Sukurti statybos gaminių vertinimo sistemą pagal ES direktyvą 89/106/EEC. Perimti ES statybos standartus; modernizuoti statybos produktų bandymų laboratorijas, kad jos būtų techniškai pajėgios atlikti bandymus pagal EES standartus. Patikslinti Lietuvos statybos įmonių ir specialistų atestavimo sistemas ir siekti, kad išduoti atestatai būtų pripažįstami visoje ES.
Padėti Lietuvos statybininkų ir statybos industrijos asociacijoms veiksmingiau panaudoti organizacijų potencialą, kurti koncernus didesniems projektams įgyvendinti šalyje ir užsienyje, spręsti profesinio lavinimo ir kvalifikacijos kėlimo uždavinius, perimti dalį valstybės funkcijų ir t. t. Numatyti bendras valstybinių institucijų ir statybos organizacijų asociacijų priemones, kurios konkurencingoms statybos bendrovėms padėtų įeiti į ES rinką .
Siekiant diegti informacines technologijas, visoje statyboje: steigti mokomuosius bei demonstravimo centrus; sukurti Lietuvos statybos informacinę sistemą, kuri apimtų kelis posistemius (elektroninės prekybos statybos medžiagomis ir gaminiais, statybos produktų ir paslaugų eksporto, viešųjų pirkimų ir kt.); sukurti Lietuvos statybos informacinėje sistemoje internetinių nuorodų katalogą, kuriame būtų galima surasti visą statybos organizacijas dominančią informaciją; skatinti elektroninio verslo taikymą statyboje; plačiau išnaudoti informacinių technologijų galimybes trimis statybos lygmenimis (šalies, organizacijų, projektų).
Siekti, kad statybos verslą reglamentuojantys teisės aktai ir normatyviniai dokumentai sudarytų geras inovacijų plėtros sąlygas statybos organizacijose. Skatinti mokslinių tyrimų plėtrą ir naujausių technologijų diegimą bei jų praktinį taikymą. Skleisti pasiektus mokslinių tyrimų ir naujausių technologijų diegimo praktikoje rezultatus. Siekiant pritraukti kapitalą ir pažangią patirtį, skatinti investicijas
Taikyti energiškai efektyvias ir mažiausiai gamtą teršiančias technologijas. Skatinti panaudoti įvairių pramonės šakų gamybos proceso atliekas statybai. OOrganizuoti statybos praktinę veiklą taip, kad per visą statinio gyvavimo laikotarpį būtų maksimaliai sumažintas neigiamas poveikis aplinkai ir minimaliai sunaudojama energinių išteklių.
Plėtoti statybos šakai teikiamas paslaugas, tokias kaip pastatų ūkio valdymo, ekspertizės, konsultavimo, internetinių technologijų ir kt. Kurti pastatų ūkio valdymo organizacijas.
Skatinti integruotą, tarpdisciplininį projektavimą.
Išlaikyti ir plėsti NVS šalių rinkas, kurios svarbios savo potencialiu augimu ateityje.
Palaikyti darbuotojų ir bendrovių suinteresuotumą kelti darbuotojų kvalifikaciją. Sukurti nuotolinių studijų sistemą visų statybos sričių specialistams.
Išnaudoti ES skiriamus struktūrinius fondus, dalyvauti ES finansuojamuose infrastruktūros plėtros projektuose.
5.16. TURIZMO PLĖTROS POLITIKA
Turizmo aplinką reglamentuojančios teisinės bazės tobulinimas
Parengti kurortų veiklą reglamentuojančius teisinius aktus. Parengti draudimo paslaugų ir jas reglamentuojančius teisės aktus, atitinkančius ES turizmo standartus. Parengti priemonių planus kraštotvarkos, valstybinių parkų, gamtos apsaugos, kultūrinio paveldo objektų naudojimo nuostatoms rengti, siekiant lanksčiau juos naudoti turizmo infrastruktūros plėtrai ir turistų poreikių tenkinimui.
Turizmo produkto tobulinimas ir kokybės monitoringas
Paruošti specializuotus turizmo produktų projektus, išnaudojant unikalius Lietuvos gamtinius, kultūrinius išteklius:
• kaimo vietovių,
• vandens kelių
• gydomųjų šaltinių
• pažintinius-kultūrinius objektus.
Parengti Lietuvos apskričių turizmo išteklių ir turizmo infrastruktūros generalinius planus ir jų vystymo kryptis. Projektų rengimas uostų ir prieplaukų statybai. Konferencijų, parodų rūmų statybos, pagal ES standartus, projektai. Parengti priemonių planą specifinei pramogų ir laisvalaikio praleidimo paslaugų infrastruktūros plėtrai (žirgynų, golfo, vandens ir atrakcionų parkų statyba),
miestų ir kaimų vietovėse. Numatyti priemonių planus ir lengvatas specialaus apgyvendinimo paslaugų plėtrai (kempingų, ekonominio tipo viešbučių). Parengti projektą turizmo paslaugų kokybės tyrimams ir monitoringui atlikti. Kurortinių ir sanatorinių turizmo produktų diferenciacijos programos.
Turizmo rinkodara ir turizmo produktų populiarinimo priemonės
Parengti Lietuvos kaip turistinio regiono įvaizdžio formavimo ir rėmimo programą. Parengti nacionalinės turizmo informacijos sistemos įdiegimo ir nuolatinio palaikymo programą. Parengti turizmo vadybos specialistų kvalifikacijos kėlimo programas. Sudaryti kaimo turizmo verslininkų mokymo programas. Skatinti rekreacinių paslaugų pritaikymą Lietuvos gyventojams. Atgaivinti gydomojo turizmo pproduktų eksportą į Rytų ir Vakarų rinkas. Konferencijų, parodų rengimo rėmimo programos. Parengti organizuoto tranzitinio turizmo vystymo programą. Parengti statistikos rinkimo metodiką vietinio turizmo atžvilgiu. Parengti programas dėl bendradarbiavimo su Lenkija, Baltarusija, Baltijos šalimis ir kt. rengiant ir parduodant turizmo produktus turistams. Parengti kaimo turizmo propagavimo kampanijos programą.
