Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių apžvalga

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Socialinių mokslų fakultetas

Verslo administravimo katedra

SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO ĮMONIŲ

VALDYMO YPATUMAI

Referatas

Vadovė:

asist. G.Sližienė

Atliko: stud. SMG3/4 gr. K.Jasulevičius

Kaunas, 2005

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. SVV ĮMONIŲ APŽVALGA 4

1.1 Smulkaus ir vidutinio verslo samprata 5

1.2 SVV vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje 6

2. VALDYMO METODAI IR STRUKTŪROS 7

1. Valdymo metodai 8

2.2 Valdymo funkcijos 9

2.3 Valdymo organai 11

3. gamybos proceso organizavimas 12

3.1 Gamybos organizacinė struktūra 13

3.2 Gamybos planavimas 14

3.3 Gamybos kontrolė 15

4. SVV ĮMONIŲ PERSONALAS 17

1. Personalo valdymo organizavimas 17

2. Darbuotojų vadyba 19

IŠVADOS 21

LITERATŪRA 22

Įžanga

Smulkus ir vidutinis verslas yra labai įvairus ir nuolat vystosi ir

sudaro didesniąją Lietuvos verslo dalį, todėl jos plėtojimas tampa

prioritetine Lietuvos ekonomikos plėtros kryptimi. Nė viena ekonomikos šaka

negali apsieiti be smulkaus verslo produkcijos ir paslaugų. SVV pasaulyje

darosi vis populiaresnis, nes jis sukuria ne tik naują produkciją, bet ir

naujas darbo vietas. Valstybė vis daugiau smulkiam ir vidutiniam verslui

nustato paramos formų, taip siekdama sudominti gyventojus ir skatinti

aktyviai dalyvauti versle.

Šis darbas – tai trumpa smulkaus ir vidutinio verslo įmonių valdymo

apžvalga. Bendrais bruožais aptariama smulkaus ir vidutinio verslo įmonių

samprata ir vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje. Atskleidžiami, įmonių

valdymo metodai, funkcijos ir organai, išanalizuojami jų yypatumai.

Gamybos proceso organizavimas apima tris efektyvaus valdymo funkcijas:

organizuoti darbo vietą, planuoti ir kontroliuoti gamybą. Funkcijos leidžia

gamybos procesui vykti organizuotai ir veiksmingai.

Svarbų vaidmenį smulkaus verslo gyvavime atlieka personalas. Taigi

šiame darbe norėčiau atskleisti mažų ir vidutinių įmonių personalo valdymo

metodus ir trumpai aptarti darbuotojų vadybos ypatumus. Tai reikšmina ne

tik verslo kūrimo pradžioje, bet ir tolimesnei eigai bei plėtrai.

Temos aktualumas. Kadangi Lietuvoje smulkaus ir vidutinio verslo įmonių

kasmet daugėja, todėl tokių įmonių valdymo ypatumai yra aktualūs norintiems

pradėti ir valdyti savo verslą. Ir klausimai susije su šia tema man

pasirodė aktualūs.

Darbo tikslas – Susipažinti, kas tai yra smulkaus ir vidutinio verslo

įmonių valdymas, išanalizuoti jų rūšis ir atskleisti įmonių valdymo

ypatumus.

Uždaviniai:

• Susipažinti su SVV įmonių samprata ir aptarti jų vaidmenį

šiuolaikinėje ekonomikoje;

• IIšsiaiškinti pagrindinius įmonių valdymo metodus ir struktūras;

• Atskleisti SVV įmonių gamybos proceso organizavimo efektyvumą,

veiksmingumą, planavimą ir kontrolę;

• Pateikti SVV įmonių personalo valdymo organizavimo ir vadybos metodus

bei sistemas.

1 1. SVV įmonių apžvalga

Smulkios ir vidutinės įmonės (SVĮ) – dinamiškiausia, nuolat

besikeičianti įmonių grupė, vidurinioji ūkio sandaros grandis – viena iš

esminių rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos komponenčių, turinti lemiamą

įtaką ekonominiam augimui ir socialinių santykių stabilumui. Mažas kapitalo

poreikis, greitas reagavimas į rinkos pokyčius ir lankstumas prisitaikant

prie jų, naujų rinkų ar nnišų užpildymas, konkurencijos didelėms valstybės

įmonėms sudarymas, stambių įmonių aptarnavimas, naujų ir dažnai geresnės

kokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas, palanki šeimyninio

verslo forma, efektyvi specialistų kvalifikacijos kėlimo galimybė – tai

pagrindiniai smulkių ir vidutinių įmonių privalumai, atskleidžiantys jų

efektyvumą ir svarbą. Smulkių ir vidutinių įmonių steigimasis ir jų veiklos

skatinimas yra šalies ekonomikos augimo pagrindas ir vienas iš svarbiausių

darbo vietų kūrimo šaltinių.

Veikiančių MVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 2000–2002 m.

buvo stabili – apie 99,5 proc. visų įregistruotų įmonių. 2000 m. pabaigoje

veikė 54 203 įmonės, 2001 m. pabaigoje – 56 214, o 2002 m. pabaigoje – 55

210 mažų ir vidutinių įmonių. Iki 2001 m. daugiau MVĮ buvo likviduojama.

2002 m. ši tendencija pakito, ir įregistruotų MVĮ skaičius jau viršijo

likviduotų MVĮ skaičių. Nors likviduojamų įmonių 2002 m. sumažėjo, 2002

metais mažėjo ir įregistruotų MVĮ skaičius (11 pav.). Tam, anot ekspertų,

daugiausia įtakos turėjo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio

įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos gyventojams suteikta galimybė verstis

individualia veikla neįregistravus įmonės.

1 pav. Įregistruotų ir išregistruotų įmonių skaičius 2001–2002 metais

[pic]

Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės, VšĮ „Statistikos tyrimai“

2 1.1 Smulkaus ir vidutinio verslo samprata

Verslas apima gamybos ir paslaugų veiklos, siekiant naudos sritis.

Verslas gali būti suprantamas ir siaurąja prasme. Pavyzdžiui, mediko,

prekybininko, baldininko, statybininko, bankininko, mokslininko ir panašiai

darbas. Tačiau verslo eesmę sudaro ne užsiimamos veiklos pavadinimas, o

funkcijos. Verslas, nepriklausomai nuo jo formos (savarankiška įmonė,

individualus verslininkas ar bendrija), turi užsiimti visomis savo veiklos

dalimis:

1. pagrindine: ūkine, komercine;

2. investicine: materialaus turto, patentų, leidimų, vertybinių popierių

įsigijimu;

3. apskaita ir atsakomybė bei finansinė veikla: finansavimu ir

investavimu.

Visa šalies ūkis pagrystas įmonių veikla. Nuo jų veiklos priklauso

respublikos ekonomikos potencialo augimas. Tačiau verslui normaliai

plėtotis būtinas kapitalas, personalas, daiktinės darbo priemonės,

priimtinas visuomenei siūlomų prekių ir paslaugų rinkinys ir derinys bei

verslumas. Visa tai reguliuoja vyriausybės vykdoma politika ir įstatymai.

2002 m. Spalio 22 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos smulkaus

ir vidutinio verslo įstatymas. Įstatyme apibrėžiami smulkaus ir vidutinio

verslo subjektai bei jiems taikomos valstybės pagalbos formos. Įstatymas

įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Naujame smulkaus ir vidutinio verslo

įstatyme numatytas įmonių grupavimas į vidutines, mažas įmones ir

mikroįmones.

1 lentelė. Mažų ir vidutinių įmonių samprata

|Darbuotojų |Metinės pajamos / turto balansinė vertė |Savarankiškuma|

|skaičius | |s |

* Savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4

ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar

kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės. Ši riba gali būti

viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems

juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į SVV.

Fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis

savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio

veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.

Atsižvelgiant į įmonių klasifikaciją, jų veiklos sritį yra taikomi

įstatymai, įvairios programos, rėmimas ar finansavimas.

Visa šalyje mažų ir vidutinių įmonių atžvilgiu vykdoma politika,

įstatyminė bazė turi didelę reikšmę šalies ūkiui, nes jos didina

respublikos ekonomikos potencialą, išplečia gaminamų prekių ir paslaugų

asortimentą, padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą, suteikia galimybę

prekiauti užsienio šalyse.

1. 2 SVV vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje

Vis dažniau šiandien girdime apie smulkaus ir vidutinio verslo (SVV)

vaidmenį šalies ekonomikai, tarp politikų tapo populiaru kalbėti apie

susirūpinimą SVV Lietuvoje, apie pagalbą SVV, bei ypatingą dėmesį, kurį

valstybė turėtų skirti SVV atstovams.

Ar patys smulkaus ir vidutinio verslo atstovai žino, kokiai

kategorijai priklauso jų verslas? Kokį vaidmenį mūsų šalies ekonomikoje

vaidina SVV?

Kaip sparčiai vystosi SVV Lietuvoje ir kokios jo perspektyvos?

Atsakymus į šiuos ir kitus SVV aktualius klausimus “Verslo labirintui “

pateikia dr. Vadimas Titarenko, banko „Nord/LB Lietuva“ prezidento

patarėjas. (www.vlb.lt )

Rinkos ekonomikos šalyse mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ) atlieka itin

svarbų vaidmenį. Spartus mūsų šalies ūkio augimas, MVĮ plėtros tendencijos,

kitų Europos Sąjungos šalių patirtis, valstybės parama bei faktas, kad

didžioji dalis verslo plėtrai skirtos ES struktūrinių fondų paramos yra

nukreipta būtent į mažąsias ir vidutines įmones, leidžia palankiai vertinti

smulkaus ir vidutinio verslo perspektyvas Lietuvoje.

Analizuojant Vakarų Europos valstybių ir kitų išsivysčiusių šalių

patirtį, negalima nepastebėti, kad rinkos ekonomikos konkurencingumą bei

augimą didžiąja dalimi lemia smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtra.

MVĮ greičiausiai pajunta rinkos paklausos ir pasiūlos pokyčius,

prisitaiko prie jų, sukuria naujų darbo vietų ten, kur produktai ir

paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą.

MVĮ Europoje sudaro virš 90 proc. visų veikiančių įmonių. Lietuvoje MVĮ

ir visų įmonių santykis taip pat panašus, tačiau jų sukurtos pridėtinės

vertės dalis gerokai mažesnė nei senųjų ES valstybių įmonių. MVĮ Lietuvoje

dirba tik trečdalis vvisų dirbančiųjų, o Europos Sąjungoje MVĮ įdarbina

beveik pusę visų darbuotojų. Tiesa, reikia paminėti, kad nemažai mažų ir

labai mažų (mikroįmonių) įmonių Lietuvoje veikia nelegaliai (pavyzdžiui,

automobilių remonto, statybos ir remonto, vaikų priežiūros ir kitų paslaugų

srityse). Jų tapimas apskaitomojo verslo įmonėmis padidintų tiek ooficialiai

dirbančiųjų skaičių, tiek ir sukuriamos pridėtinės vertės dalį.

2. Valdymo metodai ir struktūros

Verslo įmonės, veikiančios tam tikroje aplinkoje ir siekiančios tam

tikro tikslo (gauti pelno, įsitvirtinti rinkoje ir pan.), veikla turi būti

valdoma, o tai reiškia, kad joje vykstantys procesai turi eiti tam tikra

tvarka, būti derinami tarpusavyje. Tai sudėtingas uždavinys, nes verslo

įmonės apima ne tik jos vidų, bet ir įmonės aplinką.

Valdymas – kryptingas valdančiojo lygio poveikis valdomąjam, siekiant

bendro tikslo.

Kokie valdymo metodai naudojami plačiau, dažniau, kokie rečiau, mažiau,

dažniausiai priklauso nuo valdymo lygio, valdymo stiliaus, vadovo.

Dažniausiai vadovas naudoja keletą valdymo metodų, juos tobulina, keičia

atsižvelgdamas į darbo rezultatus. Įstatymai reikalauja, kad darbdavio ir

darbuotojo santykiai būtų įforminti raštiškomis darbo sutartimis, darbo

apmokėjimas organizuojamas pagal patvirtintus įkainius, tarifinius

atlygius, darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatus. Todėl tam

tikrų metodų naudojimas yra įmonėms privalomas, numatytas įstatymuose ar

Vyriausybės nutarimuose. Tačiau socialinių psichologinių metodų naudojimas

įmonės valdyme daugiau priklauso nuo vadovo tipo, jo valdymo stiliaus,

vadovo ir pavaldinių tarpusavio santykiuose.

Įmonių organizacijos ir vadybos klausimus nagrinėja kelios mokslinės

disciplinos. Tuo pačiu praktiniams darbams suteikiama praktinė pagalba.

Galima pritaikyti visą eilę metodiškai pagrįstų sprendimų. Tai liečia ir

įmonių struktūrų sudarymą. Tokiu atvėju įmonės tikslai tampa to vieno

asmens darbo kryptimi, įmonė neturi organizacinės struktūros, samdytinių

asmenų atžvilgiu. Įmonės su vienu asmeniu įvaizdis visados rodo įmonės

ypatingą mažumą ir ribotą vveiklą, įmonės veiklos ryšį su vadovo asmenybe,

jo pasiruošimu atlikti, jo turimo kapitalo apimtį. Vieno asmens įmonėje

nėra būdingų įmonėms vadybinio darbo problemų. Čia nėra samdomo personalo.

Vieno asmens įvaizdis daugiau reikšmingas kaip prielaida startinės

pozicijos. Platų panaudojimo praktinį ir teorinį dėmesį, turi Linijinė

struktūra. Jos elementarią schemą sudaro tik dvi sudėtinės dalys: Tai

vadovas ir jo pasamdyti darbų vykdytojai. Kėkvienas darbų vykdytojas turi

tiesioginį kontaktą su vadovu. Jis mato darbų eigą ir jam nereikia jokių

tarpinių priemonių, kad žinotų darbų išvadas. Bet kokiu atvėju jis gali

ateiti į pagalbą bet kuriam darbų vykdytojui

Apsoliuti dauguma prekybinių įmonių turi hierarchinę sandarą.

Hierarchijos sampratoje ir esmėje įmonės vadovavimo, veiklos apkrova.

Didėjant veiklos krūviui, sukuriami padaliniai, kurie taip pat turi turėti

vadovus. Didėjant padalinio darbo apimčiai padaliniai gali būti dalijami į

mažesnius padalinius. Hierarchinių struktūrų apibūdinimą papildo požiūris,

koks vadybinis lygis, kokius įmonės klausimus sprendžia. Klausimų sprendimo

lygis priklauso nuo įmonėje naudojamos hierarchijos tipo. Hierarchiškai

sprendžiami klausimai paprastai dalijami į keletą dalių. Dažniausiai į

strateginius sprendimus, operatyvius sprendimus, naujovių įdiegimo

klausimus, priimtų sprendimų vykdymą.

1. Valdymo metodai

Valdymo metodai – tai poveikio įmonei, joje vykstantiems procesams

būdai.

Įmonėse įvairuose valdymo lygiuose naudojamus valdymo metodus galima

suskirstyti į 4 grupes:

• Gamybiniai – techniniai;

• Ekonominiai – socialiniai;

• Administraciniai (organizaconiai);

• Psichologiniai.

Gamybiniai-techniniai valdymo metodai dažniausiai naudojami tose

įmonėse, kurios vykdo gamybinę veiklą, teikia tam tikras paslaugas. Įmonės

saviuninkas arba vadovas yra atsakingas, kad darbo vietos atitiktų saugumo

technikos reikalavimus, būtų dirbama pagal saugius darbo metodus. Šių

metodų panaudojimo formos yra:

• Saugių darbo metodų instrukcijos;

• Technologinių procesų aprašymai, darbų atlikimo instrukcijos;

• Medžiagų, žaliavų, komplektavimo detalių sanaudų normos;

• Energetinių resursų sąnaudų normos;

• Kuro sąnaudų normos;

• Gaminių (paslaugų) kokybiniai parametrai;

• Natūralių ir technologinių nuostolių normos;

• Kitos gamybinės – technologinės normos ir normatyvai.

Materialinių-energetinių resursų normos reikalingos, apskaičiuojant

gaminio savikainą, nustatant apmokestinamąsias pajamas. Tokios normos taip

pat reikalingos, rengiant verslo planą, sudarant pirkimų sutartis ir kitais

įmonės veiklos planavimo, organizavimo atvėjais.

Įmonėse ir organizacijose plačiai naudojami ekonominiai-socialiniai

valdymo metodai. Daugeliu atvėjų ekonominių metodų panaudojimas,

pakankamai efektyviai stimuliuoja visą kolektyvą siekti kuo geresnių darbo

rezultatų. Svarbu, kad vertinimo kriterijai būtų aiškūs ir visiems gerai

suprantami.

Mažose ir vidutinėse įmonėse administracinių valdymo metodų naudojimas

įgyvendinamas dažniausiai vadovo įsakymais, nurodymais, potvarkiais,

nuostatais, reglamentais. Visoms įmonėms reikia sudaryti raštiškas darbo

sutartis, drausmines nuobaudas, paskatinimus, pareigybines instrukcijas.

Psichologiniai valdymo metodai skirti reguliuoti santykius tarp

žmonių, formuojant kolektyve palankų psichologinį mikroklimatą, sutelkiant

kolektyvą siekti bendrų tikslų. Vadovas turi įtikinti darbuotojus, kad

būtina siekti tam tikrų tikslų įgyvendinant užduotis ir sumanymus. Jeigu

kolektyve vyrauja palankus psichologinis mikroklimatas, naudojami

moksliškai pagrįsti psichologiniai metodai, tai darbuotojai stengiasi

sąžiningai ir kūrybiškai dirbti, kelti savo intelektualinį lygį. Todėl

reikia pastebėti ir įvertinti kiekvieno darbuotojo geras pastangas, norus.

Norint, kad psichologiniai metodai duotų pageidaujamus rezultatus, būtina

gerai pažinti žmogų, žinoti jo asmenybės bruožus.

2.2 Valdymo funkcijos

Valdymo funkcijos – visuma vienas kitą keičiančių valdymo veiksnių,

kuriems būdingas cikliškumas ir nenutrūkstamumas. Mažosiose ir vidutinėse

įmonėse vykdomos šios pagrindinės funkcijos:

• Vadovavimo

• Planavimo

• Organizavimo

• Kontrolės

Vadovavimo funkcijos atliekamos visose įmonėse, išskyrus tas

individualias (personalines) įmones, kuriose nėra samdomų darbuotojų ir

visas funkcijas vykdo įmonės savininkas. Mažose ir vidutinėse įmonėse,

vykdant vadovavimo funkciją atliekami šie veiksniai:

• Šaukiami ir vedami įstatymų numatyti susirinkimai ir posėdžiai;

• Priimami sprendimai, nustatant įmonės veiklos kryptis, programas, planus;

• Parengiami ir patvirtinami vadymo organų darbo reglamentai;

• Parengiami ir patvirtinami administracijos padalinių darbo reglamentai

bei įmonės struktūrinių padalinių nuostatai;

• Parengiamos ir patvirtinamos pareigybinės instrukcijos;

• Patvirtinami darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatai;

• Nustamomos darbo užduotys tam tikram laikotarpiui;

• Įgyvendinamos darbuotojų motyvavimo ir drausminės priemonės;

• Organizuojama užduočių vykdymo apskaita, atliekamas jų įvertinimas;

• Skatinamas darbuotojų bendradarbiavimas bei vykdomas kolektyvų

komplektavimas;

• Priimami kiti techniniai, ekonominiai ir organizaciniai sprendimai.

Numatant įvairius veiksmus ir sumanymus ateičiai, bei išdėstant juos

tam tikram laikotarpiui yra vykdoma planavimo funkcija. Kiekvienas žmogus

susiduria su planavimu, galvodamas apie ateitį, savo svajonių įgyvendinimą,

numatydamas savo veiksmus būsimam momentui, dienai, savaitei ar ilgesniam

laikotarpiui. Vieni planai (sumanymai) gali būti abstraktūs, kiti daugiau

aiškūs, konkretizuoti ir detalizuoti. Mažiau detalizuoti planai vadinami

programomis, veiklos kryptimis.

Organizavimu suprantamas tam

tikras veiklos reglamentavimas, atskirų

veiksmų atlikimo būdų ir tvarkos nustatymas bei įgyvendinimas. Efektyvus

veiklos (darbo) organizavimas remiasi moksliškai pagrįstų gamybos ir darbo

organizavimo metodų naudojmu.

Gerinant darbo organizavimą mažose ir vidutinėse įmonėse, reikia

parengti valdybos ir administracijos darbo reglamentus, nustatyti

individualias ir kolektyvines darbo užduotis, parengti darbo apmokėjimo ir

materialinio skatinimo nuostatus.

Kontrolės funkciją būtina vykdyti visą veiklos organizavimo procesą,

kad laiku galėtume imtis reikalingų priemonių. Kontrolės tikslas – kad

įmonė kuo mažesnėmis sąnaudomis vartotojui pateiktų reikiamų laikų

kokybišką prekę ar paslaugą. Todėl įmonės vadovai turi spręsti, kokias

kontrolės formas ir metodus pasirtinkti, kad užtikrintų efektyvų

organizacijos veiklos procesą.

Analizuojant valdymo funkcijas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jos

viena su kita yra susijusios ir dažnai vykdomos kartu.

3. Įmonių valdymo organai

Formuojant valdymo organus įmonėse, kurios turi juridinio asmens

teises, būtina vadovautis įstatymuose numatyta valdymo organų sudarymo, jų

kompetencijų paskirstymo tvarka, o įmonėse, kurios neturi juridinio asmens

statuso, visus valdymo klausimus sprendžia jų savininkai ir valdymo organus

formuoja pagal esamą ar numatomą poreikį. Kadangi Individualios įmonės bei

Uždarosios akcinės bendrovės sudaro per 90 proc. bendro mažųjų iir vidutinių

įmonių skaičiaus, tai tikslinga detaliau nagrinėti jų valdymo struktūras.

Individualios įmonės valdymo funkcijas (kol jų apimtis nėra didelė) gali

vykdyti pats įmonės savininkas. Tačiau praktiškai vienas asmuo negali

kokybiškai atlikti visų valdymo funkcijų ir yra priverstas samdyti

konsultantus, atskirų sričių specialistus, administracinį personalą.

Dažniausiai pasitaikančių individualių įmonių valdymo struktūros

pavaizduotos 2 pav.

Mažosioms ir vidutinėms įmonėms rekomenduojama struktūra, kai įmonės

savininkas sudaro administraciją, kuriai vadovauja administracijos vadovas

– prezidentas ar direktorius. (3 pav.) Administracijos vadovu gali būti

pats įmonės savininkas, arba jis gali priimti šiose pareigose valdymo

specialistą, sugebantį geriau vadovauti įmonei ir įgyvendinti savininko

patvirtintas programas, planus ir kitas užduotis. Administracijos

struktūrą, funkcinių padalinių reikalingumą, darbuotojų skaičių, jų darbo

užmokesčio sąlygas taip pat gali numatyti pats įmonės savininkas arba

pavesti tai atlikti administracijos vadovui. Tačiau lemiamus sprendimus

dažniausiai priima įmonės savininkas įvertindamas administracijos vadovo ar

kitų specialistų pasiūlymus, patarimus.

3. Gamybos proceso organizavimas

Gamybos procesas susideda iš darbo, darbo priemonių ir darbo objektų.

Kad gamybos procese efektyviai funkcionuotų visos šios sudedamosios dalys,

būtina organizacinė veikla.

Gamybos proceso organizavimas – tai priemonių, racionaliai derinančių

dalinius gamybos procesus su ddarbo priemonių ir darbo objektų naudojimu

sistema. Sukauptas patyrimas ir mokslas reikalauja, kad gamybos procesai

būtų organizuoti pagal šiuos principus: proporcingumo, nenutrūkstamumo,

ritmingumo, sroviškumo, lankstumo, mechanizavimo ir automatizavimo. Tačiau

šiuos principus nelengva įgyvendinti, todėl gamybos proceso organizavimas

turi apimti visus įmonės etapus ir veiklos sritis. Mažose ir vidutinėse

įmonėse gamybos proceso organizavimas lemia palyginti maži gamybiniai

pajėgumai, maža gamybos apimtis, specifinės darbo sąlygos ir kt.

Visuma normų, kurios gali padėti efektyviai organizuoti gamybos procesą

tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, vadinama kalendoriniais planiniais

normatyvais. Šie normatyvai sudaromi tarpusavyje susiję, įvertinantys

atskirų darbo vietų, padalinių galimybes gaminant vienokią ar kitokią

produkciją. Pagal tokius normatyvus nustatomos ruošinių, detalių, elementų

ir kitokių surinkimo vienetų skaičius, jų transportavimo sąlygos, gamybos

ritmas ir kiti rodikliai. Nuo normatyvų priklauso gamybos sąnaudos ir

išlaidos, tai yra savikaina ir darbo našumas. Nuo kalendorinių planinių

normatyvų priklauso gaminamų detalių arba gatavų gaminių serijos dydis,

gamybos periodiškumas, ritmas ir kiti pagrindiniai rodikliai. Norint

tiksliai apskaičiuoti kalendorines planines normas, metinės gamybos

programos ir atsarginių dalių gamybos apimtis. Jos turi būti detalizuotos

ketvirčiais, mėnesiais, dekadomis ir trumpesniais periodais.

B.Leonienės manymu, visi verslininkai, organizuodami gamybą, siekia

vieno tikslo – gamybos veiksmingumo.(4, p.89)

Gamybos veiksmingumas – gamybos išteklių panaudojimo lygis, duodantis

geriausią rezultatą. Norėdami gauti didžiausią pelną, verslininkai turi

pasirinkti tokį gamybos būdą, kuris leistų reikiamą produkcijos kiekį

pagaminti už mažiausias gamybos išlaidas ir būtų veiksmingas techniškai ir

ekonomiškai. Gamybos būdas veiksmingas techniškai, jeigu nėra kito būdo,

kurį pritaikius galima pagaminti tą pačią prekę, panaudojant bent vienos

išteklių rūšies mažiau ir nedidinant kitų išteklių. Ekonomiškai veiksmingas

gamybos būdas leidžia labiausiai sumažinti galimas išlaidas ištekliams,

skiriamiems produkcijos gamybai. Norėdamas, kad jo gamyba būtų veiksminga,

verslininkas turi nuolat sekti išteklių kainas rinkoje, nes joms keičiantis

gali labai pasikeisti gamybos išlaidos. Todėl gali būti taip, kad gamybos

būdas ankščiau pripažintas ekonomiškai veiksmingu, naujoms aplinkybėms gali

pasirodyti nepaveikus. Vadinasi, verslininkas turi priimti naujus

sprendimus, kurie leistų išvengti gamybos nuostolių.

3.1 GGamybos organizacinės struktūros

Nagrinėjant organizacines struktūras pirmiausia pateiksiu H.Mintzbergo

požiūrį į struktūros sąvoką.

Struktūra statiniu požiūriu – tai socialinės ekonominės institucijos

žmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba hierarchija.

Struktūra dinaminiu požiūriu – tai priemonių taikymas tam tikriems

tikslams pasiekti.

Sisteminis H.Mintzbergo požiūris į organizaciją reikalauja pažvelgti į

problemą daug giliau, pabandyti susieti visus organizacijos elementus,

sistemos procesus į visumą. (1, p.98)

Organizacijos struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į

skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymui koordinuoti (H.Mintzbergo

apibrėžimas).

Kiekviena įmonė sudaryta iš didesnių ar mažesnių struktūrinių vienetų,

kuriuos sieja gamybiniai ir valdymo ryšiai. Mažiausias struktūrinis

vienetas – darbo vieta. Darbo vietose vyksta darbo procesas. Jo

organizavimas ir aptarnavimas yra svarbus gamybos organizavimo uždavinys.

Nuo darbo vietos įrengimo, sutvarkymo priklauso darbo kokybė, normos ir

kultūra. Taigi, darbo vietos detalizavimas, įrankių vietos nustatymas

padidina darbo našumą.

Darbo vietos organizavimas priklauso nuo darbų proceso lygio, pagal

kurį jis skirstomas į rankinius, rankinius – mechanizuotus ir aparatinius

procesus. Pagal darbininkų skiačių – į individualias ir grupines. Pagal

dalinį gamybos procesą darbo vietas galima skirstyti į pagrindines,

pagalbines gamybos ir aptarnavimo. Pagal specializacijos lygį į

universalias ir specializuotas.

Sudarant gamybos struktūrą įmonėje, reikėtų įvertinti įmonės augimo

perspektyvą, galimybes atsirasti naujoms įmonėms arba galimybę įsijungti į

kitų įmonių valdymo struktūras.

3.2 Gamybos planavimas

Būsimai įmonei yra labai svarbu suformuluoti įmonės įdėją, misiją,

nustatyti realius, kkonkrečius tikslus, parinkti tinkamą veiklą, nes nuo to

priklauso organizacijos veiklos sėkmė. Vadovas turi sugebėti suderinti

įvairias ūkines veiklos sritis ir užtikrinti jų tarpusavio darbą.

Organizacijos ateities numatymas yra strateginis planas, kurį reikia labai

kruopščiai paruošti. Be to jis turi būti parengtas taip, kad prireikus jį

galima būtų modifikuoti, koreguoti ar perorientuoti. Pakoreguotas planas

toliau lemia gamybos, verslo veiklos organizavimą įmonėje.

Strateginis planas turi būti paremtas plačiais tyrimais ir faktais,

turėti apibrėžtus funkcinius ir ilgalaikius tikslus, palaikyti glaudžius

santykius su komerciniais tarpininkais, nustatyti savo finansinius,

materialinius, darbo išteklius. Negalima apsiriboto vien tik faktų

užrašymu, būtina numatyti, kaip tai gali atsiliepti įmonės veiklai, ar bus

galima imtis atsakomųjų veiksmų. Gausu įrodymų, kad gerai parengta

strategija garantuoja įmonės sėkmę, o įdėtos sąnaudos greitai atsiperka.

Strategijos diegimas priklauso nuo kruopštaus kasdieninio darbo. Todėl

būtina parengti trumpesnės trukmės (metinius, mėnesio, savaitės ar dienos)

planus ir garantuoti juose numatytų priemonių įgyvendinimą.

Operatyvusis planavimas – tai gamybos ir paslaugų eigos reguliavimo

sistema. Jo tikslas:

• parengti planus (grafikus) ir laiku pranešti gamybiniams vienetams

(cechams, barams, darbo vietoms) užduotis, organizuoti procesus taip, kad

visi ritmingai ir darniai dirbtų;

• Kasdien apskaityti gamybos (ar paslaugos teikimo) eiga;

• Operatyviai reguliuoti gamybinių vienetų veiklą pagal gautą informaciją

ir jos analizės rezultatus.

Pirmiausia dėmesys sutelkiamas į išteklių perdirbimą į produktus ar

paslaugų teikimą. Arba kitaip tariant, siekiama, kad įėjimai

į gamybos ar

paslaugų sistemą virstų išėjimais.

Gamybos ar paslaugų procesas kartojasi, taigi ir planuojama nuolat,

ciklais; reikia sekti kaip planas vykdomas, ir jį tobulinti. Nors visos

organizacijos atlieka skirtingas technologines operacijas, tačiau

planavimas turi daug bendra ir nesvarbu ar tai būtų gamybinė, ar paslaugas

teikianti įmonė.

3.3 Gamybos kontrolė

Kontrolė – tai bet kurios veiklos srities tikrinimas, priežiūra

stebėjimas. Be kontrolės negalima jokia veikla, nes ji palaiko

organizacijos judėjimą reikiama kryptimi, bet kuriuo momentu patikrina,

kaip jos veikla atitinka normas ir kaip tikslingai ji nukreipta siekti

tikslų.

Kontrolės tikslas – padėti organizacijai adaptuotis pasikeitus

sąlygoms, mažiau daryti klaidų, susitvarkyti su vidaus problemomis ir

minimizuoti sąnaudas. Kontrolė yra vykdoma keturiais proceso etapais:

1. Standartų nustatymas. Standartai padeda nustatyti, ar rezultatai

atitinka tikslus. Pagrindiniams organizacijos tikslams, nustatytiems

planavimo metu, reikalingi vienas ar keli standartai. Be jų neįmanoma ir

kontrolė, nes pagrindinė kontrolės paskirtis – garantuoti, kad būtų

pasiekti norimi tikslai.

2. Veiklos įvertinimas. Kad kontrolė būtų efektyvi veiklos įvertinimas

turi būti patikimas ir tinkamas tiriamąjai situacijai. Be to veikla turi

būti vertinama pagal standartuose nustatytus terminus.

3. VVeiklos rezultatų ir standartų palyginimas. Veikla turi būti šiek

tiek aukščiau ar žemiau standartuose numatytų normų arba joms prilygti.

4. Reikiamo veiksmo pasirinkimas. Edgardas F. Huse pateikia tris

žingsnius: priežasties analizė, veiksmo skatinimas, tikėtinų rezultatų

numatymas dar kartą.(1, p.173) Kadangi kontrolė ne visada būna sėkminga,

pašalinus nukrypimą reikėtų numatyti tikėtinus rezultatus. Tam gali

prireikti pradėti naują planavimo ir kontrolės procesą.

Standartai nuolat peržiūrimi, pakoreguojami pagal reikalavimus ir

patvirtinami. Veiklos įvertinimo etape labai svarbu surinkti teisingą ir

tikslią informaciją. Vertinimo metodai turi būti parinkti tokie, kad veiklą

būtų galima palyginti su standartais. Toliau sprendimai priimami pagal tai,

kokie rezultatai gaunami. Kontrolės procesas vyksta pagal iš anksto

sudarytą planą. Išsamiausią sistemą pateikia Stephenas P.Robbinsas,

Robbinas Stuart-Kotze.(1, p.174) Jie skiria produkcijos, pirkimų, įrenginių

eksplotacijos ir kokybės kontrolę.

Produkcijos kontrolės tikslas – kontroliuoti gamybos operacijų eigą, jų

trukmę ir imtis veiksmų, kad gamybos operacijos būtų atliktos laiku. Ši

kontrolė seka gamybos grafikus, atsargų lygį, medžiagų (žaliavų) judėjimą,

kaip panaudojamos patalpos ir įrenginiai.

Pirkimų kontrolė seka prekių tiekimo terminus, kokybę, kiekį ir kainas.

Pirkimų kontrole siekiama užtikrinti medžiagų tinkamumą, kokybę, patikimus

tiekimo ššaltinius ir tuo pat metu sumažinti išlaidas.

Irenginių eksplotacijos kontrolės svarba priklauso nuo technologijos

proceso. Kontrolė būna profilaktinė, prieš įvykstant gedimui, gedimų ir

pataisymų įvertinimo ir visko, kas susije su įrenginių būklės vertinimu.

Kokybės kontrole nustatoma, ar produkto svoris, atsparumas, sudėtis,

spalva, skonis, užbaigtumas ir kitos savybės atitinka standartus. Gaminio

kokybė turi tenkinti visus standartų reikalavimus, kad tokiu būdu

patenkintų ne tik vartotojų reikalavimus, bet ir pajėgtų konkuruoti kitų

šalių rinkoje bei pritraukti kuo daugiau vartotojų. Tuo tikslu, įmonės

nemažai lėšų skiria įrengimams modernizuoti ir technikai tobulinti.

Kiekviena kontrolė turi atlikti kontroliuojamą objektą. Kokybės

kontrolės funkcijos turi būti pavestos specialistui, tiesiogiai susijusiam

su gamybos procesu, nes nėra galimybių mažose ir vidutinėse įmonėse

įsteigti techninės kontrolės skyrių.

Vienas iš svarbiausių ypatumų yra tas, kad gamybos kontrolė turi būti

visa apimanti, tikslinga, paprasta, ekonomiška, orientuota į tikslų

įgyvendinimą.

4. SVV įmonių personalas

Didžiausią vietą įmonės veikloje užimanti darbo jėga – personalas.

Kiekvienai organizacijai žmonės yra svarbus išteklinio potencialo

komponentas, leidžiantis realizuoti ir valdyti veiklą. Kai kuriose veiklos

šakose žmonės yra net pats svarbiausias sėkmės veiksnys. Net jei

organizacijai gali būti būdingi ir kiti sėkmės veiksniai (verslumas,

kapitalas), personalui tenka ypatingai svarbus vaidmuo.

Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių personalo valdymas mažai kuo

skiriasi nuo didžiųjų įmonių, išskyrus, kiekybiniu aspektu. Kaip teigia V.

Sūdžius, vadovams, specialistams ir darbuotojams turi būti keliamos

užduotys ir reikalavimai, kurie atitinka realias vykdymo galimybes. Visiems

turi būti tinkama darbo atmosfera, materialiniai ir finansiniai ištekliai,

pasirengimas atlikti užduotį, tos užduoties aiškumas, saviraiška ir

skatinimo sistema. (6, p.151) Dažniausiai tokiose įmonėse personalo

reikalais rūpinasi pats įmonės savininkas ar specialiai tam paskirtas

asmuo. Taigi, ne tik didelėms, bet ir mažoms įmonėms, nepriklausomai nuo

darbuotojų skaičiaus, reikalingas efektyvus personalo organizavimas ir

valdymas. Norint mažose ir vidutinėse įmonėse užtikrinti didesnį darbo

našumą, reikia labai išplėtoti darbuotojų gebėjimus, ištobulinti

organizacijos kultūrą, valdymo procesus bei sistemas. Tik optimaliai

išnaudota personalo veikla bus kompetetinga konkurencinėse rinkose.

4.1 PPersonalo valdymo organizavimas

Mažose įmonėse personalo reikalais rūpinasi vienas ar keli žmonės.

Tokiose įmonėse gali būti taikomas centalizuotas, ir decentralizuotas

darbuotojų valdymo organizavimo variantas.

Centralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo schema pateikiama 4

paveiksle.

Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yra

aukščiausiajame valdymo lygyje. Šiuo atveju darbuotojų organizavimo

reikalus tvarkantis asmuo turi įmonės vadovo pagalbininko, patarėjo šiais

klausimais statusą. Jis negali priimti sprendimo, bet tiesiogiai

bendradarbiaudamas su aukščiausiojo lygio įmonės vadovu, gali greitai

įgyvendinti savo pasiūlytus sprendimus susijusius su darbuotojų

organizavimu. (4 pav.)

Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yra pavaldus

vienos svarbiausios funkcijos vadovui. (5 pav.) Šiuo atveju, įmonės vadovas

nurodymus, pavyzdžiui, parengti naujovės įgyvendinimo projektą, per

tiesioginį vadovą – ekonomikos skyriaus vadovą – perduoda už darbuotojų

organizavimo klausimus atsakingiems darbuotojams. Šie parengia projektą,

derina jį su vadovu, kuris projektą pateikia vadovybei. Taigi, taikant

decentralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo modelį klausimai gerokai

užsitesia.

Vidutinėje įmonėje personalui valdyti reikia pasitelkti daugiau

darbuotojų, todėl pačiame darbuotojų skyriuje atsiranda keli lygiai.

Vidutinei įmonei būdingas darbuotojų valdymo organizavimo modelis

pateiktas 6 paveiksle.

4.2 Darbuotojų vadyba

Žmogui, protingai ir mąstančiai būtybei, verslo įmonės veikloje

suteikiamas išskirtinis vaidmuo, nes sėkmingą įmonės gyvavimą sudėtingomis

bei nepastoviomis rinkos sąlygomis daug lemia tai, kaip įmonės vadovas yra

perpratęs pagrindinius žmonių valdymo principus. Šiuo atžvilgiu verslo

įmonės veiklos sėkmė priklauso nuo to, kaip tinkamai parengti darbuotojai,

kaip organizuojama jų profesinė veikla, kaip jie skatinami siekti, kokios

sąlygos sudaromos jjiems profesiškai tobulėti. Todėl kiekvienas, mažos ir

didelės įmonės vadovas turi būti gerai susipažinęs su darbuotojų vadyba.

Darbuotojų vadyba – sistema, skatinanti darbuotojus pasiekti užbrėžtus

tikslus, remiantis aktyvia vadovų veikla.

Darbuotojų vadybos tikslai:

• į darbą būtų priimami reikalingos kvalifikacijos žmonės,

• jiems būtų sudarytos sąlygos gerai dirbti ir profesiškai tobulėti,

• jie būtų suinteresuoti gerai dirbti ir kelti savo kvalifikacija,

įgyvendindami įmonės tikslus.

Amerikiečiai psichologai M.Kokas ir D.P.Šulcas, tyrę darbuotojų

atrankos veiksmingumą, nurodo, kad gerą kandidatų parinkimą labiausiai

lemia:

• tinkamai nustatyti profesinės atrankos kriterijai,

• tinkamai taikomi profesinės atrankos metodai,

• profesanaliai ir kvalifikuotai dirbantys žmonės vykdantys profesinę

atranką. (4, p.158)

Tik kruopščiai ir tiksliai nustačius profesinės atrankos kriterijus,

įmanoma parinkti tinkamą žmogų.

Norint apsvarstyti ir įvertinti ankstesnę pavaldinių profesinę veiklą

ir numatyti ateities planus ir galimybes reikia atlikti profesinės veiklos

vertinimą. Šis procesas labai svarbus, nes nuolatinis dėmesys darbuotojams

konkrečiomis sąlygomis padeda juos telkti bei skatinti. Profesinės veiklos

skatinimas derinamas su materialiniu skatinimu.

Svarbiausia materialiojo atlyginimo forma – darbo užmokestis. Vadovas

gali pasirinkti ir nematerialaus atlyginimo formas: paaukštinti pareigas,

skirti atsakingesnes užduotis, suteikti galimybę kelti kvalifikaciją ir kt.

Visi atlyginimo už veiklą būdai grindžiami deramos darbuotojų elgsenos,

domėjimosi savo veikla didinimo principais.

Būtinumą mokyti darbuotojus, kelti jų kvalifikaciją sąlygoja pačių

įmonių interesai ir poreikiai. Norint prisitaikyti prie kintančių sąlygų

įmonės aplinkoje ir viduje, tenka nuolat atnaujinti darbuotojų profesinį

pasirengimą. Kvalifikacijos

kėlimas leidžia suvienodinti ką tik parengtų ir

seniau parengtų specialistų profesinį išsilavinimą.

Išvados

Smulkus ir vidutinis verslas yra labiausiai palitusi verslo sritis

Lietuvoje. Kadangi, rinkoje tarp šių įmonių konkurencija yra labai didelė,

todėl valdymo ypatumai turi svarbų vaidmenį įmonės verslume.

Lietuvos Respublikos vyriausybė stengiasi skątinti kurti SVV, nes tai

turi labai didelę reikšmę šalies ūkiui, didina ekonomikos potencialą,

padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą. Vyriausybės kuriamos programos

skatina imtis verslo ir vystyti jį tinkama linkme. Tik nuolatinė ir

visapusiška vyriausybės parama turėtų tapti svarbiausia verslo kūrimo

paskata.

Smulkus iir vidutinis verslas yra gyvybinė ekonomikos jėga. Norint

tikslingai tą jėgą panaudoti ir išmokti ją valdyti kuo efektyviau reikia

pasirinti tinkamus valdymo metodus bei struktūras ir juos derinti

tarpusavyje.

Didelę įtaką verslo efektyvumui turi gamybos proceso organizavimas. Be

strateginių ir operatyviųjų planų, kontrolės vykdymo verslas netenka

efektyvaus gamybos proceso funkcionavimo.

Gamybos procesas nevyks sklandžiai, jei vadovai nepasirinks tinkamo

darbuotojų valdymo organizavimo modelio bei sistemos, kuri padės

darbuotojus parinkti, įvertinti jų profesinę veiklą, mokyti ir kelti

kvalifikaciją bei tinkamai atlyginti už darbuotojų veiklos rezultatus.

Galima teigti, kad tai pagrindiniai vvaldymo ypatumai, kuriuos įvaldžius

galima pasiekti ne tik įmonės verslumo, gerovės, bet ir užbrėžtus tikslus.

Literatūra

1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai – Kaunas:

Technologija, 2000. -228 p.

2. Lukoševičius K., Martinkus B. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba –

Kaunas: TTechnologija, 2001.-191 p.

3. Leonienė B. Darbuotojų vadyba – Kaunas: Poligrafija ir informatika

2001.- 198 p.

4. Leonienė B. Verslo pradmenys – Kaunas : Poligrafija ir informatika

1998. – 221 p.

5. Sakalas A. Personalo vadyba. – Vilnius: Margi raštai, 2003.- 296 p.

6. Sūdžius V. Smulkaus ir vidutnio verslo administravimas ir valdymas –

Vilnius: Kronta, 2001. -288 p.

7. www.svv.lt Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra

8. www.vlb.lt Veslo labirintas

9. www.ukmin.lt Lietuvos respublikos ūkio ministerija

———————–

4 pav. Centralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo mažoje įmonėje modelis

Patarėjas darbuotojų organizavimo klausimais

Kitų skyrių vadovai

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

PIRKIMŲ

VALDYTOJAS

KONSULTANTAS komercinės teisės klausimais

EKONOMISTAS-FINANSININKAS

PARDAVIMŲ

VALDYTOJAS

SAVININKAS

2 pav. Mažos individualiosios įmonės valdymo struktūra (2, p.36)

Gamybos aar paslaugų proceso operacijos

Darbo procesas (operacijos, veiksmai, jų derinimas)

Įrengimų veikimo užtikrinimas (aprūpinimas, priežiūra)

Žaliava ar prekės

Ciklo pradžia

Produktas

(prekė ar paslauga)

Ciklo pabaiga

4 pav. Gamybos procesas ir jo sudėtinės dalys (1, p.70)

3 pav. Gamybinės individualiosios įmonės valdymo struktūra (2,p.36)

Darbuotojų organizavimo grupė

Įmonės vadovas

I valdymo

lygis

II valdymo

lygis

5 pav. Decentralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo mažoje įmonėje

modelis

SAVININKAS

MARKETINGO vadovas

EKONOMIKOS IR DARBO UŽMOKESČIO vadvas

VYRIAUSIASIS FINANSININKAS

GAMYBOS IR PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO vadovas

ADMINISTRACIJOS VADOVAS (prezidentas, direktorius)

Apskaitos grupė

Planavimo grupė

Kitų sskyrių vadovai

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

Įmonės vadovas

I valdymo

lygis

II valdymo

lygis

III valdymo

lygis

6 pav. Darbuotojų valdymo organizavimo vidutinėje įmonėje modelis

Įmonės vadovas

Juristas

Darbuotojas, atsakingas už darbuotojų mokymą

Darbuotojas, atsakingas už įdarbinimą ir atleidimą

Kitų skyrių vadovai

Darbuotojų skyriaus vadovas

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

I valdymo lygis

II valgymo

lygis

III valdymo

lygis

7 pav. Darbuotojų vadybos sistema (4, p.157)

Darbuotojų parinkimas

Mokymas ir kvalifikacijos kėlimas

Profesinės veiklos įvertinimas

Atlyginimas

PROFESIONALI VEIKLA