Prekių paskirstymo kanalai

VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

KATEDRA

PREKIŲ PASKIRSTYMO KANALAI

Referatas

VILNIUS, 2004

TURINYS

1.1 PASKIRSTYMO KANALO SAMPRATA IR PASIRINKIMAS 3

1.2 PASKIRSTYMO KANALO PASIRINKIMO SPRENDIMAI. 5

1.3.PASKIRSTYMO KANALO FUNKCIJOS. 10

1.4. MARKETINGO LOGISTIKA 11

1.5. LITERATŪROS SĄRAŠAS 14

1.1 PASKIRSTYMO KANALO SAMPRATA IR PASIRINKIMAS

Paskirstymo kanalas – tai grandinė tarpusavyje susijusių įmonių, kurios dalyvauja prekių judėjimo nuo gamintojo iki vartotojo procese.

Paskirstymo kanalo pasirinkimas yra strateginis sprendimas, turintis didelę reikšmę kainų politikai, reklamos organizavimui, pardavimo skatinimo priemonėms ir kt. Prekių paskirstymo kanalai daro esminį poveikį gamintojo kaštams ir pajamoms, taip pat pačios įmonės bei jos prekių įvaizdžiui. Pasirinkdamas ttam tikrą prekių paskirstymo kanalą, gamintojas dažniausiai ilgam susieja savą įmonę su kitomis įmonėmis – partneriais, užmezga su jomis dalykinius ryšius.

Kai kalbama apie paskirstymo kanalo pasirinkimą, turimi galvoje trejopo pobūdžio sprendimai: jau veikiančio kanalo panaudojimas, jo modifikavimas arba naujo kūrimas. Kuri iš šių alternatyvų priimtiniausia, dažnai priklauso nuo konkurencinės situacijos.

Priimti sprendimą dėl naujo paskirstymo kanalo suformavimo ar padaryti pakeitimų jau esančiame tenka dėl įvairių aplinkybių:

 Įmonė nori įvesti į rinką naują prekę;

 Naujai įsikūrusi įmonė ieško įėjimo į rinką;

 Atsiranda naujų pardavimo ttarpininkų;

 Atsiranda naujų prekybos įmonių tipų;

 Padidėja vertikalioji konkurencija;

 Sukuriama naujų prekių logistikos technologijų;

 Esamas paskirstymo kanalas dirba nepatenkinamai.

Paskirstymo kanalo parinkimą įtakoja šie paskirstymo veiksniai:

 Rinkos veiksnių grupės;

 Prekės įmonės;

 Įmonės;

 Tarpininkai;

 Konkurencija.

Rinkos veiksniai – tai yra: atstumas iki vartotojo, vartotojų skaičius, rinkos koncentracija, vartotojų elgsena.

Kuo didesnis atstumas iki vvartotojo, tuo didesnė tikimybė, kad apsimokės tarpininkų paslaugos, nei tiesioginis paskirstymo būdas.

Rinkos dydį nulemia pirkėjų skaičius, o kuo didesnis tankumas, tuo didesnė tikimybė, kad bus naudojamas didesnis tarpininkų skaičius. Vartotojų elgsena priklauso nuo keturių momentų: kas perka prekes, o taip pat kada, kur ir kaip.

Prekės veiksniai – nuo jų priklauso paskirstymo ilgis. Išskiriamos tokios prekių veiksnių grupės: prekės pobūdis, užsakymų dydis ir dažnumas, prekių linijos plotis.

Įmonės veiksniai – įmonės dydis, finansinės galimybės, įmonės strategija, tikslai ir uždaviniai.

Tarpininkų veiksmai. Kiekvieno kanalo tarpininkas daro įtaką prekių paskirstymui, todėl pasirenkant kanalą reikia įvertinti, jo veiksmus ir pasiruošimą atlikti reikalingas funkcijas ir, žinoma, kiek įmanoma mažesniais kaštais. Atskiri tarpininkai atlieka skirtingas funkcijas.

Pasirenkant gamintojo tarpininką galima išlaikyti operacijos kontrolę. Visų pirma tarpininkai yra vertinami ppagal tris kriterijus:

 Tarpininkų tinkamumas;

 Paslaugų kaštai;

 Paslaugų pasiūla.

Tarpininkų tinkamumas: patys tarpininkai formuoja kanalo struktūrą.

Paslaugų kaštai: jei paskirstymo kaštai per daug dideli, tarpininkų skaičius sumažėja, nes priešingu atveju gamintojas gaus mažesnį pelną arba netgi parirs nuostolį

Paslaugų pasiūla: svarbiausia, kad įmonės tikslus atitiktų tarpininkų siūlomos paslaugos. Kada išsiaiškinamos paslaugos ir jų įvairovė, tuomet pasirenkami tarpininkai, kurie suteikia reikiamas paslaugas už reikiamą kainą.

Paskirstymo kanalo pasirinkimui įtakos turi daug su prekėmis, vartotojais, konkurentais ir įmone susijusių veiksnių:

1. Su prekėmis susiję veiksniai:

 pirkimo dažnumas;

 kaina;

 transportabilumas;

 laikymo sąlygos;

 konsultavimo ir techninio patarnavimo bbūtinumas.

2. Su vartotojais susiję veiksniai:

 skaičius;

 gyventojų teritorinis pasisikirstymas;

 perkamoji galia;

 pirkimo įpročiai.

3. Su konkurentais susiję veiksniai:

 skaičius;

 dydis;

 finansinis pajėgumas;

 įvaizdis;

 jų konkuruojančios prekės;

 paskirstymo kanalai.

4. Su įmone susiję veiksniai:

 dydis;

 gamybinė programa;

 finansinis pajėgumas;

 rinkos dalis;

 personalas;

 įvaizdis.

Remdamasis šių veiksnių analize, gamintojas turi įvertinti paskirtymo kanalų alternatyvas ir pasirinkti labiausiai tinkamą. Analizuojant ir vertinant alternatyvas, ypač daug dėmesio reikia skirti vartotojui, jo poreikiams, įpročiams ir kt. Labai svarbu žinoti:

 Kokias vartotojų grupes norima pasiekti?

 Koks yra šių grupių paklausos potencialas, kokia būtų įmonės rinkos dalis?

 Kokie šių vartotojų pirkimo įpročiai ir pirkimo vietos, kalbant apie įmonė siūlomas, tiek apie kitas prekes?

Viena įmonė toms pačioms prekėms realizuoti gali naudoti įvairius kanalus. Pavyzdžiui, skirtingi kanalai gali būti naudojami vietinėje ir užsienio rinkose, skirtingai gali būti pateikiamos prekės įvairiose užsienio šalyse. Skirtingų kanalų reikia toms prekėms, kurios pateikiamos ir asmeniniam vartojimui, ir perdirbimui.

1.2. PASKIRSTYMO KANALO PASIRINKIMO SPRENDIMAI.

Pasirinkdamas prekių paskirstymo kanalą, gamintojas turi priimti sprendimą dėl:

 Paskirstymo kanalo ilgio;

 Paskirtymo sistemos pločio;

 Bendradarbiavimo su kanalo dalyviais pobūdžio.

Paskirtymo kanalo ilgis – tai paskirstymo kanale esančių prekybos tarpininkų skaičius. Pradinė paskirstymo pakopa visada yra gamintojas, o paskutinė – vartotojas. Tarp jų gali įsiterpti vienas arba daugiau pardavimo tarpininkų – didmeninės ir/ar mažmeninės prekybos įmonių. Paskirstymo kanalo ilgis priklauso nuo to, koks prekių paskirtymo būdas naudojamas – tiesioginis ar netiesioginis. Tiesioginis prekių paskirstymo būdas yra toks, kkai gamintojas savo prekes pateikia vartotojui pats, netiesioginis – kai jos patenka pas vartotoją per pardavimo tarpininkus (didmenines ar mažmenines prekybos įmones). Kokį prekių paskirstymo būdą pasirinkti, sprendžia gamintojas, tačiau, kaip rodo praktika, gamybinės prekės daugiausia parduodamos tiesioginiu, o vartojimo prekės – netiesioginiu būdu. Tiek pirmas, tiek antras būdas ūkiniame gyvenime reiškiasi įvairiomis organizacijos formomis.

Tiesioginis prekių paskirstymas gali vykti dviem formomis:

 Per savus prekių pardavimo padalinius bei specialius darbuotojus;

 Per savarankiškus tarpininkus, veikiančius pagal gamybos įmonės nurodymus ir jo interesais.

Pirmuoju atveju įmonėje pagamintų prekių pardavimu užsiima jos struktūriniai padaliniai arba atskiri darbuotojai. Tai gali būti pardavimo ar marketingo skyriai, pardavimo filialai, firminės parduotuvės, komivojažieriai – keliaujantys įmonės darbuotojai, siūlantys pirkti prekes pagal pavyzdžius ar katalogus. Gamybos įmonės, kurios neturi daug stambių pirkėjų arba yra nedidelės, prekių pardavimu gali užsiimti įmonės vadovai..

Kai prekės parduodamos per įmonei nepavaldžius, teisiškai savarankiškus pardavimo pagalbininkus – prekybos atstovus, agentus, maklerius, brokerius, bei komisionierius.

Prekybos atstovas (agentas) – tai verslininkas, nuolat tarpininkaujantis kitiems verslininkams sudarant sandorius arba tokius sandorius sudarant jų vardu. Gamintojas gali pavesti atstovui tik tarpininkauti sudarant prekių pirkimo – pardavimo sutartis įgalioti jo vardu ir sąskaita jas sudaryti. Pirmuoju atveju prekybos atstovas gali pirkėjui pateikti tik pasiūlymą sudaryti sutartį, kuri įsigalioja atstovaujamai įmonei sutikus.

Prekybos atstovui gali bbūti perduodamas prekių tiekimo sandėlis, kad jis galėtų pirkėjus kuo greičiau aprūpinti prekėmis, taip pat sumažintų smulkių užsakymų, kuriuos vykdo pats gamintojas, skaičių. Kaip atlyginimą už darbą prekybos atstovas gauna nuo apyvartos priklausantį komisinį atlygį, o kartais ir tam tikrą pastovų užmokestį.

Makleris (brokeris) – tai verslininkas, kuris būdamas nesusijęs su pardavėju ar pirkėju pastoviais sutartiniais santykiais, tarpininkauja jiems parduodant ar perkant prekes.

Svarbiausias maklerio uždavinys – suvesti pardavėją su pirkėju ir padėti jiems susitarti. Jis pasižymi tuo, kad gerai pažįsta rinką, kurioje specializuojasi, turi plačių ryšių ir todėl gali greitai įvykdyti atskirus pavedimus. Maklerio (brokerio) paslaugos apmokamos pagal šalių susitarimą. Jo nesant šalys moka lygiomis dalimis.

Komisionierius – tai verslininkas, kuris už atlyginimą įsipareigoja savo vardu parduoti kitų asmenų (komitentų) prekes arba, jiems pavedus, prekes pirkti. Komisionieriai gali vykdyti tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos operacijas, bei derinti abi veiklos rūšis. Jie gali dirbti pagal nuolatines arba vienkartines komiso sutartis. Kaip atlyginimą už savo darbą jie gauna nuo prekių apyvartos priklausančius komispinigius.

Tiesioginis paskirstymo būdas būtinas parduodant brangias, specialias ( nestandartines) mašinas ir įrenginius, kuriuos naudojant pirkėjui reikalingos konsultacijos, garantijos, priežiūra bei aptarnavimas. Dažniausiai gamintojas stengiasi stambiųjų pirkėjų, taip pat valstybinius užsakymus vykdyti pats, tuo tarpu prekių pardavimą smulkiems pirkėjams, kai prekės realizuojamos

nedideliais kiekiais, perleisti perkybininkams. Automobilių pramonėje įprasta, kad automobilius parduoda pats gamintojas, o atsargines dalis – prekybininkai.

Gamintojas siekia turėti ryšį su vartotojais, kai mano, kad prekybininkai deda nepakankamai pastangų pardavinėdami jo prekes arba kai jo netenkina prekybos įmonių pateikiamos informacijos apie rinką kiekis ir kokybė.

Kuo tiesesnis ir trumpesnis prekių paskirstymo kelias, tuo gamintojas gali geriau kontroliuoti prekių judėjimą ir daryti jam poveikį. Be to, atsisakydamas prekybos įmonių tarpininkavimo, jis turi galimybę prisiimti tą prekės kainos skirtumą, kuris susidaro tarp prekės ppardavimo prekybininkui ir galutiniam vartotojui kainų. Praktika rodo, kad dažniausiai gamybos įmonėms netikslinga, o kartais tiesiog negalima atsisakyti prekybos įmonių paslaugų. Tai ypač būdinga asmeninio vartojimo prekėms, kurių paklausa plačiai pasiskirsčiusi teritoriškai ir pasiūla turėtų būti priartinta prie vartotojo. Daugelio prekių gamintojai gali tikėtis sėkmingai realizuoti savo prekes, jei jos bus parduodamos kartu su kitų gamintojų prekėmis. Gamybos įmonėms tik išskirtinais atvejais tikslinga turėti savo mažmeninės prekybos tinklą. Paprastai apsiribojama nedidelių firminių parduotuvių skaičiumi, kuriose realizuojama tik maža pagamintos produkcijos ddalis, o pagrindinė jų paskirtis tirti vartotojų poreikius.

Todėl gamintojas, prieš pasirinkdamas tiesioginį savo prekių paskirstymo būdą, turi labai gerai apskaičiuoti, ne tik tai, kiek jis gaus papildomų pajamų, bet ir kiek turės papaildomų išlaidų, taip pat išsiaiškinti, ar jis yra ffinansiškai pajėgus tinkamai atlikti prekybos funkcijas.

Netiesioginis prekių paskirstymas gali vykti įvairiomis formomis, besiskiriančiomis prekybos tarpininkų skaičimi ir jų veiklos pobūdžiu (didmeninė ar mažmeninė prekyba). Galima išskirti tris pagrindines netiesioginio prekių paskirstymo formas:

 Kai prekių judėjime nuo gamintojo iki vartotojo kelyje įsiterpia didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonė;

 Kai įsiterpia tik didmeninė prekybos įmonė;

 Kai įsiterpia tik mažmeninė prekybos įmonė.

Šios pagrindinės formos gali turėti įvairių modifikacijų, ypač didmeninės prekybos pakopoje. Pagal tarpinių pakopų skaičių skiriami netiesioginiai vienakopiai ir daugiakopiai paskirstymo kanalai.

Daugeliu atveju įmonėms netikslinga, o kartais tiesiog ir nenaudinga apsieiti be tarpininkų. Turėdamas tarpininkų ir jiems perduodamas savo produkciją, gamintojas jau praranda galimybę kontroliuoti visą paskirstymo sistemą. Dalį paskirstymo funkcijų ir atsakomybės prisiima tarpininkai. Tarpininkai sumažina sandorių skaičių ir marketingo paskirstymo sistemą padaro daug rezultatyvesnę iir efektyvesnę.

Tiesioginio ir netiesioginio paskirstymo esminiai skirtumai matyti 1 schemoje.

1 schema. Prekių paskirstymo būdai.

Visi prekės paskirstymo kanalai, kuriuos naudoja gamintojas siekia pateikti ją vartotojui, sudaro šios prekės paskirstymo sistemą. Įmonė, kurioje gaminamos skirtingos prekės, gali turėti ne vieną paskirstymo sistemą.

Gamintojas, kurdamas savo prekių paskirstymosistemą /as, turi numatyti konkrečius kiekvieno paskirstymo kanalo tarpininkus, su kuriais bendradarbiaus. Kartu numatomas prekių paskirstyno sistemos plotis, jo intensyvumas.

Paskirstymos sistemos plotis – tai toje pačioje kanalo pakopoje esančių tarpininkų skaičius.

Skiriamos trys prekių paskirstymo strategijos:

 Intensyvi;

 Atrankinė;

 Išskirtinė.

Intensyvus paskirstymas –– tai tokia prekių paskirstymo strategija, kai gamintojas siekia savo prekes vartotojui pateikti per kuo didesnį prekybos tarpininkų skaičių. Gamintojas šiuo atveju stengiasi, kad jo prekes vartotojas galėtų įsigyti daugelyje prekybos objektų (parduotuvių, kioskų ir pan.), kad prekių paskirstymo padengimo rodiklis ir tankis būtų maksimalūs.

Prekių paskirstymo padengimo rodiklį apibūdina tam tikros prekybos šakos (pvz., maisto prekių, drabužių, buitinės technikos), tipo ar rajono parduotuvių, kuriose parduodamos gamintojo prekės, skaičiaus santykis su visu tos šakos, tipo ar rajono parduotuvių skaičiumi.

Prekių paskirstymo tankis – tai parduotuvių, kurios tam tikrame rajone prekiauja gamintojo prekėmis, skaičiaus santykis su šio rajono gyventojų skaičiumi arba jo plotu.

Intensyvaus paskirstymo strategijos paprastai laikomasi parduodant kasdienės bei dažnos paklausos prekes, kai rinka neskirstoma į segmentus.

Atrankinis paskirstymas – tai tokia prekių paskirstymo strategija, kai gamintojas pagal tam tikrus kokybinius kriterijus apriboja prekybos tarpininkų, kuriems parduoda savo prekes, skaičių.

Taip paskirstomos paprastai tik periodiškai ir retai perkamos, atidžiai pasirenkamos prekės. Šios strategijos tikslas – įpratinti pirkėjus gamintojo prekių ieškoti tik tam tikro tipo įmonėse ar parduotuvėse, tuo formuojant gamintojo ir jo prekių įvaizdį.

Tokios strategijos pranašumai:

 Galimybė realizuoti prekių paskirstymą apsiribojus mažesniu, tačiau stambesnių pirkėjų skaičimi;

 Geras paskirstymo kanalo apžvalgumas, kontrolės ir savalaikės korekcijos galimybė;

 Didesnis prekybos tarpininkų suinteresuotumas;

 Nuolatinės pagalbos pirkėjams teikimo galimybė.

Šios strategijos trūkumai:

 Apyvartos praradimo ppavojus dėl nedidelio prekių paskirstymo padengimo ir tankio;

 Rizika, kylanti iš paskirstymo kanalo pasitraukus svarbiam pirkėjui.

Išskirtinis paskirstymas – tai tokia prekių paskirstymo strategija, kai gamintojas tam tikrame regione suteikia teisę prekiauti savo prekėmis tik vienam prekybos tarpininkui.

Tokia strategija taikoma brangioms, techniškai sudėtingoms, specifinius pirkėjų poreikius tenkinančioms, kartais unikalioms vartojimo prekėms, taip pat labai kvalifikuotų papildomų paslaugų (projektavimo, įrengimo, aptarnavimo) reikalaujančioms gamybinės prekėms, kurių pirkėjų yra nedaug. Išskirtinį paskirstymą taiko didelius reikalavimus partneriams keliančios firmos, pvz., parduodančios ypač geros kokybės madingus drabužius, brangią kosmetiką, automobilius ir pan. Už suteiktą išskirtinę pardavimo teisę gamintojas gali iškelti prekybininkui tam tikrų sąlygų: nepardavinėti konkurentų prekių, prekiauti jo rekomenduojamomis kainomis, leisti kontroliuoti jo veiklą ir t.t.

Išskirtinės paskirstymo strategijos teigiamos ypatybės(gamintojo požiūriu):

 sumažėja prekių ir prekybos tarpininkų konkurencija;

 padidėja marketingo veiksmų efektyvumas (dėl mažesnio prekybos tarpininkų skaičiaus, aiškių savitarpio įsipareigojimų, didesnės kontrolės galimybių);

 užmezgami glaudesni ryšiai su prekybos įmonėmis ir padidinami joms keliami reikalavimai.

Kartu ši strategija turi ir neigiamų ypatybių:

 gamybos įmonė labai priklauso nuo didelio skaičiaus prekybos įmonių sugebėjimų ir motyvacijos;

 mažas prekės paskleidimas rinkoje padidina pirkėjams jos įsigijimo sąnaudas.

Atrankinio ir išskirtinio paskirstymo strategijos reikalauja labai rūpestingai ir apgalvotai pasirinkti prekybos įmones. Svarbiausi atrankos kriterijai yra šie:

 finansinė padėtis;

 aptarnaujamas rajonas;

 asortimentas;

 pardavimo potencialas;

 logistikos pajėgumai.

Pasirinkdamas prekybos tarpininką, gamintojas nori pasiekti tam tikrą rinkos segmentą. PPrekybos įmonės aptarnaujamas rajonas gali būti per mažas ir neapimti potencialių pirkėjų, tačiau jis gali būti ir per didelis, sukelti nepageidaujamą konkurenciją. Svarbu, kad prekybininko asortimentas būtų patrauklus pirkėjams, kurie laikomi tiksline grupe. Drauge reikia įvertinti, ar gamintojo prekės galės konkuruoti su prekybininko pateikiamu asortimentu.

1.3.PASKIRSTYMO KANALO FUNKCIJOS.

Paskirstymo kanalo dalyvių pagalba prekės patenka iš gamintojo pas vartotoją. Paskirstymo sferos uždavinys – pašalinti prekių gamybos ir vartojimo asortimento, vietos ir laiko neatitikimus. Šį tikslą kanalai pasiekia šių funkcijų pagalba:

Informacija. Surinkti ir skleisti tyrimų ir kitokio pobūdžio informaciją apie individus ir aplinkos veiksnius marketingo ir integruotos logistikos aplinkoje bei panaudoti šią informaciją planuojant ir vykdant sandėrius bei mainus.

Rėmimas. Vystyti ir skatinti komunikacijos procesą.

Kontaktas. Surasti ir bendrauti su potencialiais pirkėjais.

Prisitaikymas. Suformuoti ir pritaikyti pasiūlymą prie pirkėjo poreikių. Šie poreikiai gali apimti tokias sferas kaip gamyba, rūšiavimas, sandėliavimas, paskirstymas, aprūpinimas, surinkimas ir pakavimas.

Derybos. Perduodant nuosavybės teisę pasiekti konsensusą dėl kainų ir kitų dalykų.

Fizinis paskirstymas. Vystyti transportavimo ir sandėliavimo sistemą.

Finansavimas. Gautomis pajamomis padengti paskirstymo kanalo veiklos kaštus.

Rizikos prisiėmimas. Prisiimti riziką, vykdant paskirstymo kanalo veiklą.

Šios funkcijos aktualios ne tik tarp gamintojo ir galutinio vartotojo, bet ir tarp tiekėjo ir gamintojo. Kaip ir galutinis vrtotojas, gamintojas yra tiekėjo pirkėjas ir t.t. svarbu prisiminti, jog ir vartotojų, ir

gamintojų paskirstymo kanale kiekvienas narys yra kažkieno pirkėjas.

1.4. MARKETINGO LOGISTIKA

Pasirinkus paskirstymo kanalą, įmonei reikia spręsti, kaip fiziškai pateikti prekes vartotojui arba tarpiniam paskirstymo kanalo dalyviui. Fizinio prekių judėjimo būtinumas kyla dėl to, kad tarp gamybos ir vartojimo yra vietos, laiko ir kiekio neatitikimas. Marketingo logistika – tai sprendimai ir veiksmai, susiję su fiziniu prekių judėjimu nuo gamintojo iki vartotojo. Marketingo logistika apima tik dalį verslo logistikos – prekių judėjimą nuo gamintojo iki jų vartojimo ar pirkimo vietos.

2 schema. Marketingo llogistikos vieta verslo logistikoje

Sprendimai dėl paskirstymo kanalo ilgio ir paskirstymo sistemos pločio turi lemiamą reikšmę marketingo logistikos aptarnaujamų pirkėjų skaičiui. Paskirstymo kanalo institucijos ir marketingo logistikos institucijos turi būti viena su kita suderintos.

Logistikos sistemos pokyčių reikalauja gamybinės programos plėtimas, naujų prekių gamyba, kadangi tai kelia naujų reikalavimų užsakymų vykdymui, prekių įpakavimui, jų gabenimui, atsargų sudarymui bei jų sandėliavimui.

Glaudus ryšys pastebimas tarp logistikos ir kainų politikos. Nustatant kainas, ypač jų žemutinę ribą, būtina atsižvelgti į logistikos kaštus. Vienas svarbiausių teritorinės kkainų diferenciacijos veiksnių yra logistikos kaštai. Marketingo logistika reikalauja didelių kaštų. Vidutiniškai jie siekia 8-9 procentus įmonės prekių apyvartos.

Marketingo logistikos sistemoje tikslinga išskirti keletą subsistemų:

 sandėlių;

 atsargų;

 prekių gabenimo;

 prekių laikymo (sandėliavimo);

 informacijos.

Sandėlių sistema. Sandėlių planavimas apima apima jų skaičiaus, sudėties, išdėstymo, taip pat ssandėliavimo procesų planavimą. Šiame plane numatomas įvairių lygių sandėlių skaičius, jų plotas bei talpa, vietos, statybos eiliškumas, aptarnaujamos teritorijos. Dėl didelių investicijų poreikio ir ilgo naudojimo laiko sandėlių sistemos formavimas yra labai svarbus strateginis sprendimas, turintis lemiamą įtaką operatyviniams logistikos procesams. Gamybos įmonė gali naudotis savo ir (arba) specialių logistikos įmonių, teikiančių įvairias su fiziniu prekių judėjimu susijusias paslaugas, sandėliais.

Atsargų sudarymo sistema. Atsargų sudarymas – tai būtina sąlyga siekiant išlyginti prekių gamybos ir jų paklausos bei vartojimo laiko skirtumus. Atsargos turi leisti įmonei disponuoti pirkėjo pageidaujamomis prekėmis, tuo sudarydamos palankias jų pardavimo sąlygas. Atsargas tenka sudaryti ne tik dėl prekių gamybos ir vartojimo ar paklausos laiko skirtumo, bet ir siekiant racionaliau panaudoti transporto priemones, sumažinti prekių pervežimo kaštus.

Prekių ggabenimo sistema. Gamyba pasižymi didesne ar mažesne koncentracija, tuo tarpu paklausa ir vartojimas teritoriniu atžvilgiu dažniausiai yra labai plačiai pasiskirstę. Prekių gabenimo sistema apima prekių judėjimą iki jų pardavimo galutiniams vartotojams ir vartojimo vietų. Ši sistema sprendžia tiek strateginius, tiek operatyvinius uždavinius.

Prekių pervežimo uždaviniai gali būti sprendžiami naudojant įvairias transporto priemonių rūšis: geležinkelio, vandens, oro, vamzdynų. Kiekviena iš jų pasižymi specifinėmis savybėmis, iš kurių svarbiausios yra greitis, susisiekimo kelių tinklo tankis, saugumas, judėjimo dažnis, pervežimo kaina ir kt.

Prekių ssandėliavimo sistema. Prekių sandėliavimas apima visus procesus, kurie vyksta sandėlyje nuo prekių patekimo į jį iki jų išsiuntimo. Tai prekių iškrovimas iš transporto priemonių, jų sukrovimas sandėlyje, jų priežiūra, pirkėjų užsakytų prekių atrinkimas ir siuntų sukomplektavimas, supakavimas ir pakrovimas į transporto priemones.

Informacijos sistema. Marketingo logistikai priskiriamas ne tik prekių, bet ir informacijos srautų, susijusių su fiziniu prekių judėjimu, valdymas. Tai informacija, kuri ateina prieš prasidedant fizinaim prekių judėjimui, taip pat prekių srautus lydinti informacija.

1.5. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Pranulis, V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R. Marketingas.- Vilnius:2000

2. Mingaila, R. Krovinių transportavimp sistema.-Vilnius:1998.

3. Mingaila, R. Tarptautinė logistika.- Vilnius:1997.

4. Savaniauskas, A. Logistika.- Vilnius:2004