Ne pelno sektorius: Švietimo sistema

Turinys

1. ŠVIETIMO SISTEMOS

SANDARA…………………..

….4

1.1. Ugdymo įstaigos

vadovybė………………….

……..5

1.2.

Steigėjas…………………

…………….5

1.3. Savivaldybė kaip

steigėjas…………………

…… 6

1.4. Priežiūros išvadų

įforminimas…………………

…… 6

2. NE PELNO ORGANIZACIJŲ VAIDMUO

VISUOMENĖJE………… 7

3. Ne pelno organizacijų valdymas ir

struktūra…………… 9

4. NE PELNO ORGANIZACIJŲ STEIGIMAS IR

REGISTRAVIMAS………10

5. Ne pelno organizacijų teisės ir

pareigos……………..13

6. KONSTITUCINĖS NUOSTATOS DĖL NE PELNO ORGANIZACIJŲ……15

6.1. Ne pelno organizacijų likvidavimas ir

reorganizavimas………….16

6.2. Švietimo ne pelno organizacijų teisinė norminė

bazė……..17

7. APSKAITOS IR SSTATISTIKOS REGLAMENTAVIMAS………21

8.

STATISTIKA………………….

…………….34

8. 1. Švietimo įstaigų vystymasis iki Lietuvos nepriklausomybės

atgavimo…34

8. 2. Švietimo raida nuo 1990

metų…………………..

..35

8.2.1. Ikimokyklinės

įstaigos……………….

……35

8.2.2. Moksleivių ir studentų skaičiaus

pokyčiai…………..36

8.2.3. Privalomasis

mokslas………………..

…..37

8.2.4. Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą……..38

8. 2.5. Aukštasis mokslas………………. 39

8.2.6. Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą,

skaičius……. 41

8.2.7. Mokymo įstaigų skaičiaus

kitimas……………… 41

8.2.8. Mokymosi

aprėptis……………….

…… 42

9. PASIŪLYMAI DĖL JAUNIMO ĮTRAUKIMO Į NEPELNO ORGANIZACIJŲ VEIKLĄ

……………………..

……………45

9.1. Ne pelno organizacijų

funkcijos………………..

… 45

9.2. Informacijos stoka – pagrindinė problemos

priežastis……….. 46

9.3. Studentų atstovybių

veikla…………………

…. 50

9.4. Lietuvoje veikiančios jaunimo

organizacijos…………….. 51

LITERATŪROS

SĄRAŠAS…………………..

……..56

ĮVADAS

Ne pelno organizacijos turi senas tradicijas. Dažnai teigiama, kad

pirmosios ne pelno organizacijos-labdaros fondai atsirado vėlyvaisiais

viduramžiais ir kad pirmosios nevyriausybinės (ne pelno) organizacijos

sietinos su katalikų ir evangelikų liuteronų sąjūdžiais bei jų

švietėjiška veikla. Tačiau iš tikro fondai daugelyje Europos šalių

egzistavo jau nuo V a. prieš Kristų. Asociacijos Europoje taip pat yra

žymiai senesnės ir žinomos jau nuo pirmųjų krikščioniškų judėjimų

(krikščioniškos to meto grupelės taip pat laikytinos asociacijomis) bei

amatininkų ir pirklių asociacijų, gildijų ir cechų, savitarpio pagalbos

grupių ir sąjungų.

Dabartinę ne pelno organizacijų reikšmę iliustruoja ir tai, kad,

pavyzdžiui, kas aštunta nauja darbo vieta Prancūzijoje ar Anglijoje yra

sukuriama ne pelno organizacijoje. Be to, jei Britanijos ne pelno

organizacijos nustotų teikti savo paslaugas, o jų teikimą perimtų

valstybė, tai mokesčių mokėtojams kainuotų 12 procentinių punktų

padidintus pajamų mokesčius. Apie pusė visų organizacijų Jungtinėse

Amerikos Valstijose yra ne pelno organizacijos.

Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiau

visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų

užsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiai

nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerinti

pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje arba užsiimti

švietėjiška pelno nesiekiančia veikla, tačiau nurodytos ir kitos tradicinės

ne pelno organizacijų veiklos sritys.

Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą visuomenėje negalima nepaminėti,

kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelno

organizacijos dažnai jjungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos

rūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabilia

ir priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus,

standartus, veiklos principus ir panašias normas.

Šiame darbe plačiau nagrinėjama švietimo ne pelno organizacijų

veiklos ypatumai, šias organizacijas reglamentuojanti norminė teisinė bazė,

raida bei pateikiama keletas pasiūlymų dėl jaunimo įtraukimo į šias

organizacijas. Taip pat gana detaliai aptariamos įvairios šių ne pelno

organizacijų administravimo ir kontrolės ypatybės bei tvarka Darbą sudaro

pagrindinės trys dalys: švietimo organizacijų teisinė bazė administravimas

ir kontrolė, jų vystymasis bei statistiniai duomenys, pasiūlymai dėl

jaunimo dalyvavimo šioje veikloje. Darbe stengiamasi pabrėžti švietimo

svarbą šiandieninėje visuomenėje, ir ne pelno sektoriaus švietimo

organizacijų indėlį šioje srityje.

Rašant referatą buvo remtasi LR įstatymais, periodine literatūra,

Interneto svetaine bei kita literatūra.

1. ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA

 

Švietimo sistema

Lietuvos švietimo sistema apima formalųjį, neformalųjį ir informalųjį

švietimą (savišvietą) bei pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai.

Formaliajam švietimui priskiriamas pradinis, pagrindinis, vidurinis

ugdymas, profesinis mokymas, aukštesniosios ir aukštojo mokslo studijos.

Neformaliajam švietimui priskiriamas ikimokyklinis, priešmokyklinis

ugdymas ir kitas neformalusis vaikų bei suaugusiųjų švietimas.

Informaliajam švietimui (savišvietai) priskiriamas savarankiškas arba

savaiminis mokymasis.

Pagalbai mokiniui priskiriama informacinė, psichologinė, socialinė

pedagoginė, specialioji pedagoginė ir specialioji bei medicinos pagalba

mokykloje.

Pagalbai mokytojui ir mokyklai priskiriama informacinė, konsultacinė,

kvalifikacijos tobulinimo bei kitokio pobūdžio pagalba.

Švietimo principai

Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą,

dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hhierarchinio pavaldumo, bet

horizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva

grindžiamą Lietuvos visuomenę.

    Bendrosios programos nustato tik bendruosius ugdymo turinio principus,

jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama galimybė kurti mokyklos

ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus ugdymo turinio politikos

posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu rengiami valstybiniai

išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi iš mokyklos,

orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi Lietuvos

švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio, J.Vabalo-

Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės pedagogikos bei

psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus reikalavimus.

    Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su

nauja mokyklos struktūra. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai gali

pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas

profiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individualias programas

atsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus,

bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas.

    Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai

(pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais).

1. Bendroji švietimo įstaigų veiklos priežiūra

Priežiūros paskirtis – padėti švietimo įstaigai įgyvendinti švietimo

politikos strategiją, paskatinti kaitai, rūpintis įstaigų demokratine

sankloda, įtraukti visuomenę į švietimo problematiką.

Valstybinių, savivaldybių ir nevalstybinių švietimo įstaigų (išskyrus

aukštąsias mokyklas) priežiūrą pagal įstatymais suteiktą kompetenciją kartu

su savo savivaldos institucijomis vykdo ugdymo įstaigos vadovybė, steigėjas

ir savivaldybė kaip švietimo įstaigų steigėja.

Valstybinę visų švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas)

pedagoginės veiklos priežiūrą vykdo Valstybinė švietimo inspekcija,

veikianti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus nuostatus.

1.1 UGDYMO ĮSTAIGOS VVADOVYBĖ

Prižiūri, kaip vykdomi švietimo reformą ir pedagoginę veiklą

reglamentuojantys dokumentai, aiškina mokyklos bendruomenės nariams

valstybinės bei regioninės švietimo politikos nuostatas.

Ekspertuoja, analizuoja ir koreguoja vaikų ir jaunimo bendrąjį, papildomąjį

ugdymą, profesinį rengimą bei suaugusiųjų švietimą.

Stebi pedagogų veiklą, teikia profesinę pagalbą ir dalyvauja juos

atestuojant.

Kontroliuoja, kad moksleivių žinios, gebėjimai ir įgūdžiai atitinka

valstybinius išsilavinimo standartus, vertina ugdymo rezultatus.

Analizuoja ir mokyklos sąvade apibendrina veiklos problemas, svarsto jį

mokyklos taryboje ir teikia pagal priklausomybę apskrities valdytojo arba

savivaldybės administracijos švietimo padaliniui.

Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo inspekcijos bei savivaldybių švietimo

padalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.

1.2 STEIGĖJAS

1. Stebi įstaigos funkcionavimą, LR įstatymų, Vyriausybės nutarimų,

Švietimo ir mokslo ministerijos bei kitų institucijų teisės aktų

įgyvendinimą.

2. Užtikrina optimalias sąlygas ugdomajai veiklai.

3. Išklauso įstaigos vadovą, esant reikalui, gauna informaciją raštu.

4. Sudaro ekspertų grupes moksleivių žinių, gebėjimų ir įgūdžių atitikimui

valstybiniams išsilavinimo standartams nustatyti ir, atsižvelgdamas į

ekspertų išvadas, koreguoja įstaigos veiklą, inicijuoja pedagogų

kvalifikacijos tobulinimą ir atestaciją.

5. Užtikrina žmogaus teisių apsaugą, saugą darbe.

6. Sudaro sąlygas Valstybinės švietimo inspekcijos bei savivaldybių

švietimo padalinių pareigūnams stebėti švietimo įstaigos pedagoginę veiklą.

1.3 SAVIVALDYBĖ KAIP STEIGĖJAS

Analizuoja ir vertina švietimo įstaigų veiklos nuostatus, konsultuoja

įstaigų bendruomenes dėl ugdymo proceso organizavimo ir ugdymo turinio

įgyvendinimo.

Konsultuoja švietimo įstaigas dėl Lietuvos Respublikos įstatymų,

Vyriausybės nutarimų, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktų

įgyvendinimo. Vertina teisės aktų įgyvendinimą įstaigose. Esant įstaigos

veiklos trūkumams,

organizuoja operatyvinį poveikį.

Organizuoja švietimo įstaigų vadybos bei moksleivių žinių, gebėjimų ir

įgūdžių atitikimo valstybiniams išsilavinimo standartams ekspertizę.

Kaupia informaciją apie švietimo įstaigų veiklos pokyčius ir būklę,

analizuoja ir vertina valstybinės ir regioninės švietimo politikos plėtotės

požiūriu.

Koordinuoja švietimo įstaigų veiklą įgyvendinant švietimo reformos

nuostatas.

Analizuoja savivaldybės švietimo būklę bei problemas, jas apibendrina ir

teikia (sąvado forma) apskrities valdytojo administracijos švietimo

padaliniui.

Dalyvauja Valstybinei švietimo inspekcijai organizuojant savivaldybės, o

merui sutikus ir kitų apskrities teritorijoje esančių Švietimo įstaigų

patikrinimus.

1.4 PRIEŽIŪROS IŠVADŲ ĮFORMINIMAS

1. Steigėjo įgalioti asmenys apie savo darbo rezultatus raštu informuoja

steigėją.

2. Ugdymo įįstaigos vadovybė pedagoginio personalo darbo priežiūros išvadas

įrašo iš jų tam tikslui skirtame žurnale, sąsiuvinyje ir pan.

3. Ugdymo įstaigos priežiūros rezultatai įforminami įrašu ugdymo įstaigos

inspektavimo knygoje arba pažyma.

4. Esant reikalui, patikrinimų rezultatai įforminami steigėjo įsaku arba

mero potvarkiu.

5. Pedagogai, ugdymo įstaigos steigėjai ir vadovai, savivaldybių merai,

nesutinkantys su patikrinimo rezultatais, turi teisę per 10 dienų nuo

rezultatų paskelbimo dienos pateikti apeliaciją apskrities valdytojui arba

apskrities švietimo tarybai.

2. Ne pelno organizacijų vaidmuo visuomenėje

Daugelyje šalių įmonėms ne pelno organizacijos yra neparankūs konkurentai

dėl joms teikiamų lengvatų. Tuo ppagrindu ne pelno organizacijos visiškai

pagrįstai gali būti kaltinamos, jog plėsdamos savo veiklą į vis naujas

sferas, jos sugriauna lygios ir sąžiningos konkurencijos galimybę šiose

srityse. Konkuruojant su valstybinėmis institucijomis tokio privalumo nėra,

tačiau būtent išvaldžios institucijų nevalstybinės ne pelno organizacijos

yra pajėgios perimti daugelio funkcijų (socialinės apsaugos, kultūros

projektų finansavimo, sporto veiklos organizavimo, mokslo tyrimų, švietimo,

nusikaltimų prevencijos, etc.) vykdymą, ir čia labiau atsiskleidžia galima

ne pelno organizacijų socialinė reikšmė

Nepaisant labai svarbaus veiklos bei investavimo „variklio“ – materialinių

paskatų nebuvimo (arba buvimo žymiai mažesniu mastu), ne pelno

organizacijos turi keletą labai svarbių prigimtinių, o ne įstatymais

sukurtų privalumų lyginant su pelno siekiančiais subjektais, o juo labiau –

viešaisiais subjektais:

galimybė panaudoti nemokamą (savanorišką) darbą. Kaip rodo praktika, žmonės

yra linkę

skirti savo laisvalaikį darbui ne pelno organizacijose;

galimybė gauti neatlygintiną, o dažnai ir neapmokestinamą, paramą. Ne pelno

organizacijos,

kurių tikslas nėra asmeninė materialinė nauda, priešingai nei įmonės,

kurios siekia pelno, gali tikėtis gauti paramą iš tų, kuriems atrodo

priimtini ne pelno organizacijos tikslai.

papildomi stimulai vartotojams naudotis ne pelno organizacijų paslaugomis

ar pirkti jų prekes.

Žmonės dažnai jaučiasi geriau, jei nors iir tą patį ar prastesnės kokybės

daiktą už tą pačią ar net didesnę kainą įsigyja iš ne pelno organizacijos.

Taip susidaro įspūdis, kad sumokėti pinigai, užuot atitekę verslininkui,

atiteks kitiems asmenims ar projektams, kuriems šių lėšų labiau reikia.

žmonės renkasi ne įmones, o ne pelno klubus savo laisvalaikiui praleisti ar

kitai veiklai

organizuoti todėl, kad nori, jog kartu su jais šios veiklos metu būtų tik

tokie žmonės, kuriuos jie norėtų matyti. Klubo atveju galima priimti arba

nepriimti į klubą, tuo tarpu įmonė aptarnautų visus klientus.

Ne pelno organizacijų skaičius, dydis ir reikšmė per pastaruosius

dešimtmečius Vakarų visuomenėse labai išaugo. Europos Sąjungos Komisijos

nuomone, tai įvyko dėl keleto pagrindinių priežasčių:

gerovės išaugimas ir daugiau laisvo laiko,

paslaugų reikšmės visuomenėje išaugimas,

„socialinė privatizacija“, t.y., valdžios teiktų paslaugų teikimo funkcijos

delegavimas ne pelno

organizacijoms,

pirmenybės teikimas individualiam dėmesiui, kuris būdingas ne pelno

organizacijoms, o ne

nuasmenintam požiūriui, kuris būdingas valdžios institucijoms,

naujų poreikių, kuriuos gali patenkinti pirmiausia ne pelno organizacijos,

atsiradimas ir kt.

Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiau

visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų

užsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiai

nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerinti

pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje, tačiau nurodytos

ir kitos tradicinės ne pelno organizacijų veiklos sritys.

Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą visuomenėje negalima nepaminėti,

kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne pelno

organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos

rūšimi užsiimančias bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabilia

ir priimtina savo veiklos aplinka dažnai nustato vidinius reikalavimus,

standartus, veiklos principus ir panašias normas.

3. Ne pelno organizacijų valdymas ir struktūra

Ne pelno organizacijos turi būti reglamentuojamos pagal atskirus

įstatymus, o ne pagal vieną ne pelno organizacijų įstatymą, pirmiausia

todėl, kad tarp skirtingų ne pelno organizacijų rūšių yra valdymo

struktūros bei nuosavybės santykių ypatumai. Kontinentinės teisės

tradicijoje šie ypatumai ir skirtumai labiausiai pasireiškia lyginant

narystės ir turto pagrindu veikiančias organizacijas.

Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia kyla iš

narių, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus, arba renka atstovaujamus

organus.Turtu paremtose organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai,

savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visą organizacijos veiklą.

Kai šių dviejų organizacijų tipų atskyrimas nėra griežtas, galima sutikti

tikrai daug tarpinių variantų, kuomet vienoje organizacijoje tam tikras

funkcijas turi ir steigėjai, ir nariai, ir rėmėjai.

Žemiau aptariamos pagrindinių Lietuvos ne pelno organizacijų rūšių

valdymo struktūros.

Visuomeninių organizacijų įstatymas šiuo požiūriu yra liberalus ir

nenustato privalomos valdymo struktūros, atskirų valdymo organų

kompetencijos ar formavimo principų. Vienintelė įstatymo nuostata dėl

valdymo organų yra reikalavimas įstatuose nustatyti aukščiausiojo valdymo

organo sušaukimo tvarką, periodiškumą bei kompetenciją, o taip pat kitų

valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarką ir kompetenciją. Narystės

principas visgi sąlygoja gana tradicinę visuomeninės organizacijos

struktūrą: visuotinis narių susirinkimas, taryba, pirmininkas, tačiau yra

nemažai organizacijų, nustatančių itin sudėtingą valdymo struktūrą.

Asociacijų įstatyme įtvirtinti gana griežti valdymo struktūros

reikalavimai. Nustatyti privalomi valdymo organai: visuotinis narių

susirinkimas (konferencija, suvažiavimas), kolegialus valdymo organas

(organai) ir administracija. Įstatymas nustato net šių organų kompetencijos

ir sprendimų priėmimo tvarkos pagrindus.

Įstatymas reikalauja, kad viešojoje įstaigoje būtų bent du valdymo organai:

visuotinis susirinkimas ir administracija. Visuotiniame susirinkime

sprendžiamojo balso teisę turi dalininkai, o atskirais atvejais ir

valstybinė institucija – panaudos davėja.

Viešojoje įstaigoje gali būti sudaromi kiti kolegialūs valdymo organai,

kurių formavimo tvarką bei kompetenciją nustatoma įstatuose.

Labdaros ir paramos fondo valdymo organų struktūra, nors tai nėra naryste

paremta organizacija, yra beveik tapati asociacijų valdymo organų

struktūrai. Skirtumas tas, kad visos valdymo struktūros pagrindas yra

steigėjai.

4. Ne pelno organizacijų steigimas ir registravimas

Ne pelno organizacijų registravimo tvarka ir registruojančios

institucijos bet kurioje šalyje yra neišvengiamai susijusios su kitų teisės

subjektų registravimu, tačiau paprastai ne pelno organizacijas

registruojančios institucijos yra kitos, nesutampančios su pelno

siekiančius subjektus registruojančioms institucijoms. Tokios institucijos

dažnai yra Teisingumo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, teismai,

savivaldybės.

Steigiant visuomenines organizacijoms, asociacijas, viešasias įstaigas ir

labdaros ir paramos fondus, visoms šioms organizacijoms:

a) nėra keliamas minimalaus kapitalo ar kitoks reikalavimas, susijęs su

turto minimumu,

b) yra nustatytas nemokamas registravimas.

Visuomeninių organizacijų steigimą ir registravimą reglamentuoja

Visuomeninių organizacijų įstatymas. Yra net trys visuomenines

organizacijas registruojančios institucijos: 1) organizacijas, kurios

veikia vienos savivaldybės teritorijoje, registruoja savivaldybė, 2)

organizacijas, kurių veikla kelių savivaldybių, tačiau tik vienos

apskrities teritorijoje, registruoja apskrities administracija, 3)

organizacijas, kurios veikia daugiau nei vienos apskrities teritorijoje,

registruoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. Iš pirmo žvilgsnio

sistema nėra ydinga, tačiau iš tikrųjų veiklos teritorijos nustatymas,

žinoma, dažnai būna

problemiškas.

Visuomeninės organizacijos įsteigimas vykdomas tokia tvarka: sušaukiamas

steigiamasis susirinkimas, jame patvirtinami įstatai ir išrenkami valdymo

organų nariai. Po to, ne vėliau kaip per mėnesį visuomeninė organizacija

turi būti registruojama. Visuomeninės organizacijos nariais, taigi ir

steigėjais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolatiniai

Lietuvos respublikos gyventojai tai, savaime suprantama, uždraudžia ir

juridinių dalyvavimą visuomeninėje organizacijoje. Be to, steigėjams turi

būti sukakę 18 metų amžiaus.

Labdaros ir paramos fondų steigimo tvarka yra tam tikra prasme

laisviausia: labdaros ir paramos fondą gali steigti tiek fiziniai, tiek

juridiniai asmenys, tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio subjektai,

neribojamas steigėjų skaičius, nuo steigėjų ypatybių nepriklauso nei

steigimo procedūros, nei registravimo vieta.

Gero ne pelno organizacijų reglamentavimo principai reikalauja, kad būtų

galimybė fondą įsteigti testamentu. Pasaulyje taip buvo įsteigta nemažai

stambių fondų (trust, angl.) pavyzdžiui, Fordo fondas, Gulbenkiano fondas).

Deja, tokia galimybė dėl įstatyminio steigimo ir registravimo procedūrų

reglamentavimo, yra neįmanoma arba nėra patogi (ir dėl to nepraktikuojama)

nei daugelio kitų valstybių, nei Lietuvos teisinėje sistemose.

Asociacijų ir Viešųjų įstaigų įstatymuose taip pat, kaip ir Labdaros ir

paramos fondų įstatyme yra nuoroda apie šių organizacijų registravimą,

perregistravimą ir išregistravimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta

tvarka. Tačiau reali situacija šių organizacijų atžvilgiu yra kitokia -jos

apskritai nebuvo registruojamos tol, kol 1996 metų lapkričio 19d. nebuvo

patvirtinta Laikinoji viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarka.

Viešosios įstaigos steigiamos tokia tvarka: steigėjai (jais ggali būti bet

kurie fiziniai ar juridiniai asmenys) sudaro steigimo sutartį, priima

įstatus, suformuoja juose numatytus valdymo organus. Viešosios įstaigos

registruojamos „tik padarius steigimo sutartyje numatytus įnašus“. Iš

įstatymo turinio išplaukia, kad čia turimas galvoje dalininkų kapitalas.

Beje, iš tiesų yra viešųjų įstaigų, įregistruotų ir be dalininkų kapitalo.

Labdaros ir paramos reglamentavimas

Galimybė gauti neapmokestintą paramą yra viena iš reikšmingiausių

mokestinių lengvatų ne pelno organizacijoms, todėl itin svarbią reikšmę

Lietuvos ne pelno organizacijas reglamentuojančių teisės normų sistemoje

turi Labdaros ir paramos įstatymas, nustatantis, ką galima laikyti labdara

ar parama mokesčių lengvatų tikslais.

1.Paramos gavėjais gali būti visos ne pelno organizacijos, išskyrus

politines partijas ar politines organizacijas bei pelno siekiančias

organizacijas.

2.Parama gali būti duodama ne tiesiog organizacijai, o jos vykdomai

programai. Nustatytas reikalavimas, kad programos būtų patvirtintos, o

galimybė jas tvirtinti suteikta „nevalstybinės oorganizacijos aukščiausiajam

valdymo organui“.

3. Programoje turi būti nurodyti jos tikslai, įgyvendinimo būdai ir

priemonės, vykdytojai ir finansavimo šaltiniai.

4. Pagrindinis labdaros ir paramos principas yra jos neatlygintinumas,

tačiau padaryta viena išimtis – galimas labdaros ar paramos gavėjo

reklaminis įsipareigojimas. Žinoma, neatlygintinumas nereiškia, kad davėjas

nesiekia reklaminių, prestižo palaikymo ar kitų tikslų.

Labdaros atveju svarbiausi yra dokumentai, parodantys, kad labdarą gavo

turintis teisę ją gauti subjektas. Paramos atveju be įprastų finansinių

dokumentų pageidautina turėti: 1) prašymą paremti arba paramos sutartį, 2)

remiamą programą, patvirtintą įstatymo nustatyta tvarką, 3) dokumentą,

paliudijantį, kad organizacija, kuriai tiesiogiai suteikta parama, gali

būti paramos gavėja pagal Labdaros ir paramos įstatymą.

Susitarime dėl labdaros ar paramos ir reklaminių įsipareigojimų patartina

numatyti apsaugos mechanizmą: žalos atlyginimą, bent dalinį parėmimą,

reklaminių įsipareigojimų vykdymo ir kt. Ypač tai aktualu patiems rėmėjams,

kuriems rūpi, ar paramai skirtos lėšos bus panaudotos pagal paskirtį.

5. Ne pelno organizacijų teisės ir pareigos

Ne pelno organizacijos turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti

juridiniai asmenys, jeigu jas reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip.

Organizacijos gali savarankiškai prisiimti įsipareigojimus, turėti savo

turtą, savo vardu sudaryti sandorius, ginti savo teises įstatymų nustatyta

tvarka bei atsako už savo įsipareigojimus visu savo turtu. Tačiau ne pelno

organizacijos turi ir specifinių privilegijų bei papildomų apribojimų ir

pareigų. Ne pelno organizacijų privilegijos atsispindi pirmiausia mokesčių

teisėje, įskaitant normas, reglamentuojančias ne pelno organizacijų rėmimo

tvarką. Teisių apribojimai labiau pasireiškia šių organizacijų statusą

nustatančiuose įstatymuose.

Pagrindinis ne pelno organizacijų bruožas ir ypatumas, o sykiu ir

apribojimas yra tas, kad jos negali jokiomis formomis paskirstyti savo

pelno. Vadinasi ne pelno organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti

asmenys jokiu būdu negali gauti kapitalo grąžos iš lėšų, įdėtų į ne pelno

organizaciją. Principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose: 1) ne

pelno organizacijos veiklos metu neleidžiama paskirstyti pelno kaip

kažkurio laikotarpio teigiamo finansinio rezultato, 2) ir ne pelno

organizacijos likvidavimo metu neleidžiama paskirstyti per organizacijos

egzistavimo laikotarpį uužgyvento turto.

Ne pelno organizacijos gauto pelno neskirstymo principas yra įtvirtintas

Lietuvos įstatymuose. „Fondas negali teikti labdaros ar paramos bei kitaip

skirstyti pajamų jo steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams,

išskyrus atvejus, kai jie yra fondo įstatuose nustatytos šalpos objektai. „

„Ji (ne pelno organizacija — viešoji įstaiga) gauto pelno negali skirstyti

steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui).“ „Ji (asociacija) gauto

pelno negali skirstyti savo nariams. “ Viešosios įstaigos likvidavimo

atveju jos dalininkams gali būti grąžintas dalininkų kapitalas, asociacijos

likvidavimo atveju jos nariams – narių stojamieji įnašai.

Deja, daugumoje organizacijų, kurios savo esme yra ne pelno, tačiau

veikia pagal specifinius įstatymus, pavyzdžiui, Švietimo įstatymą, pelno

neskirstymo principas apskritai nėra užtikrintas.

Dažnai painiojamos pelno neskirstymo ir pelno nesiekimo sąvokos. Šie

terminai tapatinami buitinėje kalboje ir sutrumpinant įvardinami kaip ne

pelno principas, tačiau jų prasmė labai skiriasi. Pelno siekimas rodo tik

tikslo gauti pelną buvimą arba nebuvimą, o pelno neskirstymo principas

-galimybę arba negalimybę gautą pelno ir organizacijos turtą paskirstyti.

Pelno skirstymas dažnai painiojamas ir su darbo užmokesčiu. Būtina

pabrėžti, kad pelno neskirstymas sąlygoja tik tai, kad ne pelno

organizacijoje negali būti skirstomas pelnas, kuris yra įdėtų lėšų,

kapitalo grąža. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ne pelno organizacija negali

turėti samdomų darbuotojų, kuriems atlyginama už darbą.

6. KONSTITUCINĖS NUOSTATOS DĖL NE PELNO ORGANIZACIJŲ

Konstitucinės nuostatos ne pelno organizacijų kaip ir bet kokios kitos

srities oorganizacijų atžvilgiu nagrinėtinos pirmiausiai, kadangi jomis

remiasi ar bent turėtų remtis visas tolesnis reglamentavimas.

Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų

valstybių konstitucijose kalbama žmogaus teisių užtikrinimo požiūriu. Teisė

laisvai jungtis arba nesijungti į ne pelno organizacijas yra laikoma viena

iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta beveik kiekvienos

demokratinės valstybės konstitucijoje bei pagrindiniuose tarptautiniuose

teisės aktuose dėl žmogaus teisių. Vienų šalių konstitucijose asociacijų

laisvė įtvirtinta kaip atskira specifinė teisė, kitų – kaip neišvengiama

bendriau suformuluotų žmogaus teisių pasekmė.

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina ir kitas laisves, kurios labai

susijusios su ne pelno veikla: teisė turėti laisvai skleisti savo

įsitikinimus, ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, rinktis į

taikius susirinkimus, piliečių tautinėms bendrijoms savo tautinės kultūros

reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarkyti savarankiškai.

Gana aštriai atribojimo problema pasireiškia bandant atskirti veiklą,

susijusią su pagrindiniais organizacijos tikslais, nuo nenusijusios

veiklos. Pavyzdžiui, atrodo, savaime aišku, kad su švietėjiškos ne pelno

organizacijos pagrindine veikla butų susijusi knygų leidyba, seminarų

organizavimas, daugiau diskusijų sukeltų maitinimo paslaugų teikimas

seminarų metu, dar daugiau, maitinimas ne seminarų metu, o pasipiktinimas

dažnai kyla sužinojus, kad maitinimo vietoje prekiaujama ir alkoholiu:

„Nejaugi prekyba alkoholiu susijusi su švietimu?“. Verslo arba

organizacijos gyvybingumo užtikrinimo prasme, ši seka atrodo logiška ir

normali, tačiau kur nubrėžti ribą tarp to, kas susiję su pagrindine veikla,

o kas ne – neaišku.

Deja, negalima pasakyti, kad Lietuvos

teisėje įtvirtinta ne pelno

organizacijų sistema yra logiška, patogi ir vientisa. Vienas iš pagrindinių

pasirinkto ne pelno organizacijų reglamentavimo modelio trūkumų yra

įstatymų perteklius, arba, kaip dažnai įvardijama Vakarų teisės

literatūroje – teisės infliacija. Vietoje vieno (Ne pelno organizacijų) ar

dviejų (Asociacijų ir Ne pelno fondų) įstatymų, kurių, atsižvelgiant į

Lietuvos teisinę tradiciją, būtų pakakę tinkamai sureglamentuoti visą ne

pelno sektorių, Lietuvoje egzistuoja net keturi pagrindiniai įstatymai:

visuomeninių organizacijų, asociacijų, labdaros ir paramos fondų, viešųjų

įstaigų, bei nemažai specialiųjų įstatymų. Aiškumą nurungė bandymas į

Lietuvą perkelti beveik visų iš karto valstybių patirtį vienu metu. Tai,

žinoma, negali nesukelti problemų.

Įstatymų infliacija Lietuvoje pasireiškia taip stipriai, kad, nepaisant

aukščiau aptartų nesusipratimų, nueita dar toliau: priimti tokie įstatymai,

kaip Bibliotekų įstatymas, Muziejų įstatymas, Meno kūrėjų ir jų

organizacijų įstatymas. Šie įstatymai nustato ne tik atitinkamos veiklos

(švietimo, mokslo, bibliotekininkystės, muziejų veiklos) reikalavimus, bet

ir numato atskiras subjektų rūšis, kurie šią veiklą vykdo, taip pat

reikalavimus šiems subjektams. Taip šalia minėtų penkių ne pelno

organizacijų rūšių atsiranda tokie subjektai, kaip švietimo įstaiga, mokslo

ir studijų institucija, viešoji biblioteka, muziejus ir kt. Ne pelno

organizacijų sistema būtų žymiai nuoseklesnė, jei užsiimančios specifine

veikla organizacijos nebūtų išskirtos kaip atskiros rūšies organizacijos, o

veiktų pagal bendruosius statutinius įstatymus ir specifinę veiklą

reglamentuojančius įstatymus.

6.1. Ne pelno organizacijų likvidavimas ir reorganizavimas

Ne pelno organizacijų likvidavimo ir reorganizavimo procedūros yra itin

svarbios dėl to, kad jos turi užtikrinti negalėj imą nariams ar

savininkams paskirstyti lėšas, sukauptas mokestinių lengvatų būdu.

Nagrinėjant ne pelno organizacijų likvidavimo bei reorganizavimo

reglamentavimą įvairiose šalyse, galima pastebėti net tris standartus,

kaip reglamentuojamas likviduojamos ne pelno organizacijos likusio turto

panaudojimas:

a) labdaros organizacijoms neleidžiama skirstyti jokių lėšų;

b) kitoms organizacijoms leidžiama skirstyti tik stojamuosius įnašus arba

įnašus į kapitalą;

c) organizacijoms, kurios yra ne pelno, tačiau nesinaudoja mokesčių

lengvatomis ir paprastai

yra grupinės naudos (mutual benefit, angį.), dažnai leidžiama paskirstyti

visą turtą.

Lietuvoje, priklausomai nuo organizacijos statuso, egzistuoja visi trys

variantai. Griežčiausiai pelno ir iš kitų šaltinių sukaupto turto

neskirstymo principas įgyvendintas ir taikomas labdaros ir paramos

fondams. Jų likvidavimo atveju jokios lėšos neskirstomos. „Likviduojant

fondą, jo turtas ir pajamos, gautos pardavus turtą, turi būti perduoti

kitam ar kitiems fondams, kurių tikslai artimi likviduojamo fondo

įstatuose deklaruotiems tikslams, o jei tokių nėra, – kitiems fondams.138″

Įstatymas taip pat draudžia fondo reorganizaciją į kitos rūšies

organizaciją139, todėl draudimo skirstyti lėšas negalima apeiti

perregistruojant fondą į kitos rūšies organizaciją, ir tik po 1o ją

likviduojant. Panašios taisyklės taikomos ir visuomeninių organizacijų

likvidavimo atveju.

Asociacijų likvidavimo atveju galima grąžinti narių stojamuosius įnašus,

o viešosios įstaigos likvidavimo atveju – paskirstyti dalininkų kapitalą.

Viešųjų įstaigų atveju itin svarbus yra draudimas didinti viešosios

įstaigos dalininkų kapitalą kitaip nei papildomais įnašais bei vykdant

turto perkainojimą (proporcingai padidinant dalininkų kapitalą ir kitus

fondus)1’10. Priešingu atveju atsirastų galimybė nepagrįstai pasinaudoti

mokesčių lengvatomis – dalininkų kapitalą padidinti iš lėšų, kurių gavimui

pritaikytos mokesčių lengvatos, po to jį paskirstyti.

Įvairius specifinius darinius, kuriuos sąlygiškai galėtume vadinti ne

pelno organizacijomis, įtvirtinantys įstatymai nutyli šių organizacijų

likvidavimo taisykles, todėl šios organizacijos, nors ir gaudamos

neapmokestintas lėšas, dažnai gali paskirstyti visą savo turtą. Tačiau,

kol kas nebuvo tokių atvejų, kad likviduojant organizaciją buvo

nepagrįstai pasisavintas ne pelno organizacijos sukauptas turtas.

Reglamentuojant ne pelno organizacijų likvidavimą, paprastai itin daug

dėmesio skiriama nesavanoriškam likvidavimui, kada organizacija

likviduojama įgalioto valdžios organo sprendimu.

Tokios procedūros yra ypač svarbios užtikrinant galimybę, arba

atvirkščiai -negalimumą susidoroti su nepalankiomis valdžiai

organizacijomis.

Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, ne pelno organizacijoms nėra

taikomos bankroto procedūros. Nežinia, kokie yra šios išimties argumentai,

tačiau Įmonių bankroto įstatyme yra nustatyta, jog jis nustato tik įmonių

bankroto taisykles. Ko gero bankroto procedūros, kuri yra skirta kuo labiau

patenkinti likviduojamos organizacijos kreditorių interesus, taikymas, būtų

pagrįstas iir ne pelno organizacijų atžvilgiu.

6.2. Švietimo ne pelno organizacijų teisinė norminė bazė

1. Lietuvos švietimo sistema apima ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį

vaikų ir jaunimo lavinimą, profesinį ir aukštesnįjį mokymą, aukštąjį mokslą

ir suaugusiųjų švietimą, įgyvendinamą šių tipų švietimo įstaigose:

1) ikimokyklinio ugdymo įstaigose;

2) bendrojo lavinimo mokyklose;

3) profesinio mokymo įstaigose, įmonėse;

4) aukštesniosiose mokyklose;

5) aukštosiose mokyklose;

6) papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigose.

2. Lietuvos švietimo sistemoje įgyvendinamas mokymosi perimamumas tarp

atitinkamo tipo (lygio) švietimo įstaigų.

3. Švietimo įstaiga – nuolat arba su pertraukomis veikianti institucija,

vykdanti ir organizuojanti ugdymo, mokymo arba savišvietos procesą pagal

atitinkamas programas.

10 straipsnis. Švietimo įstaigų steigimas, reorganizavimas ir

likvidavimas

Valstybines švietimo įstaigas steigia, reorganizuoja ir likviduoja Švietimo

ir mokslo ministerija, taip pat apskričių viršininkai Švietimo ir mokslo

ministerijos raštišku sutikimu.

Valstybines švietimo įstaigas steigti, reorganizuoti ir likviduoti gali

kitos ministerijos bei Vyriausybės įstaigos Švietimo ir mokslo ministerijos

raštišku sutikimu.

Savivaldybių tarybos Švietimo ir mokslo ministerijos raštišku sutikimu

steigia, reorganizuoja irlikviduoja savivaldybių švietimo įstaigas,

teikiančias pradinį, pagrindinį ir vidurin įišsilavinimą; apskričių

viršininkų raštišku sutikimu – ikimokyklinio, papildomo ugdymo ir

suaugusiųjų neformaliojo švietimo įstaigas.

Švietimo įstaigos gali būti steigiamos kelių steigėjų sutarties pagrindu.

Tėvų pageidavimu valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos sutarties

pagrindu steigiamos kartu su valstybės pripažinta tradicine religine

bendrija šios bendrijos, savivaldybių tarybos ar valstybės institucijos

iniciatyva. Šių švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo

tvarką nustato Vyriausybė aar jos įgaliota institucija.

Valstybinės švietimo įstaigos gali būti steigiamos kartu su užsienio

juridiniais asmenimis, gavus Švietimo ir mokslo ministro raštišką sutikimą.

6. Nevalstybines švietimo įstaigas steigia, reorganizuoja ir likviduoja

Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys ar paskiri Lietuvos

Respublikos piliečiai, gavę Švietimo ir mokslo ministerijos raštišką

sutikimą. Kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys gali steigti

švietimo įstaigas ar būti bendrų švietimo įstaigų steigėjai, gavę Švietimo

ir mokslo ministro raštišką sutikimą.

7. Jeigu nevalstybinės švietimo įstaigos veikla pažeidžia įstatymus,

Švietimo ir mokslo ministerija pareikalauja per nurodytą laiką pašalinti

nustatytus pažeidimus. Švietimo įstaigai per nurodytą laiką nepašalinus

nustatytų pažeidimų, ginčas sprendžiamas teismine tvarka.

8. Švietimo įstaigos turi juridinio asmens teises ir yra pavaldžios

steigėjams. Švietimo įstaigos registruojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos

institucijos nustatyta tvarka.

9. Švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką

reglamentuoja bendrieji nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė.

32 straipsnis. Švietimo įstaigų veiklos nuostatai

1. Valstybinės ir savivaldybių švietimo įstaigos savo darbe vadovaujasi jų

savivaldos institucijų aprobuotais ir steigėjo patvirtintais įstaigos

veiklos nuostatais, kurie turi neprieštarauti šiam ir kitiems įstatymams

bei atitinkamo tipo švietimo įstaigų bendriesiems veiklos nuostatams.

2. Nevalstybinių švietimo įstaigų veiklos nuostatai derinami Švietimo ir

mokslo ministerijos nustatyta tvarka.

34 straipsnis. Švietimo įstaigų veiklos priežiūra

1. Švietimo įstaigų veiklą prižiūri valstybė.

1. Švietimo įstaigų veikla organizuojama ir prižiūrima šio įstatymo ir

Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka.

2. Bendrosios švietimo .politikos vykdymą prižiūri Švietimo ir mokslo

ministerija bei apskričių

viršininkai pagal Švietimo ir mokslo ministerijos

patvirtintus nuostatus.

Apskrities viršininko administracijos švietimo inspekcijai nustačius, kad

savivaldybė nevykdo įstatymų priskirtų švietimo funkcijų, neužtikrina

reikiamų sąlygų pavaldžios švietimo įstaigos veiklai, apskrities

viršininkas rašo teikimą Vyriausybės atstovui apskrityje dėl švietimo

įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskrities viršininko administracijai.

Nutarimą dėl švietimo įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskričiai

priima Vyriausybė.

5. Švietimo įstaigų veiklą prižiūrinčios institucijos Švietimo ir mokslo

ministerijos nustatyta tvarka informuoja visuomenę ir valstybines valdžios

institucijas apie Lietuvos ir atskirų jos regionų švietimo būklę, švietimo

įstaigų atliekamo ugdymo kokybę.

6. Stebėti pedagogo darbą turi teisę Valstybinės švietimo inspekcijos,

Bendruosiuose švietimo įstaigų priežiūros, Pedagogų ir vadovų atestacijos

bei švietimo įstaigos veiklos nuostatuose nurodyti asmenys.

Kiti asmenys gali stebėti pedagogo darbą, tik gavę jo sutikimą.

41 straipsnis. Švietimo įstaigų finansavimas

1. Pagrindimai valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų finansavimo

šaltiniai yra valstybės ir savivaldybių biudžetai. Finansavimas iš

valstybės ar savivaldybių biudžeto užtikrina normalias šių įstaigų^veiklos

sąlygas. Kiti finansavimo šaltiniai yra švietimo įstaigų nebiudžetinės

lėšos.

2. Užsienio kapitalo dalis bendrose su užsieniu švietimo institucijose

nustatoma švietimo ir mokslo ministerijos išduodamame leidime tokiai

institucijai steigti.

3. Nevalstybines švietimo įstaigas išlaiko steigėjai. Nevalstybinėms

švietimo įstaigoms valstybinio standarto išsilavinimą suteikiančioms

programoms finansuoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta

tvarka skiriamos biudžeto lėšos kaip atitinkamo tipo (pakopos) valstybės ar

savivaldybių švietimo įstaigoms.

Lėšų dydis nustatomas atsižvelgiant į išlaidas, numatytas vienam vaikui,

moksleiviui atitinkamo tipo (pakopos) valstybinėse ar savivaldybių švietimo

įstaigose.

Straipsnio redakcija nuo 2001 mm. rugsėjo l d.:

1. Valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos, nevalstybinės tradicinių

religinių bendrijų švietimo įstaigos, suteikiančios valstybinio standarto

bendrąjį išsilavinimą, taip pat valstybės ir savivaldybių švietimo

įstaigos, įsteigtos kartu su valstybės pripažinta tradicine religine

bendrija, finansuojamos ir išlaikomos iš valstybės ir savivaldybių

biudžetų. Šios įstaigos gali gauti lėšų ir kitais įstatymų numatytais

būdais.

2. Užsienio kapitalo dalis bendrose su užsieniu švietimo institucijose

nustatoma švietimo ir mokslo ministerijos išduodamame leidime tokiai

institucijai steigti.

Nevalstybines švietimo įstaigas, išskyrus tradicinių religinių bendrijų

švietimo įstaigas, suteikiančias

valstybinio standarto bendrąjį išsilavinimą, išlaiko steigėjai.

Nevalstybinėms švietimo įstaigoms valstybinio standarto bendrąjį

išsilavinimą suteikiančioms programoms finansuoti Vyriausybės ar jos

įgaliotos institucijos nustatyta tvarka skiriama biudžeto lėšų tiek pat,

kiek ir atitinkamo tipo (pakopos) valstybės ar savivaldybių švietimo

įstaigoms. Lėšų dydis nustatomas atsižvelgiant į išlaidas, numatytas vienam

vaikui, moksleiviui aatitinkamo tipo (pakopos) valstybinėse ar savivaldybių

švietimo įstaigose.

7. Apskaitos ir statistikos reglamentavimas

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme švietimas skelbiamas kaip viena iš

prioritetinių valstybės remiamų sričių. Pastaruoju metu kas penktas

Lietuvos gyventojas yra arba moksleivis ar studentas, arba formalios

švietimo sistemos pedagogas. Iš nacionalinio biudžeto švietimui kasmet buvo

skiriama didžiausia lėšų dalis, palyginti su kitomis valstybės išlaidomis,

ši dalis nuolat didėjo. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta dvigubai

daugiau lėšų nei 1995 m. (atitinkamai 2.7 mlrd. Lt ir 1.35 mlrd. Lt). 1993

m. išlaidos švietimui sudarė 20% nacionalinio biudžeto, oo 1998 m. – 28% .

Palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), 1995 m. išlaidos švietimui

sudarė 5.6% , o 1998 m. – 6.4% .

Ikimokyklinis ugdymas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ikimokyklinės

įstaigos dėl pablogėjusios šalies ekonominės padėties ėmė sparčiai tuštėti,

kasmet jas lankė vis mažiau vaikų. Šimtai darželių buvo uždaryti irstant

kolūkinei sistemai, nuostolingieji reorganizuoti į pradžios mokyklas, vaikų

globos namus, kaimo kultūros centrus. Dėl šių priežasčių  ikimokyklinių

įstaigų skaičius, palyginti su  1990 m., sumažėjo nuo 1681 1990 m. iki 719

1998 m. arba daugiau kaip du kartus, vietų jose – nuo 205.9 tūkst. iki 81.2

tūkst. arba 61%. Ypač ryškiai (beveik keturis kartus) sumažėjo vietų

skaičius kaimo ikimokyklinėse įstaigose. Kiek lėčiau mažėjo bendras

ikimokyklinio amžiaus (1-6 m.) vaikų skaičius – nuo 354.5 tūkst. iki 168.6

tūkst. arba 52%., todėl vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose šiuo metu

trūksta vietų.

Nors gimstamumas ir atitinkamai ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius vis

dar mažėja, kasmet vis daugiau vaikų lanko lopšelius – darželius.

Tačiau esant nepakankamam vietų skaičiui, miestuose darosi sunku gauti

vietą ikimokyklinėje įstaigoje. Jau treji metai 100-ui auklėtinių

vidutiniškai tenka 82 vietos miesto lopšeliuose – darželiuose (1990 m.

-123). Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1998 m. rudenį

ikimokyklinės įstaigos patenkino tik šiek tiek daugiau nei trečdalį (35%)

visų pateiktų tėvų prašymų. Trūkstant vietų, nemaža dalis įstaigų, ypač

miesto, yra perpildytos, darželių grupėse daugiau kaip po 30 vaikų. 11990 m.

buvo perpildytos 147 ikimokyklinės įstaigos bei darželiai – mokyklos, 1994

m. – 466, o 1998 m. -562. Kas ketvirtoje miesto ikimokyklinėje įstaigoje

vaikų skaičius 50-čia ir daugiau viršijo vietų skaičių. Kaime lopšelius –

darželius lanko šiek tiek daugiau nei dešimtadalis visų kaimo mažamečių

vaikų. Tačiau, net esant tokiai padėčiai, 1998 m. kas trečioje kaimo

ikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius viršijo vietų skaičių.

Svarbiausiuose Lietuvos švietimo reformos dokumentuose ikimokyklinis

ugdymas pradėtas aiškinti kaip pradinė švietimo sistemos pakopa. Tačiau

kasmet per 100 tūkst. (1998 m. – 112 tūkst.) 3-6 m. amžiaus vaikų 

nedalyvauja priešmokykliniame instituciniame ugdyme. 1998 m. 15 tūkst.

(42%) miesto ir 16 tūkst. (82%) kaimo šešiamečių vaikų į mokyklas atėjo

nelankę lopšelių – darželių, neišėję ikimokyklinio ugdymo programų.

Mėginant spręsti  iškilusias ikimokyklinio ugdymo, vaiko rengimo mokyklai

problemas, bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1996 m. steigiamos naujos

ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės. 1995 m. darželių grupės

veikė 38 bendrojo lavinimo mokyklose, o 1998 m. – 93, auklėtinių skaičius

jose išaugo atitinkamai nuo 822 iki 1474. Priešmokyklinio ugdymo

(parengiamųjų) klasių skaičius, palyginti su 1996 m., išaugo nuo 204 iki

506, o rengiamų mokyklai vaikų skaičius – nuo 2.9 tūkst. iki 6.5 tūkst.

1998 m. veikė 2 nevalstybiniai darželiai, juos lankė 203 vaikai.

Reformuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pedagoginių darbuotojų,

palyginti su 1990 m., sumažėjo beveik perpus – nuo 22 tūkst. iki 12 tūkst.,

nors pastaruoju mmetu jų skaičius didėja tiek mieste, tiek kaime. Beveik

visi pedagoginiai darbuotojai – moterys: 1998 m. dirbo tik 77 vyrai.

Aukštąjį išsimokslinimą yra įgiję 48% miesto ir 35% kaimo lopšelių –

darželių darbuotojų. Pusė visų darbuotojų turi didesnį kaip 15 metų darbo

stažą.

Moksleivių ir studentų skaičiaus pokyčiai. Augant mokslo prestižui, daugėjo

moksleivių ir studentų: per penkerius metus mokslus einančio jaunimo iki 25

m. amžiaus dalis išaugo nuo 64% iki 75%. Tačiau pagal mokslus einančio

jaunimo mastą Lietuva vis dar atsilieka nuo daugelio Europos šalių.

Privalomas mokslas. 1998-1999 m. mokėsi 96% 7-15 m. vaikų. Per paskutinius

trejus metus nesimokančių vaikų dalis šiek tiek sumažėjo. Daugiau kaip

dešimtmetį mažėjęs moksleivių ir studentų skaičius nuo 1994 m. ėmė didėti.

1993 – 1994 m.m. buvo moksleivių ir studentų kontingento mažėjimo kreivės

lūžio metai. Vėliau besimokančio jaunimo skaičius mokymo įstaigose kasmet

didėjo vidutiniškai po 23 tūkst. 1998 – 1999 m.m. pradžioje visose šalies

mokyklose mokėsi ir studijavo 746 tūkst. vaikų ir jaunuolių arba 113 tūkst.

daugiau nei 1993 – 1994 m.m. Iš 10000 gyventojų mokėsi atitinkamai 1701 ir

2016.

Mokslus einančio jaunimo daugėja dėl kelių priežasčių. Viena iš jų –

padidėjęs gimstamumas. Dėl to per minėtą laikotarpį pagrindiniame mokymo

lygmenyje padaugėjo 43 tūkst. moksleivių. Tačiau bene svarbiausia tai, kad

augant mokslo prestižui ir didėjant aukštos kvalifikacijos specialistų

paklausai, vis daugiau jaunuolių siekia įgyti aukštesnį išsilavinimą.

Lyginant,

kokia dalis jaunuolių iki 25 m. amžiaus mokėsi prieš penkerius

metus ir dabar, matyti, kad ši dalis išaugo nuo 64% iki 75% , o vidurinio

ir aukštojo mokymo lygmenyje – nuo 37% iki 52%.

Panaši tendencija vyrauja ir kitose Europos šalyse. Tačiau įvairių

tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad Lietuva pagal mokslus einančio

jaunimo mastą atsilieka nuo daugelio užsienio valstybių. EUROSTAT’o

duomenimis, 1996 – 1997 m.m. Lietuvoje mokėsi ir studijavo 48% jaunuolių

iki 30 m. amžiaus, tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse – 57% (Belgijoje,

Prancūzijoje daugiau kaip 60% ) . 1996 m. UNESCO duomenimis, Lietuvos

moksleivių bei studentų dalis atskiruose mokymo lygmenyse, palyginti su tam

tikro tradicinio amžiaus gyventojų grupėmis, taip pat buvo mažesnė už

daugelio Europos šalių.

Pagal Švietimo įstatymą moksleiviai privalo įgyti pagrindinį išsimokslinimą

arba mokytis iki jiems sukaks 16 m. 1998 – 1999 m.m. įvairių tipų mokyklose

mokėsi 96 % 7 – 15 m. vaikų ir paauglių, mokyklos nelankė 21 tūkst. ( 4 % )

. Per paskutinius trejus metus nesimokančių jaunuolių dalis šiek tiek

sumažėjo. Tačiau ir toliau kiekvienais metais į mokyklas neatvyksta

vidutiniškai ppo 5 tūkst. septynmečių, dar tiek pat moksleivių per vienerius

metus nubyra iš 1 – 9 klasių.

Mokymosi motyvacijos stojantiesiems moksleiviams šiandien siūlomos

alternatyvios mokyklos , kuriose galima įsigyti pagrindinį išsimokslinimą.

Tai jaunimo mokyklos ( 1996 m. mokėsi 2 tūkst. moksleivių) , profesinės

mokyklos I ppakopa ( 8 tūkst.) , bei vakarinio mokymo suaugusiųjų mokyklos (

232 moksleiviai) .

Tačiau vis daugiau 7 – 15 m. amžiaus vaikų privalomo išsimokslinimo siekia

dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ( 1995 m. – 472 tūkst., 1998 m. – 487

tūkst.) , o mažiau vakarinėse suaugusių ir profesinėse mokyklose ( 1995 m.

– 9.9 tūkst., 1998 m. – 6.5 tūkst.) . Tai rodo, kad kasmet vis daugiau

paauglių svajoja tradiciniu būdu įgyti kiek įmanoma aukštesnį

išsimokslinimą.

Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą. Kasmet vis daugiau

moksleivių, įgiję privalomąjį išsimokslinimą, mokosi toliau. 1998 m.

tęsiančių mokslą moksleivių dalis buvo didžiausia – 99.5%. Beveik kas

antras moksleivis, baigęs vidurinę mokyklą, siekia aukštojo mokslo.

Nuo 1995 m. studentų skaičius aukštosiose mokyklose pradėjo sparčiai augti

ir 1999 m. mokėsi 84 tūkst. studentų. Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo

mokslo ddiplomą, tęsia studijas magistratūroje ir doktorantūroje.

Pastaruoju metu daugelis jaunuolių, suvokę besiformuojančius sudėtingos

rinkos ekonomikos dėsnius, savo karjerą sieja su gerai apmokamu aukštos

kvalifikacijos specialisto darbu. Todėl mokslas, ypač aukštasis, vis labiau

vertinamas ir kasmet vis daugiau moksleivių, baigę privalomąjį mokslą,

mokosi toliau. 1998 m. tęsiančių mokslą moksleivių dalis, palyginti su visu

atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, buvo pati didžiausia –

99.5% . Iš jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, 70% toliau mokosi

vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, 29.4% stojo į profesines mokyklas.

Tai, kad jauni, dar nebaigę privalomojo mokslo, moksleiviai daugelį dalykų

mokosi ssustiprintai, rodo jų ketinimą tęsti mokslus. Vis populiaresnės

tampa gimnazijos. 1993 – 1994 m. buvo 3 gimnazijos, jose mokėsi 1752

moksleiviai, o 1998 – 1999 m.m. buvo 59 gimnazijos ir 29 mokyklos,

turinčios gimnazijų klases, kuriose mokėsi 17.6 tūkst. gimnazistų. Beveik

kas antras baigęs vidurinę mokyklą moksleivis siekia aukštojo mokslo.

Aukštesniojo mokslo labiau linkusios siekti merginos. 1998 m.

aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose studijavo 42% 19 – 24 m. amžiaus

merginų ir 27% vaikinų. Kadangi berniukų gimsta daugiau, tai jų paprastai

daugiau žemiausiuose – pradiniame ir pagrindiniame – mokymo lygmenyse. 

Tačiau regionų analizė rodo, kad poreikis siekti aukštesnio mokslo

įvairiuose šalies miestuose bei rajonuose yra nevienodas. Jaunuolių, kurie

siekia mokytis aukštesniosiose mokyklose, dalis įvairiuose regionuose

svyruoja nuo 50% iki 98% . Pavyzdžiui, mažiau į aukštąsias mokyklas stoja

tolimesnių miestų bei rajonų jaunimas ( Skuodo, Joniškio, Kelmės), taip pat

tų rajonų jaunuoliai, kuriuose vyrauja tautinių mažumų gyventojai ( Trakų,

Šalčininkų, Visagino).

Baigę privalomąjį mokslą, vaikinai dažniausiai renkasi darbininko

profesiją. Todėl profesinėse mokyklose 100-ui vaikinų teko vidutiniškai tik

65 merginos.

Aukštasis mokslas. Pastebima, kad beveik visose Europos šalyse, taip pat ir

Lietuvoje, daugėja siekiančiųjų aukštojo mokslo. Praėjusiais metais,

palyginti su 2000 m., universitetuose studijavo beveik 10tūkst. Daugiau

studentų. Tačiau per dešimtmetį aukštųjų mokyklų skaičius pakito nedaug.

Atkurtas Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, įsteigtas Klaipėdos

universitetas, Lietuvos teisės ir Lietuvos karo akademijos, neseniai įkurta

pirmoji nevalstybinė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. 1999 m. ,

palyginti su 1990 m., aukštųjų mokyklų skaičius išaugo nuo 13 iki 16.

Daugelis mokyklų pakeitė statusą, tapo universitetais arba akademijomis.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 43 aukštosios mokyklos: 30 valstybinių (15

universitetų ir 15 kolegijų) ir 13 nevalstybinių (4 universitetai ir 9

kolegijos).

Aukštasis mokslas šiandien ypač populiarus. Šiuo metu į aukštąsias mokyklas

stoja beveik pusė visų abiturientų, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų

absolventai, bei asmenys, turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus.

Iškart po nepriklausomybės paskelbimo aukštojo mokslo vertė buvo smukusi.

Tuo metu daugumos jaunuolių svajonė buvo kuo skubiau užsiimti privačiu

verslu ir greitai praturtėti. Tačiau greitai buvo įsitikinta, kad, norint

užsiimti rimtu verslu, reikia daug žinių. Nuo 1995 m. studentų skaičius

aukštosiose mokyklose vėl pradėjo sparčiai augti ir šiuo metu jis yra

didesnis 33 tūkst. arba 65% .

Tačiau įstoti į aukštąsias mokyklas, o ypač į valstybės finansuojamas

vietas, tampa vis sunkiau. Tie, kurie nesurenka reikiamo balų skaičiaus, už

studijas turi mokėti. Mokančių už mokslą studentų kasmet daugėja: 1995 m.

už studijas mokėjo 3.5 tūkst. pagrindinių studijų studentų, 1997 m. – 7.1

tūkst., 1998 m. – 12.1 tūkst., 1999 m. – 19,6 tūkst. Tokia studijų

finansavimo tvarka buvo taikoma iki 2002 09 01. Nuo 2002 09 01,

atsižvelgiant į stojimo rezultatus, 66 proc. universitetų ir 80 proc.

kolegijų dieninių studijų pirmakursių mokslas bus visiškai apmokamos,

kitiems reikės mokėti fiksuotą 500 Lt studijų įmoką. Įvedus fiksuotą

mokestį už studijas, atsirado papildoma galimybė studijuoti, sutaupant tėvų

ar rėmėjų lėšas, beveik 6 tūkst. jaunuolių. 2001 m. toks skaičius jaunuolių

buvo priimtas į dieninės formos pagrindinių studijų mokamas vietas. Ar

studentas ir toliau mokės 500 Lt įmoką, ar jo mokslą visiškai finansuos

valstybė, antrajame semestre priklausys nuo žiemos sesijos rezultatų.

Tačiau įstojusiems į vakarines, neakivaizdines, magistro studijas bei kitų

kursų studentams taikoma iki šiol galiojusi studijų finansavimo tvarka:

mokamos ir nemokamos studijų vietos.

Aukštosioms mokykloms numatyta galimybė į papildomas vietas priimti

asmenis, turinčius I ir II invalidumo grupę, kurie įvykdė konkurso

reikalavimus, tačiau nepateko į aukštąsias mokyklas. Jų studijų išlaidas

nuo 2003 metų apmokės Švietimo ir mokslo ministerija. 

Mažėja studentų, gaunančių stipendijas: 1998 m. stipendijas gavo 69% , 1999

m. – 59% dieninių skyrių studentų. Stipendijos skirstomos aukštųjų mokyklų

nustatyta tvarka, suderinus su studentų savivalda. Studentai sprendžia,

kokia fondo dalis skiriama pagal studijų rezultatus, kokia – pagal

socialinę padėtį. Stipendijos mokamos pagal mokymosi rezultatus. Koks

vidurkis reikalingas, kad studentas gautų stipendiją, nustato kiekvienas

universitetas. Yra nustatyta, kad geriausiai besimokantys aukštųjų mokyklų

studentai gauna ne didesnes nei 2 MGL stipendijas, o socialiai remtini – ne

didesnes nei 1 MGL.

2002 m. numatytas stipendijų fondo dydis siekia 57,9 mln. Lt

Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo mokslo diplomą, tęsia studijas

podiplominėse studijose – magistratūroje ir doktorantūroje. Palyginti su

1993/1994 m.m., magistrantų skaičius išaugo

nuo 3.8 tūkst. iki 18.1 tūkst.

arba beveik penkis kartus, doktorantų nuo 0.7 tūkst. iki 2.0 tūkst., t.y.

beveik trigubai.

Nuo 1990 iki 1999 m. Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 91.3 tūkst.

specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, vidutiniškai kasmet po 9 tūkst.

Šiuo metu daugiausia rengiama pedagogų, inžinierių, verslo ir

administravimo, humanitarinių mokslų specialistų, architektų. Palyginti su

ankstesniais metais, daugiau rengiama verslo specialistų, teisininkų,

mažiau – žemės ūkio, vaizduojamojo ir taikomojo meno specialistų. Pagal

specialistų poreikio tyrimus artimiausiais metais didžiausia paklausa bus:

matematikos, informatikos ir telekomunikacijų specialistų

ekonomikos, tarptautinės teisės, vadybos specialistų

socialinių darbuotojų

anglų, vvokiečių, prancūzų ir kitų (Šiaurės, Vidurio bei Pietų Europos

šalių) kalbų specialistų

kineziterapeutų, ergoterapeutų ir vaistininkų

biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros specialistų

kompiuterinio dizaino, paminklosaugos specialistų

socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, andragogikos bei informatikos

mokytojų

Pagal specialistų poreikio tyrimus, artimiausiais metais paklausa mažės:

bendras žemės ūkio specialistų skaičius, tačiau didės specialistų su

aukštuoju išsilavinimu poreikis

agronomijos, gyvulininkystės technologijos specialistų

ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir pradinių klasių mokytojų.

Aukštosiose mokyklose sparčiai daugėja merginų. 1990 m. 100 studijuojančių

vaikinų teko 108 merginos, o 1999 m. – 138. Merginos vyrauja daugelyje

studijų sričių.

Plečiasi akademiniai mainai tarp Lietuvos ir užsienio valstybių, keičiamasi

studentais pagal tarptautines studentų mainų programas. 1998 – 1999 m. m.

39 pasaulio šalyse stažavosi 712 studentų arba 2.5 karto daugiau, palyginti

su 1993 – 1994 m.m. Iš jų daugiausia studijavo Skandinavijos šalyse (162),

Vokietijoje (138), Danijoje (72), taip pat Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV (53

– 67). Studentai stažavosi verslo, teisės, meno, socialinių, humanitarinių

mokslų ir kitose srityse.

Studijuoti į Lietuvą taip pat atvyksta vis daugiau jaunimo iš užsienio.

1999 – 2000 m.m. pradžioje aukštosiose mokyklose studijavo 512 užsieniečių

iš 40 pasaulio valstybių. Dauguma jų atvyko studijuoti medicinos, technikos

mokslų bei meno.

Švietimo finansavimas. Švietimui kasmet buvo skiriama didžiausia

nacionalinio biudžeto dalis. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta

dvigubai daugiau lėšų nei 1995 m. Tačiau lėšų vis dėlto trūksta, ypač naujų

darželių ir mokyklų statybai.

Ikimokyklinis ugdymas. Tai vaikų iki 3 m. priežiūra bei 3-6 m. amžiaus

vaikų ugdymas pagal tam tikras programas lopšeliuose – darželiuose,

bendrojo lavinimo mokyklų ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo

grupėse. 

Vaikų, lankančių ikimokyklines įstaigas, dalis. Vaikų, lankančių

ikimokyklines ugdymo įstaigas, skaičiaus santykis su bendru 1-6 m. amžiaus

vaikų skaičiumi.

Mokymosi aprėptis. Tai tam tikro mokymo lygmens moksleivių ar studentų

skaičius, palyginti su tam lygmeniui būdingo tradicinio teorinio amžiaus

visu Lietuvos jaunuolių skaičiumi.

Mokyklos nelankantys vaikai. Mokyklos nelankančių vaikų skaičius pateiktas

atlikus ekspertinius skaičiavimus. Tai skirtumas tarp visų privalomo

mokytis amžiaus (7-15 m.) jaunuolių ir to paties amžiaus jaunimo, kurie

mokosi visose bendrojo lavinimo, profesinėse, aukštesniosiose mokyklose,

skaičiaus.

XXI a. švietimo reforma. Unifikuotas švietimas, ideologizuotas pedagogikos

mokslas nesutrukdė Lietuvos pedagogikos mokslinio tyrimo instituto

mokslininkams subrandinti tautinės mokyklos idėją. Ji buvo aptarta Lietuvos

mokslininkų konferencijoje, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame

suvažiavime, o viešai paskelbta 1988 m. pabaigoje, SSKP generalinio

sekretoriaus M.Gorbačiovo inicijuotu „perestroikos“ laikotarpiu, Maskvoje

įvykusiame Sąjunginiame švietimo darbuotojų suvažiavime. Lietuvoje buvo

leidžiamas laikraštis “Tarybinis mokytojas”. Tautos mokyklos kūrimo

samprata atitiko Sąjūdžio, visuomeninio judėjimo dėl Lietuvos ūkinio ir

valstybinio savarankiškumo, idėjas. Mokslininkų grupės, pateikusios ir

plėtojusios tautinės mokyklos idėjas, lyderės – habil. dr. Meilė Lukšienė

ir dr. Laimutė Marija Tupikienė. 

1989 m. buvo sudaryta Švietimo sistemos pertvarkos taryba. 1990 m. sausį

paskelbtas Švietimo įstatymo projektas (dar Lietuvos SSR) teigė: neatimama

kiekvienos tautos teisė ir išsaugojimo būdas yra tautinės kultūros

plėtojimas. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie atkuriamą nepriklausomą

Lietuvos valstybę, švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m.

birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas.

1991 m. spalį paskelbta Lietuvos švietimo reformos programa.

1992 m. parengta ir paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija. 1994 m.

paskelbti Bendrųjų programų projektai. 1997 m. paskelbtos I – X klasių

Bendrosios programos ir Valstybiniai išsilavinimo standartai ( projektas);

1999 m. jau parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai, baigiama

tvarkyti švietimo juridinė bazė.  

Švietimo koncepcija – vienas iš svarbiausių reformos dokumentų – aptaria

visos švietimo sistemos struktūrą, bendrąjį vaikų ir jaunimo ugdymą,

profesinį jaunimo ugdymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, pedagogų

rengimą, švietimo valdymą ir finansavimą, ugdymo proceso aprūpinimą

(mokslinį informacinį, psichologinį bei medicininį). Koncepcija skelbia

esminius Lietuvos švietimo principus – humaniškumą, demokratiškumą,

nacionalumą, atsinaujinimą.

    Bendrojo lavinimo mokyklos paskirtį, jos vertybes, uždavinius nusako

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos. Mokyklos

paskirtis – rūpintis sėkmingu asmenybės ugdymu ir visuomenės raida,

talkinti modernios Lietuvos tautos, atviros visuomenės ir demokratinės

valstybės kūrimuisi. 

Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jaunuolį, jaunuolę, jų

poreikius ir gebėjimus. Mokykla išpažįsta žmogaus vertingumą, jo

pasirinkimo laisvę ir dorovinę atsakomybę, kuria demokratinius santykius ir

skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, puoselėja intelektinę

laisvę ir toleranciją bei kitas vertybes.

Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą,

dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bet

horizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva

grindžiamą Lietuvos visuomenę. Bendrosios programos nustato tik bendruosius

ugdymo turinio principus, jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama

galimybė kurti mokyklos ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus

ugdymo turinio politikos posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu

rengiami valstybiniai išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi

iš mokyklos, orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi

Lietuvos švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio,

J.Vabalo-Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės

pedagogikos bei psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus

reikalavimus.

    Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su

nauja mokyklos struktūra: 4+(4+2)+2. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai

gali pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas

profiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individuoalias programas

atsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus,

bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas.

    Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai

(pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais). Esminis metodų

bruožas – mokytojo ir vaiko abipusis bendravimas.

    Tais pačiais principais organizuotas tautinių mažumų švietimas.

Kuriamos sekmadieninės negausių tautinių mmažumų mokyklos. Tautinių mažumų

bei lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, švietimu rūpinasi Tautinių

mažumų ir išeivijos departamentas (anksčiau – regioninių problemų ir

tautinių mažumų departamentas).

Per pirmąjį reformos dešimtmetį kūrėsi naujų tipų mokyklos. Aktyviausių

mokyklų, siekusių paneigti suvienodinto švietimo principą, iniciatyva ėmė

kurtis gimnazijos. 1998 – 1999 m. m. Lietuvoje jau veikė 59 gimnazijos, 29

vidurinėse mokyklose – gimnazijos klasės. 1997 m. Vilniuje įkurta pirmoji

tarptautinio bakalaureto klasė. Buvo atidarytos Lietuvoje dar neįprastos

jaunimo mokyklos, skirtos mokiniams, daugiausia paaugliams, kuriems trūksta

mokymosi motyvacijos. 1998 – 1999 m. m. veikė 23 jaunimo mokyklos, jose

mokėsi 2 191 mokinys. Minėtais mokslo metais Lietuvoje buvo 2 272

valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos, be aptartųjų: 821 darželis –

mokykla, 575 pagrindinės, 705 vidurinės, 22 suaugusiųjų, 55 specialiosios

mokyklos neįgaliesiems, 3 sanatorinės mokyklos, 807 ikimokyklinės įstaigos

(pastarosiose mokėsi 90 545 vaikai). Iš viso 1998 – 199 m. m. valstybines

bendrojo lavinimo mokyklas lankė 558 160 mokinių. Šiuo metu kuriamos ir

privačios ugdymo įstaigos.

Profesinis išsilavinimas įgyjamas pagrindinio profesinio mokymo įstaigose

(profesinė mokykla), aukštesniųjų studijų įstaigose (aukštesniosios

mokyklos), aukštosiose neuniversitetinėse įstaigose (kolegijos, kitos

neuniversitetinės aukštosios mokyklos), darbo rinkos profesinio mokymo

įstaigose (profesinio mokymo centrai).

Antroje paskutinio dešimtmečio pusėje profesinio rengimo įstaigų moksleivių

sparčiai daugėjo. 1990 m. profesinėse mokyklose įvestos 4 mokymosi pakopos.

III pakopoje įgyjama ir profesinė kvalifikacija, ir bendrasis vidurinis

išsilavinimas. Tvirtėjant šalies ūkiui, plečiantis verslui reikalingi

kvalifikuoti, išsilavinę darbuotojai. 1997 – 1998

m. m. profesinio rengimo

įstaigas rinkosi 35,7% visų vienos kartos moksleivių.

Profesinio mokymo reformą remia Europos Sąjungos PHARE programa. Profesinio

rengimo stateginius tikslus ir principus, struktūrą, valdymą ir kitas temas

bei problemas nuodugniai aptaria 1998 m. parengtas dokumentas – Baltoji

knyga. Profesinis rengimas. Projektas. Rengiami profesinio mokymo

standartai.

Pertvarkomos aukštesniosios studijos. Siekiama jas suderinti su daugumos

Europos šalių sistemomis, Tarptautine standartizuota švietimo klasifikacija

(ISCED). Į aukštesniąsias mokyklas priimami tik vidurinį išsilavinimą

turintys asmenys, studijos trunka 2 – 3 metus. 1998 – 1999 m. m. veikė 37

valstybinės aukštesniosios mokyklos ir 16 valstybinių aukštesniųjų žemės

ūkio mokyklų.

Organizuojamas neformalusis suaugusiųjų švietimas. 1999 m. priimtas

įstatymas. Decentralizuojamas šios švietimo srities valdymas; mokymosi visą

gyvenimą siekis įteisinamas kaip vienas iš prioritetinių valstybės raidos

uždavinių, numatomos mokesčių lengvatos asmenims ir institucijoms,

skiriantiems lėšų visuomenės švietimui.

    Vienas būdingiausių Lietuvos švietimo sistemos bruožų – valdymo ir

savivaldos derinimas. Kuriamos įvairių lygmenų savivaldos institucijos:

valstybės, apskrities, rajono, miesto ugdymo įstaigos, klasės. Savivaldos

institucijų funkcija – atstovauti visuomenei, vertinti atitinkamo lygmens

ar atitinkamos švietimo srities veiklą, teikti siūlymų jai gerinti.

Valstybinio lygmens savivaldos institucijos – Ugdymo turinio taryba,

Švietimo taryba ir kkt. – atlieka ir švietimo ekspertų funkcijas. Prie LR

švietimo ir mokslo ministerijos veikia dalykų ekspertų komisijos, sudarytos

iš edukologų, patyrusių pedagogų praktikų. Iš pedagogų reikalaujama

profesinės kompetencijos. Pradėta mokytojų rengimo pertvarka. Naujas

struktūras įteisina aukštųjų pedagoginių mokyklų statutai (bakalauro,

magistro, doktoranto studijos), pertvarkomi mokymo planai, programos,

reorganizuojamos aukštesniosios pedagoginės mokyklos.

Rengiami pedagogų atestacijos dokumentai, įteisinamos mokytojo, vyresniojo

mokytojo, mokytojo eksperto kvalifikacinės kategorijos, įgytos po

atestacijos.

    Atkūrus valstybę itin svarbu tapo pertvarkyti vadovėlių turinį. Skubiai

koreguojami seniau išleisti vadovėliai, verčiami Vakarų Europos,

Skandinavijos šalių, rašomi originalūs lietuviški vadovėliai, visų pirma

lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos. 1992 m. pradinės

mokyklos jau dirbo pagal naujas programas, kuriose pabrėžtas integracijos

principas, naudojosi originaliais vadovėliais ir mokymo priemonėmis.

Modernių vadovėlių bei mokyklai, pedagogams svarbios literatūros leidybą

rėmė Atviros Lietuvos fondas, 1993 m. parengęs projektą “Švietimas Lietuvos

ateičiai“. Šis projektas derinamas su Švietimo ir mokslo ministerija, jį

finansuoja garsus amerikiečių filantropas George’as Sorosas. Per penkerius

metus Lietuvos švietimui iš fondo buvo skirta 7 mln. JAV dolerių.

     Užsienio šalių fondai remia įvairių Lietuvos švietimo sričių

projektus, programas. Iš jų minėtini: Amerikos centras, NED fondas (JAV),

JAV BBaltijos fondas, Anglijos Know-how fondas, Danijos demokratijos fondas,

Olandijos Matra fondas, Europos Tarybos Informacijos ir dokumentacijos

centras, Šiaurės šalių Ministrų Taryba ir kt.

    Paskutinių metų švietimo darbai, problemos, perspektyvos. Nuo 1998 –

1999 m. m. pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo, įgyvendinama

numatyta mokyklos struktūra 4+(4+2)+2. Pradėtas mokymo pagal profilius

eksperimentas 36 bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose.

    XX a. pabaigos problema – gimstamumo mažėjimas, mokyklų, ypač kaimuose,

nykimas, švietimo išlaidų didėjimas. Prognozuojama, kad 2002 – 2003 m. m. į

pirmąsias mokyklos klases ateis 28% mažiau vaikų nei 1996 – 1997 m. m.

Numatyta pertvarkyti mokyklų tinklą, t.y. mokyklas didinti ir modernizuoti

– įrengti ir kompiuterizuoti bibliotekas, modernius kabinetus.

Pradėta kurti švietimo monitoringo sistema, bus kaupiama išsami patikima

informacija apie sistemos funkcionavimą bei švietimo paslaugų kokybę. Dėl

to nustatomi Lietuvos švietimo indikatoriai, kuriamos išorinio ir vidinio

švietimo įstaigų audito metodikos.

    Rimta problema tapo mokyklos nelankantys, nusikalsti linkę paaugliai,

todėl stengiamasi plėtoti laisvalaikio formų įvairovę, ugdymą padaryti

lankstesnį, patrauklesnį, prieinamesnį vaikams. Vadovaujantis

demokratiniais siekiais reikia sudaryti visiems lygias galimybes mokytis.

Dėl to aktualu kurti moksleivių, studentų socialinio rėmimo programas. Jau

įgyvendinamas specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrą ugdymo

sistemą principas; rengiamasi keisti gimnazijų kūrimo principus atsikratant

kai kurių atsiradusių šio mokyklos tipo priskyrimo elitui bruožų; tikimasi

įvairinti jaunimo mokyklų pobūdį; mokant pagal profilius stengiamasi

suartinti profesinio rengimo ir bendrojo lavinimo kryptis, kad ir

profesinių mokyklų absolventams būtų daugiau galimybių studijuoti

aukštosiose mokyklose.

    Dar nepakankamai suderintos vidurinio lavinimo pakopos ir aukštosios

mokyklos programos, taigi amžių sandūroje joms suderinti skiriamas

ypatingas dėmesys.

    Pertvarkoma brandos egzaminų sistema. Ji modernėja, derinama su

aukštųjų mokyklų stojimo sąlygomis, su mokymu pagal profilius. Įkurtas

Nacionalinis egzaminų centras, kurio pastangomis sudaromi ir įgyvendinami

šiuolaikiški brandos egzaminų organizavimo principai.

    Siekiama, kad kuo daugiau kiekvienos kartos jaunuolių įgytų kokybišką

vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, išsiugdytų nuostatą mokytis visą

gyvenimą.

    Parengtos naujos švietimo įstaigų finansavimo nuostatos turėtų sudaryti

sąlygas lanksčiau finansuoti švietimo reformos darbus.

    Lietuvos švietimo reformos darbai derinami su Lietuvos stojimo į

Europos Sąjungą siekiais.

Svarbesni kiekybiniai ir kokybiniai laimėjimai, pasiekti per

paskutinįjį XX a. dešimtmetį.

a) Švietimo prieinamumas, kokybė ir tinkamumas (atitikimas klientų

poreikiams).

• Formuojasi nevalstybinio švietimo sektorius – didėja pasirinkimo

galimybės.

• Daugėja mokslus einančio jaunimo.

• Daugėja atitinkamų lygmenų išsimokslinimą įgyjančio jaunimo, daugėja

atitinkamą išsilavinimą įgijusių asmenų proporcija 10 000 gyventojų.

• Stabilizuojasi ir didėja moksleivių, įgyjančių pagrindinį

išsilavinimą, bei moksleivių, įgyjančių vidurinį išsilavinimą dalys

lyginant su atitinkamomis gyventojų amžiaus grupėmis.

• Daugėja jaunuolių, tęsiančių mokslą po įgyto įvairių lygmenų

išsimokslinimo.

• Mažėja moksleivių išstojimas iš bendrojo lavinimo mokyklų.

• Gerėja bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių mokymosi rezultatai ir

mažėja moksleivių antramečiavimas.

Antramečiavimo mažėjimo tendencija liudija, kad mokykla vaikui tampa

patrauklesnė, mokymasis prieinamesnis. Tai galima sieti su ugdymo turinio

kaita, ugdymo procesų, metodų kaita, su mokyklos mikroklimato gerėjimu.

Tačiau absoliutūs antramečių skaičiai dar neramina, nes antramečiavimas

pareikalauja daug papildomų švietimo finansininių išlaidų bei kelia

moksleivių psichologinį diskomfortą. 2000 – 2001 metais atliktas nuodugnus

antramečiavimo priežasčių tyrimas, teikti siūlymai švietimo politikams

(39).

• Sukuriamos geresnės pradinės mokymosi galimybės.

Priešmokyklinio ugdymo, kaip atskiros ugdymo formos, išskyrimas

konceptualiu, juridiniu ir praktiniu lygmeniu duoda gerų rezultatų –

neabejotinai turi įtakos pradinių klasių moksleivių antramečiavimui

mažėti. Šiose grupėse ir klasėse ugdomi vaikai, nelankę ikimokyklinių

įstaigų, priešmokyklinis ugdymas teikia vaikui reikalingų įgūdžių,

stiprina ppsichofizinį vaiko brandumą. Ypatingai svarbus priešmokyklinio

ugdymo formos atsiradimas kaimo vaikams, kurių maža dalis telanko

ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

• Gerėja mokyklų aprūpinimas kompiuteriais.

Lietuvai, kaip parodė tarptautinis lyginamasis tyrimas, dar sunku

lygiuotis su Vakarų Europos valstybėmis, tačiau bendrojo lavinimo mokyklų

kompiuterizavimo procesas palyginti spartus ir, įgyvendinus aukščiau

minėtus investicinius projektus, rodiklis turėtų ženkliai pagerėti.

b) Teisingumas (nešališkumas) švietime.

• Profesinėse, aukštesniosiose, aukštosiose mokyklose įsteigtos

skirtingų kategorijų stipendijos studijų prieinamumui ir

socialiniam teisingumui palaikyti.

Bendrojo lavinimo mokyklose švietimo prieinamumui ir teisingumui

palaikyti valstybės mastu įgyvendinama programa Mažas pajamas turinčių

šeimų moksleivių nemokamo maitinimo organizavimas bendrojo lavinimo

mokyklose, skiriama įvairių formų socialinė parama, vaikams, patekusiems į

nepalankias socialines sąlygas, valstybė suteikia globą, rūpinasi jų

metrialiniu išlaikymu, ugdymu, švietimu.

• Sudarytos tolygios galimybės dalyvauti švietime vaikinams ir

merginoms.

Merginų ir vaikinų bendroji proporcija Lietuvoje atspindi bendrą

pasaulio tendenciją – vidutiniškai merginų 100 vaikinų tenka daugiau nei

100. Lietuvoje įstatymiškai įteisintos lyčių lygybės nuostatos, jų

privaloma laikytis ir priimant į aukštąsias, aukštesniąsias, profesines

mokyklas. Tačiau švietimo dalyvių pasiskirstymą pagal lytį lemia

profesijų pasirinkimo tradicija (“vyriškos/ moteriškos” profesijos), turi

įtakos ir siūlomų profesijų (profesinėse mokyklose) siaurumas, ir

tradiciškai susiklosčiusi, dėl to sunkiai įveikiama ydinga bendrojo

lavinimo mokyklos ugdymo praktika – vaikinai ypač maištaujantys paaugliai,

iš šios mokyklos pakopos iškrenta kur kas dažniau nei merginos, taigi

bendrojo lavinimo mokyklos praktika iki šiol realiai buvo šališka vaikinų

atžvilgiu.

Nuo

1999 m. fiksuojama tendencija, kad bendrojo lavinimo mokyklose

vaikinų dalis susilygino ir šiek tiek pranoko merginų dalį, rodo

besikeičiančią mokyklų ugdymo praktiką, spėtina, kad įtakos turi

mokymo(si) metodų kaita, bendrųjų ugdymo tikslų įprasminimas ugdymo

turinyje – mąstymo, bendrųjų gebėjimų ugdymas, interpretacinės, ne

informaciją, žinias reprodukuojančios mokymo(si) krypties įsitvirtinimas.

Ženklus aukštesniųjų mokyklų merginų ir vaikinų disproporcijos šuolis

sietinas su ženklia specialybių kaita – auštesniosios mokyklos pradėjo

orientuotis į paslaugų asmenims – socialinių, slaugos, švietimo ir t.t. –

specialybių kryptis, tradiciškai šios kryptys Lietuvoje laikytos

“moteriškomis”

Proporcijų kitimas bendrojo lavinimo vidurinėje mmokykloje laipsniškai

turėtų pasiekti ir povidurinį švietimą.

*****

XX amžiaus pabaigos dešimtmečio Lietuvos sisteminė švietimo reforma –

savarankiškos valstybės švietimo sistemos kūrimas – dar nepasiekė tokio

lygio rezultatų, kokių yra pasiekusios Vakarų Europos valstybės, turėjusios

nuoseklią švietimo raidą ir galimybes kiekvieną reformą, jos žingsnį

pagrįsti, jam pasirengti, laipsniškai vykdyti, įsivertinti etapus pagal

numatytus kriterijus. Kitokios buvo ir yra Lietuvos švietimo reformos

aplinkybės. Švietimo sistemos kaitos būklę ir kaitos dinamiką atspindintys

statistiniai duomenys rodo Lietuvos švietimo sistemos pažangą. Gal ne tokią

stulbinančiai sparčią, kokios norėtų pati Lietuva ar Europos, pasaulio

demokratiškų vvalstybių šeima, bet – pažangą.

8. STATISTIKA

8. 1. Švietimo įstaigų vystymasis iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo

Institucinio Lietuvos švietimo kūrimosi pradžia laikytinas XIV a.: yra

išlikę 1397 m. rašytinių liudijimų apie mokyklą, veikusią prie Vilniaus

katedros. Viduramžių Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, švietimas

priklausė Bažnyčios globojamai kultūros sričiai. Vėliau pagrindinis

lavinimo vaidmuo teko neinstituciniams švietimo židiniams – Didžiosios

Kunigaikštystės dvarui, didikų, bajorų dvarams, veikiančioms valstybės

institucijoms – seimams, seimeliams, teismams. Neinstitucinis švietimas

ugdė gana brandžią jaunimo rašto kultūrą. Tai liudija faktas, jog lietuviai

studijavo užsienio universitetuose. 1387 m., t.y. dešimt metų anksčiau nei

paminėta Lietuvoje veikianti mokykla, Prahoje imatrikuliuoti 2 lietuviai

studentai. 1397 m. karalienė Jadvyga paskyrė 200 kapų grašių lietuvių

studentų dvylikos vietų bendrabučiui, vadinamajai kolegijai, Prahoje

steigti. 1409 – aisiais toks bendrabutis įsteigtas prie Krokuvos

universiteto. 1410 – 1430 m. Krokuvos universitete įregistruota 30 lietuvių

studentų.

XV a. laikytinas mokyklų tinklo užuomazgų Lietuvoje šimtmečiu. XV

amžiuje labai svarbus buvęs neinstitucinio švietimo vaidmuo.

XVI amžiuje, Renesanso epochoje, Lietuvoje buvo sukurta visa švietimo

sistema: pradinė mokykla ( I pakopa ), aukštesnioji mokykla ( II pakopa),

universitetas. Buvo kuriamas parapinių mokyklų tinklas. Vilniaus

vyskupystėje, be Vilniaus miesto, veikė 30 mokyklų; išlikę liudijimų, kad

įvairiais laikotarpiais veikė dar 54 mokyklos. Šaltiniai teigia, kad

Žemaičių vyskupystėje veikė 12 mokyklų.

Iki 1831 m. daugiau mokyklų Lietuvoje turėjo vienuolijos – 12 Vilniaus

apygardos gimnazijų, 59 apskrities mokyklas, 261 parapinę (pradinę)

mokyklą; Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose vienuolijos išlaikė 32

aukštesniąsias mokyklas. Tuo tarpu carinės okupacijos palikimas buvo

menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai.

1918 m. besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijas

ir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22

progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios. Orientuotasi į

krašto poreikius. 3-io dešimtmečio viduryje sukurtas mokyklų tinklas jau

tenkino visuomenės ir valstybės poreikius: veikė 38 gimnazijos (14 105

mokiniai), 79 progimnazijos ir vidurinės mokyklos (9 503 mokiniai). 1940 m.

buvo 72 gimnazijos, 27 progimnazijos, 99 vidurinės mokyklos, mokėsi 24 162

mokiniai, veikė 14 valstybinių profesinių mokyklų, 30 – pivačių, mokėsi 3

845 mokiniai. Privalomojo mokslo prievolė pradėta vykdyti 1927 – 1928 m.

m., visuotinai įvesta 1930 m. 1929 – 1930 m. Lietuvos pradinių mokyklų

statistika: 2 386 mokyklos (iš jų 2 158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16

vokiečių, 13 rusų, 7 latvių, 45 mišrios). Dirbo 3 777 mokytojai, mokėsi 155

288 vaikai. Nuo 1932 m. mokykloms statyti valstybė ir savivaldybės kasmet

išleisdavo po 2 mln. Lt. Visus pradėtus švietimo darbus sustabdė 1940 m.

Lietuvos okupacija, trukusi 50 metų. Šalies švietimas pradėjo plėtotis

pagal Lietuvai svetimus principus.

8. 2. Švietimo raida nuo 1990 metų

8. 2.1. Ikimokyklinės įstaigos

Pirmaisiais nepriklausomybės metais ikimokyklinės įstaigos dėl

pablogėjusios šalies ekonominės padėties ėmė sparčiai tuštėti, kasmet jas

lankė vis mažiau vaikų. Šimtai darželių buvo uždaryti irstant kolūkinei

sistemai, nuostolingieji reorganizuoti į pradžios mokyklas, vaikų globos

namus, kaimo kultūros centrus. Dėl šių priežasčių  ikimokyklinių įstaigų

skaičius, palyginti su  1990 m., sumažėjo nuo 1681 1990 m. iki 719 1998 m.

arba daugiau kaip du kartus, vietų jose – nuo 205.9 tūkst. iki 81.2 tūkst.

arba 61%. Ypač ryškiai (beveik keturis kartus) sumažėjo vietų skaičius

kaimo ikimokyklinėse įstaigose. Kiek lėčiau mažėjo bendras ikimokyklinio

amžiaus (1-6 m.) vaikų skaičius – nuo 354.5 tūkst. iki 168.6 tūkst. arba

52%. Nors gimstamumas ir atitinkamai ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius

vis dar mažėja, kasmet vis daugiau vaikų lanko lopšelius – darželius.

[pic]

Tačiau esant nepakankamam vietų skaičiui, miestuose darosi sunku gauti

vietą ikimokyklinėje įstaigoje. Jau treji metai 100-ui auklėtinių

vidutiniškai tenka 82 vietos miesto lopšeliuose – darželiuose (1990 m.

-123). Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1998 m. rudenį

ikimokyklinės įstaigos patenkino tik šiek tiek daugiau nei trečdalį (35%)

visų pateiktų tėvų prašymų. Trūkstant vietų, nemaža dalis įstaigų, ypač

miesto, yra perpildytos, darželių grupėse daugiau kaip po 30 vaikų. 1990 m.

buvo perpildytos 147 ikimokyklinės įstaigos bei darželiai – mokyklos, 1994

m. – 466, o 1998 m. -562. Kas ketvirtoje miesto ikimokyklinėje įstaigoje

vaikų skaičius 50-čia ir daugiau viršijo vietų skaičių.

Kaime lopšelius – darželius lanko šiek tiek daugiau nei dešimtadalis

visų kaimo mažamečių vaikų. Tačiau, net esant tokiai padėčiai, 1998 m. kas

trečioje kaimo ikimokyklinėje įstaigoje vaikų skaičius viršijo vietų

skaičių.

Svarbiausiuose Lietuvos švietimo reformos dokumentuose ikimokyklinis

ugdymas pradėtas aiškinti kaip pradinė švietimo sistemos pakopa. Tačiau

kasmet per 100 tūkst. (1998 m. – 112 tūkst.) 3-6 m. amžiaus vaikų 

nedalyvauja priešmokykliniame instituciniame ugdyme. 1998 m. 15 tūkst.

(42%) miesto ir 16 tūkst. (82%) kaimo šešiamečių vaikų į mokyklas atėjo

nelankę lopšelių – darželių, neišėję ikimokyklinio ugdymo programų.

      Mėginant spręsti  iškilusias ikimokyklinio ugdymo, vaiko rengimo

mokyklai problemas, bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1996 m. steigiamos

naujos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės. 1995 m. darželių

grupės veikė 38 bendrojo lavinimo mokyklose, o 1998 m. – 93, auklėtinių

skaičius jose išaugo atitinkamai nuo 822 iki 1474. Priešmokyklinio ugdymo

(parengiamųjų) klasių skaičius, palyginti su 1996 m., išaugo nuo 204 iki

506, o rengiamų mokyklai vaikų skaičius – nuo 2.9 tūkst. iki 6.5 tūkst.

1998 m. veikė 2 nevalstybiniai darželiai, juos lankė 203 vaikai.

  Reformuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pedagoginių darbuotojų,

palyginti su 1990 m., sumažėjo beveik perpus – nuo 22 tūkst. iki 12 tūkst.,

nors pastaruoju metu jų skaičius didėja tiek mieste, tiek kaime. Beveik

visi pedagoginiai darbuotojai – moterys: 1998 m. dirbo tik 77 vyrai.

Aukštąjį išsimokslinimą yra įgiję 48% miesto ir 35% kaimo lopšelių –

darželių darbuotojų. Pusė visų darbuotojų turi didesnį kaip 15 metų darbo

stažą.

8. 2.2. Moksleivių ir studentų skaičiaus pokyčiai

Daugiau kaip dešimtmetį mažėjęs moksleivių ir studentų skaičius nuo

1994 m. ėmė didėti. 1993 – 1994m.m. buvo moksleivių ir studentų

kontingento mažėjimo kreivės lūžio metai. Vėliau besimokančio jaunimo

skaičius mokymo įstaigose kasmet didėjo

vidutiniškai po 23 tūkst. 1998 –

1999 m.m. pradžioje visose šalies mokyklose mokėsi ir studijavo 746 tūkst.

vaikų ir jaunuolių arba 113 tūkst. daugiau nei 1993 – 1994 m.m. Iš 10000

gyventojų mokėsi atitinkamai 1701 ir 2016.

Mokslus einančio jaunimo daugėja dėl kelių priežasčių. Viena iš jų –

padidėjęs gimstamumas. Dėl to per minėtą laikotarpį pagrindiniame mokymo

lygmenyje padaugėjo 43 tūkst. moksleivių. Tačiau bene svarbiausia tai, kad

augant mokslo prestižui ir didėjant aukštos kvalifikacijos specialistų

paklausai, vis daugiau jaunuolių siekia įgyti aukštesnį išsilavinimą.

Lyginant, kokia dalis jaunuolių iki 225 m. amžiaus mokėsi prieš penkerius

metus ir dabar, matyti, kad ši dalis išaugo nuo 64% iki 75% , o vidurinio

ir aukštojo mokymo lygmenyje – nuo 37% iki 52% .

Panaši tendencija vyrauja ir kitose Europos šalyse. Tačiau įvairių

tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad Lietuva pagal mokslus einančio

jaunimo mastą atsilieka nuo daugelio užsienio valstybių. EUROSTAT’o

duomenimis, 1996 – 1997 m.m. Lietuvoje mokėsi ir studijavo 48% jaunuolių

iki 30 m. amžiaus, tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse – 57% ( Belgijoje,

Prancūzijoje daugiau kaip 60%). 1996 m. UNESCO duomenimis, Lietuvos

moksleivių bei studentų dalis atskiruose mokymo lygmenyse, palyginti su tam

tikro tradicinio amžiaus gyventojų grupėmis, taip pat buvo mažesnė už

daugelio Europos šalių.

8.2.3. Privalomasis mokslas

Pagal Švietimo įstatymą moksleiviai privalo įgyti pagrindinį

išsimokslinimą arba mokytis iki jiems sukaks 16 m. 11998 – 1999 m.m. įvairių

tipų mokyklose mokėsi 96 % 7 – 15 m. vaikų ir paauglių, mokyklos nelankė 21

tūkst. ( 4 % ) . Per paskutinius trejus metus nesimokančių jaunuolių dalis

šiek tiek sumažėjo. Tačiau ir toliau kiekvienais metais į mokyklas

neatvyksta vidutiniškai po 5 tūkst. septynmečių, dar tiek pat moksleivių

per vienerius metus nubyra iš 1 – 9 klasių.

Mokymosi motyvacijos stojantiesiems moksleiviams šiandien siūlomos

alternatyvios mokyklos, kuriose galima įsigyti pagrindinį išsimokslinimą.

Tai jaunimo mokyklos (1996 m. mokėsi 2 tūkst. moksleivių), profesinės

mokyklos I pakopa (8 tūkst.), bei vakarinio mokymo suaugusiųjų mokyklos

(232 moksleiviai) .

[pic]

Tačiau vis daugiau 7 – 15 m. amžiaus vaikų privalomo išsimokslinimo

siekia dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ( 1995 m. – 472 tūkst., 1998

m. – 487 tūkst.), o mažiau vakarinėse suaugusių ir profesinėse mokyklose

(1995 m. – 9.9 tūkst., 1998 m. – 6.5 tūkst.). Tai rodo, kad kasmet vis

daugiau paauglių svajoja tradiciniu būdu įgyti kiek įmanoma aukštesnį

išsimokslinimą.

2001 m. gyventojų surašymo metu penkerių metų ir vyresnių asmenų buvo

klausiama, ar jie mokosi mokykloje. Siekiant nustatyti, kiek vaikų nelanko

mokyklos, buvo pasikliaujama asmenų atsakymais ir neprašoma pateikti jokių

dokumentų. Duomenis apie vaikus paprastai pateikdavo tėvai. Negalutiniais

duomenimis 2001 metų balandžio mėnesį nesimokė 5 256 vaikai nuo 7 iki 16

metų, iš jų 3 206 (61 proc. nesimokančių) mieste ir 22 050 (39 proc.) kaime.

Nesimokantys 7 – 15 metų amžiaus vaikai

|  |Visi vaikai |Berniukai |Mergaitės |

|Iš viso |5 256 |3 140 |2 116 |

|šalyje | | | |

|Mieste |3 206 |1 923 |1 283 |

|Kaime |2 050 |1 217 |833 |

Palyginti su surašymo metu užfiksuotu atitinkamo amžiaus vaikų

skaičiumi, nesimokė 1,1 proc. vaikų. Daugiau nei pusę (60 proc.)

nesimokančių vaikų sudarė berniukai. Iš bendro nesimokančių vaikų skaičiaus

1 288 (ketvirtadalis visų) buvo vaikai su negalia.

8.2.4. Tolesnis mokymasis, baigus privalomąjį mokslą

Pastaruoju metu daugelis jaunuolių, suvokę besiformuojančius sudėtingos

rinkos ekonomikos dėsnius, savo karjerą sieja su gerai apmokamu aukštos

kvalifikacijos specialisto darbu. Todėl mokslas, ypač aukštasis, vis labiau

vertinamas ir kasmet vis daugiau moksleivių, baigę privalomąjį mokslą,

mokosi toliau. 1998 m. tęsiančių mokslą moksleivių dalis, palyginti su visu

atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, buvo pati didžiausia –

99.5% . Iš jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, 70% toliau mokosi

vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, 29.4% stojo į profesines mokyklas.

Tai, kad jauni, dar nebaigę privalomojo mokslo, moksleiviai daugelį

dalykų mokosi sustiprintai, rodo jų ketinimą tęsti mokslus. Vis

populiaresnės tampa gimnazijos. 1993 – 1994 m.m. buvo 3 gimnazijos, jose

mokėsi 1752 moksleiviai, o 1998 – 1999 m.m. buvo 59 gimnazijos ir 29

mokyklos, turinčios gimnazijų klases, kuriose mokėsi 17.6 tūkst.

gimnazistų. Beveik kas antras baigęs vidurinę mokyklą moksleivis siekia

aukštojo mmokslo. Aukštesniojo mokslo labiau linkusios siekti merginos. 1998

m. aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose studijavo 42% 19 – 24 m.

amžiaus merginų ir 27% vaikinų. Kadangi berniukų gimsta daugiau, tai jų

paprastai daugiau žemiausiuose – pradiniame ir pagrindiniame – mokymo

lygmenyse.

Tačiau regionų analizė rodo, kad poreikis siekti aukštesnio mokslo

įvairiuose šalies miestuose bei rajonuose yra nevienodas. Jaunuolių, kurie

siekia mokytis aukštesniosiose mokyklose, dalis įvairiuose regionuose

svyruoja nuo 50% iki 98% . Pavyzdžiui, mažiau į aukštąsias mokyklas stoja

tolimesnių miestų bei rajonų jaunimas ( Skuodo, Joniškio, Kelmės), taip pat

tų rajonų jaunuoliai, kuriuose vyrauja tautinių mažumų gyventojai ( Trakų,

Šalčininkų, Visagino).

Baigę privalomąjį mokslą, vaikinai dažniausiai renkasi darbininko

profesiją. Todėl profesinėse mokyklose 100-ui vaikinų teko vidutiniškai tik

65 merginos.

8.2.5. Aukštasis mokslas.

Per dešimtmetį aukštųjų mokyklų skaičius pakito nedaug. Atkurtas Kauno

Vytauto Didžiojo universitetas, įsteigtas Klaipėdos universitetas, Lietuvos

teisės ir Lietuvos karo akademijos, neseniai įkurta pirmoji nevalstybinė

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. 1999 m., palyginti su 1990 m.,

aukštųjų mokyklų skaičius išaugo nuo 13 iki 16. Daugelis mokyklų pakeitė

statusą, tapo universitetais arba akademijomis. Aukštasis mokslas šiandien

ypač populiarus. Šiuo metu į aukštąsias mokyklas stoja beveik pusė visų

abiturientų, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų absolventai, bei asmenys,

turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus.

Iškart po nepriklausomybės paskelbimo aukštojo mokslo vertė buvo

smukusi. Tuo metu daugumos jaunuolių svajonė buvo kuo skubiau užsiimti

privačiu verslu ir greitai ppraturtėti. Tačiau greitai buvo įsitikinta, kad,

norint užsiimti rimtu verslu, reikia daug žinių. Nuo 1995 m. studentų

skaičius aukštosiose mokyklose vėl pradėjo sparčiai augti ir šiuo metu jis

yra didesnis 33 tūkst. arba 65% .

         Tačiau įstoti į aukštąsias mokyklas, o ypač į valstybės

finansuojamas vietas, tampa vis sunkiau. Tie, kurie nesurenka reikiamo balų

skaičiaus, už studijas turi mokėti. Mokančių už mokslą studentų kasmet

daugėja: 1995 m. už studijas mokėjo 3.5 tūkst. pagrindinių studijų

studentų, 1997 m. – 7.1 tūkst., 1998 m. – 12.1 tūkst., 1999 m. – 19,6

tūkst. Mažėja studentų, gaunančių stipendijas: 1998 m. stipendijas gavo 69%

, 1999 m. – 59% dieninių skyrių studentų.

[pic]

Vis daugiau studentų, įgiję aukštojo mokslo diplomą, tęsia studijas

podiplominėse studijose – magistratūroje ir doktorantūroje. Palyginti su

1993/1994 m.m., magistrantų skaičius išaugo nuo 3.8 tūkst. iki 18.1 tūkst.

arba beveik penkis kartus, doktorantų nuo 0.7 tūkst. iki 2.0 tūkst., t.y.

beveik trigubai.

Nuo 1990 iki 1999 m. Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 91.3 tūkst.

specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, vidutiniškai kasmet po 9 tūkst.

Šiuo metu daugiausia rengiama pedagogų, inžinierių, verslo ir

administravimo, humanitarinių mokslų specialistų, architektų. Palyginti su

ankstesniais metais, daugiau rengiama verslo specialistų, teisininkų,

mažiau – žemės ūkio, vaizduojamojo ir taikomojo meno specialistų.

Aukštosiose mokyklose sparčiai daugėja merginų. 1990 m. 100

studijuojančių vaikinų teko 108 merginos, o 1999 m. – 138.

Merginos vyrauja

daugelyje studijų sričių.

Plečiasi akademiniai mainai tarp Lietuvos ir užsienio valstybių,

keičiamasi studentais pagal tarptautines studentų mainų programas. 1998 –

1999 m. m. 39 pasaulio šalyse stažavosi 712 studentų arba 2.5 karto

daugiau, palyginti su 1993 – 1994 m.m. Iš jų daugiausia studijavo

Skandinavijos šalyse (162), Vokietijoje (138), Danijoje (72), taip pat

Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV (53 – 67). Studentai stažavosi verslo, teisės,

meno, socialinių, humanitarinių mokslų ir kitose srityse.Studijuoti į

Lietuvą taip pat atvyksta vis daugiau jaunimo iš užsienio. 1999 – 2000 m.m.

pradžioje aukštosiose mokyklose studijavo 512 užsieniečių iš 40 pasaulio

valstybių. Dauguma jų atvyko studijuoti medicinos, technikos mokslų bei

meno.

8.2.6. Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičius

(tūkstančiais)

|  |1995|1996|1997|1998|1999|2000|2001|

|Pagrindinį |38,0|41,9|38,4|41,9|.1|42,6|45,3|

| | | | | |) | | |

|Vidurinį |23,4|24,1|25,7|26,4|32,6|32,7|35,9|

|Aukštesnįjį |6,8 |6,3 |5,7 |6,1 |7,0 |8,1 |8,7 |

|Aukštąjį (pagrindinės |9,2 |8,8 |7,4 |8,2 |9,1 |10,3|11,6|

|studijos) | | | | | | | |

1) Nuo 1999-2000 mokslo metų pereita prie pagrindinio dešimtmečio mokymo.

Moksleivių ir studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičius tūkstančiais

stebint nuo 1995 metų augo palaipsniui ir tebeauga dabar. Tik 1997 metais

buvo sumažėjęs ppagrindinį, aukštesnįjį ir aukštąjį baigusių moksleivių ir

studentų skaičius. Bet vėliau ir vėl pastebimas šio skaičiaus didėjimas.

8.2.7. Mokymo įstaigų skaičiaus kitimas

Mokymo įstaigų skaičius, kaip tai galime matyti iš lentelės nuo 1995

metų augo iki 1997metų, o pradedant 1998-aisiais palaipsniui ėmė mmažėti. Iš

jų sumažėjo bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštesniųjų mokymo įstaigų.

Padaugėjo tik universitetų – nuo 15 1995 metais iki 19 2001-aisiais. 2000

metais atsirado kolegijos ir nuo pirmųjų metų įsikūrusių septynių, kitais

metais jų jau buvo šešiolika.

Iš jų nevalstybinių mokyklų skaičius kito įvairiai. Bet nuo 1995 metų jų

padaugėjo nuo 36 iki 42. Iš jų bendrojo lavinimo mokyklų sumažėjo viena,

profesinių išliko viena, aukštesniųjų sumažėjo nuo 15 iki 9, kolegijų

įsikūrė 2000-aisiais trys, o 2001 metais jau buvo devynios. O universitetų

nuo vieno 1999-aisiais padaugėjo iki keturių 2001-aisiais.

| |199|199|199|199|199|200|200|

| |5 |6 |7 |8 |9 |0 |1 |

|Iš viso mokymo įstaigų |254|256|257|256|254|252|242|

| |9 |1 |8 |4 |8 |1 |8 |

|Bendrojo lavinimo |236|237|238|237|235|235|227|

| |1 |3 |6 |5 |9 |4 |0 |

|Profesinių |106|105|107|104|104|84 |81 |

|Aukštesniųjų |67 |68 |70 |70 |69 ||57 |42 |

|Kolegijų |- |- |- |- |- |7 |16 |

|Universitetų |15 |15 |15 |15 |16 |19 |19 |

|Iš jų nevalstybinių |36 |36 |42 |42 |39 |42 |42 |

|mokyklų | | | | | | | |

|Bendrojo lavinimo |20 |20 |24 |23 |19 |20 |19 |

|Profesinių |1 |1 |1 |1 |1 |1 |1 |

|Aukštesniųjų |15 |15 |17 |18 |18 |14 |9 |

|Kolegijų |- |- |- |- |- |3 |9 |

|Universitetų |- |- |- |- |1 |4 |4 |

8.2.8. Mokymosi aaprėptis

|Mokymosi aprėptis procentais |199|199|199|199|200|2001|

| |6 |7 |8 |9 |02 | |

|Ikimokyklinis ugdymas (0 lygmuo) |41,|46,|51,|55,|56,|58,6|

| |7 |7 |9 |9 |3 | |

|Pradinis mokymas (1 lygmuo) |95,|96,|97,|99,|103|102,|

| |5 |8 |7 |6 |,1 |7 |

|Pagrindinis ir vidurinis mokymas |86,|88,|90,|92,|99,|101,|

|(2+3 lygmuo) |4 |5 |9 |9 |6 |1 |

|Povidurinis mokymas (4 lygmuo) |4,2|4,5|4,9|5,3|6,9|7,7 |

|Aukštesnysis mokslas (5 lygmuo) |16,|18,|21,|24,|25,|21,5|

| |0 |9 |1 |0 |5 | |

|Aukštasis mokslas (6 lygmuo) |17,|20,|23,|26,|34,|40,3|

| |8 |8 |3 |5 |3 | |

|Doktorantūra (7 lygmuo) |0,6|0,6|0,8|0,9|1,1|1,1 |

1 Mokslus einančio jaunimo dalis palyginti su atitinkamos amžiaus grupės

gyventojų skaičiumi.

2 Perskaičiuota remiantis gyventojų surašymo duomenimis.

Mokymosi aprėptis procentais, t.y. mokslus einančio jaunimo dalis

palyginti su atitinkamos amžiaus grupės gyventojų skaičiumi, matosi iš

lenteles. Čia ikimokyklinio ugdymo apimtis palyginti su 41.7 procentais

1996 metais iki 58.6 2001 metais palaipsniui augo. Augo ir pradinio mokymo

(nuo 95.5 iki 102.7 procentų), pagrindinio ir vidurinio (nuo 86.4 iki

101.1) ir povidurinis mokymas (nuo 4.2 iki 7.7). Vis labiau iki 2000 metų

populiarėjo aukštesnysis mokslas, bet nuo 2001-ųjų ėmė mažėti. Toliau

populiarėja aukštasis mokslas ir doktorantūra.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme švietimas skelbiamas kaip viena

iš prioritetinių valstybės remiamų sričių. Pastaruoju metu kas penktas

Lietuvos gyventojas yra arba moksleivis ar studentas, arba formalios

švietimo sistemos pedagogas. Iš nacionalinio biudžeto švietimui kasmet buvo

skiriama didžiausia lėšų dalis, palyginti su kitomis valstybės išlaidomis,

ši ddalis nuolat didėjo. 1998 m. iš nacionalinio biudžeto skirta dvigubai

daugiau lėšų nei 1995 m. (atitinkamai 2.7 mlrd. Lt ir 1.35 mlrd. Lt). 1993

m. išlaidos švietimui sudarė 20% nacionalinio biudžeto, o 1998 m. – 28% .

Palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), 1995 m. išlaidos švietimui

sudarė 5.6% , o 1998 m. – 6.4% .

[pic]

Pagal 2000 metu LR mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo istatymą

valstybe isipareigojo skirti švietimui ne mažiau kaip 6,5 proc. BVP, tačiau

2001 m. skyrė tik 6,1 proc. Lyginant su kitomis šalimis, tokia BVP dalis

nėra maža, tačiau dėl lėtos ūkio plėtros ir menkų valstybės pajamų (2000 m.

vienam

Lietuvos gyventojui tekusi BVP dalis buvo 6,6 karto mažesnė nei

vidutiniškai ES šalyse) iš tikrųjų lėšos nedidelės. 1999 ir 2000 metais

bandyta mažinti iš valstybes biudžeto švietimui skiriamų lėšų dalį didinant

savivaldybių indėlį. Dėl labai netolygios regionų ekonominės plėtros

minetais metais kai kurios savivaldybės pristigo lešų švietimo istaigoms

išlaikyti.

2001 m. šalies švietimo sistema lėšų stygiaus problemą sprendė dviem

būdais – ieškodama vidinių išteklių ir siekdama Pasaulio banko paskolos.

Pagrindinis vidinių išteklių taupymo būdas buvo bendrąjį lavinimą

teikiančių švietimo istaigų tinklo pertvarka, siekiant padidinti mokyklas,

moksleivių skaičių klasėse ir vidutinį vienam pedagogui tenkantį moksleivių

skaičių. 2001 m. likviduotos 75 mažakomplektės švietimo istaigos, 216 –

reorganizuotos. Moksleivių, tenkančių vienam pedagogui, skaičius V–X

klasėse padidėjo nuo 19,6 iki 221,6, XI–XII klasėse – nuo 19,4 iki 23,2,

vidutiniškai 12 moksleivių (OECD šalių vidurkis – 13,8). 2001 m. Pasaulio

banko paskolos dalis – 80 mln. litų – skirta savivaldybių infrastruktūrai

tvarkyti, mokykloms atnaujinti. Už šias lėšas buvo atnaujinta 112 mokyklų.

* * *

Yra daug veiklos sričių, turinčių savo istorijos šaknis ir šakas

valstybės valdymo medyje. Tačiau tik pristatydami švietimą ir mokslą šių

dienų reiškinius iliustruojame neatsiedami nuo istorinio konteksto. Kitaip

mūsų šalį mažiau pažįstantys žmonės vargu ar galėtų suprasti, kad esame

tokie kantrūs, tolerantiški kitoms tautoms, nors saviesiems ir ne visada

atlaidūs, kodėl Lietuva laikoma intelektualių darbininkų šalimi, o mūsų

jaunieji mokslininkai lengvai pritampa kitų valstybių mokslo centruose.

9. PASIŪLYMAI DĖL JAUNIMO ĮTRAUKIMO Į NEPELNO ORGANIZACIJŲ VEIKLĄ

9.1. NEPELNO ORGANIZACIJŲ FUNKCIJOS

Prieš pradedant kalbėti apie nepelno organizacijų kūrimą bei jaunimo

įtraukimą į jų veiklą, reikia apibendrinti, kokias funkcijas jos atlieka ir

kokia jų nauda visuomenei bei valstybei. Daugelio NVO veikla duoda gana

gerų rezultatų. NVO veikla yra labai reikšminga Lietuvos visuomenės plėtros

raidoje, NVO įvairovė vaidina svarbiausią vaidmenį formuojant pliuralistinę

visuomenę. Tarp nepelno organizacijų veiklos tikslų akcentuojamas problemų

sprendimas ar paslaugų teikimas. NVO steigėjai bei nariai turi užsibrėžti

pagrindinį tikslą – kurti „atvirą, teisinę ir darnią pilietinę visuomenę“.

Apibendrinant galima teigti, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų

atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardytų funkcijų:

• Paslaugų teikimas. Savo

nariams arba klientams teikiamos tokios

paslaugos, kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai,

informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.

• Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose

reikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias

kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar

kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar

politiką.

• Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai

suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių,

siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir

bendradarbiavimo galimybę.

• Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios „tarpininkaujančios

organizacijos“, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje

srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir

paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi

tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.

 Europos Komisijos pranešime apie didėjantį savanoriškų organizacijų

vaidmenį Europoje rašoma, kad istoriškai sunku deramai įvertinti

savanoriškų organizacijų ir joms giminingų fondų įtaką ir pasiekimus.

Būtent įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms Europa turi būti dėkinga

už tokias paslaugas, kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga, kurios

šiandieną mums atrodo savaime suprantamos. NVO indėlis į socialinių ir

politinių idėjų raidą, į to intelektualinio klimato, kuris vyrauja

šiandien, kūrimą irgi yra neišmatuojamas. Nevyriausybinės organizacijos

suvaidino lemiamą vaidmenį, platindami mokslo idėjas ir technologines

naujoves ir sudarė sąlygas pasikeisti mintimis nagrinėjant daugelį žmonijai

aktualių problemų. NVO buvo lyderiai kovoje už žmogaus teisių iir žmogiškojo

orumo pripažinimą. Daugelis NVO palaiko solidarumo su socialiai jautriomis

gyventojų grupėmis – ligoniais ir neįgaliaisiais, vargšais ir

atstumtaisiais, pagyvenusiais ir jaunimu – dvasią, vienijo tuos, kurie

turėjo darbą, ir bedarbius, vyrus ir moteris, skirtingas kartas,

turtingesnius ir skurdžius ar karo siaubiamus regionus. Nevyriausybinės

organizacijos Europoje ir už Atlanto įnešė svarbų indėlį kovoje prieš

socialinę izoliaciją, seksualinį vaikų ir moterų išnaudojimą, rasizmą ir

ksenofobiją. Jos daug prisidėjo formuodamos visuomenės nuomonę palankią

plėtrai, palaikė demokratiją ir užmezgė ypatingus ryšius su pilietinės

visuomenės atstovais besivystančiose šalyse, be to suteikdamos reikalingą

pirmąją pagalbą ir paramą maistu krizių atvejais, neretai pasiaukojamai

dirbdamos nelaimių ištiktuose regionuose.

Įvertinę išties svarbų nepelno organizacijų vaidmenį visuomenės bei

valstybės gyvenime, galime deklaruoti būtinumą kurti nepelno organizacijas

ir įtraukti jaunimą į pastarųjų veiklą.

9.2. Informacijos stoka – pagrindinė problemos priežastis

Lietuvoje vyksta sparčios ekonominės, socialinės ir žmonių gyvenimo

permainos. Dėl sudėtingų socialinių ir ekonominių sąlygų labiausiai

pažeidžiamas jaunimas.

Kaip naujas socialinis reiškinys, pamėgdžiojant vakarus, tarp jaunimo, net

paauglių pasilinksminimo vietose (ypač diskotekose) paplito įvairių naujų

narkotikų vartojimas: amfetaminų grupės, ekstazio, haliucinogeno LSD

preparatų, rūkomojo hašišo ir marihuanos ir net heroino, kuris per labai

trumpą laiką sukelia priklausomybę. Narkotikai pardavinėjami mokymo

įstaigose ir gatvėse. Labai jauni žmonės net paaugliai linkę pradėti

vartoti narkotikus bei užsiimti su narkotikais susijusia rizikinga veikla.

Narkotikų vartojimas jaunimo tarpe, jų platinimas mokyklose tapo grėsmingu

socialiniu reiškiniu.Daugėja nusikaltimų, susijusių su narkotikais.

Be įvairių kkitų problemų, dažnai jauni žmonės įninka į narkotikus arba

vykdo nusikaltimus vien iš neturėjimo ką veikti. Labiausiai tai pastebima

atostogų laikotarpiu, kai jaunimas bastosi be jokios veiklos. Tuomet ir

kyla įvairios nedoros mintys. Dabar visuomenėje labai susirūpinta

narkomanijos ir nusikalstamumo prevencijos priemonėmis. Vieną iš tokių

galima būtų pasiūlyti jaunimo įtraukimą į nepelno organizacijų veiklą. Tai

puiki laisvalaikio užėmimo priemonė. Beveik visose mokymo įstaigose veikia

jaunimo organizacijos – studentų, moksleivių atstovybės ir asociacijos bei

pan. Jų veikloje dalyvaujantys jaunuoliai padeda savo bendraamžiams spręsti

iškilusias problemas, duoda įvairius patarimus ir pan.

Panašią nuomonę turi ir aukščiausi valdžios sluoksniai. Kaip pavyzdys

galėtų būti Seimo siūlymas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai: tam,

kad nekvalifikuotas, darbo įgūdžių neturintis jaunimas būtų įtrauktas į

užimtumo programas, sukurti sistemą, kurioje kaip partneriai galėtų

dalyvauti nevyriausybinės organizacijos.

Lietuvos mokymo įstaigose (universitetuose, mokyklose) veikia populiarios

jaunimo nepelno organizacijos, asociacijos ir pan. Šios organizacijos

įtraukia jaunuolius į savo veiklą ir taip atitraukia juos nuo žalingų

įpročių, tokių kaip rūkymo, alkoholio bei narkotikų vartojimo,

nusikalstamumo. Šių organizacijų veikla neabejotinai naudinga jaunimo

atžvilgiu, todėl jų turėtų būti daugiau ir įvairesnių. Jos ne tik įtrauktų

jaunimą į savo veiklą, bet teiktų paslaugas, informaciją bei pagalbą

kitiems jaunuoliams.

Atlikus apklausas pastebėta, kad asmenys, kurie dalyvauja ar yra dalyvavę

(52%) jaunimo organizacijų  veikloje mano, kad  jaunimo organizacijų

Lietuvoje yra pakankamai; nedalyvaujančių jaunimo organizacijų veikloje

nuomone, jų yra per mažai (52%) arba jie nežino (32%), kiek tokių

organizacijų yra.

Jaunimo organizacijų Lietuvoje:

[pic]

Informacijos apie jaunimo organizacijas pagrindinis šaltinis yra draugai ir

pažįstami – net 64 %  respondentų apie jaunimo organizacijas sužino šiuo

būdu, todėl reikėtų plėsti reklamą apie jaunimo organizacijas ir jų veiklą.

Galima leisti specialius leidinius, skirtus informacijai apie jaunimo

organizacijas, galima reklamuotis internetiniuose puslapiuose,

populiariuose tarp jaunimo, taip pat į pagalbą pasitelkt žiniasklaidą.

[pic]

Apklausos rezultatai parodė, kad apie pusė respondentų norėtų dalyvauti

studentiškose organizacijose. Kultūrinėse, švietėjiškose  organizacijose  

norėtų dalyvauti 41%. Taigi noras yra, reikia tik daugiau informacijos ir

paskatinimo.

[pic]

Jaunimo organizacijų vaidmuo jauno žmogaus gyvenime yra reikšmingas ir

pozityvus. Dauguma respondentų akcentuoja asmeninės patirties įgavimą

dalyvaujant jaunimo organizacijoje: tai bendravimo įgūdžiai (72%),  geras

laisvalaikio praleidimo būdas (69%),  saviraiškos tobulinimas (64%),

pasitikėjimo savimi stiprinimas (58%), gebėjimas bendrauti, kūrybingumas

skatinimas, pasiruošimas karjerai, galimybė spręsti jaunimo problemas ir

pan.

[pic]

Apklausa parodė, kad informacijos apie jaunimo organizacijas tikrai

trūksta. Daugiausiai respondentai pasigenda išsamesnės informacijos apie

jaunimo organizacijų projektus, įvairius renginius. Daugiau nei pusė

respondentų norėtų daugiau sužinoti bendrą informaciją apie jaunimo

organizacijas bei apie galimybę įsitraukti į jaunimo organizacijų veiklą.

[pic]

Norint įtraukti daugiau jaunimo į nepelno organizacijų veiklą, galima

naudoti šiuos būdus:

•    Skatinti nevyriausybinių organizacijų plėtrą Lietuvos Respublikoje

•       Atkreipti jaunimo dėmesį į visuomeninių organizacijų teikiamas

galimybes

•       Supažindinti jaunimą su Užsienio visuomenių organizacijų

patirtimi

•       Tobulinti nevyriausybinėse organizacijose dirbančių asmenų

praktinius įįgūdžius

•       Padėti jaunimo nevyriausybinėms organizacijoms užmegzti naujus

ryšius su kitų šalių jaunimo organizacijomis

Jau dalyvaujančiam nepelno organizacijose jaunimui reikia suteikti galimybę

įgyti daugiau patirties šioje sferoje bei susipažinti su kitų valstybių

patirtimi. Vienas iš būdų tai atlikti – pravesti mokymus, kurių metu

dalyviai supažindinami su NVO veiklos kryptimis, vidine struktūra, veiklos

planavimu, organizacijos plėtra ir valdymu, pasiruošimu projektams,

projektų organizavimu ir įgyvendinimu, žmogiškųjų išteklių pritraukimu ir

efektyviu panaudojimu, paramos paieškos organizavimu bei ryšių su visuomene

plėtra.

Šis darbo skyrius bus daugiau skirtas išsiaiškinti, kokios yra pagrindinės

jaunimo organizacijos, kurių veikloje galėtų dalyvauti studentai, ir kokiu

principu jos veikia.

9.3. Studentų atstovybių veikla

Aukštosiose mokyklose studentų interesams tenkinti yra steigiamos studentų

atstovybės. Atstovybės narius išsirenka patys studentai visuotinio studentų

susirinkimo, dar vadinamo konferencija, metu. Studentų atstovybės sudarymo

ir jos veiklos principai nustatomi aukštosios mokyklos statute. Studentų

atstovybė savo veikloje turi vadovautis teisės aktais, kurie apibrėžia jos

veiklą, aukštosios mokyklos statutu bei visuotinio studentų susirinkimo

patvirtintais įstatais.

Studentų atstovybės savo įstatuose nusistato tvarką, kuria vadovaujantis

yra siunčiami atstovai į aukštosios mokyklos savivaldos institucijas.

Studentų atstovai dalyvauja savivaldos institucijų veikloje ir turi balso

teisę priimant sprendimus. Studentų atstovybės bendradarbiauja su

aukštosios mokyklos savivaldos institucijomis ir iš jų gauna informaciją

visais su studijomis susijusiais klausimais. Studentų atstovybė turi teisę

išreikšti savo nuomonę visais studentams rūpimais klausimais ir

aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka pareikalauti dar kartą

svarstyti aukštosios mokyklos savivaldos institucijų

priimtus

sprendimus.

Sausį Lietuvos studentų sąjunga (LSS) pradėjo diskusijų ciklą, skirtą

aukštųjų mokyklų studentams, kurie savo aukštosiose mokyklose yra

visateisiai senato nariai. Galimybė studentams dalyvauti aukštosios

mokyklos valdyme atsirado po to, kai buvo priimtas Aukštojo mokslo

įstatymas. Jame reglamentuojama, kad aukštosios mokyklos senate turi būti

ne mažiau kaip 10 proc. studentų.

Pastebima, kad problemas, susikaupusias aukštojo mokslo sistemoje, gali

išspręsti tiktai kokybiškas ir aktyvus studentų dalyvavimas formuojant ir

įgyvendinant pagrindinius aukštojo mokslo prioritetus.

Pagrindiniai studentų atstovybės veiklos tikslai yra šie:

1. Padėti administracijai priimti dokumentus, susijusius su

studentų teisėmis ir ppareigomis bei teikti pasiūlymus.

2. Padėti spręsti problemas.

3. Kuruoti fakultetų studentų atstovybes.

4. Kurti ir tęsti aukštosios mokyklos studentų tradicijas.

5. Organizuoti studentų laisvalaikio renginius.

6. Palaikyti ryšius su kitomis mokymo instancijų savivaldos

organizacijomis.

7. Atstovauti studentams visuomenėje.

8. Leisti savo leidinius.

Aukštųjų mokyklų studentų atstovybės gali jungtis į asociacijas ar

kitas sąjungas. Jos gali dalyvauti tarptautinėje studentų veikloje.

Lietuvos studentų atstovybės bei jų sąjungos gali teikti savo

pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei. Jos organizuoja bendrus visos

šalies studentų renginius, koordinuoja aukštųjų mokyklų

atstovybių veiklą.

Studentų atstovybės veiklą finansuoja aukštosios mokyklos. Lietuvos

studentų atstovybių sąjungos (sąjungų) veiklai skiriama parama iš

lėšų, numatytų valstybės biudžete mokslui ir studijoms.

9.4. Lietuvoje veikiančios jaunimo organizacijos

Vilniaus universiteto studentų atstovybė

Vilniaus universiteto studentų atstovybė (VUSA) yra bene didžiausia ne tik

studentų, bet ir jaunimo organizacija Lietuvoje. Nemažai fakultetų yra

įsikūrusios studentų atstovybės, kurios yra atskaitingos centrinei

atstovybei. VUSA nariais gali tapti VU dieninio skyriaus studentai.

VUSA įkurta 1989m. lapkričio 18d. fakultetų studentų atstovų susirinkime,

reorganizavusiame Vilniaus universiteto studentų profsąjungą. 1993m. kovą

VU studentų sąjunga persivadino studentų atstovybe.

VUSA vadovas – prezidentas – yra renkamas aukščiausiame VUSA valdymo organe

– VUSA rinkiminėje-ataskaitinėje konferencijoje, kuri vyksta kiekvieną

pavasarį. Į ją po 10 atstovų deleguoja fakultetinė studentų konferencija.

VUSA parlamentas priima sprendimus, kuriuos vykdyti pavedama valdybai.

Realus ir nuoseklus darbas vyksta VUSA komitetuose, kurių šiuo metu yra

penki: akademinių reikalų, socialinių reikalų, laisvalaikio, tarptautinių

reikalų ir informacijos. Komitetams vadovauja VUSA Parlamento ir Valdybos

atstovai.

Dar vienas labai svarbus VUSA valdymo organas – Revizijos komisija, kuri

renkama toje pačioje konferencijoje kaip ir prezidentas. Ji prižiūri VUSA

finansinę veiklą.

Pagrindiniai VUSA tikslai:

• Studentų akademinių iir pilietinių teisių gynimas.

• Socialinių problemų sprendimas, studentams taikomų lengvatų vystymas.

• Akademinių ir kultūrinių mainų programų organizavimas užsienyje ir

Lietuvoje.

• Seminarų ir konferencijų organizavimas.

• Ryšių su studentų ir jaunimo organizacijomis palaikymas ir aktyvi veikla

Lietuvos studentų atstovybių sąjungoje bei Vilniaus jaunimo organizacijų

sąjungoje „Apskritas stalas”.

• Tarptautinės veiklos vystymas.

• Studentiškų švenčių rengimas.

• Studentiškų akcijų, piketų ir demonstracijų organizavimas.

• Informacijos apie Lietuvoje registruotas studentų ir jaunimo

organizacijas teikimas.

• Studentų aprūpinimo gyvenamuoju plotu organizavimas.

Vilniaus universiteto studentų atstovybė savo veiklos metais yra

įgyvendinusi visą eilę projektų: vietinio, nacionalinio ir tarptautinio

lygio seminarų, diskusijų, vakarų, turnyrų, koncertų, studentiškų švenčių.

Šie projektai buvo remiami tiek įvairių fondų (Atviros Lietuvos fondo,

Šiaurės Ministrų Tarybos, Amerikos centro, Valstybinės jaunimo reikalų

tarybos), tiek firmų bei privačių rėmėjų, tiek finansuojami iš VUSA

narystės įnašų.

VUSA nariais yra ir Vilniaus universitete veikiančios studentiškos

organizacijos, tokios kaip ELSA Vilnius, Jaunųjų politologų klubas, VU

studentų istorikų korporacija „Tilia”, LiMSA Vilnius.

LiMSA yra Lietuvos medicinos studentų asociacija. Tai savanoriška,

visuomeninė, ne pelno siekianti organizacija, vienijanti medicinos

studentus. 1992 ji tapo IFMSA (tarptautinė medicinos studentų asociacijų

federacija) tikrąja nare.

LiMSA tikslas – ugdyti medicinos studento asmenybę, etinius ir

humanistinius įgūdžius, sudaryti sąlygas studentams siekti maksimalių

profesinių žinių ir tapti aktyviais piliečiais, tautos ir pasaulio

bendruomenės nariais.

LiMSA Vilniaus skyriaus projektas „Vilniaus universiteto Medicinos

fakulteto studentų atstovybė” – dieninio skyriaus studentų projektas. Juo

mėginama perkelti studentų atstovybes arčiau pačių studentų, į veikiantį

biurą.

VUMF SA atsirado bendromis LiMSA ir VUSA pastangomis šių metų rugsėjo 1-

ąją. Pagal dabartinį organizacijų susitarimą, projektui skirtas bandomasis

metų laikotarpis. Savo veikla VUMF SA sieks pagerinti medicinos studentų

socialinį bei akademinį gyvenimą, informuoti juos apie profesines,

akademines, visuomenines bei kultūrines galimybes ir kitaip prisidėti prie

studentų medikų gerovės.

Ketinama vykdyti studentų apklausas, atstovauti studentams fakulteto ir

Universiteto valdymo organuose akademiniais ir socialiniais klausimais,

skelbti studijų informaciją fakultete, padėti rengti mokslines

konferencijas, studentų olimpiadas, įsigyti studento pažymėjimą.

Socialinėje srityje planuojama rūpintis fakulteto bendrabučiais ir juose

gyvenančiais, padėti ieškantiems darbo studentams, rūpintis dviračių

stovėjimo vietos įrengimu prie fakulteto. Bus bandoma suteikti visą

reikalingą informaciją apie fakultetą besidomintiems studentams.

Kultūrinėje srityje numatyta rengti fakulteto šventes, puoselėti fakulteto

tradicijas, organizuoti ir informuoti apie nuolaidas teatruose, kinuose,

organizuoti paskaitas.

FFSA – fizikų studentų atstovybė, susikūrusi prieš paskutinę VUSA

konferenciją. Tai ne juridinis VUSA padalinys, o fakultetinė atstovybė.

Fizikos fakulteto studentai čia gauna informaciją apie mokesčius už

studijas, egzaminus ir bet kuriais kitais klausimais.

MIFSA – patalpų neturinti, tačiau realiai egzistuojanti, dirbanti ir

krutanti matematikos studentų fakultetinė atstovybė. Ji įsikūrė pernai

lapkritį rinkimų keliu. Per vienerius veiklos metus MIFSA didžiuojasi

sutvarkiusi fakulteto stendą. Ilgai brandinta MIFSA idėja turėti oficialų

pasilinksminimo klubą, t.y. vietą, kur galėtų susitikti „savi” (matematikos

ir informatikos) studentai, kol kas dar neįgyvendinta. MIFSA ieškojo rėmėjų

Matematikos ir informatikos fakulteto dienoms, prisidėjo rengiant fuksų

krikštynas.

Europos Studentų Teisininkų Asociacija

1981 metais Vienoje buvo įkurta Europos Studentų Teisininkų Asociacija

(European Law Students’ Association) – sutrumpintai ELSA. Šiuo metu ELSA

veikia 38 šalyse ir turi daugiau nei 25 000 narių. Šiuo metu ELSA aktyviai

bendradarbiauja su Europos Sąjungos institucijomis, daugiau nei tūkstančiu

teisinių firmų ir kompanijų. ELSA turi patarėjo statusą Jungtinių Tautų

Organizacijoje.

ELSA Lietuva yra nepriklausoma nepolitinė ir pelno nesiekianti visuomeninė

organizacija. Jungianti teisę studijuojančius studentus iš Vilniaus

universiteto, Lietuvos teisės universiteto ir Vytauto Didžiojo

universiteto. ELSA vizija – teisingas ppasaulis, kuriame gerbiamas žmogaus

orumas ir kultūrinis savitumas.

 Siekdama priartėti prie šios vizijos, ELSA Lietuva organizuoja

įvairius renginius – seminarus, konferencijas, kultūrinius mainus, vasaros

mokyklas – suteikia galimybes studentams stažuotis užsienyje, vykdo

moksleivių teisinį švietimo programą. ELSA palaiko glaudžius ryšius su

valdžios institucijomis (Lietuvos Respublikos Seimu, Prezidentūra,

Ministerijomis ir kitomis), nevyriausybinėmis organizacijomis (Teisėjų

Asociacija, LiJOT ir kitomis).

Vilniaus kolegijos Studentų atstovybė

Vilniaus kolegijos Studentų atstovybė yra savivaldos organizacija,

vienijanti Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos, Ekonomikos ir

Verslo ir vadybos fakultetų  studentų atstovybių narius. Vilniaus kolegijos

Studentų atstovybė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos

įstatymais, Vilniaus kolegijos laikinuoju statutu bei VKSA įstatais.

Vilniaus kolegijos Studentų atstovybės veikla grindžiama viešumu,

savivalda, lygiateisiškumu ir kitais demokratijos principais.

Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC)

JPPC yra nevyriausybinė, nepelno siekianti organizacija, viešoji

įstaiga, įregistruota Vilniaus miesto savivaldybėje. JPPC teikia

psichologines ir socialines paslaugas jaunimui, užsiima jaunimo švietimu,

organizuoja jų laisvalaikį.

JPPC veikia Krizių įveikimo centras paaugliams ir jaunimui, kurį sudaro

Krizių įveikimo komanda, Vilniaus „Jaunimo Linija”, vykdoma informacinė

programa. Laisvalaikio programos įgyvendinamos klubuose „Veidrodis” ir

„Veidrodukas”, įsteigtame kartu su Vilniaus miesto savivaldybės švietimo ir

jaunimo reikalų skyriumi. Taip pat veikia meno klubai: Dailės studija,

lėlių teatro trupė „Lėliukai” ir kitos meninės iniciatyvos. Yra teikiamos

individualios ir grupinės psichoterapinės konsultacijos. Yra įkurta

biblioteka bei Mikčiojimo problemų klubas (MPK).

JPPC veiklos tikslai:

• Jaunimo savižudybių bei psichologinių krizių prevencija, intervencija ir

postvencija. Šis tikslas įgyvendinamas

per psichologinės pagalbos

telefono Vilniaus „Jaunimo Linija“ veiklą, psichologines-psichoterapines

konsultacijas: individualiai ir grupėse, socialinį konsultavimą bei

teikimą informacijos apie paramos tarnybų darbą.

• Jaunimo integracija į socialiai prasmingo laisvalaikio veiklą (jaunimo

klubas „Veidrodis“, vaikų klubas „Veidrodukas“, Dailės studija,

biblioteka, lėlių teatras „Lėliukai“).

• Švietimas ir mokymas (paskaitos, seminarai, savanorių ruošimo kkursai,

bendravimo lavinimo grupės).

Kaip matyti, Lietuvoje veikia pakankamai jaunimo organizacijų ir jaunimas,

dalyvaujantys jų veikloje, jų stoka nesiskundžia. Taigi galima daryti

išvadą, kad jaunimo organizacijoms skirtų lėšų didžiąją dalį reikia skirti

ne nnaujų diegimui, o jau egzistuojančių populiarinimui jaunimo tarpe. Šiam

tikslui galima pajungti organizacijų narius bei aukštųjų, aukštesniųjų ir

vidurinių mokyklų atstovybes, dėstytojus, mokytojus ir pačius mokinius.

Literatūros sąrašas

1. Baltoji knyga. Lietuvos aukštasis mokslas.- Vilnius. 1999.

2. Barkauskaitė M. Lietuvos švietimo reformos eigos tyrimai // Švietimo

studijų sąsiuvinis. 3. – Vilnius. 1997.

3. Bruzgelevičienė R. Lietuvos švietimo kaita // Švietimo studijų

sąsiuvinis. 6. – Vilnius. 2001.

4. Dukynaitė R. Švietimo įstaigų inspektavimo organizavimas. – V.: LR

Kultūros ir Švietimo ministerija, – 1993.

5. Kalvaitis A. Pasirengimas profiliniam mokymui 1999-2000 metais //

Profilinis mokymas. – Vilnius. 2001.

6. Nevyriausybines organizacijas reglamentuojantys teisės aktai. – V.:

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. – 2002.

7. Pruskus V. Lietuvos švietimo pasiekimai OECD šalių kontekste. – VV. –

1998.

8. Šermukšnytė L. Švietimo sistemos vertinimas Šveicarijos ir Lietuvos

švietimo sistemų lyginimo aspektu. – K.: 1996.

9. Šimašius R. Nepelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų

patirtis. – V.: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos

centras, 1999.

10. Švietimas ir mokslas Lietuvoje. – V.: Kraštovaizdis,- 1998.

11. Švietimo įstaigų priežiūra. – V.: LR Švietimo ir mokslo ministerija, –

1996. – 68 p.

12. Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena. – KTU.: Kaunas

Technologija,1996. –146p.