Vadovavimo stiliai ir metodai vadovo veikloje

TURINYS

1. VADOVAVIMAS 3

2. VADOVAVIMO STILIAI 4

3. VADOVAVIMO METODAI 7

4. IŠVADOS 11

5. LITERATŪRA 12

6. SANTRAUKA 13

VADOVAVIMAS

Valdžia – tai galia paveikti žmonių veiklą ir elgesį norima linkme. Valdžios santykis visuomet esti tarp dviejų žmonių: vienas iš jų įsako, o kitas privalo paklusti ir vykdyti paliepimus. Galėtume užduoti sau tokį klausimą: kodėl pavaldiniai paklusta vadovams ir vykdo jų nurodymus? Todėl, kad yra keletas valdžios šaltinių:

1) Formali arba teisėta valdžia. Ją suteikia vadovo pareigos. Vadovai turi teisę apdovanoti darbuotojus už pasiekimus darbe arba nubausti už pareigų nevykdymą.

2) Asmeninė valdžia (autoritetas). Vadovo asmeninės savybės, elgesys, pažiūros gali kelti pagarbą, ddaryti teigiamą įspūdį pavaldiniams.

3) Eksperto (kompetencijos) valdžia. Vadovo galia paveikti pavaldinius padidėja, jeigu jis yra kompetentingas, turi analitinių sugebėjimų, būtinų sudėtingoms problemoms spręsti, didelę darbo patirtį.

4) Valdžia pagrįsta atlygiu. Tai, kai už darbą gaunamas materialinis atlygis, darbo užmokestis.

5) Valdžia pagrįsta prievarta. Vadovo pareigos sustiprinti valdžią pavaldiniams panaudojant prievartą ir baimę.

Taigi, kaip R. Razauskas pasakė: „ Vadovavimas žmonėmis – mokslas ir menas“ (2, 106) Vadovavimo sąvoka apima tam tikras artimai susijusias ir viena kitą papildančias funkcijas, kurias atlieka kiekvienas vadovas. Vadovo vaidmuo – ttai visuma taisyklių, kurių privalu laikytis einant tam tikras pareigas. Taigi vadovas turi gerai suformuluoti tikslus ir uždavinius, turi turėti pakankamai žinių ir patyrimo konkrečiose sferose. Taip pat galima teigti, jei vadovas neturi autoriteto, tai jis prastas vadovas. Autoritetas – vvisuotinai pripažinta, neformali žmogaus įtaka. Nuo vadovo didele dalimi priklauso visos įmonės ar organizacijos veiklos rezultatai, taip pat galima skirti keletas pagrindinių veiksnių lemiančių vienokį ar kitokį vadovo darbo stilių:

● įmonės ar organizacijos specifika, jos tikslai ir užduotys;

● gamybinė aplinka;

● veiklos organizavimo formos;

● tarpusavio santykiai;

● technologinis gamybos lygis ir kt.

VADOVAVIMO STILIAI

Vadovavimas yra protinis ir fizinis procesas, skirtas tam, kad pavaldiniai vykdytų jiems duotus oficialius įgaliojimus ir spręstų nurodytus uždavinius. Valdžia vadovui reikalinga, todėl, kad jis priklauso tiesiogiai nuo žmonių ir tiesiogiai ir netiesiogiai nurodydamas. Daug kam atrodo, kad vadovauti tai galimybė primesti savo valią , neatsižvelgiant į kito žmogaus jausmus, norus ir sugebėjimus.

Paprastai vadovas vadovauja keliems pavaldiniams, nes nuo jo priklauso jų atlyginimas, darbo užduotys, paaukštinimas, įgaliojimų iišplėtimas, socialinių poreikių patenkinimas. Bet kai kada pavaldiniai turi valdžią vadovui, nes jis priklauso nuo jų, kai reikia gauti informacijos sprendimams, kai reikia neformalių santykių su kitų padalinių darbuotojais, kad jie vadovą paremtų ir kt.

Priversti žmogų paklusti galima įvairiai, todėl ir vadovavimo stilių yra daug.

Vadovavimo stilius – tai žmonių santykių visuma įstaigoje, įmonėje. Tai įprasta vadovo elgesio su pavaldiniu maniera norint daryti jam įtaką ir skatinti siekti organizacijos tikslų. (3, 91)

1976 m. anglų valdymo problemų tyrinėtojai P. Sadleris ir G. HHofstedas apklausė apie 22000 įmonių ir jų padalinių vadovų, pasiūlė valdymo stilius klasifikuoti pagal sprendimų priėmimo būdus ir vadinti taip:

● Įsakymo stilius – vadovas pats priima sprendimus tik informuodamas pavaldinius bei laukdamas besąlygiško vykdymo.

● Įkalbinėjimo stilius – vadovas prieš perduodamas paties priimtus nutarimus stengiasi įtikinti pavaldinius, kad tai geriausias sprendimas ir jį būtina priimti.

● Konsultacinis stilius – vadovas priima sprendimus tik pasitaręs su pavaldiniais.

● Kolektyvinis stilius – kai vadovas formuluoja tik problemos esmę, o sprendimas priimamas kolektyviai. (2, 107)

Individualų valdymo stilių remdamasis eksperimentais 1938 m. pirmasis nagrinėjo amerikiečių psichologas K. Levinas. Jis skyrė šiuos pagrindinius vadovų tipus: autoritarinis, liberalus, demokratiškas. Ši klasifikacija dabar plačiausiai naudojama. (3, 107)

D. Makgregoras vadovavimo stilius formuoja pagal X ir Y teorijas. Jeigu vadovas pritaria X teorijos teiginiams, organizacijoje formuojasi autokratinis valdymo stilius, o jeigu vadovas yra Y teorijos šalininkas tuomet pavaldiniams jis duoda užduotys, o sprendimo būdus leidžia pasirinkti jiems patiems. Tai demokratinis valdymo stilius.

Autokratinis valdymo stilius – autokratas turi pakankamai valdžios, kad primestų savo valią pavaldiniams, ir, kai reikia, nesvyruodamas tuo naudojasi. X teorija skelbia :

● Žmogus iš prigimties yra tingus ir visokeriopai vengia darbo.

● Žmogus neturi savigarbos, vengia atsakomybės ir mielai sutinka kad jam kas vadovautų.

● Labiausiai žmogus trokšta saugumo.

● Priversti žmogų ddirbti galima prievarta, nuolat kontroliuojant ir grasinant bausmėmis.

Remdamasis šiomis prielaidomis, autokratas centralizuoja įgaliojimus, strūktūrizuoja pavaldinių darbą ir beveik neduoda jiems laisvės priimant sprendimus. Kai autokratas užuot prievartavęs naudoja skatinimą atlyginimu, jis vadinamas geranorišku autokratu. Autokratinė vadovybė apibudinama kaip aukšto lygmens vienvaldystė; vadovas apibrėžia visas grupės strategijas; grupė neturi jokių įgaliojimų.

Demokratinis valdymo stilius – demokratas remiasi aukštesnio lygio poreikiais. Pavaldiniai aktyviai dalyvauja priimant sprendimus ir turi didelę laisve atlikdami užduotys. Y teorija teigia:

● Kai yra sąlygos žmonės nebijo atsakomybės ir net jos siekia.

● Kai žmonėms rūpi organizacijos tikslai, jie naudoja savivaldą ir savikontrolę.

● Susiejimas yra atlyginimo funkcija, kuri jungiasi su organizacijos tikslais.

● Gabių žmonių pasitaiko dažnai, bet jie panaudojami tik iš dalie.

Demokratiniai vadovybei yra būdingas valdžios padalijimas ir darbuotojų dalyvavimas valdant: atsakomybė ne koncentruojama, o paskirstoma.

Liberalus valdymo stilius – pasižymi minimaliu vadovo kišimusi į pavaldinių veiklą. Vadovas liberalas nedemonstruoja savo valdžios, nes nėra įsitikinęs savo kaip vadovo užimama padėtimi ir kompetencija. Toks vadovas labai atsargus priimdamas sprendimus, todėl vadovaujasi įstatymais, instrukcijomis, taip tikėdamas kompensuoti trūkstamas galimybes savarankiškai veiklai.

Vadovo darbo stilius dažnai priklauso nuo darbo sąlygų. Kai kolektyvas prastai organizuotas, jame maža iniciatyvių žmonių, demokratiškam vadovui sunku sutelkti pavaldinius konkrečiam darbui atlikti. Autokratas tokiame kolektyve griežtais valdymo metodais gali pasiekti ggerų rezultatų.

Taigi kiekvienas darbo stilius gali būti geras ir pateisinamas tam tikrose situacijose. Autokratinis stilius tinka esant ekstramalioms situacijoms, kai trūksta laiko pasitarti su kolektyvu arba kai tenka bendrauti su žmonėmis, manančiais kad demokratinis darbo stilius – vadovo silpnumo požymis ir jie gali veikti savarankiškai. 1 lentelėje išdėstyta autokratinio, demokratinio ir liberalaus vadovavimo stilių bruožai;

1 lentelė

Vadovavimo stilių pobūdis

Stiliaus pobūdis Vadovavimo stilius

Autokratinis Demokratinis Liberalus

Sprendimų priėmimo būdai Visas problemas sprendžia pats Prieš priimdamas sprendimą tariasi su pavaldiniais Sprendimą priima kolegaliai arba jo laukia iš vadovų, jeigu pats yra vidutinės grandies vadovas

Paliepimų pateikimas pavaldiniams Įsako, komanduoja Siūlo, prašo Prašo, įkalbinėja

Atsakomybės pasidalijimas Pats imasi atsakomybės arba perleidžia ją pavaldiniams Atsakomybę paskirsto sulig deleguotais įgaliojimais Neprisiima atsakomybės

Požiūris į iniciatyvą Iniciatyvą dažniausiai užgniaužia Skatina, panaudoja bendrų interesų labui Iniciatyvą perleidžia pavaldiniams

Požiūris į personalo parinkimą Bijo kvalifikuotų darbuotojų, stengiasi jų atsikratyti Parenka protingus darbuotojus Darbuotojų atrankos pats nevykdo

Požiūris į savo žinių trūkumą Viską žino – viską moka Teigimai reaguoja į konstruktyvią kritiką, nuolat kelią savo kvalifikaciją Nuolat kelia savo kvalifikaciją ir skatina tai daryti savo pavaldinius

Bendravimo stilius Stengiasi išlaikyti distanciją, bendrauja nenoriai Draugiškas mėgstantis bendrauti Bendrauja su pavaldiniais tik jų iniciatyva

Santykių su pavaldiniais pobūdis Priklauso nuo nuotaikos Elgesys stabilus nuolatinė savikontrolė „Minkštas“, nepriekabus, sutariamas

Požiūris į discipliną Yra griežtos drausmės šalininkas Būdingas diferencijuotas požiūris į pavaldinių elgesį Reikalauja formalios drausmės

Požiūris į moralinio poveikio pavaldiniams priemones. Mano, kad nuobauda yra geriausias stimuliavimo metodas Teigiamo skatinimo priemones taiko nuolat. Elgiasi taip

pat kaip ir demokratas

VADOVAVIMO METODAI

Vadovas, blogai pažįstantis žmones, nesidominantis jų interesais, nežinantis jų nuotaikų bei nuomonių t. y. nežinantis jų psichologijos, negebės rezultatyviai bendrauti su pavaldiniais. Todėl kiekvienam vadovui būtina išmanyti žmonių valdymo mokslo pagrindus – išnagrinėti žmogaus ir kolektyvinio darbo psichologiją, turėti pedagogikos, etikos žinių ir mokėti šias žinias panaudoti.

2 lentelėje išdėstyta kaip galima paskirstyti žinių lygį.

Vadybos teorijos pradininkas Fajolis suformulavo vadovams kokybinius ir kiekybinius reikalavimus. Pasak mokslininko šiuos svarbiausius reikalavimus turi tenkinti vadovo inteligentiškumas, moralinės vadovo ssavybės, aukštas bendrosios kultūros lygis, įmonės reikalų išmanymas.

2 lentelė

Vadovo žinių paskirstymas

Pareigos Techninės žinios Ekonominės žinios Valdymo žinios

Darbininkas 85 % 10 % 5 %

Meistras 60 % 25 % 15 %

Generalinis direktorius

10 %

40 %

50 %

Ministras 10 % 40 % 50 %

Prezidentas 5 % 35 % 60 %

Metodas – (anglų k. method), tai tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka, sąmoningai taikoma kuriam nors tikslui pasiekti; tam tikras poveikis, priemonė, uždavinio sprendimo būdas; tai pažinimo tyrinėjimo būdas.

Žmogaus veiklą sąlygoja norai, o veiklos motyvus nulemia jo poreikių interesų sistema. Taigi parenkant vadovavimo metodą reikia žinoti ir patenkinti poreikius, dėl kurių žžmonės buriasi i grupes bendrai dirbti.

Žmogaus poreikių esti daug ir įvairių, jie įvairiai klasifikuojami, skiriamos įvairios jų grupės. Poreikius priimta klasifikuoti į materialius, moralinius ir organizacinius. Į tai atsižvelgiant skiriamos atitinkamos vadovavimo metodų grupės:

● Ekonominiai

● Socialiniai ir psichologiniai

● Administraciniai oorganizaciniai

Vadovavimo metodai – tai visuma būdų, kuriais daromas kryptingas poveikis darbuotojams ir gamybiniams kolektyvams skirti koordinuoti jų veiklą. 1 paveiksle išdėstyti vadovavimo metodai:

Vadovavimo Vadovavimo Vadovavimo

subjektas metodai objektas

ADMINISTRACINAI

DARBO VIETA,

PAREIGYBĖ

VADOVAS

SOCIALINIAI DARBUOTOJAS

PSICHOLOGINIAI

KAIP ASMENYBĖ

EKONOMINIAI

DARBUOTOJAS

KAIP SISTEMOS DALIS

1 pav. Vadovavimo metodai

Reikia parinkti ir paskirstyti personalą atsižvelgiant į gamybinius, ekonominius ir socialinius reikalavimus, sudaryti sąlygas efektyviai dirbti, nuolat plėsti darbuotojų iniciatyvą ir kūrybinį aktyvumą, reguliariai tikrinti, kaip dirbama, objektyviai vertinti kolektyvo ir kiekvieno darbuotojo veiklą.

Vadovavimo objektą galima veikti dviem būdais:

1) prievarta;

2) skatinimu.

Pirmuoju būdu objektas verčiamas atlikti tai, kas iš jo reikalaujama. Antruoju pats atlieka tai, kas reikalaujama, nes jis pats tuo suinteresuotas.

Administracinis vadovavimo metodas apima:

● reglamentavimą;

● normavimą;

● instruktavimą;

Reglamentavimas – tai privalomų organizacinių nuostatų vykdymas.

Normavimas – nustatoma vadovavimo aparatų normos ir normatyvai, valdymo ir darbo organizavimo normos ir normatyvai.

Instruktavimas – instruktuojant supažindinama ssu darbo sąlygomis, aiškinami tikslai ir uždaviniai, patariama ir rekomenduojama, kaip atlikti vieną ar kitą užduotį.

Administracinis vadovavimo metodas pasiekia tikslą tik tada, kai:

● yra reglamentuoti tikslai, aiškios vadovavimo grandies pareigos, teisė ir atsakomybė;

● visi darbuotojai drausmingi;

● sutvarkyta vadovavimo kontrolės sistema.

Pats griežčiausias administracinis vadovavimas pasiekiamas taikant reglamentavimo metodus, kai aiškiai suformuluojamos darbo procedūros, jų seka, darbuotojų tarpusavio sąveika darbo procese bei atsakomybė.

Ekonominis vadovavimo metodas – formuoti ekonominius kryptingos veiklos motyvus. Labai svarbus yra valstybinio reguliavimo ekonominiai būdai. Nustatydama mokesčių didį, valstybė iiš naujo paskirsto pajamas : kreditavimo sąlygos lemia kapitalo pasiskirstymą; kainos skatina ar stabdo gamyba, veikia jos efektyvumą.

Socialiniai psichologiniai metodai – leidžia įvertinti žmogaus kaip asmenybės, individo socialinės psichologinės nuostatos, orentacija ir panaudoti jas įmonės veiklai efektyvinti. Socialiniai psichologiniai vadovavimo metodai dažnai dar vadinami auklėjamaisiais metodais.

Dėmesys socialiniams psichologiniams metodams atspindi šalies, įmonės ekonominė, kultūrinė situacija, kartui skatina ar trukdo nagrinėti ekonomikos ir kultūros santykius.

Socialiniais psichologiniais būdais formuojama asmenybė, ugdomas kolektyvas.

Vadovavimo metodų privalumai ir trūkumai

1 Organizaciniai administraciniai metodai:

Pranašumas : tiesioginio poreikio našumas skiriant užduotys.

Trūkumai: būtinas darbuotojų veiklos apribojimas gali turėti įtakos biurokratizmui, darbuotojų abejingumai atsakomybės stokai.

2. Ekonominiai metodai.

Privalumai: kol visiškai nėra patenkinti žmogaus materialiniai poreikiai, šie metodai yra nuolatinė ir svarbi jo poveikio priemonė.

Trūkumai: materialiniai žmonių poreikiai yra individualus savo prigimtimi. Labai materialiai suinteresuotas žmogus gali tenkinti savo poreikius kolektyvo sąskaitą. Ekonominiai metodai turi ribotus išteklius.

3. Socialiniai psichologiniai metodai.

Privalumai: skatina kūrybinę veiklą; inžinieriniai –techniniai darbuotojai skatinami moraliai.

Trūkumai: šiuos metodus reikia taikyti individualiai kiekvienam darbuotojui ar darbuotojų grupei.

Išvados

Lietuvoje sparčiai plėtojasi rinkos santykiai, keičiasi nuosavybės formos, didėja įmonių įvairovė, atsiranda vis daugiau asmenų, pradėjusių ar dar tik pradedančių savo verslą. Rinkos ekonomikoje tiek mažos individualios, tiek didelės akcinės bendrovės, banko ar pelno nesiekiančios įmonės sėkmė neatsiejama nuo vadovo profesinės kompetencijos, ssugebėjimo spręsti kasdieniškus uždavinius ir pasirengti būsimiems pokyčiams. Kiekvienam vadovui tenka kasdien rizikuoti, vertinti įmonės galimybės.

Neginčytina, kad tapti labai geru vadovu padeda įgimtos savybės, mokėjimas bendrauti, pažinti žmones, greita reakcija, ryžtingumas, darbštumas ir daugelis kitų gebėjimų. Tačiau istorijos raidoje išryškėjo tam tikros taisyklės, sakytume, vadovavimo dėsningumai, kurie tapo mokslinio disciplinų nagrinėjimo objektu. Šias taisykles galima greitai išmokti ir taip įgyti pradinių vadovavimo įgūdžių, išvengti klaidų.

Be aukščiausiojo rango vadovo, yra daugybė tarpinių karjeros laiptelių. Toks vadovas ne tik turi pavaldinių, bet ir pats yra aukštesniojo vadovo pavaldinys, taigi yra vykdytojas, ir jam privalu žinoti administracinio darbo taisykles.

Literatūra

● Administravimo principai, E. Bagdonas, L. Rapalienė Kaunas, Technologija – 1996

● Valdymo pagrindai, V. Damašienė – 2002

● Vadybos pagrindai, B. Veverauskas, J. Rastenis, Kaunas, Technologija – 2000