Nusikaltimo sudėties elementai ir požymiai

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

NUSIKALTIMO SUDĖTIES ELEMENTAI IR POŽYMIAI

Referatas

Dėstytojas

Atliko:

KAUNAS, 2004

Turinys

ĮŽANGA 3

1. NUSIKALTIMO SUDĖTIES SAMPRATA 4

2. NUSIKALTIMO SUDĖTIES STRUKTŪRA 5

2.1. Nusikaltimo sudėties elementai 5

2.2. Nusikaltimo sudėties požymiai 6

3. NUSIKALTIMO OBJEKTAS 7

3.1. Nusikaltimo objekto samprata 7

3.2. Nusikaltimo objektų klasifikavimas 8

3.2.1.Bendrasis objektas 8

3.2.2.Rūšinis objektas 8

3.2.3. Tiesioginis nusikaltimo objektas 9

4. OBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ 10

4.1. Objektyviosios nusikaltimo pusės samprata 10

4.2. Nusikalstama veika 11

4.2.1. Veikimas 11

4.2.2. Neveikimas 12

4.3. Nusikalstamos pasekmės 12

4.4. Priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių 14

4.5. Nusikaltimo padarymo būdas, priemonės, įrankiai, laikas, vieta, ir kitos aplinkybės. 16

5. NUSIKALTIMO SUBJEKTAS 17

5.1.Nusikaltimo subjekto samprata 17

5.2. Nusikaltimo subjekto amžius 17

5.3. Pakaltinamumas ir nepakaltinamumas 18

5.4. RRibotas pakaltinamumas 19

5.5. Specialusis nusikaltimo subjektas 19

5.6. Girtumo ir apsvaigimo įtaka baudžiamajai atsakomybei 20

6. SUBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ 21

6.1. Subjektyviosios nusikaltimo pusės samprata 21

6.2. Kaltė ir jos formos 21

6.2.1. Tyčia ir jos rūšys 22

6.2.2. Neatsargumas ir jo rūšys 23

6.2.3. Mišri kaltės forma 25

6.6. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas 25

6.7. Klaida ir jos įtaka baudžiamajai atsakomybei 26

IŠVADOS 28

LITERATŪROS SĄRAŠAS 30

ĮŽANGA

Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas baudžiamosios atsakomybės pagrindų.

Dar XVI ir XVII amžiuje nusikaltimo sudėtis buvo aktuali ir suprantama kaip visi ppalikti pėdsakai, kuriuos nusikalstama veika palieka išoriniame pasaulyje. Kiekvienas nusikaltimas jau tuo metu buvo laikomas nusikaltimu tokiu atveju, kai jis palikdavo konkrečius pėdsakus – požymius.

Dabar nusikaltimo sudėtis yra ypač svarbi baudžiamojoje teisėje, nes be jos baudžiamoji byla net negali būti kkeliama, o iškelta byla turi būti nutraukiama. Nusikaltimo sudėtį sudaro tam tikri struktūriniai vienetai, kurie atskleidžia tiek vidinę, tiek išorinę nusikaltimo pusę. Šias abi nusikaltimo puses apibūdina atskiros požymių grupės – nusikaltimo sudėties elementai. Taigi šiame darbe pamėginsiu išaiškinti, kokios sudedamosios dalys (elementai) ir kokie skiriamieji tų sudedamųjų dalių bruožai, savybės, ypatybės (požymiai) sudaro nusikaltimo sudėtį.

Labai svarbu išsiaiškinti ir suprasti, kas yra nusikaltimo sudėties elementai ir požymiai. Kiekvienas nusikaltimas turi turėti savo sudėtį, tai ir nusikaltimo sudėties elementai nėra atsiejami nuo sudėties. Kiekvienas nusikaltimo sudėties elementas negali būti atskiriamas nuo jį apibūdinančių požymių.

Kadangi nusikaltimas negali egzistuoti be nusikaltimo sudėties, nusikaltimo sudėtis – be ją sudarančių elementų, o nusikaltimo sudėties elementai – be juos apibūdinančių požymių, tai mano darbo tikslas yyra atskleisti nusikaltimo sudėties elementus kaip būtinas, sudedamąsias jo vieningos struktūros dalis. Taip pat svarbu išsiaiškinti, kokie požymiai apibūdina tam tikrą nusikaltimo sudėties elementą, kaip nusikaltimai kvalifikuojami pagal jų sudėtį. Darbe gana plačiai apibūdinau nusikaltimo objekto bei subjekto ypatumus, objektyviosios ir subjektyviosios nusikaltimo puses apibūdinančius požymius.

1. NUSIKALTIMO SUDĖTIES SAMPRATA

Vieningos nuomonės dėl nusikaltimo sudėties sąvokos, nusikaltimo sudėties paskirties teisės teorijoje nėra. Nusikaltimo sudėties sąvoka dažniausiai siejamas su BK 2 str., reglamentuojančiu baudžiamosios atsakomybės nuostatas. BK 2 str. 4 d. sako, kkad „pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį“.

Kai kurie autoriai nusikaltimo sudėties sąvoką sieja tik su baudžiamajame įstatyme numatytais požymiais, kitų nuomone, nusikaltimo sudėtis – tai ne tik įstatyminis nusikaltimo modelis, bet ir pačią veiką apibūdinančių požymių visuma.

Taigi nusikaltimo sudėtį galima apibrėžti kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą, kuri nulemia tam tikros veikos pripažinimą nusikaltimu. Kitaip tariant, objektyvūs ir subjektyvūs požymiai yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, arba jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties.

Objektyvūs požymiai apibūdina išorinius nusikaltimo požymius. Tai yra požymiai, susiję su pačia veikla bei jos sukeliamomis pasekmėmis.

Subjektyvūs požymiai liečia nusikaltimo vidinę pusę. Tai yra požymiai, apibūdinantys asmenį, darantį nusikaltimą, jo elgesio motyvaciją, tikslingumą.

Nusikaltimo sudėties požymiai yra aprašomi baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje. Tačiau nusikaltimo sudėtis ir Specialiosios dalies normos dispozicija nėra tapačios sąvokos. Paprastai baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje nebūna aprašyti visi tam tikros nusikaltimo sudėties požymiai. Čia dažniausiai apibūdinama objektyvūs požymiai, o subjektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai (kaltė, pakaltinamumas, subjekto amžius ir t.t.) dažniausiai būna reglamentuoti baudžiamojo įstatymo Bendrosios dalies normose. Todėl aiškinantis konkrečios nusikaltimo sudėties požymius reikia remtis nne tik baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies, bet ir Bendrosios dalies normomis.

Taip pat negalima tapatinti nusikaltimo sudėties su pačiu nusikaltimu. Kadangi tam tikra pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu tik tada, kai jos požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme aprašytus nusikaltimo sudėties požymius.

Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Jei iškėlus baudžiamąją bylą kaltininko veikoje nenustatoma nusikaltimo sudėtis, tai tokia baudžiamoji byla turi būti nutraukiama. Nusikaltimo sudėties nebuvimas yra vienas iš pagrindų teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Taip pat nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus. BK nėra ir negali būti nei vieno nusikaltimo, kuris sutaptų su kitu savo sudėties požymiais. Taigi pagal nusikaltimo sudėties požymius vieni nusikaltimai atribojami nuo kitų.

2.NUSIKALTIMO SUDĖTIES STRUKTŪRA

2.1. Nusikaltimo sudėties elementai

Nusikaltimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų. Apžvelgdama nusikaltimo sudėtį jau paminėjau vieną struktūrinį vienetą, kuris įeina į nusikaltimo sudėties struktūrą, tai yra požymį. Tačiau to nepakanka nusikaltimo sudėties struktūrai apibūdinti. Kiekvienas nusikaltimas yra veikos ir veiką darančio asmens vienybė. Nusikaltimo sudėties požymiai kaip tik ir apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Taigi tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Šias požymių grupes galima būtų pavadinti nusikaltimo sudėties elementais.

Dažnai sąvokos „nusikaltimo sudėties elementas“ iir „nusikaltimo sudėties požymis“ yra tapatinamos. Lietuvių kalbos žodyne žodis elementas apibūdinamas kaip sudaromoji ko nors dalis, dėmuo, o požymis – kaip skiriamasis bruožas, savybė, ypatybė.

Nusikaltimo sudėties elementai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais.

Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus.

Kiekvienas iš šių elementų apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu. Kiekvieną iš šių elementų apibūdina tam tikri požymiai.

Galima būtų išskirti tokius nusikaltimo sudėties elementus:

• Objektas. Tai yra tai, į ką yra nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Nusikaltimo objekto požymiai – tie baudžiamojo įstatymo saugomi gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu. Su nusikaltimo objektu yra susijęs ir nusikaltimo dalykas – tie materialaus pasaulio daiktai, į kuriuos tiesiogiai kėsinantis pažeidžiami teisiniai gėriai.

• Objektyvioji pusė. Tai išorinė nusikalstamos veikos pusė. Objektyviąją pusę apibūdina šie požymiai: veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas,, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės.

• Subjektas. Tai fizinis, pakaltinamas, sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus asmuo, padaręs nusikaltimą. Nusikaltimo subjekto požymiai paprastai amžius ir pakaltinamumas. Tam tikrais įstatyme numatytais atvejais, be šių bendrųjų požymių nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir lytis,

pilietybė, tarnybinė padėtis, profesija ir pan. Toks nusikaltimo subjektas, kuriam be bendrųjų požymių, dar yra būdingi ir specialūs požymiai, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas specialiuoju nusikaltimo subjektu.

• Subjektyvioji pusė. Tai veikos vidinė pusė. Kitaip tariant, psichinė pusė, kuri parodo asmens psichinį santykį su jo daroma veika. Subjektyviosios pusės požymiai: kaltė, tikslas, motyvas.

2.2. Nusikaltimo sudėties požymiai

Nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą ir objektyviąją pusę, sudaro objektyviąją nusikaltimo sudėtį, o požymiai, apibūdinantys nusikaltimo subjektą ir subjektyviąją pusę – subjektyviąją nusikaltimo sudėtį.

Nusikaltimo sudėties požymius galima ssuskirstyti į:

• Pagrindinius požymius. Šie požymiai būdingi kiekvienai konkrečiai nusikaltimo sudėčiai. Kai šių požymių nėra, nėra ir bendrosios nusikaltimo sudėties. Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių priskiriami požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, taip pat veiką, pakaltinamumą, amžių, kaltę.

• Fakultatyvius požymius. Tai papildomi požymiai, kurie būdingi ne visoms, o tik kai kurioms konkrečioms nusikaltimų sudėtims. Fakultatyvieji nusikaltimo sudėties požymiai yra nusikaltimo pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, įrankiai, priemonės, kitos aplinkybės, taip pat nusikaltimo motyvas ir tikslas. Paprastai šios aplinkybės bbūdingos kiekvienam nusikaltimui. Ir nors baudžiamajame įstatyme nusikaltimo sudėtyse dažniausiai šios aplinkybės yra neįtrauktos, tačiau jos turi reikšmės individualizuojant bausmę. Pavyzdžiui, skiriant bausmę už nusikaltimą gali būti atsižvelgta, ar nusikaltimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Taip pat bausmė už vagystę galėtų bbūti sušvelninta, jei nusikaltimą padarė nėščia moteris.

Tik bendrosios nusikaltimo sudėties požymiai gali būti skirstomi į pagrindinius ir fakultatyvius. Konkrečiose nusikaltimų sudėtyse nėra nei fakultatyvių, nei pagrindinių požymių – šiuo atveju visi požymiai būtini.

Taip pat nusikaltimo sudėties požymiai, atsižvelgiant į tai, ar jie apibūdina nusikalstamos veiklos išorinę ar vidinę pusę, gali būti klasifikuojami:

• Objektyviuosius požymius,

• Subjektyviuosius požymius.

Dar baudžiamosios teisės teorijoje išskiriami deskriptyvūs (aprašomieji) ir norminiai (vertinamieji), pozityvūs ir negatyvūs, pastovūs ir kintamieji nusikaltimo sudėties požymiai. Tačiau toks nusikaltimo požymių klasifikavimas yra labiau susijęs su nusikaltimų klasifikavimu.

3. NUSIKALTIMO OBJEKTAS

3.1. Nusikaltimo objekto samprata

Nusikaltimo objektas yra tai, į ką kėsinamasi nusikaltimu. Arba kitaip tariant, nusikaltimo objektas yra teisiniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu ir kurie yra saugomi baudžiamojo įstatymo. Gėriai – tai tvarka, vertybės ir visa tai, kkas valstybėje saugoma teisės normų. Šie gėriai gali priklausyti žmogui (nuosavybė, gyvybė) ar visai visuomenei (valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė). Kiekvieno nusikaltimo pavojingumas ir pasireiškia tuo, kad valstybė teisės normomis nustato tuos gėrius, kurie yra vertingi siekiant užtikrinti normalų asmenų bei pačios valstybės egzistavimą. Tokių teisinių gėrių pažeidimas daro žalą visuomenės nariams, jų grupei ar visai valstybei.

Teisinis gėris gali priklausyti tam tikram asmeniui. Kėsinamasis į tokį gėrį jau yra subjektyviosios teisės pažeidimas. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, o tai ir yra žžmogaus subjektyvioji teisė. Gyvybė – teisinis gėris, priklausantis kiekvienam asmeniui. Teisinis gėris gali būti saugomas teisės normų kaip visuomeniškai reikšmingas, nesvarbu kam jis priklauso. Kėsinantis į visuomeniškai reikšmingus gėrius gali būti pažeidžiamos ir subjektyvios asmens teisės. Jei , pavyzdžiui, būtų kėsinamasi į Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo ar Vyriausybės nario gyvybę, būtų pažeidžiamas ne tik politinis valstybės pagrindas, bet ir šių valstybės pareigūnų subjektyvi teisė į gyvybę. Taigi teisinis gėris gali priklausyti asmenims, asmenų grupėms ar visai valstybei, visuomenei.

Teisiniams gėriams, į kuriuos yra kėsinamasi, padaroma žala arba sukeliama tokios žalos grėsmė. Teisiniam gėriui, atsižvelgiant į jo pobūdį, gali būti padaroma fizinė, turtinė, moralinė, politinė ar kita žala. Kėsinantis į gyvybę atsiranda fizinio pobūdžio žala, į nuosavybę – turtinio pobūdžio žala, į garbę – moralinė žala, o į teisinį gėrį – politinė žala. Kartais reali žala gali ir neatsirasti. Gali būti tik sukeliama tokios žalos grėsmė. Taip dažniausiai yra nusikaltimo rengimosi ir pasikėsinimo stadijoje bei formaliose nusikaltimų sudėtyse.

Teisiniai gėriai gali turėti realų pobūdį (gyvybė, nuosavybė, sveikata) arba idealų pobūdį (orumas, garbė, religiniai jausmai ir pan.). Kai nusikaltimu kėsinamasi į teisinius gėrius, turinčius idealų pobūdį, tuomet ypatingai sunku nustatyti konkretaus nusikaltimo objektą.

Baudžiamojo įstatymo gali būti saugomas: 1)pats teisinis gėris nuo sunaikinimo ar ppakeitimo; 2) asmens santykis su tuo teisiniu gėriu, t.y. gali būti saugoma galimybė ir laisvė tokį gėrį valdyti, disponuoti ir naudotis juo.

Nusikaltimo objektas yra būdingas kiekvienai nusikalstamai veikai. Ir jei veika nėra nukreipta prieš baudžiamojo įstatymo saugomą objektą, ji negali būti pripažįstama nusikaltimu.

Nusikaltimo dalykas – materiali objekto išraiška, per kurį pažeidžiamas objektas.

Nusikaltimo objektu negali būti laikomi žmonės, įrankiai, gamybos priemonės ir kiti materialaus pasaulio daiktai. Patys daiktai ar įrankiai yra tik teisinio gėrio nešiotojai. Jie neturi jokios vertės. Jų vertė yra susijusi su teisiniu gėriu, pavyzdžiui, nuosavybe.

Teisingas nusikaltimo objekto nustatymas padeda išsamiau suvokti pačios veikos teisinę prigimtį, jos turinį ir formą, atskirti šias veikas nuo panašių nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų. Nuo nusikaltimo objekto labai priklauso ir pačio nusikaltimo pavojingumas, jo priskyrimas prie atitinkamų nusikaltimo rūšių.

3.2. Nusikaltimo objektų klasifikavimas

Nusikaltimo objektai skirstomi į: 1) bendrąjį, 2) rūšinį ir 3) tiesioginį.

3.2.1. Bendrasis objektas

Bendrasis objektas tai visų teisinių gėrių, kurie yra saugomi mūsų valstybės baudžiamųjų įstatymų, visuma. Bendras objektas yra vieningas visiems nusikaltimams. Baudžiamajame kodekse mes randame labai daug teisinių gėrių, saugomų baudžiamojo įstatymo. Tai galėtų būti Lietuvos Respublikos visuomeninė santvarka, visuomeninės santvarkos politinė ir ekonominė sistemos, nuosavybė, piliečių asmenybė, piliečių politinės, darbinės, turtinės ir kitos teisės ir laisvės, Lietuvoje nustatyta teisėtvarka. Taigi būtent visi ššie teisiniai gėriai, jų visuma sudaro bendrąjį nusikaltimo objektą.

Pagrindinė bendrojo objekto paskirtis – atskirti nusikalstamas veikas nuo nenusikalstamų. Remiantis bendruoju nusikaltimo objektu pateikiamas materialusis nusikaltimo apibrėžimas. Juk kiekvieno nusikaltimo pavojingumas ir pasireiškia tuo, kad nusikaltimu kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius, t.y. į objektą.

3.2.2. Rūšinis objektas

Rūšinis objektas – tai atitinkama vienarūšių ar tapačių teisinių gėrių dalis, saugoma baudžiamojo įstatymo. Rūšinis objektas yra būdingas atitinkamai vienarūšių nusikaltimų grupei. Tai galėtų būti: tyčinis nužudymas, tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, neatsargus nužudymas, nužudymas labai susijaudinus, motinos tyčinis nužudymas savo naujagimio ir kt. Visais šiais nusikaltimais kėsinamasi į gyvybę arba į tokios pačios rūšies teisinį gėrį.

Nusikaltimai gali skirtis vienas nuo kito veikos būdu ir pobūdžiu, subjekto požymiais, subjekto psichiniu santykiu su jo daroma veika ir pasekmėmis, tačiau jie gali būti panašūs tuo, kad jais kėsinamasi į tą pačią teisinių gėrių grupę. Todėl jie ir išskirti į savarankiškus skirsnius. Pavyzdžiui vagystė, plėšimas, turto prievartavimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas, turto iššvaistymas skiriasi pačios veikos padarymo būdais, subjekto amžiumi, bet visais šiais nusikaltimais kėsinamasi į nuosavybę. Visus šiuos nusikaltimus BK priskiria prie nusikaltimų nuosavybei (BK XXVIII skyrius).

Paprastai apie rūšinį vienos ar kitos nusikaltimų grupės objektą dažniausiai galima spręsti iš pačio BK Specialiosios dalies skyriaus pavadinimo. Pavyzdžiui BK Specialiosios dalies

XL skyriaus pavadinimas „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai viešajai tvarkai“ nurodo, kad jame yra nusikaltimų bei baudžiamųjų nusižengimų, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką arba kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, sudėtys.

BK Specialiosios dalies skyrių išdėstymo tvarka yra sudaryta pagal atitinkamos teisinių gėrių grupės svarbumą. Pirmajame BK Specialiosios dalies skyriuje yra išdėstyti nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų sudėtys, antrame – valstybinių nusikaltimų sudėtys, toliau seka nusikaltimai žmogaus gyvybei ir kiti. Tai rodo, kad įstatymų leidėjas tokius teisinius gėrius kaip žmoniškumas, po to valstybės suverenitetas, vvalstybės bei jos teritorijos neliečiamybė, konstitucinė santvarka laiko vertingesniais, svarbesniais už žmogaus gyvybę, sveikatą, nuosavybę, Finansų sistemą ir pan. Tačiau tai nereiškia, kad visi valstybiniai nusikaltimai yra pavojingesni nei nusikaltimai, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė yra numatyta kituose BK Specialiosios dalies skyriuose. Juk negalima teigti, kad valstybės simbolių išniekinimas (BK 127 str.) yra pavojingesnis už nužudymą (BK 129 str.), neteisėtas Raudonojo Kryžiaus emblemos (ženklo) panaudojimas (BK 109 str.) už vaiko pagrobimą (BK 158 str.) ir pan. Įstatymo leidėjas į pirmą vietą iišskirdamas nusikaltimus žmoniškumui, karo bei valstybinius nusikaltimus parodo ne kiekvieno konkretaus nusikaltimo padidintą pavojingumą, bet visos tam tikros nusikaltimų grupės padidintą pavojingumą.

Taip pat rūšinis objektas lemia ir veikos pavojingumo pobūdį. Teisingas rūšinio objekto nustatymas turi didelę reikšmę klasifikuojant konkrečią nusikalstamą vveiką. Veikos gali būti panašios išoriniais požymiais, tačiau kvalifikuojamos pagal skirtingus BK straipsnius atsižvelgiant į rūšinį objektą. Pavyzdžiui fizinio smurto panaudojimas prieš valstybės tarnautoją jo vykdomų pareigų metu kvalifikuojamas kaip nusikaltimas valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai (BK 287 str. 2 d.), o smurto panaudojimas prieš tą patį žmogų buitinio konflikto metu – kaip nusikaltimas žmogaus sveikatai (BK 140 str.). taigi rūšinis objektas padeda atriboti vienos grupės nusikaltimus nuo kitos grupės nusikaltimų.

Visų nusikaltimo sudėčių suskirstymas į BK Specialiosios dalies skyrius remiantis rūšiniu objektu gali kisti. Tai įtakoja įstatymų pakeitimai ir papildymai.

3.2.3. Tiesioginis nusikaltimo objektas

Tiesioginis nusikaltimo objektas yra tas teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu. Nusikaltimų, kurie vienas nuo kito skirtųsi tik tiesioginiu objektu, yra labai mmažai.

Tiesioginis objektas yra būtinas kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties elementas. Yra nusikaltimų, kuriais tuo pačiu metu yra kėsinamasi į du ar daugiau teisinių gėrių. Baudžiamosios teisės teorijoje tokios nusikaltimų sudėtys, kur yra keletas objektų, yra vadinamos sudėtinėmis nusikaltimų sudėtimis. Tokiu atveju, kai vienu nusikaltimu yra pažeidžiami du ar keli objektai, visada yra išskiriamas pagrindinis būtinasis objektas ir šalutinis (papildomas) būtinasis objektas. Ir pagrindinis, ir papildomas objektas yra privalomi tam tikros nusikaltimo sudėties elementai. Tačiau pagrindinis nusikaltimo objektas nulemia nusikaltimo socialinį kkryptingumą, nusikaltimo sudėties struktūrą bei šios nusikaltimo sudėties vietą BK Specialiosios dalies sistemoje. Pavyzdžiui, plėšimas apima du teisinius gėrius, į kuriuos buvo pasikėsinta. Čia kėsinamasi į nuosavybę ir į žmogaus sveikatą. Tačiau plėšimo atveju įstatymo leidėjas priskirdamas šią sudėtį prie nusikaltimų nuosavybei konstatuoja, kad pagrindinis plėšimo objektas yra nuosavybė, o žmogaus sveikata – tik šalutinis, nors ir būtinasis, plėšimo objektas.

Be būtinojo objekto (ir pagrindinio, ir papildomo), dar išskiriami fakultatyvieji objektai. Fakultatyviaisiais objektais yra pripažįstami tie teisiniai gėriai, kurie nėra būtini atitinkamo nusikaltimo sudėties požymiai. Į šį objektą galima atsižvelgti sprendžiant bausmės individualizavimo klausimus. Tačiau jis nelemia nusikaltimo kvalifikavimo, taip pat nepanaikina veikos baudžiamumo.

4. OBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ

4.1. Objektyviosios nusikaltimo pusės samprata

Objektyvioji nusikaltimo pusė – tai išorinė pavojingo kėsinimosi, kuriuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo teisiniai gėriai, pasireiškimo pusė. Kiekvienas nusikaltimas turi daug jį individualizuojančių bei apibūdinančių jo objektyviąją pusę požymių. Baudžiamajame įstatyme numatyti požymiai, apibūdinantys išorinę kėsinimosi pasireiškimo pusę, sudaro nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę.

Prie požymių, apibūdinančių objektyviąją pusę, priskiriami:

1) pavojinga veika, pasireiškianti veikimu ar neveikimu;

2) nusikalstamos pasekmės;

3) priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių;

4) nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės bei kitos objektyvios aplinkybės.

Iš šių objektyviosios pusės požymių visų konkrečių nusikaltimų sudėčių būtinasis požymis yra tik veika. Visi kiti išvardinti požymiai gali ir nebūti numatyti konkrečiose nusikaltimų sudėtyse. TTačiau neįmanoma įsivaizduoti nusikaltimo padarymo be atitinkamo būdo, be numatyto laiko ar vietos. Vieta, laikas, būdas, pasekmės yra būdingi kiekvienam nusikaltimui, tačiau konstruodamas konkrečias nusikaltimų sudėtis įstatymo leidėjas į vienas iš jų įtraukia aukščiau paminėtas aplinkybes, o į kitas – neįtraukia. Tačiau dėl būtinų ir papildomų objektyviosios pusės požymių egzistuoja ir kita nuomonė. Anot jos, būtinieji konkrečios nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiai, be veikos, yra nusikalstamos pasekmės ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Kadangi tas pats nusikalstamas tikslas gali būti pasiekiamas labai įvairiomis pagal savo išorinę pasireiškimo formą veikomis, tai konstruojant nusikaltimų sudėtis įstatymo leidėjui reikia rasti bendrines sąvokas, apibūdinančias objektyviosios nusikaltimo pusės požymius.

Apibūdindamas įstatyme objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę įstatymo leidėjas vienais atvejais nusikalstamą veiką susieja su pasekmėmis, kitais – reglamentuoja atsakomybę tik už pačią veiką. Remiantis objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės konstrukcijos ypatybėmis, visos nusikaltimų sudėtys skirstomos į materialiąsias ir formaliąsias.

Įstatymo leidėjas paprastai dažniausiai aprašo išorinius kėsinimosi požymius, nes realiai išskirti žmogaus veiklos vidinę ir išorinę puses faktiškai neįmanoma. Dažniausiai tik remdamiesi objektyviaisiais nusikaltimo požymiais, kaip veikos padarymo būdas, vieta, įrankiai, priemonės, mes galime spręsti apie subjektyviuosius nusikaltimo požymius: kaltę, motyvus, tikslus. Todėl tik teorinis šių požymių aiškinimas leidžia juos išskirti į atskiras sistemas.

Pagal objektyviosios pusės požymius dažniausiai vvienos nusikaltimų sudėtys atribojamos nuo kitų panašių nusikaltimų sudėčių. Būtent daugelis nusikaltimų sudėčių ir skiriasi objektyviosios pusės požymiais.

4.2. Nusikalstama veika

Nusikalstama veika – tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje.

Nusikalstama veika apima dvi žmogaus elgesio pasireiškimo formas:

1) aktyviąją – veikimą;

2) pasyviąją – neveikimą.

Nusikalstama veika visada objektyviai pavojinga, kadangi ja daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Tačiau veikos pavojingumas ir nusikaltimo pavojingumas yra skirtingi dalykai. Nusikaltimo pavojingumą lemia jo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, tarp jų ir veikos pavojingumas.

Nusikalstama veika turi būti priešinga teisei, t.y. uždrausta baudžiamojo įstatymo.

Kadangi veika visada yra žmogaus elgesio pasireiškimas išoriniame pasaulyje, tai žmogus gali būti baudžiamas tik už konkrečią veiką. Jis negalėtų būti baudžiamas už savo mintis, įsitikinimus, pažiūras.

Nusikalstama veika visada turi būti sąmoninga ir valinga, kitaip tariant, kontroliuojama žmogaus sąmonės. Todėl asmuo, kuris veikė dėl nenugalimos jėgos ar fizinės prievartos, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau daug sudėtingiau, kai žmogus padaro nusikalstama veiką dėl psichinės prievartos. Kadangi dėl psichinės prievartos įtakos asmuo vis dėlto gali kontroliuoti savo veiksmus, tai reiškia kad jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Kartais tokia situacija gali būti vertinama kaip būtinasis reikalingumas, pavyzdžiui, grasinant jį nužudyti, padaromas kūno sužalojimas ir pan. Tačiau, jei asmuo, grasinamas nužudymu, buvo priverstas nužudyti kitą

žmogų, jis bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Bet skiriant bausmę gali būti atsižvelgiama įtai kaip atsakomybę švelninančią aplinkybę.

Išoriškai veika gali pasireikšti dviem formomis: veikimu ir neveikimu.

4.2.1. Veikimas

Veikimas yra pagrindinė nusikaltimo padarymo forma. Kiekvieną veikimą sudaro sąmoningas ir valingas žmogaus kūno judesys, kuriuos lemia asmens sąmonė ir valia. Dėl šios priežasties būtų galima manyti, kad veikimo sąvoka neapima tų jėgų bei dėsningumų, kuriuos nusikaltėlis panaudoja darydamas veiką. Pavyzdžiui, jei nusikaltėlis norėdamas nužudyti kitą žmogų, sugadina jo automobilio stabdžių sistemą, tikėdamasis, kad asmuo važiuodamas žžus, tai veikimu šiuo atveju reikėtų laikyti kūno judesius, kuriais sugadinamas automobilis.

Nusikalstamas veikimas savo fizine esme gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniausiai nusikaltėlis, norėdamas pasiekti tam tikrą rezultatą, veikia kitus žmones ( nužudymo ar sužalojimo atveju) ar materialaus pasaulio daiktus (vagystės atveju). Tačiau nusikaltėlis gali veikti ir žodžiu, pavyzdžiui, šmeižimo, karo kurstymo atveju ir pan. dažniausiai žodžiu veikia nusikaltimo bendrininkai.

Veikimą gali sudaryti vienas kūno judesys ar kūno judesių kompleksas.

Nusikalstamas veikimas gali būti padaromas įvairiais būdais. Kadangi konstruojant nusikaltimų sudėtis visų šių bbūdų numatyti neįmanoma, tai įstatymo leidėjas BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijoje vartoja apibendrintas sąvokas: pagrobimas, nužudymas, užvaldymas, rinkimas, suklastojimas ir t.t.

4.2.2. Neveikimas

Neveikimas yra pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus. Neveikimui, kaip ir veikimui, yra būdingi ppavojingumas ir priešingumas teisei. Neveikimo pavojingumas pasireiškia tuo, kad asmeniui susilaikant nuo tam tikrų veiksmų atlikimo atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Pavyzdžiui, jei gydytojas nesuteikia ligoniui reikiamos pagalbos, tai ligonis gali mirti ar dėl to gali atsirasti kitos sunkios pasekmės. Asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą tik tuo atveju, jei tokia atsakomybė yra reglamentuota baudžiamajame įstatyme.

Neveikimas, kaip viena iš veikos pasireiškimo formų, gali būti paprastas ir sudėtinis. Parastą neveikimą sudaro vienas epizodas. Pavyzdžiui, asmuo nepranešė teisėsaugos institucijoms apie jam žinomą padarytą vagystę. Sudėtinį neveikimą sudaro daugelis epizodų. Pavyzdžiui, valstybės pareigūnas ilgą laiką neatlieka jam pavestų pareigų.

Neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis. Kitu atveju baudžiamoji atsakomybė asmeniui neatsiranda. Taip pat asmuo nebus ppatrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jei jam veikti trukdė svarbios priežastys arba dėl to būtų kilęs rimtas pavojus jam pačiam ar kitiems asmenims.

Baudžiamajame įstatyme numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:

1) Asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos. Gydytojas privalo suteikti medicininę pagalbą, policininkas privalo užkirsti kelią nusikaltimo padarymui ir t.t.

2) Giminystės ryšiai. Tėvai privalo išlaikyti vaikus, vaikai privalo išlaikyti tėvus.

3) Pilietinės pareigos. Asmuo privalo pranešti teisėsaugos institucijoms apie jiems žinomai rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą.

4) Ankstesnis pačio asmens elgesys. Vairuotojas padaręs avariją privalo nukentėjusiam suteikti pagalbą.

4.3. Nusikalstamos ppasekmės

Žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomus objektus, t.y. teisinius gėrius, vadinama nusikalstamomis pasekmėmis. Nusikaltimu gali būti daroma reali žala teisiniams gėriams ar tik keliama tos žalos grėsmė. Kai reali žala neatsiranda, o yra tik tos žalos grėsmė, objekte irgi įvyksta tam tikri pakitimai, susiję su šių objektų saugaus egzistavimo sąlygomis. Nusikalstamos pasekmės yra betarpiškai susijusios su nusikaltimo objektu ir daugiausia priklauso nuo nusikalstamo kėsinimosi objekto turinio. Jei tokio objekto turinį sudaro teisiniai gėriai, susiję su nuosavybe, tai atsiranda turtinio pobūdžio pasekmės, jei su asmens gyvybe – tai fizinio pobūdžio pasekmės ir pan. Pasekmių pavojingumas priklauso nuo nusikaltimo objekto vertingumo. Kadangi „gyvybė“ yra vertingesnis teisinis gėris už „nuosavybę“, tai pavojingesnė pasekmė yra „mirtis“ nei „sugadintas turtas“.

Tačiau nusikaltimo objekto negalima tapatinti su nusikalstamomis pasekmėmis. Nusikaltimo objektas yra baudžiamojo įstatymo saugomi gėriai, kurie atskleidžia nusikalstamo kėsinimosi kryptingumą, o nusikaltimo pasekmės – tai nusikaltimo rezultatas, kuris parodo, kokie pakitimai įvyko nusikaltimo objekte.

Nusikalstamos pasekmės labai artimai susijusios ir su nusikaltimo dalyku. Nusikaltimo dalykas – tai materialūs daiktai, į kuriuos kėsinantis daroma žala objektui. O kadangi daroma žala objektui, tai atsiranda nusikalstamos pasekmės. Tačiau nusikaltimo dalykui gali būti ir nepadaroma žala, pavyzdžiui, kai pavagiamas automobilis, tai nusikaltimo dalykas (automobilis) nenukenčia, bet nusikalstamos pasekmės –– turtinė žala automobilio savininkui vis tiek atsiranda.

Pagal žalos pobūdį nusikalstamas pasekmes galima suskirstyti į turtines, fizines, organizacines, politines, socialines, moralines ir pan. Moralinio, politinio, organizacinio pobūdžio nusikalstamos pasekmės nusikaltimų sudėtyse nėra labai konkretizuotos ir apibrėžtos. Tačiau turtinio bei fizinio pobūdžio nusikalstamas pasekmes baudžiamajame įstatyme nustatant nusikaltimo sudėtis yra lengviausiai aprašyti. Nusikaltimų sudėtys, pagal turtinės žalos dydį yra suskirstytos į paprastas ir kvalifikuotas, t. y. padarytas stambiu mastu. Taip pat labai išsamiai, atsižvelgiant į fizinės žalos dydį, yra diferencijuojamos nusikaltimų asmens sveikatai sudėtys. Visi kūno sužalojimai atsižvelgiant į nedarbingumo bei sveikatos netekimo apimtį BK-se yra skirstomi į sunkius, apysunkius, lengvus, sukėlusius trumpalaikius sveikatos sutrikimus, ir lengvus, nesukėlusius trumpalaikių sveikatos sutrikimų.

Pagal tai, ar įstatymo leidėjas tarp konkrečių nusikaltimo sudėties požymių numato nusikalstamas pasekmes, ar ne, visos konkrečios nusikaltimų sudėtys yra skirstomos į materialiąsias ir formaliąsias. Tačiau daugelis baudžiamosios teisės teoretikų su tokiu nusikaltimų sudėčių skirstymu nesutinka. Būtent tie autoriai, kurie prieštarauja tokiam požiūriui, teigia, jog kiekvienu nusikaltimu yra padaroma žala teisiniams gėriams, ir kad nėra tokio nusikaltimo, kuris neturėtų pasekmių. Iš tiesų, kiekviena nusikalstama veika nusikaltimo objektui sukelia tam tikrų pakitimų, t.y. palieka pasekmių. Bet tai dar nereiškia, kad tokios nusikalstamos pasekmės yra aprašytos konkrečioje nusikaltimų sudėtyje. Kartais įstatymo leidėjas nusikaltimo bbaigtumą sieja tik su veikos padarymu, o nusikalstamos pasekmės yra reikšmingos tik bausmei individualizuoti. BK Specialiosios dalies 199 straipsnyje kontrabanda siejama tik su prekių, pinigų, ginklų ar kitokių vertybių neteisėtu gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną. Šis faktas čia ir laikomas baigtu nusikaltimu. Šiuo atveju įstatymo leidėjo nedomina, ar kontrabanda sukelia tokias pasekmes. Pasekmių atsiradimas ar neatsiradimas gali turėti įtakos tik konkrečios bausmės dydžiui.

Jei viena nusikalstama veika kėsinamasi į kelis objektus, tai atsiranda dvejopo pobūdžio pasekmės. Pavyzdžiui, plėšimu kėsinamasi į nuosavybę ir į asmens sveikatą. Todėl tokiu atveju atsiranda turtinio ir fizinio pobūdžio nusikalstamos pasekmės. Todėl gali būti, kad nusikalstamos pasekmės tampa nusikaltimo sudėtį kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Tokias sudėtis siūloma įvardinti nusikaltimo sudėtimis, kurios papildomai kvalifikuojamos sunkiomis pasekmėmis. Tokiais atvejais atsiranda dvi būtinos pasekmės, iš kurių viena yra pagrindinė, o kita – papildoma. Pagrindinė pasekmė atsiranda kaltininkui veikiant tyčia, papildoma – neatsargiai.

Nusikalstamų pasekmių reikšmė yra labai plati. Pirmiausiai nuo nusikalstamų pasekmių priklauso nusikaltimo pavojingumas; antra, nusikalstamos pasekmės padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų, ypač administracinių teisės pažeidimų; trečia, nusikalstamos pasekmės gali būti nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis; ketvirta, į nusikalstamas pasekmes, kaip į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsižvelgiama skiriant bausmę.

4.4. Priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių

Priežastinis ryšys – tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam

esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma, t.y. priežastis, sukelia ir nulemia kitą reiškinį, t.y. pasekmę. Arba, priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių yra toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes.

Priežastinio ryšio problema teisėje yra tokia pat sena kaip ir pati teisė. Šiuo metu teisės moksle egzistuoja labai daug įvairių priežastinio ryšio teorijų: būtinos pasekmės teorija, pakankamos priežasties teorija, tiesioginės pasekmės teorija, betarpiškos pasekmės teorija, artimiausios priežasties teorija ir t.t. Tačiau baudžiamosios teisės mokslui reikšmingiausios yyra dvi teorijos, kurios susiformavo XIX a. Vokietijoje:

• Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija. Tai Glaserio (Austrijos teisė) pagrįsta ir von Burio į Reicho teismų praktiką įtraukta sąlygos teorija. Ši teorija aiškina, kad kiekviena sąlyga, be kurios žalingo rezultato nė nebūtų buvę, yra to žalingo rezultato pasekmė. Arba, priežastis (baudžiamosios teisės prasme) – tai bet kuri padarinio sąlyga, be kurios padarinys tokiu pavidalu nebūtų atsiradęs. Tačiau tai mažai padeda, kai remiantis žiniomis, gautomis iš patirties, neįmanoma atsakyti į klausimą, ar konkretus veiksnys turėjo įįtakos padariniams atsirasti. Jeigu grandinė tarp veiksmo ir jo rezultato nutrūksta įsikišus trečiajam asmeniui, ekvivalentinio priežastinio ryšio tarp veiksmo ir pasekmių nebelieka. Pagal šią teoriją svarbu štai kas:

a) Priežastinis ryšys tarp veikos ir konkrečių nusikalstamų pasekmių. Priežastingumo nepašalina tai, kad žalingas rrezultatas vėliau vis tiek būtų atsiradęs dėl kitų įvykių ir kitu būdu. Pavyzdžiui, jei norintį pabėgti asmenį iki pat lėktuvo persekioja nusikaltėlis ir ten jį nušauna, o lėktuvas po to pakilęs nukrinta, ir visi keleiviai žūsta, tai priežastiniam ryšiui tarp nusikaltėlio elgesio ir norėjusio pabėgti asmens mirties vėlesnė lėktuvo katastrofa neturi jokios reikšmės. Čia nekeliamas klausimas ar sprukęs asmuo būtų iš viso kažkaip miręs, svarbu tai, ar konkretaus padarinio, t.y. mirties, dėl šūvio nebūtų buvę, jeigu nusikaltėlis nebūtų šovęs. Taigi, sprunkantysis tokiu būdu ir tą akimirką, kai buvo šauta be šio nusikaltėlio šūvio nebūtų miręs.

b) Priežastinio ryšio buvimui patvirtinti pakanka to, kad veika buvo viena iš sąlygų žalingam rezultatui atsirasti arba, kad dėl to jie atsirado greičiau. Pavyzdžiui, jei nužudomas mirtinu vvėžiu sergantis ligonis, tai tarpinių narių skaičius priežastinėje grandinėje nėra svarbus.

c) Priežastingumui nustatyti neturi reikšmės ir tai, kad padariniai atsirado greičiau dėl ypatingos nukentėjusiojo būsenos ir kitokios netipiškos priežasčių sekos. Priežastinio ryšio nepašalina nei paties nukentėjusiojo elgesys, pagreitinantis padarinių atsiradimą, nei neatsargus ar tyčinis trečiojo asmens įsikišimas į priežastinę seką.

d) Kitaip priežastingumo klausimas turi būti sprendžiamas tuo atveju, kai pradinė sąlyga neveikia iki to laiko, kol atsiranda padarinių, ir todėl nuo pradžių toji sąlyga nėra priežastis. Tai yra tada, kai vėlesnis įįvykis visiškai nepriklausomai nuo ankstesnės sąlygos sukuria naują priežastinę seką ir vien tik dėl jos atsiranda žalingų rezultatų. Tokiu atveju, pirmoji priežastinė seka nutrūksta dėl ją „aplenkusio“ antrojo įvykio. Pavyzdžiui, asmens mirties trokšta du žmonės. Pirmasis iš jų sumano nužudyti auką lėtai veikiančiais nuodais. Procesui prasidėjus, auka vis dar nejaučia jai daromos žalos, bet tuo tarpu antrasis ateina ir nušauna auką. Čia yra dvi tos pačios krypties priežastinės sekos, iš kurių pirmoji nedaro absoliučiai jokio poveikio, nes antras įvykis įvyksta greičiau. Kadangi antrasis veikia nepriklausomai, nežinodamas pirmojo ketinimų, ir jie nėra susitarę, tai pirmasis gali būti baudžiamas tik dėl pasikėsinimo nužudyti.

• Adekvataus priežastinio ryšio teorija. Pagal šią teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Tokiu atveju atsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme. Jeigu konkrečių veiksmų nebūtų buvę, padidintos žalos atsiradimo rizikos taip pat nebūtų buvę. Adekvati priežastis nėra vienintelė tam tikrų pasekmių priežastis. Gali egzistuoti daug konkrečių kurios nors vienos pasekmės priežasčių. Tačiau adekvati priežastis visada išskiria iš kitų priežasčių tam tikrų pasekmių atsiradimo tikimybę paversdama tikrove.

Baudžiamojoje teisėje nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis ir sąlyga yra tik nusikaltimo subjekto veikimas ar neveikimas, kurie uždrausti baudžiamajame įstatyme. Asmens veika turi būti bbent asociali, t.y. turėti savyje bent galimybę sukelti žalingas pasekmes. Negali būti laikoma pasekmės priežastimi asmens naudinga veika. Nusikalstama veika laiko požiūriu turi būti padaroma anksčiau, nei atsirado nusikalstamos pasekmės.

Toliau reikia nustatyti tai, ar tokia veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga. Ir jei išskyrus tokią veiką iš kitų aplinkybių paaiškėja, kad įvykiai toliau vystosi kaip ir vystęsi, tai ji negali būti pripažįstama būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga.

Taip pat nagrinėjant priežastinį ryšį reikia nustatyti, ar veika, kuri atliko būtinosios sąlygos vaidmenį, buvo konkreti pasekmės priežastis.

Priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikaltimų pasekmių buvimas – tai objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Tačiau visada būtina nustatyti ir subjektyvų pagrindą – kaltę.

4.5. Nusikaltimo padarymo būdas, priemonės, įrankiai, vieta ir kitos aplinkybės

Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, priemonės, įrankiai ir kitos aplinkybės – tai fakultatyvieji bendrosios nusikaltimo sudėties požymiai. Visi šie požymiai apibūdina objektyviąją nusikaltimo pusę.

Nusikaltimo padarymo būdas parodo kaip buvo padarytas nusikaltimas. Kartais nusikaltimo padarymo būdus tiesiogiai aprašo BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijos. Pavyzdžiui, BK 295 str. numato baudžiamąją atsakomybę už informacijos rinkimą apie valstybę, savivaldybės instituciją, įstaigą ar tarnautoją, politinę partiją ir kitus juridinius ar fizinius asmenis, jei tai daroma neteisėtai panaudojant ar įrengiant tam tikslui specialią techniką. Į nusikaltimo padarymo būdą gali būti atsižvelgiama sskiriant bausmę.

Nusikaltimo padarymo priemonės – tai daiktai, kurie patys nenaudojami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina atlikti nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo materialias prielaidas.

Nusikaltimo įrankiai – tai daiktai ar priemonės, kurias kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas nusikaltimą. Nusikaltimo padarymo priemonėmis ir įrankiais kaltininkas tiesiogiai veikia nusikaltimo objektą, tuo darydamas jam žalą.

Nusikaltimo padarymo vieta ir laikas yra būdingi kiekvienam nusikaltimui. Vargu ar galima įsivaizduoti nusikaltimą, kuris neturėtų šių požymių. Nusikaltimo padarymo vieta ir laikas BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijoje nurodomi labai retai. Dažniausiai į šias aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.

Nagrinėjant objektyviąją nusikaltimo pusę gali būti atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias objektyviąją pusę, pavyzdžiui, nusikaltimo padarymo situaciją.

5. NUSIKALTIMO SUBJEKTAS

5.1 Nusikaltimo subjekto samprata

Nusikaltimo subjektas yra fizinis ir juridinis asmuo, padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą visuomenei pavojingą veiką ir galintis atsakyti baudžiamąja tvarka. Nusikaltimą padariusiais gali būti laikomi tik asmenys, materialiai dalyvavę nusikalstamoje veikoje ir psichologiškai galintys atlikti bausmę, t.y. atsakingi pagal baudžiamąją teisę. Taip pat nusikaltimo objektas turi būti sulaukęs baudžiamojo įstatymo numatyto amžiaus. Fizinio asmens pilietybė atsakomybei įtakos nedaro. Tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek užsienietis, tiek asmuo be pilietybės atsako už nusikalstamą veiką. Tačiau kartais Lietuvos Respublikos BK Specialiosios dalies straipsniai numato specialų požymį – pilietybę. Pavyzdžiui, už Lietuvos valstybės išdavimą (BK 117 str.) baudžiamojon atsakomybėn

traukiamas tik Lietuvos Respublikos pilietis.

2002m. sausio 25 d. Seimui papildžius BK, pirmą kartą baudžiamojoje teisėje numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, jiems skiriamų bausmių rūšys ir dydžiai. Todėl nusikaltimo subjektu gali būti ir juridiniai asmenys. Pagal BK 225 str. juridiniai asmenys atsako už kyšininkavimą, BK 226 str. – už papirkinėjimą, BK 219 str. – mokesčių nesumokėjimą ir kt.

Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytus nusikaltimus tuo atveju, kai nusikaltimą juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar jjuridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Taip pat juridinis asmuo gali atsakyti už nusikaltimus ir tuo atveju, jeigu juos juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas. Tačiau juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikaltimą, baudžiamosios atsakomybės.

Nusikaltimo subjektą apibūdinančios aplinkybės yra amžius, nepakaltinamumas, ribotas pakaltinamumas ir apsvaigimas nuo alkoholio, narkotikų, ppsichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

5.2. Nusikaltimo subjekto amžius

Nusikaltimo subjekto amžius – tai konkreti amžiaus riba, kurios sulaukus pripažįstama, kad asmuo gali suvokti savo veiksmų pavojingumą ir kartu būti atsakingas už juos.

Lietuvos Respublikos BK 13 str. nustato dvi amžiaus ribas, nuo kkurių galima asmens baudžiamoji atsakomybė – tai bendroji riba (16 metų), kai asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn už visas nusikalstamas veikas, ir riba nepilnamečiams (14 metų), kai asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn tik už tam tikras, labai pavojingas tyčines nusikalstamas veikas. Taip pat čia yra numatoma teisinė galimybė asmeniui, kuriam iki pavojingos veikos nebuvo suėję 14 metų, taikyti auklėjamojo poveikio ir kitas priemones.

„1. Pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais – keturiolika metų.

2. Asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję keturiolika metų, atsako už nužudymą (129 straipsnis), sunkų sveikatos sutrikdymą (135 straipsnis), išžaginimą (149 straipsnis), seksualinį prievartavimą (150 straipsnis), vvagystę (178 straipsnis), plėšimą (180 straipsnis), turto prievartavimą (181 straipsnis), turto sunaikinimą ar sugadinimą (187 straipsnio 2 dalis), šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą (254 straipsnis), narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą (263 straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą (280 straipsnio 2 dalis).

3. Asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės.“ (BK 13 sstr.)

Traukiant baudžiamojon atsakomybėn nepilnamečius nuo 14 iki 16 metų, teismas privalo tiksliai nustatyti jų amžių – gimimo metus, mėnesį ir dieną. Nes asmuo laikomas sulaukęs įstatymo numatyto amžiaus tik kitą dieną po gimimo dienos.

5.3. Pakaltinamumas ir nepakaltinamumas

Pakaltinamumas – tai asmens sugebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Pakaltinamumas yra vienas iš būtinų nusikaltimo subjekto požymių, be kurio neįmanoma baudžiamoji atsakomybė. Pakaltinamumas yra kaltės ir atsakomybės prielaida. Tik toks asmuo, kuris suvokia tikrovę ir jos vystymosi dėsningumus, gali veikti laisvai, t.y. pasirinkti tikslą bei jo siekiantį elgesio variantą. Ir jei jis sąmoningai pasirenka pavojingus veiksmus, tai jis už šiuos veiksmus privalo atsakyti.

Nepakaltinamumas BK 17 straipsnyje apibrėžiamas taip : „ Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.“

Nepakaltinamas asmuo, padaręs pavojingą veiką, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir baudžiamas, nes, nesuprasdamas savo veiksmų esmės ar negalėdamas jų valdyti, veikia be kaltės. Taip pat toks asmuo negalėtų suprasti ir jam paskirtos bausmės esmės, kuri šiuo atveju būtų beprasmiška.

Nepakaltinamumas yra pripažįstamas tik tuo atveju, kai asmuo dėl rimtų psichinės veikos sutrikimų negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. Tačiau jeigu psichinės veikos sutrikimai nepakerta asmens sugebėjimo suprasti savo veiksmus ir jjuos valdyti, tai toks asmuo pripažįstamas pakaltinamu.

Asmenys, pripažinti nepakaltinamais, neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, tačiau teismas jiems gali priskirti Lietuvos Respublikos BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones:

„1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis;

2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.“

5.4. Ribotas pakaltinamumas

Ribotas pakaltinamumas – tai tokia asmens būsena, kuri nusikalstamos veikos darymo metu neleido asmeniui visapusiškai suprasti savo veiksmų pobūdžio ar juos valdyti dėl psichikos nukrypimų, kurie nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu.

„1. Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

2. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės.

3. Asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo ppripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.“ (BK 18 str. ).

Pagal riboto pakaltinamumo reikšmę visas valstybes galima klasifikuoti į tris grupes. Į pirmąją grupę įeina Švedija, Olandija, Danija, kur ribotas pakaltinamumas yra atleidimo nuo bausmės pagrindas. Antrąją grupę sudaro Vokietija, Japonija, Šveicarija, kur ribotas pakaltinamumas yra bausmės švelninimo pagrindas. Trečioji grupė – tai buvusios VDR ir TSRS valstybės, kuriose ribotas pakaltinamumas buvo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

5.5. Specialusis nusikaltimo subjektas

Specialusis nusikaltimo subjektas – tai asmuo, kuris be pagrindinių požymių (amžiaus ir pakaltinamumo), turi papildomus, būtinus konkrečiai nusikaltimo sudėčiai požymius, numatytus BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijoje.

Yra dvi rūšinės subjektų grupės – valstybės pareigūnai ir tarnautojai bei kariškiai.

Baudžiamosios teisės teorijoje specialiojo nusikaltimo subjekto požymiai yra klasifikuojami į:

a) požymius, kurie apibūdina subjekto socialinį vaidmenį – pareigybė (pareigūnas, teisėjas ir pan.), profesija ar veiklos pobūdis (gydytojas, vairuotojas ir pan.);

b) požymius, kurie apibūdina subjekto teisinę padėtį – pilietybė, teistumas (anksčiau teistas, itin pavojingas recidyvistas);

c) požymius, kurie apibūdina subjekto fizines savybes – lytis, amžius;

d) požymius, kurie apibūdina subjekto santykius su nukentėjusiuoju – giminystės ryšiai (tėvai, vaikai), kiti santykiai (tarnybinė ir materialinė priklausomybė ir pan.).

specialiojo nusikaltimo subjekto požymiu turi pasižymėti tik nusikaltimo vykdytojas. Pavyzdžiui, išžaginimo vykdytoju gali būti tik vyras. Tačiau bendrininku gali

būti ir moteris.

Taigi, specialiojo nusikaltimo subjekto teisinė reikšmė yra dvejopa: 1) jei nėra specialiojo subjekto požymių – nebus ir nusikaltimo sudėties. Pavyzdžiui, priimti kyšį gali tik valstybės tarnautojas (BK 225 str.). 2) Jei nėra specialiojo subjekto požymių, baudžiamoji atsakomybė gali iškilti pagal kitus BK straipsnius.

5.6. Girtumo ar apsvaigimo įtaka baudžiamajai atsakomybei

Lietuvos Respublikos BK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.“ Kalbant apie aatsakomybę girto ar apsvaigusio asmens, kuris padarė pavojingą veiką, būtina išskirti savanorišką ir priverstinį girtumą ar apsvaigimą, taip pat fiziologinį ir patologinį girtumą ar apsvaigimą Bet koks patologinis girtumas ar apsvaigimas sukelia ūminę trumpalaikę psichozę, kuri yra medicininis nepakaltinamumo kriterijus. Patologinis girtumas ar apsvaigimas prasideda staiga, žmogų gali apimti pyktis, baimė, haliucinacijos. Patologinio girtumo ar apsvaigimo būsenos metu asmuo iškreiptai suvokia tikrovę, todėl negali teisingai suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Asmuo, kuris padaro nusikalstamą veiką tokioje būsenoje, paprastai ppripažįstamas nepakaltinamu ir baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas.

Savanoriško fiziologinio girtumo ar apsvaigimo metu iš esmės nenutrūksta normalus psichinis kaltininko ryšys su išoriniu pasauliu. Tokie asmenys yra pakaltinami ir todėl traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Lietuvos Respublikos BK 19 str. 2 d. nustatyta, kad „asmuo, kuris bbaudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.“ Pirmiausia asmuo turi būti nugirdytas ar apsvaigintas prieš savo valią. Antra, asmuo, būdamas girtas ar apsvaigęs, turi nevisiškai suvokti savo daromą veiką. Trečia, tokioje būsenoje padarytas nusikaltimas turi būti neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis. Bet jei padarytas nusikaltimas sunkus arba labai sunkus, tai nusikaltęs asmuo privalo atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Respublikos BK 19 str. 3 d. nustatyta, kad „asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama rremiantis šio kodekso 59 straipsniu.“

6. SUBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ

6.1. Subjektyviosios nusikaltimo pusės samprata

Subjektyvioji nusikaltimo pusė – tai subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir pasekmes, visuma.

Prie subjektyviąją nusikaltimo pusę sudarančių požymių priskiriami kaltė, nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas. Šių požymių visuma parodo asmens sąmonės ir valios ryšį su pavojinga veika ir pasekmėmis, atspindi asmens viduje vykstančius psichinius procesus darant pavojingą veiką.

Subjektyviosios nusikaltimo pusės nustatymas yra sudėtingas, nes susiduriama su psichiniais procesais, kurie vyksta žmogaus sąmonėje. Šių procesų eigą galima išsiaiškinti tik esant objektyviems duomenims. PPrie objektyvių duomenų priskiriamos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį (veikos padarymo priemonės, įrankiai ir būdai), veikimo pobūdį (veiksmų vienkartiškumas ar daugkartiškumas, intensyvumas, apimtis), kaltininko elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo (priemonių ar įrankių suradimas arba slėpimas, grasinimai), konkrečią nusikaltimo padarymo situaciją, kaltininko asmenybę. Šių aplinkybių visuma leidžia tiksliai parodyti subjektyviąją nusikaltimo pusę.

Teisingas subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus, atribojant panašius objektyviąja puse nusikaltimus, taip pat parenkant ir skiriant bausmės rūšį ir dydį.

6.2. Kaltė ir jos formos

Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir pasekmėmis.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 3 d. numato, kad „asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.“

Kaltė yra vienas iš įrodinėjimo dalykų. Apkaltinamasis teismo nuosprendis bus teisingas tik tuomet, kai iš jo bus matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojingą veiką kaltė.

Lietuvos Respublikos BK 15 ir 16 str. apibrėžia konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą.

Kaltė jungia dvi – intelekto ir valios – kategorijas. Tarp šių kategorijų egzistuoja glaudus ryšys. Bet kuris valingas žmogaus veiksmas neįmanomas be asmens intelektualaus įvertinimo bei būdų, kuriais gali būti pasiektas norimas rezultatas. Taip pat intelektualus procesas nnegali duoti rezultatų be valios išraiškos. Kaltės prielaida yra nusikaltimo subjekto pakaltinamumas. Būti kaltas, t.y. padaryti nusikalstamą veiką tyčia arba dėl neatsargumo, gali tik pakaltinamas asmuo.

Intelektualaus ir valinio momentų derinys padarant nusikalstamą veiką leidžia išskirti dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. Įstatymų leidėjas nusikaltimų sudėtyse gali nurodyti kaltės formą. Pavyzdžiui, neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str.). tačiau kaltės forma nurodoma ne visur. Ji nenurodoma, jei pats veikos pobūdis nurodo, kad konkretus nusikaltimas gali būti padarytas tik tyčia.

Kaltės formos nustatymas, ypač tais atvejais, kai nusikaltimai panašūs objektyviosios pusės požymiais, turi ypatingą reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus. Be to, nuo kaltės formos priklauso ir atsakomybės už konkretaus nusikaltimo padarymą dydis.

6.2.1. Tyčia ir jos rūšys

Tyčia – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti.

Tyčiai būdingi trys požymiai:

1)Pavojingos veikos suvokimas. Tai suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviąją pusę.

2) Pavojingų pasekmių numatymas. Tai pasekmių, kurias turi sukelti veika, neišvengiamumo ar galimumo suvokimas.

3) Šių pasekmių siekimas arba sąmoningas leidimas joms kilti. Tai valios pastangos pasiekti tikslą.

Pirmieji du tyčios požymiai sudaro intelektualųjį jos elementą, o trečiasis – valinį.

Yra dvi tyčios rūšys:

1) Tiesioginė. Tai tokia tyčios rrūšis, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia.

2) Netiesioginė. Tai tokia tyčios rūšis, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti.

Pagrindinis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente. Jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Pasekmių norėjimas, kaip tiesioginės tyčios elementas, yra akivaizdus materialiosiose nusikaltimų sudėtyse, pavyzdžiui, nužudymo, vagystės. Tačiau formaliosiose nusikaltimų sudėtyse pasekmės nėra būtinasis požymis, todėl jų norėjimas neturi reikšmės.

Veikimas netiesiogine tyčia pasireiškia tuo, kad asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, nenori numatytų pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms atsirasti, tai reiškia, kad asmuo numato jų atsiradimo galimybę, tačiau nesiima priemonių joms išvengti, sutinka su tokia galimybe arba yra abejingas joms. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Formaliose nusikaltimų sudėtyse ji negalima, nes asmens psichinis santykis su pavojingomis pasekmėmis nebūtinas. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veikla: rengimasis ir pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 21 ir 22 str.).

Pagal atsiradimo momentą tyčia skirstoma:

1) Iš anksto apgalvota tyčia – kai nuo nusikaltimo ketinimo iki realizavimo praeina pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį apgalvojama, kaip bus daromas nusikaltimas. Ji santykinai pavojingesnė nei staigioji

2) Staiga atsiradusi tyčia – kai tarp ketinimo ir realizavimo yra laiko tarpas nedidelis

arba nusikaltimo ketinimas realizuojamas tuoj pat. Ji mažiau pavojinga, nes ją nulemia t.t. situacija, o ne pasirengimas. Staiga atsiradusi tyčia turi porūšį:

• Afektinė tyčia – staigiai kilęs ketinimas iš karto realizuojamas. Čia skirtumas tas, kad būtini du jos šaltiniai: arba neteisėtas nukentėjusiojo smurtas, arba sunkus įžeidimas. Afektinė tyčia laikoma baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 6 d.).arba privilegijuotosios nusikaltimo sudėties požymiu, kaip nužudymas labai susijaudinus (BK 130 str.).

Pagal apibrėžtumą arba konkretumą tyčia skirstoma:

1) Konkretizuota

• Paprasta apibrėžta tyčia – kai tikslas aiškus iir vienas (pvz., nukentėjusiojo mirtis).

• Alternatyviai apibrėžta tyčia – kai kaltininkas numato du ar daugiau konkrečiai apibrėžtų tikslų (eina vogti automobilio arba radijo).

2) Nekonkretizuota – kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, tačiau jų neindividualizuoja.

Klasifikavimas pagal apibrėžtumą turi praktinę reikšmę, nuo kurios priklauso veikos kvalifikavimo teisingumas. Apibrėžtos tyčios atveju veika kvalifikuojama pagal jos kryptingumą:

1) Kaltininkas nepasiekė rezultatų. Tai yra nebaigtas nusikaltimas, todėl veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, kurio siekė (pvz., asmuo eina plėšti banko ir tikisi 1 mln. Lt, bet rranda tik 200 tūkst.. Vadinasi tikslo nepasiekė.)

2) Kaltininkas pasiekė rezultatus, kurių siekė. Tokiu atveju veika bus kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas.

3) Kaltininkas viršijo rezultatus. Pvz., asmuo norėjo pavogti 1 mln. Lt, o rado ir paėmė 5mln. Teisės teorijoje taikoma taisyklė, pagal kurią apibrėžta ttyčia perauga į neapibrėžtą ir veika kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusias pasekmes (kvalifikavimas pagal 5 mln. grobimą).

Bendroji tyčia – tai situacija, kai kaltininkas siekdamas tam tikrų tikslų, juos pasiekia ne tais veiksmais, kuriais galvojo, o kitais. Pvz., asmuo, norėdamas nužudyti, smogia kirviu per galvą ir, manydamas, kad nužudė, užkasa, bet vėliau nustatoma, kad asmuo neužmuštas, o užduso. Rezultatas nepasiektas, nes lavono užkasimas pats savaime nėra pavojingas. Jei kaltininkas turi aiškų tikslą, bet pasiekia jį kitais būdais, tai pasekmės inkriminuojamos kaip tyčinės.

6.2.2. Neatsargumas ir jo rūšys

Neatsargumas pagal BK 16 str. – tai tokia kaltės forma, kai asmuo numatė, kad jo veika gali sukelti pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Taip pat neatsargumas bus ir tuomet, kai asmuo nenumatė galimų pasekmių, nors galėjo iir turėjo jas numatyti.

BK 16 str. išskiria dvi neatsargumo rūšis – nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą.

Nusikalstamo pasitikėjimo esmė:

Nusikalstamą pasitikėjimą apibūdina intelektualusis ir valinis momentai. Intelektualųjį momentą sudaro pavojingų pasekmių dėl savo veikos numatymas, o valinį – lengvabūdiškas tikėjimas, kad šių pasekmių bus išvengta. Nusikalstamo pasitikėjimo intelektualusis momentas siejamas tik su pasekmėmis, nes vien tik veika be pasekmių neturi baudžiamosios teisinės reikšmės. Šiuo atveju veika negali sudaryti nei rengimosi, nei pasikėsinimo padaryti nusikaltimą. Tai nereiškia, kad asmuo visiškai nevertina savo vveikos, tačiau šis vertinimas yra abstraktaus pobūdžio. Asmuo pasekmes numato ne kaip neišvengiamą, o tik kaip galimą dalyką.

Nusikalstamo pasitikėjimo valinį momentą sudaro tikėjimas išvengti pavojingų pasekmių. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo nėra abejingas pasekmėms, nes jo valia nukreipta į tai, kad šių pasekmių būtų išvengta. Šis tikėjimas remiasi konkrečiomis, realiomis aplinkybėmis: kaltininko savybės (jėga, patirtis, meistriškumas), kitų asmenų veiksmai, mechanizmų veikimas, gamtos jėgos ar sąlygos ir pan. Šios aplinkybės iš tikrųjų galėtų užkirsti kelią pavojingoms pasekmėms, jei asmuo nebūtų jų lengvabūdiškai pervertinęs.

Tikėjimas, pagrįstas neapibrėžtomis aplinkybėmis (sėkme, dievu) arba tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai negali padėti išvengti pasekmių (burtai, amuletas), nesudaro nusikalstamo pasitikėjimo esmės ir gali būti pagrindu pripažinti, kad asmuo veikė netiesiogine tyčia.

Nusikalstamo nerūpestingumo esmė:

Nusikalstamas nerūpestingumas atsiranda tada, kai kaltininkas nenumato, kad gali kilti pasekmės, bet galėjo ir privalėjo tai padaryti. Čia nieko nekalbama apie veiką. Tai reiškia, kad veiksmai gali būti nepavojingi ir net teisėti.

Nusikalstamo nerūpestingumo atveju asmuo nenumato pavojingų pasekmių, tačiau tai nereiškia, kad nėra intelektualiojo kaltės momento. Jis pasireiškia tuo, kad asmuo, nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų.

Valinį nusikalstamo nerūpestingumo momentą sudaro tai, kad asmuo, turėdamas realią galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, nnesistengia įtempti psichinių jėgų ir užkirsti kelią šioms pasekmėms. Kaltininkas neįterpia proto ir nesiima visų atsargumo priemonių. Jo veiksmai (elgesys) sukelia baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes, kurių kaltininkas nenumatė, o esminis valinis momentas, kad jis galėjo ir privalėjo jas numatyti.

Esminiai terminai – gali, privalo. Jie liudija to konkretaus kaltininko abi psichologines puses: objektyviąją – privalėjo, subjektyviąją – galėjo.

Privalomąją objektyviąją pusę nustatome per tam tikrą kaltininko pareigų prizmę. Jos gali išplaukti iš įstatymo, pareiginių instrukcijų, visuomenėje priimtinų atsargumo taisyklių (nebūtinai rašytinių).

Subjektyvioji pusė liudija tai, ar konkrečioje situacijoje asmuo su savo žiniomis, išsilavinimu galėjo pasekmes numatyti. Šis veiksnys vertinamojo pobūdžio.

Subjektyviosios, individualios asmens savybės turi lemiamą reikšmę. Jei žmogus neprivalėjo ir negalėjo numatyti pavojingų pasekmių, tai ir nusikaltimo tokiu atveju nebus.

Taip pat, jei tai atsitikimo atvejis, tai pavojingos pasekmės sukeliamos nekaltai, ir todėl neatsiranda nusikaltimo sudėties požymių. O be jų nebus ir nusikaltimo.

Nerūpestingumo pavyzdys: numetama cigaretė, kyla gaisras, padaroma žala. Būtinai turi būti pasekmės.

6.2.3. Mišri kaltės forma

Mišri kaltė – tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis. Veikla – tyčia, pasekmės – dėl neatsargumo.

Baudžiamosios teisės teorijoje nėra vieningos nuomonės dėl mišrios kaltės egzistavimo. Vieni autoriai pripažįsta jos egzistavimą, remdamiesi tuo, kad baudžiamieji įstatymai numato nusikaltimų sudėčių, kuriuose kaltininko veiksmai yra tyčiniai, o ppasekmės – neatsargios. Pavyzdžiui, “Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes”. Tačiau BK Bendroji dalis nenumato mišriosios kaltės formos.

Būtinos mišrios kaltės sąlygos:

1) būtina viena veika;

2) ji turi sukelti dvi savarankiškas pasekmes;

3) kaltės aspektai, veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu: vienų – tyčia, kitų – neatsargumas;

4) du priežastiniai ryšiai iš vienos veikos į abidvi.

Pasekmes turi sukelti skirtingi priežastiniai ryšiai. Jei mirtį sukėlė kūno sužalojimas, mišrios kaltės nebus – bus nužudymas. Pvz., kai kaltininkas nori išdurti akį ir padaro tai nešvariu pirštu, o nukentėjusysis dėl kraujo užkrėtimo miršta. Tai bus mišri kaltė. Jei išdūrus akį, asmuo miršta nuo nukraujavimo, atsiranda vienas priežastinis ryšys, todėl turėsime nužudymą – idealioji sutaptis.

6.3. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas

Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Nusikaltimo padarymo tikslas – tai asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo.

Tarp motyvo ir tikslo egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo susiformavimui, tačiau jie neįtraukiami į tyčios turinį. Antra vertus, nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasekmėmis. Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.

Motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali

būti klasifikuojami į:

1) pozityvius (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir pan.);

2) neutralius (meilė, draugystė ir pan.);

3) negatyvius (savanaudiškumas, pavydas, chuliganiškos ar kt. paskatos ir pan.).

Pažymėtina, kad nusikaltimas gali būti padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų, motyvų.

Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik nusikaltimams, padaromiems tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių. Nusikaltimuose, padarytuose netiesiogine tyčia, ir neatsargiuose nusikaltimuose nusikalstamo tikslo nėra. Suprantama, kad valinga žmogaus veikla visada motyvuota, tačiau neatsargių nusikaltimų atveju galima išskirti tik elgesio, sukėlusio pavojingas pasekmes, o ne nusikaltimo mmotyvus. Tikslai skiriasi savo turiniu (antivalstybiniai, savanaudiški ir kt.). Tikslo pavojingumas nulemia ir nusikaltimo pavojingumo laipsnį.

Nusikaltimo motyvas ir tikslas yra fakultatyvieji subjektyviosios pusės požymis, kurio reikšmė yra:

1) privalomas nusikaltimo sudėties požymis. Jo nebuvimas reiškia nusikaltimo nebuvimą;

2) kvalifikuojantis ar privilegijuotas požymis;

3) neįtraukiami į privalomus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau privalomai nustatomi.

6.4. Klaida ir jos įtaka baudžiamajai atsakomybei

Klaida – tai asmens neteisingas padarytos veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis vertinimas.

Baudžiamosios teisės teorija išskiria teisinę ir faktinę klaidą. Teisinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina veikos ddraudžiamumą, veikos kvalifikavimą bei bausmės rūšį ir dydį. Neteisingas veikos draudžiamumo vertinimas pasireiškia kaip:

• Tariamas nusikaltimas. Asmuo mano, kad jo veika yra draudžiama, bet įstatymas jos nepriskiria prie nusikalstamų. Tuomet baudžiamosios atsakomybės nėra.

• Asmuo mano, kad jo veika nėra draudžiama, bet įstatymas jją traktuoja kaip nusikalstamą. Tuomet klaida nepašalina baudžiamosios atsakomybės.

Neteisingas veikos kvalifikavimo bei bausmės rūšies ir dydžio vertinimas neturi jokios reikšmės baudžiamajai atsakomybei ir kaltės formai, nes i tyčią įtrauktas tik veikos pavojingumo suvokimas, o ne teisingo veikos kvalifikavimo ar galimos bausmės suvokimas.

Faktinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusikaltimo požymius. Prie faktinės klaidos priskiriamos:

1) Klaida dėl nusikaltimo objekto ir dalyko. Dėl objekto ji gali pasireikšti keliais būdais:

• Kai kaltininkas nori pasikėsinti į mažesnį objektą, o pasikėsina į didesnį. Tuomet atsakomybė iškyla už faktines pasekmes. Pvz., jei vietoj pasikėsinimo į žmogaus sveikatą buvo pasikėsinta į jo gyvybę, tai atsakomybė iškils už nužudymą.

• Kai kaltininkas nori pasikėsinti į didesnį objektą, o pasikėsina į mažesnį. Tokiu atveju atsakomybė priklausys nuo ttyčios apibrėžtumo. Konkretizuotos tyčios atveju veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į didesnį objektą, o nekonkretizuotos tyčios atveju – kaip baigtas nusikaltimas remiantis faktinėmis pasekmėmis.

• Kai kaltininkas nori pasikėsinti į vieną objektą, o pasikėsina į kelis. Šiuo atveju kaltininkas už pasikėsinimą į antrąjį objektą atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.

• Kai kaltininkas nori pasikėsinti į kelis objektus, o pasikėsina į vieną šiuo atveju kaltininkas atsakys kaip į pasikėsinimą padaryti ir antrąjį nusikaltimą.

Klaida dėl dalyko gali pasireikšti taip pat keliais būdais:

• Kai kaltininkas nori kkėsintis į vieną dalyką, o pasikėsina į kitą. Šiuo atveju nėra įtakos atsakomybei.

• Kai kaltininkas nori kėsintis į didesnį dalyką, o pasikėsina į mažesnį. Konkretizuotos tyčios atveju čia veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į didesnį dalyką, o nekonkretizuotos tyčios atveju – kaip baigtas nusikaltimas pagal faktines pasekmes.

• Kaltininkas nori kėsintis į mažesnį, o pasikėsina į didesnį dalyką. Čia atsakomybė iškils už baigtą nusikaltimą remiantis faktinėmis pasekmėmis.

2) Klaida dėl veikos pobūdžio. Ji gali pasireikšti neteisingai vertinant veikos faktinių aplinkybių, sudarančių objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, buvimą ar nebuvimą. Pvz., asmuo, manydamas, kad pinigai tikri, parduoda padirbtus pinigus arba atvirkščiai, manydamas, kad pinigai netikri, parduoda tikrus pinigus. Pirmu atveju jis bus baudžiamas už neatsargų nusikaltimą, o antru – kaip už pasikėsinimą realizuoti netikrus pinigus.

3) Klaida dėl priemonių. Ji pasireiškia, kai panaudojamos kitos, nei buvo planuojama priemonės, ir yra galima keliais atvejais:

• Kai vietoj vienos priemonės panaudojama kita lygiavertė priemonė, tai klaida neturi reikšmės atsakomybei.

• Kai panaudojama žymiai galingesnė priemonė, nei kaltininkas ją vertino, tai atsakomybė gali iškilti kaip už neatsargų nusikaltimą.

• Kai pasirinkta priemonė konkrečiu atveju negalėjo sukelti siekiamų pasekmių. Pvz., neveikiančio ginklo panaudojimas. Čia kaltininkas atsakys už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, kurio jis siekė.

• Kai kaltininkas panaudoja objektyviai netinkamas priemones, pvz., burtai ir pan. Tokiu atveju atsakomybės klausimas neiškyla.

4) Klaida dėl priežastinio rryšio. Ji pasireiškia tuo, kad asmuo neteisingai suvokia priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių plėtojimosi eigą.

5) Klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių. Ši klaida savo esme ir sprendimo taisyklėmis atitinka klaidą dėl veikos pobūdžio.

IŠVADOS

Nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, kuri lemia pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, tai nėra ir nusikaltimo sudėties.

Nusikaltimo sudėties elementai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais. Nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą ir objektyviąją pusę, sudaro objektyviąją nusikaltimo sudėtį, o požymiai, apibūdinantys nusikaltimo subjektą ir subjektyviąją pusę – subjektyviąją nusikaltimo sudėtį.

Nusikaltimo objektas yra teisiniai gėriai – tai tvarka, vertybės ir visa tai, kas valstybėje saugoma teisės normų, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu ir kurie yra saugomi baudžiamojo įstatymo.

Objektyvioji nusikaltimo pusė – tai išorinė pavojingo kėsinimosi, kuriuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo teisiniai gėriai, pasireiškimo pusė, kurią apibūdina: pavojinga veika, pasireiškianti veikimu ar neveikimu, nusikalstamos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės bei kitos objektyvios aplinkybės. Pagal objektyviosios pusės požymius dažniausiai vienos nusikaltimų sudėtys atribojamos nuo kitų panašių nusikaltimų sudėčių.

Nusikalstama veika turi būti priešinga teisei, t.y. uždrausta baudžiamojo įstatymo. Nusikalstama vveika visada turi būti sąmoninga ir valinga, kitaip tariant, kontroliuojama žmogaus sąmonės.

Žmogus tik tada gali atsakyti už atsiradusią žalą, kai žala buvo jo veikos pasekmė. Baudžiamosios teisės ypatybė: bet koks tyrimas daromas ne iš veiklos į pasekmes, o atgaline tvarka, nuo pasekmių į veiką.

Nusikaltimo subjektas yra fizinis ir juridinis asmuo, padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą visuomenei pavojingą veiką ir galintis atsakyti baudžiamąja tvarka. Jį apibūdina amžius, nepakaltinamumas, ribotas pakaltinamumas ir apsvaigimas nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Egzistuoja dvi amžiaus ribos, nuo kurių galima asmens baudžiamoji atsakomybė – tai bendroji riba (16 metų), kai asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn už visas nusikalstamas veikas, ir riba nepilnamečiams (14 metų), kai asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn tik už tam tikras, labai pavojingas tyčines nusikalstamas veikas.

Kadangi pakaltinamumas yra asmens sugebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, todėl tai yra vienas iš būtinų nusikaltimo subjekto požymių, be kurio neįmanoma baudžiamoji atsakomybė.

Prie subjektyviąją nusikaltimo pusę sudarančių požymių priskiriami kaltė, nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas. Šių požymių visuma parodo asmens sąmonės ir valios ryšį su pavojinga veika ir pasekmėmis, atspindi asmens viduje vykstančius psichinius procesus darant pavojingą veiką. Teisingas subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus, atribojant panašius

objektyviąja puse nusikaltimus, taip pat parenkant ir skiriant bausmės rūšį ir dydį.

Kaltė yra vienas iš įrodinėjimo dalykų. Apkaltinamasis teismo nuosprendis bus teisingas tik tuomet, kai iš jo bus matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojingą veiką kaltė. Kaltės prielaida yra nusikaltimo subjekto pakaltinamumas. Būti kaltas, t.y. padaryti nusikalstamą veiką tyčia arba dėl neatsargumo, gali tik pakaltinamas asmuo.

LITERATŪRA

1. Baudžiamoji teisė. Vilnius: Eugrimas, 2001.

2. Čiočys P.Teisės pagrindai. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002.

3. Pagrindiniai įstatymai. Vilnius: Mūsų Saulužė, 2003. (Baudžiamasis kodeksas 659 – 716 psl.).

4. Vaišvila A. TTeisės teorija. Vilnius: Justicija, 2000.

5. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. Vilnius: Eugrimas, 2001.

6. Wessels J. Baudžiamoji teisė. Vilnius: Eugrimas, 2003.