Lietuvos apskričių išsilavinimo lygis, lyginamoji analizė naudojant 2001 m. duomenis

TURINYS

ĮVADAS

1. IŠSILAVINIMO VAIDMUO ŽINIŲ EKONOMIKOJE

2. LIETUVOS APSKRIČIŲ GYVENTOJŲ IŠSILAVINIMO LYGIO

LYGINAMOJI ANALIZĖ

3. IŠSILAVINIMO POVEIKIS EKONOMINIAMS PROCESAMS

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

LITERATŪRA…………………………

ĮVADAS

Temos aktualumas. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir posūkis į rinkos ekonomiką pareikalavo naujo adekvataus studijų rengimo, pasižyminčio laisvai demokratinei visuomenei būdingomis švietimo tradicijomis, bei humanistinės pedagogikos idėjomis. Todėl prieš dešimtmetį prasidėjusi Lietuvos studijų rengimo sistemos reforma buvo siekiama sukurti sąlygas, kuriose žmogus galėtų įgyti kvalifikacijas, laiduojančias jo kaip asmenybės tapsmą, profesinį mobilumą bei atitiktų nuolatinės mokslo ir technikos pažangos, ekonomikos internacionalizavimo, o taip pat nuolat besikeičiančios, „„informacinės” visuomenės poreikius. Pagrindinės Europos švietimo plėtotės nuostatos įpareigoja Lietuvą, esančią Europos Sąjungos nare, profesinį rengimą vystyti tokia kryptimi, kad ji atitiktų Europos dimensiją, teiktų profesinį ir bendrąjį kultūrinį išsilavinimą, atitinkantį šiuolaikinio mokslo, technologijos ir kultūros lygį, o taip pat pasirinktos srities profesijos reikalavimus, sudarytų reikalingas sąlygas tobulinti ir perkvalifikuoti įgūdžius, įgalintų dirbančiuosius lanksčiau prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos poreikių ir sąlygų, užtikrintų mokymo tęstinumą bei ugdytų asmenines savybes, kurios reikalingos būsimai veiklai ir savarankiškam gyvenimui rinkos ekonomikos sąlygomis demokratiniais pprincipais paremtoje visuomenėje.

Taigi, siekis kuo pilniau patenkinti ekonominiuose ir socialiniuose santykiuose atsirandančius naujus studijų rengimo tikslus reikalauja, kad reformos procese studijų rengimo sistema įgautų naujas charakteristikas, leidžiančias jai prisitaikyti prie nuolat kintančios profesijų ir kvalifikacijų struktūros, prie sąlygų, kuomet profesinės kkvalifikacijos įgijimas tampa besitęsiančiu ir visą gyvenimą trunkančiu procesu, prie požiūrio, kad savo turiniu jis turi ne tik neatsilikti nuo techninės, technologinės ir organizacinės pažangos, tačiau ją aplenkti, laiduoti ir skatinti.

Vienas iš svarbiausių visuomenės kultūros ir jos raidos lygį apibūdinančių rodiklių – gyventojų išsilavinimas. Todėl gyventojų 2001 metų visuotinio surašymo metu buvo klausiama apie įgytą išsilavinimą.

Darbo tikslas – išanalizuoti ir palyginti Lietuvos apskričių gyventojus pagal jų išsilavinimo lygį.

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti išsilavinimo vaidmenį žinių ekonomikoje.

2. Atlikti išsilavinimo lygio lyginamąją analizę pagal apskritč3. ių išsilavinimo lygį.

4. Paanalizuoti išsilavinimo poveikį ekonominiams procesams.

Darbo objektas – 2001 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenys.

Darbo metodika – mokslinės ir statistinės literatūros analizė.

1. IŠSILAVINIMO VAIDMUO ŽINIŲ EKONOMIKOJE

Žinių ekonomika – tai ekonomika, kurios dinamiką lemia investicijos į žinių kūrimą ir naudojimą, o ne į ffizinį kapitalą. Ekonomikai žinios visuomet yra svarbios, tačiau šuo metu nepalyginamai išaugę žinių kūrimo, platinimo ir naudojimo mastai lemia, kad žinios yra tikroji ekonomikos „varomoji jėga“, o jų naudojimas tapo svarbiausiu ekonomikos augimo veiksniu. Įmonės ir organizacijos, pritaikydamos žinias, sukuria naudingesnius ir pelningesnius produktus ar paslaugas nei turėdamos tuos pačius išteklius ir nepritaikydamos žinių.

Informacinių technologijų ir naujų žinių poveikis ekonomikai tapo toks įspūdingas, kad kai kurie ekonomistai kalba apie „naująją ekonomiką“, kurioje galioja visai naujos taisyklės, nebereikalingi seni sugebėjimai, ir ttik naujos įmonės galės išgyventi jos sąlygomis. Tačiau žinių ekonomika yra normali ekonomika, kurios keliu eina ir Lietuva.

Kai kurie darbai – planavimo ir strategijų parengimo – jau atlikti; šioje srityje mes pirmaujame tarp Europos Sąjungos naujokių. Tačiau perėjimo prie žinių ekonomikos procesai kol kas vyksta nepakankamai greitai ir nuosekliai, nes trūksta stiprios intelektualios politinės valios, nėra įveikti seni stereotipai, vadovaujamasi įvairių grupių interesais, kliudo biurokratijos nerangumas.

Viena iš svarbių užduočių įgyvendinant žinių ekonomiką yra sudaryti sąlygas, padėti žmonėms mokytis ir tobulintis visą gyvenimą. Paskatinti tobulėti tuos, kurie ką tik baigė mokslus ir įtikinti, kad vėl reikia domėtis naujovėmis tuos, kurie jau seniai baigė mokyklas. Čia daug prisidėti gali ir valstybė, pasinaudodama savo turimais svertais ir sudarydama palankias sąlygas tiek besimokantiems, tiek mokymus rengiantiems, tiek ir darbdaviams, kurie leidžia savo darbuotojus tobulintis.

Šių sąlygų gerinimas yra itin sudėtingas procesas, apimantis daugelį valstybės funkcijų, susijusių su ekonomikos plėtra: įstatymo valdžia, nuosavybės teise, konkurencijos skatinimu, ekonomikos atvirumu, finansų rinka, darbo rinka, socialiniu saugumu ir kita.

Kokie veiksniai stabdo žinių ekonomikos plėtrą Lietuvoje?

Pirmiausia mums trūksta inovacijų sistemos, skatinančios ir padedančios jas realizuoti. Tai ir verslo, ir mokslo problema – mokslas nėra skatinamas imtis Lietuvai svarbių tyrimų, o verslas – investuoti į inovacinę veiklą. Valdžios institucijos ddažnai nėra apsisprendusios dėl prioritetų, mokslo institucijos nededa pastangų atsisakyti konservatyvaus požiūrio į mokslinę veiklą.

Specialistai nuolat stebi, kas vyksta jų verslo aplinkoje; siekdami efektyviau konkuruoti, jie reaguoja į atsirandančias naujoves, aiškinasi, kaip jos veikia, stengiasi pritaikyti jas ir savo darbe. Taip jie atnaujina savo žinių bagažą. Tačiau žinių atnaujinimas – dar ne viskas. Įmonės nori, kad jų produktai ir paslaugos būtų patrauklesnės nei jų konkurentų. Todėl jos pačios stengiasi patobulinti ar pakeisti savo veiklą taip, kad ji taptų pranašesnė. Tuomet yra sukuriamos naujos technologijos, padaromi atradimai – kitaip tariant, sukuriamos naujos žinios.

Įmonė, kuri naudoja naujausias žinias ir pati kuria naujas ir yra tikroji žinių ekonomikos dalyvė. Žinioms įsisavinti ar net naujoms sukurti įmonei nereikia stambaus kapitalo – čia žymiai svarbiau įmonės pozicija: savo darbą orientuoti taip, kad įmonė naudotųsi visomis jai prieinamomis naujovėmis ir pati jas kurtų. Tuomet, pasinaudodama tais pačiais ištekliais, ji gali pasiūlyti naudingesnius produktus ar paslaugas nei galėtų tiesiog „virdama savo sultyse“ ir nekreipdama dėmesio į aplinkoje vykstančias permainas. Kitaip sakant, įmonei geriau būti „atvira“ sistema, kuri sąveikauja su išore, keičiasi informacija, nei būti „uždara“.

Svarbu suprasti, kad žinių ekonomika vienodai svarbi tiek privačioms įmonėms, tiek ir valstybinėms organizacijoms, tiek aukštųjų technologijų specialistams, tiek ir dirbantiems žžemės ūkio srityje. Visose šiose srityse žmonės turi siekti naujausių žinių, jas taikyti savo darbe ir kurti naujas. Žinių ekonomika yra vienodai naudinga visiems.

Žinių ekonomikos įmonėje, kuri savo veikloje naudoja naujausias žinias ir kuria naujas, mokymasis visą gyvenimą yra natūrali verslo ciklo dalis. Žinių ekonomika gali egzistuoti tik tuomet, jei jos dalyviai nuolatos mokosi, jei jie perima pasaulyje sukurtas žinias, jas naudoja, patys kuria žinias ir jas perteikia kitiems. Mokymasis visą gyvenimą neatskiriamas nuo žinių įmonės, kuri ne tik naudoja iš aplinkos gautas žinias, bet ir perduoda jas iš vienos savo darbuotojų kartos į kitą.

Įvertindamas aštuonioliktojo amžiaus žmonių ydas, poetas Aleksanderis Pope’as rašė: „Menkas išsilavinimas yra pavojingas”. Dabar, kai praėjo keli amžiai, aišku, jog išsilavinimas – arba šiuolaikinis šio žodžio atitikmuo žinios – yra daug svarbesnis žmonių gerovei nei kapitalas, darbas ir kiti veiksniai, sukuriantys ekonomikos augimą.

Europos Sąjungai besiplečiant į Rytus, Vidurio Europos valstybėms – Europos Sąjungos naujoms narėms bei kandidatėms ypač svarbu įsigyti ir panaudoti žinias bei naujas technologijas, jeigu jos, įstojusios į Europos Sąjungą ar ką tik įstojusios į ją, nori pasiekti dabartinių narių gyvenimo standartus.

OECD valstybėse žinių infrastruktūra buvo sukurta dešimtajame dešimtmetyje ir buvo svari valstybių augimui. Ekonomikos augimas įsibėgėjo dėl naujų rinkos

ir darbo vietų, technologijų. Tiesiogiai padidėjo produktyvumas, sumažėjo išlaidos, pagreitėjo atsakas į vartotojų poreikius ir naujus produktus.

Airija ir Suomija – valstybės, kurios, pritaikiusios žinias, pakeitė savo likimus. Airija susitelkė ties švietimu ir informacinėmis technologijomis. Kaimo ekonomikos šalis persitvarkė į didžiausią Europos kompiuterių įrangos eksportuotoją. Suomija per dešimtmetį iš varganos medienos ir popieriaus eksportuotojos tapo sparčiai besivystančia žinių ekonomikos valstybe. Jos didžiausia įmonė „Nokia” sujungė suomius su milijardais žmonių visame pasaulyje.

Airijoje ir Suomijoje žinių ekonomika vaidina didelį vaidmenį.

Šie ppavyzdžiai pateikia daug svarbių pamokų Vidurio Europos valstybėms, Europos Sąjungos naujoms narėms ir kandidatėms. Šiuo metu dauguma jų atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių tokiais žinių panaudojimo veiksniais kaip suaugusiųjų mokslas, naudojimasis kompiuteriais, interneto svetainių skaičius bei tyrimo ir plėtros išlaidos.

Iššūkiai reikalauja ryžto ir drąsos. Įmonės ir produktai turės konkuruoti bendroje rinkoje. Aukšti augimo tempai bus būtini norint patenkinti Vidurio Europos valstybių gyventojų lūkesčius. Šalių kandidačių ar ką tik įstojusių narių gyvenimo standartai turėtų atitikti Europos Sąjungos lygį. Jeigu valstybės nnorės išspręsti šiuos klausimus, jos turės aktyviau remtis žinių ekonomika.

Beje, šios valstybės turi aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, palyginti aukšto lygio mokslą ir technologijas, išplėtotus komunikacijų tinklus. Jos vis atviresnės užsienio technologijoms.

Pasivyti nebus sunku, jeigu šios valstybės imsis tinkamų ppriemonių. Ekonominė ir institucinė sistema turi remti efektyvų žinių naudojimą ir skatinti tai daryti darbdavius. Be to, nedidelė infliacija, tinkama valiutų ir fiskalinė politika bei reguliavimas, skatinantis investicijas bei technologijų „perkėlimus“, yra būtini žinių ekonomikai.

Tą patį galima pasakyti apie prekybos ir investicinių režimų atvirumą. Laisvoji prekyba sukuria technologijų paklausą, o tiesioginės užsienio investicijos – technologinius pasikeitimus. Efektyvūs bankai ir solidus finansinis sektorius parodo, kiek valstybės gali finansuoti naujas ir iniciatyvias kompanijas. Aiškios intelektinės nuosavybės teisės skatina tyrimus ir plėtrą, pasidalijimą žiniomis. Konkurencija užtikrina, kad naujos vietinės ir užsienio įmonės gali laisvai patekti į rinką ir plėtoti naujausias technologijas ir žinias.

Kaip parodė Airijos pavyzdys, svarbiausia yra išsilavinę ir kvalifikuoti žmonės. Tik tuomet valstybė gali tinkamai pasinaudoti informacijos pasidalijimu ir skleidimu. LLabai svarbu, kad bevielės komunikacijos priemonės, internetas, palydoviniai tinklai, informacijos kaupimo centrai ir perdavimo priemonės būtų atviresnės vartotojams.

Būtina skatinti naujoves suburiant mokslininkus ir darbdavius į vieną vietą, kad šie galėtų žinias paversti technologijomis, o technologijas – produktais ir paslaugomis. Siekdamos pasinaudoti visuotinio žinių tinklo augimo nauda ir sukurti naujus atsakus vietiniams poreikiams, tyrimus turėtų atlikti ir valstybinės, ir privačios kompanijos. Tokia bendradarbiavimo rūšis skatina naujoves bei konkurenciją, kartu suartina visuomenę, sumažindama nelygybę ir padidinama socialinius ryšius.

Kai kurios Vidurio EEuropos valstybės, paskatintos Europos Sąjungos ir Pasaulio banko, jau kuria nacionalines žinių ekonomikos strategijas. Jeigu norima, kad jos veiktų, būtina ne tik investuoti į komunikacijas ir informacines technologijas, bet ir sukurti poreikį veiksmingai naudotis žiniomis, sukuriant tinkamą ekonominę ir institucinę sistemą, suteikiant gyventojams įgūdžių naudotis šiomis galimybėmis ir finansuoti vietinius naujovių centrus, kurie yra naujų idėjų garantas.

Universitetai žinių visuomenėje ir žinių ekonomikoje ima prarasti išskirtines naujų žinių kūrimo privilegijas, kadangi žinioms tampant pagrindiniu vertės kūrimo veiksniu ir pagrindiniu konkurencinį pranašumą užtikrinančiu strateginiu ištekliumi, atsiranda daugiau institucijų, siekiančių ir galinčių jį įvaldyti. Šie pokyčiai pirmiausia keičia žinių kūrimo sistemą aukštajame moksle, kuri iš disciplininės, homogeniškos, turinčios aiškią hierarchiją tampa greitai kintančia, nebetelpančia vienos disciplinos rėmuose bei lanksčiai reaguojančia į įvairiausius studentų poreikius bei pramonės prioritetus. Aukštasis mokslas tiesiogiai įtakoja ekonomikos augimą per kompetentingų specialistų rengimą, naujų žinių kūrimą, jau egzistuojančių pasaulyje žinių kaupimą, prieinamumo prie jų didinimą ir tų žinių pritaikymą vietos kontekstui. Todėl labai svarbu, kad aukštajame moksle sukurtos žinios būtų efektyviai panaudojamos naujų produktų ir naujos vertės kūrimui.

2. LIETUVOS APSKRIČIŲ GYVENTOJŲ IŠSILAVINIMO LYGIO LYGINAMOJI ANALIZĖ

Vienas iš svarbiausių visuomenės kultūros ir jos raidos lygį apibūdinančių rodiklių – gyventojų išsilavinimas. Todėl gyventojų 2001 metais visuotinio surašymo metu buvo klausiama apie įgytą iišsilavinimą. Klausta 10 metų ir vyresnių asmenų. Buvo rašomas valstybinėse mokyklose ir valstybės pripažintose nevalstybinėse mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas, remiantis diplomu, brandos atestatu ar kitu mokyklos baigimo pažymėjimu. Jei asmuo dar mokėsi, buvo žymimas jau įgytas išsilavinimas.

Asmeniui, įgijusiam išsilavinimą užsienyje, buvo žymimas toks išsilavinimas, kurį nurodė surašomas asmuo.

2001 metais surašymo metu 2 920 680 asmenų (94,9 procento visų 10 metų ir vyresnių gyventojų) nurodė, kad turi aukštąjį, aukštesnįjį, vidurinį, pagrindinį ar pradinį išsilavinimą. Kaip pasiskirstė gyventojai pagal įgytą išsilavinimą, matyti iš 1 lentelės.

1 lentelė. Gyventojai pagal išsilavinimą (10 metų ir vyresni)

Išsilavinimas Gyventojų skaičius, tūkst.

Iš viso 3 076,9

Aukštasis 388,5

Aukštesnysis 594,9

Vidurinis 835,7

Pagrindinis 461,0

Pradinis 640,6

Neturi pradinio 141,8

Nenurodė 14,4

Gyventojų surašymo užfiksuota išsilavinimo struktūra atsispindi 1 paveiksle.

1 pav. Gyventojai pagal išsilavinimą.

Didžiuma baigusių aukštąjį ir aukštesnįjį mokslą – miesto gyventojai. Šio surašymo metu mieste buvo 85,8 procento baigusių aukštąjį ir 73,6 procento – aukštesnįjį mokslą. Kaime gyveno 14,2 procento baigusių aukštąjį ir 26,4 procento baigusių aukštesnįjį mokslą. Taigi baigusių aukštąjį ir aukštesnįjį mokslą santykis mieste ir kaime gana stabilus.

2001 metų surašymo metu iš 1000-čio 10 metų ir vyresnio amžiaus asmenų aukštąjį, aukštesnįjį ir vidurinį mokslą turėjo 658 miesto ir 453 kaimo gyventojai. Taigi šis rodiklis mieste gerokai aukštesnis. Kaimo gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, apie 3 kartus mažiau.

Gyventojai pagal išsilavinimą apskrityse

2 pav. Vilniaus apskrities gyventojų išsilavinimas ((vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš pateikto paveikslo matome, kad Vilniaus apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį yra daugiausiai turinčių vidurinį išsilavinimą, toliau aukštesnįjį ir aukštąjį.

3 pav. Kauno apskrities gyventojų išsilavinimas (vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš 3 paveiksle pateiktų duomenų galime daryti išvadą, kad Kauno apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį yra daugiausiai turinčių vidurinį išsilavinimą, toliau pradinį ir aukštesnįjį.

4 pav. Klaipėdos apskrities gyventojų išsilavinimas (vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš pateikto paveikslo matome, kad Klaipėdos apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį daugiausiai yra turinčių vidurinį išsilavinimą, toliau pradinį ir aukštesnįjį.

5 pav. Šiaulių apskrities gyventojų išsilavinimas (vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš 5 paveiksle pateiktų duomenų galime daryti išvadą, kad Šiaulių apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį yra daugiausiai turinčių vidurinį išsilavinimą, toliau pradinį ir aukštesnįjį.

6 pav. Panevėžio apskrities gyventojų išsilavinimas (vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš pateikto paveikslo matome, kad Panevėžio apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį daugiausiai yra turinčių vidurinį išsilavinimą, toliau pradinį ir aukštesnįjį.

7 pav. Alytaus apskrities gyventojų išsilavinimas (vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš 7 paveiksle

pateiktų duomenų galime daryti išvadą, kad Alytaus apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį yra daugiausiai turinčių vidurinį išsilavinimą, toliau aukštesnįjį ir pagrindinį.

8 pav. Marijampolės apskrities gyventojų išsilavinimas (vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš pateikto paveikslo matome, kad Marijampolės apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį daugiausiai yra turinčių vidurinį išsilavinimą, toliau pradinį ir aukštesnįjį.

9 pav. Tauragės apskrities gyventojų išsilavinimas (vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš 9 paveiksle pateiktų duomenų galime daryti išvadą, kad TTauragės apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį yra daugiausiai turinčių pradinį išsilavinimą, toliau vidurinį ir aukštesnįjį.

10 pav. Telšių apskrities gyventojų išsilavinimas (vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš pateikto paveikslo matome, kad Telšių apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį daugiausiai yra turinčių vidurinį išsilavinimą, toliau pradinį ir aukštesnįjį.

11 pav. Utenos apskrities gyventojų išsilavinimas (vyrų ir moterų, kaime ir mieste)

Iš 11 paveiksle pateiktų duomenų galime daryti išvadą, kad Tauragės apskrityje vyrų ir moterų, mieste iir kaime pagal išsilavinimo lygį yra daugiausiai turinčių pradinį išsilavinimą, toliau pradinį ir aukštesnįjį.

Atlikus analizę paaiškėjo, kad Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Telšių ir Utenos apskrityse vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį yra vienodi. Nes daugiausiai yra vidurinį iišsilavinimą turinčių asmenų, mažiau pradinį ir aukštesnįjį, dar mažiau pagrindinį ir aukštąjį. Iš apskričių išsiskiria ypatingumu tik Vilniaus, Kauno, Alytaus ir Tauragės apskritys. Vilniaus apskrityje daugiausiai yra vidurinį išsilavinimą turinčių asmenų, mažiau aukštesnįjį ir aukštąjį, dar mažiau pagrindinį ir pradinį. Kauno apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį daugiausiai vidurinį, mažiau pradinį ir aukštesnįjį, dar mažiau aukštąjį ir pagrindinį. Alytaus apskrityje vyrų ir moterų, mieste ir kaime pagal išsilavinimo lygį daugiausia kaip ir kitose apskrityse vidurinį išsilavinimą turinčių asmenų, mažiau aukštesnįjį ir pagrindinį, dar mažiau aukštąjį ir pradinį. Tauragės apskrityje daugiausiai pradinį išsilavinimą turinčių asmenų, mažiau vidurinį ir aukštesnįjį, dar mažiau pagrindinį ir aukštąjį.

3. IŠSILAVINIMO POVEIKIS EKONOMINIAMS PROCESAMS

Aukščiausią kvalifikaciją turinčių gyventojų emigracija – žalinga valstybės ekonomikai, tačiau ggali turėti ir naudos. Nei šio reiškinio žala, nei nauda Lietuvoje neskaičiuojama.

Vis labiau senstant visuomenei išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse ir trūkstant kvalifikuotos darbo jėgos, su kuo susiduria JAV, jų vyriausybės atsigręžia į kvalifikuotą darbo jėgą besivystančiose valstybėse ir sukuria geresnes sąlygas šiai darbo jėgai privilioti. Tuo tarpu besivystančiose valstybėse, kurios negali konkuruoti darbo užmokesčiais su išsivysčiusiomis, ekspertai prognozuoja, jog per tam tikrą laiką dėl kvalifikuotos darbo jėgos sumažėjimo gali sulėtėti ūkio plėtra.

Lietuvoje mokslininkai taip pat susirūpino, kad iš Lietuvos bbėga patys gabiausi jauni mokslininkai, kurie dirbdami Lietuvoje galėtų prisidėti prie ekonomikos augimo.

Prognozuojama, jog Lietuvai jau įstojus į Europos Sąjungą, aukštą kvalifikaciją turinčių gyventojų emigracija į Vakarų Europos valstybes padidėjo – dėl siūlomų geresnių darbo sąlygų, aukštesnių darbo užmokesčių.

Kol kas Lietuvoje skaičiuojami tiktai galimi migracijos mastai, nesvarstant, kiek tai valstybei gali turėti naudos ir kiek pridaryti žalos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdytas tyrimas rodo, kad dažniau į užsienį dirbti rengiasi vykti jaunesnio amžiaus, aukštesnio išsilavinimo žmonės. „Atgimimo” užsakymu „Vilmorus” atliktas visuomenės nuomonės tyrimas rodo, jog žmonės, turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą, geriausiai save realizuoja Lietuvoje, tuo tarpu labiausiai norėtų išvykti mokytis arba dirbti, tai yra laikinai, vidurinį, specialųjį ar aukštąjį mokslą baigę lietuviai.

Visam laikui išvykti gyventi į užsienį taip pat norėtų daugiau žmonių, turinčių aukštąjį ar vidurinį išsilavinimą, nei nebaigtą vidurinįjį.

Tačiau tiriami tiktai socialiniai padariniai, tai yra įvertinamas darbo jėgos perteklius ar trūkumas. Kol kas neteko girdėti, kad valstybiniu lygmeniu būtų galvojama, kaip racionaliau būtų galima panaudoti užsienyje dirbančius Lietuvos protus, ar kaip juos privilioti atgal bent trumpalaikiams projektams.

Kvalifikuotų žmonių emigracija ir toliau didės į išsivysčiusias valstybes, nes pastaruoju metu jose kuriamos palankesnės sąlygos privilioti žmonių, turinčių aukštą kvalifikaciją.

Keičiasi požiūris į migraciją

Kaip rašo žurnalas „The Economist”, KKanada ir Australija, kurios pirmosios sukūrė schemas, kaip atrinkti kvalifikuotus būsimuosius imigrantus, ketina kviestis dar daugiau tokių žmonių, o JAV neseniai gerokai padidino laikinų vizų kiekį kvalifikuotiems darbuotojams.

Netgi vyriausybės, kurios visai neseniai bandė gintis nuo imigracijos, šiuo metu skatina gerą kvalifikaciją turinčius žmonės atvažiuoti. Neseniai pakeista Vokietijos imigracijos sistema siūlo taškų sistemą kvalifikuotiems darbuotojams, Didžioji Britanija padidino laikinų darbo leidimų skaičių tokiems žmonėms ir sumažino reikalaujamą kvalifikacijos lygį. Dauguma valstybių švelnina taisykles, kurios verčia tik ką baigusius studentus išvažiuoti namo, pavyzdžiui, Australija pernai nusprendė leisti informatikos ir komunikacijų studentams apeliuoti į nuolatinio gyvenimo leidimą atsižvelgiant į jų išsilavinimą.

Migracija – legali ar nelegali – yra brangus malonumas. Todėl sau emigruoti leidžia didesnė dalis išsilavinimą turinčių gyventojų nei neišsilavinusių. JAV pritraukia labiausiai kvalifikuotus žmones iš aplinkinių valstybių – tyrimai rodo, kad apie 21 procentas legalių migrantų JAV, palyginti su 8 procentų vietinių amerikiečių, mokėsi 17 metų, o tai rodo, kad jie, įsigiję aukštąjį mokslą, tęsė ir atitinkamas studijas.

Išsilavinimas, gautas užsienyje, sukuria tam tikrus ypatumus – JAV moko apie trečdalį visų užsienio studentų, todėl nenuostabu, jog apie pusė studentų, gavusių daktaro laipsnį, po penkerių metų vis dar gyvena JAV. Fizikos ir matematikos daktarų lieka du trečdaliai. Kai kurie įsigyja darbo vizas kkvalifikuotiems darbuotojams, kai kurie sukuria šeimas, nes tai yra pats greičiausias ir patikimiausias būdas likti JAV, o kiti paprasčiausiai tampa nelegaliais imigrantais.

Protus „eksportuojančios“ valstybės nukenčia

Ne vien tik vargingos valstybės nukenčia dėl protų nutekėjimo, teigia „The Economist” – tokios šalys kaip Kanada ar Australija vis labiau atkreipia dėmesį, kad tampa „surogatinėmis” tėvynėmis, kur gaunama pilietybė, įgyjamas išsilavinimas tam, kad vėliau dalyvautų turtingesnėje ir platesnėje pasaulio darbo rinkoje.

Ar svarbu, kad išsilavinę žmonės palieka savo valstybes? Bendroje darbo rinkoje tai yra natūralūs procesai, kai protingiausi siekia gauti už savo įgūdžius didžiausią atlygį. Bet tai, kas tinka globaliai darbo rinkai, netinka atskiroms valstybėms, kurios praranda didesnę dalį savo protų.

Kai kurie ekonomistai mano, kad apskritai emigracijos poveikis valstybei gali būti naudingas. 1882 m. Knutas Wicksellis teigė, jog emigracija gali padėti valstybei sutvarkyti darbo rinkos procesus, nes skurdas yra darbo jėgos pertekliaus ir neefektyvios žemės rinkos padarinys.

Ir iš tikrųjų, nors, pavyzdžiui, Airijoje XX a. pabaigoje industrializacijos procesai buvo lėti, tačiau airių darbo sąlygos tiek ir absoliučia prasme, tiek ir palyginti su D.Britanija ir JAV iš karto pagerėjo, kai migrantai išvažiavo.

Kita vertus, kvalifikuotos darbo jėgos emigravimas didina darbo užmokesčius tų, kurie lieka. 10-ojo dešimtmečio viduryje pusė Bukarešto fizikų

bakalaurų paliko Rumuniją.

Pernai tokių buvo jau tiktai 10 procentų. Tai aiškinama tuo, kad augant Rumunijos ekonomikai padidėjo kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, taip pat ir jiems mokami atlyginimai.

Tačiau vis dėlto protų praradimas daugiau valstybei kenkia nei padeda. Šie žmonės iš esmės kuria darbo vietas kitiems. Jų netekimas išbalansuoja vidutinės klasės politinės įtakos svorį. Jeigu tai įvyksta staigiai ir netikėtai, gali sunaikinti visą mokslinį valstybės potencialą. Albanija per dešimt metų po komunizmo griuvimo prarado trečdalį savo kvalifikuotos darbo jėgos – toks greitis nnepaliko laiko natūraliai kaitai. Negana to, moksliniai tyrimo projektai, kurių vykdymas užtrunka, paprasčiausiai sugriūva, kai žmonės išvažiuoja.

Be to, būtina tirti ir finansinius migracijos aspektus. Besivystančių valstybių mokesčių mokėtojai apmoka emigrantų išsilavinimą, o šie palieka didesnę socialinio draudimo naštą. Nors emigrantai padidina mokesčių mokėtojų gretas valstybėse, kuriose jie apsistoja, tačiau kartu sumažina jų skaičių tėvynėje. Harvardo universiteto mokslininkai, tirdami Indijos migracijos finansinius aspektus, nustatė, kad 1 milijonas indų JAV sudarė apie 0,1 procentą Indijos populiacijos, tačiau uždirbo 10 procentų Indijos nnacionalinių pajamų. Namuose, žinoma, jie būtų uždirbę mažiau, tačiau vis tiek būtų tarp didžiausių mokesčių mokėtojų.

Daugiau nei tarptautinė pagalba

Dar vienas finansinis aspektas – finansinės perlaidos, kurias emigrantai siunčia namo. Kiekvienais metais iš migravusių žmonių į tėvynę oficialiais kanalais grįžta aapie 60 milijardų JAV dolerių. Manoma, jog dar apie 15 milijardų JAV dolerių grįžta neoficialiais kanalais. Nuo 1989 metų iki 2004 metų perlaidų suma padvigubėjo. Vien tik oficialios perlaidos buvo 20 procentų didesnės nei visa tarptautinė parama besivystančioms valstybėms – paramos kiekiai mažėja, o perlaidų sumos ir toliau auga.

Iki šiol ekspertai buvo linkę ignoruoti šiuos finansinius srautus arba manė, kad jų įtaka yra daugiausiai neigiama. Kalifornijos universiteto mokslininkai tyrė emigrantų perlaidų į Turkiją poveikį ir nustatė, jog jos sukėlė žemės kainų infliaciją bei pabrangino ir taip pervertintą valiutos kursą. Tačiau šie pinigai, išleisti vartojimo prekėms, skatina ekonomikos augimą – apskaičiuota, jog vienas perlaidos doleris sukuria trijų JAV dolerių perkamąją galią.

Ne viskas taip blogai

Besikeičiantis požiūris į migraciją verčia ieškoti iir teigiamų šio proceso aspektų. Emigracija gali padidinti aukštojo mokslo populiarumą – galimybė išvykti ir užsidirbti daugiau skatina jaunus žmones siekti aukštojo mokslo. Kadangi vis tiek ne visi išvažiuos, valstybėje bus daugiau išsilavinusių žmonių. Kitose valstybėse aukštojo mokslo sistemos jau prisitaiko prie reikalavimų, kurių reikia, kad galėtum dirbti užsienyje, pvz., Meksikoje Monterėjaus technologijos institutas jau du dešimtmečius siūlo keletą specialybių, atitinkančių JAV reikalavimus.

Savaime suprantama, jog tokie įgūdžiai yra labai reikalingi ir didžiosioms Meksikos kompanijoms, konkuruojančioms su JAV kompanijomis.

Be tto, jeigu šie emigrantai grįžta namo, jie parsiveža naudingus įgūdžius bei ryšius – ekspertai randa požymių, rodančių, kad tarp valstybių, eksportuojančių bei importuojančių darbo jėgą, plėtojasi aktyvesnė užsienio prekyba. Viena Kanados studija rodo, jog 9-ojo dešimtmečio imigrantų padidėjimas 10 procentų valstybės eksportą padidino 10 procentų, o importą iš tos šalies – 3 procentais, be to, atkreiptas dėmesys, jog, pvz., Azijos darbuotojai linkę grįžti į savo tėvynę. Iš 312 Hsinchu pramoninio parko kompanijų 113 sukūrė JAV išsilavinimą gavę Taivano inžinieriai, turintys darbo Silicio slėnyje patirties.

Kaip išlaikyti

Ką turėtų daryti valstybės, norėdamos išsaugoti savo šviesiausius protus? Pirmiausiai reikėtų, kad valstybė būtų trokštama vieta dirbti ir siekti karjeros, teigia „The Economist”. Kultūra, kur aukštesnės pareigos, karjera ir atlyginimas priklauso nuo pažinčių ar politinio sprendimo, bet ne nuo nuopelnų, visada praras savo šviesiausius protus. Tai ypač tinka valstybiniam sektoriui, taip pat ir aukštosioms mokykloms, nes profesionalai lieka tiktai tuomet, kai profesionalumas yra vertinamas.

Atlyginimas lygiai taip pat yra svarbus. Besivystančios valstybės, kovodamos dėl profesionalų, turėtų mokėti jiems didesnius atlyginimus, taigi pasaulinė konkurencija dar labiau didina tokiose valstybėse pajamų atotrūkį tarp įvairią kvalifikaciją turinčių žmonių. Tai vėlgi problema viešajame sektoriuje – Atviros visuomenės programa siūlo vieną iš išeičių – ji padidina darbo užmokestį grupei elitinių vviešojo sektoriaus darbuotojų, kurie grįžo dirbti į Vidurio ir Rytų Europą, įgiję išsilavinimą užsienyje.

Tačiau tuomet valstybės tarnautojai, kurie niekada nesimokė užsienyje, teigia, jog jų išsilavinimas yra nuvertinamas.

Imigracijos lygį gali lemti ir švietimo finansavimo sistema. Įvairiose valstybėse smarkiai subsidijuojamas aukštasis mokslas sukuria prielaidas absolventams išvykti – tokių subsidijų panaikinimas ar paskolų sistemos įvedimas leistų išlaikyti valstybėje daugiau kvalifikuotų specialistų. Be to, kai kurios valstybės yra apmokestinusios išvažiuojančius asmenis tam, kad atgautų bent dalį jų sukuriamo produkto užsienyje, o nemokantiems sunkiau įsigyti žemės ar atnaujinti pasą.

Dar vienas būdas skatinti dalyvauti dviejų kultūrų gyvenime – išplėsti dvigubos pilietybės galimybes, ir tai besivystančios valstybės nelabai mėgsta. Be to, internetu kuriamos emigrantų bendruomenės, rengiamos konferencijos, iš kurių dažnai sukuriami bendri projektai. Kitas būdas – trumpiems projektams pritraukti emigrantų, suteikti jiems garantijų, jog jie galės grįžti į juos priglaudusią valstybę. Be to, kartu su išsivysčiusiomis valstybėmis kuriamos specialios aukštojo mokslo programos, kad šios po to šiuos žmones priimtų dirbti.

Ir svarbiausia – kuo sunkiau migrantams įvažiuoti į išsvajotą valstybė, tuo mažiau jie norės rizikuoti grįžti namo, teigia „The Economist”. Kuo ilgiau jie liks užsienyje, tuo labiau tikėtina, jog jų gyvenimas bus pastovus – dings seni ryšiai, o tėvynėje bus sunkiau prisitaikyti. Mobilumas, taip aatitinkantis dabartinę darbo rinkos būseną, gali padėti tiek ir priimančiai, tiek ir išsiunčiančiai valstybei. Tuomet sustiprėjus „eksportuojančiai” valstybei, ji pati bus emigrantų taikinys – ir spręs tas pačias problemas.