Europos sąjungos institucijos

KLAIPĖDOS SOCIALINIŲ MOKSLŲ KOLEGIJA

TEISĖS KATEDRA

STUDIJŲ PROGRAMA

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS

Leidžiama ginti

KATEDROS VEDĖJA

J.Paulauskienė

2005-____-____

PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS

INSTITUCIJOS

Baigiamasis darbas

DIPLOMANTAS

Darius Šileikis

2005-____-____

VADOVAS

Darius Kurpavičius

2005-____-____

RECENZENTAS

___________________

2005-____-____

Klaipėda, 2005

TURINYS

1. Profesinių kompetencijų Sąrašas

2. Įvadas

3. Literatūros šaltinių apžvalga

4. Darbo metodai ir priemonės

5. Europos Sąjungos istorinė apžvalga

6. Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos

6.1. Europos Parlamentas

6.2. Europos Viršūnių Taryba

6.3. Europos Taryba

6.4. Europos Komisija

6.5. Europos Audito Rūmai

6.6. Europos Teisingumo Teismas

7. Darbo rezultatai ir jų aptarimas

8. Išvados ir rekomendacijos

Literatūros sąrašas

Anotacija

Summary

Priedai

1. PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄRAŠAS

• Teisinis konsultavimas

• Teisinis auditas

• Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra

• Teisės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas

• Valstybės valdymo subjektų teisinis konsultavimas ir teisinis auditas

• Teisės norminių aaktų ir valstybės valdymo subjektų lokalinių dokumentų kūrimas bei laikymosi priežiūra.

2. ĮVADAS

Europos Sąjungos istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas

Pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai yra:

– sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis);

– skatinti subalansuotą eekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;

– ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį įį bendrą gynybą;

– stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;

– plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse.

Kuriantis Europos Sąjungai kūrėsi ir jos institucijos. Jos priima sprendimus, kuriais remiantis sukuriamas pagrindas ES funkcionavimui. Sprendimų priėmimas – tai Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarka. Europos Sąjungos valstybės narės paklūsta Europos Sąjungos privalomoms sutartims bei teisės aktams, perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos Europos Sąjungos interesus.

Tam, kad Europos Sąjunga galėtų siekti užsibrėžtų tikslų ir vykdyti jai suteiktas funkcijas bei įgaliojimus, būtinos tam tikros valdžios institucijos. Dabartiniu metu, Europos Sąjungoje, be papildomų, patariamųjų ar finansinę veiklą vykdančių institucijų yra ir pagrindinės institucijos, kurios ssąlyginai atintinka visose šalyse esantį valdžių padalijimo principą: leidžiamoji valdžia – Europos Taryba ir Europos Parlamentas, vykdomoji valdžia – Europos Komisija, teisminė valdžia – Teisingumo Teismas. Priežiūros funkcijas atlieka Audito Rūmai.

2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Šalies Parlamentarai ir kiti aukšti pareigūnai dalyvauja svarbiausiuose Europos Sąjungos institucijų darbuose išreikšdami mūsų kaip šalies piliečių valią ir ir įgyvendina valstybės tikslus. ES vainikuoja daugiau kaip dešimtmetį nuo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo trukusias pastangas grįžti į Europos tautų šeimą, kuriai LLietuva istoriškai visada priklausė, su kuria ją sieja bendra praeitis ir bendros vertybės. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje atveria kelius Lietuvos žmonių gerovei, o valstybei suteikia naujas galimybes užtikrinti šalies klestėjimą bei jos saugią ateitį. Šie faktai ir paskatino mane nagrinėti Europos Sąjungos institucinę sistemą, juk tai ypatinga institucinė sistema, kuri nėra įprasta tarptautinėms organizacijoms, nes labai stipriai išvystyta, turi teisę priimti sprendimus sąlyginai nepriklausomai nuo jos narių.

Taigi šio darbo objektas – pagrindinės Europos Sąjungos institucijos bei jų analizė, o pagrindinis darbo tikslas nuosekliai išdėstyti kiekvienos Europos Sąjungos institucijos veiklą, sudėtį, kompetenciją bei jos būtinumą Sąjungoje. Šių tikslų sieksiu istoriniais bei statistiniais aspektais.

3. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA

Pradedant rašyti šį darbą teko susidurti su informacijos stoka, kadangi daugelis lietuvių autorių, tokie kaip Gediminas Vitkus, Algis Junevičius ir kt., Europos Sąjungą analizuoja dar iki naujų narių įstojimo į Europos – narių Šeimą, ir pateikia duomenis Lietuvos integracijos laikotarpiu. Šiandien ši informacija iš esmės yra pasikeitusi. Statistinės Europos Sąjungos institucijų sudėties, veiklos, darbo rezultatų analizės pateikiamos tik iki 2000 metų. Šių autorių leidiniai nemažai pagelbėjo rašant Europos Sąjungos institucijų teorinę dalį ir jų vaidmenį pačioje Sąjungoje.

Naudojantis užsienio autorių ir į lietuvių kalbą išleista literatūra, tai: Dr. Klauso – Dieterio Borchardto „Bendrijos teisės abėcėlė“, Vernerio Veidenfeldo bbei Volfgango Veselo „Europa nuo A iki Z“ daugiausia buvo rasta bendros informacijos, kuri kartojasi visose knygose, ir pateikta labiau sausi duomenys apie institucijų sudėtį, pagrindines kompetencijas, mat, tai knygos, skirtos „greitam naudojimui“ (informacija jose pateikiama abėcėline tvarka).

Gal net didžausią duomenų dalį radau internetiniuose puslapiuose, kur kiekviena Europos Sąjungos institucija su ja susijusius duomenis publikuoja savo sukurtuose tinklapiuose, kuriuose informacija yra reguliariai atnaujinama ir pateikiama su naujausiais pasiketimais. Juose radau šiuo metu pačią tiksliausią infomaciją, kiekvienos institucijos narių sąrašus, jų pareigybes, kadencijos laikotarpius bei pačių institucijų atliekamas funkcijas. Tenka tik šiek tiek nusivilti, kad daugelis informacijos pateikiama užsienio kalba, kurios išvertimas į gimtąją labai apsunkino šio darbo rašymą. Bene pats informatyviausias tinklapis tai Europos Sąjungos portalas (http://europa.eu.int), kuriame be pateiktos informacijos radau nemažą nuorodų srautą į su Europos Sąjunga susijusius tinklapius.

Prie darbo rašymo nemaža dalimi prisidėjo Europos Sąjungos informacijos centro informacija, kuri pateikta bukletų, lankstinukų bei konsultacijų pavidalu, leido dar smulkiau įsigilinti į rašomo darbo objektą ir kokybiškiau siekti jo tikslų.

4. DARBO METODAI IR PRIEMONĖS

Šiam darbui atlikti pasirinkau informacinį metodą. Mano darbo priemonės – tai informacija, kuri daugiausia buvo rasta internetiniuose tinklapiuose, įvarių autorių išleistuose metodiniuose leidiniuose bei įstatymų bei norminių aktų interpretacijose. Naudojantis šia informacija, duomenis pateikiau statistiniu bei kkelių lentelių pavidalu.

Pagrindinis rezultatas pasiektas smulkia kiekvienos darbo objekto dalies analize interpretavus surinkta medžiaga.

Kiti darbo metodai (apklausa, eksperimentas ir kt.) nebuvo naudojami, kadangi yra nenaudingi rašomo darbo temos atžvilgiu.

5. TRUMPA EUROPOS SĄJUNGOS APŽVALGA

Bendrais bruožais trumpai apžvelgsiu pačią Europos Sąjungos istoriją. Po dviejų įvykusių pasaulinių karų, Vakarų Europos valstybės buvo priverstos ieškoti tarpusavio supratimo, bendradarbiavimo bei sutarimo. Europiečių varžybos dėl iškasenų, kolonijų, naujų rinkų baigdavosi karais. Konfliktavo dvi didžiosios žemyno kaimynės – Vokietija ir Prancūzija. Antrasis pasaulinis karas gerokai sukompromitavo nacionalines valstybes. Politikai pradėjo suvokti, kad nacionalizmas – tai karas ir jeigu valstybės nepasidalys suvereniteto – konfliktai tęsis. Kai pokario Europoje vėl atsirado karo grėsmė, Prancūzijos užsienio reikalų ministras R.Schumanas 1950 m. pakvietė prie derybų – Prancūziją ir Vokietiją. R.Schumanas pasiūlė suvienyti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę, perleisti jos kontrolę bendrai įstaigai – Aukštajai valdybai. Nuo anglių ir plieno pramonės priklausė prancūzų ir vokiečių karinis pajėgumas. Ją suvienijus, Prancūzija ir Vokietija nebegalėtų savarankiškai pradėti ginkluotis ir vėl ruoštis konfliktui. Deklaracijoje R.Schumanas pridūrė, kad prisijungti prie Prancūzijos ir Vokietijos pradedamo bendradarbiavimo gali ir kitos Europos šalys. Šis pasiūlymas žinomas Schumano plano vardu.

Kaip ir kiekviena valstybė, Europos Sąjunga negalėtų funkcionuoti be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios. Šioms funkcijoms įgyvendinti

Europos Sąjunga visų valstybių narių bendru susitarimu įsteigė penkias pagrindines institucijas – Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus. Be šių institucijų Europos Sąjungoje veikia papildomos institucijos. Šios institucijos priima sprendimus, kuriais remiantis sukuriamas pagrindas Europos Sąjungos funkcionavimui. Sprendimų priėmimas – tai Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarka. Europos Sąjungos valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams. ES valstybės narės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, oo bendrus, nacionalinius visos ES interesus. Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui. Europos Sąjungą sudaro 25 skirtingų kultūrų valstybės, kurių gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius nacionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į dvidešimt ooficialių Europos Sąjungos kalbų.

Norint geriau suprasti Europos Sąjungos funkcionavimą, reiktų atidžiau apžvelgti joje veikiančių institucijų sistemą, bruožus bei pagrindines veiklos kryptis.

6. PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJOS

6.1. EUROPOS PARLAMENTAS

6.1.1 Parlamentinė Asamblėja tapo Parlamentu

Europos Parlamento pirmtakė yra Europos Parlamentinė Asamblėja, kuri buvo įįkurta 1952 metais pagal Europos anglies ir plieno bendrijos (Paryžiaus) sutartį. Ją sudarė 78 nacionalinių parlamentų deputatai, deleguoti papildomoms pareigoms į Europos Parlamentinę Asamblėją.

Romos sutartimis buvo patvirtintos ir pratęstos Europos Parlamentinės Asamblėjos funkcijos visoms trims bendrijoms (EEB, EAPB, Euratomui) ir 1958 metais į pirmą išplėstinį Asamblėjos posėdį susirinko 142 nacionalinių parlamentų deleguoti nariai. Šiuo metu Europos Parlamente yra 732 nariai, o Europos Sąjungos Konstitucijoje numatyta, kad ateityje Europos Parlamento narių kiekis negalės viršyti 736.

Pirmuoju Europos Parlamentinės Asamblėjos pirmininku buvo išrinktas vienas iš Europos bendrijų iniciatorių R.Šumanas. Pirmaisiais Parlamentinės Asamblėjos darbo metais buvo manoma, kad ji taps forumu, kuriame nacionalinių parlamentų nariai galės išsakyti savo nuomonę visais Europos bendrijoms aktualiais klausimais. Parlamentinės Asamblėjos nariai buvo ne renkami, bet nacionalinių parlamentų ddeleguojami nariai (ne visada patys iškiliausi politikai) ir tokiu būdu jie turėjo dvigubus mandatus. Visi jos nariai buvo Europos integracijos šalininkai, nes euroskeptikai negalėjo sau leisti, kad jų pavardės būtų minimos tarp Parlamentinės Asamblėjos narių.

Pirmaisiais Europos bendrijų veiklos metais Parlamentinė Asamblėja turėjo prižiūrėti Tarybos ir Komisijos veiklą, bet iš tikrųjų tapo tik Tarybos konsultacine institucija ir nuolat siekė išplėsti savo kompetenciją.

1962 m. kovo 30 d. Europos Parlamentinė Asamblėja nutarė pakeisti savo pavadinimą ir pasivadinti Europos parlamentu, tačiau iš valstybių-narių vvyriausybių sudaryta Taryba kurį laiką nenorėjo pripažinti naujojo pavadinimo. 1974 metais Paryžiaus susitikime bendrijų valstybių-narių vadovai sutarė, kad nuo 1979 metų Europos Parlamentas bus renkamas visuotinių ir tiesioginių rinkimų būdu. Kaip ir daugelyje bendrijas sudarančių valstybių-narių buvo nutarta rinkimus rengti kas 5 metai. Europos Parlamento rinkimai ilgai buvo atidėliojami, nes iš pradžių Prancūzijos, o vėliau ir D.Britanijos politiniuose sluoksniuose buvo prisibijoma tiesioginiuose rinkimuose išrinkto Parlamento galių didėjimo nacionalinių parlamentų sąskaita.

Sprendimas dėl visuotinių tiesioginių Europos Parlamento rinkimų buvo priimtas 1976 m. rugsėjo 20 d., o įsigaliojo nuo 1978 m. liepos 1 d., visoms valstybėms narėms ratifikavus šį dokumentą. Netgi nutarus Europos Parlamento rinkimus rengti kas penki metai, nepavyko susitarti dėl vieningos visose valstybėse rinkimų procedūros.

Europos Parlamento įtaka ir galia nuolat augo ir tai buvo įteisinama sutartyse. 1992 m. Mastrichto sutartis bei 1997 m. Amsterdamo sutartis Europos Parlamentą, kuris ilgą laiką buvo viso labo tik patariamąja asamblėja, pavertė įstatymus leidžiančiu parlamentu, turinčiu beveik tokius pačius įgaliojimus kaip ir nacionaliniai parlamentai.

Kaip ir visi nacionaliniai parlamentai Europos Parlamentas turi tris fundamentalias galias:

– teisės aktų leidybos;

– biudžeto tvirtinimo;

– priežiūros.

Europos Parlamentas nėra tiek atsakingas už vykdomosios valdžios kontrolę, kaip yra atsakingi nacionaliniai parlamentai. Daug nutarimų dėl Europos Parlamento veiklos yra priimama ne plenarinių posėdžių metu, bet Parlamento ppirmininko ar Biuro sprendimu.

Europos Parlamento nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1965 m. Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų protokole. Parlamento sesijos metu jo nariai savo šalyje naudojasi tokiomis pat teisėmis, kaip nacionalinių parlamentų nariai, o kitose Europos Sąjungos šalyse turi imunitetą nuo teisinio persekiojimo ir sulaikymo. Parlamentarai gauna tą patį atlyginimą, kaip ir atstovaujamų valstybių nacionalinių parlamentų nariai. Amsterdamo sutartimi buvo numatyta suvienodinti visų Europos Parlamento narių atlyginimus. Šiuo metu dėl parlamentarų atlyginimų sulyginimo vyksta diskusijos Taryboje ir Parlamente.

Europos Sąjungos Konstitucijoje yra nurodyta, kad Europos Parlamentas kartu su Taryba priima teisės aktus, tvirtina biudžetą, atlieka politinės kontrolės ir konsultacines funkcijas, kurios nurodytos šioje Konstitucijoje.

6.1.2. Parlamento rinkimai

Europos Parlamento veiklos taisyklėse yra nurodoma, kad Europos Parlamentas yra susirinkimas atstovų, išrinktų vadovaujantis Bendrijos sutartimi ir 1976 m. rugsėjo 20 d. aktu dėl Europos Palamento rinkimų pagal nacionalinės teisės aktus.

Europos Palamento nariai renkami tiesioginų visuotinių rinkimų būdu pagal proporcinio atstovavimo sistemą nacionaliniu mastu (Austrijoje, Danijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, ir kt.), regioniniu mastu (D.Britanijoje, Belgijoje, Italijoje) arba pagal mišrią sistemą (Vokietijoje). Visose valstybėse yra taikomos bendrosios demokratinės taisyklės: teisė balsuoti sulaukus 18 metų, moterų ir vyrų lygybė, slaptas balsavimas. Belgijoje, Graikijoje, Liuksemburge dalyvavimas rinkimuose yra privalomas, tad šiose valstybėse rinkėjų aktyvumas siekia apie 90 proc., ttuo tarpu D.Britanijoje tradiciškai būna mažiausias rinkėjų aktyvumas, renkant Europos Parlamento narius, ir siekia 33-36 procentus.

Pirmieji visuotiniai Europos Parlamento rinkimai įvyko 1979 metų birželio 7-10 dienomis. Šie ir vėliau vykę Europos Parlamento rinkimai (1984, 1989, 1994, 1999, 2004) buvo rengiami skirtingose valstybėse pagal skirtingas rinkimų tvarkas. Negana to rinkimai vyko skirtingomis dienomis. Yra ir kai kurių ypatumų, pavyzdžiui Vokietijoje ir Suomijoje rinkėjai gali rinktis nacionalinį sąrašą arba regioninį sąrašą, o Švedijoje rinkėjai gali keisti kandidatų sąrašo eiliškumą.

Iki pirmos Bendrijos plėtros Europos Parlamente buvo 142 nariai. Kai nuo 1973 m. sausio 1 d. prie Bendrijos prisijungė Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė Europos Parlamente narių padaugėjo iki 198.

Po antrosios Bendrijos plėtros, kai nuo 1981 m. sausio 1 d. jos nare tapo Graikija, dar 24 šios šalies parlamentarai buvo deleguoti į Europos Parlamentą ir turėjo dvigubus parlamentarų mandatus iki 1984 m. įvykusių rinkimų.

Po trečiosios Bendrijos plėtros, kai nuo 1986 m. sausio 1 d. jos narėmis tapo Ispanija ir Portugalija, į Europos Parlamentą buvo paskirta 60 Ispanijos bei 24 Portugalijos parlamentarai ir vykdė šias pareigas iki 1989 m. įvykusių rinkimų.

Po Vokietijos suvienijimo ir Europos Parlamento vietų perskirstymo tarp valstybių narių per 1994 m. vykusius rinkimus buvo padidintas parlamentarų narių kiekis nuo

518 iki 576. Po ketvirtosios Bendrijos plėtros 1995 m. (Austrija, Suomija, Švedija) narių kiekis buvo padidintas iki 626.

Po penktosios Europos Sąjungos plėtros, nuo 2004 m. gegužės 1 d. (Čekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija) narių kiekį pagal Nicos sutartį numatyta padidinti iki 727 ir nekeisti jo po galimo sekančio plėtros etapo 2007 m.

Būta nerimo dėl galimo didesnio rinkėjų aktyvumo Europos Parlamento rinkimuose nei rinkimuose į nacionalinius parlamentus ir dėl to prisibijota, kad didelis jų aaktyvumas gali sąlygoti Europos Parlamento galių didėjimą nacionalinių parlamentų galių mažėjimo sąskaita. Visi iki šiol įvykę Europos Parlamento rinkimai parodė, kad buvo baimintasi be pagrindo. 1979 metais rinkimuose dalyvavo 63 proc. rinkėjų, 1984 m.– 61 proc., 1989 m.- 58,5 proc., 1994 m.– 56,8 proc., 1999 m.– 49,8 proc., 2004 m.– 45,7 procentai visų rinkėjų.

Nuo Mastrichto sutarties įsigaliojimo 1993 m. bet kuris Europos Sąjungos valstybės-narės pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje-narėje, gali balsuoti ir balotiruotis rinkimuose toje valstybėje, kurioje gyvena. Europos PParlamento rinkimuose turi teisę dalyvauti visi Europos Sąjungos valstybių-narių piliečiai nuo 18 metų amžiaus. Balsuoti ir būti iškeltam kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą galima bet kurioje valstybėje, nepriklausomai nuo valstybės-narės pilietybės.

Į Europos Parlamentą vis daugiau išrenkama moterų. Jeigu 1979 mmetais moterys sudarė tik 16,5 procento, tai 1994 metais – 27,5 proc., 1999 metais – 29,7 proc., 2004 metais – 28 procentai viso Parlamento narių.

Europos Parlamente kiekvieną valstybę-narę atstovauja tiek išrinktų atstovų, kiek jų numatoma išrinkti pagal steigimo sutartis, atsižvelgiant į valstybės gyventojų kiekį. Europos Sąjungos Konstitucija numato, kad Europos Parlamentą renka Europos Sąjungos valstybių-narių piliečiai visuotinų tiesioginių rinkimų būdu slaptu balsavimu penkerių metų kadencijai. Parlamento narių negali būti daugiau nei 736 ir minimalus jų skaičius, atstovaujantis vieną valstybę negali būti mažesnis nei 4.

Pagal Europos Sąjungos Konstituciją Europos Parlamentas yra įpareigotas paruošti vieningą visoms valstybėms-narėms visuotinių ir tiesioginių Europos Parlamento rinkimų įstatymą. Tame pačiame Konstitucinės sutarties straipsnyje yra nurodyta, kad Taryba šį įstatymą privalo priimti vieningu balsavimu po to, kai jjam pritars Parlamento dauguma. Vieningas Europos Parlamento rinkimų įstatymas įsigalios tik tada, kai jam pritars visos valstybės narės pagal jų galiojančius konstitucinius reikalavimus. Europos Parlamento rinkimus visose valstybėse-narėse pagal vieningą tvarką numatoma pradėti organizuoti nuo 2009 metų.

6.1.3. Politinės partijos ir koalicijos

Europos Parlamente politinės partijos veikia trijuose lygiuose: transnacionaliniu, nacionaliniu ir parlamentinių grupių.

Transnacionalinės partijų federacijos buvo sukurtos, siekiant daugiapartinės demokratijos propagavimo visose valstybėse-narėse, geresnio partijų veiklos tarpusavio veiksmų koordinavimo ir didesnio rinkėjų dalyvavimo rinkimuose. Trys pagrindinės partinės federacijos buvo ssukurtos septinto dešimtmečio viduryje, pritraukiant į jas ideologiškai artimas partijas Europos Sąjungos valstybėse-narėse ir už jos ribų. Transnacionalinių partinių susivienijimų kūrimąsi paskatino artėjantys pirmieji visuotiniai ir tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

Bendrijos sutartis numato, kad visos Europos mastu veikiančios politinės partijos yra svarbus Europos integracijos veiksnys. Per politines partijas yra išreiškiama Europos Sąjungos gyventojų politinė valia. Europos parlamente šiuo metu veikia šios politinės frakcijos:

– E-DE Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcija

– PSE Socialistų frakcija Europos Parlamente

– ALDE Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija

– Verts/ALE Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas

– GUE/NGL Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija/Šiaurės šalių žalieji kairieji

– IND/DEM Nepriklausomybės/demokratijos frakcija

– UEN Sąjungos už tautų Europą frakcija

– NI Nepriklausomi Parlamento nariai

Europos Parlamente politines frakcijas sudaro daugiau nei šimto politinių partijų atstovai, išrenkami į Europos Parlamentą.

Europos integracijos šalininkai, kurdami tokius partinius susivienijimus tikėjo, kad tai padės lengviau ir greičiau suvienyti Europą. Vienok, silpnas partijų finansavimas ir vieningų organizacinių struktūrų silpnumas sąlygoja tik periodinius partinių lyderių susitikimus, kurie dažniausiai vyko ir vyksta prieš Europos vadovų tarybos posėdžius ir eilinius Europos Parlamento rinkimus.

Pagal Europos Parlamento vidaus tvarkos taisykes yra numatyta, kad politinė grupė galės būti suformuota, jeigu ją vienys ne mažiau kaip vieno penktadalio valstybių-narių atstovai ir joje bus ne mažiau 19 parlamentarų. Politinės deputatų grupės yra formuojamos dėl ideologinės iidentifikacijos ir tai padeda siekti maksimalios naudos renkant Parlamento vadovybę, balsuojant dėl naujų teisės aktų ar jau egzistuojančių teisės aktų pataisų. Parlamentaras negali priklausyti daugiau nei vienai politinei grupei. Parlamento posėdžių metu sėdima susiskirsčius ne nacionalinėmis delegacijomis, bet pagal priklausymą politinių partijų grupėms. Europos Parlamento veiklos taisyklės numato didesnes galimybes organizuotoms deputatų grupėms įtakoti plenarinių posėdžių darbotvarkės sudarymą, paskirstant komitetų pirmininkų postus.

Europos liaudies partija/Europos demokratai, vienija Europos krikščionių demokratų ir konservatorių partijas. Didžiausios iš jų yra Vokietijos ir Italijos krikščionių demokratų partijos ir Didžiosios Britanijos bei Ispanijos konservatorių partijos. Šiuo metu tai yra pati skaitlingiausia Europos Parlamento politinė grupė, kurioje yra visų Europos Sąjungos valstybių-narių parlamentarų.

Antra pagal dydį ir įtakingumą yra Europos socialistų partijų parlamentinė grupė. Šioje grupėje taip pat yra visų Europos Sąjungos valstybių-narių bent po vieną atstovą. Gausiausiai šiame partiniame susivienijime yra atstovaujama Vokietijos socialdemokratų ir D.Britanijos leiboristų partijoms. Europos socialistų parlamentinėje grupėje yra susivieniję kairiųjų pažiūrų politikai nuo socialistų, reikalaujančių labai didelės valstybės intervencijos į ekonomiką iki D.Britanijos leiboristų, kurie ekonomikoje labiau vertina rinkos santykius nei valstybinį reguliavimą.

Europos liberalų, demokratų ir reformų partija jungia daugiau centristinės pakraipos parlamentarus, bet joje yra ir kairuoliškai nusiteikusių asmenų.

Žalieji/Europos laisvas aljansas vienija daugiau aplinkosauginiai įsitikinimai, tačiau tarp jų dominuoja llabiau kairiųjų pažiūrų politikai, nors yra ir tokių, kurie nedemonstruoja nei savo kairuoliškų nei dešinių pažiūrų.

Europos jungtinių kairiųjų/Šiaurės Žaliųjų kairiųjų partijų grupei priklauso daugumoje politikai anksčiau priklausę komunistų partijoms, o dabar demonstruojantys kraštutines kairiąsias pažiūras.

Sąjungos už Europą grupė – vienija centro dešiniąsias pažiūras išpažįstančius politikus, kaip Prancūzijos vadinamuosius golistus ir į juos panašius.

Europos Demokratijos skirtingumo grupė vienija parlamentarus, kurie kritiškai vertina Europos integracijos bei centralizacijos idėjas ir pasisako už Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaraciją bei parlamentinę demokratiją.

Europos Parlamento narių priklausomybė kuriai nors politinei grupei nėra labai stabili ir nuolat kinta. Tai įrodo tas faktas, kad nuo 1989 metų iki 1999 metų Europos Parlamento rinkimų išliko stabilios tik 3 partinės grupės (Europos Liaudies; Europos Socialistų; Europos Liberalų, Demokratų ir Reformų). Kitos grupės nyko ir vėl formavosi, keitė savo pavadinimus ar reformavosi.

6.1.4. Parlamento vadybinės struktūros

Į pirmą sesiją (po rinkimų) susirinkusiems parlamentarams pirmininkauja vyriausias amžiumi parlamento narys, kol yra išrenkamas Parlamento pirmininkas. Po pirmininko rinkimų pagal Parlamento veiklos taisykles yra renkami pirmininko 14 pavaduotojų, o po jų ir 5 kvestoriai. Europos Parlamento vidaus veiklos taisyklės numato, kad pirmininkas, jo pavaduotojai ir kvestoriai yra renkami dviejų su puse metų kadencijai. Pagal Europos Parlamento vidaus veiklos taisykles, parlamentarai privalo kasmet be kvietimo susirinkti

antrą kovo mėnesio antradienį ir nustatyti sesijos trukmę metams ir jos pertraukas. Ta pati taisyklė numato, kad Pirmininkų konferencija gali keisti nustatytą sesijos darbo tvarką.

Europos Parlamento pirmininkas pagal vidaus tvarkos taisykles. privalo vadovauti visam Parlamento ir jo institucijų veiklai. Parlamento pirmininkui yra suteikta daug įgaliojimų. Visų pirma jis vadovauja posėdžiams, paskirsto užduotis komitetams. Be to, pirmininkas atstovauja Parlamentą kituose ES institucijose ir užsienio valstybėse. Tokiu būdu Parlamento pirmininkas vienu metu turi būti geras administratorius, sumanus politikas, geras organizatorius bei dderybininkas.

Pagal Europos Parlamento vidaus tvarkos taisykles, pirmininkas, vicepirmininkai ir kvestoriai privalo būti renkami slaptu balsavimu.

Biuras, kurį sudaro Parlamento pirmininkas, 14 jo pavaduotojų ir 5 kvestoriai svarsto ir priima sprendimus įvairiais finansiniais ir administraciniais reikalais, kaip pavyzdžiui, nustatant Sekretoriato struktūrą, planuojant finansines išlaidas. Kvestoriai (angl. Quaestors) dalyvauja Biuro posėdžiuose tik su patariamo balso teise.

Organizacinius reikalus Parlamente tvarko Pirmininkų Konferencija, kurią sudaro Europos Parlamento pirmininkas ir parlamentinių politinių grupių pirmininkai. Tie parlamentarai, kurie nepriklauso jokioms politinėms grupėms gali į Konferenciją deleguoti ddu savo narius. Pirmininkų Konferencija svarsto tokius jautrius parlamentarams vidinės tvarkos klausimus, kaip sėdimų vietų išsidėstymas plenarinių posėdžių salėje, nes nei viena parlamentinė politinė grupė nenori užimti kraštutines kairias ar dešines salės vietas. Pirmininkų Konferencija nustato Parlamento darbų programą, svarsto įį komitetus siunčiamus ir iš komitetų išsiunčiamus teisės aktų projektus.

Pirmininkų Konferencijoje sprendimai yra priimami bendru sutarimu, jeigu to nepavyksta pasiekti yra balsuojama ir kiekvienas Konferencijos narys turi tiek balsų, kiek narių yra jo politinėje grupėje. Jokioms politinėms grupėms nepriklausantys parlamentarai neturi balsavimo teisės ir dalyvauja, kaip stebėtojai.

Be Pirmininkų Konferencijos yra dar dvi: Komitetų Pirmininkų Konferencija ir Delegacijų Vadovų Konferencija. Pirmoji jungia Parlamento komitetų pirmininkus, įskaitant ir laikinųjų komitetų pirmininkus, o antroji valstybėse-narėse išrinktų parlamentarų delegacijų vadovus. Šios abi Konferencijos irgi padeda spręsti Parlamento organizacinius reikalus.

Europos Parlamento organizacinius reikalus padeda tvarkyti Generalinis sekretoriatas, kuriame dirba apie 4000 konkurso tvarka iš visų valstybių-narių atrinkti pareigūnai ir techninio personalo darbuotojai. Vertėjai sudaro apie vieną trečdalį visų Generalinio sekretoriato darbuotojų.

Visi parlamento plenarinių iir komitetų posėdžių debatai yra sinchroniškai verčiami į dvidešimt oficialių Europos Sąjungos kalbų. Visi Europos Parlamento dokumentai taip pat verčiami ir spausdinami šiomis dvidešimt kalbų.

Europos Parlamento sprendimai, pozicijos, svarstymų medžiaga, rezoliucijos yra publikuojami Oficialiame žurnale.

6.1.5. Darbas komitetuose

Didžioji Europos Parlamento darbų dalis yra atliekama komitetuose. Juose yra apsvarstomi visi klausimai prieš pateikiant svarstyti Parlamento plenariniuose posėdžiuose. Parlamentiniai nuolatiniai komitetai yra suformuojami Parlamento veiklos pradžioje, tuoj po rinkimų, ir įpusėjus jo kadencijai. Jų darbo trukmė – 2,5 metų arba pusė Parlamento kkadencijos. Be šių nuolatinių komitetų, Parlamentas taip pat gali sudaryti pakomitečius ir laikinuosius komitetus arba tyrimo komitetus, kurie tvarko tam tikrus specifinius reikalus ir yra paleidžiami, kai tie klausimai tampa neaktualūs. Kiekvienam komitetui vadovauja nuosavas biuras, kurio sudėtyje būna pirmininkas ir du ar trys vicepirmininkai. Pagal Europos Parlamento vidaus veiklos taisykles komiteto pirmininkas ir kiti biuro nariai privalo būti renkami pirmame komiteto posėdyje. Komiteto biuro nariai renkami slaptu balsavimu, kai to pageidauja ne mažiau šeštadalis komiteto narių.

Pagal Europos Parlamento vidaus veiklos taisykles kiekvienam tikrajam komiteto nariui yra skiriamas po vieną pakaitinį komiteto narį, kuris dalyvauja posėdžiuose ir turi balsavimo teisę tik tada kai posėdyje negali dalyvauti tikrasis komiteto narys.

Jungtiniai parlamentiniai komitetai palaiko ryšius su parlamentais tų valstybių, kurios su Europos Sąjunga yra pasirašiusios Asociacijos sutartį. Yra sudaryti Parlamentų bendradarbiavimo komitetai su Nepriklausomos Valstybių Sandraugos (NVS) valstybėmis ir Mongolija.

20 tarpparlamentinių delegacijų palaiko ryšius su daugelio kitų valstybių parlamentais ir tarptautinėmis organizacijomis.

Parlamento komitetai posėdžiauja Briuselyje. Europos Parlamento nuolatiniai komitetai:

– Užsienio reikalų, žmogaus teisių, bendros saugumo ir gynybos politikos;

– Biudžeto;

– Biudžeto kontrolės;

– Piliečių teisių ir laisvių, vidaus reikalų ir teisingumo;

– Ekonominių ir monetarinių reikalų;

– Teisės reikalų ir vidaus rinkos;

– Pramonės, užsienio prekybos, mokslo ir energetikos;

– Darbo ir socialinių reikalų;

– Aplinkos, sveikatos ir vartotojų teisių;

– Žemės ūkio ir kaimo vystymo;

– Žuvininkystės;

– Regionų politikos, transporto iir turizmo;

– Kultūros, jaunimo, švietimo, žiniasklaidos, sporto;

– Plėtros ir bendradarbiavimo;

– Konstitucinių reikalų;

– Moterų teisių ir lygių galimybių;

– Peticijų.

Pagal Parlamento vidaus veiklos taisykles visų komitetų nariai yra renkami atsižvelgiant į Parlamento Pirmininkų Konferencijos siūlymą, kuris turi atitikti visų parlamentarų teisingą pasiskirstymą į komitetus. Tai reiškia, kad politinės grupės prieš tai derasi dėl proporcingo jų grupės narių atstovavimo komitetuose. Dauguma parlamentarų tampa tik vieno komiteto nariu, bet yra atvejų, kai tas pats parlamentaras gali būti net trijų komitetų nariu.

Nuolatiniai parlamentiniai komitetai, kurie dažniausiai turi po 50-60 narių atlieka įvairius darbus, kaip pavyzdžiui, aiškinasi su Komisija jos pasiūlymus, siūlo savo iniciatyvas, diskutuoja įvykių eigą su Tarybos pirmininku. Bet svarbiausiu komitetų uždaviniu yra visapusiškai išstudijuoti tuos teisės aktų projektus, kurių priėmimui yra reikalinga Parlamento nuomonė.

Pagal EP vidaus veiklos taisykles gali būti steigiami specialūs tyrimo komitetai, kokiai nors iškilusiai problemai spręsti dėl Bendrijos teisinių klausimų ar blogo administravimo, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip ketvirtadalis Europos Parlamento narių. Sprendimas dėl tyrimo komiteto suformavimo privalo būti ne vėliau kaip per mėnesį nuo jo priėmimo paskelbtas Oficialiame žurnale. Tyrimo komitetas privalo savo darbą atlikti per 12 mėnesių. Jeigu per šį laikotarpį nespėjama susidoroti su užduotimi, gali būti pratęstas komiteto veiklos laikas ne ilgiau kaip du kartus po tris mėnesius.

6.1.6. Plenariniai pposėdžiai

Kiekvienais metais yra rengiama 12 plenarinių posėdžių arba po vieną kiekvieną mėnesį ir dar vienas papildomas plenarinis posėdis spalio mėnesį, kai būna pirmasis biudžeto projekto svarstymas. Plenariniai posėdžiai rengiami Strasbūre ir tęsiasi nuo pirmadienio po pietų iki penktadienio vidurdienio. Į pirmą metinės Parlamento sesijos posėdį parlamentarai, vadovaujantis Bendrijos Sutartimi, privalo susirinkti be kvietimo kiekvienų metų kovo mėnesio antrą antradienį.

Papildomai kasmet dar yra rengiami 4-6 mini-plenariniai posėdžiai. Juos gali sukviesti Parlamento narių dauguma, Taryba, Komisija. Tokie posėdžiai tęsiasi dvi su puse dienos ir yra rengiami Briuselyje.

Plenarinių posėdžių darbotvarkę paruošia Parlamento Pirmininkas kartu su Pirmininkų Konferencija konsultuojantis su Komitetų Pirmininkų Konferencija ir Parlamento Sekretoriatu. Plenarinių posėdžių darbotvarkė turi būti patvirtinama plenariniame posėdyje.

Egzistuoja griežtos plenarinių posėdžių taisyklės numatančios kam galima pasisakyti ir kiek laiko galima kalbėti. Pilni plenariniai posėdžiai turi tris standartinius elementus. Visų pirma čia yra svarstomi komitetuose paruošti pranešimai. Šie pranešimai sąlygoja arba Parlamento nuomonę išreiškiančią rezoliuciją arba Parlamento nuomonę išreiškiančią iniciatyvą. Antra, plenariniuose posėdžiuose paliekama laiko debatams itin svarbiais politiniais klausimais. Tokie debatai irgi dažniausiai užbaigiami Parlamento rezoliucijos dotuoju klausimu paskelbimu. Ir trečia, plenarinių posėdžių metu yra skiriama pusantros valandos Komisijos atstovų atsakymams į parlamentarų klausimus ir pusantros valandos Tarybos atstovų atsakymams į Parlamento narių paklausimus. Kas

iš Komisijos ar Tarybos narių atsakinės į klausimus priklauso nuo politikos srities, nes klausimai būna paruošiami iš anksto.

Plenariniuose posėdžiuose aptariami bendri Europos Parlamento pareiškimai kartu su Komisija arba su Taryba įvairiais svarbiais politiniais klausimais. Be to, Parlamento pirmininkas du kartus metuose paruošia pranešimus Vadovų Tarybos susitikimams.

Europos Parlamentas organizuoja savo darbą savarankiškai. Tuo tikslu vadovaujantis Bendrijos Sutartimi yra tvirtinamos vidaus veiklos taisyklės.

6.2. EUROPOS SĄJUNGOS VIRŠŪNIŲ TARYBA

6.2.1. Bendra charakteristika, funkcijos

Bendrijų steigimo sutartyse nebuvo numatyta tokia institucija, kaip Europos Sąjungos TTaryba (angl. The European Council) arba Bendrijos valstybių narių vadovų reguliarūs pasitarimai. Nežiūrint to, keletas Bendrijos valstybių narių susitikimų buvo surengta šeštajame dešimtmetyje ir septintojo dešimtmečio pradžioje. Viename iš tokių susitikimų 1974 metais Paryžiuje buvo nuspręsta rengti Bendrijos valstybių-narių vadovų reguliarius pasitarimus ir tokiu būdu istitucializuoti šį renginį. Netrukus šią tarpvyriausybinę Bendrijos instituciją imta vadinti Europos Taryba (angl. The European Council), neretai ji dar vadinama ES Vadovų taryba.

Lietuvių kalboje šią Tarybą kai kuriuose literatūros šaltiniuose imta vadinti Viršūnių Taryba, kkad būtų galima atskirti nuo Europos Sąjungos Ministrų tarybos ir Europos Tarybos, įkurtos 1949 metais ir jungiančios 45 Europos valstybes ir užsiimančios humanitariniu, kultūriniu, politiniu Europos žemyno valstybių bendradarbiavimu.

Pagrindinė Europos Viršūnių Tarybos įsteigimo priežastis buvo ta, kad Bendrija nespėjo iir nepajėgė adekvačiai reaguoti į greitai besikeičiančias politines aktualijas pačioje Bendrijoje ir už jos ribų. Komisijai sutartimis nebuvo suteiktos galios savarankiškai priimti sprendimus, reaguojant į politikos pokyčius, o Ministrų taryba buvo labai suvaržyta dėl vieningo balsavimo sprendimų priėmimo procedūros sąlygotų ilgų diskusijų ir labai lėto sprendimų priėmimo proceso. Po ilgų diskusijų tarp Prancūzijos prezidento Ž.d’Esteno ir Vokietijos kanclerio H.Šmito buvo pasiektas principinis susitarimas dėl tarpvyriausybinės Bendrijos institucijos t.y. Vadovų tarybos įsteigimo.

Formalus pagrindas Vadovų tarybos įsteigimui tapo Paryžiaus 1974 metų suvažiavimo komunikatas, kuriame buvo pripažįstamas Bendrijos poreikis operatyviau spręsti vidaus ir užsienio problemas per glaudesnį valstybių narių politinį bendradarbiavimą. Tuo tikslu Bendrijos valstybių narių vyriausybių Vadovai nutarė kasmet po tris kartus susitikti ir aptarti svarbiausias politikos problemas numatant gaires jų galimiems sspartesnio ir racionalesnio sprendimo būdams.

Paryžiuje 1974 metų komunikate nebuvo nustatytos Vadovų tarybos aiškiai apibrėžtos funkcijos ir jos vaidmuo Bendrijos politiniuose procesuose. Be to, šis komunikatas nebuvo teisiškai įpareigojantis dokumentas. Taigi, Vadovų taryba nuo pat savo veiklos pradžios nepretendavo tapti dar viena Bendrijos institucija.

Pirmą kartą Vadovų taryba teisiškai buvo pripažinta 1986 metais Vieningame Europos Akte, nurodant kas gali pretenduoti tapti jos nariu ir sumažinant jos pasitarimų kiekį metuose nuo trijų iki dviejų.

Vėliau Mastrichto sutartimi Vadovų tarybai buvo suteikti įgaliojimai formuoti iir identifikuoti bendras ES vystymo kryptis, priimti nutarimus dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos formavimo, formuoti bendrąją Užsienio ir saugumo politiką.

Amsterdamo sutartimi dar labiau buvo įtvirtinti Mastrichto sutartimi įteisinti Vadovų tarybos įgaliojimai, itin akcentuojant jos vaidmenį Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo procese bei formuojant bendrąją Užsienio ir saugumo politiką.

ES sutartyje Europos Sąjungos Tarybai yra numatyta funkcija formuoti bendrąsias ES politikos kryptis. Šio tikslo įgyvendinimui Europos Sąjungos Taryboje keturis karus metuose privaloma organizuoti valstybių-narių vadovų ar vyriausybių vadovų pasitarimus, dalyvaujant Komisijos pirmininkui, valstybių-narių užsienio reikalų ministrams ir Komisijos nariui. Tokiems pasitarimams pirmininkauja valstybės-narės, pirmininkaujančios ES vadovas arba vyriausybės vadovas. Vadovų taryba po kiekvieno tokio pasitarimo privalo pateikti Europos Parlamentui pranešimą ir metinį pranešimą raštu apie pažangos progresą Europos Sąjungoje.

Amsterdamo sutartimi Europos Sąjungos Tarybai buvo suteiktos itin didelės galios formuojant bendrąją Užsienio ir saugumo politiką. Sutartyje buvo numatyta:

– Europos Sąjungos Taryba nustato bendrosios Užsienio ir saugumo politikos principus ir gaires, įskaitant gynybos elementus;

– Europos Sąjungos Taryba suformuoja bendrąsias strategijas, kurias Sąjunga įgyvendina tose srityse, kur valstybės-narės turi svarbių bendrų interesų. Bendrosios strategijos turi numatyti tikslus, trukmę ir priemones joms įgyvendinti;

– Europos Sąjungos Ministrų taryba privalo priimti atitinkamus sprendimus, kurių reikia Europos Sąjungos Tarybos numatytoms bendrosios užsienio ir saugumo politikos priemonėms įgyvendinti.

Taigi, Europos Sąjungos Taryba iki VVieningos Europos Akto priėmimo neturėjusi savo veiklai teisinio pagrindo ir egzistavusi už steigimo sutarčių ribų, palaipsniui įgijo vis daugiau galių ir šiuo metu priima arba dalyvauja priimant svarbiausius Europos Sąjungos institucinius ir politikų formavimo sprendimus.

ES Konstitucijoje yra numatyta, kad Taryba privalo suteikti impulsą Sąjungos plėtrai, nustatyti pagrindines politikų kryptis ir nedalyvauti Sąjungos teisės aktų priėmimo procese.

6.2.2. Posėdžių dalyviai

Bendrijos sutartimi yra numatyta, kad Europos Sąjungos Tarybą sudaro valstybių-narių vadovai arba vyriausybių vadovai, Komisijos pirmininkas, Vadovų Tarybos pirmininkas. Konstitucijoje numatyta, kad Europos vadovų Tarybos darbe dalyvauja ir naujasis Sąjungos užsienio reikalų ministras.

Europos Sąjungos Tarybos susitikimuose dalyvauja faktiniai, o ne oficialūs valstybių lyderiai. Iš valstybių vadovų Europos Sąjungos Tarybos posėdžiuose nuolat dalyvauja Prancūzijos ir Suomijos prezidentai, kurių valdžios galios yra žymiai didesnės už kitų valstybių nominalių vadovų valdžios galias. Be to, susitikimuose dalyvauja Europos Komisijos pirmininkas ir vienas jo pavaduotojų. Europos Parlamento pirmininkas Tarybos susitikimuose dalyvauja svečio teisėmis.

Be šių dalyvių, pasitarimuose dar dalyvauja šeši pareigūnai: du iš pirmininkaujančios valstybės-narės, vienas iš Tarybos Sekretoriato ir trys Komisijos pareigūnai, įskaitant jos Generalinį Sekretorių. Be to, bet kada į pasitarimą dar gali įeiti po vieną valstybės narės patarėją.

Pastaraisiais metais itin išaugus Ekonominės ir pinigų sąjungos svarbai, į Europos Sąjungos Tarybos susitikimus vyksta ir EEkofino Tarybos ministrai, tačiau jiems nebūtina dalyvauti viso susitikimo metu. Nors valstybių narių oficialios delegacijos Europos Sąjungos Tarybos susitikimuose yra apribotos, tačiau įprasta, kad jas lydi ir ne oficialūs pareigūnai bei techninis personalas. Europos Sąjungos Tarybos posėdžiuose, skirtingai nuo Ministrų Tarybos, nedalyvauja tokios gausios nacionalinių vyriausybių pareigūnų delegacijos.

6.2.3. Posėdžių organizavimas

Didžiausias darbo krūvis ruošiant Europos Sąjungos Tarybos posėdžius tenka ES pirmininkaujančiai valstybei. Pirmininkaujančios šalies pareigūnas bendradarbiaudamas su Tarybos generaliniu sekretoriatu ir Komisija nustato svarbiausius klausimus, dėl kurių turi vykti diskusijos. Paruošiamąjį darbą Europos Sąjungos Tarybos susitikimams atlieka Ministrų Taryba, susirenkanti Bendrųjų reikalų (Užsienio reikalų ministrų) sudėtimi. Bendrųjų reikalų taryba susitinka kelios dienos prieš Europos Sąjungos Tarybos susitikimą. Bendrųjų reikalų tarybos darbą ruošia Nuolatinių atstovų komitetas (COREPERA’s), padedamas Politinio komiteto (bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimais) ir Koordinacinio komiteto (bendradarbiavimas policijos ir baudžiamųjų teismų klausimais).

Šią standartinę Europos Sąjungos Tarybos posėdžio rengimo procedūrą gali papildyti įvairių valstybių narių pareigūnų susitikimai, ministrų lygio derybos. Nors formalios darbotvarkės Europos Sąjungos Tarybos susitikimuose nebūna, bet visada yra gausu įvairiausių klausimų, nes:

– dalis klausimų yra visada aktualūs, kaip pavyzdžiui ES ekonominių reikalų aptarimas, Bendros rinkos bei Ekonominės ir pinigų sąjungos reikalai, bedarbystė ir darbo vietų kūrimas, ES plėtros klausimai.

– Komisija siūlo iniciatyvas, kurioms pritaria pirmininkaujanti valstybė narė

ir prijaučia kai kurios kitos valstybės, kaip pavyzdžiui 1992 metų Edinburgo Viršūnių Susitikime inicijuotas veiksmų planas bedarbystei mažinti;

– pirmininkaujanti valstybė, Komisijos ir kai kurių kitų valstybių remiama inicijuoja svarbius politikos ar institucinius pokyčius. Tai iliustruoja įvykiai sąlygoję Mastrichto sutarties pasirašymą. 1989 metais Strasbūro Viršūnių Susitikime buvo inicijuota tarpvyriausybinė konferencija dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos, o 1990 metais Dubline – dėl Politinės sąjungos, 1990 metų gruodyje Romos Viršūnių Susitikime buvo priimti sprendimai dėl ES sutarties, kuri buvo patvirtinta 1991 metų gruodžio mėnesį MMastrichte.

– tarptautiniai įvykiai reikalauja atitinkamų sprendimų, pareiškimų, svarstymų, kaip pav., aptarimas 1998 metų Kardife ES ir JAV prekybinių ryšių, Viduriniųjų Rytų taikos procesas, Indijos-Pakistano branduoliniai bandymai, įvykiai Afganistane ir Irake, kova su tarptautiniu terorizmu.

Kai yra rengiami specialūs Viršūnių Tarybos posėdžiai, dažniausiai vieną kartą metuose, jų darbotvarkė būna siaura ir jie tęsiasi ne daugiau vienos dienos.

Europos Sąjungos Tarybos kas šešių mėnesių posėdžiai yra rengiami ES pirmininkaujančioje valstybėje. Pagal Vieningą Europos Aktą numačius rengti du kartus metuose Vadovų Tarybos susitikimus buvo manoma, kkad bet koks papildomas posėdis bus rengiamas ne pirmininkaujančioje valstybėje, bet Briuselyje. Vėlesnė įvykių raida parodė, kad ir papildomi susitikimai dažniausiai yra rengiami pirmininkaujančioje valstybėje. Reguliarūs Europos Sąjungos Tarybos posėdžiai yra rengiami baigiantis valstybės narės pirmininkavimo ES laikotarpiui t.y. birželio iir gruodžio mėnesiais. Jie užtrunka dvi dienas. Įprastai prasideda vienos dienos ryte ir baigiasi kitos dienos popietę. Specialių susitikimų trukmė priklauso nuo svarstomų problemų, bet retai užtrunka ilgiau nei vieną dieną.

Reguliarūs Europos Sąjungos Tarybos susitikimai dažniausi vyksta sekančia nusistovėjusia tvarka:

– susitikimo išvakarėse arba kai kada ir pirmą jo dieną po pusryčių visi dalyviai susirenka bendriems pietums. Po to, iš anksto suderinti darbotvarkės klausimai yra svarstomi plenariniame posėdyje. Nuo 1987 metų susitikimo pradžioje yra išklausoma Europos Parlamento pirmininko kalbos. Tuo pat metu Ekofino ministrai gali posėdžiauti atskiroje patalpoje.

– Pietų pertrauka sudaro galimybes neformalioms diskusijoms ir dvišaliams susitikimams. Visų pertraukų metu vyksta dvišalės diskusijos ir konsultacijos su nacionalinės delegacijos nariais.

– Kitas plenarinis posėdis yra kviečiamas po pietų, tačiau kai kada Vyriausybių vadovai ir Užsienio rreikalų ministrai rengia atskirus pasitarimus.

– Vakarienės metu vėl vyksta neformalus apsikeitimas nuomonėmis. Įprastai vyriausybių vadovai ir Komisijos pirmininkas vakarieniauja atskirai nuo Užsienio reikalų ministrų ir kitų pasitarimo dalyvių. Kai kada rengiama iškilminga ceremoniali vakarienė su pirmininkaujančios valstybės vadovu.

– Po vakarienės vėl vyksta Vyriausybių vadovų pokalbiai “prie židinio”, Užsienio reikalų ministrai aptaria neformalioje aplinkoje bendros Užsienio ir saugumo politikos aktualijas. Kai kada posėdžiaujama netgi visą naktį, kaip tai atsitiko 2001 metų Nicoje.

– Įprastai nakties metu pirmininkaujančios valstybės atstovai kartu su Tarybos Sekretoriatu parengia pirmos ddienos posėdžių išvadų projektus, kurie tampa pagrindu kitos dienos pasitarimams.

– Kitos dienos ryte vėl rengiamas plenarinis posėdis, o kai kada pratęsiamas ir po pietų. Jų metu siekiama daryti diskusijų apibendrinimus ir išvadas.

– Susitikimas įpratai pabaigiamas po pietų arba vėlai vakare paskelbiant pirmininkaujančių išvadas.

– Rengiama spaudos konferencija, kurioje į žurnalistų klausimus atsako Europos Sąjungos Tarybos ir Komisijos pirmininkai. Be to, kiekviena delegacija rengia savas spaudos konferencijas.

Europos Sąjungos Taryba sprendžia svarbiausius klausimus, priimdama politinius sprendimus ir tvirtindama jau parengtus susitarimus bei dokumentus, formuodama kitų ES institucijų veiklos perspektyvą. Europos Sąjungos Taryboje visi sprendimai yra priimamai bendru susitarimu, todėl į darbotvarkę yra įtraukiami tik jau suderinti klausimai. Nepavykus rasti kokiu nors klausimu bendro sprendimo, Europos Sąjungos institucijoms yra nurodoma ieškoti visoms valstybėms narėms priimtino sprendimo.

Nuo 1995 metų Europos Sąjungos Taryba susitinka 4 kartus per metus. Tarybos susitikimai vyksta Briuselyje. ES Konstitucijoje nustatyta, kad Europos Sąjungos Taryba susitinka vieną kartą per ketvirtį ir jai vadovauja Tarybos pirmininkas. Susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms Tarybos pirmininkas gali sukviesti papildomus posėdžius. Europos Sąjungos Tarybos posėdžiuose, esant reikalui, gali būti kviečiami dalyvauti ministrai, Europos Komisijos pirmininkas ar Komisijos narys (komisaras).

ES Konstitucija numato, kad visi Europos Sąjungos Tarybos posėdžio sprendimai yra priimami bendru sutarimu. Taryba kvalifikuota balsų dauguma dviems su puse metų išsirenka savo ppirmininką, kurio įgaliojimai gali būti pratęsti dar vieną kadenciją. ES Tarybos pirmininkas negali turėti nacionalinio mandato. ES Taryboje balso teisės neturi jos pirmininkas ir Komisijos pirmininkas. Tarybos pirmininkas po kiekvieno posėdžio privalo pateikti ataskaitą apie Tarybos veiklą Europos Parlamentui. Visi ES Tarybos nariai disponuoja tik vieno balso teise. ES Tarybos nario susilaikymas balsuojant, nesutrukdo priimti sprendimo pagal bendro sutarimo procedūrą.

6.3 EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA

6.3.1. Bendra charakteristika, funkcijos

Taryba – Europos Sąjungos sprendimų priėmimo institucija, priimanti svarbiausius ES teisės aktus. Taryba užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse. Tai pagrindinė teisės aktų priėmimo institucija.

Taryba. Kaip ir Europos Parlamentas buvo įsteigta pagal steigimo sutartis praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Ji atstovauja valstybėms narėms, o jos posėdžiuose dalyvauja po vieną kiekvienos ES valstybės narės vyriausybės ministrą. Kurie ministrai vyksta į kokius posėdžius, tai priklauso nuo klausimų, įrašytų į jų darbotvarkę. Jei, pavyzdžiui, Taryba turi svarstyti aplinkos klausimus, posėdyje dalyvauja kiekvienos ES valstybės narės aplinkos ministrai, ir ji vadinama „Aplinkos taryba“.

Iš viso yra devyneriopos Tarybos:

– Bendrųjų reikalų ir išorės santykių,

– Ekonomikos ir finansų (ECOFIN),

– Teisingumo ir vidaus reikalų,

– Darbo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų,

– Konkurencingumo (vidaus rinkos, pramonės ir mokslinių tyrimų),

– Transporto, telekomunikacijų ir energetikos,

– Žemės ūūkio ir žuvininkystės,

– Aplinkos,

– Švietimo, jaunimo ir kultūros.

Kiekvienas Tarybos darbe dalyvaujantis ministras turi įgaliojimus savo vyriausybės vardu prisiimti įsipareigojimus. Kitais žodžiais sakant, ministras pasirašo visos vyriausybės vardu. Be to, kiekvienas ministras Taryboje yra atskaitingas savo valstybės parlamentui ir piliečiams, kuriems tas parlamentas atstovauja. Tai užtikrina Tarybos sprendimų demokratinį teisėtumą.

ES santykiai su visu kitu pasauliu yra aptariami Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryboje. Bet ši Taryba yra atsakinga ir už bendruosius politikos klausimus, dėl to jos posėdžiuose dalyvauja tas ministras ar valstybės sekretorius, kuriuos parenka kiekviena vyriausybė.

Ministrų Taryba vykdo šias pagrindines funkcijas:

– priima ES teisės aktus. Daugelyje sričių ji juos priima kartu su Europos Parlamentu;

– koordinuoja valstybių narių bendras ekonomikos politikos kryptis;

– sudaro ES tarptautinius susitarimus su viena ar daugiau valstybių arba tarptautinių organizacijų;

– kartu su Europos Parlamentu tvirtina ES biudžetą;

– pagal Europos Sąjungos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoja ES bendrą užsienio ir saugumo politiką.

– koordinuoja valstybių narių teismų ir policijos pajėgų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose.

Ministrų Tarybos posėdžiuose yra svarstomi ir priimami Komisijos paruošti ES teisės aktų projektai. Ši Taryba, išklausiusi Europos Parlamento ir, esant reikalui, Ekonomikos ir Socialinių reikalų bei Regionų komitetų nuomones, gali savarankiškai priimti teisės aktus arba pagal bendro sprendimo procedūrą, kai šia galia dalijasi su Europos Parlamentu.

6.3.2. Pirmininkavimas Ministrų Tarybai

Pagal rotacijos principą, kas šešis mėnesius nuolat

keičiasi Europos Sąjungoje pirmininkaujanti valstybė, nuo sausio iki liepos ir nuo liepos iki gruodžio pabaigos, kuri pirmininkauja ir Tarybos posėdžiams. Ministrų Tarybos posėdžiai dažnai vyksta pirmininkaujančios valstybės narės teritorijoje ir Briuselyje, bet priklausomai nuo pareikštų iniciatyvų gali vykti ir kitose valstybėse.. Šiuo metu visoms Tarybos struktūroms paeiliui po šešis mėnesius pirmininkauja viena valstybė narė. Tradiciškai, Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti valstybė parengia išsamu politiniu prioritetu sąrašą ir darbo programą. 2005 m. pirmąji pusmeti Tarybai pirmininkauja Liuksemburgas.

Konstitucija šios sistemos iš esmės nnekeičia. Tačiau yra susitarta, kad pirmininkauti bus pavedama trijų valstybių grupei, kurios sudėtis kas aštuoniolika mėnesių keisis. Ta sistema ateityje gali neišlikti tokia pati, nes Europos Vadovų Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, ją gali iš dalies pakeist.

Europos Taryboje pirmininkaujančiai valstybei narei yra keliami tokie pagrindiniai uždaviniai:

– vadovauti valstybių-narių bendradarbiavimui ES institucijose (Komisijoje, Taryboje, Parlamente ir kt.);

– atstovauti Europos Tarybą ir Ministrų Tarybą ES institucijose ir struktūrose;

– atstovauti ES tarptautinėse organizacijose ir palaikant ryšius su užsienio valstybėmis.

Tarybai pirmininkaujančios šalies pagrindinės funkcijos yra šios:

– bendradarbiaujant ssu Tarybos Generaliniu Sekretoriatu paruošti posėdžius ir jiems pirmininkauti, pradedant ministrų lygio ir baigiant atskirų komitetų bei darbo grupių, išskyrus tuos atvejus kai nedaugelis komitetų ir darbo grupių turi savo nuolatinį pirmininką;

– formuoti ir priimti sprendimus, nes nuo pirmininkaujančio labai priklauso dderybų, įtikinėjimų, manevravimo, koalicijų formavimo, bendros pozicijos suradimo su visomis valstybėmis-narėmis, Komisija ir Europos Parlamentu sėkmė;

– garantuoti vykdomų politikų tęstinumą, keičiantis pirmininkavimui. Tam tikslui tarnauja taip vadinamų “troikų” sistema, kai pirmininkaujanti valstybė organizuoja sprendimų priėmimo procesą artimai bendraujant su prieš ją pirmininkavusia valstybe ir po jos pirmininkausiančia valstybe;

– atstovauti Tarybą visuose reikaluose su kitomis ES institucijomis ir su trečiosiomis šalimis.

Valstybės-narės pirmininkavimas Taryboje turi privalumų ir neigiamų pusių. Vienas iš privalumų yra tas, kad pirmininkaujanti valstybė atsiduria ES vykstančių politinių įvykių sūkuryje ir visuomenės dėmesio centre. Pirmininkaujančios šalies ministrai ir ypač Vyriausybės vadovas su Užsienio reikalų ministru nuolat susitinka su iškiliais pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų politiniais veikėjais, atstovaudami ES interesus. Kitas privalumas yra turėjimas galimybių kokioje nors politikos srityje įveikti tas problemas, kkurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų. Valstybė-narė pradėdama pirmininkavimą visada paveldi tam tikrą kiekį spręstinų klausimų iš anksčiau pirmininkavusių valstybių, tad formuojant pirmininkavimo darbotvarkę svarbų vaidmenį atlieka „troika“.

Pirmininkavimo neigiama ypatybė yra ta, kad pirmininkaujančios valstybės administracinis aparatas yra apkraunamas nebūdingais darbais ir tai apsunkina mažesnes valstybes-nares. Be to, dėl ne itin populiarių arba racionalių sprendimų neretai bloguoju minima pirmininkaujanti valstybė.

Pagal Tarybos veiklos taisykles Taryba privalo susirinkti tada, kai kviečia Tarybos pirmininkas arba vieno iš Tarybos narių prašymu arba Europos Komisijos prašymu. TTaisyklėse yra nurodyta, kad septynis mėnesius prieš perimant pirmininkavimą Taryboje, konsultuojantis su tuo metu Tarybai pirmininkaujančia valstybe yra preliminariai numatoma būsima posėdžių darbotvarkė, kad būtų galima laiku užbaigti paruošiamąjų teisės aktų rengimo procesą ir priimti sprendimus.

6.3.3. Sprendimų priėmimas

ES Ministrų Taryboje valstybės-narės turi skirtingą balsų skaičių. Jis priklauso nuo gyventojų skaičiaus valstybėje.

Valstybė narė Balsai Valstybė narė Balsai

Vokietija 29 Švedija 10

Jungtinė Karalystė 29 Airija 7

Prancūzija 29 Danija 7

Italija 29 Slovakija 7

Ispanija 27 Lietuva 7

Valstybė narė Balsai Valstybė narė Balsai

Lenkija 27 Suomija 7

Nyderlandai 13 Latvija 4

Čekija 12 Slovėnija 4

Graikija 12 Estija 4

Belgija 12 Kipras 4

Portugalija 12 Liuksemburgas 4

Vengrija 12 Malta 3

Austrija 10 Iš viso 321

4.2 lentelė. Balsų pasiskirstymas Taryboje, priimant sprendimus kvalifikuota dauguma

Priklausomai nuo svarstomo klausimo, Ministrų Tarybai pagal sutartis yra suteikta teisė priimti sprendimus trimis būdais: bendru sutarimu, kvalifikuota balsų dauguma ir paprasta balsų dauguma. Šiuo metu didžioji dalis sprendimų yra priimama bendru sutarimu, o ne balsuojant. Europos Komisijai pateikus teisės akto projektą, pirmiausiai jį imasi svarstyti atitinkama darbo grupė ar kelios darbo grupės. Projekto svarstymo ir priėmimo sėkmingumą sąlygoja keletas faktorių. Vienas iš svarbiausių faktorių pastaraisiais metais tampa reikiamos balsų daugumos sprendimui priimti surinkimas. Tiems sprendimams, kuriems pakanka kvalifikuotos balsų daugumos priimti pakanka trumpo laikotarpio. Kai sprendimai turi būti priimami vienbalsiai, prireikia ilgo derinimo ir tai neretai užtrunka mėnesius ir metus.

Tarybos Generalinis Sekretoriatas nuolat stengiasi, kad dokumentas darbo grupėje nebūtų svarstomas daugiau nei tris kartus. Pirmame svarstyme parastai yra aptariama bendra pasiūlyto projekto idėja. Antrame svarstyme Komisijos pasiūlytas projektas yra nagrinėjamas pagal atskirus jo ppunktus ir galiausiai pareiškiamas pritarimas ar nepritarimas.

Toliau dokumento projektas yra perduodamas KOREPERU’I arba svarstant žemės ūkio klausimus Specialiam žemės ūkio komitetui. Jeigu dėl KOREPERU’I perduoto projekto nebuvo pilnai susitarta darbo grupėje, tai galimi trys būdai problemos sprendimui ieškoti:

– pačiam KOREPERU’I mėginti rasti susitarimo galimybę, nes jis disponuoja didesne politine įtaka;

– grąžinti dokumentą atgal darbo grupei nurodant galimus kelius bendram sutarimui pasiekti;

– patvirtina darbo grupės išreikštą poziciją ir perduoda ministrų svarstymui.

Ministrų posėdžiams KOREPER’o pateikiami teisės aktų projektai yra suskirstomi į “A” ir “B” grupes.

– “A” tai tokie projektai, dėl kurių buvo susitarta ankstesniuose svarstymuose ir ministrams belieka tik formaliai juos patvirtinti.

– “B” grupės projektų sprendimo būdams surasti daug ir intensyviai diskutuojama su nacionalinių vyriausybių atstovais žemesniuose Tarybos lygiuose ir tik tada jie pateikiami ministrų tvirtinimui.

Buvo ištirta ir nustatyta, kad dėl 70 % visų Taryboje priimamų sprendimų pavyksta susitarti komitetų ir darbo grupių lygyje, apie 15-20 % COREPER’ų lygyje ir ministrams susirinkus į Tarybos posėdžius belieka už šiuos sprendimus tik formaliai balsuoti. Tiktai dėl 5 % Taryboje priimamų sprendimų kyla ministrų lygio diskusijos Tarybos posėdžiuose.

Balsavimo procedūrą Taryboje pradeda pirmininkas pagal Tarybos nario ar Komisijos pareikštą iniciatyvą, jei tokiai iniciatyvai pritaria dauguma Tarybos narių. Kai Taryba priima sprendimą balsuoti, jos pirmininkas, padedant generaliniam sekretoriatui ppatikrina ar posėdyje dalyvauja balsavimo kvorumui reikalingas Tarybos narių kiekis. Pagal Tarybos veiklos taisykles yra numatyta ir rašytinė sprendimų priėmimo procedūra. Ji yra naudojama tada, kai Taryba ir KOREPER’as vieningai nutaria pritarti sprendimo priėmimui ir tuo tikslu naudojami rašytiniai balsai.

Taryboje priimtų sprendimų ar kartu su Europos Parlamentu priimtų sprendimų dokumentų tekstai yra patvirtinami Tarybos pirmininko ir Generalinio sekretoriaus ar jo pavaduotojo parašais. Generalinis sekretorius ir jo pavaduotojas gali deleguoti šias pareigas Generalinio sekretoriato generaliniam direktoriui. Šių pareigūnų pasirašyti dokumentai yra publikuojami Oficialiame žurnale (angl. Official Journal of the European Communities).

– Vieningo pritarimo reikia norint priimti sprendimus dėl naujų politikų įgyvendinimo arba jau egzistuojančių politikų modifikavimo bei tolimesnių jų vystymo pokyčių. Vieningu Europos Aktu, Mastrichto ir Amsterdamo sutartimis buvo ženkliai sumažinta klausimų, kurių sprendimams priimti reikia vienbalsio Tarybos narių pritarimo. Vieningo balsavimo yra reikalaujama klausimams susijusiems su bendrosios Užsienio ir saugumo politikos tikslų nustatymu, kas yra apibrėžta Bendrijos sutartimi bei jų įgyvendinimu pagal specialius teisinius instrumentus (bendra pozicija, bendri veiksmai), kurie turi būti vieningai patvirtinti Taryboje. Komisija šiuo atveju neturi teisės aktų ruošimo iniciatyvos teisės ir gali būti tik įtraukta į sprendimų vykdymą, nes ši teisė priklauso tik ES valstybėms-narėms. Europos Parlamentas šiuo atveju irgi tegali turėti tik konsultacinę funkciją. Kai

kurie sprendimai susiję su bendrosios Užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimu gali būti priimami ir kvalifikuota balsų dauguma.

Sprendimai dėl ES trečiojo ramsčio t.y. bendradarbiavimo Teisingumo ir vidaus reikaluose yra priimami, kaip ir dėl antrojo ramsčio tik šiuo atveju nėra jokių formalių įsipareigojimų priskiriamų Europos Tarybai. Pagrindinius sprendimus čia priima vieningai Vidaus reikalų ministrų Taryba. Europos Parlamento ir Komisijos vaidmuo šių klausimų sprendime yra panašūs, kaip ir dėl antrojo ramsčio klausimų.

Vieningo Tarybos pritarimo reikia ir tais atvejais, kai Tarybai reikia daryti pataisas KKomisijos pasiūlytiems projektams prieštaraujant pačiai Komisijai. Susilaikymas balsuojant netrukdo priimti sprendimus vienbalsiai. Amsterdamo sutartyje numatyta, kad “konstruktyvus susilaikymas” balsuojant negali būti kliūtis priimant sprendimus dėl bendrosios Užsienio ir saugumo politikos ramsčio. Šiuo atveju valstybės-narės susilaikymas balsuojant yra traktuojamas, kaip jos neįsipareigojimas priimtam sprendimui, bet valstybė privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie konfliktuotų su ES veiksmais. Jeigu susilaiko daugiau nei vienas trečdalis balsų, sprendimas negali būti vienbalsiai priimtas.

ES Konstitucijoje yra nustatyta, kad susilaikymas balsuojant, netrukdo priimti vieningo Tarybos narių ppritarimo reikalaujantiems sprendimams.

– Kvalifikuotos balsų daugumos reikia priimant daugumą sprendimų dėl ES pirmojo ramsčio, dėl kai kurių bendrosios Užsienio ir saugumo politikos (antrojo ramsčio) sprendimų ir keleto sprendimų rūšių dėl bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse (trečias ramstis). Pastoviai didėja kkvalifikuota balsų dauguma priimamų sprendimų, nes šiuo būdu yra žymiai lengviau tai atlikti nei pagal vieningo balsavimo procedūrą.

Pagal Nicos sutartį, 27 narių Europos Sąjungoje yra 345 balsai. Norint priimti kvalifikuotos daugumos reikalaujantį sprendimą yra keliami 3 reikalavimai:

– sprendimo priėmimui reikia mažiausisi 255 pritariančių balsų.

– sprendimui turi pritarti daugiau pusės visų valstybių-narių (2/3 valstybių, jei sprendimas priimamas ne Komisijos siūlymu).

– Sprendimui pritariančios valstybės turi atstovauti mažiausiai 62 proc. ES gyventojų.

Pagal Nicos sutarties Deklaraciją Lietuva turi Ministrų Taryboje 7 balsus, Lietuvos balsų kiekis sudarys 2,03 proc. ES visų balsų, o gyventojai 0,77 proc. – ES gyventojų.

Kai Tarybai reikia spręsti kvalifikuota balsų dauguma, Tarybos narys gali reikalauti patvirtinimo, kad kvalifikuotą daugumą sudarančios valstybės narės atstovauja bent 62 % bendro Sąjungos gyventojų kiekio. Jei ppasirodo, kad tos sąlygos nesilaikoma, atitinkamas sprendimas nėra priimtas.

ES Konstitucijos projekto 24 straipsniu yra numatyta, kad priimant Taryboje sprendimus kvalifikuota balsų dauguma, ją privalo sudaryti dauguma valstybių narių, atstovaujančių mažiausiai tris penktadalius ES gyventojų. Tais atvejais, kai ES Konstitucija nenumato ES Taryboje ar ES Ministrų taryboje sprendimų priėmimo pagal Komisijos ar ES Užsienio reikalų ministro paruoštus teisės akto projektus, kvalifikuotai daugumą privalo sudaryti ne mažiau du trečdaliai valstybių, atstovaujančių ne mažiau trijų penktadalių ES gyventojų. Šitos nuostatos privalo įsigalioti nuo 22009 m. lapkričio 1 dienos.

– Paprasta balsų dauguma yra priimami sprendimai dėl procedūrinių klausimų ir tvirtinant Tarybos Vidaus veiklos taisykles. Šiuo atveju kiekviena valstybė-narė turi tik po vieną balsą, o sprendimui priimti reikia aštuonių Tarybos narių balsų.

Pagal Bendrijos sutartis Tarybos narys savo balsą gali deleguoti kitam Tarybos nariui, bet kitas Tarybos narys tokiu būdu negali perimti daugiau kaip vieno balso. Paprasta balsų dauguma, po konsulatcijų su Komisija Taryboje yra tvirtinamos komitetų veiklos taisyklės, kurias numato Konstitucija.

6.3.4. Generalinis sekretoriatas

Sekretoriato būstinė yra tame pačiame pastate Briuselyje, kur vyksta Tarybos posėdžiai, netoli nuo pagrindinių Komisijos ir Europos Parlamento būstinių. Generaliniam sekretoriatui vadovauja Generalinis sekretorius ir generalinio sekretoriaus pavaduotojas, kurie šioms pareigoms gali būti paskirti tik vieningu visų Tarybos narių pritarimu.Generalinis sekretorius tuo pačiu metu eina ir ES Aukštojo atstovo (angl. High Representative) pareigas t.y., yra atsakingas už ES Bendrąją užsienio ir saugumo politiką.

Generalinio Sekretoriato pagrindinė funkcija yra aptarnauti Tarybos ir jos komitetų posėdžius, išplatinant posėdžių darbotvarkes, protokoluojant diskusijas, apiforminant bei išplatinant sprendimų dokumentus, išlaikant politikų tęstinumo ir koordinavimo funkciją nuolat keičiantis valstybių-narių pirmininkavimui. Dėl to Generalinis Sekretoriatas dirba artimai bendradarbiaudamas su pirmininkaujančios Tarybai valstybės-narės Sekretoriatu. Tai yra būtina daryti, nes pirmiausia visi dokumentai, darbotvarkės, protokolai atsiranda pirmininkaujančios valstybės atitinkamoje institucijoje. Tarybos GGeneraliniam Sekretoriatui daugiau darbų tenka atlikti mažų valstybių narių pirmininkavimo laikotarpiais, kurios neturi didelių nacionalinių sekretoriatų.

Dvigubą Tarybos pirmininko aptarnavimą nesunku pastebėti per Tarybos posėdžius, kai iš vienos Pirmininko pusės susėda Generalinio Sekretoriato valdininkai, o iš kitos pusės pirmininkaujančios šalies atitinkamos tarnybos atstovai.

6.3.5. Tarybos komitetai ir darbo grupės

Tarybai priklauso keletas hierarchiškai organizuotų komitetų ir darbo grupių, nuo kurių veiklos didele dalimi priklauso Ministrų Tarybos ir Vadovų Tarybos veikla, Tarybos posėdžių ir susitikimų darbotvarkės bei priimami sprendimai.

Iš visų komitetų bene svarbiausi ir labiausiai žinomi yra COREPER I ir COREPER II, kuriuose posėdžiauja valstybių narių nuolatinių atstovybių ambasadoriai ir ambasadorių pavaduotojai, siekdami suderinti visus klausimus tarp valstybių narių dar prieš valstybių vadovų susitikimus ir Ministrų tarybų posėdžius. Ne mažiau svarbi šių komitetų funkcija yra Tarybos posėdžių darbotvarkės paruošimas.

Svarbias funkcijas Tarybos veikloje tenka Ekonomikos ir finansų, Darbo, Politikos ir saugumo, Socialinės apsaugos komitetams. Visi šie išvardinti komitetai yra įsteigti vadovaujantis atitinkamų Bendrijos sutarties straipsnių nuostatomis.

Be šių komitetų, ne mažiau svarbias funkcijas atlieka Specialusis žemės ūko komitetas, kuris buvo įsteigtas 1960 m. tarpvyriausybiniu Žemės ūkio tarybos nutarimu, siekiant paruošti klausimus šios Tarybos posėdžiams.

Be to, Tarybos nutarimais yra įsteigti komitetai: Karinis, Krizių valdymo, Ekonominės politikos, Finansų tarnybos, Saugumo komitetai.

6.3.6. Nuolatinių atstovų komitetas

Nors šši institucija nebuvo numatyta Paryžiaus sutartimi, Europos anglių ir plieno bendrijos valstybių narių ministrai 1953 metais nutarė įsteigti koordinuojantį komitetą. Šio komiteto nariai susitikdavo posėdžiuose vieną kartą per mėnesį Liuksemburge ir suderindavo numatomų Taryboje priimti sprendimų projektus. Europos ekonominės bendrijos ir EURATOMO sutartimis buvo numatyta įkurti tokius komitetus abiejose bendrijose. Pagal Sujungimo sutarties 4 straipsnį šie visų trijų Europos bendrijų komitetai buvo sujungti į vieną.

Yra du COREPER‘AI. Kiekvienas iš jų posėdžiauja kartą per savaitę. COREPER 2 yra labiau svarbus, nes jį sudaro Nuolatiniai atstovai ir jiems padedantis personalas. Šis COREPERAS dirba daugiausiai užsienio reikalų ministrams ir per juos Tarybai. Jis taipogi svarsto kitus itin jautrius klausimus, veikia kaip valstybių narių tarpininkas ir informacijos iš jų surinkėjas. COREPER 2 talkina Taryboms sprendžiant šiuos klausimus:

– Bendrųjų reikalų tarybos;

– Teisingumo, vidaus reikalų ir piliečių teisių tarybos;

– Plėtros tarybos;

– Biudžeto tarybos;

– Struktūrinių ir Sanglaudos fondų;

– Institucinių ir horizontalių klausimų;

– Asociacijos sutarčių;

– Naujų narių priėmimo;

– Tarpvyriausybinės konferencijos atstovų.

COREPER 1 sudaro Nuolatinių atstovų pavaduotojai bei jiems pavaldus personalas. Šis komitetas talkina taryboms sprendžiant klausimus susijusius su:

– Bendra rinka (Vidaus rinkos, Vartotojų reikalų, Turizmo tarybos);

– Derybos dėl sprendimų priėmimo “Bendro sprendimo” būdu;

– Aplinkos taryba;

– Darbo ir socialinių reikalų taryba;

– Transporto ir telekomunikacijų taryba;

– Pramonės ir energetikos taryba;

– Žuvininkystės taryba;

– Mokslo taryba;

– Kultūros taryba;

– Švietimo ir jaunimo reikalų taryba;

– Sveikatos apsaugos taryba;

– Žemės ūkio taryba, kai svarstomi veterinarijos

ir fitosanitarijos klausimai.

COREPER yra atsakingi už Ministrų Tarybos susitikimų pasiruošimą ir ruošia sprendimus visų sudėčių jos posėdžiams, išskyrus Žemės ūkio tarybą. Teigiama, kad apie 90 % visų klausimų pavyksta suderinti COREPER bei žemesnėse sprendimų paruošimo grandyse ir Ministrų Tarybai belieka tik formaliai priimti sprendimus. Abu COREPERAI posėdžiauja vieną kartą per savaitę. COREPER,ų posėdžiams, kaip ir kitiems Tarybos komitetams ar darbo grupėms, pirmininkauja tuo metu ES pirmininkaujančios valstybės atstovas, jeigu prieš pradedant posėdį nenutariama kitaip

6.3.7. Tarpvyriausybiniu sprendimu įsteigtas Specialusis žemės ūkio kkomitetas

Specialusis žemės ūkio komitetas(angl. Special Committee on Agriculture – SCA) – buvo įsteigtas, siekiant palengvinti sprendimų ruošimo ir priėmimo procesą Žemės ūkio taryboje. Jis yra COREPER analogas žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimui bei įgyvendinimui. Valstybių-narių nacionalinės vyriausybės į šį komitetą skiria Žemės ūkio ministerijų aukšto rango pareigūnus. Europos Komisija į šį komitetą deleguoja vieną iš Žemės ūkio generalinio direktorato generalinio direktoriaus pavaduotojų.

Specialusis žemės ūkio komitetas atlieka Žemės ūkio tarybai teikiamų svarstyti teisės aktų projektų ir kitokių dokumentų aanalizę ir teikia dėl jų savo nuomones. Šiame komitete pavyksta suderinti apie 90 % Žemės ūkio tarybai teikiamų svarstyti klausimų ir Tarybai belieka tik šių klausimų sprendimo formalumai.

Užsienio reikalų ministrams talkina Politinis bei Politikos ir saugumo komitetai, Teisingumo ir vidaus rreikalų ministrams padeda ruošti Tarybų posėdžius. Visų prie Tarybos veikiančių komitetų aprašymui, kurie buvo sukurti vadovaujantis atitinkamomis Bendrijos sutarčių nuostatomis ir Tarybos nutarimais, prireiktų žymiai išplėsti šį tekstą dėl to trumpai aprašiau tik keletą iš Tarybai talkinančių komitetų. Kitų komitetų formavimo principai ir struktūros yra panašios į aukščiau aprašytus Tarybos komitetus.

6.3.8. Darbo grupės

Greta formaliai įsteigtų komitetų, kurių veikla yra numatyta sutartimis ar kitais ES teisės aktais, yra sukuriami ir kiti struktūriniai dariniai neatidėliotiniems reikalams spręsti. Dažnai tokie laikini komitetai yra vadinami darbo grupėmis. Darbo grupes steigia ir jų darbą koordinuoja COREPER’as. Į jas yra deleguojami ES valstybių narių kompetetingi valstybės tarnautojai ir bent vienas Europos Komisijos atstovas. Kai yra svarstomi ypač sudėtingi ir siauros specifikos klausimai į darbo ggrupes yra kviečiami mokslininkai. Nėra nustatytų taisyklių, kurios reglamentuotų darbo grupių sudėtį. Dažniausiai valstybę narę vienoje darbo grupėje atstovauja vienas ar du specialistai iš valstybės tarnybos arba rečiau iš nevalstybinio sektoriaus, bet gali būti pakviesta po keturis-penkis atstovus, jeigu to reikia nagrinėjamų klausimų specifikai (pav. regionų, savivaldos, finansų, aplinkosaugos tarpusavyje susiję klausimai).

Darbo grupės nagrinėja tuos klausimus, kurie vėliau yra svarstomi COREPER;e ir Ministrų Taryboje. Tokių darbo grupių itin pagausėjo pastaraisiais metais, kurios dažnai vadinamos “aukščiausio lygio” darbinėmis grupėmis. Jos pposėdžiauja pagal reikalą, bet dažniausiai posėdžiai rengiami kas trys savaitės, kad Tarybos Sekretoriatas turėtų laiko paruošti ir išsiuntinėti nacionalinėms vyriausybėms posėdžių darbotvarkes ir protokolus.

Darbo grupių posėdžiams kaip taisyklė pirmininkauja ES pirmininkaujančios valstybės narės atstovai arba Europos Komisijos deleguotas atstovas. Baigus darbą t.y. išanalizavus Komisijos pasiūlymą yra nusiunčiama ataskaita COREPERU’i arba Specialiam žemės ūkio komitetui.

Per dieną vidutiniškai įvyksta virš 20 įvairių darbo grupių posėdžių.

6.4 EUROPOS KOMISIJA

6.4.1. Bendra charakteristika, funkcijos

Pats Komisijos terminas atsirado pasirašius 1992 metais Mastrichto sutartį. Iki tol buvo vartojamas „Europos Bendrijų Komisija“ terminas, oficialiai atsiradęs 1967 m. liepos 1 d., įsigaliojus sutarčiai, kuri apjungė visų trijų Bendrijų (Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos) administracijas.

Komisija yra politiniu atžvilgiu nepriklausoma institucija, atstovaujanti visos ES interesams ir juos palaikanti. Tai yra ES institucijų sistemos varomoji jėga: ji siūlo teisės aktus, politikos kryptis ir veiksmų programas, yra atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą

Tvirtinama, kad tokių valdžios institucijų, kokia yra Europos Komisija arba bent panašių į ją daugiau nėra jokioje kitoje tarptautinėje organizacijoje ar pavieniai paimtoje kokioje nors kitoje pasaulio valstybėje. Ji yra tarsi kelių valstybės institucijų hibridas ir atlieka šias pagrindines funkcijas:

– dalyvauja teisės aktų leidyboje per priskirtą jų ruošimo iniciatyvos teisę;

– įgyvendina priimtus sprendimus;

– prižiūri, kkad būtų laikomąsi Bendrijų steigimo sutarčių;

– priima savarankiškai administracinius sprendimus dėl vidaus rinkos

Europos Komisijos darbas yra reglamentuotas vidaus tvarkos taisyklių, kurios nuolat yra tobulinamos, atsižvelgiant į mokslo ir technologijų pažangą bei naujas viešojo administravimo tendencijas. Pagal šias taisykles kiekvieniems metams yra paruošiama ir patvirtinama Komisijos darbų programa, kurioje atsispindi prioritetinės numatytų atlikti darbų kryptys.

Komisija dažnai yra charakterizuojama kaip ES valstybės tarnyba, nors iš tiesų ji turi daugiau valdžios galių nei bet kurios šalies atskira valstybės tarnyba. Jai pagal sutartis ir suformuotas politikas yra suteiktos politikų formavimo ir sprendimų priėmimo iniciatyvos teisių daugiau nei bet kurios valstybės narės analogiškai valstybės tarnybai.

Iki nauju narių įstojimo į Europos Sąjungą Komisijoje visada būdavo po du narius iš daugiausia gyventojų turinčių valstybių narių ir po vieną narį iš kiekvienos kitos ES valstybės narės. Tačiau jei ši sistema butų likusi, Komisija pasidarytų per didelė, kad būtų veiksminga. Taigi pradėjus dirbti 2004-2009 m. kadencijai Komisijoje (t. y. nuo 2004 m. lapkričio 1 d.), yra tik po vieną komisarą iš kiekvienos valstybės. Kai Sąjungoje yra 27 valstybės narės, Taryba vieningu sprendimu nustatė didžiausią Komisijos narių skaičių. Jis turi būti mažiau kaip 27, o iš kurių valstybių narių jie turėtų būti, yra nustatoma pagal rotacijos sistemą, kuri visoms valstybėms nnarėms yra absoliučiai teisinga. Šiuo metu komisiją sudaro 25 komisarai, šią kadensiją komisijoje posėdžiauja ir lietuvos atstovė – Dalia Grybauskaitė.

Komisjos nariai, atlikdami savo pareigas, privalo vadovautis tik ES interesais ir negali proteguoti tų valstybių interesų, kurias jie atstovauja. Patvirtinti Komisijos narių pareigoms, jie nebeatstovauja savo valstybėms ir tampa joms neatskaitingi.

Komisijos nariams (komisarams) talkina didelis Komisijos tarnautojų aparatas, kurių kiekis pagal skirtingus informacijos šaltinius yra pateikiamas gana skirtingas. Skirtinguose šaltiniuose yra nurodoma, kad Komisijoje iš viso dirba apie 24 tūkstančiai tarnautojų. pagrindinę Komisijos darbuotojų dalį sudaro nuolatiniai administracijos aparato darbuotojai.

6.4.2. Pirmininkas

Komisijos pirmininką bendru sutarimu skiria ES valstybių narių vyriausybės. Kiekviena ES valstybė gali vetuoti pretendento į Komisijos pirmininkus kandidatūrą, tad dėl šios pareigybės neretai vyksta ilgos derybos.

Europos Bendrijos sutartimi Komisijos pirmininkui yra suteikti dideli įgaliojimai:

– gali vetuoti valstybių narių vyriausybių siūlomas komisarų kandidatūras;

– sutartimi numatyta, kad Komisija privalo dirbti politiškai vadovaujama Pirmininko;

– Komisijos pirmininkas padalija komisarų portfelius;

– Jam deleguota atsakomybė už svarbiausių Komisijos tarnybų darbą, įskaitant Generalinį Sekretoriatą, Spaudos ir Komunikacijų tarnybas;

– Pirmininkas patvirtina Komisijos posėdžių darbotvarkę ir pirmininkauja jiems;

– Pirmininkas dalyvauja kasmėnesiniuose posėdžiuose su nuolatiniais valstybių narių atstovais, periodiniuose posėdžiuose su Europos Parlamento ir Tarybos pirmininkais, nereguliariai susitinka su valstybių narių vyriausybių vadovais.

Nicos sutartimi buvo peržiūrėtas Bendrijų sutarties 217 straipsnis “Komisijos organizavimas ir pirmininko galių didinimas”,

kuriuo buvo numatyta suteikti pirmininkui galimybę perskirstyti komisarų pareigas, esant reikalui pasiūlyti jiems atsistatydinti, siekti efektyvesnio komisarų darbo ir didesnės kolektyvinės atsakomybės.

Nuo Romos sutarties pasirašymo iki dabar Europos Komisijos pirmininkų pareigose pabuvojo septynių Bendriją sudarančių valstybių narių piliečiai:

Walter Hallstein (Vokietija) – 1958-1967;

Jean Rey (Belgija) – 1967-1970;

Franco Maria Malfatti (Italija) – 1970-1972;

Sicco Mansholt (Nyderlandai) – 1972-1973;

Francois Xavier-Ortoli (Prancūzija) – 1973-1977;

Roy Jenkins (J. Karalystė) – 1977-1981;

Gaston Thorn (Liuksemburgas) – 1981-1985;

Jacques Delors (Prancūzija) – 1985-1995;

Jacques Santer (Liuksemburgas) – 1995-1999;

Romano Prodi (Italija) – 1999-2004

Jose Manuel Barroso – (Portugalija) 2004-2009

6.4.3. Komisijos formavimas <

Europos Bendrijų Komisiją (teisiškai teisingas pavadinimas, o nuo 1993 metų sutrumpintas pavadinimas – Europos Komisija) sudaro 25 Komisijos nariai kolegija ir didelis jiems pavaldus valdininkų aparatas.

Europos bendrijos sutartyje yra numatyta trijų etapų Komisijos narių skyrimo procedūra.

Pirmame etape kiekvienos valstybės narės vyriausybė bendru susitarimu su nominuotu Komisijos pirmininku siūlo kandidatus į komisarus. Sutartimi nustatyta, kad Komisijai gali būti pasiūlyta po vieną valstybės narės kandidatą. Valstybės narės negali ginčyti ar keisti kitų valstybių kandidatų.

Antrame etape kandidatai į komisarus, įskaitant ir kkandidatą į Komisijos pirmininką pateikiami patvirtinti kaip vieninga visuma Europos Parlamentui.

Trečias etapas. Po Komisijos narių ir pirmininko patvirtinimo Parlamente, juos privalo patvirtinti Taryba kvalifikuota balsų dauguma. Jeigu kadencijos metu dėl kokių nors priežasčių Komisijoje atsiranda vakuojanti komisaro vieta, tai jji yra užpildoma vieningu valstybių narių vyriausybių susitarimu. Bendrijos sutarties 216 straipsniu yra numatyta, kad Teisingumo Teismas gali atstatydinti Komisijos narį dėl nesugebėjimo atlikti savo pareigas ar padarius rimtus nusižengimus, kai dėl to kreipiasi į Teisingumo Teismą Taryba arba Komisija.

Mastrichto sutartimi buvo suvienodinti Komisijos ir Parlamento kadencijų terminai. Komisijos narių kolegijos sudėtis turi būti suformuota praėjus 6 mėnesiams po eilinių Europos Parlamento rinkimų, kurie rengiami fiksuotu laiku t.y. birželio mėnesį tų metų, kurių paskutinis skaičius yra 4 arba 9. Komisijos sudėtis yra tvirtinama penkių metų kadencijai ir ji pradeda eiti pareigas lapkricio mėnesį .

Pagal Europos bendrijos sutartį numatyta, kad Komisija gali būti atsatatydinta. Europos Parlamento vidaus veiklos taisyklės nustato, kad nepasitikėjimą Komisija gali pareikšti vienas dešimtadalis parlamentarų, o ppriversti ją atsistatydinti gali tik tuo atveju, kai du trečdaliai EP narių balsavimu tam pritaria.

Yra konstatuojama, kad visose Komisijose iki pastarojo laiko absoliučiai dominavo vidutinio ir vyresnio amžiaus su juridiniu ar ekonominiu universitetiniu išsilavinimu vyrai. Absoliuti jų dauguma buvo iki tol kurį laiką dirbę valstybių narių ministerijose ar parlamentuose. Jų tarpe buvo privataus verslo vadybininkų, privačių teisininkų.

Dabartinė Jose Manuel Barroso vadovaujama Komisijos kolegija tęsia ankstesnių Komisijų kolegijų formavimo tradicijas. Ją charakterizuoja šie duomenys:

– amžiaus vidurkis – 52 metai;

– yra septynios moterys (iki 11989 metų nebuvo nei vienos moters Komisijos narės);

– priklauso dažniausiai toms politinėms partijoms, kurios valstybėse narėse dalyvauja vyriausybių formavime;

– trys ketvirtadaliai Komisijos narių turi darbo patirtis valstybių narių vyriausybėse;

Komisija yra kolektyviai atsakinga už priimtus sprendimus ir visus kitus veiksmus. Komisijos nariams yra palikta individuali politinė atsakomybė, kurios ribos yra labai griežtai limituotos. Visi Komisijos sprendimai yra kolegialaus darbo ir kolektyvinės atsakomybės rezultatas.

Pagal 2003 m. stojimo į ES sutarties (Atėnų) V dalies 45(1) straipsnį yra numatyta, jog kiekviena į Sąjungą įstojusi valstybė turi teisę, kad vienas iš jos piliečių būtų Europos Komisijos narys.

6.4.4. Posėdžiai

Komisijos vidaus veiklos taisyklės numato, kad visi Komisijos nariai privalo dalyvauti posėdžiuose. Komisijos pirmininkas gali dėl pateisinamos priežasties leisti Komisijos nariui nedalyvauti posėdyje. Daugumoje posėdžių dalyvauja apie 90 proc. Komisijos narių. Dažniausiai iš posėdžių dėl suprantamų priežasčių yra išleidžiami tie Komisijos nariai, kurie yra atsakingi už užsienio politikos reikalus.

Svarbus Europos Komisijos veiklos bei sprendimų priėmimo bruožas yra kolegialumas. Jis pasireiškia tuo, kad:

– Komisijos nariai yra skiriami ne individualiai, o kaip kolegiali valdžios institucija;

– visi Europos Komisijos sprendimai yra priimami kolegialiai.

Priešingai Ministrų Tarybos posėdžiams, kuriuose dalyvauja ir ministrų patarėjai ir tokiu būdu susirenka dažnai virš 100 žmonių, Komisijos posėdžiai yra labiau apriboti. Jose be Komisijos narių nuolat būna Komisijos generalinis sekretorius iir jo pavaduotojas, Juridinės tarnybos generalinis direktorius, Spaudos ir Komunikacijų tarnybos vadovas, Dokumentų Registro tarnybos vadovas iš generalinio sekretoriato. Kai kuriais atvejais posėdžiai organizuojami tik dalyvaujant vien Komisijos nariams ir generaliniam sekretoriui.

Posėdžių darbotvarkę ir dokumentus paruošia generalinis sekretorius ir jo tarnybos darbuotojai. Į posėdžių darbotvarkes patenka įvairūs klausimai:

– pasiūlymai dėl ateities politikos krypčių, kuriems reikia Komisijos pritarimo. Tokie pasiūlymai gali būti paruošti pačioje Komisijoje arba Komisijai paprašius – kitose institucijose, dažniausiai Ministrų Taryboje ar Viršūnių Taryboje. Jie gali būti pateikiami, kaip Žaliosios ar Baltosios knygos (Green, White paper), strateginės programos, veiksmų programos, komunikatai, pranešimai. Šiems politiniams pasiūlymams realizuoti yra būtina paruošti atitinkamas priemones, įskaitant ir teisės aktus. Komisijai pritarus, šie dokumentai yra teikiami Ministrų Trybai, o Baltosios knygos – Viršūnių Tarybai;

– Komisijos pritarimo reikia Europos Tarybos arba Europos tarybos ir Europos Parlamento teisės aktams;

– ES biudžeto projektas, paruoštas Biudžeto generaliniame direktorate pradedamas svarstyti sausio mėnesį sekantiems metams, dalyvaujant kitiems komisarams;

– Panašiai, kaip biudžeto projektas, pradedamos svarstyti metinės žemės ūkio produkcijos institucinės kainos, pasiūlytos Žemės ūkio ir žuvininkystės generaliniame direktorate (daugumai produkcijos rūšių ūkiniai metai prasideda balandžio-gegužės mėnesiais, nuo tada ir kainos įsigalioja);

– Patvirtinama Komisijos metinė veiklos programa. Ši procedūra prasideda spalio mėnesį ir dėl programos diskutuojama kartu su Taryba ir Europos Parlamentu.

–

6.4.5. Komisijos struktūra

Visos Komisijos ttarnybos yra organizuotos į generalinius direktoratus, panašiai, kaip nacionalinės valstybių tarnybos yra organizuotos į ministerijas. Generaliniai direktoratai ir jiems tolygūs struktūriniai padaliniai yra suskirstyti į direktoratus, o pastarieji į skyrius. Pagal šias taisykles Komisijoje, esant reikalui, gali būti įsteigiami nauji struktūriniai padaliniai.

Be generalinių direktoratų, Komisijoje yra ir specialių tarnybų. Skirtumas tarp specialios tarnybos ir generalinio direktorato yra tas, kad specialioms tarnyboms (Generalinis Sekretoriatas, Juridinė tarnyba ir kt.) numatytos funkcijos yra skirtos Komisijos bendros politikos įgyvendinimui, o generaliniai direktoratai – atskirų siaurų politikų realizavimui. Kai kurie generaliniai direktoratai, kaip Biudžeto, Personalo ir Administracijos yra skirti visų politikų įgyvendinimui.

4.3 lentelėje pateikiamas iki šios dienos Europos Komisijoje buvusių generalinių direktoratų ir specialiųjų tarnybų sąrašas.

Generaliniai direktoratai Kitos tarnybos

Aplinkos Europos antikorupcinė įstaiga

Biudžeto Europos paramos kooperavimo įstaiga

Darbo ir socialinių reikalų Eurostatas

Ekonomikos ir finansų Humanitarinės pagalbos įstaiga

Energetikos ir transporto Jungtinė vertimų ir konferencijų tarnyba

Finansų kontrolės Jungtinis tyrimų centras

Informacinės visuomenės Juridinė tarnyba

Įmonių Spaudos ir komunikacijų tarnyba

Konkurencijos Publikacijų įstaiga

Kultūros ir švietimo Generalinis sekretoriatas

Mokslo Vertimų tarnyba

Mokesčių ir muitų sąjungos

Plėtros

Prekybos

Personalo ir administracijos

Regionų politikos

Sveikatos apsaugos ir vartotojų teisių

Teisingumo ir vidaus reikalų

Išorinių santykių

Vystymo

Vidaus rinkos

Žemės ūkio

Žuvininkystės

4.4 lentelė EK generaliniai direktoratai ir specialios tarnybos

Įkūrus 1958 metais EEB, jos Komisijoje buvo 9 generaliniai direktoratai , buvusioje R.Prodi vadovaujamoje Komisijoje 23 generaliniai direktoratai. Plečiantis Komisijos vykdomų funkcijų ir politikų ratui, vykstant eurointegracijos procesui daugėjo ir generalinių

direktoratų. 1999 metais buvo įsteigtas Teisingumo ir Vidaus reikalų generalinis direktoratas vietoj anksčiau buvusio generalinio sekretoriato atitinkamo departamento. Šio generalinio direktorato įsteigimą sąlygojo išaugusi vidaus politikos ir teisingumo reikalų svarba po Mastrichto ir Amsterdamo sutarčių įsigaliojimo.

Analogiškai reorganizuojznt kai kuriuos departamentus ir tarnybas buvo įsteigti Sveikatos ir Vartotojų teisių apsaugos, Švietimo ir kultūros, Plėtros generaliniai direktoratai. Priklausomai nuo darbo apimties ir specializacijos generaliniai direktoratai gali skirtis savo dydžiu. Daugumoje iš jų dirba nuo 150 iki 500 pilno užimtumo nuolatiniam darbui priimtų ttarnautojų. Didžiausi iš generalinių direktoratų yra Personalo ir Administracijos, kuriame dirba apie 2000 nuolatinaim darbui priimtų tarnautojų ir Žemės ūkio bei Žuvininkystės, kuriame yra 850 valdininkų.

Generaliniuose direktoratuose šalia pilno užimtumo tarnautojų yra įdarbinta nemažai ir dalinio užimtumo tarnautojų. Dalinio užimtumo tarnautojai sudaro apie vieną ketvirtadalį viso generalinių direktoratų personalo.

Generaliniams direktoratams vadovauja generalinaiai direktoriai t.y. aukščiausio rango administracijos valdininkai. Visi generaliniai direktoriai turi po 3-4 pavaduotojus, 2 padėjėjus, vieną vyriausią patarėją, kuris informuoja generalinio direktoriaus pavaduotojus. Dar yra po 6 vyresnius vvaldininkus, kurie informuoja vyriausią generalinio direktoriaus patarėją.

Generaliniams direktoratams pagal savo kuruojamos veiklos sritis yra pavesta:

– ruošti politinius dokumentus;

– inicijuoti teisės aktų projektus;

– ruošti veiksmų ir darbo programas;

– įgyvendinti ES teisės aktus;

– prižiūrėti, kaip nacionalinės agentūros įgyvendina ES teisės aktus;

– įvertinti ES politikas ir įstatymų leidybą;

– rinkti informaciją iir ruošti pranešimus.

Kai kurie generaliniai direktoratai, kaip Konkurencijos, Žemės ūkio ir Žuvininkystės, Prekybos apima politikos sritis, kurias valstybės narės žymiu mastu delegavo ES institucijoms. Kiti generaliniai direktoratai, kaip Darbo ir Socialinių reikalų, Užsienio ryšių, Energetikos ir Transporto žymiai mažiau įtakoja valstybių narių vykdomas analogiškas politikas.

Generaliniai direktoratai yra padalinti į direktoratus, kuriems vadovauja direktoriai, priskiriami žemesnio rango valdininkams. Dauguma generalinių direktoratų yra padalinti į 3-6 direktoratus, tačiau jų gali būti ir daugiau. Žemės ūkio ir žuvininkystės generaliniame direktorate yra net 11 direktoratų. Direktoratai yra padalinti į smulkesnius vienetus – skyrius. Vidutiniškai vienas direktoratas turi 3-6 skyrius, kuriems vadovauja dar viena ar dviems pakopomis žemesnio rango valdininkai.

Kiekviename skyriuje dirba nuo 6 iki 11 administracinio ar pagalbinio personalo tarnautojų. Vienas iš jų yra sskirimas skyriaus vedėjo pavaduotoju. Dažniausiai viename skyriuje dirba 3-4 valtybių-narių atstovai.

Generaliniai direktoratai – gerai organizuota piramidinė herarchinė struktūra, kuriuose žemiausios organizacinės struktūros ruošia pranešimus aukščiau už ją esančiai struktūrai. Siekiant išvengti, kad generaliniai direktoratai nepatektų vienos valstybės valdininkų įtakon yra siekiama, ypač vyresnių valdininkų lygyje, kad pranešimai (ataskaitos) būtų teikiamos iš kitos valstybės atvykusiam valdininkui t.y. pavaldinys ir vadovas negalėtų būti tos pačios valstybės-narės atstovai.

Nors Komisijos nariai nėra formaliai generalinių direktoratų vadovai, bet jie atsako už visą generalinio direktorato kuruojamos vveiklos sferą. Kai kurie Komisijos nariai atsako už du generalinius direktoratus. Daugumos Komisijos narių santykiai su generaliniais direktoriais yra abipusiai naudingi ir geranoriški. Kai kurių Komisijos narių santykiai su generaliniais direktoriais yra įtempti, o kai kada dėl to generaliniai direktoriai yra priversti atsistatydinti, kaip tai įvyko 1995 metais su XXI generalinio direktorato vadovu P.Vilmot, jam nesutariant su Vidaus rinkos komisaru Mario Monti, arba 2000 metais, kai A.Larson – darbo ir socialinių reikalų generalinio direktorato vadovas negalėjo suderinti savo darbinių santykių su komisare iš Graikijos A.Diamontoupolou.

6.4.6. Generalinis Sekretoriatas

Generalinio sekretoriato užduotis yra siekti, kad visos Komisijos tarnybos dirbtų sklandžiai ir efektyviai, kad visi valdininkai gautų laiku tikslą ir kokybišką informaciją, reikiamus dikumentus. Generalinio sekretoriato darbą galima apibūdinti penkiomis jo atliekamomis funkcijomis:

– tarnauja kaip atminties bankas;

– yra pagrindinis Komisijos veiksmų koordinavimo sergėtojas;

– vykdo procedūrų monitoringą;

– siekia organizacinio efektyvumo;

– atsako už ryšių su kitomis ES institucijomis vadybą.

Atminties banko funkcija atliekama per Komisijos padalinių ir kitų ES institucijų veiklos monitoringą ir išsaugojimą. Informacija renkama, saugoma ir yra prieinama Komisijos bendradarbiams bei kitų ES institucijų darbuotojams.

Veiksmų koordinavimu yra siekiama, kad visa Komisijos veikla būtų sukoncentruota bendrų tikslų įgyvendinimui.

Generalinis sekretoriatas ugdo bendrąją tarptautinio bendradarbiavimo kultūrą. Dalyvauja visuose institucijos lygiuose priimamuose sprendimuose, skatina tinkamą visų priemonių panaudojimą bendrų tikslų įgyvendinimui. Diegia pažangų ppatyrimą ruošiant ataskaitas, pranešimus ir kitus dokumentus.

Generalinis sekretoriatas pateikia išsamią informaciją kasavaitiniams generalinių direktorių ir departamentų vadovų pasitarimams apie numatomus Komisijoje svarstyti klausimus. Svarsto galimybes ir pakeičia dalį posėdžių bei darbinių susitikimų apsikeitimu rašytine informacija ir konsultacijomis. Palengvina Komisijos darbą plečiant apsikeitimą informacija ir konsultacijomis tam tikslui panaudojant naujausias informacines technologijas.

Pagal vidaus veiklo taisykles Generalinis sekretoriatas planuoja ir koordinuoja visų Komisijos padalinių veiklą. Pasiremiant visų Komisijos padalinių informacija yra paruošiama metinė Komisijos darbo programa, bei aktų priėmimo programa kitiems metams.

Procedūrų monitoringas atliekamas prižiūrint, kad būtų prisilaikoma nustatytų Komisijos darbo procedūrų. Nepriklausomai nuo to, ar būtų priimamas Komisijos sprendimas dėl Baltosios knygos paskelbimo, ar teikiant teisės akto pasiūlymą, ar atliekant nežymią jau egzistuojančio teisės akto pataisą visuomet yra prisilaikoma Komisijos veiklos taisyklių. Tokiu būdu yra siekiama:

– kad nei vienas sprendimas nebūtų priimamas jo neapsvarsčius su suinteresuotomis grupėmis, visuomeninėmis organizacijomis;

– kad apie priimamus sprendimus būtų paskelbta visa procedūriškai numatyta informacija;

– sprendimai prieš juos pateikaint komisarų Kolegijai turi būti apsvarstyti visose numatytose žemesnėse institucijose;

– sprendimai negali būti priimami žemesniu lygiu nei procedūrų numatyta;

– sprendimai privalo atitikti priimtoms programoms;

– priimami sprendimai atitinka Komisijos kompetenciją.

Organizacinio efektyvumo skatinimas vykdomas nuolat ieškant galimybių, kaip pagerinti Komisijos padalinių darbo efektyvumą.

Ryšių su kitomis ES institucijomis vadyba atliekama generaliniam sekretoriatui informuojant kitas ES institucijas apie KKomisijoje priimamus sprendimus. Generalinio sekretoriato atstovai dalyvauja:

– Tarybos posėdžiuose dalyvauja Komisijos pirmininkas, generalinis sekretorius ir vienas-kitas komisaras;

– Ministrų Tarybos posėdžiuose dalyvauja atitinkami komisarai, generalinio sekretoriato ir generalinio direktorato atstovai;

– Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) posėdžiuose dalyvauja vyresnieji generalinio sekretoriato pareigūnai ir atitinkamų generalinių direktoratų atstovai;

– Europos Parlamento plenariniuose posėdžiuose Strasbūre dalyvauja atsakingi už ryšius su paralamentu generalinio sekretoriato atstovai;

– Tarybos darbiniuose susitikimuose ir Europos parlamento komitetų posėdžiuose dalyvauja atsakingi generalinio sekretoriato pareigūnai.

Kai generalinio sekretoriato atstovai neturi galimybių dalyvauti kokiose nors posėdžiuose ar susitikimuose, visa informacija apie tai kas vyko yra gaunama iš atitinkamų generalinių direktoratų pareigūnų, atstovavusių Komisiją.

Vyriausias generalinio sekretoriato pareigūnas yra generalinis sekretorius. Šis postas prilygsta generalinių direktorių lygiui, bet iš tiesų yra išskirtinis, nes koordinuoja visų kitų generalinių direktoratų veiklą. Generalinis sekretorius vykdo šias funkcijas:

– pirmininkauja kas savaitiniams pirmadieniniams komisarų kabinetų vadovų posėdžiams;

– pirmininkauja kas savaitiniams ketvirtadieniniams generalinių direktorių posėdžiams;

– atsako už Komisijos tarnybų organizavimo priežiūrą;

– tiesiogiai atsiskaito Komisijos pirmininkui.

Generalinis sekretorius yra atsakingas už ryšius su kitomis ES institucijomis. Jis vienintelis iš Komisijos valdininkų gali dalyvauti Viršūnių Tarybos posėdžiuose ir atlieka svarbų vaidmenį Ministrų Trybos posėdžiuose. Pagal Komisijos veiklos taisykles. Generalinį sekretorių, jam negalint eiti pareigų, gali pavaduoti tik generalinio sekretoriaus pavaduotojas ar Komisijos paskirtas kitas Sekretoriato narys.

Nuo 1958 metų tik keturiems žmonėms buvo patikėtos Komisijos generalinio

sekkretoriaus pareigos:

– prancūzui E.Noeli 1958-1987;

– britui D.Viljamson 1987-1997;

– italų kilmės olandui C.Trojan 1997-2000;

– airiui D.O’Sulivan nuo 2000 metų.

6.4.7. Kitos tarnybos

Kaip ir generaliniam sekretoriatui taip ir kitoms specialioms Komisijos tarnyboms yra deleguota horizontali atsakomybė ir funkcijos. Šios tarnybos prižiūri tai, kas yra bendra kelioms arba visoms politikos sritims (keliems ar visiems generaliniams direktoratams).

Komisijos specialios tarnybos:

– Užsienio ryšių bendroji tarnyba;

– Europos antikorupcinė tarnyba;

– Humanitarinės pagalbos tiekimo tarnyba;

– Jungtinė vertimų ir konferencijų tarnyba;

– Jungtinis tyrimų centras;

– Juridinė tarnyba;

– Spaudos ir komunikacijų tarnyba;

– Publikacijų tarnyba;

– Generalinis sekretoriatas;

– Statistikos tarnyba (Eurostat);

– Vertimų tarnyba.

Juridinė tarnyba yra atsakinga už tai, kad Komisijos pasiūlyti ES teisės aaktai atitiktų jiems keliamus reikalavimus. Visus Komisijos pasiūlymus Juridinė tarnyba privalo peržiūrėti. Teisės aktų projektai, prieš juos svarsatant Komisijoje turi būti Juridinės tarnybos įvertinti, kad atitiktų ES ir Komisijos kompetencijai, kad neprieštarautų jau egzistuojantiems ES teisės aktams, kad teisinės sąvokos gali būti suprantamos visomis oficialiomis ES kalbomis.

Labai svarbi Juridinės tarnybos funkcija yra atstovauti Komisijai visuose Teisingumo Teismo bylose. Komisijos Juridinėje tarnyboje dirba apie 200 auštos kvalifikacijos teisininkų iš visų ES valstybių narių.

Jungtinė žodinių vertimų ir konferencijų tarnyba yra atsakinga uuž Komisijos posėdžių vertimus. Teoriškai Komisijai reikia 110 kalbų vertėjų kombinacijų, nors ES tėra tik 20 oficialių kalbų. Praktikoje dažniausiai apsieinama su anglų ir prancūzų kalbomis, nes daugelis tarptautinių reikalų yra sprendžiama būtent skirtingų valstybių atstovams bendraujant šiomis kalbomis. Įprasta, kkad pav.: portugalai neverčia tiesiogiai iš švedų kalbos, bet tą patį tekstą iš anglų kalbos į portugalų kalbą.

Vertimų (raštu) tarnyba prižiūri, kad Komisija publikuotų tik labai kokybiškus dokumentų vertimo iš dokumento pateiktos kalbos į 19 kitų ES oficialių kalbų tekstus. Tarnyba privalo garantuoti, kad visose kalbose vienodai būtų suprasta sąvokų prasmė. Vertimų svarbą įrodo tas faktas, kad Teisingumo Teismas atmetė 1994 metais 18 milijonų D.Britanijos svarų ieškinį už plastikinių dirbinių kartelinio susitarimo organizavimą dėl teisės aktų vertimo neatitikimo į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas.

Jungtinis mokslinių tyrimų centras yra atsakingas už ES mokslinių tyrimų ir tecnologinę plėtrą. Tuo tikslu daug tyrimų yra aliekama sutartiniu pagrindu, pritraukiant laikinam darbui mokslininkus iš ES valstybių-narių ir iš kitų valstybių.

Nors didžioji dalis ES mokslo aadministravimo galių yra sukaupta Briuselyje, bet ne mažiau svarbius darbus atlieka specializuoti ES institutai esantys: Ispra (Italija), Karlsruhe (Vokietija), Geel (Belgija), Petten (Olandija), Sevillia (Ispanija).

Moksliniai tyrimai yra sukoncentruoti į pagal ES tinklines programas numatytus tyrimus bei tuos mokslinius darbus, kurie yra reikalingi Komisijos veiklai efektyvinti.

Svarbų darbą atlieka Humanitarinės pagalbos tarnyba ir Užsienio ryšių bendroji tarnyba, kuri kasmet įvertina tūkstančius paraiškų dėl ES paramos programų.

Europos Antikorupcinė tarnyba vadovauja ir koordinuoja Komisijos pastangoms iki minimumo sumažinti sukčiavimus išmokant tiesiogines išmokas ppagal Bendrosios Žemės ūkio politikos programas, teisingai ir racionaliai panaudojant Struktūrinių fondų lėšas.

Gali būti sukurtos laikinos Komisijos tarnybos iškilusioms problemoms spręsti, pav.: Ž.Santero Komisija įkūrė specialą tarnybą Rytų ir Vidurio Europai, kuri dabar išaugo iki generalinio direktorato.

6.4.8. Teisės aktų ruošimo procedūros

Nors Komisijoje ruošiami teisės aktai skiriasi savo turiniu ir svarba, kyla iš skirtingų politikų, bet visada yra ruošiami pagal nustatytą teisės aktų rengimo procedūrą:

– pirminis teisės akto projektas atsiranda vedančiąjame generaliniame direktorate padaryto pranešimo pagrindu, po ko prasideda projektavimo procesas;

– projektavimo procese dalyvaujančių skyrių vedėjai nuolat informuoja direktorius apie atliekamą darbą, esant reikalui koreguoja projektą;

– vedančiųjų generalinių direktoratų vadovai ir/ar jų pavaduotojai seka darbų eigą, bet nesigilina į detales;

– vedančiojo generalinio direktorato politikos grupė dažnai dar vadinama vadybos taryba prižiūri teisės aktų projektavimo procesą;

– atsiradus vienas kitam prieštaraujančių pasiūlymų jie gali būti svarstomi generalinių direktorių ir/ar jų pavaduotojų tų generalinių direktoratų, kurie turi interesų šiame projekte savaitiniuose pasitarimuose;

– visus projektinius pasiūlymus peržiūri Juridinės tarnybos specialistai ir įvertina jų teisinį atitikimą jau galiojantiems teisės aktams;

– prieš teisės akto tvirtinimą komisarų kolegijoje jis privalo būti patvirtintas atsakingo už veiklos sferą komisaro;

– po komisaro patvirtinimo, generalinio sekretoriato Registro tarnyba patikrina ar įvykdytos visos teisės akto rengimo numatytos procedūros;

– komisarų kolegija teisės akto projektą gali patvirtini visos kolegijos savaitiniame pasitarime, pavesti tai atlikti vvienam atsakingam komisarui arba rašytine procedūra.

Svarbesnių, ne rutininių teisės aktų projektus tvirtina visuotinis komisarų kolegijos susirinkimas. Daug teisės aktų, ypač tokių, kurie yra aktualūs tik vienam komisarui ir vienam generaliniam direktoratui tvirtinimo procedūra pavedama atsakingam už teisės akto rengimą komisarui.

Po teisės akto projekto patvirtinimo komisarų kolegijoje, jie yra teikiami Tarybai ir Parlamentui. Taipogi kai kuriais atvejais teisės aktus privalo įvertinti Regionų bei Ekonomikos ir Socialinis komitetai. Šios dvi institucijos atlieka tik patariamąją funkciją, kai Taryba ir Parlamentas atlieka sprendimo funkciją.

Komisijos kolegija tvirtina tik pačios Komisijos teisės aktus, kurie neteikiami nei Europos Parlamentui, nei Tarybai.

Institucijų sprendimų priėmimo galios yra skirtingos, bet Komisijai visada tenka didelė atsakomybė.

6.4.9. Sprendimų priėmimas Komisijoje

Komisijoje sprendimai dažniausiai yra priimami bendru susitarimu (consensus). Jeigu tokio susitarimo nepavyksta pasiekti, klausimas yra grąžinamas jai ruošusiai tarnybai papildomai svarstyti ir tobulinti. Jeigu ir tada nepavyksta pasiekti susitarimo tai sprendimas priimamas balsų dauguma. Tokių atvejų per metus pasitaiko tik 3-4. Jeigu balsavimo procedūros reikalauja bent vienas Komisijos narys, sprendimas gali būti priimtas tik balsavimu.

Priimant pasiūlymus Komisija laikosi subsidiarumo principo (sprendimų priėmimo principas, teigiantis, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi) tik tais atvejais, kai akivaizdu, jog šį teisės aktą galės efektyviau įgyvendinti Europos Sąjunga, o nne valstybės narės.

Kai kuriose politikų srityse (tokiose kaip: konkurencija, žemės ūkis, prekyba) Komisija turi teisę priimti sprendimus, nepateikusi siūlymų Tarybai. Komisija veda prekybos ir bendradarbiavimo derybas su užsienio valstybėmis bei asocijuotomis ES valstybėmis.

Europos Komisijos svarbus darbo baras yra ES antrinės teisės aktų projektų rengimas ir jų teikimas kitoms ES institucijoms svarstyti bei tvirtinti.

Antrinės ES teisės aktai yra išleidžiami trijų pagrindinių formų:

– direktyvos numato ko yra siekiama, nacionalinėms vyriausybėms paliekant galimybę pasirinkti metodus ir formas, kaip jas įjungti į nacionalinę teisę;

– reglamentai yra privalomi ir tiesiogiai galioja visose valstybėse narėse;

– nutarimai (angl. decisions) irgi yra privalomi ir tiesiogiai galioja, bet skirtingai nuo reglamentų yra skirti ne visoms valstybėms narėms, o tik kai kurioms iš jų arba atskiroms kompanijoms.

Nėra griežtos takoskyros tarp šių trijų teisės aktų formų, bet bendra yra tai, kad direktyvos ir nutarimai yra labiau detalūs nurodymai kaip ir ką reikia atlikti, o direktyvos yra labiau apibendrinantys nurodymai, paliekant galimybę valstybėms narėms pasirinkti jų įgyvendinimo būdus ir priemones. Jeigu direktyvos yra labiau politinio pobūdžio teisės aktai, tai reglamentai ir nutarimai labiau atitinka administracinio-įgyvendinamojo pobūdžio teisės aktus.

ES teisės aktai yra ruošiami vadovaujantis keturiomis jų rengimo procedūrmis. Pagal jas visas Komisijai yra suteikta išskirtinė teisė ruošti teisės aktus bei juos siūlyti, išskyrus Teisingumo ir

vidaus reikalus, kurie buvo pagal Amsterdamo sutartį perduoti iš trečio ES ramsčio į pirmą ramstį, paliekant penkių metų pereinamąjį periodą bei teisę siūlyti teisės aktus valstybėms-narėms.

Europos Parlamentas ir Europos Taryba turi teisę prašyti Komisiją pateikti pasiūlymus, bet negali reikalauti to daryti. Ž. Santero Komisijoje apie 10 proc. teisės aktų idėjų buvo subrandinama pačioje Komisijoje.

Dauguma ES teisės aktų yra tobulinimas, pritaikymas, atnaujinimas jau egzistuojančių teisės aktų ir politinių įsipareigoji

6.5. EUROPOS SĄJUNGOS AUDITO RŪMAI

6.5.1. Bendra charakteristika, funkcijos

Audito Rūmai buvo įsteigti 1975 metų lliepos 22 dieną padarius Europos ekonominės bendrijos, Euratomo bei Europos anglies ir plieno bendrijos sutarčių pataisas, apjungiant į vieną instituciją iki tol buvusias Europos ekonominės bendrijos ir Euratomo Audito valdybą bei Europos anglies ir plieno bendrijos Audito tarnybą. Sutarčių pataisos įsigaliojo nuo 1977 metų spalio mėnesio ir naujoji jungtinė visų trijų bendrijų Audito institucija pradėjo savo veiklą, kaip EB Audito Rūmai.

ES (Mastrichto) sutartimi Audito Rūmams buvo suteiktas vienos iš penkių pagrindinių ES institucijų statusas. Audito Rūmų būstinė yra Liuksemburge.

Europos bendrijos ssutartyje yra nurodoma, kad Audito Rūmai tikrina visas biudžeto gautas pajamas ir visas padarytas išlaidas. Tai reiškia, jog ši institucija privalo kontroliuoti ir visų trijų Bendrijų, Europos Vystymo fondo, Bendrijų įsteigtų satelitinių organizacijų skolinimosi bei paskolų išdavimo procedūras. Audito Rūmai tturi savo veiklos taisykles, kuriomis vadovaujamasi kasdieninėje veikloje. Vidaus veiklos taisykles paruošia Audito Rūmai, o jas tvirtinti privalo Taryba.

Apie Audito Rūmų darbo apimtis galima spręsti pagal tai, kad per vienus ES biudžetinius metus yra atliekama apie 400 000 biudžetinių transakcijų.

Audito Rūmai neturi jokių teisės aktų leidybos funkcijų, jie išimtinai tik kontroliuoja, kad teisingai būtų naudojamos ES biudžeto lėšos ir būtų vedama tiksli lėšų naudojimo apskaita. Didėjant Bendrijos biudžeto apimtims buvo suteikiama vis daugiau galių ir Audito Rūmams. Šios institucijos galios buvo didinamos Europos Sąjungos (Mastrichto), Amsterdamo ir Nicos sutartimis.

Mastrichto sutartimi Audito Rūmams buvo pavesta atsakomybė paruošti Patikinimo pranešimus Tarybai ir Europos Parlamentui dėl sąskaitų patikimumo bei jas atitinkančių transakcijų reguliarumo ir teisėtumo. Amsterdamo sutartimi Audito Rūmai buvo įpareigoti sskelbti Patikinimo pranešimus Oficialiame žurnale. Nicos suartyje buvo numatyta išplėsti Patikinimo pranešimų ruošimą apie kiekvieną ES svarbesnio finansinio aktyvumo sritį bei numatyta Rūmų vidinės struktūros pakeitimai.

Europos Sąjungos internetiniame tinklapyje nurodoma, kad metinis Audito Rūmų pranešimas įprastai būna apie 450 puslapių apimties dokumentas, kuriame aprašomos skirtingos biudžeto išlaidų programos, Komisijos ir kitų ES institucijų paruošti atsakymai į Rūmų užklausimus.

Audito Rūmai nėra vienintelė institucija, kuri tikrina ES biudžeto lėšų panaudojimo tikslingumą, efektyvumą ir skaidrumą. Šias funkcijas taipogi atlieka kiekvienos ES iinstitucijos finansų kontrolieriai, antikorupcinė tarnyba (OLAF), nacionalinės valdžios tarnybos, kurios administruoja ES biudžeto lėšas ir nacionalinės audito institucijos. Todėl Audito Rūmai dirba glaudžiai bendradarbiaudami su nacionalinėmis audito institucijomis.

Europos bendrijos sutartyje. nurodoma: “Audito Rūmai ir nacionalinės valstybių narių audito institucijos privalo bendradarbiauti tarpusavio pasitikėjimo dvasia, išlaikant jų savarankiškumą”.

6.5.2. Struktūra, valdymas

Europos bendrijos sutartis. numato, kad Audito Rūmai turi tiek narių, kiek yra ES valstybių. Kiekviena valstybė-narė deleguoja į šią instituciją savo auditorių, kuriuos vieningu balsavimu po konsultacijų su Europos Parlamentu tvirtina Ministrų Taryba. Europos Parlamentas, prieš pareikšdamas savo nuomonę dėl kandidatų į Audito Rūmų narius, išklauso jų programas Biudžeto kontrolės komitete. Būta precedentų, kai Europos Parlamentas nepritarė siūlomoms auditorių kandidatūroms ir valstybėms teko siūlyti kitus kandidatus į Audito Rūmų narius.

Pagal 2003 m. stojimo į ES sutartį (Atėnų) Audito Rūmai buvo išplėsti, paskiriant dešimt naujų narių šešerių metų kadencijai.

Valstybės narės kandidatais į Audito Rūmų narius siūlo kvalifikuotus išorinio audito specialistus, kurie turi praktinio darbo šioje veiklos sferoje patirties. Audito Rūmų nariai yra skiriami šešių metų kadencijai su galimybe būti perrinktam kitai kadencijai. Pagal Audito Rūmų vidaus tvarkos taisykles. naujai paskirti nariai privalo duoti iškilmingą priesaiką. Kiekvienas Rūmų narys turi du kabineto narius (betarpiškai jiems priskirtus tarnautojus). Taip pat numatyta, kad AAudito Rūmų nariai, atlikdami savo tiesiogines pareigas, privalo būti visiškai nepriklausomi nuo juos delegavusių valstybių vyriausybių. Be to, būdami Audito Rūmų nariais jie negali užimti jokių kitų pareigų, nepriklausomai nuo to ar jos yra apmokamos ar visuomeninės.

Vadovaujantis ES Sutartimi Audito Rūmų nariai ne vėliau kaip per 15 dienų slaptu balsavimu trijų metų kadencijai iš savo tarpo išsirenka Pirmininką, kuris organizuoja ir koordinuoja institucijos veiklą bei ją atstovauja kitose ES institucijose bei užsienyje. Pirmininkas pagal vidaus tvarkos taisykles gali būti perrinktas kitai kadencijai.

Kiti Rūmų nariai pasiskirsto į vertikalias ir horizontalias darbo grupes pagal atliekamų darbų specifiką. Audito Rūmų pirmininkas pasiūlo kiekvienam Rūmų nariui prisijungti prie vienos ar kitos darbinės grupės. Kiekviena grupė paruošia Audito Rūmų plenarinei sesijai savo ataskaitas, kurios yra tvirtinamos balsų dauguma.

Audito Rūmų sprendimai gali būti priimami pagal rašytinę procedūrą, arba balsuojant susirinkimų metu. Vidaus tvarkos taisyklės numato, kokiems Rūmų sprendimams priimti reikia daugumos Rūmų narių arba daugumos posėdyje dalyvaujančių Rūmų narių balsų. Audito Rūmų posėdžiai yra uždari, jose negali dalyvauti visuomenės nariai. Rūmų posėdžai vyksta vidutiniškai vieną kartą per dvi savaites.

Kiekvienam auditui atlikti yra skiriamas atsakingas Rūmų narys (pranešėjas), kuris su visa atlikto audito medžiaga supažindina posėdžio dalyvius, o kiekvienų metų gale yra numatomos orientacinės posėdžių ddatos kitiems metams. Gali būti sukviečiami neplaniniai posėdžiai, jeigu to pageidauja pirmininkas arba mažiausiai du Audito Rūmų nariai. Posėdžio darbotvarkę paruošia Rūmų pirmininkas ir ją kartu su kitais posėdžio dokumentais ne vėliau, kaip penkios dienos iki posėdžio išdalina Rūmų nariams. Posėdžio darbotvarkė gali būti pakeista, pateikiant svarstymui papildomus klausimus, jeigu tam vieningai pritaria Rūmų nariai. Posėdyje privalo dalyvauti ne mažiau dešimt Rūmų narių. Audito Rūmų nariams administracinę paramą teikia apie 500 personalo valdininkų, iš kurių apie 330 tiesiogiai dalyvauja audito procedūrose, apie 80 dirba vertėjais ir 90 atlieka raštvedybos, komunikacijų, personalo vadybos funkcijas.

Audito Rūmai tikrina ES biudžeto pajamų ir išlaidų panaudojimo tikslingumą, apskaitos dokumentų vedimo tvarką. Tikrinama ar pajamos buvo gautos ir pinigai išleisti nepažeidžiant galiojančių teisės aktų. Audito Rūmai tikrina taipogi valstybių-narių lėšų panaudojimą besivystančių šalių vystymo programų finansavimui.

Svarbiausiu Audito Rūmų uždaviniu yra ES biudžeto pajamų ir išlaidų auditas bei už biudžeto įgyvendinimą atsakingų ES institucijų kontrolė.

Europos Komisija, būdama atsakinga už biudžeto įgyvendinimą, atlieka kiekvienų finansinių metų biudžeto išlaidų kontrolę (vidinis auditas). Šią funkciją Komisijoje atlieka Finansų kontrolės generalinis direktoratas. Komisijos paruoštas vidaus audito dokumentas ne vėliau kitų finansinių metų birželio 1 dieną turi būti pateiktas Audito Rūmams,Tarybai ir Europos Parlamentui.

Audito Rūmai, remiantis šio dokumento medžiaga atlieka patikrinimą

(išorinį auditą), kuriame analizuojama jau pateikta medžiaga ir papildomai gauti finansinės apskaitos dokumentai, paimti iš ES institucijų bei valstybių-narių audito institucijų, nacionalinių agentūrų, kurios disponuoja ES biudžeto lėšomis. Iš visų ES institucijų ir valstybių-narių nacionalinių agentūrų yra surenkami ne tik finansiniai dokumentai, bet ir siekiama sužinoti visų biudžeto lėšas naudojančių institucijų nuomones dėl lėšų panaudojimo tikslingumo, skaidrumo ir įstatymų atitikimo. Audito Rūmai gali atlikti bet kurios institucijos auditą savo iniciatyva, arba to prašant kuriai nors ES institucijai arba nacionalinės vyriausybės pprašymu. Tyrimo pagrindu yra paruošiama Audito Rūmų ataskaita ir pateikiama kitoms ES institucijoms ne vėliau lapkričio 1 dienos. Ši ataskaita yra skelbiama Oficialiame žurnale.

Taigi galiu teigti kad pagrindinė audito rūmų funkcija yra atlikti nepriklausomą Europos Sąjungos lėšų surinkimo ir jų panaudojimo auditą ir tokiu būdu vertinti, kaip Europos institucijos atlieka šias funkcijas. Taipogi tikrinti, ar finansinės operacijos yra tinkamai įregistruotos, teisėtai ir tvarkingai atliktos bei ekonomiškai, efektyviai ir rezultatyviai valdomos. Ne mažiau svarbi Audito Rūmų funkcija yra ES teisės aktų, rreglamentuojančių biudžeto lėšų panaudojimo bei finansiškai atsakingų pareigūnų veiklos įvertinimas.

Audito Rūmai savo darbu siekia prisidėti prie Europos Sąjungos lėšų valdymo tobulinimo visais lygiais ir taip laiduoti ES piliečiams racionalų lėšų panaudojimą.

6.6. EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMAS

6.6.1. Bendra charakteristika, funkcijos

Europos Sąjungos Teisingumo TTeismas kaip ir kitos jau išnagrinėtos institucijos priskiriamas prie pagrindinių Europos Sąjungos institucijų. Šis Teismas įsteigtas 1952 metais, įsigaliojus Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta 1951 m. balandžio 18 d. Kad Europos Teisingumo Teismas įveda ypatingą teisinę tvarką ir sudaro Bendrijos teisminę šaką rodo tai, kad jam yra pavesta aiškinti Bendrijos teisę bei priimti sprendimus dėl antrinės teisės atitikimo pirminei. Europos Teisingumo Teismas aiškina teisinius santykius tarp bendrijos narių bei bendrijų institucijų, jų teises bei pareigas pagal steigimo sutartis. Tai yra laikoma vienu iš išskirtinių Europos Bendrijos teisės bruožų.

Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, kad būtų atstovaujama visoms ES nacionalinėms teisinėms sistemoms. Net ir įvykus ES plėtrai iš kiekvienos valstybės narės yra ppo vieną teisėją, bet, kad išliktų veiksmingas, Teismas posėdžiauja kaip vien iš 11 narių susidedanti Didžioji kolegija. Teisėjai ir generaliniai advokatai skiriami valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu šešerių metų kadencijai, o kas treji metai jų kandidatūros tvirtinamos pakartotiniai. Teisėjai ir generaliniai advokatai yra aukščiausias pareigas savo šalyje užimantys teisėjai arba ypač kompetentingi teisininkai, kurių nepriklausomybė nekelia abejonių.

Nuo 1952 m., arba nuo įsteigimo dienos, Europos Teisingumo Teismas išnagrinėjo daugybę tūkstančių bylų. Todėl, siekiant padėti Teisingumo Teismui susidoroti su jam tenkančiu krūviu iir pagerinti piliečiams siūlomą teisinę apsaugą, 1989 m. buvo įkurtas Pirmosios instancijos teismas (PIT). Šis teismas nagrinėja tam tikrų kategorijų ieškinius, ypač susijusius su konkurencijos taisyklių taikymu, ir fizinių asmenų pateiktus ieškinius, o jo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui. Daugėjant ginčų tarp Europos Sąjungos Tarnautojų, augant pirmosios instancijos krūviui, taip pat norint sumažint procesų trukmę ir padaryti pati procesą ekonomiškesnį 2004 m. buvo įkurtas tarnautojų teismas

Visa Europos Teisingumo Teismo sistema įsikūrusi Liuksemburge.

6.6.2. Teisingumo teismo sudėtis, vaidmuo, kompetencija

Teisingumo Teismą sudaro 25 teisėjai, skiriamų bendru valstybių narių susitarimu, bei 8 generaliniai advokatai, kurie visi kartu vadinami Europos Teisingumo Teismo nariais. Tiek Paryžiaus, tiek Nicos sutartyje numatyti aštuoni generaliniai advokatai.

Teisėjai ir generaliniai advokatai renkami tik iš asmenų dėl kurių nepriklausomumo nėra abejojama ir kurių kvalifikacija atitinka kvalifikacijai tų, kurie yra skiriami į aukščiausias teismo instancijas atitinkamose valstybėse, arba skiriami tiesiog iš visuotinai pripažintų teisininkų. Jie paprastai skiriami valstybių – narių vyriausybių bendru sutarimu, bet pažymėtina tai, kad teisėjai neatstovauja savo valstybių interesų. Kadangi Europos Teisingumo Teismas yra viršnacionalinis organas, todėl veikia mechanizmas dėl nepriklausomumo nuo savo valstybių. Praktiškai teisėjai atstovauja savo teisinei sistemai, o ne valstybei.

Teisėjų kadencijos trukmė – šešeri metai, tačiau šis laikotarpis gali būti pratęstas. Galioja ttaisyklė, kad kas treji metai pusė teisėjų turi būti skiriama iš naujo; tokiu būdu, kas treji metai pakaitomis keičiami tai aštuoni, tai septyni teisėjai. Generalinių advokatų kaskart pakeičiama po keturis.

Teisingumo Teismui ir teismo posėdžiams vadovauja pirmininkas, kuris yra renkamas teisėjų iš savo pačių teisėjų tarpo.

Paprastai bylas svarsto šešios kolegijos, kurias sudaro teismo pirmininkas ir du-keturi teisėjai. Itin retais atvejais, nagrinėjant svarbias bylas, į posėdį susirenka visi 25 teisėjai.

Generaliniai advokatai, be abejo, laikydamiesi visiško nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo, atvirame teismo posėdyje privalo pateikti motyvuotus pareiškimus tose bylose, kurios buvo pateiktos teismui nagrinėti. Generaliniai advokatai posėdžiauja kartu su teisėjais, tačiau nedalyvauja, priimant sprendimą. Jeigu teismas prašo, Taryba nuspendusi vienbalsiai, gali padidinti generalinių advokatų skaičių, tokiu būdu pakeičiant atitinkamą sutarties straipsnį. Teismo prašymu, gali būti padidintas ir teisėjų skaičius.

Tačiau sutartyse nėra reikalavimo, kad teisėjai ir generaliniai advokatai gali būti tik valstybių narių piliečiai. Praktika rodo, kad paprastai yra skiriami buvę politikai, diplomatai, aukščiausi valstybės pareigūnai.

Taip pat, būdamas nepriklausoma ir autonomiška institucija, Teisingumo Teismas turi savo administracinę infrastruktūrą, susidedančią iš gausaus vertėjų ir patarėjų būrio, kurie padeda išversti bylas į 20 oficialių ES kalbų, šios institucijos sistemoje taip pat dirba sekretorius, sprendimų skaitytojas, finansų kontrolierius, bibliotekos, analizės ir archyvo skyriaus darbuotojai. Teismo aadministracijai, kurią sudaro daugiau kaip 1000 tarnautojų, vadovauja Teismo sekretorius.

Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Europos Bendrijų steigiamąsias sutartis bei kompetentingų Bendrijos institucijų priimtus teisės aktus būtų laikomasi teisės. Vykdant šią užduotį Teisingumo Teismui yra suteikta plati jurisdikcija nagrinėti įvairių rūšių ieškinius. Konkrečiai Teisingumo Teismas gali nagrinėti valstybės narės ar institucijos ieškinius dėl panaikinimo ar neveikimo, ieškinius valstybėms narėms dėl įsipareigojimų neįvykdymo, prašymus priimti prejudicinį sprendimą bei apeliacinius skundus dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimų.

Europos Teisingumo Teismas turi plačius įgalinimus, sprendžia įvairius ginčus tarp:

1. Europos Sąjungos valstybių narių;

2. pačios Europos Sąjungos ir jos valstybių narių;

3. Europos Sąjungos institucijų;

4. asmenų, įskaitant juridinius asmenis, ir Sąjungos (ginčai, kylantys tarp Europos teisės subjektų).

Išskiriamos kelios sritys, kur Teisingumo Teismas pasireiškia skirtingu lygiu:

1. veikia kaip konstitucinis teismas – aiškina ir priima sprendimus dėl Europos Bendrijų antrinės teisės atitikimo pirminei, aiškina (sprendžia ginčus) valstybių narių bei bendrijų institucijų teises ir pareigas pagal steigimo sutartis;

2. veikia kaip administracinis teismas – nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl bendrijų institucijų pažeidimų, taip pat bendrijų tarnautojų ieškinius dėl darbo santykių;

3. veikia kaip civilinis teismas – ginčai dėl žalos atlyginimo;

4. veikia kaip arbitražinis teismas, jeigu sutartyje tarp valstybių yra numatytas ginčo perdavimas Europos Teisingumo Teismui;

5. veikia kaip apeliacinis teismas – pirmos instancijos teismų sprendimams;

Taip pat

teismas turi įgalinimus tarptautinių sutarčių sudaryme – teikia išvadas ar bendrijų sudaroma tarptautinė sutartis atitinka ES teisę (steigimo sutartis), gali nagrinėti tiesioginius ieškinius iš asmenų bei kai pateikia klausimus nacionaliniai teismai, dėl tam tikros Europos Sąjungos nuostatos taikymo (tačiau tai neįeina i teismo jurisdikciją).

6.6.3. Pirmos instancijos teismas

Nuo pat Europos Teisingumo Teismo įkūrimo kiekvienais metais sprendžiamų bylų kiekis nepaliaujmai didėjo, todėl 1989 metais, įsigaliojus Suvestiniam Europos aktui įsteigtas Pirmos instancijos teismas. Pagrindinė jo steigimo priežastis buvo palengvinti Teisingumo Teismo darbą. Pirmos iinstancijos teismo kompetencijai perduotos mažiau reikšmingos bylos, paliekant Teisingumo Teismui sferai svarbiausias Europos teisės bylas.

Pirmos instancijos teismą sudaro 25 teisėjai, skiriamų bendru valstybių narių susitarimu. Pirmosios instancijos teisme nėra generalinių advokatų. Pirmosios instancijos teismo teisėjai iš savo tarpo trejų metų kadencijai išrenka pirmininką, kuris turi teisę būti paskirtas kitai kadencijai.Teisėjai skiriami šešerių metų laikotarpiui, kas tris metus puse teisėjų pakeičiant naujais, o Europos Sąjungos Tarybai tiek Europos Teisingumo, tiek ir Pirmos Instancijos teisme yra suteikta teisė vienbalsiai pakeisti teisėjų sskaičių Pirmosios Instancijos Teismo teisėjų kvalifikaciniai reikalavimai truputį žemesni nei Europos Teisingumo Teismo teisėjų, nes jiems pakankami reikalavimai, kurie keliami valstybių teisėjams. Pirmosios instancijos teismas posėdžiauja iš penkių arba trijų teisėjų susidedančiose kolegijose, o tam tikrais atvejais jį sudaro vienas tteisėjas. Tam tikras ypač svarbias bylas jis gali nagrinėti didžiojoje kolegijoje arba plenariniame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas paskiria Teismo sekretorių jis išrenkamas šešeriems metams. Pirmosios instancijos teismui administracinį darbą atlikti padeda Teisingumo Teismo padaliniai. Pirmosios instancijos teismas veikia pagal savo Darbo reglamentą.

Pirmos instancijos teismo jurisdikcijai priklauso ginčai:

• tarp Europos Komisijos ir asmenų bei verslo įmonių;

• su Europos Komisija (pagal 1952 metais įsigaliojusią Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį);

6.6.4. Tarnautojų Teismas

Atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą, Europos Parlamento, bei Teisingumo Teismo nuomonę 2004m. lapkričio 2 dieną taryba priėmė sprendimą įsteigti Europos sąjungos Tarnautojų teismą.

Šis naujas specializuotas teismas, sudarytas iš septynių teisėjų (Teisingumo Teismo prašymu Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali padidinti teisėju skaičių), jis sprendžia Europos Sąjungos tarnautojų ginčus, kurie priklausė Pirmosios instancijos tteismo jurisdikcijai. Dėl jo sprendimų galima paduoti Pirmosios instancijos teismui apeliacinį skundą tik teisės klausimais, o Teisingumo Teismas išimties tvarka juos gali peržūrėti.

Europos tarnautoju teismo, kuris veikia nuo 2005 m., įsteigimas yra svarbus žingsnis igyvendinant Nicos sutartyje numatytas teismų sistemos reformas. Jis padeda sumažinti procesų trukmę ir pagerina ne tik Europos tarnautojų, bet visų Pirmosios instancijos teismo jurisdikcijai priklausančių bylų sprendimą.

Teisėjus į šį teismą skiria Taryba, ji užtikrina subalansuot teismo narių sudėtį, parinkdama juos iš valstybių narių piliečių iiš kuo platesnės geografinės teritorijos ir atsižvelgdama į atstovaujamas nacionalines teisines sistemas.

Yra įkuriamas komitetas, kurį sudaro septyni asmenys, parenkami iš buvusių Teisingumo Teismo bei Pirmosios instancijos teismo narių ir pripažintos kompetencijos teisininku. Šis komitetas pareiškia nuomonę apie kandidatų tinkamumą eiti Tarnautojų teismo teisėjų pareigas.

Taryba, remdamasi Teisingumo Teismo pirmininko rekomendacija, kvalifikuota balsų dauguma skiria komiteto narius ir nustato jo veiklos taisykles. Tarnautojų teismo pirmininką teisejai renka iš savo narių trejų metų kadencijai. Jis gali būti perrenkamas kitai kadencijai.

Tarnautojų teismas posėdžiauja iš trijų teisėjų susidedančiose kolegijose. Tam tikrais jo darbo reglamente nustatytais atvejais jis gali posėdžiauti visos sudėties arba penkių ar vieno teisėjo kolegijose.

Tarnautojų teismą aptarnauja Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo administraciniai padaliniai. Teisingumo Teismo pirmininkas arba tam tikrais atvejais Pirmosios instancijos teismo pirmininkas ir Tarnautoju teismo pirmininkas bendru sutarimu nustato sąlygas, kuriomis Teisingumo Teismui arba Pirmosios instancijos teismui priskirti pareigūnai ir kiti tarnautojai teikia savo paslaugas Tarnautojų teismui, kad šis galėtu veikti. Tam tikri pareigūnai ar kiti tarnautojai yra atskaitingi Tarnautojų teismo sekretoriui, kuris yra pavaldus to teismo pirmininkui.

Bylos baigtimi nepatenkinta šalis gali paduoti apeliacinį skundą Pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas Pirmosios instancijos teismui paduodamas tik teisės klausimais. Jis gali būti paduodamas dėl Tarnautojų teismo kompetencijos trūkumo, dėl jjo padaryto teismo proceso tvarkos pažeidimo, neigiamai paveikusio apelianto interesus, taip pat dėl teismo padaryto Bendrijos teisės pažeidimo.

7. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Šiuo darbu siekiau smulkiai išanalizuoti Europos Sąjungos funkcionavimą. Kaip jau minejau, kad kaip ir kiekviena valstybė, Europos Sąjunga negalėtų funkcionuoti be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios, taigi, mano darbo tikslas buvo įsigilinti šių valdžių veikimo principus, sudėtį bei kompetencijas ir smulkiai analizuojant bei naudojantis naujausiais statistiniais duomenimis parodyti šių institucijų funkcionavimo aspektus bei pateikti duomenis, iš kurių būtų galima matyti kiekvienos valstybės-narės vaidmenį institucijos procesų vykdyme, taip pat ir pačios institucijos vaidmenį visoje Europos Sąjungos sistemoje.

Tirdamas visą Europos Sąjungos aparatą, daug dėmesio skyriau kiekvienos jo dalies istorinei analizei ir priežastims, dėl kurių viena ar kita institucija turėjo atsirasti, kokios buvo padarytos reformos ir ko buvo siekiama.

Rašant šį darbą, man buvo svarbu ne vien politinė sritis, bet ir teisinis bei socialinis saugumas Europos Sąjungoje ir kokiomis priemonėmis ir tikslais jis igyvendinamas.

Nagrinėjant darbe iškeltą pagrindinį uždavinį: apžvelgti Europos Sąjungos institucinę sąrangą bei pagrindines jos institucijas, visų pirma buvo galima suprasti, jog būtent Europos Sąjungos institucijos yra pagrindinis Europos Sąjungos sėkmingo gyvavimo bei plėtros raktas. Nuo institucijų sėkmingo savo funkcijų atlikimo priklauso nesuskaičiuojamos daugybės Europos Sąjungos leidžiamų teisės nnorminių aktų pritaikymas ir efektyvumas skirtingo išsivystymo šalyse, jų teisingo vykdymo užtikrinimas.

8. IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Europos Sąjunga yra demokratinių Europos valstybių šeima, pasiryžusi taikos ir gerovės labui veikti išvien. Ji nėra kokia nors nauja valstybė, pakeisianti esamas valstybes. Europos Sąjunga daug kuo skiriasi ir nuo kitų tarptautinių organizacijų. Iš tikrųjų tai unikali organizacija. Jos valstybės narės yra įsteigusios bendras institucijas, kurioms perduoda dalį savo suvereniteto, kad tam tikri konkretūs visoms rūpimi klausimai būtų demokratiškai sprendžiami Europos lygmeniu.

Nuo pat pradžių Europos Sąjungos institucijos turėjo tendenciją vystytis bei plėstis, taikantis prie vis didėjančios pačios Sąjungos. Keitėsi tiek jų sudėtis, tiek funkcijų, kompetencijų bei galių lygis. Taip palaipsniui Europos Sąjungos pagrindinės institucijos, veikdamos kiekviena atskirai, tačiau neatsiejama viena nuo kitos, išsikristalizavo iki šių dienų modelio.

Nagrinėjant institucijas matyti, jog jos daugiau ar mažiau savo sandara bei funkcijomis atitinka panašias institucijas, veikiančias valstybėse–narėse, bei veikia valdžių padalijimo principu, nors tas padalijimas Europos Sąjungoje yra sąlyginis. Apibendrinant darbą, galiu teikti, kad pagrindinį vaidmenį Europos Sąjungoje atlieka joje egzistuojančios institucijos, kurios pagal valdžių pasiskirstymo principą atlieka šias funkcijas:

• Leidžiamąją valdžią atitinka:

1. Europos Taryba – tai pagrindinė ES institucija, vykdanti ES įstatymų leidimo funkciją. Tarybai priklauso galutinio sprendimo dėl visose ES valstybėse privalomų teisės aktų priėmimo teisė. Taryba

užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse. Tačiau Europos Parlamentas turi žymiai mažesnius įgalinimus nei Europos Taryba ir yra patariamasis organas.

2. Europos Parlamentas – tai pagrindinė ES institucija, susidedanti tiesiogiai Europos Sąjungos valstybių piliečių išrinktų atstovų, kurių pagrindinis tikslas – Sąjungoje atstovauti ES piliečių interesus. Remdamasis keturiomis įstatymų priėmimo procedūromis dalyvauja įstatymų leidimo srityje, tvirtina ir kontroliuoja biudžetą, kontroliuoja vykdomąją valdžią.

• Vykdomąją valdžią atitinka:

1. Europos Komisija – tai ppagrindinė Europos Sąjungos institucija, atliekanti vykdomosios valdžios funkcijas ir atsakinga už Europos Sąjungos politikos įgyvendinimą. Ji inicijuoja Europos Sąjungos politiką ir atstovauja bendriems Europos Sąjungos interesams, o funkcijos ir tikslai yra prižiūrėti Europos Sąjungos sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą.

• Teisminę valdžią atitinka:

1. Teisingumo Teismas – tai pagrindinė ES institucija, aiškinanti ES teisės aktus ir sprendžianti ginčus dėl ES sutarčių vykdymo ir laikymosi. Teisingumo Teismas užtikrina, kad Bendrijos teisės aktų interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų Europos Bendrijų ssteigimo sutartims.

• Audito Rūmai prižiūri Europos Sąjungos lėšų panaudojimą, kontroliuoja visų Europos Sąjungos institucijų bei organizacijų finansinę veiklą, kontroliuoja Europos Sąjungos biudžetą, visas Europos Sąjungos pajamas ir išlaidas, konsultuoja – rengiant naują biudžeto projektą, teisės aktų projektus, nustatant Europos Sąjungos politikos įįgyvendinimo finansines priemones.

Bendrai kartu visos šios institucijos yra pagrindinis Europos Sąjungos gyvavimo ir tolimesnio plėtojimosi pagrindas.

Šis darbas – tai puiki priemonė susipažinti su Europos Sąjungos struktūra nuo pat jos atsiradimo iki šių dienų. Tai gera mokomoji medžiaga, kuri puikiai pravers studijų ar seminarų metu analizuojant Europos Sąjungos valdymo vystymosi bei teismines grandis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Europos Sąjungos sutartis, 1992m. Mastrichtas

2. Nicos sutartis, 2001m. Nica

3. Europos Anglių ir Plieno Bendrijos steigimo sutartis, 1951m. Paryžius

4. Europos Sąjungos sutartis, 1992m. Mastrichtas

5. Junevičius A. Kauno Technologijos universitetas. Europo Sąjunga. Istoriniai, politiniai, teisiniai aspektai, 1999m. Kaunas

6. McAliser R. Nuo Europos Bendrijos iki Europos Sąjungos, 2000m. Vilnius

7. Vitkus G. Europos Sąjunga ir ne tik. 99 klausimai, 2003m. Vilnius

8. Vitkus G. Europos Sąjungos enciklopedinis žinynas,. 1999m. Vilnius

9. Vitkus G. Europos Mozaika. 25 Europos Sąjungos valstybės, 2004m. Vilnius

10. Europos iintegracijos studijų centras. Europos Sąjunga. Institucinė sąranga ir politikos aktualijos, 2000m. Vilnius

11. Suomijos viešojo administravimo institutas – „Europos Sąjunga iš arčiau. Dėstytojų rengimo programos dalyvių straipsnių rinktinė“. Vilnius, 2000;

12. Verneris Veidenfeldas, Volfgangas Veselas – „Europa nuo Aiki Z. Europos integracijos vadovas“.

13. informaciniai leidiniai „Integracijos Žinios“

14. http://www.urm.lt/data/3/index.php

15. http://www.eudel.lt/lt/institucijos/index12.htm

16. http://www.euractiv.com

17. http://www.eca.eu.int/eca/presentation/eca_presentation_members_lt.htm

18. http://www.curia.eu.int/en/content/juris/index.htm

19. http://www.eurolib.net/

20. http://europa.eu.int/institutions/court/index_lt.htm- teisingumo teismas

20. http://www.curia.eu.int/fr/instit/presentationfr/composition/chambrescour.htm

21. http://curia.eu.int/lt/instit/presentationfr/index_tpi.htm – Europos sąjungos Tarnautojų teismas.

22. http://www3.lrs.lt/pls/esaa/esaa_web.login – Bibliografinė Europos Sąjungos oficialiųjų dokumentų bazė

23. http://www.durys.org/index.htm – Europos kultūrų programų centras

24. http://europa.eu.int/index_en.htm – Europos Sąjungos oficialusis tinklapis

25. http://www.cordis.lu/en/home.html – Europos Komisijos mokslinių tyrimų ir plėtros informacinė tarnyba

26. http://europa.eu.int/inst-en.htm – Europos Sąjungos iinstitucijos

27. http://europa.eu.int/abc/doc/off/bull/en/welcome.htm – Europos Sąjungos informacinis biuletenis

28. http://www.eic.lrs.lt/?-1872859397 – Seimo Europos informacijos centras

29. http://news.bbc.co.uk/2/hi/in_depth/europe/2003/inside_europe – BBC svetainė pateikia naujausią informaciją apie ES

30. http://www.library.ex.ac.uk/internet/eurostudies.html – Ekseterio universiteto ES informacija

31. http://www.ecdl.lt/modules/news/ – Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimas

32. http://european-convention.eu.int/ – Europos Konventas

33. http://www.constitutional-convention.net/ – Europos Konvento biuletenis

34. http://www.theepc.be/ – Europos politikos centras (Svetainė pateikia ES vykdomos politikos ir priimtų sprendimų komentarus, publikuoja svarbiausias kalbas esminiais klausimais).

35. http://europa.eu.int/idea/en/index.htm – ES institucijų duomenų bazė

36. http://www.eurunion.org/infores/euindex.htm – ES interneto puslapių indeksas nuo A iki Z

37. http://ue.eu.int/cms3_fo/showPage.asp?lang=LT&id=748&mode=g&name= – Sutartis dėl Konstitucijos Europai

38. http://ue.eu.int/cms3_fo/showPage.asp?id=242〈=LT&mode=g – Europos Sąjungos Taryba

39. http://www.europarl.eu.int/committees/afco_home.htm – Europos Parlamentas: Konstitucinių reikalų komitetas

40. http://www.eca.eu.int/ – Audito rūmai

41. http://www.curia.eu.int/en/index.htm – Teisingumo teismas

42. http://www.europarl.eu.int/home/default_lt.htm – Europos Parlamentas

43. http://ue.eu.int/cms3_fo/index.htm – Europos Sąjungos Taryba

44. http://europa.eu.int/abc/doc/off/bull/en/bullset.htm – ES biuletenis pateikia ES Komisijos ir kitų jos institucijų veiklos informaciją 10 kartų per metus.

45. http://library.byu.edu/~rdh/eurodocs/ – Svarbiausių Vakarų Europos istorinių dokumentų rinkinys nuo seniausių amžių iki dabarties.

46. http://www.eustudies.org/home.html – Pirmaujanti pasaulyje asociacija pasaulyje analizuojanti integracijos procesus bei transatlantinius santykius.

47. http://www.euobserver.com/ – Naujausia informacija bei straipsniai susiję su įvykiais ES

48. http://www.eu2005.lu/en/index.html – Liuksemburgo pirmininkavimas ES (2005 m. pirmasis pusmetis)

ANOTACIJA

Darbo autorius Darius Šileikis, darbo tema „Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos“.

Darbo apimtis 63 lapai , Duomenys rinkti iš 49 šaltinių.

Darbo tikslas nuosekliai išdėstyti kiekvienos Europos Sąjungos institucijos veiklą, sudėtį, kompetenciją bei jos būtinumą Sąjungoje. Darbo objektas – pagrindinės Europos Sąjungos institucijos bei jų analizė.

Darbe nuosekliai aprašytas Europos Sąjungos veikimo principas pper joje veikiančias institucijas, taip pat ypač smulkiai yra išanalizuota kiekvienos institucijos sudėtis, kompetencija, funkcijos, nurodytas jos įsikūrimo pagrindas, apžvelgtas kiekvienos valstybės-narės vaidmuo Europos Sąjungos struktūroje.

Darbe panaudota daug statistinių duomenų, kurie padeda tiksliau suvokti, kaip kiekviena institucija vykdo savo uždavinius nuo jos įsikūrimo iki šių dienų. Daug dėmesio buvo skirta institucijų tarpusavio veikimo ir bendradarbiavimo analizei.

Išanalizavęs Europos Sąjungos institucijas ir jų siekiamus tikslus, galiu tik patvirtinti faktą, kad Europos Sąjunga – tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. Tai ji įgyvendina šiuo metu egzistuojančias Europos Sąjungos institucijas!

SUMMARY