Pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kokybės tyrimas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

GAMTOS IR MATEMATIKOS MOKSLŲ FAKULTETAS

REKREACINĖS ARCHITEKTŪROS IR KRAŠTOTVARKOS KATEDRA

Pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kokybės tyrimas

Darbą tikrino:

Asist. Doc. V. Juška

Klaipėda, 2006

Turinys

Įvadas ………………………… 3

Klaipėdos miesto teritorijos paviršiaus formavimas …………. 4

Gamtinų sąlygų reikšmė miesto teritorijų tvarkymui

……………. 6

Miesto želdynų sisitemos svarba

……………………..

. 7

Želdinių reikšmė kovojant su akustiniu triukšmu

…………….. 8

Atmosferos oras …………………….. 10

Geriamas vanduo …………………….12

Susisiekimo sistema …………………… 14

Pėsčiųjų eismas gyvenamąjame rajone ir saugumas

……………. 15

Perspektyvos galimybės

……………………..

…. 16

Išvados……………………….. 17

Pasiūlymai ………………………. 18

Priedai ………………………. 19

Literatūra

……………………..

…………. 23

Įvadas:

Darbo esmė: Ištirti pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kkokybę;

Darbo objektas: Pietinė Klaipėda;

Darbo tikslas: Ištirti pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kokybę;

Darbo uždaviniai:

1. Klaipėdos miesto teritorijos paviršiaus formavimas

2. Gamtinės sąlygos gyvenamojoje teritorijoje

3. Miesto želdynų sistema

4. Miesto susisiekimo erdvių panaudojimas

5. Saugumas mieste

Problemos ištirtumas:

Pietinė Klaipėda jaunas rajonas, tad yra mažai tirtas. Daug informacijos

galime rasti bendrajame plane.

Tyrimo metodika:

Rėmiausi “Miestotvarkos” vadovėliu. Pritaikiau surinktą informaciją

tiriamam objektui.

Priemonės:

Naudojausi pasirinkta literatūra, fotoaparatu, internetine medžiaga.

Klaipėdos miesto teritorijos paviršiaus formavimas

Lietuvje miestams kurtis sąlygos susidarė X-XI a., kai ėmė formuotis

feodalinė santvarka. Tada amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės, prasidėjo

reguliarūs prekių mainai. Klaipėda, kaip ir daugelis miestų išaugo pilių su

priešpiliais vietovėse. Juose gyveno amatininkai ir pirkliai. Procesas

gerokai paspartėjo kapitalistniu laikotarpiu, kai ėmė plėtotis pramonė.

Geležinkelių tiesimas, prasidėjęs XIX a. Septintame dešimtmetyje, pramonės

kūrimas ir vystymasisi ne tik skatinno senųjų ūkinių centrų pplėtotę, bet ir

naųjų atsiradimą. Kartu keitėsi miestų ir miestelių vaizdas. Miestuose ėmė

ryškėti industrinio peizažo bruožai: dideli pramonės pastatų masyvai,

dūmtraukiai, geležinkelių zonų statiniai, sandėliai, vandentiekio bokštai.

Padaugėjo daugiabučių namų, prekybinių ir kitų istaigų, taigi labiau

isiplėtė miestų centrinės dalys, padidėjo bendrasis pastatų tankis ir

aukštis.

Didelę miestų raidai ir tolygiam jų tinklo kūrimui turėjo pirmoji 1962-1967

m. parengta Lietuvos rajonų planavimo schema. Joje pateikti moksliškai

pagrįsti tolygaus šalies pramonės objektų ir miestų bei miestelių augimo ir

išdėstymo principai.

Šiuolaikinis miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai,

sudėtingos transporto ir inžinerinės komunikacijos, bet ir aplinka, kurioje

žmogus gyvena, dirba, mokosi ir poilsiauja, bendrauja su kitais žmonėmis.

Miesto bendrųjų, specialųjų ir detaliųjų planų, jų rengimo metodikos,

architektūros, kraštovaizdžio architektūros, miestotvarkos objektų analizė

liudija, kad neretai aplinkos kūrimo uždaviniai yra sprendžiami

nesistemiškai, neatsižvelgiant į daugybę žmogaus veiklą toje aplinkoje,

jos specifiką. Dėl to nukenčia žmogus, bendruomenė.

Suvokiant miesto aplinką kaip sistemą, sąlygiškai ją galima suskirstyti į

tris svarbiausius komponentus – posisitemius: socialinį (bendruomenę) ,

anropologinį ( žmonių sukurtą) ir gamtinį (natūralųjį). Jie susiję ir

veikia vienas kitą, sudarydami visumą.

Mieste galima skirti gyvenamąją, gamybinę, rekreacinę, komercinę ir kitas

terpes. Kiekvienoje jų susidaro savita aplinka.

Pietinėje Klaipėdos dalyje yra suformuota gyvenamoji ir komercinė bei

pramoninė terpės. Čia žmonės gyvena suskirstyti, dar nuo tarybinių laikų

sistema, koperatyvais. Kiekveinas miegamasis rajonas turi savo pirmininka

bei buhalteri, kurie rupinasi rajono aplinka iir ūkiniais reikalais.

1960-1990 m buvo taikoma tokia gyvenamosios aplinkos struktūra: namų grupė-

mikrorajonas-gyvenamasisi rajonas-gyvenamoji zona. Svarbiausias tokios

organizacijos vienetas buvo mikrorajonas. Didelis mikrorajonas (8-12 tūkst.

gyventojų), sujungdamas kasdieninio ir epizodinio aptarnavimo įstaigas,

turėjo suformuoti jame palankų socialinį ir psichologinį klimatą. Tačiau

įdiegus tokią gremėzdišką struktūrą, šio tikslo buvo nebuvo pasiekta.

Priežaščių, kaip nurodo urbanistas doc, dr. P. Juškevičius, buvo daug:

mikrorajonai ir rajonai apėmė pernelyg dideles teritorijas su labai dideliu

gyventojų skaičiumi; teikiamųjų paslaugų įvairovė čia buvo nedidelė; mažas

darbo vietų skaičius; sodų bendrijų populiarumas; garažų lengviesiems

automobiliams atskyrimas; pakankamo kiekio pramogų vaikams bei suaugusiems

nebuvimas ir pan. Daugelis šių priežasčių ne vienijo, o atvirkščiai –

skatino mikrorajono gyventojų separaciją. Tarybinių laikų klaida matoma ir

Klaipėdos miesto pietinėje dalyje. Šio metu vyrauja tos pačios problemos,

kurias miesto savivaldybė bando spręsti.

Šiandien, nekartodami tarybinio laikotarpio klaidų, turėtume kurti

integruotą gyvenamąją aplinką, kur būsto visuma – butas, automobilio

garažas, sodas (poilsio vietos) – nebūtų išsklaidyta įvairiose miesto

dalyse. Ši aplinka turi būti riboto dydžio, kad joje tarp gyventojų

vystytūsi kaimyniniai santykiai, kad gyventojai būtų pajėgūs šeimininkauti,

prižiūrėti ir stebėti savo teritorią. Taigi ši aplinka turi būti nedidelė,

turėti vizualiai griežtai prižiūrėtas ribas. Tai galėtų būti želdinių

juostos, gyvatvorės ir pan. Kaip siūlo urbanistas prof. Z. Daunora, tokiu

pirminiu struktūriniu gyvenamosios teritorijos vienetu turėtų būti

gyvenamųjų namų grupė, vienijama bendrai naudojamo kiemo ir kitų aplinkos

objektų. Kelių gyvenamųjų namų grupių junginys, į kurį įeitų vaikų

įstaigos, bendros poilsio ir sporto aikštelės, želdiniai, privažuojamieji

keliai, lengvųjų mašinų laikymo vietos, laikytinas gyvenamuoju kompleksu.

Urbanistas dr. P. Juškevičius siūlo neapriboti mieste gyvenamaisiais

kompleksais, o kelis jų jungti į nedidelius gyvenamuosius rajonus,

turinčius 3-5 tūkst. gyventojų. Prie šių rajonų būtų prisišliejusios

bendrosios teritorijos paslaugų ir darbo įmonės, švietimo ir administravimo

įstaigos, želdynai ir kiti struktūros elementai.

Gyvenamajame rajone turėtų būti projektuojamos ne atskiros poilsio

aikštelės, o viso rajono rekreacinis kompleksas su įranga ir želdynais, kur

būtų maksimaliai tenkinami rajono bendruomenės poreikiai. Jame turėtų būti

poilsio ir sporto aikštelės – namų grupėje, poilsio sodai – gyvenamajame

komplekse ir poilsio parkai – gyvenamajame rajone. O šie turėtų tapti

miesto rekreacinės sistemos ir miesto želdynų sistemos sudėtine dalimi.

Gamtinų sąlygų reikšmė miesto teritorijų tvarkymui

Miesto teritorijai tvarkyti, pastatams statyti, keliams tiesti, želdinams

sodinti, aikštelėms ir kitiems inžinerinės įrangos elementams rengti labai

svarbios šios gamtinės sąlygos: topografinės, klimatinės, geologinės,

hidrogeologinės, hidrografinės ir pan.

Panagrinėsiu plačiau kelis pietinę Klaipėdą įtakojančius prieš tai minėtus

veiksnius:

Klimatinės sąlygos. Pajūrio rajonui būdingas saulėtumas. Maksimalios

temperatūros būna liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje. Vasaros vėsesnės

nei vidutiniškai Lietuvoje. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra +16,5o C.

Sausio izoterma – 3o C. Didelę reikšmę turi jūra, šildoma jūrinės Golfo

srovės, ir oro masių įsiveržimai iš Europos, Atlanto ir kitų pusių.

Mažiausia apsinaiukusių dienų žiemą būna Klaipėdoje. Periodo be šalčių

trukmė – 261. Sniego danga išsilaiko 67 dienų – mažiausiai visoje

Lietuvoje.

Remiantis bendruoju miesto planu, kuriame teritorija suskirstyta

funkcinėmis zonomis, įvertinamos vyraujančios vėjų kryptys ir jų stiprumas.

Tvarkant teritoriją, vėjų poveikį galima reguliuoti atitinkamai formuojant

reljefą, žymint gatves, važiavimo kelius, apželdinant teritoriją. Vėjų

pasiskirstymas vaizduojamas vėjų rože. Mikroklimato savybės ypač svarbios

kurortams. Todėl čia tiriama saulės radiacija, oro užterštumas ir pan.

Gruntų įšalimas yra svarbus inžinerinių tinklų, kelių ir kitų miesto

statinių projektavimui, statybai ir eksploatavimui. Įšalimo gylis priklauso

nuo daugelio veiksnių: oro temperatūros, vidutinės metinės gruntų

temperatūros, reljefo išgaubtumo formos, teritorijos statinių ir

apželdinimo, gruntų mineraloginės sudėties, drėgmės, šiluminių fizikinių

savybių, sniego dangos storio ir jos susidarymo eigos. Kai sniegas valomas,

paviršiai įšąla giliau. Nuvalius sniegą, po gatvių važiuojamąja dalimi

įšalimo gylis Klaipėdoje siekia 1,5 m, Kaune-1,8 m, Vilniuje – 2,1 m. Tai

vienas iš svarbiausių veiksnių, į kurį atsižvelgiama tvarkant teritoriją,

žymint vidines gatves, rengiant inžinerinius tinklus, izoliuojant

vamzdynus.

Gamtinių sąlygų įvertinimas. Detaliuosuose planuose atrenkamas

efektyviausias inžinerinės įrangos variantas – pagal teritorijos paskirtį,

jos reglamentą ir apsaugą nuo pavojingų geologinių procesų. Šiuo požiūriu

pietinės Klaipėdos teritorija, remiantis normatyvais, priklauso palankioms

gamtinėms sąlygoms statyti ir įrengti teritoriją.

Miesto želdynų sisitemos svarba

Medžių ir krūmų želdiniai būdingi mūsų miškingos šalies kraštovaizdžiui.

Ištisais medynais, didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis susitelkę ąžuolai,

uosiai, liepos, klevai, pušys ir kiti medžiai nuo seno puošia mūsų miestus,

kaimo gyvenvietes ir

pavienes sodybas. Senų želdinių apsupti pastatai ir

statiniai atrodo lyg natūraliai įaugę į kraštovaizdį, o plynoje vietoje

įsikūrusios naujos gyvenvietės ar gyvenamieji rajonai atrodo nykiai ir

skurdžiai.

Želdynai kartu su statiniais sudaro miesto erdvės struktūrą, praturtina

pastatų ir kompleksų architektūrinę kompoziciją, kuria miesto atviras

žaliąsias erdves (parkus, skverus, rekreacines zonas ir pan.), miesto

įvaizdį bei estetiką, jo ekologinį stabilumą, sudaro gyventojams geras

sąlygas gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis.

Tam mieste kuriama vientisa želdynų sistema. Naudojami esami gamtiniai

ištekliai – želdiniai, miškai, upės ir upelių slėniai, šlaitai, pakrantės

bei kkitos vertingos gamtos teritorijos; išlaikomi užstatytųjų ir atvirųjų

(žaliųjų) teritorijų, skirtų gyventojų poilsiui ir sveikatai, optimalūs

ploto santykiai, taip pat ekologiniai, funkciniai ir estetiniai ryšiai;

išsaugomi esami vertingi želdiniai, saugomos gamtinės teritorijos

įtraukiamos į miesto želdynų sistemą. Sistemoje turi būti sudaromos

prielaidos plėsti želdinius, tinkamai panaudoti jų rūšinę sudėtį, tinkamai

eksploatuoti, saugoti nuo sunykimo ir pan.

Želdinių poveikis aplinkos oro temperatūrai ir vertikaliųjų srovių

susidarymui. Ypač didelę įtaką miesto klimatui turi saulės radiacija

(saulės spinduliavimas). Jos intensyvumas ir trukmė priklauso nuo saulės

aukščio virš horizonto ir atmosferos skaidrumo (debesuotumas ir

dulkėtumas). NNuo saulės radiacijos poveikio oro temperatūra ir šilto oro

trukmė įvairuose kraštuose būna skirtinga. Geriausios sąlygos poilsiui

atvirame lauke būna šiltuoju metų laiku, kai vidutinė oro temperatūra

viršija 8-10o C ir išsilaiko ilgesnį laiko tarpą. Rekomenduojama želdynus

sodinti kiek galima didesnius. Žemesnė želdynų temperatūra tturi poveikį ir

šalia esančių teritorijų oro temperatūrai.

Dieną nuo labiau įkaitusių paviršių oras vertikaliomis srovėmis kyla į

viršų, kartu nusinešdamas ir kenksmingas priemaišas (dujas, aerozolius,

dulkes). Tuo metu į pakilusio oro vietą iš želdinių ateina vėsesnis ir

grynesnis oras (4.6 pav.). Naktį želdiniai atvėsta lėčiau nei miesto mūrai

ir kelių dangos, todėl tada vyksta atvirkštinis procesas -iš miesto

teritorijų oras sklinda į želdynus, o iš ten į aukštesnius atmosferos

sluoksnius. Šitaip vyksta periodiškas miesto teritorijų vėdinimas.

Vertikaliųjų oro srautų susidarymą skatina ir vandens telkiniai, ežerai,

upės ir jūros. Todėl gerai įrengtos miesto želdynų ir vandeninimo sistemos

sudaro sąlygas užstatytosioms miesto teritorijoms natūraliai vėdintis,

švarinti oro baseiną ir gerinti mikroklimatą. Kai mieste vyksta

vertikalusis oro masių judėjimas, miesto parkai, priemiestinių zonų miškai

tampa savotiškomis didžiulėmis „pritekėjimo kameromis“, per kurias gaivus

ir švarus oras iš aukštesniojo aatmosferos sluoksnio patenka į užstatytąsias

miesto teritorijas.[Paveikslėlis 1.]

[pic]

1 Pav.

Pietinėje Klaipėdoje vyrauja mišriosios paskirties (B.5 grupės) želdynai

(pagal klasifikavimo tvarką nustatyta). Mišriosios paskirties želdynų grupę

sudaro: daugiabučių ir mažabučių pastatų kiemų želdynai, pramonės

teritorijų, visuomeninės paskirties, komercinių, infrastruktūros ir kitų

teritorijų želdynai. Šios grupės želdynai pavadinti mišriosios paskirties

želdynais, kadangi jie neturi aiškiai išreikštos vyraujančios paskirties, o

atlieka keletą funkcijų (architektūrinę estetinę, rekreacinę, apsauginę ir

kt.). Mišriosios paskirties želdynai įeina į įvairias miesto funkcines

zonas (gyvenamąsias, visuomenines, komercines, pramonės ir kt.), jie neturi

atskirų savarankiškų teritorijų, todėl miestų bbendruosiuose planuose

nežymimi. Šie želdynai rodomi tiktai atskirų miesto dalių arba objektų

detaliuosiuose projektuose. Jų plotai nustatomi laikantis planuojamųjų

objektų projektavimo rekomenduojamųjų normų.

Želdinių reikšmė kovojant su akustiniu triukšmu

Augant miestams, plečiantis pramonei, gausėjant transporto, vis labiau

plečiasi ir akustinio triukšmo zonos. Automobilių transportas yra

didžiausias akustinio triukšmo (toliau – triukšmo) šaltinis mieste. Jis

skleidžia apie 80 % bendrojo triukšmo. Vietinės reikšmės gatvėje (7 m

atstumu) triukšmo lygis būna 75 dBA, kelių eismo juostų greitkelyje – 85

dBA, oro uoste kylant reaktyviniam lėktuvui (60 m atstumu) -120 dBA, sporto

aikštelėse žaidimų metu 65-75 dBA, garsaus pašnekesio metu -60 dBA ir pan.

Triukšmas blogai veikia visą žmogaus organizmą, bet labiausiai -klausos

analizatorių, centrinę nervų bei širdies kraujagyslių sistemas. Akustinis

triukšmas – tai įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangų visuma, galinti

sukelti sveikatai nepalankius ir kenksmingus padarinius.

Triukšmo problemą mieste tenka spręsti urbanistinėmis, techninėmis ir

administ racinėmis priemonėmis bei naudojant želdinius. Želdiniai sulaiko

ir sugeria triukšmą tarsi filtras. Pavyzdžiui, 500 Hz dažnio garso bangos,

patekusios į medžių arba krūmų lajas, susiduria su akustine kliūtimi, nuo

kurios atsimuša apie 32 % garso energijos, o kita dalis – 68 % susigeria,

nes įvairiomis kryptimis orientuoti lapai išsklaido garso bangas, o

elastingi lapkočiai silpnina garso bangų energiją. Želdiniai geriausiai

slopina aukštojo dažnio garsus. Norint želdiniais sumažinti didelį

triukšmą, reikia įrengti kelias 10-25 m pločio apsaugines juostas, kurių

tarpuose siūloma uužsėti gazoną. Tokios juostų sistemos triukšmo slopinimo,

efektyvumas skaičiuojamas specialiomis formulėmis. Triukšmo slopinimo

juostoms geriausiai tinka aukšti, tankūs ir smulkialapiai medžiai bei

krūmai, tokie kaip paprastasis skirpstas, paprastasis skroblas, paprastasis

bukas, grakščioji, sidabrinė ir mažalapė liepa, paprastasis lazdynas,

skėstašakė slyva, vienapies-tė gudobelė, raudonoji sedula, dygioji slyva,

totorinis sausmedis, paprastasis ligustras, kalninis serbentas ir kt.

Rekomenduojama sodinti ir spygliuočius medžius, nes jie slopina triukšmą ir

žiemą, nors jų garso slopinimo efektyvumas, palyginti su lapuočių, yra

mažesnis. Pietinėje Klaipėdoje yra įrengta prie pagrindinių gatvių triukšmą

sulaikančių gyvųjų zonų arba apsauginės garso nepraleidžiančios sienos.

Tačiau pietinėje Klaipėdoje želdynių juosta yra trūkinėjanti. Todėl

triukšmas labiau pasiekiamas daugiabučių gyvenojam, kurie gyvena netoli

pagrindinių gatvių.

Atmosferos oras

Klaipėdos miestas augantis pramoninis miestas-uostas, jame daugiau kaip 60

stambių įmonių. Vyraujančios pramonės šakos: energetika, baldų gamyba,

medžio apdirbimas, laivų remontas. Kuršių marių ir Baltijos jūros

pakrantėje sukoncentruotos pagrindinės miesto pramonės įmonės ir gamyklos

bei valstybinis jūrų uostas, AB „Baltijos laivų statykla“, dvi naftos

įmonės ir kt.

Uostamiesčio meteorologinės sąlygos visumoje yra palankios teršalų

išsisklaidymui. Dažnai pučiantis stiprokas įvairių krypčių vėjas, iškritę

krituliai lietaus bei sniego pavidalu, neleidžia kenksmingoms priemaišoms

kauptis pažeminiame atmosferos sluoksnyje. Paskutinių metų laikotarpyje

ilgesnių periodų, kada vyravo silpnas vėjas, rūkas, štilius, ir dėl ko

galėjo padidėti kenksmingų medžiagų koncentracijos atmosferos ore,

Klaipėdoje nebuvo pastebėta.

Aplinkos Ministerijos (AM) Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento

duomenimis paskutiniame dešimtmetyje iš stacionarų teršimo šaltinių į

atmosferą pateko vis mažiau vvisų nustatomų kenksmingų priemaišų. [ 2 pav.]

[pic]

2 pav.

Visa tai turėjo įtakos uostamiesčio oro kokybei. AM Klaipėdos regiono

aplinkos apsaugos departamento duomenimis, 1991 metais iš įmonių į

atmosferą pateko 13 916 tonų teršalų, o tuo tarpu 2000 metais – 5614 t/m.

Nagrinėjant teršalų emisiją pagal, atskirus teršalus, galima išskirti

tokias pagrindines teršiančias medžiagas: kietosios dalelės, sieros

dioksidas, azoto oksidai, anglies monoksidas. Klaipėdos mieste, kaip ir

kituose didžiuosiuose miestuose, stacionarūs šaltiniai į atmosferą išmeta

daugiausia sieros dioksido.

Didžiausią įtaką miesto taršai iš stacionarių šaltinių turi energetinis

ūkis, t.y. katilinės. Katilinių tarša sudaro 67 % visų miesto atmosferos

teršalų. Deginant mazutą vyksta CO, SO2, NOX ir mazuto pelenų, vanadžio

pentoksido emisijos. Deginant dyzelinį kurą, akmens anglį – CO, SO2, NOX ir

kietų dalelių. Metalų suvirinimo ir pjaustymo darbai yra šaltiniai, kurie

teršia aplinką SO2, NOX ir mangano oksidais. Medienos dulkės susidaro

apdirbant medieną, o formaldehidas išsiskiria atliekant dažymo, klijavimo

darbus medienos produkcijos gamyboje.

Miesto oro kokybė taip pat labai priklauso nuo mobilių taršos šaltinių.

Daugėjant automobilių, atitinkamai labiau teršiama ir atmosfera. Palyginti

su elektrinėmis ir pramonės įmonėmis, automobilių išmetamų kenksmingų

medžiagų (ypač jei juose neįtaisyti neutralizatoriai) praktiškai neįmanoma

sugaudyti, todėl visos jos patenka į atmosferą. Atmosferos oro tarša

automobilių deginiais itin ryški didelių miestų centruose.

Už pietinės Klaipėdos dalies yra kelios chemijos gamyklos bei Dumpių valymo

įrenginiai. Vyraujant Šiaurės vakarų, kartais ir pietiniam vėjuj

gyventojai

pajunta nemolonius kvapus. Ypač juntami kvapai šiltuoju metų laiku.

Geriamas vanduo

Klaipėdos mieste gyventojai geria vandenį iš trijų vandenviečių (apie 98%

gyventojų). Ilgus metus Klaipėdos miestą geriamuoju vandeniu aprūpindavo 1

– oji ir 2 – oji vandenvietės, kurios pumpavo vandenį iš giliai slūgsančio

(250 – 300 m) vandeningo horizonto. Siekiant padengti geriamojo vandens

deficitą įkurta 3 – oji vandenvietė, iš kurios dabar vandenį gauna didžioji

Klaipėdos miesto gyventojų dalis. Atskirų vandenviečių vandens kokybė

skiriasi.

Apibendrinant fizines vandenviečių vandens savybes galima pasakyti, kad

visų trijų vandenviečių vandens temperatūra dešimties metų laikotarpyje

svyravo apie 140C. Tačiau 2000 metais matuojant III vandenvietės

temperatūrą, pastebėta, kad ji sumažėjo iki 9,60C. Ph reakcija daugumoje

atvejų fiksuojama arti neutralios. 2000 metais I vandenvietės vandens Ph

reakcija buvo 7,75, II- os – 7,82; III – os – 7,95. Pagal spalvingumą,

padidėjusiu spalvingumu išsiskiria III vandenvietės vanduo, kadangi jame

yra daugiau organinių medžiagų, kurios ir nulemia vandens spalvą.

Vertinant mikroelementų koncentracijas geriamame vandenyje, svarbus

gyventojų sveikatai geriamo vandens komponentas yra fluoras. Žmogaus

organizmui būtinas fluoras, jis reguliuoja kalcio ir fosforo apykaitą, kuri

sutrinka trūkstant arba esant jo pertekliui. Pagrindinis fluoro šaltinis

yra geriamasis vanduo. Jei žmogus gauna nepakankamą fluoro kiekį, yra

rizika susirgti dantų kariesu, o per didelis (virš 1.5 mg/l) fluoro kiekis

gali sąlygoti dantų fluorozę. Dantims fluoridai yra ypač reikšmingi jų

formavimosi metu – dygstant nuolatiniams dantims (5 – 7 metų amžiaus

laikotarpiu). Optimali fluoro koncentracija geriamajame vandenyje yra 0.7 –

1.2 mg/l. SP AB „Klaipėdos vanduo“ laboratorijos duomenimis, fluoro kiekiai

trijose miesto vandenvietėse yra skirtingi. [ 3 pav.]

[pic]

3 pav.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centre geriamojo vandens programinė

priežiūra nevykdoma. Vanduo ištyrimui atrenkamas iš eksploatacijai

priduodamų objektų vidaus ir lauko tinklų, įmonių, išsiimančių ar

pratęsiančių leidimus – higienos pasus, bei pagal vartotojų skundus ir

pageidavimus.

2000 m. vandens cheminių rodiklių nustatymui ištirti 85 bandiniai, iš jų 34

– uose (t. y. 40 % ) rastas padidintas cheminių medžiagų kiekis. Iš HN24 :

1998 „Geriamasis vanduo“ neatitikusių bandinių daugiausia bandinių

neatitiko pagal kvapą ir laisvo liekamojo chloro koncentraciją (19

bandinių, tai sudaro 47,5 % neatitikusių bandinių), 15 – oje rastas

padidintas nitritų kiekis (37,5 % ) 10 – geležies koncentracija ir spalva

(25,0 %) .. Pavieniais atvejais nustatytos padidintos amoniako, mangano,

chloridų koncentracijos.

Mikrobiologiniai rodikliai ištirti 218 geriamojo vandens bandinių, tarša

rasta tik 3 bandiniuose (t. y. 1,4 % ). Iš šių tyrimų negalima spręsti apie

gyventojams teikiamo geriamojo vandens kokybę, nes dalis bandinių, atrinktų

iš eksploatacijai priduodamų objektų tinklų, rodo nepakankamai tinklų

praplovimą po chloravimo.

Geriamojo vandens kokybės kontrolei būtina programinė priežiūra.

Susisiekimo sistema

Susisiekimo sistemos funkcionavimas, jo pasekmės ir kaina – tai visuma,

galin ti apibūdinti susisiekimo kokybę. Kokybė gali būti: normatyvinė

(kokybės rodikliai nustatyti valstybės, savivaldybės); visuotinai

pripažintų rodiklių visuma; planuojamoji – bendrojo ar specialiojo planų

tam tikram laikotarpiui nustatyti kokybės rodikliai. Jeigu esamos

susisiekimo sistemos kokybės rodikliai atitinka vienokią ar kitokią kokybės

sampratą, problemų nėra. Tokiu atveju minimalus tikslas formuluojamas kaip

noras išlaikyti esamą būklę vienokį ar kitokį periodą. Praktiškai problemų

būna visada, ir dažniausiai jų aštrumas ar dydis priklauso nuo to, kaip ir

kokiais rodikliais apibūdinama kokybė, t. y. priklauso nuo susitarimo, kada

funkcionavimas yra kokybiškas, o kada ne.

Svarbaiusios motorizuoto eismo gatvės pietinėje Klaipėdoje [žiurėti priedą

miesto žemėlapį]:

A kategorija: greitojo eismo gatvė ( Statybininkų pr., Baltijos pr.,

Jūrininkų pr.): ilgiems ir pastoviems miesto vidaus ryšiams bei ryšiams su

užmiesčiu, tranzitiniam eismui; greitam ir intensyviam eismui; maksimaliai

izoliuota nuo gretimo (svarbiausia, gyvenamųjų namų) užstatymo; gatvė vien

motorizuotų transporto priemonių eismui.B kategorija: pagrindinė gatvė (

Taikos pr., Šilutės pl., Smiltelės): susisiekimui tarp miesto funkcinių

zonų, rajonų, didžiųjų transporto stočių, ryšiams su užmiesčio keliais;

intensyviam eismui;

C kategorija: aptarnavimo gatvė: miesto funkcinė ir kompozicinė ašis,

miesto vidaus trumpiems ir vidutiniams ryšiams; lėtam ir įvairaus

intensyvumo eismui; susisiekimo erdvė pereina į užstatytą erdvę; visų rūšių

transporto priemonių, pėsčiųjų, dviračių eismui; žmonių bendravimui,

pasivaikščiojimui.

D kategorija: pagalbinė gatvė, viešojo susisiekimo gatvė, ramaus eismo

gatvė, parko gatvė (kelias), pėsčiųjų gatvė, akligatvis, skersgatvis.

Susisiekimo sisitema gerai išvystyta. Išvystitas transpotro tinklas.

Nedideli atstumai.

Pėsčiųjų eismas gyvenamąjame rajone ir saugumas

Gyvenamojo rajono plano projekte pėsčiųjų eismo klausimai yra neatskiriama

funkcinio zonavimo, erdvinės užstatymo kompozicijos, aplinkos formavimo,

teritorijos tvarkymo ir transporto organizavimo sistemos dalis.

Pagrindiniai pėsčiųjų keliai ir aikštės jungia viešąsias įstaigas,

gyvenamuosius namus, poilsio vietas. Kartu tai judrios, funkciniu požiūriu

svarbios susisiekimo arterijos, atskirtos nuo transporto, kad būtų išvengta

eismo nelaimių.

Kad gyvenimo sąlygos būtų patogesnės ir saugesnės, labai svarbu gyvenamojo

mikrorajono viduje atskirti transporto ir pėsčiųjų srautus. Tada būtų

išspręsta aktualiausia urbanistinė ir socialinė saugaus eismo problema.

Šiuo metu eismas atskiriamas daugiausia teritoriškai (vienoje

horizontalioje plokštumoje): transportas nukreipiamas vienais keliais, o

pėstieji kita, savarankiška takų sistema. Tačiau šitaip suplanavus rajoną,

negalima visiškai išvengti eismo įvykių su pėsčiaisiais. Tūkstančiai

gyventojų kasdien naudojasi keleiviniu transportu, vežasi nusipirktas

prekes. Maršrutinio transporto stotelių trauka yra didesnė už bet kurių

rajono viešųjų įstaigų trauką. Taigi pėstiesiems būtina pereiti per

magistralinių gatvių važiuojamąsias dalis, todėl neišvengiamos ir avarijos.

Ypač nesaugu tose magistralinėse gatvėse, kurias pėsčiųjų srautai kerta

daugelyje vietų.

Taip pat ne saugu automobilių stovėjimo aikštelėse. Nors gyvenamųjų rajonų

viduje autoavarijų mažiau, gatvėse, kur daug pėsčiųjų, reikia įrengti

požemines perėjas (erdvinis arba vertikalusis eismo atskyrimo metodas) arba

būtina nuolat reguliuoti eismą vieno lygio perėjose. Kad perėjų reikėtų

kiek galima mažiau, taikytini tam tikri teritorinio eismo nukreipimo

principai, specialioji vidaus kelių sistema, specialieji funkcinio ir

statybinio zonavimo būdai. Gyvenamosios teritorijos užstatymo projekte

sprendžiami ir ramybės zonų rajono viduje kūrimo klausimai.

Vakarų Europos šalyse daugiaaukščiai gyvenamieji namai statomi su išėjimo

durimis į abi namo puses. Iš vienos namo pusės nutiesiami transporto

keliukai, įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės, iš kitos – pėsčiųjų

takai, nuo transporto izoliuo ta poilsio zona. Mūsų šalies masinės statybos

tipiniai gyvenamieji namai yra su išorinėmis durimis tik į vieną pusę.

Kadangi būtina leisti transporto priemonėms privažiuoti prie laiptinių ne

didesniu kaip 60 m atstumu, tenka jungti transporto ir pėsčiųjų judėjimo

kelius. Tada vaikštoma prievažų keliukais, prie kurių rengiamos vaikų

žaidimo, poilsio bei ūkinės aikštelės. Nors transporto eismas vidaus

kiemuose ir neintensyvus, juose nemažai stovinčių automobilių. Todėl

visavertėmis poilsio zonomis tokių mikrorajonų vidaus teritorijų vadinti

negalima. Mūsų šalies miestų planuotojai pagrįstai susirūpinę, kaip

panaudoti urbanistikai „manevringesnius“ tipinius pastatus, tačiau kol kas

nėra tokių tipinių projektų, todėl pėsčiųjų ir transporto eismą pavyksta

atskirti tik iš dalies. Pavyzdžiui, bet kuriame tipiško tarybinio palikimo

išlanavimo daugiabutyje visiškai nėra tinkamų erdvių ir saugių sąlygų vaikų

aktyviam poilsiui. Neneigiu, bandyta suderinti važuojamąją dalį,

autotransporto stovėjimo aišteles, žaidimų aikšteles, tačiau visų šių

erdvių ribos smarkiai kertasi ir neatitinka jokių normatyvini standartų.

Kad gyvenamasis rajonas funkcionuotų, ypač svarbu tinkamai išdėstyti

viešųjų centrų, įstaigų, maršrutinio transporto stoteles, lengvųjų

automobilių stovėjimo aikšteles ir sujungti jas pėsčiųjų takais. Galimi

įvairūs planavimo variantai. Visais atvejais įstaigos statomos arčiau prie

transporto stotelių, nes, kaip rodo praktika, rajono centre lankosi svečiai

iš viso miesto, o gyventojams patogu užsukti grįžtant iš kelionės viešuoju

transportu. Centras gali būti plėtojamas lygiagrečiai su magistraline

gatve. Pėsčiųjų srautai koncentruojami prie neintensyvaus transporto

eismo

gatvės, kuria kursuoja maršrutinis keleivių transportas. Schemoje

pavaizduotas planavimo atvejis, primenantis tradicinį, kai visuomeninės

įstaigos išdėstomos prie magistralinės gatvės. Skirtumas toks, kad

pagrindiniai fasadai atgręžti į gyvenamojo masyvo pusę, į palyginti ramią

gatvę. Dažnai centras su įstaigomis išdėstytas prie magistralinei gatvei

statmenos pėsčiųjų alėjos. Rajoną aptarnaujantis maršrutinis transportas

nukreiptas pagrindine (rajono reikšmės) gatve.

Nors ir labai gerai suplanuotas gyvenamasis rajonas ar jo centras, visiškai

išvengti avarinių situacijų yra neįmanoma. Pėstieji vaikšto įvairiausiomis

kryptimis ir tik dalį jų pavyksta nukreipti į visai saugias pėsčiųjų

alėjas. Vidaus kelius pėstieji kerta įvairiose vvietose. Suprantama, eismas

juose neregųliuojamas. Tačiau rajoną galima taip suplanuoti, kad nebūtų per

daug intensyvaus transporto eismo. Nereguliuojamas pėsčiųjų eismas dar

pakankamai saugus, kai transporto srautas ne didesnis kaip 350 auto/h ir,

norint pereiti gatvę, nereikia laukti ilgiau kaip 22 sekundes. Minėtosios

sąlygos susidaro, kai vienu kelių naudojasi ne per didelis gyventojų

skaičius. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į rajono automobilizacijos

lygį.

Perspektyvos galimybės

Pietinė Klaipėdos dalies paskitis – gyevenamoji. Čia yra perspektyvų kurti

gyvenamųj rajonų kvartalus. Teip pat perspektyvu kurti prekybos centrus,

nors jų pietinėje Klpaipėdoje netrūksta (žr. Priedą). Šiais metais

planuojama pastatyti kelis gyvenamuosius daugiabučius namus.

Išvados

• Teikama pakankamai visuomeninių paslaugų (prekybos centrų tinklas

išlėtotas);

• Pakankamo kiekio pramogų vaikams bei suaugusiems nebuvimas;

• Klaipėdos teritorija, remiantis normatyvais, priklauso palankioms

gamtinėms sąlygoms statyti ir įrengti teritoriją.

• GGerai įrengtos miesto želdynų ir vandeninimo sistemos sudaro sąlygas

užstatytosioms miesto teritorijoms natūraliai vėdintis, švarinti oro

baseiną ir gerinti mikroklimatą;

• Atmosferos oras pietinėje Klaipėdoje yra patenkinamos kokybės. Yra daug

taršos šaltinių;

• Susisiekimo sisitema gerai išvystyta;

• Išvystitas transpotro tinklas;

• Mažos gyvenamosios ir poilsinės erdvės;

• Didelės perspektyvos vystyti rekreacinę veiklą;

• Mažas darbo vietų skaičius;

• Garažų lengviesiems automobiliams atskyrimas;

• Želdynai sudaro puikų estetinį miesto vaizdą [žr. priedą];

• Želdynai kartu su statiniais sudaro miesto erdvės struktūrą, praturtina

pastatų ir kompleksų architektūrinę kompoziciją, kuria miesto atviras

žaliąsias erdves, miesto įvaizdį bei estetiką, jo ekologinį stabilumą,

sudaro gyventojams geras sąlygas gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis;

• Žemesnė želdynų temperatūra turi poveikį ir šalia esančių teritorijų oro

temperatūrai;

•• Mažai rekreacinių zonų;

• Siauras gyvenamųjų kiemų tinklas;

• Vandens kokybė patenkinama;

Pasiūlymai

1. Kurti integruotą gyvenamąją aplinką, kur būsto visuma – butas,

automobilio garažas, sodas (poilsio vietos) – nebūtų išsklaidyta

įvairiose miesto dalyse;

2. Sistemoje turi būti sudaromos prielaidos plėsti želdinius, tinkamai

panaudoti jų rūšinę sudėtį, tinkamai eksploatuoti, saugoti nuo

sunykimo ir pan;

3. Rekomenduojama želdynus sodinti kiek galima didesnius;

4. Norint želdiniais sumažinti didelį triukšmą pagrindinėse gatvėse,

reikia įrengti kelias 10-25 m pločio apsaugines juostas, kurių

tarpuose ssiūloma užsėti gazoną.

5. Pėsčiųjų srautai koncentruojami prie neintensyvaus transporto eismo

gatvės, kuria kursuoja maršrutinis keleivių transportas.

6. Sudaryti tinkamas sąlygas aktyviai rekreacijai;

7. Pastatyti pietinės Kalipėdos dalyje rekreacinį kompleksą.

8. Paruošti Kuršių marių pakrantės iki III-ios vandenvietės teritorijos

detalųjį planą sporto, vandens turizmo ir mėgėjiškos žūklės bazių

statybai. (tai numatyta bendrąjame plane);

9. Užpildyti gyvenamųjų namų kvartalais atviras zonas.

Priedai

[pic]

Sutartiniai ženklai

|Ribos |Teritorijos |

| | |

|[pic] |[pic] |

|- valstybių sienos |- užstatytos |

| |teritorijos |

|[pic] | |

|- apskričių ribos |[pic] |

| |- miškai, parkai, |

|[pic] |krūmynai |

|- savivaldybių | |

|ribos |[pic] |

| |- sodai, uogynai |

|[pic] | |

|- parkų, rezervatų |[pic] |

|ribos |- pastatai |

| | |

| |[pic] |

|Keliai, |- kapinės |

|geležinkeliai | |

| |[pic] |

|[pic] |- karjerai |

|- greitkeliai | |

| |[pic] |

|[pic] |- pelkės |

|- geležinkeliai | |

| | |

|[pic] |Vandens telkiniai |

|- keliai su danga | |

| |[pic] |

|[pic] |- upės |

|- gatvės | |

| |[pic] |

|[pic] |- ežerai, tvenkiniai |

|- lauko ir miško | |

|keliai | |

| | |

Literatūra

1. Miškinis, Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius:

Mintis, 1991;

2. M. Burinskienė, V. Adomavičius ir tt. „Miestotvaka“, VGTU, 2003 m;

3. Bučas. J. Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas, Technologijos. – 2001;

4. Klaipėdos rajono savivaldybė Kalipėdos mmiesto bendrasis planas;

5. Interneto medžiaga:

a) http://www.klaipeda.aps.lt/apie.html;

b) www.klaipeda.aps.lt/docs/BP_konc.doc.