Pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kokybės tyrimas
KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
GAMTOS IR MATEMATIKOS MOKSLŲ FAKULTETAS
REKREACINĖS ARCHITEKTŪROS IR KRAŠTOTVARKOS KATEDRA
Pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kokybės tyrimas
Darbą tikrino:
Asist. Doc. V. Juška
Klaipėda, 2006
Turinys
Įvadas ………………………… 3
Klaipėdos miesto teritorijos paviršiaus formavimas …………. 4
Gamtinų sąlygų reikšmė miesto teritorijų tvarkymui
……………. 6
Miesto želdynų sisitemos svarba
……………………..
. 7
Želdinių reikšmė kovojant su akustiniu triukšmu
…………….. 8
Atmosferos oras …………………….. 10
Geriamas vanduo …………………….12
Susisiekimo sistema …………………… 14
Pėsčiųjų eismas gyvenamąjame rajone ir saugumas
……………. 15
Perspektyvos galimybės
……………………..
…. 16
Išvados……………………….. 17
Pasiūlymai ………………………. 18
Priedai ………………………. 19
Literatūra
……………………..
…………. 23
Įvadas:
Darbo esmė: Ištirti pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kkokybę;
Darbo objektas: Pietinė Klaipėda;
Darbo tikslas: Ištirti pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kokybę;
Darbo uždaviniai:
1. Klaipėdos miesto teritorijos paviršiaus formavimas
2. Gamtinės sąlygos gyvenamojoje teritorijoje
3. Miesto želdynų sistema
4. Miesto susisiekimo erdvių panaudojimas
5. Saugumas mieste
Problemos ištirtumas:
Pietinė Klaipėda jaunas rajonas, tad yra mažai tirtas. Daug informacijos
galime rasti bendrajame plane.
Tyrimo metodika:
Rėmiausi “Miestotvarkos” vadovėliu. Pritaikiau surinktą informaciją
tiriamam objektui.
Priemonės:
Naudojausi pasirinkta literatūra, fotoaparatu, internetine medžiaga.
Klaipėdos miesto teritorijos paviršiaus formavimas
Lietuvje miestams kurtis sąlygos susidarė X-XI a., kai ėmė formuotis
feodalinė santvarka. Tada amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės, prasidėjo
reguliarūs prekių mainai. Klaipėda, kaip ir daugelis miestų išaugo pilių su
priešpiliais vietovėse. Juose gyveno amatininkai ir pirkliai. Procesas
gerokai paspartėjo kapitalistniu laikotarpiu, kai ėmė plėtotis pramonė.
Geležinkelių tiesimas, prasidėjęs XIX a. Septintame dešimtmetyje, pramonės
kūrimas ir vystymasisi ne tik skatinno senųjų ūkinių centrų pplėtotę, bet ir
naųjų atsiradimą. Kartu keitėsi miestų ir miestelių vaizdas. Miestuose ėmė
ryškėti industrinio peizažo bruožai: dideli pramonės pastatų masyvai,
dūmtraukiai, geležinkelių zonų statiniai, sandėliai, vandentiekio bokštai.
Padaugėjo daugiabučių namų, prekybinių ir kitų istaigų, taigi labiau
isiplėtė miestų centrinės dalys, padidėjo bendrasis pastatų tankis ir
aukštis.
Didelę miestų raidai ir tolygiam jų tinklo kūrimui turėjo pirmoji 1962-1967
m. parengta Lietuvos rajonų planavimo schema. Joje pateikti moksliškai
pagrįsti tolygaus šalies pramonės objektų ir miestų bei miestelių augimo ir
išdėstymo principai.
Šiuolaikinis miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai,
sudėtingos transporto ir inžinerinės komunikacijos, bet ir aplinka, kurioje
žmogus gyvena, dirba, mokosi ir poilsiauja, bendrauja su kitais žmonėmis.
Miesto bendrųjų, specialųjų ir detaliųjų planų, jų rengimo metodikos,
architektūros, kraštovaizdžio architektūros, miestotvarkos objektų analizė
liudija, kad neretai aplinkos kūrimo uždaviniai yra sprendžiami
nesistemiškai, neatsižvelgiant į daugybę žmogaus veiklą toje aplinkoje,
jos specifiką. Dėl to nukenčia žmogus, bendruomenė.
Suvokiant miesto aplinką kaip sistemą, sąlygiškai ją galima suskirstyti į
tris svarbiausius komponentus – posisitemius: socialinį (bendruomenę) ,
anropologinį ( žmonių sukurtą) ir gamtinį (natūralųjį). Jie susiję ir
veikia vienas kitą, sudarydami visumą.
Mieste galima skirti gyvenamąją, gamybinę, rekreacinę, komercinę ir kitas
terpes. Kiekvienoje jų susidaro savita aplinka.
Pietinėje Klaipėdos dalyje yra suformuota gyvenamoji ir komercinė bei
pramoninė terpės. Čia žmonės gyvena suskirstyti, dar nuo tarybinių laikų
sistema, koperatyvais. Kiekveinas miegamasis rajonas turi savo pirmininka
bei buhalteri, kurie rupinasi rajono aplinka iir ūkiniais reikalais.
1960-1990 m buvo taikoma tokia gyvenamosios aplinkos struktūra: namų grupė-
mikrorajonas-gyvenamasisi rajonas-gyvenamoji zona. Svarbiausias tokios
organizacijos vienetas buvo mikrorajonas. Didelis mikrorajonas (8-12 tūkst.
gyventojų), sujungdamas kasdieninio ir epizodinio aptarnavimo įstaigas,
turėjo suformuoti jame palankų socialinį ir psichologinį klimatą. Tačiau
įdiegus tokią gremėzdišką struktūrą, šio tikslo buvo nebuvo pasiekta.
Priežaščių, kaip nurodo urbanistas doc, dr. P. Juškevičius, buvo daug:
mikrorajonai ir rajonai apėmė pernelyg dideles teritorijas su labai dideliu
gyventojų skaičiumi; teikiamųjų paslaugų įvairovė čia buvo nedidelė; mažas
darbo vietų skaičius; sodų bendrijų populiarumas; garažų lengviesiems
automobiliams atskyrimas; pakankamo kiekio pramogų vaikams bei suaugusiems
nebuvimas ir pan. Daugelis šių priežasčių ne vienijo, o atvirkščiai –
skatino mikrorajono gyventojų separaciją. Tarybinių laikų klaida matoma ir
Klaipėdos miesto pietinėje dalyje. Šio metu vyrauja tos pačios problemos,
kurias miesto savivaldybė bando spręsti.
Šiandien, nekartodami tarybinio laikotarpio klaidų, turėtume kurti
integruotą gyvenamąją aplinką, kur būsto visuma – butas, automobilio
garažas, sodas (poilsio vietos) – nebūtų išsklaidyta įvairiose miesto
dalyse. Ši aplinka turi būti riboto dydžio, kad joje tarp gyventojų
vystytūsi kaimyniniai santykiai, kad gyventojai būtų pajėgūs šeimininkauti,
prižiūrėti ir stebėti savo teritorią. Taigi ši aplinka turi būti nedidelė,
turėti vizualiai griežtai prižiūrėtas ribas. Tai galėtų būti želdinių
juostos, gyvatvorės ir pan. Kaip siūlo urbanistas prof. Z. Daunora, tokiu
pirminiu struktūriniu gyvenamosios teritorijos vienetu turėtų būti
gyvenamųjų namų grupė, vienijama bendrai naudojamo kiemo ir kitų aplinkos
objektų. Kelių gyvenamųjų namų grupių junginys, į kurį įeitų vaikų
įstaigos, bendros poilsio ir sporto aikštelės, želdiniai, privažuojamieji
keliai, lengvųjų mašinų laikymo vietos, laikytinas gyvenamuoju kompleksu.
Urbanistas dr. P. Juškevičius siūlo neapriboti mieste gyvenamaisiais
kompleksais, o kelis jų jungti į nedidelius gyvenamuosius rajonus,
turinčius 3-5 tūkst. gyventojų. Prie šių rajonų būtų prisišliejusios
bendrosios teritorijos paslaugų ir darbo įmonės, švietimo ir administravimo
įstaigos, želdynai ir kiti struktūros elementai.
Gyvenamajame rajone turėtų būti projektuojamos ne atskiros poilsio
aikštelės, o viso rajono rekreacinis kompleksas su įranga ir želdynais, kur
būtų maksimaliai tenkinami rajono bendruomenės poreikiai. Jame turėtų būti
poilsio ir sporto aikštelės – namų grupėje, poilsio sodai – gyvenamajame
komplekse ir poilsio parkai – gyvenamajame rajone. O šie turėtų tapti
miesto rekreacinės sistemos ir miesto želdynų sistemos sudėtine dalimi.
Gamtinų sąlygų reikšmė miesto teritorijų tvarkymui
Miesto teritorijai tvarkyti, pastatams statyti, keliams tiesti, želdinams
sodinti, aikštelėms ir kitiems inžinerinės įrangos elementams rengti labai
svarbios šios gamtinės sąlygos: topografinės, klimatinės, geologinės,
hidrogeologinės, hidrografinės ir pan.
Panagrinėsiu plačiau kelis pietinę Klaipėdą įtakojančius prieš tai minėtus
veiksnius:
Klimatinės sąlygos. Pajūrio rajonui būdingas saulėtumas. Maksimalios
temperatūros būna liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje. Vasaros vėsesnės
nei vidutiniškai Lietuvoje. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra +16,5o C.
Sausio izoterma – 3o C. Didelę reikšmę turi jūra, šildoma jūrinės Golfo
srovės, ir oro masių įsiveržimai iš Europos, Atlanto ir kitų pusių.
Mažiausia apsinaiukusių dienų žiemą būna Klaipėdoje. Periodo be šalčių
trukmė – 261. Sniego danga išsilaiko 67 dienų – mažiausiai visoje
Lietuvoje.
Remiantis bendruoju miesto planu, kuriame teritorija suskirstyta
funkcinėmis zonomis, įvertinamos vyraujančios vėjų kryptys ir jų stiprumas.
Tvarkant teritoriją, vėjų poveikį galima reguliuoti atitinkamai formuojant
reljefą, žymint gatves, važiavimo kelius, apželdinant teritoriją. Vėjų
pasiskirstymas vaizduojamas vėjų rože. Mikroklimato savybės ypač svarbios
kurortams. Todėl čia tiriama saulės radiacija, oro užterštumas ir pan.
Gruntų įšalimas yra svarbus inžinerinių tinklų, kelių ir kitų miesto
statinių projektavimui, statybai ir eksploatavimui. Įšalimo gylis priklauso
nuo daugelio veiksnių: oro temperatūros, vidutinės metinės gruntų
temperatūros, reljefo išgaubtumo formos, teritorijos statinių ir
apželdinimo, gruntų mineraloginės sudėties, drėgmės, šiluminių fizikinių
savybių, sniego dangos storio ir jos susidarymo eigos. Kai sniegas valomas,
paviršiai įšąla giliau. Nuvalius sniegą, po gatvių važiuojamąja dalimi
įšalimo gylis Klaipėdoje siekia 1,5 m, Kaune-1,8 m, Vilniuje – 2,1 m. Tai
vienas iš svarbiausių veiksnių, į kurį atsižvelgiama tvarkant teritoriją,
žymint vidines gatves, rengiant inžinerinius tinklus, izoliuojant
vamzdynus.
Gamtinių sąlygų įvertinimas. Detaliuosuose planuose atrenkamas
efektyviausias inžinerinės įrangos variantas – pagal teritorijos paskirtį,
jos reglamentą ir apsaugą nuo pavojingų geologinių procesų. Šiuo požiūriu
pietinės Klaipėdos teritorija, remiantis normatyvais, priklauso palankioms
gamtinėms sąlygoms statyti ir įrengti teritoriją.
Miesto želdynų sisitemos svarba
Medžių ir krūmų želdiniai būdingi mūsų miškingos šalies kraštovaizdžiui.
Ištisais medynais, didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis susitelkę ąžuolai,
uosiai, liepos, klevai, pušys ir kiti medžiai nuo seno puošia mūsų miestus,
kaimo gyvenvietes ir
pavienes sodybas. Senų želdinių apsupti pastatai ir
statiniai atrodo lyg natūraliai įaugę į kraštovaizdį, o plynoje vietoje
įsikūrusios naujos gyvenvietės ar gyvenamieji rajonai atrodo nykiai ir
skurdžiai.
Želdynai kartu su statiniais sudaro miesto erdvės struktūrą, praturtina
pastatų ir kompleksų architektūrinę kompoziciją, kuria miesto atviras
žaliąsias erdves (parkus, skverus, rekreacines zonas ir pan.), miesto
įvaizdį bei estetiką, jo ekologinį stabilumą, sudaro gyventojams geras
sąlygas gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis.
Tam mieste kuriama vientisa želdynų sistema. Naudojami esami gamtiniai
ištekliai – želdiniai, miškai, upės ir upelių slėniai, šlaitai, pakrantės
bei kkitos vertingos gamtos teritorijos; išlaikomi užstatytųjų ir atvirųjų
(žaliųjų) teritorijų, skirtų gyventojų poilsiui ir sveikatai, optimalūs
ploto santykiai, taip pat ekologiniai, funkciniai ir estetiniai ryšiai;
išsaugomi esami vertingi želdiniai, saugomos gamtinės teritorijos
įtraukiamos į miesto želdynų sistemą. Sistemoje turi būti sudaromos
prielaidos plėsti želdinius, tinkamai panaudoti jų rūšinę sudėtį, tinkamai
eksploatuoti, saugoti nuo sunykimo ir pan.
Želdinių poveikis aplinkos oro temperatūrai ir vertikaliųjų srovių
susidarymui. Ypač didelę įtaką miesto klimatui turi saulės radiacija
(saulės spinduliavimas). Jos intensyvumas ir trukmė priklauso nuo saulės
aukščio virš horizonto ir atmosferos skaidrumo (debesuotumas ir
dulkėtumas). NNuo saulės radiacijos poveikio oro temperatūra ir šilto oro
trukmė įvairuose kraštuose būna skirtinga. Geriausios sąlygos poilsiui
atvirame lauke būna šiltuoju metų laiku, kai vidutinė oro temperatūra
viršija 8-10o C ir išsilaiko ilgesnį laiko tarpą. Rekomenduojama želdynus
sodinti kiek galima didesnius. Žemesnė želdynų temperatūra tturi poveikį ir
šalia esančių teritorijų oro temperatūrai.
Dieną nuo labiau įkaitusių paviršių oras vertikaliomis srovėmis kyla į
viršų, kartu nusinešdamas ir kenksmingas priemaišas (dujas, aerozolius,
dulkes). Tuo metu į pakilusio oro vietą iš želdinių ateina vėsesnis ir
grynesnis oras (4.6 pav.). Naktį želdiniai atvėsta lėčiau nei miesto mūrai
ir kelių dangos, todėl tada vyksta atvirkštinis procesas -iš miesto
teritorijų oras sklinda į želdynus, o iš ten į aukštesnius atmosferos
sluoksnius. Šitaip vyksta periodiškas miesto teritorijų vėdinimas.
Vertikaliųjų oro srautų susidarymą skatina ir vandens telkiniai, ežerai,
upės ir jūros. Todėl gerai įrengtos miesto želdynų ir vandeninimo sistemos
sudaro sąlygas užstatytosioms miesto teritorijoms natūraliai vėdintis,
švarinti oro baseiną ir gerinti mikroklimatą. Kai mieste vyksta
vertikalusis oro masių judėjimas, miesto parkai, priemiestinių zonų miškai
tampa savotiškomis didžiulėmis „pritekėjimo kameromis“, per kurias gaivus
ir švarus oras iš aukštesniojo aatmosferos sluoksnio patenka į užstatytąsias
miesto teritorijas.[Paveikslėlis 1.]
[pic]
1 Pav.
Pietinėje Klaipėdoje vyrauja mišriosios paskirties (B.5 grupės) želdynai
(pagal klasifikavimo tvarką nustatyta). Mišriosios paskirties želdynų grupę
sudaro: daugiabučių ir mažabučių pastatų kiemų želdynai, pramonės
teritorijų, visuomeninės paskirties, komercinių, infrastruktūros ir kitų
teritorijų želdynai. Šios grupės želdynai pavadinti mišriosios paskirties
želdynais, kadangi jie neturi aiškiai išreikštos vyraujančios paskirties, o
atlieka keletą funkcijų (architektūrinę estetinę, rekreacinę, apsauginę ir
kt.). Mišriosios paskirties želdynai įeina į įvairias miesto funkcines
zonas (gyvenamąsias, visuomenines, komercines, pramonės ir kt.), jie neturi
atskirų savarankiškų teritorijų, todėl miestų bbendruosiuose planuose
nežymimi. Šie želdynai rodomi tiktai atskirų miesto dalių arba objektų
detaliuosiuose projektuose. Jų plotai nustatomi laikantis planuojamųjų
objektų projektavimo rekomenduojamųjų normų.
Želdinių reikšmė kovojant su akustiniu triukšmu
Augant miestams, plečiantis pramonei, gausėjant transporto, vis labiau
plečiasi ir akustinio triukšmo zonos. Automobilių transportas yra
didžiausias akustinio triukšmo (toliau – triukšmo) šaltinis mieste. Jis
skleidžia apie 80 % bendrojo triukšmo. Vietinės reikšmės gatvėje (7 m
atstumu) triukšmo lygis būna 75 dBA, kelių eismo juostų greitkelyje – 85
dBA, oro uoste kylant reaktyviniam lėktuvui (60 m atstumu) -120 dBA, sporto
aikštelėse žaidimų metu 65-75 dBA, garsaus pašnekesio metu -60 dBA ir pan.
Triukšmas blogai veikia visą žmogaus organizmą, bet labiausiai -klausos
analizatorių, centrinę nervų bei širdies kraujagyslių sistemas. Akustinis
triukšmas – tai įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangų visuma, galinti
sukelti sveikatai nepalankius ir kenksmingus padarinius.
Triukšmo problemą mieste tenka spręsti urbanistinėmis, techninėmis ir
administ racinėmis priemonėmis bei naudojant želdinius. Želdiniai sulaiko
ir sugeria triukšmą tarsi filtras. Pavyzdžiui, 500 Hz dažnio garso bangos,
patekusios į medžių arba krūmų lajas, susiduria su akustine kliūtimi, nuo
kurios atsimuša apie 32 % garso energijos, o kita dalis – 68 % susigeria,
nes įvairiomis kryptimis orientuoti lapai išsklaido garso bangas, o
elastingi lapkočiai silpnina garso bangų energiją. Želdiniai geriausiai
slopina aukštojo dažnio garsus. Norint želdiniais sumažinti didelį
triukšmą, reikia įrengti kelias 10-25 m pločio apsaugines juostas, kurių
tarpuose siūloma uužsėti gazoną. Tokios juostų sistemos triukšmo slopinimo,
efektyvumas skaičiuojamas specialiomis formulėmis. Triukšmo slopinimo
juostoms geriausiai tinka aukšti, tankūs ir smulkialapiai medžiai bei
krūmai, tokie kaip paprastasis skirpstas, paprastasis skroblas, paprastasis
bukas, grakščioji, sidabrinė ir mažalapė liepa, paprastasis lazdynas,
skėstašakė slyva, vienapies-tė gudobelė, raudonoji sedula, dygioji slyva,
totorinis sausmedis, paprastasis ligustras, kalninis serbentas ir kt.
Rekomenduojama sodinti ir spygliuočius medžius, nes jie slopina triukšmą ir
žiemą, nors jų garso slopinimo efektyvumas, palyginti su lapuočių, yra
mažesnis. Pietinėje Klaipėdoje yra įrengta prie pagrindinių gatvių triukšmą
sulaikančių gyvųjų zonų arba apsauginės garso nepraleidžiančios sienos.
Tačiau pietinėje Klaipėdoje želdynių juosta yra trūkinėjanti. Todėl
triukšmas labiau pasiekiamas daugiabučių gyvenojam, kurie gyvena netoli
pagrindinių gatvių.
Atmosferos oras
Klaipėdos miestas augantis pramoninis miestas-uostas, jame daugiau kaip 60
stambių įmonių. Vyraujančios pramonės šakos: energetika, baldų gamyba,
medžio apdirbimas, laivų remontas. Kuršių marių ir Baltijos jūros
pakrantėje sukoncentruotos pagrindinės miesto pramonės įmonės ir gamyklos
bei valstybinis jūrų uostas, AB „Baltijos laivų statykla“, dvi naftos
įmonės ir kt.
Uostamiesčio meteorologinės sąlygos visumoje yra palankios teršalų
išsisklaidymui. Dažnai pučiantis stiprokas įvairių krypčių vėjas, iškritę
krituliai lietaus bei sniego pavidalu, neleidžia kenksmingoms priemaišoms
kauptis pažeminiame atmosferos sluoksnyje. Paskutinių metų laikotarpyje
ilgesnių periodų, kada vyravo silpnas vėjas, rūkas, štilius, ir dėl ko
galėjo padidėti kenksmingų medžiagų koncentracijos atmosferos ore,
Klaipėdoje nebuvo pastebėta.
Aplinkos Ministerijos (AM) Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento
duomenimis paskutiniame dešimtmetyje iš stacionarų teršimo šaltinių į
atmosferą pateko vis mažiau vvisų nustatomų kenksmingų priemaišų. [ 2 pav.]
[pic]
2 pav.
Visa tai turėjo įtakos uostamiesčio oro kokybei. AM Klaipėdos regiono
aplinkos apsaugos departamento duomenimis, 1991 metais iš įmonių į
atmosferą pateko 13 916 tonų teršalų, o tuo tarpu 2000 metais – 5614 t/m.
Nagrinėjant teršalų emisiją pagal, atskirus teršalus, galima išskirti
tokias pagrindines teršiančias medžiagas: kietosios dalelės, sieros
dioksidas, azoto oksidai, anglies monoksidas. Klaipėdos mieste, kaip ir
kituose didžiuosiuose miestuose, stacionarūs šaltiniai į atmosferą išmeta
daugiausia sieros dioksido.
Didžiausią įtaką miesto taršai iš stacionarių šaltinių turi energetinis
ūkis, t.y. katilinės. Katilinių tarša sudaro 67 % visų miesto atmosferos
teršalų. Deginant mazutą vyksta CO, SO2, NOX ir mazuto pelenų, vanadžio
pentoksido emisijos. Deginant dyzelinį kurą, akmens anglį – CO, SO2, NOX ir
kietų dalelių. Metalų suvirinimo ir pjaustymo darbai yra šaltiniai, kurie
teršia aplinką SO2, NOX ir mangano oksidais. Medienos dulkės susidaro
apdirbant medieną, o formaldehidas išsiskiria atliekant dažymo, klijavimo
darbus medienos produkcijos gamyboje.
Miesto oro kokybė taip pat labai priklauso nuo mobilių taršos šaltinių.
Daugėjant automobilių, atitinkamai labiau teršiama ir atmosfera. Palyginti
su elektrinėmis ir pramonės įmonėmis, automobilių išmetamų kenksmingų
medžiagų (ypač jei juose neįtaisyti neutralizatoriai) praktiškai neįmanoma
sugaudyti, todėl visos jos patenka į atmosferą. Atmosferos oro tarša
automobilių deginiais itin ryški didelių miestų centruose.
Už pietinės Klaipėdos dalies yra kelios chemijos gamyklos bei Dumpių valymo
įrenginiai. Vyraujant Šiaurės vakarų, kartais ir pietiniam vėjuj
gyventojai
pajunta nemolonius kvapus. Ypač juntami kvapai šiltuoju metų laiku.
Geriamas vanduo
Klaipėdos mieste gyventojai geria vandenį iš trijų vandenviečių (apie 98%
gyventojų). Ilgus metus Klaipėdos miestą geriamuoju vandeniu aprūpindavo 1
– oji ir 2 – oji vandenvietės, kurios pumpavo vandenį iš giliai slūgsančio
(250 – 300 m) vandeningo horizonto. Siekiant padengti geriamojo vandens
deficitą įkurta 3 – oji vandenvietė, iš kurios dabar vandenį gauna didžioji
Klaipėdos miesto gyventojų dalis. Atskirų vandenviečių vandens kokybė
skiriasi.
Apibendrinant fizines vandenviečių vandens savybes galima pasakyti, kad
visų trijų vandenviečių vandens temperatūra dešimties metų laikotarpyje
svyravo apie 140C. Tačiau 2000 metais matuojant III vandenvietės
temperatūrą, pastebėta, kad ji sumažėjo iki 9,60C. Ph reakcija daugumoje
atvejų fiksuojama arti neutralios. 2000 metais I vandenvietės vandens Ph
reakcija buvo 7,75, II- os – 7,82; III – os – 7,95. Pagal spalvingumą,
padidėjusiu spalvingumu išsiskiria III vandenvietės vanduo, kadangi jame
yra daugiau organinių medžiagų, kurios ir nulemia vandens spalvą.
Vertinant mikroelementų koncentracijas geriamame vandenyje, svarbus
gyventojų sveikatai geriamo vandens komponentas yra fluoras. Žmogaus
organizmui būtinas fluoras, jis reguliuoja kalcio ir fosforo apykaitą, kuri
sutrinka trūkstant arba esant jo pertekliui. Pagrindinis fluoro šaltinis
yra geriamasis vanduo. Jei žmogus gauna nepakankamą fluoro kiekį, yra
rizika susirgti dantų kariesu, o per didelis (virš 1.5 mg/l) fluoro kiekis
gali sąlygoti dantų fluorozę. Dantims fluoridai yra ypač reikšmingi jų
formavimosi metu – dygstant nuolatiniams dantims (5 – 7 metų amžiaus
laikotarpiu). Optimali fluoro koncentracija geriamajame vandenyje yra 0.7 –
1.2 mg/l. SP AB „Klaipėdos vanduo“ laboratorijos duomenimis, fluoro kiekiai
trijose miesto vandenvietėse yra skirtingi. [ 3 pav.]
[pic]
3 pav.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centre geriamojo vandens programinė
priežiūra nevykdoma. Vanduo ištyrimui atrenkamas iš eksploatacijai
priduodamų objektų vidaus ir lauko tinklų, įmonių, išsiimančių ar
pratęsiančių leidimus – higienos pasus, bei pagal vartotojų skundus ir
pageidavimus.
2000 m. vandens cheminių rodiklių nustatymui ištirti 85 bandiniai, iš jų 34
– uose (t. y. 40 % ) rastas padidintas cheminių medžiagų kiekis. Iš HN24 :
1998 „Geriamasis vanduo“ neatitikusių bandinių daugiausia bandinių
neatitiko pagal kvapą ir laisvo liekamojo chloro koncentraciją (19
bandinių, tai sudaro 47,5 % neatitikusių bandinių), 15 – oje rastas
padidintas nitritų kiekis (37,5 % ) 10 – geležies koncentracija ir spalva
(25,0 %) .. Pavieniais atvejais nustatytos padidintos amoniako, mangano,
chloridų koncentracijos.
Mikrobiologiniai rodikliai ištirti 218 geriamojo vandens bandinių, tarša
rasta tik 3 bandiniuose (t. y. 1,4 % ). Iš šių tyrimų negalima spręsti apie
gyventojams teikiamo geriamojo vandens kokybę, nes dalis bandinių, atrinktų
iš eksploatacijai priduodamų objektų tinklų, rodo nepakankamai tinklų
praplovimą po chloravimo.
Geriamojo vandens kokybės kontrolei būtina programinė priežiūra.
Susisiekimo sistema
Susisiekimo sistemos funkcionavimas, jo pasekmės ir kaina – tai visuma,
galin ti apibūdinti susisiekimo kokybę. Kokybė gali būti: normatyvinė
(kokybės rodikliai nustatyti valstybės, savivaldybės); visuotinai
pripažintų rodiklių visuma; planuojamoji – bendrojo ar specialiojo planų
tam tikram laikotarpiui nustatyti kokybės rodikliai. Jeigu esamos
susisiekimo sistemos kokybės rodikliai atitinka vienokią ar kitokią kokybės
sampratą, problemų nėra. Tokiu atveju minimalus tikslas formuluojamas kaip
noras išlaikyti esamą būklę vienokį ar kitokį periodą. Praktiškai problemų
būna visada, ir dažniausiai jų aštrumas ar dydis priklauso nuo to, kaip ir
kokiais rodikliais apibūdinama kokybė, t. y. priklauso nuo susitarimo, kada
funkcionavimas yra kokybiškas, o kada ne.
Svarbaiusios motorizuoto eismo gatvės pietinėje Klaipėdoje [žiurėti priedą
miesto žemėlapį]:
A kategorija: greitojo eismo gatvė ( Statybininkų pr., Baltijos pr.,
Jūrininkų pr.): ilgiems ir pastoviems miesto vidaus ryšiams bei ryšiams su
užmiesčiu, tranzitiniam eismui; greitam ir intensyviam eismui; maksimaliai
izoliuota nuo gretimo (svarbiausia, gyvenamųjų namų) užstatymo; gatvė vien
motorizuotų transporto priemonių eismui.B kategorija: pagrindinė gatvė (
Taikos pr., Šilutės pl., Smiltelės): susisiekimui tarp miesto funkcinių
zonų, rajonų, didžiųjų transporto stočių, ryšiams su užmiesčio keliais;
intensyviam eismui;
C kategorija: aptarnavimo gatvė: miesto funkcinė ir kompozicinė ašis,
miesto vidaus trumpiems ir vidutiniams ryšiams; lėtam ir įvairaus
intensyvumo eismui; susisiekimo erdvė pereina į užstatytą erdvę; visų rūšių
transporto priemonių, pėsčiųjų, dviračių eismui; žmonių bendravimui,
pasivaikščiojimui.
D kategorija: pagalbinė gatvė, viešojo susisiekimo gatvė, ramaus eismo
gatvė, parko gatvė (kelias), pėsčiųjų gatvė, akligatvis, skersgatvis.
Susisiekimo sisitema gerai išvystyta. Išvystitas transpotro tinklas.
Nedideli atstumai.
Pėsčiųjų eismas gyvenamąjame rajone ir saugumas
Gyvenamojo rajono plano projekte pėsčiųjų eismo klausimai yra neatskiriama
funkcinio zonavimo, erdvinės užstatymo kompozicijos, aplinkos formavimo,
teritorijos tvarkymo ir transporto organizavimo sistemos dalis.
Pagrindiniai pėsčiųjų keliai ir aikštės jungia viešąsias įstaigas,
gyvenamuosius namus, poilsio vietas. Kartu tai judrios, funkciniu požiūriu
svarbios susisiekimo arterijos, atskirtos nuo transporto, kad būtų išvengta
eismo nelaimių.
Kad gyvenimo sąlygos būtų patogesnės ir saugesnės, labai svarbu gyvenamojo
mikrorajono viduje atskirti transporto ir pėsčiųjų srautus. Tada būtų
išspręsta aktualiausia urbanistinė ir socialinė saugaus eismo problema.
Šiuo metu eismas atskiriamas daugiausia teritoriškai (vienoje
horizontalioje plokštumoje): transportas nukreipiamas vienais keliais, o
pėstieji kita, savarankiška takų sistema. Tačiau šitaip suplanavus rajoną,
negalima visiškai išvengti eismo įvykių su pėsčiaisiais. Tūkstančiai
gyventojų kasdien naudojasi keleiviniu transportu, vežasi nusipirktas
prekes. Maršrutinio transporto stotelių trauka yra didesnė už bet kurių
rajono viešųjų įstaigų trauką. Taigi pėstiesiems būtina pereiti per
magistralinių gatvių važiuojamąsias dalis, todėl neišvengiamos ir avarijos.
Ypač nesaugu tose magistralinėse gatvėse, kurias pėsčiųjų srautai kerta
daugelyje vietų.
Taip pat ne saugu automobilių stovėjimo aikštelėse. Nors gyvenamųjų rajonų
viduje autoavarijų mažiau, gatvėse, kur daug pėsčiųjų, reikia įrengti
požemines perėjas (erdvinis arba vertikalusis eismo atskyrimo metodas) arba
būtina nuolat reguliuoti eismą vieno lygio perėjose. Kad perėjų reikėtų
kiek galima mažiau, taikytini tam tikri teritorinio eismo nukreipimo
principai, specialioji vidaus kelių sistema, specialieji funkcinio ir
statybinio zonavimo būdai. Gyvenamosios teritorijos užstatymo projekte
sprendžiami ir ramybės zonų rajono viduje kūrimo klausimai.
Vakarų Europos šalyse daugiaaukščiai gyvenamieji namai statomi su išėjimo
durimis į abi namo puses. Iš vienos namo pusės nutiesiami transporto
keliukai, įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės, iš kitos – pėsčiųjų
takai, nuo transporto izoliuo ta poilsio zona. Mūsų šalies masinės statybos
tipiniai gyvenamieji namai yra su išorinėmis durimis tik į vieną pusę.
Kadangi būtina leisti transporto priemonėms privažiuoti prie laiptinių ne
didesniu kaip 60 m atstumu, tenka jungti transporto ir pėsčiųjų judėjimo
kelius. Tada vaikštoma prievažų keliukais, prie kurių rengiamos vaikų
žaidimo, poilsio bei ūkinės aikštelės. Nors transporto eismas vidaus
kiemuose ir neintensyvus, juose nemažai stovinčių automobilių. Todėl
visavertėmis poilsio zonomis tokių mikrorajonų vidaus teritorijų vadinti
negalima. Mūsų šalies miestų planuotojai pagrįstai susirūpinę, kaip
panaudoti urbanistikai „manevringesnius“ tipinius pastatus, tačiau kol kas
nėra tokių tipinių projektų, todėl pėsčiųjų ir transporto eismą pavyksta
atskirti tik iš dalies. Pavyzdžiui, bet kuriame tipiško tarybinio palikimo
išlanavimo daugiabutyje visiškai nėra tinkamų erdvių ir saugių sąlygų vaikų
aktyviam poilsiui. Neneigiu, bandyta suderinti važuojamąją dalį,
autotransporto stovėjimo aišteles, žaidimų aikšteles, tačiau visų šių
erdvių ribos smarkiai kertasi ir neatitinka jokių normatyvini standartų.
Kad gyvenamasis rajonas funkcionuotų, ypač svarbu tinkamai išdėstyti
viešųjų centrų, įstaigų, maršrutinio transporto stoteles, lengvųjų
automobilių stovėjimo aikšteles ir sujungti jas pėsčiųjų takais. Galimi
įvairūs planavimo variantai. Visais atvejais įstaigos statomos arčiau prie
transporto stotelių, nes, kaip rodo praktika, rajono centre lankosi svečiai
iš viso miesto, o gyventojams patogu užsukti grįžtant iš kelionės viešuoju
transportu. Centras gali būti plėtojamas lygiagrečiai su magistraline
gatve. Pėsčiųjų srautai koncentruojami prie neintensyvaus transporto
eismo
gatvės, kuria kursuoja maršrutinis keleivių transportas. Schemoje
pavaizduotas planavimo atvejis, primenantis tradicinį, kai visuomeninės
įstaigos išdėstomos prie magistralinės gatvės. Skirtumas toks, kad
pagrindiniai fasadai atgręžti į gyvenamojo masyvo pusę, į palyginti ramią
gatvę. Dažnai centras su įstaigomis išdėstytas prie magistralinei gatvei
statmenos pėsčiųjų alėjos. Rajoną aptarnaujantis maršrutinis transportas
nukreiptas pagrindine (rajono reikšmės) gatve.
Nors ir labai gerai suplanuotas gyvenamasis rajonas ar jo centras, visiškai
išvengti avarinių situacijų yra neįmanoma. Pėstieji vaikšto įvairiausiomis
kryptimis ir tik dalį jų pavyksta nukreipti į visai saugias pėsčiųjų
alėjas. Vidaus kelius pėstieji kerta įvairiose vvietose. Suprantama, eismas
juose neregųliuojamas. Tačiau rajoną galima taip suplanuoti, kad nebūtų per
daug intensyvaus transporto eismo. Nereguliuojamas pėsčiųjų eismas dar
pakankamai saugus, kai transporto srautas ne didesnis kaip 350 auto/h ir,
norint pereiti gatvę, nereikia laukti ilgiau kaip 22 sekundes. Minėtosios
sąlygos susidaro, kai vienu kelių naudojasi ne per didelis gyventojų
skaičius. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į rajono automobilizacijos
lygį.
Perspektyvos galimybės
Pietinė Klaipėdos dalies paskitis – gyevenamoji. Čia yra perspektyvų kurti
gyvenamųj rajonų kvartalus. Teip pat perspektyvu kurti prekybos centrus,
nors jų pietinėje Klpaipėdoje netrūksta (žr. Priedą). Šiais metais
planuojama pastatyti kelis gyvenamuosius daugiabučius namus.
Išvados
• Teikama pakankamai visuomeninių paslaugų (prekybos centrų tinklas
išlėtotas);
• Pakankamo kiekio pramogų vaikams bei suaugusiems nebuvimas;
• Klaipėdos teritorija, remiantis normatyvais, priklauso palankioms
gamtinėms sąlygoms statyti ir įrengti teritoriją.
• GGerai įrengtos miesto želdynų ir vandeninimo sistemos sudaro sąlygas
užstatytosioms miesto teritorijoms natūraliai vėdintis, švarinti oro
baseiną ir gerinti mikroklimatą;
• Atmosferos oras pietinėje Klaipėdoje yra patenkinamos kokybės. Yra daug
taršos šaltinių;
• Susisiekimo sisitema gerai išvystyta;
• Išvystitas transpotro tinklas;
• Mažos gyvenamosios ir poilsinės erdvės;
• Didelės perspektyvos vystyti rekreacinę veiklą;
• Mažas darbo vietų skaičius;
• Garažų lengviesiems automobiliams atskyrimas;
• Želdynai sudaro puikų estetinį miesto vaizdą [žr. priedą];
• Želdynai kartu su statiniais sudaro miesto erdvės struktūrą, praturtina
pastatų ir kompleksų architektūrinę kompoziciją, kuria miesto atviras
žaliąsias erdves, miesto įvaizdį bei estetiką, jo ekologinį stabilumą,
sudaro gyventojams geras sąlygas gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis;
• Žemesnė želdynų temperatūra turi poveikį ir šalia esančių teritorijų oro
temperatūrai;
•• Mažai rekreacinių zonų;
• Siauras gyvenamųjų kiemų tinklas;
• Vandens kokybė patenkinama;
Pasiūlymai
1. Kurti integruotą gyvenamąją aplinką, kur būsto visuma – butas,
automobilio garažas, sodas (poilsio vietos) – nebūtų išsklaidyta
įvairiose miesto dalyse;
2. Sistemoje turi būti sudaromos prielaidos plėsti želdinius, tinkamai
panaudoti jų rūšinę sudėtį, tinkamai eksploatuoti, saugoti nuo
sunykimo ir pan;
3. Rekomenduojama želdynus sodinti kiek galima didesnius;
4. Norint želdiniais sumažinti didelį triukšmą pagrindinėse gatvėse,
reikia įrengti kelias 10-25 m pločio apsaugines juostas, kurių
tarpuose ssiūloma užsėti gazoną.
5. Pėsčiųjų srautai koncentruojami prie neintensyvaus transporto eismo
gatvės, kuria kursuoja maršrutinis keleivių transportas.
6. Sudaryti tinkamas sąlygas aktyviai rekreacijai;
7. Pastatyti pietinės Kalipėdos dalyje rekreacinį kompleksą.
8. Paruošti Kuršių marių pakrantės iki III-ios vandenvietės teritorijos
detalųjį planą sporto, vandens turizmo ir mėgėjiškos žūklės bazių
statybai. (tai numatyta bendrąjame plane);
9. Užpildyti gyvenamųjų namų kvartalais atviras zonas.
Priedai
[pic]
Sutartiniai ženklai
|Ribos |Teritorijos |
| | |
|[pic] |[pic] |
|- valstybių sienos |- užstatytos |
| |teritorijos |
|[pic] | |
|- apskričių ribos |[pic] |
| |- miškai, parkai, |
|[pic] |krūmynai |
|- savivaldybių | |
|ribos |[pic] |
| |- sodai, uogynai |
|[pic] | |
|- parkų, rezervatų |[pic] |
|ribos |- pastatai |
| | |
| |[pic] |
|Keliai, |- kapinės |
|geležinkeliai | |
| |[pic] |
|[pic] |- karjerai |
|- greitkeliai | |
| |[pic] |
|[pic] |- pelkės |
|- geležinkeliai | |
| | |
|[pic] |Vandens telkiniai |
|- keliai su danga | |
| |[pic] |
|[pic] |- upės |
|- gatvės | |
| |[pic] |
|[pic] |- ežerai, tvenkiniai |
|- lauko ir miško | |
|keliai | |
| | |
Literatūra
1. Miškinis, Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius:
Mintis, 1991;
2. M. Burinskienė, V. Adomavičius ir tt. „Miestotvaka“, VGTU, 2003 m;
3. Bučas. J. Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas, Technologijos. – 2001;
4. Klaipėdos rajono savivaldybė Kalipėdos mmiesto bendrasis planas;
5. Interneto medžiaga:
a) http://www.klaipeda.aps.lt/apie.html;
b) www.klaipeda.aps.lt/docs/BP_konc.doc.