Tarptautinio verslo aplinka

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TARPTAUTINIO VERSLO APLINKA 4

2. TARPTAUTINĖS VERSLO APLINKOS SUDEDAMOSIOS DALYS 5

2.1. Ekonominė aplinka 5

2.2.Politinė aplinka 7

2.3.Teisinė aplinka 8

2.4. Ekologinė aplinka 9

2.5.Demografinė aplinka 11

2.6.Technologinė aplinka 13

2.7.Konkurencinė aplinka 15

2.8.Kultūrinė aplinka 16

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 20ĮVADAS

Tarptautinis verslas apima bet kokias ūkines operacijas, vykdomas tarp atskirų šalių.

Tokie veiklos tarpusavio santykiai gali susidaryti tiek privačių, tiek valstybinių organizacijų lygyje. Kai privačios kompanijos dalyvauja tarptautinėje veikloje, ūkinės operacijos vykdomos siekiant gauti pelną. Tuo tarpu firmų, subsidijuojamų vyriausybės, veikla ne visuomet orientuota į pelno gavimą.

Tarptautinė verslo aplinka tai sąveika tarp:

 dviejų šalių užsienio aplinkos jėgų, kai, ateinant į vieną šalį, vykdoma vverslo veikla, akcentuota į kitos šalies vartotojus.

 Vietinių aplinkos jėgų ir užsienio aplinkos jėgų;

Tarptautinio verslo plėtrai didelę įtaką daro jo aplinkos(tiek išorinės, tiek vidaus) veiksniai.

Siekiant konkurencingumo bei veiklos efektyvumo labai svarbu nuolat susipažinti su naujausiomis aplinkos įvertinimo strategijomis, išmokti ne tik diagnozuoti galimą poveikį, tačiau išmokti analitiškai vertinti galimus pasikeitimus kurioje nors iš tarptautinio verslo aplinkų.

Darbo tikslas – apžvelgti ir paanalizuoti tarptautinę verslo aplinką ir ją įtakojančius veiksnius.

Uždaviniai:

 Aptarti tarptautinę verslo aplinką;

 Aptarti tarptautinės verslo aplinkos sudedamąsias dalis1. TARPTAUTINIO VERSLO APLINKA

Tarptautinė aplinka yyra sąveika tarp:

 Vietinių aplinkos jėgų ir užsienio aplinkos jėgų;

 Dviejų šalių užsienio aplinkos jėgų, kai, ateinant į vieną šalį, vykdoma verslo veikla, akcentuota į kitos šalies vartotojus.

Tarptautinio verslo plėtrai didelę įtaką daro jo aplinkos(tiek išorinės, tiek vidaus) veiksniai.Vienas žinomiausių naudojamų verslo aaplinkos analizės modelių yra LEPEST- C modelis. Jis pateikia bendrą schemą, kurią pasitelkusi kompanija gali vertinti veiksnius, turinčius įtakos jos aplinkai, ir identifikuoti esmines kompanijos galimybes ir grėsmes. Tai padėtų išvengti kompanijai strateginio plaukimo pasroviui. LEPEST-C modelis remiasi plačiais teisiniais, ekonominiais, politiniais, ekologiniais, sociodemografiniais, ir technologiniais veiksniais, tuo tarpu C remiasi konkurentiniais kompanijos veiksniais.Tai adaptuotas Porterio penkių jėgų modelis.

Ir nors LEPEST-C modelis neišskiria kultūros aplinkos veiksnio, tai atliekant verslo aplinkos analizę, reikia įvertinti ir šį veiksnį. Be to, analizuojant tarptautinio verslo aplinką, tikslinga politinius ir teisinius veiksnius nagrinėti kartu, kadangi šie veiksniai glaudžiai susiję ir aiškiai tarpusavyje priklausomi.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys sėkmingą verslo vystymąsi, pateikti 1 paveiksle.

1 pav. Tarptautinio verslo aplinkos veiksniai [4].

Be to, dauguma išorinių verslo aplinkų, kitaip sakant, išorinių jjėgų, yra susiję ir tarpusavyje.Ta prasme šalyse įstatymus priima politikai, taigi politinė aplinka yra tiesiogiai susijusi su teisine.Žmonės(demografinės jėgos), gyvenantys tam tikroje teritorijoje, tiesiogiai formuoja jos socialinę aplinką. Mokslo ir technologijos naujovės tiesiogiai nulemia technologines verslo galimybes konkrečioje rinkoje ir pan [4].2. TARPTAUTINĖS VERSLO APLINKOS SUDEDAMOSIOS DALYS

Tarptautinio verslo aplinką galima suskirstyti:

 Teisinę;

 Ekonominę;

 Politinę;

 Technologinę;

 Kultūrinę;

 Ekologinę;

 Konkurencinę;

 Demografinę [1].2.1. Ekonominė aplinka

Ekonominė aplinka – tai ekonominiai reiškiniai veikiantys verslo įmonę.

Bet kurios šalies ekonominę aplinką apibūdina konkurencijos mastas, paklausa rinkoje ir įmonės funkcionavimo ekonominės sąlygos.

Analizuodama konkurencinę aplinką įmonė tturi atsakyti į klausimus:

1. Kiek yra konkurentų ir kaip juos grupuoti?

2. Kokia yra konkurencijos struktūra?

3. Kokią strategiją taiko pagrindiniai įmonės konkurentai, kokie jų tikslai ir veiklos rodikliai?

4. kokius galima išskirti konkurentų veiklos privalumus ir trūkumus? [2].

Kiekvienam verslui didelį poveikį turi tokie makroekonominiai veiksniai kaip bendra šalies ekonominė būklė, jos plėtros lygis. Nuo šių veiksnių daugiau ar mažiau priklauso gyventojų perkamoji galia, jų elgsena rinkoje, prekių paklausa ir jų pardavimas.

Ekonominė aplinka – tai verslo makroaplinkos elementas, pasireiškiantis tam tikrais ūkio raidos dėsningumais bei tendencijomis, darančiomis įtaką verslo sprendimams ir veiksmams.

Tarptautiniam vadybininkui reikia domėtis tiek šalies, kurioje jis nori verslauti, ekonomine struktūra, tiek tarptautinės ekonomikos visuma dėl šių priežasčių:

 Įvairių rinkų dydžio ir savybių nustatymo;

 Rizikos laipsnio, veikiant tam tikroje šalyje, įvertinimo;

 Aukšto augimo sektorių nustatymo;

 Investavimo sprendimų priėmimo;

 Efektyviausio kompanijos išteklių panaudojimo.

Pasaulyje žinomos trys ekonominės sistemos: kapitalizmas, socializmas, ir mišri sistema.

Tačiau analizuojant tarptautinį verslą supančias aplinkas, daug parankiau jas klasifikuoti pagal išteklių pasiskirstymą. Į rinką orientuotoje ekonomikoje prekės ir paslaugos paskirstomos pagal jų paklausą. Centralizuotoje ekonomikoje prekės ir paslaugos paskirstomos pagal planą, kurį sudaro komitetas, nusprendęs, kur ir kas turi būti pateikiama.Žmonės tokioje ekonomikoje gali įsigyti tik tai, ką vyriausybė numato parduoti.

Į rinką orientuotoje ekonomikoje egzistuoja privati nuosavybė.Dauguma gamybos vienetų yra privačiose rankose, ir jie konkuruoja tarpusavyje, siūlydami geros kokybės pprekes ir paslaugas konkurencinėmis kainomis.Centralizuota ekonomika apibūdinama visuomenine nuosavybe.Dauguma verslo vienetų yra valstybės rankose ir produkcijos kvotos nustatomos kiekvienai įmonei atskirai. Nors pastaruoju metu vis populiaresnė tampa į rinką orientuota ekonomika, reikėtų paminėti, kad vis dėlto daugiausia šalių veikia mišrios ekonomikos sąlygomis.

Nacionalinė ekonominė politika. Iš esmės visų šalių vyriausybės siekia šių keturių pagrindinių ekonominių tikslų:

 Visiško įdarbinimo(užimtumo)(nemažai gyventojų neturi galimybių kurti materialinės gerovės, rasti jų kvalifikacijos ar sveikatos būklės atitinkančio darbo, lyčių nelygybės, įstatyminės bazės parengimo ir taikymo praktikoje)

 Spartaus ekonominio augimo(nors ekonominis augimas matomas dar daugumoje industrinių valstybių, ryškėja ekonominio augimo mažėjimo tendencijos;mažėja industrinių valstybių metinių palūkanų norma);

 Žemos infliacijos normos;

 Šalies mokėjimų balanso deficito nebuvimo.

Be šių paminėtų tikslų, svarbūs gali būti ir kiti verslo ekonominę aplinką apibūdinantys elementai:

 Rinka(bendros rinkos sukūrimas leidžia valstybėms atsisakyti ekonominio mažavalstybiškumo, užtikrina laisvą prekių ir paslaugų, kapitalo, darbo jėgos judėjimą tarp valstybių, didina verslo aplinkos gerovę, leidžia naudotis mokslo ir technologijų pasiekimais);

 Užsienio ir vidaus prekyba(Įvairūs susitarimai dėl taikomų preferencijų, muitų tarifų, laisvos prekybos, mokesčių mažinimo, antidempinginė politika, kompensaciniai muitai, savanoriški eksporto ir importo apribojimai);

 Rinkos reguliavimo priemonės(mokesčiai, kainų kontrolė, kvotos);

 Valiutos politika;

 BNP.

Kai kurios vyriausybės įtraukia ir papildomas užduotis, tokias kaip tautos gerovės užtikrinimas, netgi regioninės ekonomikos vystymo lygmenyje, patrauklumo šaliai suteikimas, siekiant pritraukti užsienio investicijas. Problema paprastai atsiranda tuomet, kai, ssiekiant pirmųjų dviejų tik.slų, užkertamas kelias tinkamam kitų dviejų užtikrinimui.

Užsienio ekonominė politika. Ji apima visą vyriausybinę politiką ir sprendimus, susijusius su šalies tarptautinės prekybos ir investicijų dydžiu, sudėtimi, kryptimi ir prigimtimi.Čia įeina tarifų politika, valiutos kurso svyravimo reguliavimo politika, subsidijos ir dotacijos, siūlomos užsienio investitoriams, makroekonomikos fiskalinė bei monetarinė politika. Vyriausybė gali laikytis laissez – faire arba intervencinės ekonominės politikos.Kiekviena jų turi privalumų ir trūkumų vietiniams rezidentams bei daug priėjimo būdų tarptautinio verslo operacijoms[4].

Apibendrinant galima teigti, kad ekonominė aplinka turi labai svarbią reikšmę verslininkų sprendimui, ar pradėti verslą ir investuoti į verslą, filialus konkrečioje šalyje, kadangi vieni pirmųjų ir svarbiausių verslo stimulų išlieka ekonominiai sumetimai ir ilgalaikis pelnas.2.2.Politinė aplinka

Politinė ir teisinė aplinka yra viena svarbiausių verslą formuojančių ir jam įtakos turinčių aplinkų.

Politiniai veiksniai.Politiniai veiksniai apibūdina visą įstatyminę verslo veiklos aplinką, skiriant ypač didelį dėmesį komercinių sutarčių teisei ir reklamos bei vartotojų teisių gynimo taisyklėmis.

Žodis politika tarptautinių žodžių žodyne apibūdinamas kaip valstybės valdymo meno arba valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika, visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus, pvz.: vidaus, užsienio ekonominė, finansinė politika [5].

Tuo tarpu verslo politinė aplinka – tai makroaplinkos elementas, apimantis politinių struktūrų veiksmus ir teisės aktus, kurie daro įtaką verslo sprendimams ir jų įgyvendinimui [3].

Ekonominė ir politinė aplinka

tarpusavyje susijusios: politiniai veiksniai daro įtaką ekonomikai, ir, atvirkščiai, skurdi ekonomika gali sukelti politinį perversmą.

Verslo politinę aplinką galima suskirstyti į keletą lygių:

 Aukščiausias, arba pirminis, lygis, kuriam priskiriama ekonominė, konkurencijos, mokesčių ir pinigų politika.

 Šakinis, arba antrinis, lygis, kuriam priskiriamos prekybos, pramonės, žemės ūkio ir kita šakinė politika.

Ekonominė politika – tai pagrindinės valstybių taikomos politinės priemonės, kuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus:

 Ekonominio stabilumo ir augimo užtikrinimą;

 Viešojo sektoriaus finansų kokybės bei pastovumo garantijas;

 Darbo rinkos pagyvinimą ir sustiprinimą;

 Efektyviai veikiančių prekių bei paslaugų rinkų užtikrinimą;

 Finansinių paslaugų rrinkos efektyvumo ir integracijos skatinimą;

 Verslo skatinimą;

 Informacijos perdavimo skatinimą;

 Aplinkos stabilumą.

Konkurencinė politika – tai valstybių taikomos politinės priemonės, kuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus:

 Integracijos skatinimą;

 Teisingumą ir sąžiningumą

 Efektyvumą.

Mokesčių politika – tai valstybių taikomos politinės priemonės, kuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus:

 Užtikrinti, kad šalių taikoma politika neturėtų neigiamo poveikio kitoms šalims bei jų verslui;

 Užtikrinti šalių suverenumą;

 Laisvą prekių bei paslaugų judėjimą tarp šalių[4].2.3.Teisinė aplinka

Tarptautinis verslas susiduria su skirtingų įstatymų įvairiose šalyse sistemomis. Verslininkai turi laikytis ne tik konkrečios šalies vietinių įstatymų, bet ir tarptautinių įstatymų, reguliuojančių įsipareigojimus uuž nacionalinės teisės sistemos ribų [4].

Verslo įmonės veiklą riboja teisinė aplinka, kuri sprendžia ginčytinus klausimus ir reguliuoja įmonės veiklą taip, kad ji būtų naudinga visuomenei. Visų verslo santykių pagrindas – vieno ūkio subjekto pasižadėjimas tiekti tam tikras prekes ar teikti ppaslaugas ir kito ūkio subjekto pasižadėjimas už jas sumokėti. Labai svarbu, kad abi šalys gerai suvoktų savo teises ir pareigas. Šią sritį reguliuoja sutarčių teisė, kuri, be to, nustato, šalių įsipareigojimus ištikus nesėkmei. Šiandieninėje modernioje ekonominėje aplinkoje teisiškai nereguliuojama ūkinė veikla jau nebeįmanoma.

Sutartis tarp verslo įmonių ir jų klientų bei darbuotojų reguliuoja kitos teisės šakos, nes šiuo atveju ir vartotojų, ir darbuotojų interesus labai lengva pažeisti, todėl būtina juos apsaugoti ypatingomis teisinėmis priemonėmis. Atskiros teisės šakos reguliuoja verslo įmonės ir jos kreditorių bei verslo įmonės ir jos savininkų santykius. Dar viena teisės šaka, paliečianti įmonės interesus, kontroliuoja verslo įmonės ir visuomenės santykius. Verslo įmonės veiklą, kad ji nebūtų žalinga visuomenei ar nepažeistų viešosios tvarkos, reguliuoja teisės aktai. Didėjantis dėmesys aplinkos aapsaugai verčia griežčiau reguliuoti tam tikras verslo sritis. Teisės normos teikia verslo santykiams stabilumo ir mažina riziką. Jos riboja verslo įmonių veiklą arba, priešingai, verčia imtis tokios veiklos, kokios anksčiau jos plėtoti neketino. Taigi ši aplinka padidina įmonės veiklos kaštus[2].2.4. Ekologinė aplinka

Tai aplinka,kuriai išsaugoti gana didelį dėmesį skiria ES, JAV, Japonija ir kitos pramoninės valstybės.Be to, tai viena pirmaeilių sričių, kurioms teikiama parama ir besivystančioms šalims>Neišsaugojus ekologinės arba aplinkos apsaugos funkcijos, negalime tikėtis ilgalaikės sėkmės.Todėl verslininkas visuomet turėtų pagalvoti ką jjis galės palikti ateities kartoms, nepaisydamas į trumpalaikio pelno ir naudos sau ir savo įmonei tarptautinėje rinkoje.

Ekologijos prigimtis. Tarptautinių žodžių žodynas teigia, kad ekologija – tai mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką [5].

Ekologinė aplinka – tai apskritai sveika, verslo, verslo dalyvių aplinka.Ir vienas pagrindinių tarptautinio verslo uždavinių – išsaugoti aplinką ateities kartoms.

Norint išsaugoti verslo aplinką, turi būti leidžiami ir įgyvendinami tam tikri įstatymai, reguliuojantys įmonių, ypač gamybinių, veiklą, aplinkos teršalus ir pan. Vien tik ES veikia ne viena institucija, užsiimanti verslo aplinkos apsauga, jos užtikrinimu, analize ir informacijos teikimu visuomenei.

Apsaugoti verslo aplinką padeda įvairios priemonės:

 Finansinės aplinkos apsaugos;

 Techninės aplinkos apsaugos priemonės.

ES, siekdama išsaugoti verslo aplinką, vykdo LIFE finansinę programą, kurios tikslas – prisidėti prie aplinkos apsaugos politikos, kitų norminių aktų plėtros įgyvendinimo ir atnaujinimo srityse, susijusiose su aplinkos apsaugos politikos integravimu į kitas ES politikas. Ši programa finansuoja aplinkos apsaugos veiksmus ne tik ES valstybėse, bet ir potencialiose kandidatėse į ES. LIFE programa apima tris grupes:

 „LIFE-Gamta“, kuriai skiriama 47% visų lėšų;

 „LIFE – Aplinka“, skiriama 47% visų lėšų;

 „LIFE – Trečiojo pasaulio šalys“, kuriai skiriami likę 6% visų lėšų.

Visi šie projektai turi atitikti ES tikslus, prisidėti prie nuolatinės veiklos plėtros bei pateikti ir įgyvendinti su aplinkos apsauga ssusijusius sprendimus.Taigi tarptautinis verslas turi didelių galimybių dalyvauti užtikrinant tarptautinę ekologinę verslo aplinką. Be to verslo įmonės gauna finansinių lėšų šių tikslų įgyvendinimui.

Mokesčiai yra viena pagrindinių veiksmingesnių aplinkos apsaugos priemonių.Mokesčių tikslas – paskatinti verslininkus naudoti šiuolaikiškas, gamtinę žalą mažinančias gamybos technologijas>Pajamos, gaunamos už teršimo emisiją, už produktus, darančius neigiamą įtaką aplinkai, skiriamos aplinkos apsaugai užtikrinti bei kitiems mokesčiams sumažinti.

Aplinkos apsauga tarptautinio verslo praktikoje orientuojama į šias pagrindines penkias sritis:

1. Atliekų valdymą;

2. Triukšmo mažinimą;

3. vandens užterštumo mažinimą;

4. oro užterštumo valdymą;

5. Gyvūnijos ir augalijos apsaugą.

Siekiant valdyti ir kontroliuoti išvardytas sritis, priimama nemažai direktyvų, pasirašomos konvencijos, reguliuojančios atitinkamų sričių apsaugos principus, priemones ir minimalius reikalavimus.Reikalavimai susiję su aplinkos apsauga, gali būti šie:

 Emisijų kiekiui;

 Gamybos procesui;

 Pačiam gaminiui;

 Aplinkos kokybei;

 Biologinei kokybei.

Verslo aplinkos apsaugos perspektyvos siejamos ne tik su numatymu strategijų, padedančių apsaugoti mūsų aplinką, bet ir su bendrų rinkų kūrimu ir pan. Jeigu vienose šalyse verslo ekologinei aplinkai išsaugoti yra numatytos ir sėkmingai taikomos konkrečios priemonės, tai niekas negarantuoja, kad taip yra ir kitose valstybėse, į kurias norima orientuoti savo verslą.

ES ne tik sėkmingai rūpinasi savo ekologinės aplinkos išsaugojimu ir atkūrimu, – ji numato ir ES šalims kandidatėms nuoseklų perėjimą prie ES taikomų aplinkos apsaugos nuostatų patvirtinimo ir įgyvendinimo [4].

Taigi ekologinė aplinka yra ta aplinka, kuri iš pirmo žvilgsnio neatlieka didelio vaidmens vverslininkų pasirinkimui vienos ar kitos strateginės vietos verslui organizuoti.Tačiau šios aplinkos veiksniai gana tiesiogiai susiję su politiniais ir teisiniais tarptautinio verslo aplinkos veiksniais ir formuoja bendrą tarptau.tinio verslo aplinkos koncepciją, taigi ir supratimą apie verslo galimybes konkrečioje aplinkoje [2].2.5.Demografinė aplinka

Ji tiesiogiai siejasi su kultūrine ir su ekonomine, ir kitomis tarptautinio verslo aplinkomis.

Demografinė aplinka tarptautiniame versle susijusi su pagrindiniu kompanijų ištekli – žmogiškuoju kapitalu. Tarptautiniam verslininkui labai svarbi prieinamos darbo jėgos kokybė, kiekybė bei struktūra. Suprantamas reikalavimas, kad darbuotojas dirbtų efektyviai, būtų konkurencingas ir įmonei naudingas. Valstybinėms įmonėms, teikiančioms būtinąsias paslaugas gyventojams, darbuotojų efektyvumas ir konkurencingumas yra tik antraeiliai dalykai.

Problemų gali iškilti tuomet, kai yra pernelyg daug darbuotojų, kurie gali tikti arba netikti konkrečiam verslui.Jeigu yra daugiau kvalifikuotų darbuotojų nei įmonė gali ekonomiškai įdarbinti, jos derybinės pozicijos palankesnės – ji gali pasirinkti geriausius darbuotojus už santykinai žemą atlyginimą.Kita vertus, didelis nedarbas gali nulemti socialinį ir politinį sąmyšį, kuris paprastai nedidina įmonių pelno. Dėl šios priežasties verslo įmonės kvalifikuotiems specialistams, ir ne tik jiems, dažnai kelia nerealiai aukštus reikalavimus darbo vietai užimti.

Daugelį darbo sąlygų apibūdina socialinės, kultūrinės, religinės, požiūrių ir kt. jėgos.

Didelį poveikį demografinei situacijai šalyje gali turėti ir teisinės bei politinės jėgos. Analizuojant demografines charakteristikas, darančias įtaką tarptautiniam verslui reikia nagrinėti

darbo jėgos pasiekiamumą ar stoką, ,tam tikrų darbuotojų pasiekiamumą ar stoką esant tam tikroms sąlygoms, produktyvumą bei darbdavio ir darbuotojo santykius.Šiems santykiams įtakos turi ir įdarbinimo organizacijos, darbo sąjungos[4].

Pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos tarptautiniu verslu užsiimančio vadybininko sprendimams:

 Darbuotojų mobilumas – tai žmonių sugebėjimas migruoti iš vienos šalies į kitą ieškant darbo;

 Darbuotojų trūkumas ir svečiai darbininkai – tai problema, sprendžiama, pasitelkus svečius darbininkus, t.y. žmones, kurie legaliai vyksta į užsienio valstybes konkrečioms darbo užduotims vykdyti;

 Darbo jėgos struktūra – tai žmonių, galinčių dirbti, ssudėtis, atsižvelgiant į amžių, sugebėjimus, lytį, rasę ir religiją;

 Įdarbinimo politikos ypatumai – tai sistema, esanti tam tikroje gamtinėje teritorijoje ir apibrėžianti daugialypę visuomenę, reguliuojančią žmonių, gimusių ir gyvenančių tomis pačiomis aplinkybėmis, galimybes dirbti;

 Darbdavio ir darbuotojo santykiai – tai tam tikru atstumu suderinti susitarimai tarp galimų potencialių darbuotojų, turinčių reikalingų konkrečiam darbui sugebėjimų, ir jų darbdavių.

Darbuotojų mobilumas. Darbuotojų mobilumas, palyginti su kapitalo bei prekių judėjimu, labiau komplikuotas.Nepaisant to, darbuotojų mobilumas egzistuoja. Pagrindinės migracijos priežastys yra dvejopo pobūdžio:

1. Ekonominės ir politinės problemos;

2. Suvokiamos karjeros bbei kitos galimybės pasirinktoje šalyje.

Viena iš pagrindinių jėgų, skatinančių politinę ir ekonominę emigraciją, yra sparčiai gausėjanti populiacija – pirmiausia vargingų tautų.

Darbuotojų trūkumas ir svečiai darbininkai. Šalyse į kurias masiškai plūsta imigrantai, ir šalyse, turinčiose didelį gyventojų prieaugį, gali būti per ddaug potencialių darbuotojų.Tačiau nutinka ir atvirkščiai.

Darbo jėgos struktūra. Kai į šalį plūsta imigrantai, didėja tam tikro amžiaus, lyčių, sugebėjimų turinčios darbo jėgos apimtys. Vieni šių darbuotojų atvyksta į kitą šalį dėl ekonominių, kiti – dėl politinių motyvų.Darbo jėga plūsta ne į konkrečias darbo vietas:žmonės tiesiog bėga nuo priespaudos ar skurdo.Jie sukelia problemų vietinei šaliai, kuri turi naujuosius gyventojus maitinti, aprengti, išmokyti ir surasti jiems darbo.Viena iš emigrantų sukeliamų problemų yra kalbos nemokėjimas.Be to, dauguma jų yra nekvalifikuoti.

Įdarbinimo politikos ypatumai. Įdarbinimo politiką lemia žmogaus socialinis statusas, lytis, rasė, priklausymas kuriai nors socialinei mažumai.

Darbdavio ir darbuotojo santykiai. Apsukri įmonė ištiria darbo rinką dar prieš investuodama į šalį. Siekdami .ištyrinėti esamą situaciją darbo rinkoje, tarptautiniu verslu užsiimantys vadybininkai nebūtinai turi vykti į juos ddominančią šalį.Informacijos apie darbo jėgą galima gauti įvairiuose statistiniuose šaltiniuose, darbo biržose ir pan.Pagrindiniai dalykai kuriuos įvertina verslo vadybininkas yra šie:

 Kokia konkrečioje šalyje situacija?

 Ar streikai taikūs, ar juos lydi smurtas, destrukcija, mirtis?

 Ar streikai yra industrinio pobūdžio, ar tik prieš atskirus darbdavius?

 Ar darbininkų sąjungos laikosi darbo susitarimų, ar ne; jeigu ne, kaip tokiu atveju galėtų elgtis darbdaviai?

Aiškindamasi darbdavio ir darbuotojo santykius, įmonė ištirs, konkrečios šalies kultūrą, religiją, genčių ir kitus veiksnius.Vienas svarbesnių darbo žmonėms įtaką darančių veiksnių yra darbininkų sąjungų veikla.

Darbo jjėgos perėjimas į tarptautinį lygmenį. Verslo globalizavimas vyksta jau daugelį metų, ir tarptautinių įmonių plėtimasis siejamas su 1950 metais.

Apibendrinant demografinę verslo aplinką, reikia pabrėžti, kad žmogiškasis kapitalas yra svarbiausi bet kurios įmonės – tarptautinės, vietinės ar globalios – ištekliai, be kurių neįmanoma organizuoti jokio, o tuo labiau globalaus verslo.Palanki demografinė situacija šalyje garantuoja ne tik kvalifikuotą darbo jėgą, bet ir potencialius paslaugų ir prekių vartotojus, be kurių neišsiverstų nė vienas prekybininkas, gamintojas ar paskirstytojas.Todėl demografinis pranašumas konkrečioje šalyje yra vienas iš elementų, galinčių paskatinti verslininką investuoti į ją ir gauti ilgalaikį pelną [4].2.6.Technologinė aplinka

Technologinę aplinką nacionalinėje, tarptautinėje ir globalioje rinkoje formuoja bendra technologijų situacija, mokslo ir techninės naujovės pasaulyje, mokėjimas tai pritaikyti praktikoje.

Technologiškai išprususioje rinkoje daug lengviau pateikti naujus produktus, eksperimentuoti su prekių ir paslaugų substitutais ir apskritai greičiau orientuotis į sparčiai besikeičiančius vartotojų poreikius.

Technologija reiškia žaliavų ir procesų, reikalingų pagaminti produktams, panaudojimą.Norint suprasti technologiją, reikia turėti tam tikrų žinių, operuoti technologiniais sugebėjimais.Technologija sukuriama žmonių, ir ji pati turi įtakos žmonėms, ypač per prekes, kurias ji pagamina, jos diktuojamas darbo sąlygas.

Technologijos pasikeitimai veikia fizines priemones ir techninius bei darbo metodus.Taigi technologija turi įtakos tokiems sėkmingos įmonės elementams, kaip:

 Darbuotojų mokymo poreikiui;

 Darbuotojų užduočių ypatumams;

 Organizacijos struktūrai;

 Darbuotojų pasitenkinimui darbu bei požiūriui į darbą.

Technologijos perdavimas yyra inovacijų perdavimas iš vienos įmonės ar šalies į kitas. Inovacijos gali apimti naujus produktus, procesus ar darbo metodus bei specializuotų know-how panaudojimą.Visais atvejais žinios perduodamos iš išradėjo vienam ar daugiau gavėjų;taip išvengiama išlaidų nepriklausomiems tyrimams.

Tarptautinis verslas – tai pirminis variklis, siekiant perduoti technologijas tarp šalių.Technologija yra esminis ekonominio ir socialinio šalių vystymosi veiksnys, todėl naujų technologijų importavimas aktyviai organizuojamas daugumos šalių vyriausybių.

Punktas po punkto technologijos perdavimas – tai toks procesas, kai vienas donoras perduoda technologiją vienam gavėjui, tai yra iš įmonės į įmonę ar iš vieno tyrimų instituto į kitą. Difuzija, priešingai, susijusi su situacija, kur daug gavėjų prieina prie technologijos.Punktas po punkto technologijos perdavimo sutartys reikalauja dvišalių derybų tarp partnerių; jos paprastai lydimos sutarčių, siekiant apsaugoti perduodamas žinias.

Įmonės susiejusios savo veiklą su technologijų perdavimu, siekia šių tikslų:

 Padidinti bendrą įmonės pelningumą.Gamyba užsienyje gali būti pigesnė, o gaunamą produkciją neprivalu siųsti toli iki vartotojo.;

 Siekti gauti konkurencinių pranašumų užsienio rinkose, teikiant technologiškai pranašesnius produktus;

 Siekti gauti subsidijas ir dotacijas iš užsienio vyriausybės;

 Įveikti našumo apribojimus vietinėje šalyje;

 Išnaudoti pranašesnes kapitalo rinkas, priėjimą prie kvalifikuotos darbo jėgos ir kitų užsienio šalių išteklių;

 Padidinti užsienio filialų kompetenciją ir potencialumą [4].

Analizuojant technologinę tarptautinio verslo aplinką, labai svarbu įvertinti technologijų perdavimo metodus;jie gali būti šešių rūšių:

 Tiesioginės užsienio investicijos;

 Patentų(licencijų), prekybos žženklų ar know-how išdavimas;

 Frančizė ar specialios privilegijos;

 Valdymo sutartys ir (ar) susitarimai dėl pagrindinio personalo perdavimo;

 Gamybos sutartys;

 Bendros įmonės, įgalinančios įmones greitai pasiekti techninių žinių srityse, kurios paprastai nėra jų kasdieninė veikla, tokiu būdu sutrumpinant atstumą nuo produkcijos inovacijos iki pardavimo galutiniam vartotojui.

Sėkmingas technologijos perdavimas apima visą verslo – gavėjo mokymosi procesą.Akivaizdu,kad visa tai daug sudėtingiau transnacionaliniame versle, kadangi skiriasi šalių kalba, techniniai standartai, gamybos metodai, kokybės valdymo perspektyvos, darbuotojų požiūriai ir elgesys. Labiausiai multinacionalinio verslo technologijos perdavimo į užsienį būdą veikia:

 Užsienio veiksmų skalė.Paprastai kuo didesnė rinka,tuo platesnės bus įmonės investicijos ir tuo didesnė bus įmonės veiksmų skalė.Esminiai veiksmai sukuria automatizuoto kapitalo metodų panaudojimo bei gamybos masto ekonomijos pasiekimo galimybes;

 Gamybos proceso būdas. Tam tikroms sąlygoms būtinos tam tikros mašinos ir įranga, tai yra būtinoji technologija yra fiksuota ir nepakei.čiama;

 Santykiniai darbo ir kapitalo kaštai.Pigios darbo jėgos galimybės paskatins įmones, kur įmanoma, pakeisti ja kapitalą;

 Vyriausybės subsidijų ir dotacijų laipsnis;

 Kaštai, reikalingi vietinėje šalyje naudojamos technologijos adaptacijai užsienio sąlygoms.Dažnai daug paprasčiau perduoti technologijas tokias, kokios jos yra, nei jas modifikuoti.

Taigi naujų technologijų taikymas padeda verslininkams kuo greičiau pereiti prie modernesnės aparatūros, darbo bei veiklos metodų, taigi piginti prekes ir paslaugas ir suteikti joms konkurencinių pranašumų intensyvėjančios konkurencijos kovoje globalioje rinkoje [4].2.7.Konkurencinė aplinka

Intensyvėjant konkurencinei kovai vietinėje rinkoje,

dauguma verslininkų svarsto galimybes parduoti savo produktus ar paslaugas kitose, mažiau užpildytose rinkose, kad pardavimui reikėtų kuo mažiau pastangų. Dėl šios priežasties ryški tendencija labiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims greičiau sureaguoti į vartotojų poreikių pasikeitimus; užpildę ir perpildę savo rinką prekėmis, jų verslininkai greitai visas pastangas perkelia į tas rinkas, kurios sąlyginai nėra užpildytos, adaptuoja savo prekes, atsižvelgdami į šių vartotojų poreikius ir galimybes.Tačiau tokios šalys kaip Kinija, kurios nėra ekonomiškai pajėgios konkuruoti su ES ar JAV šalimis daugelyje sričių, puikiai ggali konkuruoti pigia darbo jėga, taigi prekiauti globalioje rinkoje prekėmis ir paslaugomis, kurių gamybai bei teikimui reikia daug ir pigios darbo jėgos.Lietuva galėtų konkuruoti palyginti pigia kvalifikuota darbo jėga. Dėl to tarptautinio verslo vadybininkai privalo įvertinti savo potencialą bei galimybes konkuruoti vienoje ar kitoje rinkoje.

Nacionalinė arba makrokonkurencija reiškia šalies gamintojų sugebėjimą sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkoje ir importuojamomis prekėmis jų pačių rinkoje.

Šalys leidžia įstatymus, kuriais siekia užkirsti kelią antikonkurencinei politikai, kadangi jų vyriausybės tiki, kad konkurencija didina verslo efektyvumą, praplečia vartotojų ppasirinkimą, didina darbo lygį bei kelia visuomenės gerovę.

Valstybės pareiga – užtikrinti vienodą konkurencinę verslo aplinką visiems ūkio subjektams.

Taigi konkurencija turėtų užtikrinti optimalų įmonių veiklos efektyvumą, jų restruktūrizaciją, bankrotą ir kt.kaip reakciją į rinkoje susiklosčiusias sąlygas. Kartu turi būti atsižvelgta į tteisingos konkurencijos reikalavimus koncentruojant veiklą, užkertant kelią monopolijų susidarymui. ES draudžia bet kokius susitarimus tarp įmonių, kurie gali neigiamai paveikti prekybą tarp ES šalių.

Taigi daug pasaulio tautų teisiškai riboja draudimą įeiti į tam tikrą pramonę bei rinką; kainų fiksavimo susitarimus; susitarimų praktiką, kai įmonės dirbtinai manipuliuoja rinka be tikslių susitarimų;išskirtinio paskirstymo susitarimus; kelių įmonių susijungimus, kurie suteiktų monopolistinės jėgos.

Pagrindinė teisinga konkurencijos koncepcija numatoma konkurencijos įstatymuose.Rinkos jėga reiškia verslo galimybes didinti savo gaminamos produkcijos kainas neprarandant pardavimų apimčių.Įvertinant rinkos jėgą, reikia apibrėžti“tinkamą rinką“.Įvairios šalys skirtingai supranta šią sąvoką.Apibrėžiant tinkamą rinką iškylančios problemos:

 Substitucinių gaminių apibrėžimas:vartotojų skonių pasikeitimai keičia vartotojišką supratimą apie tai, koks gaminys yra substitutas, o koks ne;

 Kainų kitimo,sąlygojamo rinkos jėgos, o ne bendros infliacijos toje pramonės šakoje ar regione, atskyrimas;

 Naujų ttiekimo įmonių įėjimo į rinką nestabilumas.

Intuityviai daug įmonių tam tikroje pramonės šakoje gali nustatyti, kas yra dominuojančios rinkos lyderiai.Tačiau, nors daug konkurentų konkrečioje rinkoje neleidžia dominuoti vienai ar kelioms įtakingoms kompanijoms, mažai konkuruojančių įmonių nebūtinai reiškia, kad šios kompanijos rinkos yra dominantės.

Taigi konkurencinės aplinkos jėgos toli gražu ne mažiau svarbios modeliuojant tarptautinio verslo tikslus, orientuojant savo pastangas į vieną ar kitą rinką [4].2.8.Kultūrinė aplinka

Nors globalizuojantis verslui kultūra įgauna globalų atspalvį, gana svarbu įvertinti konkrečios šalies ar regiono tradicines ištakas, kultūrinius iir elgsenos skirtumus, palyginti juos su kitais regionais;atitinkamai modeliuoti savo verslo strategiją [4]. Kultūra glaudžiai susijusi su šalies ekonomine, politine ir teisine aplinka.[2].

Nors esama beveik tiek pat kultūros apibrėžimų, kiek ir antropologų, dauguma jų kultūros sąvokoje įžvelgia nuomonių, taisyklių, technikos, institucijų ir įrankių, kurie apibūdina žmonų populiaciją, visumą.Kitais žodžiais tariant, kultūra susideda iš elgesio pobūdžio, kuris būdingas tos visuomenės nariams – unikalaus tam tikros žmonių grupės gyvenimo stiliaus. Kultūrai būdingos savybės:

 Kultūros yra išmokstama;

 Įvairūs kultūros aspektai tarpusavyje susiję;

 Kultūra yra pasidalijama;

 Kultūra apibūdina skirtingų grupių ribas.

Visuomenę sudaro žmonės ir jų kultūra, todėl faktiškai neįmanoma kalbėti apie viena, aplenkiant kito. Dėl šios priežasties kultūros sąvoka gali keisti sociokultūros sąvoką, be to, verslininkams aktualu tiek pati kultūra, tiek socialinis jos aspektas.

Tarptautiniame versle vadybininkui kultūrinius tautų skirtumus svarbu žinoti dėl šių priežasčių:

 Siekimo efektyviai bendrauti su klientais, tiekėjais, verslo asociacijomis, partneriais kitose šalyse, su užsienio šalių darbuotojais;

 Vadovavimo deryboms ir kitos derybų šalies susitarimų niuansų supratimo;

 Socialinio elgesio, kuris paveiktų užsienio įmonės veiklos operacijas, prognozavimo;

 Etinių standartų ir socialinės atsakomybės koncepcijos įvairiose šalyse supratimo;

 Kultūros poveikio vartotojo reakcijai į reklamą ir kitas rėmimo priemones prognozavimo.

Kultūros svarba verslininkų sprendimams pasireiškia trimis pagrindiniais elementais:

 Verslo aplinka. Tai prekybos sąjungos ir darbdavio asociacijos santykiai.Vyriausybės vaidmuo verslo mugėse ir parodose.darbo sąlygos.Darbuotojų dalyvavimo vadybos sprendimuose laipsnis.Susirinkimų organizavimo ttvarka.Formalumo tarpusavio santykiuose laipsnis.

 Marketingu – tai visi su prekių ar paslaugų marketingu susiję sprendimai: ką žmonės perka, kada perka, vartotojų elgesys. Intensyviausi vartotojų poreikiai.Šeimos nariai, priimantys sprendimus dėl pirkimo.Požiūris į užsienietiškas prekes.Žmogaus kūno dalis, kuri gali būti rodoma ir kiek, reklamoje.Elegancijos, kokybės, urbanizacijos ir pan.laipsnis, kurį tikimasi pamatyti reklamoje.Masinės informacijos priemonių lygis;

 Socialiniu požiūriu – tai dėmesys darbui ir materialiam turtui, antreprenerystei, politikai, religijai; moters vaidmuo visuomenėje, santaupos, noras prisiimti riziką, moralė, socialinės klasės, pagarba įstatymams ir socialinėms institucijoms.

Kultūrą daug lengviau atpažinti nei ją apibūdinti, nes ji apima daug tarpusavyje susijusių įsitikinimų ir gyvenimo būdo išraiškų. Kultūra turi tris pirmines savybes:ji yra pasiskirsčiusi grupėje;tai kažkas, ko žmonės mokosi; ji priklauso nuo aplinkos situacijos. Svarbi kultūros funkcija ta, kad ji padeda apibrėžti koncepciją.Koncepcija yra sąmoningas jungimasis, kartu su įvaizdžiais, tikslais, stimulais ar rezultatais.Siekiant suprasti kultūrą, reikia išnagrinėti jos elementus:

Kalbą, religiją, vertybes ir požiūrius, elgseną ir papročius, materialius elementus, estetiką, išsilavinimą ir socialines institucijas.

Kalbos veiksnys.Kadangi kalbų, jų dialektikų ar pripažintų nacionalinėmis kalbų pasaulyje esama gana daug, šis veiksnys yra viena problematiškiausių kultūros aplinkos sudėtinių dalių.Tik geras konkrečios kalbos mokėjimas užtikrina, kad tarp verslo partnerių neiškils nesusipratimų.

Neverbalinė kalba įvairiose tautose taip pat skiriasi.nepritarimas vienose šalyse išreiškiamas sukiojant galvą į šonus.Kai kuriose šalyse kojų užsikėlimas aant stalo būtų rimtas pašnekovo įžeidimas, tuo tarpu JAV tai priimta.

Religijos veiksnys. Pasaulyje yra labai daug religijų.Religija turi įtakos gyvenimo būdui, tikėjimui, vertybėms, darbo įpročiams. Religija v.eikia ir darbo bei socialinius papročius, kadangi žmonės, remdamiesi tikėjimo dogmomis, reguliuoja darbo dienas bei pasninkavimo papročius.

Socialinės vertybės ir požiūris. Tai moraliniai principai ir standartai, pagal kuriuos vertinami tam tikri pageidautini elgsenos modeliai.Vertybės padeda apibūdinti, ką individai laiko svarbiu, personalinius prioritetus, tai, kaip vertinama kitų žmonių gerovė.Vertybės visą laiką kinta, jos skiriasi ne tik priklausomai nuo industrijos, bet ir nuo valstybės.

Papročiai ir elgsena. Papročiai yra bendrinė ir atsiradusi praktika.Elgsena yra elgimasis, kuris konkrečioje visuomenėje laikomas priimtinu.Daugumos šalių socialiniai papročiai ir elgsena skiriasi.

Materialinė kultūra susideda iš žmonių sukurtų objektų.Ji susijusi su visais žmonių padarytais daiktais ir būdais, kuriais žmonės tuos daiktus pagamino, kas tai pagamino, kaip ir kodėl..

Estetika. Ji yra susijusi su kultūriniu skoniu. Vertinant literatūrą, muziką ir teatrą, skonis Kinijoje ir JAV labai skiriasi.Analizuojant kultūrą, būtina išstudijuoti, kaip šie skirtumai paveikia vartotojų elgesį.

Švietimas kultūrai daro įtaką įvairiais aspektais.Raštingi žmonės daug skaito ir kur kas geriau suvokia pasaulio situaciją.Raštingumas didina šalių ekonomiką ir technologinius sugebėjimus[4].IŠVADOS

Atlikus mokslinės literatūros analizę galima padaryti tokias išvadas:

1. Tarptautinio verslo plėtrai didelę įtaką daro jo aplinkos(tiek išorinės, tiek vidaus) veiksniai. Taip pat

šie veiksniai yra tarpusavyje integruoti.

2. Politinė ir teisinė aplinka yra viena svarbiausių verslą formuojančių ir jam įtakos turinčių aplinkų.

3. Vadovai, vadovaudamiesi tarptautinės aplinkos analizės duomenimis gali numatyti organizacijos veiklos perspektyvas ir priimti būtinus sprendimus. Taip pat verslo įmonių vadovai turi stebėti ekonominę aplinką, nes ji, kaip ir kiti aplinkos elementai yra dinamiška ir besikeičianti.

Apibendrinant reikia pažymėti, kad tarptautinė verslo aplinka yra svarbi ir turi reikšmingą vaidmenį verslo organizacijoms.LITERATŪRA

1. Jewell B.R. Verslo integruotos studijos. – Vilnius: The Baltic Press, 2000

2. Kuvykaitė R. Tarptautinis marketingas.- Kaunas: TTechnologija, 1998.

3. Pranulis V., Pajuodis A.,Urbonavičius S., Virvilaitė R. Marketingas.- Vilnius: The Baltic Press, 2000.

4. Vengrauskas V., Perminienė N. Tarptautinis verslas.- Kaunas: Technologija,2002.

5. Tarptautinių žodžių žodynas.- Vilnius: Alma littera, 2001.

.