Viešasis administravimas

I.Viešojo administravimo objektas

1. Kas yra viešasis administravimas?

Viešasis administravimas – tai procesas, jungiantis organizacijas, individus, veikiančius pagal tam tikrus įstatymus ir taisykles, parengtus įstatymų leidėjų, vykdomosios valdžios ir teisinių institucijų, viešojo administravimo praktikoje yra sujungtas įstatymų leidėjų, teismų, įvairių lygių valdininkų, politinių partijų, interesų grupių, jų lyderių, masinės informacijos prienamių potencialas, galimybės ir perspektyvos. Tradiciškai viešasis administravimas yra suprantamas kaip valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip profesija. Svarbiausiais administracinės metodikos elementais laikomi planavimas ir lėšų paskirstymas, viešųjų programų vertinimas, ssprendimų priėmimas, t.y. viešojo administravimo sektoriaus veikla. LR VA įstatymas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešoms paslaugoms administruoti.

Viešojo administravimo funkcijos. Lowis apibrėžia šias valdžios funkcijas: reguliavimo, perskirstymo, paskirstymo. Šios funkcijos kyla iš vyriausybės galios prievartos formų skirtumų: prievarta gali būti tiesioginė, taikoma tiesiogiai, arba iš tolo. Valdžia daro įtaką įvairioms veiklos kryptims, tačiau labiausiai ji jjaučiama svarbesnėse reguliavimo ir perskirstymo politikos srityse, kur diegiamos specialios informacijos, kompetencijos ar klientų paramos sistemos.

Reguliavimo. Veiklos kryptys, susijusios su tiesiogine prievarta, vadinamos reguliavimo priemonėmis. Reguliavimo politika neleidžia individams peržengti priimtino elgesio ribų. Jo skalė plati: nuo baudžiamosios, apribojančios iindividų elgesį, iki federacinių draudimų, susijusių su neteisėtu darbo jėgos panaudojimu ir darbo vietos sauga.

Paskirstymo. Paskirstymo politika, dažniausia federacinėje vyriausybėje, susijusi su nuotoline individo prievarta. Pagal šią politiką bendrosios mokesčių įplaukos naudojamos individualiems poreikiams tenkinti, pvz. ūkiams subsidijuoti (tai duoda naudos, jeigu imamasi tam tikrų priemonių), aplinkai tyrinėti bei valstybiniam draudimui (pvz. draudimui nuo potvynių).

Perskirstymo. Perskirstymo politika taiko tiesioginę prievartą, tačiau daro tai iš tolo. Tai paprastai susiję su vienos grupės apmokestinimu, kad naudos gautų kita grupė: pvz. per gyvenimo gerovę, sveikatos apsaugą, būsto subsidijavimo politiką

Kas yra viešasis interesas?

Viešojo intereso sąvoka vartojama apibūdinant institucijas ir veiksmus, kurie padeda daryti ir įgyvendinti viešuosius sprendimus. Viešasis interesas susideda iš 2 dalių: „visuomeninis“, kuris nurodo į kolektyvinę visumą, ir „intereso“, kuris nnusako, ko geidžia įvairūs žmonės. Priimant ir vykdant viešosios politikos sprendimus, netiesiogiai sprendžiama subjekto ir vykdytojo problema. Viešosios institucijos veiklos esmė yra supratimas, kad su politikais, valdininkais ir specialistais, kaip su vykdytojais, sudaromos sutartys veikti atsižvelgiant į piliečių, kaip subjektų, interesus. Visuomenės interesai gali būti suvokiami kaip egzistuojantys norminiu pavidalu, kurį tam tikru būdu galima atskleisti. Arba juos galima traktuoti kaip viešosios veiklos moralines gaires. Visuomenės interesai yra daugelio pripažįstami ir racionalūs. Tai kaip orientyras, kurių žmonės sieks, jei susitelks tties visuotiniu ar nešališku požiūriu laikomais esminiais dalykais. Tai kaip apskaičiavimas siekiant savo tikslų. Interesai gali būti egoistiniai, asmeniniai ir grupiniai, individualūs.

Kas yra viešasis sektorius?

Viešasis sektorius apima įvairias institucijas, kurias pasitelkus daromi ir įgyvendinami sprendimai įvairių rūšių interesų atžvilgiu. Viešasis sektorius apibūdinamas kaip vyriausybės veikla ir jos pasekmės – tai tradicinis požiūris. Viešasis sektorius – valstybės bendrieji sprendimai ir jų pasekmės – pabrėžiamas įstatymų leidimas ir valdžia – tai valstybės vartojimas ir investicijos, viešasis sektorius – viešoji gamyba. Viešojo sektoriaus sąvoka apima tiek viešųjų institucijų veiklos rūšis, tiek ir sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą tose institucijose. Viešasis sektorius dažnai suprantamas kaip valstybės įstaigų ir įmonių visuma, teikianti paslaugas, kurių poreikius nustato ne piliečiai, o politikai. Viešojo sektoriaus tikslai – įstatymų įgyvendinimas.

Kokie yra požiūriai viešajame administravime?

Viešajame administravime įgyvendinant viešąją politiką yra žinomi trys administravimo metodų rūšys:

Kas būdinga vadybiniam požiūriui viešajame administravime?

Vadybinis viešojo administravimo metodas – labiausiai siejamas su vykdymo, sprendimų, projektų ir programų įgyvendinimo funkcijomis, apibūdinančiomis viešųjų institucijų organizavimą ir vadybą. Iškyla problema – kaip tvarkyti viešąjį sektorių, kai milžiniškos lėšos yra skirstomos per valstybės biudžetą, neišvengiamai būtina pasirinkti viešosios vadybos modelius. Viešasis administravimas, pagal tradicinius viešo administravimo principus yra tinkamiausias modelis viešajam sektoriui priklausančioms institucijoms tvarkyti. Valstybė dėmesį sskiria ypatingų prekių ir paslaugų – viešųjų gėrybių – skirstymui, kurios papildo valstybės biudžetą. Žinoma, kad didelę valstybės skirstomų išteklių dalį sudaro pajamų paskirstymas. Vyriausybė imasi viešosios vadybos, siekdama pateikti kiekvienam piliečiui tokias pačias prekes arba paslaugas vienodomis sąlygomis ne todėl , kad tai efektyvu, bet todėl, kad tai teisinga.

Kas būdinga teisiniam požiūriui viešajame administravime?

Teisinis metodas viešajame administravime yra susijęs su jurisdikcijos funkcijomis, apibūdinančiomis administratorių rolę, taikant ir naudojant teisę valstybinio reguliavimo ir kitose sferose. Valdymo santykiai, kaip viešųjų visuomeninių santykių rūšis , didžia dalimi priklauso nuo pasirinktos strategijos ir taktikos, kurios yra formalizuojamos oficialių teisės aktų materialinėmis normomis, o pačių valdymo santykių turinys ir formos susiklosto pagal pasirinktus vadybos variantus, grindžiamus subjektyviąja teise. Teisinis reguliavimas viešajame administravime yra suprantamas kaip socialinių normų pagrindu ir jų įgyvendinimo tikslu veikiantis mechanizmas. Yra dvejopas požiūris į teisinį viešojo administravimo reguliavimą: 1. Viešojo administravimo institucijų veiklos teisinis reguliavimas nagrinėjamas atsižvelgiant į dvejopą viešojo valdymo sampratos lygmenį , suvokiant jį kaip visų valstybės valdymo institucijų veiklą; 2. Kaip valstybės vykdomosios valdžios veiklą.

Kas būdinga politiniam požiūriui viešajame administravime?

Politinis viešojo administravimo metodas – labiausiai siejamas su įstatymų leidimo funkcija ir su konstitucionalizmo vystymusi, konstitucinių visuomenės garantijų užtikrinimu. Viešąją politiką vykdo ir rengia valdžios institucijos bei aasmenys, dirbantys šiose institucijose ir atsakingi už tam tikrą veiklą, kurie teikia atsakus į piliečių reikalavimus, skundus, prašymus, susijusius su kokia nors piliečių, atstovavimo grupių ar valdžios atstovų, biurokratų veikla ar ne veikla. Priimami sprendimai gali veikti išleidžiamus įstatymus, potvarkius, administracines reguliavimo taisykles ar net daryti pataisas jurisdikcijoje. Viešoji politika privalo remtis įstatymų leidyba, įstatymų autoritetu. Viešosios institucijos, viešoji politika tampa autoritetu, verčiančiu piliečius, organizacijas veikti, tam naudojant įstatymų galią ir numatytas funkcijas .

VA disciplina siejasi su sociologija tuo, kad VA yra sociologijos mokslo dalis. Sociologija – tai mokslas apie visuomenę, joje vykstančius reiškinius. VA disciplina siejasi su istorija, kuri tiria įvykius, faktus, kurie įvyko, susiklostė praeityje, t.p. valstybinės institucijos gyvuoja jau nuo Romos imperijos laikų vienokiame ar kitokiame pavidale. VA siejasi su viešaja politika – viešosios institucijos formuoja politiką (sveikatos apsaugos ministerija, kuri formuoja sveikatos apsaugos politiką Lietuvoje). VA disciplina siejasi su psichologija – valstybės tarnautojai tokie pat žmonės, juos veikia tie patys psichologijos dėsniai kaip ir kitus.VA susijęs su teise – kuriami teisės aktai, prisidedama prie įstatymų projektų rengimo. Su ekonomika – su finansų ministerija. Makroekonomika įtakoja viešųjų institucijų veiklą. Su kultūrologija – skirtingos kultūros skirtingai veikia VA kultūrą (Vokietija, Japonija).

Viešosios gėrybės ir jų savybės. Privačios, mokamos,

bendro aruodo ir rekomenduotinos gėrybės.

Turi egzistuoti toks visuomeninio pasirinkimo mechanizmas kuris parūpintų piliečiams prekes ir paslaugas, kurių jiems, jų įsitikinimu reikia; šis mechanizmas turėtų užtikrinti interesų ginčų sprendimo taisykles. Tačiau kiekvienas žmogus gėrybes supranta savaip. Todėl G reikia priskirti tokias gerybes, kurias vertina daugelis, o ne vienas kitas pilietis, be to jos t.b. teikiamos viešosios politikos priemonėmis, joms turi būti būdingas nedalomumas, be to šių gėrybių nesugebėtų teikti rinka. Galima išskirti tokius G tipus pagal neatskiriamumą: viešosios gėrybės; bendrosios nnuosavybės gėrybės; pagal atskiriamumą: mokamos gėrybės; privačios gėrybės.

Taigi egzistuoja tam tikrų prekių ir paslaugų rinkinys, kurį turi teikti valdžia. Šioms G t.b. būdingas neatskiriamumas ir vientisumas. Jų rinka pateikti negali, o žmogus jų nori. Todėl atsižvelgiant į G technines ir ekonomines savybes daromas sprendimas naudoti kolektyvinio pasirinkimo mechanizmą.

G neatskiriamumas reiškia, kad kainų mechanizmas negali būti panaudotas visai visuomeninei naudai išreikšti arba visoms visuomeninėms sąnaudoms padengti.

G vientisumas reiškia, kad kiekvienas gali naudoti kokią nors prekę ar paslaugą (problema yra kaina). Todėl VViešoji politika turi būti atsakinga už VG rinkinio išdėstymą; tai būtų gėrybės nusakomos neatskiriamumo ir vientisumo deriniu.

VG išdėstymo (alokacijos) problemos. Išsisukinėjimas – kai kiekvienas pvz. net ne profesinės sąjungos narys gali pasinaudoti ta gerybe, nors jis neprisideda prie jos išlaidų ppadengimo.

Mokamos gėrybės (keliai, parkai, komunikacijų rūšys)– tai toks G rinkinys, kurių vartojimui būdingas vientisumas, tačiau kartu įmanomas ir visiškas atskiriamumas. Tačiau nėra prasmės atriboti piliečius nuo tokių gėrybių vartojimo, jei jų vartojimas nemažina jų vertės kitiems vartotojams.

Privačios gėrybės yra VG priešybė – jos atitinka išskiriamumo kriterijų. Jas galime priskirti tokiam gėrybių tipui, kuriam tinka būti išdėstomam rinkos alokaciniu mechanizmu. Alokacinis mechanizmas čia susideda iš mainų efektyvumo ir gamybos.

Rekomenduotinos gėrybės – tai G, kurios yra teiktinos pagal t.t. Viešosios politikos standartus. Visai visuomenei svarbūs dalykai t.b. teikiami Viešosios politikos priemonėmis. Tai tokios G, kurios teikiamos perskirstymu. Perskirstymas gali vykti pinigais arba natūra. Teisingumo pagal gyventojų kategorijas egzistavimas turi įtakos skirstymui į tai kas yra vieša o kas private

Kuo nusipelnė Woodrowas Wilsonas ((1956 – 1924 m.) viešajam administravimui?

W. Wilsonas. Teigė, kad Va tyrėjai iki tol domėjosi tik sandaros klausimais ir ignoravo aktyvią valdžios agentūrų veiklą. Jis pastebėjo, kad stiprėjant vyriausybei jos veikla tapo vis labiau regima ir kėlė daugiau problemų, t.y. tokiai struktūrai sunkiau vadovauti, negu ją sukurti. Jis pasiūlė administracinio vadovavimo modelių ieškoti privačiame sektoriuje. Wilsonas išmoko, kad administracinis efektyvumas kaip ir administracinė atsakomybė padidės įdiegus atskirus valdžios centrus, kurie kontroliuotų pagrindines hierarchines struktūras. Jo manymu valdžios struktūra t.b. labiau integruota iir centralizuota. Kad administracinės įstaigos dirbtų efektyviai pagal verslo principus, buvo būtina jas izoliuoti nuo politinių procesų. Politikos srityje priimami sprendimai; administracijos srityje politiką turi įgyvendinti neutrali profesinė biurokratija. Tik atskyrus politiką ir administravimą bus galima pasiekti pusiausvyros tarp demokratiško reagavimo ir administracinės kompetencijos.

Kuo nusipelnė Frankas Goodnowas (1859 – 1939 m.)viešajam administravimui?

Goodnowas. Kritikavo formalistinį požiūrį į vyriausybę bei griežtą valdžios atskyrimo principą (praktika neatitinka teorijos). Jis pabrėžė, kad įstatymų leidybos centralizacija paprastai lydi administracinė decentralizacija t.y. administracinė įstaiga gali keisti valstybės valios, kurią suformulavo valstybei atstovaujančios institucijos raišką, kad pritaikytų vietos bendruomenės poreikiams. Jo manymu, formalų teisinį pagrindą valdžios pareigų atskyrimui, tiek horizontaliam tiek vertikaliam keičia pati valdžios praktika.

Kuo nusipelnė Williamas F. Willoughby viešajam administravimui?

Willoughby. Tyrinėjo įvairias valdžios funkcijas. Jis nesutiko kad yra trys vyriausybės dalys, arba valdžios, bet išskyrė 5 vyriausybinės valdžios rūšis: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teismai, elektoratas ir administracija.

Willouhby ir Gulickas priešingai nei White’as vietoj dėmesio demokratinei atsakomybei daugiau dėmesio teikia struktūrai, kontrolei ir efektyvumui. Willouhby pradeda nuo įstatymų leidybos, kuri nukreipia, prižiūri administracinę valdžią ir jai vadovauja. Įstatymų leidyba jam, kaip direktorių valdyba prižiūrinti administracijos veiklą. Jo nuomone tai galima daryti įv. būdais: iš anksto išsamiai viską aprašyti kas ir kaip turi būti padaryta arba suteikti didesnius įįgaliojimus veikti savo nuožiūra ir reikalauti ataskaitų. Atsakomybė už politikos vykdymą jo nuomone t.b. sutelkta vyr. pareigūno rankose – tai pirmas žingsnis administracinę valdžią paverčiant “viena integruota administracine mašina”. Kitas žingsnis kuriant tokią mašiną yra įvairių vykdomosios valdžios departamentų veiklos sujungimas taip, kad grupės atliekančios panašias f-cijas būtų šalia viena kitos. Toks metodas leidžia dirbti ekonomiškiau ir efektyviau t.y. pagal mokslinius administracinio valdymo principus administracinė šaka gali dirbti kur kas geriau. O principų, kurių reikia laikytis yra tokie patys kaip ir privačiame sektoriuje t.y. įsakymų vienovė, hierarchinė valdžia, darbo pasidalijimas.

Kuo nusipelnė Leonardas D. White’as viešajam administravimu?

L. White’as. Jam atrodė svarbiausi 2 klausimai centralizacija ir integracija. White’as pastebėjo centralizacijos pavojų demokratinei visuomenei. Kuo labiau centralizuota biurokratinė mašina, tuo labiau ji tampa nepriklausomu valdžios centru, tuo labiau tikėtina, kad ji bandys kištis į procesus, kuriais demo stengiasi kontroliuoti savo pareigūnus. Jo argumentai prieš centralizaciją: (1) kai kuriuos reikalus geriau tvarkyti vietiniu lygmeniu; (2) centre administracijos pareigūnai gali elgtis savavališkai ir svarbiausia; (3) centralizacija neleis piliečiams įgyti patirties atliekant savo pilietines pareigas. Integracija jis apibūdino kaip siekį kelias valdžios institucijas sutelkti į vieną didelį darinį, vadovaujamą vieno pareigūno. Šios schemos rėmėjai teigia, kad tokiu būdu galima išvengti pasikartojančių, dubliuojančių tarnybų, agentūrų nepriklausomybės ir kkoordinavimo trūkumo bei apribojimų ir apsaugos priemonių nebuvimo. Tie, kurie nesutinka su šiuo teiginiu, sako, kad valdžios centralizacija sukuria politinio piktnaudžiavimo galimybę ir riboja politinės kontrolės galimybę. White’as ieško kelio tarp šių 2 galimybių ir sutelkia dėmesį į atskaitomybės ir kontrolės mechanizmus, kurie leistų vyr. vadovui efektyviai prižiūrėti atsakingų viešųjų institucijų veiklą.

Kuo nusipelnė Frederickas W. Tayloras (1856 – 1915) viešajam administravimui?

F.W.Teiloras. Jam atrodė, kad geriausia vadyba yra tikras mokslas, pagrįstas aiškiai apibrėžtais įstatymais, taisyklėmis ir principais. Šio mokslo pagrindas kruopštus darbininkų elgesio tyrimas, siekiant padidinti darbo našumą. Teiloras davė pradžią idėjai apie griežtų mokslinių principų taikymą organizacijų studijoms. Visuose ankstyvuosiuose darbuose apie VA terminas „mokslas“, „principai“ buvo vartojami laisvai ir neapibrėžtai

Kuo nusipelnė Lutheris Halsey Gulickas 1892 – 1993 m.viešajam administravimui?

L.Gulickas. Sunku atskirti politiką ir administraciją, šį teiginį jis grindžia administratoriui suteikta teise, vykdant savo įstatymų leidybos mandatą, veikti savo nuožiūra. Pabrėžė, kad būtinas administracinis lankstumas. Jo manymu ateityje piliečių turėta valdžia bus atiduota administratoriams. Jis išskyrė 4 etapus, kuriais reiktų vadovautis steigiant naujas institucijas naujoms programoms vykdyti: (1) apibūdinti darbą, kurį reiks atlikti; (2) parinkti direktorių; (3) nustatyti reikalingų padalinių pobūdį ir skaičių; (4) nustatyti valdymo struktūrą, kurios pagalba direktorius galės kontroliuoti padalinių darbą. Gulicko nuomone darbas t.b. paskirstytas taip:

(1) pagal organizacijos tikslą (us); (2) pagal pagrindinį padalinio atliekamą procesą; (3) pagal asmenis arba daiktus, su kuriais dirba padalinys; (4)pagal vietą t.y. geografinę institucijos aptarnaujamąją vietą. Jis apibrėžė vyr. vadovo darbą – planavimu, organizavimu, kadrų komplektavimu, vadovavimu, koordinavimu, atsiskaitymu ir biudžeto sudarymu. Pagrindinis jo tikslas buvo padėti pamatus efektyvesniam ir veiksmingesniam vyriausybinių organizacijų valdymui, be to jam rūpėjo padidinti administracinio valdymo įgaliojimus. Willouhby ir Gulicko darbuose galime rasti administracinio valdymo užuomazgų.

Kuo nusipelnė Maxas Weberis (1864 – 1920 m.) vviešajam administravimui?

Marx Weberis. Žinomas kaip racionaliosios biurokratijos analizės pradininkas, prisidėjęs prie socialinių mokslų plėtojimo. Jam atrodė, kad socialinių mokslų objektyvumą galima pakeisti sukūrus tvarką, padedančią sumažinti išankstinį asmeninį nusiteikimą tyrimo procese. Weberis pasitelkė “idealaus tipo” (“IT”) sąvoką kaip būdą suformuoti socialinį supratimą. Jo manymu, mokslininkai kurdami “IT” gali objektyviai išanalizuoti socialinių įvykių poveikį individams ir visuomenei.

Idealiosios biurokratijos tipas. Jis nurodė 3 teisėtos valdžios “grynuosius tipus”: (1) teisinė valdžia, grindžiama tikėjimu t.t. modelių ar taisyklių teisėtumu ir teisinė valdžią turinčiųjų tteise leisti įstatymus;(2) tradicinė valdžia grindžiama tikėjimu besitęsiančiomis tradicijomis ir pagal tas tradicijas valdančiaisiais; (3) charizmatinė valdžia grindžiama emociniu prisirišimu ir atsidavimu t.t. individui.

Aptardamas grynąjį teisinės valdžios tipą, kuris yra vykdoma per biurokratinį administracinį personalą nusakė pagrindinius biurokratinės organizacijos bruožus. VVadovai tokioje org. veikia pagal tokius kriterijus: asmeniškai jie yra laisvi ir valdžiai paklūsta tiek kiek to reikia pareigoms eiti; jie yra organizuoti pagal griežtą pareigų hierarchiją; teisiškai yra apibrėžta kiekvienos pareigybės kompetencijos riba; kandidatai atrenkami pagal techninę kvalifikaciją; atlyginama nustatytu darbo užmokesčiu; pareigybė laikoma vienintele ją užimančiojo darboviete; pareigybės sudaro sąlygas daryti karjera; eidami pareigas paklūsta disciplinai ir kontrolei.

Weberio manymu, biurokratinė organizacija yra patraukli, kadangi ji veiksmingiausiai kontroliuoja daugelio žmonių darbą, kai šie siekia konkrečių tikslų. Jis manė, kad biurokratinės sistemos išplitimas į visas veiklos sferas yra vienintelė svarbi naujojo pasaulio raida. Weberio formuluotė g.b. laikoma idealiu tipu.

Kuo nusipelnė Herbertas A. Simonas (1916 – 2001 m.) viešajam administravimui

H. Simonas. buvo mokslininkas, kuris pirmasis ėmėsi veiklos nubrėždamas pagrindines viešojo administravimo ttyrinėjimus, kurie turėjo suformuoti mokslinį požiūrį į šią discipliną. H. Simonas pateikė dabar jau klasikiniu tapusį racionalųjį administravimo modelį, kuris padarė didžiulę įtaką organizacijų tyrinėjimui. H.Simonas kritikavo Gulicko ir Urwicko ir kt. Mokslininkų pateiktus administravimo principus, kuriuos jis pavadino “priežodžiais” t.y. prieštaraujančiais vienas kitam. Simonas visą dėmesį sutelkė į 4 pagrindinius principus : specializaciją, įsakymų vienovę, valdomumo mastą, ir organizavimo pagal tikslą, procesą, klientūrą bei vietą. Jo nuomone šie principai buvo laikomi nesulaužomais, dažnai vienas kitam prieštaraujančiais. Todėl pagrindiniu jo ddarbu tapo parodyti šių principų prieštaravimą vienas kitam. Jo nuomone pateiktas administravimo apibūdinimas yra paviršutiniškas per daug supaprastintas ir nerealus. Taigi administravimo apibrėžime jis pasigedo darbinio šios disciplinos apibrėžimo. Jis teisingai pripažino, kad reikia išplėsti administravimo tyrinėjimų sąrašą. Jis neabejojo, kad šioje srityje svarbiausias – efektyvumas. H.Simonas pirmasis pasiūlė tyrinėjant administracinį elgesį atskirti faktus nuo vertybių, Tokiu būdu daugiau dėmesio būtų skirta priemonėms, o ne tikslams, administraciniams metodams, o ne politiniams principams. Pagrindinis H.Simono kritikos postulatas: Administravimo teorijai rūpi, kaip reikėtų sukonstruoti valdomą organizaciją, kad ji dirbtų efektyviai. H. Simono kritikai būdinga tai, kad: 1) administravimo teorijos pagrindinis uždavinys – efektyvumas, o norint jo pasiekti reikia atsisakyti bet kokio artimumo žmogiškosioms vertybėms. Jo manymu įmanoma atskirti faktus (informaciją apie pasaulį) ir vertybes (informacija apie tai kaip viskas turi būti) 2)Administracinės org. pagrindas – racionalumas. Racionalus individas t.b. organizuotas ir institucionalizuotas. Problema kyla tada, kai į tą sistemą bandoma įsprausti žmones su žm. jausmais, interesais, rūpesčiais. Todėl racionaliausias kelias laikytis taisyklių ir atlikti paskirtą f-ciją. 3) Svarbiausia individo veikloje – sprendimas imtis veiklos. Racionali sistema suinteresuota savo narių prisidėjimu prie teisingų elgesio normų, kurias nustato vadovybė. Paskatos pinigai, aukštesnė padėtis padėtų aktyviau veikti. H. Simono nuomone org. tikslai pasiekiami individo autonomijos kkaina. Individo įnašas bus naudingas tik tada, kai atitiks org. įvaizdį, sukurtą valdžios. Todėl paklusnumas valdančiųjų reikalavimams ne tik efektyvus, bet ir racionalus

Kuo nusipelnė Chesteris Bernardas (1886 – 1961 m.) viešajam administravimui?

Ch. Bernardas. G.b. laikomas grupės, raginusios daugiau dėmesio skirti neformaliems org. veikėjams, atstovu. Bernardas pripažino žmogiškosios motyvacijos sudėtingumą. Jis teigia, kad darbuose apie org. visada glūdi požiūris į individą, kartais pagal tą požiūrį individas – socialinių jėgų produktas, o kt. atvejais – pripažįstantis “pasirinkimo ir valios” laisvę. Barnardas nesistengia suderinti šių dviejų pozicijų, o jų prieštaringumą padaro kertiniu org. teorijos akmeniu. Pagal jį formali org. – tai sąmoningų 2 ar daugiau asmenų veiksmų arba jėgų sistema. Todėl Barnardas pripažįsta, kad tokios bendradarbiaujančios sistemos priklauso nuo individo dalyvavimo, o kad būtų bendradarbiaujama, reikia patenkinti individo norus. Jei patenkinami individo motyvai jis bendradab., o jei ne – tai nebendradarb. Čia svarbus vaiduo – vadovui ir jo f-cijoms. Org. išlaikymas priklauso ne nuo formalių org. struktūros modelių, kiek nuo žm. motyvacijos. Pvz. valdžia apibrėžiama ne kaip pozicija hierarchijoje, bet kaip bendravimo ar tvarkos forma. Todėl svarbu sukurti aplinkybes, kuriom esant individas norėtų bendradarbiauti. Todėl Barnardas vadovus ragina neieškoti vieno “geriausio” valdymo būdo, bet stengtis perprasti žm. bendradarbiavimo prigimtį. Todėl pagr. vvadovo f-cija – prieštaringus veiksmus pakeisti konkrečiu veiksmu, sutaikyti konfliktuojančias jėgas, instinktus, interesus, pozicijas, idealus. Vadovas atsakingas už bendradarb. ir pasirinkimo erdvės plėtrą ir indiv. tobulėjimo spartinimą.

Kuo nusipelnė Dwightas Waldo viešajam administravimui?

D. Waldas. Siūlė VA raidą nagrinėti remiantis politine ir idėjų istorija. Todėl ankstyvieji darbai apie VA buvo kupini viešųjų organizacijų politinės teorijos, kurios pagalba buvo apibrėžtas VA ir jo ryšys su politine sistema. Nors VA raidoje įvyko svarbių poslinkių, išsamaus ir sąmoningo VA tyrimo nebuvo iki pat XIX pb. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta labai decentralizuotos vyriausybės teorija; atskiros valdžios šakos buvo atskirtos viena nuo kitos. Ankstyvieji VA tyrėjai buvo reformuotojai, ketinę atkurti valdžios padorumo jausmą. Visi autoriai buvo politikos teoretikai, kuriems rūpėjo teorinė užduotis – bendrais bruožais apibūdinti įgyvendinamą demokratinę sistemą, daugumai formuluočių būdinga normatyvinių aspektų svarba.