Rusijos centrinis bankas ir monetarinė politika

TURINYS

1. Centrinio banko ypatumai. 2

2. Rusijos Federacijos Centrinis Bankas. 6

2.1. Istorija ir vystymasis. 6

2.2. Vaidmuo ir monetarinė politika. 6

3. Išvados. 12

NAUDOTA LITERATŪRA: 131. Centrinio banko ypatumai.

Ypatingas kiekvienos šalies bankų sistemos elementas yra centrinis bankas. Jis nėra grynai komercinė įstaiga. Nors jo veikloje naudojamasi įprastais komerciniais principais, pagrindinis jo tikslas yra ne pelnas, o nacionalinis interesas, užtikrinti ekonomikos raidos tolygumą. Centrinis bankas paprastai nėra tiesiogiai pavaldus vyriausybei, jo administracija skiriama ne vykdomosios valdžios (vyriausybės), o valstybinės valdžios (parlamento ar prezidento), jis vykdo nacionalinę pinigų ūkio politiką.

Centrinis bankas tturi monopolinę pinigų emisijos teisę. Tik jis gali išleisti banknotus. Jis yra bankų bankas, neaptarnaujantis piliečių ir firmų, o jo klientai yra komerciniai bankai ir vyriausybė. Komerciniai bankai kaip depozitą centriniame banke laiko savo privalomus rezervus. Jame taip pat vykdoma dalis komercinių bankų tarpusavio atsiskaitymų.

Centrinis bankas atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir ppan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.

Jei, kita vertus, pinigus aapibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.

Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių

atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.

Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į aapyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai.

Kita svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema vveiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.

Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.

Dar viena svarbi centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, .vadinomojo “diskonto lango” pagalba galima aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Apibrėžiant diskonto normą kiekybiškai bei keičiant jos dydį, siekiama reguliuoti pinigų pasiūlą – diskonto norma keliant centrinio banko paskolos gavimo sąlygas, taigo ir komercinio banko kreditinių galimybių išplėtimas, suvaržomi, ją sumažinant – skatinami. Tiesa, kiekybiniu požiūriu centrinio banko paskolos įtakoja komercinių bankų rezervus labai nedaug, nes jos tesudaro apie 1 % viso skolinamojo kapitalo. <

Tačiau centrinio banko kreditinė politika svarbi kitu atžvilgiu – į jos numatomą ir kas savaitę koreguojamą diskonto normą orientuojasi pramoninio ir finansinio pasaulio „bosai“ kaip į vieną iš vyriausybės ūkinių ketinimų rodiklių. Taigi diskonto normos poveikis rinkoje susiklosčiusioms pinigų pasiūlos ir paklausos sąlygoms yra nemažas.

Galiausiai dar vienas centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

Naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1 pav.):

1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;

2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;

3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.

Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, vvisuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. Bet kurio centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis, keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu.

Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčius dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į

centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.

1 pav. Centrinio banko pov.eikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas

Bendrai apibūdinant, daugelyje valstybių – centrinis bankas – siekdamas garantuoti indėlių saugumą ir apsaugoti bankus nuo bankroto grėsmės, atlieka komercinių bankų ir kitų kredito įstaigų veiklos priežiūrą: išduoda ir anuliuoja banko veiklos licenzijas, leidžia steigti filialus (skyrius, vykdančius visas arba dalį bankų operacijų), draudžia atlikti tam ttikras operacijas, stebi bankų likvidumą bei mokumą, taip pat Centrinis bankas – turi išimtinę pinigų emisijos teisę, prižiūri komercinių bankų veiklą, vykdo valstybės pinigų politiką, taip pat išleidžia valiutą. Daugelyje šalių visi apyvartoje esantys valiutos banknotai yra išleisti Centrinio banko.

Tačiau kai kurie centriniai bankai vykdo veiklą kaip savarankiška nepriklausoma instituciją, pvz. Vokietijos bankas, kuris veikia kaip speciali savarankiška institucija – Vokietijos federalinis bankas (“Bundesbank”). Šis bankas praktiškai yra nepriklausomas, jam nedaro įtakos politinės jėgos. Kaip finansų sistemos globėja valstybė kkuo mažiau kišasi į rinkos santykius ir jų neriboja. Rusijos bankas, bendradarbiaudamas su Rusijos Federacijos vyriausybę, stengiasi pagerinti visos finansų rinkos ir atkirų jos dalyvių veiklos reguliavimo sistemą.2. Rusijos Federacijos Centrinis Bankas.

2.1. Istorija ir vystymasis.

Rusijos federacijos centrinis bankas buvo įsteigtas 11990m. liepos 13d. buvusio SSRS banko Gosbanko vietoje, pavaldus Rusijos federacijos aukščiausiai tarybai.

1990m. gruodžio 2d. Aukščiausia federacijos taryba priėmė įstatymą dėl centrinio banko, pagal kurį Rusijos bankas yra juridinė organizacija, pavaldi Rusijos Federacijos vyriausybei. Įstatyme buvo numatytos banko funkcijos, organizuojant pinigų apyvarta, kreditus, reguliuojant ekonominius išorės veiksmus, kooperatiniu bankų veiklą. 1991m. liepos mėn. buvo priimti centrinio banko nuostatai.

1991m. gruodžio 20d. visi buvusio SSRS banko aktyvai ir pasyvai, o taip pat ir turtas buvo perduoti Rusijos federacijos centriniam bankui – Rusijos bankui. 1991-1992m. vadovaujant Rusijos bankui, šalyje vykstant spec. bankų komercilizacijai, buvo sukurtas platus tinklas komercinių bankų. Panaikinus Gosbanką, buvo pakeista apskaitos sistema, sukurti kompiuterizuoti atsiskaitymo kasų centrai. Prasidėjo įvarių šalių valiutos pirkimo pardavimo opercijos organizuotose valiutos rinkose, oficialiai nustatyti vvaliutos kursą rublio atžvilgiu.

Rusijos bankas savo funkcijas atlieka nepriklausomai nuo valstybinių organų, t.y. savo funkcijas vykdo savarankiškai. 1992-1995m. kad palaikytų bankines sistemos stabilumą, sukūrė komercinių bankų priežiūros ir kontrolės sistemą, o taip pat valiutos reguliavimo kontrolę. Rusijos Federacijos centrinis bankas prie finansų ministerijos organizavo prekyba valstybės vertybiniais popieriais ir dalyvauti jų funkcionavimę. 1995m. Rusijos bankas nutraukė tiesioginį federalinio biudžeto deficito finansavimą ir nutraukė centralizuotą finansavimą atskiroms ekonomikos šakoms.2.2. Vaidmuo ir monetarinė politika.

Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto ggamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienam laikotarpiui šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politiką formuluoja šalies centrinis bankas.

Monetarinė politika remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu. Pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas palūkanų normos kitimas. Šis keičia investicijų apimtį, o jų poslinkiai transformuoja visuminės paklausos dydį, kas ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą (arba blogai viską apskaičiavus – kainų kilimą).

Pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o pinigų pasiūlos mažinimas didina ją. Atrodytų, kad jokios dilemos čia nėra, svarbu tik tiksliai apskaičiuoti centrinio banko investicijas pinigų rinkoje, kad numatomas pinigų pasiūlos padidinimas sąlygotų reikiamas ir priimtinas palūkanų normos pakitimą arba siekiamam pastarosios poslinkiui numatyti reikiamą pinigų pasiūlos pakeitimą.

Problema yra ta, kad geidžiama pinigų pasiūla gali sąlygoti nepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tik suformuojant nepageidaujamą pinigų pasiūlos dydį. Kai pinigų paklausa išauga, centrinis bankas turi susitaikyti arba su palūkanų normos kilimu, arba su pinigų kiekio padidėjimu, arba su abiem reiškiniai iš karto. Centrinis bankas negali reguliuoti pinigų pasiūlos ir palūkanų normos (abiejų) kartu.

Vadovaudamasis Rusijos Federacijos centrinio banko įstatymu, Rusijos bankas daugiausia pastangų skiria infliacijai mažinti ir valiutos kurso kontrolei, kad būtų sukurtos bendros sąlygos, palankios investicijoms, ypač finansų rinkos raidai.

Tuo pat metu RRusijos bankas, bendradarbiaudamas su Rusijos Federacijos vyriausybę, stengiasi pagerinti visos finansų rinkos ir atkirų jos dalyvių veiklos reguliavimo sistemą. Tokio reguliavimo poveikį lemia bendros finansinių išteklių paskierstymo sąlygos.

Rusijos bankas reguliuoja užsienio valitos rinką siekdamas stabilizuoti nacionalinę valiutą. Rublio stabilizavimas laikomas subalansuotos visos finansų rinkos raidos sąlyga. 1995m. įvestas rublio ir dolerio keitimo kurso koridorius, apsaugantis eksportuotojams ir importuotojams, taip pat panaikinantis netikėtų valiutos kursų svyravimų pavojų.

Nuo 1996m. Rusijos bankas kasdien nustato oficialų rublio keitimo kursą užsienio valitų atžvilgiu. Šiuo metu Rusijos bankas kiekvieną dieną skelbia JAV dolerio kursą tarbankinėje valiutų rinkoje atliekamoms operacijoms. Taip pat bankas taiko nuožulnų valiutos keitimo kurso intervalą, kuris praktiškai yra slenkančiai fiksuotas valiutos režimas ir planingas nominalusis rublio devalvavimas.

Tobulėjant bankinės sistemos raidai, kūrėsi rinkos sektoriai. Rusija turėjo nedelsdama kurti įvairius rinkos sektorius, nes vyriausybės vertybinių popierių sektorius turėjo šalyje atlikti varomosios jėgos vaidmenį skatinantį bankinės sistemos kūrimasi ir dėl to Rusijos centrinio banko, kaip reguliuojančios institucijos, vaidmuo šiame procese buvo labai svarbus. 1996m. pradžioje Valstybės dūmos priimtas pirmasis Rusijos įstatymas dėl Federacijos vertybinių popierių rinkos, taip pat atliko svarbų vaidmenį spartinant rinkos raidą. Šis įstatymas pakeitė pagrindinius vertybinių popierių rinkos apibrėžimus, nustatė vertybinių popierių leidimo procedūrą ir profesionalių rinkos dalyvių funkcijas, aiškiai apibrėžė visas ppagrindines vertybinių popierių rinkos reguliavimo ir kontrolės sistemos struktūras, tuo siekdamas tvirtą pagrindą pagrindiniam Rusijos ekonomikos infrastruktūros plėtros elementui.

Rusijos banko įstatyme įtvirtinta nuostata nuo 1995m. panaikinti centrinio banko tiesioginius kreditus federalinio biudžeto deficitui finansuoti. Taip pakeitė visą santykių tarp Rusijos banko ir federalinio biudžeto sistemą. Šį priemonė leido apriboti pinigų pasiūlą ekonomikoje, o tai savo ruožtu sumažino infliaciją. Tuo pat metu Rusija pradėjo taikyti neinfliacines biudžeto deficito .finansavimo priemones, būtent vyriausybės vertybinius popierius (daugiausia Rusijos iždo vekselius – trumpalaikes vyriausybės obligacijas, vadinamas GKO-OFZ obligacijomis). Praėjusiais metais trumpalaikių vyriausybės obligacijų (neapmokėtos skolos) apimtis padidėjo daugiau negu tris kartus ir 1997m.spalio 1d. sudarė 326 trilijonus rublių (daugiau kaip 52 mlrd. JAV dolerių.)

Siekdamas palaikyti rinkos stabilumą jos dalyvių pastangomis ir pagerinti jos infrastruktūrą, Rusijos bankas nuolat deda pastangų kurdamas pirmines GKO-OFZ rinkos maklerių instituciją. Tai profesionalūs rinkos dalyviai, kuriuos pirminių maklerių statusas įpareigoja palaikyti rinką bei suteikia papildomą galią – teisę kotiruoti prekiavimo sistemoje, panaudoti atviros trumpos pozicijos limitą, ir sudaryti atpirkimo sandorius su Rusijos banku. Priminiai makleriai veiksmingai atlieka savo funkcijas kaip rinkos formuotojai ir vykdo visus reikalavimus, susijusius su kotiravimu, kainų pasiūlymų ir portfelių apimtimi bei dienos apyvartą.

Investuotojų požiūrių trumpalaikiai vyriausybės VP buvo patrauklios finansinės priemonės, suderinančios dideles

pajamas ir likvidumą. Tai vertė vyriausybę pereiti prie pajamų mažinimo politikos šioje rinkoje ir skolinimosi trukmės išplėtimo. Galiausiai pajamos iš vyriausybės vertybinių popierių sumažėjo iki lygio, kuris labiau atitiko infliacijos tempą. Pavyzdžiui, pajamos iš 90 dienų trukmės GKO nukrito nuo 81 procento iki mažiau kaip 28 procentų. Dar vienas šio proceso rezultatas – pajamų skirtinguose pinigų ir kredito rinkų segmentuose išlyginimas, kurį galima vertinti kaip didesnio stabilumo visoje pinigų rinkoje sąlygą.

Vienas iš veiksnių, prisidėjęs prie reguliavimo priemonių, skirtų sumažinti GKO –– OFZ rinkos pajamas, buvo sprendimas leisti šioje rinkoje dalyvauti ne rezidentams. Šį sprendimą paskatino suvokimas, kad 1996 m. Rusijos rinkos dalyviai vieni negalėjo užtikrinti tolesnio rinkos, duodančios pastovių ir mažųjų pajamų, plėtimosi siekiant užtikrinti biudžeto deficito finansavimą. Be to, ne rezidentų dalyvavimas vidaus vyriausybės vertybinių popierių rinkoje turėjo pranašumų palyginti su skolinimusi tarptautinėse finansų rinkose. Būtent ne rezidentų dalyvavimas Rusijos vyriausybės vertybinių popierių rinkoje padėjo finansų rinkos infrastruktūros raidai ir prisidėjo prie talpesnės ir gilesnės valiutų ateities sandorių rinkos ssukūrimo.

Dar vienas Rusijos banko sprendimo įsileisti ne rezidentus į vyriausybės vertybinių popierių rinką motyvas buvo siekti strateginio tikslo – Rusijos integravimo į pasaulio finansų rinką.

1996m. liepos mėn. Rusija prisijungė prie Tarptautinio valiutos fondo Sutarties (Articles of Agreement) VIII straipsnio, tai rreiškė, kad rublis tapo konvertuojamas einamosiose operacijose ir kad Rusijos prisijungimą prie TVF Sutarties VIII str. panaikinta apribojimus ne rezidentų investicijoms į vyriausybės vertybinius popierius ir jų pajamų repatrijavimui. Laipsniško liberaliazavimo schema, kurią patvirtino Rusijos banko Direktorių valdyba, numato laipsnišką šių apribojimų panaikinimą tam tikram periodui.

Ši schema apima keturis etapus. Pirmame etape buvo įvesta nauja sandorių rūšis – savanoriški kompensaciniai ateities sandoriai – kaip apsauga nuo užsienio valiutos keitimo rizikos sandoriuose su ne rezidentais tiems įgaliotiems bankams, kurie sudarė ateities sandorius su ne rezidentu. Kompensacinių sandorių įsipareigojimai buvo taikomi tik tiems sandoriams, kurių terminas baigiasi 1997 m. Tuo pat metu panaikinamas ilgiausio ateities sandorių termino apribojimas.

Antrame ir trečiame etape sumažinami ir panaikinami apribojimai dėl trumpiausio ateities sandorių tarp įįgalioto banko ir ne rezidento termino. Paskutiniame etape panaikinti visi apribojimai grynųjų pinigų ir ateities sandoriams tarp įgaliotų bankų ir ne rezidentų. Viso to rezultatas tas, kad nebelieka jokių apribojimų pajamoms, kurias ne rezidentai gali gauti investuodami į vyriausybės vertybinius popierius; nebelieka ir trumpiausio i.nvesticijų termino apribojimų.

Tačiau visų šių apribojimų panaikinimas nereiškia, kad Rusijos bankas atsisako užsienio investuotojų dalyvavimo vyriausybės vertybinių popierių rinkoje kontrolės. Jei reikia, centrinis bankas reguliuoja visų investicijų į GKO ir OFZ ne rezidentų dalį. Būtent todėl iiš ne rezidentų ir toliau reikalaujama investuoti per vadinamąsias S tipo sąskaitas, kurios leidžia konvertuoti valiutą investicijoms ir repatrijavimui, be to, jos yra labai patogi finansų srautų kontrolės priemonė.

Svarbus Rusijos banko finansų rinkos reguliavimo politikos elementas yra jos infrastruktūros raidos skatinimas. Įspūdingiausia pažanga šioje srityje taip pat yra susijusi su vyriausybės vertybinių popierių rinka, tačiau į ją galima žiūrėti ir kaip į visos Rusijos finansų rinkos infrastruktūros plėtotę. Regioninis GKO – OFZ rinkos tinklas plečiasi toliau; per vienerius metus prie Maskvos tarpbankinės valiutų biržos depozitoriumo ir prekybos sistemos bei tiesioginės prekybos prisijungė naujos regioninės operacijų salės. Iš viso septynios operacijų salės (o ateity ir daugiau) vykdo operacijas realiu laiku.

Vyriausybės vertybinių popierių rinka turi lemiamą įtaką visų kitų Rusijos finansų rinkos segmentų raidai. Todėl Rusijos banko koncentruotos pastangos gerinti šios rinkos infrastruktūrą ir užtikrinti maksimalų jos stabilumą gali būti vertinamos kaip siekimas sukurti palankų klimatą visos finansų rinkos plėtrai.

Nevyriausybinių įmonių vertybinių popierių rinką reguliuoja Federalinė vertybinių popierių komisija, kuri yra vyriausybinė organizacija. Įmonių vertybinių popierių rinkai trūko pažangių prekybos salių, veikiančių pristatymo už užmokestį pagrindu ir aptarnaujamų patikimomis atsiskaitymų sistemomis. Įdėjus daug pastangų, šiai dienai situacija pagerinta.

Didelė investicijų į pramonės įmones dalis šiuo metu ateina iš užsienio investuotojų, juolab kkad Rusijos vertybinių popierių leidėjai atiduoda pirmenybę GDR ir ADR priemonėms, siekdami įsijungti į užsienio akcijų rinkas ir ieškoti papildomo kapitalo.

Šiuo metu ir užsienio, ir vietiniai investuotojai pirmenybę teikia privatizuotų įmonių akcijoms, ypač perspektyviausiuose Rusijos pramonės sektoriuose. Paprastai šie vertybiniai popieriai yra skaidrūs, patogūs nuosavybės teisių perregistravimo atžvilgiu ir parengti prekybai tarptautinėje biržoje.

Pagrindinis nevyriausybinių vertybinių popierių sektoriaus raidos rezultatas šiuo metu yra naudojamų priemonių ir technologijų tobulėjimas, tad jo augimo tempas ima greitėti. Visa tai suteikia pagrindo tikėtis, kad įmonių vertybinių popierių rinka, kurioje nuolat daugėja užsienio investicijų, taps dar patrauklesnė ir virs išsivysčiusiu bendros Rusijos finansų rinkos elementu. To pasekoje Rusijos privatūs subjektai leidžia vidutinio termino fiksuotos palūkanų normos obligacijas šalies rinkoje.

Rusijos finansų rinka yra viena iš nacionalinių rinkų, atsiradusių ir besivystančių tuo metu, kai egzistuoja veiksmingos pasaulio finansų rinkos, o vienas iš kylančių rinkos bruožų yra tas, kad jos pasirodė pasaulio bendruomenės išbandytų organizacinių formų pagrindu ir orientuojasi į integraciją į pasaulio finansų rinką. Laikui bėgant besikuriančios nacionalinės rinkos tampa svarbiu veiksniu, darančiu įtaką pasaulinėms finansinės sferos funkcionavimo sąlygoms.

Vėliau klestint ekonomikai, plečiant ir tobulinant visuomeninius materialinius poreikius 1998m., norėdama įveikti finansinę krizę Rusijos bankas vykdė bankinės sistemos restruktūrizaciją komercinių bankų pagerinimui ir jų likvidumo pakėlimui. Tuo mmetu įstatymų tvarka buvo iš rinkos išstumti neveiklūs bankai. Atstatant bankų veiklą daug įtakos turėjo restruktūrizuotų kredito organizacijų įkūrimas ir tarpžinybinio koordinacinio komiteto bendradarbiavimas, išvystant bankininkystę Rusijoje. 2001m.viduryje Banko ekonomikos sektorius įveikė krizės padarinius.

Viso to pasekoje pinigų, valiutos kurso politikoje, padidėjo aukso rezervai, nėra staigių valiutos keitim.o kurso svyravimų. Rusijos banko veikla, vystant atsiskaitymų sistemą, buvo nukreipta finansinio sektoriaus patikimumo ir efektingumo kėlimui, bei stabilumui ir šalies ekonomikai gerinti. Siekiant pagerinti informacijos skaidrumą mokėjimo sistemoje, Rusijos bankas įvedė kreditiniu atsiskaitymu apskaitą teritorinių bankų skyriuose.

Iki šių dienų vis dar vyksta reforma bankininkystės sektoriuje. Šios reorganizacijos strateginiai tikslai:

• bankinės sistemos stabilumo gerinimas;

• banko sektoriaus funkcijų kokybės gerinimas visuomenės santaupoms ir įmonių finansams.3. Išvados.

1. Centrinis kiekvienos šalies bankas yra svarbiausia finansų institucija šių institucijų sistemoje, vienaip ar kitaip projektuojanti ir valdanti centrinio banko veiklą, visų finansinių institucijų, kartu ir finansų sistemos veiklą.

2. Be atliekamų funkcijų komerciniams bankams, centrinis bankas teikia daug paslaugų vyriausybei, taigi jis veikia kaip vyriausybės bankas.

3. Rusijos bankas savo funkcijas atlieka nepriklausomai nuo valstybinių organų, t.y. savo funkcijas vykdo savarankiškai, bendradarbiaudamas su Rusijos Federacijos vyriausybe.

4. Rusijos banko vadovybė vykdo lanksčia monetarinę politiką siekiant pagerinti visos finansų rinkos ir atskirų jos dalyvių veikos reguliavimo sistemą.

5. Rusijos patirtis rodo, kad optimalių finansų rinkos reguliavimo tikslų

pasirinkimas, plėtojimo etapų nustatymas ir veiksmingų kontrolės priemonių panaudojimas yra pagrindinė sėkmės sąlyga kuriant visiškai naują nacionalinę rinką.NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Rutkauskas A.V. Finansų rinkos ir institucijos. Vilnius: VGTU, 1998.

2. Ališauskas L., Vaškelaitis V. Šiuolaikinės bankų sistemos. Vilnius: 1998.

3. Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. Vilnius: 1995. 639p.

4. Petraškevičius V. Pinigai, bankai ir monetarinė politika. Vilnius: Technika, 1995.

5. http://finansai.tripod.com

6. www.cbr.lt