Organizacija, vadovas ir sėkmingas valdymas

Turinys

Įvadas 3

1. Organizacija, vadovas ir sėkmingas valdymas 4

2. Strateginis planavimas 6

3. Strategijos įgyvendinimo planai 10

Išvados 14

Literatūra 15Įvadas

Vadyba – valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, įmonėms. įvairaus

tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir 1.1. Vadybos mokslo

praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius

metu, o mokyklos – jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų

objektas yra socialines sistemos žmones. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairus

autoriai vadyba apibudina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas

apibudinimas -vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir

kontroles funkcijas socialinėse organizacijose.

Organizacija – ,tai grupe žmonių, kuriu veikla sąmoningai

koordinuojama stengiantis pasiekti užsibrėžia tikslą, ir kuria sudaro 2 ar

daugiau žmonių. Organizacija turi bendra tikslą; visi organizacijos nariai

drauge dirba siekiant šio tikslo. Vadybos tikslas yra organizuoti darbą

taip. kad numatytus įgyvendinus ir iškilusius uždavinius išsprendus

taikiai, per trumpa laika su mažiausiomis sąnaudomis.

Pagrindines vadybos kategorijos yra jos funkcijos, metodai ir gamybos

arba paslaugu valdymo operacijų sistema, sistemos sudarymas ir

funkcionavimas. Svarbi veiklos kryptis funkcionuojant rinkos sąlygomis yra

visuotines kokybes problema. Visuotines kokybes kategorija reiškia, kad

visose srityse darbas atliekamas laiku ir kokybiškai. Pagrindiniai vadybos

metodai yyra palyginimas, analize, sinteze, matematiniai metodai ir kt.

I.Organizacija, vadovas ir sėkmingas valdymas

1. Organizacijos, valdymo ir vadovu darbo apibudinimas – pagrindiniu

koncepcijų samprata

2. Formalios, neformalios ir sudėtingos organizacijos, jų tipai.

Organizacijų priklausomybe

nuo aplinkos.

1. Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Valdymo būtinybę, eesme,

vaidmuo ir

funkcijos, žemutines, vidutines ir aukščiausios grandies vadovai.

Menedžeris ir verslininkas.

Verslininkas vadovo vaidmenyje.

2. Organizacijos sėkmės komponentai: efektyvumas, ekonomiškumas ir našumas.

Nėra

„vieninteliu teisingu“ atsakymu vadyboje. Situacinis, integralinis vadybos

pobūdis. Nesėkmingos vadovu karjeros priežastys.

Organizacijos veikia visuose trijuose sektoriuose – gavybos, gamybos

ir aptarnavimo. Jų priklausomybe įvairi. Jos gali būti valstybines,

akcines, privačios, individualios ir kt. Vadovo darbas ir pats valdymo

procesas priklauso nuo organizacijos dydžio, gaminamos produkcijos ar

atliekamu paslaugu pobūdžio, dirbančiųjų kolektyvo, žmonių išsilavinimo,

kultūros lygio ir kitu veiksniu. Vadovo darbas visur labai įvairus ir sunku

nusakyti jo bendrus bruožus ir skirtumus. Vadovu darbui bendra tai, kad jų

veiksmai visuomet yra trumpalaikiai, įvairialypiai, skirtingi ir

fragmentiški. Jų nebūna visiškai vienodu. Be to kiekvienas vadovas atlieka

savo vaidmenį savaip. Tas darbas priklauso nuo jo budo bruožu, sugebėjimo

bendrauti, kvalifikacijos ir pan.

Galima paminėti tokius ssvarbius vadovo darbo barus:

1. Organizacijos vyriausias vadovas yra simboline figūra, atstovaujanti

organizacija kitur, pasirašo sutartis ir pan.

1. Tikrasis organizacijos vadovas yra jos lyderis.

2. Vadovas yra jungianti grandis pasitarimuose,

pasitarimuose,

susirašinėjimuose ir 1.1.

2. Vadovas – informacijos ieškotojas.

3. Informacijos platintojas – perduoda informacija kam reikia ir kur

reikia, bei

stengiasi, kad informacija nepaplistu kam nereikia.

4. Vadovas vaidina svarbu vaidmenį rengiant ir įgyvendinant

sprendimus,

vystant verslą.

3. Gamybos ar paslaugu organizatorius.

4. Dispečeris.

9. Išteklių paskirstytojas

10.Diplomatas.

Visi vaidmenys tampriai susieti ir sudaro vieninga vadovo darbo

visuma, jo turini. Juo organizacija didesne, tuo vadybos darbu daugiau,

todėl jie paskirstomi, išskirian.t atskirus lygius, darant horizontalu ir

vertikalu darbu pasidalijimą.

Greta formaliu įvairaus lygio vadovu, vadovaujančiu atskiru padaliniu

darbui būna ir neformalus lyderiai, grupes ir organizacijos. Neformalias

grupes sudaryti skatina draugai, giminystes ryšiai. pasipriešinimas

pokyčiams, savisauga, noras išlaikyti darbo vieta ir panašiai.

Visos organizacijos darbo sėkmė visada priklauso nuo aplinkos: vidines

ir išorines. Vidine aplinka – tai technologija, bendradarbiai, žemesni,

aukštesni ir lygus valdininkai. Nuo jų susiklausymo, susitarimo, sugebėjimo

bendrai dirbti siekiant tikslo priklauso organizacijos sėkmė ir ateitis.

Galima išskirti išorine aplinka: energija, žaliavos, medžiagų tiekėjai,

transportas.

medicininis ir buitinis aptarnavimas, prekyba ir t.t. Jei ši infrastruktūra

veikia optimaliai, dirbantieji neturi problemų, tai atsiliepia bendriems

organizacijos darbo rezultatams.

Organizacijos veiklos rezultatai labai priklauso nuo organizacines

valdymo strukūros. atskiru padaliniu tarnybų organizavimo, pavaldiniu

skaičiaus, valdymo struktūros, vadovu darbo stiliaus, elgesio ir pan.

Visais atvejais, kokia struktūra bebūtų, iškyla jos valdymo būtinybė,

valdymo funkcijos ir metodai. Kad darbas butu efektyvus yra atliekamas

darbo pasidalijimas -horizontalus: cechai, skyriai, barai, darbo vietos ir

vertikalus, pagal pavaldumą: generalinis direktorius, tarnybų direktoriai,

cechu viršininkai, meistrai, darbu vykdytojai ir atlikėjai. Kad

organizacija optimaliai veiktu būtina, kad visuose lygiuose atitinkamuose

padaliniuose, atitinkami žmonės gerai žinotų savo vietą, darbą, vaidmenį ir

atliekamas funkcijas.

Organizacijos sėkmės komponentai yra efektyvumas, naudingumas,

pelningumas, šie rodikliai apibudina santyki ggautu iš gamybos pajamų su jos

organizavimui išleistu lėšų dydžiu. Efektyvumas yra santykinis rodiklis.

Absoliutus rodiklis yra efektas. Tai yra konkreti pinigu suma. grynasis

pelnas, kuris panaudojamas tolesniu tikslu įgyvendinimui.

Kitas sėkmės rodiklis – našumas. Tai pagaminamu gaminiu kiekis per

laiko vienetą. Našumo rodiklis susietas su kokybe. Niekada nebūna

vieninteliu teisingu sprendimu vadyboje. Visais atvejais yra skirtingos

situacijos, vadovai, sprendimai, kuriu niekas negali pakartoti. Viskas

priklauso nuo situacijos. 2.Strateginis planavimas

Planavimo rūšys ir jų apibudinimas. Strateginio planavimo esme.

funkcijos ir

privalumai.

Strateginio planavimo procesas: ištekliu paskirstymas, prisitaikymas prie

aplinkos,

vidine koordinacija ir strateginis įžvalgumas.

Strateginio planavimo funkcijos: misijos pasirinkimas, aplinkos įvertinimas

ir analize,

organizacijos stipriųjų ir silpnųjų savybių vadybinis patikrinimas –

marketingas, finansai, gamyba,

darbo ištekliai ir kultūra, strateginiu alternatyvu analize, strategijos

pasirinkimas, strateginio plano

įgyvendinimo kontrole, strategijos įvertinimas, strategijos ir struktūros

atitikimo patikrinimas,

vadovu komandos sudarymas.

4. Tarptautines veiklos planavimas.

Strateginio planavimo prasme yra vadovybes daromu veiksmu ir sprendimu

visuma, padedanti organizacijai įgyvendinti ilgalaikius tikslus.

Strateginis planavimas – įrankis valdymo sprendimams priimti, naujovėms

įdiegti ir pokyčiams realizuoti. Strateginio planavimo procese išskiriamos

4 pagrindines strategines veiklos rūšys: 1) ištekliu paskirstymas; 2)

prisitaikymas prie aplinkos: 3) vidine koordinacija; 4) strateginis

įžvalgumas.

Išteklių paskirstymo procesas apima ribotu ištekliu naftos ir jos

produktu, pažangių technologijų, kompetentingo, mokančio dirbti personalo

paskirstymą. Prisitaikymas prie aplinkos aprėpia visus strateginio pobūdžio

veiksmus, kurie gerina organizacijos santykius su aplinka. Vidine

koordinacija atspindi organizacijos stipriąsias ir silpnąsias savybes ir

leidžia pasiekti efektyvaus vidiniu operacijų vyksmo, kokybiško darbo,

gaminiu ir 1.1. Strateginis įžvalgumas -sisteminis mastymas, įgyvendinamas

formuojant personalą, sugebanti mokytis iš praeityje sukauptų strateginių

sprendimų, pažangios patirties ir klaidu. Esmingiausios valdymo funkcijos,

kurių dėka strateginiai veiksmai tampa realiai įgyvendinami, yra šios:

1) misijos pasirinkimo ir tikslų suformulavimas;

2) aplinkos įvertinimas ir analize;

3) organizacijos stipriųjų ir silpnųjų vietų vadybinis patikrinimas;

4) strateginiu alternatyvu analize ir strategijos pasirinkimas;

5) strateginio plano realizavimas;

6) strateginio plano įgyvendinimo kontrole;

7) strateginio plano įvertinimas;

8) strateginio plano ir organizacijos struktūros patikrinimas;

9) vadovu komandos sudarymas.

Žodis strategija* kilo iš graikų kalbos strategas ir reiškia generolo

menas. Turi karine kilme. Strategija padėjo išspręsti daugeli kariniu ir

civiliniu problemų. Organizacijos strategija sudaro detalus, išsamus,

kompleksinis planas pasirinktiems tikslams ir misijai įgyvendinti. Būtina

prisiminti, kad strategija vysto aukščiausią valdžia, o jos realizavime

turi būti numatytas visu valdymo lygiu dalyvavimas, remiantis Lietuvos

interesais. Strateginio plano kūrimas – sistemingas ir kruopštus

pasiruošimas ateičiai, todėl būtina sutelkti dėmesį esminiams klausimams

spręsti, misijai ir tikslams pasirinkti bei sprendimams priimti ir

realizuoti. Tikslu pasirinkimas irgi yra ilgas ir sudėtingas darbas.

Tikslai turi būti neprieštaraujantys, apibendrinti, daugiapakopiai.

perspektyvus ir orientuoti laiko atžvilgiu. Pats svarbiausias organizacijos

tikslas, išreiškiantis jos gyvavimo prasme, vadinamas misija. Visi kiti

tikslai tarnauja misijai atlikti. Misija apibudina ir organizacijos

statusu, numato tikslu įgyvendinimo kelius, principus ir žmones.

Pasirinkdama misija organizacija turi atidžiai

stebėti aplinka ir nuolat

atsižvelgti i 2 klausimus: 1) kas yra organizacijos klientai;

2) kokius klientu poreikius ji tenkina.

Klientu gali būti žmogus arba organizacija. Pabrėžiant misijos svarba

būtina įvertinti vadovu savybes, nes vertybes orientuoja vadovus priimti

būtinus sprendimus, kurie nulemia jų pobūdį, turini ir dvasia. Išskiriami 6

vertybių orientyrai., kurie taikomi valdymo sprendimams priimti:

1) teoriniai – tiesa, žinojimas, racionalus mastymas, mokėjimas ir 1.1.

2) ekonominiai – turto kaupimas, nauda, efektyvumas, kokybe,

praktiškumas.

3) politiniai – valdymo menas, valdžia, jos sprendimu pripažinimas iir

kt.

4) socialiniai – geri žmonių tarpusavio santykiai;

5) estetiniai – menine harmonija, tobula forma, patogus dizainas ir kt.

6) religiniai orientyrai – santarve su pasauliu, visata.

Kad pasirinkti tikslai galėtų būti sėkmingai įgyvendinti jiems būtini

tokie bruožai: konkretumas, realumas, orientacija laike, savitarpio

palaikymas, aplinkos įvertinimas ir analize.

Tik nustačiusi savo tikslus ir pasirinkusi misija organizacija pradeda

strategijos planavimo diagnostikos etapą. Pirmasis žingsnis – aplinkos

tyrinėjimas:

3) pokyčių, turinčių įtakos strategijos įgyvendinimui, įvertinimas;

4) veiksnių, keliančių grėsmę strategijos įgyvendinimui, įvertinimas;

3) kelių, suteikiančių ddidesnes galimybes strategijos įgyvendinimui,

atradimas.

Aplinkos analizė – įrankis, su kuriuo strateginio plano rengėjai

kontroliuoja veiksnius,

suteikiančius didesnes galimybes arba parodančius kylančia grėsmę.

Kokybiškai atlikta analize duoda svarbius duomenis strateginiam planavimui

ir perspėja apie gresiančius pavojus. Siekiant įvertinti tuos pavojus

organizacija privalo nuolat atsižvelgti ii 3 pagrindinius klausimus:

1) kur ji dabar yra;

2) kur ji turėtų būti ateityje;

3) ką reikėtų daryti, kad organizacija persikeltu iš ten, kur ji yra i

ten, kur turėtų būti.

Aplinkos analizes procese išskiriami 7 galimybių ir pavoju veiksniai:

1) ekonominiai;

2) politiniai;

3) rinkos;

4) technologiniai;

5) tarptautiniai;

6) konkurenciniai;

7) socialiniai. ^

Ekonominiai – esama ir prognozuojama ekonomikos būklę, kuri gali

daryti įtaką organizacijos tikslams. Tai infliacija, užimtumo lygis,

mokesčiai, valiutos stabilumas, eksporto importo balansas ir kt. Valstybine

organizacija dalyvauja politiniame gyvenime. Todėl vyriausybe nuolat

kontroliuoja savivaldybių dokumentus, tarifus, prekybos sutartis, mokesčius

ir kitus dalykinius verslo klausimus. Todėl valstybine organizacija įdėmiai

seka vyriausybes politine veikla ir žiūri, kokią tai turi reikšme rinkai.

Rinkos aplinkos analize apima daugeli tu, kurie gali nulemti str. plano

sėkmę aarba nesėkmę (gyventoju pajamos, perkamoji galia, konkurencija ir

kt.). Dėl technologiniu aplinkos pokyčių org. gali atsidurti beviltiškoje

pralaimėjusiojo padėtyje. Technika ir technologija daro įtaka sprendimui

priimti, siekiant įgyvendinti pasirinktus tikslus. Organizaciniam darbui

didelę įtaką daro tarptautiniai veiksniai ir dauguma jų susiję su

tarptautine rinka (vienose šalyse perka žaliavas, kitose realizuoja ir

1.1.). Kurdama savo strategija, organizacija siekia sustiprinti vidaus

rinka ir laukia vyriausybes paramos.

Veikiama aplinkos, organizacija negali sau leisti ignoruoti konkurentu

reakcijos. Analizuojant konkurentus, jų veikla, siekiama atsakyti i

klausimus:

1) kokie konkurentu veiksmu motyvai?

2) Ką dabar vveikia konkurentas?

3) ką jis žada daryti ateityje?

Nagrinėjant konkurentus, būtina analizuoti ne tik savo, bet ir jų

tikslus, įvertinant konkurentu strategija, jų stipriąsias ir silpnąsias

savybes bei, kuo remiantis imtis veiksmu, veiksmingu priemonių konkurento

padėčiai susilpninti.

Socialinius veiksnius apibudina kintančios visuomenes lūkesčiai,

dorove, žmonių tarpusavio santykiai, konkurencija, nusikalstamumas ir t.t.

Pastarieji du paminėti veiksniai gali būti pačių sunkiausių problemų

priežastimi. Strategijos planavime didelis dėmesys skiriamas išoriniams

kliūtims, pavojams ir galimybėms, nes nuo išoriniu pavoju ir kliūčių niekas

neapdraustas..

Vadybinis patikrinimas yra procesas, įrankis, kurio pagalba nustatomos

vidines problemos. Todėl strategijos planavimo metu tikrinamos tokios

funkcijos: marketingas, finansai, gamyba, personalas, vadybos kultūrą ir

kt.

Nagrinėjant marketingo strategija, kreipiamas dėmesys i rinkos talpa,

konkurentu sugebėjimus, gamybos ar paslaugu įvairove, demografine

statistika, aptarnavimo sektoriaus kokybe, reklamos pelną ir 1.1.

Finansai, buhalterine apskaita, organizacijos finansines veiklos

analize turi padidinti strategijos planavimo efektyvumą, padėti išaiškinti

esamas ir galinčias susidaryti ateityje silpnąsias vietas, dėl kuriu gali

iškilti grėsmę. Gamyba arba paslaugos yra organizacijos gyvavimo prielaida,

prasme, todėl nuolatos analizuojama padėtis šiose sferose. Tam tikslui

ieškoma atsakymu i tokius klausimus:

l)ar organizacija galės gaminti arba teikti paslaugas žemesnėmis

kainomis nei konkurentai?

2) ar turi organizacija alternatyvius tiekėjus?

3) ar gali organizacija aptarnauti tas rinkas, kuriu negali aptarnauti

konkurentai?

4) ar turi organizacija efektyvia gamybos ar paslaugu kokybes kontroles

sistema?

Bet kokia technine ar technologine nnaujove be žmogaus, kvalifikuoto

specialisto nieko nereiškia, todėl, siekiant įgyvendinti savo strategija,

organizacija moko žmones . vysto jų galimybes, nes maksimali grėsmė

ateičiai – silpnas personalas, o stiprus personalas reikalauja ir aukštos

valdymo kultūros. Norint, kad butu įvertinti dirbančiųjų lūkesčiai,

tikslinga visus darbuotojus įtraukti i vadybine veikla, parodyti visiems

tas vietas, kurioms reikia skirti skubu dėmesį, ir tas vietas, kurios gali

žlugti. Subalansavus vidaus jėgas, silpnas vietas, kliūtis ir gresiančius

pavojus, rengiamos strategines alternatyvos.

Bet kuri organizacija gali pasirinkti 4 pagrindines strategines

alternatyvas: ribotą augimą, augimą, mažinimą ir visu minėtų alternatyvų

derinį. Ribotas augimas yra strategine alternatyva, kuria naudojasi dauguma

organizacijų. Jai būdingas tikslu nustatymas remiantis tuo, kas jau

pasiekta, t.y. atsižvelgiant į esamą padėtį. Riboto augimo strategija

taikoma ten. kur nusistovėjusį gamybos technologiją ar paslaugos, ir

organizacija patenkinta savo padėtimi. Augimo strategija įgyvendina

padidintus ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus. Ji dažniausiai pasirenkama

ir taikoma sparčiai besivystančiose šakose, kur kinta technologija, gaminiu

nomenklatūra ir asortimentas. Mažinimo strategija yra paskutinio šanso

strategija. Tai siekimas optimaliai perorientuoti gamyba

ar paslaugas. Mažinimo strategija baigiasi organizacijos likvidavimu arba

atsisakymu to, kas nebereikalinga, ir esamu pajėgumu perorientavimu.

Mažinimo strategija taikoma kai organizacijos darbo rodikliai blogėja,

ekonomika yra stagnacijos būklėje, kai reikia gelbėti organizacija. Visos 3

minėtos strategijos derina tas organizacijas, kurios dirba tose srityse ir

šakose bei apima gamyba ar paslaugas arba kelias gamybos ir paslaugu šakas.

Visais atvejais, organizacija, išsamiai aapsvarsčiusi galimas alternatyvas,

pasirenka ta, kuri gali labiausiai užtikrinti jos ilgalaiki būvį, efektyvu

gyvavimą, o kad vadovai galėtų teisingai pasirinkti strategija, jie privalo

turėti aišku ir visu palaikoma ateities vaizdą. Strateginis pasirinkimas

turi būti aiškus ir ne dviprasmiškas. Jis turi įvertinti esama rizika,

vyriausybes politika, požiūrį į verslą bei verslininkus bei kitus

veiksnius, šiandien Lietuvoje visi verslai susieti su tarptautine rinka, ir

tai įgauna papildomą riziką todėl organizacijos vadovai privalo analizuoti

ne tik vidaus galimybes bei pavojus, bet ir analogiškai elgtis atžvilgiu tų

šalių, su kuriomis susieta veikla.. 3.Strategijos įgyvendinimo planai

•Strategijos plano realizavimas. Strateginio plano realizavimo

taktika, politika, procedūros, taisykles ir kontrole.

•Planavimo ir kontroles tarpusavio ryšys. Biudžetas, jo sudarymo

etapai ir rodikliai.

•Tikslinis valdymas ir jo kompleksinis pobūdis. Tikslu parengimas,

veiksmu planavimas, tikslinio valdymo patikrinimas ir įvertinimas,

tikslinio valdymo koregavimas ir kontrole.

•Strateginio plano ir strategijos įvertinimas. Kiekybiniai ir

kokybiniai įvertinimo kriterijai. Strategijos ir organizacijos struktūros

atitikimo patikrinimas. Strategijos įgyvendinimo vadovu komandos sudarymas.

Strategijos planas įgauna prasme tik tuomet, kai jis realizuojamas,

įgyvendinamas, turi finansavimą. Organizacijos tikslai nustato, ką ji nori

pasiekti ir kada ji nori gauti geidžiamą rezultatą. Paprastai organizacijos

strategijos planuose tikslu pasiekimo metodas apibudinamas apskritai,

bendrąja prasme, o vykdytojams paliekama veiksmu laisve. Vykdytojas gali

pasirinkti tokius veiksmus, kad tikslai butu lengviau pasiekiami arba kad

jie nebūtų pasiekti. Norėdama išvengti neigiamu pokyčių įgyvendinant

tikslus, organizacija parengia vykdytojams konkrečius nurodymus,

kontroliuoja

jų darbą ir koreguoja jį. Pagrindine idėja yra padaryti darbą

vykdytojams visiškai aišku, suprantama ir palankiai nuteikti visus

vykdytojus laiku ir iš pirmo karto kokybiškai atlikti darbą. Dėl to

organizacijos vadovybe nuolat kuria protinga taktika, išmintinga politika

ir aiškias procedūras bei taisykles. Taktika vadinami trumpalaikiai

tikslai, kurie derinasi su ilgalaikiais strateginiais ir palengvina jų

pasiekimą. Taktiką dažniausiai numato vidutines grandies vadovybe ir

trumpesniam laikotarpiui negu strategiją. Strateginiai rezultatai negali

būti pasiekti per kelis metus, o taktiniai rezultatai pasireiškia greičiau.

Sudarius strateginius ir taktinius planus, organizacija rengia

papildomus orientyrus, kad iišvengtu dezinformacijos ir neteisingo planų

aiškinimo. Tam tikslui numatoma išmintinga toliaregiška politika –

esmingiausių veiksmų ir sprendimų priėmimo būdas, kuris palengvina

įgyvendinti užsibrėžtus ilgalaikius tikslus. Organizacijos politika nustato

aukščiausioji vadovybė ir ilgam laikui. Oganizacijos politiką galima

apibudinti kaip įstatymų kodeksą, kuris nurodo kaip veikti, koordinuoti

kitu veiksmus atliekant savo misija. Politika apsaugo vadovybe nuo

trumparegių sprendimų priėmimo.

Kai sėkmingam vadovavimui vienos politikos nepakanka, vadovybe

parengia reikalingas procedūras. Sudarant procedūras, naudojamas praeities

patyrimas (tiek pažangus, tiek klaidos) priimant sprendimus ateičiai.

Dažnai priimant sprendimus organizacijos valdymo situacija kartojasi. Dėl

ekonomiškumo šiam tikslui naudojami standartiniai sprendimai, t.y.

aprašymas veiksmu, kuriu reikia imtis konkrečioje situacijoje. Tie veiksmai

vadinami procedūromis. Procesai yra standartiniai, programuoti sprendimai,

kurie apsaugo vykdytojus nuo dviračio išradinėjimo.

Kai planu įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo tikslaus užduoties

įvykdymo, organizacijos vadovybe gali atsisakyti pasirinkimo laisves. Pvz.:

atsakinguose postuose į darbą ppriimami tik kvalifikuoti žmonės, ištvermingi

ir kt. Dažnai būna tokių situacijų, kai samdyti bet kokių žmonių negalima.

Visa tai numato taisykles, kurios tiksliai apibrėžia, kas būtinai turi būti

padaryta organizacijoje, joje susidarius specifinėms situacijoms. Taisykles

skiriasi nuo procedūrų tuo, kad sprendžia konkrečiai apibrėžtą klausimą.

Procedūros nustatomos situacijom, kai atliekami keli nuoseklus, tarpusavyje

susieti veiksmai arba darbai.

Strateginių planų įgyvendinimui naudojama visa eile metodu, planavimo

ir kontroles procesams suderinti. Plačiausiai naudojami du metodai:

biudžetas ir tikslinis valdymas. Viena.s pagrindinių organizacijos uždavinių

yra kuo efektyvesnis išteklių panaudojimas. Kontrolė padeda

reguliuoti išteklius, efektyviau juos naudojant, ir greičiau pasiekti

užsibrėžtą tikslą. To siekiant, planuose detalizuojami ištekliai pagal

rūšis, tikslus ir laiką. Pats geriausias būdas tai padaryti , t.y.

geriausiai paskirstyti išteklius ir efektyviai juos panaudoti, yra

biudžetas. Biudžetas yra pagrindinis planų įgyvendinimo elementas.

Labiausiai paplitę piniginiai matai biudžetui ssudaryti yra litas ir JAV

doleris. Piniginis matas naudojamas tam, kad nuolat žinotume savo galimybes

-kiek turime pinigų ir ką galime padaryti. Organizacijos biudžetas

sudaromas etapais. Paprastai išskiriami 4 etapai:

2. Aukščiausioji vadovybė paskelbia bendruosius tikslus.

3. Atskiri padaliniai rengia sąmatas metams ar kitam laikotarpiui.

4. Aukščiausioji vadovybė analizuoja, tikrina ir taiso šias

sąmatas, bei pateikia

pasiūlymus biudžetui sudaryti.

5. Žemesnio rango vadovai reaguoja i aukščiausios

vadovybes pataisymus,

patikslina savo išteklius, galimybes ir koreguoja planus. Čia

darbai jau paskirstyti

konkretiems vykdytojams (žmonėms, skyriams), nurodant

jų tikslus ir

kontrolinius rodiklius.

2. Grynoji dabartinio kapitalo vertę Lt arba $ yra skirtumas tarp

dabartines grynųjų pinigų vertės ir nustatytosios, esant perskaičiavimo

procentui tokiam, kuri organizacija laiko normaliu, bei investuoto

kapitalo.

GDVK=[C,

C2(l+t)"2+

Cn(l+t)"n] -1,

čia:

G – grynųjų pinigu srautas;

t – perskaičiavimo procentas (diskontavimo);

I – investuotas kapitalas;

C – kas lieka organizacijos kasoje grynais pinigais;

C = (grynasis pelnas) + (rezervines atsargos )+ (amortizaciniai

atskaitymai);

Metinis grynųjų pinigų srautas = (metines pajamos) – (metines

išlaidos);

n – metu skaičius.

Jei šis skirtumas didesnis už 0, kapitalas yra rentabilus. Reikia

tiksliai nustatyti investicijų gyvavimo trukmę metais n ir metines pajamas

bei išlaidas, sužadintas tu investicijų. Dabar grynųjų pinigų srautas

dažniausiai naudojamas praktikoje ir yra svarbiausias elementas, nustatant

organizacijos finansinę padėtį. Jų reikalauja bankai sudarant verslo

planus, imant paskolas.

2. Vidutinis rentabilumo procentas yra toks, kuriam esant būna

pusiausvyra tarp investuoto kapitalo I ir bendros grynųjų pinigu sumos C:

C,

+ C2(l+t)“2+ .+ Cn(l+t)“n = I.

Jeigu pvz.: t yra didesnis u? minimalu organizacijos rentabilumo

procentą, tai investuotas kapitalas rentabilus.

4. Lėšų apsimokėjimo taškas – dalis išlaidų bet kuriame versle, kurios

yra iš dalies pastovios arba fiksuotos.

[pic[pic]

pelnas

nuostoliai

čia:

V – sąlyginai kintama dalis;

F – fiksuota dalis;

F +V = Px,

P – gaminio pardavimo kaina;

X – parduotų gaminių skaičius.

5. Investuoto kapitalo aapsimokėjimo laikas nustatomas dalijant

investuotą kapitalą iš

grynųjų metinių įplaukų.

6. Paprastasis rentabilumas nustatomas procentais dalijant grynąjį pelną

plius palūkanas iš

investuoto kapitalo ir dauginant iš 100%.

7. Perskaičiuotas grynųjų pinigų srautas

CD=Co+ C, (1+i)1 + C2(l+i)2+ .+ Cn(l+i)n čia i – perskaičiavimo

koeficientas.

Tikslinto valdymo esme – biudžeto sudarymo tęsinys, efektyvi jo

panaudojimo kontrole. Tikslinis valdymas yra procesas, apimantis keturis

tarpusavyje susietus etapus:

2. trumpu ir aiškiu formuluočių tikslams parinkimas;

3. realių planų jiems pasiekti sudarymas;

4. sisteminga darbo kontrolė ir pasiektų rezultatų paskaičiavimas

ir įverti.nimas;

4.organizacijos veiklos koregavimas, siekiant užsibrėžtų tikslų,

o tokių tikslų parengimas yra pirmasis tikslinio valdymo

etapas. Kiekvienas organizacijos narys turi žinoti ir teisingai

suprasti savo bei organizacijos tikslus.

Antrasis tikslinio valdymo etapas – realiu veiksniu planavimas.

Planuojant, vertinamos organizacijos galimybes, atsižvelgiant į iškilusias

problemas , ir tuo užtikrinamas numatytas kalendorinis darbų planas.

Siekiant šių darbų kokybiško atlikimo, iš pirmo karto palaikomi geri

tarpusavio santykiai, reikiama panaikinti baimę, dėl klaidų ir pan.

Trečias etapas – tikslinio valdymo rezultatų parinkimas ir

įvertinimas. Nustatomas tikslu pasiekimo lygis, nagrinėjamos kliūtys bei

skatinimai už gerą darbą.

Ketvirtajame etape atliekamas tikslinio valdymo koregavimas bei

kontrolė. Po to nustatoma, kad tikslai nebuvo pasiekti, ir vadovybe

įsitikinusi, kad ji teisingai nurodė priežastis, sprendžia, kokių

koreguojančių priemonių reikia imtis, nukrypimams pašalinti. Jei nustatoma,

kad užsibrėžti tikslai buvo per sunkūs, nebūtina iškart mažinti darbo

apimties, nesėkmes priežastis gali būti kitur: struktūroje, technologijoje,

medžiagų kokybėje ir pan. Tikslinio valdymo koregavimas yra labai subtilus

dalykas, todėl, priimant galutini sprendimą, būtina išsami analizė, tiksli

improvizacija ir kruopštus pasiruošimas ateičiai.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad strateginio plano

įgyvendinimas yra paprastas dalykas, todėl būtina nuolat vertinti atliktus

darbus ir juos koreguoti bei ieškoti naujovių, geresnių būdų darbams

atlikti. Organizacijos strategija nuolat vertinama, lyginant darbo

rezultatus su užsibrėžtais tikslais. Vertinimo procesas naudojamas kaip

grįžtamojo ryšio mechanizmas strategijai koreguoti. Strategijos tikrinimas

turi būti atliekamas sistemingai, pastoviai ir apimti visus valdymo lygius.

Vertinant organizacijos strateginį planavimą, reikia atsakyti i tokius

klausimus:

1) ar strategija derinasi su vidaus galimybėmis?

2) ar strategija neviršija leistino rizikos laipsnio?

3) ar turima pakankamai išteklių?

4) ar strategija atsižvelgia i išores pavojus ir galimybes?

5) ar numatyti geriausi darbu atlikimo budai, ir ar galima juos dar

patobulinti?

Vertinimo procese naudojami kiekybiniai ir kokybiniai kriterijai.

Kiekybiniams priskiriami: 1) rinkos talpa; 2) personalo kaita; 3)

pravaikštos; 4) prarastos dėl streiku darbo dienos; 5) akcijų kursas; 6)

dividendų norma; 7) grynasis pelnas; 8) darbuotoju pasitenkinimas ir t.t.

Kokybiniai kriterijai yra šie: 1) sugebėjimas įtraukti kvalifikuotą

personalą; 2) pavojų skaičiaus sumažinimas; 3) rinkos pažinimas; 4)

darbuotojų pasitenkinimas darbo sąlygomis; 5) pasitaikiusių galimybių

išnaudojimas ir t.t. Rimčiausia įtaką strategijos vertinimui daro laiko

veiksnys, čia turima omenyje

klimatines sąlygos, galimybę dirbti,

aprūpinimas ir kt. Strategijos vertinimui įtakos turi skaičiavimų ir

matavimų tikslumas. Vadovai visada gali pataisyti, pagražinti savo darbo

rezultatus. Teisingas darbų vertinimas yra labai aktualus ir dažnai sunkiai

pasiekiamas.

IŠVADOS

Modernios organizacijos, o taip pat metodologinių strateginio valdymo

aspektų analizė leidžia teigti, jog šiuo metu žinomos ir taikomos

strateginio valdymo teorijos ir koncepcijos nepajėgia paaiškinti, kaip

sukurti tokią organizaciją, kuri žinių visuomenėje galėtų būti laikoma

modernia. Tai lemia pati strateginio valdymo esmė, organizacijoje priimamus

sprendimus orientuojanti daugiau į .jos aplinkoje vykstančių pasikeitimų

valdymą. Strateginio vvaldymo paskirtis – numatyti organizacijos veiklos

kryptis ir tikslus, atspindinčius jos aplinkoje vykstančius procesus,

sukurti organizacijos strateginius resursus ar numatyti apsirūpinimo jais

būdus ir parengti bei realizuoti strategiją, geriausiai įvertinančią

veiklos aplinkybes bei šiuos resursus. Tilčiau, kaip matyti iš modernios

organizacijos ypatumų, jos elgseną ne mažiau lemia bendra organizacijos

socialinės sistemos kokybė, nes būtent pastaroji ir apsprendžia, kokie

procesai vyraus organizacijoje ir kokias galimybes turės joje dirbantys

darbuotojai realizuoti savo potencialą. Monografijos pirmojoje dalyje

atlikta strateginio valdymo metodologinių aspektų analizė išryškino

akivaizdžią tendenciją, jog organizacijų strategijos turi būti lanksčios,

leidžiančios operatyviai rreaguoti į aplinkoje vykstančius pakitimus. Kitaip

tariant, net ir stambių organizacijų strategijos panašėja į mažų

antreprenerinių firmų strategijas. Taigi, antrepreneriškumas tampa esminiu

bet kurios strategiškai valdomos organizacijos bruožu.

14 Literatūra

1 .Barczyk C. Casimir. Visuotinė kokybės vadyba. Vilnius, 1999 255p. 2.

Jankauskas A. Visuotinė kokybės vvadyba. Kaunas 2001 3.B. Neverauskas ir

kiti. Kaunas 1998

2. Stoner James A.F ir kiti. Vadyba Kaunas 1999

3. Jucevičius R. Strateginis organizacijų vystymas. Vilnius 1998