Valdymas
Valdymas
Literatūra:
Nikola Makiavelis – Valdovas;
Deil Karnegi – kaip susirasti draugų ir daryti jiems įtaką;
M.Parkinson – Parkinsono ir Merfio dėsniai;
P.Voterman – Menedžerio knyga;
P. Rodžersas – Vienos skrybėlės principas.
Valdymas/menedžmentas – yra grupinė veikla bendrų tikslų pasiekimui.
Valdymas/menedžmentas – yra darbo darymas kitų žmonių rankomis.
Pagrindinės menedžmento kryptys:
1) Empyrinio patyrimo kryptis (Votersas) – analizuojama skirtingi atvejai
ir išvedami dėsningumai;
2) Tarpasmeninių santykių kryptis – visas dalykas pateikiamas kaip
neginčijama tiesa, kuri yra priimama ir taikoma visai situacijai;
3) Matematinė mokykla – buvo išvystyta LTSR – tai formulių
suabsoliutinimas;
4) IInformacinio centro kryptis – turėti pilnavertį informacijos centrą.
Svarbiausias dalykas – vadovo aprūpinimas informacija;
5) Sociotechninės sistemos mokykla, susidedanti iš dviejų posistemių –
socialinės ir techninės. Teigė, kad tarp šių posistemių turi būti
harmonija. Kai harmonija yra pažeidžiama, prioritetą reikia suteikti
žmogui – socialinei posistemei.
Daug pastangų dedama sukonstruoti daviklių sistemą, kuri indikuotų jos
sveikumą ar nukrypimą. Deja nepateikiama sveikumo atstatymo receptų.
Greitų permainų menedžmente nebūna. Pasiruošus menedžmento subjektui, turi
būti paruoštas ir menedžmento objektas.
Menedžmentas, kaip mokslas susiformavo pramoninės revoliucijos metu.
Ekonominiu požiūriu pramoninė revoliucija sukūrė kkitos kokybės mokslą.
Šio mokslo pradininkai yra Teiloras ir Faiolas, jie buvo inžinieriai, kurie
patys sukūrė ir prižiūrėjo naująsias technologijas, patys organizavo darbą.
Teiloras pradėjęs organizuoti darbą, rado senas darbo organizavimo
tradicijas – tai buvo saldofoniškumo tradicijos. Tokiose sąlygose dirbdami
žmonės išnaudojo tik 30 % savo galimybių. Žmogus neturėjo neturėjo
galimybių atskleisti savo sugebėjimų.
Kuriant naują darbo organizavimo sistemą, buvo sukurtas mokslas apie
prastovas, žmogaus galimybių įvertinimas moksliškai, darbo vietos
moksliškas apibūdinimas, darbo racionalumo taikymas, paskatinimo-užmokesčio
mechanizmas, funkcinis specializavimas.
Teiloras sukūrė cechinę organizaciją. Faiolis sukūrė bendrą darbo
organizavimo piramidę.
Anri Faiolis – yra daug pažangesnis su savo menedžmento sistema, nei
Tailoras.
Principinė Anri Faiolio sistema yra jo sukurta menedžmento sistema.
Daugelis jo sukurtų principų nepaseno iki šiol. Jis buvo ne teoretikas, o
praktikas. Jo sukurta sistema yra jo darbo apibendrinimas.
Faiolio pagrindinis principas – vadovo žinios ir sugebėjimai X
praktika = SĖKMĖ.
Moraliniu rakursu – atsakomybė yra valdžios vainikas.
Valdymo požiūriu – yra galima valdymo destrukcija, degradacija, nes valdžia
nėra amžina.
Pagrindiniai Faiolio teorijos principai:
Drausmės principas – Faiolis pateikia tai kaip lojalumo, išorinių pagarbos
veiksnių visumą. Tačiau iš kitos pusės tai yra vadovo atsakomybė, vadovo
problema. Faiolis į drausmę žiūrėjo labai pažangiai – jis sakė, kad
teisingi tarpusavio santykiai gali užtikrinti drausmę.
Kompetencija yra vienas iš drausmės užtikrinimo veiksnių.
Nurodymų vienybės principas – tai vadovavimo vienybės principas. Tai
reiškia, kad kai yra viena organizacija, tai turi būti vienas vadovavimo
centras. Ši problema aiškiausiai matoma, kai vienos firmos du savininkai
negali nuspręsti, kuris iš jų bus vyresnis.
Asmeninių interesų pajungimas bendriems interesams:
1) asmeniniai interesai paklūsta grupės interesams;
2) grupės interesai paklūsta asmeniniams interesams (darbininkų interesai
paklūsta savininko interesams).
Kolektyvo apdovanojimo principas – idealus atvejis, kai abi pusės yra
patenkintos (darbuotojai yra patenkinti savo atlyginimu – savininkas
nemano, kad moka per daug).
Centralizacijos principas – idealu, kai yra protinga centralizacija – kuo
didesnė organizacija, tuo mažesnė centralizacija turėtų būti. Kuo
sudėtingesnė organizacijos veikla – tuo centralizacija turėtų būti didesnė.
Herarchijos principas – tai, kad visi įsakymai/nurodymai turi besalygiškai
pereiti per visas valdymo pakopas.
KOMANDŲ PERDAVIMAS
TEISINGAI NETEISINGAI
Tvarka turi būti taikoma ir žmonėms ir daiktams. Nustatytos logikos rėmuose
turi būti suorganizuota tvarka. Tačiau žmogiškasis faktorius yra tas, kad
nevienodai yra suprantama tvarkos sąvoka, tai priklauso nuo žmonių kokybės.
Teisingumo principas – kiekvienas žmogus turi įgimtą teisingumo jausmą.
Pažeidžiant teisingumą susidaro daugybė problemų. Teisingumo, be kitako,
reikia nepainioti su gerumu.
Stabilumo principas – kiekviena firma turi užsitikrinti pakankamu kiekiu
kvalifikuotų specialistų, kad būtų garantuotas firmos veiklos stabilumas.
Iniciatyvumo principas – jo esmė yra ta, kad kiekviena firma yra stipri
tiek, kiek joje yra erdvės inovacijai, tobulėjimui. Vadovas turi mokėti
palenkti save, duodamas pavaldiniui parodyti save.
Vienybės principas – tai personalo (komandos) vienybės principas ir firmos
stiprybės garantas – išto firmos jėga.
Dar vienas menedžmento mokslo tyrinėtojas ir atstovas yra Henris Fordas.
Savo doktrinoje jis apibūdina 20 a. menedžerio bruožus. Visų pirma, vadovas
yra ne tik vadovas, bet ir visuomenės veikėjas. Pagal Fordą, kiekvienas
gali būti vertinamas tiek, kiek jis pasitarnavo firmai. Tai lygybės
principas, kurio kriterijus yra darbas – vertinti galima pagal atliekamą
darbą.
Tuo metu nebuvo įstatymų verčiančių investuoti, skirti lėšų neįgaliesiems –
Fordas buvo pirmasis, kuris aktyviai tuom rūpinosi sukurdamas darbo vietas
neįgaliesiems.
Fordas pirmasis įsteigė socialinės orientacijos sistemas, kurios rūpinosi
darbuotojų sąlygomis, nes žinant, kuom yra nepatenkinti darbuotojai, galima
buvo greičiau ir kokybiškiau reaguoti sprendžiant tokias problemas.
Fordo pamokymas – negarbinkite praeities ir nebijokite ateities.
Fordo valdymo filosofijos supratimu, vienintelis konkurencinės kovos būdas
yra darbas.
Fordas, kaip ir Teiloras ar Faiolis, nebuvo teoretikas, jis buvo praktikas.
Šie trys mokslinio menedžmento pradininkai apibūdino šį naują mokslą kaip
doktriną.
Eltonas Mayo sukūrė žmogiškųjų santykių doktriną. Jis atrado grupinės
psichologijos fenomeną, kas yra žmogiškasis veiksnys. Šios doktrinos
atradimas davė pradžią pažangiam menedžmento sistemos sukūrimui.
Sisteminis požiūris sako, kad viskas valdymo procese yra tarpusavyje
susiję, kad nėra vieno sverto, kuris galėtų palaužti sistemą, nes yra
daugelio svertų visumos sistema.
Pagal Mayo, valdymo darbas turi būti atliktas pavaldinių rankomis.
SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ
Kapitalistinė labdaros idėja – negalima neigti, kad galima nesiskaityti su
socialine nuomone. Bendruomenės nuomonė gali turėti intervenciją.
Vadovas atsakingas už tai, kad darbuotojas dirbtų tai, ką jis gali, kad
neprarastų darbingumo. Vadovas taip pat atsakingas už psichologinės paramos
teikimą, už paramą prieš kitas institucijas.
Valdymo etika turi vienus kriterijus, verslas – kitus. Versle yra
įsivyravusi moralumo mažėjimo tendencija – taigi etika yra paneigiama. Yra
teigiama, kad jeigu darome tai, kas kolektyvui yra naudinga, tai yra etiška
ir yra moralės normose. Tačiau šis teiginys yyra labai apgaulingas.
Amerikos kultūroje yra įsigalėjusi visuotinės etikos ir moralės normų
išskaidymo į individualią etikos ir moralės normų skaidulas idėja. Tokį
reiškinį galima pavadinti kraštutine etikos smukimo riba.
VALDYMO SISTEMOS APLINKA
Pirmosios sukurtos firmos turėjo savo aukso amžių visuomenės kišimosi
atžvilgiu.
Išorinio kišimosi atžvilgiu kiekviena įmonė turi savo reakciją. Ta aplinka
gali būti įvardinta kaip priešiška arba palanki, arba įvairi aplinka. Pav.
“McDonald’s” restoranai įsteigti daugelyje šalių – taigi būstinė gauna
labai daug ir plačios informacijos iš padalinių apie aplinką. Panaudojant
ir pritaikant padalinių informaciją, įgaunama galimybė sparčiai ir labai
pažangiai vystytis ir plėstis.
Aplinka taip pat lemia ir ekstremalias situacijas firmose. Praktiškai
kiekvienoje įmonėje atsitinka “gaisrinės” situacijos, kai reikia kažką
staigiai gelbėti, spręsti, išeiti iš nepalankios situacijos pasitelkiant
visas įmanomas priemones. Tokios situacijos firmose indikuoja, nėra geros
strategijos, nėra numatyto prevencinio pasiruošimo. Iš kitos pusės, yra
manoma, kad tokios situacijos atsitinka ir dėl vadovo sąmoningo
arnesąmoningo noro pasirodyti stipriu, galingu, sugebančiu “antgamtiška
jėga” sukontroliuoti situaciją, išsijuosus komanduojant – ir viso to
rezultatas, paprastai būna toks, kad ir vadovas būna patenkintas savo
“show” ir darbuotojai laimingi išėję iš nepalankios situacijos. Tačiau
kokia bebūtų “gaisrinė” situacija, ji rodo firmos nekompetingumą numatant
strategiją.
Sistemos aplinka yra sąlygojama ir muitų sistema.
Valdymo sistemų reorganizavimas vykdomas remiantis reagavimo logika.
Atitinkamai pagal stebėjimo informaciją, ieškant naujų valdymo sistemų,
vienaip ar kitaip galima reorganizuoti egzistuojančias valdymo sistemas.
ORGANIZACIJOS VALDYMO KRYPTYS
Kiekviena organizacija privalo žinoti, kokia
yra jos valdymo filosofija.
Dokumentas, kuriame nurodoma valdymo filosofija susideda iš keleto
pagrindinių skirsnių:
1) Vartotojai, klientai. Klientu reikia pradėti rūpintis vakar, nes jau
vėlu tai daryti, kai yra produktas. Klientų rūpinimasis yra visų reikalas
nuo žemiausios iki aukščiausios organizacijos grandies – klientas yra
reikalingas, reikšmingas kiekvienam organizacijos darbuotojui. Įmonės
pelnas – tai klientų, vartotojų padėka įmonei.
2) Tikslai, veikimo perspektyva. Yra labai svarbu turėti numatytą firmos
perspektyvą, nes neperspektyvi firma yra nepatraukli, nereikalinga.
Numatyta firmos perspektyva įpareigoja kiekvieną firmos darbuotoją
tobulėti, siekti profesionalumo.
3) FFirmos žmonės. Šiame skirsnyje reikia apibrėžti darbuotojų teises ir
pareigas. Teisės tokios kaip: teisė į tobulėjimą, teisė į atlyginimą ir
pan. Pareigos – tai tiesiog firmos konstitucija, tai ką reikia vykdyti ir
laikytis kiekvienam firmos darbuotojui. Reikalinga įvardinti firmos
valdymo piramidę – darbuotojai turi žinoti savo vietą piramidėje ir
atskaitomumo sistemą.
4) Firmos istorija. Reikalinga žinoti kaip kūrėsi, plėtėsi firma. Galima
palyginti, kokia buvo anksčiau ir kokia yra dabar firmos būklė. Pravartu
numatyti firmos perspektyvą.
Rašant tokį dokumentą reikia vengti dviprasmiškumo, ttekstas turi aiškus
ir suprantamas.
Nuostatos turi būti bendro pobūdžio, galiojančios nuo žemiausios iki
aukščiausios valdymo piramidės pakopos. Klaida, jei nuostatos sukuriamos
tam, kad būtų lengviau manipuliuoti.
Rekalavimai negali būti iškelti ped daug aukštai, kad įvykdymas būtų
neįmanomas. Reikalavimai neturėtų būti atbaidantys.
Dokumento pristatymas:
• ggali būti paskelbiamas viešai, žodžiu;
• padauginamas ir pateikiamas kiekvienam individualiai, raštu;
Atranka:
• susijė su nuomonės formavimu asmenys išanalizuoja, redaguoja, papildo ir
tada dokumentas paskelbiamas oficialiai.
FIRMOS VALDYMO KREDO (MOTO)
Pavyzdžiai nuo santūraus iki šiaukiančio:
1. MES NESIŪBUOJAME VALTIES.
2. VISA, KAS NĖRA NAUJA – YRA BLOGA.
3. VISŲ REIKALŲ REIKALAS YRA PELNAS.
FIRMOS KREDO KŪRIMO MODELIS
ORGANIZACINĖ KULTŪRA
Organizacinė kultūra turi savo turtinę ir ideologinę formas.
Formos požiūriu organizacinė kultūra gali būti: ritualinė, legendinė,
firmos folklioras,
Simbolinė.
Teoriškai empyrinis supratimas yra labai platus. Pav. kaip darbuotojai
valgo savo pietus – ar valgo savo sumuštinius, ar valgo civilizuotus pietus
ir pan.
Tyrimai, atlikti Lietuvos firmose, parodė, kad organizacinės kultūros lygis
Lietuvos firmose yra labai žemas.
Yra septynios organizacinės kultūros charakteristikos:
1) Individo autonomija – kiek yra palikta individui laisvės prisiimant
atsakomybę. Žmogus būdamas iniciatyvus, turi būti tiek ppat atsakingas.
2) Taisyklių struktūra – tai reglamentų kiekis, tenkantis darbuotojui.
Japonų kultūros brandą labai protingai apibrėžia toks jų posakis – “Daryk
ne tai, kas parašyta, o tai, kas yra reikalinga.”
3) Parama – tai būtent ta parama, kurią turi suteikti vadovas pavaldiniui.
Tai turėtų būti ne tik darbinio pobūdžio parama, bet ir žmogiškoji.
Darbuotojas turi būti samdomas “visa”, o ne kaip darbo jėga (nesvarbu ar
fizinė, ar intelektualinė).
4) Identifikacija – tai savęs sutapatinimas su organizacija. Tai įvaizdis –
ar mes norime ssave tapatinti su organizacijos vardu, ar ne.
5) Rezultatai – apdovanojimas – idealu, kai atlyginimas skaičiuojamas
atitinkamai su darbiniu indėliu – tai aukštos organizacinės kultūros
apraiška. Tačiau būna atvejų, kai atlyginimas yra skaičiuojamas
neproporcingai su darbiniu indėliu. Taip atsitinka, kai atlyginama pagal
artumo ratą vadovui, arba kai sukuriama lygiava – socialistinis modelis.
6) Konfliktų toliaravimas – idealiu, aukštos organizacinės kultūros atveju,
konfliktai traktuojami kaip normalus besivystančios organizacijos
reiškinys, kai vadovas normaliai reaguoja į konfliktus ir prižiūri, kad
tai neperžengtų kraštutinės ribos. Kraštutinė, žemos organizacinės
kultūros pozicija – tai kai konfliktai priimami kaip savo silpno
vadovavimo rezultatai.
7) Rizikos toliaravimas – santykis, kiek mes prileidžiame sau rizikuoti ir,
kiek yra leidžiama rizikuoti pavaldiniams. Rizika yra objektyvus
elementas versle. Verslas be rizikos yra utopija. Reikalinga pripažinti
riziką ir jausti pareigą rizikuoti.
VALDYMO ATRIBUTAI
Yra keletas valdymo atributų:
1) Tikslingumas – jėgų sutelkimas ir jų suorganizavimas tikslui pasiekti;
2) Variantiškumas – alternatyvų turėjimas ir jų pasirinkimas;
3) Prieštaravimų sprendimas ir jų mažinimas – tai apima nuo ekonominių iki
asmeninių prieštaravimų;
4) Herarkiškumas – valdymo piramidėje egzistuoja herarkiškumas – tai
valdžios paskirstymas. Valdžios paskirstymas reikalingas
tikslųpasiekimui.
Valdymo procesas
Kad suvokti pačią valdymo logiką, reikalinga žinoti savo vietą valdymo
procese. Reikia save įvertinti funkciniu požiūriu, įgūdžių aspektu, roliniu
(vaidmens) aspektu.
Valdymo funkcijos:
• Planavimas;
• Organizavimas;
• Motyvacija;
• KKontrolė.
Valdymo ciklo chema:
P O M K
Priklausomai nuo veiklos ypatumų ir sudėtingumo, ši funkcijų seka gali būti
išsiskaidžiusi ir kitaip. Valdymo funkcijų apimtį įtakoja tai, kurioje
valdymo piramidės pakopoje yra darbuotojas. Tačiau praktiškai, kiekvienas
vadovas vykdo šias funkcijas.
Henris Mintzbergas valdymo vaidmenį traktuoja kaip organizuotų poelgių
rinkinį.
Valdymo vaidmenų esmė:
ĮGŪDŽIAI
Kokie įgūdžiai duoda teisę vadintis vadintis vadovu ?
1) Numatymo, gebėjimo žvelgti į ateitį įgūdis;
2) Sprendimo priėmimo įgūdžiai ir valdymo ir veiklos funkcijoms;
3) Administravimo – žmonių sutelkimas ir valdymas;
4) Žmogiškieji santykiai – motyvacijos skleidimas. Gebėjimas vertinti
žmonių poreikius;
5) Techniniai įgūdžiai – atspindintys konkrečiąveiklos rūšį, nors jų
reikšmė ir maža, kylant piramidės pakopomis.
PLANAVIMAS
Planavimo funkcija – tai pagrindinė vadovavimo funkcija.
Blogai paruoštas projechtas yra sunkiai pataisomas ir turi blogas pasekmes.
Kaip praeitame šimtmetyje įvyko pramonės revoliucija, taip šiame šimtmetyje
įvyko planavimo revoliucija. Pati planavimo svarba išryškėja kritinėje
situacijoje.
Planavimo nauda:
1) padeda užbėgti už akių nemalonumams;
2) planavimas – taupumo būdas;
3) valdymo požiūriu, planavimas disciplinuoja žmogų, verčia jį galvoti iš
anksto;
4) lengviau kontroliuojamas pavaldinys;
5) planavimas sukuria dalyvavimo efektą, ir nėra slegiamas primesto plano,
nes kartu kuriamas planas sąlygoja lojalumą ir atsakomybę; šiuo požiūriu
naudinga leisti darbuotojams prisidėti prie palnavimo.
Tačiau, ne visi palankiai žiūri į planavimą, nes žmogus natūraliai vengia
būti kontroliuojamu; nevykęs planas gali atskleisti nekompetenciją; planas
gali prasilenkti su rezultatų apčiuopiamumu, nes tai gali neatitikti
verslininko prigimties; sensorinio tipo žmonėms planas yra tiesiog
psichologiškai nepriimtinas.
Planavimo filosofijos:
1) Konservatyvioji – kai teigiama, kad planuoti turi elitas, o darbinikų
reikalas – dirbti.
2) Liberali – kai planavimo procese dalyvauja visi. Tai sunkiai valdomas
procesas.
3) Tarpinė – apibrėžtas planavimo funkcijų pasiskirstymas. Sudėtingo
planavimo funkcijas atlieka labai kompetetingi vadovai, mažiau sudėtingo
– daugelis vadovų, nesudėtingo – visi.
Apart vidinių planuotojų, yra išoriniai – konsultacinės firmos planavimo
srityje.
Planavimas pradedamas nuo visumos, nuo pagrindinių dalykų, po to juos
detalizuojant atskirai. Planavimo diapazonas – nuo strategijos iki
užduoties, taisyklių ir reglamento.
Planavimas gali būti:
1) Formalus – tai reiškia sistematiškas, racionalus, dokumentiškas.
2) Neformalus – tai kai yra nemažas emocionalumo pagrindas; kai nėra
dokumentiškumo, visumoj vyrauja netvarka.
PLANAVIMO PROCESAS
Planavimo procesas apima profesinės karjeros planą ir įmonės planą.
Planavimo procese galima išskirti keletą pagrindinių planavimo etapų:
1) Tikslo numatymas.
2) Savos bazės inventorizacija – tai bene svarbiausias planavimo etapas. Jį
sudaro:
a) finansiniai ištekliai;
b) materialiniai ištekliai ir jų nusidėvėjimas;
c) personalas;
d) konkurencingumas;
e) organizacijos kultūra.
3) Aplinkos įvertinimas, kurį sudaro:
a) vartotojo potencialas;
b) valstybinė situacija;
c) konkurentų stovis.
4) Tikslų detalizavimas pagal dvi interesų grupes: savininkų ir darbininkų.
Tuomet šį etapą sudaro:
a) Tikslai, užtikrinantys pelningumo poreikius;
b) Konkurencingumas – priimtino pelno normos palaikymas tam tikrą
laikotarpį;
c) Efektyvumas ir lankstumas sukaupti reikalingą žinių perteklių, kurio
reikės reagavimui į aplinkos pasikeitimus
– tai kompetencija.
5) Ateities situacijos prognozė, kuri apima:
a) ekstrapoliacija – patirties ir istorijos projechtavimas į rytdieną;
b) ekspertinis vertinimas – tai kai tos srities specialistai teikia
empyriškas galimybes ir tokiu būdu padeda rasti priimtiną vidurkį.
Ateities situacijų numatymas apima:
1) planas;
2) planavimas;
3) organizavimas.
Planavimas visuomet turi būti kritikuotinas. Planavimas tęsiasi nuo
pajudėjimo laiko iki tikslo pasiekimo.
Organizavimas yra nematoma kiekvienos firmos turto dalis. Šią turto dalį
kuria specialistai-intelektualao.
Organizacija paprastai turi formalią ir neformalią savo puses.
Formali pusė tai įstatymais, reglamentais nustatyta legali įmonės
struktūra. Jos esmė – uužtikrinti visų dalyvių nukreipimą į tikslą. Formalią
organizacijos pusę turi visos ir mažos ir didelės organizacijos.
Neformali organizacijos pusė dar nereiškia anarchijos, tai tokia sruktūra,
kuri egzistuoja nepriklausomai nuo supratimo apie ją. Ji egzistuoja, nes
formali organizacijos struktūra neužtikrina asmeninių santykių, simpatijų
ir/ar antipatijų.
Organizacijos dar gali būti skirstomos pagal socialinį požiūrį : socialiai
priimtinos arba nepriimtinos.
ORGANIZACIJOS MODELIAI
Organizacijos formavimas priklauso nuo modelio pasirinkimo.
Yra išskiriami keturi organizacijos modeliai:
1) Biurokratinis modelis. Šis modelis egzistuoja iki dabar. Kiekviename
herarchijos sluoksnyje yra apibrėžti neginčijami veikimo ir atsakingumo
rėmai. Organizacijoje taip pat yyra žmonių centralizmo sistema, kuri turi
tam tikrus centralizacijos reglamentus. Tokioj organizacijoj labai
griežtai veikia taisyklių ir reglamentų sistema, kuri nusako žmogaus
veiklos rėmus. Biurokratinėj organizacijoj yra griežtai atskiriamas darbo
ir asmeninis gyvenimai. Karjera čia siejama su amžiumi – kuo ssenesnis, tuo
geriau. Šio metodo principai neduoda veiklos iniciatyvos. Šis metodas turi
labai ribotą pritaikymą, nes jam sunku reaguoti į aplinką, žmogus neturi
erdvės tobulėjimui, iniciatyvai. Čia jau būna užprogramuota demotyvacija.
Paprastai tos struktūros, kurios turi tokį organizacijos modelį, yra
specializuotos paskirties.
2) Elgsenos modelis – modifikuotas biurokratinės organizacijos modelis,
kurį papildo žmogaus elgesys ir emocijos. Jį taip pat papildo “paramos”
programos – pav. seminarai darbuotojams apie sveiką gyvenseną, kurie, iš
tikrųjų, veikia per žmogaus psichiką akcentuodami motyvacijos reikšmę.
Veikia atvira informacinių srautų idėja – tai reiškia, kad kiekvienas
darbuotojas gali ir turi žinoti informaciją apie firmą. Tokio modelio
organizacijoje yra vystomas darbuotojų profesinis lygmuo, keliama žmogaus
kvalifikacija. Šis metodas intensyviai veikia nuo 6-ojo dešimtmečio iki
šiol.
3) Organinis modelis. Čia pagrindinis ddalykas yra tai, kad firmos veikla
nusakoma didelio neapibrėžtumo sąlygomis. Veikia koordinuotas etatų
skaičiaus principas, kuris nusako šio modelio esmę. Organinis metodas yra
orientuotas į minimalų taisyklių skaičių – pilna decentralizacija,
atitinkanti situaciją. Čia plati darbuotojo specializacija sąlygoja plačią
atsakomybę. Šio modelio filosofija yra artima japoniškąjam modeliui: jokių
taisyklių – pats darbuotojas turi žinoti ką jis daro. Darbo pasidalijimas
platus, žmonės turi būti kūrybiški ir darbui ir organizacijai. Sprendimų
priėmimas yra orientuotas į daugumos nuomonę. Šis modelis suteikia
galimybę žmogui ppasirinkti savo veikimo nišą. Toks organizacijos modelis
pilnai išlaiko japoniškojo metodo nuostatą: “ieškomas nedarbuotojas darbo
vietai, o darbo vieta darbuotojui”.
4) Organizacinio “ūko” modelis. Šio modelio pagrindinė idėja – nuolatinės
paieškos būsena, nuolatinė savikonstravimo būsena. Darbuotojams pastoviai
teigiama, kad jie nepilnai išnaudoja savo galimybes. Šis metodas
dažniausiai aptinkamas “show” biznio, reklamos, su menu susijusiose
organizacijose. Šia darbuotojas vertinamas dėl savo iniciatyvos,
saviraiškos, netradicinio mąstymo ir pan. Tokio modelio organizacijose
nėra darbuotojų pastovumo, tarpusavio sutarimo, čia reikalingi specifiniai
darbuotojai, kurių darbo tikslas būtų sudrebinti vartotoją.
ORGANIZACINĖS STRUKTŪROS
Nėra įmanoma sudaryti įgaliojimų piramidės, nesuteikus įgaliojimų
darbuotojams, o be įgaliojimų piramidės, nėra įmanoma sukurti organizacijos
struktūros.
Įgaliojimai
Užduotis
Veikla
Atsakomybė
Įgaliojimai yra skirstomi į linijinius ir funkcinius.
LINIJINIAI IR ŠTABINIAI
ĮGALIOJIMAI
Linijiniai įgaliojimai perduodami tiesiogiai, galintys įsakyti tiesiogaiai
ir operatyviai.
Linijiniai įgaliojimai kaip taisyklė suteikiami tiems, kurie dalyvauja
produkto gamyboje.
Štabiniai įgaliojimai operatyvių įsakymų neturi, bet turi įtaką visos
sistemos darbui (buhalteris, juristas). Šie įgaliojimai išsiskyrė
Aleksandro Makedoniečio laikais. Štabo karininkai negalėjo įsakinėti lauko
karininkams.
Štabiniai įgaliojimai:
1) konsultacinio – informacinio, rekomenduojančio lygmens.
Taikomi tuomet, kai turime linijinės ir štabinės valdžios konflikto atvejį.
Konflikto sprendimas – cecho viršininkas gali padaryti karjerą ir
linijinėje ir štabinėje struktūroje.
2) būtinų derinimų įgaliojimai;
3) paraleliniai įgaliojimai – keli derinimui reikalingi parašai;
4) funkciniai įgaliojimai – gali siūlyti ir uždrausti tam tikrus veiksmus
savo ribose;
5) linijiniai įįgaliojimai – kai štabinė struktūra savo pavaldume turi
kelis padalinius.
Organizacija juda paskui numatytą strategiją, logikos turi turėti tiek
ėjimas iš apačios į viršų, tiek ir atvirkščiai.
Organizacijos struktūros projektavimas geriausias, kai naudojami abu būdai
– tiek ėjimas iš apačios į viršų, tiek ir atvirkščiai, be to dar turėtų
būti ekspertai, padedantys neprisirišti prie stereotipų.
ORGANIZACIJOS STRUKTŪROS TIPAI
Funkcinis pasiskirstymas pagal funkcinę specializaciją.
Kai funkcinė struktūra “netempaia”, ji papildoma štabinėmis struktūromis.
Privalumai:
1) aiški vadovo vieta sistemoje;
2) aiški kontrolės sistema.
Trūkumai:
1) didelis susiskaidymas. Krizės atveju normalaus atsakymo į problemą
nerasime. Šioje struktūroje užprogramuotas savitas požiūris į tikslų
pasiekimą. Nėra to, kas sieja visus į vieningą visumą. Joje nėra
organiško veiksmų derinimo, yra tik reiškiami egoistiniai grupiniai
interesai.
2) Nėra atsakomybės įasmeninimo. Tai padaryti labai sunku.
Funkcinio pasiskirstymo atmaina – kai išlieka funkcinis pagrindas.
Kiekvienai produkto rūšiai formuojama pilna funkcinė struktūra.
Privalumai:
1) didelis savarankiškumas;
2) aiški atsakomybė, savarankiškumas visame cikle.
Trūkumai:
1) užprogramuota pajėgumų dubliavimosi galimybė;
2) turint silpną administraciją, sunku užtikrinti vieningą techninę bazę.
Geografinė struktūra – orientuota į vartotoją.
Pagrindinis marketingo padalinys skaidomas į daugelį geografiškai
nutolusių, išsiplėtojusių padalinių.
Ši struktūra gera tuo, kad ji atveža prekę iki vartotojo. Tačiau kad turėti
tokią funkciją, reika disponuoti atitinkamu marketingo fondu. Jį sunku iki
galo kontroliuoti, galima piktnaudžiauti firmos pasitikėjimu, disponuojant
marketingui skirtomis lėšomis.
Matricinė – projektinė struktūra – gimė JAV, lenktyniaujant kosminiuose
projektuose Apolonė. Ši struktūra yra labai efektyvi, pažangi, tačiau
sudėtinga.
Turi būti suformuotas tam tikras specialistų skičius projektui, turi būti
skiriamas projekto vadovas.
Privalumai:
1) sukuriamas savitarpio supratimas tarp atskirų padalinių;
2) žmonės gauna galimybę kelti kvalifikaciją;
3) visi žmonės gyvena viena idėja, tikslu, susiformuoja komanda;
4) projekto vadovai praeina vadovo mokyklą.
Trūkumai:
1) tam pačiam žmogui bandys įsakinėti du viršininkai, užprogramuotas
apibrėžtas chaosas, tačiau sukuria – kolektyvinę kontrolę ir galimybę
priimti geresnį sprendimą.
Ši struktūra efektyvi kai:
1) norima sukurti naują produktą;
2) naudojamasi brangiais ištekliais;
3) veikiama didelės konkurencijos sąlygomis.
Tinklo struktūra.
Investavus tik savo verslumą, yra pavojus lengvai peržengti finansinių
išteklių problemą.
Tinklas – nes cirkuliuoja informaciniai srautai, sutartys. Čia galimas
pavojus bet kada prarasti savo partnerį, praradusį savo interesą. Po to
gali sekti interesų praradimo grandinė. Iškritus partneriui iš projekto,
visa grandinė geriausiu atveju gali sustoti.
Restruktūrizacijos procesas.
Restruktūrizacijos projekto valdyme labai svarbu palaikyti vadovybę.
Aukščiausia vadovybė turi užduoti toną, paruošti restruktūrizacijos aukas,
kad jos taip nesijaustų: į tai įeina statuso, atlyginimo keitimas.
Restruktūrizacijai, kaip kiekvienam kitam naujam procesui, reikalinga
adaptacija. Šiuo atveju taip pat reikalingas bešališkumas ir objektyvumas
išeinant iš žmogiškųjų požiūrių.
KOMITETAI
Komitetas, kaip specifinė organizavimo struktūra, yra formali struktūra,
veikianti pagal įmonės statusą. Komitetai tai tokios struktūros, kurioms
ilgesniam ar trumpesniam laikui suteikiamos užduotys, įgaliojimai spręsti
tam tikras problemas.
Komitetai paprastai yra sudaromi iš 3-5-7 žmonių, kur du dirba, vienas
pastoviai pasipriešina, o kiti nieko neveikia. Komiteto narių skaičius
priklauso nuo rezervo galimybių.
Valdyme
komitetai yra blogiausiai pasitarnavę, nes jie yra laikini ir
neturi pilnos ilgalaikės atsakomybės, nuo ko labiausiai priklauso rezultatų
kokybė. Silpstantis atsakomybės jausmas – blogų arba jokių rezultatų
priežastis. Nors ir nėra palankios nuostatos dėl komitetų, jų veikla
plečiasi.
Argumentai:
1) praeinama valdymo mokykla;
2) formali struktūra;
3) visuomeninė veikla.
Komitetų veikla turi būti kontroliuojama, planuojama. Reikalingas kritiškas
periodiškas savo veiklos reikalingumo peržiūrėjimas. Komiteto darbas
priklauso nuo komiteto narių sandaros. Komiteto nariai turi atitikti pagal
savo statusą, žmonių amžių – tai turi būti subalansuota.
AKCINIŲ BENDROVIŲ VALDYMO MODELIS
VAS VAS VAS
ST DV ST
A A DV
A
VAS visuotinis akcininkų susirinkimas
ST stebėtojų taryba
DV direktorių valdyba
A administracija
Stebėtojų taryba turi būti kompetentiška ir suinteresuota spręsti
klausimus.
Stebėtojų tarybos suinteresuotumas gali būti didinaams sekančiai:
1) tantjemas (atlyginimas) X : vidutinis atlyginimas;
2) valdžios suteikimas;
3) socialinės garantijos (pav. darbas keturiems metams).
Geros stebėtojų tarybos yra tos, kurios netrukdo dirbti.
Stebėtojų taryba atsakinga už ūkinės veiklos pažeidimus, blogą kontrolę.
VALDŽIA
Valdžia ir galia yra skirtingi dalykai, nors labai dažnai jie eina greta.
Valdžią formuoja ir apibrėžia organizacijos formalios taisyklės ir
reglamentas.
Galią ir įtaką formuoja:
1) ekonominiai resursai;
2) padėtis formalioj valdymo ssistemoj;
3) asmenybės bruožai;
4) patrauklumas;
5) fizinės galimybės;
6) charizmo turėjimas (manieringumas, iškalba, erudicija, išsilavinimas ir
svarbiausia – informacijos turėjimas).
Susikūrus autoritetą – gyvenimas visą likusį gyvenimą mokės dividentus.
Valdžios formos:
1) valdžia pagrįsta prievarta;
2) valdžia pagrįsta tradicija;
3) valdžia pagrįsta pavyzdžiu;
4) valdžia pagrįsta autoritetu;
5) valdžia pagrįsta sstatusu;
6) valdžia pagrįsta eksperto įtaka – pati svarbiausia.
Su pavaldiniu rekomenduotina dalintis savo valdžia.
Išskirtinumo principas sąlygoja išskirtinę atsakomybę ir pareigas.
Lygybės principas tai valdžios ir atsakomybės dalijimasis lygiai.
Vytautas Andrius Graičiūnas – vienintelis lietuvis patekęs į pasaulines
vadybos chrestomatijas. Jo teorija – atatinkamai nuo pavaldinių skaičiaus
linijinių ir funkcinių įgaliojimų sakaičius didėja geometrine progresija.
MOTYVACIJA
Motyvacijos funkcija.
Motyvuoti pavaldinį – tai skatinti, įtakoti jo veiklą.
POREIKIAI INTERESAI MOTYVAI
1) Lazdos ir meduolio metodas – tai žmogus ir jo ekonominė būtinybė.
2) A.Maslou metodas – tai žmogaus poreikių identifikavimas, koks poreikis
yra svarbiausias konkrečiam žmogui.
Šiuolaikinis menedžmentas prasideda nuo 3-ojo laiptelio – tai soc. poliai:
bendra darbo aplinka; galimybė periodiškai pasitarti su tokio tipo
pavaldiniu.
4-asis laiptelis – pripažinimas per turiningą darbą: pinigai; pagalba;
karjera; pagyrimas; įgaliojimai; laisvė.
5-asis laiptelis – saviraiška: niekas kitas tik tu; sąlygos gilinti žinias;
saviraiška.
3) Davido McClellard metodas – veikia poreikių visuma, tačiau vienas iš jų
yra stipriausias.
Svertai:
Valdžios – noras priversti daryti kitus tai, ko pats neverčiamas gal ir
nedarytum.
Pasiekimų – pastangos kilti, atsižvelgiant į galiojančias normas, vertybes
ir galimybes.
Santykių – noras kurti ir palaikyti gerus santykius su bendradarbiais.
Kiti svertai:
Atlyginimas;
Atsakomybė;
Kontrolė, drausmė;
Šiluma.
4) Herzberg metodas – 20 žmonių apklausa – kada yra labai patenkinti; kada
yra labai nepatenkinti. Tai dviejų faktorių teorija.
Veiksniai: yra grupė, kuri tik palaiko minimalų pasitenkinimo lygį –
palaikymo faktorius. Kita grupė motyvatoriai, veiksniai, susiję su pačiu
darbu.
PASITIKĖJIMAS NĖRA PASITIKĖJIMO
NEPASITIKĖJIMAS NĖRA NEPASITIKĖJIMO
Palaikymo faktoriai – organizacijos strategija; tarpusavio santykiai su
vadovais; tarpusavio santykiai su kolegomis; tarpusavio santykiai su
pavaldiniais; atlyginimas.
Motyvatoriai – laimėjimai; asmenybės augimo galimybė.
Narkomanams, alkoholikams pagalba darbe.
Reabilitacija.
Pilnai užpildytas darbo laikas.
Reorganizuotas darbo laikas.
Pareigų perskirstymas.
KONTROLĖ
Kontrolės funkcija: kaltųjų įvardijimas; kaltųjų nubaudimas.
Kontrolė yra stipriausias valdymo elementas – tuom siekiama: fiksuoti
nukrypimus; suteikti pagalbą darbuotojui.
Kontroliuojama: strategija (kadangi tai yra susiję su rizika); procesas;
žmogaus elgsena.
Rutina, kasdieniniai dalykai nekontroliuojami.
Kontrolės procesas: standartų sudarymas; rezultatų vertinimas; koregavimas.
Standartai – tai laiko; kokybės; išlaidų; našumo elgsenos.
Klaidos kontrolėje: ataskaitų netikslumas, negalėjimas atspindėti visumos;
palyginimo klaidos; vidurkio apgaulingumas; duomenų kokybė (skaičiavimo,
pateikimo, stebėjimo klaidos; rodiklių parinkimas neatsižvelgus į kitus).
Kontrolės išlaidos neturi viršyti kontrolės naudos.
Kontrolės formos: apsilankymas darbo vietoje (su apibrėžtu tikslu);
ataskaitos (turinčios grįžtamąjį ryšį).
Biudžeto kontrolė – negalima kėsintis į jo nustatytą struktūrą.
VADOVAVIMO STILIUS
IR LYDERIAVIMAS
Vadovavimo stilius yra sunkiai suprantamas – vertinami rezultatai.
Stiliai: autokratinis;
demokratinis;
liberalinis.
Autokratinis stilius – pagrįstas vienvaldiškumu
Autoritarinis stilius – besiremiantis autoritetu – Lietuvoje tarp šių
dviejų stilių skirtumas nejaučiamas.
McGregor – sukūrė pagrindus, kurie duoda galimybę išskirti skirtumus tarp
stilių.
X teorija – (autokratinis stilius) savo prigimtimi šalinasi darbo; yra
išradingi, kad priverstų dirbti kitus; pavaldiniai yra nuolat
kontroliuojami, verčiami dirbti, tada pavaldiniams nėra atsakomybės, jiems
palanku, kad yra skatinami bausmėmis dirbti.
Y teorija – (demokratinis stilius) darbas malonus kaip ir žaidimas,
nereikia prievartos, kad kontroliuoti darbą, nes pavaldiniai save
kontroliuoja, yra saviorganizacija, kaip taisyklė jie gali ir nori
prisiimti atsakomybę, tačiau jei pavaldinys buvo įžeistas ar pažemintas,
gali ir neprisiimti atsakomybės. Ši teorija yra labai išpopuliarinta ir
žinoma, tačiau ji negali aprėpti visos valdymo įvairovės.
Likerto teorija X1 X2 — Y1 Y2
autokratinis demokratinis
X1 – vienvaldiškas, užakcentuotas autoritetas.
X2 – globėjiškas, tėviškas autoritetas, kai išdidžiai žiūrima į pavaldinius
ir sprendimai priimami paties vadovo.
Y1 – konservatyvinis demokratijos variantas, nėra pilno pasitikėjimo.
Y2 – dalyvavimo stilius – ir pavaldinys ir vadovas yra partneriai, veda
lygiavertį dialogą.
Teorija Z – (liberalinis stilius) japoniškojo varianto perkėlimas į
amerikietiškąjį.
Z – laessez faire – leiskite veikti, daryti. Liberalusis vadovas yra toks,
kuris “sėdi ant geležinkelio sankasos ir stebi pravažiuojantį traukinį”. Jo
tikslas užtikrinti “status quo” – jį erzina nereikšmingi klausimai,
konfliktai ir pan.
Vadybinio tinklo teorija pagal Beiką ir Moltoną – kiekvienas vadovas turi
blaškytis tarp užduoties ir darbuotojo t.y. užtikrinti užduoties įvykdymą
ir patenkinti darbuotojo poreikius.
|IV |I |
Veikla
I – labai rūpinamasi veikla ir nedaug dėmesio skiriama socialiniams
klausimams. Vadovavimo stilius toks, kad pavaldiniams reikalingi įsakymai.
II – rūpinamasi veikla, tačiau socialiniai santykiai brandesni. Tuomet kita
klausimų pakopa – kokiu našumu dirbti, kuria kryptimi dirbti.
III – dalyvavimas pasireiškia bendradarbiavimu tarp vadovo ir pavaldinio.
IV – delegavimas – tai deleguoti atsakomybę.
Lyderis ir vadovas – skirtumai:
Vadovas administratorius;
Vadovas lyderis.
Vadovas administratorius – mokslo žinios, kaip valdyti išteklius, darbo
jėgą, kapitalą ir pan.
Vadovas lyderis –– emocijos, orientacija akcentuojama į dvasinės emocinės
būsenos sukūrimą, disponuoja emociniais, dvasiniais resursais. Toks vadovo
tipas pirmiausiai parodo, ką daryti, kur eiti, suteikia misiją,
pasitikėjimą.
Lyderiai, paprastai, nebūna geri administratoriai.
1999/01/16
KOMUNIKACIJOS VALDYMO
SISTEMOJE
Komunikacijos sistema – tai procesas, kai informacijos gamintojas ir
gavėjas pasikeisdami informacija vykdo veiklą.
Formalios komunikacijos organizacijoje – visa, kas palaiko organizacijos
veiklą.
Informacija turi judėti vertikaliai ir horizontaliai laisvai, nekliudoma.
Jei informacija kokiu nors būdu yra stabdoma, yra sutrikdomas procesas. Kai
informacijos yra labai daug ir ji juda nekliudoma iki valdymo lygio,
ištinka informacijos stresas.
Komunikali informacija turi būti fiksuojama, atrnkama ir tik tada turėtų
pasiekti valdymo lygį.
Neformalios informacijos egzistuoja šalia formalių, nepriklausomai nuo mūsų
valios. Jos egzistuoja todėl, kad paprastai būna noras viską žinoti apie
įmonę. Tačiau jokia informacija neužtikrins pilno žinojimo apie norimą
dalyką.
Neformali informacija juda taip: “pasakusiu jums visiškai slaptai .”. Tokie
gandai , kaip taisyklė visada būna dviprasmiški. Gandas nešamas į priekį
sėja baimę, paniką.
Romualdas Razauskas “Trys šimtai šešiasdešimt penkios vadovo dienos” –
akcentuojaam, kaip klausytis ir kiti svarbūs patarimai vadovui.
VALDYMO SPRENDIMAI
Sprendimas – tai alternatyvų pasirinkimas.
Valdymo sprendimas – reagavimas į problemą, kai reikia surasti atsakymą, ką
daryti iškilus kokiai nors problemai.
Sprendiami priimami pagal atskiras funkcijas.
Valdymo sprendimo priėmimo etapai:
1) teisinga problemos diagnozė – jei problema nebus teisingai įvardinta,
tolimesnis proceso vystymas bus bereikšmis, nereikalingas.
2) Apribojimų įvertinimas – tokių kaip socialinės padėties įvertinimas;
organizacijoje veikia tokie apribojimai
kaip valstybiniai apribojiami,
politiniai apribojimai – tai išoriniai apribojimai, o vidiniai – tai
organizacijos sąskaitos būklė, personalo intelektualinė būklė.
3) Vertinimo kriterijų nustatymas – tai ekonominiai kriterijai, kokybinio
pobūdžio kriterijai ir kt.
4) Alternatyvų sąrašo sudarymas – šio sąrašo reikalavimai yra alternatyvų
skaičius – geriausia, kad būtų nemažiau kaip dvi, nes antraip sprendimas
bus nekokybiškas, tačiau neturėtų būti ir per daug alternatyvų – ne
daugiau kaip keliolika, nors nėraapibrėžto tikslaus skaičiaus.
Alternatyvų sąraše turi būti nuomonių vairovė, alternatyvos turi būti
skirtingos, pprieštaraujančios viena kitai – toks sąrašas būtų kokybiškas
ir atatinkamai sprendimas būtų kokybiškas.
5) Sprendimo priėmimas – sprendiams gali individualus ir grupinis. Grupinis
sprendimas neįasmenina atsakomybės – tai ėjimas lengviausiu keliu, kuris
gali sąlygoti ir laiko gaišinimą, ir konfliktus.
Sprendimai, susiję su rizika ir tų situacijų valdymas.
Rizika yra bendraamžė su žmonija.
Verslo rizika – tai veikla pavojaus sąlygomis, patys labiausiai
rizikuojantys žmonės yra savižudžiai;
— veikla, tikintis sėkmės, nors aiškumo dėl pasirinkimo
nėra, yra rizikuojama apturėti sėkmę.
Rizikingo sprendimo priėmimo faktoriai:
1) neapibrėžtumas;
2) tikslingumas;
3) laisvanoriškumas.
Informacijos surinkimas yyra labai svarbus atliekant sprendimą.
Rizikos atmosferos sudarymas – turėtų kiekvienas darbuotojas jausti teisę
rizikuoti ir teisę apsiginti. Turi būti nustatoma nebaudžiamosios rizikos
riba, šanso suteikimas, psichologinis paruošias.
Rizikavimo skatinimas – toks skatinimas gali būti tik normaliose ūkinės
veiklos ribose. Rizikos skatinimas gali būti vykdomas keliant pareigose,
karjeros atveju.
Rizikos suteikimas – tai laisvės žmogui suteikimas nuo rutinos – tai gali
būti laisvi darbo laiko grafikai, ir kiti reglamento apribojimų
atpalaidavimai. Tačiau tokiais atvejais, turi veikti subalansuotumo
principai.
KŪRYBIŠKUMAS
VALDYMO SISTEMOJE
Ar yra organizacijose absoliučiai nekūrybingų žmonių – nėra. Net labiausiai
intelektualiai skurdūs žmonės gali būti kūrybingi.
Skiriamoji riba tarp kūrybingo ir nekūrybingo žmogaus yra tai, kad
kūrybingas žmogus bet kokioj situacijoj ieškos ir ras išeitį iš situacijos.
———————–
FIRMOS
KREDO
VEIKLA
Pobūdis; efektyvumas;
tikslai.
AŠ
Asmenybės struktūra;
temperamentas;
išsilavinimas.
ŽMONĖS
Kvalifikacija;
kompetencija;
tradicijos;
kultūra;
išsilavinimas;
amžius.
FORMALUS STATUSAS
IR AUTORITETAS
TARPASMENINĖS ROLĖS
Nominalaus vadovo simbolio rolė
(savo organizacijos atstovavimas, taip pat organizacijos dalies, kuriai
vadovauji, atstovavimas)
Sąveikos ryšio rolė
(tai veikimas už organizacijos ribų, palankumo ir informacijos srityje)
Lyderio rolė
(bendras organizacijos, ar dalies, kuriai vadovauji, vveiklos palaikymas)
INFORMACINĖS ROLĖS
Patarėjo-auklėtojo rolė
(informacijos gavimas suprantamas kaip ir vidinės informacijos gavimas ir
kaip atitinkamos pagalbos suteikimas)
Informacijos skleidėjo rolė
(informaciją iš išorės skleidžia organizacijos viduje, formuodamas požiūrį
į tai)
Atstovo rolė
(vidinę informaciją pristato išorei, suformuodamas organizacijos įvaizdį)
SPRENDIMŲ PRIĖMIMO ROLĖ
Verslininko rolė
Tvarkos palaikytojo rolė
Išteklių skirstytojo rolė
Derybininko rolė
Prezidentas
Marketingas
Pardavimai
Rinkos tyrim.
Rekalma
Transportas
Gamyba
Inžinierija
Gamyba
TQS
Finansai
Buhalterija
Finansai
Kainos
Prezidentas
A grupės
direktoriai
B grupės
direktoriai
Markt.
Gamb.
Fins.
Markt.
Gamb.
Fins.
Prezidentas
Marketingas
Gamyba
Finansai
Rusija
Baltija
Europa
Projektas
Subranga
II
Subranga
I
Draudimas
Bankas
A
B
C