Aplinkos tarsos poveikis augalams

I Įvadas 2

II Oro tarša 3

1 “Šiltnamio efektas“ 5

2 “Rūgštūs lietūs“ 5

3 Poveikis žmogaus sveikatai 6

Įvadas

Ilgą laiką buvo įtikinėjama, kad žmogus yra žemės šeimininkas, kad jam turi paklusti visa gamta. Kad mes negalime laukti malonių iš gamtos, o turime jas pasiimti patys. Ir buvo imama be atodairos ir nesusimąstant, kad mažai kas kompensuojama. Žmogus glaudžiais abipusiais ryšiais susijęs su aplinka, kurioje gyvena. Ir natūraliose ir dirbtinai, paties žmogaus sukurtose, ekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami brangiai mokėti už neapgalvotus veiksmus, juolab, kad ryšiai tarp atskirų sistemos elementų yra sudėtingi, todėl ppasekmės ne visada nuspėjamos Padaryta daug klaidų, kurių nemaža dalis jau nepataisomos. Tūkstančius metų žmogaus veikla nedarė didelės žalos gamtai. Kai kurioje nors vietovėje maisto ištekliai išsekdavo, žmonės persikeldavo į kitą vietą, ten išdegindavo mišką ir įdirbdavo žemės sklypą, medžiodavo arba kokiu nors kitu būdu prasimanydavo sau maisto. Jų apleisti sklypai greitai vėl apaugdavo mišku, kuriame padaugėdavo žvėrių. Medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenėje žmogaus poreikiai atitiko gamtos galimybes. Gyvųjų sistemų plėtotė tuo metu harmoningai sutapo su aplinka – oru, dirva iir vandeniu.

Tačiau dabar gamindami mašinas, elektros energiją, statybines medžiagas, rūbus, maistą, namų apyvokos ir prabangos reikmenis, žmonės „gamina“ ir vis daugiau kenksmingų atliekų. Dujų, aerozolių, suodžių pavidalu jos patenka i atmosferą, o su pramonės nutekamaisiais vandenimis suplaukia į uupes, ežerus ir jūras ant augalų. Sausumoje ir vandens telkiniuose kaupiasi gamtai svetimos, t. y. žmogaus sukurtos medžiagos – plastmasės, sintetinės skalbimo priemonės, pesticidai, tirpikliai, dažai, radioaktyvios medžiagos, įvairios šiukšlės. Kadangi sintetinių medžiagų bakterijos ir grybai nesugeba skaidyti arba, skaido labai sunkiai, jos išlieka gamtoje ilgai ir daugeliu atvejų yra labai pavojingos.

Dar ir dabar kai mokslas pažengias daug į priekį, mokslininkai bejėgiai užkirsti kelią teršalams kurie teršia orą, o vėliau ir augalus kuriuos vėliau mes naudojam maisto pramonėje, ar džiaugiamės jų grožiu. Per užterštą orą ir augalus patys savę žudome ir mes, padaugeja ligų kurios yra nekaskita, o tik užteršto oro padarinys.Jai ir toliau žmogus nesusimastydamas ims iš gamtos, nieko pats jai neduodamas, mūsų provaikaičiai matys nebetokį spalvotą, pilną aaugalijos pasaulį, jis bus nykus ir šaltas.

Užteršto oro poveikis augalams

Oras – Ozonas (gr. ózō – kvepiantis) – O3, yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi. Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą pripūstą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nnerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80 kilometrų jo praktiškai nėra.

Nuo sugeriančio Saulės ultrvioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė – sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą.

Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną.

Orą labiausiai teršia deginamas organinis kuras – nafta ir anglys. Joms degant, susidaro anglies oksidai

Sieros dioksidas ir rūgštūs lietūs labai pavojingi augalams. Mat jų lapai, panašiai kaip žmogaus plaučiai, tiesiogiai dalyvauja dujų apykaitoje. Užterštame ore medžiai netenka atsparumo ligoms, jų lapai patamsėja, spygliai sudžiūsta „nudega“ pušų viršūnės. . Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Pažeistų medžių mediena būna trapi, netinkama baldų gamybai ir statyboms.

Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%.

Lietuvoje nuo oro ttaršos jau žuvo apie 2000 hektarų miško, o apie 10 tūkstančių hektarų pažeista. Didžiausia kaltė dėl to tenka Jonavos „Azotui“ (dabar „Achema“), „Akmenės cementui“, Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai, Kėdainių chemijos gamyklai, Elektrėnų šiluminei elektrinei, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno miestams. Be to, nemažai rūgščių lietų ir kitų teršalų su oro masėmis atkeliauja iš Centrinės Europos valstybių.

Kiti oro teršėjai. Ugnikalnių išmestos dujos, miškų ir stepių gaisrų dūmai dulkių audros ir net žiedadulkės keičia oro sudėtį, daro jį kenksmingą gyviems organizmams. Tai natūrali oro tarša, prie kurios Žemės gyventojai yra iš dalies prisitaikę. Daug, pavojingesnė antropogeninė, arba žmogaus sukelta, ore tarša. Jos pagrindiniai šaltiniai yra šiluminės ir atominės elektrinės, metalurgijos ir chemijos gamyklos, automobiliai ir lėktuvai, degančios šiukšlės.

Dar šeštajame dešimtmetyje buvo manoma, jog oro užteršimas yra tik didelių miestų vietinės reikšmės bėda. Tačiau greitai paaiškėjo, kad oru teršalai pasklinda dideliu atstumų nuo išmetimo vietos, vadinasi, oro užteršimas – globalinis reiškinys. Pavyzdžiui, po Černobylio atominės elektrinės sprogimo, vėjo genamas radioaktyvią medžiagą debesis pasuko vakarą link ir per Baltarusiją, Lenkiją, užkliudęs mūsų Respublikos pietinę ir vakarinę dalį, atsidūrė Švedijoje.

Verta žinoti, kad užterštas oras mažai kuo skiriasi nuo tabako dūmų. Rūkantiems žmonėms tikimybė susirgti chronišku bronchitu bei širdies ir kraujagyslių ligomis 110 kartų didesnė negu nerūkantiems. Rūkymas sukelia bronchų vėžį netgi dažniau negu oro užteršimas. Kartu su oru teršiama ir mūsų žeme.

Dirvų tarša labai susijusi su oro užteršimu. Pramonės įmonių zonose ir dideliuose miestuose iš oro nusėdę arba su krituliais iškritę sunkieji metalai, radioaktyvios dulkės, rūgštys keičia dirvos struktūrą, chemines savybes, žudo joje gyvenančius organizmus. Aplink Jonavos gamybini susivienijimą „Achema“ 2-4 kilometrų spinduliu išnykę dirvos mikroorganizmai, o 10-15 kilometrų zonoje skursta augmenija.

Baisi rykštė yra autotransporto išmetamos kenksmingos medžiagos. Intensyvaus eismo keliai, įskaitant ir abipus jų esančią teršalų veikiamą zoną, sudaro apie 10% mūsų Respublikos teritorijos, kurią intensyviai teršia transportas. Išilgai automagistralių ir didesnių kelių dirvoje kaupiasi autotransporto išmetamas švinas ir kiti sunkieji metalai. Jie daugiau negu trečdaliu sumažina pakelėse augančių žemės ūkio kultūrų derlių ir pablogina kokybę. Automobilio išmestas švinas į žmogaus organizmą patenka ne tik su oru, daržovėmis, augančiomis prie kelio, bet ir su karvės, ėdančios pakelės žolę, pienu. Šio metalo, kaip ir pesticidų sankaupos mitybos grandinėse ir žmogaus audiniuose gali pasiekti mirtinas dozes.

Atstumui nuo kelio didėjant, dirvos teršalų mažėja, ir už 100 metrų lieka tik jų pėdsakai. Todėl, norint apsaugoti laukus ir jų derlių, pakanka kelius apsodinti krūmų ir medžių apsaugine juosta, o pakelėse neganyti

gyvulių, nesėti daržovių ir javų.

Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kurių kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų “leidžiamo kiekio” viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, įvairias augalų ligas

Tik pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau kalbėti apie aplinkos teršimą sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai dauguma nuodingųjų medžiagų, ppatekusių į galvaninės gamybos nutekamuosius vandenis, galiausiai pateko į Respublikos gamtinę aplinką. Vien paskutinius du dešimtmečius tuo “maršrutu” nukeliavo po kelis šimtus tonų chromo, nikelio, cinko, vario ir kiek mažiau kadmio. Iš ten su žemės ūkio produkcija (daržovėmis, mėsa ir pienu) sunkieji metalai pateko į žmogaus organizmą. Ypač pavojinga sunkiųjų metalų savybė yra geba kauptis žmogaus organizme.

Teršalų dirvoje padaugėja ne vien dėl jos tręšimo. Dalis jų į dirvą patenka per atmosferą. Be to, piktžolės naikinamos herbicidais, kenkėjai – pesticidais. ŽŽemės ūkis per daug chemizuojamas.

Azoto pertekliaus augalai neįsisavina, ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, buvo žinoma jau prieš šimtą metų, bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais.

Nitratus žmogaus organizmas redukuoja į nitritus, o šie rūgščioje aaplinkoje, reaguodami su antriniais aminais, sudaro nitroaminus – kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus.

Įvairiose šalyse nustatytos skirtingos leidžiamo suvartoti per parą nitratų kiekio normos. Gaila, kad Lietuvoje jos vis didinamos. Pavyzdžiui, bulvių kilograme 1985 metais galėjo būti iki 40 miligramų, vėliau – 80, 1987 metais – 240 miligramų nitratų.

Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės.

Pesticido DDT sukūrimas buvo prilygintas stebuklui. Jo autoriui buvo įteikta Nobelio premija. Preparatą barstė ant kopūstų iir svogūnų, į dirvą ir vandenį, pagaliau. į lovas nereikalingiems vabalėliams naikinti. Per 30 metų pasaulyje jo pagaminta ir išbarstyta 1,5 milijono tonų. Po to daugumoje šalių jis uždraustas vartoti, nes nustatyta, kad DDT suyra tik per 70 metų, o visą tą laiką kaupiasi ir veikia panašiai kaip radioaktyvioji medžiaga. Dvi trečiosios pagaminto pesticido kiekio dar veikia gyvąjį pasaulį, augaliją, nors pas mus jis uždraustas jau prieš du dešimtmečius. Per atmosferą ir sausumos vandenis pasaulio vandenyne jo susikaupė apie 40 pprocentų pagaminto kiekio – beveik 600 tūkstančių tonų. Pakankamai daug jo aptikta Grenlandijos ir Antarktidos leduose, pingvinų ir šiaurės elnių mėsoje. Vien Antarktidoje DDT susikaupė apie 2,5 tūkstančių tonų. “JAV gyvenančių motinų piene DDT yra tiek, kiek, vertinant jį pagal tarptautinius standartus kaip karvės pieną, reikėtų uždrausti vartoti”, – “The Orange disc” laikraštyje rašo amerikiečių biologas Kulis. DDT buvo sukurtas kaip nuodas augalams, o kaupdamasis žmogaus organizme, jis panašiai veikia ir žmogų. Kaip? Vargu ar šiandien medikai gali duoti išsamų atsakymą. Įvairiose šalyse nevienodai aktyviai DDT buvo barstomas. Todėl jo nevienodai sukaupė gyventojai

Šiuo metu DDT nebenaudojamas, bet jį pakeitė kiti, gal ne tokie toksiški ar mutageniški nuodai.

Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai.

IŠVADOS

Orą labiausiai teršia deginamas organinis kuras – nnafta ir anglys. Joms degant susidaro anglies monoksidas, anglies dioksidas, sieros dioksidas – medžiagos, kurios yra kenksmingos gamtai ir žmogaus sveikatai bei gyvybei. Mažinant oro taršą iš mobilių šaltinių, būtina skubiai spręsti naudojamų degalų kokybės klausimą, palaipsniui pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES reikalavimus, naudojimo, diegti eismo srautų optimalaus reguliavimo sistemas bei įgyvendinti kitas atmosferos taršą mažinančias priemones.

Augant žmonių poreikiams ir mažėjant dirbamos žemės plotams, dažnėja pesticidų ir nitratų naudojimas, siekiant geresnio derliaus. Tačiau pesticidai neišvengiamai teršia dirvas ir naikina ne tik piktžoles ir kenkėjus, bet ir niekuo dėtus, naudingus organizmus. Nitratai, patekę į žmogaus organizmą, žaloja jo sveikatą. Kartu su žeme yra teršiamas ir vanduo. Natūraliuose, švariuose vandens telkiniuose visų mineralinių elementų, reikalingų gyvų organizmų veiklai, yra pakankamai, išskyrus fosforą ir azotą. Jų trūkumas dažnai būna tas veiksnys, kuris riboja pirminės produkcijos didėjimą vandens ekosistemose.Ūkinės veiklos aplinkosaugos prioritetas yra prevencinės priemonės, kurios įgalina ekonomiškai pigiau ir geriau plėtoti subalansuotą ūkį.

Naudota literatūra:

V.Januškis “Gamta ir mes“ 1990m.

B.Ausiejus “Gamta ir pažanga“ 1987m.

įvairūs straipsniai

ekologijos vadovėlai

ir kt.