Ekologijos referatas

BIOSFEROS STRUKTŪRA, RIBOS, EVOLIUCIJA

Biosfera – tai sudėtinga dinaminė savireguliacinė sistema. Tai erdvė, kurioje egzistuoja gyvybė. Biosfera susiformavo maždaug prieš 3.4 – 4.5 milijardo metų.

Biosferos sandara:

• Litosfera (viršutinis žemės sluoksnis)

• Hidrosfera (vandenynai, jūros, upės, ežerai)

• Atmosferos dalis – troposfera (oras)

Žemės pluta ir dalis viršutinės mantijos sudaro 50-70 km storio kietą sluoksnį, vadinamą litosfera (Lietuvoje 40-42 km). Ji guli ant klampios astenosferos. Litosfera yra suskilusi į plokštes (7 didelės ir daug mažų). Konvekcinės srovės astenosferoje verčia plokštes po truputį slinkti viena kitos atžvilgiu. Dėl to aatsiranda žemynų judėjimas ir plyšiai vandenynų dugnuose. Ties plokščių pakraščiais vyksta drebėjimai, ties plyšiais – vulkaninė veikla. Žemės plutoje vykstantys pakitimai turi poveikį išorinėms sferoms. Dėl tektoninių judesių, žemės drebėjimų gali pakisti reljefas, vandens baseinų krantų linijos. Žemės paviršiuje vyksta egzogeniniai geologiniai procesai, susiję su atmosferos, hidrosferos ir biosferos reiškiniais. Žmogaus veikla tuos procesus skatina arba slopina.

Vandens ekologinė reikšmė biosferoje labai didelė. Tai pagrindinė terpė visiems svarbiems ekologiniams procesams. Biosferoje dėl kritulių ir garavimo tarp žemės paviršiaus ir atmosferos vyksta vvandens kaita. Pagrindiniai vandens šaltiniai, kuriais naudojasi žmogus – upių ir gruntinis vanduo.

Atmosfera saugo Žemės paviršių nuo beveik 200ºC paros temperatūros svyravimo, gelbsti gyvybę nuo pražūtingo kosmoso spindulių. Oras – sudėtinė atmosferos dalis. Atmosferos oras – augalų, gyvūnų, žmonių gyvybės ššaltinis. Be oro žmogus gali išgyventi apie 5 minutes. Per savo gyvenimą žmogus įkvepia apie 800 mln. kartų.

Planetos atmosfera susidarė prieš 3 mln. metų. Iš pradžių būta mantijos išmetamų anglies dioksido dujų, vandens garų, amoniako, vandenilio mišinio apvalkalo. Prasidėjus augalų fotosintezei susikūrė dabartinė atmosfera. Oro tūrį sudaro: 78.09% azoto, 20.95% deguonies, 0.03% anglies dioksido, 0.93% inertinių dujų. Žemuosiuose oro sluoksniuose gausu įvairių dulkių, cheminių junginių, bakterijų.

Atmosfera yra sluoksniuota. Apatinis sluoksnis yra tankiausias, tęsiasi iki 9-15 km aukščio, vadinamas troposfera. Troposferoje susikaupę apie 80% visų atmosferoje pasklidusių vandens garų. Lietuvoje šio sluoksnio storis svyruoja, priklausomai nuo metų laikų: žiemą – 9.5 km, o vasarą – 11.5 km. Troposferoje vyksta aktyviausi fizikiniai procesai, susidaro debesys, oro srautai, formuojantys žemės paviršiaus klimatą. ŠŠio sluoksnio temperatūra, kylant aukštyn, kinta maždaug 6ºC kas kilometrą.

Virš troposferos yra stratosfera (viršutinė jos riba siekia 45-55 km). Joje mažiau deguonies, daugiau vandenilio ir helio. Žemutiniuose stratosferos sluoksniuose temperatūra maždaug pastovi, nuo 25 km kylant aukštyn kyla ir 50-55 km aukštyje pasiekia 0ºC.

15-60 km aukštyje žemę juosia ozono apvalkalas, sugeriantis didžiąją dalį ultravioletinių spindulių ir apsaugantis gyvybę žemėje nuo pražūties. Daugiausia ozono yra 20-25 km aukštyje.

Mezosferoje (55-95 km nuo žemės paviršiaus) temperatūra nukrinta iki 70-80ºC šalčio. Šis sluoksnis mažai iištirtas.

Aukščiausiai yra jonosfera (termosfera). Čia oras išretėjęs, aukšta temperatūra (800 km aukštyje apie 2000ºC). Vyrauja stipriai jonizuotos dujos, atspindinčios radijo bangas.

Apytikriai 1000 km aukštyje prasideda egzosfera – viršutinis žemės atmosferos sluoksnis. Čia dujos lengviausios ir pereina į tarpplanetinę erdvę.

Atmosferos teršalų kokybinė ir kiekybinė sudėtis nuolat kinta, tačiau 90-100 km aukštyje gana pastovi. Jonizuotų atomų nedaug, aukščiau, veikiant saulės spinduoliuotei, vyksta fotocheminės reakcijos, todėl čia daugiau deguonies ir azoto. Labiausiai atmosferje kinta vandens garų kiekis. Daugiausia vandens garų yra žemutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pvz., Lietuvos požemio sluoksnyje 1 kg oro būna apie 2-9 g vandens. Kylant aukštyn drėgmės kiekis mažėja. Nepastovus ir anglies dvideginio (C ) kiekis. Iš visų atmosferoje paplitusių junginių žemės gyvybei svarbiausi deguonis, anglies dioksidas, vandens garai, ozonas.

Atmosfera niekada nebuvo idealiai švari, joje visuomet yra įvairių priemaišų. Ugnikalniai, žemės paviršiaus erozija, druskų garavimas, įvairios žiedadulkės jau priešistoriniais laikais teršė atmosferą.

Litosferoje gyvybė aptinkama 2–3 km gylyje; atmosferoje – 10–15 km aukštyje; hidrosferoje – visoje gelmėje. Labiausiai išsivystę organizmai gyvena ten, kur susiduria apatiniai oro ir viršutiniai dirvos, vandens sluoksniai. Bendra gyvųjų organizmų masė – apie .

Gyvieji organizmai atsirado iš negyvos materijos, veikiant aukštai temperatūrai, saulės spinduliuotei, slėgiui, šilumai. Iš metano, amoniako, vandenilio ir vandens garų susidarė paprasčiausi organiniai jjunginiai: aminorūgščių, azoto šarmų, riebiųjų rūgščių molekulės.

Svarbiausias evoliucijos etapas – organinių medžiagų sintezė ir irimas, dėl to atsirado nauji, gyvybei palaikyti reikalingi, junginiai. Gyvybė Žemėje vystosi jau 3.5 mlrd. metų, tuo tarpu žmogaus evoliucija tesiekia 1.5 mln. metų.

Augalija sudaro Žemės augalinę dangą ir yra vienas iš svarbiausių biosferos komponentų. Augalijos formavimuisi įtakos turėjo žmogus, gyvūnai. Augalų rūšių visuma susijusi ne tik su dabartinėmis, bet ir su anksčiau buvusiomis klimato bei dirvožemio sąlygomis, taip pat su sausumos ir jūrų išsidėstymu praeityje. Augalija kinta, kintant aplinkos sąlygoms.

Žemės plutoje augalija kasmet pagamina apie 180 mlrd. t masės, kuri yra gyvųjų organizmų mitybos pagrindas ir apie 300 mlrd. t deguonies, vartojamo gyvybinei veiklai palaikyti. Augalai sugeria ir išgarina 20 tūkst. kubinių metrų vandens (apie 30% viso vandens, kuris išgaruoja sausumoje). Per metus sausumos ir vandens augalai asimiliuoja apie 40-60 mlrd. tonų anglies, sukuria t biosferos pirminės (auglinės) produkcijos.

Augalai vykdo fotosintezę, kurios metu į atmosferą išsiskiria 430-470 mln. tonų laisvo deguonies. Augalai turi įtakos klimatui, dirvožemio procesams, nuosėdinių uolienų formavimuisi vandenyje. Augalai yra gyvūnų bendrijų gyvenimo pagrindas. Augalai saugo dirvožemį nuo užteršimo, sekinimo, erozijos, atlieka sanitarines ir higienines funkcijas, yra estetiniai ir architektūriniai aplinkos komponentai. Žmogus panaudoja 3% pasaulio augalų rūšių.

Žmogaus veikla apima visą biosferą iir yra pagrindinis veiksnys, lemiantis – žmogaus ir gamtos sąveiką.

Biosferos apsaugos problema sudėtinga ir susijusi su visais žmogaus veiklos aspektais. Planeta žalojama ardant natūralų landšaftą (statant miestus, gyvenvietes, kasant kanalus, naikinant miškus, tiesiant kelius ir t.t.). Tai kas evoliucionavo milijonus metų – iš dalies arba visiškai užteršta, sunaikinta. Visos žmogaus veiklos sritys (pramonė, žemės ūkis, statyba, kasyba, transportas) daugiau ar mažiau neigiamai veikia aplinką. Neigiamas poveikis pasireiškia gamtos išteklių neracionaliu vartojimu, padidintu oro, vandens, žemės gelmių ir gyvenamosios aplinkos teršimu.

Gamtos ištekliai:

• sąlygiškai neišsenkantys (žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės energija, jūrų potvyniai ir t.t.), jų bendras kiekis iš esmės nekinta. Jie sudaro sąlygas gyvybei egzistuoti.

• atsikuriantys. Jie atsikuria savaime ar padedant žmogui (pvz. miškai).

• senkantys – įvairios naudingosios iškasenos, kurių kiekis ribotas, o poreikis auga.

Gamtos ištekliai susiformavo per milijardus metų, juos atkurti labai sunku, kai kuriais atvejais – neįmanoma. Ištekliais laikomi ne visi gamtos elementai, ištekliais jie tampa, kai juos pradeda naudoti žmogus.

SAUGOMOS TERITORIJOS IR JŲ BŪKLĖ PALANGOS MIESTE

Vienas svarbiausių šiandieninės aplinkosaugos tikslų – išsaugoti labai savitus ir vertingus sausumos ar vandens plotus, apriboti ar visai uždrausti juose ūkinę veiklą.

Saugoma teritorija – tai sausumos ir vandens plotai bei kraštovaizdžio objektai, dėl savo vertės turintys specialų valstybės nustatytą aplinkos apsaugos ir naudojimo režimą, juose ribojama

ir draudžiama žmogaus ūkinė veikla, bei siekiama išsaugoti gamtines bei kultūrines vertybes.

Saugomos teritorijos užima 11.4% Lietuvos ploto. Ūkinės ir kitokios veiklos draudimo laipsnis, tvarkos griežtumas priklauso nuo to, kas saugoma, kokios paskirties ar svarbos yra saugomieji objektai.

Lietuvoje saugomų teritorijų sistema įteisinta 1993 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus saugomų teritorijų įstatymą.

Rekreacinė zona – tai specialiai išskirta ir sutvarkyta natūrali arba dirbtinė gamtinė aplinka poilsiui ir masiniam turizmui, atitinkanti socialinius, psichologinius ir biologinius poilsiautojų poreikius. Palanga būdama šalia Baltijos jūros, idealiai atitinka rrekreacinių teritorijų reikalavimus. Todėl Palangos – Šventosios pajūris yra vienas iš labiausiai Lietuvoje lankomų rekreacinių zonų. Rekreacinė zona glaudžiai susijusi su saugomomis teritorijomis, kurios sudaro didelę Palangos kurorto gamtinių išteklių dalį.

Gamtos turizmo ištekliai:

• parkai;

• miško parkai;

• valstybiniai parkai;

• atskiri unikalūs gamtos objektai.

Reikia pažymėti, kad didelė Palangos miesto teritorijos dalis priklauso saugomoms teritorijoms.

Saugomų teritorijų sistemą sudaro:

• išsaugančios teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai, objektai ir biologinė įvairovė. Tai – rezervatai, draustiniai (Naglio, Nemirsetos, Būtingės draustiniai).

• apsaugančios teritorijos, kuriose norint išvengti neigiamo poveikio ssaugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kitokia veikla. Šiai kategorijai priskiriamos apsaugos zonos. (Pajūrio kopagubrių parkas).

• kompleksinės paskirties saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zzonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Šiai kategorijai priskiriami valstybiniai parkai. (Pajūrio regioninis parkas).

Taip pat reikia išskirti ir saugomus kraštovaizdžio objektus, kurie skirstomi į gamtinius, kultūrinius, kompleksinius. Palangoje yra 52 kultūriniai paminklai: 7 archeologijos, 5 istorijos, 2 memorialiniai, 26 architektūros, 7 dailės (nekilnojamosios vertybės).

Palangos mieste yra tokios saugomos teritorijos:

1. Palangos Botanikos (Tiškevičių) parkas (apie 100 ha);

2. Pajūrio regioninis parkas (dalis);

3. Vandenvietės;

4. Kapinės;

5. Palangos senamiestis;

6. Būtingės kopų geomorfologinis draustinis (32 ha).

Vertingos saugotinos teritorijos:

1. Būtingės ornitologinis draustinis;

2. Šventosios dalis;

3. Šventosios senkopių geomorfologinis paminklas;

4. Kunigiškių gamtinis kopų parkas;

5. Šventosios upė ir apsauginė zona;

6. Ronžės upė ir apsauginė zona;

7. Pajūrio kopų parkų ruožas;

8. Mineralinio vandens vandenvietės;

9. Gydomojo purvo telkiniai;

10. Inertinių statybinių medžiagų telkiniai.

Palangos ribose šiuo metu yra apie 101 ha parkų, apie 300 ha miško parkų ir apie 2 300 ha miškų. Visuose juose negalima viršyti optimalaus ekologinio ttalpumo ir teritorijų apkrovimo rodiklių. Nors žaliųjų plotų trūkumo problema kurorte gvildenama seniai, pastarojo Palangos kurorto generalinio plano (1991 m.) numatytas rekreacinių teritorijų intensyvus želdinimas, naujų parkų ir miško parkų kūrimas praktiškai nerealizuotas.

Saugomoms teritorijoms priklauso ir parkai, kurie sudaro svarbiausius rekreacinius išteklius. Iš jų labiausiai išsiskiria Palangos botanikos parkas. Tai vienas iš gražiausių, turtingiausių, geriausiai tvarkomų parkų Lietuvoje. Įkurtas jis šventojo Birutės miško teritorijoje ir ilgą laiką vietinių gyventojų Birutės parku vadintas (šį pavadinimą palangiškiai nori susigrąžinti). Parkas užima apie 1101,3 ha plotą, iš jų medynai – 60 ha, pievos – 24.5 ha, gėlynai – 0.5 ha, vandens telkiniai – 1.16 ha. Parkui priklausantys pliažai ir parkai jūros pakrante driekiasi 1.5 km. Įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi 18 km. Palangos botanikos parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, daug mažosios architektūros formų, įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis apšvietimas. Šis parkas yra kultūros paminklas, įtrauktas į saugomų architektūros paminklų sąrašus. Šio parko įdomi istorinė raida, plano ir erdvių struktūra, susiformavusi prie buvusio dvaro XIX šimtmetyje. Didžiausias parko turtas – dekoratyvūs sumedėję augalai. Medynų amžius – 80-160 m. Daugiausia čia paprastųjų pušų, yra ir kalninių (82% visų želdinių). Juodalksniai sudaro 17% želdinių, paprastosios eglės – 1%. Iš vietinių rūšių auga paprastieji klevai, drebulės, uosiai, šermukšniai, mažalapės liepos, kalninės guobos, skroblai, raudonuogiai šeivamedžiai ir kt. Iš viso per 20 rūšių.Introdukuotų augalų – per 150 rūšių ir formų. Minėtini europiniai ir pilkieji kėniai, baltosios, dygiosios ir Engelmano eglės, vakarinės, didžiosios ir rytinės tujos. Auga paprastieji raudonlapiai lazdynai, dvi popieržievių beržų grupės. Vieno beržo skersmuo – 75 cm. Labai retas paprastasis purpurinis bukas (aukštis – 15 m, skersmuo – 35 cm). Šiauriniai ąžuolai siekia 15 m aukštį (skersmenys 75 ir 90 cm). PPlunksnašakė guoba auginama tik Palangos parke. Paplitę net keturių rūšių jazminai: darželiniai, bekvapiai, plačialapiai, Lemuano. Įspūdingi įvairiarūšiai parko klevai, geltonžiedžiai kaštonai. Parko skveruose auga totoriniai ir melsvauogiai sausmedžiai.

Į Palangos kurorto saugomų teritorijų sąrašą įeina gamtinę aplinką puoselėjantis Pajūrio regioninis parkas. Išsidėsčiusiame nuo Palangos botanikos parko link Klaipėdos miesto pajūrio ruože, regioniniame parke saugomi unikalūs pajūrio miškai, paplūdimiai, regiono bioįvairovė. Palangos mieste parko teritorijoje įkurtas Nemirsetos kraštovaizdžio draustinis, kuriame saugomas kopagūbrio, pievų ir miškų kompleksas, pajūrio lygumos augmenija ir gyvūnija. Pajūrio kopagubrių parkas labai svarbus rekreaciniu gamtosauginiu požiūriu. Šio parko teritorija yra paskelbta pirmoji apsaugos zona, kurioje draudžiamas automobilių eismas, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kita veikla.

Aplinkos ministerijos atstovai ir krantotvarkos specialistai kol kas iki galo nesutaria, kokių priemonių reikėtų imtis siekiant apsaugoti visos Lietuvos, o ypač Palangos, paplūdimius nuo erozijos. Dabartinė padėtis Palangoje prasta yra dėl to, kad mažėja kopagūbrių apželdinimas. Pintos tvorelės krantą gali apsaugoti tik nuo vėjo erozijos, o, stengiantis išvengti vandens sukeltos erozijos, reikia ieškoti kitų būdų. Norint nuo erozijos apsaugoti kopas bei krantus, būtinos kompleksiškos krantosaugos, krantotvarkos ir aplinkosaugos priemonės.

Ypač didžiuliai nuostoliai yra padaryti pastarųjų uraganų nuniokojusių Lietuvos pajūrį, todėl Aplinkos ministerijos specialistai svarsto galimybes neapsiriboti vien smėlį sulaikančių tvorelių bei kopagūbrių statybomis. Svarstoma galimybė sstatyti apsauginę buną. Tai – į molą panaši išilgai kranto, šimtą ar daugiau metrų nuo kranto į jūrą nutolusi betoninė ar akmeninė siena. Tačiau buna turi ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Vienoje vietoje ji sulaiko povandeninių srovių nešamą smėlį, bet kitoje, už bunos, susidaro vandens srovių sūkuriai, išgraužiantys paplūdimius Dar vienas dalykas – pastačius bangolaužį ar buną, pasikeičia vandens cirkuliacija. Pasikeitus vandens judėjimui, keičiasi ir jo kokybė, jūroje prieš bangolaužį gali atsirasti dumblo. Beto toks įrenginys jūroje gadina estetinį vaizdą.

Aplinkos ministerija parengė Pajūrio juostos tvarkymo programą, kurioje nurodytas rekomenduojamų krantotvarkinių priemonių kompleksas. Tai ir būtinybė įrengti takus bei laiptus, kopagūbrio šlaitus pridengti šakų klojiniais, juos tvirtinti žabtvorėmis, tam tikras paplūdimio teritorijas izoliuoti nuo poilsiautojų.

Jūros pakrantė tarp Karklės ir Palangos – europinės svarbos paukščių žiemavietė. Čia kasmet žiemoja per 20 000 vandens paukščių, iš kurių ypač retos mažosios gagos – visuotinai nykstanti rūšis.

Būtingės ornitologiniame draustinyje esanti paukščių pelkė ypač vertinga savo ornitofauna: gulbės nebylės, didžiosios kryklės ir kuoduotosios antys, nendrinės lingės. Būtingės paukščių pelkė yra užankanti. Iš 37.4 ha ploto likęs pelkės veidrodinio paviršiaus plotas – 12.5 ha. Šiuo metu siūloma išvalyti pelkę nuo susikaupusio dumblo.

Šiaurinėje Palangos dalyje įkurtas Būtingės geonaftologinis draustinis, kuriame saugomos reljefo formos. Čia įkurtas dar

vienas – Naglio botaninis draustinis.

DIRVOŽEMIO MONITORINGAS

Dirvožemis – itin sudėtingas ir nuolat besivystantis aplinkos komponentas. Dirvožemis yra ypač svarbi biosferos dalis, kurioje užauga arba užauginama daugiausia organinės medžiagos. Dirvožemyje auganti augalija naudoja 9 kartus daugiau saulės energijos negu pasaulio vandenų augalija. Daugelis svarbiausiųjų biosferos elementų – anglis, deguonis, azotas, kalis, magnis, siera, fosforas ir kiti akumuliuojami būtent dirvožemyje. Pagrindinė specifinė dirvožemio savybė ir yra organinių medžiagų, daugelio cheminių junginių bei energijos kaupimas. Dirvožemis, kaip biologinis absorbentas, skaido ir neutralizuoja įvairius teršalus. DDirvožemis formuojasi dviem būdais: kaip natūralus bei antropogeninis kūnas. Dabartinės Lietuvos teritorijoje jo danga pradėjo formuotis maždaug prieš 9-10 tūkstančių metų ir tik pietrytinėje dalyje aptinkami daug senesni, paskutiniojo apledėjimo nepaveikti dirvožemiai. Svarbiausi dirvodaros veiksniai yra klimatas, augalija, gyvūnija ir žmogaus ūkinė veikla.

Dirvožemių kokybės ir kiekybės monitoringas yra aplinkos monitoringo dalis, kurio vykdymą reglamentuoja Aplinkos monitoringo įstatymas. Naujojoje Lietuvos ekologinio monitoringo programoje dirvožemio monitoringas yra gerokai išplėstas. Daugiau dėmesio skiriama ir svarbiausiems žalingiems procesams, susijusiems su žemės ūkio veikla &– biogeninių ir toksinių medžiagų nuoplovoms ir išplovoms į paviršinius vandens telkinius bei gruntinius vandenis. Nuolat didėjant gyventojų skaičiui maisto problema tampa labai aktuali, todėl natūralių išteklių nepakanka, tenka intensyvinti ūkininkavimą. Dėl to ir atsiranda įvairaus užterštumo, ekologinio disbalanso, pagaliau ccheminės ir fizinės dirvožemio degradacijos pavojus.

Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai. Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.

Vienas iš svarbesnių dirvožemio teršimo sunkiaisiais metalais šaltinių yra mineralinės trąšos. Agrocheminių tyrimų centro duomenimis, laikydamiesi vidutinio tręšimo normų, kasmet į dirvožemį įterpiame kkadmio 1.1-1.8, chromo – 2.0-3.2, švino – 5.9-10.3, nikelio – 5.0-8.5, vario – 5.7-8.7, cinko – 6.4- 10.2, mangano – 27.8-42.3 g/ha. Tai palyginti nedideli kiekiai, tačiau kadangi sunkieji metalai turi savybę kauptis, jie kelia potencialų pavojų gyvajai gamtai ir žmogui, todėl sunkiųjų metalų kontrolei visame pasaulyje skiriama daug dėmesio. Tik naudojant organines ir mineralines trąšas bei derinant kitas agrotechnines ir biologines priemones galima didinti dirvožemio derlingumą nekenkiant gamtai.

Dabar didžiausią pavojų aplinkai kelia triazininiai herbicidai ir ypač simazinas bei atrazinas, kkurie ne tik neigiamai veikia jautrius kultūrinius augalus, bet ir lieka dirvožemyje. Todėl simazinui ir atrazinui, be DLK sanitarinės normos (simazinui – 0.2, atrazinui – 0.5 mg/kg), yra nustatyta dirvožemyje leistina jautriems augalams (avižoms, kviečiams, rugiams, miežiams, agurkams, kopūstams, cukriniams runkeliams, saulėgrąžoms, rapsui, liucernai, vikiams bei avižoms) maksimali fitotoksinė norma (0.01 mg/kg).

Per pastaruosius 50 metų žymiai pakito Lietuvos agrokraštovaizdis. Vykdant intensyvią žemių melioravimo programą, keitėsi upių hidrologinis režimas. Didėjant nusausintos ir intensyviai žemės ūkio gamybai naudojamos žemės procentui, upės baseine, keitėsi ir jo vandens balanso struktūra. Padidėjo išgaravimas bei dirvos akumuliacinė geba, nežymiai sumažėjo metinio nuotėkio tūris. Tačiau, įrengus drenažo sistemas ir ištiesinus bei pagilinus upelių vagas, vandens nutekėjimo greitis padidėjo, ir dėl to būna staigesni rudens bei pavasario potvyniai. Suformuotuose dideliuose dirbamų laukų masyvuose atsirado didesnė vandens erozijos rizika. Nusausinus pelkes, paspartėjo organinių medžiagų mineralizacija. Kadangi dauguma cheminių medžiagų vandenyje tirpios, tai hidrologinis ekosistemos režimas yra glaudžiai susijęs su cheminių ir maisto medžiagų apykaita. Kad ir nežymiai keičiantis vandens režimui, negali išlikti nepakitęs hidrocheminis režimas. Šiuo atveju susidaro galimybė cheminiams elementams iš dirvos per drenažo sistemas greičiau patekti į pirminį hidrografinį tinklą, o po to į upes ir kitus vandens telkinius. Nuolat intensyvėjant žmogaus ūkinei veiklai, šis nekontroliuojamas pprocesas gali pažeisti ekosistemos ekologinę pusiausvyrą ir sukelti jos degradaciją. Norint šį procesą kontroliuoti, būtina žinoti maksimaliai galimą ekosistemos antropogeninę apkrovą.

Didesni azoto ir fosforo kiekiai išplaunami kalvotuose regionuose, kur ir kritulių esti daugiau. Taigi vidutiniškai Lietuvos upių baseinuose žemės ūkio naudmenims skirtų plotų išplaunama 14.3 kg/ha azoto ir 0.56 kg/ha fosforo. Išplaunamų medžiagų pasiskirstymas drenažo ir paviršiniame nuotėkyje toks: drenažo vandenyje 95-97% viso metinio išplauto azoto kiekio ir tik 3-5% paviršiniame. Pavasario polaidžio metu 60% išplaunamųjų medžiagų yra paviršiniame vandenyje, bet tai palyginti trumpas laiko tarpas ir metiniam išplaunamam kiekiui didelės įtakos neturi.

Nemažai azoto patenka su krituliais iš atmosferos (10-15 kg/ha per metus). Daugiausia chemikalų iš dirvos paimama augalų vegetacijos laikotarpiu (biogenų išskyrimas). Organinių medžiagų mineralizacija ir denitrifikacija šiuo atveju laikomos apytiksliai viena kitą kompensuojančiomis ir į jas skaičiuojant neatsižvelgta. Skirtumas tarp patenkančio į dirvą ir iš jos išskiriamo azoto kiekio laikomas potencialiai galimu išplauti biogenų kiekiu. Pagal šio skirtumo kitimą per ilgą laiką galima spręsti apie potencialią vandens taršą biogenais.

Dirvožemis – gana buferiška ekosistemos sudedamoji dalis. Jeigu miškų augalijos, ypač spygliuočių pakenkimus ar net džiūvimą nesunku pamatyti, tai miško dirvožemių savybės kinta nepastebimai ir palyginti lėtai. Duomenų apie ilgalaikį rūgštaus lietaus poveikį dirvožemiams mažoka. Be to, yyra gana sudėtinga interpretuoti gautuosius duomenis. Gilesniųjų dirvožemio horizontų reakciją sąlygoja geologinis substratas, o viršutinių – ne tik teršalai, bet ir augalija, ūkinė veikla.

Rūgštaus lietaus poveikiui jautriausi vidutiniškai rūgštūs dirvožemiai (pH=5-6), kuriems būdingas mažas bazinių katijonų imlumas. Atsparesni rūgštiems krituliams yra labai rūgštūs (pavyzdžiui, pelkiniai durpiniai dirvožemiai) ir šarminės reakcijos dirvožemiai (velėniniai karbonatiniai, velėniniai glėjiški ir glėjiniai). Didžiausiu buferiškumu pasižymi gilūs, molingi, storą humuso sluoksnį turintys dirvožemiai.

Be rūgštėjimo, dirvožemiuose vyksta sunkiųjų metalų akumuliacija. Dirvožemis, atlikdamas akumuliacinę ir transformacinę funkcijas, sąlygoja sunkiųjų metalų apytaką gamtoje. Sunkiųjų metalų perteklius dirvožemyje neigiamai veikia mikroorganizmus, dirvožemio fauną ir netgi augmeniją. Nustatyti dirvožemių užterštumą sunkiaisiais metalais keblu, nes jų kiekis labai priklauso nuo gimtųjų uolienų prigimties.

Iš dirvožemio komponentų, be jį sudarančios mineralinės ir organinės terpės, labai svarbi yra jo gyvoji dalis. Pagrindinė dirvožemio funkcija dalyvauti gamtinėje aplinkoje vykstančiuose medžiagų transformacijos ir migracijos procesuose, nuo kurių priklauso ekosistemų funkcionavimas.

Aktyviausi dirvožemyje vykstančių procesų dalyviai yra mikroorganizmai ir bestuburiai gyvūnai, kurių aktyvumas, rūšinė įvairovė, kompleksų struktūra, gausumas tiesiogiai atspindi dirvožemio tipą, jo savybes ir yra svarbus ekologinio stabilumo rodiklis. Dirvožemio organizmų įvairovė lemia jo savireguliacijos ir savaiminio apsivalymo galimybes.

Lietuvos dirvožemiuose sutinkami per 50 rūšių pirmuonių, apie 250 rūšių nematodų, 15 rūšių sliekai, apie

400 rūšių oribatidinių erkių, beveik 80 rūšių tarsoneminių erkių, apie 100 rūšių gamasinių erkių, apie 230 rūšių vabzdžių lervų ir 130 rūšių kolembolų.

Natūralių gamtinių ekosistemų (miškai, pelkės) skirtingo tipo dirvožemiuose yra susiformavę skirtingi bestuburių gyvūnų kompleksai, kuriuose atskirų grupių ir rūšių gausumas labai skiriasi.

Viena iš dar likusių sąlygiškai natūralių gamtinių ekosistemų yra pelkės. Tiriant žemapelkių pedobiontų kompleksus paaiškėjo, kad jose yra labai turtingas pedobiontų genofondas. Vidutinis mikroartropodų gausumas 80 tūkst., nematodų – 320 tūst., mezofaunos apie 50 vnt./kvadratiniame mmetre. Mikroartropodų rūšinė įvairovė sudaro apie 200 rūšių. 80% visų mikroartropodų sudaro oribatidai. Todėl žemapelkių tipo pelkiniai dirvožemiai pedobiologiniu atžvilgiu priklauso mikroartropodiniam tipui.

Lietuvos žemės ūkio naudmenyse vyrauja velėniniai jauriniai dirvožemiai. Priesmėlinės mechaninės sudėties dirvožemiai naudmenyse sudaro 17.2%, priemoliai – 7.7%, moliai – 6.5%. Smėlio ir priesmėlio dirvožemiai net natūraliose gamtinėse ekosistemose yra skurdūs. Čia vyrauja nors ir gausios, tačiau smulkios gyvūnų rūšys. Todėl šie dirvožemiai yra labai jautrūs bet kokiam antropogeniniam poveikiui – arimui, tręšimui, pesticidams.

Ilgamečiai pedobiologiniai tyrimai rrodo, kad respublikos dirvožemiuose, mažėjant natūralių gamtinių ekosistemų plotams, skurdėja dirvožemių bestuburių gyvūnų įvairovė, mažėja jų gausumas. Pirmiausia išnyksta ypač jautrios cheminiam poveikiui labai retos ir retos dirvožemio faunos rūšys. Intensyviai dirbant laukus, gali atsitikti taip, kad bus nualinti dirvožemiai. JJautriausi šiuo atžvilgiu velėniniai jauriniai priesmėlio ir smėlio dirvožemiai.

Vieni pagrindinių teršalų yra organinės medžiagos (nafta ir jos produktai, riebalai ir t.t.), metalai, buitinės atliekos. Buitinės atliekos bei riebalai, lyginant su nafta ir jos produktais, teršia negausiai. Be to, šie teršalai daugiausia patenka iš buitinių nutekamųjų vandenų, kurie dažniausiai valomi. Todėl Lietuvoje šiuo metu didžiausias dėmesys yra skiriamas naftos ir jos produktų pašalinimui iš dirvožemio. Pagrindinis naftos ir jos produktų sudedamasis elementas yra anglis. Ji aplinkoje paplitusi kaip cheminių junginių komponentas. Anglis įeina į dujų (metano, anglies dvideginio), skysčių (augalinių aliejų, naftos angliavandenilių), kietų medžiagų (paprastų ir polimerinių cukrų, dervų) sudėtį. Dauguma šių junginių iš aplinkos pašalinami natūralių gamtos procesų metu. Pagrindiniai šių virsmų kaltininkai yra mikroorganizmai, dažniausiai grybai ir bakterijos. <

Numatoma, kad dėl intensyvios žmogaus veiklos XXI amžiuje dirvožemis degraduos intensyviau, todėl šis procesas turi būti griežtai kontroliuojamas. Pagrindinės dirvožemio saugos priemonės šiuo laikotarpiu turėtų būti:

• Melioracija – dirvožemio gerinimas hidrotechninėmis, kultūrtechninėmis, agromelioracinėmis ir kitomis priemonėmis siekiant sureguliuoti dirvožemio vandens, šilumos ir oro režimą, sudaryti geresnes sąlygas žemdirbystei, išsaugoti ir padidinti dirvos derlingumą, formuoti racionalią ūkio žemėvaldą;

• Kalkinimas – pagerėja dirvožemio struktūra, pasidaro nebe toks rūgštus. Lietuvoje reikia kalkinti apie 33% rūgščių dirvų. Kalkinama sausais dulkiais klintmilčiais;

• Sėjomaina – ariamos žemės naudojimo bbūdas, kai žemės ūkio augalai kaitomi pagal iš anksto nustatytą tvarką, užtikrinančią dirvos ir augalų derlingumo didėjimą. Išvengiama augalų ligų ir kenkėjų.

• Tręšimas – trąšų norma priklauso nuo dirvos sukultūrinimo lygio bei sugebėjimo paskirstyti trąšas. Trąšų norma – optimalūs jų kiekiai, kurie agrocheminėse laboratorijose iš anksto nustatomi tam tikrai dirvai ir augalams;

• Naudmenų transformavimas – nenašias naudmenas paverčia našiomis, pagerina žemės ūkio gamybos organizavimo sąlygas, apsaugo žemę nuo vandens ir vėjo erozijos.

Nesubalansuotas dirvožemio išteklių naudojimas ir jų alinimas gali pirmiausia skaudžiai atsiliepti bendruomenėms, kurių pragyvenimo šaltinis yra žemės ūkis, bei gali pakenkti agro-ekosistemų funkcionavimui ir jų įvairovei. Nuolat didėjant gyventojų skaičiui maisto problema tampa labai aktuali, todėl natūralių išteklių nepakanka, tenka intensyvinti ūkininkavimą. Dėl to ir atsiranda įvairaus užterštumo, ekologinio disbalanso, pagaliau cheminės ir fizinės dirvožemio degradacijos pavojus. Analizuojant dirvožemio reikšmę eko- ir agroekosistemoje labai svarbu pažymėti, kad dirvožemio galios nėra beribės. Intensyvi žmogaus veikla pažeidžia dirvožemio funkcijas. Lietuvoje žemės degradacijos mažinimas siejamas su tausojančios ir ekologinės žemdirbystės propagavimu, pažangių ūkininkavimo metodų ir agro-aplinkosauginių priemonių taikymu, apželdinimu bei gaisrų ir žemės ūkio atliekų valdymu.

Biosfera – tai sudėtinga dinaminė savireguliacinė sistema. Tai erdvė, kurioje egzistuoja gyvybė. Biosfera susiformavo maždaug prieš 3.4 – 4.5 milijardo metų.

Biosferos sandara:

• Litosfera (viršutinis žemės sluoksnis)

• Hidrosfera (vandenynai, jūros, upės, ežerai)

• Atmosferos ddalis – troposfera (oras)

Žemės pluta ir dalis viršutinės mantijos sudaro 50-70 km storio kietą sluoksnį, vadinamą litosfera (Lietuvoje 40-42 km). Ji guli ant klampios astenosferos. Litosfera yra suskilusi į plokštes (7 didelės ir daug mažų). Konvekcinės srovės astenosferoje verčia plokštes po truputį slinkti viena kitos atžvilgiu. Dėl to atsiranda žemynų judėjimas ir plyšiai vandenynų dugnuose. Ties plokščių pakraščiais vyksta drebėjimai, ties plyšiais – vulkaninė veikla. Žemės plutoje vykstantys pakitimai turi poveikį išorinėms sferoms. Dėl tektoninių judesių, žemės drebėjimų gali pakisti reljefas, vandens baseinų krantų linijos. Žemės paviršiuje vyksta egzogeniniai geologiniai procesai, susiję su atmosferos, hidrosferos ir biosferos reiškiniais. Žmogaus veikla tuos procesus skatina arba slopina.

Vandens ekologinė reikšmė biosferoje labai didelė. Tai pagrindinė terpė visiems svarbiems ekologiniams procesams. Biosferoje dėl kritulių ir garavimo tarp žemės paviršiaus ir atmosferos vyksta vandens kaita. Pagrindiniai vandens šaltiniai, kuriais naudojasi žmogus – upių ir gruntinis vanduo.

Atmosfera saugo Žemės paviršių nuo beveik 200ºC paros temperatūros svyravimo, gelbsti gyvybę nuo pražūtingo kosmoso spindulių. Oras – sudėtinė atmosferos dalis. Atmosferos oras – augalų, gyvūnų, žmonių gyvybės šaltinis. Be oro žmogus gali išgyventi apie 5 minutes. Per savo gyvenimą žmogus įkvepia apie 800 mln. kartų.

Planetos atmosfera susidarė prieš 3 mln. metų. Iš pradžių būta mantijos išmetamų anglies dioksido dujų, vvandens garų, amoniako, vandenilio mišinio apvalkalo. Prasidėjus augalų fotosintezei susikūrė dabartinė atmosfera. Oro tūrį sudaro: 78.09% azoto, 20.95% deguonies, 0.03% anglies dioksido, 0.93% inertinių dujų. Žemuosiuose oro sluoksniuose gausu įvairių dulkių, cheminių junginių, bakterijų.

Atmosfera yra sluoksniuota. Apatinis sluoksnis yra tankiausias, tęsiasi iki 9-15 km aukščio, vadinamas troposfera. Troposferoje susikaupę apie 80% visų atmosferoje pasklidusių vandens garų. Lietuvoje šio sluoksnio storis svyruoja, priklausomai nuo metų laikų: žiemą – 9.5 km, o vasarą – 11.5 km. Troposferoje vyksta aktyviausi fizikiniai procesai, susidaro debesys, oro srautai, formuojantys žemės paviršiaus klimatą. Šio sluoksnio temperatūra, kylant aukštyn, kinta maždaug 6ºC kas kilometrą.

15-60 km aukštyje žemę juosia ozono apvalkalas, sugeriantis didžiąją dalį ultravioletinių spindulių ir apsaugantis gyvybę žemėje nuo pražūties. Daugiausia ozono yra 20-25 km aukštyje.

Mezosferoje (55-95 km nuo žemės paviršiaus) temperatūra nukrinta iki 70-80ºC šalčio. Šis sluoksnis mažai ištirtas.

Aukščiausiai yra jonosfera (termosfera). Čia oras išretėjęs, aukšta temperatūra (800 km aukštyje apie 2000ºC). Vyrauja stipriai jonizuotos dujos, atspindinčios radijo bangas.

Apytikriai 1000 km aukštyje prasideda egzosfera – viršutinis žemės atmosferos sluoksnis.

Čia dujos lengviausios ir pereina į tarpplanetinę erdvę.

Atmosferos teršalų kokybinė ir kiekybinė sudėtis nuolat kinta, tačiau 90-100 km aukštyje gana pastovi. Jonizuotų atomų nedaug, aukščiau, veikiant saulės spinduoliuotei, vyksta fotocheminės reakcijos, todėl čia daugiau deguonies ir azoto. Labiausiai atmosferje kinta vandens garų kiekis. Daugiausia vandens garų yra žemutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pvz., Lietuvos požemio sluoksnyje 1 kg oro būna apie 2-9 g vandens. Kylant aukštyn drėgmės kiekis mažėja. Nepastovus ir anglies dvideginio (C ) kiekis. Iš visų atmosferoje paplitusių junginių žemės ggyvybei svarbiausi deguonis, anglies dioksidas, vandens garai, ozonas.

Gyvieji organizmai atsirado iš negyvos materijos, veikiant aukštai temperatūrai, saulės spinduliuotei, slėgiui, šilumai. Iš metano, aamoniako, vandenilio ir vandens garų susidarė paprasčiausi organiniai junginiai: aminorūgščių, azoto šarmų, riebiųjų rūgščių molekulės.

Augalai vykdo fotosintezę, kurios metu į atmosferą išsiskiria 430-470 mmln. tonų laisvo deguonies. Augalai turi įtakos klimatui, dirvožemio procesams, nuosėdinių uolienų formavimuisi vandenyje. Augalai yra gyvūnų bendrijų gyvenimo pagrindas. Augalai saugo dirvožemį nuo užteršimo, sekinimo, erozijos, atlieka sanitarines ir higienines funkcijas, yra estetiniai ir architektūriniai aplinkos komponentai. Žmogus panaudoja 3% pasaulio augalų rūšių.

Žmogaus veikla apima visą biosferą ir yra pagrindinis veiksnys, lemiantis – žmogaus ir gamtos sąveiką.

Biosferos apsaugos problema sudėtinga ir susijusi su visais žmogaus veiklos aspektais. Planeta žalojama ardant natūralų landšaftą (statant miestus, gyvenvietes, kasant kanalus, naikinant miškus, ttiesiant kelius ir t.t.). Tai kas evoliucionavo milijonus metų – iš dalies arba visiškai užteršta, sunaikinta. Visos žmogaus veiklos sritys (pramonė, žemės ūkis, statyba, kasyba, transportas) daugiau ar mažiau neigiamai veikia aplinką. Neigiamas poveikis pasireiškia gamtos išteklių neracionaliu vartojimu, padidintu oro, vandens, žemės gelmių ir gyvenamosios aplinkos teršimu.

Gamtos ištekliai:

• sąlygiškai neišsenkantys (žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės energija, jūrų potvyniai ir t.t.), jų bendras kiekis iš esmės nekinta. Jie sudaro sąlygas gyvybei egzistuoti.

• atsikuriantys. Jie atsikuria savaime ar padedant žmogui (pvz. miškai).

• senkantys – įvairios naudingosios iškasenos, kurių kiekis ribotas, o poreikis auga.

SAUGOMOS TERITORIJOS IR JŲ BŪKLĖ PALANGOS MIESTE

Vienas svarbiausių šiandieninės aplinkosaugos tikslų – išsaugoti labai savitus ir vertingus sausumos ar vandens plotus, apriboti ar visai uždrausti juose ūkinę veiklą.

Saugoma teritorija – tai sausumos ir vandens plotai bei kraštovaizdžio objektai, dėl savo vertės turintys specialų valstybės nustatytą aplinkos apsaugos ir naudojimo režimą, juose ribojama ir draudžiama žmogaus ūkinė veikla, bei siekiama išsaugoti gamtines bei kultūrines vertybes.

Saugomos teritorijos užima 11.4% Lietuvos ploto. Ūkinės ir kitokios veiklos draudimo laipsnis, tvarkos griežtumas priklauso nuo to, kas saugoma, kokios paskirties aar svarbos yra saugomieji objektai.

Lietuvoje saugomų teritorijų sistema įteisinta 1993 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus saugomų teritorijų įstatymą.

Rekreacinė zona – tai specialiai išskirta ir sutvarkyta natūrali arba dirbtinė gamtinė aplinka poilsiui ir masiniam turizmui, atitinkanti socialinius, psichologinius ir biologinius poilsiautojų poreikius. Palanga būdama šalia Baltijos jūros, idealiai atitinka rekreacinių teritorijų reikalavimus. Todėl Palangos – Šventosios pajūris yra vienas iš labiausiai Lietuvoje lankomų rekreacinių zonų. Rekreacinė zona glaudžiai susijusi su saugomomis teritorijomis, kurios sudaro didelę Palangos kurorto gamtinių išteklių dalį.

Gamtos turizmo ištekliai:

• parkai;

• miško parkai;

• valstybiniai parkai;

• atskiri unikalūs gamtos objektai.

Reikia pažymėti, kad didelė Palangos miesto teritorijos dalis priklauso saugomoms teritorijoms.

Saugomų teritorijų sistemą sudaro:

• apsaugančios teritorijos, kuriose norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kitokia veikla. Šiai kategorijai priskiriamos apsaugos zonos. (Pajūrio kopagubrių parkas).

• kompleksinės paskirties saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Šiai kategorijai priskiriami valstybiniai parkai. (Pajūrio regioninis parkas).

Taip pat reikia išskirti ir saugomus kraštovaizdžio objektus, kurie skirstomi į gamtinius, kultūrinius, kompleksinius. Palangoje yra 52 kkultūriniai paminklai: 7 archeologijos, 5 istorijos, 2 memorialiniai, 26 architektūros, 7 dailės (nekilnojamosios vertybės).

Palangos mieste yra tokios saugomos teritorijos:

1. Palangos Botanikos (Tiškevičių) parkas (apie 100 ha);

2. Pajūrio regioninis parkas (dalis);

3. Vandenvietės;

4. Kapinės;

5. Palangos senamiestis;

6. Būtingės kopų geomorfologinis draustinis (32 ha).

Vertingos saugotinos teritorijos:

1. Būtingės ornitologinis draustinis;

2. Šventosios dalis;

3. Šventosios senkopių geomorfologinis paminklas;

4. Kunigiškių gamtinis kopų parkas;

5. Šventosios upė ir apsauginė zona;

6. Ronžės upė ir apsauginė zona;

7. Pajūrio kopų parkų ruožas;

8. Mineralinio vandens vandenvietės;

9. Gydomojo purvo telkiniai;

10. Inertinių statybinių medžiagų telkiniai.

Palangos ribose šiuo metu yra apie 101 ha parkų, apie 300 ha miško parkų ir apie 2 300 ha miškų. Visuose juose negalima viršyti optimalaus ekologinio talpumo ir teritorijų apkrovimo rodiklių. Nors žaliųjų plotų trūkumo problema kurorte gvildenama seniai, pastarojo Palangos kurorto generalinio plano (1991 m.) numatytas rekreacinių teritorijų intensyvus želdinimas, naujų parkų ir miško parkų kūrimas praktiškai nerealizuotas.

Įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi 18 km. Palangos botanikos parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, daug mažosios architektūros formų, įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis apšvietimas. Šis parkas yra kultūros paminklas, įtrauktas į saugomų architektūros paminklų sąrašus. Šio parko įdomi istorinė raida, plano ir erdvių struktūra, susiformavusi prie buvusio dvaro XIX šimtmetyje. Didžiausias parko turtas – dekoratyvūs sumedėję augalai. Medynų amžius – 80-160 m. Daugiausia čia paprastųjų pušų, yra ir kalninių (82% visų želdinių). Juodalksniai sudaro 17% žželdinių, paprastosios eglės – 1%. Iš vietinių rūšių auga paprastieji klevai, drebulės, uosiai, šermukšniai, mažalapės liepos, kalninės guobos, skroblai, raudonuogiai šeivamedžiai ir kt. Iš viso per 20 rūšių.Introdukuotų augalų – per 150 rūšių ir formų. Minėtini europiniai ir pilkieji kėniai, baltosios, dygiosios ir Engelmano eglės, vakarinės, didžiosios ir rytinės tujos. Auga paprastieji raudonlapiai lazdynai, dvi popieržievių beržų grupės. Vieno beržo skersmuo – 75 cm. Labai retas paprastasis purpurinis bukas (aukštis – 15 m, skersmuo – 35 cm). Šiauriniai ąžuolai siekia 115 m aukštį (skersmenys 75 ir 90 cm). Plunksnašakė guoba auginama tik Palangos parke. Paplitę net keturių rūšių jazminai: darželiniai, bekvapiai, plačialapiai, Lemuano. Įspūdingi įvairiarūšiai parko klevai, geltonžiedžiai kaštonai. Parko skveruose auga totoriniai ir melsvauogiai sausmedžiai.

Į Palangos kurorto saugomų teritorijų ssąrašą įeina gamtinę aplinką puoselėjantis Pajūrio regioninis parkas. Išsidėsčiusiame nuo Palangos botanikos parko link Klaipėdos miesto pajūrio ruože, regioniniame parke saugomi unikalūs pajūrio miškai, paplūdimiai, regiono bioįvairovė. Palangos mieste parko teritorijoje įkurtas Nemirsetos kraštovaizdžio draustinis, kuriame saugomas kopagūbrio, pievų ir miškų kompleksas, pajūrio lygumos augmenija ir gyvūnija. Pajūrio kopagubrių parkas labai svarbus rekreaciniu gamtosauginiu požiūriu. Šio parko teritorija yra paskelbta pirmoji apsaugos zona, kurioje draudžiamas automobilių eismas, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kita veikla.

Aplinkos ministerijos atstovai ir krantotvarkos specialistai kol kas iki galo nesutaria, kokių priemonių reikėtų imtis siekiant apsaugoti visos Lietuvos, o ypač Palangos, paplūdimius nuo erozijos. Dabartinė padėtis Palangoje prasta yra dėl to, kad mažėja kopagūbrių apželdinimas. Pintos tvorelės krantą gali apsaugoti tik nuo vėjo erozijos, o, sstengiantis išvengti vandens sukeltos erozijos, reikia ieškoti kitų būdų. Norint nuo erozijos apsaugoti kopas bei krantus, būtinos kompleksiškos krantosaugos, krantotvarkos ir aplinkosaugos priemonės.

Ypač didžiuliai nuostoliai yra padaryti pastarųjų uraganų nuniokojusių Lietuvos pajūrį, todėl Aplinkos ministerijos specialistai svarsto galimybes neapsiriboti vien smėlį sulaikančių tvorelių bei kopagūbrių statybomis. Svarstoma galimybė statyti apsauginę buną. Tai – į molą panaši išilgai kranto, šimtą ar daugiau metrų nuo kranto į jūrą nutolusi betoninė ar akmeninė siena. Tačiau buna turi ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Vienoje vvietoje ji sulaiko povandeninių srovių nešamą smėlį, bet kitoje, už bunos, susidaro vandens srovių sūkuriai, išgraužiantys paplūdimius Dar vienas dalykas – pastačius bangolaužį ar buną, pasikeičia vandens cirkuliacija. Pasikeitus vandens judėjimui, keičiasi ir jo kokybė, jūroje prieš bangolaužį gali atsirasti dumblo. Beto toks įrenginys jūroje gadina estetinį vaizdą.

Šiaurinėje Palangos dalyje įkurtas Būtingės geonaftologinis draustinis, kuriame saugomos reljefo formos. Čia įkurtas dar vienas – Naglio botaninis draustinis.

DIRVOŽEMIO MONITORINGAS

Dirvožemis – itin sudėtingas ir nuolat besivystantis aplinkos komponentas. Dirvožemis yra ypač svarbi biosferos dalis, kurioje užauga arba užauginama daugiausia organinės medžiagos. Dirvožemyje auganti augalija naudoja 9 kkartus daugiau saulės energijos negu pasaulio vandenų augalija. Daugelis svarbiausiųjų biosferos elementų – anglis, deguonis, azotas, kalis, magnis, siera, fosforas ir kiti akumuliuojami būtent dirvožemyje. Pagrindinė specifinė dirvožemio savybė ir yra organinių medžiagų, daugelio cheminių junginių bei energijos kaupimas. Dirvožemis, kaip biologinis absorbentas, skaido ir neutralizuoja įvairius teršalus. Dirvožemis formuojasi dviem būdais: kaip natūralus bei antropogeninis kūnas. Dabartinės Lietuvos teritorijoje jo danga pradėjo formuotis maždaug prieš 9-10 tūkstančių metų ir tik pietrytinėje dalyje aptinkami daug senesni, paskutiniojo apledėjimo nepaveikti dirvožemiai. Svarbiausi dirvodaros veiksniai yra klimatas, augalija, gyvūnija ir žmogaus ūkinė veikla.

Dirvožemių kokybės ir kiekybės monitoringas yra aplinkos monitoringo dalis, kurio vykdymą reglamentuoja Aplinkos monitoringo įstatymas. Naujojoje Lietuvos ekologinio monitoringo programoje dirvožemio monitoringas yra gerokai išplėstas. Daugiau dėmesio skiriama ir svarbiausiems žalingiems procesams, susijusiems su žemės ūkio veikla – biogeninių ir toksinių medžiagų nuoplovoms ir išplovoms į paviršinius vandens telkinius bei gruntinius vandenis. Nuolat didėjant gyventojų skaičiui maisto problema tampa labai aktuali, todėl natūralių išteklių nepakanka, tenka intensyvinti ūkininkavimą. Dėl to ir atsiranda įvairaus užterštumo, ekologinio disbalanso, pagaliau cheminės ir fizinės dirvožemio degradacijos pavojus.

Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, ccheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai. Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.

Vienas iš svarbesnių dirvožemio teršimo sunkiaisiais metalais šaltinių yra mineralinės trąšos. Agrocheminių tyrimų centro duomenimis, laikydamiesi vidutinio tręšimo normų, kasmet į dirvožemį įterpiame kadmio 1.1-1.8, chromo – 2.0-3.2, švino – 5.9-10.3, nikelio – 5.0-8.5, vario – 5.7-8.7, cinko – 6.4- 10.2, mangano – 27.8-42.3 g/ha. Tai palyginti nedideli kiekiai, tačiau kadangi sunkieji metalai turi savybę kauptis, jie kelia potencialų pavojų gyvajai gamtai ir žmogui, todėl sunkiųjų metalų kontrolei visame pasaulyje skiriama daug dėmesio. Tik naudojant organines ir mineralines trąšas bei derinant kitas agrotechnines ir biologines priemones galima didinti dirvožemio derlingumą nekenkiant gamtai.

Dabar didžiausią pavojų aplinkai kelia triazininiai herbicidai ir ypač simazinas bei atrazinas, kurie ne tik neigiamai veikia jautrius kultūrinius augalus, bet ir lieka dirvožemyje. Todėl simazinui ir atrazinui, be DLK sanitarinės normos (simazinui – 0.2, atrazinui – 0.5 mg/kg), yra nustatyta dirvožemyje leistina jautriems

augalams (avižoms, kviečiams, rugiams, miežiams, agurkams, kopūstams, cukriniams runkeliams, saulėgrąžoms, rapsui, liucernai, vikiams bei avižoms) maksimali fitotoksinė norma (0.01 mg/kg).

Per pastaruosius 50 metų žymiai pakito Lietuvos agrokraštovaizdis. Vykdant intensyvią žemių melioravimo programą, keitėsi upių hidrologinis režimas. Didėjant nusausintos ir intensyviai žemės ūkio gamybai naudojamos žemės procentui, upės baseine, keitėsi ir jo vandens balanso struktūra. Padidėjo išgaravimas bei dirvos akumuliacinė geba, nežymiai sumažėjo metinio nuotėkio tūris. Tačiau, įrengus drenažo sistemas ir ištiesinus bei pagilinus upelių vagas, vandens nutekėjimo greitis padidėjo, iir dėl to būna staigesni rudens bei pavasario potvyniai. Suformuotuose dideliuose dirbamų laukų masyvuose atsirado didesnė vandens erozijos rizika. Nusausinus pelkes, paspartėjo organinių medžiagų mineralizacija. Kadangi dauguma cheminių medžiagų vandenyje tirpios, tai hidrologinis ekosistemos režimas yra glaudžiai susijęs su cheminių ir maisto medžiagų apykaita. Kad ir nežymiai keičiantis vandens režimui, negali išlikti nepakitęs hidrocheminis režimas. Šiuo atveju susidaro galimybė cheminiams elementams iš dirvos per drenažo sistemas greičiau patekti į pirminį hidrografinį tinklą, o po to į upes ir kitus vandens ttelkinius. Nuolat intensyvėjant žmogaus ūkinei veiklai, šis nekontroliuojamas procesas gali pažeisti ekosistemos ekologinę pusiausvyrą ir sukelti jos degradaciją. Norint šį procesą kontroliuoti, būtina žinoti maksimaliai galimą ekosistemos antropogeninę apkrovą.

Didesni azoto ir fosforo kiekiai išplaunami kalvotuose regionuose, kur ir kritulių eesti daugiau. Taigi vidutiniškai Lietuvos upių baseinuose žemės ūkio naudmenims skirtų plotų išplaunama 14.3 kg/ha azoto ir 0.56 kg/ha fosforo. Išplaunamų medžiagų pasiskirstymas drenažo ir paviršiniame nuotėkyje toks: drenažo vandenyje 95-97% viso metinio išplauto azoto kiekio ir tik 3-5% paviršiniame. Pavasario polaidžio metu 60% išplaunamųjų medžiagų yra paviršiniame vandenyje, bet tai palyginti trumpas laiko tarpas ir metiniam išplaunamam kiekiui didelės įtakos neturi.

Nemažai azoto patenka su krituliais iš atmosferos (10-15 kg/ha per metus). Daugiausia chemikalų iš dirvos paimama augalų vegetacijos laikotarpiu (biogenų išskyrimas). Organinių medžiagų mineralizacija ir denitrifikacija šiuo atveju laikomos apytiksliai viena kitą kompensuojančiomis ir į jas skaičiuojant neatsižvelgta. Skirtumas tarp patenkančio į dirvą ir iš jos išskiriamo azoto kiekio laikomas potencialiai galimu išplauti biogenų kiekiu. Pagal šio skirtumo kkitimą per ilgą laiką galima spręsti apie potencialią vandens taršą biogenais.

Dirvožemis – gana buferiška ekosistemos sudedamoji dalis. Jeigu miškų augalijos, ypač spygliuočių pakenkimus ar net džiūvimą nesunku pamatyti, tai miško dirvožemių savybės kinta nepastebimai ir palyginti lėtai. Duomenų apie ilgalaikį rūgštaus lietaus poveikį dirvožemiams mažoka. Be to, yra gana sudėtinga interpretuoti gautuosius duomenis. Gilesniųjų dirvožemio horizontų reakciją sąlygoja geologinis substratas, o viršutinių – ne tik teršalai, bet ir augalija, ūkinė veikla.

Rūgštaus lietaus poveikiui jautriausi vidutiniškai rūgštūs dirvožemiai (pH=5-6), kkuriems būdingas mažas bazinių katijonų imlumas. Atsparesni rūgštiems krituliams yra labai rūgštūs (pavyzdžiui, pelkiniai durpiniai dirvožemiai) ir šarminės reakcijos dirvožemiai (velėniniai karbonatiniai, velėniniai glėjiški ir glėjiniai). Didžiausiu buferiškumu pasižymi gilūs, molingi, storą humuso sluoksnį turintys dirvožemiai.

Lietuvos dirvožemiuose sutinkami per 50 rūšių pirmuonių, apie 250 rūšių nematodų, 15 rūšių sliekai, apie 400 rūšių oribatidinių erkių, beveik 80 rūšių tarsoneminių erkių, apie 100 rūšių gamasinių erkių, apie 230 rūšių vabzdžių lervų ir 130 rūšių kolembolų.

Natūralių gamtinių ekosistemų (miškai, pelkės) skirtingo tipo dirvožemiuose yra ssusiformavę skirtingi bestuburių gyvūnų kompleksai, kuriuose atskirų grupių ir rūšių gausumas labai skiriasi.

Viena iš dar likusių sąlygiškai natūralių gamtinių ekosistemų yra pelkės. Tiriant žemapelkių pedobiontų kompleksus paaiškėjo, kad jose yra labai turtingas pedobiontų genofondas. Vidutinis mikroartropodų gausumas 80 tūkst., nematodų – 320 tūst., mezofaunos apie 50 vnt./kvadratiniame metre. Mikroartropodų rūšinė įvairovė sudaro apie 200 rūšių. 80% visų mikroartropodų sudaro oribatidai. Todėl žemapelkių tipo pelkiniai dirvožemiai pedobiologiniu atžvilgiu priklauso mikroartropodiniam tipui.

Ilgamečiai pedobiologiniai tyrimai rodo, kad respublikos dirvožemiuose, mažėjant natūralių gamtinių ekosistemų plotams, skurdėja dirvožemių bestuburių gyvūnų įvairovė, mažėja jų gausumas. Pirmiausia išnyksta ypač jautrios cheminiam poveikiui labai retos ir retos dirvožemio faunos rūšys. Intensyviai dirbant laukus, gali atsitikti taip, kad bus nualinti dirvožemiai. Jautriausi šiuo atžvilgiu velėniniai jauriniai priesmėlio ir smėlio dirvožemiai.

Vieni pagrindinių teršalų yra organinės medžiagos (nafta ir jos produktai, riebalai ir t.t.), metalai, buitinės atliekos. Buitinės atliekos bei riebalai, lyginant su nafta ir jjos produktais, teršia negausiai. Be to, šie teršalai daugiausia patenka iš buitinių nutekamųjų vandenų, kurie dažniausiai valomi. Todėl Lietuvoje šiuo metu didžiausias dėmesys yra skiriamas naftos ir jos produktų pašalinimui iš dirvožemio. Pagrindinis naftos ir jos produktų sudedamasis elementas yra anglis. Ji aplinkoje paplitusi kaip cheminių junginių komponentas. Anglis įeina į dujų (metano, anglies dvideginio), skysčių (augalinių aliejų, naftos angliavandenilių), kietų medžiagų (paprastų ir polimerinių cukrų, dervų) sudėtį. Dauguma šių junginių iš aplinkos pašalinami natūralių gamtos procesų metu. Pagrindiniai šių virsmų kaltininkai yra mikroorganizmai, dažniausiai grybai ir bakterijos.

• Kalkinimas – pagerėja dirvožemio struktūra, pasidaro nebe toks rūgštus. Lietuvoje reikia kalkinti apie 33% rūgščių dirvų. Kalkinama sausais dulkiais klintmilčiais;

• Sėjomaina – ariamos žemės naudojimo būdas, kai žemės ūkio augalai kaitomi pagal iš anksto nustatytą tvarką, užtikrinančią dirvos ir augalų derlingumo didėjimą. Išvengiama augalų ligų ir kenkėjų.

• Tręšimas – trąšų norma priklauso nuo dirvos sukultūrinimo lygio bei sugebėjimo

paskirstyti trąšas. Trąšų norma – optimalūs jų kiekiai, kurie agrocheminėse laboratorijose iš anksto nustatomi tam tikrai dirvai ir augalams;

• Naudmenų transformavimas – nenašias naudmenas paverčia našiomis, pagerina žemės ūkio gamybos organizavimo sąlygas, apsaugo žemę nuo vandens ir vėjo erozijos.

Nesubalansuotas dirvožemio išteklių naudojimas ir jų alinimas gali pirmiausia skaudžiai atsiliepti bendruomenėms, kurių pragyvenimo šaltinis yra žemės ūkis, bei gali pakenkti agro-ekosistemų funkcionavimui ir jų įvairovei. Nuolat didėjant gyventojų skaičiui maisto problema tampa labai aktuali, todėl natūralių išteklių nepakanka, tenka intensyvinti ūkininkavimą. Dėl tto ir atsiranda įvairaus užterštumo, ekologinio disbalanso, pagaliau cheminės ir fizinės dirvožemio degradacijos pavojus. Analizuojant dirvožemio reikšmę eko- ir agroekosistemoje labai svarbu pažymėti, kad dirvožemio galios nėra beribės. Intensyvi žmogaus veikla pažeidžia dirvožemio funkcijas. Lietuvoje žemės degradacijos mažinimas siejamas su tausojančios ir ekologinės žemdirbystės propagavimu, pažangių ūkininkavimo metodų ir agro-aplinkosauginių priemonių taikymu, apželdinimu bei gaisrų ir žemės ūkio atliekų valdymu.