Pajurio regioninis parkas

Pajūrio regioninis parkas

Tai Valstybės saugoma Lietuvos pajūrio teritorija nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Parko plotas užima 5033 ha sausumoje ir 30 km jūros akvatorijoje. Lietuvos žemyninio pajūrio ruožas yra neilgas, bet čia gausu nuostabių vietų, kuriose žmonės, atitrūkę nuo miesto, kasdienybės, mėgsta pailsėti, turiningai praleisti laisvalaikį. Siekdama išsaugoti puikius pajūrio kraštovaizdžius, gamtines bei kultūros paveldo vertybes, biologinė Baltijos jūros įvairovė, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros objektus, o kartu sudaryti sąlygas pažintinio turizmo ir poilsiavimo plėtojimui, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba 11992 rugsėjo 24 d. įsteigė Pajūrio (Karklės) regioninį parką.

Parke yra Plačio gamtinis rezervatas, Olandų kepurės, Nemirsetos bei Saipių kraštovaizdžio, Karklės botaninis, Kalotės botaninis – zoologinis, Karklės talasologinis (jūrinis) ir Karklės etnokultūrinis draustiniai, rekreacinės bei žemės ūkio teritorijos. 1997 metų vasario mėn. įsteigta Pajūrio regioninio parko taryba, kurioje dirba aplinkosaugos specialistai, besirūpinantys šios teritorijos išsaugojimu bei tvarkymu. Gyvenvietės šioje teritorijoje ėmė kurtis XIII a. vėliau iš pavienių sodybų vadinamų Medekarkel (pagal 1641 m. planą), kuriose gyveno Tom Saip, Martin Girkal, Bendik BBrusdel, Jurgen Dargus, radosi kaimai: Saipiai, Girkaliai, Bruzdeilynas, Darguziai. Tarp Klaipėdos ir Palangos XVI a. didžiausia gyvenvietė buvo Karklė, kurioje gyveno 330 gyventojų – apie 50 seimų. XX a. pradžioje Karklė buvo ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Gyvenvietė palei jūrą tęsėsi 99 km. Joje gyveno 810 gyventoju, iš jų – 84.2 % lietuvių. Kaime veikė trys pradinės mokyklos, dvi karčemos, gelbėjimo stotis. 1911 m. pastatyta mūrine bažnyčia. Po karo, 1952 m. Karklėje sovietų armija įkūrė karinį poligoną, kuris užėmė pusę kaimo: sodybos buvo sunaikintos, gamta nuniokota.

Karklė pasižymi unikalia Lietuvai molinga jūros pakrantės atodanga, kurios aukščiausia vieta, istoriškai vadinama Olandų kepure (24 m. virš jūros lygio), apaugusi seniausiu, šimtmečius saugotu ir puoselėtu mišku, tarnavusiu orientyrų seniesiems jūrininkams. Nuo Karklės skardžiu atsiveria nuostabi Baltijos jūros panorama. Senojo kaimo ribose telkšo arčiausiai jūros Lietuvoje esantis Plačio ežerėlis, į jūra įteka Rikinės upelis.

Saugomi objektai

Plačio gamtiniame rezervate – unikalus Lietuvos pajūrio Plačio ežeras ir jo užpelkėjusios pakrantes, kopos ir jų augmenija, pajūrio žemumos kraštovaizdis, nykstantys augalai: zzunda, dėmėtoji ir rausvoji gegūnė; retieji gyvūnai: pievinė lingė, nendrinė rūpužė ir kt. migruojantys ir trumpam sustojantys paukščiai, gamtos paminklas – senosios liepos.

Karklės botaninis ir Kalotės botaninis – zoologijos draustiniai – Kalotės miško ir Kalotės ežero pakrančių augalai, natūralios ir intradukuotų augalų bendrijos, retieji pajūrio durpinių pievų augalai, nykstantys ir reti augalai: nariuotoji ilgalūpė, šaltininė menuva, gebenlapė veronika, šiaurinė linėja, bekotis ąžuolas ir kt., retieji gyvūnai: visų rūšių šikšnosparniai, ūdros, barsukai, geltonskruosčiai žalčiai, perintys ir besiilsantys migracijų metu paukščiai.

Olandų kepurės kkraštovaizdžio draustinis – Baltijos jūros pakrantės skardis (Didysis pajūrio klifas). Ledynmečio riedulynas jūros pakrantėje, senasis ir atsodintas miškas. Olandų kepurės – orientyras jūreiviams ne tik senovėje, bet ir dabar.

Nemirsetos ir Saipių kraštovaizdžio draustiniai – kopagūbrio, pievų ir miškų kompleksas, pajūrio lygumos augmenija ir gyvūnija.

Karklės talasologinis (jūrinis) draustinis – pajūrio riedulynas, žuvų nerstavietės.

Kuršių Nerija

Smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė dalis priklauso LTSR, pietinė dalis- RTFSR Kaliningrado sričiai. Pusiasalio šiaurinį galą(Kopgalį) nuo žemyno skiria Klaipėdos sąsiauris, pietuose (ties Zelenogradsku) jungiasi su Sembos pusiasaliu.Plotas 180 km, ilgis 98 km,plačiausia vieta 3,8 km (ties Bulvikio ragu, 4 km į šiaurės rytus nuo Nidos), siauriausia apie 380 m (kiek į šiaurę nuo Lesnojaus).

Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”.

Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis).

Gamta

Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas.

Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo rruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais.

Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio uupelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras- Žuvėdrų liūnas (Rybačyje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventlunka (Šventliūnis; prie Zelenogradsko).

Kuršių Nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės kilmės nuogulos-moreninis priemolis,smėlis, žvyras, aleuritas ir juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopa, Nida (91 m), Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės- Ventės rago-Priekulės-Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno darinių didžiausias 50-70 m . Ant pleistoceno nuogulų slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų-jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau- eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose siekia 70 m . Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis >100 m . Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai.

Klimatas

Jūrinis. Pavasaris joje vėlyvesnis, negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis( vidutinė temperatūra 17 C), o šalčiausi- sausis ir vasaris (-2,5 C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų, saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700-760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4-5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko

stiprių audrų (vėjo greitis 25-30 m/s, kartais ir daugiau).

Dirvožemiai

Susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rybačyje ir Kuršių Nerijos pietuose- ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, dirvožemiai jauriniai šilaininiai, velėniniai jauriniai, velėniniai jauriniai glėjiški. Kopose randami 3-4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių.

Geobotaniniu landšaftiniu požiūriu Kuršių Neriją galime suskirstyti į 4 išilgines juostas:jūros paplūdimį bei prieškopes, palvę, didįjį kopagūbrį, pamarį. Jūros ir marių paplūdimuose augalų nėra. Prieškopės aapaugusios psamofitinėmis (smėlyje augančiomis) žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Be to, auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškai. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų.Diduma didžiojo kopagūbrio LTSR dalyje apželdinta kalninėmis pušimis. Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis bei alksnių krūmais. Iš introdukuotų Kuršių Nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėti: BBankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė liepa,kininė tuopa. Iš žolinių augalų, retai pasitaikančių Lietuvoje, paminėta pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis ppelėžirnis (šie 3 auga tik prieškopėse), pajūrinė zunda, smėlinė guboja.

Kuršių Nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, pasitaiko, usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Per Kuršių Neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias. Pro neriją per metus praskrenda iki 15 milijonų paukščių. Jie stebimi ir žieduojami Kauno zoologijos muziejaus ornitologijos stotyje (5 km į šiaurę nuo Pervalkos) ir Rybačio biologijos stotyje. Nerijoje sužieduojama apie 50% visoje TSRS sužieduojamų paukščių. Miškuose prie Juodkrantės yra garnių kolonija (>100 lizdų).Karo metais jie išnaikinti. Vėl apsigyveno 1955.

Kuršių Nerijos miškai

Užima 97% LTSR priklausančio Kuršių Nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9503 ha, mišku apugę 6900 ha. Priklauso Kuršių Nerijos miško parko Smiltynės (2318 ha), Juodkrantės (2775 hha), Preilos (2613 ha) ir Nidos (1798 ha) girininkijoms. 13,7% Kuršių Nerijos ploto dirvodavos procesų nepaliesta, 2,6% pelkėta ir silpnai nujaurę jauriniai smėliai (26%).

Kuršių Neriją suskirstyta į šias zonos: 56% yra draustinių teritorija, 23% resreacinė zona, 21% rezervatinė zona. Kultinės kilmės medynų 65%. Pušynų yra 79% (iš jų 38% sudaro kalninės pušies medynai), beržynų 16%, juodalksnynų 3%, eglynų ir Bankso pušies medynų po 1%. Yra daugelio introdukuotų augalų ir šių nedidelių plotelių, grupių ir pavienių egzotinių augalų. Jaunuolynai sudaro 225%,pribręstantys 47%, brandūs 11%. Medienos vidutinis amžius 50 metų. Per metus ugdomaisiais ir sanitariniais kirtimais iškertama vidutiniškai 0,5m/ha. Pagrindinio naudojimo kirtimai uždrausti. Miškuose yra 8 paminkliniai, 27 kraštotyriniai objektai(Meilės, Mirties slėniai, Raganų, senosios smuklės kalnai ir kt.) 2 augalų rūšys- tyrulinė erika ir pajūrinė zunda. Įtrauktos į LTSR, tyrulinė erika ir į TSRS raudonąją knygą.

Literatūra

• Julius Aukštaitis ,,Lietuvos nacionaliniai parkai’’

• Knyga ,,Palangos istorija’’

• www.google.lt