Kašt? klasifikavimas

TURINYS:

1.Įvadas…………………….1

2.KAŠTŲ APIBRĖŽIMAS………………..2

3.Kaštų klasifikavimas (Pagal santykį su finansine atsakomybe).3

4.Pagal technologini santykį su gaminamų produktų……….3

5.Pagal santykį su žaliavų ir medžiagų perdirbimų………..3

6.Pagal santykį su žaliavų ir medžiagų perdirbimų………..3

7.Pagal reglamentavimo laipsnį…………………..3

8.Pagal įskaičiavimo į produkcijos savikainą……………4

9.Pagal kaštų pobūdį………………………..5

10.Pagal gamybos apimties įtaką…………………..6

11.Ekonominiai kaštai………………………..6

12.Išvada…………………………7

13.Literatūros sąrašas…………………..8

Įvadas

Sėkmingas įmonės ar bet kokio didžio organizacijos likimas priklauso ne tik nuo valdymo, bet ir šio metu vis svarbesne darbo įmonėje kryptimi tampa valdymo apskaita. Valdymo apskaitos apibendrinančios funkcijos būtų: einamosios informacijos įmonėje rinkimas ir analizė, siekiant nustatyti svarbiausia įmonės tikslą, įvertinti kkaštus, patirtus realioje aplinkoje ar tikėtinus būsimoje veikloje, kontroliuoti juos ir priimti atitinkamus spendimus.

Siekiant sėkmingai valdyti veikla, reikia išmokti valdyti kaštus. Siekiant sėkmingai valdyti kaštus, visu pirma būtina žinoti kas yra kaštai, į kokias grupes jas galima suskirstyti, kaštų klasifikacijas, jų naudojimą ir valdymo principus. Savo darbe nagrinėsiu būtent šia temą.

KAŠTŲ APIBRĖŽIMAS

Kaštai pirmiausiai asocijuojasi su išlaidomis, tai įmonės produkcijos gamybai sunaudotų išteklių piniginė suma. Bendresne prasme kaštai suprantami kaip bet kokios sąnaudos , būtinos tikslui pasiekti.

Atsakomybės centruose, kkaip ir bendrai įmonėje, patiriama įvairių rūšių kaštų, pavyzdžiui: alternatyvieji kaštai – paprasta nauda, lyginant pasirinkta išteklių naudojimo alternatyva su atmesta, ekonominiai kaštai – eksplicitinių ir implicitinių kaštų suma, eksplicitiniai (buhalteriniai) kaštai – aiškus įmonės visas išlaidas rodantis kaštas, implicitiniai kkaštai – išteklių naudojimo kaštai, matuojami pajamoms, kurios galima būtų gauti naudojant išteklius kitu, geriausiu būdu, paprasta nauda, pasirinkus vieną variantą ir atmetus kita, visuomeniniai kaštai – neigiami išoriniai efektai, kurios apmoka visa visuomenė, nors piniginė forma, jie sunkiai išskiriami; ir t.t.. Taigi kaštų rūšių yra labai daug, visus juos pagal atitinkamus požymius galima suskirstyti į šias kaštų grupes:

Pagal santykį su finansine atsakomybe

Pagal technologinį santykį su gaminamų produktų

Pagal santykį su žaliavų ir medžiagų perdirbimų

Pagal susidarymo vietų pobūdį

Pagal reglamentavimo laipsnį

Pagal įskaičiavimo į produkcijos savikainą

Pagal kaštų pobūdį

Pagal gamybos apimties įtaką

Pagal buhalterinę tvarką

Pagal rūšį

Pagal trukmę (ilgalaikiai, trumpalaikiai)

Pagal apimtį ir palyginimo laipsnį (bendrieji ir vieneto vidutiniai)

Pagal apskaičiavimo objektą, nustatant pajamas (gaminio ir periodo)

Kiekvieną iš šių grupių išskiria atitinkamus tai grupei kaštus. Taigi ddabar kiekviena grupę aptarsiu atskirai.

1.Pagal santykį su finansine atsakomybe, tiksliau galima būtų pasakyti, – pagal santykį su Pelno (nuostolio) ataskaita, skirstomi į perdirbimo (gamybiniai), bendruosius (administraciniai) ir negamybinius ( komercinius)

2.Pagal technologini santykį su gaminamų produktų visi kaštai (tiek išlaidos, tiek sąnaudos, tiek ir atitinkama tų produktų savikainos dalis) skirstomi į pagrindinius ir pridėtinius. Pagrindiniams priskiriami kaštai, sudarantys gaminamų produktų pagrindą, kitaip sakant didžiąją jų dalį. Jiems paprastai priskiriamos išlaidos žaliavoms ir medžiagoms bei tiesiogiai dalyvaujančių gaminant konkrečius gaminius darbuotojų darbo uužmokestis. Kai kuriose įmonėse pagrindinėms gali būti priskirtos ir išlaidos už energiją ( ten kur jos sunaudojama labai daug), arba išlaidos įrengimų priežiūrai (jeigu gaminant produkciją didžioji išlaidų dalis susidaro dėl žaliavų apdorojimo įrengimais). Visi kiti kaštai priskiriami pridėtiniams. Pavyzdžiui, baldų gamyboje pagrindinės išlaidos priskiriamos išlaidos medienai ir stalių darbo užmokesčiui.

3.Pagal santykį su žaliavų ir medžiagų perdirbimų visi kaštai skirstomi į tiesioginius žaliavų ir medžiagų kaštus bei konversinius – žaliavų ir medžiagų perdirbimo į gatavus produktus – kaštus. Toks skirstymas menedžmento apskaitos požiūriu labai prasmingas, nes šios apskaitos uždavinys – teikti informaciją vadybininkams apie konversijos (perdirbimo) procesą, bet ne apie tai kas įvyko praeityje – žaliavų ir medžiagų savikainą. Kitaip tariant tikroji medžiagų ir žaliavų savikaina paaiškėja ne jas perkant, bet tuomet, kai jos kartų su kitomis išlaidomis įskaičiuojamos į gaminamų produktų savikainą.

4.Pagal santykį su žaliavų ir medžiagų perdirbimų visi kaštai skirstomi į susidarančius struktūriniuose ( gamybiniuose) ir funkciniuose padaliniuose. Toks skirstymas reikšmingas, nes valdymo sprendimai visuomet priimami tam tikruose padaliniuose. Struktūrinius padalinius (barus, brigadas, cechus) ne visuomet galima pavadinti produktų padaliniais.

5.Pagal reglamentavimo laipsnį skirstomi į normatyvinius (biudžetinius, sąmatinius), planinius ir faktinius. Taip pat vienas reikšmingiausių kaštų klasifikavimo sritis, kadangi, valdymo sprendimai (išskyrus gamybos proceso tobulinimo) priimami tuomet, kai įįvyksta koks nors nukrypimas nuo išlanksto numatytos veiklos programos. Normatyviniai kaštai – išlaidos ar savikaina – yra griežtai reglamentuota kaštų kategorija: jeigu nustatyta kiek reikia sunaudoti tam tikrų medžiagų gaminant kurį nors produktą, tai tiek jų ir reikia. Normatyvinių kaštų sinonimais laikomi – biudžetiniai ir sąmatiniai kaštai. Normos sudaromos tam tikriems gaminiams, dažniausiai netgi jų vienetui, o biudžetus sudaro visų normatyvinių kaštų visumą. Kai kuriose ūkio sektoriuose, pavyzdžiui, statyboje vietoj „biudžetų“ sąvokos vartojama „sąmatų“ kategorija.

Planiniai kaštai – nėra griežtai reglamentuota kaštų kategorija. Atsižvelgiant į išlaidų normas vienam ar kitam gaminiui gaminti ,galima sudaryti įvairius gamybos planus, nustatant skirtingus įvairių gaminių kiekius, todėl per tam tikrą laikotarpį sutaupant, pavyzdžiui, brangiausias žaliavas arba panaudojant tas, kurios buvo nupirktos.

6.Pagal įskaičiavimo į produkcijos savikainą būdą visi kaštai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tai labai svarbus kaštų klasifikavimo požymis, nes jie lemia produktų savikainos apskaičiavimo metodus, o tai ir sudaro didžiąją menedžmento apskaitininkų darbo dalį.

Tiesioginėmis laikomos išlaidos, kurias nedvejojant galima priskirti konkretiems gaminiams. Tai išlaidos, kurios aiškiai „matomos“ pačiame gaminyje. Jos paprastai susideda iš tiesioginiu medžiagų ir žaliavų išlaidų bei išlaidų tiesioginiam darbui, t.y. tiesioginėmis gamybos išlaidomis laikomos tos, kurias be didelių sąnaudų ir pastangų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Prie tiesioginių gamybos išlaidų priskiriamos ppagrindinių žaliavų (medžiagų), komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, taip pat tiesiogiai su tos produkcijos gamyba ar paslaugų teikimų susijusių tiriamųjų darbų metinė dalis.

Netiesioginėmis laikomos išlaidos, netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Prie netiesioginio darbo išlaidų priskiriamos tiesiogiai su produkcijos gamyba nesusijusios, bet sudarančios sąlygas gamybai vykti darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumos, apskaičiuotos nuo šių atlyginimų. Bet Netiesioginės išlaidos negali būti iškarto priskiriamos kuriam nors konkrečiam gaminiui ar gaminių rūšiai. Tarp gaminimų produktų jos paskirstomos atlikus specialius apskaičiavimus, kad būtu nustatyta gaminių produktų savikaina.

7.Pagal kaštų pobūdį jie skirstomi į išlaidų elementus it kalkuliacinius straipsnius. Kokios nors ypatingos reikšmės apskaičiuojant savikainą ar išlaidas bei paskirstant kaštus ši klasifikacija gal ir neturi, tačiau ji labai reikšminga siekiant susikalbinti, nes garai jos neišmanydami galima suklysti apskaičiuojant išlaidas ir savikainą.

Kaštų klasifikavimas pagal išlaidų elementus atsako į klausimą, KAS SUNAUDOJAMA gaminant produktus.

Niekas negalėtų nustatyti vienos kaštų elementų nomenklatūros visiems gyvenimo atvejams. Dažniausiai išskiriami šie gamybos elementai:

Žaliavos ir medžiagos,

Darbo užmokestis ir prieskaitos socialiniam draudimui,

Kiti materialūs ir nematerialūs kaštai.

Kaštų klasifikavimas pagal išlaidų straipsnius atsako į klausimą, KOKIU TIKSLŲ SUNAUDOJAMI gaminant produktus tam tikri ištekliai.

Pavyzdžiui :

Žaliavos ir medžiagos. Šios visos išlaidos grupuojamos ir pagal elementus, ir pagal

straipsnius.

Grįžtamosios atliekos. Tiksliai atitinka išlaidų straipsnių klasifikavimo „pagal tai, kam sunaudota“ principą – sunaudota atliekoms.

Energija technologiniams tikslams. Šiame straipsnyje atspindi tik energijos skirtos technologiniams tikslams, kaštai. Kitiems tikslams sunaudota elektros energija atspindima įvairiuose kitose straipsniuose ( išlaidų straipsniai skirstomi ne pagal tai, kas sunaudota, bet kam sunaudota). Pavyzdžiui, įmonės administracijos patalpų apšvietimui bei apšildymui sunaudota elektros energija turi būti įskaičiuota į Įmonės bendrąsias išlaidas, nes tam ji ir buvo skirta.

Gamybinio personalo darbo užmokestis ir prieskaitos socialiniam draudimui. Šis straipsnis sutampa ssu panašaus pavadinimo išlaidų elementų. Tačiau tuo atveju buvo svarbu, kas sunaudota, bet ne kokiems tikslams. Šio atveju kalbama ne apie visą priskaičiuotą darbo užmokestį, bet tik apie tą jo dalį, kuri skirta gamybiniam personalui apmokėti už darbą, t. y. įskaičiuojama į gamybinę savikainą. Įmonės padalinių vadovų darbo užmokestis bus įskaičiuotas į bendracechinės (bendragamybinės) išlaidas, o įmonės vadovų atlyginimai – į įmonės bendrąsias (bendraūkinės) išlaidas.

Bendrosios padalinių ( bendracechinės arba bendragamybinės) išlaidas bei įmonės bendrosios ir administravimo (bendragamyklinės arba bendraūkinės) išlaidos. JJie paprastai apima visus ar beveik visus išlaidų elementus.

Kitų gamybinių išlaidų kalkuliacinis straipsnis apima tas išlaidas, kurios nebuvo išskirtos į atskirą kalkuliacinį straipsnį. Jų būna visuomet, nes apskaitos optimalumo principas nelaidžia jų detalizuoti iki begalybės.

Pardavimų (arba komercinių išlaidų) kalkuliacinis straipsnis aapima visas išlaidas, padarytas parduodant įmonėje pagamintus produktus arba anksčiau nupirktas perparduoti skirtas prekes.

8.Pagal gamybos apimties įtaką visi kaštai skirstomi į kintamus, santykiniai pastovius, pastovius ir ribinius.

Kintamieji kaštai – kaštai, kurie keičiasi atsižvelgiant į gamybos apimties kitimą, kitaip sakant, tai išlaidos, kurios tiesiogiai priklauso nuo pagaminamos produkcijos kiekio.

Pastovieji kaštai – kaštai, kuriu didis nepriklauso nuo gamybos apimties.

Santykiniai pastovus kaštai – kaštai kurios galima apibūdinti kaip pastoviųjų ir kintamųjų išlaidų mišinį, nes jie kinta panašiai kaip ir tiesiogiai kintamieji, tačiau ne tiesiog proporcingai gamybos apimties pokyčiams.

9.Ekonominiai kaštai – visų išteklių, naidojamų prekių ir paslaugų gamyboje, piniginė vertė, skirstomi į eksplicitinius (buhalterinius) ir implicitinius. Buhalteriniai kaštai – aiškus kaštai, įgyjantys tiesioginių mokėjimų formą gamybos veiksnių bei tarpinių gaminių savininkams, išlaidos, kurios įįrašomos į buhalterines knygas. Tokie kaštai dar vadinami aiškiais – eksplicitiniais kaštais.

Tačiau realus kaštai matuotini ne tiesioginėmis išlaidomis, bet ir atsižvelgiant į paprastą naudą, palyginus pasirinktą resursų naudojimo alternatyvą su atmesta. Tai yra – alternatyviniai kaštai. Verslininkui tie kaštai numatomi, suvokiami arba kitaip tariant – implicitiniai. Taigi implicistiniai kaštai – tai išteklių paslaugų, kurios naudojamos gamybos procese, bet nėra perkamos, vertė.

Alternatyvūs kaštai – paprasta nauda, palyginus pasirinktą išteklių naudojimo alternatyvą su atmesta. Pavyzdžiui:

Verslininkas, turintis savo įmonės pastatus ir pats vadovaujantis vverslui, į gamybos kaštus įtrauks ne tik buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:

Palūkanų forma, investavus savo kapitalą į alternatyvų verslą;

Rentos formą, išnuomavus savo pastatus ar žemės sklypą kitam verslininkui;

Dėl atlyginimo už darbą, pasisamdžius svetimoje įmonėje atlikti tas pačias operacijas. Ir t.t.

IŠVADA

Kaštų valdymas yra sunkus ir atsakingas darbas, nes nuo to priklauso sėkmingas ir kokybiškas įmonės valdymas. Kadangi galutinis kiekvienos įmonės tikslas yra pelnas, tai sėkmingas kaštų valdymas sąlygoja optimalius sprendimus ir užkerta kelią krizinėms situacijoms bei bankrotui. Sėkmingas kaštų valdymas leidžia įmonėms sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje, bei užkariauti naujas rinkas.

Literatūros sąrašas

1.G. KAČINSKAS „Buhalterinės apskaitos pagrindai“ – Vilnius 2003m.

2. A. RASTENIENĖ „Mikroekonomika“ – Vilnius 2002m.

3. L. VALANČIENĖ „ Valdymo apskaita“ – Vilnius