Tarptautines prekybos teorijos

Turinys

Įvadas 2

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos 4

2. Pagrindinių teorijų apžvalga 6

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas 7

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas 12

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis 14

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija 17

7. Išvados 18

8. Literatūros sąrašas 19Įvadas

Tarptautinės prekybos augimo fone pasaulinė gamyba per paskutinį dešimtmetį atrodo auganti labai lėtai. Tad tarptautinė prekyba (tarptautinės prekybos padrindinės dalys yra ne kas kita kaip importas ir eksportas) darosi vis svarbesne sudėtine daugumo šalių ekonomikos dalimi. Visais atvejais, išskyrus 1993 metus, stiprios ekonomikos šalių prekybos augimas, matuojamas eksporto mastu, pranoko produkcijos augimą. Eksportas, vadinasi, darosi vis ssvarbesne sudėtine šalių produkcijos dalimi. Tai tinka ir stiprios ekonomikos, ir jaunoms šalims.

Norint susidaryti pasaulio prekybos vaizdą reikia paminėti, kad šiuo metu prekyba auga greičiau negu gamyba; plačiausiai prekiauja tarpusavyje stiprios ekonomikos šalys, nors ši spraga gali ilgainiui išnykti; pramonės šakų tarpusavio prekyba aprėpia didžiausią prekybos prieaugio dalį.

Pažymėtina dar viena pasaulio ekonomikos sistemos ypatybė, lemianti eksporto ir importo svarbą. Susiformavo daug didžiulių prekybos blokų. Europos Sąjunga ir Šiaurės Amerikos Laisvosios Prekybos Susitarimas yra tik du tokių blokų pavyzdžiai. Neabejotina, kad aateityje susiformuos naujų blokų.

Savo darbe nagrinėsiu tarptautinės prekybos teorijas per eksporto ir importo prizmę, kadangi negalima vienareikšmiškai atskirti tarptautinės prekybos teorijų nuo eksporto ir importo.1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos

Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip ttechnologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.

Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtinguose visuomeninio darbo našumo lygiuose. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eeksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.

Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl jo prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Jei kitos šalys vienodos, madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti ttarptautinę prekybą, tarptautinius mainus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o tuo pačiu galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą. Brazilija gamina kavos pupeles, kurių 1 centnerio pardavimo kaina 60 dolerių. Kavos pupelių gamybos kaštai yra 120 dolerių. Vadinasi, valstybė fermeriui dar sumoka 60 dolerių kompensaciją už centnerį. Europoje pagaminama ir parduodama 7 tūkstančiai puodelių kavos po 1 dolerį ir gaunama 7 tūkstančiai dolerių. Europos šalys gauna dar ir santykinę naudą. Taigi, galima daryti išvadą:

 jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;

 gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba;

 prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą;

 kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.

Eksporto didinimas spartina visuminio nacionalinio produkto prieaugį, todėl stengiamasi jį visokeriopai remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis. Prie jų priklauso: valstybės priemokos gamintojams už eksportines prekes; prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis negu vidaus rinkoje. Labai svarbu ne tik eksportuoti, bet ir importuoti produkciją. Valstybės naudoja tokias priemones kaip: importo licenzijos, importo kvotos ir t.t. Kiekviena ššalis, prekiaudama su užsieniu, stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus. Apie 1/5 pasaulyje sukurtos metinės produkcijos realizuojama per užsienio prekybą. Vakarų Europos šalys eksportuoja 25-30 % nacionalinio produkto, JAV – 16 %, o Sovietų Sąjunga eksportuodavo tik 6%.

Svarbi užsienio prekybos ypatybė ta, kad jos augimo tempai spartesni nei jų bendrojo nacionalinio produkto kitimas. Didžiausia (70%) prekių apyvartos dalis tenka išsivysčiusioms, apie (20%) – besivystančioms ir apie (10%) totalitarinėms valstybėms. Pasaulio užsienio prekyba iš esmės remiasi rinkos ekonomika su visais jai būdingais bruožai.s.

Žvelgiant į pasaulio užsienio prekybą natūriniu aspektu, didžiausia ir dinamiškiausia jos dalis yra mašinos ir įrengimai.Prieš porą dešimtmečių ji sudarė penktadalį visos užsienio prekybos, o šiuo metu – jau daugiau kaip trečdalį. Suprantama, kad ypač didelę šios produkcijos rūšies dalis išsivysčiusių šalių eksporte.Pavyzdžiui, Japonijos eksporto struktūroje mašinos ir įrengimai sudaro 65%, Vokietijoje – 50%, JAV – 40%. Vienu iš svarbiausių mašinų ir įrengimų užsienio prekybos stimulų būtina laikyti tarptautinę gamybinę kooperaciją. Neseniai kai kurios detalės ir mazgai buvo eksportuojami tik kaip atsarginės dalys. Šiuo metu jos įgavo tvirtą komplektinių detalių statusą. Nuo 1968 iki 1970 metų išsivysčiusių kapitalistinių šalių mašinų gamybos produkcijos eksporte mazgų, agregatų, detalių lyginamasis svoris išaugo nuo 22% iki 47%. Esminę reikšmę įgauna tiekimas komplektuojamų įrengimų nnaujų įmonių statybai, ypač naujose gamybos šakose.

Labai spartūs plastmasių ir medikamentų užsienio prekybos tempai. Būtina pažymėti ir ryškiai didėjantį mokslo imlios produkcijos vaidmenį užsienio prekybos ryšiams. Nuolat didėja ir paslaugų dalis, kuri šiuo metu jau siekia beveik ketvirtadalį bendros užsienio prekybos apimties.

Dar palyginti neseniai užsienio prekyba buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera.

Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėm kryptimis. Pirma, auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos. Šiuo metu 500 stambiausių tarptautinių korporacijų vadovauja daugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse. Antra, stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampa gerais partneriais, bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.

Siekdamos kuo geriau pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis šalių savo teritorijoje sukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas, netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis. Dabartiniu metu pasaulyje yra daugiau kaip 600 tokių ypatingos ekonominės paskirties zonų, beveik pusė iš jų – JAV teritorijoje. Šiose

zonose investuojant kapitalą į ekonominę veiklą, galima gauti kur kas didesnį pelną. Tai naudinga tiek vienai, tiek kitai pusei.

Trumpai apžvelgiau užsienio prekybos situaciją pasaulyje, dabar pereisiu prie eksporto ir importo teorijų.2. Pagrindinių teorijų apžvalga

Kiekviena valstybė skirtingai aiškina, koks turi būti valstybės vaidmuo, vykdant importą ir eksportą. Iki šių dienų pateiktos teorijos tokios kaip: merkantilizmas, neomerkantilizmas, absoliutaus pranašumo, šalies dydžio, palyginamajo pranašumo, gamybos veiksnių santykio (Hekšerio-Olino), prekės gyvavimo ciklo, šalių panašumo, priklausomybės teorija, galėtų būti suskirstytos i dvi grupes:

I. Šiai grupei ppriklauso teorijos, kurios nusako natūralią prekybos eigą, o taip pat nagrinėja ir paaiškina kokia prekybos struktūra būtų, jei tarp šalių vyktų laisva prekyba.

II. Nurodo, kokį vaidmenį vaidina valstybė vykdant prekybą tarp šalių, siekdama pakeisti prekybos apimtį, sudėtį bei kryptį.

Viena iš pirmųjų tarptautinės prekybos (eksporto ir importo) teorijų yra merkantilizmas. Jam būdinga laikyti, kad nacijos turtas priklauso, nuo sukaupto lobio dydžio, todėl vyriausybė turi skatinti eksportą ir slopinti importą. Šiuolaikinės merkantilizmo šalys yra Prancūzija ir Japonija.

Kita teorija – absoliutus pranašumas, pradėta fformuoti prieš 400 metų A.Smito. Pasiūlė modelį, kuris aiškina, kad būtina tarptautinė prekyba tam, kad turtas galėtų gauti naudą dėl darbo našumo įvairiose šalyse skirtumų. Daugiau apie šią teorija kitame skyriuje.

Trečioji teorija, kurią prieš 200 metų suformavo D.Rikardas vadinasi – ssantykinio pranašumo teorija. Ji teigia, net ir tuo atveju, jei viena šalis yra absoliučiai pranašesnė už kitą bet nevienodu laipsniu, abi šalys gali turėti naudą iš tarptautinių mainų. Kad tas mechanizmas veiktų, reikia atvirumo tarp prekiaujančių šalių.

Nors nei viena iš anksčiau pateiktų teorijų, nepaaiškina visų praktikoje egzistuojančių realių prekybos procesų, tačiau šių teorijų reikšmė glūdi tame, kad jos išvysto sugebėjima:

 Išsiaškinti rinkoje konkurencingą produkciją;

 Padeda suprasti valstybės vykdomą eksporto ir importo politiką, tai yra naudojamas formas bei priemones, kurios turi įtakos konkurencingumui.3. Absoliutus ir santykinis pranašumas

Šias dvi teorijas sunku išskirti, nes jos labai panašios ir viena su kita susijusios, todėl aš jas nagrinėsiu kartu.

Kadangi manoma, jog paprastai žmogaus norai esą neriboti, o realūs ištekliai riboti kokybe ir kiekybe, tad atsiranda paskata vartoti iišteklius kaip galima efektyviau. Jeigu galima pagaminti daugiau produkcijos iš tų pačių išteklių kitokiu išdėstymu, vadinasi, ištekliai vartojami veiksmingiau. Prekyba sukuria tokių išgalių.

Palyginamųjų kaštų teorijos kūrėjai D. Rikardas, D.Milis nuosekliai paaiškina, kodėl tarptautinė specializacija, turtina šalį, kaip ir kiekviena teorija, ji teisinga tam tikromis sąlygomis.

Pabandysiu glaustai pateikti šios teorijos esmę. Tarkime, kad viena šalis specializuojasi tokių prekių gamyboje ir eksporte, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais. Atvirkščiai elgiamasi tada, kai yra importuojama. Tuomet šalis pasirenka tokias prekes, kurių gamybos kkaštai būtų santykinai aukštesni palyginti su kitų šalių kaštais.

Santykinai didesnius ar žemesnius kaštus apibūdina pasirinktos galimybės (šanso) kaštų sąvoka. Jie nusako tam tikro pasirenkamo gamybos varianto kaštus kito, alternatyvinio varianto, atžvilgiu. Tokiu atveju, pavyzdžiui, videomagnetofono gamybos kaštai yra toks švarkų kiekis, kurį reikia paaukoti tam, kad būtų pagaminta vienu magnetofonu daugiau.

Lyginamojo pranašumo teoriją iliustruosiu pavyzdžiu. Paprastumo dėlei paimsime dvi šalis – JAV ir Didžiąją Britaniją ir 2 prekes (videomagnetofonus ir švarkus). Tarsime, kad efektyvumo lygių skirtumą lemia technologija ir darbo našumas, o darbo jėga yra vienintelis gamybos veiksnys. 1 lentelėje parodyti prekių gamybos kaštai.

1 lentelė

Prekių gamybos kaštai

JAV (dol.) D.Britanija (sv. sterlingų)

Darbo valandų sąnaudos vienam:

videomagnetofonui 30 60

švarkui 5 6

Valandos uždarbis 6 2

Produkcijos vieneto kaštai:

videomagnetofonas 180 120

švarkas 30 12

Iš 1 lentelės matyti, kad Amerikoje reikia 30 darbo valandų vieno videomagnetofono gamybai ir 5 – vieno švarko gamybai. Didžiojoje Britanijoje darbas ne toks našus, todėl vieno videomagnetofono gamyba truks 60 valandų, o švarko – 6 valandas. Kadangi mūsų pavyzdyje darbas yra vienintelis gamybos veiksnys, tai vidutiniai kaštai bus lygūs darbo laiko sąnaudų produkcijos vienetui ir valandinio uždarbio sandaugai. Jei nebūtų tarptautinės prekybos, kiekviena šalis gamintų ir pardavinėtų prekes pagal kaštus, nurodytus 19-1 lentelėje.

Reikia pažymėti, kad JAV, palyginti su Didžiąja Britanija, ddarbo poreikis yra kur kas mažesnis abejoms prekėms. Tačiau JAV darbas santykinai našesnis gaminant būtent videomagnetofonus, o ne švarkus. Didžiojoje Britanijoje videomagnetofono gamyba užtrunka 2 kartus ilgiau nei JAV, o švarko gamyba – 1,2 karto (6:5). Jeigu šalys susitaria prekiauti ir gaminti tas prekes, kurios kaštuoja santykinai pigiau, tai jos abi bendrai paėmus pagamins daugiau prekių.

Kadangi šalys naudoja skirtingas valiutas (dolerius ir svarus sterlingų), turi būti kuriama užsienio valiutų keitimo rinka ir pasiekiama valiutos kurso pusiausvyra. Paprastumo dėlei mano nagrinėtame pavyzdyje paliksiu nuošaly kapitalo kiekį ir darysime prielaidą, kad valiutos kurso pusiausvyra užtikrina prekybos sąskaitų balansą. Tokiu balansu vadinamas skirtumas tarp prekių eksporto ir importo vertės, galįs būti teigiamas (saldo), kaip šiame pavyzdyje, arba neigiamas (deficitinis).

2 lentelė

Kaštai, kainos valiutos kursų pusiausvyros ir diapazonas.

Vietinės kainos šalies valiuta

Kaštai svarais sterlingų, kai valiutų kursai :

(I)

2,5 dol./1 sv. st. (II)

2 dol./1 sv.st (III)

1,5 dol./1 sv. st.

Prekės Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai

JAV 180 30 72 12 90 15 120 20

D.Britani-jos 120 12 120 12 120 12 120 12

2 lentelėje parodyti prekių kaštai ir kainos tų šalių valiuta, taip pat kainos svarais, esant trims galimiems valiutų kursams: 2,5 d.olerio už 1 svarą sterlingų, 2 dol. ir 1,5 dol. už 1 svarą sterlingų. Taip pat matyti, kad vietinės kainos paimtos iš 3 lentelės, o Didžiosios Britanijos prekių kainų (svarais) neveikia valiutų kainų svyravimai. Aišku, kkad kylant svaro kursui, mokama daugiau dolerių už svarą. Tuomet JAV prekės, įvertintos svarais, yra pigesnės. Pirmuoju valiutų kurso atveju JAV videomagnetofonai (svarais) bus pigesni, nei Didžiosios Britanijos, bet švarkų kainos sutaps. Jei bus keičiama santykiu, didesniu kaip 2,5 dol. už svarą, tuomet ir JAV švarkai bus pigesni. Visi Didžiojoje Britanijoje norės pirkti tik JAV prekes, o nepirks vietinių. Tuomet vyks vienpusė prekyba ir užsienio valiutos rinka negalės išlaikyti pusiausvyros. Trečiuoju atveju viskas atrodys priešingai: JAV švarkai (svarais) bus brangesni, nei britų, o videomagnetofonų kainos sutaps. Keičiant santykiu, mažesniu nei 1,5 dol. už svarą, abi JAV prekės (svarais) bus brangesnės ir dabar. Didžiojoje Britanijoje niekas nenorės pirkti.

Užsienio valiutų keitimo rinkoje gali būti pusiausvyra tik tuomet, jei Didžiosios Britanijos importo vertė, taigi, ir poreikis doleriais, už kuriuos ji galės tai įsigyti, bus lygi Didžiosios Britanijos eksporto vertei ir tuo pačiu dolerių pasiūlai. Mat, britai eksportuoja, nori paversti savo pajamas svarais. Vadinasi, aukščiausias galimas valiutų pusiausvyros kursas yra pirmuoju atveju – 2,5 dol. už svarą, kai viena britų prekė (švarkai) yra dar konkurencinga JAV prekei (švarkams), o žemiausias kursas – trečiuoju atveju – 1,5 dol. už svarą, kai vienos JAV prekės (videomagnetofonai) yra dar konkurencingos britų prekėms (videomagnetofonams).

2 lentelėje

taip pat yra tarpinis valiutų kursas (antruoju atveju) – 2 dol. už svarką. Valiutų kurso, pusiausvyros tiksli padėtis priklausys nuo kiekvienos prekės poreikio. Kadangi JAV didesnės palyginti su Didžiąja Britanija, tai ir jų paklausa britų švarkų importui linkusi tapti didesne nei britų paklausa amerikiečių videomagnetofonams. Siekiant subalansuoti prekybos srautus, valiutų kurso pusiausvyra neturėtų būti didesnė kaip 2,5 dol. už svarą, t.y., galimos diapazono viršūnės. Tuomet JAV videomagnetofono kaina (svarais) bus žema, o britų švarkų (doleriais) – aukšta, visa tai skatins DDidžiąją Britaniją importuoti videomagnetofonus ir neskatins JAV importuoti švarkų. Taigi, galima padaryti tokias pagrindines išvadas. Pirma, nepaisant šalies vidaus gamybos kaštų ar absoliutaus pranašumo gaminti prekes daug pigiau, visuomet egzistuoja valiutos kursai, leidžiantys šaliai gaminti bent vieną prekę daug pigiau palyginti su kitomis šalimis, kada visos prekės vertinamos bendra valiuta. Norėdama pasiekti valiutų kurso pusiausvyrą, šalis privalo turėti bent vieną prekę, kurią galėtų eksportuoti norėdama atsiskaityti už importą. Antra, svyruojant valiutų kursui pusiausvyros diapazone, konkurencingomis pirmiausiai taps tos prekės, kurios ppalyginti pranašesnės ar žemesni jų gamybos kaštai.

Kaip matome iš pavyzdžio, JAV specializuosis ir eksportuos videomagnetofonus, o Didžioji Britanija – švarkus. Prekių gamyba pasirenkama vadovaujantis palyginamojo pranašumo teorija.

3 lentelėje palygintos JAV ir Didžiosios Britanijos prekių gamybos sąnaudos ir kaštai. Su mmažesnėmis darbo valandų sąnaudomis JAV turi absoliutų pranašumą abiejų prekių gamyboje.

Absoliutusis pranašumas – pranašumas, kuris būdingas kuriai nors šaliai, turinčiai tam tikrų išteklių ir galinčiai pagaminti daugiau produkcijos negu kitos šalys, kurios turi tuos pačius išteklius. Tačiau absoliutusis pranašumas nenulemia tarptautinės prekybos naudingumo.

Palyginamajam pranašumui nustatyti galima imti tiek darbo valandų sąnaudas, tiek galimybės kaštus. Paimkime darbo valandų sąnaudas. Palyginti su Didžiąja Britanija, amerikiečiams reikia kur kas mažiau darbo valandų gaminant videomagnetofonus negu švarkus JAV turi palyginamąjį pranašumą videomagnetofonų, o Didžioji Britanija – švarkų atžvilgiu. Kada lyginame galimybės kaštus, gauname, kad JAV per 30 val., netekusi .6 švarkų, pagamina 1 videomagnetofoną. Dar paprasčiau tariant, 6 švarkai kaštuoja 180 dol., o tai yra vieno videomagnetofono kaina. Pastarojo galimybės kaštai yra 6 JAV ššvarkai arba 10 britų švarkų.

3 lentelė

Prekių gamybos sąnaudų ir kaštų palyginimas

JAV prekės Didžiosios Britanijos prekės

Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK) Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK)

Video-magne-tofonai 30 val. 18 dol. 6 švarkai 60 val. 120 svarų 10 švarkų

Švarkai 5 val. 30 dol. 1/6 video. 6 val. 12 svarų 1/10

video.

Tačiau, iš 3 lentelės matyti, kad švarko galimybės kaštai Didžiojoje Britanijoje (1/10 videomagnetofono) yra mažesni nei JAV (1/6 videomagnetofono).Taigi darome išvadą, kad JAV turi palyginamąjį pranašumą videomagnetofonų gamyboje, o Didžioji Britanija – švarkų.

Užsienio prekybos efektyvumas matuojamas pelnu. Jei Didžioji Britanija imtų gaminti švarkus, ttai pagaminusi 60 švarkų, ji negalėtų pagaminti 6 videomagnetofonų. O JAV, gamindamos videomagnetofonus, tegul 6, paaukos tik 36 švarkus. Šalims tinkamai specializuojantis ir prekiaujant tarpusavyje, pasaulinis ūkis turėtų tokią naudą: papildomus 24 švarkus, neprarandant videomagnetofonų, jei JAV pasirengusios gaminti 6 videomagnetofonus, arba papildomus 4 videomagnetofonus, jei Didžioji Britanija pagamina 60 švarkų.

Lyginamojo pranašumo teorija ignoruoja kainų ir darbo užmokesčio svyravimus, abstrahuojasi nuo infliacijos ir defliacijos procesų, nuo mokėjimo balansų problemų.Šioje teorijoje remiamasi ir tokiu principu, kad darbuotojai, palikę vieną ūkio šaką, netampa chroniškais bedarbiais ir būtinai pereina į kitą, našesnę ūkio šaką.

Kol egzistuoja atskirų šalių gamybos efektyvumo skirtumai, tol bet kuri šalis, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, gali gauti naudą, specializuotai gamindama jai palankią produkciją ir keisdama ją į produkciją, kurią pagamino kita šalis. Lyginamojo pranašumo teorija padeda optimaliai organizuoti užsienio prekybos specializaciją. Ji parodo, kad iš užsienio prekybos ir jos sukelto visuomeninės pasaulinės gamybos augimo šalys turi didelės naudos: sparčiau vysto savo ūkį, geriau tenkina gyventojų poreikius.

Turint galvoje šių laikų tarptautinės prekybos liberalumą, šalis gali pelningai plėtotis tik naudodamasi savo lyginamaisiais pranašumais, kurie leidžia jai įeiti į pasaulinę rinką ir turėti naudos iš gamybos masto bei inovacijų. Čia labai dažnai daroma klaida, bandant lyginamuosius pranašumus apibrėžti išimtinai kaip klasikinių faktorių (gamybos sąnaudų) ppranašumus, kurie, manoma, lieka pranašumai amžinai. Tačiau pasak Huges:

„Didžiulė literatūra apie plėtrą rodo, kad gamtinių resursų buvimas, šalies dydis, geografija, vieta ir kapitalo įplaukos (ypač pagalba) nėra esminės priežastys, lemiančios šalių augimo tempų skirtumus. Atvirkščiai, dėl tinkamos politikos formulavimo ir įgyvendinimo sunkumų resursais turtingos šalys yra veikiausi kandidatai klestinčių ūkio šakų krizėms.“

Teorija ir patirtis rodo, kad moderniose ekonomikose pastovių neįveikiamų pranašumų nebūna, veikiau atvirkščiai, pranašumų kitimas yra permanentinis. Šalis ar įmonė gali išplėtoti savo pranašumus pelningai gaminti kokius nors gaminius ar paslaugas; tačiau jos gali bet kurį turėtą pranašumą ir prarasti. Todėl ne nafta ar geografinė padėtis yra pranašumai, bet nuolatinis augimo faktorių ir jų naudojimo gerinimas technologijų, vadybos, žinių ir kt. faktorių inovacijomis.

Abi mano nagrinėtos teorijos tiek absoliutaus paranšumo, tiek palyginamojo pranašumo teorijos turi trūkumų:

 Pilnas užimtumas (nors realiai taip nėra);

 Dvi šalys – dvi prekės (labai siauras modelis);

 Teorijose neatsispindi transportavimo išlaidos, kurios sudaro žymią išlaidų dalį prekiaujant tarpusavyje;

 Mobilumas (nėra taip lengva perkelti išteklius į kitą šaką);

 Paslaugos;

 Efektyvumo didinimo tikslai.

Šiame skyriuje parodžiau prekybos išgales, paremtas skirtingomis alternatyviųjų kaštų sąlygomis. Šių. skirtingų kaštų sąlygų šaltinis aptariamas kitame skyriuje. Savo ruožtu specializacija sukurs sąlygas prekybai, nes šalys parduoda tas perteklines prekes, kurios joms yra lyginamai pranašesnės už tas prekes, kurios joms nėra lyginamai pranašesnės. TTačiau prekiauti bus galima, jei prekybos sąlygos nepranoks ribų, nustatytų prekybos partnerių alternatyviųjų kaštų.4. Lyginamojo pranašumo pagrindas

Iki šiol lyginamų šalių vieneto pamybos kaštų skirtumai buvo nusakomi kaip lyginamojo pranašumo šaltinis. Šiame skyriuje aptariami vieneto gamybos kaštu skirtumų šaltiniai.

Pagrindiniai gaminio vieneto kaštus nulemiantys veiksniai yra gamybos funkcija ir išteklių kainos. Gamybos funkcija nusako ryšį tarp gamybos lygio ir suvartojamu išteklių kiekio. Kad būtų paprasčiau, tarkime, kad gamintojai vartoja pagaminti produktui (Q) tiktai du išteklius: darbo jėgą (L) ir kapitalą (K). Bendriausia gamybos funkcijos forma gali būti išreikšta taip:

Q = f(L,K} (1)

Žinoma, gaminti skirtingoms prekėms vartojama skirtinga technologija. Tad nusakyti įvairių prekių išteklių ir produkto santykiui reikia skirtingos funkcijos. Dviems prekėms, kompiuteriams (C) ir ryžiams (R), gali būti parinktos šios dvi skirtingos gamybos funkcijos:

Qc=fc(Lc,Kc) (2)

QR = fR(LK,KR) (3)

kur indeksai žymi atitinkamą prekę. Gamybos funkcija nusako išteklius, būtinus kiekvienai gamybos apimčiai.

Bendros duoto kompiuterių skaičiaus ar ryžių kiekio gamybos išlaidos priklausys nuo suvartojamų išteklių kiekio ir šių išteklių vieneto kainų. Tarkime, kad darbo jėgos vieneto kaina yra PL ir kad kapitalo vieneto kaina yra. Bendrosios gamybos išlaidos gali būti išreikštos taip:

bendrosios išlaidos = PLL + PK K (4)

o produkcijos vieneto kaina, randama lygties 4 dalyba iš produkto Q, gali būti išreikšta šitaip:

vieneto kaina =bendrosios išlaidos/produktas=PL*(L/Q)+PK*(K/Q) (5)

Santykį L /

Q galima būtų interpretuoti kaip produkto vienetui pagaminti reikalingo darbo kiekį, nustatomą pagal aukščiau aprašytą gamybinę funkciją. Atvirkščias santykiui L / Q dydis, produkto ir suvartojamo darbo santykis, dažnai vadinamas vidutiniu darbo našumu, matuojamu kaip gamyba per žmogaus valandą (išdirbis). Tegu APL bus darbo našumo vidurkis. Panašiai galima samprotauti ir apie kapitalą, todėl simboliu APK bus žymimas kapitalo našumo vidurkis. Pakeičiant našumo vidurkio santykius lygtyje 5, produkto vieneto išlaidos iš naujo gali būti nustatomos šitaip:

produkto vieneto išlaidos = PL*(1/APL)+PK*(1/APK) (6)

Lygtis 6 pparodo, kad produkto vieneto išlaidos yra teigiamai susijusios su išteklių kainomis ir neigiamai susijusios su našumų vidurkiu, tai yra bet kurios išteklių kainos augimas kelia vieneto išlaidas, o bet kurio našumo vidurkio didėjimas sumažina vieneto išlaidas.

Tarpusavyje prekiaujančių šalių prekių vieneto gamybos išlaidų skirtumai yra galimų iš prekybos pajamų šaltinis. Panagrinėsiu pavyzdį: Japonijoje mažesni kompiuterių vieneto gamybos kaštai, o Jungtinėse Valstybėse žemesni ryžių gamybos vieneto kaštai tai 6 lygtimi gali būti randami galimi vieneto kaštų privalumo šaltiniai. Tarkime, kad Japonija ir JJAV skirtingomis technologijomis gamina kompiuterius ir ryžius. Sakykime, kad Japonijos kompiuterių gamybos technologija numato daugiau į produktą įdėti darbo jėgos ir kapitalo, APL ir APK, negu JAV gamintojų technologija. Juo daugiau pagaminama iš vieno darbo jėgos ir kapitalo vieneto, juo mmažesnės kompiuterių gamybos vieneto išlaidos Japonijos gamintojams, o tai yra prekybos privalumas. Panašiai JAV fermerių ryžių vieneto gamybos išlaidos pranašumas galėtų būti pasiektas pažangesniais ūkininkavimo metodais.

Hekšeris ir Olinas įrodinėja, kad įvairių šalių gamintojų technologijos skirtumai neturėtų išlikti per ilgesnį laiko tarpą. Įrodinėjama, kad technologija įdedama į produktą taip pat, kaip kapitalas ir darbo jėga, suvartota pagaminti prekei. Kai prekė eksportuojama, arba, kai gamintojai kitose šalyse perka kapitalą, technologija taip pat perkama. Todėl technologija platinama labai greitai, ir esama maža vilties išlaikyti technologijos pranašumą labai ilgą laiko tarpą, nebent technologija visada žengia į priekį.

Jeigu manytume, kad ta pati technologija yra įmanoma gamintojams kiekvienoje šalyje, tada kiekvienai Šaliai būtų įmanoma ta pati gamybos funkcija. Dėl šio technologijų pranašumo išteklių kainos liktų vienintelė pp.rodukto vieneto kaštų skirtumų priežastis. Hekšerio ir Olino sukurtas prekybos modelis remiasi šiuo teiginiu.5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis

Hekšerio-Olino modelio principas yra tas, kad Šalis turi lyginamąjį pranašumą tos prekės gamyboje, kurioje intensyviai vartojami šalies santykiškai gausūs ištekliai.

Pirmiausia, norint suprasti Hekšerio-Olino modelį, reikia suvokti šio modelio premisas. Hekšerio-Olino modelis prasideda nuo teigimo, kad visiems gamintojams įmanoma yra ta pati technologija. Tuo būdu pareiškiama, kad yra įtartini tie gamybos kaštų pranašumai, kurie kildinami iš technologijos skirtumų.

Antroji modelio premisa yra ta, kad vartotojų polinkių sskirtumai ignoruojami. Tai įrodoma faktu, kad didžioji prekybos dalis sieja panašaus raidos lygmens tautas. Manoma, kad polinkiai priklauso nuo ekonomikos raidos lygio, todėl panašaus pažangos laipsnio ir panašiu gyvenimo standartų šalys turės panašius pollnkius.

Trečia premisa yra ta, kad rinkos yra konkurencinės. Apskritai ši premisa reiškia, kad pirkėjai ir pardavėjai negali individualiai paveikti kainų, nes manoma, kad kiekvienas atskirai teužima tik labai nedidelę rinkos dalį.

Ketvirta premisa yra ta, kad eksportui skirtos prekės vieneto alternatyvieji kaštai didėja dėl šalyje vis augančios specializacijos. Taigi yra specializacijos laipsnio riba.

Penkta Hekšerio-OHno modelio premisa yra ta, kad vartojami tik du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas. O tai, kaip matysime vėliau, yra labai ribojanti premisa.

Pateiksiu Hekšerio-Olino hipotezės pavyzdį. Duotame pavyzdyje teigiama, kad dvi šalys – Vokietija ir Lenkija – prekiauja dviem prekėmis: automobrtiais ir tekstilės gaminiais. Antrame etape reikia nustatyti prekių gamybos technologijos ypatybes. Pirmame skirsnyje nusakoma dviejų prekių gamybos technologija. Pavyzdžiui, tekstilės gamybos technologija numato, kad 4 vienetų darbo ir 2 vienetų kapitalo reikia pagaminti kiekvienam tekstilės gaminio vienetui Tekstilės gaminių vieneto gamyba gali būti iš dalies nusakoma kapitalo imlumu. Kadangi teigėme, kad 2 vienetų kapitalo reikia 4 vienetams darbo, vadinasi, kapitalo ir darbo santykis 1/2.

Lyginamojo dviejų prekių gamybos kapitalo imlumo informacija rodo, automobilių gamyba ggali būti nusakoma kaip santykiškai kapitalo irali (capital intensive), nes daugiau kapitalo reikia darbo vienetui, nei tekstilės gamyboje. Tekstilės gamyba apibrėžiama atitinkamai kaip santykiškai darbo imli (labor-intensive), kadangi daugiau darbo reikia vienetui kapitalo tekstilės gamyboje.

Kitas žingsnis yra nusakyti atitinkamus dviejų šalių išteklių fondus. Jei Lenkija turi 50 vienetų darbo ir 5 vienetus kapitalo, mes galime išreiksti Lenkijos išteklių kapitalo ir darbo santykį 1/10 (= 5/50). Palyginę šluos išteklių fondus, sakome, kad Vokietija yra santykiškai turtinga kapitalo (capi-tal-abundani) šalis ir ji turi didesnį kapitalo ir darbo santykį turimuose fonduose (1/5 > 1/10). Lenkija turi santykinai gausius darbo išteklius (labor-abundant) dėl jos aukštesnio darbo – kapitalo santykio. Kadangi Vokietija yra santykiškai turtinga kapitalo, santykinė kapitalo kaina, PK/PL yra mažesnė Vokietijoje negu Lenkijoje.

Paskutinis HekŠerio-Olino modelio suvokimo žingsnis yra susieti santykines išteklių kainas (PK/PL) dviejose šalyse su minėtų prekių technologijos reikalavimais. Kadangi Vokietija turi santykiškai gausius kapitalo išteklius, kapitalas yra santykiškai pigesnis Vokietijoje. Taigi Vokietijos lyginamasis pranašumas pasireikš toje prekėje, kuriai daugiau suvartojama šio Vokietijoje gausaus ištekliaus. Tokia prekė yra automobiliai.

Lenkijos santykinis darbo jėgos gausumas, atvirkščiai, rodo, kad darbo jėga yra santykiškai pigesnė Lenkijoje. Pagal Hekšerio-Olino hipotezę Lenkija turėtų gaminti tekstilės gaminius, nes tekstilės gamyba santykiškai daugiau su-vartoja šio gausaus Lenkijoje ištekliaus.

Apibendrinamai, apsiribodami pirma mminėtomis premisomis, galime teigti, jog Hekšerio-Olino modelis numato, kad šalys turės tų prekių eksporto pranašumą, kurių gamybai daugiau vartojama santykiskai gausių toje šalyje ištekliu, ir tmportuojama tų prekių, kuriu gamybai daug vartoja.ma santykiškai nepakankamo toje šalyje ištekliaus.

Hekšerio-Olino modeliu išaiškinta, kodėl šalys prekiauja tokiu būdu, koks yra susiformavęs ligi šiol. Kadangi šis modelis toks svarbus, jis buvo nuolat tikrinamas ir pertikrinamas, ypač turint omenyje Vasilio Leontjevo (Vassily Leontief) JAV prekybos krypčių šeštojo dešimtmečio studija. Leontjevas padarė išvadą, kad JAV yra santykiškai kapitalo turtinga šalis. Tada pagal Hekšerio-Olino modelį JAV turėtų eksportuotį kapitalo imlias prekes ir impor-tuoti darbo imlias prekes. Leontjevas nustatė, kad tam tikrais JAV istorijos laikotarpiais buvo priešingai, t.y. JAV eksportuodavo darbo imlias prekes ir importuodavo kapitalo imlias prekes.

Šie duomenys, dažnai vadinami ,,Leontjevo paradoksu“, pradėjo daugelį papildomų studijų, nes buvo ieškoma kitų prekybos hipotezių. Studijos, kuriomis buvo bandoma paremti Hekšerio-Olino modelį, paprastai būdavo pradedamos nuo gamybos veiksnių skaičiaus padidinimo, neapsiribojant darbu ir kapitalu. Pirma, akivaizdu, kad Hekšerio-Olino modelyje žemė ir gamtos ištekliai nebuvo analizuojami. JAV turi daug žemės ir eksportuoja didele dali žemės ūkio produktų. Naftingosios šalys, tokios kaip Saudo Arabija ir Kuveitas, gali pasirodyti turinčios labai menkus darbo ir kapilalo išteklius, bet jos eksportuoja savo gausius gamtos išteklius.

Toliau modifikuojant

Hekšerio-Olino modelį, buvo pastebėta, kad darbo veiksnį galima padalyti į nekvalifikuotų ir profesionaliu mokslininku grupes. Gali būti pademonstruota, kad JAV taip pat yra santykiškai gerai aprūpinta profesionalių mokslininkų darbu. Šis santykinis kvalifikuoto darbo perteklius yra susijęs su JAV aukštosios technologijos produktų ir paslaugų, tokių kaip reaktyvinių lėktuvų ir banko paslaugų, eksportu. Aukštosios technologjjos produktai yra žinių imlūs (knowledge-intensive).

Apibendrinti galima šitaip: Leontjevo paradoksas gali būti iš dalies paaiškintas platesne analize, turint galvoje daugiau gamybos veiksnių. Tačiau kitų prekybos krypčių paaiškinimai buvo įįtraukti kaip Hekšerio-Olino modelį papildančios hipotezės. Kai kurioms hipotezėms buvo plačiausiai pritarta. Pagal pirmają hipoteze paklausos skirtumai yra svarbus prekybos krypčių indikatorius. Antra hipotczė yra susijusi su masinės gamybos sąlygojama ekonomija ir išorine ekonomija. Trečioji hipotezė susijusi su produkto gyvavimo ciklu. Kiekviena iš šių hipotezių susijusi su vienos kurios nors iš Hekšerio-Olino premisų modifikavimu.6. Produkto gyvavimo ciklo teorija

Didelėse rinkose technologija yra vienas didžiausių ginklas. Šią teorija as panagrinėsiu pasitelkdamas JAV pavyzdį (tai yra išnagrinėsiu produkto gyvavimo ciklo teorija JAV atžvilgiu)

Produkto ggyvavimo etapai JAV:

1. Stambi rinka, kuri yra prisotinta įvairių produktų ir yra daug gamintojų, Tačiau vis atsiranda naujų prekių. Plintant prekei Amerikos rinkoje atsiranda paklausa ir užsienio rinkose prasideda eksportas.

2. Palaipsniui pradedama gamyba tose išvystytose šalyse, kuriose gyventojai gali įpirkti ta naujas pprekes. Tai vyksta parduodant licenzijas ar kuriant JAV filialus. To pasekoje eksportas į tas šalis sumažėja.

3. Nauji užsienio gamintojai, prisotinę savi rinkas ima eksportuoti į trečią šalį ir ten sudaro konkurenciją Amerikos eksportuotojams.

4. Kai užsienio gamintojai pasiekia tokį gamybos apimtį, kai įmanoma gauti gamybos masto ekonomiją, jie pradeda konkuruoti su Amerika vidaus rinkoje. Taigi didėja importas į Ameriką.

5. Panašiu ciklu gamyba ima plisti ir trečiojo pasaulio šalyse (šio punkto gali ir nebūti).

Ši teorija didelį dėmesį skiria šalių konkurencinių pranašumų analizei.7. Išvados

Visos mano nagrinėtos teorijos turi trūkumų, nėra vienos vienintelės geros. Nei merkatilizmo, nei absoliutaus pranašumo, nei santykinio pranašumo teorijos nenagrinėja prekybys barjerų egzistavimo, neįvertina laiko reikšmės, gamybos struktūrų persitavrkymo. Daromos prielaidos, kad visos šalys laikosi laisvos prekybos principų, nors be specialaus palaikymo, to nnegalima tikėtis.

Apsirūpinimo gamybos veiksniais teorija yra lankstesnė, šioje teorijoje įmanoma domėtis, kodėl atsiranda darbo našumo skirtumai tarp atskirų šalių.

Šiuo metu vis akivaizdesni tampa tiek santykiniai, tiek absoliutiniai atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijime. Įvairesnė ir užsienio prekybos politika. Sėkmingai funkcionuoja tarptautinės šias problemas sprendžiančios organizacijos. Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti, todėl ir yra naudojomos eksporto ir importo funkcijos. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Tarptautinės ekonomikos konecepcijos, kkurioms priklauso lyginamieji pranušumai (o tuo pačiu importas, eksportas), tampa daug reikšmingesni negu praeityje, nes pastaruoju laiku visų valstybių savitarpio priklausomybė smarkiai išaugo. Pasaulinis investicinio kapitalo ir technologijų judėjimas iš turtingš ir išvystytų šalių į neturtingas ir mažai išvystytas šalis, kuriose kapitalas ir šiuolaikinės technologijos – deficitas, yra gyvybinis būtinumas ne tik mažai išvystytoms šalims, bet ir visai tarptautiniai ekonomikai.

Naujoji ekonomika ir visos jos formos – praėjusiame dešimtmetyje įgavęs formą ir vis didesniu pagreičiu besiplečiantis ekonomikos ir verslo fenomenas. Jis keičia verslo taisykles ir kuria naują epochą, kurią galima lyginti su mechaninių įrenginių ar kompiuterių atsiradimo epochomis, tuo metu taip sukėlusiomis perversmus. Šį kartą naujosios epochos varikliai – mokslas, ryšiai ir elketronika, Visa tai neabejotinai palies ir eksporto, ir importo teorijas. Populiariausiomis naujosios ekonomikos, o taip pat importo bei eksporto atsotovėmis laikomos telekomunikacijų, interneto paslaugų, elektronikos ir kitų aukšto lygio technologijų bendrovės. Tačiau kolkas dar niekas nėra pasikeitę, vis dar taikomos senos teorijos, dar prireiks nemažai laiko kol jos bus patobulintos, nes naujos epochos procesas dar tik įsibėgėja.8. Literatūros sąrašas

1. Baranauskas V. Ekonomikos reformos ir prognozės, Lietuvos Ūkis, 1997 Nr. 4 psl. 14-16

2. Krugman P. R. Miezdunarodnaja ekonomika teorija i politika yciebnik: Moskva 1997

3. Makkonniel K. R., Briu S. Economics: MMoskva 1993

4. Paul T. McGrath Tarptautinės ekonomikos pagrindai: Vilnius, Margi raštai, 1999, p. 12-21

5. Vismantas M. Technologijos verčia perrašyti ekonomikos knygas, Lietuvos Rytas priedas Vartai: 2000 rugsėjo 4d. psl.6

6. http://finansai.tripod.com/ekonpletra.htm

7. http://www.autostop.lt/jakutis/etp19.html

8. http:// www.vpu.lt/bibl/elvpu/002/ek_zod.

Turinys

Įvadas 2

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos 4

2. Pagrindinių teorijų apžvalga 6

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas 7

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas 12

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis 14

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija 17

7. Išvados 18

8. Literatūros sąrašas 19

Įvadas

Tarptautinės prekybos augimo fone pasaulinė gamyba per paskutinį dešimtmetį atrodo auganti labai lėtai. Tad tarptautinė prekyba (tarptautinės prekybos padrindinės dalys yra ne kas kita kaip importas ir eksportas) darosi vis svarbesne sudėtine daugumo šalių ekonomikos dalimi. Visais atvejais, išskyrus 1993 metus, stiprios ekonomikos šalių prekybos augimas, matuojamas eksporto mastu, pranoko produkcijos augimą. Eksportas, vadinasi, darosi vis svarbesne sudėtine šalių produkcijos dalimi. Tai tinka ir stiprios ekonomikos, ir jaunoms šalims.

Savo darbe nagrinėsiu tarptautinės pprekybos teorijas per eksporto ir importo prizmę, kadangi negalima vienareikšmiškai atskirti tarptautinės prekybos teorijų nuo eksporto ir importo.

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos

Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.

Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtinguose visuomeninio darbo našumo lygiuose. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.

Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos

gali būti vienodos, todėl jo prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prek.iauja. Jei kitos šalys vienodos, madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą, tarptautinius mainus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o tuo pačiu galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą. Brazilija gamina kavos pupeles, kkurių 1 centnerio pardavimo kaina 60 dolerių. Kavos pupelių gamybos kaštai yra 120 dolerių. Vadinasi, valstybė fermeriui dar sumoka 60 dolerių kompensaciją už centnerį. Europoje pagaminama ir parduodama 7 tūkstančiai puodelių kavos po 1 dolerį ir gaunama 7 tūkstančiai dolerių. Europos šalys gauna dar ir santykinę naudą. Taigi, galima daryti išvadą:

 jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;

 gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba;

 prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, ttodėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą;

 kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.

Eksporto didinimas spartina visuminio nacionalinio produkto prieaugį, todėl stengiamasi jį visokeriopai remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis. Prie jų priklauso: valstybės priemokos ggamintojams už eksportines prekes; prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis negu vidaus rinkoje. Labai svarbu ne tik eksportuoti, bet ir importuoti produkciją. Valstybės naudoja tokias priemones kaip: importo licenzijos, importo kvotos ir t.t. Kiekviena šalis, prekiaudama su užsieniu, stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus. Apie 1/5 pasaulyje sukurtos metinės produkcijos realizuojama per užsienio prekybą. Vakarų Europos šalys eksportuoja 25-30 % nacionalinio produkto, JAV – 16 %, o Sovietų Sąjunga eksportuodavo tik 6%.

Žvelgiant į pasaulio užsienio prekybą natūriniu aaspektu, didžiausia ir dinamiškiausia jos dalis yra mašinos ir įrengimai.Prieš porą dešimtmečių ji sudarė penktadalį visos užsienio prekybos, o šiuo metu – jau daugiau kaip trečdalį. Suprantama, kad ypač didelę šios produkcijos rūšies dalis išsivysčiusių šalių eksporte.Pavyzdžiui, Japonijos eksporto struktūroje mašinos ir įrengimai sudaro 65%, Vokietijoje – 50%, JAV – 40%. Vienu iš svarbiausių mašinų ir įrengimų užsienio prekybos stimulų būtina laikyti tarptautinę gamybinę kooperaciją. Neseniai kai kurios detalės ir mazgai buvo eksportuojami tik kaip atsarginės dalys. Šiuo metu jos įįgavo tvirtą komplektinių detalių statusą. Nuo 1968 iki 1970 metų išsivysčiusių kapitalistinių šalių mašinų gamybos produkcijos eksporte mazgų, agregatų, detalių lyginamasis svoris išaugo nuo 22% iki 47%. Esminę reikšmę įgauna tiekimas komplektuojamų įrengimų naujų įmonių statybai, ypač naujose gamybos šakose.

Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėm kryptimis. Pirma, auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pa.čios korporacijos. Šiuo metu 500 stambiausių tarptautinių korporacijų vadovauja daugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse. Antra, stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampa gerais partneriais, bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.

Siekdamos kuo geriau pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis šalių savo teritorijoje sukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos pprekės neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas, netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis. Dabartiniu metu pasaulyje yra daugiau kaip 600 tokių ypatingos ekonominės paskirties zonų, beveik pusė iš jų – JAV teritorijoje. Šiose zonose investuojant kapitalą į ekonominę veiklą, galima gauti kur kas didesnį pelną. Tai naudinga tiek vienai, tiek kitai pusei.

Trumpai apžvelgiau užsienio prekybos situaciją pasaulyje, dabar pereisiu prie eksporto ir importo teorijų.

2. Pagrindinių teorijų apžvalga

I. Šiai grupei priklauso teorijos, kurios nusako natūralią prekybos eigą, o taip pat nagrinėja ir paaiškina kokia prekybos struktūra būtų, jei tarp šalių vyktų laisva prekyba.

II. Nurodo, kokį vaidmenį vaidina valstybė vykdant prekybą tarp šalių, siekdama pakeisti prekybos apimtį, sudėtį bei kryptį.

Kita teorija – absoliutus pranašumas, pradėta formuoti prieš 400 metų A.Smito. Pasiūlė mmodelį, kuris aiškina, kad būtina tarptautinė prekyba tam, kad turtas galėtų gauti naudą dėl darbo našumo įvairiose šalyse skirtumų. Daugiau apie šią teorija kitame skyriuje.

Trečioji teorija, kurią prieš 200 metų suformavo D.Rikardas vadinasi – santykinio pranašumo teorija. Ji teigia, net ir tuo atveju, jei viena šalis yra absoliučiai pranašesnė už kitą bet nevienodu laipsniu, abi šalys gali turėti naudą iš tarptautinių mainų. Kad tas mechanizmas veiktų, reikia atvirumo tarp prekiaujančių šalių.

Nors nei viena iš anksčiau pateiktų teorijų, nepaaiškina visų praktikoje egzistuojančių realių prekybos procesų, tačiau šių teorijų reikšmė glūdi tame, kad jos išvysto sugebėjima:

 Išsiaškinti rinkoje konkurencingą produkciją;

 Padeda suprasti valstybės vykdomą eksporto ir importo politiką, tai yra naudojamas formas bei priemones, kurios turi įtakos konkurencingumui.

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas

Šias dvi teorijas sunku išskirti, nes jos labai panašios ir viena su kita susijusios, todėl aš jas nagrinėsiu kartu.

Kadangi manoma, jog paprastai žmogaus norai esą neriboti, o realūs ištekliai riboti kokybe ir kiekybe, tad atsiranda paskata vartoti išteklius kaip galima efektyviau. Jeigu galima pagaminti daugiau produkcijos iš tų pačių išteklių kitokiu išdėstymu, vadinasi, ištekliai vartojami veiksmingiau. Prekyba sukuria tokių išgalių.

Pabandysiu glaustai pateikti šios teorijos esmę. Tarkime, kad viena šalis specializuojasi tokių prekių gamyboje ir .eksporte, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais. Atvirkščiai elgiamasi tada, kai yra importuojama. Tuomet šalis pasirenka tokias prekes, kurių gamybos kaštai būtų santykinai aukštesni palyginti su kitų šalių kaštais.

Santykinai didesnius ar žemesnius kaštus apibūdina pasirinktos galimybės (šanso) kaštų sąvoka. Jie nusako tam tikro pasirenkamo gamybos varianto kaštus kito, alternatyvinio varianto, atžvilgiu. Tokiu atveju, pavyzdžiui, videomagnetofono gamybos kaštai yra toks švarkų kiekis, kurį reikia paaukoti ttam, kad būtų pagaminta vienu magnetofonu daugiau.

1 lentelė

Prekių gamybos kaštai

JAV (dol.) D.Britanija (sv. sterlingų)

Darbo valandų sąnaudos vienam:

videomagnetofonui 30 60

švarkui 5 6

Valandos uždarbis 6 2

Produkcijos vieneto kaštai:

videomagnetofonas 180 120

švarkas 30 12

Iš 1 lentelės matyti, kad Amerikoje rreikia 30 darbo valandų vieno videomagnetofono gamybai ir 5 – vieno švarko gamybai. Didžiojoje Britanijoje darbas ne toks našus, todėl vieno videomagnetofono gamyba truks 60 valandų, o švarko – 6 valandas. Kadangi mūsų pavyzdyje darbas yra vienintelis gamybos veiksnys, tai vvidutiniai kaštai bus lygūs darbo laiko sąnaudų produkcijos vienetui ir valandinio uždarbio sandaugai. Jei nebūtų tarptautinės prekybos, kiekviena šalis gamintų ir pardavinėtų prekes pagal kaštus, nurodytus 19-1 lentelėje.

Reikia pažymėti, kad JAV, palyginti su Didžiąja Britanija, darbo poreikis yra kur kas mažesnis abejoms prekėms. Tačiau JAV darbas santykinai našesnis gaminant būtent videomagnetofonus, o ne švarkus. Didžiojoje Britanijoje videomagnetofono gamyba užtrunka 2 kartus ilgiau nei JAV, o švarko gamyba – 1,2 karto (6:5). Jeigu šalys susitaria prekiauti ir gaminti tas prekes, kurios kaštuoja santykinai pigiau, tai jos abi bendrai paėmus pagamins daugiau prekių.

Kadangi šalys naudoja skirtingas valiutas (dolerius ir svarus sterlingų), turi būti kuriama užsienio valiutų keitimo rinka ir pasiekiama valiutos kurso pusiausvyra. Paprastumo dėlei mano nagrinėtame pavyzdyje paliksiu nuošaly kapitalo kiekį iir darysime prielaidą, kad valiutos kurso pusiausvyra užtikrina prekybos sąskaitų balansą. Tokiu balansu vadinamas skirtumas tarp prekių eksporto ir importo vertės, galįs būti teigiamas (saldo), kaip šiame pavyzdyje, arba neigiamas (deficitinis).

2 lentelė

Kaštai, kainos valiutos kursų pusiausvyros ir diapazonas.

Vietinės kainos šalies valiuta

Kaštai svarais sterlingų, kai valiutų kursai :

(I)

2,5 dol./1 sv. st. (II)

2 dol./1 sv.st (III)

1,5 dol./1 sv. st.

Prekės Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai

JAV 180 30 72 12 90 15 120 20

D.Britani-jos 120 12 120 12 120 12 120 12

2 lentelėje parodyti prekių kaštai ir kainos tų šalių valiuta, taip pat kainos svarais, esant trims galimiems valiutų kursams: 2,5 ddolerio už 1 svarą sterlingų, 2 dol. ir 1,5 dol. už 1 svarą sterlingų. Taip pat matyti, kad vietinės kainos paimtos iš 3 lentelės, o Didžiosios Britanijos prekių kainų (svarais) neveikia valiutų kainų svyravimai. Aišku, kad kylant svaro kursui, mokama daugiau dolerių už svarą. Tuomet JAV prekės, įvertintos svarais, yra pigesnės. Pirmuoju valiutų kurso atveju JAV videomagnetofonai (svarais) bus pigesni, nei Didžiosios Britanijos, bet švarkų kainos sutaps. Jei bus keičiama santykiu, didesniu kaip 2,5 dol. už svarą, tuomet ir JAV švarkai bus pigesni. Visi Didžiojoje Britanijoje norės pirkti tik JAV prekes, o nepirks vietinių. Tuomet vyks vienpusė prekyba ir užsienio valiutos rinka negalės išlaikyti pusiausvyros. Trečiuoju atveju viskas atrodys p.riešingai: JAV švarkai (svarais) bus brangesni, nei britų, o videomagnetofonų kainos sutaps. Keičiant santykiu, mažesniu nei 1,5 dol. už svarą, abi JAV prekės (svarais) bus brangesnės ir dabar. Didžiojoje Britanijoje niekas nenorės pirkti.

Užsienio valiutų keitimo rinkoje gali būti pusiausvyra tik tuomet, jei Didžiosios Britanijos importo vertė, taigi, ir poreikis doleriais, už kuriuos ji galės tai įsigyti, bus lygi Didžiosios Britanijos eksporto vertei ir tuo pačiu dolerių pasiūlai. Mat, britai eksportuoja, nori paversti savo pajamas svarais. Vadinasi, aukščiausias galimas valiutų pusiausvyros kursas yra pirmuoju atveju – 2,5 dol. už svarą, kai vviena britų prekė (švarkai) yra dar konkurencinga JAV prekei (švarkams), o žemiausias kursas – trečiuoju atveju – 1,5 dol. už svarą, kai vienos JAV prekės (videomagnetofonai) yra dar konkurencingos britų prekėms (videomagnetofonams).

2 lentelėje taip pat yra tarpinis valiutų kursas (antruoju atveju) – 2 dol. už svarką. Valiutų kurso, pusiausvyros tiksli padėtis priklausys nuo kiekvienos prekės poreikio. Kadangi JAV didesnės palyginti su Didžiąja Britanija, tai ir jų paklausa britų švarkų importui linkusi tapti didesne nei britų paklausa amerikiečių videomagnetofonams. Siekiant subalansuoti prekybos srautus, valiutų kurso pusiausvyra neturėtų būti didesnė kaip 2,5 dol. už svarą, t.y., galimos diapazono viršūnės. Tuomet JAV videomagnetofono kaina (svarais) bus žema, o britų švarkų (doleriais) – aukšta, visa tai skatins Didžiąją Britaniją importuoti videomagnetofonus ir neskatins JAV importuoti švarkų. Taigi, galima padaryti tokias pagrindines išvadas. Pirma, nepaisant šalies vidaus gamybos kaštų ar absoliutaus pranašumo gaminti prekes daug pigiau, visuomet egzistuoja valiutos kursai, leidžiantys šaliai gaminti bent vieną prekę daug pigiau palyginti su kitomis šalimis, kada visos prekės vertinamos bendra valiuta. Norėdama pasiekti valiutų kurso pusiausvyrą, šalis privalo turėti bent vieną prekę, kurią galėtų eksportuoti norėdama atsiskaityti už importą. Antra, svyruojant valiutų kursui pusiausvyros diapazone, konkurencingomis pirmiausiai taps tos prekės, kurios palyginti pranašesnės ar žemesni jų gamybos kkaštai.

Kaip matome iš pavyzdžio, JAV specializuosis ir eksportuos videomagnetofonus, o Didžioji Britanija – švarkus. Prekių gamyba pasirenkama vadovaujantis palyginamojo pranašumo teorija.

3 lentelėje palygintos JAV ir Didžiosios Britanijos prekių gamybos sąnaudos ir kaštai. Su mažesnėmis darbo valandų sąnaudomis JAV turi absoliutų pranašumą abiejų prekių gamyboje.

Palyginamajam pranašumui nustatyti galima imti tiek darbo valandų sąnaudas, tiek galimybės kaštus. Paimkime darbo valandų sąnaudas. Palyginti su Didžiąja Britanija, amerikiečiams reikia kur kas mažiau darbo valandų gaminant videomagnetofonus negu švarkus JAV turi palyginamąjį pranašumą videomagnetofonų, o Didžioji Britanija – švarkų atžvilgiu. Kada lyginame galimybės kaštus, gauname, kad JAV per 30 val., netekusi 6 švarkų, pagamina 1 videomagnetofoną. Dar paprasčiau tariant, 6 švarkai kaštuoja 180 dol., o tai yra vieno videomagnetofono kaina. Pastarojo galimybės kaštai yra 6 JAV švarkai arba 10 britų švarkų.

3 lentelė

Prekių gamybos sąnaudų ir kaštų palyginimas

JAV prekės Didžiosios Britanijos prekės

Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK) Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK)

Video-magne-tofonai 30 val. 18 dol. 6 švarkai 60 val. 120 svarų 10 švarkų

Švarkai 5 val. 30 dol. 1/6 video. 6 val. 12 svarų 1/10

video.

Tačiau, iš 3 lentelės matyti, kad švarko

galimybės kaštai Didžiojoje Britanijoje (1/10 videomagnetofono) yra mažesni nei JAV (1/6 videomagnetofono).Taigi da.rome išvadą, kad JAV turi palyginamąjį pranašumą videomagnetofonų gamyboje, o Didžioji Britanija – švarkų.

Užsienio prekybos efektyvumas matuojamas pelnu. Jei Didžioji Britanija imtų gaminti švarkus, tai pagaminusi 60 švarkų, ji negalėtų pagaminti 6 videomagnetofonų. O JAV, gamindamos videomagnetofonus, tegul 6, paaukos tik 36 švarkus. Šalims tinkamai specializuojantis ir prekiaujant tarpusavyje, pasaulinis ūkis turėtų tokią naudą: papildomus 24 švarkus, neprarandant videomagnetofonų, jei JAV pasirengusios gaminti 6 videomagnetofonus, arba papildomus 4 vvideomagnetofonus, jei Didžioji Britanija pagamina 60 švarkų.

Kol egzistuoja atskirų šalių gamybos efektyvumo skirtumai, tol bet kuri šalis, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, gali gauti naudą, specializuotai gamindama jai palankią produkciją ir keisdama ją į produkciją, kurią pagamino kita šalis. Lyginamojo pranašumo teorija ppadeda optimaliai organizuoti užsienio prekybos specializaciją. Ji parodo, kad iš užsienio prekybos ir jos sukelto visuomeninės pasaulinės gamybos augimo šalys turi didelės naudos: sparčiau vysto savo ūkį, geriau tenkina gyventojų poreikius.

Turint galvoje šių laikų tarptautinės prekybos liberalumą, šalis gali pelningai pplėtotis tik naudodamasi savo lyginamaisiais pranašumais, kurie leidžia jai įeiti į pasaulinę rinką ir turėti naudos iš gamybos masto bei inovacijų. Čia labai dažnai daroma klaida, bandant lyginamuosius pranašumus apibrėžti išimtinai kaip klasikinių faktorių (gamybos sąnaudų) pranašumus, kurie, manoma, lieka pranašumai amžinai. Tačiau pasak Huges:

Teorija ir patirtis rodo, kad moderniose ekonomikose pastovių neįveikiamų pranašumų nebūna, veikiau atvirkščiai, pranašumų kitimas yra permanentinis. Šalis ar įmonė gali išplėtoti savo pranašumus pelningai gaminti kokius nors gaminius ar paslaugas; tačiau jos ggali bet kurį turėtą pranašumą ir prarasti. Todėl ne nafta ar geografinė padėtis yra pranašumai, bet nuolatinis augimo faktorių ir jų naudojimo gerinimas technologijų, vadybos, žinių ir kt. faktorių inovacijomis.

Abi mano nagrinėtos teorijos tiek absoliutaus paranšumo, tiek palyginamojo pranašumo teorijos turi trūkumų:

 Pilnas užimtumas (nors realiai taip nėra);

 Dvi šalys – dvi prekės (labai siauras modelis);

 Teorijose neatsispindi transportavimo išlaidos, kurios sudaro žymią išlaidų dalį prekiaujant tarpusavyje;

 Mobilumas (nėra taip lengva perkelti išteklius į kitą šaką);

 Paslaugos;

 Efektyvumo didinimo tikslai.

Šiame skyriuje parodžiau prekybos išgales, paremtas skirtingomis aalternatyviųjų kaštų sąlygomis. Šių skirtingų kaštų sąlygų šaltinis aptariamas kitame skyriuje. Savo ruožtu specializacija sukurs sąlygas prekybai, nes šalys parduoda tas perteklines prekes, kurios joms yra lyginamai pranašesnės už tas prekes, kurios joms nėra lyginamai pranašesnės. Tačiau prekiauti bus galima, jei prekybos sąlygos nepranoks ribų, nustatytų prekybos partnerių alternatyviųjų kaštų.

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas

Iki šiol lyginamų šalių vieneto pamybos kaštų skirtumai buvo nusakomi kaip lyginamojo pranašumo šaltinis. Šiame skyriuje aptariami vieneto gamybos kaštu skirtumų šaltiniai.

Pagrindiniai gaminio vieneto kaštus nulemiantys veiksniai yra gamybos funkcija ir išteklių kainos. Gamybos funkcija nusako ryšį tarp gamybos lygio ir suvartojamu išteklių .kiekio. Kad būtų paprasčiau, tarkime, kad gamintojai vartoja pagaminti produktui (Q) tiktai du išteklius: darbo jėgą (L) ir kapitalą (K). Bendriausia gamybos funkcijos forma gali būti išreikšta taip:

Q = f(L,K} (1)

Qc=fc(Lc,Kc) (2)

QR = fR(LK,KR) (3)

kur indeksai žymi atitinkamą prekę. Gamybos funkcija nusako išteklius, būtinus kiekvienai gamybos apimčiai.

Bendros duoto kompiuterių skaičiaus ar ryžių kiekio gamybos išlaidos priklausys nuo suvartojamų išteklių kiekio ir šių išteklių vieneto kainų. Tarkime, kad darbo jėgos vieneto kaina yra PL ir kad kapitalo vvieneto kaina yra. Bendrosios gamybos išlaidos gali būti išreikštos taip:

bendrosios išlaidos = PLL + PK K (4)

o produkcijos vieneto kaina, randama lygties 4 dalyba iš produkto Q, gali būti išreikšta šitaip:

vieneto kaina =bendrosios išlaidos/produktas=PL*(L/Q)+PK*(K/Q) (5)

Santykį L / Q galima būtų interpretuoti kaip produkto vienetui pagaminti reikalingo darbo kiekį, nustatomą pagal aukščiau aprašytą gamybinę funkciją. Atvirkščias santykiui L / Q dydis, produkto ir suvartojamo darbo santykis, dažnai vadinamas vidutiniu darbo našumu, matuojamu kaip gamyba per žmogaus valandą (išdirbis). Tegu APL bus darbo našumo vidurkis. Panašiai galima samprotauti ir apie kapitalą, todėl simboliu APK bus žymimas kapitalo našumo vidurkis. Pakeičiant našumo vidurkio santykius lygtyje 5, produkto vieneto išlaidos iš naujo gali būti nustatomos šitaip:

produkto vieneto išlaidos = PL*(1/APL)+PK*(1/APK) (6)

Lygtis 6 parodo, kad produkto vieneto išlaidos yra teigiamai susijusios su išteklių kainomis ir neigiamai susijusios su našumų vidurkiu, tai yra bet kurios išteklių kainos augimas kelia vieneto išlaidas, o bet kurio našumo vidurkio didėjimas sumažina vieneto išlaidas.

Tarpusavyje prekiaujančių šalių prekių vieneto gamybos išlaidų skirtumai yra galimų iš prekybos pajamų šaltinis. Panagrinėsiu pavyzdį: Japonijoje mažesni kompiuterių vieneto gamybos kaštai, o Jungtinėse Valstybėse žemesni ryžių gamybos vieneto kaštai tai 6 lygtimi gali būti randami galimi vieneto kaštų privalumo šaltiniai. Tarkime, kad Japonija ir JAV skirtingomis technologijomis gamina kompiuterius iir ryžius. Sakykime, kad Japonijos kompiuterių gamybos technologija numato daugiau į produktą įdėti darbo jėgos ir kapitalo, APL ir APK, negu JAV gamintojų technologija. Juo daugiau pagaminama iš vieno darbo jėgos ir kapitalo vieneto, juo mažesnės kompiuterių gamybos vieneto išlaidos Japonijos gamintojams, o tai yra prekybos privalumas. Panašiai JAV fermerių ryžių vieneto gamybos išlaidos pranašumas galėtų būti pasiektas pažangesniais ūkininkavimo metodais.

Jeigu manytume, kad ta pati technologija yra įmanoma gamintojams kiekvienoje šalyje, tada kiekvienai Šaliai būtų įmanoma ta pati gamybos funkcija. Dėl šio technologijų pranašumo išteklių kainos liktų vienintelė produkto vieneto kaštų skirtumų priežastis. Hekšerio ir Olino sukurtas prekybos modelis remiasi šiuo teiginiu.

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis

Hekšerio-Olino modelio principas yra tas, kad Šalis turi lyginamąjį pranašumą tos prekės gamyboje, kurioje intensyviai vartojami šalies santykiškai gausūs ištekliai.

Pirmiausia, norint .suprasti Hekšerio-Olino modelį, reikia suvokti šio modelio premisas.

Hekšerio-Olino modelis prasideda nuo teigimo, kad visiems gamintojams įmanoma yra ta pati technologija. Tuo būdu pareiškiama, kad yra įtartini tie gamybos kaštų pranašumai, kurie kildinami iš technologijos skirtumų.

Antroji modelio premisa yra ta, kad vartotojų polinkių skirtumai ignoruojami. Tai įrodoma faktu, kad didžioji prekybos dalis sieja panašaus raidos lygmens tautas. Manoma, kad polinkiai priklauso nuo ekonomikos raidos lygio, todėl panašaus pažangos laipsnio ir panašiu gyvenimo standartų šalys turės panašius pollnkius.

Trečia premisa yra ta, kad rinkos yra konkurencinės. Apskritai ši premisa reiškia, kkad pirkėjai ir pardavėjai negali individualiai paveikti kainų, nes manoma, kad kiekvienas atskirai teužima tik labai nedidelę rinkos dalį.

Ketvirta premisa yra ta, kad eksportui skirtos prekės vieneto alternatyvieji kaštai didėja dėl šalyje vis augančios specializacijos. Taigi yra specializacijos laipsnio riba.

Penkta Hekšerio-OHno modelio premisa yra ta, kad vartojami tik du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas. O tai, kaip matysime vėliau, yra labai ribojanti premisa.

Pateiksiu Hekšerio-Olino hipotezės pavyzdį. Duotame pavyzdyje teigiama, kad dvi šalys – Vokietija ir Lenkija – prekiauja dviem pprekėmis: automobrtiais ir tekstilės gaminiais. Antrame etape reikia nustatyti prekių gamybos technologijos ypatybes. Pirmame skirsnyje nusakoma dviejų prekių gamybos technologija. Pavyzdžiui, tekstilės gamybos technologija numato, kad 4 vienetų darbo ir 2 vienetų kapitalo reikia pagaminti kiekvienam tekstilės gaminio vienetui Tekstilės ggaminių vieneto gamyba gali būti iš dalies nusakoma kapitalo imlumu. Kadangi teigėme, kad 2 vienetų kapitalo reikia 4 vienetams darbo, vadinasi, kapitalo ir darbo santykis 1/2.

Lyginamojo dviejų prekių gamybos kapitalo imlumo informacija rodo, automobilių gamyba gali būti nusakoma kaip santykiškai kapitalo irali (capital intensive), nes daugiau kapitalo reikia darbo vienetui, nei tekstilės gamyboje. Tekstilės gamyba apibrėžiama atitinkamai kaip santykiškai darbo imli (labor-intensive), kadangi daugiau darbo reikia vienetui kapitalo tekstilės gamyboje.

Kitas žingsnis yra nusakyti atitinkamus dviejų šalių išteklių fondus. Jei Lenkija turi 50 vienetų darbo ir 5 vienetus kapitalo, mes galime išreiksti Lenkijos išteklių kapitalo ir darbo santykį 1/10 (= 5/50). Palyginę šluos išteklių fondus, sakome, kad Vokietija yra santykiškai turtinga kapitalo (capi-tal-abundani) šalis ir ji turi didesnį kapitalo ir darbo ssantykį turimuose fonduose (1/5 > 1/10). Lenkija turi santykinai gausius darbo išteklius (labor-abundant) dėl jos aukštesnio darbo – kapitalo santykio. Kadangi Vokietija yra santykiškai turtinga kapitalo, santykinė kapitalo kaina, PK/PL yra mažesnė Vokietijoje negu Lenkijoje.

Apibendrinamai, apsiribodami pirma minėtomis premisomis, galime teigti, jog Hekšerio-Olino modelis numato, kad šalys turės tų prekių eksporto pranašumą, kurių gamybai daugiau vartojama santykiskai gausių toje šalyje ištekliu, ir tmportuojama tų prekių, kuriu gamybai daug vartojama santykiškai nepakankamo toje šalyje ištekliaus.

Hekšerio-Olino modeliu išaiškinta, kodėl šalys prekiauja tokiu būdu, koks yra susiformavęs ligi šiol. Kadangi šis modelis toks svarbus., jis buvo nuolat tikrinamas ir pertikrinamas, ypač turint omenyje Vasilio Leontjevo (Vassily Leontief) JAV prekybos krypčių šeštojo dešimtmečio studija. Leontjevas padarė išvadą, kad JAV yra santykiškai kapitalo turtinga šalis. Tada pagal Hekšerio-Olino modelį JAV turėtų eksportuotį kapitalo imlias prekes ir impor-tuoti darbo imlias prekes. Leontjevas nustatė, kad tam tikrais JAV istorijos laikotarpiais buvo priešingai, t.y. JAV eksportuodavo darbo imlias prekes ir importuodavo kapitalo imlias prekes.

Šie duomenys, dažnai vadinami ,,Leontjevo paradoksu“, pradėjo daugelį papildomų studijų, nes buvo ieškoma kitų prekybos hipotezių. Studijos, kuriomis buvo bandoma paremti Hekšerio-Olino modelį, paprastai būdavo pradedamos nuo gamybos veiksnių skaičiaus padidinimo, neapsiribojant darbu ir kapitalu. Pirma, akivaizdu, kad Hekšerio-Olino modelyje žemė ir gamtos ištekliai nebuvo analizuojami. JAV tturi daug žemės ir eksportuoja didele dali žemės ūkio produktų. Naftingosios šalys, tokios kaip Saudo Arabija ir Kuveitas, gali pasirodyti turinčios labai menkus darbo ir kapilalo išteklius, bet jos eksportuoja savo gausius gamtos išteklius.

Toliau modifikuojant Hekšerio-Olino modelį, buvo pastebėta, kad darbo veiksnį galima padalyti į nekvalifikuotų ir profesionaliu mokslininku grupes. Gali būti pademonstruota, kad JAV taip pat yra santykiškai gerai aprūpinta profesionalių mokslininkų darbu. Šis santykinis kvalifikuoto darbo perteklius yra susijęs su JAV aukštosios technologijos produktų ir paslaugų, tokių kaip reaktyvinių lėktuvų ir banko paslaugų, eksportu. Aukštosios technologjjos produktai yra žinių imlūs (knowledge-intensive).

Apibendrinti galima šitaip: Leontjevo paradoksas gali būti iš dalies paaiškintas platesne analize, turint galvoje daugiau gamybos veiksnių. Tačiau kitų prekybos krypčių paaiškinimai buvo įtraukti kaip Hekšerio-Olino modelį papildančios hipotezės. Kai kurioms hipotezėms buvo plačiausiai pritarta. Pagal pirmają hipoteze paklausos skirtumai yra svarbus prekybos krypčių indikatorius. Antra hipotczė yra susijusi su masinės gamybos sąlygojama ekonomija ir išorine ekonomija. Trečioji hipotezė susijusi su produkto gyvavimo ciklu. Kiekviena iš šių hipotezių susijusi su vienos kurios nors iš Hekšerio-Olino premisų modifikavimu.

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija

Didelėse rinkose technologija yra vienas didžiausių ginklas. Šią teorija as panagrinėsiu pasitelkdamas JAV pavyzdį (tai yra išnagrinėsiu produkto gyvavimo ciklo teorija JAV atžvilgiu)

Produkto gyvavimo etapai JAV:

1. Stambi rinka, kuri yyra prisotinta įvairių produktų ir yra daug gamintojų, Tačiau vis atsiranda naujų prekių. Plintant prekei Amerikos rinkoje atsiranda paklausa ir užsienio rinkose prasideda eksportas.

2. Palaipsniui pradedama gamyba tose išvystytose šalyse, kuriose gyventojai gali įpirkti ta naujas prekes. Tai vyksta parduodant licenzijas ar kuriant JAV filialus. To pasekoje eksportas į tas šalis sumažėja.

3. Nauji užsienio gamintojai, prisotinę savi rinkas ima eksportuoti į trečią šalį ir ten sudaro konkurenciją Amerikos eksportuotojams.

4. Kai užsienio gamintojai pasiekia tokį gamybos apimtį, kai įmanoma gauti gamybos masto ekonomiją, jie pradeda konkuruoti su Amerika vidaus rinkoje. Taigi didėja importas į Ameriką.

5. Panašiu ciklu gamyba ima plisti ir trečiojo pasaulio šalyse (šio punkto gali ir nebūti).

Ši teorija didelį dėmesį skiria šalių konkurencinių pranašumų analizei.

7. Išvados

Apsirūpinimo gamybos veiksniais teorija yra lankstesnė, šioje teorijoje įmanoma domėtis, kodėl atsiranda darbo našumo skirtumai tarp atskirų šalių.

.Šiuo metu vis akivaizdesni tampa tiek santykiniai, tiek absoliutiniai atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijime. Įvairesnė ir užsienio prekybos politika. Sėkmingai funkcionuoja tarptautinės šias problemas sprendžiančios organizacijos.

Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti, todėl ir yra naudojomos eksporto ir importo funkcijos. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Tarptautinės ekonomikos konecepcijos, kurioms priklauso lyginamieji pranušumai (o tuo pačiu importas, eksportas), tampa daug reikšmingesni negu praeityje, nes pastaruoju laiku visų valstybių savitarpio priklausomybė smarkiai išaugo. Pasaulinis investicinio kapitalo ir technologijų judėjimas iš turtingš ir išvystytų šalių į neturtingas ir mažai išvystytas šalis, kuriose kapitalas ir šiuolaikinės technologijos –– deficitas, yra gyvybinis būtinumas ne tik mažai išvystytoms šalims, bet ir visai tarptautiniai ekonomikai.

Naujoji ekonomika ir visos jos formos – praėjusiame dešimtmetyje įgavęs formą ir vis didesniu pagreičiu besiplečiantis ekonomikos ir verslo fenomenas. Jis keičia verslo taisykles ir kuria naują epochą, kurią galima lyginti su mechaninių įrenginių ar kompiuterių atsiradimo epochomis, tuo metu taip sukėlusiomis perversmus. Šį kartą naujosios epochos varikliai – mokslas, ryšiai ir elketronika, Visa tai neabejotinai palies ir eksporto, ir importo teorijas. Populiariausiomis naujosios ekonomikos, o ttaip pat importo bei eksporto atsotovėmis laikomos telekomunikacijų, interneto paslaugų, elektronikos ir kitų aukšto lygio technologijų bendrovės. Tačiau kolkas dar niekas nėra pasikeitę, vis dar taikomos senos teorijos, dar prireiks nemažai laiko kol jos bus patobulintos, nes naujos epochos procesas ddar tik įsibėgėja.

8. Literatūros sąrašas

1. Baranauskas V. Ekonomikos reformos ir prognozės, Lietuvos Ūkis, 1997 Nr. 4 psl. 14-16

2. Krugman P. R. Miezdunarodnaja ekonomika teorija i politika yciebnik: Moskva 1997

3. Makkonniel K. R., Briu S. Economics: Moskva 1993

4. Paul T. McGrath Tarptautinės ekonomikos pagrindai: Vilnius, Margi raštai, 1999, p. 12-21

5. Vismantas M. Technologijos verčia perrašyti ekonomikos knygas, Lietuvos Rytas priedas Vartai: 2000 rugsėjo 4d. psl.6

6. http://finansai.tripod.com/ekonpletra.htm

7. http://www.autostop.lt/jakutis/etp19.html

8. http:// www.vpu.lt/bibl/elvpu/002/ek_zod.

Turinys

Įvadas 2

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos 4

2. Pagrindinių teorijų apžvalga 6

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas 7

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas 12

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis 14

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija 17

7. Išvados 18

8. Literatūros sąrašas 19

Įvadas

Tarptautinės prekybos augimo fone pasaulinė gamyba per paskutinį dešimtmetį atrodo auganti labai lėtai. Tad tarptautinė prekyba (tarptautinės prekybos padrindinės dalys yra ne kas kita kaip importas ir eksportas) ddarosi vis svarbesne sudėtine daugumo šalių ekonomikos dalimi. Visais atvejais, išskyrus 1993 metus, stiprios ekonomikos šalių prekybos augimas, matuojamas eksporto mastu, pranoko produkcijos augimą. Eksportas, vadinasi, darosi vis svarbesne sudėtine šalių produkcijos dalimi. Tai tinka ir stiprios ekonomikos, ir jaunoms šalims.

Pažymėtina dar viena pasaulio ekonomikos ssistemos ypatybė, lemianti eksporto ir importo svarbą. Susiformavo daug didžiulių prekybos blokų. Europos Sąjunga ir Šiaurės Amerikos Laisvosios Prekybos Susitarimas yra tik du tokių blokų pavyzdžiai. Neabejotina, kad ateityje susiformuos naujų blokų.

Savo darbe nagrinėsiu tarptautinės prekybos teo.rijas per eksporto ir importo prizmę, kadangi negalima vienareikšmiškai atskirti tarptautinės prekybos teorijų nuo eksporto ir importo.

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos

Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtinguose visuomeninio darbo našumo lygiuose. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti ggamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.

Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl jo prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Jei kitos šalys vienodos, madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą, tarptautinius mainus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o tuo pačiu galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą. Brazilija gamina kavos pupeles, kurių 1 centnerio pardavimo kaina 60 dolerių. Kavos pupelių gamybos kaštai yra 120 dolerių. Vadinasi, valstybė fermeriui dar sumoka 60 dolerių kompensaciją už centnerį. Europoje pagaminama ir parduodama 7 tūkstančiai puodelių kavos po 1 dolerį ir gaunama 7 tūkstančiai dolerių. Europos šalys gauna dar ir santykinę naudą. Taigi, galima daryti išvadą:

 jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;

 gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba;

 prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia ttarptautinės prekybos naudą;

 kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.

Eksporto didinimas spartina visuminio nacionalinio produkto prieaugį, todėl stengiamasi jį visokeriopai remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis. Prie jų priklauso: valstybės priemokos gamintojams už eksportines prekes; prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis negu vidaus rinkoje. Labai svarbu ne tik eksportuoti, bet ir importuoti produkciją. Valstybės naudoja tokias priemones kaip: importo licenzijos, importo kvotos ir t.t. Kiekviena šalis, prekiaudama su užsieniu, stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus. Apie 1/5 pasaulyje sukurtos metinės produkcijos realizuojama per užsienio prekybą. Vakarų Europos šalys eksportuoja 25-30 % nacionalinio produkto, JAV – 16 %, o Sovietų Sąjunga eksportuodavo tik 6%.

Svarbi užsienio prekybos ypatybė ta, kad jos augimo tempai spartesni nei jų bendrojo nacionalinio produkto kitimas. Did.žiausia (70%) prekių apyvartos dalis tenka išsivysčiusioms, apie (20%) – besivystančioms ir apie (10%) totalitarinėms valstybėms. Pasaulio užsienio prekyba iš esmės remiasi rinkos ekonomika su visais jai būdingais bruožais.

Vokietijoje – 50%, JAV – 40%. Vienu iš svarbiausių mašinų ir įrengimų užsienio prekybos stimulų būtina laikyti tarptautinę gamybinę kooperaciją. Neseniai kai kurios detalės ir mazgai buvo eksportuojami tik kaip atsarginės dalys. Šiuo metu jos įgavo tvirtą komplektinių detalių statusą. Nuo 1968 iki 1970 metų išsivysčiusių kapitalistinių šalių mašinų gamybos produkcijos eksporte mazgų, agregatų, detalių lyginamasis svoris išaugo nuo 22% iki 47%. Esminę reikšmę įgauna tiekimas komplektuojamų įrengimų naujų įmonių statybai, ypač naujose gamybos šakose.

Labai spartūs plastmasių ir medikamentų užsienio pprekybos tempai. Būtina pažymėti ir ryškiai didėjantį mokslo imlios produkcijos vaidmenį užsienio prekybos ryšiams. Nuolat didėja ir paslaugų dalis, kuri šiuo metu jau siekia beveik ketvirtadalį bendros užsienio prekybos apimties.

Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėm kryptimis. Pirma, auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos. Šiuo metu 5500 stambiausių tarptautinių korporacijų vadovauja daugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse. Antra, stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampa gerais partneriais, bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.

Siekdamos kuo geriau pasinaudoti ttarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis šalių savo teritorijoje sukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas, netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis. Dabartiniu metu pasaulyje yra daugiau kaip 600 tokių ypatingos ekonominės paskirties zonų, beveik pusė iš jų – JAV teritorijoje. Šiose zonose investuojant kapitalą į ekonominę veiklą, galima gauti kur kas didesnį pelną. Tai naudinga tiek vienai, tiek kitai pusei.

Trumpai apžvelgiau užsienio prekybos situaciją pasaulyje, dabar pereisiu prie eksporto ir importo teorijų.

2. Pagrindinių teorijų apžvalga

Kiekviena valstybė skirtingai aiškina, koks turi būti valstybės vaidmuo, vykdant importą ir eksportą. Iki šių dienų pateiktos teorijos ttokios kaip: merkantilizmas, neomerkantilizmas, absoliutaus pranašumo, šalies dydžio, palyginamajo pranašumo, gamybos veiksnių santykio (Hekšerio-Olino), prekės gyvavimo ciklo, šalių panašumo, priklausomybės teorija, galėtų būti suskirstytos i dvi grupes:

I. Šiai grupei priklauso teorijos, kurios nusako natūralią prekybos eigą, o taip pat nagrinėja ir paaiškina kokia prekybos struktūra būtų, jei tarp šalių vyktų laisva prekyba.

II. Nurodo, kokį vaidmenį vaidina valstybė vykdant prekybą tarp šalių, siekdama pakeisti prekybos apimtį, sudėtį bei kryptį.

Viena iš pirmųjų tarptautinės prekybos (eksporto ir importo) teorijų yra merkantilizmas. Jam būdinga llaikyti, kad nacijos turtas priklauso, nuo sukaupto lobio dydžio, todėl vyria.usybė turi skatinti eksportą ir slopinti importą. Šiuolaikinės merkantilizmo šalys yra Prancūzija ir Japonija.

Kita teorija – absoliutus pranašumas, pradėta formuoti prieš 400 metų A.Smito. Pasiūlė modelį, kuris aiškina, kad būtina tarptautinė prekyba tam, kad turtas galėtų gauti naudą dėl darbo našumo įvairiose šalyse skirtumų. Daugiau apie šią teorija kitame skyriuje.

Nors nei viena iš anksčiau pateiktų teorijų, nepaaiškina visų praktikoje egzistuojančių realių prekybos procesų, tačiau šių teorijų reikšmė glūdi tame, kad jos išvysto sugebėjima:

 Išsiaškinti rinkoje konkurencingą produkciją;

 Padeda suprasti valstybės vykdomą eksporto ir importo politiką, tai yra naudojamas formas bei priemones, kurios turi įtakos konkurencingumui.

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas

Šias dvi teorijas sunku išskirti, nes jos labai panašios ir viena su kita susijusios, todėl aš jas nagrinėsiu kartu.

Kadangi manoma, jog paprastai žmogaus norai esą neriboti, o realūs ištekliai riboti kokybe ir kiekybe, tad atsiranda paskata vartoti išteklius kaip galima efektyviau. Jeigu galima pagaminti daugiau produkcijos iš tų ppačių išteklių kitokiu išdėstymu, vadinasi, ištekliai vartojami veiksmingiau. Prekyba sukuria tokių išgalių.

Pabandysiu glaustai pateikti šios teorijos esmę. Tarkime, kad viena šalis specializuojasi tokių prekių gamyboje ir eksporte, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais. Atvirkščiai elgiamasi tada, kai yra importuojama. Tuomet šalis pasirenka tokias prekes, kurių gamybos kaštai būtų santykinai aukštesni palyginti su kitų šalių kaštais.

1 lentelė

Prekių gamybos kaštai

JAV (dol.) D.Britanija (sv. sterlingų)

Darbo valandų sąnaudos vienam:

videomagnetofonui 30 60

švarkui 5 6

Valandos uždarbis 6 2

Produkcijos vieneto kaštai:

videomagnetofonas 180 120

švarkas 30 12

Iš 1 lentelės matyti, kad Amerikoje reikia 30 darbo valandų vieno videomagnetofono ggamybai ir 5 – vieno švarko gamybai. Didžiojoje Britanijoje darbas ne toks našus, todėl vieno videomagnetofono gamyba truks 60 valandų, o švarko – 6 valandas. Kadangi mūsų pavyzdyje darbas yra vienintelis gamybos veiksnys, tai vidutiniai kaštai bus lygūs darbo laiko sąnaudų produkcijos vienetui ir valandinio uždarbio sandaugai. Jei nebūtų tarptautinės prekybos, kiekviena šalis gamintų ir pardavinėtų prekes pagal kaštus, nurodytus 19-1 lentelėje.

Reikia pažymėti, kad JAV, palyginti su Didžiąja Britanija, darbo poreikis yra kur kas mažesnis abejoms prekėms. Tačiau JAV darbas santykinai našesnis gaminant būtent videomagnetofonus, o ne švarkus. Didžiojoje Britanijoje videomagnetofono gamyba užtrunka 2 kartus ilgiau nei JAV, o švarko gamyba – 1,2 karto (6:5). Jeigu šalys susitaria prekiauti ir gaminti tas prekes, kurios kaštuoja santykinai pigiau, ta.i jos abi bendrai paėmus pagamins daugiau prekių.

2 lentelė

Kaštai, kainos valiutos kursų pusiausvyros ir diapazonas.

Vietinės kainos šalies valiuta

Kaštai

svarais sterlingų, kai valiutų kursai :

(I)

2,5 dol./1 sv. st. (II)

2 dol./1 sv.st (III)

1,5 dol./1 sv. st.

Prekės Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai

JAV 180 30 72 12 90 15 120 20

D.Britani-jos 120 12 120 12 120 12 120 12

2 lentelėje parodyti prekių kaštai ir kainos tų šalių valiuta, taip pat kainos svarais, esant trims galimiems valiutų kursams: 2,5 dolerio už 1 svarą sterlingų, 2 dol. ir 1,5 dol. už 1 svarą sterlingų. Taip pat matyti, kad vietinės kainos paimtos iš 3 lentelės, o Didžiosios Britanijos prekių kainų (svarais) neveikia valiutų kainų svyravimai. Aišku, kad kylant svaro kursui, mokama daugiau dolerių už svarą. TTuomet JAV prekės, įvertintos svarais, yra pigesnės. Pirmuoju valiutų kurso atveju JAV videomagnetofonai (svarais) bus pigesni, nei Didžiosios Britanijos, bet švarkų kainos sutaps. Jei bus keičiama santykiu, didesniu kaip 2,5 dol. už svarą, tuomet ir JAV švarkai bus pigesni. Visi Didžiojoje Britanijoje norės pirkti tik JAV prekes, o nepirks vietinių. Tuomet vyks vienpusė prekyba ir užsienio valiutos rinka negalės išlaikyti pusiausvyros. Trečiuoju atveju viskas atrodys priešingai: JAV švarkai (svarais) bus brangesni, nei britų, o videomagnetofonų kainos sutaps. Keičiant santykiu, mažesniu nnei 1,5 dol. už svarą, abi JAV prekės (svarais) bus brangesnės ir dabar. Didžiojoje Britanijoje niekas nenorės pirkti.

Užsienio valiutų keitimo rinkoje gali būti pusiausvyra tik tuomet, jei Didžiosios Britanijos importo vertė, taigi, ir poreikis doleriais, už kuriuos ji galės ttai įsigyti, bus lygi Didžiosios Britanijos eksporto vertei ir tuo pačiu dolerių pasiūlai. Mat, britai eksportuoja, nori paversti savo pajamas svarais. Vadinasi, aukščiausias galimas valiutų pusiausvyros kursas yra pirmuoju atveju – 2,5 dol. už svarą, kai viena britų prekė (švarkai) yra dar konkurencinga JAV prekei (švarkams), o žemiausias kursas – trečiuoju atveju – 1,5 dol. už svarą, kai vienos JAV prekės (videomagnetofonai) yra dar konkurencingos britų prekėms (videomagnetofonams).

2 lentelėje taip pat yra tarpinis valiutų kursas (antruoju atveju) – 2 dol. už svarką. Valiutų kurso, pusiausvyros tiksli padėtis priklausys nuo kiekvienos prekės poreikio. Kadangi JAV didesnės palyginti su Didžiąja Britanija, tai ir jų paklausa britų švarkų importui linkusi tapti didesne nei britų paklausa amerikiečių videomagnetofonams. Siekiant subalansuoti prekybos srautus, valiutų kkurso pusiausvyra neturėtų būti didesnė kaip 2,5 dol. už svarą, t.y., galimos diapazono viršūnės. Tuomet JAV videomagnetofono kaina (svarais) bus žema, o britų švarkų (doleriais) – aukšta, visa tai skatins Didžiąją Britaniją importuoti videomagnetofonus ir neskatins JAV importuoti švarkų. Taigi, galima padaryti tokias pagrindines išvadas. Pirma, nepaisant šalies vidaus gamybos kaštų ar absoliutaus pranašumo gaminti prekes daug pigiau, visuomet egzistuoja valiutos kursai, leidžiantys šaliai gaminti bent vieną prekę daug pigiau palyginti su kitomis šalimis, kada visos prekės vertinamos bendra valiuta. NNorėdama pasiekti valiutų kurso pusiausvyrą, šalis privalo turėti bent vieną prekę, kurią galėtų eksportuoti norėdama atsiskaityti už importą. Antra, svyruojant valiutų kursui pusiausvyros diapazone, konkurencingomis pirmiausiai taps tos .prekės, kurios palyginti pranašesnės ar žemesni jų gamybos kaštai.

Kaip matome iš pavyzdžio, JAV specializuosis ir eksportuos videomagnetofonus, o Didžioji Britanija – švarkus. Prekių gamyba pasirenkama vadovaujantis palyginamojo pranašumo teorija.

3 lentelėje palygintos JAV ir Didžiosios Britanijos prekių gamybos sąnaudos ir kaštai. Su mažesnėmis darbo valandų sąnaudomis JAV turi absoliutų pranašumą abiejų prekių gamyboje.

Palyginamajam pranašumui nustatyti galima imti tiek darbo valandų sąnaudas, tiek galimybės kaštus. Paimkime darbo valandų sąnaudas. Palyginti su Didžiąja Britanija, amerikiečiams reikia kur kas mažiau darbo valandų gaminant videomagnetofonus negu švarkus JAV turi palyginamąjį pranašumą videomagnetofonų, o Didžioji Britanija – švarkų atžvilgiu. Kada lyginame galimybės kaštus, gauname, kad JAV per 30 val., netekusi 6 švarkų, pagamina 1 videomagnetofoną. Dar paprasčiau tariant, 6 švarkai kaštuoja 180 dol., o tai yra vieno videomagnetofono kaina. Pastarojo galimybės kaštai yra 6 JAV švarkai arba 10 britų švarkų.

3 lentelė

Prekių gamybos sąnaudų ir kkaštų palyginimas

JAV prekės Didžiosios Britanijos prekės

Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK) Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK)

Video-magne-tofonai 30 val. 18 dol. 6 švarkai 60 val. 120 svarų 10 švarkų

Švarkai 5 val. 30 dol. 1/6 video. 6 val. 12 svarų 1/10

video.

Užsienio prekybos efektyvumas matuojamas pelnu. Jei Didžioji Britanija imtų gaminti švarkus, tai pagaminusi 60 švarkų, ji negalėtų pagaminti 6 videomagnetofonų. O JAV, gamindamos videomagnetofonus, tegul 6, paaukos tik 36 švarkus. Šalims tinkamai specializuojantis ir prekiaujant tarpusavyje, pasaulinis ūkis turėtų tokią naudą: papildomus 24 švarkus, neprarandant videomagnetofonų, jei JAV pasirengusios gaminti 6 videomagnetofonus, arba papildomus 4 videomagnetofonus, jei Didžioji Britanija pagamina 60 švarkų.

Kol egzistuoja atskirų šalių gamybos efektyvumo skirtumai, tol bet kuri šalis, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, gali gauti naudą, specializuotai gamindama jai palankią produkciją ir keisdama ją į produkciją, kurią pagamino kita šalis. Lyginamojo pranašumo teorija padeda optimaliai organizuoti užsienio prekybos specializaciją. JJi parodo, kad iš užsienio prekybos ir jos sukelto visuomeninės pasaulinės gamybos augimo šalys turi didelės naudos: sparčiau vysto savo ūkį, geriau tenkina gyventojų poreikius.

Turint galvoje šių laikų tarptautinės prekybos liberalumą, šalis gali pelningai plėtotis tik naudodamasi savo lyginamaisiais pranašumais, kurie leidžia jai įeiti į pasaulinę rinką ir turėti naudos iš gamybos masto bei inovacijų. Čia labai dažnai daroma klaida, bandant lyginamuosius pranašumus apibrėžti išimtinai kaip klasikinių faktorių (gamybos sąnaudų) pranašumus, kurie, manoma, lieka pranašumai amžinai. Tačiau pasak Huges:

„Didžiulė literatūra apie plėtrą rodo, kad gamtinių resursų buvimas, šalies dydis, geografija, vieta ir kapitalo įplaukos (ypač pagalba) nėra esminės priežastys, lemiančios šalių augimo tempų skirtumus. Atvirkščiai, dėl tinkamos polit.ikos formulavimo ir įgyvendinimo sunkumų resursais turtingos šalys yra veikiausi kandidatai klestinčių ūkio šakų krizėms.“

Abi mano nagrinėtos teorijos tiek absoliutaus paranšumo, tiek palyginamojo pranašumo teorijos turi trūkumų:

 Pilnas užimtumas (nors realiai

taip nėra);

 Dvi šalys – dvi prekės (labai siauras modelis);

 Teorijose neatsispindi transportavimo išlaidos, kurios sudaro žymią išlaidų dalį prekiaujant tarpusavyje;

 Mobilumas (nėra taip lengva perkelti išteklius į kitą šaką);

 Paslaugos;

 Efektyvumo didinimo tikslai.

Šiame skyriuje parodžiau prekybos išgales, paremtas skirtingomis alternatyviųjų kaštų sąlygomis. Šių skirtingų kaštų sąlygų šaltinis aptariamas kitame skyriuje. Savo ruožtu specializacija sukurs sąlygas prekybai, nes šalys parduoda tas perteklines prekes, kurios joms yra lyginamai pranašesnės už tas prekes, kurios joms nėra lyginamai pranašesnės. Tačiau prekiauti bus galima, jei prekybos sąlygos nepranoks ribų, nnustatytų prekybos partnerių alternatyviųjų kaštų.

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas

Iki šiol lyginamų šalių vieneto pamybos kaštų skirtumai buvo nusakomi kaip lyginamojo pranašumo šaltinis. Šiame skyriuje aptariami vieneto gamybos kaštu skirtumų šaltiniai.

Q = f(L,K} (1)

Žinoma, ggaminti skirtingoms prekėms vartojama skirtinga technologija. Tad nusakyti įvairių prekių išteklių ir produkto santykiui reikia skirtingos funkcijos. Dviems prekėms, kompiuteriams (C) ir ryžiams (R), gali būti parinktos šios dvi skirtingos gamybos funkcijos:

Qc=fc(Lc,Kc) (2)

QR = fR(LK,KR) (3)

kur indeksai žymi atitinkamą prekę. Gamybos funkcija nnusako išteklius, būtinus kiekvienai gamybos apimčiai.

bendrosios išlaidos = PLL + PK K (4)

o produkcijos vieneto kaina, randama lygties 4 dalyba iš produkto Q, gali būti išreikšta šitaip:

vieneto kaina =bendrosios išlaidos/produktas=PL*(L/Q)+PK*(K/Q) (5)

Santykį L / Q galima būtų interpretuoti kaip produkto vienetui pagaminti reikalingo darbo kiekį, nustatomą pagal aukščiau aprašytą gamybinę funkciją. Atvirkščias santykiui L / Q dydis, produkto ir suvartojamo darbo santykis, dažnai vadinamas vidutiniu darbo našumu, matuojamu kaip gamyba per žmogaus valandą (išdirbis). Tegu APL bus darbo našumo vidurkis. Panašiai galima samprotauti ir aapie kapitalą, todėl simboliu APK bus žymimas kapitalo našumo vidurkis. Pakeičiant našumo vidurkio santykius lygtyje 5, produkto vieneto išlaidos iš naujo gali būti nustatomos šitaip:

produkto vieneto išlaidos = PL*(1/APL)+PK*(1/APK) (6)

Tarpusavyje prekiaujančių šalių prekių vieneto gamybos išlaidų ski.rtumai yra galimų iš prekybos pajamų šaltinis. Panagrinėsiu ppavyzdį: Japonijoje mažesni kompiuterių vieneto gamybos kaštai, o Jungtinėse Valstybėse žemesni ryžių gamybos vieneto kaštai tai 6 lygtimi gali būti randami galimi vieneto kaštų privalumo šaltiniai. Tarkime, kad Japonija ir JAV skirtingomis technologijomis gamina kompiuterius ir ryžius. Sakykime, kad Japonijos kompiuterių gamybos technologija numato daugiau į produktą įdėti darbo jėgos ir kapitalo, APL ir APK, negu JAV gamintojų technologija. Juo daugiau pagaminama iš vieno darbo jėgos ir kapitalo vieneto, juo mažesnės kompiuterių gamybos vieneto išlaidos Japonijos gamintojams, o tai yra prekybos privalumas. Panašiai JAV fermerių ryžių vieneto gamybos išlaidos pranašumas galėtų būti pasiektas pažangesniais ūkininkavimo metodais.

Jeigu manytume, kad ta pati technologija yra įmanoma gamintojams kiekvienoje šalyje, tada kiekvienai Šaliai būtų įmanoma ta pati gamybos funkcija. Dėl šio technologijų pranašumo išteklių kainos liktų vienintelė produkto vieneto kaštų skirtumų priežastis. Hekšerio ir Olino sukurtas prekybos mmodelis remiasi šiuo teiginiu.

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis

Hekšerio-Olino modelio principas yra tas, kad Šalis turi lyginamąjį pranašumą tos prekės gamyboje, kurioje intensyviai vartojami šalies santykiškai gausūs ištekliai.

Ketvirta premisa yra ta, kad eksportui skirtos prekės vieneto alternatyvieji kaštai didėja dėl šalyje vis augančios specializacijos. Taigi yra specializacijos laipsnio riba.

Penkta Hekšerio-OHno modelio premisa yra ta, kad vartojami tik du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas. O tai, kaip matysime vėliau, yra labai ribojanti premisa.

Pateiksiu Hekšerio-Olino hipotezės pavyzdį. Duotame pavyzdyje teigiama, kad dvi šalys – Vokietija ir Lenkija – prekiauja dviem prekėmis: automobrtiais ir tekstilės gaminiais. AAntrame etape reikia nustatyti prekių gamybos technologijos ypatybes. Pirmame skirsnyje nusakoma dviejų prekių gamybos technologija. Pavyzdžiui, tekstilės gamybos technologija numato, kad 4 vienetų darbo ir 2 vienetų kapitalo reikia pagaminti kiekvienam tekstilės gaminio vienetui Tekstilės gaminių vieneto gamyba gali būti iš dalies nusakoma kapitalo imlumu. Kadangi teigėme, kad 2 vienetų kapitalo reikia 4 vienetams darbo, vadinasi, kapitalo ir darbo santykis 1/2.

Lyginamojo dviejų prekių gamybos kapitalo imlumo informacija rodo, automobilių gamyba gali būti nusakoma kaip santykiškai kapitalo irali (capital intensive), nes daugiau kapitalo reikia darbo vienetui, nei tekstilės gamyboje. Tekstilės gamyba apibrėžiama atitinkamai kaip santykiškai darbo imli (labor-intensive.), kadangi daugiau darbo reikia vienetui kapitalo tekstilės gamyboje.

Paskutinis HekŠerio-Olino modelio suvokimo žingsnis yra susieti santykines išteklių kainas (PK/PL)

dviejose šalyse su minėtų prekių technologijos reikalavimais. Kadangi Vokietija turi santykiškai gausius kapitalo išteklius, kapitalas yra santykiškai pigesnis Vokietijoje. Taigi Vokietijos lyginamasis pranašumas pasireikš toje prekėje, kuriai daugiau suvartojama šio Vokietijoje gausaus ištekliaus. Tokia prekė yra automobiliai.

Apibendrinamai, apsiribodami pirma minėtomis premisomis, galime teigti, jog Hekšerio-Olino modelis numato, kad šalys tturės tų prekių eksporto pranašumą, kurių gamybai daugiau vartojama santykiskai gausių toje šalyje ištekliu, ir tmportuojama tų prekių, kuriu gamybai daug vartojama santykiškai nepakankamo toje šalyje ištekliaus.

Hekšerio-Olino modeliu išaiškinta, kodėl šalys prekiauja tokiu būdu, koks yra susiformavęs ligi šiol. Kadangi šis modelis toks svarbus, jis buvo nuolat tikrinamas ir pertikrinamas, ypač turint omenyje Vasilio Leontjevo (Vassily Leontief) JAV prekybos krypčių šeštojo dešimtmečio studija. Leontjevas padarė išvadą, kad JAV yra santykiškai kapitalo turtinga šalis. Tada pagal Hekšerio-Olino modelį JAV turėtų eksportuotį kkapitalo imlias prekes ir impor-tuoti darbo imlias prekes. Leontjevas nustatė, kad tam tikrais JAV istorijos laikotarpiais buvo priešingai, t.y. JAV eksportuodavo darbo imlias prekes ir importuodavo kapitalo imlias prekes.

Šie duomenys, dažnai vadinami ,,Leontjevo paradoksu“, pradėjo daugelį papildomų studijų, nes buvo iieškoma kitų prekybos hipotezių. Studijos, kuriomis buvo bandoma paremti Hekšerio-Olino modelį, paprastai būdavo pradedamos nuo gamybos veiksnių skaičiaus padidinimo, neapsiribojant darbu ir kapitalu. Pirma, akivaizdu, kad Hekšerio-Olino modelyje žemė ir gamtos ištekliai nebuvo analizuojami. JAV turi daug žemės ir eksportuoja didele dali žemės ūkio produktų. Naftingosios šalys, tokios kaip Saudo Arabija ir Kuveitas, gali pasirodyti turinčios labai menkus darbo ir kapilalo išteklius, bet jos eksportuoja savo gausius gamtos išteklius.

Toliau modifikuojant Hekšerio-Olino modelį, buvo pastebėta, kad darbo veiksnį galima padalyti į nekvalifikuotų ir profesionaliu mokslininku grupes. Gali būti pademonstruota, kad JAV taip pat yra santykiškai gerai aprūpinta profesionalių mokslininkų darbu. Šis santykinis kvalifikuoto darbo perteklius yra susijęs su JAV aukštosios technologijos produktų ir paslaugų, tokių kaip reaktyvinių lėktuvų ir banko paslaugų, eeksportu. Aukštosios technologjjos produktai yra žinių imlūs (knowledge-intensive).

Apibendrinti galima šitaip: Leontjevo paradoksas gali būti iš dalies paaiškintas platesne analize, turint galvoje daugiau gamybos veiksnių. Tačiau kitų prekybos krypčių paaiškinimai buvo įtraukti kaip Hekšerio-Olino modelį papildančios hipotezės. Kai kurioms hipotezėms buvo plačiausiai pritarta. Pagal pirmają hipoteze paklausos skirtumai yra svarbus prekybos krypčių indikatorius. Antra hipotczė yra susijusi su masinės gamybos sąlygojama ekonomija ir išorine ekonomija. Treč.ioji hipotezė susijusi su produkto gyvavimo ciklu. Kiekviena iš šių hipotezių susijusi su vienos kurios nors iiš Hekšerio-Olino premisų modifikavimu.

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija

Didelėse rinkose technologija yra vienas didžiausių ginklas. Šią teorija as panagrinėsiu pasitelkdamas JAV pavyzdį (tai yra išnagrinėsiu produkto gyvavimo ciklo teorija JAV atžvilgiu)

Produkto gyvavimo etapai JAV:

3. Nauji užsienio gamintojai, prisotinę savi rinkas ima eksportuoti į trečią šalį ir ten sudaro konkurenciją Amerikos eksportuotojams.

4. Kai užsienio gamintojai pasiekia tokį gamybos apimtį, kai įmanoma gauti gamybos masto ekonomiją, jie pradeda konkuruoti su Amerika vidaus rinkoje. Taigi didėja importas į Ameriką.

5. Panašiu ciklu gamyba ima plisti ir trečiojo pasaulio šalyse (šio punkto gali ir nebūti).

Ši teorija didelį dėmesį skiria šalių konkurencinių pranašumų analizei.

7. Išvados

Apsirūpinimo gamybos veiksniais teorija yra lankstesnė, šioje teorijoje įmanoma ddomėtis, kodėl atsiranda darbo našumo skirtumai tarp atskirų šalių.

Tarptautinės ekonomikos konecepcijos, kurioms priklauso lyginamieji pranušumai (o tuo pačiu importas, eksportas), tampa daug reikšmingesni negu praeityje, nes pastaruoju laiku visų valstybių savitarpio priklausomybė smarkiai išaugo. Pasaulinis investicinio kapitalo ir technologijų judėjimas iš turtingš ir išvystytų šalių į neturtingas ir mažai išvystytas šalis, kuriose kapitalas ir šiuolaikinės technologijos – deficitas, yra gyvybinis būtinumas ne tik mažai išvystytoms šalims, bet ir visai tarptautiniai ekonomikai.

Naujoji ekonomika ir visos jos formos – praėjusiame dešimtmetyje įgavęs formą ir vis didesniu pagreičiu besiplečiantis ekonomikos ir verslo fenomenas. Jis keičia verslo taisykles ir kuria naują epochą, kurią galima lyginti su mechaninių įrenginių ar kompiuterių atsiradimo epochomis, tuo metu taip sukėlusiomis perversmus. Šį kartą naujosios epochos varikliai – mokslas, ryšiai ir elketronika, Visa tai neabejotinai palies ir eksporto, ir importo teorijas. Populiariausiomis naujosios ekonomikos, o taip pat importo bei eksporto aatsotovėmis laikomos telekomunikacijų, interneto paslaugų, elektronikos ir kitų aukšto lygio technologijų bendrovės. Tačiau kolkas dar niekas nėra pasikeitę, vis dar taikomos senos teorijos, dar prireiks nemažai laiko kol jos bus patobulintos, nes naujos epochos procesas dar tik įsibėgėja.

8. Literatūros sąrašas

1. Baranauskas V. Ekonomikos reformos ir prognozės, Lietuvos Ūkis, 1997 Nr. 4 psl. 14-16

2. Krugman P. R. Miezdunarodnaja ekonomika teorija i politika yciebnik: Moskva 1997

3. Makkonniel K. R., Briu S. Economics: Moskva 1993

4. Paul T. McGrath Tarpt.autinės ekonomikos pagrindai: Vilnius, Margi raštai, 1999, p. 12-21

5. Vismantas M. Technologijos verčia perrašyti ekonomikos knygas, Lietuvos Rytas priedas Vartai: 2000 rugsėjo 4d. psl.6

6. http://finansai.tripod.com/ekonpletra.htm

7. http://www.autostop.lt/jakutis/etp19.html

8. http:// www.vpu.lt/bibl/elvpu/002/ek_zod.

Turinys

Įvadas 2

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos 4

2. Pagrindinių teorijų apžvalga 6

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas 7

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas 12

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis 14

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija 17

7. Išvados 18

8. Literatūros sąrašas 19

Įvadas

Tarptautinės prekybos augimo fone pasaulinė gamyba per paskutinį dešimtmetį atrodo auganti labai lėtai. Tad tarptautinė prekyba (tarptautinės prekybos padrindinės dalys yra ne kas kita kaip importas ir eksportas) darosi vis svarbesne sudėtine daugumo šalių ekonomikos dalimi. Visais atvejais, išskyrus 1993 metus, stiprios ekonomikos šalių prekybos augimas, matuojamas eksporto mastu, pranoko produkcijos augimą. Eksportas, vadinasi, darosi vis svarbesne sudėtine šalių produkcijos dalimi. Tai tinka ir stiprios ekonomikos, ir jaunoms šalims.

Norint susidaryti pasaulio prekybos vaizdą

reikia paminėti, kad šiuo metu prekyba auga greičiau negu gamyba; plačiausiai prekiauja tarpusavyje stiprios ekonomikos šalys, nors ši spraga gali ilgainiui išnykti; pramonės šakų tarpusavio prekyba aprėpia didžiausią prekybos prieaugio dalį.

Savo darbe nagrinėsiu tarptautinės prekybos teorijas per eksporto ir importo prizmę, kadangi negalima vienareikšmiškai aatskirti tarptautinės prekybos teorijų nuo eksporto ir importo.

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos

Šiuo metu nnė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos iir kitas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtinguose visuomeninio darbo našumo lygiuose. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.

Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl jo prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Jei kitos šalys vienodos, madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą, tarptautinius mainus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvaires.nių poreikių. Antra vertus, ššalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o tuo pačiu galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą. Brazilija gamina kavos pupeles, kurių 1 centnerio pardavimo kaina 60 dolerių. Kavos pupelių gamybos kaštai yra 120 dolerių. Vadinasi, valstybė fermeriui dar sumoka 60 dolerių kompensaciją už centnerį. Europoje pagaminama ir parduodama 7 tūkstančiai puodelių kavos po 1 dolerį ir gaunama 7 tūkstančiai dolerių. Europos šalys gauna dar ir santykinę naudą. Taigi, galima daryti iišvadą:

 jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;

 gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba;

 prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą;

 kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.

Eksporto didinimas spartina visuminio nacionalinio produkto prieaugį, todėl stengiamasi jį visokeriopai remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis. Prie jų priklauso: valstybės priemokos gamintojams už eksportines prekes; prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis negu vidaus rinkoje. Labai svarbu ne tik eksportuoti, bet ir importuoti produkciją. Valstybės naudoja tokias priemones kaip: importo licenzijos, importo kvotos ir t.t. Kiekviena šalis, prekiaudama su užsieniu, stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus. Apie 1/5 pasaulyje sukurtos metinės produkcijos realizuojama per užsienio prekybą. Vakarų Europos šalys eksportuoja 25-30 % nacionalinio produkto, JAV – 16 %, o Sovietų Sąjunga eksportuodavo tik 6%.

Žvelgiant į pasaulio užsienio prekybą natūriniu aspektu, didžiausia ir dinamiškiausia jos dalis yra mašinos ir įrengimai.Prieš pporą dešimtmečių ji sudarė penktadalį visos užsienio prekybos, o šiuo metu – jau daugiau kaip trečdalį. Suprantama, kad ypač didelę šios produkcijos rūšies dalis išsivysčiusių šalių eksporte.Pavyzdžiui, Japonijos eksporto struktūroje mašinos ir įrengimai sudaro 65%, Vokietijoje – 50%, JAV – 40%. Vienu iš svarbiausių mašinų ir įrengimų užsienio prekybos stimulų būtina laikyti tarptautinę gamybinę kooperaciją. Neseniai kai kurios detalės ir mazgai buvo eksportuojami tik kaip atsarginės dalys. Šiuo metu jos įgavo tvirtą komplektinių detalių statusą. Nuo 1968 iki 1970 metų išsivysčiusių kapitalistinių šalių mašinų gamybos produkcijos eksporte mazgų, agregatų, detalių lyginamasis svoris išaugo nuo 22% iki 47%. Esminę reikšmę įgauna tiekimas komplektuojamų įrengimų naujų įmonių statybai, ypač naujose gamybos šakose.

Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėm kryptimis. Pirma, auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos. Šiuo metu 500 stambiausių tarptautinių korporacijų vadovauja ddaugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse. Antra, stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampa g.erais partneriais, bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.

Trumpai apžvelgiau užsienio prekybos situaciją pasaulyje, dabar pereisiu prie eksporto ir importo teorijų.

2. Pagrindinių teorijų apžvalga

I. Šiai grupei priklauso teorijos, kurios nusako natūralią prekybos eigą, o taip pat nagrinėja ir paaiškina kokia prekybos struktūra

būtų, jei tarp šalių vyktų laisva prekyba.

II. Nurodo, kokį vaidmenį vaidina valstybė vykdant prekybą tarp šalių, siekdama pakeisti prekybos apimtį, sudėtį bei kryptį.

Kita teorija – absoliutus pranašumas, pradėta formuoti prieš 400 metų A.Smito. Pasiūlė modelį, kuris aiškina, kad būtina tarptautinė prekyba tam, kad turtas ggalėtų gauti naudą dėl darbo našumo įvairiose šalyse skirtumų. Daugiau apie šią teorija kitame skyriuje.

Nors nei viena iš anksčiau pateiktų teorijų, nepaaiškina visų praktikoje egzistuojančių realių prekybos procesų, tačiau šių teorijų reikšmė glūdi tame, kkad jos išvysto sugebėjima:

 Išsiaškinti rinkoje konkurencingą produkciją;

 Padeda suprasti valstybės vykdomą eksporto ir importo politiką, tai yra naudojamas formas bei priemones, kurios turi įtakos konkurencingumui.

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas

Šias dvi teorijas sunku išskirti, nes jos labai panašios ir viena su kita ssusijusios, todėl aš jas nagrinėsiu kartu.

Pabandysiu glaustai pateikti šios teorijos esmę. Tarkime, kad viena šalis specializuojasi tokių prekių gamyboje ir eksporte, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais. Atvirkščiai elgiamasi tada, kai yra importuojama. Tuomet šalis pasirenka tokias prekes, kurių gamybos kaštai būtų santykinai aukštesni palyginti su kitų šalių kaštais.

Santykinai didesnius .ar žemesnius kaštus apibūdina pasirinktos ggalimybės (šanso) kaštų sąvoka. Jie nusako tam tikro pasirenkamo gamybos varianto kaštus kito, alternatyvinio varianto, atžvilgiu. Tokiu atveju, pavyzdžiui, videomagnetofono gamybos kaštai yra toks švarkų kiekis, kurį reikia paaukoti tam, kad būtų pagaminta vienu magnetofonu daugiau.

1 lentelė

Prekių gamybos kaštai

JAV (dol.) D.Britanija (sv. sterlingų)

Darbo valandų sąnaudos vienam:

videomagnetofonui 30 60

švarkui 5 6

Valandos uždarbis 6 2

Produkcijos vieneto kaštai:

videomagnetofonas 180 120

švarkas 30 12

Kadangi šalys naudoja skirtingas valiutas (dolerius ir svarus sterlingų), turi būti kuriama užsienio valiutų keitimo rinka ir pasiekiama valiutos kurso pusiausvyra. Paprastumo dėlei mano nagrinėtame pavyzdyje paliksiu nuošaly kapitalo kiekį ir darysime prielaidą, kad valiutos kurso pusiausvyra užtikrina prekybos sąskaitų balansą. TTokiu balansu vadinamas skirtumas tarp prekių eksporto ir importo vertės, galįs būti teigiamas (saldo), kaip šiame pavyzdyje, arba neigiamas (deficitinis).

2 lentelė

Kaštai, kainos valiutos kursų pusiausvyros ir diapazonas.

Vietinės kainos šalies valiuta

Kaštai svarais sterlingų, kai valiutų kursai :

(I)

2,5 dol./1 sv. st. (II)

2 dol./1 sv.st (III)

1,5 dol./1 sv. st.

Prekės Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai

JAV 180 30 72 12 90 15 120 20

D.Britani-jos 120 12 120 12 120 12 120 12

2 lentelėje parodyti prekių kaštai ir kainos tų šalių valiuta, taip pat kainos svarais, esant trims galimiems valiutų kursams: 2,5 dolerio už 1 svarą sterlingų, 2 dol. ir 1,5 dol. už 1 svarą sterlingų. Taip pat matyti, kad vietinės kainos paimtos iš 3 lentelės, o Didžiosios Britanijos prekių kainų (svarais) neveikia valiutų kainų svyravimai. Aišku, kad kylant svaro kursui, mokama daugiau dolerių už svarą. Tuomet JAV prekės, įvertintos svarais, yra pigesnės. Pirmuoju valiutų kurso atveju JAV videomagnetofonai (svarais) bus pigesni, nei Didžiosios Britanijos, bet švarkų kainos sutaps. Jei bus keičiama santykiu, didesniu kaip 2,5 dol. už svarą, tuomet ir JAV švarkai bus pigesni. Visi Didžiojoje Britanijoje norės pirkti tik JAV prekes, o nepirks vietinių. Tuomet vyks vienpusė prekyba ir užsienio valiutos rinka negalės išlaikyti pusiausvyros. Trečiuoju atveju viskas atrodys priešingai: JAV švarkai (svarais) bus brangesni, nei britų, o videomagnetofonų kainos sutaps. Keičiant santykiu, mažesniu nei 1,5 dol. už svarą, abi JAV pprekės (svarais) bus brangesnės ir dabar. Didžiojoje Britanijoje niekas nenorės pirkti.

Užsienio v.aliutų keitimo rinkoje gali būti pusiausvyra tik tuomet, jei Didžiosios Britanijos importo vertė, taigi, ir poreikis doleriais, už kuriuos ji galės tai įsigyti, bus lygi Didžiosios Britanijos eksporto vertei ir tuo pačiu dolerių pasiūlai. Mat, britai eksportuoja, nori paversti savo pajamas svarais. Vadinasi, aukščiausias galimas valiutų pusiausvyros kursas yra pirmuoju atveju – 2,5 dol. už svarą, kai viena britų prekė (švarkai) yra dar konkurencinga JAV prekei (švarkams), o žemiausias kursas – trečiuoju atveju – 1,5 dol. už svarą, kai vienos JAV prekės (videomagnetofonai) yra dar konkurencingos britų prekėms (videomagnetofonams).

Pirma, nepaisant šalies vidaus gamybos kaštų ar absoliutaus pranašumo gaminti prekes daug pigiau, visuomet egzistuoja valiutos kursai, leidžiantys šaliai gaminti bent vieną prekę daug pigiau palyginti su kitomis šalimis, kada visos prekės vertinamos bendra valiuta. Norėdama pasiekti valiutų kurso pusiausvyrą, šalis privalo turėti bent vieną prekę, kurią galėtų eksportuoti norėdama atsiskaityti už importą. Antra, svyruojant valiutų kursui pusiausvyros diapazone, konkurencingomis pirmiausiai taps tos prekės, kurios palyginti pranašesnės ar žemesni jų gamybos kaštai.

Kaip matome iš pavyzdžio, JAV specializuosis ir eksportuos vvideomagnetofonus, o Didžioji Britanija – švarkus. Prekių gamyba pasirenkama vadovaujantis palyginamojo pranašumo teorija.

3 lentelėje palygintos JAV ir Didžiosios Britanijos prekių gamybos sąnaudos ir kaštai. Su mažesnėmis darbo valandų sąnaudomis JAV turi absoliutų pranašumą abiejų prekių gamyboje.

Palyginamajam pranašumui nustatyti galima imti tiek darbo valandų sąnaudas, tiek galimybės kaštus. Paimkime ddarbo valandų sąnaudas. Palyginti su Didžiąja Britanija, amerikiečiams reikia kur kas mažiau darbo valandų gaminant videomagnetofonus negu švarkus JAV turi palyginamąjį pranašumą videomagnetofonų, o Didžioji Britanija – švarkų atžvilgiu. Kada lyginame galimybės kaštus, gauname, kad JAV per 30 val., netekusi 66 švarkų, pagamina 1 videomagnetofoną. Dar paprasčiau tariant, 6 švarkai kaštuoja 180 dol., o tai yra vieno videomagnetofono kaina. Pastarojo galimybės kaštai yra 6 JAV švarkai arba 10 britų švarkų.

3 lentelė

Prekių gamybos sąnaudų ir kaštų palyginimas

JAV prekės Didžiosios Britanijos prekės

Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK) Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK)

Video-magne-tofonai 30 val. 18 dol. 6 švarkai 60 val. 120 svarų 10 švarkų

Švarkai 5 val. 30 dol. 1/6 video. 6 val. 12 svarų 1/10

video.

Užsienio prekybos efektyvumas matuojamas pelnu. Jei Didžioji Britanija imtų gaminti švarkus, tai pagaminusi 60 švarkų, ji negalėtų pagaminti 6 v.ideomagnetofonų. O JAV, gamindamos videomagnetofonus, tegul 6, ppaaukos tik 36 švarkus. Šalims tinkamai specializuojantis ir prekiaujant tarpusavyje, pasaulinis ūkis turėtų tokią naudą: papildomus 24 švarkus, neprarandant videomagnetofonų, jei JAV pasirengusios gaminti 6 videomagnetofonus, arba papildomus 4 videomagnetofonus, jei Didžioji Britanija pagamina 60 švarkų.

Kol egzistuoja atskirų šalių gamybos eefektyvumo skirtumai, tol bet kuri šalis, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, gali gauti naudą, specializuotai gamindama jai palankią produkciją ir keisdama ją į produkciją, kurią pagamino kita šalis. Lyginamojo pranašumo teorija padeda optimaliai organizuoti užsienio prekybos specializaciją. Ji parodo, kad iš užsienio prekybos ir jos sukelto visuomeninės pasaulinės gamybos augimo šalys turi didelės naudos: sparčiau vysto savo ūkį, geriau tenkina gyventojų poreikius.

Turint galvoje šių laikų tarptautinės prekybos liberalumą, šalis gali pelningai plėtotis tik naudodamasi savo lyginamaisiais pranašumais, kurie leidžia jai įeiti į pasaulinę rinką ir turėti naudos iš gamybos masto bei inovacijų. Čia labai dažnai daroma klaida, bandant lyginamuosius pranašumus apibrėžti išimtinai kaip klasikinių faktorių (gamybos sąnaudų) pranašumus, kurie, manoma, lieka pranašumai amžinai. Tačiau pasak Huges:

Teorija ir patirtis rodo, kad moderniose ekonomikose pastovių neįveikiamų pranašumų nebūna, veikiau atvirkščiai, pranašumų kitimas yra permanentinis. Šalis ar įmonė gali išplėtoti savo pranašumus pelningai gaminti kokius nors gaminius ar paslaugas; tačiau jos gali bet kurį turėtą pranašumą ir prarasti. Todėl ne nafta ar ggeografinė padėtis yra pranašumai, bet nuolatinis augimo faktorių ir jų naudojimo gerinimas technologijų, vadybos, žinių ir kt. faktorių inovacijomis.

Abi mano nagrinėtos teorijos tiek absoliutaus paranšumo, tiek palyginamojo pranašumo teorijos turi trūkumų:

 Pilnas užimtumas (nors realiai taip nėra);

 Dvi šalys – dvi prekės (labai siauras modelis);

 Teorijose neatsispindi transportavimo išlaidos, kurios sudaro žymią išlaidų dalį prekiaujant tarpusavyje;

 Mobilumas (nėra taip lengva perkelti išteklius į kitą šaką);

 Paslaugos;

 Efektyvumo didinimo tikslai.

Šiame skyriuje parodžiau prekybos išgales, paremtas skirtingomis alternatyviųjų kaštų sąlygomis. Šių skirtingų kaštų sąlygų šaltinis aptariamas kitame skyriuje. Savo ruožtu specializacija sukurs sąlygas prekybai, nes šalys parduoda tas perteklines prekes, kurios joms yra lyginamai pranašesnės už tas prekes, kurios joms nėra lyginamai pranašesnės. Tačiau prekiauti bus galima, jei prekybos sąlygos nepranoks ribų, nustatytų prekybos partnerių alternatyviųjų kaštų.

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas

Iki šiol lyginamų šalių vieneto pamybos kaštų skirtumai buvo nusakomi kaip lyginamojo pranašumo šaltinis. Šiame skyriuje aptariami vieneto gamybos kaštu skirtumų šaltiniai.

Q = f(L,K} (1)

Žinoma, gaminti skirtingom.s prekėms vartojama skirtinga technologija. TTad nusakyti įvairių prekių išteklių ir produkto santykiui reikia skirtingos funkcijos. Dviems prekėms, kompiuteriams (C) ir ryžiams (R), gali būti parinktos šios dvi skirtingos gamybos funkcijos:

Qc=fc(Lc,Kc) (2)

QR = fR(LK,KR) (3)

kur indeksai žymi atitinkamą prekę. Gamybos funkcija nusako išteklius, būtinus kiekvienai gamybos apimčiai.

bendrosios išlaidos = PLL + PK K (4)

o produkcijos vieneto kaina, randama lygties 4 dalyba iš produkto Q, gali būti išreikšta šitaip:

vieneto kaina =bendrosios išlaidos/produktas=PL*(L/Q)+PK*(K/Q) (5)

produkto vieneto išlaidos = PL*(1/APL)+PK*(1/APK) (6)

Lygtis 6 parodo, kad produkto vieneto išlaidos yra teigiamai susijusios su išteklių kainomis ir neigiamai susijusios su

našumų vidurkiu, tai yra bet kurios išteklių kainos augimas kelia vieneto išlaidas, o bet kurio našumo vidurkio didėjimas sumažina vieneto išlaidas.

Tarpusavyje prekiaujančių šalių prekių vieneto gamybos išlaidų skirtumai yra galimų iš prekybos pajamų šaltinis. Panagrinėsiu pavyzdį: Japonijoje mažesni kompiuterių vieneto gamybos kaštai, o Jungtinėse Valstybėse žemesni ryžių gamybos vieneto kaštai tai 6 lygtimi gali būti randami galimi vieneto kaštų privalumo šaltiniai. Tarkime, kad Japonija ir JAV skirtingomis technologijomis gamina kompiuterius ir ryžius. Sakykime, kad Japonijos kompiuterių gamybos technologija numato daugiau įį produktą įdėti darbo jėgos ir kapitalo, APL ir APK, negu JAV gamintojų technologija. Juo daugiau pagaminama iš vieno darbo jėgos ir kapitalo vieneto, juo mažesnės kompiuterių gamybos vieneto išlaidos Japonijos gamintojams, o tai yra prekybos privalumas. Panašiai JAV fermerių ryžių vieneto gamybos išlaidos pranašumas galėtų būti pasiektas pažangesniais ūkininkavimo metodais.

Hekšeris ir Olinas įrodinėja, kad įvairių šalių gamintojų technologijos skirtumai neturėtų išlikti per ilgesnį laiko tarpą. Įrodinėjama, kad technologija įdedama į produktą taip pat, kaip kapitalas ir darbo jėga, suvartota ppagaminti prekei. Kai prekė eksportuojama, arba, kai gamintojai kitose šalyse perka kapitalą, technologija taip pat perkama. Todėl technologija platinama labai greitai, ir esama maža vilties išlaikyti technologijos pranašumą labai ilgą laiko tarpą, nebent technologija visada žengia į priekį.

Jeigu manytume, kad tta pati technologija yra įmanoma gamintojams kiekvienoje šalyje, tada kiekvienai Šaliai būtų įmanoma ta pati gamybos funkcija. Dėl šio technologijų pranašumo išteklių kainos liktų vienintelė produkto vieneto kaštų skirtumų priežastis. Hekšerio ir Olino sukurtas prekybos modelis remiasi šiuo teiginiu.

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis

Hekšerio-Olino modelio principas yra tas, kad Šalis turi lyginamąjį pranašumą tos prekės gamyboje, kurioje intensyviai vartojami šalies santykiškai gausūs ištekliai.

Antroji modelio premisa yra ta, kad vartotojų polinkių skirtumai ignoruojami. Tai įrodoma faktu, kad didžioji prekybos dalis sieja panašaus raidos lygmens tautas. Manoma, kkad polinkiai priklauso nuo ekonomikos raidos lygio, todėl panašaus pažangos laipsnio ir panašiu gyvenimo standartų šalys turės panašius pollnkius.

Ketvirta premisa yra ta, kad eksportui skirtos prekės vieneto alternatyvieji kaštai didėja dėl šalyje vis augančios specializacijos. Taigi yra specializacijos laipsnio riba.

Penkta Hekšerio-OHno modelio premisa yra ta, kad vartojami tik du gamybos vveiksniai – darbas ir kapitalas. O tai, kaip matysime vėliau, yra labai ribojanti premisa.

Kitas žingsnis yra nusakyti atitinkamus dviejų šalių išteklių fondus. Jei Lenkija turi 50 vienetų darbo ir 5 vienetus kapitalo, mes galime išreiksti Lenkijos išteklių kapitalo ir darbo santykį 1/10 (= 5/50). Palyginę šluos išteklių fondus, sakome, kad Vokietija yra santykiškai turtinga kapitalo (capi-tal-abundani) šalis ir ji turi didesnį kapitalo ir darbo santykį turimuose fonduose (1/5 > 1/10). Lenkija turi santykinai gausius ddarbo išteklius (labor-abundant) dėl jos aukštesnio darbo – kapitalo santykio. Kadangi Vokietija yra santykiškai turtinga kapitalo, santykinė kapitalo kaina, PK/PL yra mažesnė Vokietijoje negu Lenkijoje.

Hekšerio-Olino modeliu išaiškinta, kodėl šalys prekiauja tokiu būdu, koks yra susiformavęs ligi šiol. Kadangi šis modelis toks svarbus, jis buvo nuolat tikrinamas ir pertikrinamas, ypač turint omenyje Vasilio Leontjevo (Vassily Leontief) JAV prekybos krypčių šeštojo dešimtmečio studija. Leontjevas padarė išvadą, kad JAV yra santykiškai kapitalo turtinga šalis. Tada pagal Hekšerio-Oli.no modelį JAV turėtų eksportuotį kapitalo imlias prekes ir impor-tuoti ddarbo imlias prekes. Leontjevas nustatė, kad tam tikrais JAV istorijos laikotarpiais buvo priešingai, t.y. JAV eksportuodavo darbo imlias prekes ir importuodavo kapitalo imlias prekes.

paklausos skirtumai yra svarbus prekybos krypčių indikatorius. Antra hipotczė yra susijusi su masinės gamybos sąlygojama ekonomija ir išorine ekonomija. Trečioji hipotezė susijusi su produkto gyvavimo ciklu. Kiekviena iš šių hipotezių susijusi su vienos kurios nors iš Hekšerio-Olino premisų modifikavimu.

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija

Didelėse rinkose technologija yra vienas didžiausių ginklas. Šią teorija as panagrinėsiu pasitelkdamas JAV pavyzdį (tai yra išnagrinėsiu produkto gyvavimo ciklo teorija JAV atžvilgiu)

Produkto gyvavimo etapai JAV:

1. Stambi rinka, kuri yra prisotinta įvairių produktų ir yra daug gamintojų, Tačiau vis aatsiranda naujų prekių. Plintant prekei Amerikos rinkoje atsiranda paklausa ir užsienio rinkose prasideda eksportas.

3. Nauji užsienio gamintojai, prisotinę savi rinkas ima eksportuoti į trečią šalį ir ten sudaro konkurenciją Amerikos eksportuotojams.

4. Kai užsienio gamintojai pasiekia tokį gamybos apimtį, kai įmanoma gauti gamybos masto ekonomiją, jie pradeda konkuruoti su Amerika vidaus rinkoje. Taigi didėja importas į AAmeriką.

5. Panašiu ciklu gamyba ima plisti ir trečiojo pasaulio šalyse (šio punkto gali ir nebūti).

Ši teorija didelį dėmesį skiria šalių konkurencinių pranašumų analizei.

7. Išvados

Visos mano nagrinėtos teorijos turi trūkumų, nėra vienos vienintelės geros. Nei merkatilizmo, nei absoliutaus pranašumo, nei santykinio pranašumo tteorijos nenagrinėja prekybys barjerų egzistavimo, neįvertina laiko reikšmės, gamybos struktūrų persitavrkymo. Daromos prielaidos, kad visos šalys laikosi laisvos prekybos principų, nors be specialaus palaikymo, to negalima tikėtis.

Apsirūpinimo gamybos veiksniais teorija yra lankstesnė, šioje teorijoje įmanoma domėtis, kodėl atsiranda darbo našumo skirtumai tarp atskirų šalių.

Šiuo metu vis akivaizdesni tampa tiek santykiniai, tiek absoliutiniai atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijime. Įvairesnė ir užsienio prekybos politika. Sėkmingai funkcionuoja tarptautinės šias problemas sprendžiančios organizacijos. .Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti, todėl ir yra naudojomos eksporto ir importo funkcijos. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Tarptautinės ekonomikos konecepcijos, kurioms priklauso lyginamieji pranušumai (o tuo pačiu importas, eksportas), tampa daug reikšmingesni negu praeityje, nes ppastaruoju laiku visų valstybių savitarpio priklausomybė smarkiai išaugo. Pasaulinis investicinio kapitalo ir technologijų judėjimas iš turtingš ir išvystytų šalių į neturtingas ir mažai išvystytas šalis, kuriose kapitalas ir šiuolaikinės technologijos – deficitas, yra gyvybinis būtinumas ne tik mažai išvystytoms šalims, bet ir visai tarptautiniai ekonomikai.

Naujoji ekonomika ir visos jos formos – praėjusiame dešimtmetyje įgavęs formą ir vis didesniu pagreičiu besiplečiantis ekonomikos ir verslo fenomenas. Jis keičia verslo taisykles ir kuria naują epochą, kurią galima lyginti su mechaninių įrenginių ar kompiuterių aatsiradimo epochomis, tuo metu taip sukėlusiomis perversmus. Šį kartą naujosios epochos varikliai – mokslas, ryšiai ir elketronika, Visa tai neabejotinai palies ir eksporto, ir importo teorijas. Populiariausiomis naujosios ekonomikos, o taip pat importo bei eksporto atsotovėmis laikomos telekomunikacijų, interneto paslaugų, elektronikos ir kitų aukšto lygio technologijų bendrovės. Tačiau kolkas dar niekas nėra pasikeitę, vis dar taikomos senos teorijos, dar prireiks nemažai laiko kol jos bus patobulintos, nes naujos epochos procesas dar tik įsibėgėja.

8. Literatūros sąrašas

1. Baranauskas V. Ekonomikos reformos ir prognozės, Lietuvos Ūkis, 1997 Nr. 4 psl. 14-16

2. Krugman P. R. Miezdunarodnaja ekonomika teorija i politika yciebnik: Moskva 1997

3. Makkonniel K. R., Briu S. Economics: Moskva 1993

4. Paul T. McGrath Tarptautinės ekonomikos pagrindai: Vilnius, Margi raštai, 1999, p. 12-21

5. Vismantas M. Technologijos verčia perrašyti ekonomikos knygas, Lietuvos Rytas priedas Vartai: 2000 rugsėjo 4d. psl.6

6. http://finansai.tripod.com/ekonpletra.htm

7. http://www.autostop.lt/jakutis/etp19.html

8. http:// www.vpu.lt/bibl/elvpu/002/ek_zod.

Turinys

Įvadas 2

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos 4

2. Pagrindinių teorijų apžvalga 6

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas 7

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas 12

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis 14

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija 17

7. Išvados 18

8. Literatūros sąrašas 19

Įvadas

Tarptautinės prekybos augimo fone pasaulinė gamyba per paskutinį dešimtmetį atrodo auganti labai lėtai. Tad tarptautinė prekyba (tarptautinės prekybos padrindinės dalys yra ne kas kita kaip importas ir eksportas) darosi vis svarbesne sudėtine daugumo šalių ekonomikos dalimi. Visais atvejais, iišskyrus 1993 metus, stiprios ekonomikos šalių prekybos augimas, matuojamas eksporto mastu, pranoko produkcijos augimą. Eksportas, vadinasi, darosi vis svarbesne sudėtine šalių produkcijos dalimi. Tai tinka ir stiprios ekonomikos, ir jaunoms šalims.

Savo darbe nagrinėsiu tarptautinės prekybos teorijas per eksporto ir importo prizmę, kadangi negalima vienareikšmiškai atskirti tarptautinės prekybos teorijų nuo eksporto ir importo.

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos

Kiekvienos didelės ar mažos val.stybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.

Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti vvisų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtinguose visuomeninio darbo našumo lygiuose. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.

Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl jo prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Jei kitos šalys vienodos, madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą, tarptautinius mainus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o tuo pačiu galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą. Brazilija gamina kavos pupeles, kurių 1 centnerio pardavimo kaina 60 dolerių. Kavos pupelių gamybos kaštai yra 120 dolerių. Vadinasi,

valstybė fermeriui dar sumoka 60 dolerių kompensaciją už centnerį. Europoje pagaminama ir parduodama 7 tūkstančiai puodelių kavos po 1 dolerį ir gaunama 7 tūkstančiai dolerių. Europos šalys gauna dar ir santykinę naudą. Taigi, galima daryti išvadą:

 jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;

 gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba;

 prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą;

 kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kkur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.

Eksporto didinimas spartina visuminio nacionalinio produkto prieaugį, todėl stengiamasi jį visokeriopai remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis. Prie jų priklauso: valstybės priemokos gamintojams už eksportines prekes; prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis negu vidaus rinkoje. Labai svarbu ne tik eksportuoti, bet ir importuoti produkciją. Valstybės naudoja tokias priemones kaip: importo licenzijos, importo kvotos ir t.t. Kiekviena šalis, prekiaudama su užsieniu, stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus. Apie 1/5 pasaulyje sukurtos metinės produkcijos realizuojama per užsienio prekybą. Vakarų Europos šalys eeksportuoja 25-30 % nacionalinio produkto, JAV – 16 %, o Sovietų Sąjunga eksportuodavo tik 6%.

Svarbi užsienio prekybos ypatybė ta, kad jos augimo tempai spartesni nei jų bendrojo nacionalinio produkto kitimas. Didžiausia (70%) prekių apyvartos dalis tenka išsivysčiusioms, apie (20%) &– besivystančioms ir apie (10%) totalitarinėms valstybėms. Pasaulio užsienio prekyba iš esmės remiasi rinkos ekonomika su visais jai būdingais bruožais.

Žvelgiant į pasaulio užsien.io prekybą natūriniu aspektu, didžiausia ir dinamiškiausia jos dalis yra mašinos ir įrengimai.Prieš porą dešimtmečių ji sudarė penktadalį visos užsienio prekybos, o šiuo metu – jau daugiau kaip trečdalį. Suprantama, kad ypač didelę šios produkcijos rūšies dalis išsivysčiusių šalių eksporte.Pavyzdžiui, Japonijos eksporto struktūroje mašinos ir įrengimai sudaro 65%, Vokietijoje – 50%, JAV – 40%. Vienu iš svarbiausių mašinų ir įrengimų užsienio prekybos stimulų būtina laikyti tarptautinę gamybinę kooperaciją. Neseniai kai kurios detalės ir mazgai buvo eksportuojami tik kaip atsarginės dalys. Šiuo metu jos įgavo tvirtą komplektinių detalių statusą. Nuo 1968 iki 1970 metų išsivysčiusių kapitalistinių šalių mašinų gamybos pprodukcijos eksporte mazgų, agregatų, detalių lyginamasis svoris išaugo nuo 22% iki 47%. Esminę reikšmę įgauna tiekimas komplektuojamų įrengimų naujų įmonių statybai, ypač naujose gamybos šakose.

Dar palyginti neseniai užsienio prekyba buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis ffenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera.

Trumpai apžvelgiau užsienio prekybos situaciją pasaulyje, dabar pereisiu prie eksporto ir importo teorijų.

2. Pagrindinių teorijų apžvalga

Kiekviena valstybė skirtingai aiškina, koks turi būti valstybės vaidmuo, vykdant importą ir eksportą. Iki šių dienų pateiktos teorijos tokios kaip: merkantilizmas, neomerkantilizmas, absoliutaus pranašumo, šalies dydžio, palyginamajo pranašumo, ggamybos veiksnių santykio (Hekšerio-Olino), prekės gyvavimo ciklo, šalių panašumo, priklausomybės teorija, galėtų būti suskirstytos i dvi grupes:

I. Šiai grupei priklauso teorijos, kurios nusako natūralią prekybos eigą, o taip pat nagrinėja ir paaiškina kokia prekybos struktūra būtų, jei tarp šalių vyktų laisva prekyba.

II. Nurodo, kokį vaidmenį vaidina valstybė vykdant prekybą tarp šalių, siekdama pakeisti prekybos apimtį, sudėtį bei kryptį.

Kita teorija – absoliutus pranašumas, pradėta formuoti prieš 400 metų A.Smito. Pasiūlė modelį, kuris aiškina, kad būtina tarptautinė prekyba. tam, kad turtas galėtų gauti naudą dėl darbo našumo įvairiose šalyse skirtumų. Daugiau apie šią teorija kitame skyriuje.

Nors nei viena iš anksčiau pateiktų teorijų, nepaaiškina visų praktikoje egzistuojančių realių prekybos procesų, tačiau šių teorijų reikšmė glūdi tame, kad jos išvysto sugebėjima:

 Išsiaškinti rinkoje kkonkurencingą produkciją;

 Padeda suprasti valstybės vykdomą eksporto ir importo politiką, tai yra naudojamas formas bei priemones, kurios turi įtakos konkurencingumui.

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas

Šias dvi teorijas sunku išskirti, nes jos labai panašios ir viena su kita susijusios, todėl aš jas nagrinėsiu kartu.

Pabandysiu glaustai pateikti šios teorijos esmę. Tarkime, kad viena šalis specializuojasi tokių prekių gamyboje ir eksporte, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais. Atvirkščiai elgiamasi tada, kai yra importuojama. Tuomet šalis pasirenka tokias prekes, kurių gamybos kaštai būtų santykinai aukštesni palyginti su kitų šalių kaštais.

Lyginamojo pranašumo teoriją iliustruosiu pavyzdžiu. Paprastumo dėlei paimsime

dvi šalis – JAV ir Didžiąją Britaniją ir 2 prekes (videomagnetofonus ir švarkus). Tarsime, kad efektyvumo lygių skirtumą lemia technologija ir darbo našumas, o darbo jėga yra vienintelis gamybos veiksnys. 1 lentelėje parodyti prekių gamybos kaštai.

1 lentelė

Prekių gamybos kaštai

JAV (dol.) D.Britanija (sv. sterlingų)

Darbo valandų sąnaudos vienam:

videomagnetofonui 30 60

švarkui 5 6

Valandos uždarbis 6 2

Produkcijos vieneto kaštai:

videomagnetofonas 180 120

švarkas 30 12

Iš 1 lentelės matyti, kad Amerikoje reikia 30 darbo valandų vieno videomagnetofono gamybai ir 5 – vieno švarko gamybai. Didžiojoje Britanijoje ddarbas ne toks našus, todėl vieno videomagnetofono gamyba truks 60 valandų, o švarko – 6 valandas. Kadangi mūsų pavyzdyje darbas yra vienintelis gamybos veiksnys, tai vidutiniai kaštai bus lygūs darbo laiko sąnaudų produkcijos vienetui ir valandinio uždarbio sandaugai. Jei nebūtų tarptautinės prekybos, kiekviena šalis gamintų ir pardavinėtų prekes pagal kaštus, nurodytus 19-1 lentelėje.

Reikia pažymėti, kad JAV, palyginti su Didžiąja Britanija, darbo poreikis yra kur kas mažesnis abejoms prekėms. Tačiau JAV darbas santykinai našesnis gaminant būtent videomagnetofonus, o ne švarkus. Didžiojoje BBritanijoje videomagnetofono gamyba užtrunka 2 kartus ilgiau nei JAV, o švarko gamyba – 1,2 karto (6:5). Jeigu šalys susitaria prekiauti ir gaminti tas prekes, kurios kaštuoja santykinai pigiau, tai jos abi bendrai paėmus pagamins daugiau prekių.

Kadangi šalys naudoja skirtingas valiutas ((dolerius ir svarus sterlingų), turi būti kuriama užsienio valiutų keitimo rinka ir pasiekiama valiutos kurso pusiausvyra. Paprastumo dėlei mano nagrinėtame pa.vyzdyje paliksiu nuošaly kapitalo kiekį ir darysime prielaidą, kad valiutos kurso pusiausvyra užtikrina prekybos sąskaitų balansą. Tokiu balansu vadinamas skirtumas tarp prekių eksporto ir importo vertės, galįs būti teigiamas (saldo), kaip šiame pavyzdyje, arba neigiamas (deficitinis).

2 lentelė

Kaštai, kainos valiutos kursų pusiausvyros ir diapazonas.

Vietinės kainos šalies valiuta

Kaštai svarais sterlingų, kai valiutų kursai :

(I)

2,5 dol./1 sv. st. (II)

2 dol./1 sv.st (III)

1,5 dol./1 sv. st.

Prekės Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai

JAV 180 30 72 12 90 15 120 20

D.Britani-jos 120 12 120 12 120 12 120 12

2 lentelėje parodyti prekių kaštai ir kainos tų šalių valiuta, taip pat kainos svarais, esant trims galimiems valiutų kursams: 2,5 dolerio už 1 svarą sterlingų, 2 dol. ir 1,5 dol. už 1 svarą sterlingų. Taip ppat matyti, kad vietinės kainos paimtos iš 3 lentelės, o Didžiosios Britanijos prekių kainų (svarais) neveikia valiutų kainų svyravimai. Aišku, kad kylant svaro kursui, mokama daugiau dolerių už svarą. Tuomet JAV prekės, įvertintos svarais, yra pigesnės. Pirmuoju valiutų kurso atveju JAV videomagnetofonai (svarais) bus pigesni, nei Didžiosios Britanijos, bet švarkų kainos sutaps. Jei bus keičiama santykiu, didesniu kaip 2,5 dol. už svarą, tuomet ir JAV švarkai bus pigesni. Visi Didžiojoje Britanijoje norės pirkti tik JAV prekes, o nepirks vietinių. Tuomet vvyks vienpusė prekyba ir užsienio valiutos rinka negalės išlaikyti pusiausvyros. Trečiuoju atveju viskas atrodys priešingai: JAV švarkai (svarais) bus brangesni, nei britų, o videomagnetofonų kainos sutaps. Keičiant santykiu, mažesniu nei 1,5 dol. už svarą, abi JAV prekės (svarais) bus brangesnės ir dabar. Didžiojoje Britanijoje niekas nenorės pirkti.

2 lentelėje taip pat yra tarpinis valiutų kursas (antruoju atveju) – 2 dol. už svarką. Valiutų kurso, pusiausvyros tiksli padėtis priklausys nuo kiekvienos prekės poreikio. Kadangi JAV didesnės palyginti su Didžiąja Britanija, tai ir jų paklausa britų švarkų importui linkusi tapti didesne nei britų paklausa amerikiečių videomagnetofonams. Siekiant subalansuoti prekybos srautus, valiutų kurso pusiausvyra neturėtų būti didesnė kaip 2,5 dol. už svarą, t.y., ggalimos diapazono viršūnės. Tuomet JAV videomagnetofono kaina (svarais) bus žema, o britų švarkų (doleriais) – aukšta, visa tai skatins Didžiąją Britaniją importuoti videomagnetofonus ir neskatins JAV importuoti švarkų. Taigi, galima padaryti tokias pagrindines išvadas. Pirma, nepaisant šalies vidaus gamybos kaštų ar absoliutaus pranašumo gaminti prekes daug pigiau, visuomet egzistuoja valiutos kursai, leidžiantys šaliai gaminti bent vieną prekę daug pigiau palyginti su kitomis šalimis, kada visos prekės vertinamos bendra valiuta. Norėdama pasiekti valiutų kurso pusiausvyrą, šalis privalo turėti bent vieną prekę, kurią galėtų eksportuoti norėdama atsiskaityti už importą. Antra, svyruojant valiutų kursui pusiausvyros diapazone, konkurencingomis pirmiausiai taps tos prekės, kurios palyginti pranašesnės ar žemesni jų gamybos kaštai.

Kaip matome iš pavyzdžio, JAV specializuosis ir eksportuos videomagnetofonus, o Didžioji Britanija – švarkus. Prekių gamyba pasirenkama vadovaujantis palyginamojo pranašumo teorija.

.3 lentelėje palygintos JAV ir Didžiosios Britanijos prekių gamybos sąnaudos ir kaštai. Su mažesnėmis darbo valandų sąnaudomis JAV turi absoliutų pranašumą abiejų prekių gamyboje.

Palyginamajam pranašumui nustatyti galima imti tiek darbo valandų sąnaudas, tiek galimybės kaštus. Paimkime darbo valandų sąnaudas. Palyginti su Didžiąja BBritanija, amerikiečiams reikia kur kas mažiau darbo valandų gaminant videomagnetofonus negu švarkus JAV turi palyginamąjį pranašumą videomagnetofonų, o Didžioji Britanija – švarkų atžvilgiu. Kada lyginame galimybės kaštus, gauname, kad JAV per 30 val., netekusi 6 švarkų, pagamina 1 videomagnetofoną. Dar paprasčiau tariant, 6 švarkai kaštuoja 180 dol., o tai yra vieno videomagnetofono kaina. Pastarojo galimybės kaštai yra 6 JAV švarkai arba 10 britų švarkų.

3 lentelė

Prekių gamybos sąnaudų ir kaštų palyginimas

JAV prekės Didžiosios Britanijos prekės

Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK) Darbo valandų sąnaudos (DVS) Darbo kaštai

(DK) Galimy-bės kaštai

(GK)

Video-magne-tofonai 30 val. 18 dol. 6 švarkai 60 val. 120 svarų 10 švarkų

Švarkai 5 val. 30 dol. 1/6 video. 6 val. 12 svarų 1/10

video.

Užsienio prekybos efektyvumas matuojamas pelnu. Jei Didžioji Britanija imtų gaminti švarkus, tai pagaminusi 60 švarkų, ji negalėtų pagaminti 6 videomagnetofonų. O JAV, gamindamos videomagnetofonus, tegul 6, paaukos tik 36 švarkus. Šalims tinkamai specializuojantis ir prekiaujant tarpusavyje, pasaulinis ūkis turėtų tokią naudą: papildomus 24 švarkus, neprarandant videomagnetofonų, jei JAV pasirengusios gaminti 6 videomagnetofonus, arba papildomus 4 videomagnetofonus, jei Didžioji Britanija pagamina 60 švarkų.

Lyginamojo pranašumo teorija ignoruoja kainų ir darbo užmokesčio svyravimus,

abstrahuojasi nuo infliacijos ir defliacijos procesų, nuo mokėjimo balansų problemų.Šioje teorijoje remiamasi ir tokiu principu, kad darbuotojai, palikę vieną ūkio šaką, netampa chroniškais bedarbiais ir būtinai pereina į kitą, našesnę ūkio šaką.

Kol egzistuoja atskirų šalių gamybos efektyvumo skirtumai, tol bet kuri šalis, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, gali gauti naudą, specializuotai gamindama jai palankią produkciją ir keisdama ją į produkciją, kurią pagamino kita šalis. Lyginamojo pranašumo teorija padeda optimaliai organizuoti užsienio prekybos specializaciją. Ji parodo, kad iš užsienio prekybos ir jos sukelto vvisuomeninės pasaulinės gamybos augimo šalys turi didelės naudos: sparčiau vysto savo ūkį, geriau tenkina gyventojų poreikius.

Turint galvoje šių laikų tarptautinės prekybos liberalumą, šalis gali pelningai plėtotis tik naudodamasi savo lyginamaisiais pranašumais, kurie leidžia jai įeiti į pasaulinę rinką ir turėti naudos iš gamybos masto bei inovacijų. Čia labai dažnai daroma klaida, bandant lyginamuosius pranašumus apibrėžti išimtinai kaip klasikinių faktorių (gamybos sąnaudų) pranašumus, kurie, manoma, lieka pranašumai amžinai. Tačiau pasak Huges:

„Didžiulė literatūra apie plėtrą rodo, kad gamtinių resursų buvimas, šalies dydis, ggeografija, vieta ir kapitalo įplaukos (ypač pagalba) nėra esminės priežastys, lemiančios šalių augimo tempų skirtumus. Atvirkščiai, dėl tinkamos politikos formulavimo ir įgyvendinimo sunkumų resursais turtingos šalys yra veikiausi kandidatai klestinčių ūkio šakų krizėms.“

Teorija ir patirtis rodo, kad moderniose ekonomikose pastovių nneįveikiamų pranašumų nebūna, veikiau atvirkščiai, pranašumų kitim.as yra permanentinis. Šalis ar įmonė gali išplėtoti savo pranašumus pelningai gaminti kokius nors gaminius ar paslaugas; tačiau jos gali bet kurį turėtą pranašumą ir prarasti. Todėl ne nafta ar geografinė padėtis yra pranašumai, bet nuolatinis augimo faktorių ir jų naudojimo gerinimas technologijų, vadybos, žinių ir kt. faktorių inovacijomis.

Abi mano nagrinėtos teorijos tiek absoliutaus paranšumo, tiek palyginamojo pranašumo teorijos turi trūkumų:

 Pilnas užimtumas (nors realiai taip nėra);

 Dvi šalys – dvi prekės (labai siauras modelis);

 Teorijose neatsispindi transportavimo išlaidos, kurios sudaro žymią išlaidų dalį prekiaujant tarpusavyje;

 Mobilumas (nėra taip lengva perkelti išteklius į kitą šaką);

 Paslaugos;

 Efektyvumo didinimo tikslai.

Šiame skyriuje parodžiau prekybos išgales, paremtas skirtingomis alternatyviųjų kaštų sąlygomis. Šių skirtingų kaštų sąlygų šaltinis aptariamas kitame skyriuje. Savo ruožtu specializacija sukurs ssąlygas prekybai, nes šalys parduoda tas perteklines prekes, kurios joms yra lyginamai pranašesnės už tas prekes, kurios joms nėra lyginamai pranašesnės. Tačiau prekiauti bus galima, jei prekybos sąlygos nepranoks ribų, nustatytų prekybos partnerių alternatyviųjų kaštų.

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas

Iki šiol lyginamų šalių vieneto pamybos kaštų skirtumai buvo nusakomi kaip lyginamojo pranašumo šaltinis. Šiame skyriuje aptariami vieneto gamybos kaštu skirtumų šaltiniai.

Pagrindiniai gaminio vieneto kaštus nulemiantys veiksniai yra gamybos funkcija ir išteklių kainos. Gamybos funkcija nusako ryšį tarp gamybos lygio ir suvartojamu išteklių kkiekio. Kad būtų paprasčiau, tarkime, kad gamintojai vartoja pagaminti produktui (Q) tiktai du išteklius: darbo jėgą (L) ir kapitalą (K). Bendriausia gamybos funkcijos forma gali būti išreikšta taip:

Q = f(L,K} (1)

Qc=fc(Lc,Kc) (2)

QR = fR(LK,KR) (3)

kur indeksai žymi atitinkamą prekę. Gamybos funkcija nusako išteklius, būtinus kiekvienai gamybos apimčiai.

bendrosios išlaidos = PLL + PK K (4)

o produkcijos vieneto kaina, randama lygties 4 dalyba iš produkto Q, gali būti išreikšta šitaip:

vieneto kaina =bendrosios išlaidos/produktas=PL*(L/Q)+PK*(K/Q) (5)

Santykį L / Q galima būtų interpretuoti kaip produkto vienetui pagaminti reikalingo darbo kiekį, nustatomą pagal aukščiau aprašytą gamybinę funkciją. Atvirkščias santykiui L / Q dydis, produkto ir suvartojamo darbo santykis, dažnai vadinamas vidutiniu darbo našumu, matuojamu kaip gamyba per žmogaus valandą (išdirbis). Tegu APL bus darbo našumo vidurkis. Panašiai galima samprotauti ir apie kapitalą, todėl simboliu APK bus žymimas kapitalo našumo vidurkis. PPakeičiant našumo vidurkio santykius lygtyje 5, produkto vieneto išlaidos iš naujo gali būti nustatomos šitaip:

produkto vieneto išlaidos = PL*(1/APL)+PK*(1/APK) (6)

Tarpusavyje prekiaujančių šalių prekių vieneto gamybos išlaidų skirtumai yra galimų iš prekybos pajamų šaltinis. Panagrinėsiu pavyzdį: Japonijoje mažesni kompiuterių vieneto gamybos kaštai, o Jungtinėse Valstybėse žemesni ryžių gamybos vieneto kaštai tai 6 lygtimi gali būti randami galimi vieneto kaštų privalumo šalt.iniai. Tarkime, kad Japonija ir JAV skirtingomis technologijomis gamina kompiuterius ir ryžius. Sakykime, kad Japonijos kompiuterių gamybos technologija numato daugiau į produktą įdėti darbo jėgos ir kapitalo, APL ir APK, negu JAV gamintojų technologija. Juo daugiau pagaminama iš vieno darbo jėgos ir kapitalo vieneto, juo mažesnės kompiuterių gamybos vieneto išlaidos Japonijos gamintojams, o tai yra prekybos privalumas. Panašiai JAV fermerių ryžių vieneto gamybos išlaidos pranašumas galėtų būti pasiektas pažangesniais ūkininkavimo metodais.

Hekšeris ir Olinas įrodinėja, kad įvairių šalių gamintojų technologijos skirtumai neturėtų išlikti per ilgesnį laiko tarpą. Įrodinėjama, kad technologija įdedama į produktą taip pat, kaip kapitalas ir darbo jėga, suvartota pagaminti prekei. Kai prekė eksportuojama, aarba, kai gamintojai kitose šalyse perka kapitalą, technologija taip pat perkama. Todėl technologija platinama labai greitai, ir esama maža vilties išlaikyti technologijos pranašumą labai ilgą laiko tarpą, nebent technologija visada žengia į priekį.

Jeigu manytume, kad ta pati technologija yra įmanoma gamintojams kiekvienoje šalyje, tada kiekvienai Šaliai būtų įmanoma ta pati gamybos funkcija. Dėl šio technologijų pranašumo išteklių kainos liktų vienintelė produkto vieneto kaštų skirtumų priežastis. Hekšerio ir Olino sukurtas prekybos modelis remiasi šiuo teiginiu.

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis

Hekšerio-Olino modelio principas yra tas, kad Šalis turi lyginamąjį pranašumą tos prekės gamyboje, kurioje intensyviai vartojami šalies santykiškai gausūs ištekliai.

labai nedidelę rinkos dalį.

Ketvirta premisa yra ta, kad eksportui skirtos prekės vieneto alternatyvieji kaštai didėja dėl šalyje vis augančios specializacijos. Taigi yra specializacijos laipsnio riba.

Penkta Hekšerio-OHno modelio premisa yra ta, kad vartojami tik du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas. O tai, kaip matysime vėliau, yra labai ribojanti premisa.

Pateiksiu Hekšerio-Olino hipotezės pavyzdį. Duotame pavyzdyje teigiama, kad dvi šalys – Vokietija ir Lenkija – prekiauja dviem prekėmis: automobrtiais ir tekstilės gaminiais. Antrame etape reikia nustatyti prekių gamybos technologijos ypatybes. Pirmame skirsnyje nnusakoma dviejų prekių gamybos technologija. Pavyzdžiui, tekstilės gamybos technologija numato, kad 4 vienetų darbo ir 2 vienetų kapitalo reikia pagaminti kiekvienam tekstilės gaminio vienetui Tekstilės gaminių vieneto gamyba gali būti iš dalies nusakoma kapitalo imlumu. Kadangi teigėme, kad 2 vienetų kapitalo reikia 4 vienetams darbo, vadinasi, kapitalo ir darbo santykis 1/2.

Lyginamojo dviejų prekių gamybos kapitalo imlumo informacija rodo, automobilių gamyba gali būti nusakoma kaip santykiškai kapitalo irali (capital intensive), nes daugiau kapitalo reikia darbo vienetui, nei tekstilės gamyboje. Tekstilės gamyba aapibrėžiama atitinkamai kaip santykiškai darbo imli (labor-intensive), kadangi daugiau darbo reikia vienetui kapitalo tekstilės gamyboje.

Kitas žingsnis yra nusakyti atitinkamus dviejų šalių išteklių fondus. Jei Lenkija turi 50 vienetų darbo ir 5 vienetus kapitalo, mes galime išreiksti Lenkijos išteklių kapitalo ir dda.rbo santykį 1/10 (= 5/50). Palyginę šluos išteklių fondus, sakome, kad Vokietija yra santykiškai turtinga kapitalo (capi-tal-abundani) šalis ir ji turi didesnį kapitalo ir darbo santykį turimuose fonduose (1/5 > 1/10). Lenkija turi santykinai gausius darbo išteklius (labor-abundant) dėl jos aukštesnio darbo – kapitalo santykio. Kadangi Vokietija yra santykiškai turtinga kapitalo, santykinė kapitalo kaina, PK/PL yra mažesnė Vokietijoje negu Lenkijoje.

Lenkijos santykinis darbo jėgos gausumas, atvirkščiai, rodo, kad darbo jėga yra santykiškai pigesnė Lenkijoje. PPagal Hekšerio-Olino hipotezę Lenkija turėtų gaminti tekstilės gaminius, nes tekstilės gamyba santykiškai daugiau su-vartoja šio gausaus Lenkijoje ištekliaus.

Hekšerio-Olino modeliu išaiškinta, kodėl šalys prekiauja tokiu būdu, koks yra susiformavęs ligi šiol. Kadangi šis modelis toks svarbus, jis buvo nuolat tikrinamas ir pertikrinamas, yypač turint omenyje Vasilio Leontjevo (Vassily Leontief) JAV prekybos krypčių šeštojo dešimtmečio studija. Leontjevas padarė išvadą, kad JAV yra santykiškai kapitalo turtinga šalis. Tada pagal Hekšerio-Olino modelį JAV turėtų eksportuotį kapitalo imlias prekes ir impor-tuoti darbo imlias prekes. Leontjevas nustatė, kad tam tikrais JAV istorijos laikotarpiais buvo priešingai, t.y. JAV eksportuodavo darbo imlias prekes ir importuodavo kapitalo imlias prekes.

Apibendrinti galima šitaip: LLeontjevo paradoksas gali būti iš dalies paaiškintas platesne analize, turint galvoje daugiau gamybos veiksnių. Tačiau kitų prekybos krypčių paaiškinimai buvo įtraukti kaip Hekšerio-Olino modelį papildančios hipotezės. Kai kurioms hipotezėms buvo plačiausiai pritarta. Pagal pirmają hipoteze paklausos skirtumai yra svarbus prekybos krypčių indikatorius. Antra hipotczė yra susijusi su masinės gamybos sąlygojama ekonomija ir išorine ekonomija. Trečioji hipotezė susijusi su produkto gyvavimo ciklu. Kiekviena iš šių hipotezių susijusi su vienos kurios nors iš Hekšerio-Olino premisų modifikavimu.

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija

Didelėse rinkose technologija yra vienas didžiausių ginklas. Š.ią teorija as panagrinėsiu pasitelkdamas JAV pavyzdį (tai yra išnagrinėsiu produkto gyvavimo ciklo teorija JAV atžvilgiu)

Produkto gyvavimo etapai JAV:

3. Nauji užsienio gamintojai, prisotinę savi rinkas ima eksportuoti į trečią šalį ir ten sudaro konkurenciją Amerikos eksportuotojams.

4. Kai užsienio gamintojai pasiekia tokį gamybos apimtį, kai įmanoma gauti gamybos masto ekonomiją, jie pradeda konkuruoti su Amerika vidaus rinkoje. Taigi didėja importas į Ameriką.

5. Panašiu ciklu gamyba ima plisti iir trečiojo pasaulio šalyse (šio punkto gali ir nebūti).

Ši teorija didelį dėmesį skiria šalių konkurencinių pranašumų analizei.

7. Išvados

Apsirūpinimo gamybos veiksniais teorija yra lankstesnė, šioje teorijoje įmanoma domėtis, kodėl atsiranda darbo našumo skirtumai tarp atskirų šalių.

Tarptautinės ekonomikos konecepcijos, kurioms priklauso lyginamieji pranušumai (o tuo pačiu importas, eksportas), tampa daug reikšmingesni negu praeityje, nes pastaruoju laiku visų valstybių savitarpio priklausomybė smarkiai išaugo. Pasaulinis investicinio kapitalo ir technologijų judėjimas iš turtingš ir išvystytų šalių į neturtingas ir mažai išvystytas šalis, kuriose kapitalas ir šiuolaikinės technologijos – deficitas, yra gyvybinis būtinumas ne tik mažai išvystytoms šalims, bet ir visai tarptautiniai ekonomikai.

Naujoji

ekonomika ir visos jos formos – praėjusiame dešimtmetyje įgavęs formą ir vis didesniu pagreičiu besiplečiantis ekonomikos ir verslo fenomenas. Jis keičia verslo taisykles ir kuria naują epochą, kurią galima lyginti su mechaninių įrenginių ar kompiuterių atsiradimo epochomis, tuo metu taip sukėlusiomis perversmus. Šį kartą naujosios epochos varikliai – mokslas, ryšiai ir elketronika, Visa tai neabejotinai palies ir eksporto, ir importo teorijas. Populiariausiomis naujosios ekonomikos, o taip pat importo bei eksporto atsotovėmis laikomos telekomunikacijų, interneto paslaugų, elektronikos ir kitų aukšto lygio ttechnologijų bendrovės. Tačiau kolkas dar niekas nėra pasikeitę, vis dar taikomos senos teorijos, dar prireiks nemažai laiko kol jos bus patobulintos, nes naujos epochos procesas dar tik įsibėgėja.

8. Literatūros sąrašas

1. Baranauskas V. Ekonomikos reformos ir prognozės, Lietuvos Ūkis, 1997 Nr. 4 psl. 14-16

2. Krugman P. R. Miezdunarodnaja ekonomika teorija i politika yciebnik: Moskva 1997

3. Makkonniel K. R., Briu S. Economics: Moskva 1993

4. Paul T. McGrath Tarptautinės ekonomikos pagrindai: Vilnius, Margi raštai, 1999, p. 12-21

5. Vismantas M. Technologijos verčia perrašyti ekonomikos kknygas, Lietuvos Rytas priedas Vartai: 2000 rugsėjo 4d. psl.6

6. http://finansai.tripod.com/ekonpletra.htm

7. http://www.au.tostop.lt/jakutis/etp19.html

8. http:// www.vpu.lt/bibl/elvpu/002/ek_zod..